PARODŲ ATSPINDŽIAI

Šventa naktis, tyli naktis…

Apie angelus, grupinius santykius ir kitus parodinius kalėdinius džiaugsmus

J. Malinausko „Parduotos vasaros“ spalvingame „Žuvies akies“ veiklos dokumentacijos fone.

Ignas Kazakevičius

Mano kraitelis šiose „Duryse“ – penkių šiuolaikinio meno parodų po Klaipėdos dangum apžvalga: Baroti galerijos paroda „Metų horizontai“, „Klaipėdos galerijos“ šilkai, S. Kanaverskytės angelai, „Gintaras +“ „Pėda“ ir jaunųjų uostamiesčio menininkų grupės „Žuvies akis“ grupinių santykių aptarimas.

Nė viena ekspozicija neįkvepia, tačiau atskirai paimtos – pakankamai konkrečiai atspindi Klaipėdos meno vitriną. Ir nesvarbu, kad pusėje jos eksponuojamos importinės prekės, vartotojas esti pasidalijęs.

Kas su kuo…

Nagi, pradėkime. „Žuvies akis“ kalba apie „Grupinį santykiavimą“. Kaip šmaikštu! Gigantai. Asociacijos jums žinomos. Svarbiausia, kad grupės potencija neišsilietų į pavienę masturbaciją. Kol kas linkstama į kolektyvinę. Ir tat gražiau, ir neįpareigoja, jei kalbėsime apie kūrybinės grupės grupiškumo santykius. Kas su kuo turėtų santykiauti?

Grupinės parodos – tai santykiavimas. Santykiauja žiūrovas su autoriumi. Santykiauja menotyrininkas su autoriumi, autorius su žiūrovu ir su skaitytoju, o visi jie tarpusavyje – visaip irgi. Pasaulis tai didelis santykis. O nuo kūrybinio elgesio kultūros priklauso, ar tai bus flirtas, ar erotika ir poezija, ar tiesiog dulkinimasis arba išdulkinimas. Menas, buvimas jame – tai skausmingai malonus sadomazochistinis ryšys. Beveik kaip Kalėdos. Lauki lauki… Pamiršti, ko ir kaip… Paaiškėja, kiti irgi laukė, o tu praėjai pro šalį… O jei gerai pagalvotume, jie irgi ne į tą pusę ėjo… Tiesą sakant, koks skirtumas?..

Menininkas parodoje, surengęs parodą nori komplimentų. Ir sykiu rimtos analizės, kuri ne visada yra gražiais žodžiais pasakoma. Kartais vienoje kandžioje replikoje yra daugiau tiesos. Menininkas nori teisybės, o ji dažniausiai nėra prijaukintina. Ar menininkas mazochistas? Ne, jis tik susierzina, kai jam sakoma: „…Kaip čia gerai, kaip čia nuostabu!..“ O jis pats žino, kas nelabai gerai ir kas gerai (bet labiau reaguoja į tai, kas gerai, nes žino, kad tu žinai, kas negerai…). Štai jums ir darbo grupės, ir dalyvių atestacija.

Liaudžiai nereikia

Apie ką aš čia? A, apie vienijimąsi. Apie žinojimą ir tikėjimą, apie teisybę žmogiškos esybės. Tiesą ar teisybę pasakius, neįžvelgiu jokio grupininkavimo grupės kūryboje, jei kalbėsime apie vidinę narius jungiančią koncepciją. Na, gal ir padėjo vienas kitam patarimais, energija ir kitaip, tačiau labiau patiktų grupės narių darbuose apčiuopti idėjinę tąsą ar adekvačius koncepcinius sprendimus, tik kitose medžiagose. Dabar stoviu aš Dailės parodų rūmų fojė ir regiu pavienius kūrinius. Iš jų Lauros Gudaitytės „Mududu“ pagalvės formos šviečiantį objektą (maloniau skamba nei šviestuvas), kurį prižiūrėtojos ne visada įjungia, arba ne tada, kai aš užeinu, tiesiog norisi perkelti labiau gerbtinon vieton. O dar Dariaus Vaičekausko rankraščių vietoje per Baročių balių buvo peleninės… O Jurgio Malinausko šašlykinėse – avinėliuose, girdėjau gandus, šašlykus norėjo kepti…

A, parodrūmio postmodernistai, a, žuveliokus dulkina, o anys grupinį vansi deklaruoja! (Tema naujam projektui „Tolima – artima“. T.y. kuo arčiau kūrybinių versmių, tuo mažiau pagarbos ir tikėjimo, kad vanduo tose įsčiose švęstas, – taip kaip kam atrodo, regis).

Išvada – toks menas „liaudžiai nereikalingas“. O liaudis jums ir mums reikalinga? Jeigu vyksta paroda, vadinasi, – taip, reikalinga. Pradedam iš pradžių.

Gerai užkabino

Darius Vaičekauskas, kriminalinio skaitalo autorius, ant padėklų eksponuoja tris brošiūras – kaip tapti tarptekstualiu genijumi. Parašyta “podvorotnios” stiliumi, klaikiai gražiai nostalgiškai sovietique, plius žargonas, plius internetinė kultūra, plius nuspalvink pats. Tai citatos, žodžių žodelyčių junginiai, piešinukai. Tik bendras įspūdis – murzinokas. Estetinį jovalą, ko turbūt ir siekė autorius, čia vertėtų pateikti „auksiniuose rėmeliuose“.

Jurgis Malinauskas ir jo šašlykinės su avikailiais viduje. Kūrinys pavadintas „Parduotos vasaros“. Taigi dienos paverstos šašlykais ir alumi, prapuotautos linksmoje draugijoje, kurią mena tik kailiukai. Minkšto/ šilto/ jaukaus – džeržgančio/ kieto/ abejingo santykis. Gerai užkabinta, bet norėtųsi didesnės įtampos, kompozicinio aštrumo.

Mielas kampelis

Alus turbūt Gintarės Žindžiūtės raudonajame kanistre iš kūrinio „Horizontai“, kuris prie laiptų padėtas. Priešais gėlių aguonų panoramą ant vielų styro supasi vėduojasi dvimetrinės aguonėlės. Ir sutampa, ir sutampa pirmas su antru planai, dar ir kaip sutartinai. Raudonas kanistras (ant grindų). Pieva. Kažkur turėtų būti seksas… Labai mielas kampelis. Ir asociatyviai, ir estetiškai. Ir kompoziciškai.

Laura Gudaitytė ir jau minėtas „Mududu“. Interjerinis kampelis – ir prigulti išsitiesti pagal spalvą/geometriją, tūrį ir planimetriją. Plastiškai aktyvi ir viliojanti bionikos, kūno architektonikos vizija. Tik, kaip jau minėta, ne vietoje eksponuojama. Bet tai jau fojė erdvėsproblematikos (taip, taip – vienas tai žodis) istorija, į kurią geriausiai įsipaišė J. Laivys (jei pamenate jo parodą šių metų vasarą).

P.S. Čia išvardinti aktualesni arba labiau pastebimi kūriniai (šiuo atveju abi nominacijos sutapo).

P.P.S. Jeigu patys žuveliokai patenkinti, tada viskas gerai; matyt, grupės veikla/kūryba yra gera. Jeigu nėra patenkinti, tada tegul pasitenkina. Jeigu jūs nepatenkinti, tada jūs pasitenkinkite. Jeigu kyla papildomų klausimų, tada kalta sistema. Anyway, prisiminkit, kad už lango – Kalėdos ir cypia pelėdos. O pas mane dar keturios parodos neapdainuotos…

Kodėl kalėdinės?

„Klaipėdos galerijoje“ plaikstosi šilkai. Tapiniai. Marginiai. Šviečiantys objektai. Gražu ir miela. Parduodama. Kalėdinė paroda? Tokia pati galėtų būti ir vasarą, ir pavasarį, ir velykinė, ir sausio 18-ajai skirta. Kas įvyko sausio 18-ąją? Nieko ypatinga. O kodėl kalėdinės parodos turėtų būti kalėdinės? Kam čia pro forma? Pavadinkime jas sezono pabaigos ar vainikuojančiais sezoną renginiais.

Baroti galerijoje ir Dailės parodų rūmuose eksponuojama tapyba ir kelios skulptūros. Žinomi, tie patys, dažnai sutinkami autoriai. Parduodami. Kalėdinė paroda? Tokia kaip ir visos šio dueto parodos. Ką galima parašyti apie tą patį Staniūną, Andriulionį, Petrulį Klaudijų?.. Ką nauja apie nieko nauja? Ką bus galima parašyti po metų, dvejų, trejų, ketverių, penkerių, šešerių, septynerių, aštuonerių?.. Nejaugi tie „Metų horizontai“ vis tokie patys bus, išliks stoiškai/istoriškai nekintantys? Konstanta.

Dailės salone „Paletė“ – S.Kanaverskytės angelai… Dausų sparnuočiai. Amžinas įvaizdis. Kalėdinė paroda? Kalėdinė. Nes lyg ir pati tema stereotipiškai palanki Kalėdoms. Ir Kalėdos palankios angelams…

„Pėdoje“ – „Gintaras +” simpoziumas ir komercija. Gera ekspozicija vitrinose ir jomarkas šalia – puodeliukai, stikliukai, paveiksliukai…

Bus daugiau…

O dabar polkutę vėl iš pradžių…

Plaikstosi šilkais

Stovi Rūta, labai išdidi, netgi graži, gana išnaši. Plazda šilkų pinklės. Kabo atspalviai, kabo draperijos, Atvirai kalbant, tikėjausi pankavimo, tapybos su chaotiška potėpių žaisme ir liepsnos liežuviais. Bet…

Kaunietės Eva Tamošauskienė, Jolanta Šmidtienė, Margarita Taurinskienė eksperimentuoja ir „lyrikuoja“. Šilkus, margintus, su svajone, lengvumu asocijuoja, kitose erdvės pojūčiuose klajoja.

Tapyba ant šilko… Regis (ak, tie kalėdiniai regėjimai, pasninkavimo kliedėjimai) autorės teigtų, jog naują erdvę žmogus dažniausiai suvokia dvejopai: kai stebi abstraktinamos visumos fragmentą arba esti klaidinamas draperijų sluoksniuose.

Autorių kūriniuose potėpis kaitaliojasi su linijiniu piešiniu, tikslia detalių geometrija. Laisviau lietų, skaidrių, šilko erdvę atliepiančių kūrinių – vos keletas. Jie – E. Tamošauskienės. Paveikslų plokštumoje autorė paskleidžia daugiasluoksnių taškelių, kablelių lietų, potėpiais pašiauštas dėmes.

J. Šmidtienė labiau vertina kūrinyje dominuojantį foną ir piešinį. Šilko medžiagiškumą ji suvokia veikiau kaip pagrindą tapybai nei vien tik vizualiai intriguojantį paviršių.

Kita vertus, šilkas būtinas norint darbui suteikti lengvumo, peršviečiamumo. O M. Taurinskienės poliptiche sunki, ekspresyvi tapyba kontrastuoja su audiniu. Paspęstos čia žiūrovui optinio pasirinkimo pinklės. Plazdenantis trio ir greta Lino Kutavičiaus daugianarė / sliekinė plastika, erdvinė / tūrinė idėja, paviršiaus monochromija… Tai objektas. Šviesa užrakinta užtrauktukais ir jokios erotikos.

Teks eiti pas Barotį. Erotika tenai nuo slenksčio pasitinka… Et, apie ką aš čia. Užtrauktukai, horizontai…

Horizontuose – trys piligrimai

„Metų horizontuose“ dėmesio verti trys piligrimai. Tai seni A. Jacovskio kūriniai (regis, po 1996-1999 metų geriau nutapyta nebuvo). Paveiksluose tik galvos ir delnai. Žmogaus ar demono, gal tu žinai, žiūrove? Charizmatiška dėlionė, cheminės spalvos, juostų kirčiai. Prikišamai sakralu, galva ir delnas, plaštaka – galva. Įtampa. Juosvos gomurio stygos, pirštų sausgyslės. Vertikaliai, horizontaliai, juodame fone, žiežirbos ir slystantys potėpiai, nuoga drobe šliaužiantys…

Dovilė Norkutė drobę nukloja (aprengia) nuėsdinta kaligrafine struktūra lyg marška. Toji, sakytum, vietomis praplyšusi būtų, o pro ją pamėgtas, taip autorės pamėgtas merginos negriukės (mes dar galime vartoti žodį negras, ir jokios rasinės psichozės. Kaip gerai, kad negras mums egzotika, o ne problema. O jūs įsivaizduokite tokį Kalėdų Senį…) torsiukas kyšt. Ir vėl rankų pirštai išdidinti, veido detalės – „Juodos ausytės“. Mus veikia identity per fiziologiją. Mus veikia detalė.

O į trečiojo piligrimo, kurio tapyba vargiai bepasikeis (o aš taip laukiu, laukiu, na, gal pradės tapyti pvz., rankomis…), t.y. į Saliamono Teitelbaumo, tapybą siūlau žvelgti kaip į lietuviškojo ekspresionizmo renovaciją.

Karaliauja spalva

O švytėjimas drobių! Taip gyvastis randasi iš dažo gurvuolio, iš prakąsto vaiko meduolio… Apie švytėjimą. Jį S. Teitelbaumo drobėse skleidžia pro formą „be-

siveržiančios“ spalvos. Sakysite, koks čia švytėjimas, jei autorius tapo kapines, kiemų užkaborius, liūdnas figūrines kompozicijas. Jos tikrai nėra dailios pažiūrėti ar pakiliai stilizuotos. O dar grubi faktūra, pastozinės tapybos plotai, depresyvi – kosmopolitiškai ilgesinga atmosfera visame darbo formate… Bet jame karaliauja spalva. Karaliauja heraldiškai ir didingai.

Bet spalva – kaip dažai. S. Teitelbaumo naudojama dažų materija svari savo apčiuopiamumu. Spalva čia įgyja svorį, tūrį bei kitus parametrus. Net metafizinius. Atsinaujinimas ateina per koloristiką, per spalvinių masyvų kontrastą. Štai kur horizontai su visa Lietuvos dailės šerdimi, moliu užlipinta, tačiau be ekstazės ir egzaltacijos, o su kafkiško drovumo doze ir brandžios tuštumos pojūčiu. (O prie kai kurių autorių, dar jaunų palyginti ir, oi, kokių išgirtų palyginti, norisi pakabinti naftalininį smilkalą. Avansu.)

Miniatiūra miniatiūroje

„Paletės“ ryškiausia spalva – miniatiūra. S. Kanaverskytės aplikacijos angelų tema – tarsi miniatiūra miniatiūroje. Menininkė, regis, sau sunkina užduotį – išreikšti neišreiškiamą ir labai kruopščiai.

Matome iš esmės abstrakčios spalvos dėmes, lokalinius, tuščiavidurius siluetus, pripildytus sodrių spalvų. Siluetus, kuriuose keliomis svarbiomis detalėmis, veido bruoželiais, spindulėliais iš rankų lyjančiais į namus, sodus bei pinavijas užtikrinamas rezultatas.

„Skudurinis“ tapybiškumas pasiteisina. Darbai supaprastėja, tačiau nepraranda sparnus kilnojančios ekspresijos ir romantinio įvaizdžio (nors ir sukalti liaudmeniškais vinukais, angelai stropiai deklaruoja savo metafizinę, t.y. romantišką fiziologiją).

Jei į šias metafizikos atplaišas žiūrėsime kaip į meno kūrinius, tai galime priekaištauti dėl naivaus sentimentalumo. Tačiau į ekspozicijos kūrinius galima žiūrėti ir kaip į angelų taką, kuriame jų žemiškai nežemišką ar nežemiškai žemišką prigimtį atskleidžia asimetrija, supoetinta mitologija, alegorija, lyriškai ekspresyvi forma. Dailininkė žino, kur “dėti” reikiamą (tos pačios rausvos!) spalvos plotą, kad paveikslas reikiamai suskambėtų. Apgalvotas spontaniškumo ir improvizacijos griežtuose rėmuose derinys išduoda potraukį dekoratyvumui. Kiekvienas naujas darbas, jo variacijos tampa bandymu surasti optimalų sprendimą, kai kanoninis pavidalas interpretuojamas vaikiškai natūralistine kalba. Komponuodama angelus, S. Kanaverskytė naudoja beveik tokį patį fas ar trijų ketvirčių figūros rakursą, plokštumą pagyvina įvesdama abstrakčias dėmes, keisdama linijų kampus.

O dabar pagalvokime, kodėl žmonės vaizduoja angelus. Vis dar vaizduoja. Vis dar angelus. Kodėl vaizduoja angeliškus stereotipinius angelus? Kodėl nevaizduoja angelo kaip šviesoforo, pavyzdžiui? Irgi gražu, netgi tautiška būtų. Štai aš žvelgiu į angeliukų ištapnotą vaiskų rytą, į dailės lapą baltą, regiu tekstus neparašytus ir Dievą kažin kur juose prikaltą…

“Popso” inkliuzai

O „Pėdos“ galerijoje – rafinuota prabanga. Gintaras, mamuto iltys, perlai, 100 g ir silkė. Sėdi Vytas su Gražiu, siūlo man pabūt svečiu. Ką jūs ponai, mano penas – regimasis dvasios menas. Popmeno natos – madona, Monro, lady Di, kokia toji tiesa bebūtų skaudi, – kaip sako Solveiga ir Alfredas Krivičiai,– popikonų triptiku ir šiuolaikinės popkultūros (kokakolos dangtukas, užrašas made in China) inkliuzais gintare. Gintaras medžiaga universali. Deginta, žnaibyta, glūdinta, smulkinta – talentingų (svarbiau vis dėlto – išradingų, jei turėsime omeny dabartines meno tendencijas, kurios tiesiog reikalauja „ko nors tokio“) meistrų rankose pasikeičia ne tik pati medžiaga, bet ir jos vartosenos samprata. Neatsitiktinai „Gintaras +“…

Jurgitos Erminaitės auskarų forma (stiklas, sidabras) atkartoja sraigišką ausų vidų ir išorę. Gintaras čia tik tarpinė stotis, objekčiukas triptike, aksesuarų komplekte.

Skulptorius A. Ališanka bronzines krikšto išėdas, rauples derina su nusvidintais gintaro lašeliais (pozityvas). Ir masyvu, ir miniatiūriška. Ir švelnu, ir nesentimentalu.

Palyginimui – italų menininko Roberto Veronezės taisyklingų, pailgų netaisyklingų juodųjų perlų ir rausvųjų gintarų vėrinys – pernelyg preciziškas, tikslus ir doras. Palyginti su juo Krivičiai – tikri parazitologai, išaukštinantys parazitinę simbiozę (nagi “popsas” – tai parazitas, eksploatuojantis tradicijos kūną), ieškantys ne grožio, atliekų, eterio šiukšlių.

Tegyvuoja Kalėdos, gintarinės pelėdos, plastmasiniai zuikučiai bei meškučiai ir menininkai, kurie su niekuo nesirimuoja!

FOTOGRAFIJA

R. Treigio kūriniai keliauja po Europą

Remigijaus Treigio „Dekoracija 1“ iš fotografijų katologo „21 diena Berlyne“.

Šiemet per Vokiečių kultūros dienas Klaipėdos Baroti galerijoje pristatyta klaipėdiečio fotografo Remigijaus Treigio paroda „21 diena Berlyne“ neseniai viešėjo Vilniaus „Akademijos“ galerijoje, dabar perkelta į Vokietijos ambasados Lietuvoje patalpas, o 2005-ųjų kovo mėnesį iškeliaus į vieną iš Berlyno meno galerijų.

“Klaipėdos” inf.

FOTOGRAFIJA

Pokalbis su laiku, arba Tyla ir būtis šiauliečių fotomenininkų darbuose

A. Ostašenkovas savo „Mirties sodo“ cikle bando užčiuopti ir įamžinti ne regimo žmogaus išraišką, o nebematerialią anapusybės nuojautą. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia dvi fotomenininkų iš Šiaulių parodos: Aleksandro Ostašenkovo „Mirties sodas“ ir Reginos Šulskytės „Miegamajame“. Nors abiejų menininkų darbai pasižymi tolygia menine ekspresija, nuoseklia kūrybos plėtote, gilumine jausmine pagava, naujausiuose jų darbuose juntamas visiškai naujas žvilgsnis, novatoriškas akimis regimo vaizdinio įamžinimas.

Neįprasta šviesa ir erdvė

Visuomet yra sunku kalbėti apie du autorius iš karto. O dar sunkiau, kuomet apie abu yra nemažai kalbėta ir rašyta (jau vien tik kritikių A. Narušytės ir S. Jastrumskytės tekstai daug ką pasako). Ir vis dėlto kalbėti norisi. Ir ne tik todėl, kad abu autoriai eksploatuoja panašią plastinę kalbą ir stilistiką. Be to, ir dėl jiems charakteringo dviejų personalinių parodų sujungimo vienoje ekspozicinėje erdvėje, kurioje, pasak pačių autorių, vienu metu gali sugyventi skirtingi dviejų kūrėjų darbai.

Jau iš pirmo žvilgsnio į akis krinta ypatinga, neįprasta šviesa ir erdvė. Tiek šviesa, tiek erdvė imanentinės, neregimos paprasta akimi mums įprastame pasaulyje, todėl negalimos ir suvokti. Tai nulemia ir nenusakomą laiko kategoriją. Jautiesi lyg būtum kažkur ir kažkada. Keista savivoka: nėra istorijos, faktiškumo… Vaizdiniai rutuliojasi patys savaime… Tuo tarpu itin ryškiai kūriniuose (ypač A. Ostašenkovo) dominuojanti pauzė atsiveria kaip absoliuti erdvė minčiai, mąstymui, interpretacijai. Erdvė funkcionuoja ne tik kaip tam tikras intelektualinės išraiškos fenomenas, bet ir kaip formalusis fotografijos pradas. Žvelgi tarsi į realiai egzistuojančius objektus, reiškinius, tačiau kartu suvoki, jog visa tai iš tiesų neegzistuoja, jog gali būti regima tik fotografo.

Fiksuoja anapusybės nuojautą

A. Ostašenkovas jau ankstesniajame savo cikle „Kitas krants“ ekvilibristiškai laviravo tarp žmogaus subjektyviosios patirties – atminties, pagarbos, nostalgijos – ir objektyvios jį supančios kasdienybės, tikrovės laikinumo, nujaučiamos mirties, aplinkos irimo ir erozijos. Serijoje „Mirties sodas“ fotografas ir vėl kvestionuoja žmogiškosios būties trumpalaikiškumą, nemedžiaginės išnykties dimensiją. Tačiau šįkart tai – bandymas užčiuopti ir įamžinti ne regimo žmogaus išraišką, bet įamžinti nebematerialią anapusybės nuojautą. Tuo būdu, fiksuodamas netrukus iš šio pasaulio išeisiančių žmonių portretus ir paskutiniąsias artimųjų gyvenimo akimirkas, jų mirtį ir kūną, A. Ostašenkovas sugeba užčiuopti realų artėjančios mirties suvokimo ir šio suvokimo išgyvenimo momentą, kuomet netgi žvilgsnyje atsispindi anapusybės šviesa.

Tam tikra prasme, anot menotyrininkės S. Jastrumskytės, šie kadrai yra fotomenininko pasąmonės iškrova ir aiškiai suvokta priežastis – meninėmis priemonėmis atskleisti dvasinį žmogaus būvį. A. Ostašenkovo kūriniuose visi įmanomi materialumai tarsi transformuojasi, nurodydami į medžiagiškai negalimą asmens susigėrimą į anapusybės smėlį.

Nekasdienis kasdienybės blyksnis

Laiko temą plėtoja ir R. Šulskytė. Jos darbuose laikas tąsus: praradęs atskaitos tašką, neturintis konkrečios pradžios ir pabaigos. Šį jausmą sustiprina ir monochrominės fotografijos pasirinkimas bei dviejų kadrų (skirtingų tiek laikmečiu, tiek forma) sujungimas į vieną bendrą kūrinį. Gretinimui pasitelkiami keli aspektai: konkretaus objekto refleksijos, tam tikrų detalių ir/ar elementų pasikartojimas bei turinio analogijos.

Dviejuose R. Šulskytės parodoje pristatomuose cikluose „Miegamajame“ ir „Mano drabužiai“ fotografė, žvelgdama į kasdienybės objektus iš vidaus, nuosekliai plėtoja nekasdieninį kasdienybės pažinimo fenomeną. Cikle “Miegamajame” autorė atveria duris į kambarį, kuriame turėtų vykti šiai erdvei būdingas gyvenimas. Bet čia viskas yra kitaip. Kur mes buvojame betarpiškiausiai, kur miegame, ten, anot S. Jastrumskytės, dingsta pasaulis ir atsiveria laikino išnykimo buduarai. Ir nors visuose darbuose interpretuojama kasdienybės objektu, jos darbuose įžvelgti neįmanoma; daiktai ir/ar drabužiai čia pasirodo visiškai nauju pavidalu: suknelės, marškiniai, palaidinės atrodo gyvos ir alsuojančios būtybės arba apsireiškia kaip kokie vaiduokliai, turintys savo keistų egzistencinių savybių, pasakojantys reminiscencines praeities istorijas bei atgaivinantys jau išnykusios būties prisiminimus. Taip objektai įgyja antropomorfinių savybių, yra tarytum pakylėjami. Fotografijose juntamas šventumo, sakralumo, apsivalymo, netgi šiokios tokios mistikos alsavimas. Tuo būdu R. Šulskytė intensyviai transformuoja ją supančią aplinką, romią kasdienybės situaciją, sukurdama tikrovės būties – nebūties veidą.

Kviečia praskleisti uždangą

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog, nors pati fotografija formos atžvilgiu minimali, varijuojama vos keliais principais – faktūrų supriešinimu, prieblandos, pilkos šviesos sklaida, A. Ostašenkovo ir R. Šulskytės kūriniai – itin giluminiai, įtraukiantys. Gal tam turi įtakos fotografijas gaubiantis neįprastas šydas, kuris tuo pat metu ir kviečia praskleisti uždangą, kad galėtum pažvelgti, kas gi po ja slepiasi, ir saugo fotografijos gelmes nuo pašaliečio žvilgsnio? O gal tai, jog tiek A. Ostašenkovo, tiek ir R. Šulskytės fotografijos skleidžiasi į jas bežiūrint? Transformuojasi, atsiveria, kviečia… Junti klykiančią būtį ir spengiančią tylą. Gyvenimo ir mirties istorijos: pokalbis su laiku niekuomet nesibaigia…

KINAS

Berlynas – Klaipėda – Berlynas: sustoti negalima

Per „Berlyno kino dienas“ Klaipėdos dailės parodų rūmų salėje žiūrovų nestigo. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotrauka

Ovidijus PETKEVIČIUS

Pagaliau ir Klaipėdos sinefilai sulaukė šventės savo kieme. Netrukus uostamiesčio Dailės parodų rūmuose pradės veikti kino klubas, kurio atidarymo nuojautą patvirtina ir tris dienas ten vykęs kino festivalis “Berlyno kino dienos”.

Ar čia esama sinefilų?

Kinas – mažiausiai mūsų mieste eksploatuojama meno šaka. Likę du “gyvi” kino teatrai eina populiariuoju keliu – ignoruoja elitinio kino gerbėjus, orientuojasi tik į “kasinius” filmus. Puikia, rafinuota kino įrašų produkcija negali pasigirti ir Klaipėdoje esančios videotekos, kurios galėtų bent iš dalies užpildyti šią nišą. Gali kilti klausimas, ar apskritai Klaipėdai reikia elitinio kino klubo? Tačiau, pastebėjus žiūrovų gausą mažųjų kino formų festivalyje “Tinklai” ar ką tik vykusiose “Berlyno kino dienose”, bet kokios abejonės išsisklaido. Belieka tik pasidžiaugti, kad ir nelepinami kino renginių gausa uostamiestyje esame išsiugdę smalsių kino gurmanų ratą.

Nuo… iki…

Ko gero, neatsitiktinai savotiškai kino klubo atidarymo uvertiūrai buvo pasirinkti vokiečių kinematografininkų darbai. Vokietijos kinas žavi audringa kino istorija: – vokiečių kino ekspresionizmas, kiek vėliau atsiradęs kamerinis kinas, o kita vertus besiritanti pornografinio ar pseudoistorinio kino banga šios šalies kino istorijos pradžiai suteikė nepakartojamų, individualių bruožų.

Jie pastebimi bei juntami ir šių dienų režisierių darbuose. Nepriklausomai, ar tai būtų nebylusis, ar garsinis kinas, jis visados išsiskyrė specifine vokiška dvasia su visais istoriniais vingiais, nuopuoliais ir pakilimais. Žymusis ekspresionistas Fridrichas Murno (F. Murnou) su drakulišku “Nosferatu”, Vokietijos kinematografo tėvas Fritcas Langas (F. Lang) su futurologiniu “Metropoliu”, legendinis Raineris Verneris Fasbinderis, savuosiuose šedevruose netradiciškai interpretavęs vokiečių kinematografe taip mėgstamą melodramą, ar nepaliaujantis fantazuotojas Vimas Vendersas (W. Wenders), angelų žvilgsniu matavęs “Dangų virš Berlyno”, – tik dalis vokiečių kino korifėjų. Jų kameros “parašė” ne tik Vokietijos, bet ir pasaulinę kino istoriją, jų darbai net ir šiandien įtraukiami į geriausių pasaulio filmų šimtukus ar net dešimtukus, lyg didžiausia vertybė analizuojami atskiri kino kadrai, montažas, kameros rakursai…

Žvilgsnis į Berlyną

Ne taip svarbu, kokiomis akimis žiūrėsime į Berlyną: V. Venderso angelų ar nebyliu avangardiniu Valterio Rutmano žvilgsniu. Vis tiek neabejotinai pajusime hipnotizuojančią ir kartu kiek bauginančią šio miesto dvasią, nes Berlynas – rezidencijų ir laikraščių miestas, prekybos ir menų miestas, tamsos ir nuolankumo, valdžios siekimo ir prieštaravimų miestas. Šiandien Berlynas yra visos Vokietijos po 1989-ųjų išgyventos kaitos ir tebeišgyvenamų kitimų miestas, tapęs ne tik sostine, bet ir miestu – simboliu.

“Berlyno kino dienų” metu ir buvo parodyti naujausi, pastaraisiais metais sukurti kino filmai, šių dienų požiūriu analizuojantys naująjį vokiškosios sostinės gyvenimo tarpsnį.

Su melancholija

Festivalio programą pradėjo Lenderio Haukmano 2003-aisias sukurtas “Ponas Lėmanas”. Nors filmo dėmesio centre – 1989 metai su savo permainingais įvykiais, vis dėlto galima atsekti ir praėjusio amžiaus pradžios vokiečių kinematografui (kaip ir tautai apskritai) būdingų tendencijų. Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietijos visuomenė kažkaip keistai sutriko. Infliacijos baimė ir nacionalinis pažeminimas vertė vokiečius vis labiau pasinerti į savaip iškreiptą individualizmą, užsidaryti savyje, fantastiškiausiose idėjose. Šiuos bruožus istoriškai išsaugoja ir ponas Lėmanas – savotiškas atsiskyrėlis Guru, nuo permainų besislepiantis ribotame narkomanų, gėjų, alaus gėrėjų ir kitų gyvenimo menininkų pasaulyje. Jie desperatiškai bando apsaugoti savo tvirtovę nuo bet kokių pasikeitimų grėsmės. Tipiškas kinematografinis apolitiškumo pjūvis. Filmo režisierius L. Haukmanas gana spalvingai perteikia lėmaniško pasaulio modelį, puikiai atskleisdamas “Kreuzbergo” (Berlyno rajonas – aut. past.), išgyvenančio ryškius pokyčius, atmosferą.

Vokiečių kinui dažnai nesvetima melancholija, kuri juntama ir R. V. Fasbinderio ir V. Venderso drobėse. Melancholija, nors pakankamai nuotaikinga, persmelktas ir Martino Gypkenso filmas “Mes” (2003 m.). Jame pasitelkus jaunąją dvidešimtmečių kartą, kurios egzistencija neretai susideda iš kovos su neveikiančiais cigarečių aparatais, piešiamas šiuolaikinio Berlyno portretas.

Tiltas tarp amžių

Vis dėlto įdomiausia “Berlyno kino dienų” dalis – savotiškas dviejų skirtingų kartų kino tiltas – “Berlynas: didmiesčio simfonija”. Pirmasis filmas sukurtas dar nebyliojo kino laikais – 1927-aisiais, antrasis – po daugiau nei septyniasdešimties metų. Tiesa, festivalinė publika anksčiau išvydo Tomo Šado 2002-aisiais sukurtą kino versiją. Didžioji šio darbo vertybė ta, kad buvo išvengta pirmosios filmo versijos kopijavimo. Nors į Berlyną jame tebandoma pažvelgti tik per kameros objektyvą, ir čia miestas “mumifikuojamas” tik nespalvotais vaizdais ir miesto garsais. Bet tai jau kitas Berlynas, su kita kosmetine kauke.

Be abejo, “Berlyno kino dienų” kulminacija galima laikyti Valterio Rutmano avangardinį (kaip buvo minėta, filmas sukurtas 1927 m.) kino eksperimentą “Berlynas: didmiesčio simfonija”, pristatytą Menininkų namų kiemelyje. Kaip tik šis darbas ir sulaukė didžiausio bei aistringiausio Klaipėdos sinefilų įvertinimo. Reikia manyti, ne tik todėl, kad šiam nebyliojo kino šedevrui pritarė “gyvas” muzikinis fonas ar sušilti padėjęs karštas vynas (derėtų pastebėti, kad šiuo aspektu mūsų sinefilai tiesiog lepinte lepinami – aut. past.)…

Vis dėlto net ir šiais videoklipų efektų klestėjimo laikais, žiūrėdamas Valterio Rutmano “Berlyną: didmiesčio simfoniją”, negali atsistebėti virtuozišku montažu, padedančiu sukurti nepaprastą didmiesčio dinamiką, tiesiog metrapolinį miesto ritmą, kuris vienodai pulsuoja, nepaisydamas, kokius metus rodo kalendorius.

Šia triukšminga fiesta (joje dalyvavo daugiau nei trys šimtai žiūrovų) “Berlyno kino dienos” dar kartą patvirtino mintį apie elitinio kino klubo atsiradimo ir egzistavimo būtinumą. “Berlyno kino dienos” – ryškus pirmasis šio klubo istorijos puslapis.

LANGAS

Lietuva karalių mieste

Gruodį kaimyniniame Kaliningrade daug renginių buvo skirta lietuvių menui. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio rūpesčiu naujausius klaipėdiečių dailininkų paveikslus taip pat gali pamatyti kaliningradiečiai.

„Klaipėdos“ inf.

Atminimas

„Melodijas dažnai sapnuoju, bet jų niekada neužrašau“

Dalia Balsytė:

– Sąmoningai manęs į muziką nekreipė, tačiau manė, kad pabandyti verta. Matė, kad gabumų muzikai turiu. Kai man buvo penkeri, pakvietė studentę iš konservatorijos, kad pamokytų muzikos. Tai, kad namuose nuolat skambėjo muzika, taip pat darė savo. Mokiausi noriai, nes buvo įdomu.

PROJEKTAI

Improvizacija fotografijos ribomis “Erozijos” tyruose

Prie E.Markūno „Identifikacijos I“ ir A. Klemencovo „Sava Japonija.Exite“.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Kultūrų komunikacijų centre (buvę Menininkų namai) pristatomas fotografijos projektas “Erozija” (kuratoriai – menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir fotografas Remigijus Treigys) apeliuoja į tarptautinio reiškinio vardą, nors užsienio šalims čia atstovauja vos trys autoriai iš trylikos. Projekte, be lietuvių, dalyvauja du Suomijos ir vienas Lenkijos fotomenininkas. Vis dėlto dalyvauja. Todėl plačiau į šią diskusiją nelįsime. Svarbiau turbūt yra kita – įvairovė, kuri parodoje skleidžiasi šiuolaikinės fotografijos tendencijų gausa, skirtingų kontekstų manipuliavimu, technologijų bei išraiškos žaidimu.

Ne nykimas, o suvokimas

Berods pagrindinis projekto tikslas – atsekti fotografijos ribų nykimo (irimo) tendenciją šiuolaikiniame fotokūrinyje, o koncepcija, anot I. Kazakevičiaus, įgalina atskleisti laipsnišką eigos procesą, kuris pasireiškia tradicinių fotografijos vertybių – reportažo, vaizdo psichologizmo – virsmu į metaforą, simbolį, asociatyvią vaizdų seką, tūrinį objektą, instaliaciją. Tad erozijos diapazonas čia plečiasi tiek turinio, tiek formos prasme. Tačiau projektas anaiptol nebyloja apie nykimą. Jis apeliuoja į suvokimą.

Integruoja naujus žiūros taškus

Visų pirma į akis krinta platus galimybių pasirinkimo diapazonas: autoriai siekia analizuoti realybės formų, fotografinės struktūros ir turinio ryšį, vaizdo dekonstrukciją bei fotografijos atgimimo naujoje plastinėje kalboje pasireiškimą. Juntama fotografijos slinktis nuo jau užsitarnautos šviesos ir regimo vaizdinio fiksacijos titulo link pačios fotografijos kaip vaizduojamosios meno šakos imitacijos. Kvestionuojama pati fotografija, jos funkcija šiuolaikiniame meno pasaulyje. Taip ji virsta savotišku kamufliažu – priemone pažvelgti į naują fiksuojamo vaizdinio realybę, perfrazuojant istoriją ar turimą patirtį, o gal tiesiog integruojant naujus žiūros taškus ir/ar ariant dar neartus technologinio lauko dirvonus.

Dvigubas žaidimas viena tema

Tiesiogine tradicinio fotoatvaizdo erozijos tema parodoje improvizuoja keli autoriai. Gintautas Trimakas objektyvu kolekcionuoja irstančios būties akimirkas, kurios, išsiliedamos į vientisą popieriaus drobulę, kuria belaikės istorijos liniją. Netoliese eksponuojamo lenkų fotomenininko Irenušo Zježdžalkos triptike “Wrzesnia” fiksuojami laiko ir praeities į nebūtį panardinti objektai: ištuštėję kambariai, suaižėjusios sienos. Dar radikaliau su praeitimi susilietusio objekto tema reflektuojama Remigijaus Treigio “Angoje”. Čia autorius vienu metu naikina tiek patį fotografijos paviršių, tiek ir už jo slypintį objekto atvaizdą.

Varijuoja instaliacijos principais

Turiniu, konceptu ir kontekstu improvizuoja ir Eimutis Markūnas, žaidžiantis juoda-balta kategorijomis. Tik šįkart tai – ne įprastas fotografijos technologijos principas, bet socialinis supriešinimas: juodos muziejaus salės prižiūrėtojos rankos priešpastatomos baltam Luvro piramidės kūgiui iš cukraus. Kartu išsiplėsdamas į instaliacinio meno teritorijas, autorius formuoja kitonišką fotografijos pritaikomumą, – ji tampa tik vienu viso kūrinio elementu. Sukeisdamas nusistovėjusio žaidimo taisykles vietomis, menininkas teigia norėjęs pasiūlyti erdvę apmąstymams.

Orientyras – koncepto link

“Erozijos” projektas, anot jo organizatorių, ilgainiui turėtų tapti tradiciniu Klaipėdos miesto renginiu, kas dveji metai rengiama fotografijos bienale. Įsivaizduojant, jog kaskart projektas augs ne tik dalyvių skaičiumi, bet ir savo svarba Baltijos šalių kontekste, šiandieninis projekto pristatymas įgyja savotiško svarumo. Ypač turint omeny, jog šiuo metu stambiausias tarptautinės fotografijos projektas mūsų regione – trienalė “Ars Baltica”. Tuo tarpu Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje rengiamos fotografijos parodos daugiau funkcionuoja kaip apžvalginės, pristatomosios ekspozicijos (pvz.: A. Narušytės kuruota paroda “Lietuvos fotografijos dešimtmečiai 1945-1990” ŠMC). Ne itin ieškoma konceptualių šiuolaikinės fotografijos reprezentacijos rakursų (tuo galbūt užsiima tik “Prospekto” galerija Vilniuje). Tuo būdu projekto “Erozija” užgimimas ir tolimesnis plėtojimas galėtų būti orientuotas būtent į konceptualios fotografijos prezentaciją ir populiarinimą, atskleidžiant ne tik fotografijos technikos novatoriškumą, bet ir idėjinį kūrinio turinį, archyvinės fotodokumentuotės ir vaizdinės fotografijos žaidimą.

Naujų idėjų ir atradimų naujais 2005 metais!

PARODŲ AFIŠA

Ona PALIUKIENĖ. Gėlėta atmintis. 2004 m. Aliejus, drobė, 90×110 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Grupinis santykiavimas“: Klaipėdos jaunųjų menininkų grupės “Žuvies akis” projektas.

„Miegamajame“: Regina Šulskytė (Šiauliai) – fotografija.

„Mirties sodas“: Aleksandras Ostašenkovas (Šiauliai) – fotografija.

„Metų horizontai-2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

„Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. (Bendras projektas su Klaipėdos menininkų namais.)

2005 01 19 – 02 06 Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ kūrinių paroda.

2005 01 19 – 02 06 „Veidų paslaptys“: paroda dedikuota Evelinos Strigauskaitės atminimui.

2005 01 19 – 02 06 „Finnish visions“: Suomijos dizaino fotografijų ir plakatų paroda.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

“Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”: ilgalaikė (iki 2008 m.) uostamiesčio dailės paroda – tapyba, skulptūra, keramika, grafika, dailioji tekstilė.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„Metų horizontai-2004“: kalėdinė Lietuvos dailininkų tapybos, skulptūros ir keramikos paroda. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Tapyba ant šilko“: Jolanta Šmidtienė, Eva Tamošauskienė, Margarita Taurinskienė (Kaunas) – kalėdinė dailiosios tekstilės paroda.

Linas Kutavičius (Klaipėda) – objektai.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

„Erozija“: tarptautinis fotografijos projektas. „Kopijuoti? Draudžiama…“: Jūratė Rekevičiūtė (Kaunas) – fotoinstaliacija.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

Alvydas Gelažius (Kaunas) – tapyba.

Irena Joniškienė (Kaunas) – eglutės su rankų darbo papuošalais.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

“Gintaras +”: tarptautinė taikomosios dailės paroda.

„Kalėdiniai indai“: Lietuvos taikomojo meno projektas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

“Šviesos prisilietimas”: Onutė Paliukienė (Klaipėda) – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

„Kalėdinė dovana“: Sofija Kanaverskytė (Klaipėda) – dekoratyvinė tekstilė / aplikacijos.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas

“Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

Kalėdinė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus medžio drožėjų kūrybos paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

Eduardas Jonušas (Neringa) – tapyba.

Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos moksleivių kūrybos kalėdinė paroda.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

MUZIKA

Koncertų salė festivaliu pakilo naujam skrydžiui

G. Rinkevičius, aukščiausios klasės dirigentas, orkestrui dirigavo netausodamas savęs, atiduodamas visą savo meninę jėgą, veržlų temperamentą, ekspresiją. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Daiva KŠANIENĖ

Šv. Kalėdų proga Klaipėdos muzikos mėgėjai gavo puikią dovaną – po metus trukusios rekonstrukcijos plačiai duris atvėrė neatpažįstamai atsinaujinusi, moderni Klaipėdos koncertų salė (Šaulių g. 36). Joje vėl suskambo muzika – nuaidėjo pirmieji festivalio “Muzika sugrįžta” garsai, septyniais koncertais aidėsiantys iki pat Naujųjų metų.

Vėl tarnaus Muzikai

Tarnauti Muzikai sugrįžo atjaunėję rūmai, dar iki Antrojo pasaulinio karo buvę svarbiausiu Klaipėdos muzikinio gyvenimo židiniu. Čia, Šaulių namuose, prieš 80 metų įvyko pirmieji miesto lietuviško simfoninio orkestro koncertai, pasirodydavo Klaipėdos konservatorijos pedagogų ir moksleivių kameriniai ansambliai, solistai. Dažnai šioje salėje koncertuodavo ir vokiečių muzikos kolektyvai, gastroliuojantys atlikėjai.

Sovietmečiu karininkų namais paverstame pastate muzikai vietos nebuvo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daugelio kultūros žmonių pastangomis rūmai buvo grąžinti muzikos reikmėms. Tik, deja, apleisti, apgriuvę, “pertvarkyti”, nei išvaizdos, nei akustikos požiūriu beveik netinkami koncertams.

Prieš kelerius metus Klaipėdos valdžiai nutarus, o pirmiausia pritariant ir rūpinantis miesto merui Rimantui Taraškevičiui bei savivaldybės Kultūros skyriaus viršininkei Nijolei Laužikienei, buvo rasta lėšų šio labai svarbaus miesto meninės kultūros židinio rekonstrukcijai.

Todėl 2004 metų gruodžio 23-iąją galime laikyti istorine data. Šią paskutinę advento dieną, ruošiantis gražiausiai metų šventei, baltumu švytinčioje Koncertų salėje suskambo muzika – nuaidėjo pirmieji festivalio “Muzika sugrįžta” garsai.

Septynių koncertų festivalis, surengtas pradedant naują šios 600 vietų salės gyvavimo etapą, prasidėjo padėkos ir sveikinimo žodžiais. Vario instrumentų fanfaros (Klaipėdos brass kvintetas) paskelbė atidarymą ir sukvietė publiką į salę.

Genialusis Sen-Sansas

Pirmasis koncertas – padėkos vakaras buvo skirtas tiems, kurie savo darbu, materialine bei moraline parama daugiausia prisidėjo prie Koncertų salės atgimimo.

Atsižvelgiant į kupiną dvasinio susikaupimo adventinę nuotaiką, koncerte skambėjo bažnytinės muzikos kūrinys, prancūzų kompozitoriaus Kamilio Sen-Sanso “Kalėdų oratorija”, sukurta 1858 metais.

Šis žymus, vienas labiausiai išsilavinusių savo laikmečio kompozitorių, pasaulyje pirmiausia vertinamas kaip genialios instrumentinės muzikos kūrėjas (trys simfonijos, keturios simfoninės poemos, ypač garsi “Mirties šokis”, penki koncertai fortepijonui su orkestru, trys koncertai smuikui su orkestru, koncertai violončelei su orkestru, kamerinė instrumentinė muzika ir kt.). Vokalinė instrumentinė muzika, nors jos sukūrė nemažai (11 operų, apie 100 romansų, Mišias, “Requiem”, oratorijas ir kt.), išskyrus operas “Samsonas ir Dalila” bei “Henrikas VIII”, Lietuvoje mažiau populiari.

Ypatingo genialumo XIX a. antros pusės – XX a. pradžios kompozitorius K. Sen-Sansas, kūręs nuo vaikystės iki žilos senatvės (gyveno 86 metus), virtuoziškai valdė kompozicinę techniką. Jis stebėtinai meistriškai naudojo įvairias muzikos komponavimo galimybes, laisvai “operavo” skirtingais stiliais, kūrybine maniera.

K. Sen-Sanso muzikoje vyrauja šviesios, poetiškos nuotaikos, kurios dažnai kontrastuoja sukauptam dramatizmui. Svarbiausia jo muzikoje – išraiškingas, melodingas, kantileniškas, besiderinantis su deklamaciškumu tematizmas, lanksti, dažnai šokinė ritmika, įvairi, polifonijos prisodrinta faktūra.

Padėkojo „Kalėdų oratorija“

Kai kurie iš šių bruožų būdingi ir pirmajame festivalio koncerte nuskambėjusiai “Kalėdų oratorijai”. Oratoriją atliko Klaipėdos muzikos centro kolektyvai – choras “Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas), kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė) bei solistai Giedrius Prunskus (baritonas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Rita Urniežienė (sopranas). Solo arfa grojo Danguolė Martusevičienė, vargonais – Dainius Sverdiolas. Dirigavo A. Vildžiūnas.

Dešimties neilgų dalių religinis kūrinys skambėjo santūriai, sukauptai, bet kartu ir šventiškai. Atlikėjai sėkmingai savo interpretacijoje išryškino muzikoje įkūnytą Viešpaties gimimo, jo šlovinimo idėją. Jiems pavyko perteikti skaidrų, pakylėtą K. Sen-Sanso muzikos grožį (“Viešpatie, aš tikiu širdim”, “Mano siela garbina”, ”Dangau, giedoki”, “Širdis pakelkite” ir kt. dalys).

“Kalėdų oratorijos” atlikimas buvo nemenkas išbandymas “Aukuro” chorui, kurį geriausiai pažįstame kaip nedidelių formų chorinių kūrinių (ypač šiuolaikinių autorių) interpretatorių. Tačiau ir stambios muzikinės drobės atlikimas chorui nesukėlė rimtesnių problemų, nors kūrinyje būtent jam teko didžiausias “krūvis”. Choras skambėjo švariai, profesionaliai, jautėsi vokalinė kultūra bei patirtis.

Norėjosi tik šiek tiek skaidresnio sopranų skambėjimo, kuris čia buvo duslokas, bei mažiau forsuoto forte. Galbūt tai atnaujintos salės akustikos problema. Juolab kad nelabai aiški buvo ir choro dikcija, sunkiai suprantamas (“susiliejęs”) žodinis tekstas. Beje, balkonuose sėdėję klausytojai tvirtina, kad viskas buvo girdėti gerai. Matyt, ne visos salės vietos yra akustiškai lygiavertės.

Stilingai interpretavo

Kamerinis orkestras, pasirodęs esąs tinkamas choro partneris, savo “užduotį” taip pat atliko sėkmingai.

Svarbus vaidmuo oratorijoje teko ir solistams. Labai gerą įspūdį paliko tenoras M. Zimkus. Žavėjo puikaus tembro balsas, išraiškingas giedojimas, nepriekaištinga vokalinė technika bei nuoširdus įsijautimas. Maloniai klausėsi, tiksliai intonavo ir baritonas G. Prunskus bei sopranas R. Urniežienė. Bažnytinio (ne operos) kūrinio atlikimui jų balsai tinkami, nors koncertinėje scenoje esame įpratę girdėti sodresnius (obertonų požiūriu) tembrus.

Dirigentas A. Vildžiūnas kruopščiai parengė nelengvą partitūrą, stilingai interpretavo. Suprantama, premjerinis jaudulys atsiėmė savo “duoklę”. Norėjosi daugiau ekspresijos, šilumos. Tai suprantama, juk A. Vildžiūnas ne tik pirmą kartą dirigavo naują stambų veikalą, bet atidarė naujam skrydžiui pakilusį Klaipėdos muzikos kultūros židinį.

Solistė spindėjo

Festivalio “Muzika sugrįžta” antrojo koncerto metu (gruodžio 26 d.) salė buvo pilnutėlė. Klaipėdos muzikos gerbėjai susirinko klausytis vieno geriausių Lietuvoje – Valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo profesoriaus Gintaro Rinkevičiaus bei tarptautinių konkursų laureatės, Londono Covent Gardeno karališkosios operos solistės Lioros Grodnikaitės (mecosopranas).

Šis koncertas tapo didžiule aukštosios muzikos švente, pakylėjusia visų jausmus ir protus.

Skambėjo XIX a. ir XX a. pirmos pusės prancūzų, austrų, lietuvių ir rusų kompozitorių kūriniai. Nors programa iš pirmo žvilgsnio labai marga, tačiau ji buvo sudaryta apgalvotai, kylančia dramatine linija.

Pirmoje dalyje su simfoniniu orkestru dainavo L. Grodnikaitė. Puikiai jaučianti skirtingų kompozitorių individualų stilių ji išraiškingai, įtikinamai, bet savitai atliko šokinio pobūdžio solinius fragmentus iš Žoržo Bizė operos “Karmen” (Habanerą, Segidilją ir Čigonišką dainą), į kuriuos įspūdingai “įvedė” ugningoji šios operos uvertiūra.

Jei Habanerą solistė traktavo lyriškiau nei įprasta, tai kituose dviejuose operos fragmentuose veržte prasiveržė jos temperamentas.

Ypatingo grožio, visais požiūriais sudėtingas (vokaliniu, minties perteikimo, muzikos kalbos) tris Gustavo Malerio dainas iš vokalinio ciklo “Stebuklingas berniuko ragas” L. Grodnikaitė padainavo be galo jaudinančiai ir meistriškai. “Reino upės auksas” skambėjo kaip šviesus, skaidrus prisiminimas, ”Žemiškas gyvenimas” – tragiškai, skausmingai, o “Kas sugalvojo šią dainelę?” – lyriškai, bet džiugiai.

G. Malerio muziką (tiek vokalinę, tiek instrumentinę) išdrįsta atlikti tik didelio profesionalumo pasiekę atlikėjai. L. Grodnikaitė įrodė esanti būtent tokia.

Ne mažiau įtikinamai ir subtiliai jausdama stilių, solistė padainavo dramatišką Šarlotės ariją iš Žiulio Masnė operos “Verteris”. Publika nenorėjo išleisti dainininkės iš scenos, tad plius prie programos ji dar padainavo Dalilos ariją iš K. Sen-Sanso operos “Samsonas ir Dalila”.

L. Grodnikaitė, prieš kelerius metus jau koncertavusi Klaipėdoje dabar visiškai atskleidė savo vokalinį artistinį talentą, kuriame telpa ir puikus išsilavinimas, ir sceninė kultūra bei karališka sceninė išvaizda, taip pat betarpiškas muzikavimas, gražus balsas.

Be abejo, solistei atsiskleisti padėjo raiškus, tikslus orkestro palydėjimas. Įspūdžio nesugadino ir tai, kad Čigoniškoje dainoje orkestro ritminė faktūra vietomis gožė melodiją.

Užbūrė orkestras

Antrojoje koncerto dalyje klausėmės grynosios simfoninės muzikos. Labai retai girdima Vytauto Bacevičiaus “Elektrinė poema”, nors sukurta 1932 metais, skambėjo kaip šių dienų kūrinys. Orkestras, diriguojamas G. Rinkevičiaus, vaizdingai atskleidė „Elektrinės poemos“ muzikos drastišką, grėsmingą nuotaiką, kuriamą sudėtingais, nervingais ritmais, aštria harmonija, išradingais tembrų deriniais, fizine garso jėga. Kontrastų dramaturgija pagrįstas kūrinys net lyriniuose epizoduose skambėjo neramiai, įtemptai.

Vieno žymiausių rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo sunki ir sudėtinga muzika mūsų dienomis taip pat skamba gana retai, nors akademiniuose sluoksniuose ir labai gerai žinoma. Dar kartą išgirsti “gyvai” atliekamą, meniškai nepriekaištingai simfoninio orkestro grojamą Antrąją siuitą iš genialaus baleto “Romeo ir Džuljeta” buvo ypatingas malonumas. Dramatinių kontrastų kupinas kūrinys – nuo grėsmingo, netipiško, pilno bukos jėgos savotiško maršo “Montekiai ir Kapulečiai”, Džuljetą – svajingą mergaitę charakterizuojančių fragmentų, “Tėvo Lorenco” lyrika bei išmintimi dvelkiančių puslapių iki tragiško, sielvartą skelbiančio finalo “Romeo prie Džuljetos kapo” – pripildė salės erdvę emocinės įtampos, padarydamas didžiulį poveikį klausytojams. Tai buvo juntama ir iš visos salės atmosferos skambant kūriniui, ir iš audringų aplodismentų jam pasibaigus.

Koncertą užbaigė populiarusis liaudies žanro pobūdžio Piotro Čaikovskio “Itališkas kapričio”. Grakštūs šokio ritmai, dainingos melodijos, įspūdinga orkestruotė tiesiog užbūrė klausytojus.

G. Rinkevičius, aukščiausios klasės dirigentas, orkestrui dirigavo netausodamas savęs, atiduodamas visą savo meninę jėgą, veržlų temperamentą, ekspresiją, išryškindamas visų orkestro grupių geriausias savybes bei meistriškai jų skambesį sujungdamas į kompaktišką visumą, parodydamas grojamų kūrinių žėrinčios instrumentuotės grožį. Jis – vienas iš ne taip dažnai pasitaikančių dirigentų, puikiai jaučiančių muzikos kūrinių formą bei dramaturgiją, todėl neklystamai, o kartu individualiai, savitai ją interpretuojančių. Formos bei stiliaus pojūčio nulemtas logiškas muzikos “vedimas” garantavo ir visada garantuoja atliekamo kūrinio emocinį poveikį klausytojui. G. Rinkevičius šiuo atžvilgiu nedaug turi sau lygių.

„Krikštatėvio“ dovana

Teisė pirmą kartą groti naujuoju Koncertų salės fortepijonu „Steinway“ buvo suteikta jo “krikštatėviui” (išrinkusiam instrumentą) garsiam pianistui Petrui Geniušui. Jo koncertas buvo tikrai nepaprasta dovana.

Ne kartą Klaipėdoje koncertavęs talentingasis pianistas visada sukeldavo susižavėjimo protrūkius. Ne išimtis buvo ir šio festivalio koncertas (gruodžio 27 d.). Malonu, kad daug po pasaulį gastroliuojantis, keliose šalyse (Lietuvoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur) dėstantis virtuozas atranda laiko pasirodyti ir mūsų mieste.

Kaip ir Valstybinio simfoninio orkestro, taip ir P. Geniušo programoje dominavo romantikų (tik ankstyvesniųjų) kūriniai. Franco Šūberto Trys pjesės fortepijonui (labai išplėtotos, tad pavadinimas pjesės nelabai tikslus; vokiškai – “Drei Klavierstücke”) nuskambėjo labai sugestyviai, nugludintai, kažkaip ypatingai patraukliai ir intymiai.

Kamerinė santūri atlikimo maniera idealiai atitiko F. Šūberto fortepijoninės muzikos stilių, muzikos kalbos požiūriu dar labai artimą klasicizmui. Klausant galima buvo pasijusti tarsi XIX a. pradžios Vienoje, kur menininkai, F. Šūberto gerbėjai rengdavo bičiulių susibūrimus, vadintus šubertiadomis; jose skambėdavo paties F. Šūberto ir kitų pianistų skambinama kompozitoriaus muzika, improvizacijos.

Panašų įspūdį padarė ir neoklasiko Johaneso Bramso Valsai op. 37. Ir vėl žavėjo subtilus, jautrus P. Geniušo muzikavimas, savitas šios gana intelektualios muzikos perteikimas.

Svajingojo romantiko, fortepijono dievaičio Frederiko Šopeno Skerco op. 20, Nr. 1 atlikimas pasižymėjo ypatingai lanksčia frazuote, neordinarine interpretacija, be galo savitu, nepakartojamu šopeniškojo stiliaus pojūčiu, lengva virtuozine technika. P. Geniušo pavardę drąsiai galima įrašyti į geriausių F. Šopeno muzikos atlikėjų gretas.

Skambindamas Ferenco Listo Vengrų rapsodiją Nr. 10, pianistas dar kartą nustebino savo visapusišku virtuoziškumu, vidiniu meniniu aistringumu, kiekvieną besiklausantį nevalingai verčiančiu tikėti juo ir muzika.

„Steinway“ nenuvylė

Nepriklausomai nuo to, kokio stiliaus ir kokio autoriaus kūrinius skambino P. Geniušas, susidarė įspūdis, kad pianistas ir fortepijonas sudaro vieną neišardomą visumą. Naujasis „Steinway“, liečiamas jautrių pianisto rankų, skambėjo minkštai, sodriai. Atrodė, kad grojama ne „plaktukiniu“ instrumentu. Nepaprastą pasigėrėjimą kėlė lyrinių epizodų švelnus, bet gilus garsas, neįtikėtino pianissimo efektas, judrių, audringų, greitų pasažų perlai, beribis virtuoziškumas.

Pirmą kartą “prakalbintas” naujasis fortepijonas skambėjo puikiai. Nors garsai sklido didelėje salės erdvėje, tačiau susidarė įspūdis, kad sėdi kamerinėje aplinkoje, o instrumentas skamba čia pat, šalia, tau.

Publikai (Koncertų salė buvo pilnutėlė), maloniai prašant, P. Geniušas papildomai paskambino dar du kūrinius. Ypač naujai ir efektingai nuskambėjo impresionistinis, tembrų, faktūrų, ritmų įvairove žavintis Klodo Debiusy “Fejerverkas”.

Festivalis tęsiasi. Vakar koncertavo fortepijoninis trijo „Kaskados“, Inesa Linaburgytė (sopranas) ir Aleksandras Vizbaras (fortepijonas). Šiandien Koncertų salės scenoje – džiazo projektas „Mutatis mutandis“. Rytoj grieš Vilhelmas Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių ansamblis. Festivalis baigsis gruodžio 31-ąją naujamečiu Klaipėdos muzikos centro kolektyvų koncertu su kviestiniais solistais Raimondu Sviackevičiumi (akordeonas) bei Sonata ir Roku Zubovais (fortepijonas). Apie visa tai – jau 2005-ųjų pirmosiose „Duryse“.

BIBLIOTEKŲ METAI

Tarp šviesos ir tamsos, tradicijos ir modernumo

Lapkričio 17-ąją 17 val. elektrą pakeitė žvakės. Penkių minučių akcija vyko ne vien I.Simonaitytės, bet ir kitose uostamiesčio bei šalies bibliotekose. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Audronė GLIOŽERIENĖ
Giedrė BALČIŪTĖ

Simboliška akcija – visų Lietuvos bibliotekų, tarp jų – ir Klaipėdos, skaitytojus pasitikusi tamsa ir žvakių liepsna – lapkritį norėta atkreipti Vyriausybės dėmesį į nerimą dėl tuštėjančių lentynų. Pinigų naujiems leidiniams įsigyti skiriama suma nedidėja, knygos nuolat brangsta, todėl bibliotekos įsigyja vis mažiau spaudinių.

Visai kitokia padėtis yra Skandinavijos šalyse, galinčiose didžiuotis turtingomis ir moderniomis bibliotekomis. Kad ir Malmėje, trečiajame pagal dydį Švedijos mieste, kuris gyventojų skaičiumi panašus į Klaipėdą, o jo biblioteka gali lygintis su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.

Truko 5 minutes

Taiki, tyli ir tik penkias minutes trukusi Lietuvos bibliotekininkų akcija buvo pastebėta ir palaikyta skaitytojų, taip pat kai kurių politikų, Seimo ir Vyriausybės narių. Tai bibliotekininkams suteikė vilties, jog 2005-aisiais bus sulaukta didesnio valdžios dėmesio. Vilčiai didesnius sparnus suteikia ir šiemetiniai klaipėdiečių pasiekimai, dovanos, taip pat naujamečiai rūpesčiai.

7 kilometrai spaudinių

Baigiantis metams natūralu pažvelgti į nuveiktų darbų ir širdį tebeslegiančių rūpesčių kraitį. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Eugenijos Koveckienės, „2004–aisiais būta visko: gražių planų, mažų nesėkmių, sunkaus darbo ir džiugių akimirkų, sulaukus bibliotekininkų darbo pripažinimo žodžių: „Prašau mane užregistruoti”. Ir visai nesvarbu, kad manoma, jog knygos bibliotekose yra, buvo ir bus visada, kad nesigilinama, kaip, iš kur jos atsiranda, kas už jas moka… Iš tikrųjų, tai yra bibliotekininkų rūpestis, bet visuomenės palaikymas, kurio retkarčiais sulaukiame – kaip šiemetinėje žvakučių akcijoje, rodo, kad ne visiems pakanka vien duonos ir žaidimų. Džiugu būtų, kad taip manytų ir valdžioje esantys žmonės“.

Informaciją – kiekvienam

Prie kintančio gyvenimo prisitaikanti tradicinė biblioteka išlieka reikalinga mažam bei dideliam skaitytojui ir moderniųjų technologijų amžiuje. E.Koveckienė priminė, kad jau nuo 1998 metų biblioteka pradėta modernizuoti: kone kasmet suremontuojamas, atnaujinamas bibliotekos padalinys, kurių mieste ši biblioteka turi net aštuoniolika. Šių metų laimėjimas – „Pempininkų” filialo rekonstrukcija ir modernizavimas. Jį itin palankiai įvertino ne vien skaitytojai, bet ir profesionalai – kolegos bibliotekininkai iš Lietuvos ir užsienio.

Jungia tinklas

Klaipėdos viešosios savivaldybės bibliotekos direktorės pavaduotoja neslėpė pasitenkinimo, jog daugelyje filialų skaitytojų paslaugoms veikia internetas. Baigiamas kurti vieningas bibliotekos kompiuterinis tinklas ir elektroninis katalogas, diegiama vieninga skaitytojų aptarnavimo posistemė. „Gal dar ne visi girdėjo apie LIBIS (Lietuvos integralią bibliotekų informacinę sistemą), kurios dalis yra ir mūsų biblioteka. LIBIS siekia supaprastinti naudojimąsi biblioteka. Užsukus į bibliotekos interneto svetainę www.biblioteka.lt ir suradus nuorodą „Bibliotekos elektroninis katalogas”, lengva sužinoti, ar rasite bibliotekoje jums reikalingą knygą. Pas mus jau galima įsigyti LIBIS elektroninį skaitytojo bilietą, suteikiantį teisę naudotis mūsų ir visos Lietuvos bibliotekų, įsijungusių į LIBIS, dokumentų fondais“, – pridūrė E.Koveckienė.

Modernėjimo keliu

Informacinei visuomenei keliami reikalavimai neišvengiamai palietė ir apskričių viešąsias bibliotekas. Uostamiestyje veikiančią Klaipėdos apskrities viešąją I.Simonaitytės biblioteką nudžiugino tai, kad Vyriausybė rado lėšų 2005 metams užprenumeruoti pilnateksčių rusiškų žurnalų duomenų bazę INTEGRUM. Be šios, jau turima prieiga prie kelių prenumeruojamų duomenų bazių (Lietuvos periodinių leidinių straipsnių, dienraščio “Verslo žinios” archyvų, EBSCO).

Kuria planus

Naujaisiais metais numatoma pradėti eksploatuoti naująjį I.Simonaitytės bibliotekos priestatą, pradėtą statyti dar 1998-aisiais. Be kitų padalinių, čia įsikurs periodikos, bendroji, humanitarinių mokslų ir interneto skaityklos. Pastarojoje bus 30 kompiuterizuotų darbo vietų skaitytojams, taip pat bus įrengta po keturis viešojo interneto taškus kiekvienoje iš minėtų keturių skaityklų. Tokius taškus numatoma įrengti ir abonemente bei kituose bibliotekos padaliniuose.

Gyvena pusbadžiu

Bibliotekininkai nelinkę skųstis, dejuoti. Tarpušventyje – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų – jie linkę akcentuoti pozityviąsias bibliotekų veiklos vietas. Tačiau lapkričio 17-ąją, kai visose šalies bibliotekose išjungus elektrą ir kompiuterius buvo uždegtos žvakės, tiesiai šviesiai paaiškinta, kodėl skaitytojai penkioms minutėms buvo sugrąžinti į balanos gadynės laikus.

Kvalifikacija aukšta

Klaipėdos universiteto bibliotekos vedėja Janina Pupelienė pasakojo, kad šiuo metu nemažos dalies Lietuvos bibliotekininkų žinios ir kvalifikacija yra aukšto lygio. Dauguma jų baigę įvairius tęstinius bibliotekininkų mokymo centrus, išmokę dirbti kompiuteriu, naudotis internetu, susipažinę su kitų šalių patirtimi. Tačiau šių žinių kol kas retai prireikia, nes pačios bibliotekos modernizuojamos ne taip sparčiai, materialinė padėtis jose beveik negerėja.

Kalėdos tarp knygų

Kitokia padėtis yra Skandinavijos šalyse. Trečiojo pagal dydį Švedijos miesto, savo gyventojų skaičiumi panašaus į Klaipėdą, Malmės miesto biblioteka yra beveik tokia pat didelė, kaip ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Šios bibliotekos kokybę ir modernumą pripažino Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir organizacijų federacija (IFLA).

Gali pagroti

Malmės miesto bibliotekoje yra gausybė knygų: nuo grožinės iki mokslinės literatūros, parašytų įvairiausiomis pasaulio kalbomis.