Vokietis kino pankas lietuviams parodė Joną Meką

Karina JUODELYTĖ

Rugsėjo 3-25 dienomis Klaipėdoje, Ventės rage, Vilniuje ir Trakuose vyko tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai”. Šeštąjį kartą Klaipėdoje startavęs ir savo kelionę po Lietuvą pradėjęs šis kino festivalis mūsų pajūrio kino žiūrovus džiugino ne tik filmų gausa, bet ir ekstravagantiškuoju svečiu kino panku Piteriu Sempeliu (Peter Sempel).

Tiesiai iš oro uosto

Pradėjęs filmuoti Europos pankroko muzikantus, P. Sempelis jau daugiau nei dvidešimt metų kuria filmus apie garsius žmones – poetus, kino kūrėjus, kitus menininkus. Klaipėdoje festivalio žiūrovai galėjo pamatyti filmą apie išeivį lietuvių menininką Joną Meką „Jonas prie vandenyno“, o Ventės rage rugsėjo 11-ąją buvo parodyti keli trumpametražiai P. Sempelio filmai bei jiems dar nepanaudota filmuota medžiaga.

Į savo filmo peržiūrą Klaipėdoje P. Sempelis atvyko tiesiai iš Vilniaus oro uosto. Nors ir keliavęs dvylika valandų, kol pasiekė uostamiestį, jis atrodė gana žvalus ir po seanso mielai bendravo su filmo „Jonas prie vandenyno“ žiūrovais. P. Sempelis teigė, kad, žiūrėdamas savo filmus skirtingose vietose, pamato juose vis ką nors nauja. Tai priklauso nuo aplinkos bei publikos.

Pašėlusi vaikystė

Gimęs Hamburge, bet savo vaikystę praleidęs Australijoje, laikyti abitūros egzaminų P. Sempelis vėl grįžo į Hamburgą ir ten gyvena iki šiol. Jau vaikystėje jis buvo maištingas vaikas. Klasiokui nuplėšė ausį už tai, kad šis jį pravardžiavo nacių kiaule, taip pat sudegino pusę mokyklos pastato. Jis buvo ne toks, kaip kiti Australijos vaikai: savo kieme neaugino kengūros ir nelakstė motociklu. Vietoj to P. Sempelis laiką leido prie radijo imtuvo bei jodinėjo nuosavu žirgu.

Grįžęs į Hamburgą įstojo į Hamburgo universitetą ir studijavo amerikiečių literatūrą bei kūno kultūrą. Dar būdamas studentas išbandė 56 skirtingus darbus, kol galiausiai suvokė, ką nori veikti. Tačiau, anot P. Sempelio, literatūra ir poezija paliko žymę jo pasaulėvokoje ir turėjo nemažą įtaką jo filmams.

Nufilmavo garsenybes

P. Sempelis teigia, kad jei nebūtų pradėjęs kurti filmų, dirbtų anglų kalbos dėstytoju. Tačiau jį žavėjo muzika ir būtent dėl to į rankas paėmė filmavimo kamerą. Pirmieji jo filmai buvo apie pankroko muzikantus. Filmų autorius juokiasi, kad žino būdą, kaip atsikratyti tų žiūrovų, kuriems iš tiesų neįdomūs jo filmai. „Užtenka parodyti vieną iš mano pirmųjų filmų, ir jau po kelių minučių nuo seanso pradžios nemaža dalis kėdžių lieka tuščios. Pasilieka tik tie, kuriems tikrai įdomu,“ – apie savo metodą pasakoja P. Sempelis.

Pamažu jis susipažino su daugeliu žymių menininkų, rašytojų, filmų kūrėjų. Per dvidešimt metų P. Sempelis sukūrė apie penkiasdešimt trumpametražių bei pilnametražių filmų. Jo filmuose galima pamatyti tokius garsius žmones kaip Nikas Keivas (Nick Cave), Bliksas Bargeldas (Blix Bargeld), Jonas Mekas, Kazuo Ono ar Yoko Ono. Tačiau, pasak paties autoriaus, jo filmai nėra tik dokumentika. Tai ir psichologiniai filmai, kuriuose stengiamasi pažvelgti į žmogų iš įvairių perspektyvų. „Mano filmuose nesvarbu ir tai, ką herojus kalba. Kur kas svarbiau, kas ir kaip tai pasako, žmogaus energija ir, be abejo, muzika,“ – teigia autorius.

Dykuma, vandenynas, džiunglės

„Jonas prie vandenyno“ – antrasis trilogijos filmas. Pirmąjį filmą apie Joną Meką „Jonas dykumoje“ P. Sempelis sukūrė 1994 metais. Trečiasis filmas „Jonas džiunglėse“ vis dar kuriamas ir turėtų pasirodyti po penkerių ar šešerių metų.

Su J. Meku vokietis filmų kūrėjas susipažino 1988-aisiais, kai ieškojo, kur galėtų parodyti savo sukurtą filmą „Dandy“ apie Niką Keivą. J. Mekas buvo vienintelis žmogus, sutikęs jį parodyti. Filmas buvo rodomas dažnai, tad P. Sempeliui tekdavo kelis kartus per metus vykti į Niujorką.

Piteris Sempelis maloniai sutiko pasišnekučiuoti apie tai ir atsakyti į „Klaipėdos“ dienraščio klausimus:

– Kaip nusprendėte sukurti trilogiją apie J. Meką?

– Man daug kas sakė, kad Jonas Mekas jau išsisėmusi tema, tačiau tema mane pasirenka pati. Be to, Jonas – nuostabi asmenybė. Jis jau penkiasdešimt metų įsikūręs didžiausioje kapitalizmo valstybėje, bet vis dar gyvena savo idėjomis ir jas realizuoja.

Iš pradžių neplanavau kurti trilogijos. Tiesiog filmavau įvairią medžiagą filmui „Jonas dykumoje“. Bet tai buvo taip įdomu, kad net baigęs filmą nesilioviau filmuoti Jono. Surinkau daug medžiagos ir nusprendžiau sudėti ją į dar du filmus. Filmuoti jį smagu, nes jis – idealizmo centras.

– Kodėl nutarėte nukelti Joną Meką į tokias egzotiškas vietas, kaip dykuma, vandenynas bei džiunglės?

– Tai tiesiog kodai. Iš tiesų dykuma gali būti Niujorke, vandenyną radome filmuodami Klaipėdoje bei jos apylinkėse, o ir džiunglės gali būti vidury miesto. Tai nėra taip svarbu. Šie filmai – kaip koliažas. Jie parodo žmogų įvairiose aplinkybėse, tyrinėja tam tikrą asmenybės tipą. Svarbiausia šiuose filmuose – žmogaus dvasia.

Įdės užstalės dainų

– Kokiam žanrui priskirtumėte savo filmus?

– Man tai muzikiniai filmai. Muzika itin svarbu. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą Lietuvoje supratau, kad antrajam filmui ne visai tiksliai pasirinkau muziką. Dažniausiai filmams parenku muziką, kuri patinka man pačiam. Pavyzdžiui, visuose mano filmuose galima rasti Blikso Bargeldo dainų. Tačiau žiūrėdamas filmą Klaipėdoje sugalvojau, kad trečiajame filme apie Joną įdėsiu daugiau lietuvių liaudies dainų. Tiksliau, ne šiaip liaudies, o daugiau užstalės dainų. Manau, kad kai kurias turėtų dainuoti pats Jonas.

– Jonas Mekas pats kuria filmus. Ar jis darė įtaką jūsų filmo kūrimo procesui?

– Tiesioginės įtakos – ne, tačiau filme „Jonas prie vandenyno“ mano filmavimo stilius kiek panašus į Jono. Jam patinka tai, ką darau. Jono nuomone, geriausias mano filmas – „Lemmy“, apie „Motorhead“ grupės lyderį.

Gera, kad galiu filmuoti Joną ilgai, nevaržomas laiko. Taip atskleidžiami vis kitokie jo aspektai. Man svarbu, kad žmonės bent kažkiek priartėtų prie filmo esmės. Didžiausio komplimento sulaukiau iš Jono žmonos. Filmuojant pirmąjį filmą, daug laiko sukinėjausi jų virtuvėje ir vis trukdžiau jai. Tai jai ne itin patiko, tačiau pamačiusi filmą ji susižavėjo.

– Ką manote apie Jono Meko vietą Lietuvos kultūroje?

– Labai džiaugiuosi, kad galiu Lietuvoje parodyti filmą apie Joną. Manau, kad tai svarbu ne tik man, bet ir jam. Taip pat manau, kad Lietuva turėtų visokeriopai palaikyti Joną, nors jis jau seniai negyvena šioje šalyje. Nepaisant to, Jonas Mekas vis dar garsina Lietuvos vardą.

Avangardas maitina Holivudą

P. Sempelis – nepriklausomas kino kūrėjas. Jis pats sprendžia, ką ir kada jam daryti. Tiesa, kartais jo idealizmas atsimuša į realybę. „Norėjau kurti filmą apie Tibeto vienuolius Pietų Indijoje, tačiau neradau finansavimo šatinių. Buvau nufilmavęs tikrai nuostabių scenų ir tikiuosi, kad kada nors vėliau vis dėlto pavyks realizuoti šį projektą,“ – apie savo patirtį pasakoja P. Sempelis.

Jis mano, kad Holivudas turėtų labiau palaikyti avangardinį kiną, nes būtent iš šios kino šakos Holivudas semiasi idėjų. „Visus tuos specialiuosius efektus bei triukus kažkada galėjome pamatyti avangardiniame kine ir tik po to juos perėmė Holivudas,“ – teigia P. Sempelis.

Tiesa, filme „Jonas dykumoje“ filmavosi garsusis Holivudo aktorius Alas Pačinas, nors jo agentas ir manė, kad to nevertėtų daryti. O ir režisierius Martinas Skorcezė atiduoda savo duoklę avangardiniam kinui. Tačiau, pasak P. Sempelio, to nepakanka.

„Dabar filmais protestuoti nebėra naudos. Dabar svarbiausia – tikėjimas tuo, ką darai. Jonui buvo septyniasdešimt devyneri, kai jis sukūrė savo šedevrą. Aš dar turiu truputį laiko,“ – mąsto P. Sempelis. Jį stebina, kad „žmonės tiek daug kalba apie oro bei gamtos užterštumą, tačiau nekalba apie minties bei širdies teršimą.“