FOTOGRAFIJA

Tarp objekto ir tylos – kiekvienas savaip

Goda GIEDRAITYTĖ

Kiekvienąsyk stebina fotografijos gaivastis (terminas, sujungiantis du žodžius: gaivus ir gyvybingas). Regis, jau tiek išieškota, tiek užfiksuota, o vis tiek masina. Turbūt ne veltui meno tyrinėtojai iki šiol fotografiją kaltina pakeitus nusistovėjusią dailės istorijos vagą.

Ieško nedrąsiai

Visos trys parodos pristato jaunųjų Lietuvos fotografų kūrybinius ieškojimus. Klajodami po keliasluoksnį, daugiaplanį ir netgi įviarialytį fotografijos pasaulį, jaunieji menininkai stengiasi deklaruoti savąją kūrybinę esatį, atrasti naują ir originalią, meno kūrėjo statuso vertą žiūros formą, mygtuko spragtelėjimo akimirką galinčią tapti kūnu. Siekiama atverti tai, ko kiti nemato, nepastebi, atskleisti vidujinę atvaizdo gelmę. Ir vis dėlto… Pasigendame išieškoto “savojo” stiliaus ar meninio mąstymo. Tarsi ir ieškoma, tačiau nedrąsiai, per tyliai, pašnibždomis. Kita vertus, kartais ir tyla gali nustelbti riksmą, kaip, pavyzdžiui, J. Gelucevičiūtės gėlių cikle.

Tik lyriška linija

Dalyvauja moterys. Šioks toks feministinis nuokrypis (akcentas), bet įdomus ir net aktualus, turint omenyje vyriškosios lyties dominantę dailėje. Netrunku prisiminti ir šiemet Klaipėdos dailės parodų rūmuose viešėjusią spalvotosios fotografijos pradininkės Madame Yevonde ekspoziciją. Drąsūs ir netgi savotiškai šiuolaikiški britų fotomenininkės eksperimentai ataidi ir šiandienos fotografijos kūrėjų darbuose. Ir vis dėlto ryžtingas savojo “aš” deklaravimas neišsilieja į jokią moterišką jaunosios lietuvių fotografijos liniją. Gal tik sklindantis romantikos dvelksmas, lyriška linija, mąslumo ir susikaupimo akimirka charakterizuoja fotografiją à la femme.

Skęsta spalvose

Spalvos žaismė versus kompozicijos darna. Įdomu, jog didžioji dalis fotografijų skęsta spalvų paletėje. Autoriai klaidžioja po jų labirintus, akcentuodami tai grynosios spalvos primatą, tai niuansuotą gamtos paletę. Kita vertus, spalvų gausai priešpastatoma veik visuose darbuose esanti labai aiški, neretai įcentruota, tektoniška kompozicija. Uždara plokštumos citata autorius įgalina akcentuoti vaizduojamo objekto svarbą, atskleisti jam būdingą charakterį.

Duoklė daiktui

Dominuoja objektas. Pažvelgę į Lietuvos fotografiją vos kelis dešimtmečius atgal, pastebėsime priešingas šiandienai tendencijas: skaudžių gyvenimo realijų ir portreto dialoge atskleidžiama žmogaus tema. Šiandien gi žmogaus ir gamtos įvaizdis tampa vis mažiau įdomus. Į pirmą planą iškeliami kasdienybės, objekto įvaizdžiai. Vartotojiškame pasaulyje atsisakoma figūratyvo. Duoklė mokama daiktui, jo gyvenimui, istorijai. Būtent per daiktą perteikiamas ir greta ar su juo egzistuojantis žmogus. Objektas tampa “sekretu”, saugančiu visas paslaptis, patyrimus, ištisus gyvenimus.

Sugėrę prisiminimus

Joanos Deltuvaitės (iš projekto “Keturikitaip”) daiktų karuselėje sukasi kasdienybė ir dvasingumas. Kiekvienas objektas čia atsiradęs ne šiaip sau: čia jo būta nuolatos. Ir pati autorė teigia, jog ekspozicija – “apie tylią daiktų, tarp kurių gyveni ir kuriais naudojiesi, bet kurių nepastebi, esatį”. Tik laikas juos nardino į nebūties ir prisiminimų kamufliažą. Les souvenirs, les souvenirs… Panašiai dar gyvos praeities eskizus fiksuoja ir Jova Ambrazaitytė. Monochrominiai dušų kabinų kadrai sumišę su kadaise čia besimaudžiusių žmonių pokalbiais, tekančio vandens čiurkšlėmis, šampūno kvapu. “Atsiminimas – dienoraštis, sugėręs mūsų garsus ir šviesą”.

Dangčiai po kojomis

Objektų pasakojimų klausosi ir Vacys Nevčesauskas, kolekcionuojantis Didžiosios Britanijos miestuose pasimetusių kanalizacijos dangčių “portretus”. Įvairiaspalvė dokumentinė serija apie kasdien žmonių mindomus ir visiems įprastus bei nepastebimus gatvės gyvenimo liudininkus kvestionuoja ne tik objekto egzistencijos niuansus. Tie dangčiai byloja ir apie žmonių pasyvumą, santykį su aplinkiniais ir pasauliu, nuolatinį skubos palydovą.

Skverbiasi į gamtą

Tuo tarpu A. Pažereckaitė grimzta į linijos ir spalvinės dėmės estetiką. Pasitelkdama smėlio, ledo stichijas bei fotografijas lydinčias poeto D. Kajoko eilutes, jaunoji menininkė skverbiasi į gamtos grožį, atskleisdama mus nuolat supančių mažų stebuklų kerus: plunksną, įstrigusią tarp nendrių, iš smėlio sąnašų išnyrantį veido profilį, ledo piešinius ant stiklo, o gal ir pačios autorės “sielos atspindį”.

Kapų gėlės

Ramybe ir harmonija alsuoja ir J. Gelucevičiūtės darbai. Tai, subjektyvia šio straipsnio autorės nuomone, stipriausia fotoparoda. Tiek pasirinkta tema ir jos traktuote, tiek ir ekspozicijos architektūra. Per ramiai plevenančius vieną ar kelis gėlės žiedus autorė atskleidžia visą kapų esatį: žmogaus gyvenimo trumpumą, sielvartą, ašaromis nuplautą kelią į kapines, ilgesį, vienatvę, skausmą, kartu ir ramybę, rimtį, tylą, susikaupimą…

Fiksuoja laimę

Vienintelis ekspozicijose išsiskyręs portretiniais darbais yra Ugnius Gelguda (projektas “Keturikitaip”). Cikle apie šiandieninę šeimą – tradicinių ir netradicinių šeimų paveikslai. Fotoobjektyvu fiksuojama dviejų žmonių laimė, nediferencijuojant į teisingą ir neteisingą, priimtiną ir smerktiną. Monochrominiai jausmų pasauliai liudija realią šiandienos situaciją. (Tiesa, dėl visuomenėje dar vyraujančių nuostatų fotografijose įamžintos homoseksualios poros ne iš Lietuvos, bet iš Latvijos.)

LANGAS

Statys paminklą Lietuvos himnui

Nacionalinės premijos laureatai klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas ir nidiškis architektas Ričardas Krištapavičius laimėjo dar vieną projektų konkursą ir statys paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui dr. Vincui Kudirkai Vilniuje. 2006 metais naujasis paminklas turėtų iškilti pačiame sostinės centre, Savivaldybės aikštėje, prieš Vyriausybės rūmus.

Pasirodė Didžiajame muzikų parade

Lapkričio 20-ąją aštuntą kartą Vilniuje vykusiame Didžiajame muzikų parade pasirodė ir klaipėdiečiai – uostamiesčio mišrus choras „Aukuras“, pianistas Saulius Šiaučiulis bei birbynininkas Vytautas Tetenskas.

„Klaipėdos“ inf.

„Rašto meno“ paroda pasiekė Vilnių

Trečioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, praėjusį pavasarį startavusi Klaipėdoje, spalį buvo pristatyta Šiaulių „Laiptų“ galerijoje, o nuo lapkričio 16-osios eksponuojama Vilniuje. „Arkos“ galerijos erdvėse „Rašto menas“ pristatomas kartu su vilniečių skulptorių paroda „Žodžio laisvė“. Abi ekspozicijos dedikuotos lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui.

„Klaipėdos“ inf.

AKCIJA

“N. Drama 2004” atveria mūsų rezervato sienas

Ovidijus PETKEVIČIUS
Akcijos “N. Drama 2004” koordinatorius

Praėjusį savaitgalį Dramos teatre Gintaro Grajausko pjesės “Rezervatas” premjera prasidėjo naujosios lietuvių dramaturgijos akcija “N. Drama 2004”, truksianti net iki kitų metų kovo mėnesio pabaigos.

Šiuolaikinė, lietuviška

Pagrindinis akcijos tikslas – pristatyti pačius naujausius teatro eksperimentus, kurių atsiradimui pagrindą suteikia būtent šiuolaikinės lietuvių dramaturgų pjesės ar tai, kas kada nors jomis gali pavirsti. Be specialiai akcijai “N. Drama 2004” pastatytos pjesės – G. Grajausko “Rezervato”, projekto metu bus parodyti įvairių Lietuvos teatrų naujausi, premjeriniai šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pastatymai. Akcijos pabaigoje, 2005-ųjų kovo mėnesį, bus pristatyta dar viena su šio projekto vėliava gimusi premjera – teatro kritikės Rūtos Oginskaitės pjesė “Meškis po širdimi”. Tuo pat metu turėtų įvykti ir šiuolaikinių lietuvių dramaturgų “simpoziumas”.

Nyksta kaip bizonai

Lietuvos teatras jau keletą dešimtmečių įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose nenulipa nuo pjedestalo. Kultiniais tapę Lietuvos teatro režisieriai graibstyte graibstomi garsiausiuose Rytų ir Vakarų Europos teatruose. Iki šiol buvo galima pastebėti vieną dėsningumą – mūsų teatras garsėjo genialiais režisieriais ir pasaulinio garso pastatymais. Pastariesiems šioje “runkelių šalyje” konkurenciją tegalėjo sudaryti nebent krepšinis.

Iš rezervato į Madagaskarą

Išnyksta ribos

Pastaruoju metu sunku nubrėžti ribą tarp dramos, muzikinio ar šiuolaikinio šokio spektaklio. Ši riba iš tiesų visai išnyksta net dviejuose šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos pagrindu sukurtuose projektuose. Vasario ir kovo mėnesiais akcijoje “N. Drama 2004” bus pristatyti Antano Kučinsko ir Birutės Mar “Grimo opera” bei Gintaro Sodeikos ir Sigito Parulskio kamerinė opera “Vienatvė dviese”, kurios režisierius – Oskaras Koršunovas. Abiejų šių spektaklių premjeros įvyko šių metų šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida”. Abiejų šių spektaklių koproduktorius – Oskaro Koršunovo teatras. Abu šie darbai intriguoja netikėtais sceniniais sprendimais bei originalia dramaturgija.

K. Donelaitis nepaseno

Akcijos “N. Drama 2004” objektu taps ir “laiko patikrinti”, tačiau naujai “perskaityti” kūriniai. E. Nekrošiaus režisuoti K. Donelaičio “Metai” deramai praturtins šio projekto programą. Besidomintys nacionaliniais autoriais E. Nekrošiaus teatro gerbėjai turės progą Klaipėdoje pamatyti abi spektaklio dalis „Pavasario linksmybes” ir „Rudens gėrybes”. (Spektaklių rodymo data dar derinama, sekite informaciją.)

Provokuoja kūrėjus

Perfrazuodamas Gintaro Grajausko žodžius, pasakytus prieš “Rezervato” premjerą, kad “pasaulis yra rezervatas, pilnas vienišų indėnų”, drįsčiau teigti, kad dramaturgai tokie pat “vieniši indėnai”, tik neturintys savojo “rezervato”. Priešingai nei rezervato, akcijos “N. Drama 2004” nejuos “ganyklų tvoros” ar bekraščiai “kukurūzų laukai”. Pati akcijos trukmė (penki mėnesiai) provokuoja naujų pjesių bei naujų pavardžių dramaturgijos padangėje atsiradimą. Tad pirmyn!

PARODŲ AFIŠA

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

“Keturikitaip”: Jova Ambrazaitytė, Vacys Nevčesauskas, Joana Deltuvaitė, Ugnius Gelguda (Vilnius) – fotografija.

“Kapų gėlės”: Jurga Gelucevičiūtė (Vilnius) – fotografija.

“Spele, arba Žaidimas”: Liepojos (Latvija) fotoklubo narių fotografijos paroda.

“Baltijos švyturiai”: Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkų projektas – tapyba, grafika, akvarelės.

“Pasaulis – kaip didelė simfonija”: Jevgenijus Pečerskis (Kaliningradas) – spalvota grafika.

12 03 – 2005 01 08 „Grupinis santykiavimas“: Klaipėdos jaunųjų menininkų grupės “Žuvies akis” projektas. Pristatymas – gruodžio 3 d. 18 val.

12 08 – 2005 01 18 „Miegamajame“: Regina Šulskytė (Šiauliai) – fotografija. Atidarymas – gruodžio 8 d. 18 val.

12 08 – 2005 01 18 „Mirties sodas“: Aleksandras Ostašenkovas (Šiauliai) – fotografija. Atidarymas – gruodžio 8 d. 18 val.

12 10 – 2005 01 18 „Metų horizontai’2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

12 17 – 2005 01 18 „Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. (Bendras projektas su Klaipėdos menininkų namais.) Pristatymas – gruodžio 17 d. 18 val.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

“Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”: ilgalaikė (iki 2008 m.) uostamiesčio dailės paroda – tapyba, skulptūra, keramika, grafika, dailioji tekstilė.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Galerijos meno pažinimo centre – Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos moksleivių kūriniai.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„X + 2“: Ramūnas Čeponis (Vilnius) – tapyba.

12 10 – 2005 01 28 „Metų horizontai’2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Dekoruotas stalelis“: taikomojo meno projektas – dailininkų dekoruoti baldai.

12 02 – 2005 01 10 „Šilko improvizacijos“: Jolanta Šmitienė, Eva Tamošiūnienė, Margarita Taurinskienė (Kaunas) – kalėdinė dailiosios tekstilės paroda. Atidarymas – gruodžio 2 d. 17.30 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

“Trapi realybė”: stiklo menininkų grupės “4.9” projektas – Agnė Danelevičiūtė, Justina Samalionytė, Asta Vilminskaitė, Audrius Vaišnys (Kaunas) – stiklo objektų kompozicija.

12 17 – 2005 01 15 „Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. „Kopijuoti? Draudžiama…“: Jūratė Rekevičiūtė (Kaunas) – fotoinstaliacija.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

„Begalinės istorijos“: Arūnas Urniežis (Klaipėda) – tapyba.

12 06 – 2005 01 05 Kęstutis Balčikonis (Palanga) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Marius Liugaila (Vilnius) – grafika.

11 26-12 31 “Gintaras +”: tarptautinė taikomosios dailės paroda. Atidarymas – penktadienį 17 val.

12 08 – 2005 01 15 „Kalėdiniai indai“: Lietuvos taikomojo meno projektas. Pristatymas – gruodžio 8 d. 17 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

11 26 – 12 31 “Šviesos prisilietimas”: Onutė Paliukienė (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – penktadienį 17.30 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija (Tomo g. 7)

„Vakarykštis vėjas“: Latvijos fotomenininkų projektas.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

“Akimirkos žaismė”: Audreolė Pažereckaitė (Klaipėda) – fotografija (tekstai po fotografijomis – Donaldo Kajoko).

12 07 – 2005 01 05 „Kalėdinė dovana“: Sofija Kanaverskytė (Klaipėda) – dekoratyvinė tekstilė. Atidarymas – gruodžio 7 d. 18 val.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas “Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

12 17 – 2005 01 15 Giedrius Venckus (Palanga) – medžio drožiniai.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (Didžioji Vandens g. 6)

Klaipėdos krašto ir miesto istorija, kultūra, tradicijos, autentiški Klaipėdos krašto gyventojų buities, namų ūkio daiktai, drabužiai, archeologiniai radiniai, seni žemėlapiai, unikalios fotografijos, Klaipėdos miesto planai ir maketai.

„Mažoji Lietuva rinkiniuose, kūryba, visuomeninė veikla“: jubiliejinė Dionyzo Varkalio (Klaipėda) kalvystės meno, senų knygų ir fotografijų kolekcijų, dokumentų iš asmeninio archyvo paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

Eduardas Jonušas (Neringa) – tapyba.

12 03 – 2005 01 05 Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos moksleivių kūrybos kalėdinė paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Muzikos erdvės

Dar viena koncertų salė: prabanga ar būtinybė?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Gruodžio pabaigoje po pusantrų metų rekonstrukcijos vėl duris atvers 600 vietų koncertų salė Šaulių gatvėje. Festivaliu „Muzika sugrįžta“, kuris truks iki pat Naujųjų, prasidės visiškai naujas buvusių Šaulių namų istorijos etapas. Atnaujintame pastate įsikurs koncertinė organizacija, puoselėjanti miesto muzikinį gyvenimą. Sena, tačiau tarsi iš naujo atgimusi vieta keis ne tik savo veiklos kryptį, bet ir atspindės esminius miesto kultūrinio gyvenimo pokyčius.

Skelbs konkursą

Beveik 7 milijonus litų miesto biudžetui kainavusi gražuolė salė tapo ne tik pasigėrėjimo, bet ir diskusijų objektu. Ar miestui, kuriame jau yra Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų, Žvejų rūmų, Muzikinio teatro salės, būtinai reikia dar vienos vietos, kur vyktų tik muzikinis gyvenimas?

Įvairiai buvo vertinamas ir prieš mėnesį paskelbtas Muzikos centro, kuriam anksčiau priklausė renovuojama koncertų salė, reorganizacijos projektas. Rytoj miesto tarybos posėdyje turėtų paaiškėti, ar miesto politikai pritars šiai naujovei, kuri daugelį Muzikos centro kolektyvų privers keisti ne tik veiklos kryptį, bet ir nusistovėjusį darbo ritmą. Jeigu taryba pritars reorganizacijos projektui, bus skelbiamas konkursas koncertinės organizacijos direktoriaus pareigoms užimti.

Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė neprasitarė apie galimas kandidatūras, tačiau kuluaruose šnekama, kad į šį postą pretenduoja Muzikos centro direktorius A.Lenkauskas, „Aukuro“ choro vadovas A.Vildžiūnas. Buvo kalbama, kad koncertinės organizacijos vadovu gali būti kviečiamas dirbti kontroversiškai vertinamas muzikologas iš Vilniaus V.Gerulaitis. Tarp galimų kandidačių minimos ir dvi kompozitorės – klaipėdietė L.Narvilaitė-Budriūnienė ir vilnietė A.Žigaitytė.

Žygiai dėl pinigų

Buvę Šaulių namai sovietmečiu išlaikė šiek tiek militaristinį pavadinimą: čia įsikūrė Karininkų namai. Kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėl buvo sprendžiama, kam patikėti šį turtą. Renkantis šeimininkus, daug lėmė pastato istorinė praeitis ir tai, kad prieškariu čia buvo koncertų salė. Todėl uostamiesčio kultūros žmonės labai stengėsi, kad šis pastatas liktų miestui ir tarnautų kultūros reikmėms. Jau tuomet jame tikėtasi įkurti koncertų salę.

Tačiau iš pradžių ją būtinai reikėjo rekonstruoti. Tuometinė miesto valdžia suprato, kad savo lėšomis nesugebės to padaryti. Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja N. Laužikienė prisimena, kad buvo ieškoma įvairiausių variantų. Belstasi į Kultūros ministerijos duris, bandyta salės rekonstrukcijai pinigų gauti iš valstybės kišenės. 1994-1995 metais norėta čia steigti nacionalinės filharmonijos filialą. Tačiau Kultūros ministerija tam nepritarė. Filharmonijos steigėja siūlyta tapti apskričiai, tačiau jos vadovų ši mintis taip pat nesudomino.

Prie to, kad būtų įgyvendinta salės renovacijos idėja, prisidėjo daugybė žmonių, tačiau akivaizdų postūmį, Kultūros skyriaus vedėjos teigimu, davė direktoriaus pavaduotoja į Muzikos centrą dirbti atėjusi Danutė Žičkuvienė. Jos pastangomis iš miesto biudžeto gauta šiek tiek lėšų ir sutvarkytas pastato fojė. Iki tol atrodęs nepatrauklus statinys, suremontavus mažą jo gabalėlį, atsiskleidė visu grožiu. Pagaliau miestas pasiryžo duoti pinigų salės renovacijos projektui. O po kurio laiko lėšų atsirado ir darbams atlikti.

Turės viešbutį

Po renovacijos duris atversianti salė bus specialiai pritaikyta koncertams, jos akustiką derina specialistas iš Rygos. Sutvarkytos pagalbinės patalpos, persirengimo, grimo kambariai. Kitoje pastato pusėje įrengtos dvi konferencijų salės. Dar viena naujovė – trijų kambarių viešbutėlis atvykstantiems artistams. Vienas labiausiai muzikinę bendruomenę džiuginančių faktų, kad naujoji salė turės ir naują, taip pat iš miesto biudžeto lėšų nupirktą fortepijoną „Steinway“, kurį išrinko pianistas Petras Geniušas.

N.Laužikienė įsitikinusi, kad tai bus pati tinkamiausia erdvė akademinės, rimtosios muzikos koncertams. Tokios vietos miestas iki šiolei neturėjo. Pašnekovė paneigė, kad salė įsileis tik rimtąją muziką ir tik vadinamuosius profesionalus. Anot jos, naujosios koncertų salės durys bus atviros įvairiems, tačiau, svarbiausia, meniškai kokybiškiems projektams.

Banketų nebus?

Šiuo metu vykstančios Muzikos centro reorganizacijos esmė – atskirti profesinę, akademinę veiklą nuo mėgėjų meninės veiklos. Bus orientuojamasi į dvi įstaigas – kultūros centrą, liksiantį Žvejų rūmuose, ir koncertinę organizaciją, kuri įsikurs Šaulių gatvėje. Naujojoje salėje repetuos trys kolektyvai: Klaipėdos kamerinis orkestras, choras „Aukuras“ ir pučiamųjų kvintetas. Jiems talkins vadybininkai, kurie inicijuos naujus projektus. Koncertinė organizacija bus biudžetinė įstaiga ir gaus 70 proc. finansavimą. 30 proc. turės užsidirbti iš koncertinės veiklos, salės nuomos. Salės išlaikymas, jos veikla miestui atsieis maždaug 1 milijoną litų. Pasak N.Laužikienės, tai tiek pat, kiek reikėjo ir iki šiolei.

Kultūros skyriaus vedėja paneigė mintį, kad koncertų salė taps banketų sale. Netgi labai norint, tai bus neįmanoma: salėje kėdės nepajudinamos. Tačiau salės aplinka, kitos patalpos, konferencijų salelės galės būti nuomojamos laisvu nuo koncertinio gyvenimo laiku.

„Kodėl Vilniuje niekas nekelia klausimo – ar prabanga turėti Nacionalinės filharmonijos salę, Kongresų rūmų salę? Klaipėdoje, neturinčioje nė vienos, iškyla klausimas – ar tai prabanga? Manau, tai neetiška. Be to, koncertinė organizacija – tai įstaiga su visa savo struktūra, reklama, kolektyvų veikla, su įprasta vieta ir įprastu muzikinio gyvenimo ritmu“,- sakė Kultūros skyriaus vedėja.

Svarbiausia – kokybė

Aktyviai miesto muzikiniame gyvenime dalyvaujanti kompozitorė Loreta Narvilaitė-Budriūnienė džiaugėsi, kad miestas pagaliau turės savo koncertų salę. „Visas mieste buvusias koncertines erdves – Muzikos centro, KU Menų fakulteto, Muzikinio teatro, Žvejų rūmų – valdo institucijos, kurios neturi tikslo organizuoti miesto koncertinį gyvenimą. Naujoji organizacija – Klaipėdos koncertų salė – steigiama kaip koncertinė institucija. O visavertei jos veiklai reikalinga erdvė, kuri, beje, turėtų atitikti koncertinių salių reikalavimus – pradedant optimaliu scenos dydžiu, salės akustika, kokybiškomis garso, apšvietimo techninėmis galimybėmis, persirengimo kambariais ir baigiant kavine, rūbine, fojė ir t.t.“,- kalbėjo kompozitorė.

L.Narvilaitė-Budriūnienė mano, kad koncertų salės veiklą reglamentuos įstatai ir jos vadovų bei meno tarybos nuostatos. Pagrindiniai kriterijai turėtų būti aukšta meninė renginių kokybė ir profesionalumas, kurie leistų atlikėjams (nesvarbu, iš kur jie – Klaipėdos, Radviliškio ar Londono) pretenduoti į šios salės sceną.

Galima konkurencija

Choro „Aukuras“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas taip pat įsitikinęs, kad miestui buvo būtina profesionaliai įrengta koncertų salė. Jau esančios erdvės neatitiko šių reikalavimų. Žvejų rūmuose koncertai galėjo vykti tik su įgarsinimu – ten nėra labai gera akustika. Didžiulė salė labiau tinka popmuzikos koncertams, šou renginiams ar teatro spektakliams. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salės akustika – puiki, tačiau jos aplinka – pernelyg akademinė. Rūbinė – rūsyje, nėra kur kavos atsigerti. Be to, egzaminų metu su koncertais į ją nebuvo įmanoma patekti. A.Vildžiūnas neatmeta minties, kad tarp KU Menų fakulteto koncertų salės ir Klaipėdos koncertų salės bus šiokia tokia konkurencija.

KU Menų fakulteto dekanas prof. Vytautas Tetenskas visiškai nebijo šios konkurencijos. Naujoji salė, anot jo, tikrai ne prabanga, ji miestui buvo būtina. „Tik, duok Dieve, kad jie tą salę užpildytų žiūrovais“,- abejojo dekanas, pastebėjęs, kad ir gerokai mažesnė KU MF koncertų salė nebūna visada pilna. Anot jo, ir tas pats P.Geniušas turbūt mieliau gros artipilnėje kamerinėje KU MF salėje, negu pustuštėje didesnėje ir prabangesnėje buvusioje Muzikos centro salėje. Be to, KU MF koncertų salė taip pat turės tokį pat fortepijoną „Steinway“, kaip ir Šaulių gatvėje esanti koncertų salė. Tai turėtų dar labiau patraukti atlikėjus, kurie dažnai šią salę aplenkdavo dėl prasto instrumento.

Atidarymui – festivalis

Koncertų salė savo veiklą pradės gruodžio 23-iąją. Iki pat Naujųjų metų truks jos atidarymui skirtas festivalis „Muzika sugrįžta“, kurio programoje – septyni koncertai. Festivalio programos sudarytojai – A.Vildžiūnas ir L.Narvilaitė-Budriūnienė. Tik dviejuose – pirmajame ir paskutiniame festivalio koncertuose pasirodys uostamiesčio kolektyvai – choras „Aukuras“ ir Klaipėdos kamerinis orkestras. Visi kiti – šalyje ir užsienyje žymūs atlikėjai, kolektyvai – kviestiniai. Vieni brangiausių – G.Rinkevičiaus vadovaujamas simfoninis orkestras, neseniai susikūręs smuikininko V. Čepinskio styginių ansamblis, pianistas P.Geniušas, visuomenei pademonstruosiantis neseniai iš Hamburgo pargabento naujutėlaičio, už miesto lėšas pirkto fortepijono „Steinway“ galimybes.

Spaudoje paskelbus festivalio programą, kai kurie Klaipėdos muzikinio pasaulio atstovai sukluso, – ar vietinius muzikus savotiškai ignoruojanti programa nėra paraiška ateičiai? Ar tai nereiškia, kad naujojoje salėje nuo šiolei pasirodys tik Lietuvos ir užsienio kolektyvai, atlikėjai, nustumdami į šalį vietinius – kaip antrarūšius, netinkamus išpuoselėtos salės blizgesiui? Kai kuriuos muzikus kiek įžeidė ir pats festivalio pavadinimus – „Muzika sugrįžta“, tarsi iki šiolei mieste jos nebuvo, o kažkas mostelėjo burtų lazdele ir ją sugrąžino.

Muzikinė labdara?

„Gal tai kokios ambicijos, tačiau aš nesuprantu, kodėl Klaipėda, turinti didžiulį būrį gerų muzikantų, kviečiasi atlikėjus iš Vilniaus?“- stebėjosi prof. V.Tetenskas.

Muzikologė prof. Daiva Kšanienė taip pat prasitarė šiek tiek nusivylusi festivalio „Muzika sugrįžta“ programa. „Tai – Klaipėdos salė, todėl, man atrodo, bent jau pirmame renginyje turėtų dominuoti vietiniai, o ne iš kitur pakviesti atlikėjai. Lyg mes būtume koks užkampis, kuris neturi nieko savo ir dairosi iš kitur muzikinės labdaros“,- sakė D.Kšanienė.

Nepaisant to, miesto muzikinio gyvenimo entuziastė džiaugiasi, kad Klaipėda pagaliau turės koncertų salę. Nes iki šiolei miestui trūko didesnės erdvės. Miestiečiai neturėjo galimybės klausytis simfoninės muzikos. KU MF koncertų salė tinka tik kameriniams koncertams. Pasak D.Kšanienės, ši salė nepritaikyta didelio kolektyvo garso jėgai, todėl net nukentėdavo pasirodymų meninė kokybė.

Naujoji salė atkurs galimybę atsirasti visaverčiam muzikiniam gyvenimui. Tačiau, jeigu vadovaus tie žmonės, kurie sudarė pirmojo festivalio programą, D.Kšanienės nuomone, Klaipėda turės filharmoniją, kuri kviesis atlikėjus iš kitur, o savuosius ir toliau ignoruos.

Buvo svarbiausia

Šaulių namai mena ne vieną amžių ir turi gilias kultūrinio gyvenimo tradicijas. Šauliai visoje Prūsijoje turėjo savo namus, kur rengdavo ne tik šaudymo turnyrus, bet ir įvairias šventes. Jono Tatorio knygoje „Senoji Klaipėda“ rašoma, kad 1841 metais tarp dabartinių Šaulių ir S. Nėries gatvių šauliai įsigijo nemažą žemės plotą, kur pirmiausiai įsirengė šaudyklą. Vėliau buvo pristatytas mūrinis pastatas – organizacijos būstinė, užveistas sodas, kuriame įrengta orkestrinė. Maždaug 1878 metais pastatas buvo rekonstruotas, papuoštas lipdiniais, jame sumontuota didelė salė su scena. Tuo metu Šaulių namų koncertų salė buvo didžiausia mieste. Pastate šauliai įrengė ir mažesnę pobūvių salę. Ją galėjo įvairioms reikmėms išsinuomoti miestiečiai. Daugiausiai Šaulių namų salėse buvo rengiamos masinės šventės.

Pasak prof. Daivos Kšanienės, tyrinėjusios miesto muzikinio gyvenimo istorinę raidą, Šaulių namai prieškarinėje Klaipėdoje buvo vienas svarbiausių kultūros pastatų. Čia vyko visi reikšmingiausi simfoninės muzikos koncertai, čia pasirodydavo žymiausi atlikėjai iš viso pasaulio.

Pagaliau atnaujinus koncertų salę, dedama daug vilčių, kad kadaise buvusi svarbiausia miesto muzikinė erdvė patenkins į ją daug pinigų ir energijos investavusiųjų lūkesčius ir įtvirtins gilias mūsų miesto muzikines tradicijas.

AFIŠA

Skambės vargonai ir birbynė

Daiva KŠANIENĖ

Šiandien 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje (K. Donelaičio g. 4) įvyks vargonininkės Elenos Paradies ir birbynininko Vytauto Tetensko koncertas.

Klaipėda gali didžiuotis turinti puikius muzikos atlikėjus – vargonininkę Eleną Paradies ir birbynininką Vytautą Tetenską. Tai Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių bei Amerikoje pripažinti, aukštai vertinami muzikos interpretatoriai.

Docentė E. Paradies, studijavusi Lietuvos muzikos akademijos fortepijono klasėje pas prof. Mūzą Rubackytę, baigusi Nižnij Novgorodo (Rusija) M. Glinkos konservatorijoje vargonų klasę, stažavusis pas garsius Europos vargonų profesorius, yra vienintelė profesionali vargonininkė Klaipėdoje, dalyvaujanti daugybėje koncertų, miesto renginių, organizuojanti Klaipėdos vargonų muzikos festivalius.

Profesorius Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, Liaudies muzikos katedros vedėjas V. Tetenskas – geriausias Lietuvos birbynininkas. Jo menu žavėjosi daugelio pasaulio šalių klausytojai. Svarbiausia, kad daugybėje savo koncertų jis supažindina Lietuvos ir įvairiausių kitų šalių klausytojus su įstabiu lietuvių liaudies instrumentu – birbyne, su kuria gali konkuruoti daugelis klasikinių medinių pučiamųjų instrumentų. Ne atsitiktinai birbynės tembrą savo simfoniniuose kūriniuose vis dažniau panaudoja šiuolaikiniai kompozitoriai.

E. Paradies ir V. Tetenskas yra išleidę jau dvi kompaktines plokšteles. Rengiamo koncerto programoje vyraus kūriniai, įrašyti antrajame, neseniai išleistame CD. Programą atlikėjai sudarė iš baroko ir klasicizmo epochų įvairių šalių kompozitorių kūrinių. Baroko stilistikoje greta vokalinių, fortepijoninių, orkestrinių žanrų ypatingą vietą užėmė muzika vargonams. Vargonai jau buvo tapę instrumenų karaliumi ir visi XVII a. – XVIII a. pradžios kompozitoriai garbės reikalu laikė rašyti muziką vargonams. Taigi baroko epocha kartu yra ir vargonų muzikos epocha.

Tačiau suprantama, kad baroko ir klasicizmo kompozitoriai nekūrė birbynei. Tuo metu šis instrumentas egzistavo dar tik lietuvių liaudies tradicijoje ir toli gražu nebuvo ištobulintas koncertinis instrumentas. Natūralu, kad jis buvo visai nežinomas Vakarų Europoje. Tik XX a. birbynė tapo lygiateisiu tarp kitų koncertinių instrumentų. Jam kūrinius ėmė rašyti lietuvių kompozitoriai, kartais vieną kitą sukuria ir kitataučiai kūrėjai. Be to, gražaus, švelnaus tembro birbyne gali būti atliekamos įvairiausios melodingos kompozicijos, parašytos ir obojui, ir dainininko balsui, ir klarnetui, ir kt. instrumentams.

Koncerte skambės mažai mums žinomo XVII a. pabaigos anglų kompozitoriaus ir vargonininko Dž. Klarko (Jeremiah Clarke, 1675-1707) kūrinys “Danijos princo maršas”. Girdėsime baroko epochos karaliaus, genialaus kompozitoriaus-polifonisto, vargonininko ir improvizatoriaus, kantoriaus, choro vadovo, muzikos mokytojo, puikiai grojusio smuiku, altu, klavesinu ir kitais instrumentais Johano Sebastiano Bacho “Tokata ir fuga” d-moll bei Ariją. Bus atliktas XVII a. pabaigos prancūzų kompozitoriaus Marko Antuano Šarpantjė (Marc Antoine Charpentier, 1634-1704) Preliudas iš “Te Deum” ir XVIII a. pradžios vėlyvojo baroko atstovo, italų kompozitoriaus ir rašytojo Benedeto Marčelo (Benedetto Marcello, 1686-1739) melodingas, subtilus Adagio iš Koncerto obojui su orkestru c-moll. Taip pat skambės J. S. Bacho – A. Vivaldžio Koncertas vargonams a-moll ir italų kompozitoriaus bei smuikininko Tomazo Albinonio (Tomaso Albinoni, 1671-1750) polifoniniu meistriškumu, muzikos tėkmės plastiškumu pasižymintis Adagio g-moll. Išgirsime ir genialiojo XVII a. antrosios pusės britų kompozitoriaus, nacionalinės operos pradininko ir pagrindėjo, instrumentinės muzikos meistro Henrio Perselo (Henry Purcell, 1659-1695) “Trumpet Tune”. Be to, atlikėjai pagros didingosios klasicizmo epochos muzikoje pradininko, vokiečių kompozitoriaus Kristoforo Vilibaldo Gliuko (Christoph Willibald Gluck, 1714-1741) kantilenišką ištrauką iš nemirtingosios operos “Orfėjas ir Euridikė”. E. Paradies ir V. Tetensko koncertą užbaigs vieno populiariausių XVIII a. italų kompozitoriaus, beveik 1000 kūrinių autoriaus A. Vivaldžio (1675-1741) Koncertas obojui ir orkestrui a-moll.

TEATRAS. DVI NUOMONĖS APIE PREMJERĄ

Viskas apie meilę

Rita BOČIULYTĖ

Intriguojančia spektaklio „Viskas apie moteris“ premjera Klaipėdos dramos teatras pradėjo naują sezoną.

Šiuolaikinio kroatų dramaturgo Miro Gavrano, 1999-aisiais pripažinto geriausiu vidurio Europos rašytoju, vos prieš ketverius metus parašytos pjesės pirmasis pasirodymas Lietuvos scenoje neliko nepastebėtas. Nekantraujančiųjų sužinoti „Viską apie moteris“ buvo pilnutėlė salė. Gal ir todėl, kad spektaklis intrigavo žinomais kūrėjų vardais. Jį režisavo žymi lietuvių teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Pirmajame šios režisierės pastatyme Klaipėdos dramos teatre „Viską apie moteris“ publikai iškloti užsimojo ne bet kas, o aktorės Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė, sukūrusios net po penkis vaidmenis. Joms padėti pasišovė vilniečiai scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, spektakliui muziką parašė klaipėdietis džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis.

Iš minimalistinio scenovaizdžio tamsos matome prieš akis fragmentiškai išnyrančius be galo skirtingų šiuolaikinių moterų gyvenimus. Tokius apgaulingai aiškius – ant baltų scenos grindų – lyg ant delno ar podiumo, o vis dėlto tokius slėpiningus… Lyg spindinčios šukės išgyvenimų gausa scenoje pažyra neaprėpiamas moters pasaulis… Nenusakomai gilus ir platus, paperkantis dramatiškais ir komiškais atpažinimo ženklais…

Dvi draugės, iš kurių viena, prieš kurį laiką ištrūkusi iš motinos valdžios, pakliuvo… į geriausios draugės nelaisvę… Atsiradus trečiai draugei, kitų dviejų draugystei iškyla pavojus… Dvi seserys, iš kurių viena… paveržė kitos vaikiną, susituokė su juo, augina du vaikus, bet laimės nepatyrė… Jas sutaikyti bandanti motina, per savo jubiliejų sulaukusi septynerius metus viena su kita nesikalbančių dukterų… Trys viską apie suaugusiųjų gyvenimą žinančios mergaitės, dainuojančios vaikų darželio koncerte mamytėms, kurios ne visos randa laiko ateiti jų pasiklausyti… Trys mielos pleputės bendradarbės, linksmai leidžiančios šeštadienį be vyrų, negalinčios viena be kitos gyventi, tačiau slapta viena nuo kitos siekiančios savo viršininko sekretorės pareigų… Jaunatviškos, gyvenimo geismo kupinos garbaus amžiaus senutės, dievinančios pyragėlius ir vis dar besirungiančios dėl to paties vyriškio iš tos pačios senelių prieglaudos…

Visos tos penkiolika spektaklio moterų – be galo skirtingos, tačiau siužetiškai susijusios. Vienos gyvena kaimynystėje, kitos yra giminaitės, trečios tiesiog pažįstamos, džiaugsmingai ar skaudžiai atpažįstamos… Jas visas sieja ir begalinis dėmesio, meilės troškimas. Gal banalu būtų sakyti, kad tai – melodrama apie meilę… Tačiau kaipgi be jos?! Ar ne ji turėtų išgelbėti pasaulį? Ar ne ant jos tas pasaulis ir laikosi? Ar ne į ją mes visi veržiamės? Kitąsyk patys to nesuvokdami… Ar ne ji mus sergsti ir veda?.. Ta pati visaapglėbianti gyvenimo meilė, nenumaldomas gyvenimo geismas. Jis veda ir spektaklio „Viskas apie moteris“ veikėjas, ieškančias laimės ir besistengiančias džiaugtis gyvenimu, koks skaudus jis bebūtų. Į jas žiūrėdamas nejučiom pagalvoji: kažkur ten, tarp tų vaikų ir senučių yra ir tavo pasaulis, tavo gyvenimas, tavo troškimai… Spektaklyje atpažįstame savo bendradarbes, drauges, mamas, močiutes, seseris…

Pagal autoriaus norą (pjesės pradžioje M. Gavranas nurodo: „pjesė skirta vaidinti trims aktorėms“), visus penkiolika pjesės personažų moterų įvairiausiais jų gyvenimo tarpsniais – nuo vaikų darželio iki senelių prieglaudos – spektaklyje vaidina tik trys aktorės. V. Leonavičiūtė, N. Savičenko ir R. Šaltenytė – puikios, viena kitos vertos partnerės bet kuriame epizode. Kurdamos po penkis vaidmenis, čia pat scenoje jos meistriškai persikūnija iš vieno į kitą. Tas virsmas žiūrovui irgi labai įdomus, nes leidžia žvilgtelėti į aktorių kūrybos užkulisius. Nors joms kainuoja turbūt nemažai sveikatos, kad įvykdytų pjesės autorius nurodymus: „Keičiantis scenoms, t.y. keičiantis istorijoms, perėjimas turi būti greitas, taigi aktorių išvaizdoje pasikeičia tik minimalios detalės: šalis, skrybėlė, perukas, švarkelis“ (M. Gavrano remarka).

Režisierė ir aktorės įdėmiai įsiklausė ir į trečią, paskutinę, dramaturgo pastabą: „Kadangi pjesės struktūra sudėtinga, bus „sunku“ ją skaityti, statyti ir vaidinti. Patariu pjesę skaityti labai atidžiai, statyti su matematišku tikslumu, vaidinti dinamiškai.“ Spektaklis išties dinamiškas, „gyvas“ ir, svarbiausia, jaudinantis. Jo personažai ir atrodo, ir mąsto, ir elgiasi kaip tipiškos šiuolaikinės moterys. Aktorės vienus vaidmenis kuria kaip charakterius, o kitiems paima iš gyvenimo charakteringus ženklus (pvz., darželinukių istorijoje) ir paverčia juos teatrine savastimi. Fragmentiška spektaklio struktūra, sakytumei, ir nekelia kitokio tikslo. Bet kai kurie jo fragmentai tiesiog pribloškia aktorių meistryste atskleisti charakterį per keliolika minučių (pvz., motinos ir dviejų dukrų istorija). Tie ženklai, tas charakteringumas ir charakterių atsivėrimo blyksniai juodame scenos fone žavi ir jaudina. Jie kur kas efektingesni, nei to keisto vyriškio paveikslas, nusileidžiantis į sceną spektaklio pabaigoje. O gal tai idealaus vyro, kurio moterys taip ilgisi, svajonėse susikūrė, o gyvenime vis dar tebeieško, portretas?.. Jį sugalvojo tikrai ne pjesės autorius.

„Viskas apie moteris“ sklidina emocijų: juodų ir baltų – kaip spektaklio rūbas, atmieštų ironija ir humoru, – kaip jo spalvingi ir žaismingi aksesuarai. Labai šiuolaikiškas ir turiniu, ir forma sceninis kūrinys. Nors dėl formos niuansų galima ir pasiginčyti. Lakoniškas, netgi asketiškas scenovaizdžio brėžinys, „žaidimų aikštelės“ šonuose surikiuoti stikliniai indai aktorių „žaislams“ susidėti labai jau primena neseniai šiame teatre pastatytą O. Koršunovo „Šaltą vaiką“. Ar ne tose pačiose madingos aprangos parduotuvėse pirkti ir naujojo spektaklio veikėjų drabužiai?.. Vis dėlto plastmasinės dėžės ant ratukų – bene pati vertingiausia, nors gal ir ne originaliausia spektaklio rūbo detalė. Jos akimirksniu pavirsta kėdėmis, lagaminais, staliukais, vežimėliais, o jų dangčiai – šeimos fotografijų rėmais, laidotuvių vainikais… Sprendimai – ne nauji, tačiau funkcionalūs, tikslingi ir efektingi.

…Gal ir apie moteris šis spektaklis nieko naujo, juolab visko nei joms pačioms, nei vyrams nepasako… Vis dėlto jis braunasi į širdį, tarsi melsdamas stabtelėti ir įsižiūrėti į save, artimus žmones, dar kartą pabandyti juos suprasti, priimti tokius, kokie yra, ir mylėti.

Variacijos moters tema

Virginijus VYŠNIAUSKAS

Uostamiesčio Dramos teatre turėjau galimybę net du kartus pažiūrėti naują spektaklį – šiuolaikinio populiaraus Kroatijos dramaturgo Miro Gavrano pjesę „Viskas apie moteris“, pirmąkart pastatytą Lietuvoje.

Spektaklio programėlėje išaukštinti dar gana jauno pjesės autoriaus talentas ir nuopelnai privertė rimtai jais suabejoti, iš arčiau susipažinus su jo kūryba. Pjesei sceninę gyvybę suteikė pirmą kartą Klaipėdos dramos teatre statanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Bet kuriam Lietuvos teatro žinovui jos pristatyti nereikia, o tam, kuriam ji nieko nereiškia, bijau, kad nieko ir nereikš. Apie jos vardo svorį daug ką pasako vien tai, kad ji – ilgametė legendinio Vilniaus Jaunimo teatro vadovė, į Lietuvos teatrą atvedusi gausų talentingų aktorių būrį. Tiesa, pastaruoju metu ji vis rečiau stato spektaklius profesiniuose teatruose ir didesniąją savo kūrybos dalį atiduoda pedagoginiam darbui.

Pastatymas šį kartą pasiglemžė mažąją dramos teatro sceną, ir tai paaiškinama labai paprastai – spektaklyje vaidina tik trys aktorės (Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė). Režisierė perskaitė pjesę ir pasakė (beje, apie tai pareikšdama spaudoje), kad Klaipėdos teatre yra aktorės, kurios gali ją suvaidinti. (Įdomu, kokiame Lietuvos profesiniame teatre nėra tokių aktorių tokiai „šekspyriškai“ dramaturgijai?) Aktorės pačios pasidalino vaidmenis ir jų kūrė net po penkis (už save ir už tas, kurios taip užimtos, tiek daug vaidmenų turi teatre?). Režisierė net nesiryžo nusakyti spektaklio žanrą. Bet kažin, ar kas iš žiūrovų galėtų nusakyti bent jo temą? Jei sakytų, kad spektaklis apie moteris, neapsiriktų…

Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad šiame sceniniame darbe nenuginčijamas jį kūrusių žmonių profesionalumas. Tai pasakytina apie spektaklio apipavidalinimą (dailininkai A. Šimonis, J. Rimkutė), taip pat muzikinę dalį (S. Šiaučiulis). Tačiau aktorių sceniniai darbai profesionalumo kartelę verčia gerokai nuleisti žemyn. Manau, tokia sceninio gyvenimo kokybe jos turėtų pasidalinti ir su spektaklio režisiere.

Spektaklis, prasidėjęs žaismingų juodų kamuoliukų potvyniu, iki paties finalo skambina žaidimo stygomis. Tačiau nei aktorių, nei žiūrovų sąmonėje potvynis nevyksta. Akvariuminė juoda erdvė tampa absoliučiai bevandenė aktorių žaidime su dažnai trukčiojančiu siužetu, kur tiek daug vaidmenų persipina vienas su kitu ir visiškai neaišku, kodėl.

Kone visi vaidmenys – charakterinio tipo, tačiau aktorės juos kuria dažniausiai pačiomis paviršutiniškiausiomis priemonėmis, panaudodamos rodymą, atpasakojamąjį veiksmą arba tiesiog karikatūrinius štampus.

Stebint tą pusantros valandos sceninį koliažą, neįmanoma atsakyti į klausimą, kas jas jungia? Kas vienija tuos jų personažus? Nebent priklausomybė moteriškai lyčiai.

Gerąja prasme būtų galima išskirti aktorę V. Leonavičiūtę (Olgos, Motinos, Stelos, Karolinos vaidmenys). Panašu, jei ne jos vaidmenys, spektaklis išvis galėjo subyrėti. Likau nustebęs, kad jos nepaprastas darbas praėjusį sezoną – Motina Mariaus von Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas“ – nesulaukė rimtesnio kritikų įvertinimo. Būtent jos taupūs charakteriniai štrichai išskyrė šios aktorės vaidmenis ir spektaklyje “Viskas apie moteris”. To negalėčiau pasakyti apie R. Šaltenytės personažus. Gal kiek išskirtinesnė senelė iš prieglaudos. Tuo tarpu aktorės N. Savičenko negelbėjo nei akiniai, nei perukas, nei statiška raiški kalba, vienodai šuoliavusi per visus vaidmenis. Pateisinimu galėtų būti dramaturgija, neleidžianti aktorėms įsibėgėti. Tačiau galutinis rezultatas parodė labai skirtingą jų darbo kokybę.

Patį didžiausią kazusą žiūrovams padovanojo režisierės sukurtas spektaklio finalas, – kai lyg ir iš dangaus nusileidžia rausvu triko vilkinčio, rūsčiai į mus žvelgiančio hemofrodito paveikslas. Šis režisūrinis šuolis galėtų tapti diskusijos objektu kelių universitetų teatrologijos magistrantams arba doktorantams.