Tarp objekto ir tylos – kiekvienas savaip

FOTOGRAFIJA

Tarp objekto ir tylos – kiekvienas savaip

Goda GIEDRAITYTĖ

Kiekvienąsyk stebina fotografijos gaivastis (terminas, sujungiantis du žodžius: gaivus ir gyvybingas). Regis, jau tiek išieškota, tiek užfiksuota, o vis tiek masina. Turbūt ne veltui meno tyrinėtojai iki šiol fotografiją kaltina pakeitus nusistovėjusią dailės istorijos vagą.

Matyt, dėl tos pačios priežasties ir šį vėjuotą lapkritį Klaipėdos parodų salėse tiesiog užderėjo fotoparodų. Apžvelkime bent tris: Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuojamą vilniečių keturių autorių bendrą projektą “Keturikitaip” ir Jurgos Gelucevičiūtės “Kapų gėles” bei “Paletės” dailės salone veikiančią klaipėdietės Audreolės Pažereckaitės parodą “Akimirkos žaismė”. Pasirinkimą lėmė keli visas tris parodas jungiantys faktoriai…

Ieško nedrąsiai

Visos trys parodos pristato jaunųjų Lietuvos fotografų kūrybinius ieškojimus. Klajodami po keliasluoksnį, daugiaplanį ir netgi įviarialytį fotografijos pasaulį, jaunieji menininkai stengiasi deklaruoti savąją kūrybinę esatį, atrasti naują ir originalią, meno kūrėjo statuso vertą žiūros formą, mygtuko spragtelėjimo akimirką galinčią tapti kūnu. Siekiama atverti tai, ko kiti nemato, nepastebi, atskleisti vidujinę atvaizdo gelmę. Ir vis dėlto… Pasigendame išieškoto “savojo” stiliaus ar meninio mąstymo. Tarsi ir ieškoma, tačiau nedrąsiai, per tyliai, pašnibždomis. Kita vertus, kartais ir tyla gali nustelbti riksmą, kaip, pavyzdžiui, J. Gelucevičiūtės gėlių cikle.

Tik lyriška linija

Dalyvauja moterys. Šioks toks feministinis nuokrypis (akcentas), bet įdomus ir net aktualus, turint omenyje vyriškosios lyties dominantę dailėje. Netrunku prisiminti ir šiemet Klaipėdos dailės parodų rūmuose viešėjusią spalvotosios fotografijos pradininkės Madame Yevonde ekspoziciją. Drąsūs ir netgi savotiškai šiuolaikiški britų fotomenininkės eksperimentai ataidi ir šiandienos fotografijos kūrėjų darbuose. Ir vis dėlto ryžtingas savojo “aš” deklaravimas neišsilieja į jokią moterišką jaunosios lietuvių fotografijos liniją. Gal tik sklindantis romantikos dvelksmas, lyriška linija, mąslumo ir susikaupimo akimirka charakterizuoja fotografiją à la femme.

Skęsta spalvose

Spalvos žaismė versus kompozicijos darna. Įdomu, jog didžioji dalis fotografijų skęsta spalvų paletėje. Autoriai klaidžioja po jų labirintus, akcentuodami tai grynosios spalvos primatą, tai niuansuotą gamtos paletę. Kita vertus, spalvų gausai priešpastatoma veik visuose darbuose esanti labai aiški, neretai įcentruota, tektoniška kompozicija. Uždara plokštumos citata autorius įgalina akcentuoti vaizduojamo objekto svarbą, atskleisti jam būdingą charakterį.

Duoklė daiktui

Dominuoja objektas. Pažvelgę į Lietuvos fotografiją vos kelis dešimtmečius atgal, pastebėsime priešingas šiandienai tendencijas: skaudžių gyvenimo realijų ir portreto dialoge atskleidžiama žmogaus tema. Šiandien gi žmogaus ir gamtos įvaizdis tampa vis mažiau įdomus. Į pirmą planą iškeliami kasdienybės, objekto įvaizdžiai. Vartotojiškame pasaulyje atsisakoma figūratyvo. Duoklė mokama daiktui, jo gyvenimui, istorijai. Būtent per daiktą perteikiamas ir greta ar su juo egzistuojantis žmogus. Objektas tampa “sekretu”, saugančiu visas paslaptis, patyrimus, ištisus gyvenimus.

Sugėrę prisiminimus

Joanos Deltuvaitės (iš projekto “Keturikitaip”) daiktų karuselėje sukasi kasdienybė ir dvasingumas. Kiekvienas objektas čia atsiradęs ne šiaip sau: čia jo būta nuolatos. Ir pati autorė teigia, jog ekspozicija – “apie tylią daiktų, tarp kurių gyveni ir kuriais naudojiesi, bet kurių nepastebi, esatį”. Tik laikas juos nardino į nebūties ir prisiminimų kamufliažą. Les souvenirs, les souvenirs… Panašiai dar gyvos praeities eskizus fiksuoja ir Jova Ambrazaitytė. Monochrominiai dušų kabinų kadrai sumišę su kadaise čia besimaudžiusių žmonių pokalbiais, tekančio vandens čiurkšlėmis, šampūno kvapu. “Atsiminimas – dienoraštis, sugėręs mūsų garsus ir šviesą”.

Dangčiai po kojomis

Objektų pasakojimų klausosi ir Vacys Nevčesauskas, kolekcionuojantis Didžiosios Britanijos miestuose pasimetusių kanalizacijos dangčių “portretus”. Įvairiaspalvė dokumentinė serija apie kasdien žmonių mindomus ir visiems įprastus bei nepastebimus gatvės gyvenimo liudininkus kvestionuoja ne tik objekto egzistencijos niuansus. Tie dangčiai byloja ir apie žmonių pasyvumą, santykį su aplinkiniais ir pasauliu, nuolatinį skubos palydovą.

Skverbiasi į gamtą

Tuo tarpu A. Pažereckaitė grimzta į linijos ir spalvinės dėmės estetiką. Pasitelkdama smėlio, ledo stichijas bei fotografijas lydinčias poeto D. Kajoko eilutes, jaunoji menininkė skverbiasi į gamtos grožį, atskleisdama mus nuolat supančių mažų stebuklų kerus: plunksną, įstrigusią tarp nendrių, iš smėlio sąnašų išnyrantį veido profilį, ledo piešinius ant stiklo, o gal ir pačios autorės “sielos atspindį”.

Kapų gėlės

Ramybe ir harmonija alsuoja ir J. Gelucevičiūtės darbai. Tai, subjektyvia šio straipsnio autorės nuomone, stipriausia fotoparoda. Tiek pasirinkta tema ir jos traktuote, tiek ir ekspozicijos architektūra. Per ramiai plevenančius vieną ar kelis gėlės žiedus autorė atskleidžia visą kapų esatį: žmogaus gyvenimo trumpumą, sielvartą, ašaromis nuplautą kelią į kapines, ilgesį, vienatvę, skausmą, kartu ir ramybę, rimtį, tylą, susikaupimą…

Kiekviena fotografija įrėminta į platų medinį rėmą, asociatyviai reflektuojantį karsto lentų horizontales. Santykį su jomis dar labiau pabrėžia nebūdingas darbų eksponavimas žemiau žiūrovo akių lygio. Už stiklo – gėlės žiede saugoma ramybė.

Fiksuoja laimę

Vienintelis ekspozicijose išsiskyręs portretiniais darbais yra Ugnius Gelguda (projektas “Keturikitaip”). Cikle apie šiandieninę šeimą – tradicinių ir netradicinių šeimų paveikslai. Fotoobjektyvu fiksuojama dviejų žmonių laimė, nediferencijuojant į teisingą ir neteisingą, priimtiną ir smerktiną. Monochrominiai jausmų pasauliai liudija realią šiandienos situaciją. (Tiesa, dėl visuomenėje dar vyraujančių nuostatų fotografijose įamžintos homoseksualios poros ne iš Lietuvos, bet iš Latvijos.)

Štai tokie tie jaunieji fotografai, šiuolaikinio meno pasaulio klajūnai: ieškantys ir atrandantys, klystantys ir stebintys, besišnabždantys ir skardžiai deklaruojantys. Svarbiausia – kuriantys.

Statys paminklą Lietuvos himnui

LANGAS

Statys paminklą Lietuvos himnui

Nacionalinės premijos laureatai klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas ir nidiškis architektas Ričardas Krištapavičius laimėjo dar vieną projektų konkursą ir statys paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui dr. Vincui Kudirkai Vilniuje. 2006 metais naujasis paminklas turėtų iškilti pačiame sostinės centre, Savivaldybės aikštėje, prieš Vyriausybės rūmus.

Labdaros ir paramos fondas dr. Vinco Kudirkos vardui įamžinti paminklo projektų konkursą paskelbė dar 2003-iųjų sausį. Jis užsitęsė iki šių metų lapkričio 16-osios, kai bene po ketvirto turo autoritetinga konkurso vertinimo komisija iš trijų patobulintų projektų galiausiai išrinko vieną. Iš viso konkursui buvo pristatyti, Vilniaus rotušėje ir savivaldybėje eksponuoti 38 paminklo projektai. Į paskutinįjį turą tarp pačių geriausiųjų trijų pateko ir buvo premijuoti net kelių klaipėdiečių projektiniai pasiūlymai. Tai jauno skulptoriaus Dovydo Klimavičius ir architekto Vytauto Griciaus, taip pat skulptoriaus Stasio Žirgulio, architektų Adomo Skiezgelo ir Leono Adomkaus bei jau minėtas konkursą laimėjęs skulptoriaus Arūno Sakalausko ir architekto Ričardo Krištapavičiaus projektai.

Kaip „Klaipėdai“ sakė A. Sakalauskas, priešais Vyriausybės rūmus iškils trijų su puse metro aukščio granitinė V. Kudirkos figūra, o už jos – vienuolikos metrų varpinė, simbolizuojanti Lietuvos himną, kuris sklinda varpais, ir jos didįjį „varpininką“. Šią monumentalią kompoziciją skulptorius ketina iškalti iš spalvoto – geltono, žalio ir balto – granito, jame inkrustuoti Lietuvos himno žodžius.

Šiuo metu skulptorius A. Sakalauskas kuria paminklą Liudvikui Rėzai (architektas R. Krištapavičius), kurį kitąmet vasarą Lietuva padovanos Kaliningradui per jo 750-ąjį gimtadienį. Be to, A. Sakalauskas rengiasi dalyvauti sausio mėnesį vyksiančiame idėjų konkurse Laisvės paminklui Vilniaus Lukiškių aikštėje sukurti.

Pasirodė Didžiajame muzikų parade

Pasirodė Didžiajame muzikų parade

Lapkričio 20-ąją aštuntą kartą Vilniuje vykusiame Didžiajame muzikų parade pasirodė ir klaipėdiečiai – uostamiesčio mišrus choras „Aukuras“, pianistas Saulius Šiaučiulis bei birbynininkas Vytautas Tetenskas.

Trečią kartą Muzikų parade koncertavęs V.Tetenskas šįkart grojo su dukra Rasa Kulikauskiene (fortepijonas) bei žentu Tomu Kulikausku (marimba). Pasak birbynininko, Muzikų paradas – didžiulė šventė, trunkanti nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro. Ją rengia Muzikų sąjungos prezidentas profesorius Rimvydas Žigaitis. V.Tetenskas sakė, kad visą dieną trukusiame muzikos maratone žiūrovai keitėsi, tačiau salė nuolat buvo pilna.

Didysis muzikų paradas, tradiciškai vykęs Nacionalinėje filharmonijoje, net devynioms valandoms prikaustė klausytojų ir žiūrovų dėmesį. Spalvingoje programoje pasirodė daug jaunų, bet jau ryškių atlikėjų, chorų, orkestrų, netradicinių sudėčių instrumentinių ansamblių. Skambėjo ne tik rimtoji, bet ir džiazo muzika.

Pirmą kartą šventėje dalyvavo profesorius Leopoldas Digrys, Sostinės vario kvintetas, “Trimito” orkestro maršinės perkusijos ansamblis, M. K. Čiurlionio kvartetas, kamerinis choras “Jauna muzika”, Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas ir kiti.

„Muzikų parado“ tradiciškai teikiamo “Auksinio disko” apdovanojimo laureatais šiemet tapo operos solistas Algirdas Janutas, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius, M. K. Čiurlionio kvartetas ir šviesaus atminimo birbynės virtuozas Antanas Smolskus, pernai Didžiajame muzikų parade paskutinį kartą grojęs publikai.

„Klaipėdos“ inf.

„Rašto meno“ paroda pasiekė Vilnių

„Rašto meno“ paroda pasiekė Vilnių

Trečioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, praėjusį pavasarį startavusi Klaipėdoje, spalį buvo pristatyta Šiaulių „Laiptų“ galerijoje, o nuo lapkričio 16-osios eksponuojama Vilniuje. „Arkos“ galerijos erdvėse „Rašto menas“ pristatomas kartu su vilniečių skulptorių paroda „Žodžio laisvė“. Abi ekspozicijos dedikuotos lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui.

Klaipėdoje gimusi ir kas penkeri metai čia startuojanti šalies kaligrafų meno paroda šiemet sulaukė 28 dalyvių iš visos Lietuvos – pradedant dailės bei dizaino studentais ir baigiant Dailės akademijos profesoriais bei akademikais. Beveik visų autorių darbai pasiekė ir sostinę. „Rašto meną“ „Arkoje“ vėlgi efektingai išeksponavo klaipėdietis dailininkas Mindaugas Petrulis. Anot projekto kuratoriaus klaipėdiečio kaligrafijos meistro Algio Kliševičiaus, išliko ir stiprus istorinis parodos akcentas. Vilniečiams, kaip pavasarį klaipėdiečiams, buvo pristatytas ypatingas parodos eksponatas – faksimilinis leidinys „Lietuviškos spaudos aušra“, kurį sudarė dr. Silva Pocytė ir išleido Klaipėdos universiteto leidykla.

„Rašto meno“ parodoje lyg veidrodyje atsispindi Lietuvos kaligrafijos meno vystymasis. Be to, matyti ir Europos kaligrafinės tendencijos. „Čia yra ir akademinio rašymo pavyzdžių, ir improvizacinės kaligrafijos, kur emocijos daugiau nei informacijos“, – sakė A. Kliševičius. Be to, esama art-dizaino stiliaus darbų – kaligrafijos su tekstile, ant akmenukų, medžio lapų, – įtraukiami motyvai, kurių anksčiau nebuvo. Tai nauja ir įdomu, lyginant visas tris jau surengtas „Rašto meno“ parodas.

Dar įdomu, kad lietuviškas „Rašto menas“ „Arkoje“ pristatomas drauge su skulptūra. Anot vilnietės menotyrininkės Aldonos Dapkutės, kaligrafijos draugija palanki kitiems menams, nes jų neužgožia. Tik gal su skulptūromis „Arkoje“ jai kiek ankštoka…

Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Arkos“ galerijoje viešės iki gruodžio 7-osios. Po to ją ketinama perkelti į Seimo rūmus.

„Klaipėdos“ inf.

“N. Drama 2004” atveria mūsų rezervato sienas

AKCIJA

“N. Drama 2004” atveria mūsų rezervato sienas

Ovidijus PETKEVIČIUS
Akcijos “N. Drama 2004” koordinatorius

Praėjusį savaitgalį Dramos teatre Gintaro Grajausko pjesės “Rezervatas” premjera prasidėjo naujosios lietuvių dramaturgijos akcija “N. Drama 2004”, truksianti net iki kitų metų kovo mėnesio pabaigos.

Šiuolaikinė, lietuviška

Pagrindinis akcijos tikslas – pristatyti pačius naujausius teatro eksperimentus, kurių atsiradimui pagrindą suteikia būtent šiuolaikinės lietuvių dramaturgų pjesės ar tai, kas kada nors jomis gali pavirsti. Be specialiai akcijai “N. Drama 2004” pastatytos pjesės – G. Grajausko “Rezervato”, projekto metu bus parodyti įvairių Lietuvos teatrų naujausi, premjeriniai šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pastatymai. Akcijos pabaigoje, 2005-ųjų kovo mėnesį, bus pristatyta dar viena su šio projekto vėliava gimusi premjera – teatro kritikės Rūtos Oginskaitės pjesė “Meškis po širdimi”. Tuo pat metu turėtų įvykti ir šiuolaikinių lietuvių dramaturgų “simpoziumas”.

Renginį, kurio atsiradimą inicijavo Klaipėdos dramos teatras, globoja Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius bei Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Šį vakarą Dramos teatre – antroji “N. Drama 2004” programą papildanti valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjera – Mariaus Ivaškevičiaus pjesė “Madagaskaras”. Spektaklio režisierius – Rimas Tuminas.

Nyksta kaip bizonai

Lietuvos teatras jau keletą dešimtmečių įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose nenulipa nuo pjedestalo. Kultiniais tapę Lietuvos teatro režisieriai graibstyte graibstomi garsiausiuose Rytų ir Vakarų Europos teatruose. Iki šiol buvo galima pastebėti vieną dėsningumą – mūsų teatras garsėjo genialiais režisieriais ir pasaulinio garso pastatymais. Pastariesiems šioje “runkelių šalyje” konkurenciją tegalėjo sudaryti nebent krepšinis.

Paradoksalu, tačiau lietuvių teatras triumfavo ne nacionalinės dramaturgijos padedamas. Iš jos ilgai težinojome chrestomatiniais tapusius “Mažvydą” ar “Barborą Radvilaitę”. Tačiau pasaulio ribų ir užribių nepaisantis lietuvių teatras reikalavo ir naujos nacionalinės dramaturgijos, kuri naujai (ne tik lingvistine prasme) interpretuotų mūsų vietą “po saule”. Tad dėsninga, kad esame naujos šiuolaikinių lietuvių dramaturgų kartos atsiradimo liudininkai. Nors Mariaus Ivaškevičiaus, Gintaro Grajausko, Sigito Parulskio ar Vytauto V. Landsbergio (sūnaus) nepavadinsi bendraamžiais, tačiau juos vienija bendra “atdarų” sienų pasaulėžiūra. Šie ir būsimieji dramaturgai, kuriuos naujosios lietuvių dramaturgijos akcija “N. Drama 2004” galbūt inspiruos kūrybai, ir tampa pagrindiniu jos (akcijos) “objektu”. Kita vertus, Eimunto Nekrošiaus K. Donelaičio “Metų” pastatymas neabejotinai išlieka vienu iš “šiuolaikinės” lietuvių dramaturgijos idealų.

Iš rezervato į Madagaskarą

Pirmieji akcijos “N. Drama 2004” spektakliai akcentuoja šiuolaikinių dramaturgų kosmopolitizmą. G. Grajausko “Rezervatas” ir M. Ivaškevičiaus “Madagaskaras” tolumoje palieka “išbraidžiotus sodžiaus takelius” bei kuklias lietuvaites su valstietišku apatiniu trikotažu.

Kosmopolitizmas ženklina patį G. Grajausko pjesės atsiradimą bei jos kelią iki Klaipėdos dramos teatro. “Rezervatas” sukurtas Ajovoje (JAV), galbūt kaip tik besižvalgant į ugninio vandens ištroškusius, ne bizonais, o šaldytos mėsos pusfabrikačiais besimaitinančius paskutiniuosius indėnų palikuonis. Pjesė su didžiuliu pasisekimu Oskaro Koršunovo šią vasarą “perskaityta” Avinjono teatrų festivalyje Prancūzijoje. Dar prieš tai su aktoriais Dariumi Meškausku ir Egle Barauskaite (tąkart jiems talkino aktoriai vilniečiai) “Rezervato” skaitymai įvyko Naujosios dramos akcijoje Menų spaustuvėje Vilniuje. Šios akcijos rengėjas – Audronis Liuga, todėl naująjį Klaipėdos dramos teatro spektaklį teisingiausia būtų laikyti bendra šio teatro ir A. Liugos produkcija.

Nors negalėčiau taip detaliai nušviesti M. Ivaškevičiaus “Madagaskaro” tapsmo, vis dėlto ir čia galioja dėsnis “be sienų”. Esame pagaliau vieninga Europa! “Madagaskaras” neverčia per prievartą tapti juodaodžiu, tačiau kelionė erdvėje vyksta link “karštosios” klimatinės juostos, kur prošal praskriejančių Vakarų Europos sostinių dekadansas ir bohemiška aplinka vis dėlto nenugali kaimietiškos mūsų kilmės.

Išnyksta ribos

Pastaruoju metu sunku nubrėžti ribą tarp dramos, muzikinio ar šiuolaikinio šokio spektaklio. Ši riba iš tiesų visai išnyksta net dviejuose šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos pagrindu sukurtuose projektuose. Vasario ir kovo mėnesiais akcijoje “N. Drama 2004” bus pristatyti Antano Kučinsko ir Birutės Mar “Grimo opera” bei Gintaro Sodeikos ir Sigito Parulskio kamerinė opera “Vienatvė dviese”, kurios režisierius – Oskaras Koršunovas. Abiejų šių spektaklių premjeros įvyko šių metų šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida”. Abiejų šių spektaklių koproduktorius – Oskaro Koršunovo teatras. Abu šie darbai intriguoja netikėtais sceniniais sprendimais bei originalia dramaturgija.

K. Donelaitis nepaseno

Akcijos “N. Drama 2004” objektu taps ir “laiko patikrinti”, tačiau naujai “perskaityti” kūriniai. E. Nekrošiaus režisuoti K. Donelaičio “Metai” deramai praturtins šio projekto programą. Besidomintys nacionaliniais autoriais E. Nekrošiaus teatro gerbėjai turės progą Klaipėdoje pamatyti abi spektaklio dalis „Pavasario linksmybes” ir „Rudens gėrybes”. (Spektaklių rodymo data dar derinama, sekite informaciją.)

Provokuoja kūrėjus

Perfrazuodamas Gintaro Grajausko žodžius, pasakytus prieš “Rezervato” premjerą, kad “pasaulis yra rezervatas, pilnas vienišų indėnų”, drįsčiau teigti, kad dramaturgai tokie pat “vieniši indėnai”, tik neturintys savojo “rezervato”. Priešingai nei rezervato, akcijos “N. Drama 2004” nejuos “ganyklų tvoros” ar bekraščiai “kukurūzų laukai”. Pati akcijos trukmė (penki mėnesiai) provokuoja naujų pjesių bei naujų pavardžių dramaturgijos padangėje atsiradimą. Tad pirmyn!

Atskleidžia tapybos esmę

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Atskleidžia tapybos esmę

Goda GIEDRAITYTĖ

Ar jau seniai nebuvote prisilietęs prie pačios tapybos esmės? Ar seniai nejutote jus slegiančio dažų svorio ir tiršto potėpio syvai neraizgė jūsų sąmonės? Tuomet būtinai apsilankykite vilniečio tapytojo Ramūno Čeponio parodoje, pristatomoje Klaipėdos Baroti galerijoje.

Virpa pasaulis

Spalva ir potėpis R. Čeponio darbuose įgyja jėgos kategorijas ir atskleidžia pamatinę tapybos prasmę. Ant drobės paviršiaus intensyviai klodamas spalvų plokštumas, tapytojas mėgaujasi pačia spalvos esatimi, jos santykiu su kitomis spalvomis, sąveika su paveikslo plokštuma. Gaivalingas potėpio šuoras tampa ir turiniu, ir forma, ir ekspresija. Čia atmetama visa, kas trukdo ar gali sutrukdyti atskleisti pačią tapybos prigimtį.

Tuo R. Čeponio darbų stilistika reflektuoja abstraktaus ekspresionizmo charakterį, ir ypatingai spalvinio lauko krypčiai atstovaujančių Marko Rothko, Ado Reinhardto ir Barneto Njumano tapybinius eksperimentus. Tačiau priešingai pastariesiems R. Čeponio darbuose nėra asketizmo, jie ne minimalūs. Spalvinėse plokštumose virpa, verda, gestikuliuoja pasaulis.

Ataidi simbolika

R. Čeponio paveikslo paviršius – tik instrumentas žvelgiant paveikslo gelmėn. Auksiniame boluoja pilkšvas, o užu sodriai raudono prasimuša suodžių juoduma – kiekvienas tapybinis gestas savyje sukaupia simbolinį pradą. Per spalvą, faktūrinį potėpį, daugiasluoksnį, suaižėjusį paveikslo paviršių kalbama apie pasaulio bei žmogaus būtį, kančią ir ramybę.

Darbų formatai taipogi ataidi simbolika: vertikalūs – altorinių paveikslų dvasingumu, kvadratiniai – tobulos visatos konstanta. Pasak menotyrininko prof. A. Andrijausko, R. Čeponio kūrybai būdinga filosofinė potekstė, prislopintas temperamentas, vidinė rimtis, tyli sprogstamoji galia. R. Čeponio darbai – tai emocionalios įkrovos nešėjai, subrandinti kodai, kuriuos kiekvienam reikia pačiam atrasti ir perskaityti.

Dviejų realybių briaunomis

Dviejų realybių briaunomis

Ignas KAZAKEVIČIUS

Klaipėdos menininkų namų ir Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijos“ erdvėse pristatomi du labai skirtingi projektai, iš esmės bylojantys apie tą patį daiktą, apie tą patį žanrą, apie tas pačias vertybes. Tačiau labai skirtingai bylojantys…

Prologas.

Stalelio dekoras

Pristatydama projektą “Dekoruotas stalelis”, “Klaipėdos galerija” ir projekto dalyviai dailininkai (A. Banytė, J. Rekevičiūtė, M. Kosinskaitė, L. Kuklienė, N. Šaltenytė, A. Miežis, A. Mėčius, S. Bertulis, K. Grigaliūnas, G. Oškinytė, V. Mockaitis, V. Ajauskas, D. Drulys, A. Firinauskas) samprotauja apie kitokį požiūrį į taikomąjį meną. Jie atsako į klausimus, kas nuspalvina mūsų buitį, kas ir kaip pastūmėja žmones dialogui, kviečia pokalbio apie visiems rūpimus dalykus, galiausiai apie tai, kas daro mūsų namus tokiais jaukius ir žavingus. Čia akcentuojama mums įprastos buities detalės virsmas – fantazija. Baldas, staliukas – kas jis? Kam jis skirtas ir kam galima jį pritaikyti?

Pasvarstykime, kas yra stalelis. Kuo jis skiriasi nuo stalo. Nuo įprasto derybų, pietų, darbo stalo? Pastarasis stalas vadintinas griežtą funkciją turinčiu kambario baldu. O kambarinis stalelis atveria šeimininko vidų, tarsi į paviršių ištraukia tai, kas dažnai “slepiasi” po didžiuoju stalu.

Įkalino paviršiuje

Ekspozicijoje galime įsitikinti, jog tai, ką paprastai dedame ant kambarinio stalelio, jau gali būti amžiams įkalinta jo paviršiuje; tai, ką kasdien stebime aplinkoje, jau gali būti jame įamžinta. Arba įamžinta tai, ko mums trūksta, tarsi iš tiesų trūksta autoriams. Antai L. Kuklienė, regis, išsiilgusi romantikos, stalelį išmargina rožių žiedlapiais… Ir staiga, tarsi susizgribusi, jog nerimtai pasielgė, ji ima kitą, juodos ir baltos spalvų derinį apipina kaligrafiniais raštais. A. Banytė šaltai ištikima šaltam “elektriniam” koloritui ir vijoklinių augalų motyvams. N. Šaltenytė ant stalo viršaus “paberia” konservuotų herbarinių boružėlių saują. G. Oškinytės svaja nuvingiuoja švelniai erzinančiu optiniu zebru. Tai sterblinis stalelis su staleliu vaikeliu vidinėje lentynoje. Minėtų autorių braižas į stalo paviršių prasimuša labai asociatyviai.

O štai A. Mėčius ir A. Miežis stalo paviršių traktuoja lyg drobę ir išlieja ant jo savo tapybą, išlieja tuos tirščius, tuos fantazijos samčius. Ir švyti šių autorių kūriniai ryškia sodruma ir siurrealistiniais fragmentais iš tolo. Atpažįstami jie taip pat kaip ir švyti – raiškiai ir greitai. Žinoma, autorių braižo atsispindėjimas eksperimentiniame kūrinyje ir visomis prasmėmis laisvame projekte nėra svarbiausias faktorius ar juolab vertybė. Nes svarbiausia čia – kaip tą braižą turintis sugeba improvizuoti.

Svajonių lėktuvėliai

Kitaip (ir įdomiau, ir pagrįsčiau projekto atžvilgiu) baldo/meno kūrinio santykius su aplinka sprendžia, į kitokius objekto/idėjos sprendimus orientuojasi tik trys autoriai: J. Rekevičiūtė, K. Grigaliūnas, V. Mockaitis. Jie tai daro radikaliau ir griežčiau, nors pakankamai literatūriškai, konceptualiau, nors žaismingai. Jų kūriniuose paviršinio dekoravimo sprendimai “permetami” meno objekto link.

K. Grigaliūnas vėl intriguoja spalvos dekoratyvumo, savo grafinei manierai būdingos vaikiškos konstrukcijos samprata. Jo stalelis – vežimėlis-lėktuvėlis su ratukais ir propeleriukais – pateikiamas it koks staliukiškai funkcionalus žaislas. Taip iš pažiūros negalėtum pasakyti apie V. Mockaičio aprūdijusio metalo ir organinio stiklo objektą su inkliuzu – drugeliu pievų augalų pūkuose. Parodose kaip objektas jau eksponuotas kūrinys šįsyk tapo staleliu. Tai mažiausiai į stalelį panaši šios parodos versija, kurią pasistengus vis dėlto galima naudoti ir kaip stalą.

Skaito Šopenhauerį

O “Jūratė Rekevičiūtė skaito Šopenhauerį”. Taip pavadintas kūrinys turi tris dalis.

Taigi skaito ji jį ant mistinių filosofinių draperijų (pirmoji dalis – rausvomis rožėmis dekoruota juoda didelė, juodai didelė staltiesė) išsitiesusi. J. Rekevičiūtė vykusiai derina du besibučiuojančių žuvų formos žemus staliukus (antroji dalis – jau įvardinta) ir ant porceliano širdies, taurės (trečioji dalis – aksesuarai) pabertas Šopenhauerio mintis apie tikrą draugystę, tikras iliuzijas ir tikrus pinigus.

Toks gūdžiai patraukliai dekoratyvus kompozicinis ir idėjinis sprendimas byloja autorę kuriant ne konkretų daiktą, bet aplinkos ir buvimo joje stilių. Štai taip stalelis tampa žaislu, daiktiškąja menininko identifikacija, meno objektu, kursai pajungia sau kitas interjero detales ar netgi siūlo keisti pastarojo formavimo principus.

Epilogas.

Suaugusiųjų grafitai

Dailininkai gretina estetines ir funkcines baldo paskirtis. Ekspozicijoje pateiktos drąsios dekoro variacijos, įdomios puošybinės idėjos ir įvairūs nestandartiniai jų įgyvendinimo būdai. Susipina menas – kaip dizainas, dizainas – kaip menas, objektas ir jo turinys.

Trapi realybė.

Nauja pradžia

Projektas – “Trapi realybė”. Menininkų iš Kauno grupė – “4.9”. Autoriai: Agnė Danelevičiūtė, Justina Samalionytė, Asta Vilminskaitė, Audrius Vaišnys. Projekto trukmė: 2004 10 29 – 12 08.

Jei „Klaipėdos galerijoje“ su mažomis išlygomis matėme paviršiaus meną, tai Klaipėdos menininkų namai pristato struktūrinius ir technologinius ieškojimus.

Menininkų namų salė išties pavirto keturių jaunų VDA Kauno dailės fakulteto studentų ir jau neseniai meninio stiklo specialybę baigusiųjų kūrybos namais, o teisingiau – jų kūrinio aplinka. Nes pastarasis ir buvo specialiai šiai vietai sukurtas. Tai keturių mėnesių darbas, pjaustant ir laužant storą 2-10 mm stiklą, surenkant didelės kompozicijos mažus fragmentus.

Stiklo misterija

Urbanistinis romantizmas – toji jaunųjų menininkų dėlionė iš plokščių permatomo stiklo gabaliukų. Autoriai realybės formas paverčia stiklo skulptūromis. Pastarosios padarytos iš bespalvio, neapdirbto langinio (nuo 2 mm iki 10 mm storio) stiklo. Spalvos nebuvimas sustiprina norimą išgauti efektą – labiau išryškinti formą.

Autoriai kviečia į stiklo misteriją, kurioje realybės trapumą visomis prasmėmis atspindi šventinei vakarienei padengtas stiklo stalas, stiklo kėdės, stiklo įrankiai ypatingiems stiklo patiekalams…

Personaliai anonimiškas

Įdomus autorių ramaus-tradicinio ir aštraus-novatoriško derinys, netgi harmonija. Realybės perkūrimo objektu pasirinkę stalą interjerinėje aplinkoje ir natiurmorto žanrą (tradicija), išraiškos forma jie renkasi aštrų minimalizmą, agresyviai spindinčias nešlifuotas briaunas.

Anonimiškumas – išraiškoje ir kūrėjų santykyje. Mes nežinome kiekvieno jų indėlio į šį kūrinį. Tas grupės kūrinys – personaliai anonimiškas. Grupė teigia madingą (bent jau šiuo metu) tendenciją – perkurti daiktus, perkurti juos iš kitų, įprastame klimate jiems nebūdingų medžiagų.

Pats parodos objektas nebylus. Jis nebyloja apie daiktiškumą, jo asociacijas. Šaltai, be aistros ir spalvos, be išlankstymų jaukių traktuojama medžiaga, pasirinktos formos, konstravimo principas taip pat palieka mus už jaukios naminės ir buitinės ribos. Kad stiklas gali būti spalvingas, žinome. Kad jis gali būti plastiškas pačia plastiškiausia šio žodžio prasme, – taip pat. Stiklo menas daugeliui (prisipažinkime) asocijuojasi su vazomis, šviestuvais, buitiniais vitražiukais. Šiuo atveju menininkai plastiką sieja su optika, judesys atrandamas briaunų paviršiuje, slysta jomis atšvaitai jaukiai mielai atšiaurūs, nors formos čia stačiakampės. Taigi iš pažiūros daiktas atšiaurus, tačiau agresiją gesina jau minėtas jaukus sprendimas.

Jei “Dekoruoto stalelio” idėja – siekis buitiniam formos ir turinio santykiui suteikti konceptualumo, surasti tinkamą dekorą, tai “Trapioje realybėje” išgrynintas stiklo formatas kuriamas pasitelkiant minimalizmo, techno- ir aštrių briaunų meno estetiką, specialius apšvietimo efektus.

Jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą…

ATSAKYMAS Į KRITIKĄ

Jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą…

Ignas KAZAKEVIČIUS

Ponai tapytojai Linai Julijonai Jankau ir Aloyzai Stasiulevičiau!

Savo rašinyje meno leidinio „Durys“ 113-ajame numeryje („Klaipėda“, 2004 spalio 27 d.) retoriškais tekstiniais gestais vis klausinėjote, kuris gi mano veidas tikras. Kitaip tariant, jus domino aiški pozicija Antano Gudaičio ir jo mokinių šios vasaros parodų Klaipėdos galerijoje ir jos filiale Palangoje atžvilgiu. Esą vieną paro-dą anotacijoje pelnytai išgyriau, o kitą išdrįsau nepelnytai suniekinti. Kitaip tariant, esą keičiu aš balsus per minutę septynis krantus, tarsi bangos dūžtų į krantus prie Klaipėdos molo.

Visų pirma – nei aš įžeidinėjau, spyriau, anei aš gyriau. Anotacija, kuri visiems tiko ir patiko, buvo paprasta ir aiški, nes joje išdėsčiau bendrus, stereotipinius „gudaitininkų“ bruožus, paminėjau platų mokinių bei pasekėjų tinklą bei priminiau, kad A. Gudaičio, per A. Gudaitį ateinanti įtaka buvo ir tebėra didelė. Trumpai tariant, kad A. Gudaitis ir ekspresionizmas, kaip mes jį suprantame čia, bei tradicija yra vienas ir tas pats.

Anotacija – tai toks žanras, kuris visuomet visiems patinka, nes čia suminimi faktai ir dar kas nors gražaus, nes tai skirta parodos pristatymui, atidarymui ir apskritai nėra čia ko tuomet žmones erzinti.

Recenzija gali būti analitinė, gvildenanti kurią nors problemą, ar apžvalginė, konkrečiau pristatanti anotacijos faktus.

Gerbiamų ponų recenzija ar kritika įvardintas manasis rašinys nebuvo nei tas, nei anas. Ir apskritai… Ne tuo mane kaltinate, ne tuo. Negaliu išsižadėti tradicijos, man į kraują įaugusios. Nesgi tyriausi mano vaikystės metai prabėgo kontempliuojant ant sienos kabančius nedidelius, koks ir buvo tuomet manasai pasaulėlis, J. Švažo ir A. Galdiko kūrinius. O kokie didžiuliai jie tuomet atrodė!.. Didūs ir tebėra.

Bet ne apie tai. Jums paprasčiausiai nepatiko rašinio forma. O ji pasirinkta specialiai – tarsi po galerijas šmirinėjančio smalsaujančio interesanto, kuriam žemės drebėjimas tolygus meno pasaulio (galimam) drebėjimui, ir apmąstymams apie tradicijos pamatų tvirtumą. Tradicija mums reikalinga, kaip ir minėjau, ir savo žodžių nesiginu. Tačiau ji mums reikalinga tik kaip atspirties taškas, kurį galime ir nuspirti, ir praplėsti horizontą, tačiau kuris visada išliks. Kaip ir jūsų, L. Tuleikio, R. Z. Bičiūno ir kitų paveikslai, beje, kurie yra Lietuvos tapybos istorija. Ir niekas šito neneigia. Bėda, apie kurią aš, šaržuodamas buitine kalba šnekantį statistinį parodų lankytoją (kuriam tikrai įdomiau, kiek vazų ir vazonų, atsiprašau, stiklo ir keramikos kūrinių sudužo žemės drebėjimo metu), norėjau užsiminti – per didelis įsikibimas į ekspresionizmą ir A. Gudaičio skvernus, kurie jau užstoja akiratį. Tas pastebima ir jaunųjų tapytojų darbuose. Štai apie tai galėtume ir padiskutuoti laikraščio puslapiuose. O žinant, kad judu abu, ponai tapytojai, šiuo metu Klaipėdos universitete kuriate Tapybos fakulteto tapybinę struktūrą, diskusija taptų išties prasminga.

O dėl išraiškos formos, tai renkuosi tokią, kuri man atrodo tinkamiausia. Kaip ir jūs kuriate jums priimtiniausia.

Taip sakant, neprivalau rašyti gražiai vien todėl, jog parodoje esama nacionalinės premijos laureatų ir panašiai, ar todėl, kad rašyti gražiai apie parodas jau tapo mažne nekvestionuojama norma. Meninės recenzijos žanras dabarties yra stipriai devalvuotas. Todėl grynoji recenzija manęs paprasčiausiai nebedomina. Labiau orientuojuosi į tarptekstinius ieškojimus, žaidimus stereotipinėmis katalogų, almanachų recenzijų, parodų aptarimų metu skambančių frazių klišėmis, perkratau spaudos tekstų tendencijas, kuriose reikalaujama, kad tekstas būtų suprantamas visiems. Analogiškas tendencijas perkeliu į savo kuruojamus projektus.

Antai projektu “www.madona.st” siekiau inspiruoti diskusiją apie profesionalaus meno ir kičinės produkcijos, gatvinės kultūros (kuria užverstos ne tik gatvės, pigių parduotuvių prekystaliai, bet ir daugumos žmonių sielos) santykį. Ieškojau santykio tarp žinomo menininko originalaus kūrinio ir reprodukcijos, kuri betgi kartais (kokiai atokaus kaimo močiutei) gali tapti vertesnė nei tikrasis kūrinys. Todėl šalia tikrų kūrinių projekte vietą atrado ir žinomų menininkų (ne gatvės prekeivių, oi, ne) Solveigos ir Alfredo Krivičių interpretacijos gintarinio kičo tema.

Dėl XII tapybos trienalės, be abejo, sutinku – joje buvo ir ne paties aukščiausio lygio kūrinių. Bet, gerbiamas Aloyzai Stasiulevičiau, Linai Julijonai Jankau, toks kaltinimas skamba naiviai ir neprofesionaliai, – kuo didesnė apžvalginė paroda, tuo didesnė konkurencija jos viduje. Tad vieni kūriniai iššoka aukštėliau nei yra verti, kiti smukteli. Trienalė, kuri reprezentavo ir turėtų reprezentuoti Lietuvos tapybą, – atskira ir plati tema. Galėtume ir ja padiskutuoti. Man būtų malonu išgirsti jūsų nuomonę apie tokio tipo ir mastelio renginius Lietuvoje bei konkrečiai šios trienalės perspektyvas.

Betgi grįžkime prie rimtų dalykų. Po anojo dviejų tapytojų straipsnio supratau, jog žuvies į Dreverną prasmuksiu sunkiai ir, jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą sukniubusį, pilna burna dumblo, su tarpumentėj styrančiu porėmio kryžiumi, kieno tai darbas, jums sakyti turbūt nereikės?..

O juk būsiu važiavęs tenajos ne tik žuvies išgirtosios, bet ir iš perspektyvos pažiūrėti į Nidą, mūsų ekspresionizmo dvasinę peryklą ir užuovėją… Būsiu važiavęs pagalvoti apie ten plenerines maldas bubenantį rūpintojėlį Saulių Kruopį ir tiltų tiltus. Ar ne puiki tema kitai mūsų diskusijai apie tai, jog ir „tiltas turi galą“?

Taigi, kokios lietuviškojo ekspresionizmo perspektyvos? Tos pačios, apie kurias mintydamas teigiau, kad ekspresionizmas nėra gilus menas. Taip ir dabar sakau, nes jis minta emocijomis, kuriomis menininkas bando paliesti globalinius, gilius dalykus. Tačiau pati šio stiliaus išraiška orientuota į paviršių, kuris (visų pirma jis!) turėtų paveikti žiūrovą, idant vėliau jis sutiktų užsiversti minėtą globalinę naštą sau ant pečių.

Laikraščiui leidus, kviečiu padiskutuoti apie meną. Atmeskime asmeniškumus, nes turime bendrą tikslą – profesionalaus meno sklaidą. Būtų smagu, jei į mūsų diskusiją įsijungtų ir kiti dailininkai, kitų menų kūrėjai, menotyrininkai, šiaip meno mėgėjai bei kritikai.

Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Arūnas MĖČIUS. Žuvis dangaus fone. 2004 m. Aliejus, tempera, drobė, sutvirtinta kartonu, 73×110 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

“Keturikitaip”: Jova Ambrazaitytė, Vacys Nevčesauskas, Joana Deltuvaitė, Ugnius Gelguda (Vilnius) – fotografija.

“Kapų gėlės”: Jurga Gelucevičiūtė (Vilnius) – fotografija.

“Spele, arba Žaidimas”: Liepojos (Latvija) fotoklubo narių fotografijos paroda.

“Baltijos švyturiai”: Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkų projektas – tapyba, grafika, akvarelės.

“Pasaulis – kaip didelė simfonija”: Jevgenijus Pečerskis (Kaliningradas) – spalvota grafika.

12 03 – 2005 01 08 „Grupinis santykiavimas“: Klaipėdos jaunųjų menininkų grupės “Žuvies akis” projektas. Pristatymas – gruodžio 3 d. 18 val.

12 08 – 2005 01 18 „Miegamajame“: Regina Šulskytė (Šiauliai) – fotografija. Atidarymas – gruodžio 8 d. 18 val.

12 08 – 2005 01 18 „Mirties sodas“: Aleksandras Ostašenkovas (Šiauliai) – fotografija. Atidarymas – gruodžio 8 d. 18 val.

12 10 – 2005 01 18 „Metų horizontai’2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

12 17 – 2005 01 18 „Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. (Bendras projektas su Klaipėdos menininkų namais.) Pristatymas – gruodžio 17 d. 18 val.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

“Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”: ilgalaikė (iki 2008 m.) uostamiesčio dailės paroda – tapyba, skulptūra, keramika, grafika, dailioji tekstilė.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Galerijos meno pažinimo centre – Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos moksleivių kūriniai.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„X + 2“: Ramūnas Čeponis (Vilnius) – tapyba.

12 10 – 2005 01 28 „Metų horizontai’2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Dekoruotas stalelis“: taikomojo meno projektas – dailininkų dekoruoti baldai.

12 02 – 2005 01 10 „Šilko improvizacijos“: Jolanta Šmitienė, Eva Tamošiūnienė, Margarita Taurinskienė (Kaunas) – kalėdinė dailiosios tekstilės paroda. Atidarymas – gruodžio 2 d. 17.30 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

“Trapi realybė”: stiklo menininkų grupės “4.9” projektas – Agnė Danelevičiūtė, Justina Samalionytė, Asta Vilminskaitė, Audrius Vaišnys (Kaunas) – stiklo objektų kompozicija.

12 17 – 2005 01 15 „Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. „Kopijuoti? Draudžiama…“: Jūratė Rekevičiūtė (Kaunas) – fotoinstaliacija.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

„Begalinės istorijos“: Arūnas Urniežis (Klaipėda) – tapyba.

12 06 – 2005 01 05 Kęstutis Balčikonis (Palanga) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Marius Liugaila (Vilnius) – grafika.

11 26-12 31 “Gintaras +”: tarptautinė taikomosios dailės paroda. Atidarymas – penktadienį 17 val.

12 08 – 2005 01 15 „Kalėdiniai indai“: Lietuvos taikomojo meno projektas. Pristatymas – gruodžio 8 d. 17 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

11 26 – 12 31 “Šviesos prisilietimas”: Onutė Paliukienė (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – penktadienį 17.30 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija (Tomo g. 7)

„Vakarykštis vėjas“: Latvijos fotomenininkų projektas.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

“Akimirkos žaismė”: Audreolė Pažereckaitė (Klaipėda) – fotografija (tekstai po fotografijomis – Donaldo Kajoko).

12 07 – 2005 01 05 „Kalėdinė dovana“: Sofija Kanaverskytė (Klaipėda) – dekoratyvinė tekstilė. Atidarymas – gruodžio 7 d. 18 val.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas “Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

12 17 – 2005 01 15 Giedrius Venckus (Palanga) – medžio drožiniai.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (Didžioji Vandens g. 6)

Klaipėdos krašto ir miesto istorija, kultūra, tradicijos, autentiški Klaipėdos krašto gyventojų buities, namų ūkio daiktai, drabužiai, archeologiniai radiniai, seni žemėlapiai, unikalios fotografijos, Klaipėdos miesto planai ir maketai.

„Mažoji Lietuva rinkiniuose, kūryba, visuomeninė veikla“: jubiliejinė Dionyzo Varkalio (Klaipėda) kalvystės meno, senų knygų ir fotografijų kolekcijų, dokumentų iš asmeninio archyvo paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

Eduardas Jonušas (Neringa) – tapyba.

12 03 – 2005 01 05 Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos moksleivių kūrybos kalėdinė paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dar viena koncertų salė: prabanga ar būtinybė?

Muzikos erdvės

Dar viena koncertų salė: prabanga ar būtinybė?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Gruodžio pabaigoje po pusantrų metų rekonstrukcijos vėl duris atvers 600 vietų koncertų salė Šaulių gatvėje. Festivaliu „Muzika sugrįžta“, kuris truks iki pat Naujųjų, prasidės visiškai naujas buvusių Šaulių namų istorijos etapas. Atnaujintame pastate įsikurs koncertinė organizacija, puoselėjanti miesto muzikinį gyvenimą. Sena, tačiau tarsi iš naujo atgimusi vieta keis ne tik savo veiklos kryptį, bet ir atspindės esminius miesto kultūrinio gyvenimo pokyčius.

Skelbs konkursą

Beveik 7 milijonus litų miesto biudžetui kainavusi gražuolė salė tapo ne tik pasigėrėjimo, bet ir diskusijų objektu. Ar miestui, kuriame jau yra Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų, Žvejų rūmų, Muzikinio teatro salės, būtinai reikia dar vienos vietos, kur vyktų tik muzikinis gyvenimas?

Įvairiai buvo vertinamas ir prieš mėnesį paskelbtas Muzikos centro, kuriam anksčiau priklausė renovuojama koncertų salė, reorganizacijos projektas. Rytoj miesto tarybos posėdyje turėtų paaiškėti, ar miesto politikai pritars šiai naujovei, kuri daugelį Muzikos centro kolektyvų privers keisti ne tik veiklos kryptį, bet ir nusistovėjusį darbo ritmą. Jeigu taryba pritars reorganizacijos projektui, bus skelbiamas konkursas koncertinės organizacijos direktoriaus pareigoms užimti.

Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė neprasitarė apie galimas kandidatūras, tačiau kuluaruose šnekama, kad į šį postą pretenduoja Muzikos centro direktorius A.Lenkauskas, „Aukuro“ choro vadovas A.Vildžiūnas. Buvo kalbama, kad koncertinės organizacijos vadovu gali būti kviečiamas dirbti kontroversiškai vertinamas muzikologas iš Vilniaus V.Gerulaitis. Tarp galimų kandidačių minimos ir dvi kompozitorės – klaipėdietė L.Narvilaitė-Budriūnienė ir vilnietė A.Žigaitytė.

Žygiai dėl pinigų

Buvę Šaulių namai sovietmečiu išlaikė šiek tiek militaristinį pavadinimą: čia įsikūrė Karininkų namai. Kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėl buvo sprendžiama, kam patikėti šį turtą. Renkantis šeimininkus, daug lėmė pastato istorinė praeitis ir tai, kad prieškariu čia buvo koncertų salė. Todėl uostamiesčio kultūros žmonės labai stengėsi, kad šis pastatas liktų miestui ir tarnautų kultūros reikmėms. Jau tuomet jame tikėtasi įkurti koncertų salę.

Tačiau iš pradžių ją būtinai reikėjo rekonstruoti. Tuometinė miesto valdžia suprato, kad savo lėšomis nesugebės to padaryti. Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja N. Laužikienė prisimena, kad buvo ieškoma įvairiausių variantų. Belstasi į Kultūros ministerijos duris, bandyta salės rekonstrukcijai pinigų gauti iš valstybės kišenės. 1994-1995 metais norėta čia steigti nacionalinės filharmonijos filialą. Tačiau Kultūros ministerija tam nepritarė. Filharmonijos steigėja siūlyta tapti apskričiai, tačiau jos vadovų ši mintis taip pat nesudomino.

Prie to, kad būtų įgyvendinta salės renovacijos idėja, prisidėjo daugybė žmonių, tačiau akivaizdų postūmį, Kultūros skyriaus vedėjos teigimu, davė direktoriaus pavaduotoja į Muzikos centrą dirbti atėjusi Danutė Žičkuvienė. Jos pastangomis iš miesto biudžeto gauta šiek tiek lėšų ir sutvarkytas pastato fojė. Iki tol atrodęs nepatrauklus statinys, suremontavus mažą jo gabalėlį, atsiskleidė visu grožiu. Pagaliau miestas pasiryžo duoti pinigų salės renovacijos projektui. O po kurio laiko lėšų atsirado ir darbams atlikti.

Turės viešbutį

Po renovacijos duris atversianti salė bus specialiai pritaikyta koncertams, jos akustiką derina specialistas iš Rygos. Sutvarkytos pagalbinės patalpos, persirengimo, grimo kambariai. Kitoje pastato pusėje įrengtos dvi konferencijų salės. Dar viena naujovė – trijų kambarių viešbutėlis atvykstantiems artistams. Vienas labiausiai muzikinę bendruomenę džiuginančių faktų, kad naujoji salė turės ir naują, taip pat iš miesto biudžeto lėšų nupirktą fortepijoną „Steinway“, kurį išrinko pianistas Petras Geniušas.

N.Laužikienė įsitikinusi, kad tai bus pati tinkamiausia erdvė akademinės, rimtosios muzikos koncertams. Tokios vietos miestas iki šiolei neturėjo. Pašnekovė paneigė, kad salė įsileis tik rimtąją muziką ir tik vadinamuosius profesionalus. Anot jos, naujosios koncertų salės durys bus atviros įvairiems, tačiau, svarbiausia, meniškai kokybiškiems projektams.

Banketų nebus?

Šiuo metu vykstančios Muzikos centro reorganizacijos esmė – atskirti profesinę, akademinę veiklą nuo mėgėjų meninės veiklos. Bus orientuojamasi į dvi įstaigas – kultūros centrą, liksiantį Žvejų rūmuose, ir koncertinę organizaciją, kuri įsikurs Šaulių gatvėje. Naujojoje salėje repetuos trys kolektyvai: Klaipėdos kamerinis orkestras, choras „Aukuras“ ir pučiamųjų kvintetas. Jiems talkins vadybininkai, kurie inicijuos naujus projektus. Koncertinė organizacija bus biudžetinė įstaiga ir gaus 70 proc. finansavimą. 30 proc. turės užsidirbti iš koncertinės veiklos, salės nuomos. Salės išlaikymas, jos veikla miestui atsieis maždaug 1 milijoną litų. Pasak N.Laužikienės, tai tiek pat, kiek reikėjo ir iki šiolei.

Kultūros skyriaus vedėja paneigė mintį, kad koncertų salė taps banketų sale. Netgi labai norint, tai bus neįmanoma: salėje kėdės nepajudinamos. Tačiau salės aplinka, kitos patalpos, konferencijų salelės galės būti nuomojamos laisvu nuo koncertinio gyvenimo laiku.

„Kodėl Vilniuje niekas nekelia klausimo – ar prabanga turėti Nacionalinės filharmonijos salę, Kongresų rūmų salę? Klaipėdoje, neturinčioje nė vienos, iškyla klausimas – ar tai prabanga? Manau, tai neetiška. Be to, koncertinė organizacija – tai įstaiga su visa savo struktūra, reklama, kolektyvų veikla, su įprasta vieta ir įprastu muzikinio gyvenimo ritmu“,- sakė Kultūros skyriaus vedėja.

Svarbiausia – kokybė

Aktyviai miesto muzikiniame gyvenime dalyvaujanti kompozitorė Loreta Narvilaitė-Budriūnienė džiaugėsi, kad miestas pagaliau turės savo koncertų salę. „Visas mieste buvusias koncertines erdves – Muzikos centro, KU Menų fakulteto, Muzikinio teatro, Žvejų rūmų – valdo institucijos, kurios neturi tikslo organizuoti miesto koncertinį gyvenimą. Naujoji organizacija – Klaipėdos koncertų salė – steigiama kaip koncertinė institucija. O visavertei jos veiklai reikalinga erdvė, kuri, beje, turėtų atitikti koncertinių salių reikalavimus – pradedant optimaliu scenos dydžiu, salės akustika, kokybiškomis garso, apšvietimo techninėmis galimybėmis, persirengimo kambariais ir baigiant kavine, rūbine, fojė ir t.t.“,- kalbėjo kompozitorė.

L.Narvilaitė-Budriūnienė mano, kad koncertų salės veiklą reglamentuos įstatai ir jos vadovų bei meno tarybos nuostatos. Pagrindiniai kriterijai turėtų būti aukšta meninė renginių kokybė ir profesionalumas, kurie leistų atlikėjams (nesvarbu, iš kur jie – Klaipėdos, Radviliškio ar Londono) pretenduoti į šios salės sceną.

Galima konkurencija

Choro „Aukuras“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas taip pat įsitikinęs, kad miestui buvo būtina profesionaliai įrengta koncertų salė. Jau esančios erdvės neatitiko šių reikalavimų. Žvejų rūmuose koncertai galėjo vykti tik su įgarsinimu – ten nėra labai gera akustika. Didžiulė salė labiau tinka popmuzikos koncertams, šou renginiams ar teatro spektakliams. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salės akustika – puiki, tačiau jos aplinka – pernelyg akademinė. Rūbinė – rūsyje, nėra kur kavos atsigerti. Be to, egzaminų metu su koncertais į ją nebuvo įmanoma patekti. A.Vildžiūnas neatmeta minties, kad tarp KU Menų fakulteto koncertų salės ir Klaipėdos koncertų salės bus šiokia tokia konkurencija.

KU Menų fakulteto dekanas prof. Vytautas Tetenskas visiškai nebijo šios konkurencijos. Naujoji salė, anot jo, tikrai ne prabanga, ji miestui buvo būtina. „Tik, duok Dieve, kad jie tą salę užpildytų žiūrovais“,- abejojo dekanas, pastebėjęs, kad ir gerokai mažesnė KU MF koncertų salė nebūna visada pilna. Anot jo, ir tas pats P.Geniušas turbūt mieliau gros artipilnėje kamerinėje KU MF salėje, negu pustuštėje didesnėje ir prabangesnėje buvusioje Muzikos centro salėje. Be to, KU MF koncertų salė taip pat turės tokį pat fortepijoną „Steinway“, kaip ir Šaulių gatvėje esanti koncertų salė. Tai turėtų dar labiau patraukti atlikėjus, kurie dažnai šią salę aplenkdavo dėl prasto instrumento.

Atidarymui – festivalis

Koncertų salė savo veiklą pradės gruodžio 23-iąją. Iki pat Naujųjų metų truks jos atidarymui skirtas festivalis „Muzika sugrįžta“, kurio programoje – septyni koncertai. Festivalio programos sudarytojai – A.Vildžiūnas ir L.Narvilaitė-Budriūnienė. Tik dviejuose – pirmajame ir paskutiniame festivalio koncertuose pasirodys uostamiesčio kolektyvai – choras „Aukuras“ ir Klaipėdos kamerinis orkestras. Visi kiti – šalyje ir užsienyje žymūs atlikėjai, kolektyvai – kviestiniai. Vieni brangiausių – G.Rinkevičiaus vadovaujamas simfoninis orkestras, neseniai susikūręs smuikininko V. Čepinskio styginių ansamblis, pianistas P.Geniušas, visuomenei pademonstruosiantis neseniai iš Hamburgo pargabento naujutėlaičio, už miesto lėšas pirkto fortepijono „Steinway“ galimybes.

Spaudoje paskelbus festivalio programą, kai kurie Klaipėdos muzikinio pasaulio atstovai sukluso, – ar vietinius muzikus savotiškai ignoruojanti programa nėra paraiška ateičiai? Ar tai nereiškia, kad naujojoje salėje nuo šiolei pasirodys tik Lietuvos ir užsienio kolektyvai, atlikėjai, nustumdami į šalį vietinius – kaip antrarūšius, netinkamus išpuoselėtos salės blizgesiui? Kai kuriuos muzikus kiek įžeidė ir pats festivalio pavadinimus – „Muzika sugrįžta“, tarsi iki šiolei mieste jos nebuvo, o kažkas mostelėjo burtų lazdele ir ją sugrąžino.

Muzikinė labdara?

„Gal tai kokios ambicijos, tačiau aš nesuprantu, kodėl Klaipėda, turinti didžiulį būrį gerų muzikantų, kviečiasi atlikėjus iš Vilniaus?“- stebėjosi prof. V.Tetenskas.

Muzikologė prof. Daiva Kšanienė taip pat prasitarė šiek tiek nusivylusi festivalio „Muzika sugrįžta“ programa. „Tai – Klaipėdos salė, todėl, man atrodo, bent jau pirmame renginyje turėtų dominuoti vietiniai, o ne iš kitur pakviesti atlikėjai. Lyg mes būtume koks užkampis, kuris neturi nieko savo ir dairosi iš kitur muzikinės labdaros“,- sakė D.Kšanienė.

Nepaisant to, miesto muzikinio gyvenimo entuziastė džiaugiasi, kad Klaipėda pagaliau turės koncertų salę. Nes iki šiolei miestui trūko didesnės erdvės. Miestiečiai neturėjo galimybės klausytis simfoninės muzikos. KU MF koncertų salė tinka tik kameriniams koncertams. Pasak D.Kšanienės, ši salė nepritaikyta didelio kolektyvo garso jėgai, todėl net nukentėdavo pasirodymų meninė kokybė.

Naujoji salė atkurs galimybę atsirasti visaverčiam muzikiniam gyvenimui. Tačiau, jeigu vadovaus tie žmonės, kurie sudarė pirmojo festivalio programą, D.Kšanienės nuomone, Klaipėda turės filharmoniją, kuri kviesis atlikėjus iš kitur, o savuosius ir toliau ignoruos.

Buvo svarbiausia

Šaulių namai mena ne vieną amžių ir turi gilias kultūrinio gyvenimo tradicijas. Šauliai visoje Prūsijoje turėjo savo namus, kur rengdavo ne tik šaudymo turnyrus, bet ir įvairias šventes. Jono Tatorio knygoje „Senoji Klaipėda“ rašoma, kad 1841 metais tarp dabartinių Šaulių ir S. Nėries gatvių šauliai įsigijo nemažą žemės plotą, kur pirmiausiai įsirengė šaudyklą. Vėliau buvo pristatytas mūrinis pastatas – organizacijos būstinė, užveistas sodas, kuriame įrengta orkestrinė. Maždaug 1878 metais pastatas buvo rekonstruotas, papuoštas lipdiniais, jame sumontuota didelė salė su scena. Tuo metu Šaulių namų koncertų salė buvo didžiausia mieste. Pastate šauliai įrengė ir mažesnę pobūvių salę. Ją galėjo įvairioms reikmėms išsinuomoti miestiečiai. Daugiausiai Šaulių namų salėse buvo rengiamos masinės šventės.

Pasak prof. Daivos Kšanienės, tyrinėjusios miesto muzikinio gyvenimo istorinę raidą, Šaulių namai prieškarinėje Klaipėdoje buvo vienas svarbiausių kultūros pastatų. Čia vyko visi reikšmingiausi simfoninės muzikos koncertai, čia pasirodydavo žymiausi atlikėjai iš viso pasaulio.

Pagaliau atnaujinus koncertų salę, dedama daug vilčių, kad kadaise buvusi svarbiausia miesto muzikinė erdvė patenkins į ją daug pinigų ir energijos investavusiųjų lūkesčius ir įtvirtins gilias mūsų miesto muzikines tradicijas.