Ne vien apie susivokusį niekšą
Sondra Simanaitienė
Ar autobiografinis rašymas, kai daug rašytojo gyvenimo faktų sutampa su knygos siužetine linija, yra geros prozos, o gal, galima sakyti, ir suprozėjusios šiuolaikinės poezijos bruožas? Gal tai netgi būtinybė, leidžianti panardinti skaitytojui savo slaptus mėgavimosi kito žmogaus būsenomis čiuptuvėlius į pačius knygos autoriaus paširdžius? Tai F.Kafka, A.Strindbergas, S.Parulskis, J.Šikšnelis, G.Grajauskas (spėju pagal tuoj pasirodysiančio romano ištraukas, skelbtas almanache ,,Baltija-2003”) ir… amerikiečių rašytojas Č. Bukovskis, apie kurio knygą ,, Paštas” ir ketinu dabar parašyti. Nors jei gerai pagalvotume, yra autorių, kurie beveik neeksponuoja savo asmenybinio autentiškumo, išskyrus savitą stilių, kalbėdami labiau istorinių ar fiktyvių asmenybių vardu, pvz., M.Ivaškevičius yra labiau epinio žanro, t.y. rašant sukuriama labai konkreti (dažniausiai istorinė) distancija su savo vaizduojamu personažu, kūrėjas. Gal todėl jo, kaip autoriaus, portretas nėra labai intriguojantis, nors ir eksplotuojamas popsinių stiliaus ir gyvenimo būdo žurnalų.
Dažnai romanuose eksponuojamas intymumas tarsi turėtų atsverti siužeto, intrigos stoką, tarsi privalėtų kilstelti kūrinio vertę vertikalia linija aukštyn, nes juk žymiau įdomiau landžioti po psichikos užkaborius, ieškant naujų atverčių, nei gainiotis kokį Džeimsą Bondą (atsiprašau už klaikiai pasenusį pavyzdį) daugiaaukščio namo laiptinėje. Nors, aišku, kaip kam. O geriausiai, kai psichologiniai kūrinio bėgiai tarsi nematomas požeminis metro slepiasi po siužetinio greitkelio linija, tai sutapdami, tai nutoldami, tačiau nuolat vienas kitą papildydami. Tokie romanai tapę klasikiniais, prie tokių nuolat grįžtama ir skaitant kaifuojama. Pvz., mano mėgstamiausios knygos A.Merdok ,,Jūra, jūra…” ar G.Flobero ,,Ponia Bovari”.
O dabar grįžtu prie Č. Bukovskio, kuris, kaip teigia daugelis jo gerbėjų, gyveno taip, kaip rašė ir, atvirkščiai, rašė taip kaip gyveno. Prisimenu, kritikas M.Šidlauskas smarkiai suabejojo šiuo teiginiu. Gal jis turėjo galvoje literatūrinį stilių, patį rašymo veiksmą, kuris nėra tikras gyvenimas? S.Parulskis savo naujojo romano ,,Doriforė” viršelyje irgi stengiasi atsiriboti nuo pagrindinio knygos personažo, kurio nemažai gyvenimo faktų sutampa su pačio rašytojo gyvenimo faktais, sakydamas, jog literatūra (menas) – tai digresija, jam svarbus pats sakymo stilius. Ir čia jau reikėtų pamiršti apie patį rašytoją, o panirti į kūrinio pasaulio paveikumą. Šiaip daugelis lietuvių autorių slepia savo gyvenimo realius faktus, gal norėdami pasilikti galimybę šiuos faktus eksponuoti knygoje, o ne žurnalo ar TV laidos puslapiuose, o gal ir išlaikyti savojo vidinio pasaulio ribas, kaip pasipriešinimą šiuolaikinio aktyvaus nuoširdumo (parulskiškai sakant, nuoširdaus nuoširdumo) ir visuotinių išpažinčių per TV parodijoms.
S.Parulskis, recenzuodamas ,,Šiaurės Atėnuose” Č. Bukovskio knygą ,,Paštas” irgi suabejojo rašytojo sugebėjimu geriant viskį rašyti: ,,Kiekvienas, nors sykį mėginęs rašyti gerdamas alkoholį, patvirtins, kad tai kliedesys, melas ir nesąmonė”. Tą patį yra kalbėjęs ir R.Černiauskas per paskaitas apie kūrybines rašytojų laboratorijas universitete. Man tai buvo įdomi vyriška patirtis, nes rašymas ir butelio artumas dažnai tarsi papildiniai ant rašytojo stalo – tik, pasirodo, skirtingu paros metu. Svarbu nesumaišyti jų budėjimo grafiko.
Henris Činaskis, romano ,,Paštas” pagrindinis veikėjas, geria, myli moteris ir 11 metų dirba paštininku. Smulkūs nuotykiai, nešiojant paštą po namus, pvz., greito sekso į namus paslaugos, Henriui neapmokamos, bet tai suteikia adrenalino jo žygiui per lietų, kuris dažnai siurrealistiškai pereina į liūtį, arba per karštį, tampantį kaitra (40 laipsnių). ,,Mano pažastyse tamsavo didžiulės dėmės, taip sunkėsi alus ir viskis. Sverdėdamas, lėtai kepinamas saulės, vilkau ant nugaros savo sunkų odinį kryžių, dalijau tūkstančius laiškų ir žurnalų.”(psl. 38) Tai vienintelė vieta, kur daroma aliuzija į religinį paveikslą, t.y. į Jėzaus Kristaus kančią. Tai atrodytų tik patogus populiaraus religinio įvaizdžio panaudojimas, jei ne Henrio Činaskio nuolatinis, tarsi savaiminis, tarsi trumputis stabtelėjimas prie nelaimingų, praradusių viltį ir norą gyventi, bendradarbių ar sugėrovių. Jokios didžiadvasės užuojautos, tik sugebėjimas pastebėti, jog šalia esančiam šiandien ribinė būsena. Štai tas sugebėjimas pastebėti kitą ir yra nūdienos, jau gana retas, reiškinys, leidžiantis vesti paralelę su Jėzumi Kristumi. Ir ši paralelė nebeatrodo tokia deklaratyvi, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. ,,Jo gyvenimas buvo nykus, ir, kaip daugelis mūsų, jis buvo tik apgailėtinas šūdžius. Tačiau kiekvienąkart, kai jis palūždavo, man sugniauždavo širdį.” (psl.43) Štai taip, be jokio sentimento, savigailos, paprastai tarsi stovint ir šnekučiuojantis su draugeliu prie baro, rašo Č. Bukovskis. Ir tai yra jo ne tik stiprioji, bet ir silpnoji pusė, nes literatūrinės įkrovos tarsi beveik ir nebejusti.
Dar viena vieta užkabino mano pačios gyvenimišką patirtį. Penkiaaukščio, kuriame gyvenu, plačios laiptinės pirmame aukšte kiekvieną dieną randu krūvas reklaminių skrajučių. Jos suverstos pasieniais, nes valytoja, praradus viltį, sušluoja jas tik kokį kartą per savaitę. Tas beviltiškas popierėlių mėtymas į pašto dėžutes ir aplink jas manyje sukelia nepasitenkinimą reklamine mašina, kuri priverčia tūkstančius žmonių sukti mažai kam reikalingą šiukšlių industriją, laiptinėse irtis per prirašyto šlamšto kalnus, kartais juos rinkti ir nešti glėbiais į šiukšliadėžes. Panašiai Džei Džei, Henrio Činaskio bendradarbis, turintis per naktį rūšiuoti spalvotus popierėlius, yra pribaigiamas ,,pluošto reklaminių vietinio prekybos centro skrajučių – jų ypatingas pasiūlymas: nemokama ūkiško muilo pakuotė ir kuponas bet kokiai prekei, ne daugiau kaip trijų dolerių vertės” (psl. 46). Č. Bukovskis meistriškai, keliais štrichais atveria Džei Džei gyvenimo anatomiją: ,,Keistų raukšlių išvagotas, gumbuotas veidas buvo atstumiantis. Džei Džei buvo tik senas krienas, dirbantis savo įprastą darbą. Jo akys atrodė kaip du molio gumulėliai, kuriais kažkas užlipdė akiduobes.” (psl. 41) Tame yra dvigubas judesys – ironija ir meilė tokiam pat kaip jis pats. Taip sukuriamas egzistencinis išgaubtumas, kuris neleidžia šį literatūros kūrinį vertinti vienareikšmiškai – kaip girtuoklio troškimą numalšinti pagirias rašant.
Romane nemaža visuomenės socialinės kritikos, kai darbo įstatymas tampa svarbesnis už patį dirbantįjį. Taip veikia pasityčiojimo mašina, kai vyresnysis pagal pareigas, nors pažengęs ne ką toliau už valytoją, leidžia sau elgtis ne pagal humanistinius bendravimo principus, bet pagal – žemink ir kaifuok – imperatyvą.
Ką čia slėpsi, Henriui Činaskiui patiko apsimetinėti niekšu (psl. 61) niekšų visuomenėje, bet, atrodo, jog ir niekšus galima skirstyti pagal tai, kiek jie yra susivokę ar nesusivokę.
Anglų literatūros profesorius G.Josipovici knygoje ,,Pasaulis ir knyga” rašo, jog ,,autentiškas rašymas – tai ne naujų temų išradimas, o atskirų detalių pavertimas dėsniais”. Būtent, dėl literatūrinės autentikos pajautimo per smulkius stabtelėjimus prie šalia plušančio nelaimėlio, dėl taiklaus, taupaus žodžio apie aplinką, kasdienį lėbavimą, lietuviai pasakytų – savęs naikinimą (vėlgi, Marijau, mirties kultūrą), Č. Bukovskio, susivokusio niekšo, romanas ,,Paštas” yra ganėtinai paveikus, ir darau prielaidą, jog kažkuria savo kultūrinės, patyriminės įkrovos dalimi mums svetimas, nes kaip rašė S.Parulskis: ,,gali būti, kad Amerikoje alkoholizmas yra visai kas kita nei čia, Rytų Europoje, nes pagal mūsų standartus tikras alkoholikas jau neįgalus visais – ir darbo, ir bendravimo, ir sekso – atžvilgiais.”
Nenorėjau išsamiai pristatinėti šios knygos, nes tai jau padaryta kultūrinėje spaudoje. Todėl tik pasikapsčiau tose vietose, kurios man pačiai skaitant šį romaną ir S.Parulskio recenziją susišaukė.