Proza
Erezija
(Ištraukos iš romano)
|
|
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Gintaras Grajauskas
***
Nežinai, kuo būsi užaugęs, sūnau?.. Na, galvok. Laiko dar yra. Svarbu, kad būtum geras žmogus – ne toks, kaip aš, o visa kita susiklostys savaime. Ką veikia geras žmogus? Na, kaip kada. Nežinau net. Dažniausiai tai nieko neveikia – kad netyčia nepadarytų ko nors blogo. O kai veikia? Hm… Kai veikia, tai padeda kitiems – tiems, kuriems mažiau pasisekė gyvenime. Nes jam patinka padėti. Geras žmogus yra beveik šventas.
Padėti pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – štai kur mintis! Aišku, padėti jiems mieliausia tada, kai pats esi aukščiau. Arba bent jau pasijunti esąs aukščiau. Tiesą sakant, labai gerokai, labai smagiai aukščiau. Tiek aukščiau, kad tau jau neberūpi, kaip uždirbti duonai, kaip išlaikyti savo paties amžinai alkanus vaikus – tu jau Pačiame Viršuje! Dabar jau gali dovanoti Nuostabias Dovanas ašarojantiems našlaičiams – kaip antai namų kino teatrų sistemas, DVD grotuvus, Michaelio Jacksono pačiūžas, Magico Jordano sportbačius ar kitus be galo naudingus daiktus. Gražu! Gražu ir fotogeniška. Dar gražiau būtų, jei imtum ir įsisūnytum tą snargliuotą keturiolikmetį, kuris per labdaringą apsilankymą mįslingai įsispoksojo į tavo žmonos papus ir pareiškė, jog jam irgi žūt-būt reikia mamytės. Net ir tai nesunkiai padaroma: nusamdytum jam kokią papingą auklę, kad toliau nuo pagundos, ir tavo sąžinė sąžinėlė turėtų apsiraminti. Svarbiausia, kad nepamirštum sau ir visiems nuolat kartoti: aš esu geras žmogus – gal net pats geriausias!
Betgi jei nori patapti tikru, legitimuotu šiuolaikiniu šventuoju, tuomet privalai būti ne kokiu niekingu kapitalistu ar banaliu religiniu fanatiku, o tikru politiku. Pageidautina kairiuoju – jie visada bus madingi. Nes visada eina už teisybę ir darbo žmogų. Gali ir paprastuoju gatviniu maištininku, bet daug protingiau tapti kairiuoju teoretiku. Tokiu naujuoju Marksu, kovojančiu su Sistema. Čia maždaug kaip iš Matricos, jei tau dar neaišku.
O štai kaip tik čia, sūnau, tavo silpnoji vieta. Nes, žinai, sūnau, – jei nori tapti Marksu, Neo ar net kokiu paprastu eiliniu maoistu, tai turi būti nuo mažens nepaprastai, tiesiog neįtikėtinai gabus ir darbštus. Kaip koks Leninas. Nežinai, kas yra Leninas? Byl takoj genialnyj malčik Vladimir Iljič Lenin, rodom s gnilovo Simbirska. Vožd‘ proletariata. O tu net ir gimei visai kitame klimate, beveik Europoje. Švelnioje provincijoje, į kurią tuometinė imperijos aukštuomenė vykdavo atsigavėti mineraliniu vandeniu, šiaurietiškom blondinėm bei vakarietiškais papročiais. Taigi, kaip sakoma, tikro vargo nematęs. Gabumų tau pakaks, bet dėl darbštumo… Tavo tėvai, tiesą sakant, taip pat buvo gerokai prie tinginio. Ir, deja, nepasižymėjo tobula kilme – nei aristokratiška, nei proletariška. Atsiprašome.
Bet svarbiausia – nepamiršk – talentas ir darbštumas. Tikrajai kairiųjų šventenybei anaiptol negana vien geros kilmės. Tėvo mažažemio. Motinos plieno liejikės. Nepakanka net broliuko artileristo. Ar artimos kovų draugės – juodaodės komisarės, vardu Beliberda (meile mano! Kritau nuo tavo šūvių). Bet tiek to, sūnau, apie gražuolę Beliberda aš tau papasakosiu kada nors kitąkart.
Tai va. Turbūt jau supratai, kad jei nori būti toks, kaip genosse Marksas, išties turi būti neįtikėtinai gabus. Ir darbštus. Taip taip. Turi apsiginti disertaciją iš senosios graikų filosofijos. Paskui dar mažumėlę pramokti profesionaliai pasimaivyti. Suvaidinti naująjį masoną. Ir, žinoma, kuo skubiau vesti – aukštakilmę beigi turtingą merginą, tokią klasikinę jūrų karvę. Ir ją nuo-nuo-nuo-širdžiausiai my-my-mylėti, kad galėtum ir toliau sau ramiai rašyti kokį ten „Kapitalą“, „Komunistų partijos manifestą“ ar kitokius blėnius. Ką tik norėsi, sūnau, ką tik norėsi. Ir dar, beje: privalai turėti tokį mielą, iškart atpažįstamą, tokį visus, tiek moteris, tiek ir vyrus, seksualiai provokuojantį snukutį. Kitaip jokia bajoraitė – netgi jokia padori žydė už tavęs netekės. Na, tikėkimės, būsi į mamą. O dabar jau miegok, tėtukas pavargo.
Beliberda, mano juodoji komisare. Ką tu manai apie vaikų auklėjimą? Kaip visada – visai nieko nemanai?..
Tu teisi, mano magic black women. Žinoma, tai ne tavo sferos. Tiesą sakant, ir ne mano.
Aš irgi nieko nemanau. Bet aš žinau keletą kvailų principų. Jie tau patiktų. Tu ilgai juoktumeis – labiau iš manęs, tokio principingo ir su tokia neprincipinga balta varpa, nei iš mano vaikiškų taisyklių.
Nori išgirsti? Iš manęs, baltaveidžio vyro, kalbančio visomis tau nežinomomis kalbomis ir nei viena žinoma?
Ką tu nori išgirsti. Verčiau pašok man. Nuoga. Niekas net neįsivaizduoja, kokia tu nuoga. Aš vienas žinau. Ne vienas? Na gerai, jei ne vienas, tai kokie du. Gal trys, ne daugiau. Pati sau skaičiuokis, jei nori. Man tai kas.
Nenori skaičiuoti? Vis dar nori išgirsti keletą kvailų mano principų? Ne, nesakysiu. Tu juoksies, ir tada man beliks senu vikingų papročiu išrėžti tau nugaroje ugninį erelį: atkirsti nuo stuburo šonkaulius ir išplėšti plaučius. Mat vikingai irgi negalėdavo pakęsti, kai jų moterys iš jų juokdavosi.
Tu nesijuoki?
Ką gi. Labai teisingai darai, kad nesijuoki.
***
Seniausias lituanų dievas yra vardu Prakūrimas. Jisaigi sutvėręs žemę iš purvo gurvuolėlių, kurie atsiradę jam trinant delnus, o patsai žmogus užgimęs iš Prakūrimo spjaudalo ir stojęs jam prieš akis visame gražume. Prakūrimas tuomet paklausęs: “kas tu?”. “O ką aš žinau”, atsakęs tasai. Ir tik vėliau Prakūrimas pastebėjęs, jog ten, kur jis praeidamas nusispjauna, atsiranda žmogus. Tuomet Prakūrimas supyko ir liovėsi spjaudytis, tik sėdėjo sau ir gliaudė dangiškus riešutus, ir mąstė apie tai, ką čia pridaręs, daugiau jokiam darbui nebeturėdamas nė menkiausio ūpo. Tada nuo jo galvojimo atsirado du milžinai – Vandė ir Vėjas, kurie dvidešimt dienų ir devyniolika naktų purtė žemę, už kraštų suėmę, ir kilo didžiulis tvanas. Beveik visi gyvi padarai nuskendo, liko tik keli žvėrys, pulkelis paukščių ir vienintelė žmonių pora – senelis ir senutė, jau visai iškaršę. Būt ir anie nuskendę, bet gyveno ant aukšto kalno, tai vanduo jų nepaskandino. Pamačius tuos senukus, Prakūrimą suėmė gailestis – mat ir pats dėl savo senumo kitų, jaunesnių dievų, buvo dviprasmiškai vadinamas Drebkuliu. Numetė Prakūrimas senukams riešuto kevalą, ir taip tie žmonės ir žvėrys beigi paukščiai į tą kevalą sulipo ir išsigelbėjo. Tvanas pasibaigė, tačiau tiedu žmonės nebegalėjo veistis ir daugintis, nes buvo tam pernelyg seni. Tada Prakūrimas pasigailėjo žmonių dar kartą ir nusiuntė jiems jauną ir gražią deivę, vardu Linksmynė, kuri pamokė senukus šokinėti per žemės kaulus. Kiek kartų senelis šoko, tiek atsirado jaunų vyrų; kiek kartų senutė šoko, tiek atsirado merginų. Bet kadangi abu buvo jau labai seni, daug neprišokinėsi, tai valiojo peršokti tik devynis kartus. Iš tų devynių porų atsirado devynios senosios žmonių giminės, kurios buvusios neskaitlingos ir apskritai niekam tikusios, nes visi tie žmonės buvo nei geri, nei blogi, o visai jokie. Ir taip atsitiko todėl, kad atsirado jie ne iš dievo spjaudalų ar vyro su moterim sueities, kaip yra įprasta, bet iš nukaršusių senukų šokinėjimo per žemės kaulus. Tuomet ištvirkėlės deivės Luobageldės, baisiai su tokiais netikusiais vyrais nuobodžiaudamos, sumanė pagerinti žmonių veislę ir nusiuntė jiems iš dangaus riešuto kevale dievo Perkūno sėklos, ir sukvietė visas merginas, ir atrakino Motiną Žemę, atvėrė Versmę ir išleido į laisvę gėrį ir blogį. Ir kaip mat pradėjo rastis žmonių didžiausia daugybė ant svieto.
Dar kitur rašoma, jog Prakūrimas sutvėręs pasaulį ne iš purvo gurvuolėlių, bet iš Okapirmo – Pirmojo Ūko, būtybės, neturėjusios jokios formos ir jokio dydžio. Okapirmą jis iš pradžių įkvėpė į save, o paskui, vieną šnervę pirštu užspaudęs, visą išpūtė. Taip ir atsirado viskas, kas tik atsirado.
Patys lituanai Prakūrimui aukų neaukoja. Sako, jog po to, kai Prakūrimas sutvėrė pasaulį ir žmones, jis daugiau nieko doro nebeveikia, tik gliaudo tuos savo dangiškuosius riešutus, ir aukok neaukojęs, jam visai vis vien.
***
Taip ir yra, jūs teisingai pagalvojote: ne iš balos tas mano noras viską užrašinėti. Kadaise, ankstyvoje jaunystėje, maniausi esąs rašytojas. Matyt, buvau nemenkas sukčius – charizmatiška asmenybė, kaip dabar pasakytų – kadangi turėjau šiokį tokį būrelį manosios kūrybos gerbėjų. Visokiausių jaunų ir senų autsaiderių, niekaip nedrįstančių pasirinkti ką nors radikalesnio už šiuolaikinės poezijos skaitymą. Buvau tapęs vos ne dvasiniu jų vedliu – tik, žinoma, nė velnio nežinojau, nei kur juos vesti, nei kuria linkme nešdintis pačiam. Taip ir sukome begalinius ratus – iš kavinės į kavinę, iš kvartirniko į oficialų autorinį vakarą su gyvu klasiku, ir viskas, savaime suprantama, pasibaigdavo girtais ginčais ir privemtomis voniomis. Kažkuriam to pragaro rate pakliuvau net į paties Poezijos pavasario renginį – kaip debiutuojantis perspektyvus poetas, papildysiantis alkoholio nuolat retinamą senųjų meistrų legioną. Tiesa, renginys vyko ne Sostinėje – būtų per daug garbės padaiguotam jaunikliui.
Mane dar su dešimčia kita likimo brolių, debiutuojančių ar nurašytų rašeivų, susodino į autobusą ir išvežė į patį tolimiausią Lietuvos užkampį (kažkuris dar ne visai nudilusiu liežuviu veteranas leptelėjo: ištremia kaip kurvas per Maskvos olimpiadą). Po pusdienio išlipom visa gauja kažikokiam bažnytkaimy, labai pradžiuginę porelę mechanizatorių, prie krautuvės besidalinančių spirituoto vyno buteliu. Didelis įvykis! Taip ir pasakė kolūkio pirmininkas, mokyklos aktų salėje išrėžęs sutikimo kalbą. Po kalbos visa literatų gvardija, po vieną pristatoma vietinės lituanistės (visų gyvųjų klasikų pykčiui kas antrame sakinyje vis pamininčios Marcinkevičių), ėmėsi skaityti savo genialiąją kūrybą. Ir aš perskaičiau – kiek pamenu, kažką apie skaidrų liūdesį ir cigaretės dūmų sruogelę. Susirinkusieji pagarbiai paplojo, mokinukės įteikė kiekvienam po raudonų gvazdikų puokštę. Visi lengviau atsiduso – o veteranai pastebimai sujudo, ėmė nervingai trinti rankas, laižyti džiūstančias lūpas… Ir visai netrukus supratau kodėl: gretimame kambaryje mūsų laukė didžiulis stalas, apkrautas visokiausiomis gėrybėmis, o jo viduryje puikavosi net pats Keptas Paršiukas! Gagendami ir šmaikštaudami apie dvasinį ir kūniškąjį peną, visi sugužėjo vidun. Po geros valandos visi buvo girti, sotūs ir laimingi: pirmininkas grojo akordeonu, o poetų veteranų seniausiasis čiupinėjo šauniąją lituanistę – kuri, tiesa, ir toliau užsispyrusiai žegnojosi Marcinkevičiumi. Dar po valandos pusė literatūros žiedo snaudė, gražiai sudėlioję baltąsias galveles tiesiai ant stalo – pramaišiui su įrudusiais žemdirbių sprandais, tiesiog šachmatų lenta, o šauniajai lituanistei būtinai prireikė mano paslaugų: atnešti kažkokią ypatingą knygą (berods, to paties Marcinkevičiaus) iš jos kabineto. Mat ji ten esanti „aukštaaai aukštaaai spyyntoje“, ir tik aš ją galįs pasiekti. Ką gi, išėjom ieškoti tos paslaptingos knygos, tos biblijų biblijos, raritetų rariteto. Kabinetą šiaip taip radom, raktą – labai jau šiaip taip; spintą, tiesa, kiek lengviau. Pasistiebiau kiek įstengiu prie tos viršutinės lentynos, ir staiga – surprise! – pajuntu šauniosios lituanistės ranką tiesiai po savo marškinaičiais, švelniai, bet reikliai (nebūt pedagogė) besi-braunančią žemyn ir stulbinamai mitriai besitvarkančią su mano džinsų aksesuarais. Viešpatėliau. Kaip toj vaikiškoj dainelėj: rankas aukštyn, kelnes žemyn; šita moteris, pasirodo, puikiai išmano ne tik klasiką, bet ir miestiškojo folkloro subtilybes, visai ne laiku dingtelėjo man, ir aš kvailai sukrizenau ir tuoj pat susizgribau, kad tokiu iškilmingu momentu šaipytis lyg ir nederėtų: manęs, literatūrinio jauniklio, geidžia tikra lietuviškosios klasikos žinovė bei mokovė. Tai reikštų – ima mane; ima į oficialiąją klasikų kohortą, inauguruoja ir legitimuoja. Tiesiog metafizinės vestuvės! Taigi nieko kita man nebeliko, kaip laikytis ritualo – ir aš pasistačiau ją veidu į sieną, ir paėmiau ją taipogi, įsitvėrusią stendo su nosinių raidžių rašyba esamajame laike. Tegyvuoja modernumo ir klasikos vienovė, kartų perimamumas! „Aaaach!“ – staiga sukliko ji nesavu balsu; pamaniau, kad bene bus įsidūrusi į stende užsilikusį smeigtuką. – „Oooh! O, Hans – tiefer, tiefer!“ – jau visai nebežmogiškai sustūgo, net nebe lietuviškai, tačiau man šiek tiek girdėta kalba – mažumėlę iš mokyklos laikų, mažumėlę iš kaip tik tuo metu tarp tautinių disidentų pradėjusių kursuoti pogrindinių vaizdajuosčių su vokiškomis pornokomedijomis. Taigi aš pastėrau iš netikėtumo, viena ausimi besiklausydamas, ar į tą džiunglių klyksmą neatbėga žemdirbiai su šakėmis; pastėrau, o mano erekcija, deja, visiškai atvirkščiai. Bet, dėkui dangui, ir nebeprireikė, nes panelė mokytoja iš lėto ištiesė nugarą, pasitursino sijoną ir nė žodžio nesakiusi, tik giliai atsidususi ištipeno lauk, palikdama mane vieną su mokykliniais suo-lais, metodiniais stendais ir Salomėjos portretu, drėgnu žvilgsniu stebinčiu mane nuo galinės sienos. Velnias. Nors pažymį būtų parašius, ar ką… Besisegiodamas džinsus, sprendžiau mįslę: koks čia dar, po galais, Hansas, ir iš kur? Po netrumpų svarstymų ir keleto versijų, atmestų kaip visiškai neįtikėtinų (panelė mokytoja – slapta Stasi agentė Lietuvoje ir pan.) liko trys daugmaž įmanomi variantai: a) mįslingasis Hansas yra ne kas kitas, o tų pačių vokiškų pornokomedijų herojus; b) panelės mokytojos balsu staiga ėmė byloti kažkoks slaptas nuo kryžiuočių karų lietuvių sąmonėje slopinamas archetipas; c) Hansas – vienas iš daugelio VDR piliečių, perkėlos Klaipėda – Mukranas statytojų, anuomet gausiai užplūdusių Lietuvos pajūrį.
Kai pagalvoji, gal ir būčiau tapęs tuo rašytoju – esu regėjęs daug didesnių mulkių už mane, rašytojais tituluojamų; bet nuo šito pikantiško nutikimo tebeturiu neišgydomą traumą. Mano vargšėj galvoj iki šiol užsiliko toks nejaukiai krebždantis įtarimas: vis vaimėjasi, kad visus tuos dvasingus beigi gelmingus, tuos uolius ir taurius tradicijų puoselėtojus gerai pašankinus, išgirstum vieną ir tą patį – „o, Hans, tiefer, tiefer!“
***
Lituanų kalba yra labai sena ir primityvi – ją nesunku bet kuriam nuovokesniam svetimšaliui per trumpą laiką išmokti. Lituanai apskritai yra mažakalbiai, o kai jau kalba, tai dažniausiai apsieina vienskiemeniais žodžiais. Pavyzdžiui, sakinys „gerai, aš sutinku tau duoti žirgą su visu balnu ir kamanomis mainais į šį svetimšališką kalaviją“ lietuviškai išvertus skamba šitaip: „taip“. O sakinys „nešdinkis pas Pykuolį su savo šlubu žirgu, o savo vogtu balnu pats pasibalnok, avine“ lietuviškai yra „ne“. Panašiai ir kitais kartais. Kai nustemba, lituanai sako „ba!“, o kai džiaugiasi, šoka, kartodami „oba! oba!“ Pasiuntiniai pasakoja, jog kartą, lituanams užpuolus ir nuteriojus kryžeivių pilį, vienas toks vienuolis pasislėpė nuo jų bažnyčioje – tiesiog už altoriaus. O vienas lituanas su visu savo žirgu įjojo bažnyčion, prijojo prie altoriaus, už kurio slėpėsi vienuolis, o prijojęs baisiu balsu pasakė: „bu!“, nuo ko tam vienuoliui apsivertė žarnos, ir po kelių dienų didžiausių kentėjimų anas šventas vyras iškeliavo į dangų.
Taigi visiškai aišku, jog lituanų kalba, nors ir labai primityvi, yra labai veiksminga ir turi savyje išlaikiusi senųjų burtų galias, kuo jaunų tautų kalbos nebegali pasigirti. Negana to, lituanai turi ir savo dainius, kuriančius eiles, niekuo nenusileidžiančias kitų tautų poezijai, o gal net ją lenkiančias. Štai jų eilės, kurias jie patys vadina „daj na“:
oi daj na
oi nu daj
daj daj nu
le lio la daj
le liu maj
ko lia daj
vo
Tai sena meilės istorija, kur bernelis, vardu Dobilėlis, prašo mergelės, vardu Lelijėlė, atlikti su juo meilės veiksmą. Bet Lelijėlė atsisako, senu papročiu išsidegina dešinę krūtį ir išjoja į karą priešo kirsti. Dobilėlis lieka laukti ir ašarų lieti. Šis pasakojimas liūdnas, bet lituanai turi ir linksmesnių. Kad skaitantysis pralinksmėtų, štai dar kitos jų eilės:
hei tu ba tu ba tu ba
aikš gi čia gi ba tu ba
tu ba bo ba tu ba blia
o ba bo ba o ba na!
hei tu ba tu ba tu ba
aik jau aik tu ba tu ba
tum ba tum ba tum ba laj
tum ba o ba tum ba na!
Tai linksmos vestuvinės eilės. Pirmajame katrene aukštinamas nuotakos grožis, o antrajame – jaunikio lytinis pajėgumas. Kadangi lituanai, kalbėdami apie lyties reikalus, yra labai drovūs, tuo tikslu jie naudoja nesuskaičiuojamą gausybę savo pačių susikurtų metaforų. Nuotaka pirmąją naktį ne šiaip defloruojama, o „praranda vainikėlį“, jaunasis gi „verčia vagą“. Tiesą sakant, nepaisant eufemizmų, eilės ne visai padorios, bet labai nuotaikingos.
***
Taigi veiskitės ir vyskite, ir numirkite nemarinti. Ko daugiau? Mūsų gyvenimas jau seniai pasibaigė. Dar neprasidėjęs. Visos mūsų pastangos niekų vertos. Visi savęs tobulinimai idiotiški. Visokie ten „pažink save“ tėra tokie pat beprasmiai pasiūturiavimai kaip ir „arbūzų dieta“, „stebuklinga penkių grūdų košė“ ar urinoterapija. Irgi mat panacėjos. O jau tos mūsų meditacijos! Tos proto mankštos! Askezės! Mūsų svingerių klubai! Mūsų hermeneutika! Mūsų prancūzų virtuvė! Mūsų amžina meilė! Televizijos serialai! Pablas Pikasas! Aerobika! Karlas Marksas! Peliukas Mikis! Tie mūsų laikraščiai! USA Today! Auksinė varpa! Die Zeit! Mūsų revoliucijos! Kartų konfliktai! Mūsų seksas! Mūsų reformos! Mūsų „kieno eilė išnešti šiukšles“! Mūsų „amžinai liks gyvųjų atmintyje“! Mūsų nuo aštuntos iki septynioliktos su pietų pertrauka! Mūsų „skaitytojų kūryba“ ir mūsų „rašytojų kūryba“! Mūsų nepralenkiamas komizmas! Mūsų teminiai vakarėliai! Ir vėl televizijos serialai, bet dabar jau kiti, daug įdomesni už buvusius! Mūsų karnavalai! Mūsų „kaip aš pavargau nuo visko“! Mūsų varvantis klozeto bakelis! Mūsų „kad ir kas, reikia gyventi“! Mūsų sėkmės paslaptis! Mūsų nekilnojamas turtas! Mūsų seksualinė orientacija! Mūsų vienišystės! Mūsų mistiniai potyriai su mūsų šlepetiniais angelais ir mūsų frotiniais chalatais apsisiautusiais demonais! Mūsų privatus Kjerkegoras! Mūsų prijaukintas Gombrovičius! Mūsų pasivogtas Žanas Ženė! Mūsų katinas Džoisas! Mūsų „pulkim ant kelių“, mūsų „om mani padme hum“, mūsų hare krišna.
Niekas ne mūsų.
Ir nors esame be galo juokingi (tas mūsų nepralenkiamas komizmas!), tačiau Viešpats šypsosi ne mums, o anava tam priekvailiui, kuris slampinėja gatve, prisirinkęs pilnas kišenes tamsraudžių akmenukų, svaidosi ir švilpauja. Švilpauja tiesiai Dievui į ausį. Negi Tau tai gali patikti, Dieve? Kuo mano auka blogesnė?
Jei Tu taip, Viešpatie, tuomet aš būsiu piktas – piktas ir blogas, ir Tu mane pastebėsi. Būsiu ženklas, akivaizdus įrodymas, jog ne viskas Tavo sutvertame pasaulyje yra gera.
Ir Tavo septintoji diena pasibaigs. Aš sutrukdysiu tavo užsitęsusį poilsį, ir Tu prabusi.
Prabusi vidury nakties, šnypščiant nieko neberodančiam televizoriui, gūžtelsi pečiais ir perjungsi kanalą.
Ir galų gale išauš pirmadienis.