Sondra Simanaitienė

Ne vien apie susivokusį niekšą

Sondra Simanaitienė

Ar autobiografinis rašymas, kai daug rašytojo gyvenimo faktų sutampa su knygos siužetine linija, yra geros prozos, o gal, galima sakyti, ir suprozėjusios šiuolaikinės poezijos bruožas? Gal tai netgi būtinybė, leidžianti panardinti skaitytojui savo slaptus mėgavimosi kito žmogaus būsenomis čiuptuvėlius į pačius knygos autoriaus paširdžius? Tai F.Kafka, A.Strindbergas, S.Parulskis, J.Šikšnelis, G.Grajauskas (spėju pagal tuoj pasirodysiančio romano ištraukas, skelbtas almanache ,,Baltija-2003”) ir… amerikiečių rašytojas Č. Bukovskis, apie kurio knygą ,, Paštas” ir ketinu dabar parašyti. Nors jei gerai pagalvotume, yra autorių, kurie beveik neeksponuoja savo asmenybinio autentiškumo, išskyrus savitą stilių, kalbėdami labiau istorinių ar fiktyvių asmenybių vardu, pvz., M.Ivaškevičius yra labiau epinio žanro, t.y. rašant sukuriama labai konkreti (dažniausiai istorinė) distancija su savo vaizduojamu personažu, kūrėjas. Gal todėl jo, kaip autoriaus, portretas nėra labai intriguojantis, nors ir eksplotuojamas popsinių stiliaus ir gyvenimo būdo žurnalų.

Dažnai romanuose eksponuojamas intymumas tarsi turėtų atsverti siužeto, intrigos stoką, tarsi privalėtų kilstelti kūrinio vertę vertikalia linija aukštyn, nes juk žymiau įdomiau landžioti po psichikos užkaborius, ieškant naujų atverčių, nei gainiotis kokį Džeimsą Bondą (atsiprašau už klaikiai pasenusį pavyzdį) daugiaaukščio namo laiptinėje. Nors, aišku, kaip kam. O geriausiai, kai psichologiniai kūrinio bėgiai tarsi nematomas požeminis metro slepiasi po siužetinio greitkelio linija, tai sutapdami, tai nutoldami, tačiau nuolat vienas kitą papildydami. Tokie romanai tapę klasikiniais, prie tokių nuolat grįžtama ir skaitant kaifuojama. Pvz., mano mėgstamiausios knygos A.Merdok ,,Jūra, jūra…” ar G.Flobero ,,Ponia Bovari”.

O dabar grįžtu prie Č. Bukovskio, kuris, kaip teigia daugelis jo gerbėjų, gyveno taip, kaip rašė ir, atvirkščiai, rašė taip kaip gyveno. Prisimenu, kritikas M.Šidlauskas smarkiai suabejojo šiuo teiginiu. Gal jis turėjo galvoje literatūrinį stilių, patį rašymo veiksmą, kuris nėra tikras gyvenimas? S.Parulskis savo naujojo romano ,,Doriforė” viršelyje irgi stengiasi atsiriboti nuo pagrindinio knygos personažo, kurio nemažai gyvenimo faktų sutampa su pačio rašytojo gyvenimo faktais, sakydamas, jog literatūra (menas) – tai digresija, jam svarbus pats sakymo stilius. Ir čia jau reikėtų pamiršti apie patį rašytoją, o panirti į kūrinio pasaulio paveikumą. Šiaip daugelis lietuvių autorių slepia savo gyvenimo realius faktus, gal norėdami pasilikti galimybę šiuos faktus eksponuoti knygoje, o ne žurnalo ar TV laidos puslapiuose, o gal ir išlaikyti savojo vidinio pasaulio ribas, kaip pasipriešinimą šiuolaikinio aktyvaus nuoširdumo (parulskiškai sakant, nuoširdaus nuoširdumo) ir visuotinių išpažinčių per TV parodijoms.

S.Parulskis, recenzuodamas ,,Šiaurės Atėnuose” Č. Bukovskio knygą ,,Paštas” irgi suabejojo rašytojo sugebėjimu geriant viskį rašyti: ,,Kiekvienas, nors sykį mėginęs rašyti gerdamas alkoholį, patvirtins, kad tai kliedesys, melas ir nesąmonė”. Tą patį yra kalbėjęs ir R.Černiauskas per paskaitas apie kūrybines rašytojų laboratorijas universitete. Man tai buvo įdomi vyriška patirtis, nes rašymas ir butelio artumas dažnai tarsi papildiniai ant rašytojo stalo – tik, pasirodo, skirtingu paros metu. Svarbu nesumaišyti jų budėjimo grafiko.

Henris Činaskis, romano ,,Paštas” pagrindinis veikėjas, geria, myli moteris ir 11 metų dirba paštininku. Smulkūs nuotykiai, nešiojant paštą po namus, pvz., greito sekso į namus paslaugos, Henriui neapmokamos, bet tai suteikia adrenalino jo žygiui per lietų, kuris dažnai siurrealistiškai pereina į liūtį, arba per karštį, tampantį kaitra (40 laipsnių). ,,Mano pažastyse tamsavo didžiulės dėmės, taip sunkėsi alus ir viskis. Sverdėdamas, lėtai kepinamas saulės, vilkau ant nugaros savo sunkų odinį kryžių, dalijau tūkstančius laiškų ir žurnalų.”(psl. 38) Tai vienintelė vieta, kur daroma aliuzija į religinį paveikslą, t.y. į Jėzaus Kristaus kančią. Tai atrodytų tik patogus populiaraus religinio įvaizdžio panaudojimas, jei ne Henrio Činaskio nuolatinis, tarsi savaiminis, tarsi trumputis stabtelėjimas prie nelaimingų, praradusių viltį ir norą gyventi, bendradarbių ar sugėrovių. Jokios didžiadvasės užuojautos, tik sugebėjimas pastebėti, jog šalia esančiam šiandien ribinė būsena. Štai tas sugebėjimas pastebėti kitą ir yra nūdienos, jau gana retas, reiškinys, leidžiantis vesti paralelę su Jėzumi Kristumi. Ir ši paralelė nebeatrodo tokia deklaratyvi, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. ,,Jo gyvenimas buvo nykus, ir, kaip daugelis mūsų, jis buvo tik apgailėtinas šūdžius. Tačiau kiekvienąkart, kai jis palūždavo, man sugniauždavo širdį.” (psl.43) Štai taip, be jokio sentimento, savigailos, paprastai tarsi stovint ir šnekučiuojantis su draugeliu prie baro, rašo Č. Bukovskis. Ir tai yra jo ne tik stiprioji, bet ir silpnoji pusė, nes literatūrinės įkrovos tarsi beveik ir nebejusti.

Dar viena vieta užkabino mano pačios gyvenimišką patirtį. Penkiaaukščio, kuriame gyvenu, plačios laiptinės pirmame aukšte kiekvieną dieną randu krūvas reklaminių skrajučių. Jos suverstos pasieniais, nes valytoja, praradus viltį, sušluoja jas tik kokį kartą per savaitę. Tas beviltiškas popierėlių mėtymas į pašto dėžutes ir aplink jas manyje sukelia nepasitenkinimą reklamine mašina, kuri priverčia tūkstančius žmonių sukti mažai kam reikalingą šiukšlių industriją, laiptinėse irtis per prirašyto šlamšto kalnus, kartais juos rinkti ir nešti glėbiais į šiukšliadėžes. Panašiai Džei Džei, Henrio Činaskio bendradarbis, turintis per naktį rūšiuoti spalvotus popierėlius, yra pribaigiamas ,,pluošto reklaminių vietinio prekybos centro skrajučių – jų ypatingas pasiūlymas: nemokama ūkiško muilo pakuotė ir kuponas bet kokiai prekei, ne daugiau kaip trijų dolerių vertės” (psl. 46). Č. Bukovskis meistriškai, keliais štrichais atveria Džei Džei gyvenimo anatomiją: ,,Keistų raukšlių išvagotas, gumbuotas veidas buvo atstumiantis. Džei Džei buvo tik senas krienas, dirbantis savo įprastą darbą. Jo akys atrodė kaip du molio gumulėliai, kuriais kažkas užlipdė akiduobes.” (psl. 41) Tame yra dvigubas judesys – ironija ir meilė tokiam pat kaip jis pats. Taip sukuriamas egzistencinis išgaubtumas, kuris neleidžia šį literatūros kūrinį vertinti vienareikšmiškai – kaip girtuoklio troškimą numalšinti pagirias rašant.

Romane nemaža visuomenės socialinės kritikos, kai darbo įstatymas tampa svarbesnis už patį dirbantįjį. Taip veikia pasityčiojimo mašina, kai vyresnysis pagal pareigas, nors pažengęs ne ką toliau už valytoją, leidžia sau elgtis ne pagal humanistinius bendravimo principus, bet pagal – žemink ir kaifuok – imperatyvą.

Ką čia slėpsi, Henriui Činaskiui patiko apsimetinėti niekšu (psl. 61) niekšų visuomenėje, bet, atrodo, jog ir niekšus galima skirstyti pagal tai, kiek jie yra susivokę ar nesusivokę.

Anglų literatūros profesorius G.Josipovici knygoje ,,Pasaulis ir knyga” rašo, jog ,,autentiškas rašymas – tai ne naujų temų išradimas, o atskirų detalių pavertimas dėsniais”. Būtent, dėl literatūrinės autentikos pajautimo per smulkius stabtelėjimus prie šalia plušančio nelaimėlio, dėl taiklaus, taupaus žodžio apie aplinką, kasdienį lėbavimą, lietuviai pasakytų – savęs naikinimą (vėlgi, Marijau, mirties kultūrą), Č. Bukovskio, susivokusio niekšo, romanas ,,Paštas” yra ganėtinai paveikus, ir darau prielaidą, jog kažkuria savo kultūrinės, patyriminės įkrovos dalimi mums svetimas, nes kaip rašė S.Parulskis: ,,gali būti, kad Amerikoje alkoholizmas yra visai kas kita nei čia, Rytų Europoje, nes pagal mūsų standartus tikras alkoholikas jau neįgalus visais – ir darbo, ir bendravimo, ir sekso – atžvilgiais.”

Nenorėjau išsamiai pristatinėti šios knygos, nes tai jau padaryta kultūrinėje spaudoje. Todėl tik pasikapsčiau tose vietose, kurios man pačiai skaitant šį romaną ir S.Parulskio recenziją susišaukė.

Čarlzas Bukovskis

Čarlzas Bukovskis

Ričardo Šileikos nuotrauka

Karpos

geriausiai atsimenu savo senelę dėl visų jos karpų.
jai buvo aštuoniasdešimt, o jos karpos – didžiulės.
negalėdavau atplėšti akių nuo tų karpų.
ji atvažiuodavo į Los Andželą kiekvieną sekmadienį
autobusu ir tramvajumi iš Pasadenos.
jos kalbos būdavo visad tos pačios:
“aš jus visus palaidosiu”.
“tu manęs nepalaidosi”, sakydavo mano tėvas.
“tu manęs nepalaidosi”, sakydavo mano mama.
tada mes sėsdavom sekmadienio pietų.
jai išvykus, mama sakydavo,
“man bjauru, kaip ji taip kalba apie visų palaidojimą”.
o man patiko.
kad taip sėdi visa nusėta karpomis ir grasina palaidoti mus visus.
o kai ji valgė pietus, žiūrėdavau, kaip maistas keliauja jos burnon,
ir matydavau jos  karpas.
įsivaizduodavau ją, einančią į tualetą
ir besišluostančią užpakalį, ir galvojančią,
aš juos visus palaidosiu.
faktas, kad nepalaidojo, buvo netgi liūdnas man.
vieną sekmadienį jos čia tiesiog
nebuvo, ir sekmadienis buvo  kažkoks nykus.
kažkas kitas turės mus palaidoti.
maistas irgi neatrodė skanus.


mergina mini sijonėliu, skaitanti bibliją už mano lango

Sekmadienis, valgau
greipfrutą, mišios baigėsi rusų
ortodoksų bažnyčioje į vakarus.
ji tamsi rytietiško gymio,
didelės rudos akys čia pakyla nuo Biblijos,
čia vėl į ją įsminga. maža raudonai juoda
Biblija, ir kai ji skaito,
jos kojos vis juda, juda,
ji šoka lėtą ritmišką šokį
skaitydama Bibliją…
ilgi auksiniai auskarai;
dvi auksinės apyrankės ant rankų,
ir, atrodo, mini kostiumėlis,
rūbas apglėbia kūną,
kaip šviesiausias įdegis rūbas,
ji sukasi taip ir anaip,
ilgos gelsvos kojos įšilusios saulėje…
niekaip nuo jos nepabėgti,
visai ir netrokštu…
mano radijas groja simfoninę muziką,
kurios ji negirdi,
bet jos judesiai tobulai susilieja su simfonijos ritmais…
ji tamsi, ji tamsi ji skaito apie Dievą.
Aš esu Dievas.

***

yra blogesnių dalykų nei būti vienam
bet dažnai reikia dešimtmečių norint tai suprasti
ir dažniausiai kai supranti būna per vėlu ir nieko nėra blogiau
kaip
per vėlu.

***

viena geriausių Lorkos eilučių
yra
“agonija, nuolat agonija…”
prisimink tai, kai traiškai
tarakoną ar
keli skustuvą prie
gerklės
arba prabundi ryte
veidu į
saulę

Iš anglų kalbos vertė
Žydrūnas Drungilas

„Ritualinės kaukės“ matavimaisi

„Ritualinės kaukės“ matavimaisi

Mindaugas Valiukas

Prieš savaitę Universiteto knygyne buvo pristatoma kretingiškio rašytojo Algio Kuklio trečioji novelių rinktinė „Ritualinė kaukė“, Klaipėda, 2004 (pirmoji „Keleiviai“, 1989, Vilnius ir „Veidrodis“, 1998, Klaipėda. Dar yra išleidęs romaną „Žiūrėjimas į tamsą“, 1993, dvi publicistikos knygas „ Susitikimai“, 2002 ir „Likimai“, 2003).

Rašytoją publikai pristatė knygyno „Po langu“ vedėja Vitalija Zairienė, kuriai knyga padariusi malonų įspūdį, o novelių adresatu nurodė moteris, nes autoriui pavyksta subtiliai vaizduoti moters charakterį. Pats autorius daug kalbėti nebuvo linkęs, – anot jo, apie savo kūrybą nėra malonu kalbėti, nes galima paslysti ir nusišnekėti, todėl kviečia Klaipėdos universiteto dėstytoją docentą Aleksandrą Žalį, o po to – klausimai, – taip renginio gaires apibrėžė novelistas, dar pridūręs, kad yra centro liberalas, todėl klausimai gali būti ir apie politiką.

A. Žalį nustebino kvietimas pasisakyti, todėl jis iš karto uždavė fundamentalų klausimą: ar šioje knygoje jaučiasi atskleidęs naujos problematikos aspektus? A. Kuklys atsakęs, kad knyga sudaryta iš dviejų dalių: pirmosios novelių laikas – sovietmetis, antrosios nūdiena ir įdėmus skaitytojas skirtumų problematikos aspektu pastebės. Dar pridėjo, kad autorius negali rašyti šiaip sau – kūriny turi atsiskleisti autoriaus refleksija. Nebūtinai kažkas fundamentalaus, nes nori nenori rašai apie žmogų, jaučiant, kad gali kažką pasakyti. Kiekvienas kūrinys yra savotiška išpažintis, pripildyta gyvenimiškos patirties, tačiau tai neturi būti išsiliejimas, išsikalbėjimas. Rašytojas išsakė poziciją formos atžvilgiu. Anot jo, formą sukurti yra lengva, kur kas svarbiau turinys – ką rašai. Apskritai, jo nuomone, apsakymą parašyti yra sunkiau, nei romaną, o kiek turėjo vargo su monografija!

Moderatoriaus pareigas užėmusi V. Zairienė paprašė įspūdžiais apie knygą pasidalinti rašytoją R. Černiauską. Pastarasis apgailestavo, kad nėra pasiruošęs, pasižymėjęs, todėl priverstas kalbėti bendrais bruožais: Kuklys nepasikeitė – liko Kuklys, rašytojas, suformavęs savo stilių, bet nenuobodus. R. Černiauskas priekaištavo dėl labai ilgo sakinio – Kuklio novelė gali būti vienas sakinys – krūvos jungtukų, viena kitai prieštaraujančios temos, įvykiai tame pačiame sakinyje, dėl to kenčia stilius. Siūlęs dėti tašką, tačiau Kuklys „varo savo“. Bet tai ir yra jo stilius. Nepasikeitė ir temos – absurdas, mirtis, yra apsakymų-sapnų. R. Černiauskas pažymėjo, kad realistiniuose apsakymuose neatsiskleidžia „tikrasis Kuklys“, knygoje yra akivaizdžiai silpnų novelių, kurių reikėjo atsisakyti, tačiau A. Kuklys dar mokykloje rašytosios neišmetė dėl sentimentų. Netikėtai R. Černiausko paklaustas, kada parašys romaną apie moterį, atsakė, kad stebisi, kaip galima rašyti apie meilę, nes nieko naujo nei formos, nei problematikos atžvilgiu apie tai neparašysi. Tam paprieštaravo V. Zairienė, anot jos, tai amžina tema, visada nauja ir jaudinanti. A. Kuklys informavo, kad šiuo metu rašo knygą „Mūsų kraštiečiai“ ir stengiasi parašyti taip, „kad arkliai nežvengtų“.

Nuskambėjus pasiūlymui liautis kalbėti ir eiti vyno gerti, renginys nesibaigė, nes A. Kuklys pasinaudojo savo teise ir pasidalino su susirinkusiais samprotavimais apie kultūrą. Pasak rašytojo, kultūra degraduoja, ją apėmęs gilus dekadansas, tai labai ryšku dailėje ir dėl to kaltas avangardas. Jis atstumia. Reikia meno tokio, kad žmonės grįžtų. Ateities menas bus absoliučiai kitoks. Menas turi būti dvasingas ir nestratifikuotas. Aš rašau ne akademikams, o skaitytojams, kurių turiu. Jie yra įvairaus amžiaus ir išsilavinimo – menotyrininkai, tautodailininkai, niekas nepasakė, kad š… rašau. Rašytojas apgailestavo, kad mes prarandame talentus ir kaip reikia tokių šviesulių, kaip Gintaras (?).

Tada prasidėjo nuoširdūs kolegų iš Kretingos ir Klaipėdos sveikinimai, už kuriuos rašytojas galantiškai dėkojo ir, kaip visada, gėlės, vynas ir viskas.

P.S. Į knygos „Ritualinė kaukė“ pristatymą nepavėlavę I. Simonaitytės premijos komisijos nariai ką tik buvo išrinkę naująjį laureatą. Tarp kandidatų į šią premiją buvo ir Algis Kuklys.

Palytėjimai

Palytėjimai

Rašytoja Nijolė Kepenienė. Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

Sigita Bartkutė

Gyvename gerokai sumoteriškėjusioje socialinėje erdvėje. Darželiuose, mokyklose, universitetuose, kultūros renginiuose ryškiai dominuoja moterys. Tačiau staiga pajuntame, kad moterys kažkur išnyksta, kai atsigręžiame į pačias svarbiausias socialinės veiklos sferas, į meną, į jo lengviausiai suvokiamą formą – literatūrą. Staiga pamatome, kad mūsų pasaulis tiek socialinėje erdvėje, tiek mene yra sukonstruotas pagal vyriškuosius poreikius, pagal vyriškąjį modelį, pagal vyriškąjį užsakymą. Tereikia atsiversti „Stilių“, pažiūrėti „Moterų laimę“ ir t.t. Įtikti vyrams, patikti vyrams, atitikti kuo tobuliau vyrų „pakabuko“ modelį – taip nusakyčiau šiuolaikinę visuomeninę moters vertinimo tendenciją. Todėl bet kokia neangažuota ir neužsakyta moteriškosios saviraiškos forma net mene iki šiol tebestebina ir tebebaugina savo individualiąja pozicija, atveriančia tiek pačiai moteriai, tiek patriarchalinio mentaliteto visuomenei ir moters „ego“ – netikėtą todėl, kad tebedeklaruojamą, deja, kaip tabu: kas besąlygiškai leidžiama vyrams, tas niekada neatleidžiama moteriai… Tad Nijolės Kepenienės romanas 10% improvizacijos (EGLĖ, 2004) jau savaime yra kaip provokacija – moters kūrybinė provokacija. O kadangi jame skleidžiasi tik moters, o juo labiau paauglės, dvasios pasaulis – tai šią provokaciją jau pakelčiau kvadratu. Ne grubiu, matematiniu, o palytėjimų, prisilietimų kvadratu. Moteriškuoju ženklu.

Ažūrinis – lengvai, bet įmantriai išrašytas, todėl itin moteriškas N. Kepenienės kūrybos pasaulis skleidžiasi knygose net patiems mažiausiems, o ką bekalbėti apie poezijos rinkinį „Jos“ arba romaną „Vienatvė dviese“. Naujausioje knygoje 10% improvizacijos tęsiasi moters atsitraukimas nuo moters, pažiūrėjimas į save tarsi iš šalies, vėl ryškinama ir egzistencinė moters vienatvės tema. Tik tai jau atiduodama į poetiško Saulenės vardo šešiolikmetės klaipėdiškės širdį ir mintis. Nors ne visai tiesa tai, ką dabar čia parašiau. Tiksliau būtų romano stilistiką apibūdinti kaip dialogiškumo stilistiką, atsirandančią supinant dar nepažintų erotinių potyrių ilgesį su tais pačiais, jau išsipildžiusiais, potyriais, todėl traktuojamais tik ironiškai ar net sarkastiškai (rinkinyje „Jos“, pasirašytame N.Kliukaitės, subtiliausiai tą atskleidžia ciklas „Laiškai“). Moteriškosios vaizduotės ir patirties dialogas romane, kaip ir visoje aptariamosios autorės kūryboje (pabrėžti norėčiau ir kūrinius patiems mažiausiems – ypač „Tititatos užburti“), vyksta ne analizuojant jo pagrindinę temą, o tik prisiliečiant, palytint tai, kas faktiškai nepalytima… Ir pagyrimas autorei, kad dažnai pajuntama, kada reikia pasitraukti, sustoti arba padaryti pauzę: nebūtų pastarųjų dalykų ir moteriškai daugiažodė, bet itin prasminga melodingo išsisakymo byla kūrinyje virstų tik tuščiakalbe – nebeišeitų ir man konstruoti teksto apie N. Kepenienės kūrybos dvasinius palytėjimus…

N. Kepenienės romanas 10% improvizacijos prasideda sujudinus paauglės pasąmonę – Jautėsi taip, lyg sapne būtų kūkčiojusi – palytint pačią įprasčiausią šiuolaikinės šeimos situaciją: jau įvykusios tėvų skyrybos, jau įvykusi ir naujos poros – viltingai laimingos poros – naujo sambūvio registracija: Vakar mama susituokė su Povilu Variakoju. Tačiau privalome pastebėti, kokie kontrastingi veiksmažodžiai – būsenos, negatyvaus dvasinio pojūčio pirmajame ir protokolinio veiksmo antrajame cituojamuose sakiniuose… Turime perskaityti ir pirmąjį romano sakinį: Saulenė nubudo dar neprašvitus. Tik pastarasis sakinys galutinai įrodo ir žodžių Saulenė bei mama turinio opoziciškumą. Kaip ir I.Simonaitytės knygoje „…O buvo taip“ (labai džiugu, kad N.Kepenienė yra šios rašytojos vardo premijos laureatė) nubudimu užprotokoluojamas dviejų moterų – dukters ir motinos – susvetimėjimo aktas. Šešiolikos metų mergaitė (mergina) ką tik neteko paskutinio iš tėvų – motinos, nes tėvas šeimą išdavė daug anksčiau.

„Žaidžiant“ „pagal civilizuoto Vakarų pasaulio taisykles“, Saulenė buvo priversta pamatyti dar vieną gyvenimo farsą – viešajai opinijai būtiną gyvenimo farsą: tėtis švytėjo kaip naujas pinigas, tarytum gyvenime jam nė nebūtų didesnio malonumo, kaip išleisti buvusią žmoną už vyro. Taigi paauglė nesikapsto vien savo būsenoje, kūrinyje iš karto atsiranda ir ironiškasis matmuo – suaugusiųjų vertinimas iš maksimalistinių vaiko/jaunuolio pozicijų. Beveik visi romane veikiantys paaugliai – iš suirusių šeimų. Itin tragiškai romane pinasi įbrolių ir įseserių santykių motyvai.

Juos, ko gero, jau simboliškai apibendrina berankis Jurgis – Saulenės tėvo ir tikros jos tetos (motinos sesers) „meilės“ vaisius. Jurgio išsigimimas – tai tarsi atpildas už įvykusią dvasinę kraujomaišą, nors fizinės kraujomaišos ir nėra – vyrui žmonos sesuo nėra giminė. Tačiau sesuo paveržia vyrą iš sesers – kas begali būti šiurpiau?.. Pažeistas iš esmės seseriškas moters solidarumas su kita moterimi. Romane imami judinti ir motiniško moters, ir dukteriško moters solidarumo su kita moterimi motyvai – gaila, kad jie dar nepasiekia seseriškumo simboliui prilygstančio apibendrinimo Giluminiai genetinės destrukcijos, kylančios tik iš moters, motyvai netgi šiuolaikinėje lietuvių moterų literatūroje beveik negirdimi. Todėl N.Kepenienė yra itin novatoriška, kai leidžia, kad šiuo aspektu prabiltų būtent moteriškoji patirtis… Puiku, kad idealiniams paauglystės ieškojimams romane suteikiamas ir pozityvūs pamatai – moteriškąją mergaičių laikyseną pirmiausia koreguoja šviesioji Saulenės močiutė. Gražiai ir vietoje atsiranda lietuviškai ciniška sapno ne sapno bobunytė žaliu apsiaustėliu, kurios „raganiškieji“ kreipiniai/keiksmai – šiurena paklotine, kauline lovatiese, bernų balalaika, apseilėta pacacka… – tampa tiesiog negailestingu merginos įsivertinimu. Ir pagaliau pateikiama daugybė moteriškojo pasirinkimo alternatyvų – antikinės literatūros moterys… Visa tai romane apibendrinama kaip močiučių, prosenelių ir pro-pro-prosenelių išdidi atmintis. Opoziciška vyriškajai patirčiai atmintis. Bet atmintis, neegzistuojanti be vyrų.

Moteris ir vyras. Moteris už vyro. Būtent šiais aspektais antroji motinos santuoka tampa stipriu postūmiu paauglės moteriškajai savistabai. Imami naujai lytėti ir matyti ne tik savo ir savo bendraamžių draugių bręstantys kūnai, bet imami stebėti, analizuoti ir vyrų prisilytėjimai prie moters. Romane vietos randa ir smalsusis „pikantiškasis“ „lindimas“ į motinos „pirmosios nakties“ paslaptį: …gal girdėjai, ką jiedu su tavo motina naktį veikė?, ir apskritai į paslaptį, kodėl šiuolaikinės moterys veržiasi už vyrų… Moteriškai nustebus „fotografuojama“ ir visai nauja kitos moters būsena: mama atsuko į Saulenę pajaunėjusį profilį… Ir čia pat fiksuojami jau grynai jusliniai – savieji, individualieji moters erotiniai išgyvenimai… Saulenei leidžiama patirti ne tik vėjų pamušalo Kosto, ne tik princo Nerijaus pagraužta širdimi bučinius, ne tik naują santykį su šokio partneriu: Gal turėjo paglostyti to didelio vaiko galvą? Paguosti? Bet tos adatikės tarpkojy (kaip tai nauja ir netikėta lietuvių literatūroje, bet ar ne gražu?)… Šiuolaikinei paauglei leidžiama išgyventi ir mylimo vaikino lytinį aktą su konkurente, aprengta Saulenės sceniniu kostiumu (mylimasi ne su ta, su kuria mylimasi?), bei pamatyti tėvą – gyvenimo lošėją, atraišiojantį striptizo šokėjos korsetą. Nežinia, ar demonstruojamas „vyriškumas“ nesidrovint net dukros dar neskiriamas ir antrajai žmonai, stebinčiai tolstantį sutuoktinį slapta (N.Kepenienė virtuoziškai derina absoliučiai skirtingus moters potyrius)… Net nespėjus įsibėgėti kūrinio veiksmui Saulenės patiriamas ir gašlusis gladiatoriaus brutalumas per tiesioginį kontaktą su mokytoju Povilu Variakoju – patėviu. Per pastarąjį personažą romano įtampa ima augti dar grėsmingesnių dvasinės kraujomaišos prognozių linkme. Tačiau siūlau skaitytojui patirti tai skaitant kūrinį, o ne jo recenziją…

Romano 10% improvizacijos Saulenė – ne tik be tėvų (o galiausiai ir be namų) likusi duktė, ne tik į naują brandos pakopą įžengusi šiuolaikinė paauglė, kuri jau moka racionaliai konstatuoti: hormonai – kai draugė ima guostis: „Supranti, many tarytumei kažkas sproginėja“… Kaip ir dauguma N.Kepenienės kitų kūrinių mergaičių, taip ir Saulenė – stiprios meninės prigimties individualybė. Tokie pat ir jos draugai – dailininkė Vilma, muzikalusis Kostas, šokėjas Nerijus ir kt. Ne veltui ir knygos pavadinimas toks. Kūrybinė saviraiška – labai stipri naujausio N.Kepenienės kūrinio siužetinė gija. Tikrumo paieškos gija. Kaip didžiausia panieka bet kokiam melui nuolat skamba romane reiklusis Kosto: saviveikla! Tikrumo ieškojimas meninės raiškos formomis – tai svariausia vertybinė alternatyva, kuria lyg ir galima išpirkti tas kaltes, kurias ant vaikų/paauglių pečių suverčia suaugusieji dėl pasimetimo egoistiškoje savo būtyje. Meninių formų tikrumas – tai visapusiškasis, žmogiškasis tikrumas: per žodį, per muziką ir ypač per šokį romane atgyja tik šviesusis, tik pozityvusis žmogaus „ego“ – altruistinis Meilės „ego“. Staiga pajuntama, kad atsiranda net šimtaprocentinės improvizacijos galimybė – absoliuti individo laisvės galimybė, kai net scena, skubrių kojų nutrypta ir nuspardyta, pasirodo esanti judviejų Rojus. Kūrybos aktas, prilygstantis grįžimui į Rojų, N.Kepenienės romane yra aktas judviejų. Moters ir vyro. Tad neverta knygoje ieškoti feministinių pasaulio be vyrų iliuzijų. Žaviausia vis dėlto, kad ši autorė apgina moters teisę būti absoliučiai laisvai, nuo vyrų nepriklausomai asmenybei, bet per itin subtilius palytėjimus, prisilietimus (deja, kartais neišvengiama ir kategoriškų etikečių – pasiklydęs savo smegenų vingiuose) tą teisę paradoksaliai ir paneigia teiginiu, kad nėra didesnės laimės moteriai kaip laimė priklausyti vyrui….

Į kokią lentyną dėsime naują N.Kepenienės knygą? Knygą apie mūsų vaikus, kuriems lemta spręsti (kaip ir apysakoje mažiesiems „Išgelbėk mane“) mūsų suveltų gyvenimų problemas, bet knygą jau ne vaikams… Vaikiškai skaidrią ir skaisčią knygą, bet knygą, hormonų audromis jau sudrumstusią, o suaugusiųjų prisilietimais ir apdergusią paauglišką mūsų vaikų pasaulį… Šiuolaikiniams suaugusiesiems tikrai jau per naivią knygą… Per naivią gal net ir daugumai šiuolaikinių paauglių… Beje, ir mano, kaip kritikės, labai rimta pastaba knygos autorei – romano (beje, dėl kūrinio priskyrimo šiam žanrui irgi ginčyčiausi) kai kuriose vietose veiksmas pernelyg „suvaikėja“ – ypač knygos pabaigoje jutau ne gyvenimo idealų, ne savo vietos tarp moterų ir pasaulyje ieškančios merginos išgyvenimus, o tarsi dalyvavau karnavaliniame „Tititatos užburti“ žaidime… Net rokeris/baikeris atpažįstamas iš ten… Neišlaikius jaunatviškojo gyvenimo pajutimo pusiausvyros, knygoje daug kas sugriaunama, nes taip, kaip leidžiama elgtis su skaitytoju vaiku, nebegalima elgtis su skaitytoju – jau jaunuoliu. Juk ne be N.Kepenienės įžvalgumo atsirado romano veikėjos Vilmos replika istorijos mokytojui, pavadinusiam šešiolikmečius vaikais? Beje, teksto stilistiką turėjo kontroliuoti ir kūrinio muzikanto Smiliaus šeima, kurioje motina už romano protagonistę Saulenę netgi jaunesnė… Tad, jei ne jaunuolių būsenos supaprastinimai, jei ne kai kurie redagavimo riktai, tai 10% improvizacijos būtų reto grožio jaunimo literatūros, deja, bibliografijoje nebeegzistuojančios literatūros, palytėjimai, atsiveriantys per moteriško ilgesio ir moteriškos patirties dialogiškumą. Pirmojo viršelio ir jo atlankos nuotraukose tą dialogiškumą meistriškai pagauna A.Stanevičius. Žaismingai ir pikantiškai „smailai“, bet pakankamai ir susirūpinus – kaip kad to ir reikalauja pastaroji N. Kepenienės knyga. Todėl šį kūrinį dėčiau į lentyną, kurios pavadinimas „Šeimos literatūra“… Bet ar ši lentyna šiandien bėra?..

Pasiglostymai

Pasiglostymai

Sargis Atsargiai

Žmonės mėgsta glostytis. Ir nieko čia nepadarysi. Krepšininkai glosto vieni kitų užpakalius. Ledo ritulininkai iššoka į viršų ir pasiglosto krūtinėmis. Bankininkai ir pardavėjos glosto pinigus. Lesbietės… Na, patys žinot.

Mūsų senoliai glostė karves, kiaules, avis. Šios juos glostė liežuviais. Mes, padauginę ugninio vandens, glostome sienas, duris, prostitutes. Šios niekada neatsako tuo pačiu. Kad ir kaip mes to norėtume. Jos atsako šalčiu. Mes lipame į sausakimšus autobusus ir trinamės, glostomės visu kūnu, vaizduodami, kad mums tai pasiutusiai miela, ir bandydami išsiaiškinti, kaip veikia trinties dėsnis. Rytais mes dantų šepetuku glostome dantis, užpakalio pusmėnuliais – dadaistinį meno kūrinį, šukomis – galvos ataugas, rankomis – veidą ir kitus lytinius organus, net durų rankeną.

Dieną mes glostome bendradarbių penkis kaulus, apaugusius mėsa ir oda. Kartais veido kiaurymės krateriu pavyksta priglusti prie žavios kolegės skruosto ar meilužės lūpų. Tada taip norisi pasakyti: “Pasiglostom tiesiog čia, a?” Vakare mes ilgokai glostome alaus bokalus, o grįžę namo – puolame glostyti žmonos. Prisiversdami, žinoma. Ji paprastai atsako tuo pačiu. Ne itin noriai, žinoma. Bet glostytis patinka net jai.

Štai ir aš pasidedu ant kelių katę ir glostau. Apsimetu, kad man tai žiauriai patinka. Apsimetu, nes visiškai nejaučiu, kad į mane glostymo metu srūtų šiluma, gera nuotaika, gerumas, ramybė ar elektra. Nė velnio. Greičiau jau atvirkščiai… Ji iš manęs atima ir gerą nuotaiką, ir nematomas ener-getinio lauko daleles, ir ramybę. Greičiau jau atvirkščiai… Nes kodėl mintyse su jos morčiumi norisi kovoti pirštu. “Tuoj kaip paglostysiu”, – pagalvoju. Greičiau jau atvirkščiai… Galbūt todėl aš toks blogas.

Poetai – irgi žmonės. Todėl natūralu, kad jiems glostytis irgi patinka. Tik jų pasiglostymai – daug subtilesni. Štai, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius labai mėgsta glostyti medžius. Tik prieina prie kokio medžio ir tie-siog fiziškai jaučia, kad jeigu jo nepaglostys, gali atsitikti kas nors lemtinga – tarkim, tas medis gali užvirsti ant jo. Netikit? Pažiūrėkit kokį nors jo fotoportretą. Poetas nuotraukoje dažniausiai bus delnu atsirėmęs į medį. Aš linkęs manyti, kad jis tą medį glosto. Nors daug kam gali pasirodyti, jog tas medis virsta ant poeto, o šis jį iš visų jėgų laiko (galbūt pamiršo paglostyti?).

Kiti poetai labai mėgsta glostyti vieni kitus. Tik dažniausiai tai daro ne rankomis, o lūpomis. Turbūt ne viename poetiniame renginyje ar knygos pristatyme girdėjote iš poetų lūpų trykštančius pataikaujančius, giriančius žodžius, oi, kaip paglostančius jų kolegų savimeilę. Ši tradicija taip įsigalėjo, kad neretas renginys jau virsta

karšta glostymosi orgija. O jeigu jie būtų nebyliai ir negalėtų glostytis lūpomis? Tada jie būtų priversti glostytis rankomis, nes glostytis jiems vis dėlto patinka.

Labai dažnai poetai vienas kitam dedikuoja savo eilėraščius. O juk dedikacija – ne kas kita, kaip pasiglostymas. Iš mandagumo, draugiškumo, meilės ar neapykantos. Kartais jie tuos savo eilėraščius dedikuoja jau mirusiems kūrėjams. Tada pakvimpa nekrofilija. Nežinau, ar mirusieji mėgsta, kai juos glostai, bet aš, kartą pabandęs paglostyti savo mirusio senelio skruostą, atšokau nuo jo kaip nuo aukštos įtampos laidų ir iki šiol jaučiu tą šaltį, kuris glostymosi mechanikos būdu perėjo į mano kūną. Taip aš pažinau mirtį.

Turbūt todėl labai bijojau atsiversti naują Leonardo Gutausko eilėraščių knygą “In fine”. Ji visa sudaryta iš dedikacijų ar epitafijų jau mirusiems menininkams ir mąstytojams (J.Kunčinui, H.Nagiui, V.Mačerniui, F.Goyai ir kt.). Kai pagaliau prisivertęs perskaičiau, supratau, kad L.Gutauskui labai patinka glostytis su mirusiaisiais, dalyvauti nekrofiliškoje glostymosi orgijoje. Galbūt jis taip bando prisijaukinti mirtį? Galbūt jis taip nori ir mus išmokyti be baimės glostyti mirusiuosius? Galbūt jis jau gyvena aname pasulyje? O galbūt jam tie visi mirusieji iki šiol yra gyvi?

Štai dar kartą paimu į rankas baltą it drobulė L.Gutausko knygą ir glostau ją. Iš pradžių glostau rankomis, po to pabandau lūpomis. Nieko neatsitinka. Neatšoku kaip nuo aukštos įtampos laidų. Tada pabandau glostyti akimis. Glostau, sakau “visai neblogai tas Leo glostosi” ir jaučiu, kaip šalti tarsi L.Gutausko bendravardžio iš “Titaniko” kūnas mirusiųjų pirštai tiesiasi link manęs, liečia mano rankas, paglosto veidą ir kitus lytinius organus, jaučiu, kaip pamažu pats imu vėsti, stingti, balti… Tada išsilieju, tiksliau – tik simuliuoju. Mėgstu ir aš glostytis. Net su mirusiaisiais. Ir nieko čia nepadarysi.

Eugenijus Ališanka

Eugenijus Ališanka

kameriniai lietūs

dar tik spalis
o jau kameriniai lietūs
ant kiekvieno stogo po vieną
kiekvienas po vieną lašą
žiūrėk jau pratašo ir skylę
pro kurią girdis
skliaustų duetai
daugtaškių trio
kabučių kvartetai
nesu muzikalus
norėčiau gyventi
kokioj kalifornijoj ar floridoje
kur tik kokį kartą per metus
trenkia simfoninis
dažniausiai per vėlines
kad net vėlių chorai atsiliepia
šiaip ar taip
kartą per metus
stogas nuvažiuoja


trupiniai.
san marco

gondoljerai dainuoja
tamsoje po tiltais aidas atlieka
savo juodą darbą
nenorėčiau kad ten būtum
išrengta iki penkiolikto amžiaus apatinių
pažeminta savo klausos akivaizdoje
esame tik turistai
su penkiais eurais sprangiausiai picai
europoje
susirenku trupinius
užsodinsiu jais pakeles
nenorėčiau kad būtum balandis
tūpiantis ant mano ištiesto delno
viskas gerai
padai nespės sudilti iki saulėlydžio
rytoj jau bus
kitas amžius galbūt devynioliktas
tikrai ne mūsų
nenorėčiau kad lytų

separatizmas

separatistinės nuotaikos galvoje
ištikimiausios mintys paliks mane
išsives ir tas kurių nemylėjau
nelaikiau savomis
liksiu su padlaižėm
kurios nuolatos sukas ant liežuvio galo
visos tos nevalyvos
nešvankios
ir tos kurios staipos prieš rankraščius
tarsi prieš veidrodį


natūriniai mainai. guliveris

šįmet užderėjo moliūgai
nei iš šio nei iš to
kaip spalvoti oro balionai
pilni švino
guliveriui šiame krašte
būtų vieni juokai
saujon derlių surinktų
ir dar tilptų onos bažnyčia
tėvas rideno į rūsį po vieną
visas sušilęs iš kur toks
žemės dosnumas
nei dosni nei ką
po savaitės kaimyną
grąžinti reikėjo
irgi drūto būta
šio krašto masteliais

literatūros pamokos. miunchauzenas

Alio Balbieriaus nuotraukos

pirmą kartą traukiau už plaukų save
būdamas dešimties
įklimpau pas sidabrus
kitapus išvietės iki ausų
rudas sandalas taip ir liko ten
po šiai dienai
kalėdoms gavau barono
miunchauzeno nuotykius
nieko naujo ten neradau
tik plaukus atsiauginau
po šiai dienai
traukiu save už kaselės

raudonoji knyga

keliavau iš vieno miesto į kitą
klausinėdamas
kur gyvena gražiausios moterys
mortos marijos ar dulsinėjos
laimingos ar vienišos
laukiamos ar besilaukiančios
iš vyrų buvo menki žinovai
nepasitikėjau ir modelių namų
makiažais
rankiojau nuogirdas paskalas skundus
nepraeidavau pro viešnamius
ir bažnyčias
nesidrovėdavau ir pats apžiūrėti
man reikėjo tikslių duomenų
apie europoje nykstančią populiaciją
kiek geriau išsilaikiusią rytų
miškinguose regionuose

arbor mundi

pasilypėdavom į klevą
matydavom obelių bažnyčią
ne taip toli pėsčiomis per laukus
gal koks pusvalandis
žaibuojant ir notr damo varpinė
suboluodavo
kupriaus neįžiūrėdavom
užtat varpus atpažindavau
po pirmo dūžio
taip tik iš meilės
ir man taip bus
per anksti susidėjau su tuo hugo
ne viską supratau
netgi tada kai kaimynas
vedės skolintą veislinį bulių
iš klevo irgi turėjo matytis
per anksti iškritau iš medžio
tėvai sakė į gera
griaudžiant galėjai išgirsti
ir paskutinį skambutį


happy hour


išpardavimas šaukia turkas
išpardavimas
praeiviams tai patinka
vienas kitas tampa pirkėju
ir aš perku vynuogių kekę
trumpas galiojimo laikas
žinau ką darau
pereinu gatvę
prie emauso bažnyčios
ilgaplaukis
skambina skardine
kaip varpeliu per pakylėjimą
šaukia išpirkimas
išpirkimas
nieko neišperku
šiandien mano sielos produktų
galiojimo laikas
jau baigės
atleisk man
žinau ko nedarau
pereinu gatvę atgal

humanitarinė pagalba

prekystaliai lūžta nuo vaisių
gaudau riedančius po kojų
nepažįstu nė vieno
metai buvo derlingi
maroke ir ispanijoj
kurilų ir bermudų salose
dabar ir veža visi
į stichinės nelaimės vietą
esu užjaučiamas
bitės pramiegojo vasarą
čiulpdamos cukrinius tranus
neužderėjo obuolių sodas
gundo dabar importiniais mango
ir kiviais ne prekystaliai
o kilnojamos haremo stotys
esu senamadiškas
man prie širdies obuolys
kad ir ką jūs gyvatės
galvotumėt

C 3

esu tik medžioklių varovas
esu beginklis
mano rankos švarios
gyvenu užbėgdamas už akių
tavo ateitis man jau praeitis zuikeli
trečiojo negalimo taisyklė
įrašyta stuburo smegenyse
tavo dievas buvo logiškas
mano ne toks
mėgstantis paradoksus
į save iš šalies pasižiūrintis
matai kuo visa tai baigės
rankos švarios
keliu triukšmą
pučiu ragą daužau puodais
tarsi čia ir vyksta gyvenimas
tarsi taip ir gyvenčiau

Alešas Štegeris

Alešas Štegeris (g. 1973) – vienas geriausių savo kartos slovėnų poetų, verstas į daugelį kalbų. Tikras Vidurio Europos rašytojas, labai artimas mūsiškam literatūros supratimui. Nenustygstantis klajoklis, jau kelis kartus lankęsis Lietuvoje ir spėjęs tai užfiksuoti savo eilėraščiuose. Spausdinami vertimai paimti iš Alešo Štegerio eilėraščių rinktinės „Poezija apsimoka“, kurią ketina išleisti „Vario burnų“ leidykla.

Alio Balbieriaus nuotrauka

Alešas Štegeris

Thomo Manno namelis

Atėjo, kai obelys žiedus į Baltiją metė,
Išėjo, kai gulbių jaunikliai didingai
Plaukiojo tarp leisgyvių mūsų valčių.
Jo namą statė žiemą,
Kai užkaukia lediniai švedų vėjai
Ir jūra tampa drumzlina ir priešiška.
Jį statė žemyno darbininkai,
paviršutiniškai ir greitai,
Kaip ir visus namus, kylančius be budrios šeimininko akies.
Aukštai ant kalno, nuošaly nuo mūsų trobelių,
laukė užbaigtas, kad jis ateitų
Ir verandoje iškratytų pypkę.
Tarsi rudai nudažytos blizgančios lentos
Galėtų sustabdyti judantį smėlį.

Alles war furchtbar einfach, nur Holz und Schleiflack.2

Atėjo, kai obelų žiedais Baltijon lijo,
Išėjo, kai gulbių jaunikliai tarp valčių sūpavosi.
O mėlynus žirgelius ant stogo, turto dvasias priviliojančius
Ir atbaidančius blogio dvasias, apsupo varnų būrys.
Vieną pienišką rytą draugystės vardan mes išskleidėm savo tinklus.
Būrys buvo skaitlingas. Kiekvienas medžiotojas perkando pakaušį keturiasdešimčiai,
O miklesni ir šešiasdešimčiai plunksnuotų velnių.
Kai parodėm jam krepšius, pilnus dar šiltų varnų kūnelių,
Juodas švarkas apsisuko ant slenksčio ir užtrenkė duris.
Buvo vienas iš jų.

Der Menschenschlag ist unschőn, aber sehr freundlich.
Er hat starken slawischen Einschlag
Mit starken Backenknochen,
Blaue wäβrige Augen.3

Ateidavo, kai žiedai Baltijoj plaukiodavo,
Išeidavo, kai gulbių jaunikliai sparnus miklindavo tarp valčių.
Tapom jam perregimi kaip jūros druska ant kajučių langų.
Jo žvilgsnis lyg švediškas vėjas šaltai pro mus skriejo,
Stabteldavo tik prie vaikų, Kai atnešdavo rūkytos žuvies arba ambros,
Arba nuogi žaisdavo aplink didelį pintą krėslą,
Kuriame jis sėdėjo prie jūros, žvelgdamas į horizontą.
Dažnai susimąstęs pamodavo kuriam berniukui,
Paglostydavo auksinius jo plaukus,
Padovanodavo vieną iš daugybės savo rašiklių.
Spoksodavo į nueinantį.
Po to tarsi užkeiktas margindavo lapą po lapo.

Der Strand empfiehlt sich nicht durch Komfort,
Nur wir haben einen Strandkorb,
Alle anderen Gäste bauen sich Sandburgen.4

Atėjo, o žiedai jau tolo Baltija.
Išėjo, o gulbės vasnojo virš valčių pirmagalių.
Sako, kad jis – žodžių valdovas,
Tačiau manęs, neskaitančio nei vokiškai, nei rusiškai, nei lietuviškai,
Jo žodžiai neužburia.
Dar sako, kad visus mus įamžins,
Kad būsim garsūs ir amžini, aš ir mano vaikai, Nida,
šios pušys, briedžiai ir kopos.
Galbūt. Kiti jau žino. Aš, nemokantis
nei skaityti, nei rašyti, žinau tik tiek,
Kad pušys prie jo namo auga lėčiau nei kitur,
Kad briedžiai neateina ilsėtis į jų pavėsį,
Kad smėlis, po mūsų basais padais girgždantis iš meilės,
Nutyla, kai eina jo lakuoti balti batai.

Die ungeheueren Sandwände der Dünen
Sollte man lieber nicht hinaufklettern,
Denn das Herz wird dabei sehr angestrengt.5

Užgęsta plūduriuojančių žiedų gaisrai,
Nutyla gulbių jauniklių snapai,
Kai skaičiuodamas grandis grandinėlės,
Prirakinusios jį prie auksinio šveicariško laikrodžio,
Nuplasnoja link baltosios nakties.

Poezija apsimoka


Ne dėl žvaigždžių,
Nukritusių nuo viešbučio fasado.
Ne dėl riebalų, apsėmusių kiaulienos kotletus,
Kuriuos žavinga padavėja (Kirkė – parašyta kortelėje ant krūtinės)

Patiekia pusryčiams tarp savo slaviškų garbanų.
Ne dėl dainuškų,
Kurias šokančios neoninės šviesos
Atneša iš naktinio klubo,
Nubrūžintų laiptų ir nusilupinėjusių kambario tapetų,
Ne dėl vaizdo į kapines,
Dygios vielos ir stiklo šukių
Aptvaro viršuj, ne, ne dėl to.
Ne dėl dvasinių žemgrobių,
Suktų padlaižių, bambėjimo oligarchų,
Šaukiančių tavo vardą nelyginant sirenos.
Ne dėl lotoso puokščių,
Šaltų banketų ir apdovanojimų
Už rekordinį sielos sterilizacijos žinynų pardavimą.
Ne dėl smulkių sandėrių su nejudančia vėjo puse,
Ordinų, garbės ženklų, fakelų
Didvyriškam žaidimui visų prieš visus,
Kaklaraiščio smeigtukų, kuriais dėl visa ko
Prisegta trokštanti širdis.
Ne dėl poros menkų monetų,
Slapčia nugvelbtų iš pajuodusių Trojos griuvėsių,
Ir apskritai – ne dėl to.
Ne dėl apsišaukėlių dievų autoerotinių žaidimų,
kurie vardan pramogos lydi tavo klajones,
Šnypščiančiu kvatojimu pažymi kiekvieną tavo klaidą,
Vilioja iš vienų spąstų į kitus.
Ne dėl draugų, kurių niekur nerandi
(O jei, nepaisant nieko, bandysi Plaukt tarp jų pavydo ir baimės, Užsimuši ant šnekalų uolų,
Paskęsi paskalų sūkuriuose).
Ir jau mažiausiai dėl amžinybės ir istorijos,
Tų mikčiojančių pasiteisinimų, kai atsiveria bedugnės.
O tu, nepaisant nieko, tiki akluoju Homeru,
Kad poezija apsimoka.
Kai po ilgos ir neaiškios kelionės
Grįžti namo, kai randi išplėštą sandėlį,
Apleistą namą,
Žmoną ir vaikus kaimyno pavarde,
Darnus žodis padės nužudytai tavo sielai
Kaip žolių antpilas skrandžiui po didelio apsirijimo.
Kurti reikš tą patį, kas tuštintis į auksinį indą po ilgo vidurių užkietėjimo,
Šaukti smirdinčius vardus nuosavo dugno linkyje.
Neveiklus personažas, keliautojas be tikslo,
Nuosavo virškinimo šventikas, ten paskutinį kartą save pereisi.
Ir išeisi.

Sodas, pilnas gėlių

Ji pasakė, jog esam žmonės okeanas,
Ir dar vieną ikrų šaukštelį
Į bejausmę suomišką burną supylė.
Jog pavydą sukūrė nuosavybė
Ir jog nebejaučia nieko
Nei savo vyrui,
Nei kuriam nors meilužiui,
Nieko, nieko, visiškai nieko,
Nebent tik vėsią baltųjų naktų šilumą,
Kai prakaituotam glėby ją laiko,
Nebent vyro nepagarbą,
Kai meilužės kūnas bjauresnis nei jos.
Meilė yra suvokimas, kad tau
nepriklauso niekas,
Ji kalbėjo, ir į suomišką burnytę
Lašišos gabaliuką įsidėjo.
Kad nepasisavinsi nieko, nieko, nieko
Gašliai kalbėjo ji ir visa jos negyvybė,
Kad nesupranta, niekad nesupras,
Kaip pilnam gėlių sode kažkas
Gali geisti vienintelės rožės.

Kambarys su burzgiančiu televizorium kampe

Antrasis kanalas rodė
Ugnimi vainikuotą užsikrėtusių karvių
Degintojo šypseną Šiaurės Škotijoj.
Bet tai nebuvo laimė.
Penktajam kanale keturis kartus
Kartojo, kaip boksininkas
Nokautuoja savo priešininką.
Virš kairės jo akies perskilęs antakis kraujavo,
Ir kai nugalėjęs pakėlė raumeningas savo rankas,
Jis išsišiepė tarsi buldogas, kuris pašokęs
Įkando aukai į ranką.
Tai irgi nebuvo laimė.
Ieškojau toliau.
Dvyliktajame kanale moteriškės
Surištomis rankomis varžėsi, kuri daugiau suvalgys.
Po trijų minučių išsipūtusius žandus
Lyg Kalėdų senelio barzdą papuošė torto ir grietinėlės gabaliukai.
Nuo stalų jos kilo atbulom kaip vėžliai,
Susigėdusios, rūgščiai šypsodamosi, bet ne itin laimingos.

Ieškojau toliau.

Dvidešimt septintasis kanalas rodė
Kaukėtą merginą juodais odiniais keliaraiščiais,Kuri botagu čaižė vyro užpakalį ir varpą.
Atrištas jis atvedė buldogą
Iš antro šio eilėraščio posmo
Ir bandė su juo pasimylėti.
Galbūt tai buvo malonu, bet dar ne tikra laimė.
Ieškojau toliau.
Trisdešimt pirmasis kanalas
Rodė gydytojus, kurie diskutavo
Apie endorfino, hormono,
kuris išsiskiria besijuokiant, poveikį.
Prisiverskite ir vaikščiokite po pasaulį
Su šypsenai ištemptomis lūpomis.
Taip tikrai apgausit savo smegenis.
Lauke vis dar lijo.

Retų automobilių šviesos kartas nuo karto
Nušviesdavo kambarį su burzgiančiu televizorium kampe,
Bet nieko nerasdavo.
Po trijų valandų ims švisti
Ir viskas vėl bus gerai.
Dar tris valandas pakentėti,
Pagriežti dantim, iškęsti,
Ir ši naktis baigsis laimingai.

Grįžimas namo

Ant įvijų laiptų
Apie vazonus su nuvytusiom gėlėm –
Rūdžių gėlės.
Spintelės, pilnos nešvarių apatinių
Ir senų klausimų, nuo kurių prarandu lygsvarą,
Tarsi nuo slenksčio lig slenksčio būčiau nešęs nerimą.

Paskutinius keturis šimtus kilometrų tylėjom.
Nė vienas iš mūsų nežino, ar pajėgs pratylėti
Ir atėjimo tylą.
Žvilgsnis vonios veidrody,
Nuo kurio taip toli buvau pabėgęs,
Nė akimirką nepaleido manęs iš akių.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Aura Aurytė ir Laurynas Katkus

1 Originale lietuviškai.

2 Viskas labai paprasta, tik medis ir laukas (čia ir toliau – vokiškos citatos iš Thomo Manno tekstų apie Kuršių neriją).

3 Žmonių tipas negražus, bet labai draugiškas. Turi ryškių slaviškų bruožų – išsikišę skruostikauliai, mėlynos vandeningos akys.

4 Paplūdimys nepasižymi komfortu. Tik mes turime pliažo krėslą, visi kiti svečiai stato smėlio užuovėjas.

5 Didžiulėmis kopų smėlio sienomis kopti neverta, nes lipant labai apkraunama širdis.

Alis Balbierius

Alis Balbierius

Iš “HIFŲ”

Raimundo URBONO nuotrauka

***

Kuriantis menininkas yra kaip lotofagas, užmirštantis ne tik tėvynę, bet ir gyvenimą.

***

Bet koks kultūros reiškinys turi būti užfiksuotas, kitaip jis išnyksta: pavyzdžiui, Robertas Raušenbergas, kadaise Niujorke metąs savo paveikslus į upę ir nežinąs, kur jie nuplauks ir kas juos sužvejos.

Ir vis dėlto įmanomas atvirkščias, neįkultūrintas procesas: įmesti paveikslus į upę ir tada, kai niekas to veiksmo nemato ir neaprašo, taip pat ir tas, kuris įmetė juos į tą tekantį vandenį.

***

Jeigu žmonės, taipogi ir aš, realizuotų visus iškylančius vaizduotėje paveikslus, paverstų juos vaizdais, pasaulis taptų perpildytas tapybos, grafikos, fotografijos, video-, hologramų ir daugybe kitų vaizdų, atvaizdų ir jų atspindžių kituose atspindžiuose. Ir niekam daugiau nebeliktų vietos, net oro: netgi gyvybei.

Tačiau pernelyg gerai žinau, kad niekada nenutapysiu tų paveikslų, kuriuos realiai regiu savo vaizduotėje – netgi potėpius ir spalvas, formų plastiką ir ritmus. Tai man neduota, kaip ir daugybei kitų, ir tas n e d u o t a paaiškina viską, kodėl pasaulis dar nėra nužudytas vaizdais.

***

Net kai viskas apkarsta, tebėra dalykų, kuriais nesiliauju stebėtis: šio lapkričio šerkšnota žolė, formų, ritmų ir žvilgesių raizginys. Iki horizonto, ten, kur vienu teptuko brūkšniu nubrėžti mažyčiai miškai.

***

Mąstantis drugelis… Mąstantis sliekas ar medituojantis medis. Visiškai ne beprasmiška – jie netoli dzeno. Ir, regis, iš tiesų gamtoj “mąsto” visos jos gyvosios ir negyvosios formos, jų suma, visa materija. Mes uzurpavome mąstymo teisę, manydami, kad tik mūsų mąstymas yra mąstymas, ir nepripažįstam kitų jo formų ir būdų, kurie, esu tikras, iš tiesų egzistuoja.

***

Rašyti – tai austi auksinį audinį… Tik praktika pernelyg dažnai skiriasi nuo teorijos, nuo įsivaizduojamybės. Ir dryksta tas audinys, ir susikreivina linijos ten, kur jos turi būti tiesios, o tiesios pinasi į chaoso mazgus. Lieka tik siekiamybė, ir skaudėjimas dėl savo netobulumo.

***

Pasak Vitoldo Gombrovičiaus, menininko gyvenimas tėra tik kova dėl savo įžymumo. Bet garsėdamas menininkas užgrobia erdvę ir naikina ją kitiems, ypač panašiems į save. Dažnai iš jų terpės jis ir kyla, kol staiga vienas ar keli užvaldo didžiąją dalį erdvės. Tai dėsnis, su kurio turi susitaikyti kiti. Ir paradoksas, nes kartais dar keli yra nė kiek ne prastesni už tą erdvės užgrobėją, ir tada kyla įtarimas apie iš tiesų egzistuojančius likimo pokštus ir gyvenimo esmę, panašią į loteriją ar pokerį.

***

Kas yra patirtis? Įvairių patirčių visuma? Tai naujas labirintas, toks pat kaip pasaulis, tik jau persikėlęs į sąmonę; juo taip pat reikia išmokti vaikščioti ir šį bei tą jame susirasti.

***

Kūryba – raktų nuo pasąmonės spynų ieškojimas. Tų spynų begalė, kaip ir raktų, – atrakini vieną erdvę, joje – kita spyna. Taip pat spynos, turinčios “n” raktų. Arba kaip surasti spynai raktą, jei jis paslėptas erdvėje už tos spynos? Ir tik atrakinęs tą spyną tegali surasti jos raktą – štai kokia problema. Bet pasitaiko menininkų, kurie vis dėlto ją išsprendžia.

***

Kažkodėl ypač paveikūs meno kūriniai nepriskiriami narkotikams, nors jų poveikis labai panašus. Meno vartotojas yra narkomanas, skirtumas tik tas, kad ši narkomanijos forma yra neuždrausta ir nesmerkiama.

Menininkai – tai tik legalus estetinių narkotikų gaminimo ir platinimo sindikatas.

***

Vaizduotės elementorius: krentanti seniai praskridusio sakalo plunksna niekad nenukrenta, bet visada krenta nenukrisdama tarp dviejų laikų kaip veidrodžių.

***

Mintis, minties pradžia – ne šaltinis; greičiau tai žaibas, blykstelėjantis tamsoj, – tik spėk sugauti. Po to mintis jau ir šaltinis, ir iš jo iškeliaujanti upė. Ši upė mezga savo intakų begalinius voratinklius ir vis auga, plečiasi, gilėja; įtraukia į savo tėkmę kuo didesnę erdvę, šokinėja per slenksčius, sūkuriuoja pati savyje, lekia krioklių kaskadomis, vėl išsilieja į begalines lygumas; ir tai vis kartojasi, tik galbūt nėra jūros, į kurią jį realiau įsilietų. Mintys dauginasi nepaprastu greičiu, nes niekada nebūna minties, kuri būtų vienui viena – tai viena į kitą persiliejančios, kartais viena kitą užgožiančios simfonijos; užgimus laki mintis sugeria savy viską, ką tik pajėgia išplėšti iš pasaulio chaosų ir harmonijų; iš chaoso kuria harmonijas ir atvirkščiai; išsigrynina iki bedaiktiškumo arba sukuria realius, apčiuopiamus daiktus. Niekas nežino jos pradžios ir pabaigos; tai upė, galinti tapti jūra, tekančia taip pat kaip upė, tik nepalyginai didesnių išmatavimų į visas erdves, netgi tas, kurios nepasiduoda išmatavimams.

***

Mintys apraizgę pasaulį kaip miškų žemę grybienos hifai. Kaip ir jie, jos yra visur – dažnai nematomos ir nenujaučiamos, išryškėję ar plaukiojančios pirmapradėse miglose; jas kartais užčiuopiam ne tik dabartyje, bet ir praėjusiuose ar būsimuosiuose laikuose. Mūsų smegenų neuronų siūleliai pakartoja grybų hifų raizginį netgi grafiškai. Elektroniniais hifais apraizgytas visas civilizacijos pasaulis. Tai voratinklis, rezgamas visų evoliucijų visumos ir pats save rezgantis; ne voro tinklo sekos, o išsišakojančio labirinto principu.

***

Nereikėtų būti naiviems: visuose labirintuose, kurie egzistavo nuo Kretos Minotauro laikų ir egzistuos ateityje, tebeslypi tas žvėris – tiek fiziniais, tiek virtualiais ar kitokiais pavidalais. Ir visada ten, kur jo nėra, kur netgi jis nužudytas ir ypač t e n, kur jo

n e g a l ė j o b ū t i, jis visada atsiranda arba bet kada gali atgimti. Labirintų minotaurai – nebūtinai žvėrys žmogaus kūnais su buliaus galva ir mintantys žmogiena; jiems pavaldžios pačios įvairiausios šiuolaikinybės ir praeities formos.

***

Vis labiau pasitikiu pasąmonės galia. Tai, ko šiandien nesuvokiu, negaliu padaryti ar išreikšti, – jaučiu savy tūnant lyg sėklą, kuri noksta, laukia sudygimo valandos. Tam sudygimui ruošiasi ir sąmonė, nes tas daigo sprogimas išoriškai visada būna netikėtas kaip nušvitimas. Pasąmonė yra kūrybos, bet kokios kūrybinės veiklos, akumuliatorius. Jo energija, kuria jis pasikrauna, – patys įvairiausi ir atsiečiausi vienas nuo kito dalykai, bet tas “atsietumas”, priežastingumo nebuvimas tėra tik proto iliuzija. Atsiduok pasąmonei, nuolat ją pakraudamas kasdieniu mokymusi ir visų įmanomų, dažniausiai intuityvių rūšių žiniomis. Kažkas už tavo protą nuolat geriau žino, kokių žinių tau reikia.

***

Nieko nėra liūdniau, kai žmogus išmano… tik literatūrą. Kartais kyla tokia elementari mintis, skaitant kai kuriuos kritikus ir literatūrologus. Bet literatūra nėra t i k l i t e r a t ū r a, tai kažkas daugiau ir plačiau šioje postmodernybėje, ir jos vertinimo kriterijai jau seniai išplaukę vien tik iš literatūriškumo sferos. Vertinti literatūrą tik pagal “literatūros” kanonus, vadinasi, įkalinti save savotiškame apibrėžtame specializacijos kalėjime.Postmodernybėje literatūros jau neįmanoma “paaiškinti” ar “suprasti” vien tik jos pačios priemonėmis – menų sintezė pažengusi pernelyg toli.

***

Patirties ekonomika – tai sunkiausiai įvaldomas menas. Netgi menininkams. Mes įgyjame daug įvairiausios patirties – ir individualios, ir istorinės, ir biologinės, bet dažniausiai sėdim lyg fariziejai ant tos aukso skrynios, nežinodami, ką daryti su jos turiniu. Ir bjauriausia, kad beveik visa ta patirtis išnyks su mūsų išnykimu. Ir kitas paradoksas – kiek mažai mes sugebame prisiliesti prie tos visų epochų patirties, kurią užfiksavo ir išsaugojo kultūra.

***

Esu labirintas, pats save kuriantis. Tuo pat metu esu ir tas, kuris tuo labirintu eina. Kūniškuoju žmogaus pavidalu ar neapibrėžiamais sąmonės pavidalais. Labirintas ir many, ir išorėje. Jis ir yra, ir jo nėra. Visas gyvenimas – tai siekimas sujungti į vieną vienį tuos du labirintus. Dažniausiai beviltiška vakariečio svajonė.

***

Tuščios kriauklių formos yra pamokymas apie didesnę prasmę negu vien tik būti gyvam. Kokios jūros oš mano kriauklėje, kai jau būsiu išėjęs?

***

Įkvėpimas kartais tampa didžiausia apgaule: tekstas subyra į smulkiausias niekingas šukeles lyg blogai suklijuota mozaika. Įkvėpimas, kūrybos proceso metu sukūręs gimstančios tobulybės ar bent artėjimo jos link iliuziją ir staiga subliūškęs it balionas, atveria proto analizei chaosą ar dirbtinybę; nusivylimas yra įkvėpimo brolis ir ginklanešys, ir nieko čia nauja, ir nesvarbu, ar tiki, ar netiki tuo įkvėpimu apskritai.

***

Specializacijos naivumas. Net menuose, nes pamiršta seniausioji universalumo prasmė. Ir tai, kad tikroji specializacija yra pasiekiama tik per universalumą, universalų pažinimą, netgi priešingą tai specializacijai, bet nukreiptą viena kryptimi – į tą sritį, kur išliejama visa ta patirtis. Koks stulbinantis, kosminis senųjų kultūrų – tiek Rytų, tiek Vakarų – menininko misijos suvokimas, kai menininkas yra ne tik dailininkas ar muzikas, o ir mokslininkas, ir filosofas, amatininkas ir daugybės kitų gyvenimo sričių žinovas. Ir kartais baisus, apgailėtinas šio universalumo sunykimas amžiuje, kada prieinamos sąlygiškai vos ne begalinės žinios, palyginus su tomis senovės kultūromis.

***

Tarp mūsų tebegyvena akmens amžiaus žmonės, intelektualūs skurdžiai – šalia kompiuterių, kosminių raketų ir bibliotekų, tūkstančius kartų turtingesnių už kadaise sudegintą Aleksandrijos bibliotekos legendą.

***

Dienos, kai viskas parašyta ir išrašyta.

Ne tavo – kitų.Viską persmelkiantis bjaurus jausmas, lyg tau nebebūtų vietos pasauly. Prasmių išnykimas, kai staiga suvoki, kad tesi bet kurių žodžių, bet kurių prasmių, bet kurių simbolių kartotojas. Pasmerktas kartotis pats ir kartoti kitus.

Tų nekūrybingiausių dienų švinas kaskart vis sunkiau išsilydo, ištirpsta. Bet kaip kitaip “išmatuoti” save, jei ne tuo vos ne absoliučiu nusivylimu? Nėra kito kelio kuriančiajam kaip nuolat nusivilti tarp nušvitimų. Ir baimė kaip niekur nedingstantis šešėlis, kad vieną kartą galbūt jau nenušvisi taip, kaip kartais prašvisdavai.