Kultūros statistika

Lietuva turi daugiausia teatrų ir mažiausia žiūrovų

Lietuvoje yra daugiausia teatrų, palyginti su Latvija ir Estija, tačiau tūkstančiui gyventojų mūsų šalyje tenka mažiausia žiūrovų, – teigia Baltijos šalių statistikos tarnybos. Bibliotekų ir muziejų lankomumas Lietuvoje, skaičiuojant 1000-iui gyventojų, taip pat yra mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje.

ELTA ir „Klaipėdos“ inf.

LANGAS

Ispanų juvelyrikos neslegia sunki puošnumo našta

Rita BOČIULYTĖ

Daugiau nei mėnesį „Pėdos“ galerijoje veikia šiuolaikinės ispanų juvelyrikos paroda „Gaspacho“. Rugsėjį papildyta naujais kūriniais ji iškeliaus į Vilniaus „Vašingtono aikštės galeriją“, o iš jos – į Rygą. Parodą sukomplektavo jos kuratorė klaipėdietė dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago, jau trečius metus dažniau būnanti Ispanijoje, Italijoje, Švedijoje, nei Lietuvoje. Ištekėjusi už ispanų tapytojo, lietuvaitė menininkė į gimtąją Klaipėdą vis sugrįžta ne tik aplankyti tėvų, bet ir norėdama, kad jų meno galerija klestėtų, kad joje eksponuojamos parodos trauktų meno gerbėjus iš visos Lietuvos.

Šiuo metu „Pėdoje“ eksponuojami aštuonių žymių Ispanijos juvelyrų darbai. Tarp jų – ir Ispanijos karaliaus rūmų juvelyro Abrahamo Vazkeso sukurti papuošalai, žymių juvelyrų Frano Dorelos, Ispanijos juvelyrų asociacijos prezidentės Lainės Katsuki van Bram ir kitų kūriniai.

Su ispanų juvelyrika J. Karčiauskaitė-Lago klaipėdiečius supažindino prieš metus.

– Pirmoji paroda buvo eksperimentinė, nežinojau, kaip lietuviai sureaguos, – prisimena Jurga. Antroji paroda – didesnė ir solidesnė, jos kuratorė stengėsi surinkti žinomų pasaulyje ispanų menininkų darbus. Visi parodos papuošalai – rankų darbo, dominuoja sidabras, santūrumas, nieko itin ekstremalaus, nes, anot kuratorės, būtų problemiška transportuoti. Kartą Prahos oro uoste ją, vežančią latvių juvelyriką į parodą Ispanijoje, sulaikė policija. „Buvau įtarta bandanti išvežti šaltą ginklą“, – juokėsi juvelyrė. Anot jos, jei į parodą nori atsivežti ekskliuzyvinių juvelyrikos kūrinių, įtrauktų į katalogus, juos reikėtų apdrausti, o tai labai brangu. Šiuo atveju to neprireikė, nes tarpininkavo Ispanijos juvelyrų asociacija.

– Galbūt keista, bet ispanų juvelyrika itin minimalistinė. Nors jaučiama didelė arabų kultūros įtaka, jos neslegia puošnumo našta, – paprašyta apibūdinti parodos autorių darbus, tvirtino „Klaipėdai“ J. Karčiauskaitė-Lago. – Išties ispanai, kurdami papuošalus, stengiasi būti minimalistais koncepcijos prasme ir geometriški – formos prasme. Ispanų juvelyrai labai mėgsta auksą, yra labai drąsūs ir profesionalūs, atranda visokiausių medžiagų junginių, atlikimo technikų, kurių kitur Europoje nepamatysi. Tarkim, ten populiaru derinti auksą ir paprastą medį. Be to, į akis krenta labai gera ispanų technika – ne tik juvelyrikos, bet ir visų menų. Jei dirbi vidutiniškai, reikia labai daug dirbti, kad Ispanijoje į save atkreiptum dėmesį.

Jurgai pasisekė. Ji vienintelė užsienietė, kuri priimta į Ispanijos juvelyrų asociaciją, vienijančią daugiau nei 70 geriausių tos šalies juvelyrų. Tik būdama IJA nare, ji sako galinti tokią parodą atvežti į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Kitaip būtų sunku tikėtis, kad garsiausi juvelyrai patikėtų kažkam savo kolekcinius kūrinius.

– Tebepriklausau ir Lietuvos dailininkų sąjungai, – liūdnai šyptelėjo menininkė. – Joje narių yra daug, struktūra atrodo stipri, bet dailininkams jokios naudos, kad yra šioje organizacijoje. Net informacija apie rengiamas parodas iš Vilniaus mūsų nepasiekia. Ispanijos juvelyrų asociacija apie kiekvieną savo judesį kiekvienam nariui praneša asmeniškai, elektroniniu paštu gauname visą informacinę medžiagą, kvietimus dalyvauti konkursuose, parodose, tarptautiniuose projektuose.

Per kelerius metus J. Karčiauskaitė-Lago sako įgijusi patirties ir ryšių tarptautinėje profesionalių juvelyrų bendruomenėje. Kitą vasarą ji į „Pėdą“ ruošiasi atvežti Italijos juvelyrų asociacijos narių kūrinių rinkinį. Šiemet spalį šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos parodą ji pristatys Švedijoje. Rytoj „Pėdos“ galerijoje J. Karčiauskaitė-Lago pateiks dar vieną staigmeną – čia atkeliavo jos kuruojama Baltijos šalių juvelyrikos paroda, jau spėjusi pabuvoti Madrido dekoratyvinio meno muziejuje ir Galicijos rūmuose. Joje bus eksponuojama 15 menininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 80 moderniosios vienetinės juvelyrikos kūrinių. Šią parodą J. Karčiauskaitė-Lago sako rengusi dvejus metus. Buvo verta stengtis, nes Ispanijoje ji sulaukė puikių atsiliepimų.

Pati menininkė irgi sugebėjo įsiterpti į įnoringą tarptautinę meno rinką, intensyviai kuria ir rengia savo papuošalų parodas. Lapkritį jos laukia autorinė juvelyrikos paroda Ispanijoje, gruodį – Didžiojoje Britanijoje, Londone.

Išparduodamas skulptūrų parkas

Praėjusį šeštadienį klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas grįžo iš Vokietijos, kur dvi savaites dalyvavo tarptautiniame skulptorių simpoziume Retbroke, esančiame maždaug 30 km nuo Hamburgo. Dvi K. Pūdymo bronzinės skulptūros tapo metus veiksiančio didžiulio skulptūrų parko – parodos-pardavimo po atviru dangumi lietuviškos ekspozicijos dalimi.

Laikinasis skulptūrų parkas įsikūrė privačioje valdoje, kur per artimiausius kelerius metus ketinama pastatyti kultūros centrą, o greta „užveisti“ nuolat veikiantį skulptūrų parką. Patikrinti šią idėją ėmėsi žinomas Hamburgo galerininkas Herlingas Menšas, turintis trisdešimties metų šios veiklos patirtį. Jis į Retbroko vietovę sukvietė skulptorius iš daugiau nei dvidešimties pasaulio šalių – Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos, Zimbabvės ir kitų. Lietuvos šiuolaikiniam skulptūros menui parodoje atstovauja vilniečiai skulptoriai Dalia Matulaitė, Rytas Jonas Belevičius, Audrius Liaudanskas, Gediminas Piekuras, Juozas Genevičius ir klaipėdietis Klaudijus Pūdymas.

Visi į Retbroką pakviesti skulptoriai atsivežė po kelis savo kūrinius, kuriuos patys ir išeksponavo. Kaip tvirtina K. Pūdymas, šiuo metu ekspozicijoje po atviru dangumi – arti 100 įspūdingų skulptūrų. Dauguma – akmeninės, bet yra ir padarytų iš medžio, metalo, dvelkiančių archaika bei stiklinių, konceptualių, kinetinių. K. Pūdymas šioje parodoje pristato du savo kūrinius iš bronzos – „Arką“ (1,3 m) ir specialiai šiam projektui sukurtą realistinę simbolinę skulptūrą „Pagunda“ (1,65 m).

Tarptautinė Retbroko skulptūrų parko paroda atidaryta rugpjūčio pabaigoje ir veiks vienerius metus. Jos eksponatus kviečiama ne tik pamatyti, bet ir įsigyti. Projekto rengėjai tikisi, kad ką tik išdygęs ir didžiulio vokiečių susidomėjimo jau susilaukęs skulptūrų parkas per tą laiką bus sėkmingai išparduotas.

Ukrainiečiai plojo „Šilkui“

Rugpjūčio 20-26 dienomis Simferopolyje (Ukraina) vyko tarptautinis spektaklių duetų festivalis „Krimskij kovčeg“, kuriame dalyvavo ir Lietuvos atstovas – Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro Pilies teatras (vadovas Alvydas Vizgirda).

Klaipėdiečiai festivalyje du kartus – Simferopolyje ir Fedosijoje – parodė A.Vizgirdos režisuotą spektaklį pagal A.Bariko „Šilką“, kuriame vaidina Klaipėdos dramos teatro aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė.

Be klaipėdiečių, festivalyje dalyvavo profesionalūs Kijevo (Ukraina), Sankt Peterburgo (Rusija), Maskvos (Rusija), Mogiliovo (Baltarusija) dramos kolektyvai. Renginį organizavo Krymo totorių muzikinis dramos teatras. Jie pageidavo, kad spektaklyje vaidintų tik du aktoriai.

Pasak Muzikos centro direktoriaus Alvydo Lenkausko, nors festivalis ir nebuvo konkursinis, visi dalyviai buvo apdovanoti diplomais. Na, o Pilies teatro spektaklis „Šilkas“ vienbalsiai buvo pripažintas laureatu. Laureatų diplomus, aplodismentų audrą ir gausybę komplimentų pelnė ir abi pagrindinių vaidmenų atlikėjos – N. Savičenko ir R. Šaltenytė.

Pirmasis spektaklis, rodytas Simferopolyje, vos nesibaigė fiasko. Iš lietuvių į rusų kalbą sinchroniškai tekstą vertė Muzikos centro direktorius A.Lenkauskas, tačiau jau pačioje pradžioje sugedo ausinės, dingo garsas. Žmonės ėmė išeidinėti iš „Šilko“.

Antrąją spektaklio dalį garsiai, per mikrofoną, vertė Totorių muzikinio dramos teatro direktoriaus žmona. „Tie, kurie pasiliko ir pažiūrėjo „Šilko“ antrąją dalį, atsistoję plojo ir net verkė“,- įspūdžiais dalijosi N.Savičenko ir R.Šaltenytė.

Naktį prieš vaidinimą Fedosijoje aktorės spektaklį perdarė, surado vertėją ir vaidino tik antrąją „Šilko“ dalį. Nepaisant to, kad spektaklis šiek tiek pakito ir sutrumpėjo iki valandos, klaipėdietės sulaukė labai šiltų žiūrovų bei teatro kritikų atsiliepimų.

Grafikos rudens manevrai

Kauno senamiesčio “Eglės” galerijoje rugsėjo 6-ąją atidaroma grafikės iš Palangos Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės piešinių paroda “Tarp baltos ir juodos”, autorės gimtajame mieste viešėsianti iki spalio pradžios. Šiauliuose jau veikia šios dailininkės pastelių paroda, eksponuojama “Retro” galerijoje.

Piešinių grafitu paroda “Tarp baltos ir juodos”, kuri gegužės mėnesį buvo pristatyta Klaipėdos “Paletės” galerijoje, G. Oškinytė-Eimanavičienė po 45 metų sugrįžta į savo vaikystės miestą Kauną. Jame 1959-aisiais ji baigė dabartinę J. Naujalio meno mokyklą, išvažiavo studijuoti į Vilniaus dailės institutą ir atgal nebegrįžo…

Tai pirmoji dailininkės paroda gimtajame Kaune, kur ją pakvietė prestižinė “Eglės” galerija. Joje savo estampus kartu eksponuos Vilniuje gyvenanti grafikė Joana Plikionytė-Bružienė, beje, taip pat gimusi Kaune. G. Oškinytė-Eimanavičienė kauniečiams pristatys savo priešinius grafitu. Paroda apie tai, kas yra TARP baltos ir juodos, taigi joje nėra jokių kontrastų, tik subtilybės, stulbinančios autorės meistriškumu, harmonijos pojūčiu ir tiesiog maksimaliu minimalizmu.

Kita, retrospektyvinė G. Oškinytės-Eimanavičienės darbų paroda ką tik atidaryta Šiauliuose – “Retro” galerijoje. Į ją dailininkė nuvežė pasteles iš savojo “aukso fondo”, kurio paveikslai neparduodami. Geriausiomis grafikės pastelėmis šiauliečiai galės gėrėtis visą rugsėjį.

“Klaipėdos” inf.

FESTIVALIO AIDAI

Muzikinė Viena užtvindė Lietuvos pajūrį

Rita BOČIULYTĖ

Rugpjūčio 1-23 dienomis kone visa muzikinė Viena persikėlė į Lietuvos pajūrį. 7-asis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, rengiamas Klaipėdos muzikinio teatro, skambėjo ne tik mūsų uostamiestyje, bet ir Juodkrantėje, Nidoje, Palangoje, Plungėje. Šiemetinio festivalio tema buvo „Muzikinė Viena nuo V. A. Mocarto iki A. Šionbergo“. Su šiuo devizu Klaipėdos muzikinis teatras festivalyje pristatė V. A. Mocarto operą „Figaro vedybos“, vokalinį-choreografinį diptiką „Viltis ir nakties praregėjimas“ pagal A. Šionbergo muziką, I. Kalmano operetę „Čardašo karalienė“. Prasidėjęs lengvu ir svajingu muzikiniu reviu „Vienos valso karalius Johanas Štrausas“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ baigėsi iškilmingomis V. A. Mocarto „Karūnavimo mišiomis“. Beveik visi festivalio renginiai, išskyrus „Figaro vedybų“ ir „Čardašo karalienės“ premjeras Klaipėdoje, šiemet buvo nemokami.

Reviu ant polietileno

Festivalio atidarymo koncertas vyko netradicinėje, naujoje šiam renginiui erdvėje – Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos Michealseno salėje. Prieš įsileisdami muzikinį reviu ir daugiau nei tūkstantį žiūrovų, svetingi salės šeimininkai užklojo jos grindis polietilenu ir nusuko į sieną krepšinio stendus. Vis dėlto gaila, kad jie visai nebuvo nukabinti, nes po jais šiek tiek komiškai atrodė kaip niekada gausios festivalio rėmėjų kompanijos reklamos. Bet sporto salės grindys liko švarios ir nesubraižytos, o tai turbūt svarbiausia. Kadangi koncertas buvo dovana, Klaipėdos miesto gimtadienį ir festivalio pradžią švenčianti publika labai nepriekaištavo. Tik prie staliukų įsitaisę rėmėjai sėdėjo rūškanais veidais. Jie pragiedrėjo, kai prasidėjo muzikinis reviu, viską užliedamas valsų karaliaus J. Štrauso valsais, polkomis, ištraukomis iš garsiausių operečių. Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas tą pačią dieną – rugpjūčio 1-ąją tituluoto Klaipėdos Kultūros Magistru maestro S. Domarko ir latvio dirigento I. Lapinio, Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Minsko operos solistai, Klaipėdos muzikinio teatro choro ir baleto artistai publikai surengė įspūdingą pasirodymą. Jame dainavo V. Juozapaitis, A. Cicėnaitė, D. Kužmarskytė, M. Gylys, Baltarusijos didžiojo operos teatro solistė T. Tretjak.

Patiktų ir Mocartui

Skaidrios kaip krištolas V. A. Mocarto muzikos ir barokiškai puošnaus, vasaros žydėjimu alsuojančio scenovaizdžio derinys gaivino ir glostė operos klasikai neabejingos publikos širdis. Komiškos operos „Figaro vedybos“ statytojai – režisierius E. Domarkas, dirigentas S. Domarkas, chormeisteris V. Konstantinovas ir dailininkė S. Kanaverskytė – nesiekė kaip nors sumoderninti daugiau nei prieš du šimtus metų parašytą kūrinį. Jie pasikliovė klasikos kanonais ir neleido sau didesnių interpretacijų. Vis dėlto tipiškos klasikinės operos gerbėjai turėtų būti patenkinti – „kieta“ režisūrine maniera sukonstruotas sklandus, lakoniškas, gana dinamiškas ir vientisas spektaklis. Ažūrinio skaidrumo jam suteikia V. A. Mocarto muzika, o prašmatnaus didingumo – S. Kanaverskytės scenografija ir kostiumai.

Per premjerą puikiai „Figaro vedybose“ pasirodė visas artistų ansamblis. Ši solo partijų, duetų ir ansamblių opera tapo tikra žvaigždžių valanda Klaipėdos muzikinio teatro solistams A. Kozlovskiui, R. Petrauskaitei, M. Gyliui, V. Balsytei, nebe pirmą kartą šioje scenoje pasirodančiam populiariosios muzikos atlikėjui D. Norvilui ir kitiems.

Ir orkestras pademonstravo tokį V. A. Mocarto muzikos ažūrą, kad kažin ar galima benorėti geriau. Dirigentas S. Domarkas taip subtiliai valdė orkestrą, kad jo ir scenos muzikinis balansas buvo kaip reta geras. Salėje buvo girdėti ir muzika, ir kiekvienas dainuojančio solisto žodis. Pasirodo, įmanoma pasiekti, kad publika girdėtų ne tik orkestrą, kad šis negožtų solistų, o šie taip ištobulintų savo dikciją.

Po tokios premjeros galima tikėtis, kad prasidėjus naujam teatro sezonui į šį spektaklį publikos netrūks.

Karaliavo čardašas

Pagaliau į Klaipėdos muzikinio teatro sceną įžengė garsioji I. Kalmano „Čardašo karalienė“, dar žinoma kaip „Silva“. Spektaklį pastatė režisierius G. Žilys, dirigentas S. Domarkas, kostiumų dailininkė J. Rimkutė, scenografas A. Šimonis, chormeisteris V. Konstantinovas ir baletmeisteris V. Sasnauskas, šiame pastatyme atkūręs latvės J. Pankratės choreografiją, kuria 1992-aisiais ji papuošė Kauno muzikinio teatro pastatymą. Ir mūsiškiame vengrų folkloru, čigoniška ir varjetė dvasia trykštantys šokiai, įpinti į arijas ir duetus.

Nuo pasaulio operos scenų nenulipančiai „Čardašo karalienei“ klaipėdiečių pastatyme originalumo suteikė scenografija, kostiumai bei subtilus spektaklio apšvietimas. Gyvenimo geismo, šviesos ir skrydžio pojūčio sklidini ir J. Rimkutės „Čardašo karalienei“ sukurti stilingi kostiumai. Jie tiesiog alsuoja rafinuota prabanga.

Vizualiai spektaklis atrodo harmoningas ir žavus. Tačiau pirmoji operetės pora – Silva (D. Kužmarskytė) ir Edvinas (M. Gylys) nepanašu, kad taip labai jau myli vienas kitą, – nuo sužadėtinių padvelkia šaltuku… Kaip ten bebūtų, spektaklį į meno aukštumas „ištempia“ kiti artistai – J. Grikšienė ir Š. Juškevičius, V. Balsytė ir S. Rezgevičius, D. Norvilas ir R. Ulteravičiūtė, V. Gabrėnas, V. Pupšys, šokio ir choro intarpai. Operetę buvo malonu žiūrėti ir dėl nuostabios muzikos, ir dėl jos verto, meistriškai suręsto libreto. Matyt, kad į muziką įsijautęs, orkestras vėl gožė solistus, ne viską buvo galima suprasti, ką jie dainuoja, bet papirko šiai operetei būtina gera daugelio vaidyba ir tiesiog užburiantis scenovaizdis.

Karūnavo mišios

Paskutinieji 7-ojo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akordai nuskambėjo Palangoje ir Nidoje, kur bažnyčiose Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, choras ir solistai, diriguojami jauno vilniečio dirigento, G. Fitelbergo tarptautinio konkurso laureato M. Pitrėno, atliko V. A. Mocarto „Karūnavimo mišias“. Kiek anksčiau jos aidėjo ir Plungės bažnyčioje. Solo partijas visuose trijuose pasirodymuose giedojo V. Balsytė, A. Dovydaitienė, M. Zimkus ir A. Kozlovskis.

Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo pilna įvairiausio amžiaus žmonių – vietinių ir poilsiautojų, užplūdusių kurortą. Dirigento M. Pitrėno tiksliai ir be galo subtiliai valdomas orkestras, choras bei solistai tiesiog pakerėjo klausytojus, palikdami jiems gilų, pakilų įspūdį.

Po koncerto skirstydamiesi žmonės džiaugėsi ir stebėjosi festivalio rengėjų ryžtu bei dalyvių pastangomis – vis dėlto tokia didžiulė atlikėjų komanda važinėja po pajūrio miestelius dėl pusvalandžio pasirodymo. Bet jiems pasisekė. Klaipėdoje V. A. Mocarto „Karūnavimo mišias“ festivalio metu neturėjome progos išgirsti.

ATSPINDŽIAI

Šiuolaikinio meno formos: nuo kino iki instaliacijos

Goda GIEDRAITYTĖ

Pastarąsias tris savaites Klaipėdos dailės parodų rūmuose siaučia eksperimentinio, netradicinio meno vėjai, ir čia užsuka kaip reta daug jaunimo. Nespėjus praūžti lietuviško trumpo metražo kino festivalio viesului, ėmė siausti graffiti meno audros. O praėjusią savaitę šiuolaikinio meno gurmanus čia sukvietė visiškai naujas japonų menininkės Yoko Inoue projektas “Liquidation”…

Kritiškas žvilgsnis pro rožinį objektyvą

Rugpjūčio 13-15 dienomis Dailės parodų rūmuose startavo jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų festivalis “Rožinis kinas” (festivalio organizatorius Darius Vaičekauskas, kuratorė Ramunė Čekuolytė). Tris dienas trukusio festivalio metu buvo pristatyti naujausi pastarųjų metų jaunojo Lietuvos kino darbai, sukurti 2001-2003 metais.

Iš viso buvo parodyta trylika trumpo metražo kino juostų. Tarp jų filmai, kino kritikų vertinami kaip “Lietuvos kino atgimimas”. Tereikia paminėti Igno Miškinio “Lengvai ir saldžiai” (2003 m.), Igno Jonyno “Sekmadienis toks, koks yra” (2003 m.) ar Ramūno Greičiaus “Baltos dėmės mėlyname” (2004 m.), kuris netrukus bus pristatytas 61-ajame Venecijos kino festivalyje.

Kurdami programą, festivalio organizatoriai stengėsi filmus sugrupuoti pagal tam tikrą charakterį ar žanro specifiką. Pirmasis vakaras pasižymėjo humoristine gaidele. K. Gudavičiaus, D. Survilaitės ir I. Miškinio filmai apie gyvenimą pasakojo pasitelkdami ironijos ir kontrastingų sugretinimų paraleles, neretai suvokiamas tik Lietuvos žiūrovui. Tačiau būtent tai ir sužavėjo jaunatvišką festivalio publiką. Galimybė atpažinti savo kaimyną ar kasdienę situaciją leido kiekvienam pasijusti “savo košėje” ir lengvai susigyventi su filmo herojais.

Antrojo vakaro filmai išsiskyrė socialinio gyvenimo aktualijomis. Trumpametražinėse M. Verbiejaus, G. Beinoriūtės, I. Jonyno juostose buvo narstomi klausimai, susiję su žmonių, atsidūrusių ne vietoje ir ne laiku, situacija: jų pasirinkimas, likimai, tiesos ir vertybių paieškos tapo režisierių atspirties taškais.

Literatūrinio kūrinio kinematografinėms siužeto interpretacijoms buvo paskirtas trečiasis vakaras. Jo metu žiūrovai galėjo išvysti Vilniaus Muzikos ir Dailės akademijų studentų ir absolventų filmus, sukurtus pagal V. Mykolaičio-Putino, A. Škėmos, V. Žilinskaitės ir kitų mūsų rašytojų kūrinius.

Po pagrindinės vakaro programos ištvermingiausiems buvo rodomi tarptautinės vasaros stovyklos “Video summer studio”, vykusios Juodkrantėje 2001-2003 metais, studentų darbai. Pastarieji pasižymėjo trumpa siužetinės idėjos interpretacija, dažniausiai formuluota vadovaujantis komedijos žanro principais. Įdomu buvo pastebėti, jog skirtingų šalių autoriai skirtingai žvelgia į filmą: juntama šalies kultūros ir mentaliteto, geografinės platumos įtaka.

Daugelis filmų liudija susiformavus naują kinematografų kartą, kuri nedvejodama pasitelkia naujas išraiškos priemones, ieško novatoriškų siužetų, intriguojančių temų, apeliuojančių į savo kartos žiūrovą. Svarbu ir tai, jog užaugo nauja profesionalių aktorių karta: B. Arsobaitė, P. Čižinauskas, D. Šimukauskas, R. Cicėnas, E. Bakas, V. Grabštaitė, V. Raubaitė ir kiti. Neretai filmų herojais tampa ir režisieriai (pvz. I. Miškinio vaidmuo D. Vaišnoro juostoje “Horizontas”).

“Rožinis kinas” – tai pirmasis tokio pobūdžio ir apimties lietuviško kino pristatymas Klaipėdos mieste. Tikimasi, jog ne paskutinis. Juolab kad gausus žiūrovų, ypač jaunimo būrys liudija susidomėjimą lietuvišku kinu ir siekį jį iš naujo pažinti bei atrasti.

Gatvės menai ateina į naujas erdves

Jaunimo susidomėjimo sulaukė ir dar vienas visiškai naujas projektas “Graffiti’04: Klaipėda”. Dar prieš metus subrandinta idėja buvo realizuota pasikvietus Klaipėdos graffiti meno kūrėjus – devynias komandas (“crew”), kurios per vieną savaitę sukūrė daugiau nei 20 kompozicijų ant sienų bei kartono plokščių.

Lietuvos parodų erdvės skiria mažai dėmesio menininkų eksploatuojamoms netradicinėms meninės raiškos formoms, viena kurių – graffiti menas, iki šiol suvokiamas ir traktuojamas kaip antireprezentatyvus gatvės meno fenomenas. Tačiau, anot projekto organizatoriaus Dariaus Vaičekausko, graffiti reikia traktuoti kaip šiuolaikinę freską, kurios ištakos siekia dar Antikos laikus. Todėl projekto tikslas buvo plačiajai visuomenei pristatyti Klaipėdos grafitti meno atstovus bei šios meninės saviraiškos ypatumus, specifiką, išryškinant profesionaliąsias jos puses.

Ekspozicijoje galima susipažinti su įvairiais graffiti meno stiliais, kryptimis ir technikomis: “bombingu” – labai greitai rašomos ryškių spalvų šrifto kompozicijos, neretai burbulinės, apvalios raidės; “wildstyle” (“laukinis stilius”) – dar viena šrifto atmaina, kuriai būdingos aštrios raidžių briaunos, beveik neįskaitoma kaligrafija; “character” – realistiniai portretiniai atvaizdai; “3D” – trimatės kompozicijos ir t.t. Didelio formato kūrinius parodoje lydi “Klaipėdos” dienraščio fotografo Nerijaus Jankausko fotografijos, fiksuojančios graffiti meno darbus Klaipėdos mieste. Vėliau pastarosios bus panaudotos graffiti meno katalogui, kurį ruošiamasi išleisti po projekto pristatymo.

Graffiti įterpimas į netradicinę jam erdvę – parodų rūmus – savaime skatina intrigą, daugialypes interpretacijas ir originalią profesionalaus bei gatvės meno interakciją. Tai – pirmasis tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, kai graffiti meno kūriniai atlikti tiesiog ant parodų salių sienų. Tikimasi, jog ilgainiui projektas išaugs į kasmetinį graffiti meno pristatymą Klaipėdoje, kartu pristatant ir kitų Lietuvos miestų bei užsienio šalių graffiti meno atstovus. Žingsnis po žingsnio galbūt ir mūsų mieste

ATSPINDŽIAI

Daiktų skaidrumas

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kaip reta gražią šios permainingos vasaros dieną klaipėdietė tapytoja Angelina Banytė sukvietė draugus į dailės saloną “Paletė” ir pateikė dvi “karštas naujienas”: natiurmortų parodą ir ką tik iš spaustuvės atkeliavusią knygą apie savo kūrybą. Nors pati dailininkė vis kartojo, kad paroda yra tik priedas prie reprodukcijų albumo “Angelina Banytė” pristatymo, tikri draugai gerai žino, kad ir paveikslai, ir knyga išliks ilgam.

Suteikia dvasią

Pastaruoju metu tapyti natiurmortus ypač pamėgusi dailininkė pasiekia šioje srityje vis didesnio meistriškumo. Daiktai, kuriuos ji renkasi taip pat rūpestingai, kaip ir draugus, tampa jai labai artimais ir keliauja iš vieno natiurmorto į kitą. Tapytoja sugeba šiems seniems, ypatingiems daiktams suteikti kaskart kitokią dvasią. Didele dalimi tai lemia ir tapymo būdas, ir autorės santykis su kuriamu vaizdu.

Jos paveikslų objektai, nutapyti labai tikroviškai, konstruktyviai, balansuoja ant materialumo ribos. Naujausiuose natiurmortuose daiktai yra įgavę ypatingo skaidrumo, savotiškos nesvarumo būsenos. Į juos žiūrėdamas, prisimeni ir klasikinius pavyzdžius: senovės romėnų sieninę tapybą, tobulai nutapytus skaidrius stiklo bei metalo indus ir barokinių kompozicijų spalvų skambumą.

Tačiau pirmiausia A. Banytės natiurmortuose, be abejonės, atpažįstame didžiulę freskų tapybos patirtį. Tiesiog smagu stebėti, kaip nuosekliai jos tapyboje plėtojamos kelios temos ir kiek naujų raiškos bei prasmės galimybių autorė atranda kiekviename savo kūrybos etape.

Pralaužė ledus

Atidarymo metu visų susirinkusiųjų akys krypo į reprodukcijų albumą. A. Banytė, vaizdžiai kalbant, pralaužė ledus, – ji pirmoji iš mūsų miesto dailininkų, padedama geranoriškų rėmėjų, išleido gražų leidinį apie savo kūrybą.

Leidinyje išsamiai pristatomos visos A. Banytės kūrybos sritys – monumentalioji ir molbertinė tapyba, piešiniai, reprodukuoti rinktiniai kūriniai. Ne mažiau svarbi ir dokumentinė leidinio dalis – nuotraukos, pilnas sukurtų freskų sąvadas, gyvenimo ir kūrybos datos, individualių parodų sąrašas bei rinktinė bibliografija.

Nors pati dailininkė pristatymo metu jautėsi truputį nejaukiai, tai visai suprantama, žinant jos asmenį, įvykis iš tikro reikšmingas. Tokie reprezentaciniai leidiniai visų pirma fiksuoja kūrinius, kurie iš dailininkų dirbtuvių pasklinda į pasaulį. Juo labiau ne kiekvienas gali nuvažiuoti ir pasižiūrėti kitų vietovių pastatų interjeruose esančias freskas. Pastaruoju metu anksčiau sukurtiems monumentaliosios tapybos kūriniams iškyla pavojus būti sunaikintiems naujų pastatų savininkų. Kadangi mieste turime jau ne vieną tokį atvejį, dar svarbesnis tampa laiku atliktas kūrybos dokumentavimas.

Grožėkimės patys, dovanokime draugams – leidinys apie A.Banytės kūrybą yra tiesiog labai graži knyga, kurią vartydami patirsime daug puikių akimirkų. Taip būna visada, susidūrus su talentingo dailininko kūryba. Galbūt leidinys apie A. Banytės kūrybą paskatins ir kitus kūrėjus surinkti ir pateikti meno gerbėjams savo kūrybos apžvalgas.

Maži, tačiau… Arba miniatiūra – kaip konceptas

Ignas KAZAKEVIČIUS

“Klaipėdos menininkų namai – kuo ne konceptuali miniatiūra?..” – toptelėjo mintis, kai šiose erdvėse įkurdinome Bochumo muziejaus ir Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos (WKB) šiuolaikinio meno projektą “Mažas, tačiau… Miniatiūra kaip konceptas”. O kodėl gi ne? Kodėl gi Klaipėdos menininkų namai negali asocijuotis su konceptualia miniatiūra?! Palanki „geografinė“ padėtis, galerine prasme nestandartinė vidaus erdvė, kurioje detalė gali kalbėti “už” ir atstoti visumą, leidžia eksperimentuoti su idėja, kūriniu, ekspozicija, žiūrovu. Be to, tai menininkų namų ekspozicinės erdvės strategija. Šiuo atveju konceptualių miniatiūrų paroda tarsi paverčia miniatiūra pačius menininkų namus, pakeičia juos.

Kodėl? Kur? Koks menas?

Klaipėdos menininkų namų rengiamos parodos-projektai dabar ir ateityje koncentruosis ties tyrimu, kas yra menininko aplinka, kaip kūrinys tampa aplinka ir pradeda ją valdyti, kaip menininkas sugeba pakeisti erdvę ir į ją įtraukti stebėtoją. Tokiu būdu Menininkų namų salė taps laboratorija, kurioje meno kūrinys deklaruos aplinkos pokyčius, kintantį mūsų požiūrį į meno formas, meno tradicijas.

Čia bus pristatinėjami kameriniai projektai, atskleidžiantys kūrybinį koncentratą – intymią susikaupimo būseną, isterišką sprogimą tyloje, nervine krize krebždantį eskizą, objekte kondensuotą starto potenciją, menininko dirbtuvių misteriją. Pristatydami aktualiausius dabarties meno tendencijų fragmentus, Menininkų namai pateiks meno proceso raidą, taip pat pristatys patį meno procesą kaip kūrinį, kai ekspozicija taps “gyva būtybe”, reaguojančia į mūsų buvimą šalia.

Juk menas visada yra aplink mus, jis persmelkia kiekvieną kubinį aplinkos milimetrą (tik ar visada mes jį pastebime?), o Menininkų namuose visuomet turi būti jaučiamas menininko kvėpavimas. Todėl neatsitiktinai šį kartą…

“Minko” idėjas

…Menininkų namai kviečia įsitikinti, jog miniatiūra nėra tai, apie ką galvojame, išgirdę šį žodį. Tai ne Kalėdomis kvepiantis atvirukas, ne iliustracija… Ne tradicinės technikos kūrinio didelio formato sumažinimas iki miniatiūros. Tai darbas su medžiaga ir idėja, šiuodvi „minkant“ nuo pat minties užgimimo.

Bochumo muziejaus ir Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos projektas „Mažas, tačiau… Miniatūra kaip konceptas“ tai didelės parodos fragmentas Klaipėdoje, miniatiūra miniatiūroje. Pasaulio ir pasaulėjautos atžvilgiu. Tai analizė – kiek gali pasakyti tylus mažas foto-tapybos-grafikos-skulptūros-neono-video-kūrinys. Tai menininko požiūris į mastelį, kūrinių kiekybę ir kokybę. Tai atsakymų ieškojimas medžiagos, netikėtų daiktų, jų detalių sugretinimuose. Autoriai verčia žiūrovą įveikti didelį nuotolį iki miniatiūrinio kūrinio. Kūrinio, kurio turinys nepasakoja istorijų, fantazija čia apribojama pastebėjimais, trumpais stabtelėjimais. Stebėtojas per paveikslą patiria keliautojo smalsumą.

Prasiskverbia visur kaip virusas

Meniškas kūrinys mažame formate – tai noras patirti vaizdą be jokių išankstinių potvarkių, ypač kai tikrovės suvokimas yra pačiame dėmesio centre.

Mažas bet ko elementas – tarsi virusas prasiskverbia visur: tarp estetikos ir purvo, tarp tradicijos ir postmodernios visumos traktuotės, tarp motyvo ir objekto.

Čia menas įgyja kasdienį formatą kasdieniame gyvenime. Velniškai patogu!

Mažos, kondensuotos erdvės yra pasauliai patys sau. Jos atsiskyrusios nuo realybės, išsilaisvinusios ir nuo savų įstatymų.

Netikėtos sąsajos, atrodo, beprasmiai veiksmai vis dėlto yra įdomesni už išbaigtus kūrinius. Tačiau pastaruosius turi lydėti paaiškinimai. Antai iš pažiūros vaikiškus pakraigaliavimus primenantis piešinys pasirodo esąs autoriaus kelionių iš simbolinio A į B žymeklis. O raizgalynė atsirado kišenėje laikant užrašų bloknotą ir pieštuką, flomasterį bei šiems „linguojant“ eisenos ritmu.

Arba iš plaukų nupinti krepšeliai „numaudytiems, nupraustiems“ muilo kąsneliams. Sutikite, gana šlykštu matyti plaukais apkibusį muilą, bet šiuo atveju kitame kontekste tokie „tiesioginiai“ sugretinimai paverčia kompoziciją paveikiausiu darbu.

Ironizuoja, gąsdina, kelia šleikštulį…

Visi eksponuojami kūriniai čia – konkretūs, jie atsikleidžia tik kurią nors vieną suvokimo briauną, išsako vieną būdvardį: artima, tolima, asimetriška, niuansuota, spalvota arba ne. Tiesiog – taip arba ne. Toks tad atsakymas į – patinka, nepatinka, gražu, negražu…

Čia eksponuojami kūriniai, kurie dėl tikrovės fragmentų sumažinimo arba dėl pasirinktos medžiagos ypatybių specialiai kuriami labai koncentruotai (visomis prasmėmis) ir todėl tampa itin įtaigūs.

Čia kūriniai aktyvūs, konceptualūs, ironizuojantys, gąsdinantys ar keliantys šleikštulį, tačiau paveikūs. Paveikūs bet kokioje įsivaizduojamoje medžiagoje.

DOVANA

Lietuva dovanos Kaliningradui L. Rėzos skverą ir paminklą

Rita BOČIULYTĖ

Kitais metais Kaliningrade miesto jubiliejaus proga bus atidarytas žymaus lietuvių mokslininko, lietuvių tautosakos mokslo pradininko Liudviko Rėzos skveras bei atidengtas paminklas. Juos kuria Nacionalinės premijos laureatai – klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas ir nidiškis architektas Ričardas Krištopavičius.

Penkių miestų idėja

Kaip praneša Lietuvos kultūros ministerija, atidaryti skverą bei atidengti paminklą ketinama 2005 metų liepos pirmąją savaitę švenčiant Kaliningrado 750-ąsias metines. Bendradarbiaujant su Kaliningrado merija, projektas bus įgyvendinamas penkių Lietuvos miestų iniciatyva bei lėšomis.

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybės kreipėsi į Lietuvos dailininkų sąjungą, ši paskelbė konkursą, kuriame laimėjo A. Sakalausko ir R. Krištopavičiaus eskizinis pasiūlymas.

Iškils skulptūra

Projekto architektas R. Krištopavičius apie 1000 kvadratinių metrų L. Rėzos skverą siūlo išgrįsti betono ir granito trinkelėmis. Skvere turėtų būti pastatyti šeši suoliukai, kurie pristatys 5 didžiausius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį bei skvero šeimininką Kaliningradą.

Skvero centre iškils 3 metrų aukščio L. Rėzos skulptūra. Ją kuria klaipėdietis skulptorius A. Sakalauskas, 1994 metais Juodkrantėje jau pastatęs paminklinį biustą L. Rėzai. Anot skulptoriaus, šiuosyk bus figūrinė-portretinė einančio žmogaus skulptūra, nukaldinta iš šviesiai rusvos spalvos švediško granito „Champania“. Paminklui reikės maždaug 16 tonų granito luito, kurį skulptorius užsisakė Švedijoje, pjedestalui – dar 8 tonų šio akmens.

Išgraviruos biografiją

Ant skulptūros pjedestalo ketinama išgraviruoti trumpą L. Rėzos biografiją lietuvių, rusų ir lotynų kalbomis.

Didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs ir dirbęs Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade), L. Rėza 1795-1799 metais studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1807-ųjų jame dėstė. 1818 metais mokslininkas pirmasis išleido Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ su vertimu į vokiečių kalbą, o 1825-aisiais – pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį.

Parinko vietą centre

Savo idėjas autoriai pateikė, dar nežinodami, kurioje Kaliningrado vietoje tas skveras su paminklu bus. “Dabar jau žinom – Oktiabrsko mikrorajone, netoli zoologijos sodo, tarp labai gražių nuo prieškario išlikusių pastatų. Priešais stovi liuteronų bažnytėlė, per skverą skersai eina takas, kuriuo vaikšto žmonės. Greta – puikiai sutvarkytas „Bitės GSM“ administracinis pastatas”, – džiaugėsi skverui ir skulptūrai parinkta vieta Kaliningrado centre skulptorius A. Sakalauskas.

Jis ir projekto architektas laimėję konkursą dusyk buvo nuvažiavę į Kaliningradą pas Lietuvos konsulą Vytautą Žalį, drauge apžiūrėjo miesto siūlomus kelis skverus ir išsirinko būtent šitą. Ne tik todėl, kad arčiausiai miesto centro. Jų nuomone, tai pati tinkamiausia erdvė projektui. Nutarta visą skverą rekonstruoti, iškloti jį kieta danga – betoninėmis trinkelėmis, o centre, aplink L. Rėzos skulptūrą, bus truputis ir granito trinkelių.

Ypatingas dėmesys

Iki rugsėjo 15-osios architektas ir skulptorius turi atiduoti visą projektinę dokumentaciją, prieš tai suderinę su Kultūros ministerija, visų penkių Lietuvos didžiųjų miestų savivaldybėmis. “Su Kaliningradu jau iš principo suderinome ir be vargo gavome visus leidimus”, – sakė “Klaipėdai” A. Sakalauskas.

Skulptoriaus teigimu, kaliningradiečiai labai džiaugiasi šia Lietuvos iniciatyva, jie net nesitikėjo, kad lietuviai jiems ruošiasi padovanoti tokią didžiulę dovaną. Konsulas V. Žalys pastebėjo, jog už tai lietuviams kaliningradiečiai parodė kaip niekada didelį dėmesį – apie šį projektą rašoma pirmuose laikraščių puslapiuose.

Liko 9 mėnesiai iki dovanos įteikimo. Lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje skulptorius A. Sakalauskas ketina pradėti kalti skulptūrą savo dirbtuvėse Klaipėdoje.

JUBILIEJUS

Septyniasdešimtmetė aktorė ir dabar negali gyventi ramiai

Stefa GALKAUSKAITĖ

Rugsėjo 18 dieną uostamiesčio Dramos teatro aktorei Genovaitei Vaitiekaitytei-Venskūnienei sukaks 70 metų. Ši aktorė Klaipėdos dramos teatre – jau keturiadešimt treji metai. Jos kūrybinė biografija prasidėjo kito teatro scenoje. O pats kelias į sceną buvo truputį kitoks nei daugelio aktorių.

Pranašystės išsipildė ne iškart

Dauguma būsimųjų aktorių į Konservatoriją ateidavo tiesiai iš vidurinės mokyklos. Genutei nutiko kitaip. Gyvenimo sąlygos buvo kitokios. Gimė daugiavaikėje šeimoje Kauno rajono Stanislavos kaime. Genutė buvo aštuntas vaikas. Karo pabaigoje šeima persikėlė į Babtų miestelį. Mokykloje, Genutė jau vaidino, ir mokytojai pranašavo jai sceninę ateitį.

Pranašystės išsipildė, bet ne taip greit. Pirmąjį dešimtmetį po karo daugiavaikei šeimai buvo ypač sunku. Reikėjo, kad šeimos atžalos greičiau įgytų kokį amatą. Ne išimtis buvo ir Genutė. Kaunas buvo netoli, tai į jį ir išvyko įgyti amatą tolimoje nuo scenos mokslo įstaigoje – Kooperacijos technikume. Baigusi buvo paskirta į Zarasus. Planuotojos ekonomistės darbas vėl gi – nieko bendra su išsvajotąja scena. Nieko nepadarysi. Gal taip reikėjo.

Susitiko studijuodami

Užtat, kai 1954 metais įstojo į Valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą, iškart buvo priimta į antrąjį kursą! O jame mokėsi būsimieji Klaipėdos teatro scenos kolegos Elena Gaigalaitė, Vytautas Paukštė ir Algirdas Venskūnas, ne tik būsimasis scenos partneris, bet ir būsimasis jos gyvenimo bendražygis.

Genutė ir Algirdas susituokė baigę Konservatoriją, jau būdami Marijampolės teatro aktoriai. Ten buvo išsiųsta ir pirmoji, ir antroji – Genutės ir Algirdo laida. Taigi Marijampolėje, kuri anais laikais buvo vadinama Kapsuko miestu, prasidėjo judviejų kūrybos kelias. Ten gimė ir jų vienturtė dukra Sigutė.

Lemtingos gastrolės

G. Vaitiekaitytės-Venskūnienės kūrybinėje biografijoje – dvi dešimtys Marijampolės periodo vaidmenų, sukurtų su dideliu nuoširdumu ir jaunatvišku užsidegimu, – tai, galima sakyti, vieni svarbiausių šios aktorės visos sceninės biografijos bruožų.

Jaunatviškas užsidegimas ištikimai ją lydi ir dabar. Dar tebevaidinant Marijampolės teatre, kartą su trupe atvyko gastrolių į Klaipėdą. Tai buvo lemtingas įvykis. 1961 metų kovą Genovaitė ir Algirdas Venskūnai – jau Klaipėdos dramos teatro aktoriai!

Gaila buvo brangiausių vaidmenų Marijampolės teatre, bet po dvejų metų klaipėdiškę trupę papildė iš uždaryto Marijampolės teatro perkeltas aktorių branduolys, ir čia, pajūrio teatro scenoje, buvo atkurti kai kurie ano teatro spektakliai. Su jais į sceną sugrįžo ir vieni mieliausių Genutės vaidmenų – Liusi (A. Žeri “Šeštasis aukštas”), Marina (V. Rozovo “Džiaugsmo beieškant”).

Vaidina ir vaikams

Ir ten, Marijampolėje, ir Klaipėdoje kūrybinio kelio pradžioje Genutei teko daug vaidinti spektakliuose vaikams. Ir ne tik seniau. Kas gali užmiršti azartiškai, neprilygstamai Genutės vaidintą Freken Bok daug metų sėkmingai gyvavusiame pirmajame A. Lindgren “Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” pastatyme?!. Su kokia jaunatviška energija Genutė vaidina prieš devynerius metus pastatytuose S. Maršako “Katės namuose”!.. Verta pamatyti. Ir ne tik vaikams.

G. Vaitiekaitytė-Venskūnienė ne kartą yra sakiusi, jog vaikai yra nepaprastai nuoširdūs ir jautrūs žiūrovai. „Vaidindama jiems tarsi atsinaujini, tampi geresnė“, – sako aktorė.

Vaidmenys gyvi širdyje

O kiek apskritai Genutės vaidmenų iki šiol sukurta? Arti šimto dvidešimt. Daug. Šitiek gyvenimų išgyventa scenoje, šitiek charakterių, likimų, dramatiškų ir komiškų… Seniai vaidintieji personažai neužmiršti – tebegyvena aktorės širdyje, žiūrovų atmintyje.

Kiekvienas anksčiau ar vėliau sukurtas vaidmuo aktorei savaip mielas, brangus. Kiekvienam vaidmeniui atiduota savęs. Didžiulėje, spalvingoje vaidmenų puokštėje – Amelija (F. Kuno “Nibelungų kreditas”), Klara ((R. Šeridano “Duenja”), Japinia (H. Gulbio “Čiūčia, liūlia, mažutėli”), Arlena (M. Fermo “Durys pyška”), Tamara (E. Radzinskio “Monologas apie vedybas”), Ana (M. Gorkio “Dugne”), Bobutė (Šatrijos Raganos “Sename dvare”), Senė Nastia (L.Razumovskajos “Seserys”), Nersė (T. Viljamso “Senasis kvartalas”), Dona Libera (K. Goldonio “Kjodžos kivirčai”) ir daugybė kitų vaidmenų.

Juos visus vainikuoja vienas gražiausių aktorės kūrybinių darbų – Elena iš K. Sajos “Liepsnojančios kriaušės”. Tai vaidmuo, prie kurio norėtųsi grįžti ir po daugelio metų. Kurdama Eleną aktorė pirmą kartą net ėmė piešti atskiras scenas, ko gyvenime niekada nėra dariusi.

Veda gyvenimo geismas

Ko gero, kiekvienas sukurtas personažas kuo nors įkvepia jo kūrėją, atskleidžia lig tol savyje nepažintų galių. Jas aktorė visą gyvenimą skleidžia ne tik scenoje. Pavydėtina aktorės energija. Anais laikais dešimt metų vadovavo “Trinyčių” dramos kolektyvui. Pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje 70-mečio proga režisavo Keturakio “Ameriką pirtyje”. Daug jėgų per daugelį metų atidavė visuomeninei veiklai.

Genutė negalėjo ir dabar negali ramiai gyventi. Ji nori dirbti, veikti, kurti. Net dabar, kai liko be Algirdo, taip ir nesulaukusio savojo 70-mečio, į amžino poilsio vietą išlydėto praėjusių metų gruodį. Neviltis, netekus vyro, neužgožė Genutės gyvenimo geismo. Ji kupina idėjų, planų. Daug kur skaito lietuvių poetų eiles, skleidžia nacionalinės poezijos grožį, tokiu būdu nuolat primindama amžinąsias vertybes, jų prasmę ir svarbą žmogaus dvasiniam tobulėjimui.

Genutė – ne viena. Po Lietuvą pasklidę giminės, dukra, du jau suaugę vaikaičiai, daugybė senų pažįstamų, o čia pat – teatro šeima, be kurios ji neįsivaizduoja savos būties. Metų našta, artimųjų netektys, nelengvas gyvenimas nė kiek nenumalšino prasmingos būties troškulio. Tegu niekad Genutės neaplanko būties beprasmybė. Tegu nuolat, kaip lig šiol, lydi jaunatviškas prasmingo gyvenimo geismas. Garbaus amžiaus sukakties proga linkime aktorei sveikatos, ištvermės dar ilgus gyvenimo metus!

PAVELDAS

UNESCO ekspertai domisi ir Trakais

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje viešėjo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto ekspertė Viera Dvoržakova. Susipažinusi su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija, jos tvarkymu ir apsauga, ši ekspertė parengs išvadas Pasaulio paveldo komitetui, kuris svarstys, ar įtraukti Trakų istorinį nacionalinį parką į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu į jį yra įtraukti trys Lietuvos objektai – Vilniaus senamiestis (1994 m.), Kuršių nerija (2000 m.) ir Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.).

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) nominacinė byla UNESCO Pasaulio paveldo komitetui įteikta šių metų sausį. Apsilankiusi Trakuose, UNESCO ekspertė V. Dvoržakova susitiko su Kultūros ministerijos valstybės sekretore Diana Paknyte. Kaip praneša Kultūros ministerija, ekspertė buvo supažindinta su teisine baze, kuri užtikrins, jog šios teritorijos apsauga atitinka pasaulio paveldo objektams taikomus reikalavimus. V. Dvoržakova buvo informuota, jog Lietuvos kultūros ministerijoje šiuo matu steigiamas Saugomų teritorijų ir kultūros paveldo apsaugos skyrius, numatoma išplėsti TINP direkciją. Be to, 2005 metais numatyta skirti lėšų pasikeitusius Lietuvos įstatymus bei tarptautinius reikalavimus atitinkančiai TINP planavimo schemai parengti, o artimiausiu metu bus nustatyta šios teritorijos apsaugos zona.

Kultūros ministerijos nuomone, Trakų istorinio nacionalinio parko įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra svarbus ne tik kaip pirmosios Lietuvos sostinės – Trakų – ir vienos reikšmingiausių šalies istorinių vietų pripažinimas. Pasaulio paveldo objekto statusas taip pat žymiai prisidėtų prie šios teritorijos išsaugojimo ateities kartoms.

Tikimasi, jog TINP įtraukimas į prestižinį paveldo objektų sąrašą UNESCO Pasaulio paveldo komitete bus svarstomas jau 2005-aisiais. UNESCO Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, pasirašiusi Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvenciją. Lietuva šio komiteto narė yra nuo 2003 metų spalio.

UNESCO Pasaulio paveldo komitetas nuolat stebi ir įvertina Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų būklę, skatina valstybes vykdyti objektų monitoringą bei imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldui keliamų reikalavimų. Komitetas taip pat yra atsakingas už lėšų iš Pasaulio paveldo fondo skyrimą bei paskirstymą tiems objektams, kuriems reikalinga pagalba, kuriems iškyla pavojus, taip pat mokymams, edukacinei veiklai.

„Klaipėdos“ inf.

MENO MARŠRUTAIS

Teritorija – meno žemė

Ignas KAZAKEVIČIUS

Liepos 26 – rugpjūčio 6 dienomis buvau pakviestas skaityti paskaitų apie šiuolaikinį Lietuvos meną, pristatyti Klaipėdos meno infrastruktūrą, Klaipėdos menininkų namų tarptautinės komunikacijos programą į tarptautinį meno simpoziumą Pedvalėje, Latvijoje.

Vietos užteks visiems

Latvijai, Estijai ir Lietuvai tapus ES narėmis, susiklostė palanki situacija ir trišalis menininkų noras bendradarbiauti, kurti bendrus projektus. Kitaip tariant, nebūtinai orientuotis vien tik į ES senbuves. Be abejo, jose meno ir kultūros rėmimas bei rinka išvystyti geriau, tačiau bendri Baltijos sesių projektai tarp kolegų gali tapti lygiaverčiais konkurentais.

Modernistine tradicija paremtas menas (tapyba, grafika, skulptūra) minėtose Baltijos šalyse gana ryškiai skiriasi. Tačiau sekantys dabartinių meno procesų aktualijas suvokia, jog kūryba pati savaime jau nebeaktuali. Aktualumas turėtų būti išgryninamas naujoje formoje, naujas turinys turėtų byloti sintetine (gerąja prasme) metakalba, atsirandančia iš įvairių meno formų, sričių, išraiškos būdų jungties.

Todėl neatsitiktinai Pedvalės simpoziume nuolat dalyvauja tapytojai, grafikai, skulptoriai. Pastariesiems čia suteikiamas prioritetas, nes Kurzemės regione esančio Pedvalės parko įkūrėjas Ojaras Feldbergas pats yra žinomas skulptorius. Jo kūriniai puošia Latvijos miestų (artimiausias – Ventspilis) skverus ir aikštes, lieka tarptautinių skulptūros simpoziumų vietose. Menininkas prisipažino, jog ir į parką jis žiūri kaip į savo idėjų tąsą, idealią vietą žemės menui, akcijoms bei instaliacijoms. Na, o vietos, – šmaikštavo O.Feldbergas, – visiems užteks, juk skirtingos idėjos turi viena kitą papildyti, o parkas – tapti vienu dideliu kūriniu.

Muziejus po atviru dangumi

Parkas pradėtas kurti prieš gerą dešimtmetį. Landšaftu primenančią mūsų Rumšiškes Pedvalę sudaro dvi buvusių vokiečių baronų sodybos Friks ir Brinks Pedvalė su visais dvarelių atributais – rezidencijomis bei ūkiniais pastatais. Dalis jų teberemontuojami, dalis paversti medžiagų sandėliais. Kituose įkurtas viešbutis, ekspozicinė erdvė bei menininkų dirbtuvės. Kai kas pastarosiose taip pat remontuotina, betgi vos daugiau nei per dešimtmetį nuo nepriklausomybės atgavimo parkas iš griuvėsių ir šabakštynų virto atvira šiuolaikinio meno ir rekreacine zona.

Aktyviausiai gyvenimas čia verda vasaros metu – veikia kavinė, palapinių zona. Čia nuolat šurmuliuoja egzotikos ištroškę užsieniečiai, ir latviai mėgsta atvažiuoti ir rengti savaitgalio pobūvius ar kelti vestuvių puotas. Visus traukia originalus muziejus po atviru dangumi. Aplinką užpildo erdviniai skulptūriniai objektai, instaliacijos. Medžiagos įvairiausios: medis, keramika, betonas, metalas. Vieni kūriniai – ilgalaikiai, kiti ilgaainiui susilieja su aplinka – akmenų, malkų krūvomis, tvenkiniais, baseinais. Bet kokiu atveju juos stengiamasi natūraliai įterpti į gamtą – pvz., medžiuose “plaukia” iš vielos numegzti debesys, kituose tupi koalų būrys, lomos reljefą atkartoja keraminiai laiptai (išdegti irgi čia vienos akcijos metu). Ir taip dešimtimis hektarų ir kilometrų takais, takeliais…

Menininkų Meka

Paprasčiausia kurti čia, suprantama, tapytojams. Juk jie gali dirbti bet kada, bet kur – dirbtuvėse tapyti ant molbertų ar plenere po atviru dangum.

Kitų sferų menininkais (kur reikalinga techninė įranga) rūpinamasi labiau. Grafikams sudarytos neblogos sąlygos – suteikiama atskira patalpa, presas, popierius, dažai, skiediklis. Visa kita, ko reikia autorinėms technikoms, menininkai atsiveža patys, nebent iš anksto tartųsi su kuratoriumi.

Skulptoriams čia rojus, – talkina darbininkai, jei projektas sudomina kuratorius, gauna ir medžiagas. Be to, galima tartis dėl skulptūrų užbaigimo per kelis kartus, nes tam yra sąlygos, tokia muziejaus po atviru dangumi specifika.

Šiemet į Pedvalės simpoziumą atvyko trys lietuvės grafikės: Edita Matulionytė, Eglė Vertelkaitė ir Jūratė Rekevičiūtė. Pastaroji čia “sugavo savo bangą” – sukūrė kelis spalvomis žaižaruojančius tačiau minimalistinius ciklus ir pardavė kelis kūrinius į uždarymą atvykusiems rygiečiams architektams.

Iki Rygos tik 130 kilometrų, tad į renginius Pedvalėje atvažiuoja kolegos, kritikai, žurnalistai, galerininkai ir dizaineriai, panašių simpoziumų organizatoriai. Palanki terpė kontaktams megzti. Kaip ir kitos sąlygos – medžiagos, maitinimas tris kartus perdien, šalia Sabilės miestelis, Abavos upės slenksčiai ir paplūdimiai, laužavietės, visą sezoną veikiančios bobslėjaus trasos, paint-bolas ir, svarbiausia, nuoširdus meninis Suomijos, Estijos, Lietuvos, Danijos, Latvijos menininkų sambūris.

Vyksta ištisus metus

O. Feldbergui talkina dukra Laura Feldberga, grafikė ir vadybininkė. Ji palaiko ryšius su menininkais, tvarko fondų projektus ir koordinuoja renginius. O jie vyksta ištisus metus. Literatų sąskrydžiai, etnokultūriniai vakarai, akcijos, performensai, žiemą statomos ledo ir ugnies skulptūros – visa turi aiškiai išreikštą koncepciją bei temas.

Šiemet pasibaigęs keturmetis projektas „Teritorija. Keturi elementai“ buvo skirtas “Žemei”. Kitais metais rengiamasi “Elementui X”.

Iki šiol į Pedvalę vykdavo daugiausia kauniečiai. Tačiau įžvelgiu sėkmingas bendradarbiavimo perspektyvas Klaipėdos skulptoriams, jauniems kūrėjams. Turėdamas laiko, susipažinau su Latvijos menininkais, Rygos (kurioje viskas koncentruojasi) ekspozicinėmis erdvėmis, kituose miestuose vyskstančiais porceliano bei keramikos simpoziumais, menininkų rezidentūromis. Kaip jau minėjau, kūrybinis procesas ten orientuojamas į savotišką „multimediją“, – antai porcelianą dekoruoti kviečiami ne tik šios srities asai, bet ir žinomi tapytojai, grafikai. Būtent jie įneša gaivaus vėjo į pakankamai „užracionalėjusius“ meno užutėkius.

Taigi Klaipėdos menininkų namai užmezgė tvirtus ryšius su užsienio kolegomis ir jų kuriamomis struktūromis ir dabar ruošiasi bendriems dideliems kitų metų projektams. Sekite mūsų informaciją, sekite mus, mes jau eteryje!