PAVELDAS

UNESCO ekspertai domisi ir Trakais

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje viešėjo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto ekspertė Viera Dvoržakova. Susipažinusi su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija, jos tvarkymu ir apsauga, ši ekspertė parengs išvadas Pasaulio paveldo komitetui, kuris svarstys, ar įtraukti Trakų istorinį nacionalinį parką į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu į jį yra įtraukti trys Lietuvos objektai – Vilniaus senamiestis (1994 m.), Kuršių nerija (2000 m.) ir Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.).

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) nominacinė byla UNESCO Pasaulio paveldo komitetui įteikta šių metų sausį. Apsilankiusi Trakuose, UNESCO ekspertė V. Dvoržakova susitiko su Kultūros ministerijos valstybės sekretore Diana Paknyte. Kaip praneša Kultūros ministerija, ekspertė buvo supažindinta su teisine baze, kuri užtikrins, jog šios teritorijos apsauga atitinka pasaulio paveldo objektams taikomus reikalavimus. V. Dvoržakova buvo informuota, jog Lietuvos kultūros ministerijoje šiuo matu steigiamas Saugomų teritorijų ir kultūros paveldo apsaugos skyrius, numatoma išplėsti TINP direkciją. Be to, 2005 metais numatyta skirti lėšų pasikeitusius Lietuvos įstatymus bei tarptautinius reikalavimus atitinkančiai TINP planavimo schemai parengti, o artimiausiu metu bus nustatyta šios teritorijos apsaugos zona.

Kultūros ministerijos nuomone, Trakų istorinio nacionalinio parko įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra svarbus ne tik kaip pirmosios Lietuvos sostinės – Trakų – ir vienos reikšmingiausių šalies istorinių vietų pripažinimas. Pasaulio paveldo objekto statusas taip pat žymiai prisidėtų prie šios teritorijos išsaugojimo ateities kartoms.

Tikimasi, jog TINP įtraukimas į prestižinį paveldo objektų sąrašą UNESCO Pasaulio paveldo komitete bus svarstomas jau 2005-aisiais. UNESCO Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, pasirašiusi Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvenciją. Lietuva šio komiteto narė yra nuo 2003 metų spalio.

UNESCO Pasaulio paveldo komitetas nuolat stebi ir įvertina Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų būklę, skatina valstybes vykdyti objektų monitoringą bei imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldui keliamų reikalavimų. Komitetas taip pat yra atsakingas už lėšų iš Pasaulio paveldo fondo skyrimą bei paskirstymą tiems objektams, kuriems reikalinga pagalba, kuriems iškyla pavojus, taip pat mokymams, edukacinei veiklai.

„Klaipėdos“ inf.

Langas

Koncertuos Gdynėje

Rugsėjo 3 dieną Gdynėje (Lenkija) vykstančiame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje koncertuos Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė).

„Klaipėdos“ inf.

MENO MARŠRUTAIS

Teritorija – meno žemė

Ignas KAZAKEVIČIUS

Liepos 26 – rugpjūčio 6 dienomis buvau pakviestas skaityti paskaitų apie šiuolaikinį Lietuvos meną, pristatyti Klaipėdos meno infrastruktūrą, Klaipėdos menininkų namų tarptautinės komunikacijos programą į tarptautinį meno simpoziumą Pedvalėje, Latvijoje.

Vietos užteks visiems

Latvijai, Estijai ir Lietuvai tapus ES narėmis, susiklostė palanki situacija ir trišalis menininkų noras bendradarbiauti, kurti bendrus projektus. Kitaip tariant, nebūtinai orientuotis vien tik į ES senbuves. Be abejo, jose meno ir kultūros rėmimas bei rinka išvystyti geriau, tačiau bendri Baltijos sesių projektai tarp kolegų gali tapti lygiaverčiais konkurentais.

Modernistine tradicija paremtas menas (tapyba, grafika, skulptūra) minėtose Baltijos šalyse gana ryškiai skiriasi. Tačiau sekantys dabartinių meno procesų aktualijas suvokia, jog kūryba pati savaime jau nebeaktuali. Aktualumas turėtų būti išgryninamas naujoje formoje, naujas turinys turėtų byloti sintetine (gerąja prasme) metakalba, atsirandančia iš įvairių meno formų, sričių, išraiškos būdų jungties.

Todėl neatsitiktinai Pedvalės simpoziume nuolat dalyvauja tapytojai, grafikai, skulptoriai. Pastariesiems čia suteikiamas prioritetas, nes Kurzemės regione esančio Pedvalės parko įkūrėjas Ojaras Feldbergas pats yra žinomas skulptorius. Jo kūriniai puošia Latvijos miestų (artimiausias – Ventspilis) skverus ir aikštes, lieka tarptautinių skulptūros simpoziumų vietose. Menininkas prisipažino, jog ir į parką jis žiūri kaip į savo idėjų tąsą, idealią vietą žemės menui, akcijoms bei instaliacijoms. Na, o vietos, – šmaikštavo O.Feldbergas, – visiems užteks, juk skirtingos idėjos turi viena kitą papildyti, o parkas – tapti vienu dideliu kūriniu.

Muziejus po atviru dangumi

Parkas pradėtas kurti prieš gerą dešimtmetį. Landšaftu primenančią mūsų Rumšiškes Pedvalę sudaro dvi buvusių vokiečių baronų sodybos Friks ir Brinks Pedvalė su visais dvarelių atributais – rezidencijomis bei ūkiniais pastatais. Dalis jų teberemontuojami, dalis paversti medžiagų sandėliais. Kituose įkurtas viešbutis, ekspozicinė erdvė bei menininkų dirbtuvės. Kai kas pastarosiose taip pat remontuotina, betgi vos daugiau nei per dešimtmetį nuo nepriklausomybės atgavimo parkas iš griuvėsių ir šabakštynų virto atvira šiuolaikinio meno ir rekreacine zona.

Aktyviausiai gyvenimas čia verda vasaros metu – veikia kavinė, palapinių zona. Čia nuolat šurmuliuoja egzotikos ištroškę užsieniečiai, ir latviai mėgsta atvažiuoti ir rengti savaitgalio pobūvius ar kelti vestuvių puotas. Visus traukia originalus muziejus po atviru dangumi. Aplinką užpildo erdviniai skulptūriniai objektai, instaliacijos. Medžiagos įvairiausios: medis, keramika, betonas, metalas. Vieni kūriniai – ilgalaikiai, kiti ilgaainiui susilieja su aplinka – akmenų, malkų krūvomis, tvenkiniais, baseinais. Bet kokiu atveju juos stengiamasi natūraliai įterpti į gamtą – pvz., medžiuose “plaukia” iš vielos numegzti debesys, kituose tupi koalų būrys, lomos reljefą atkartoja keraminiai laiptai (išdegti irgi čia vienos akcijos metu). Ir taip dešimtimis hektarų ir kilometrų takais, takeliais…

Menininkų Meka

Paprasčiausia kurti čia, suprantama, tapytojams. Juk jie gali dirbti bet kada, bet kur – dirbtuvėse tapyti ant molbertų ar plenere po atviru dangum.

Kitų sferų menininkais (kur reikalinga techninė įranga) rūpinamasi labiau. Grafikams sudarytos neblogos sąlygos – suteikiama atskira patalpa, presas, popierius, dažai, skiediklis. Visa kita, ko reikia autorinėms technikoms, menininkai atsiveža patys, nebent iš anksto tartųsi su kuratoriumi.

Skulptoriams čia rojus, – talkina darbininkai, jei projektas sudomina kuratorius, gauna ir medžiagas. Be to, galima tartis dėl skulptūrų užbaigimo per kelis kartus, nes tam yra sąlygos, tokia muziejaus po atviru dangumi specifika.

Šiemet į Pedvalės simpoziumą atvyko trys lietuvės grafikės: Edita Matulionytė, Eglė Vertelkaitė ir Jūratė Rekevičiūtė. Pastaroji čia “sugavo savo bangą” – sukūrė kelis spalvomis žaižaruojančius tačiau minimalistinius ciklus ir pardavė kelis kūrinius į uždarymą atvykusiems rygiečiams architektams.

Iki Rygos tik 130 kilometrų, tad į renginius Pedvalėje atvažiuoja kolegos, kritikai, žurnalistai, galerininkai ir dizaineriai, panašių simpoziumų organizatoriai. Palanki terpė kontaktams megzti. Kaip ir kitos sąlygos – medžiagos, maitinimas tris kartus perdien, šalia Sabilės miestelis, Abavos upės slenksčiai ir paplūdimiai, laužavietės, visą sezoną veikiančios bobslėjaus trasos, paint-bolas ir, svarbiausia, nuoširdus meninis Suomijos, Estijos, Lietuvos, Danijos, Latvijos menininkų sambūris.

Vyksta ištisus metus

O. Feldbergui talkina dukra Laura Feldberga, grafikė ir vadybininkė. Ji palaiko ryšius su menininkais, tvarko fondų projektus ir koordinuoja renginius. O jie vyksta ištisus metus. Literatų sąskrydžiai, etnokultūriniai vakarai, akcijos, performensai, žiemą statomos ledo ir ugnies skulptūros – visa turi aiškiai išreikštą koncepciją bei temas.

Šiemet pasibaigęs keturmetis projektas „Teritorija. Keturi elementai“ buvo skirtas “Žemei”. Kitais metais rengiamasi “Elementui X”.

Iki šiol į Pedvalę vykdavo daugiausia kauniečiai. Tačiau įžvelgiu sėkmingas bendradarbiavimo perspektyvas Klaipėdos skulptoriams, jauniems kūrėjams. Turėdamas laiko, susipažinau su Latvijos menininkais, Rygos (kurioje viskas koncentruojasi) ekspozicinėmis erdvėmis, kituose miestuose vyskstančiais porceliano bei keramikos simpoziumais, menininkų rezidentūromis. Kaip jau minėjau, kūrybinis procesas ten orientuojamas į savotišką „multimediją“, – antai porcelianą dekoruoti kviečiami ne tik šios srities asai, bet ir žinomi tapytojai, grafikai. Būtent jie įneša gaivaus vėjo į pakankamai „užracionalėjusius“ meno užutėkius.

Taigi Klaipėdos menininkų namai užmezgė tvirtus ryšius su užsienio kolegomis ir jų kuriamomis struktūromis ir dabar ruošiasi bendriems dideliems kitų metų projektams. Sekite mūsų informaciją, sekite mus, mes jau eteryje!

Langas

Bilietus į koncertus galima užsisakyti internetu

Klasikinės muzikos gerbėjai bilietus į dirigento Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) rengiamus koncertus gali užsisakyti arba įsigyti internetu (www.bilietai.lt). Tai pirmasis orkestras Lietuvoje, savo klausytojams siūlantis šią naujovę. Iki šiol bilietus į LVSO koncertus buvo galima įsigyti tik Vilniaus kongresų rūmų kasoje bei užsisakyti LVSO interneto svetainėje.

„Klaipėdos“ inf.

Galimybės

Kruizinių laivų terminalas: nauja kultūrinė erdvė ar turistų rojus?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Egzotiški Kruizinių laivų terminalo, piliavietės ir anksčiau paprastiems mirtingiesiems neprieinamos Laivų remonto įmonės peizažai jau kuris laikas atviri visiems. Šias keistas, praeities nostalgija dvelkiančias erdves daugelis net Klaipėdos gyventojų išvydo tik šių metų Jūros šventės dienomis ėmus plazdėti tarptautinio modernaus meno festivalio SEAS vėliavoms.

Atėję pasižiūrėti spektaklio ar tiesiog teritorijoje „išbarstytų“ vietinių ir užsienio menininkų kūrybinių idėjų, instaliacijų buvo sužavėti šia ypatinga vieta. Niekur neišvykę iš savo miesto žmonės bene pirmą kartą pajuto malonumą vaikščioti ir atradinėti uždraustą žemę, kurioje net apgriuvę pastatai ar sovietmečiu dvelkiantys reliktai įsikomponavę natūralioje, laiko šiek tiek pakoreguotoje scenografijoje.

„Apšildė“ teritoriją

Tačiau festivalis baigėsi. Menininkai, tarsi kolumbai atradę „nežinomą žemę“, sušildę ją savo kūryba, liko nuošalyje. Regis, net ir neatlikę nieko ypatinga, verslo pasaulio pasąmonėje jie padėjo paukščiuką: čia galima gyventi.

Terminalas – šalies vizitinė kortelė, vartai į Klaipėdą ir Lietuvą. Žengus pro juos, atsiveria visa, ką turime, ką galėtume pasiūlyti įspūdžių, tolimų šalių egzotikos persisotinusiems turistams. Kol kas čia – tik pusiau plyni betonuoti laukai su senų pastatų griuvenomis, Laivų remonto įmonės kranais ir aprūdijusiais laivų skeletais. Nerasime net mūsų pasididžiavimo – cepelinų su „Švyturio“ alumi.

Tačiau yra brangi žemė ir neribotos galimybės. Kuo užsėsime šį lauką ir kas jame sudygs?

Piliavietė – patraukli

Istorine ir komercine prasme brangi Laivų remonto įmonės, piliavietės ir Kruizinių laivų terminalo teritorija ne vieną dešimtmetį buvo kovos objektas. Šiandien istorinė miesto širdis – pilis su joje įsikūrusiu muziejumi – jau prieinama visiems. Čia galima patekti pro 100 metų senumo pasukamą tiltelį arba pro Laivų remonto įmonės vartus. Tiesa, pasukamas tiltelis – nepatikima susisiekimo priemonė. Nors jis turėtų būti atsuktas tuomet, kada atplaukia kruiziniai laivai (yra net grafikas iškabintas), iš tikrųjų taip yra ne visada.

Po truputį iš po žemių kyla ir kitos piliavietės dalys. Artimiausiu metu ketinama stogu uždengti ir sujungti jau atkastas bei restauruotas teritorijas. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, kelių šimtų kvadratinių metrų plote, kurį vėliau ketinama grįsti plytelėmis, bus galimybė organizuoti kultūrinius renginius.

Piliavietė jau tapo patrauklia vieta. Čia jau antrą kartą įvyko kultūros magistrų žiedų įteikimo ceremonija, yra bandymų rengti kamerinės muzikos vakarus. Tačiau Pilies muziejaus erdvė per maža didesniems susibūrimams. Todėl lauke atsirasianti savotiška scena neabejotinai pritrauks meninių ir kultūrinių projektų rengėjus.

Tik menai – prabanga

Anot statistikos, 15-20 proc. jūrų turistų – nuolatiniai kruizinių laivų keleiviai, jau išmaišę Karibų ir Viduržemio jūras, todėl juos ypač vilioja nežinoma Baltija. Ekspertų nuomone, Baltijos jūros uostų laukia puiki ateitis, jie turi ruoštis artimiausiais metais čia plūstelėsiantiems turistų srautams.

Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorės Romenos Savickienės nuomone, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje yra pakankamai vietos tiek menams, tiek turizmo infrastruktūrai – barams, kavinėms, viešbučiams, pramogų centrams – vystyti. Šią vietą atiduoti tik menams – per didelė prabanga. Užsienio šalių patirtis rodo, jog uostai daugiausiai orientuoti į turizmą. Tačiau, R.Savickienės teigimu, ne visi turistai išlipa iš laivų ir eina apžiūrėti miesto. Dalis jų lieka laive, kartais išeina pasivaikščioti į krantinę. Todėl būtina turėti, ką jiems pasiūlyti. Pavyzdžiui, Ispanijos Bilbao uostas panašioje teritorijoje turi pastatą šedevrą, kuriame įsikūrę ne tik pramogų centrai, bet ir meno galerijos, muziejai.

Reikia pramogų

R.Savickienė pasakojo, kad turistų poreikius diktuoja ir jų tautybė, ir amžius. Amerikiečiams labiau reikia apčiuopiamų, materialių dalykų, o vokiečiams ir skandinavams – kur akis paganyti. Jaunesnio amžiaus turistus traukia pramogos, kazino, o vyresnius – ramūs pasisėdėjimai malonioje aplinkoje. Garbaus amžiaus „memelenderiai“ Klaipėdoje ieško praeities relikvijų. Kitais metais krantinėje ketinama įsteigti mini Turizmo ir informacijos centrą, kuriame turistai galėtų rasti įvairios informacijos – nuo alaus iki kultūrinių pramogų.

„Aš ne prieš modernų meną, tačiau turistus toks menas nelabai domina. Tuo teko įsitikinti ir Jūros šventės metu, kai vyko SEAS festivalis, kai mes siūlėme jį aplankyti. Tačiau koks nors vienas angaras, skirtas menams, šioje teritorijoje galėtų būti“, – sakė R.Savickienė.

Nori „sukultūrinti“

AB „Klaipėdos laivų remontas“ – oficialus Kruizinių laivų terminalo operatorius. Įmonės direktorius Alvydas Butkus mano, kad Jūros šventė ir jos metu vykęs SEAS festivalis parodė, jog ši teritorija – reikalinga miestui.

Pasak A.Butkaus, tai, kas įeinant pro teritorijos vartus yra dešinėje, priklauso miestui, o kas – kairėje, – įmonei. Taip pat įmonei priklauso ir dalis teritorijos pačiame terminale (ten per SEAS stovėjo didžiulė scena). Visi teritorijoje esantys statiniai – įmonės nuosavybė. Ilgainiui senoviniai pastatai bus rekonstruojami, ten įsikurs kavinės, barai. Keletas šiuolaikinių pastatų turėtų atsirasti ten, kur šventės metu buvo pastatyta scena.

A.Butkus neslėpė, jog įmonės vadovybė suinteresuota terminalo teritorijos kaita ir jos „sukultūrinimu“. Turi būti išvystyta įvairiapusiška infrastruktūra: kompanijų biurai, parduotuvėlės, kavinės, barai.

Direktorius pripažino, jog iki šiolei neišspręsta pakeliamojo tiltelio problema. Per festivalį buvo ypač padidėjęs žmonių srautas, vyko labai intensyvus darbas, teko specialiai samdyti žmonių. Šventės metu teko apsitverti teritorijos ribas, kad į ją nepatektų žmonės be leidimų. Pasieniečiai ir muitinė to pageidavo. Mero prašymu, įmonė kol kas prižiūrės ir miestui priklausančią teritoriją, nes ten daug kas nepabaigta tvarkyti. „Ateityje mes neprieštarausime ir net skatinsime įvairių renginių organizavimą šioje teritorijoje, nes tai patraukia besilankančių žmonių dėmesį, vilioja turistus“, – sakė A.Butkus.

Simbolinė komercija

Pasak vieno SEAS festivalio organizatorių, meno vadybininko Dariaus Vaičekausko, Kruizinių laivų terminalo ir piliavietės teritorijoje rasti vietos menininkams tiesiog būtina. Miestui reikalinga atvira erdvė įvairiems renginiams ir projektams. Tai ir patogu, nes piliavietė jau šiek tiek „sukultūrinta“, joje šis bei tas vyksta. Kodėl ko nors panašaus negalėtų būti Kruizinių laivų terminalo teritorijoje? Tai ir atvira, ir kartu uždara vieta. Per SEAS festivalį paaiškėjo, kad meniniai dalykai čia visiškai realūs, jie pasiteisina. Čia išlaipinami turistai, čia – autentiška aplinka.

Anot meno vadybininko, mūsų mieste susiformavo šiek tiek kritikuotinas požiūris, jog meniniai renginiai turi būti nemokami. Jeigu verslininkai pamatys, jog menas atsiperka, jie taip pat norės investuoti. Turi būti mene nors simbolinė komercija. Užsienyje menininkai pasitelkiami verslo galimybėms plėsti. Jie kuria tam tikrą unikalią aplinką. Tačiau menas neturi tapti balaganu, kuris atbaido. Įžvalgūs verslininkai suvokia, jog investicijos atsiperka per 5-10 metų. Todėl į piliavietę ir Kruizinių laivų terminalą integravus meną, skyrus jam lėšų, tai irgi neatsipirks per metus.

Nemato galimybių

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, viena SEAS festivalio iniciatorių Nijolė Laužikienė į Kruizinių laivų terminalo atidavimą menams žvelgė šiek tiek skeptiškai. Anot jos, kultūrai, menui reikia laisvos erdvės. Tačiau tos pačios erdvės reikia ir turizmui. Jeigu Kruizinių laivų terminalo teritorijoje bus pradėta vystyti turizmo infrastruktūra (o tai ir yra numatyta), autentiškos erdvės bus natūraliai prarastos.

Kitas klausimas, kiek tie, kurie sprendžia strateginių erdvių likimą, paiso kultūros žmonių nuomonės? Su jais niekas nediskutuoja. Kiekvienas sprendimas pateikiamas kaip neginčijamas. Ir architektai, ir net valdžios atstovai mano, kad jie viską žino geriau.

Žinoma, Kruizinių laivų terminalo teritorija gali būti užstatyta, tačiau klausimas – kiek? „Būkime atviri, turistams nereikia meno. Jiems reikia kičo, pigių atrakcijų, lengvų žanrų. Šiandien šioje vietoje aš nematau galimybių kultūrai ir menui. Ši teritorija per daug brangi. Galbūt galima diskutuoti apie kurią nors dalį šios teritorijos, skiriamą menams. Apskritai daugelyje uostų tokios teritorijos yra pusiau uždaros“, – kalbėjo N.Laužikienė.

Trūksta renginių

Klaipėdietė šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti dizainerė bei scenografė Jolanta Rimkutė įsitikusi, jog mūsų mieste išties trūksta alternatyvių erdvių. Buvęs tabako fabrikas ir Kruizinių laivų terminalas – vienintelės tokio tipo erdvės. Pastaroji – ypač dėkinga, čia jau viskas yra, nieko nereikia išgalvoti. Pasak J.Rimkutės, jeigu čia įsikurs menai, originalūs nebūsime – tokių sėkmingų bandymų Vakaruose apstu. Tačiau menas be komercijos negali gyvuoti. Pašnekovė mano, kad konceptualusis menas, dominantis nedidelį žmonių ratą, gal čia ir nelabai tiktų dėl vietos specifikos, tačiau įvairūs „vorkšopai“, galerijos, džiazo klubas, įvairūs teatro žanrai – kodėl gi ne? Turistams reikia pramogų, tačiau ir menininkai gali jas sukurti. „Klaipėda turi visas galimybes tapti vasaros kultūros sostine. Tačiau kol kas tiek uostamiestyje, tiek aplink jį trūksta ne tik renginių, bet ir informacijos apie juos“, – teigė J.Rimkutė.

Turėtų veržtis patys

Šiuo metu Kruizinis laivų terminalas ir piliavietė – savotiškoje kryžkelėje. Kas joje vyks, kuria kryptimi ji vystysis, priklausys nuo daugelio interesų ir norų. Po sėkmingo SEAS projekto šią teritoriją tarsi virvę į savo pusę „tempia“ tiek turizmo verslo, tiek meno atstovai. Pastarieji – gal pernelyg nedrąsiai. Kol kas Klaipėdoje nėra šiuolaikinių menų centro, nėra progresyvias modernaus meno idėjas transliuojančių ir atkakliai tikslo siekiančių menininkų grupės. Neretai tarp menininkų kylantis nepasitenkinimas, kad Klaipėdoje prasidėjo vilniečių invazija, iš dalies yra mūsų pačių bejėgiškumo išraiška.

Kuluaruose kalbama, jog niekas SEAS nebūtų įsileidęs į “Laivų remonto” įmonės teritoriją, jeigu projekto šauklys nebūtų tarptautinė organizacija „Intercult“ su Krisu Toršu priešakyje: užsieniečiais, deja, pasitikime labiau negu saviškiais. Ir dabar niekas, raudoną kilimą patiesęs, menininkų nemels ateiti į Kruizinių laivų terminalą ar piliavietę „daryti meno“. Į vis dar atvirą idėjoms erdvę jie turi veržtis patys ir įrodyti, kad yra reikalingi.

TARPDURYJE

Rudens sezonas tabako fabrike – alternatyva be utopijų

Ovidijus PETKEVIČIUS

Tampa įprastu reiškiniu, kad rudenį Klaipėdoje suaktyvėja vis dar netradicinėmis vadinamų erdvių panaudojimo procesas. Šiemet rugsėjį ir spalį senąjį tabako fabriką vėl „užkurs“ menininkai. Antrasis „Rudens sezonas tabako fabrike“ jau greitai bus atidarytas!

Manevrai prasideda!

Praėjusį rudenį pirmąsyk įvyko daug vilčių suteikęs “Rudens sezonas tabako fabrike”. Net į “prarają” prasmegus žiūrovams (kiekvienas “fabrikų” mėgėjas šioje vietoje turėtų tris kartus pabelsti…), renginį neabejotinai galima laikyti vykusiu ir įdomiu. Pasibaigus akcijai, dar ilgai neblėso kalbos apie naujos kūrybinės erdvės – senojo tabako fabriko – atsiradimą.

Kol uostamiesčio politikai svarsto ir niekaip negali apsispręsti, atiduoti menininkams senąjį tabako fabriką ar ne, panašu, kad tų pačių menininkų ir jiems prijaučiančiųjų dėka gausūs netradicinių meno erdvių gerbėjai nebus nuvilti ir šį rudenį.

Už ar prieš?

Ar iš tiesų pavyko Klaipėdoje sukurti reguliariai veikiančią, alternatyvią, atvirą ir demokratišką erdvę tarpdisciplininio meno renginiams, atsakyti vis dar nėra lengva. Propaguoti visų krypčių šiuolaikinius scenos (ir ne tik scenos – aut. past.) menus, suteikti galimybę nepriklausomoms menininkų grupėms repetuoti, rengti seminarus, festivalius, parodas, o svarbiausia – vykdyti ilgalaikius kultūrinius projektus ir transformuoti buvusį Klaipėdos tabako fabriką į šiuolaikinį meno bei turizmo centrą – nemaži tikslai. Jiems įgyvendinti reikia ne tik entuziastų, bet ir lėšų, laiko bei visuomenės paramos.

Be abejo, susidūrus su panašios erdvės kūrimu vien progresyvių Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus idėjų nepakanka ir nepakaks. Kaip pasakytų bet kuris bet kurio fabriko “sargas”, norint kažką transformuoti ar “iššluoti”, reikia turėti raktą nuo TŲ durų. O jo, atrodo, dar nėra ir vargu ar kada nors bus! Nors galimus kūrybinių-kultūrinių fabrikų modelius patvirtina gausi Europos patirtis, Klaipėdoje senąjį tabako monstrą paversti moderniu kultūros fabriku – kol kas tebėra utopiškas planas.

Pro rakto skylutę

Tačiau spynos, matyt, tam ir egzistuoja, kad kuriantis žmogus pavirtęs džinu (ar kaljano dūmu) jas įveiktų. Tai įrodyti žada antroji “Rudens sezono tabako fabrike” akcija. Kaip ir pirmosios, pagrindinis jos iniciatorius – Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius, o pernai prie šio vyksmo aktyviai prisidėjusią vilniečių “Menų spaustuvę” keičia Klaipėdos dramos teatrui atstovaujanti nepriklausoma menininkų ir kultūrininkų grupuotė.

Šiemetinės akcijos rengėjai rugsėjo ir spalio mėnesiais senajame Klaipėdos tabako fabrike žada pristatyti ne tik teatro projektus, kaip buvo pernai. Jų tikslas – kiek įmanoma plačiau atskleisti plačią šiuolaikinių originalių įvairaus meno sričių panoramą.

Vietoj cigarečių rūks kaljanas

Neoficialiu antrosios akcijos simboliu taps kaljanas (vandens pypkė), kuris, priešingai nei tarp šių sienų gamintas tabakas, neturės “organizmui žalingo” nikotino, bet kartu (saikingai vartojant) gali sužadinti giliausius individo kūrybiškumo pradus. Kaljanas, akcijos rengėjų manymu, simbolizuoja savotišką multikultūrinį svetimkūnį, kuris veikia mūsų lietuviškąjį identitetą. Belieka tikėtis, kad ši “Rudens sezono tabako fabrike” akcija turėtų “užvežti” jau paties pirmojo renginio – spaudos konferencijos – dalyvius ir svečius. Suprantama, kol kas rengėjai, neatskleisdami konkrečių pirmosios šiame sezone akcijos-atrakcijos detalių, pasilieka teisę intriguojančiam nutylėjimui.

Kurs instaliacijas, demonstruos madas

Pagrindinis akcijos rengėjų siekis išlieka tas pats – pristatyti originalius, nematytus darbus, garsiausius šiuolaikinio meno propaguotojus. Be dažniausiai dominuojančių teatrinių projektų, šįkart bus pristatytos ir vaizdo instaliacijos bei performensai, kuriuos senojo tabako fabriko teritorijoje surengs Lietuvos dailės akademijos Skulptūros katedros studentai. Atskirą erdvinę instaliaciją sukurs scenografas Artūras Šimonis, netradiciškai savo kolekciją pristatys gerai žinomos dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševekovaitė. Nemažai netikėtumų žada ir uostamiesčio menininkai.

Be teatrinių bei vizualinių projektų, akcijos naujove turėtų tapti elitinės klubinės kultūros vakaras, kurio centre – gotų tradicijos ir jų įtaka ar atgarsis tradicinėje klubinėje kultūroje.

Naują teatrinę akciją-instaliaciją “TO’bakas” pristatys akcijų-atrakcijų magas Benas Šarka.

Parodys „Žiurkiagalvius“

Pati tabako fabriko erdvė sufleruoja kiek kitokią “normaliosios” visuomenės, kartu ir menuomenės sampratą. Tam išties puikiai gali tikti dar viena šios akcijos premjera – šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Natašos de Pontcharos “Žiurkiagalviai”. Pjesė pasakoja apsigimusių brolių dvynių su žiurkių galvomis istoriją, kaip nesėkmingai jie bando “integruotis” į “normaliąją” visuomenę.

Jaunosios kartos režisierius Agnius Jankevičius pjesei surado idealią “kitoniškumo”, negalios ir “normaliojo” pasaulio priešpriešą. Ši slidi, pavojinga, žiniasklaidos, politinio korektiškumo ir šiaip jau sentimentaliosios sąmonės gerokai nutrinta tema spektaklyje atskleidžiama itin taikliai, emocingai, komiškai deformuojant pasakojimą ir kartu išvengiant atviru teatriniu tekstu reiškiamo dramatizmo.

“Žiurkiagalvių” skaitymai (šiuo metu gan populiari pjesės pateikimo forma) įvyko pavasarį Vilniuje, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro rengiamoje “Naujosios dramos akcijoje – 2004”. “Rudens sezone tabako fabrike” žiūrovai turės progos išvysti pilnakrauję, ryškiu teatriniu įvykiu tapusio spektaklio premjerą.

„Cezario grupės“ premjera

Klaipėdos teatromanams Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras rengiasi pristatyti “Cezario grupės” premjerą – Rolando Šimelpfenigio “Už geresnį gyvenimą” (spektaklio premjera – Vilniuje 2004 m. spalio mėnesį).

Prieš žiūrovų akis atsivers tikras nerealumo kosmosas, kuriame veikia nežinia kiek personažų, sugebančių matyti save iš vidaus ir iš išorės, kuriame dialogai tėra mažyčiai inkliuzai sudėtingos struktūros monologuose arba neaišku kieno trūkinėjančiame, šuoliais lekiančiame pasakojime. Spektaklio režisierius – Cezaris Graužinis, kurio garsiąją “Arabišką naktį” turėjo progą pamatyti pirmojo „Rudens sezono tabako fabrike“ žiūrovai.

Atvažiuos J. Griškovecas

Tarptautinį atspalvį “Rudens sezonui tabako fabrike” suteiks puikiai žinomas Jevgenijus Griškovecas (Rusija), žadantis pačiam autoriui labai įdomioje erdvėje parodyti pasaulinę premjerą – ką tik parašytą ir pastatytą pjesę “Ok/eanas”.

Teatro projektus akcijoje papildys šiuolaikinio šokio darbai, kuriuos pristatys Lietuvos šokio informacijos centras.

Visi besidomintys nauja “Rudens sezono tabako fabrike” akcija turėtų nepamiršti pasidomėti tuoj pasirodysiančia projektų programa. “Kaljano dūmas” žada laisvus nuo bet kokių tabu įspūdžius, reginius ir mintis.

KINO FESTIVALIS

Šeštąsyk „Tinklai“ bus užmesti kaip niekad plačiai

Rita BOČIULYTĖ

Rugsėjo 3-25 dienomis Klaipėdoje, Ventės rage, Vilniuje ir Trakuose vyks šeštasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai”.

Festivalio metu bus demonstruojamos naujausių trumpametražių filmų programos iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lietuvos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų pasaulio šalių. Iš viso bus parodyta per šimtą trumpo metražo kino filmų, vyks susitikimai su jų režisieriais. Šių metų „Tinklų“ garbės svečias Peteris Sempelis (Vokietija) Ventės rage pristatys savo trumpametražių filmų retrospektyvą, o Klaipėdoje – filmą „Jonas prie vandenyno“.

„Tinklų“ festivalio direktorius kino režisierius Arturas JEVDOKIMOVAS tikina, kad per penkerius gyvavimo metus festivalis anaiptol neišsikvėpė, šiemet su nauja jėga mažų formų kinas ruošiasi užkariauti naujas erdves, renginys plečia savo geografiją ir turėtų patenkinti pačios rafinuočiausios publikos skonį.

– Kino seansai netradicinėse kino demonstravimo vietose – vienas ir šiemetinio festivalio ypatumų?

– Šiemet Klaipėdoje visi festivalio renginiai vyks buvusio tabako fabriko teritorijoje, pramoniniame angare. Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje, gigantiškų tinklų, kurie yra vieni didžiausių Europoje, apsuptyje tradiciškai įvyks lauko kino seansas: rugsėjo 11-ąją 20.30 val. vienintelį kartą ir tik čia bus parodyta šiemetinio festivalio garbės svečio P. Sempelio filmų retrospektyva. Dvi specialiosios programos bus pademonstruotos Vilniaus Rotušės aikštėje, kurią irgi bandysime prisijaukinti. Paskutinis festivalio akordas įvyks apleistame Trakų kino teatre, palaikant „Jono Meko kino centro“ įkūrimo jame idėją.

– Ar brangūs bus bilietai į „Tinklų“ kino seansus?

– Bilietų nebus, įėjimas – laisvas, išskyrus kino vakarus Vilniaus kino teatre „Lietuva“, kur mums per brangi kino salės nuoma. Bet ir ten jie į „Tinklų“ kiną tekainuos 6 litus.

– Koks festivalio biudžetas ir kas jo mecenatai?

– Festivalis kainuos maždaug 60 tūkstančių litų. Pagrindiniai mūsų finansiniai rėmėjai – Kultūros ir sporto rėmimo fondas bei Klaipėdos miesto savivaldybė.

Filmų programos sudarytos bendradarbiaujant su festivalio partneriais: Latvijos nacionaliniu kino centru, Estijos kino fondu, Švedijos, Norvegijos ir Danijos kino institutais, Lenkijos filmų platinimo agentūra, Hamburgo trumpametražių filmų agentūra, VGIK (Rusija), Aukštaisiais režisūros kursais (Rusija), „Cinecites“ (Prancūzija).

– Kokias šių metų festivalio kino programas išskirtumėte ir kodėl? Ką rekomenduotumėte būtinai pažiūrėti?

– Pirmiausia – specialiąją kino programą „Trumpi OSKARAI“, kurią sudarė vokiečiai, turintys tų filmų rodymo teises. Reta galimybė pamatyti trumpo metražo filmus, nominuotus arba laimėjusius JAV kino akademijos „Oskaro“ apdovanojimą. Bus parodyti aštuoni danų, vokiečių, amerikiečių, olandų, lenkų, austrų ir britų filmai, sukurti 1996-2001 metais.

Be to, turėsime ypatingą svečią – vokiečių kino panką Peterį Sempelį, kurio filmai ir asmenybė turėtų itin savitai nuspalvinti šių metų „Tinklus“. Nepraleiskite progos su juo susitikti ir pažiūrėti geriausius jo filmus.

– Kuo Peteris Sempelis toks svarbus „Tinklams“?

– Jis nėra režisierius, žvaigždė tradicine prasme. Tai kino pankas, pradėjęs kurti filmus tik todėl, kad susidraugavo su įdomiais žmonėmis. P. Sempelis gimė Hamburge, augo Australijos užkampyje be elektros, be vandentiekio vandens, tačiau su radijo imtuvu. Neturėjo motociklo ir savo kieme nelaikė tingios kengūros, tačiau turėjo nuosavą žirgą. Dažnai buvo pravardžiuojamas nacių kiaule – už tai nuplėšė ausį bendramoksliui ir sudegino medinį mokyklos pastatą… 1968-aisiais grįžo į Hamburgą, išlaikė abitūros egzaminus. Studijavo amerikiečių literatūrą (E.A. Poe, Malamud) ir kūno kultūrą Hamburgo universitete. Išmėgino 56 skirtingus darbus. Kurti filmus pradėjo dėl savo aistros muzikai, ypač vertina „Einstürzende Neubauten”, Nicą Keivą ir klasikinius kūrinius. Neretai tą patį vakarą apsilanko keliose vietose – operoje, balete ir pankroko koncerte, vykstančiuose Hamburge ir Berlyne.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Peteris Sempelis pradėjo filmuoti Europos pankroko muzikantus ir jų aplinkoje besiburiančius menininkus, poetus bei filmų kūrėjus. Jo dokumentiniuose ir vaidybiniuose filmuose matome tokius menininkus, kaip Niką Keivą, Bliksą Bargeldą, Niną Hagen, Joną Meką ir Kazuo Ono. Savo filmus jis vežioja po visą pasaulį, rodo juos festivaliuose, uždaruose renginiuose, diskotekose ir kitose netikėčiausiose vietose. „Aš nekuriu dokumentikos. Žmonėmis tik naudojuosi, perteikdamas savąjį pasaulio matymą. Žmogus turi daugybę skirtingų aspektų”, – tvirtina Peteris Sempelis. Jo filmai pasakoja, kas yra tie Vakarų ir Rytų avangardo inteligentai. Jis tyrinėja tam tikrą asmenybės tipą, gyvenantį tarp pasaulių arba anapus pasaulių. Šioms asmenybėms kalba, geografija ir kultūra yra bereikšmės sąvokos, o vienintelė realybė – žmogaus dvasia. Štai toks jis – Peteris Sempelis.

– Intriguojanti asmenybė… Ar su kino kūrėjais šiemet bus daugiau susitikimų, kurių taip pasigenda Klaipėdos kino mėgėjai?

– Be festivalio garbės svečio P.Sempelio, kurį iš Vilniaus oro uosto atvešime tiesiai į festivalio Klaipėdoje uždarymą, o kitądien jis bus ir Ventės rage, laukiame atvykstant kino režisierių Karlo Funko iš Estijos, Astridos Kiul iš Vokietijos ir kitų.

Be abejo, į Klaipėdą atvažiuos lietuviai kino režisieriai. Žadėjo „Tinkluose“ pasirodyti Inesa Kurklietytė, kurios filmas „Lengvas raganavimas“ jau spėjo pabuvoti keliuose Europos kino festivaliuose, nors sukurtas tik šiemet.

– Šiemet „Tinklus“ užmetate ir Trakuose, vis plečiate „žvejybos zoną“. Kur kitąmet? Ar festivalis keisis?

– Kur jau plačiau?! Užteks ir tiek, kad tik apglėbtume. Kitąmet norėtume paskelbti trumpo metražo filmų konkursą, į kurį žmonės galėtų siųsti savo filmus ir laimėti mūsų festivalio premijas.

– Ar į Klaipėdą sugrįšite?

– Būtinai! Juk tai mūsų festivalio lopšys. Čia – pati geriausia „Tinklų“ publika. Ji labiausiai patinka ir mums, organizatoriams, ir festivalio svečiams. Todėl, kad ji nuoširdesnė, atviresnė, žymiai natūraliau priima mūsų rodomus filmus. Vilniaus publika šaltesnė, filmus vertina su snobišku išankstiniu nusiteikimu – neva, mes čia viską žinom… O klaipėdiečiai tiesiog žiūri kiną ir moka juo džiaugtis. Tas santykis – filmo ir žiūrovo – skiriasi. Klaipėdoje jis tikras, natūralus. Apie tokį svajoja visi kino kūrėjai.

– Dėkui už gerus žodžius. Sėkmės, išbandant mūsų senojo tabako fabriko erdves, ir geros publikos „Tinklų“ kinui naujose „žvejybos zonose“!

P.S.: Šeštojo „Tinklų“ festivalio renginiai šiemet vyks rugsėjo 3-10 dienomis Klaipėdoje, buvusio tabako fabriko teritorijoje (Bangų g. 7). Festivalio atidarymas ir pirmasis kino seansas – šį penktadienį 19 val., rugsėjo 4-9 dienomis bus rodoma po dvi kino programas – 18 ir 20 val. Festivalio Klaipėdoje finišas – rugsėjo 10 d.: „Trumpi Oskarai“- 18.30 val., P. Sempelio filmas „Jonas prie vandenyno“ – 21 val. Rugsėjo 11 d. 20.30 val. Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje – P. Sempelio trumpametražių filmų retrospektyva. Rugsėjo 12-16 dienomis festivalis persikels į Vilnių, kino teatrą „Lietuva“, rugsėjo 14 ir 15 dienomis „Tinklų“ kino programos bus rodomos Vilniaus Rotušės aikštėje, o rugsėjo 24 ir 25 dienomis – Trakuose, senajame kino teatre.