Klasika ir dabartis
Mano Donelaitis
Rimantas Černiauskas
Būsiu atviras, ilgą laiką Donelaitis buvo man nesvarbus, o jo kūryba atrodė mirusi anksčiau už patį autorių. Juk ir šiomis dienomis daugelis madingų ir nelabai rašytojų kurpia jau mirusią devynioliktojo, kartais net aštuonioliktojo amžiaus poeziją arba prozą. Gal todėl tiek Donelaitį, tiek Baranauską jaunystėje laikiau tarsi senųjų laikų muziejiniais apdulkėjusiais eksponatais. Šitas požiūris sugalvotas ir suformuotas ne mano vieno. Manau, kad mano laikais Švietimo ministerija atliko „gerą“ kultūrinę diversiją, įtraukdama Donelaitį į pradinių klasių mokymosi programą. Ar mažam vaikui, kurį auklėti ir ugdyti labiau dera pasakomis, dainomis ir tautosaka, įmanoma suvokti ir pamilti realistinį, rupų poeto žodį? „Metų“ poemos gelmes, stiliaus ir poetikos žavesį gali suvokti tik emociškai ir intelektualiai subrendęs žmogus. Bijau, kad ir šiomis dienomis Donelaičio kūryba pateikiama per anksti, ir jauni žmonės vis labiau atjunkomi nuo senos, bet geros lietuvių literatūros.
Tikrai Donelaičiu susidomėjau prieš 15 metų, kada jo 275-ųjų metinių proga sumaniau parašyti nedidelį apsakymą apie kunigą ir poetą, visų galų meisterį Kristijoną Donelaitį. Taip, įlindęs į poeto kūrybą, gyvenimą ir epochą, kapstausi čia jau antra dešimtis metų.
Tą kartą pirmąją savo novelę „Pastorius žvelgia į sodą“ parašiau lengva ir nerūpestinga ranka. Mano laimei, o gal nelaimei, ją tuoj pat pastebėjo ir griežtai įvertino tuometinis liuteronų evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas trumpame straipsnelyje “Aš tave kitaip prisimenu, Donelaiti…“ („Tarybinė Klaipėda“,1989). Labiausiai jam užkliuvo žodis „pastorius“, įrašytas jau kūrinio pavadinime. Vyskupas rašė:
„Caro laikų bažnytiniame įstatyme, kad geriau būtų galima konfesijas atskirti, buvo taikomi atitinkami terminai: pravoslavams- „sviaščennik“ ir „cerkov“, Rom. katalikams-„ksenz“ ir „kostiol“, ir Augsburgo tikybos išpažinėjams (evangelikams ar protestantams)-„pastor“ ir „kirche“. Prūsų ir Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir rašytojai (Mažvydas, Donelaitis, Kleinas, Rėza, Kuršaitis ir kiti) nevartodavo šitų vokiškų žodžių, o tik „kunigas“, „klebonas“, „ganytojas“, „mokytojas“. Taip pat bažnyčia, maldos namai. Donelaitis net savo vokiškuose tekstuose nevartoja „pastor“, o „pfarer“(klebonas). Net ir lietuviškas žodis „kunigužis“ lietuvininkų nebuvo vartojamas, kaip nebuvo sulenkintas Elžbietos vardas, o tik Elzbieta arba Elzė.“
Kad žodis „pastorius“ nevartotinas lietuvių kalboje, rašo ir išeivijos publicistas Kristupas Gudaitis, ta proga piktdžiugiškai užsipuldamas akademiką Leoną Gineitį:
„Pagaliau krinta į akis, kaip Gineitis ir panašūs rašytojai puoselėja pagiežos aistras, įžeisdamas ir pravardžiuodamas lietuvių tautos epo poetą Donelaitį „pastoriumi“. Kad ir kokio plauko lietuvių kalba rašąs rašytojas būtų, turėtų atsiminti lietuvių rašomosios kalbos tėvo prof. Jono Jablonskio (1860-1930) pamokymą, kad lietuviai evangelikai savo dvasininkus visuomet tik kunigais tevadina“ (iš straipsnių rinkinio „Egzodo Donelaitis“).
Man tai buvo gera pamoka, nes žodį „pastorius“ vartojo ir vartoja ne vienas mūsų šių dienų tyrinėtojas ar rašytojas, tarkim, Saulius Šaltenis, rašęs apie K. Donelaitį romane „Kalės vaikai“. Deja, net ir šiomis dienomis keista girdėti, kaip lyg niekur nieko tą žodį vartoja patys evangelikų kunigai.
Vyskupui užkliuvo ir meninės priemonės, kuriomis mano kūrinyje pavaizduotas kunigo charakteris:
„Taigi ar galėjo Donelaitis, kuris skelbė Evangeliją, kad „nė žvirblis nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios, o jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“, lyg pasimėgaudamas ir lyg su pagieža keršydamas skaudžiai įsivelti į Lauro plaukus?“
Su tokias priekaištais aš galėjau ir nesutikti, nes meninė tiesa ir gyvenimo tiesa rašytojui dažnai nesutampa, bet gerbiamo žmogaus pastabos ir dėmesys mano kūrybai privertė mane giliau ir rūpestingiau pažvelgti į savo kūrybos ir tyrinėjimų objektą – Kristijoną Donelaitį, Mažąją Lietuvą, Prūsiją. Bet, kaip žmonės sako, kuo giliau į girią, tuo daugiau paslapčių. Pirmiausiai nustebau neradęs jokių konkretesnių žinių apie poeto išvaizdą. Juk neliko jokio autentiško jo portreto, nupiešto ar nutapyto. Visuose leidiniuose poetas vaizduojamas sekant V. Urbonavičiaus pagal kaukolę atkurta skulptūrine rekonstrukcija. Tačiau kas gali garantuoti rastos kaukolės autentiškumą? Tuo labiau kad šalia ilsėjosi ir mirtino priešo amtmono Ruigio palaikai? Galų gale, jei darysime prielaidą, kad kaukolė priklauso K. Donelaičiui, o ne kitam, gal vėliau čia palaidotam žmogui, kas mums leis nustatyti jos savininko ūgį, plaukų ar akių spalvą? Ir kodėl Donelaitis vaizduojamas su ilgais plaukais, kaip daugelis evangelikų kunigų? Gal jis buvo nuplikęs? Savo straipsnelyje portreto tikslumu abejojo ir vyskupas J. Kalvanas. Tikrų žinių stoka suteikė ir man teisę rinktis savo būsimo kūrinio personažą. Aš nutariau pasiremti genetika.
Man asmeniškai Donelaitis tapo labiausiai panašus į jo brolio Adomo vieną iš ainių Lutzą Wenau, kurio dėka sužinojau ir susirinkau daugiausiai žinių ir faktų iš poeto gyvenimo. Lutzas Wenau, kaip ir jo garsusis protėvis-visų galų meistras: stalius, fizikas, muzikas, literatas. Tačiau jis atrodo kitaip nei pirmasis lietuvių poetas, kokį jį vaizduoja šių dienų dailininkai: aukštas gunktelėjęs senis ilgais plaukais, stambia nosimi, juodais kunigo rūbais, kažką galudaržyje plyšaujantis tinginiaujantiems kaimo būrams. (Kad jis nebuvo romus avinėlis, kad mokėjo svaidytis tulžimi ir perkūnais, rodo jo poema, o ypač pastabos bažnytinėje krikšto metrikų knygoje ar amtmono Ruigio adresu).
Bet tikrovėje poetą sutikau kitokį.
Donelaitis buvo malonus senukas, vidutinio ūgio, aukšta pliktelėjusia kakta ir ilga ištįsusia nosim, kurią turėjo pasibalnojęs masyviais akiniais sidabro (ar platinos?) rėmeliuose. Jis jau nebešnekėjo lietuviškai, bet mus vienu ypu suartino nosys, tokios, kokios nuo senų laikų auga prūsams ir vakarų lietuviams. Petras Dirgėla iš Ceklio trikampio(Rietavas- Švėkšna-Gargždai), o ir jo brolis šviesios atminties Povilas čia būtų buvę dar du prūsų ir lietuvių pavyzdžiai. Ir nieko nepadarysi, genai yra genai.
Kalbant apie poeto būdą jo biografai ir tyrinėtojai buvo teisūs – Donelaitis be galo mėgsta paprastus ūkio darbus, savo sodyboje turi įsirengęs modernią staliaus dirbtuvę, kuria labai didžiuojasi. Juk daugelį baldų, laiptinės turėklus, lentynas knygoms ar virtuvės rykams jis pasidarė pats. Nebeliko fortepijono, manometrų ir barometrų, o aistrą muzikai pakeitė pomėgis tapybai. Didžiąją svetainės kambario sieną puošia paties šeimininko tapyti ir gražiai įrėminti paveikslai. Piešti mėgsta ir jo žmona Margot, kuri, kaip kadaise Ana Regina, bando, mokosi kalbėti lietuviškai ir yra dar stipri energinga šeimininkė, nors užaugino ir pastatė ant kojų keturis Donelaičiukus. Tuose namuose tarp gausybės senų knygų radau keistą originalų aprašą, koks atrodė kaimo kunigo namas pagal 1679-80 metų inventoriaus sąrašą. Aprašą pacituosiu.
„Gyvenamasis kunigo namas buvo dengtas šiaudais ir turėjo tris kambarius. Vienas iš kambarių, bažnyčios link, turėjo 2 langus, kiekvienas iš jų buvo padalytas į 6 angas šviesai, 4 langai buvo šiaudiniame stoge, be to, dar vieną mažą langą, padalintą į 2 dalis, bokšto link. Jie visi turėjo langines. Du egliniai suolai ir vienas suolas prie koklių krosnies buvo bažnyčios nuosavybė. Šalia šito kambario buvo 2 kamaros. Viena iš jų, bažnyčios link, turėjo langą, padalytą į 2 angas; kitos kamaros, kurioje krosnis stovėjo, langas turėjo tik 1 angą šviesai. Šita kamara turėjo duris, kurios vedė į sodą.“
Sodas, kaip matome buvo būtinas, ir poetas Kristijonas savo sodu labai didžiavosi, kaip ir mano naujasis bičiulis, kuris, be paprasto, turi įsirengęs dar ir žiemos sodą. Genai yra genai.
Poetas Donelaitis, kaip rašo tyrinėtojai, mokėjo lotynų, hebrajų, graikų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbas, tačiau šeimininko bibliotekoje, kuri nesutelpa į vieną jau aprašytą kamarą, regėjau dar knygų vokiškai, angliškai, lenkiškai ir lietuviškai, daug senų brėžinių ir žemėlapių o didžiumą erdvės užėmė dauginimo aparatas, 2 kompiuteriai ir knygos apie Prūsiją, Rytprūsius, Karaliaučių, Gumbinės apskritį, Stalupėnus, Tolminkiemį ir Lazdynėlius. Tai vietos, kurias lietė poeto Donelaičio kojos, rankos ir akys. Lutzas Wenau visą tą medžiagą surinko, perskaitė atšvietė reikiamas vietas, o kai kurias parašė pats ir sudėliojo į „mėlynąsias“, „geltonąsias“, „rudąsias“ knygas, kurios sudaro naująją donelaitianą.
Man, kuris kiša nosį į Kristijono laikus ir gyvenimą, tas kambarys buvo tikras lobynas. Čia apsirūpinau ir sąrašais visų zalcburgiečių, vokiečių ir lietuvių, atvykusių į Tolminkiemio apylinkes po didžiojo 1700 metų maro. Su tais žmonėmis poetas turėjo bendrauti, jų vardai šmėžavo jo kūryboje, jie veikė jo pažiūras ir charakterį.
Peržiūrėjau ir genealoginį Donelaičių genties medį nuo poeto tėvo iki šių dienų. Čia šeimininkas prieštarauja daugelio tyrinėtojų nuomonei, esą Kristijono Donelaičio tėvas buvęs tik paprastas valstietis. Įraše apie Kristijono brolį, žymų Karaliaučiaus auksakalį Fridrichą (1713-1797) yra pažymėta, kad jo tėvas (o tuo pačiu ir Kristijono) buvęs juristas. Tą faktą gana vaizdžiai iliustruoja ir firminis Fridricho Donelaičio įspaudas (Temidės svarstyklės), tokių nuorodų galima rasti ir garsaus tu dienų Karaliaučiaus istoriko Liudviko Bačko raštuose. Galimas daiktas, ūkininkaudamas Lazdynėliuose, poeto tėvas (panašiai kaip ir Kristijono žmonos – Anos Reginos) vienu metu ėjo ir kaimo teisėjo pareigas. Donelaičiai, kaip matome, nebuvo paprasti kaimiečiai, o labiau išsilavinę ir praprusę žmonės.
Dėl poeto charakterio taip pat vyksta tyrinėtojų ginčai. Aišku tik viena – flegmatikas ar melancholikas Kristijonas nebuvo. Tačiau sangvinikas ar cholerikas – dar nežinia. Pagal tai, kiek sudėtingų darbų jis atlikdavo, galima manyti jį buvus choleriku, ypač, kai paskaitai kandžias ir ironiškas poeto pastabas bažnytinėje krikšto metrikų knygoje ar apie amtmoną Ruigį Separacijos bylos lapų paraštėse.
„Monsieur Ruigys, žmonių priešas ir… mano persekiotojas…žmonių giminės atmata…, kurį aš anno 1743 ir 1744 pažinau ir savo namuose mačiau, kai jis, nusiėmęs kepurę, įėjo į mano kambarį ir atliko savo principalo amtmono Beringo ordres…, šitas be sąžinės žmogus, šitas…, šitas niekšas, šitas dukart pragaro ir velnio vaikas,…žmogus, tau pakuždėjo mintį de concordia prieš mane veikti ir mane, ir visus mano įpėdinius persekioti, padaryti nelaimingus…O teisingasis dieve, pažvelk į tai…Tu esi pasakęs: kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu” (pastabos po Ruigio raštu Gumbinės karo ir domenų rūmams).
„Prie šio šmeižimo ir mano charakterio juodinimo betrūksta tik to, kad amtmonas Ruigys užginčytų dar mane turint savimonę ir protą; tada, kaip jam ir dera, būtų tobuliausiai atlikęs neprilygstamo šmeižiko vaidmenį” (iš Donelaičio rašto Gumbinės karo ir domenų rūmams).
„Gegužės 28 d. Pater-kareivis, pavarde Johanas Ksaveras Zeifertas, kuris jau prieš jungtuves turėjo santykių ir po to, kadangi neturėjo jungtuvių pažymėjimo, nebuvo sutuoktas. Mater- Justina, triskart dviguba kekšė” (bažnytinė krikšto metrikų knyga, 1745 m.).
Ir tokių trigubų, dvigubų kekšių pilna krikšto knyga.
Panašios nuomonės, kad poetas-cholerikas, laikosi ir išeivijos literatūrologai dr. Jonas Grinius ar dr. Pranas Naujokaitis, kuris taip pat iš poeto pastabų daro išvadą, jog „jis reaguodavo karštai, bet giliai ir stipriai, su tikru užsidegimu. Kai kurias savo pastabas paskui išbraukdavo“ (straipsnių rinkinys „Egzodo Donelaitis“). Tuo tarpu kunigas Stasys Yla savo studijoje apie poetą Donelaitį teigė, kad poetas buvo sangvinikas, imlus išoriniams įspūdžiams, bet paviršutiniškas, nelabai gilus, ne per daug rūpestingas.
„Donelaitis, pojūtinis-įspūdinis tipas, negalėjo apseiti be rašto, būdamas raštingas ir talentingas. Kas iš sangvinikų nerašo,- jei ne veikalus, tai bent laiškus? Sangvinikas turi raportuoti visiems, ką sužinojęs, turi išsisakyti, ką išgyvenęs, pajautęs.
Sangvinikas rašo gabalais, klijuoja vieną vaizdą su kitu be didelio ryšio, panašiai įterpia dialogus ir monologus. Sangvinikas nepajėgia vystyti vienos minties ir dažnai kaitalioja temą pagal skonį, nuotaikas reikalą.“
Apie „Metų“ poemos prasmę, tikslus ir gelmes būtų ilga, jau atskira kalba. Šiuo atveju norisi pastebėti, kad poetas nebuvo tamsus kaimietis, bet pakankamai apsiskaitęs ir greičiausiai žinojo madingus tų dienų prancūzų filosofus švietėjus – Volterą, Lametri, Didro ar savo tėvynainį Kristianą Volfą. Krikščionių teologai jų filosofijas smerkė, gal todėl ir K.Donelaitis, būdamas doru sąžiningu kunigu, į filosofijos mokslą ir pačius filosofus žiūrėjo atsargiai ir net priešiškai. Ne veltui savo poemoje vadina juos su pašaipa „kytrais pilosopais“. Matyt, todėl kai kurie tyrinėtojai spėja ir bando įžvelgti „Metų“ poemoje vientisą ir stambų teologinį veikalą, tarsi atsvarą revoliucinėms švietėjų mintims apie prigimtinę kiekvieno žmogaus teisę į laisvę, lyčių ir luomų lygybę. Tokios minties laikosi profesorius Antanas Musteikis, dr. P. Naujokaitis ar dr. Jonas Grinius, straipsnyje „Kristijono Donelaičio sužalotas veidas“ pareikšdamas:
„Metų poema yra beveik tokia pat teocentriška kaip Dantės Alighieri „Dieviškoji komedija“. Skirtumas tik tas, kad Donelaičio veikėjai savo skaistyklą atlieka ne po mirties, bet Prūsų Lietuvoje, gyvenime, beveik nesipainiodami tarp simbolių, alegorijų ir mitologinių būtybių, kokių pasitaiko Dantės „Pragare“.
Čia bent jau man iškyla svarbiausias, neatsakytas klausimas apie poeto kūrybą: Kam ir kodėl Kristijonas rašė savo „Metus“?
Jei dėl garbės ir pripažinimo literatūriniuose sluoksniuose, tai būtų rašęs valstybine vokiečių kalba. Juk turime išlikusių visai neblogų vokiškų jo eilėraščių. Jeigu savo draugams Johanui Šperberiui, Jordanui, Kempferiui ar kitiems, kaip mano dr. Aleksas Vaškelis, tai jo poema būtų plačiau paplitusi po Prūsiją laiškų arba rankraščių nuorašais. Dabar mes žinome vos vieną kunigo Johano Fridricho Hohlfieldto ranka padarytą nuorašą ir kelis poemos fragmentus, kuriuos Martinas Liudvikas Rėza gavo iš kunigo Johano Jordano. Tiesa, dar Vydūnas studijoje apie Donelaitį užsimina, kad „Donelaitis savo raštus ir padavė kitiems kunigams, kurie jais ir labai pasimėgo.“ Visa tai vien prielaidos ir užuominos, o pačių raštų ar laiškų poeto biografų akys dar neregėjo.
Greičiausiai savo poemą jis rašė praktiniais, ar kaip dabar madinga sakyti edukaciniais, tikslais, norėdamas pamokyti, paauklėti būrus, ir skaitydavo ją dalimis iš sakyklos pamokslų metų. Žinoma, ne visas poemos vietas. Panašiai ir dar radikaliau mano ir mano minėtas kunigas Stasys Yla: “Jei Donelaitis skaitė „Metų“ ištraukas parapijiečiams iš sakyklos, tai ne kaip savo, o nežinomo autoriaus įspėjimus bei patarimus. Net savo artimiausiems mokytojams laiškuose cituoja „Metus“ tartum trečiojo asmens kūrinį“.
Juk ir pats poetas savo literatūriniais pasiekimais niekur ir niekada nebandė puikuotis. Labiau didžiavosi našiu, išpuoselėtu sodu, optiniais prietaisais ir fortepijonu, kurį pirmas Prūsijoje susimeistravojo. Paradoksalu, bet šiandien mums svarbūs ne materialūs, fiziniai jo kūrybos produktai, o dvasiniai – poema „Metai“, apie kurią Donelaitis mažai kam kalbėdavo. Tiesa, vertindami poemos meninius privalumus ir įtaką lietuvių ar pasaulinei poezijai, kai kurie mūsų mąstytojai aiškiai perlenkia lazdą. Vydūnas savo studijoje įžiūrėjo net Donelaičio kūrybos įtaką Šileriui ir J. V. Gėtei: “Yra tikrai nuostabu, kad tuo pačiu laiku tūlų šalių žmonės domisi tais pačiais dalykais. Donelaitis jautėsi skatinamas savo mintis eilėmis tokiu masčiavimu parašyti, kaip daryti tai mėgdavo senovės graikų rašytojai. Išmokęs graikų kalbą, jis turbūt numanė, kad labai panašus yra lietuvių kalbos kirčiavimas į graikų kalbos pabalsėjimą. Todėl ir parašė savo eiles pagal graikų pavyzdį.
O tuo pačiu laiku ir vokiečių rašytojai pradėjo mėgdžioti senovės graikus. Gal pirmas taip rašė Frydrichas Gotlybas Klopštokas. Kūrė tokiu būdu savo veikalą „Mesijas“ (Messias) ir savo giesmes, vadintas žodžiu Oden. Po ilgų metų taip rašė ir Frydrihas Šileris bei Johanas Volfgangas Gėtė savo eiles.
Galėtum manyti, kad tam skatino tai, kaip Donelaitis buvo apsireiškęs.“
Ir ne vien Vydūno, bet ir išeivijos istoriko Vinco Maciūno nuomone, Donelaitis buvo novatorius ir modernistas ne vien dėl eilėdaros, bet dar labiau dėl poemos turinio:
„Nėra ko ir sakyti, kad Donelaičio būrai kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo anų sentimentalių dūsautojų ar kaimiečiais persirengusių galantiškų aristokratinio salono žmonių, kurie iš nuobodulio ar persisotinimo rafinuotu gyvenimu ieškojo tame pasaldintame paprastume sau naujos pramogos.“
Visa tai gryniausia teisybė, bet ji nė per metrą nepriartina prie poeto, kuris tarsi priekaištas šiuo metu sėdi kamaroje su vieninteliu langu, padalintu į dvi angas šviesai, ir pjausto žąsies plunksnas naujam klavesinui iš Juodbudės skroblo, kuriuo pats didžiuosis labiau nei poezija.
