Atminimas
„Melodijas dažnai sapnuoju, bet jų niekada neužrašau“
Dalia Balsytė:
– Sąmoningai manęs į muziką nekreipė, tačiau manė, kad pabandyti verta. Matė, kad gabumų muzikai turiu. Kai man buvo penkeri, pakvietė studentę iš konservatorijos, kad pamokytų muzikos. Tai, kad namuose nuolat skambėjo muzika, taip pat darė savo. Mokiausi noriai, nes buvo įdomu.
Man pasisekė, kad muzikos nemečiau, kai tapau paaugle, nes perėjau mokytis pas nuostabią pedagogę prof. Šteinbergaitę. Tai buvo tarsi antroji meilės muzikai banga. Pas tą pačią pedagogę mokiausi ir konservatorijoje, dabartinėje Muzikos akademijoje. Studijavau Maskvoje aspirantūroje. Dar besimokydama pradėjau dirbti koncertmeistere. Vėliau ėmiau dėstyti.
Dirbu tai, kas man labai patinka. Negalvojau būti atlikėja. Matyt, jutau įgimtus pedagoginius pradus. Man labai patiko dirbti su vaikais. Jaučiau, kad seksis. Tai patvirtina ir mano studentai.
Muzikos kurti taip pat nenorėjau. Pamenu vieną atsitikimą. Tėvelis dažnai melodijas susapnuodavo. Jis labai brangindavo šeimos ramybę ir mūsų miegą.Kartą atsibudau, išgirdusi vidury nakties grojant. Nuėjau pažiūrėti. „Vaikai, nepykit, susapnavau tokią gražią melodiją, kad turėjau ją užrašyti“,- teisinosi tėvas.
Esu ir aš susapnavusi ne vieną melodiją, tačiau nejaučiu ypatingo poreikio tų melodijų užrašinėti. Man kur kas svarbiau bendrauti su žmonėmis, perduoti savo patirtį.
Kol tėvas buvo gyvas, skaudindavo požiūrių į mane kraštutinumai. Jeigu pasisekdavo, sakydavo: jai padėjo. Nors artimi žmonės gali paliudyti, kad tėvas principingai nesikišdavo. Kad niekas negalėtų prikišti. Taip, jis atvedė pirmąją mokytoją, o toliau – daryk kaip nori. Jeigu nepasisekdavo, sakydavo: štai, yra ir pagalba, o nesugeba.
Kartais žmonės įžvelgdavo tai, ko nėra. Ir iš visos minios mokinių išskirdavo. Labai žeisdavo mokytojų pasakymai: „Jeigu esi Balsytė, dar nereiškia, kad sau šitai gali leisti“. Nors šalia esantys vaikai būdavo padarę lygiai tą patį. Tą įpareigojimą jausdavau ne iš tėvų, bet iš aplinkinių žmonių.
Visą laiką jausdavausi lyginama. Kitus pristatydavo kaip savarankiškus žmones, o mane – kaip Balsio dukterį. Bet juk ir aš esu aš! Paskui buvo periodas, kai norėjosi su tėvu susirungti. Kai mokiausi Maskvoje, mano tėvo niekas nepažinojo ir mane priėmė kaip mane. Tuomet supratau, kad galiu kažką pasiekti ir pati. Tai įkvėpė jėgų. Kai grįžus namo vėl mane ėmė statyti į „Balsio dukters“ rėmus, pabudo maišto dvasia. Stengiausi įrodinėti, akcentuoti, pakeisti pavardę – norėjau atsiriboti.
O po to atėjo branda. Tai sutapo su tuo, kad tėvelio nebėra. Ir supratau, kaip man brangu, kad esu jo dukra. Kad dabar mano pareiga išsaugoti jo atminimą. Pradėjau tai daryti ir suvokiau: man patinka. Ir tik tada jį pradėjau pažinti, kai prapuolė toji nedidelė vidinė konfrontacija. Supratau, kad būti Balsio dukra ne gėda, o garbė. Supratau, kad jis kartelę pakėlė taip aukštai, kad reikia turėti proto suvokti ir susitaikyti – jos neįmanoma perlipti. Reikia tai priimti ir tuo džiaugtis.