Šokis įkūnijo “Viltį ir nakties praregėjimą”

FESTIVALIO AIDAI

Šokis įkūnijo “Viltį ir nakties praregėjimą”

Violeta MILVYDIENĖ
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Tie žiūrovai, kurie rugpjūčio 15-ąją, sekmadienio vakarą, atėjo į mūsų Muzikinį teatrą pramogauti ar pamatyti kažkokį šou, – apsiriko. Bet norėtųsi tikėti, jog visiškai nenusivylė tuo, ką išgirdo ir pamatė. Iš tikrųjų, ,,Muzikinio rugpjūčio pajūryje” premjera – dviejų veiksmų vokalinis-choreografinis diptikas pagal austrų kompozitoriaus ir dailininko Arnoldo Šionbergo (Schoenberg) muziką – gana rimtas dalykas ir, drįsčiau teigti, labiau priimtinas elitinei publikai, tikriesiems šiuolaikinės klasikinės muzikos bei moderniojo šokio gerbėjams.

Publikai pateikė malonią staigmeną

Pirmoji – vokalinė-choreografinė kompozicija ,,Viltis” – tai moters monologas, nepaliaujamai beieškant savo mylimojo. ,,Apimta nevilties, desperatiškai besiblaškydama, prarasdama sveiką protą ir laiko pojūtį, kankinama prisiminimų ir asociacijų” (taikliai apibūdinama programėlėje), mergina veltui laukia to, kuris ją paliko, galiausiai randa mylimąjį nužudytą. Bet kokia viltis žlunga…

Po pertraukos vėl scenoje pamatyta Beata Molytė pateikė malonią staigmeną. Ši baleto artistė, kaip ir anksčiau, žavi raiškia kūno plastika, ilgomis galūnėmis, grakštumu. Šįkart išryškėjo jos artistiškumas ir sielos brandumas, itin muzikaliai įkūnijant sudėtingą (ta prasme, kad šokiui nepritaikytą) A. Šionbergo kūrinį, papildant jį tiksliais niuansais, suteikiant ypatingą gyvastį vokiškai dainuojamam tekstui. Kiekvieną žodį ar ištisą frazę solistė vaizduoja ekspresyviai ir išraiškingai, mintį įtaigiau perteikti jai padeda ,,šešėliai” – Kristina Gudelytė, Dainius Bervingis, Ričardas Jankevičius ir Gintaras Kistienas.

Apsiribojusi scenos erdve (beveik pusę jos užima orkestras) ir nedideliu atlikėjų skaičiumi, choreografija nėra minimalistinė – priešingai, ji gana turtinga ir įvairiaspalvė. Pastarasis teiginys daugiau charakterizuoja B. Molytės šokį, kadangi ,,šešėliai’’ čia atlieka pagalbinę funkciją. Kita vertus, jų epizodai galėtų ,,nuskambėti” kiek tvirčiau ir sinchroniškiau.

Statė žymūs baletmeisteriai

Antrasis to paties kompozitoriaus kūrinys – ,,Nakties praregėjimas” – jau užfiksuotas choreografijos istorijoje. Nors A. Šionbergas nekūrė baletinės muzikos (išskyrus ,,Šokius aplink Auksinį jautį” operoje ,,Moisejus ir Aronas”), jo kūryba naudojosi įvairūs choreografai, ieškodami naujų šokio išraiškos priemonių. Pagal minėtąją styginių seksteto orkestrinę versiją vienaveiksmį baletą Niujorko, Vienos bei Stokholmo baleto teatruose yra pastatęs žymus baletmeisteris A. Tiudoras (tiesa, kitu pavadinimu – ”Ugnies stulpas”), o Paryžiuje – P. van Deikas ir R. Peti.

Deja, šios kompozicijos man nepažįstamos (mat jos sukurtos 5-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiais) ir, enciklopedijos žiniomis, iki šiol neišlikusios. Tik ten aprašytasis siužetas primena šio, matytojo, turinį: nevilties akimirką jauna moteris sulaužo ištikimybę mylimajam ir laukiasi kūdikio nuo kito. Ji gėdijasi savo poelgio ir ketina nusigręžti nuo vyro, tačiau šis jai atleidžia. Jo švelnumas ir atkaklumas vėl įžiebia viltį moters širdyje. Mylimieji džiaugdamiesi kartu lauks kūdikio gimimo…

Duetas “išlošė” nuoširdumu ir žaisme

,,Nakties praregėjimo” muzika melodingesnė, gana romantiška, tad ir šokio kalba joje kiek kitokia nei pirmojoje diptiko dalyje. Čia duetiniame šokyje taip pat vyrauja šiuolaikinio šokio ir moderniojo baleto judesiai, tačiau jie dažniau lyriški nei energingi, nors ir ne visada subtilūs (turiu omenyje sportinius triukus ,,par terre”).

Merginai – Ingai Briazkalovaitei – gana lanksčiai, jautriai atlikėjai, manau, labiau sekasi modernaus šokio negu klasikinio baleto elementai, o trumpame vaikino – Aurelijaus Liškausko solo neblogai pavykę sukiniai ,,šenė’’.

Akivaizdu, duetas nepasižymi tobula klasikinio šokio technika (jos ypač pritrūko pakėlimams, tarkim, antrojo to paties derinio kartojimo atveju), tačiau nustebino lengvi šuoliai ir ypač tylus nusileidimas ant grindų. Be to, artistai ,,išlošia” nuoširdžiu jausmingumu ir žaismingumu.

Teatrą pakylėjo į naują kokybę

Aidint gausiems aplodismentams, iškilo toks apibendrinimas: diptiko choreografija (baletmeisteris Aleksandras Jankauskas) kartu su moters (sopranas Sabina Martinaitytė, Kaunas) balsu pirmojoje dalyje, mūsų teatro orkestro atliekama muzika (dirigentas Ilmaras Lapinis, Latvija-Austrija) bei scenografija (Ainos Janulionienės) ir šviesos (Donato Šimonio) sudarė bendrą visumą ir pasižymėjo vieningu stilingumu. Drįsčiau teigti ir dar kartą akcentuoti, jog šokis čia – itin svarbus komponentas, iliustratyviai ir funkcionaliai išreiškęs muzikinius A. Šionbergo kūrinius.

Pabaigai telieka pridurti, kad ši premjera, kurioje buvo atlikti A. Šionbergo kūriniai, tapo gana reikšmingu festivalio akcentu, manyčiau, pakėlusiu teatro veiklą į naują kokybinį lygį. Tai paliudijo ir pozityvi publikos daugumos reakcija.

UNESCO ekspertai domisi ir Trakais

PAVELDAS

UNESCO ekspertai domisi ir Trakais

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje viešėjo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto ekspertė Viera Dvoržakova. Susipažinusi su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija, jos tvarkymu ir apsauga, ši ekspertė parengs išvadas Pasaulio paveldo komitetui, kuris svarstys, ar įtraukti Trakų istorinį nacionalinį parką į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu į jį yra įtraukti trys Lietuvos objektai – Vilniaus senamiestis (1994 m.), Kuršių nerija (2000 m.) ir Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.).

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) nominacinė byla UNESCO Pasaulio paveldo komitetui įteikta šių metų sausį. Apsilankiusi Trakuose, UNESCO ekspertė V. Dvoržakova susitiko su Kultūros ministerijos valstybės sekretore Diana Paknyte. Kaip praneša Kultūros ministerija, ekspertė buvo supažindinta su teisine baze, kuri užtikrins, jog šios teritorijos apsauga atitinka pasaulio paveldo objektams taikomus reikalavimus. V. Dvoržakova buvo informuota, jog Lietuvos kultūros ministerijoje šiuo matu steigiamas Saugomų teritorijų ir kultūros paveldo apsaugos skyrius, numatoma išplėsti TINP direkciją. Be to, 2005 metais numatyta skirti lėšų pasikeitusius Lietuvos įstatymus bei tarptautinius reikalavimus atitinkančiai TINP planavimo schemai parengti, o artimiausiu metu bus nustatyta šios teritorijos apsaugos zona.

Kultūros ministerijos nuomone, Trakų istorinio nacionalinio parko įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra svarbus ne tik kaip pirmosios Lietuvos sostinės – Trakų – ir vienos reikšmingiausių šalies istorinių vietų pripažinimas. Pasaulio paveldo objekto statusas taip pat žymiai prisidėtų prie šios teritorijos išsaugojimo ateities kartoms.

Tikimasi, jog TINP įtraukimas į prestižinį paveldo objektų sąrašą UNESCO Pasaulio paveldo komitete bus svarstomas jau 2005-aisiais. UNESCO Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, pasirašiusi Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvenciją. Lietuva šio komiteto narė yra nuo 2003 metų spalio.

UNESCO Pasaulio paveldo komitetas nuolat stebi ir įvertina Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų būklę, skatina valstybes vykdyti objektų monitoringą bei imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldui keliamų reikalavimų. Komitetas taip pat yra atsakingas už lėšų iš Pasaulio paveldo fondo skyrimą bei paskirstymą tiems objektams, kuriems reikalinga pagalba, kuriems iškyla pavojus, taip pat mokymams, edukacinei veiklai.

„Klaipėdos“ inf.

Koncertuos Gdynėje

Langas

Koncertuos Gdynėje

Rugsėjo 3 dieną Gdynėje (Lenkija) vykstančiame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje koncertuos Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė).

Jau septintus metus Gdynės kultūros skyriaus rengiamame festivalyje, kuris vyksta pranciškonų bažnyčioje, dalyvauja antrą kartą. Užpernai Kamerinio orkestro kolektyvas kartu su dainininke V.Vadokliene pristatė klasikinės muzikos programą ir sulaukė itin gerų lenkų kritikų atsiliepimų muzikiniame žurnale „Ruch muzyczny“. Festivalio rengėjai labai norėjo mūsų orkestrą pasikviesti ir pernai, tačiau dėl lėšų stygio to negalėjo padaryti.

Šiemet Gdynės festivaliui Kamerinis orkestras parengė XIX – XX amžiaus pradžios sakralinės muzikos programą, kurią turėjo galimybę išgirsti praėjusį sekmadienį į Marijos Taikos Karalienės bažnyčią susirinkę žmonės. „Tai buvo savotiška repeticija prieš išvyką į Gdynę“, – sakė L.Kuraitienė. Šiemet kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru koncertuos dainininkė A.Krikščiūnaitė.

„Klaipėdos“ inf.

Teritorija – meno žemė

MENO MARŠRUTAIS

Teritorija – meno žemė

Ignas KAZAKEVIČIUS

Liepos 26 – rugpjūčio 6 dienomis buvau pakviestas skaityti paskaitų apie šiuolaikinį Lietuvos meną, pristatyti Klaipėdos meno infrastruktūrą, Klaipėdos menininkų namų tarptautinės komunikacijos programą į tarptautinį meno simpoziumą Pedvalėje, Latvijoje.

Vietos užteks visiems

Latvijai, Estijai ir Lietuvai tapus ES narėmis, susiklostė palanki situacija ir trišalis menininkų noras bendradarbiauti, kurti bendrus projektus. Kitaip tariant, nebūtinai orientuotis vien tik į ES senbuves. Be abejo, jose meno ir kultūros rėmimas bei rinka išvystyti geriau, tačiau bendri Baltijos sesių projektai tarp kolegų gali tapti lygiaverčiais konkurentais.

Modernistine tradicija paremtas menas (tapyba, grafika, skulptūra) minėtose Baltijos šalyse gana ryškiai skiriasi. Tačiau sekantys dabartinių meno procesų aktualijas suvokia, jog kūryba pati savaime jau nebeaktuali. Aktualumas turėtų būti išgryninamas naujoje formoje, naujas turinys turėtų byloti sintetine (gerąja prasme) metakalba, atsirandančia iš įvairių meno formų, sričių, išraiškos būdų jungties.

Todėl neatsitiktinai Pedvalės simpoziume nuolat dalyvauja tapytojai, grafikai, skulptoriai. Pastariesiems čia suteikiamas prioritetas, nes Kurzemės regione esančio Pedvalės parko įkūrėjas Ojaras Feldbergas pats yra žinomas skulptorius. Jo kūriniai puošia Latvijos miestų (artimiausias – Ventspilis) skverus ir aikštes, lieka tarptautinių skulptūros simpoziumų vietose. Menininkas prisipažino, jog ir į parką jis žiūri kaip į savo idėjų tąsą, idealią vietą žemės menui, akcijoms bei instaliacijoms. Na, o vietos, – šmaikštavo O.Feldbergas, – visiems užteks, juk skirtingos idėjos turi viena kitą papildyti, o parkas – tapti vienu dideliu kūriniu.

Muziejus po atviru dangumi

Parkas pradėtas kurti prieš gerą dešimtmetį. Landšaftu primenančią mūsų Rumšiškes Pedvalę sudaro dvi buvusių vokiečių baronų sodybos Friks ir Brinks Pedvalė su visais dvarelių atributais – rezidencijomis bei ūkiniais pastatais. Dalis jų teberemontuojami, dalis paversti medžiagų sandėliais. Kituose įkurtas viešbutis, ekspozicinė erdvė bei menininkų dirbtuvės. Kai kas pastarosiose taip pat remontuotina, betgi vos daugiau nei per dešimtmetį nuo nepriklausomybės atgavimo parkas iš griuvėsių ir šabakštynų virto atvira šiuolaikinio meno ir rekreacine zona.

Aktyviausiai gyvenimas čia verda vasaros metu – veikia kavinė, palapinių zona. Čia nuolat šurmuliuoja egzotikos ištroškę užsieniečiai, ir latviai mėgsta atvažiuoti ir rengti savaitgalio pobūvius ar kelti vestuvių puotas. Visus traukia originalus muziejus po atviru dangumi. Aplinką užpildo erdviniai skulptūriniai objektai, instaliacijos. Medžiagos įvairiausios: medis, keramika, betonas, metalas. Vieni kūriniai – ilgalaikiai, kiti ilgaainiui susilieja su aplinka – akmenų, malkų krūvomis, tvenkiniais, baseinais. Bet kokiu atveju juos stengiamasi natūraliai įterpti į gamtą – pvz., medžiuose “plaukia” iš vielos numegzti debesys, kituose tupi koalų būrys, lomos reljefą atkartoja keraminiai laiptai (išdegti irgi čia vienos akcijos metu). Ir taip dešimtimis hektarų ir kilometrų takais, takeliais…

Menininkų Meka

Paprasčiausia kurti čia, suprantama, tapytojams. Juk jie gali dirbti bet kada, bet kur – dirbtuvėse tapyti ant molbertų ar plenere po atviru dangum.

Kitų sferų menininkais (kur reikalinga techninė įranga) rūpinamasi labiau. Grafikams sudarytos neblogos sąlygos – suteikiama atskira patalpa, presas, popierius, dažai, skiediklis. Visa kita, ko reikia autorinėms technikoms, menininkai atsiveža patys, nebent iš anksto tartųsi su kuratoriumi.

Skulptoriams čia rojus, – talkina darbininkai, jei projektas sudomina kuratorius, gauna ir medžiagas. Be to, galima tartis dėl skulptūrų užbaigimo per kelis kartus, nes tam yra sąlygos, tokia muziejaus po atviru dangumi specifika.

Šiemet į Pedvalės simpoziumą atvyko trys lietuvės grafikės: Edita Matulionytė, Eglė Vertelkaitė ir Jūratė Rekevičiūtė. Pastaroji čia “sugavo savo bangą” – sukūrė kelis spalvomis žaižaruojančius tačiau minimalistinius ciklus ir pardavė kelis kūrinius į uždarymą atvykusiems rygiečiams architektams.

Iki Rygos tik 130 kilometrų, tad į renginius Pedvalėje atvažiuoja kolegos, kritikai, žurnalistai, galerininkai ir dizaineriai, panašių simpoziumų organizatoriai. Palanki terpė kontaktams megzti. Kaip ir kitos sąlygos – medžiagos, maitinimas tris kartus perdien, šalia Sabilės miestelis, Abavos upės slenksčiai ir paplūdimiai, laužavietės, visą sezoną veikiančios bobslėjaus trasos, paint-bolas ir, svarbiausia, nuoširdus meninis Suomijos, Estijos, Lietuvos, Danijos, Latvijos menininkų sambūris.

Vyksta ištisus metus

O. Feldbergui talkina dukra Laura Feldberga, grafikė ir vadybininkė. Ji palaiko ryšius su menininkais, tvarko fondų projektus ir koordinuoja renginius. O jie vyksta ištisus metus. Literatų sąskrydžiai, etnokultūriniai vakarai, akcijos, performensai, žiemą statomos ledo ir ugnies skulptūros – visa turi aiškiai išreikštą koncepciją bei temas.

Šiemet pasibaigęs keturmetis projektas „Teritorija. Keturi elementai“ buvo skirtas “Žemei”. Kitais metais rengiamasi “Elementui X”.

Iki šiol į Pedvalę vykdavo daugiausia kauniečiai. Tačiau įžvelgiu sėkmingas bendradarbiavimo perspektyvas Klaipėdos skulptoriams, jauniems kūrėjams. Turėdamas laiko, susipažinau su Latvijos menininkais, Rygos (kurioje viskas koncentruojasi) ekspozicinėmis erdvėmis, kituose miestuose vyskstančiais porceliano bei keramikos simpoziumais, menininkų rezidentūromis. Kaip jau minėjau, kūrybinis procesas ten orientuojamas į savotišką „multimediją“, – antai porcelianą dekoruoti kviečiami ne tik šios srities asai, bet ir žinomi tapytojai, grafikai. Būtent jie įneša gaivaus vėjo į pakankamai „užracionalėjusius“ meno užutėkius.

Taigi Klaipėdos menininkų namai užmezgė tvirtus ryšius su užsienio kolegomis ir jų kuriamomis struktūromis ir dabar ruošiasi bendriems dideliems kitų metų projektams. Sekite mūsų informaciją, sekite mus, mes jau eteryje!

Bilietus į koncertus galima užsisakyti internetu

Langas

Bilietus į koncertus galima užsisakyti internetu

Klasikinės muzikos gerbėjai bilietus į dirigento Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) rengiamus koncertus gali užsisakyti arba įsigyti internetu (www.bilietai.lt). Tai pirmasis orkestras Lietuvoje, savo klausytojams siūlantis šią naujovę. Iki šiol bilietus į LVSO koncertus buvo galima įsigyti tik Vilniaus kongresų rūmų kasoje bei užsisakyti LVSO interneto svetainėje.

„Bilieto pirkimas internetu – patogi paslauga. Koncertų lankytojams nebereikia stovėti eilėse prie kasos, taikytis prie jos darbo laiko. Manome, kad didžioji dalis bilietų į svarbiausius renginius bus išpirkti dar prieš koncertų sezono pradžią“, – sakė LVSO informacijos ir reklamos skyriaus vadovė Auksuolė Petrauskaitė, primindama, jog Kongresų rūmai kartu su LVSO naująjį koncertų sezoną pradeda rugsėjo 24-ąją.

Tinklalapyje www.bilietai.lt skelbiama ne tik LVSO koncertų sezono programa, bet ir pateikiamas Vilniaus kongresų rūmų, kur vyks koncertai, salės planas. Pagal pageidaujamą kainą vieta pirkėjui parenkama automatiškai.

Vartotojai sumokėti už bilietus galės naudodamiesi elektroninėmis bankininkystės sistemomis “Hanza.net” ir “VB internetas”. Taip atsiskaitęs asmuo gaus specialų kodą, su kuriuo atėjęs į “Bilietai.lt” platinimo vietą galės atsiimti pirktą bilietą. Norintiems, kad įsigyti bilietai būtų atvežti į namus ar kitą nurodytą vietą, nuo rugsėjo mėnesio bus suteikta galimybė naudotis Lietuvos pašto kurjerių sistema.

Vakarų šalyse bilietų užsakymo bei pirkimo internetu paslauga yra įprasta. A. Petrauskaitės teigimu, Lietuvoje pirmieji ir vieninteliai tokią paslaugą pasiūlė interneto svetainės www.bilietai.lt kūrėjai.

„Ateityje galimybės rezervuoti, apmokėti ir atsiimti bilietus klientui patogioje vietoje plėsis, – netrukus juos bus galima įsigyti specialiuose bilietų pardavimo terminaluose, įsikūrusiuose prekybos centruose “Maxima” ir “Hyper Maxima” Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. Nuo rugsėjo planuojame atidaryti daugiau bilietų pardavimo terminalų ir kituose Lietuvos miestuose“, – teigė „Bilietai.lt“ vadovas Vladas Motieka.

„Klaipėdos“ inf.

Kruizinių laivų terminalas: nauja kultūrinė erdvė ar turistų rojus?

Galimybės

Kruizinių laivų terminalas: nauja kultūrinė erdvė ar turistų rojus?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Egzotiški Kruizinių laivų terminalo, piliavietės ir anksčiau paprastiems mirtingiesiems neprieinamos Laivų remonto įmonės peizažai jau kuris laikas atviri visiems. Šias keistas, praeities nostalgija dvelkiančias erdves daugelis net Klaipėdos gyventojų išvydo tik šių metų Jūros šventės dienomis ėmus plazdėti tarptautinio modernaus meno festivalio SEAS vėliavoms.

Atėję pasižiūrėti spektaklio ar tiesiog teritorijoje „išbarstytų“ vietinių ir užsienio menininkų kūrybinių idėjų, instaliacijų buvo sužavėti šia ypatinga vieta. Niekur neišvykę iš savo miesto žmonės bene pirmą kartą pajuto malonumą vaikščioti ir atradinėti uždraustą žemę, kurioje net apgriuvę pastatai ar sovietmečiu dvelkiantys reliktai įsikomponavę natūralioje, laiko šiek tiek pakoreguotoje scenografijoje.

„Apšildė“ teritoriją

Tačiau festivalis baigėsi. Menininkai, tarsi kolumbai atradę „nežinomą žemę“, sušildę ją savo kūryba, liko nuošalyje. Regis, net ir neatlikę nieko ypatinga, verslo pasaulio pasąmonėje jie padėjo paukščiuką: čia galima gyventi.

Terminalas – šalies vizitinė kortelė, vartai į Klaipėdą ir Lietuvą. Žengus pro juos, atsiveria visa, ką turime, ką galėtume pasiūlyti įspūdžių, tolimų šalių egzotikos persisotinusiems turistams. Kol kas čia – tik pusiau plyni betonuoti laukai su senų pastatų griuvenomis, Laivų remonto įmonės kranais ir aprūdijusiais laivų skeletais. Nerasime net mūsų pasididžiavimo – cepelinų su „Švyturio“ alumi.

Tačiau yra brangi žemė ir neribotos galimybės. Kuo užsėsime šį lauką ir kas jame sudygs?

Piliavietė – patraukli

Istorine ir komercine prasme brangi Laivų remonto įmonės, piliavietės ir Kruizinių laivų terminalo teritorija ne vieną dešimtmetį buvo kovos objektas. Šiandien istorinė miesto širdis – pilis su joje įsikūrusiu muziejumi – jau prieinama visiems. Čia galima patekti pro 100 metų senumo pasukamą tiltelį arba pro Laivų remonto įmonės vartus. Tiesa, pasukamas tiltelis – nepatikima susisiekimo priemonė. Nors jis turėtų būti atsuktas tuomet, kada atplaukia kruiziniai laivai (yra net grafikas iškabintas), iš tikrųjų taip yra ne visada.

Po truputį iš po žemių kyla ir kitos piliavietės dalys. Artimiausiu metu ketinama stogu uždengti ir sujungti jau atkastas bei restauruotas teritorijas. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, kelių šimtų kvadratinių metrų plote, kurį vėliau ketinama grįsti plytelėmis, bus galimybė organizuoti kultūrinius renginius.

Piliavietė jau tapo patrauklia vieta. Čia jau antrą kartą įvyko kultūros magistrų žiedų įteikimo ceremonija, yra bandymų rengti kamerinės muzikos vakarus. Tačiau Pilies muziejaus erdvė per maža didesniems susibūrimams. Todėl lauke atsirasianti savotiška scena neabejotinai pritrauks meninių ir kultūrinių projektų rengėjus.

Tik menai – prabanga

Anot statistikos, 15-20 proc. jūrų turistų – nuolatiniai kruizinių laivų keleiviai, jau išmaišę Karibų ir Viduržemio jūras, todėl juos ypač vilioja nežinoma Baltija. Ekspertų nuomone, Baltijos jūros uostų laukia puiki ateitis, jie turi ruoštis artimiausiais metais čia plūstelėsiantiems turistų srautams.

Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorės Romenos Savickienės nuomone, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje yra pakankamai vietos tiek menams, tiek turizmo infrastruktūrai – barams, kavinėms, viešbučiams, pramogų centrams – vystyti. Šią vietą atiduoti tik menams – per didelė prabanga. Užsienio šalių patirtis rodo, jog uostai daugiausiai orientuoti į turizmą. Tačiau, R.Savickienės teigimu, ne visi turistai išlipa iš laivų ir eina apžiūrėti miesto. Dalis jų lieka laive, kartais išeina pasivaikščioti į krantinę. Todėl būtina turėti, ką jiems pasiūlyti. Pavyzdžiui, Ispanijos Bilbao uostas panašioje teritorijoje turi pastatą šedevrą, kuriame įsikūrę ne tik pramogų centrai, bet ir meno galerijos, muziejai.

Reikia pramogų

R.Savickienė pasakojo, kad turistų poreikius diktuoja ir jų tautybė, ir amžius. Amerikiečiams labiau reikia apčiuopiamų, materialių dalykų, o vokiečiams ir skandinavams – kur akis paganyti. Jaunesnio amžiaus turistus traukia pramogos, kazino, o vyresnius – ramūs pasisėdėjimai malonioje aplinkoje. Garbaus amžiaus „memelenderiai“ Klaipėdoje ieško praeities relikvijų. Kitais metais krantinėje ketinama įsteigti mini Turizmo ir informacijos centrą, kuriame turistai galėtų rasti įvairios informacijos – nuo alaus iki kultūrinių pramogų.

„Aš ne prieš modernų meną, tačiau turistus toks menas nelabai domina. Tuo teko įsitikinti ir Jūros šventės metu, kai vyko SEAS festivalis, kai mes siūlėme jį aplankyti. Tačiau koks nors vienas angaras, skirtas menams, šioje teritorijoje galėtų būti“, – sakė R.Savickienė.

Nori „sukultūrinti“

AB „Klaipėdos laivų remontas“ – oficialus Kruizinių laivų terminalo operatorius. Įmonės direktorius Alvydas Butkus mano, kad Jūros šventė ir jos metu vykęs SEAS festivalis parodė, jog ši teritorija – reikalinga miestui.

Pasak A.Butkaus, tai, kas įeinant pro teritorijos vartus yra dešinėje, priklauso miestui, o kas – kairėje, – įmonei. Taip pat įmonei priklauso ir dalis teritorijos pačiame terminale (ten per SEAS stovėjo didžiulė scena). Visi teritorijoje esantys statiniai – įmonės nuosavybė. Ilgainiui senoviniai pastatai bus rekonstruojami, ten įsikurs kavinės, barai. Keletas šiuolaikinių pastatų turėtų atsirasti ten, kur šventės metu buvo pastatyta scena.

A.Butkus neslėpė, jog įmonės vadovybė suinteresuota terminalo teritorijos kaita ir jos „sukultūrinimu“. Turi būti išvystyta įvairiapusiška infrastruktūra: kompanijų biurai, parduotuvėlės, kavinės, barai.

Direktorius pripažino, jog iki šiolei neišspręsta pakeliamojo tiltelio problema. Per festivalį buvo ypač padidėjęs žmonių srautas, vyko labai intensyvus darbas, teko specialiai samdyti žmonių. Šventės metu teko apsitverti teritorijos ribas, kad į ją nepatektų žmonės be leidimų. Pasieniečiai ir muitinė to pageidavo. Mero prašymu, įmonė kol kas prižiūrės ir miestui priklausančią teritoriją, nes ten daug kas nepabaigta tvarkyti. „Ateityje mes neprieštarausime ir net skatinsime įvairių renginių organizavimą šioje teritorijoje, nes tai patraukia besilankančių žmonių dėmesį, vilioja turistus“, – sakė A.Butkus.

Simbolinė komercija

Pasak vieno SEAS festivalio organizatorių, meno vadybininko Dariaus Vaičekausko, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje rasti vietos menininkams tiesiog būtina. Miestui reikalinga atvira erdvė įvairiems renginiams ir projektams. Tai ir patogu, nes piliavietė jau šiek tiek „sukultūrinta“, joje šis bei tas vyksta. Kodėl ko nors panašaus negalėtų būti Kruizinių laivų terminalo teritorijoje? Tai ir atvira, ir kartu uždara vieta. Per SEAS festivalį paaiškėjo, kad meniniai dalykai čia visiškai realūs, jie pasiteisina. Čia išlaipinami turistai, čia – autentiška aplinka.

Anot meno vadybininko, mūsų mieste susiformavo šiek tiek kritikuotinas požiūris, jog meniniai renginiai turi būti nemokami. Jeigu verslininkai pamatys, jog menas atsiperka, jie taip pat norės investuoti. Turi būti mene nors simbolinė komercija. Užsienyje menininkai pasitelkiami verslo galimybėms plėsti. Jie kuria tam tikrą unikalią aplinką. Tačiau menas neturi tapti balaganu, kuris atbaido. Įžvalgūs verslininkai suvokia, jog investicijos atsiperka per 5-10 metų. Todėl į piliavietę ir Kruizinių laivų terminalą integravus meną, skyrus jam lėšų, tai irgi neatsipirks per metus.

Nemato galimybių

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, viena SEAS festivalio iniciatorių Nijolė Laužikienė į Kruizinių laivų terminalo atidavimą menams žvelgė šiek tiek skeptiškai. Anot jos, kultūrai, menui reikia laisvos erdvės. Tačiau tos pačios erdvės reikia ir turizmui. Jeigu Kruizinių laivų terminalo teritorijoje bus pradėta vystyti turizmo infrastruktūra (o tai ir yra numatyta), autentiškos erdvės bus natūraliai prarastos.

Kitas klausimas, kiek tie, kurie sprendžia strateginių erdvių likimą, paiso kultūros žmonių nuomonės? Su jais niekas nediskutuoja. Kiekvienas sprendimas pateikiamas kaip neginčijamas. Ir architektai, ir net valdžios atstovai mano, kad jie viską žino geriau.

Žinoma, Kruizinių laivų terminalo teritorija gali būti užstatyta, tačiau klausimas – kiek? „Būkime atviri, turistams nereikia meno. Jiems reikia kičo, pigių atrakcijų, lengvų žanrų. Šiandien šioje vietoje aš nematau galimybių kultūrai ir menui. Ši teritorija per daug brangi. Galbūt galima diskutuoti apie kurią nors dalį šios teritorijos, skiriamą menams. Apskritai daugelyje uostų tokios teritorijos yra pusiau uždaros“, – kalbėjo N.Laužikienė.

Trūksta renginių

Klaipėdietė šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti dizainerė bei scenografė Jolanta Rimkutė įsitikusi, jog mūsų mieste išties trūksta alternatyvių erdvių. Buvęs tabako fabrikas ir Kruizinių laivų terminalas – vienintelės tokio tipo erdvės. Pastaroji – ypač dėkinga, čia jau viskas yra, nieko nereikia išgalvoti. Pasak J.Rimkutės, jeigu čia įsikurs menai, originalūs nebūsime – tokių sėkmingų bandymų Vakaruose apstu. Tačiau menas be komercijos negali gyvuoti. Pašnekovė mano, kad konceptualusis menas, dominantis nedidelį žmonių ratą, gal čia ir nelabai tiktų dėl vietos specifikos, tačiau įvairūs „vorkšopai“, galerijos, džiazo klubas, įvairūs teatro žanrai – kodėl gi ne? Turistams reikia pramogų, tačiau ir menininkai gali jas sukurti. „Klaipėda turi visas galimybes tapti vasaros kultūros sostine. Tačiau kol kas tiek uostamiestyje, tiek aplink jį trūksta ne tik renginių, bet ir informacijos apie juos“, – teigė J.Rimkutė.

Turėtų veržtis patys

Šiuo metu Kruizinis laivų terminalas ir piliavietė – savotiškoje kryžkelėje. Kas joje vyks, kuria kryptimi ji vystysis, priklausys nuo daugelio interesų ir norų. Po sėkmingo SEAS projekto šią teritoriją tarsi virvę į savo pusę „tempia“ tiek turizmo verslo, tiek meno atstovai. Pastarieji – gal pernelyg nedrąsiai. Kol kas Klaipėdoje nėra šiuolaikinių menų centro, nėra progresyvias modernaus meno idėjas transliuojančių ir atkakliai tikslo siekiančių menininkų grupės. Neretai tarp menininkų kylantis nepasitenkinimas, kad Klaipėdoje prasidėjo vilniečių invazija, iš dalies yra mūsų pačių bejėgiškumo išraiška.

Kuluaruose kalbama, jog niekas SEAS nebūtų įsileidęs į “Laivų remonto” įmonės teritoriją, jeigu projekto šauklys nebūtų tarptautinė organizacija „Intercult“ su Krisu Toršu priešakyje: užsieniečiais, deja, pasitikime labiau negu saviškiais. Ir dabar niekas, raudoną kilimą patiesęs, menininkų nemels ateiti į Kruizinių laivų terminalą ar piliavietę „daryti meno“. Į vis dar atvirą idėjoms erdvę jie turi veržtis patys ir įrodyti, kad yra reikalingi.

Rudens sezonas tabako fabrike – alternatyva be utopijų

TARPDURYJE

Rudens sezonas tabako fabrike – alternatyva be utopijų

Ovidijus PETKEVIČIUS

Tampa įprastu reiškiniu, kad rudenį Klaipėdoje suaktyvėja vis dar netradicinėmis vadinamų erdvių panaudojimo procesas. Šiemet rugsėjį ir spalį senąjį tabako fabriką vėl „užkurs“ menininkai. Antrasis „Rudens sezonas tabako fabrike“ jau greitai bus atidarytas!

Manevrai prasideda!

Praėjusį rudenį pirmąsyk įvyko daug vilčių suteikęs “Rudens sezonas tabako fabrike”. Net į “prarają” prasmegus žiūrovams (kiekvienas “fabrikų” mėgėjas šioje vietoje turėtų tris kartus pabelsti…), renginį neabejotinai galima laikyti vykusiu ir įdomiu. Pasibaigus akcijai, dar ilgai neblėso kalbos apie naujos kūrybinės erdvės – senojo tabako fabriko – atsiradimą.

Kol uostamiesčio politikai svarsto ir niekaip negali apsispręsti, atiduoti menininkams senąjį tabako fabriką ar ne, panašu, kad tų pačių menininkų ir jiems prijaučiančiųjų dėka gausūs netradicinių meno erdvių gerbėjai nebus nuvilti ir šį rudenį.

Už ar prieš?

Ar iš tiesų pavyko Klaipėdoje sukurti reguliariai veikiančią, alternatyvią, atvirą ir demokratišką erdvę tarpdisciplininio meno renginiams, atsakyti vis dar nėra lengva. Propaguoti visų krypčių šiuolaikinius scenos (ir ne tik scenos – aut. past.) menus, suteikti galimybę nepriklausomoms menininkų grupėms repetuoti, rengti seminarus, festivalius, parodas, o svarbiausia – vykdyti ilgalaikius kultūrinius projektus ir transformuoti buvusį Klaipėdos tabako fabriką į šiuolaikinį meno bei turizmo centrą – nemaži tikslai. Jiems įgyvendinti reikia ne tik entuziastų, bet ir lėšų, laiko bei visuomenės paramos.

Be abejo, susidūrus su panašios erdvės kūrimu vien progresyvių Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus idėjų nepakanka ir nepakaks. Kaip pasakytų bet kuris bet kurio fabriko “sargas”, norint kažką transformuoti ar “iššluoti”, reikia turėti raktą nuo TŲ durų. O jo, atrodo, dar nėra ir vargu ar kada nors bus! Nors galimus kūrybinių-kultūrinių fabrikų modelius patvirtina gausi Europos patirtis, Klaipėdoje senąjį tabako monstrą paversti moderniu kultūros fabriku – kol kas tebėra utopiškas planas.

Pro rakto skylutę

Tačiau spynos, matyt, tam ir egzistuoja, kad kuriantis žmogus pavirtęs džinu (ar kaljano dūmu) jas įveiktų. Tai įrodyti žada antroji “Rudens sezono tabako fabrike” akcija. Kaip ir pirmosios, pagrindinis jos iniciatorius – Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius, o pernai prie šio vyksmo aktyviai prisidėjusią vilniečių “Menų spaustuvę” keičia Klaipėdos dramos teatrui atstovaujanti nepriklausoma menininkų ir kultūrininkų grupuotė.

Šiemetinės akcijos rengėjai rugsėjo ir spalio mėnesiais senajame Klaipėdos tabako fabrike žada pristatyti ne tik teatro projektus, kaip buvo pernai. Jų tikslas – kiek įmanoma plačiau atskleisti plačią šiuolaikinių originalių įvairaus meno sričių panoramą.

Vietoj cigarečių rūks kaljanas

Neoficialiu antrosios akcijos simboliu taps kaljanas (vandens pypkė), kuris, priešingai nei tarp šių sienų gamintas tabakas, neturės “organizmui žalingo” nikotino, bet kartu (saikingai vartojant) gali sužadinti giliausius individo kūrybiškumo pradus. Kaljanas, akcijos rengėjų manymu, simbolizuoja savotišką multikultūrinį svetimkūnį, kuris veikia mūsų lietuviškąjį identitetą. Belieka tikėtis, kad ši “Rudens sezono tabako fabrike” akcija turėtų “užvežti” jau paties pirmojo renginio – spaudos konferencijos – dalyvius ir svečius. Suprantama, kol kas rengėjai, neatskleisdami konkrečių pirmosios šiame sezone akcijos-atrakcijos detalių, pasilieka teisę intriguojančiam nutylėjimui.

Kurs instaliacijas, demonstruos madas

Pagrindinis akcijos rengėjų siekis išlieka tas pats – pristatyti originalius, nematytus darbus, garsiausius šiuolaikinio meno propaguotojus. Be dažniausiai dominuojančių teatrinių projektų, šįkart bus pristatytos ir vaizdo instaliacijos bei performensai, kuriuos senojo tabako fabriko teritorijoje surengs Lietuvos dailės akademijos Skulptūros katedros studentai. Atskirą erdvinę instaliaciją sukurs scenografas Artūras Šimonis, netradiciškai savo kolekciją pristatys gerai žinomos dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševekovaitė. Nemažai netikėtumų žada ir uostamiesčio menininkai.

Be teatrinių bei vizualinių projektų, akcijos naujove turėtų tapti elitinės klubinės kultūros vakaras, kurio centre – gotų tradicijos ir jų įtaka ar atgarsis tradicinėje klubinėje kultūroje.

Naują teatrinę akciją-instaliaciją “TO’bakas” pristatys akcijų-atrakcijų magas Benas Šarka.

Parodys „Žiurkiagalvius“

Pati tabako fabriko erdvė sufleruoja kiek kitokią “normaliosios” visuomenės, kartu ir menuomenės sampratą. Tam išties puikiai gali tikti dar viena šios akcijos premjera – šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Natašos de Pontcharos “Žiurkiagalviai”. Pjesė pasakoja apsigimusių brolių dvynių su žiurkių galvomis istoriją, kaip nesėkmingai jie bando “integruotis” į “normaliąją” visuomenę.

Jaunosios kartos režisierius Agnius Jankevičius pjesei surado idealią “kitoniškumo”, negalios ir “normaliojo” pasaulio priešpriešą. Ši slidi, pavojinga, žiniasklaidos, politinio korektiškumo ir šiaip jau sentimentaliosios sąmonės gerokai nutrinta tema spektaklyje atskleidžiama itin taikliai, emocingai, komiškai deformuojant pasakojimą ir kartu išvengiant atviru teatriniu tekstu reiškiamo dramatizmo.

“Žiurkiagalvių” skaitymai (šiuo metu gan populiari pjesės pateikimo forma) įvyko pavasarį Vilniuje, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro rengiamoje “Naujosios dramos akcijoje – 2004”. “Rudens sezone tabako fabrike” žiūrovai turės progos išvysti pilnakrauję, ryškiu teatriniu įvykiu tapusio spektaklio premjerą.

„Cezario grupės“ premjera

Klaipėdos teatromanams Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras rengiasi pristatyti “Cezario grupės” premjerą – Rolando Šimelpfenigio “Už geresnį gyvenimą” (spektaklio premjera – Vilniuje 2004 m. spalio mėnesį).

Prieš žiūrovų akis atsivers tikras nerealumo kosmosas, kuriame veikia nežinia kiek personažų, sugebančių matyti save iš vidaus ir iš išorės, kuriame dialogai tėra mažyčiai inkliuzai sudėtingos struktūros monologuose arba neaišku kieno trūkinėjančiame, šuoliais lekiančiame pasakojime. Spektaklio režisierius – Cezaris Graužinis, kurio garsiąją “Arabišką naktį” turėjo progą pamatyti pirmojo „Rudens sezono tabako fabrike“ žiūrovai.

Atvažiuos J. Griškovecas

Tarptautinį atspalvį “Rudens sezonui tabako fabrike” suteiks puikiai žinomas Jevgenijus Griškovecas (Rusija), žadantis pačiam autoriui labai įdomioje erdvėje parodyti pasaulinę premjerą – ką tik parašytą ir pastatytą pjesę “Ok/eanas”.

Teatro projektus akcijoje papildys šiuolaikinio šokio darbai, kuriuos pristatys Lietuvos šokio informacijos centras.

Visi besidomintys nauja “Rudens sezono tabako fabrike” akcija turėtų nepamiršti pasidomėti tuoj pasirodysiančia projektų programa. “Kaljano dūmas” žada laisvus nuo bet kokių tabu įspūdžius, reginius ir mintis.