Baltija tarp Graikijos, Kipro ir Šveicarijos

Leidiniai

Baltija tarp Graikijos, Kipro ir Šveicarijos

Dainius SOBECKIS

Jau natūralu ir įprasta, kad šalia Baltijos jūros, Klaipėdoje, gimsta “Baltija”. Todėl nė kiek nenuostabu, jog ir šiais 2004 m. dienos šviesą ir nakties tamsą išvydo almanachas “Baltija”.

Šiųmečio almanacho viršelius puošia Liudviko Natalevičiaus tapybos darbai, apie kuriuos menotyrininkas Ignas Kazakevičius rašo taip: “Jo paveikslų stiprybė kyla iš deformuotų sakralių motyvų, modernia forma atgimusio krikščioniškos ikonografijos ilgesio” (p. 149). Gaunasi graži ir vykusi sintezė tarp viršelių ir jų analizės. Tapybos analizė reikalinga tiems, kurie žiūri, grožisi, anei velnio nesupranta. Tiems ir skirtas I. Kazakevičiaus straipsnis “Gero meno rentgenas. Geros tapybos griaučiai” apie L. Natalevičiaus tapybą. Išeina, jog ne veltui šio tapytojo kūriniais padabinta “Baltija”, nes vienu šūviu nušaunami net du zuikiai: pristatomi tapybos darbai bei jų analizė.

Almanacho turinys suskirstytas į penkias dalis, iš kurių dvi dalys neturi pavadinimo. “Baltijoje” yra debiutai, vertimai, kultūra bei dar kažkas, kas neįvardijama. O tas kažkas tai eilėraščiai, proza ir eseistika. Tik jie kaip skirtinga kategorija šalia debiutų, vertimų ir kultūros neturi save identifikuojančio pavadinimo.

Šiame numeryje gausu poezijos atstovų, jų net dešimt: V. Bložė, R.Dragenytė, D. Molytė-Lukauskienė, E. Karnauskaitė, D. Bielskytė, D. Zelčiūtė, M. Valiukas, J. Raudys, N. Kliukaitė bei I. Rakusa. Tačiau kur pajūryje dingo proza? Pristatomi tik keturi prozos atstovai: J. Jojo, R. Čergelienė, A. Kuklys bei O.Gluškinas. Nejaugi Baltijos jūros krante nebėra mėgstančių ir sugebančių įvertinti stambųjį literatūros žanrą? Yra, tačiau kodėl tai neatsispindi almanache, visiškai neaišku.

Pristatomi du debiutantai. Tai Dalia Bielskytė, kuri atstovauja ir taip gausų poetų būrį: “Geidžiam mylėt, / Nors menki / Kaip dulkės / Viešpaties rūbų / Klostėje. / Ne kaip duoną / Mane paimk, / Adomai, / Kaip ostiją” (p. 29). Ir J. Jojo, kuri bando gelbėti pajūrio prozininkų reputaciją. Beje, jai tai sekasi su dviem novelėmis, na, o trečioji “Tarakonai” gana silpna. J. Jojo, tai labai akivaizdu, yra slapyvardis. Kodėl kai kurie autoriai slepiasi po slapyvardžiais? Bijo kritikos ir labiau savo šlovę ar nesėkmę nori regėti iš šalies? Intelektualų kompanijoje aptarinėti savo kūrybą kaip kažkieno kito, diskutuojantiems to nežinant? Ar tai tiesiog iš pernelyg didelio pasididžiavimo? Į tai geriausiai atsakytų patys slapyvardžiai. Gal kada nors ir J. Jojo apsireikš tikruoju pavidalu. O ji rašo visai neblogai, net gerai: “Kai vėl atsimerkiau, šviesos misterija jau buvo pasibaigus, gyvieji akmenys išriedėję. Manęs gulinčios prieblandoje nepastebėjo. Suvalgiau kriaušes, tikėdamasi jei ne stebuklo, tai bent trumpalaikio aiškumo, gal ateisiančio iš šv. Jono rankų per skiesto kraujo balas, – kas esu šiandien: tikinčioji ar Dievo eilinė” (p. 33).

Yra toks skyrius almanache, pavadintas “Kultūra”. Stebina tik vienas dalykas, net ne tai, jog literatūra taip pat priklauso kultūros kategorijai. Stebėtina, nuo kada fotografija patapo eseistika, proza ar poezija. Mat tarp esė ir eilėraščių įsiterpė toks Jurgos Petronytės straipsnis “Fotografė Aurelija Čepulinskaitė plaukia ant meno ir žurnalistikos bangų”. Straipsnis lyg ir kultūrine tematika, tačiau ne prie skyriaus apie kultūrą. Jame J. Petronytė rašo: “Fotografija Lietuvoje priklauso vyrams, tačiau daugelį jų savo sugebėjimais ir veiklumu pralenkė viena moteris. Tai fotomenininkė bei fotožurnalistė Aurelija Čepulinskaitė” (p. 9). Skaitydamas šį straipsnį neaptikau jokios prozos, poezijos ar eseistikos. Turbūt esu didis neišmanėlis, nes gal kokioje kultūrologų konferencijoje fotografija jau priskirta tam tikram literatūros žanrui: poezijai, prozai, eseistikai, gal net dramai? Jei taip, tai prašau nedelsiant mane informuokite.

Šiaip kultūros skyriuje paminėtini du straipsniai. Pirmasis tai Mindaugo Genio labai specifiniu pavadinimu “Lietuvos evangelikų liuteronų bandymai išlikti 1940 – 1955 sovietinės okupacijos metais”. Jame nagrinėjama liuteronų bažnyčios padėtis per penkiolika metų nuo okupacijos pradžios. Straipsnyje daug įdomios medžiagos, kuri verčia susimąstyti: “…vieną iš didžiausių smūgių Liuteronų Bažnyčia patyrė pačių liuteronų apsisprendimu, o ne dėl tiesioginių priešiškų sovietinės valdžios veiksmų prieš šią Bažnyčią. Žinoma, tam yra objektyvus pateisinimas – baimė dėl savo saugumo ir nusistatymas prieš komunistinę ideologiją. Suprantama, kad informacija apie sovietų valstybės Rusijoje specifiką, taikomus metodus prieš Bažnyčią ir jos tarnautojus buvo gerai žinoma ir Lietuvoje. Dauguma bijojo būti apkaltinti esantys vokiečių įtakoje ir dėl to patekti į kalėjimus arba būti išvežti į Sibirą. Galiausiai ši baimė užgožė ir kunigų pareigos jausmą Bažnyčiai, ir likusiems parapijiečiams. J. Kalvanas viename iš straipsnių rašė: “Bažnyčia pasiliko be vadovybės, be pajamų, numatyta mirčiai” (p. 109). Taip pat reikėtų paminėti dar vieną faktą, kurį akcentuoja M. Genys savo straipsnyje: 1940 m. sovietų valdžiai leidus vokiečiams apleisti kraštą, išvyko ne tik visi vokiečiai, bet ir nemažai lietuvių. Iš visų išvykusiųjų trečdalis buvo lietuvių, nes išvykstant nereikėjo pateikti jokio asmens dokumento, pakako priklausymo liuteronų bažnyčiai ar kokiai kitai vokiškai organizacijai (p. 108).

Dar vienas paminėtinas kultūrinis straipsnis taip pat siejasi su liuteronų bažnyčia, tačiau labiau su jos ištakomis. Tai Konrado W. Spray “Kristijono Donelaičio rašysenos grafologinė analizė”. Lutzas Wenau, K. Donelaičio biografijos ir kūrybos tyrinėtojas, vienas iš jo giminės palikuonių, atliko vieną įdomų eksperimentą: jis grafologui Konradui W. Spray davė K. Donelaičio ranka rašytų puslapių faksimiles ir paminėjo, jog šios rašysenos autorius – kunigas, vienas iš jo protėvių. Tačiau jau žinant, jog rašysenos autorius buvo kunigas, galima padaryti nemažai išvadų, būdingų daugeliui kunigų. Eksperimentas būtų dar labiau vykęs, jei nebūtų buvę pasakyta, jog ta rašysena kunigo. Tačiau nežiūrint į tai straipsnis įdomus ir patraukiantis savo analize: “Kiek pasižiūrėjus į šiuos įspūdingus ir savitus braižo požymius, iš karto krinta į akis vienas visus kitus nustelbiantis esminis bruožas: nepaprastai dosniai mūzų apdovanotas žmogus, pasižymėjęs dideliais meniniais gebėjimais ir puikia estetine apercepcija. Ypač krinta į akis nepaprastas gebėjimas reikšti mintis. Rašto autorius mokėjo kūrybiškai ir vaizdingai vartoti žodį. Jeigu jis, vadovaudamasis nuoširdžiausiais vidiniais įsitikinimais, nebūtų pasirinkęs dvasininko pašaukimo, tai tikriausiai būtų tapęs geru poetu ir rašytoju, galbūt ir kompozitoriumi ar dailininku (tapytoju, skulptoriumi)” (p. 130).

Pažvelkime į almanacho vertimus. Jau patį pirmąjį Dalios Staponkutės esė straipsnį “Nostalgijoms…” galima dėti prie vertimų, nes straipsnio pabaigoje autorė pateikia Kipro poeto Kosto Mončio eilėraščio vertimą. Toliau vertimuose pristatoma Ilma Rakusa – šveicarų rašytoja ir vertėja, bei jos eilėraštis “Nowhere”. Taip pat neužmirštama šių metų olimpinių žaidynių sostinės rašytoja bei vertėja Marija Evstatiadi. Pristatoma jos paskutinioji pjesė “Nepaklusnumas”, kuri 2003 m. buvo pastatyta Salonikų nacionaliniame teatre. Pjesė įdomi ir intriguojanti savo siužetine linija. Po pjesės pabaigos seka linksma “autorės pastaba: pastatymo pirmumo teisė Lietuvoje priklauso Rolandui Rastauskui” (p. 99). Iškyla tik vienas klausimėlis: kada imsis šio pastatymo RoRa? Jeigu jis dels, tai tikrai atsiras norinčių jam padėti: pasiūlyti perimti pastatymo pirmumo teisę.

Vertimus užbaigia geras Olego Gluškino apsakymas “Naktinis kapitono Tirchovo laimikis”. Šis apsakymas savo idėja labai panašus į Rimanto Černiausko kūrinį “Girtas laivas”. Todėl nė kiek nekeista, jog O. Gluškino apsakymą ir išvertė pats R. Černiauskas.

Kaip almanachas “Baltija” susijęs su Graikija, Kipru ir Šveicarija – nelabai suprantama. Juk šių šalių krantų neskalauja Baltijos jūra, ir su baltais jie ne ką turi bendro. Jei neklystu, Baltijos jūra skalauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Suo-mijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos bei Danijos krantus. Tačiau kaip Graikija, Kipras ir Šveicarija atsidūrė šalia Baltijos, visai neįsivaizduoju. Bet gal tai ir įmanoma žiūrint iš tam tikro taško. Almanachas “Baltija” niekaip nesugeba išlipti iš savo provincialumo rūbo Lietuvos ribose, kad turbūt nusprendė, jog geriau bandys tapti Vakarų Europos almanachu. Neverta. Juk savo pajūrio brūzgynuose mes turime nemažai gabių kūrėjų, kurių net nepristatome. O juk vertėtų. Gal taip “Baltija” greičiau išsivaduotų iš provincijos sindromo.

Skaitymai iki gyvos galvos

Renginiai

Skaitymai iki gyvos galvos

Rimantas Kmita

Nesu nuolatinis „Novelės rudens“ lankytojas, todėl gali būti ir taip, kad kai kas, kas čia pasakyta, bus netiesa, bet, tikiuosi, renginio organizatoriai už tai manęs į teismą nepaduos. Gal todėl ir didžiausias netikėtumas iš šio vakaro buvo tas, kad sužinojau, jog „Novelės ruduo“ vyko jau septynioliktą kartą.

Galbūt ir dėl tokio didžiulio skaičiaus ko nors naujo tikėtis būtų nepadoru. Tas „nieko naujo“ panašus kaip ir visur kitur, kaip ir pavasariuose bei rudenyse. Tik skirtumas toks, ten daugumai įdomu, ar buvo, tarkim, Marčėnas, o jeigu buvo, ar gėrė, o jeigu gėrė, tai ar daug, o jeigu daug, tai ką paskui sakė arba mušė, ir kaip paskui mušė jį, ir kaip viskas baigėsi. Ir kuo anksčiau ši klausimų grandinėlė nutrūksta, tuo atitinkamai įdomumo mažiau.

Ką gi – iki skausmo pažįstama I. Simonaitytės vardo viešosios bibliotekos salė, kurioje, be skaitančių ir skaitančių giminių bei artimųjų, bibliotekos darbuotojų, rašančių apie visa tai ir filmuojančių bei kitaip suinteresuotų vos keletas atsitiktinių estetinio polėkio entuziastų, bet ar ne dėl to (-s) vienintelio (-ės) paklydusios dūšelės ir skrebena rašytojai?

Ir nors renginys tarptautinis, tačiau ne visi tarptautiniai renginiai yra vienodai tarptautiniai. Iki skausmo pažįstami saviškiai prozininkai į savo tarpą pasikvietė nemažiau pažįstamus ir ne pirmą kartą Klaipėdoje viešinčius kolegas iš užsienio – Viačeslavą Karpenko bei Olegą Gluškiną (Kaliningradas) ir Klausą-Jurgeną Liedtke (tolimasis Berlynas). Kitais metais kas nors bus iš Latvijos. Kažkaip ramu. Lyg toj V. Kernagio dainoj: „Kaip gera iš anksto žinoti, kur pateka saulė, kur leidžias, kur sniegas pirmiausia ištirpsta ir ima žibuoklės žydėt“.

„Novelės rudenyje“ klasikinės novelės būta nedaug: kai kurie tekstai buvo esė, o kai kurie tiesiog vaizdeliai, kitokio „žanro“ nesugalvosi. Žinoma, ne žanras čia svarbiausia ir ne žanro rėmų pajusti renkasi klausytojai bei nori patirti skaitytojai. Kaip sakė renginio vedėjas R. Černiauskas – svarbu geras rašytojas, kuris, jo nuomone, rašo tik geras noveles, o blogas – tik blogas, na, nebent netyčia kartais kokią geresnę parašytų.

Bet nėra ko norėti klasikinės novelės, ne klasicizmas už lango. Žanro krizės požymiai ėmė ryškėti stojus skaityti jau pirmajam vakaro dalyviui – tų namų šeimininkui Juozui Šikšneliui, kuris iš karto pasakė, kad skaitys „daiktą“, ir ne bet kokį, o parašytą specialiai šiam renginiui. „Daikto“ pavadinimas hamletiškas – „Turėti ar neturėti“. Publika tai įvertino.

Olegas Gluškinas taip pat skaitė „daiktą“ arba esė apie turimus ir neturimus paminklus Kaliningrade. Toliau buvo visaip, kol novelės garbę ginti stojo Algis Kuklys. Anot jo (o gal reikėtų sakyti, anot jo „novelės“ personažo), saujelė prozininkų kovoja su vėjo malūnais – novelė nuo XX amžiaus pradžios puolama, kritikai neleidžia jai skleistis, bet kritikai, kaip ir skaitytojai, tik norėtų kad ne deklaracijomis, o novelėmis mes gelbėtume pasaulį, gerbiamieji čechovai, hemingvėjai beigi borchesai. Tataigi ne skųstis honorarais, ne keiksnoti valdžią, o rašyti geras noveles yra pašaukti geri novelistai, nes nė vieno (pasakykime kategoriškai, koks buvo ir pranešėjas) rašytoju geru dar nepadarė valdžia arba pinigai.

Jurgis Gimberis, nepavydėdamas Hemingvėjui tų tūkstantinių honorarų, prajuokino publiką pasakodamas apie tuos laikus, kai vienintelis nedeficitinis dalykas buvęs triperis, t.y. gonorėja.

Jauna (?) nepažįstamoji, prisidengusi pseudonimu Jo Jo, neatvyko, nepapuošusi renginio etikete „Naujiena“, bet užtat atvyko RoRa, tądien šventęs savo jubiliejų. Tad ir tąvakar viskas skaitymais nesibaigė, nors niekas nesimušė ir nieko pikantiško lyg ir nebuvo, tad paparaciai ilgesniam laikui ir nepasiliko.

O ką galima paguodžiančio pasakyti pabaigoje? Nieko naujo – štai žanrui krizė, o „Novelės rudeniui“ nieko, jis ir toliau gyvuoja palaikydamas miestelyje minimalią vadinamojo literatūrinio gyvenimo kraujo apytaką, ir gyvuos iki kas nors perlips per Rimanto Černiausko lavoną, kaip tikino A. Kuklys, bet to, regis, dar ilgai niekam nepavyks padaryti. Skaitymai iki gyvos galvos.

Mano Donelaitis

Klasika ir dabartis

Mano Donelaitis

Rimantas Černiauskas

Būsiu atviras, ilgą laiką Donelaitis buvo man nesvarbus, o jo kūryba atrodė mirusi anksčiau už patį autorių. Juk ir šiomis dienomis daugelis madingų ir nelabai rašytojų kurpia jau mirusią devynioliktojo, kartais net aštuonioliktojo amžiaus poeziją arba prozą. Gal todėl tiek Donelaitį, tiek Baranauską jaunystėje laikiau tarsi senųjų laikų muziejiniais apdulkėjusiais eksponatais. Šitas požiūris sugalvotas ir suformuotas ne mano vieno. Manau, kad mano laikais Švietimo ministerija atliko „gerą“ kultūrinę diversiją, įtraukdama Donelaitį į pradinių klasių mokymosi programą. Ar mažam vaikui, kurį auklėti ir ugdyti labiau dera pasakomis, dainomis ir tautosaka, įmanoma suvokti ir pamilti realistinį, rupų poeto žodį? „Metų“ poemos gelmes, stiliaus ir poetikos žavesį gali suvokti tik emociškai ir intelektualiai subrendęs žmogus. Bijau, kad ir šiomis dienomis Donelaičio kūryba pateikiama per anksti, ir jauni žmonės vis labiau atjunkomi nuo senos, bet geros lietuvių literatūros.

Tikrai Donelaičiu susidomėjau prieš 15 metų, kada jo 275-ųjų metinių proga sumaniau parašyti nedidelį apsakymą apie kunigą ir poetą, visų galų meisterį Kristijoną Donelaitį. Taip, įlindęs į poeto kūrybą, gyvenimą ir epochą, kapstausi čia jau antra dešimtis metų.

Tą kartą pirmąją savo novelę „Pastorius žvelgia į sodą“ parašiau lengva ir nerūpestinga ranka. Mano laimei, o gal nelaimei, ją tuoj pat pastebėjo ir griežtai įvertino tuometinis liuteronų evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas trumpame straipsnelyje “Aš tave kitaip prisimenu, Donelaiti…“ („Tarybinė Klaipėda“,1989). Labiausiai jam užkliuvo žodis „pastorius“, įrašytas jau kūrinio pavadinime. Vyskupas rašė:

„Caro laikų bažnytiniame įstatyme, kad geriau būtų galima konfesijas atskirti, buvo taikomi atitinkami terminai: pravoslavams- „sviaščennik“ ir „cerkov“, Rom. katalikams-„ksenz“ ir „kostiol“, ir Augsburgo tikybos išpažinėjams (evangelikams ar protestantams)-„pastor“ ir „kirche“. Prūsų ir Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir rašytojai (Mažvydas, Donelaitis, Kleinas, Rėza, Kuršaitis ir kiti) nevartodavo šitų vokiškų žodžių, o tik „kunigas“, „klebonas“, „ganytojas“, „mokytojas“. Taip pat bažnyčia, maldos namai. Donelaitis net savo vokiškuose tekstuose nevartoja „pastor“, o „pfarer“(klebonas). Net ir lietuviškas žodis „kunigužis“ lietuvininkų nebuvo vartojamas, kaip nebuvo sulenkintas Elžbietos vardas, o tik Elzbieta arba Elzė.“

Kad žodis „pastorius“ nevartotinas lietuvių kalboje, rašo ir išeivijos publicistas Kristupas Gudaitis, ta proga piktdžiugiškai užsipuldamas akademiką Leoną Gineitį:

„Pagaliau krinta į akis, kaip Gineitis ir panašūs rašytojai puoselėja pagiežos aistras, įžeisdamas ir pravardžiuodamas lietuvių tautos epo poetą Donelaitį „pastoriumi“. Kad ir kokio plauko lietuvių kalba rašąs rašytojas būtų, turėtų atsiminti lietuvių rašomosios kalbos tėvo prof. Jono Jablonskio (1860-1930) pamokymą, kad lietuviai evangelikai savo dvasininkus visuomet tik kunigais tevadina“ (iš straipsnių rinkinio „Egzodo Donelaitis“).

Man tai buvo gera pamoka, nes žodį „pastorius“ vartojo ir vartoja ne vienas mūsų šių dienų tyrinėtojas ar rašytojas, tarkim, Saulius Šaltenis, rašęs apie K. Donelaitį romane „Kalės vaikai“. Deja, net ir šiomis dienomis keista girdėti, kaip lyg niekur nieko tą žodį vartoja patys evangelikų kunigai.

Vyskupui užkliuvo ir meninės priemonės, kuriomis mano kūrinyje pavaizduotas kunigo charakteris:

„Taigi ar galėjo Donelaitis, kuris skelbė Evangeliją, kad „nė žvirblis nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios, o jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“, lyg pasimėgaudamas ir lyg su pagieža keršydamas skaudžiai įsivelti į Lauro plaukus?“

Su tokias priekaištais aš galėjau ir nesutikti, nes meninė tiesa ir gyvenimo tiesa rašytojui dažnai nesutampa, bet gerbiamo žmogaus pastabos ir dėmesys mano kūrybai privertė mane giliau ir rūpestingiau pažvelgti į savo kūrybos ir tyrinėjimų objektą – Kristijoną Donelaitį, Mažąją Lietuvą, Prūsiją. Bet, kaip žmonės sako, kuo giliau į girią, tuo daugiau paslapčių. Pirmiausiai nustebau neradęs jokių konkretesnių žinių apie poeto išvaizdą. Juk neliko jokio autentiško jo portreto, nupiešto ar nutapyto. Visuose leidiniuose poetas vaizduojamas sekant V. Urbonavičiaus pagal kaukolę atkurta skulptūrine rekonstrukcija. Tačiau kas gali garantuoti rastos kaukolės autentiškumą? Tuo labiau kad šalia ilsėjosi ir mirtino priešo amtmono Ruigio palaikai? Galų gale, jei darysime prielaidą, kad kaukolė priklauso K. Donelaičiui, o ne kitam, gal vėliau čia palaidotam žmogui, kas mums leis nustatyti jos savininko ūgį, plaukų ar akių spalvą? Ir kodėl Donelaitis vaizduojamas su ilgais plaukais, kaip daugelis evangelikų kunigų? Gal jis buvo nuplikęs? Savo straipsnelyje portreto tikslumu abejojo ir vyskupas J. Kalvanas. Tikrų žinių stoka suteikė ir man teisę rinktis savo būsimo kūrinio personažą. Aš nutariau pasiremti genetika.

Man asmeniškai Donelaitis tapo labiausiai panašus į jo brolio Adomo vieną iš ainių Lutzą Wenau, kurio dėka sužinojau ir susirinkau daugiausiai žinių ir faktų iš poeto gyvenimo. Lutzas Wenau, kaip ir jo garsusis protėvis-visų galų meistras: stalius, fizikas, muzikas, literatas. Tačiau jis atrodo kitaip nei pirmasis lietuvių poetas, kokį jį vaizduoja šių dienų dailininkai: aukštas gunktelėjęs senis ilgais plaukais, stambia nosimi, juodais kunigo rūbais, kažką galudaržyje plyšaujantis tinginiaujantiems kaimo būrams. (Kad jis nebuvo romus avinėlis, kad mokėjo svaidytis tulžimi ir perkūnais, rodo jo poema, o ypač pastabos bažnytinėje krikšto metrikų knygoje ar amtmono Ruigio adresu).

Bet tikrovėje poetą sutikau kitokį.

Donelaitis buvo malonus senukas, vidutinio ūgio, aukšta pliktelėjusia kakta ir ilga ištįsusia nosim, kurią turėjo pasibalnojęs masyviais akiniais sidabro (ar platinos?) rėmeliuose. Jis jau nebešnekėjo lietuviškai, bet mus vienu ypu suartino nosys, tokios, kokios nuo senų laikų auga prūsams ir vakarų lietuviams. Petras Dirgėla iš Ceklio trikampio(Rietavas- Švėkšna-Gargždai), o ir jo brolis šviesios atminties Povilas čia būtų buvę dar du prūsų ir lietuvių pavyzdžiai. Ir nieko nepadarysi, genai yra genai.

Kalbant apie poeto būdą jo biografai ir tyrinėtojai buvo teisūs – Donelaitis be galo mėgsta paprastus ūkio darbus, savo sodyboje turi įsirengęs modernią staliaus dirbtuvę, kuria labai didžiuojasi. Juk daugelį baldų, laiptinės turėklus, lentynas knygoms ar virtuvės rykams jis pasidarė pats. Nebeliko fortepijono, manometrų ir barometrų, o aistrą muzikai pakeitė pomėgis tapybai. Didžiąją svetainės kambario sieną puošia paties šeimininko tapyti ir gražiai įrėminti paveikslai. Piešti mėgsta ir jo žmona Margot, kuri, kaip kadaise Ana Regina, bando, mokosi kalbėti lietuviškai ir yra dar stipri energinga šeimininkė, nors užaugino ir pastatė ant kojų keturis Donelaičiukus. Tuose namuose tarp gausybės senų knygų radau keistą originalų aprašą, koks atrodė kaimo kunigo namas pagal 1679-80 metų inventoriaus sąrašą. Aprašą pacituosiu.

„Gyvenamasis kunigo namas buvo dengtas šiaudais ir turėjo tris kambarius. Vienas iš kambarių, bažnyčios link, turėjo 2 langus, kiekvienas iš jų buvo padalytas į 6 angas šviesai, 4 langai buvo šiaudiniame stoge, be to, dar vieną mažą langą, padalintą į 2 dalis, bokšto link. Jie visi turėjo langines. Du egliniai suolai ir vienas suolas prie koklių krosnies buvo bažnyčios nuosavybė. Šalia šito kambario buvo 2 kamaros. Viena iš jų, bažnyčios link, turėjo langą, padalytą į 2 angas; kitos kamaros, kurioje krosnis stovėjo, langas turėjo tik 1 angą šviesai. Šita kamara turėjo duris, kurios vedė į sodą.“

Sodas, kaip matome buvo būtinas, ir poetas Kristijonas savo sodu labai didžiavosi, kaip ir mano naujasis bičiulis, kuris, be paprasto, turi įsirengęs dar ir žiemos sodą. Genai yra genai.

Poetas Donelaitis, kaip rašo tyrinėtojai, mokėjo lotynų, hebrajų, graikų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbas, tačiau šeimininko bibliotekoje, kuri nesutelpa į vieną jau aprašytą kamarą, regėjau dar knygų vokiškai, angliškai, lenkiškai ir lietuviškai, daug senų brėžinių ir žemėlapių o didžiumą erdvės užėmė dauginimo aparatas, 2 kompiuteriai ir knygos apie Prūsiją, Rytprūsius, Karaliaučių, Gumbinės apskritį, Stalupėnus, Tolminkiemį ir Lazdynėlius. Tai vietos, kurias lietė poeto Donelaičio kojos, rankos ir akys. Lutzas Wenau visą tą medžiagą surinko, perskaitė atšvietė reikiamas vietas, o kai kurias parašė pats ir sudėliojo į „mėlynąsias“, „geltonąsias“, „rudąsias“ knygas, kurios sudaro naująją donelaitianą.

Man, kuris kiša nosį į Kristijono laikus ir gyvenimą, tas kambarys buvo tikras lobynas. Čia apsirūpinau ir sąrašais visų zalcburgiečių, vokiečių ir lietuvių, atvykusių į Tolminkiemio apylinkes po didžiojo 1700 metų maro. Su tais žmonėmis poetas turėjo bendrauti, jų vardai šmėžavo jo kūryboje, jie veikė jo pažiūras ir charakterį.

Peržiūrėjau ir genealoginį Donelaičių genties medį nuo poeto tėvo iki šių dienų. Čia šeimininkas prieštarauja daugelio tyrinėtojų nuomonei, esą Kristijono Donelaičio tėvas buvęs tik paprastas valstietis. Įraše apie Kristijono brolį, žymų Karaliaučiaus auksakalį Fridrichą (1713-1797) yra pažymėta, kad jo tėvas (o tuo pačiu ir Kristijono) buvęs juristas. Tą faktą gana vaizdžiai iliustruoja ir firminis Fridricho Donelaičio įspaudas (Temidės svarstyklės), tokių nuorodų galima rasti ir garsaus tu dienų Karaliaučiaus istoriko Liudviko Bačko raštuose. Galimas daiktas, ūkininkaudamas Lazdynėliuose, poeto tėvas (panašiai kaip ir Kristijono žmonos – Anos Reginos) vienu metu ėjo ir kaimo teisėjo pareigas. Donelaičiai, kaip matome, nebuvo paprasti kaimiečiai, o labiau išsilavinę ir praprusę žmonės.

Dėl poeto charakterio taip pat vyksta tyrinėtojų ginčai. Aišku tik viena – flegmatikas ar melancholikas Kristijonas nebuvo. Tačiau sangvinikas ar cholerikas – dar nežinia. Pagal tai, kiek sudėtingų darbų jis atlikdavo, galima manyti jį buvus choleriku, ypač, kai paskaitai kandžias ir ironiškas poeto pastabas bažnytinėje krikšto metrikų knygoje ar apie amtmoną Ruigį Separacijos bylos lapų paraštėse.

„Monsieur Ruigys, žmonių priešas ir… mano persekiotojas…žmonių giminės atmata…, kurį aš anno 1743 ir 1744 pažinau ir savo namuose mačiau, kai jis, nusiėmęs kepurę, įėjo į mano kambarį ir atliko savo principalo amtmono Beringo ordres…, šitas be sąžinės žmogus, šitas…, šitas niekšas, šitas dukart pragaro ir velnio vaikas,…žmogus, tau pakuždėjo mintį de concordia prieš mane veikti ir mane, ir visus mano įpėdinius persekioti, padaryti nelaimingus…O teisingasis dieve, pažvelk į tai…Tu esi pasakęs: kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu” (pastabos po Ruigio raštu Gumbinės karo ir domenų rūmams).

„Prie šio šmeižimo ir mano charakterio juodinimo betrūksta tik to, kad amtmonas Ruigys užginčytų dar mane turint savimonę ir protą; tada, kaip jam ir dera, būtų tobuliausiai atlikęs neprilygstamo šmeižiko vaidmenį” (iš Donelaičio rašto Gumbinės karo ir domenų rūmams).

„Gegužės 28 d. Pater-kareivis, pavarde Johanas Ksaveras Zeifertas, kuris jau prieš jungtuves turėjo santykių ir po to, kadangi neturėjo jungtuvių pažymėjimo, nebuvo sutuoktas. Mater- Justina, triskart dviguba kekšė” (bažnytinė krikšto metrikų knyga, 1745 m.).

Ir tokių trigubų, dvigubų kekšių pilna krikšto knyga.

Panašios nuomonės, kad poetas-cholerikas, laikosi ir išeivijos literatūrologai dr. Jonas Grinius ar dr. Pranas Naujokaitis, kuris taip pat iš poeto pastabų daro išvadą, jog „jis reaguodavo karštai, bet giliai ir stipriai, su tikru užsidegimu. Kai kurias savo pastabas paskui išbraukdavo“ (straipsnių rinkinys „Egzodo Donelaitis“). Tuo tarpu kunigas Stasys Yla savo studijoje apie poetą Donelaitį teigė, kad poetas buvo sangvinikas, imlus išoriniams įspūdžiams, bet paviršutiniškas, nelabai gilus, ne per daug rūpestingas.

„Donelaitis, pojūtinis-įspūdinis tipas, negalėjo apseiti be rašto, būdamas raštingas ir talentingas. Kas iš sangvinikų nerašo,- jei ne veikalus, tai bent laiškus? Sangvinikas turi raportuoti visiems, ką sužinojęs, turi išsisakyti, ką išgyvenęs, pajautęs.

Sangvinikas rašo gabalais, klijuoja vieną vaizdą su kitu be didelio ryšio, panašiai įterpia dialogus ir monologus. Sangvinikas nepajėgia vystyti vienos minties ir dažnai kaitalioja temą pagal skonį, nuotaikas reikalą.“

Apie „Metų“ poemos prasmę, tikslus ir gelmes būtų ilga, jau atskira kalba. Šiuo atveju norisi pastebėti, kad poetas nebuvo tamsus kaimietis, bet pakankamai apsiskaitęs ir greičiausiai žinojo madingus tų dienų prancūzų filosofus švietėjus – Volterą, Lametri, Didro ar savo tėvynainį Kristianą Volfą. Krikščionių teologai jų filosofijas smerkė, gal todėl ir K.Donelaitis, būdamas doru sąžiningu kunigu, į filosofijos mokslą ir pačius filosofus žiūrėjo atsargiai ir net priešiškai. Ne veltui savo poemoje vadina juos su pašaipa „kytrais pilosopais“. Matyt, todėl kai kurie tyrinėtojai spėja ir bando įžvelgti „Metų“ poemoje vientisą ir stambų teologinį veikalą, tarsi atsvarą revoliucinėms švietėjų mintims apie prigimtinę kiekvieno žmogaus teisę į laisvę, lyčių ir luomų lygybę. Tokios minties laikosi profesorius Antanas Musteikis, dr. P. Naujokaitis ar dr. Jonas Grinius, straipsnyje „Kristijono Donelaičio sužalotas veidas“ pareikšdamas:

„Metų poema yra beveik tokia pat teocentriška kaip Dantės Alighieri „Dieviškoji komedija“. Skirtumas tik tas, kad Donelaičio veikėjai savo skaistyklą atlieka ne po mirties, bet Prūsų Lietuvoje, gyvenime, beveik nesipainiodami tarp simbolių, alegorijų ir mitologinių būtybių, kokių pasitaiko Dantės „Pragare“.

Čia bent jau man iškyla svarbiausias, neatsakytas klausimas apie poeto kūrybą: Kam ir kodėl Kristijonas rašė savo „Metus“?

Jei dėl garbės ir pripažinimo literatūriniuose sluoksniuose, tai būtų rašęs valstybine vokiečių kalba. Juk turime išlikusių visai neblogų vokiškų jo eilėraščių. Jeigu savo draugams Johanui Šperberiui, Jordanui, Kempferiui ar kitiems, kaip mano dr. Aleksas Vaškelis, tai jo poema būtų plačiau paplitusi po Prūsiją laiškų arba rankraščių nuorašais. Dabar mes žinome vos vieną kunigo Johano Fridricho Hohlfieldto ranka padarytą nuorašą ir kelis poemos fragmentus, kuriuos Martinas Liudvikas Rėza gavo iš kunigo Johano Jordano. Tiesa, dar Vydūnas studijoje apie Donelaitį užsimina, kad „Donelaitis savo raštus ir padavė kitiems kunigams, kurie jais ir labai pasimėgo.“ Visa tai vien prielaidos ir užuominos, o pačių raštų ar laiškų poeto biografų akys dar neregėjo.

Greičiausiai savo poemą jis rašė praktiniais, ar kaip dabar madinga sakyti edukaciniais, tikslais, norėdamas pamokyti, paauklėti būrus, ir skaitydavo ją dalimis iš sakyklos pamokslų metų. Žinoma, ne visas poemos vietas. Panašiai ir dar radikaliau mano ir mano minėtas kunigas Stasys Yla: “Jei Donelaitis skaitė „Metų“ ištraukas parapijiečiams iš sakyklos, tai ne kaip savo, o nežinomo autoriaus įspėjimus bei patarimus. Net savo artimiausiems mokytojams laiškuose cituoja „Metus“ tartum trečiojo asmens kūrinį“.

Juk ir pats poetas savo literatūriniais pasiekimais niekur ir niekada nebandė puikuotis. Labiau didžiavosi našiu, išpuoselėtu sodu, optiniais prietaisais ir fortepijonu, kurį pirmas Prūsijoje susimeistravojo. Paradoksalu, bet šiandien mums svarbūs ne materialūs, fiziniai jo kūrybos produktai, o dvasiniai – poema „Metai“, apie kurią Donelaitis mažai kam kalbėdavo. Tiesa, vertindami poemos meninius privalumus ir įtaką lietuvių ar pasaulinei poezijai, kai kurie mūsų mąstytojai aiškiai perlenkia lazdą. Vydūnas savo studijoje įžiūrėjo net Donelaičio kūrybos įtaką Šileriui ir J. V. Gėtei: “Yra tikrai nuostabu, kad tuo pačiu laiku tūlų šalių žmonės domisi tais pačiais dalykais. Donelaitis jautėsi skatinamas savo mintis eilėmis tokiu masčiavimu parašyti, kaip daryti tai mėgdavo senovės graikų rašytojai. Išmokęs graikų kalbą, jis turbūt numanė, kad labai panašus yra lietuvių kalbos kirčiavimas į graikų kalbos pabalsėjimą. Todėl ir parašė savo eiles pagal graikų pavyzdį.

O tuo pačiu laiku ir vokiečių rašytojai pradėjo mėgdžioti senovės graikus. Gal pirmas taip rašė Frydrichas Gotlybas Klopštokas. Kūrė tokiu būdu savo veikalą „Mesijas“ (Messias) ir savo giesmes, vadintas žodžiu Oden. Po ilgų metų taip rašė ir Frydrihas Šileris bei Johanas Volfgangas Gėtė savo eiles.

Galėtum manyti, kad tam skatino tai, kaip Donelaitis buvo apsireiškęs.“

Ir ne vien Vydūno, bet ir išeivijos istoriko Vinco Maciūno nuomone, Donelaitis buvo novatorius ir modernistas ne vien dėl eilėdaros, bet dar labiau dėl poemos turinio:

„Nėra ko ir sakyti, kad Donelaičio būrai kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo anų sentimentalių dūsautojų ar kaimiečiais persirengusių galantiškų aristokratinio salono žmonių, kurie iš nuobodulio ar persisotinimo rafinuotu gyvenimu ieškojo tame pasaldintame paprastume sau naujos pramogos.“

Visa tai gryniausia teisybė, bet ji nė per metrą nepriartina prie poeto, kuris tarsi priekaištas šiuo metu sėdi kamaroje su vieninteliu langu, padalintu į dvi angas šviesai, ir pjausto žąsies plunksnas naujam klavesinui iš Juodbudės skroblo, kuriuo pats didžiuosis labiau nei poezija.

Žolės balso intonacijos

Laurai

Žolės balso intonacijos

Poetas Stasys Jonauskas – šiųmetinis Jotvingių premijos laureatas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rimantas Kmita

Gana netikėtas buvo Jotvingių premijos komiteto sprendimas šiais metais Jotvingių premiją skirti Stasiui Jonauskui už rinktinę „Žolės balsas“. Netikėta ne todėl, kad S. Jonauskas būtų nevertas premijos, bet todėl, kad jis, regis, buvo jau gerokai pamirštas ir yra tikrai ne iš aktyviausių, matomiausių šiuolaikinių poetų.

S. Jonauskas šiandien vienas iš nedaugelio, kuris rašo ir tik rašo, o ne vaidina poetą, literatūriniame gyvenime dalyvauja daugiausia tik tekstais ir nenusipelno kritikų malonės įvaizdžiu. Nors kai kam jo gyvenimas provincijoje gali atrodyti kaip papildoma motyvacija skirti ypatingą dėmesį jo kūrybai ir per daug ją sureikšminti (panašiai yra kalbėjęs S. Parulskis), tačiau jeigu taip yra, tai greičiau jau mūsų problemos, nes pats S. Jonauskas nei kuria tą įvaizdį, nei jį kaip nors specialiai eksploatuoja. Dar daugiau – vienas iš retų poetų, kurie šiais laikais rašo vien tik poeziją, apsieidamas be esė, romanų ir kitų dalykų, kurių reikia, norint nuolatos suktis literatūriniame gyvenime. Skuode poetas yra žinomas, mėgstamas ir gerbiamas, kuo negalėtų pasidžiaugti dauguma miesto poetų, kur tarsi ir poezijos skaitytojų yra daugiau.

Pagalvojus apie S. Jonausko kūrybą visų pirma iškyla nuoseklaus, stabilaus kūrėjo paveikslas. Jau, regis, visi sutaria – Jonauskas rašo vieną didžiulį eilėraštį, kuris driekiasi per septynias knygas ir dabar koncentruojasi rinktinėje. Toks poetikos pastovumas sukelia dvi reakcijas – vieniem tai monotonija, nuobodulys, kitiems kelia didžiausią nuostabą. S. Jonausko kūrybą galima žiūrėti kaip savęs kartojimą arba kaip į kantrų ir nuoseklų savo poetikos kūrimą. Galima klausti, ar tas kartojimasis yra mechaniškas, ar kartojant yra kaupiama prasmė, „brandinami“, „nokinami“ įvaizdžiai, metaforos? Ko gero, galima būtų rasti pavyzdžių, paremiančių abi pozicijas, tačiau nematyti kiekviename rinkinyje vis kitų akcentų negalima: pirmieji rinkiniai – intonacija jaunatviškesnė, šviesios optimizmo gaidos, „Spindulys po žeme“ paremtas opozicijomis, „Spaliai“ – ironija, rinkinyje „Širdis plaka delčią“ tradiciniai Jonausko motyvai (vėjas, vanduo, sąmanos, rievės ir kt.) veikia išgrynintame lauke, tarsi Nieko akivaizdoje.

S. Jonausko kūrybos pastovumas ir lėta kaita atitinka jo kūrybos visumą, jo poezijos kalbėjimo būdą ir „turinį“, galiausiai paremia jo žemaitiškumą, kurį yra pastebėję kritikai (V. Kubilius, V. Daujotytė). Jeigu S. Jonausko kūryba verstųsi per galvą kiekviename rinkinyje, ji disonuotų su tuo, apie ką kalba eilėraščiai: „Jis nežinojo nieko naujo / Be gyvybės ir mirties“ (p. 265).

S. Jonauskas paprastai laikomas klasikinės poezijos kūrėju – ketureilis, gamtiški motyvai tampa pirmaisiais to argumentais. Tačiau rinkinys „Spaliai“ (1986) anksčiau buvo viena originaliausių poezijos knygų, galbūt patyrusi rusų avangardo įtaką (parašyta pabaigus Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus), primena aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose Rusijoje susiklosčiusią vieną iš konceptualizmo krypčių – socartą. Socartas parodijuoja soc. realizmo stilistiką, naudoja totalitarinės ideologijos temas, štampus, tekstus, įvaizdžius, dažnai tiesiog atkurdamas ir tarsi nieko nekeisdamas (panašiai kaip ir popartas elgiasi su popkultūra). Soc. realizmas „Spaliuose“ prasideda nuo pavadinimo, kuris didžiąsias Spalio šventes, turinčias reprezentuoti tarybinio žmogaus pasididžiavimą bei garbę, gretina su spaliais: byrėjimo, nereikalingumo, nešvaros, atliekų, senumo vaizdiniais. Nedrąsaus žaidimo sovietine simbolika esama ir knygos viršelyje (viena mergaitės šukuosenos dalis primena varpų pynę iš Sovietų Sąjungos herbo).

Ideologiškai teisingos, primenančios laikraščių antraštes eilutės perkeltos į eilėraštį kelia absurdiškumo efektą. Pavyzdžiui, eilėraščio „Uždegimas“ pabaiga šiandien panaši į J. Erlicko postmodernistinę stilistiką: „Te kiekvienas, ranką pridėjęs, sušunka: / O! teliepsnoja širdis, teužgęsta pūslė.“ (p. 158)

Materialistinės pasaulėžiūros fizikiniai dėsniai, šiandienos žargonu kalbant, dekonstruojami sugretinant juos su metafiniais:

„Judėjimas yra materijos

egzistavimo būdas (…)

Judėjimas yra vienas iš

pagrindinių gyvybės požymių,

Sąlygojantis organizmų aktyvų

santykiavimą su aplinka.“

Net judantys priešinga kryptimi

juda ten pat.

p. 133

Sovietinė ideologija prižeminama jos retorika perrašant blakių arba utėlių gyvenimą (ciklas „Liaudies ūkio kenkėjai“): „Visoms reikia vietos po saule ar po patalais; / Neužtenka visoms – masės šaukia: mirtis parazitams! – / Bet sunku sunaikinti, ką ne pats sugalvojai.“ (p. 138).

Kai kur S. Jonauskas tiesiog pritrenkia atvirumu, neleistinu net Ezopo kalbai. Štai eilėraštyje „Absurdas“, kuris, beje, į rinktinę nepateko, tiesiogiai susiejamas okupacija ir absurdas: „Jis neturi tėvynės, užkariautojai jį išlaisvina<…>“. Absurdas kyla būtent iš ideologijos, ideologija ir yra absurdiška. Visos tiesos išlaisvinto absurdo fone darosi absurdiškos ir tai gerai parodo „Spaliai“.

Paprastai paradoksas yra tokia stilistinė priemonė, kuri suplaka tai, kas akivaizdu, su tuo, kas nesiderina su sveiku protu. S. Jonausko paradoksas savitas tuo, kad jis remiasi į tai, kas akivaizdu, kas yra surašyta ideologiniuose raštuose, čia nieko nėra nesuvokiama sveikam protui… išskyrus visą ideologiją, kuria paremtas homo sovieticus gyvenimas. Kuo tiksliau ir konkrečiau yra formuluojami svarbiausi žmogaus būties klausimai, tuo komiškiau ir beviltiškiau tokios formuluotės atrodo:

Mirtis yra: „Organizmo

gyvybės baigtis –

Negrįžtamas baltymų ir

nukleido rūgščių sutrikimas“.

<…>

Ir žmonės tik žino, nejaučia,

kad mirs,

Kitaip vienas kito nešautų,

nepjautų,

Nesugalvotų antrankių,

kartuvių, paragrafų,

Nevarytų į stovyklas už tai,

kad žydas arba kalmukas.“

p. 127

Tad jeigu kur reikėtų ieškoti postmodernaus žaidimo banalybe, klišėmis pradžios lietuvių poezijoje, S. Jonausko apeiti nebūtų galima. Žinoma, to meto kritika negalėjo kalbėti nei apie sovietinės ideologijos dekonstrukciją, nei apie socartą, nei apie kitas avangardinio (= dekadentinio) meno savybes S. Jonausko poezijoje, nors rinkinio originalumą įvertino, pažymėdami groteskiškumą, proziškumą, žemojo sluoksnio vaizdavimą, chroniškųjų gyvūnų dominavimą, priekaištauta dėl publicistiškumo, nors jis dažniausiai buvo naudojamas sąmoningai, kaip stilistinė priemonė.

„Spaliai“ išlieka vienintelis S. Jonausko rinkinys, parašytas verlibru, nors tas verlibras tvarkingai suskirstytas į ketureilius – kiekvienam eilėraščiui po penkis. Poetas taip siekė „apgauti“ „Vagą“, kad ji neperkėlinėtų eilėraščio iš vieno puslapio į kitą, tačiau iš dalies pagavo save – eilėraščiai neišvengė dirbtinumo. Verlibras leidžia laisviau formuluoti, tiesiogiai cituoti, tačiau cituojama informacija dažnai dėl to netampa eilėraščio savastimi, kuri taip ir lieka į eilėraštį atnešta iš enciklopedijų ir žinynų, nesustruktūruota taip, kaip tai atsitinka kituose eilėraščiuose, jaučiamas medžiagos ieškojimas, tušti prasminiai tarpai tarp strofų.

Justinas Mikutis, kurį laiką gyvenęs pas S. Jonauską, labai vertino jo kūrybą, ypač „Spindulį po žeme“, tačiau, jo nuomone, su „Spaliais“ poetas prarado žodžio nekaltybę, ir prireiks nemažai laiko, kol viskas vėl atsistos į savo vietas. Iš tiesų po „Spalių“ S. Jonauskas vėl suko į įprastinę savo lyrikos vagą, nors „Spalių“ inercija jaučiama ir „Šiuolaikiniuose rugiuose“ – logizuotas, tezinis mąstymas, neretai per daug paprastai konstruojami paradoksai, absurdiškos situacijos.

Tačiau, be „Spalių“, esama ir daugiau svarbių S. Jonausko kūrybos originalumo ir novatoriškumo ženklų, kurie svarbūs visoje kūryboje. Viena svarbiausių lietuvių lyrikos modernėjimo krypčių – antiromantinė, antilyrinė nuostata, reiškiama proziškumu ir depersonalizacija. Skirtingai nei tautosakiškoji, dainingoji mūsų lyrikos tradicija, S. Jonausko eilėraštyje žmogaus ir gamtos paralelė yra negalima, neįmanoma. Pagrindiniai rinkinio (kaip ir visos kūrybos) motyvai kalba apie praeinantį žmogų ir amžiną gamtą, ženklina ciklišką pasikartojimą, uždarą, žmogui neprieinamą ir nesuprantamą buvimą. Tai gamtos antilyrika, nes S. Jonauskas nepoetizuoja, nepersonifikuoja gamtos. Greičiau nuolat pabrėžia, kad tarp žmogaus ir gamtos nėra nieko bendra. Gamta visiškai abejinga žmogui, ir tik jis pats gali naiviai bandyti įsivaizduoti, kad gamta jį supranta, užjaučia, kartu liūdi ir džiaugiasi. Ji nieko apie mus negalvoja, mes nieko apie ją negalim sužinoti, o mokslinė medžiaga, faktai tik ironiškai pabrėžia, kokios tos žinios skurdžios – tokia pozicija S. Jonausko (beje, turinčio agronominį išsilavinimą) eilėraščiuose. Todėl intonacijose jaučiamas sunkiai nusakomas baimės, nerimo, kosminio nereikalingumo, vienišumo jausmas – čia gal labiausiai ir galima apčiuopti žmogaus subjektyvumą S. Jonausko poezijoje. Apskritai žmogus čia turbūt pats netvariausias, greičiausiai dingstantis ir sunkiai susitaikantis su tokia savo situacija. Poetas nesiūlo viltingų išsigelbėjimo programų. Žmogus nieko negali pakeisti – tokia žemaičio nuostata. Išeitis iš tokios situacijos turi tik beprasmišką uždaro rato judesį:

Prisisunkusi šito sidabro,

Priartėja gelmė prie krantų.

Ir verpetas savy užsidaro –

Išeitis ima suktis ratu.

p. 236

Tad S. Jonausko poezijoje labai retos įvardžio „aš“ formos ar pirmojo asmens veiksmažodžiai, beveik nevartojami būdvardžiai, todėl nėra ir vertinimo, tik konstatavimas arba klausimo iškėlimas, nes būti gamtos akivaizdoje reiškia būti nežinojimo, neaiškumo situacijoje. Tokia eilėraščio gramatika pagrindžiama eilėraštyje „Sėklos rudenį daiktavadrėja“

<…>

Ten, tarytum kieno paprašyti,

Būtų slėniais per vasarą ėję,

Paupy pulkas būdvardžių žydi

Ir iš lėto daiktavardėja.

O palinkęs prie purvino tako,

Kaip klaustukas linguoja

vėjas.

Medžių krintantys lapai

atsako,

Kad gyvenimas jau praėjęs.

p. 295

Būdvardžių žydėjimas redukuojamas į daiktavardžius, į daiktavardžio ir veiksmažodžio pamatinę konstrukciją, kuriais konstatuojamos tiesos kelia klausimus, o ne atsako į juos. S. Jonauskas kartais demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą.

S. Jonauskas nesuprantamu būdu dažniausiai išvengia banalybės, nors jo pagrindiniai leitmotyvai amžinybė, laikas, vėjas, tyla, niekas, gyvenimas ir mirtis bei panašūs kito poeto lūpose bemat virstų klišių klišėmis. S. Jonauskas provokuojančiai arti šios ribos, bet neperžengia. Kaip tik laikas ir žmogus amžinybės akivaizdoje gali būti įvardyti Jonausko poetikos centru.