Klaipėdiečio skulptūros auga Korėjos pakrantėje

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Klaipėdoje tris dešimtmečius gyvenantis ir kuriantis skulptorius Algirdas Bosas jau antrą kartą dalyvavo Pietų Korėjoje, Busano mieste kas dveji metai vykstančioje tarptautinėje bienalėje. Tai reprezentacinis renginys, į kurį patekti nėra lengva, o dalyvavimas reiškia tarptautinį pripažinimą.

Trečiajame pasaulio uoste

Busanas – antras pagal dydį Pietų Korėjos miestas, turintis keturis milijonus gyventojų. Tai didžiausias šalies uostamiestis ir trečias pagal dydį uostas pasaulyje. Puiki geografinė padėtis, nuostabi kalnų, upių ir jūros kaimynystė, karšto vandens šaltiniai, švelnus klimatas lemia, kad čia galima ilsėtis visus keturis metų sezonus. Busanas plačiai žinomas kaip kurortinis miestas, garsus savo kultūra, gausiai lankomas turistų. Išvystyta poilsio industrija duoda miestui nemažas pajamas.

Klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas iškėlė Lietuvos vėliavą Busane (Pietų Korėja) 2002 metais.

Busano bienalės pradžia siejama su 1981 metais įsteigta Busano jaunimo bienale. Po dvidešimties sėkmingo darbo metų 2001-aisiais ji pavadinta Busano bienale ir šiuo metu yra laikoma labiausiai prestižiniu pasaulinio meno festivaliu Pietų Korėjoje. 2002 metais ji tapo svarbiausiu kultūriniu keturioliktųjų Busano Azijos žaidynių akcentu.

Iš “plyšių” tarp kultūrų

Kiekviena Busano bienalė turi temą: 2002 metais tai buvo “Kultūra susitinka su kultūra”, 2004-aisiais – “Plyšys”. Pastaroji bienalės tema turėjo dar ir potemę – “Pereinantis”. Tai bienalės rengėjai aiškino keliais aspektais: Busanas nuo seno yra vieta, kur susitinka ir persipina krašto kontinentinė ir jūrinė kultūros, o kultūriniai mainai yra svarbūs ir vienos šalies, ir viso pasaulio mastu.

Algirdas Bosas. Vėjo šnabždesys. 2004, h 5,5 m.

Bienalės kataloge rašoma: “Nauja kultūra gali gimti iš “plyšių” tarp buvusios ir dabar esančios kultūros; nauja kultūra taip pat gali atsirasti iš kultūrų kryžkelių, susidūrimų. XXI amžiuje įvairių kraštų kultūros ir meno kontaktai gali tapti modernizmo atgimimo šaltiniu”.

Padeda susivokti mene

Busano bienalė vyksta nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Ji susideda iš trijų dalių – Šiuolaikinio meno pa-rodos, Jūros meno festivalio ir Busano skulptūrų projekto. Bienalės renginiai suteikia galimybę pamatyti naujausias meno apraiškas iš viso pasaulio.

Šiuolaikinio meno parodoje, paprastai rengiamoje Busano Metropoliteno dailės muziejuje, pristatomi Korėjos ir kitų pasaulio kraštų jaunų, eksperimentuojančių dailininkų kūriniai. Jie pateikia panoraminį šiuolaikinio meno krypčių, patyrimo ir perspektyvų vaizdą, padeda žiūrovui susivokti šiuolaikiniame mene. Parodoje eksponuojami kūriniai, kuriuose nyksta ribos tarp architektūros, dizaino, instaliacijos, videoinstaliacijos, fotografijos, performanso ir tapybos.

“Skulptūrų miesto” raktas

Skulptūrų projekto dėka Busanas pamažu tampa “skulptūrų miestu”. Nuo 1991 metų Olimpinis skulptūrų parkas, esantis prie Metropoliteno dailės muziejaus, tapo puikiu skulptūrų po atviru dangumi parku.

Ajesh Kumar. S (Indija). Nykstanti mėlyna… Dedikuota šimtui motinų (upių).

Projekto dėka skulptūromis pasipuošė Amnamo parkas: tarp kitų, 2002 metais jame pastatyta ir Algirdo Boso granitinė kompozicija “Raktas į dangų”.

2004 metų projekte dalyvavo dvidešimt garsių ir žinomų savo šalyse skulptorių, o jų kūriniai įsikūrė vaizdingoje Eulsukdo parko, didžiausio Azijoje migruojančių paukščių rezervato, teritorijoje.

Pabrėžia jūrinį charakterį

Busano bienalės Jūros meno festivalis yra unikali instaliacijų paroda, rengiama pajūryje arba jūroje ir pabrėžianti jūrinį miesto charakterį.

Jau antrą kartą festivalis vyksta gražiausiame miesto paplūdimyje – Haeundae, Korėjoje laikomu poilsio prie jūros simboliu.

Soo-Hwan Choi, Jae-Hong Shin, Sung-June Yon (Korėja). Grįžimas į gamtą.

Festivaliui atrenkami originalūs kūriniai, kurių idėja vienaip ar kitaip siejasi su jūra. Busano gyventojams jūra yra ir gamtos dovana, ir turizmo klestėjimo mieste pagrindas.

Jūros meno festivalis, vykstantis rudenį, pritraukia naują turistų bangą. Gausius turistus (2002 m. instaliacijas per vieną mėnesį aplankė per pusę milijono žmonių) ypač žavi galimybė ne tik iš atstumo apžiūrėti natūralioje aplinkoje atsirandančius aplinkos meno objektus, bet ir juos “pačiupinėti”, būti juose, fotografuotis, stebėti jų kitimą.

Po mėnesio objektai arba nukeliami, arba “atiduodami” gamtai (bangos gali juos nuplauti ir greičiau…).

Antrąsyk – be konkurso

2004-ųjų festivalyje dalyvavo trisdešimt keturi dailininkai iš įvairių pasaulio šalių – tarp jų ir klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas.

Busano bienalė – reprezentacinis renginys, patekti į ją nėra lengva, o dalyvavimas reiškia tarptautinį pripažinimą. Todėl labai džiugu, kad Algirdas Bosas net du kartus dalyvavo bienalėje.

Busano bienalės organizacinis komitetas kandidatų ieško visame pasaulyje. Atrinktieji dailininkai pereina kelis konkurso etapus.

Vidurio ir Rytų Europos šalyse pagrindinė informacija buvo gaunama iš šalyse įsikūrusių Soroso šiuolaikinio meno centrų.

Iš keturių Vilniuje atsirinktų kandidatų į 2002 metų Busano bienalę pateko Algirdas Bosas. Į 2004 metų bienalės dalyvių konkursą Algirdas Bosas kvietimą gavo jau tiesiai iš organizatorių.

Lietuvai šioje bienalėje atstovavo ir Deimantas Narkevičius, Šiuolaikinio meno parodoje eksponavęs videoinstaliaciją “Gyvenimo trukmė”.

Atsijojo dviem etapais

Po pirmojo konkurso etapo, kuriam dalyviai pateikė būsimo kūrinio darbinį eskizą, buvo atrinkta trisdešimt kompozicijų ir šešiasdešimt septyni dalyviai iš šešiolikos šalių (konkurse galėjo dalyvauti ne tik pavieniai autoriai, bet ir jų grupės).

Konkurso sąlygose buvo nurodytas kūrinių dydis – nuo 4 iki 10 metrų, autoriai buvo raginami gerai apgalvoti jų atlikimo technines galimybes, medžiagas, atsparumą bangoms, žiūrovų saugumą ir kita.

Antrajam konkurso etapui atrinkti dailininkai siuntė organizaciniam komitetui iki vieno metro dydžio modelius, kurie buvo eksponuojami projektų parodoje.

Pagaliau dalyvauti festivalyje kvietimus gavo trisdešimt keturi dailininkai iš Vokietijos, JAV, Tailando, Indijos, Japonijos, Filipinų, Kinijos, Brazilijos, Lietuvos. Be abejo, gausiausią dalyvių grupę sudarė Korėjos atstovai.

Suteikė viską, tik dirbk

Skulptorius Algirdas Bosas į Busaną vyko antrą kartą. Tad jau žinojo, kas jo laukia, ir nepatyrė tokio stipraus kultūrinio šoko, kaip 2002 metais, kai dalyvavo bienalės Skulptūrų projekte.

Sutarties, kurią pasirašė su organizatoriais, sąlygos numatė apgyvendinimą viešbutyje ant jūros kranto, maitinimą ir, kas svarbiausia, – aprūpinimą medžiagomis bei reikalinga technika. Skulptorius tai ypač pabrėžia: “Tau suteikia darbuotojus, medžiagas, techniką, tik dirbk – savo idėjas, mintis gali įgyvendinti neskaičiuodamas, ko čia, Lietuvoje, sau niekad neleistum…”.

Visi festivalio dalyviai rinkosi į Busaną skirtingu metu, priklausomai nuo to, kiek buvo numatyta laiko kūriniams įgyvendinti. Jie gyveno ir dirbo taip pat skirtingose vietose, o susitikti turėjo festivalio atidarymo ir geriausių instaliacijų apdovanojimo ceremonijoje.

Algirdas Bosas nesulaukė atidarymo, nes grįžimo bilietus buvo nusipirkęs ankstesnei datai. Todėl visus jau užbaigtus kūrinius pamatė visai neseniai, gavęs iš Korėjos Busano bienalės katalogą.

“Vėjo šnabždesys” pajūryje

Visą mėnesį Haeundae pliaže svyravo ir šiugždėjo Boso “Vėjo šnabždesys” – instaliacija iš beveik tūkstančio lankstaus metalo strypų, “augančių” ant gigantiško stalo formos pastovo. Bendras kompozicijos aukštis – penki su puse metro.

Skulptorius pasakoja:

– Busano bienalės projektų kataloge reprodukuotas kitas mano kūrinys – “Avilys”, kurio eskizą bei modelį ir siunčiau organizaciniam komitetui. Tačiau man nuvykus į vietą ir galutinai aptarus technines galimybes su kuratoriumi, pamatėme, kad norint įgyvendinti sumanymą, neišsiteksime nei numatytoje pinigų sumoje, nei laike. Per vakarą “apmečiau” kitos instaliacijos eskizą ir, atrodo, sėkmingai įgyvendinau. Laiko buvo nedaug, tik penkiolika dienų. Tad technines problemas, pavyzdžiui, kaip tvirtinti metalo strypus, kad jie atlaikytų stipresnį vėją, sprendėme darbo metu kartu su geranoriškais pagalbininkais ir rėmėjais.

Norėjau plonus ir lanksčius metalo strypus daryti penkių metrų aukščio, bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma techniškai. Todėl liko optimalus trijų su puse metro aukštis. Dažiau juos raudonai, stalo (aukštis du metrai) formos pastovą – baltai. Apačioje įkabinau rutulį, kaip saulės lašą. Tai metalinis karkasas, įvairiu ritmu apvyniotas virve. Jos teko ieškoti vietiniame turguje. Rutulio viduje yra varpas. Strypai šiugžda, lankstosi nuo menkiausio vėjo, lengvas rutulys juda, varpas skimbčioja… Man tai primena nuolatinius procesus, vykstančius gamtoje: jūros bangavimą, ošimą, vėjo šuorus, saulės tekėjimą, byrantį smėlį.

Lietuvoje nebūtų sukūręs

Algirdas Bosas prisipažįsta, kad Lietuvoje tokio kūrinio nebūtų sukūręs – ne tik dėl techninių galimybių. Tai brangus eksperimentas, suteikęs retą galimybę drąsiai išbandyti neįprastą stilistiką.

Nuotraukoje instaliacija nufotografuota ramią dieną, todėl gerai matomas tvarkingas strypų ritmas, kuriems plokštėje beveik kas penki centimetrai gręžė skylutes ir virino iš apačios. Vėjas iš karto keičia vaizdą – strypai juda įvairiomis kryptimis, kryžiuojasi, pro juos pasimato jūra, horizontas. Ažūriškai lengva, nuolat kintanti instaliacija jūros gausmą papildo grynu varpo skambėjimu. Panašiai marių pakrantėse siūbuoja nendrės, o virš vandens kyla arba leidžiasi saulės rutulys.

Kiek žmonių – tiek stilių

Didžioji dalis festivaliui sukurtų kūrinių siejosi su gamtos, jos naikinimo ir išsaugojimo tema. Indo Ajesh Kumar. S kūrinys skirtas upėms, žmogaus užterštoms ir nykstančioms. Instaliacijos viduje jis užrašė šimto labiausiai užterštų upių, kurios daugeliui žmonių kartų buvo kaip motinos maitintojos, pavadinimus.

Korėjos dailininkų grupės instaliacija “Grįžimas į gamtą” ypač traukė žmones. Atrodo, kad pakelta žemės “oda” kuria tunelį, jo sienos dengtos veidrodžiais. Atsidūręs tunelyje, žmogus mato save ir jūrą priekyje, patiria atskyrimo nuo realybės pojūtį, gali pažvelgti į ją iš šalies.

“Ten pamatai tokią įvairovę!.. Kiek žmonių – tiek stilių. Menas pasaulyje greitai žengia pirmyn. Esi tiesiog priverstas ieškoti naujų sprendimų”, – sako A. Bosas. Anot jo, tarp kūrinių, pristatytų Jūros meno festivalyje, nebuvo dviejų panašių, nors kokių nors esminių skirtumų tarp Europos ar Azijos kūrėjų nepastebėjo, atstumai šiandien netrukdo kontaktams. Todėl tokie svarbus ir bienalės organizatorių visuose leidiniuose nuolat akcentuojamas mainų tarp kultūrų poreikis, pusiausvyros tarp globalizacijos veikiamo pasaulinio meno perspektyvų ir kiekvienos šalies meno vietinio identiteto paieškos.

Šalies pianistų forumas vyks Klaipėdoje

Lietuvos EPTA sekretorė Vilma Rindzevičiūtė, Šiaulių konservatorijos Fortepijono skyriaus vedėja Laima Nameniškytė, EPTA prezidentas prof. Kęstutis Grybauskas ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos Fortepijono skyriaus vedėja Virginija Ruzgienė.

RITA BOČIULYTĖ

Rytoj į Klaipėdą suvažiuos pianistai pedagogai iš visos Lietuvos, atvyks šio instrumento meistrai iš Latvijos ir Vokietijos. Vasario 24-26 dienomis uostamiestyje vyks XXIV Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos (EPTA) konferencija-seminaras. Šalies pianistų forumą rengia Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija. Jos Fortepijono skyriaus vedėja ir Lietuvos EPTA viceprezidentė Virginija RUZGIENĖ tvirtina, jog tai – ne tik prestižo reikalas.

– Kaip susikūrė Lietuvos EPTA?

– 1982-aisiais tuometinio Lietuvos muzikos akademijos (anksčiau – Lietuvos konservatorijos) Fortepijono katedros vedėjo profesoriaus Kęstučio Grybausko iniciatyva pradėti organizuoti kasmetiniai šalies fortepijono specialybės pedagogų seminarai-praktikumai. Per dvidešimt trejus veiklos metus jie tapo svarbiu Lietuvos menų gimnazijų, konservatorijų ir muzikos mokyklų pedagogų kvalifikacijos bei kūrybinio aktyvumo ugdymo veiksniu. Kasmetinių seminarų-praktikumų pagrindu buvo įsteigta Lietuvos fortepijono pedagogų asociacija (Lietuvos EPTA ), 1991-aisiais sėkmingai įsiliejusi į visos Europos fortepijono pedagogų asociacijos EPTA (European Piano Teachers Association) veiklą.

– Lietuvos pianistai, fortepijono pedagogai berods jau turi ir savo leidinį?

– Siekdama apibendrinti įvairių šalies mokyklų pedagogų darbo patirtį, pedagoginius apmąstymus, metodines idėjas, pernai Lietuvos EPTA praplėtė savo veiklą – ėmė spausdinti Lietuvos pianistų pedagogų metodinių straipsnių rinkinį „Fortepijono mokymo aktualijos“.

Rinkinį palankiai įvertino Lietuvos EPTA nariai ir skatino tęsti šią svarbią metodinę veiklą. Šiemet išleistas jau antrasis leidinys, kuriame metodinius straipsnius skelbia ne tik muzikos mokyklų, gimnazijų, konservatorijų pedagogai, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai. Leidinyje pateikiamas platus pianisto rengimo problematikos spektras, gvildenamos kūrybiškos asmenybės ugdymo problemos, nagrinėjami skambinimo fortepijonu ir dirigavimo sąlyčio bei kiti itin aktualūs metodiniai klausimai.

– Kuo ypatingi šalies pianistų forumai?

– Lietuvos EPTA konferencijos kasmet džiugina kūrybiškais ir aukšto profesinio meistriškumo Lietuvos fortepijono pedagogų koncertais, akivaizdžiai augančiu pedagoginiu meistriškumu, parengiant jaunuosius pianistus įžymių Lietuvos bei užsienio pianistų meistriškumo kursams. Atviras meistriškumo pamokas EPTA seminaruose-praktikumuose yra vedę profesoriai M. Azizbekova, L. Drasutienė, A. Dvarionaitė, P. Geniušas, K.Grybauskas, B. Vainiūnaitė, V. Vitaitė, docentai Z. Ibelhauptas, J. Karnavičius. Su Lietuvos mokyklų moksleiviais dirbo ir kitų šalių įžymūs pianistai pedagogai: V. Andrejevas (Maskva), T. Nikolajeva (Maskva), M. Voskresenskis (Maskva), V. Nosina (Maskva), S. Dorenskis (Maskva), J. Murina (Sankt-Peterburgas ), N. Seriogina (Sankt Peterburgas), E. Picht-Axenfeld (Vokietija), H. Schicker (Šveicarija), Ch. Dobler (Šveicarija), A. Portugheis (Anglija), H. P. Stenzl ( Vokietija).

– Kokia EPTA seminarų ir praktikumų geografija?

– Kasmetinėms Lietuvos EPTA konferencijoms vesti pasirinkti penki didieji Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Šalies pianistų renginys kas penkeri metai sugrįžta į tą patį miestą, suteikdamas naujus kūrybinius impulsus šių miestų ir jų apskričių muzikos mokykloms.

– Šiemet atėjo eilė Klaipėdai?

– Taip, XXIV Lietuvos EPTA konferencija-seminaras vyks Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Šalies pianistų forumą nuoširdžiai organizuojame kartu su mūsų konservatorijos direktore Biruta Vaišiene.

XXIV Lietuvos EPTA konferencijoje-seminare bus gvildenami akompanimento, kūrinių fortepijoniniam duetui interpretacijos klausimai.

Atviras meistriškumo pamokas surengs garsus vokiečių pianistas Hansas Peteris Stenzlas, kurio koncertai duete su broliu Volkeriu Stenzlu susilaukė pripažinimo ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, Afrikoje, Japonijoje, Kinijoje.

Konferencijoje – seminare meistriškumo pamokas ves ir puiki pedagogė iš Latvijos Anita Paže. Su jaunaisiais Klaipėdos krašto muzikos mokyklų pianistais bei įvairių šalies meno mokyklų, gimnazijų, konservatorijų moksleiviais ji gvildens Vienos klasikų, kompozitorių romantikų kūrinių interpretacijos problemas.

XXIV Lietuvos EPTA konferenciją-seminarą vainikuos Lietuvos fortepijono pedagogų koncertas, kuris vyks vasario 24 d. 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje.

Įgavę gražias tradicijas ir visuotinį pianistų pedagogų pripažinimą, Lietuvos EPTA konferencijos -seminarai tapo puikiu kasmetiniu pianistų sąskrydžiu, skatinančiu nuolatinį atsinaujinimą, kūrybingumą, naujų ir įdomių idėjų puoselėjimą.

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos durys vasario 24-26 dienomis bus atviros visiems, norintiems dalyvauti.

XXIV Lietuvos EPTA konferencija-seminaras

Vasario 24 d.:

9-10 val. – Dalyvių registracija (S.Šimkaus konservatorijoje, S.Šimkaus g. 15).

10-14 val. ir 15-17.30 val. – Prof. Anitos Paže (Latvija) interpretacijos seminaras.

18 val. – Lietuvos fortepijono pedagogų koncertas (KU MF salėje, K.Donelaičio g. 4).

Vasario 25 d.:

9-10 val. – Dalyvių registracija (S.Šimkaus konservatorijoje).

10-14 val. – Prof. Anitos Paže (Latvija) interpretacijos seminaras.

15-19 val. – Prof. Hanso Peterio Stenzlo (Vokietija) interpretacijos seminaras.

Vasario 26 d.:

10-12 val. ir 13-15 val. – Prof. Hanso Peterio Stenzlo (Vokietija) interpretacijos seminaras.

15 val. – XXIV Lietuvos pianistų konferencijos seminaro – praktikumo uždarymas.

Skersvėjis teatro mokytojų padangėje

Klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas, Klaipėdos universitete būsimiesiems teatro pedagogams dėstantis sceninį judesį, su entuziazmu įsijungė į seminaro užsiėmimus.

Raimonda Agnė Medeišienė
Teatro mokytoja

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto patalpose sausio 27-29 dienomis smagiai praūžė tarptautinis seminaras teatro pedagogams „Europos pilietybės suvokimas: socialinės dramos metodo galimybės ir praktika“.

Rengia “Europos namai”

Šis neaprastai darbingas susitikimas – viena iš to paties pavadinimo pusmetinio projekto dalių. Seminarai dramos pedagogams įeina į VĮ „Europos namai“ parengtą projektą „Europos pilietybė: pilietiškumo suvokimas ir skatinimas“. Be šių seminarų, projektą sudaro žurnalistams rengiamų seminarų ir diskusijų ciklas, Mokomojo Europos parlamento sesijos vyresniųjų klasių mokiniams, seminarai nevyriausybinėms organizacijoms, regionų savivaldybių administracijoms. Šiuo projektu siekiama padidinti Lietuvos žmonių domėjimąsi Europos Sąjungos tikslais, paspartinti visuomenės integravimąsi į ES.

Projektą remia Europos Komisija ir Šiaurės Kultūros fondas. Jį parengė ir įgyvendina VĮ „Europos namai“ kartu su Lietuvos vaikų teatro draugija, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedra ir Menų fakulteto Režisūros katedra.

Vienintelis Lietuvoje

Tokios apimties projektas, kurio adresatas būtų teatro mokytojas, – vis dar vienintelis Lietuvoje (o norėtųsi, kad teatro mokytojai galėtų pasakyti: „Rinkausi, kuriame dalyvauti iš kelių galimų variantų, ir išsirinkti nebuvo paprasta…“). Vienintelis savo turiniu – trys dienos intensyvaus, įdomaus kūrybinio darbo. Vienintelis ir bandymu sukviesti bendrai veiklai įvairių pakopų teatro pedagogus – teatro mokytojus praktikus, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros ir Menų fakulteto Režisūros katedros dėstytojus bei minėtų katedrų studentus, greitai pradėsiančius savo intensyvią ir dabar labai paklausią profesinę veiklą.

Taikomoji drama

Pagrindinis seminaro tikslas buvo susipažinti su Šiaurės šalyse gerai žinomais teatriniais metodais. Šį darbą atliko trys malonūs ir profesionalūs sveiai: Helle B. Hauger (Danijos mėgėjų teatro asociacija), Anne Bjurvik (Agderio universiteto Menų fakultetas, Kristiansandas, Norvegija), Peka Korhonen (Teatro akademijos Suaugusiųjų mokymo skyrius, Helsinkis, Suomija).

Pristatyti keli metodai – dramos struktūros, proceso drama, forumo teatras. Visus juos galima vadinti tiesiog taikomąja drama. Užsiėmimų metu svarbu buvo ne išvystyti aktorinius ir režisūrinius gabumus, o gebėjimą bendrauti, bendradarbiauti, sukurti atmosferą, kuomet galima ir norisi kurti.

Bandys pritaikyti

Tikslas pasiektas su kaupu – užsienio ekspertų vesti užsiėmimai buvo įdomūs, naudingi, reikalingi, įkvepiantys. Dabar seminaro dalyviai (jų buvo 30 iš visos Lietuvos) pabandys pritaikyti idėjas savo darbe ir fiksuos patyrimus, atradimus, praradimus. Jie parengs veiklos aprašymus, filmuos užsiėmimus, ir tai, kas pavyks ar galbūt nepasiteisins, pristatys kito seminaro metu. Jis planuojamas balandžio 28-30 dienomis Vilniuje. Vėl atvyks Šiaurės šalių ekspertai ir įvertins bei aptars seminaro dalyvių pristatytus darbus. (Dėmesio! Jei nedalyvavote seminare Klaipėdoje, tačiau jums įdomu, norėtumėte pamatyti kolegų darbus planuojamo seminaro Vilniuje metu, prašome apie tai pranešti šio projekto vadovui Aisvydui Šniūrevičiui adresu aisvydas@eurohouse.lt).

Karštai diskutavo

Be pagrindinio tikslo, buvo skirta laiko ir dėmesio kitiems svarbiems dalykams – prieš pradedant kūrybines laboratorijas surengta apskrito stalo diskusija, o vakarais kelis užsiėmimus vedė lietuvių teatro pedagogai.

Susėsti prie apskrito stalo trims skirtingoms teatro pedagogų grandims (mokytojams, dėstytojams ir studentams) seniai reikėjo ir reikia. Diskusija padėjo apibrėžti teatro mokytojo situaciją šiandieninėje besikeičiančioje mokykloje. Kalbėta apie tai, kokių gebėjimų, žinių reikia šiandien, kokias jas suteikia specialistus rengiantis universitetas, o kokių nesuteikia, nors turėtų. Taip pat aptarta, kur realiai teatro mokytojas gali gauti impulsų kūrybiniam darbui, kas šioje srityje daroma ir kas galėtų būti daroma geriau.

Alksta žinių

Trijų valandų pokalbis tik išryškino tokių reguliarių pokalbių būtinybę. Kokybiškos kvalifikacijos kėlimo (kompetencijų įgijimo, – kaip patikslino Nijolė Saugėnienė, Mokytojų kompetencijos centro direktorė) problema mokytojams bei dėstytojams yra labai aktuali. Kūrybinės srities žmonėms ypatingai reikia režisūros naujovių, metodų įvairovės, sistemingų teatro istorijos žinių, diskusijų apie darbą, teatro – kaip pasirenkamojo dalyko – dėstymą 11 ir 12 klasėse. Būtinas tampresnis ir tikresnis ryšys tarp teatro teoretikų ir praktikų, pjesių kūrėjų ir statytojų, mokymo ir mokymosi. O svarbiausia – visa tai turėtų būti pateikiama kuo kokybiškiau ir profesionaliau.

Miglotai įsivaizduoja

Akivaizdu, kad dėstytojai gana miglotai įsivaizduoja, kokių teatro specialistų dabar labai reikia šiuolaikinei mokyklai. Senos, geros, išbandytos dėstymo formos turėtų nebūti vienintelėmis galimomis. Vis dėlto teatras mokykloje – ne tik spektaklių statymas, ne vien darbas su studija (drįstu teigti, kad tokios veiklos mažėja, kodėl – atskira kalba). Tai specifinis meninės raiškos dėstymas, pagalba popamokiniuose renginiuose, kurie įvairėja, ir profesionalo ranka gali daug. Apskritai teatras – kaip metodas – aktualus, patrauklus, paklausus visose pamokose. Taigi teatro pedagogas turi visas galimybes dabar tapti mokyklos ašimi. Kad pasinaudotume šia situacija, tiesiog būtina glaudžiau bendradarbiauti.

“Baubas su šypsena”

Studentai, paprašyti įvardinti, kaip įsivaizduoja savo būsimą darbą mokyklose, per seminarą teigė, kad tai „baubas su šypsena“. Jie nesijaučia pakankamai parengti profesijai, ir vargu ar tai įmanoma, jei, pasirodo, iš lietuvių filologijos ir režisūros studijų programos prapuolė praktika mokykloje. Gal čia viena iš priežasčių, kad jauni žmonės nebeateina dirbti į mokyklas? Tikrai gaila, nes bent jau Vilniuje tokie specialistai tikrai rastų darbo ir dar galėtų jį pasirinkti.

O tuo tarpu teatro mokytojo statusas mokyklose per pastaruosius penkerius metus pasikeitė teigiama prasme – teatro pamokos tampa traukos centru, didėja darbo krūvis (t.y. ir apmokėjimas už darbą), geri specialistai vertinami, kitų dalykų mokytojai į juos kreipiasi pagalbos ir dėl galimybės dirbti integruotai.

Moko ir ugdo

Galimybės integruotai veikti – didžiulės, ir visų pirma – su lietuvių kalbos mokytojais. Mariaus Mikalajūno, lietuvių kalbos mokytojo eksperto siūlymu, tai galėtų būti: bet kokio teksto raiškiojo skaitymo ugdymas; dramos teksto skaitymo, kaip vieno iš interpretacijos būdų, ugdymas; spektaklio recenzijos, referato, pranešimo rašymo mokymas; teatro istorijos mokymas; išsamesnis supažindinimas su dramos teorine medžiaga; pasaulinės ir lietuvių dramaturgijos raidos išryškinimas.

Visa, apie ką buvo kalbėta prie apskrito stalo, verta nuodugnesnių svarstymų ir aptarimų.

Didžiulio susidomėjimo bei plojimų per seminarą sulaukė lietuvių teatro specialistų vesti užsiėmimai. Linas Zubė (Klaipėdos universiteto scenos judesio dėstytojas) pristatė sceninę kovą, Dalė Dargienė (Šiaulių universiteto dėstytoja, žinomos teatro studijos „Kompanija šauni“ režisierė) – kūrybiškumo ugdymą žaidybinėmis improvizacijomis.

Sėkmės formulė

Trys dienos Klaipėdoje prabėgo greitai. Profesinės naudos ir įspūdžių – daug.

Įdomu, kad seminare dalyvavo ir specialistai (mokęsi teatrinių disciplinų auštojoje mokykloje), ir ne specialistai (pvz., pradinių klasių mokytojai), ir visi sėkmingai įsijungė į veiklą. Vadinasi, tiesa, kad nebeįmanoma išmokti kažko kartą ir visiems laikams – mokomasi visą gyvenimą.

Buvo malonu susitikti su daugiau ar mažiau pažįstamu kolega, buvusiu kurso draugu ir bendrauti, dirbti be nereikalingos įtampos – tik taip galima kažko išmokti. Nes sukurta tinkama atmosfera. Bendro darbo ir kūrybos procesas nenutrūkdavo net kavos pertraukų metu.

Gera būti seminare, kuriame gaila prarasti 10 minučių, ir visai nekyla noras susitvarkyti savo reikalus renginio sąskaita.

Smagu suprasti, jog užsiimi veikla, ugdančia teatro mokytojų kompetencijas. Taip pat suvokti, kaip reikalingi kokybiški seminarai kūrybingiems žmonėms, ir kad tai įmanoma padaryti.

Pabandėme išvesti sėkmingo seminaro (SS) formulę. Ji paprasta. SS = didžiulis nematomas parengiamasis darbas + kompetentingi partneriai + įdomūs lektoriai + puikūs vertėjai + darbinga kūrybinė atmosfera + besidomintys dalyviai + pagarba žmogui.

Vilnius

Pirmosios knygos konkursą laimėjo klaipėdietė

Gabrielė Klimaitė (dešinėje) su mama aktore Nele Savičenko.

RITA BOČIULYTĖ

Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos leidyklos 2005 metų pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo jauna klaipėdietė prozininkė Gabrielė Klimaitė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vašingtone. Šiemet Lietuvoje pasirodys jos pirmoji apsakymų knyga, kuriai pavadinimo autorė dar nespėjo sugalvoti.

Varžėsi vienuolika

Kaip „Klaipėdai“ sakė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius Vytautas Girdzijauskas, pirmąsias knygas ši leidykla pradėjo leisti 1994 metais – dažniausiai po vieną prozos ir poezijos knygą. Kartais debiutantų būna ir daugiau. Šiemet poezijos kategorijoje konkursas tebevyksta, komisija dar neapsisprendė, kam suteikti pirmenybę. Savo pirmąsias prozos knygas konkursui pateikė net 11 pretendentų. Pirmosios knygos konkurso komisiją pasiekė 6 rankraščiai. Kiti, anot V.Girdzijausko, buvo jo paties „nusijoti, kadangi dar silpnoki“.

Kad nebūtų liūdna

Konkursą laimėjusi G. Klimaitė tvirtina, kad ją labai nudžiugino ši žinia.

„Idėja jame dalyvauti kilo sužinojus, kad Rašytojų sąjunga rengia Pirmosios knygos konkursą. Prieš išvykdama į JAV, tuos savo „gabalus“ surašiau į diskelį ir nusiunčiau jiems, kad ne taip būtų liūdna išskristi iš Lietuvos. Dabar sužinojau, kad leidykla sutinka tuos „gabalus“ išleisti. Taip apsidžiaugiau, kad visą dieną nedirbau, tik šypsojausi“, – atviravo Gabrielė „Klaipėdai“.

Aktorių dukra

 Ji gimė ir užaugo Klaipėdoje, yra vienturtė aktorių Nelės Savičenko ir Valentino Klimo dukra.

Baigusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, G. Klimaitė 2002 metais gavo darbą Užsienio reikalų ministerijoje, Konsuliniame departamente, o prieš pusmetį išvažiavo į Vašingtoną, kur dirba Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV.

Debiutavo „Klaipėdoje“

Rašyti prozą, kaip ji vadina, – „tuos keistus „gabalus“ – Gabrielė pradėjo dar mokydamasi mokykloje, laimėjo novelės konkursą, 1995 metais jos pirmieji kūriniai buvo išspausdinti „Klaipėdos“ laikraščio literatūros leidinyje „Gintaro lašai“, 1998-aisiais ji nuskynė Lietuvos jaunųjų filologų konkurso laurus.

Knibžda istorijos

„Rašymas man – didelis malonumas. Mano galvoje nuolat knibžda visokie žmonės su savo istorijom. Turiu rašyt, kad tai nevirstų šizofrenija“, – pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtina Gabrielė.

„Į pirmąją knygą bus sudėta daug kas iš to, ką parašiau per pastaruosius penkerius metus. Daug kas jau buvo spausdinta „Gintaro lašuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“. Tai bus apsakymų, novelių rinkinys. Toks savotiškas…“ – prasitarė jaunoji prozininkė „Klaipėdai“.

Drastiškas pjūvis

Konkurso komisijos narys rašytojas Algimantas Zurba dienraščiui teigė, kad G. Klimaitės konkursui pateiktuose kūriniuose jaučiama meninė kokybė, tai – jau literatūra, kuri iš kitų konkurso dalyvių tekstų išsiskiria vientisumu.

„Tas vientisumas – nepaprastai keistas. Tai esė pobūdžio, abstraktaus siužeto pynė, kurioje atsiskleidžia šiuolaikinio jauno žmogaus modernus ir įtemptas mąstymas. Jokios buities ar sąsajų su literatūros klasika. Tai gana drastiškas šiuolaikinio žmogaus dvasinio paveikslo pjūvis“, – tvirtino A. Zurba.

Tapo garsenybėmis

Pirmųjų knygų leidimas, kurį šiek tiek remia Kultūros ministerija, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai yra nepelningas užsiėmimas. „O kas gi išleis, jei ne mes?! – retoriškai kalbėjo V. Girdzijauskas. – Juk tų nepelningų visos leidyklos kratosi. Bet mes – optimistai. Mūsų pirmųjų knygų autoriai Renata Šerelytė, Marius Ivaškevičius jau tapo garsenybėmis. Yra ir daugiau, iš kurių tikimės… Štai šiemet išleisime jau trečiąją Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą“.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktoriaus nuomone, pirmoji G. Klimaitės knyga gali pasirodyti knygynuose jau vasaros pradžioje. Gal ji ir netaps bestseleriu, bet skaityti bus labai įdomu.

Miesto parama kultūros ir meno projektams

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus siūlymu, atsižvelgus į visuomeninės Miesto kultūros ir meno tarybos bei tautinių bendrijų komisijos rekomendacijas ir pritarus miesto tarybos Socialinių reikalų komitetui, paskirstyta miesto parama – 300 tūkst. litų savivaldybės biudžeto lėšų – Klaipėdos kultūros ir meno projektams 2005 m. Šiemet miestas parems 84 tradicinio ir modernaus meno plėtros, meninės saviraiškos, miesto istorinio ir kultūrinio savitumo programų kultūros projektus.

Miestą reprezentuojančioms šventėms ir festivaliams – 10 projektų – paskirstyta 123800 litų. Dar 53200 litų paremta 14 meninių projektų. Miesto kultūrai ir istorijai aktualūs 8 leidybiniai projektai gavo 26800 litų. Jaunimo meninėms idėjoms įgyvendinti skirta 29100 litų, kurie paskirstyti 11 projektų. Etninės kultūros puoselėjimo 9 projektams atiteko 18300 litų. Gyventojų meninės saviraiškos 13 projektų paskirstyta 14400 litų, neįgaliųjų meninės saviraiškos 5 projektams – 12600 litų, tautinių mažumų bendruomenių 14 kultūrinių projektų – 21800 litų.

I. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos miestą reprezentuojančioms šventėms ir festivaliams:

1. Viešajai įstaigai „Klaipėdos lėlių teatras“ – 3-iajam tradiciniam tarptautiniam lėlių teatrų festivaliui vaikams ir jaunimui „Karakumų asilėlis 2005“ – 5000 Lt.

2. Viešajai įstaigai „Panoptikumas“ – 6-ajam tarptautiniam mažųjų kino formų festivaliui „Tinklai“ – 9000 Lt.

3. Klaipėdos miesto chorinei bendrijai „Aukuras“ – XV tarptautiniam Stasio Šimkaus chorų festivaliui – 18000 Lt.

4. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui – „Poezijos pavasariui – 2005“- 2000 Lt.

5. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui – „Novelės rudeniui – 2005“ -1000 Lt.

6. Menininkų grupei „Žuvies akis“ – tarptautiniam meno festivaliui “Plartforma“ – 13000 Lt.

7. Klaipėdos muzikiniam teatrui – VIII tarptautiniam operos ir simfoninės muzikos festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje: Europos ir Lietuvos operos žvaigždės“ -18000 Lt.

8. Klaipėdos džiazo klubui – 12-ajam Klaipėdos pilies džiazo festivaliui – 50000 Lt.

9. Viešajai įstaigai „Lietuvos šokio informacijos centras“ – tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2005“ renginiams Klaipėdoje – 5000 Lt.

10. Viešajai įstaigai „Naujasis vargonų forumas“ – tarptautiniam festivaliui „Vargonų vasara 2005“ – 2800 Lt.

II. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos meniniams projektams:

1. Viešajai įstaigai „Klaipėdos lėlių teatras“ – lėlių spektaklio mažiausiems Klaipėdos gyventojams „Angelų pasakos“ pagal. V.V.Landsbergį pastatymui – 4000 Lt.

2. LDM Prano Domšaičio galerijai – tarptautinei mokslinei konferencijai „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“ – 2800 Lt.

3. Viešajai įstaigai „Įdėjų sektorius“ – projektui „Džiazuojantis estampas“ – 3000 Lt.

4. Menininkų grupei „Žuvies akis“ – projektui „Nerezervuotas laikas“ – 10000 Lt.

5. Lietuvos muzikų draugijos Klaipėdos skyriui – Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro ir solistų koncertui, skirtam tarptautinei Muzikų dienai, – 1700 Lt.

6. Klaipėdos dramos teatrui – N.Saimono pjesės „Banketas“ pastatymui – 6800 Lt.

7. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui – poetų sambūriui „Placdarmas -2005“ – 2000 Lt.

8. Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui – kompozitoriaus R.Šileikos kūrybiniam vakarui meninės veiklos 30-mečio proga – 2000 Lt.

9. Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui – bendram Klaipėdos kompozitorių ir poetų muzikos ir poezijos vakarui – 1000 Lt.

10. Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui – kompozitoriaus Zigmo Virkšo autorinės kompaktinės plokštelės išleidimui – 4000 Lt.

11. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui – įdomiausių Klaipėdos apylinkėse esančių gamtovaizdžių pristatymui klaipėdiečiams ir Klaipėdos miesto svečiams, pasitelkiant meninę fotografiją, – 1200 Lt.

12. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungai – projektui „Klaipėda. Iš arti“ – 4000 Lt.

13. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungai – projektui „Krantai 2005“ – 7900 Lt.

14. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungai – parodų ciklui „XX a. Lietuvos dailės klasikai“ – 2800 Lt.

III. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos leidybiniams projektams:

1. Rašytojui Kostui Kaukui – knygai „Linksmai apie medžiotojus ir žvejus“ – 1000 Lt.

2. Fotomenininkui Remigijui Treigiui – fotoalbumui „Remigijus Treigys. Fotografija“ – 3000 Lt.

3. Literatų klubui „Ars Magna“ – Sergejaus Isajevo knygai „Po stopam litovskich volchvov “ („Lietuvių išminčių pėdsakais“) – 5000 Lt.

4. K. Demerecko leidyklai „Libra Memelenskis“ – Vasilijaus Safronovo knygos „Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai“ leidybai – 3300 Lt.

5. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui – literatūriniam –kultūriniam almanachui „Baltija-2005“ – 10000 Lt.

6. Dailininkei Sofijai Kanaverskytei – knygai „Asmeniškai…“ – 2500 Lt.

7. Dainiui Sobeckiui – knygai „Žvejo sūnus“ – 1000 Lt.

8. Algirdui Darongauskui – atvirukų komplektui „Olandų kepurė“ – 1000 Lt.

IV. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos jaunimo meniniams projektams:

1. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijai – romansų vakarui „A na posledok ja skažu“ – 500 Lt.

2. Klaipėdos universitetui – šalies mokyklinių teatrų festivaliui-konkursui „Aitvarai“ pereinamajai Teatro pedagogikos katedros taurei laimėti ir moksliniam seminarui „Mokyklinio teatro problemos“ -1900 Lt.

3. Viešajai įstaigai „Gintarinė gaida“ – jaunųjų akordeonistų pasiruošimui tarptautiniams konkursams – 700 Lt.

4. Klaipėdos universitetui – pianistų rengimui tarptautiniams konkursams: atviroms meistriškumo paskaitoms ir pamokoms – 1800 Lt.

5. Klaipėdos universitetui – kompaktinės plokštelės „Klaipėdos kompozitorių vokalinės ir kamerinės muzikos kūriniai“ išleidimui – 3000 Lt.

6. Klaipėdos regiono moterų informacijos centrui – projektui „Jaunimo kultūrinės iniciatyvos – Klaipėdai“ – 1700 Lt.

7. Klaipėdos universitetui – 2-ajam tarptautiniam studentų kamerinių ansamblių ir koncertmeisterių konkursui – 13000 Lt.

8. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijai – tarptautiniams meistriškumo kursams – 1700 Lt.

9. Vakarų Lietuvos regiono pučiamųjų instrumentų muzikų asociacijai – jaunųjų atlikėjų mediniais ir variniais pučiamaisiais instrumentais konkursui „Jūros fanfaros-2005“ – 1700 Lt.

10. Klaipėdos miesto dailės klubui „Guboja“ – projektui „Puošiame Klaipėdą“ – 1200 Lt.

11. Klaipėdos miesto dailės klubui „Guboja“ – projektui „Mes augame Klaipėdoje“ – 1900 Lt.

V. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos etninės kultūros puoselėjimo projektams:

1. Lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“ – projektui „Mažosios Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimas“ – 1500 Lt.

2. Lietuvos jūrų muziejui – etnokultūriniam festivaliui „Žuvys išgalvojo giesmes“- 5300 Lt.

3. Klaipėdos miesto liaudiškojo muzikavimo ir dainavimo klubui „Ringa“ – senųjų Klaipėdos muzikantų garso įrašų leidybai – 1200 Lt.

4. Klaipėdos universitetui – projektui „Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra“- 2000 Lt.

5. Klaipėdos miesto pensininkų klubui „Klaipėda“ – projektui „Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldo aspektai“ – 1300 Lt.

6. LDM Klaipėdos laikrodžių muziejui – saulės laikrodžių projektui „Saulės takas ratu“ – 3800 Lt.

7. Lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“ – projektui „Mažosios Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimas“ – 1000 Lt.

8. Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Simonaitytės bibliotekai – 10-iesiems Ievos Simonaitytės skaitymams – 500 Lt.

9. Klaipėdos miesto visuomeninei organizacijai „Žmogaus beieškant“ – ekspedicijai „Karaliaučius 1255-2005“ – 1700 Lt.

VI. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos gyventojų meninės saviraiškos projektams:

1. Klaipėdos miesto bendrijai „Atminties gaida“ – projektui „Rezistencinės kovos atspindys choro bendrijos „Atminties gaida“ renginiuose“ – 1800 Lt.

2. Klaipėdos miesto pensininkų bendrijai „Sidabro gija“ – gyventojų meninės saviraiškos programai – 1300 Lt.

3. Klaipėdos folkloro klubui „Šeimyna“ – subuvimui Kernavėje – 1000 Lt.

4. Klaipėdos miesto pensininkų klubui „Klaipėda“ – vokalinio ansamblio „Nendrė“ veiklai – 1000 Lt.

5. Klaipėdos krizių įveikimo centrui – gyventojų iš aukščiausios rizikos grupės – nakvynės namų – grąžinimas į visuomenę, organizuojant turiningą laisvalaikį, – 1000 Lt.

6. Visuomeninei meno mėgėjų bendrijai „Smėlio sauja“ – meninei programai „Mes išliksim jauni“ – 500 Lt.

7. Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Klaipėdos pajūrio bendrijai – koncertinei programai „Trys spalvos“ – 1000 Lt.

8. Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Klaipėdos pajūrio bendrijai – „Bočių“ kolektyvo 10-mečio koncertui – 500 Lt.

9. Klaipėdos pagyvenusių žmonių mišriam chorui-bendrijai „Alna“ – koncertiniam projektui „Lietuviai Europoje ir pasaulyje“ – 1000 Lt.

10. Klaipėdos pagyvenusių žmonių mišriamchorui-bendrijai „Alna“ – „Mes baltai prie Baltijos“ (Baltų vienybės dienos minėjimui Klaipėdoje) – 1000 Lt.

11. Klaipėdos miesto dailės klubui „Guboja“ – projektui „Gubojai – 35“ – 2300 Lt.

12. Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių bendrijai „Pajūrio krantai“ – koncertinei programai „Per dainą, poeziją į žmogaus širdį“ – 1000 Lt.

13. Visuomeninei organizacijai „Vakaro žaros“ – projektui „Nors plauka žili, širdyje – jausmai jauni“ – 1000 Lt.

VII. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos neįgaliųjų meninės saviraiškos projektams:

1. Žemaitijos rašytojų bendrijai – projektui „Žolės balsas“ – 1400 Lt.

2. Lietuvos kurčiųjų draugijos padalinio Klaipėdos teritorinei valdybai – projektui „Tyla man tapo tarsi draugė…“ – 1700 Lt.

3. Viešajai įstaigai „Trečiasis amžius“ – projektui „Neįgaliųjų meninė saviraiška“ – 3400 Lt.

4. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Klaipėdos skyriui – projektui „Dvasios šiluma-2“ – 1100 Lt.

5. Viešajai įstaigai „Klaipėdos lėlių teatras“ – meniniam edukaciniam projektui „Tylos teatras“ – 5000 Lt.

VIII. 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšos tautinių mažumų bendruomenių kultūriniams projektams:

1. Lietuvos lenkų sąjungos Klaipėdos skyriui – projektui „Draugystė vainikas“ – 1200 Lt.

2. Klaipėdos apskrities latvių asociacijai „Atpūta“ – projektui „Lietuva ir Latvija – bendros šaknys ir esame visai artimu“ – 1400 Lt.

3. Klaipėdos miesto romų (čigonų) draugijai „Paše jak“ – projektui „Romų kultūra ir jos palikimas“ – 1000 Lt.

4. Visuomeninei organizacijai „Muzikos svetainė“ – vakarui-koncertui „Kerintys rudens garsai“ – 1200 Lt.

5. Klaipėdos rusų bendrijai „Lada“ – tarptautiniam tradiciniam vaikų ir jaunimo teatro festivaliui „Gintarinė aušra“ – 2000 Lt.

6. Klaipėdos rusų bendrijai „Lada“ – tradicinei kūrybinei stovyklai vaikams ir jaunimui „Vaikai mūsų ateitis- investuokime į ateitį“ – 1700 Lt.

7. Klaipėdos rusų bendrijai „Lada“ – jaunimo šventei – šou „Mis Snieguolė-2005“ – 1200 Lt.

8. Klaipėdos rusų bendrijai „Lada“ – liaudies kūrybos darbų parodai „Auksinė adatėlė“ – 700 Lt.

9. Klaipėdos rusų bendrijai „Lada“ – Slavų kultūros dienoms – 1700 Lt.

10. Klaipėdos miesto ukrainiečių tradicinės kultūros ir folkloro klubui „Prosvit“ – Klaipėdos miesto etninių kultūrų (ukrainiečių ir lietuvių) pristatymui Ukrainoje – 2400 Lt.

11. Viešajai įstaigai „Razdolija“ – tarptautiniam slavų kultūros festivaliui „Slavų kiemelis“ – 1700 Lt.

12. Klaipėdos miesto baltarusių bendrijai „Krynica“ – šventei “Kupalle“ – 1000 Lt.

13. Viešajai įstaigai „Razdolija“ – tautinių dainų teatrui „Razdolija“ – 3400 Lt.

14. Klaipėdos apskrities Ukrainos kultūros centrui „Trojanda“ – projektui „Vakarų Ukrainos dekoratyvinis taikomasis menas Lietuvai“ – 1200 Lt.

Labas, knygos trubadūrės!

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Prisipažinsiu, apie knygas suprantu nedaug, bevelyčiau rašyti, ir taip vizualiai, kad nereikėtų jų skaityti. Pavyzdžiui, taip, kaip tai daro “Vario burnos” (toliau – “VB”), – kuria viršelius ir jų popierinių sielų dizaino maketus. Juos galima pamatyti ir rankų darbo knygas nors akimis “pavartyti” Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengtoje idėjų dirbtuvių “Vario burnos” parodoje “Šuns kojinės”.

Viršelis – kad “užkabintų”

Tarp pažįstamų burnų sutikau čia Čarlį Bukovskį, tik ne varinės, o tikrai auksinės burnos turėtoją. Žiurint į jo seną, mielą patirties išvagotą fizionomiją, iš tiesų norisi išgerti. Maždaug vieną standartinį butelį degtinės. Nei daugiau, nei mažiau. Tiek laiko užimtų “Pašto” skaitymas. O su geru draugu – visus du. Bet su draugu nepaskaitysi. Tektų tik gerti. Daug gerti, mažne visą gyvenimą, kaip tėtušis Čarlis ir darė. Nes tai būtų tik forma, paviršius būties, taip sakant, arba ne tai, prie ko norime prisiliesti vartydami, gilindamiesi knygų puslapiuosna. Ir kai kas gal priešingai – norėtų, paėmęs knygą, viršelyje rasti visus atsakymus. Ar tai būtų detektyvas, ar buities matronų romanų aperityvas, ar koks nors avangardinis negatyvas (snobų ir tųjų matronų nuomone)…

Aš gi pučiu į tą pačią vario dūdą, t.y. svarbiausia intriga, kad jus “užkabintų”, jus dar ant viršelio parketo, o jūs tartumėt sau, visai nekaltas tartumėte – atsiprašau, lyg būtumėte pastūmęs, o ne pastumtas, ir įklimptumėte iš lėto. Įklimptumėte į skaitymą ir mąstymą, analizę, pavyzdžiui, seniai perskaitytos knygos. Kaip antai, ar jos viršelis vis dar byloja apie turinį skaitytą, ar priešingai, jūs net negalite pasakyti, iš kur ta knyga. Nebūtinai viršelis asocijuosis su geru turiniu, jei toksai buvo. Nebūtinai. Tiesiog puiku, jei ir toliau norisi žiūrėti į knygos viršelį. Apskritai gerai, jei ko nors apskritai norisi… Bet tai jau kita istorija.

Vario orkestras, lankytojų solo

“Vario burnų” knygų pavyzdžiai priešingi kai kurioms aukščiau išvardintoms mintims. Turinys juose atitinka formą. O ji – eksperimentinė, ir dėl jos surengta ši paroda. Paroda įdomi, bet nelabai ypatinga, nors jeigu dėl jos susikimba… Taip, dėl jos romią šeštadienio popietę susikibo lankytojos ir PR (t.y. parodų rūmų, bet šiuokart šiuodvi funkcijos sutapo) darbuotojos. Pirmosioms nepatiko minimalistinis siurrealistinis parodos plakatų (ne parodos, nes apie ją ir taip turėjo papasakoti plakatai) įvaizdis, vizualinis sprendimas ir pavadinimas. Be abejo, pavadinimas, kuriame figūravo frazė – šuns kojinės… Jo majo! Ar matėt šunį su kojinėmis ir apskritai užsieniuose kitaip viskas sprendžiama, ir niekas čia neis (suprask – lankytojai), – sakė jos.

Eis, neis, bala nematė, tačiau dauguma “VB” knygų potencialiai yra skirta vienam, ar galėtų būti skirta vienam profesionaliam lankytojui, jos turėtojui ir savo bibliotekos prižiūrėtojui. Labai jau tai specifinis produktas, arba, kaip sakė prof. A.Kliševičius, “knyga – kaip objektas”. Kaip kirviu nukirto. Amen.

Išdykauja su asociacijomis

Dauguma knygų – hande made production. Grubiai visas knygas galima būti skirstyti į tris kategorijas. Pirmajai atstovautų aukštoji komercija (bet ne todėl, kad brangu ar neprieinama, snobiška, tačiau kitų dviejų kategorijų atžvilgiu). Antroji – tai tarsi tų spalvotojų, mažne kataloginių gražiais blizgančiais viršeliais antipodas, atrodantis kaip studentų užrašėliai. Na, taip, kai kurias iš jų sukūrė strudentai ir jiems prijaučiantys. Štai iš kur pakvaišimas pasaulio juose, štai iš kur trykšta žarnos linksmybės, “prikolnybės”, it pavasarių šimtas kaziobinkio…

Parodos lankytojams buvo įdomu tiesiog ant sienos pavartyti rankų darbo knygas.

Trečiajai kategorijai priskirtini muziejiniai postmai (ne posmai, o postmodernizmo akronimas čia), kur variagerkliai išdykauja su kažkada liaudies tribūnų spaudine iškalba (būtent spaudine, taigi iš tos pačios liaudies ir išspausta). Išdykaujama, pvz., su Lenino kreipiniu į komunistinį jaunimą. Žodis “Leninas” čia perdirbtas į velnią.

Tarp kitko. Leninas – tai gal ir velnias, Mao – nesusipratimas, o Stalinas – kraugerys, tačiau revoliucijos spalva vis dar asocijuojasi su raudona. Ar ne? Įvaizdis dar ne viskas. Asociacija yra viskas.

Tekstas apie kontekstą

“VB” eksperimentiniuose gaminiuose, pavadinkime juos popieriniais, nes padaryti jie a la negrabiai, lengvai, kaip vaikystės aitvarai, padaryti, regis, kelis sykius perlenkus popieriaus lapą (jų – daugiausia parodoje), apsieinama beveik be spalvų. Toninėje monochromijoje – pilkšva / rusva / rudai popierinė, kadaginė / stumbrinė ar dar bala žino (o gal ir balos spalva galima pavadinti?) kokie tonai – dominuoja popieriaus ekvilibristika. Čia, žiūrėk, įspaudas, čia nudrėksta kokiame kampe, čia teksto lapas mirga simboliais, nors iš pažiūros tai galėtų būti faksimilė. Žaidimai kopijuotų, fotonegatyvų įvaizdžių.

Minimalizmas. Tačiau koks kirbantis, asimetriškas, valiūkiškai gajus!.. Lyg ir be spalvos tos knygelės, tačiau visas koloritas nuaustas iš faktūros, tekstūros gijų. Darnių gijų. Čia net tekstai nereikalingi, juk ne visus galima įskaityti, juk ir knygos ekspozicijoje pateikiamos kaip objektas, kai kurios yra tiesiog užklijuotos.

Literatūriškai kalbant, tekstą susikuria pats žiūrovas žvelgdamas į intriguojamą paviršių. Į paviršių, nenormalios knygos formatą arba neformatą (jūs pasirinkite). O gal tiesiog – kišeninio formato, kuris labai tiktų prie alternatyvios jaunosios kartos (rašau kaip senis, a?) aprangos. Tokios, kaip T.S. Butkaus per atidarymą.

Kaipgi. Šios knygos nešiojamos, kaip šuns kojinės… mėtomos, jos turi kvapą, jos neišbaigtos, nenukirptos, kaip šuns vilna utėlėta. Lyg standartiškai suvokiamos knyginės kultūros lysvės neravėtos, tarsi tyčia piktžolių sodininkas būtų palikęs, ne dėl selekcijos, o šiaip, kad plotelis įdomesnis lysvėje vėl ir vėl išlįstų.

Ir nieko čia ne-be-padarysi, kaip sako kazysbinkis.

autorinės technologijos, šiuolaikinis kultūrinis kontekstas.

… … … … … …

Knygos trubadūrės…

Bet iškenčiau pagundos dūrį

tęsti

Nedažnai man šitaip esti

Baigiau aš šiuom,

tačiau dar apie pabaigą –

flash dot

Flash dot flash dot COM

arba

internetinės kultūros raštai nedega.

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Nepakeliama realybė“: Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) tarptautinis meno projektas.

„Šuns kojinės“: idėjų dirbtuvės „Vario burnos“ autoriniai leidybos projektai.

03 16 – 04 10 Jubiliejinė Sergejaus Plotnikovo (Klaipėda) kūrinių paroda.

03 17 – 04 17 “EURO<26<”: Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinio meno paroda.

03 18 – 04 10 Jaunųjų Lietuvos skulptorių kūrinių paroda.

03 23 – 04 17 “TELZ”: Romualdas Inčirauskas (Telšiai) – metalo plastika.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

“Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai”: ilgalaikė (iki 2008 m.) uostamiesčio dailės paroda – tapyba, skulptūra, keramika, grafika, dailioji tekstilė.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„Peizažas (pavasaris, ruduo)”: Gintautas Trimakas (Vilnius) – fotografija.

02 25 – 03 17 Iš ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasika“: Algirdas Petrulis (Vilnius) – tapyba, akvarelės, pastelės. Atidarymas – poryt, penktadienį, 18 val.

03 18 – 04 07 Neringa Žukauskaitė (Vilnius) – grafika.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Nepažintas moters pasaulis“ – Saulius Jokužys (Klaipėda) – fotografija.

Nuo kovo 8-osios galerija mėnesį bus remontuojama, nedirbs.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį ir pirmadienį – 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

02 24 – 03 23 „Žmonės tabore“: Jensas Kleinas (Vokietija) – fotografija. Atidarymas – rytoj 18 val.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

„Totoriai“: Vilniaus Totorių gatvės menininkų grupės vaizduojamojo meno projektas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

„Suradau Klaipėdoje“: Arūnas Urniežis (Klaipėda) – tapyba.

03 01 – 04 04 Vytas Karaciejus (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija (Tomo g. 7)

„Sisia Pangma, 8027 metrai / Himalajų ekspedicijos fragmentai“: Saulius Rudnickas (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 12-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Tautodailės salonas „Marginiai“ (Sukilėlių g. 4)

Teklė Lapinskienė (Klaipėda) – rankomis siuvinėti paveikslai, nėriniai, floristika.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

„Klasikinis gobelenas“: Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros studentų darbai.

03 10 – 04 12 Robertas Simaitis (Neringa) – keramika.

03 10 – 04 12 Linas Giedrimas (Vilnius) – pastelės, medžio reljefai.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Janina Lapinskaitė: „Man lemta gyventi čia“

Janinai Lapinskaitei kurti filmus vasarą neįdomu. Jai daug mielesnis ruduo ir žiema su savo spalvomis, kvapais ir garsais. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Aurelija KRIPAITĖ

Svajonės, kad metams bėgant sumažės rūpesčių bei darbų, kino režisierei Janinai Lapinskaitei taip ir liko svajomis. Praėjusių metų pabaigoje pristačiusi filmą pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“, ji įsisuko į „Dievų miško“ filmavimą. Tačiau ir šiam pasibaigus, įvairių tarptautinių festivalių laureatė, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja J. Lapinskaitė atsipūsti neketina – galvoje sukasi idėjos apie naują dokumentinį filmą.

– „Dievų miško“ filmavimo aikštelėje dirbote kartu su vyru Algimantu Puipa. Ir tai – ne pirmas kartas. Ar neatklysta darbas ir į namus?

– Mes jau šventėme sidabrines vestuves, jau ir vaikai užaugo, vienas jų nutūpė Klaipėdoje. Tai nori nenori, ar dirbi kartu, ar nedirbi, bet kokiu atveju kalbos yra panašios. Galvojome, kad nė vienas sūnus nepasuks šituo keliu, nes abu buvo persisotinę kino lyg saldainių fabrike. Tačiau vyresnėlis studijuoja kino vadybą. O kai jau ir vaikai įklimpsta, supranti, kad tos temos iš tikrųjų yra labai dažnos pas mus namuose.

– Ar žiūrite tą produkciją, kurią mums pateikia Lietuvos televizijos?

– Pati daug metų dirbau televizijoje. Gal todėl labai pagarbiai žiūriu į žurnalistų profesiją ir žinau, ką reiškia, kai reikia rasti pašnekovą ir kalbinti. Aš visada pagarbiai žiūriu į tai, ką kuria žmonės. O televizija yra kaip laikraštis, ne žurnalas ir ne knyga. Pastaruoju metu įjungiu kelis kanalus – „Discovery“, „History“, na, ir dar „Animal Planet“. Tai rodo, kad kažkas nebelabai gerai… O filmai – žiūrint kokie. Juk ir knygas ne visą laiką tik sudėtingas skaitome. Norisi kartais kažko lengvesnio. Taip ir televizijos produkcija. Nereiškia, kad tik elitui turi būti skirti filmai. Jokiu būdu. Suprantama, norisi, kad jie būtų profesionalūs. Ne iš kažkokio „mandrumo“ skeptiškai žiūriu į serialus. Atsargiai žiūriu ir į kino teatrus. Vilniuje patogu, kad vyksta kino festivaliai, kuriuose būna tikrai daug gerų filmų. Ir pasisotini ta produkcija.

– Jūsų filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ buvo apdovanotas už darbą su neprofesionaliais aktoriais. Gal galėtumėte palyginti darbą su profesionalais ir paprastais žmonėmis?

– Žinote, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ – dokumentinis filmas. Bet visiems irgi ne paslaptis, kad mano dokumentika neturi visų dokumentinio filmo savybių. Iš pradžių mane barė, kad taip negalima, po to įžvelgė, kad tai įdomu. Negali pasakyti, kad Venecijus – aktorius, tiesiog tai yra herojus, kuris turi labai daug aktorinio talento.

Ir dabar, statydami „Dievų mišką“, turėjome didelę „masuotę“ (masinių scenų aktoriai – aut. past.). Pastebėjome, kad yra labai daug žmonių, turinčių aktorinių talentų. Buvo labai graudu atsisveikinti su Klaipėdos žmonėmis. Vilniuje yra žmonių, kurie dažnai pakviečiami į masines scenas. Jie jau pripratę prie filmavimo. Važiuodami čia nerimavome, kad klaipėdiečiai dar neįpratę, nežino, kas yra filmavimas. Ir iš tiesų pirmosiomis dienomis buvo sunkoka, nes jiems norėjosi žvilgčioti į kamerą. O filmavimui įsibėgėjus jie jau elgėsi kaip profesionalai, daugelis dirbo kaip tikri aktoriai. Kai kuriuos įsidėmėjome ir jiems skyrėme net epizodinius vaidmenis.

Venecijus buvo tas, kuris turėjo aktorinį talentą, ir jis šiek tiek mėgavosi kamera. Jis nebijojo jos, jis prieš ją demonstravo savo sugebėjimus.

Filmo kūrimas dažniausiai prasideda nuo nusistatymo, ar žmonės gali žiūrėti į kameras – nes vis tiek nefilmuoji pasislėpęs po stalu. Svarbu, ar žmogus gali nugalėti tokio bjauraus padaro, kaip kamera, baimę. Yra žmonių, kurie taip ir neišmoksta jos nebijoti.

– O Jūs pati ar nebijote kamerų?

– Būtų geriau, kad jų gyvenime nereikėtų. Kai pasižiūriu į savo vaikiškas nuotraukas – aš visada veržiuosi bėgti nuo fotoaparato. Mane visada laiko, o aš kenčiu arba jau bėgu. Aš negalėčiau pasakyti, kad kameros labai malonios. Mano vyresnėlis sūnus, kai jam buvo ketveri, filmavosi juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“, tai po to jis gavo „alergiją“ ir fotografavimuisi, ir filmavimuisi. Tad kamera – bjaurus daiktas.

Pastebėjau, kad atsikėlusi moteris prieina prie veidrodžio ir akimirką tampa ne ta, kas iš tiesų yra. Pasižiūri į veidrodį ir pasipurto, nes nori atrodyti tokia, kokia iš tiesų yra.

– Ar nebūna taip, kad kasdienes situacijas – praeivius ar gatvę imate fiksuoti lyg su filmavimo kamera?

– Taip. Ir, žinote, toji režisieriaus profesija nori nenori nusėda į kraują. Ir kartais pajunti, kad netgi tokiose subtiliose gyvenimiškose aplinkybėse, galbūt net skausmo situacijose pagauni save, kad net tada pradedi dirbti režisieriumi. Aš netgi save bariau, kai per tėvuko laidotuves sėdėjau ir staiga išgirdau, kaip žmonės konstruoja tylą – visi šnabžda, keistai bendrauja, atsiranda savotiškos kaukės… Ir aš staiga pajutau, kad manyje prabudo režisierius.

Labai bjauriai pradedu fiksuoti situacijas, kai žmonės daug valgo. Pavyzdžiui, valgykloje ar kavinėje. Man atrodo, kad valgydami žmonės tampa bejėgiai.

– Gal buvote sulaukusi pasiūlymų padirbėti užsienyje?

– Taip… Ir Rusijoje, ir Vokietijoje. Bet aš žinau viena: aš tikrai nemokėčiau ten dirbti ir nieko negalėčiau sukurti. Visai nebanaliai ir nepatriotiškai sakau. Man atrodo, kad man buvo lemta čia gimti. Man čia yra gera. Net tada, kai būna bloga, kai niurzgu. Bet aš tikrai neįsivaizduoju savęs užsienyje. Ten aš negaliu pajusti visko iki galo. Jaunimas dabar labiau kosmopolitiškas, o mes esame kitos kartos.

– Kartą minėjote, kad turite savo mėgstamą langą, pro kurį stebite pasaulį…

– Man atrodo, kad gyvenime tai prasidėjo nuo laukimo. Pirmiausiai nuo laukimo, kurį sukūrė pati profesija – vyras dirbo režisieriumi. Išvažiuodavo keliems mėnesiams – juk tada ekspedicijos buvo ilgesnės. Ir tas laukimas, kad kažkas turi ateiti, žiūrėjimas pro jį, kai kas nors nutolsta, juda. Tas langas tapo lyg savotišku ekranu. Atsistoji prie lango – gali nieko nedaryti, o tave filmuoja: kažkas atvažiuoja, kažkas išlipa, kažkas verkia. Tikras filmas. Kai grįžtu po pasivaikščiojimo miške, vyras dažnai juokdamasis klausia, kiek filmų sumontavau.

– Ar mokate žiūrėti filmą negalvodama, kokie rakursai, kokios spalvos, dialogai?

– Būna. Prisimenu, kaip kažkada per televiziją žiūrėjau L. Šepitko filmą „Atsisveikinimas su Matiora“. Tokia psichologinė situacija susidarė – aš žinau, kad tai filmas, tačiau išgyvenau visą atsisveikinimą su kaimu, su visais žmonėmis. Aš raudojau raudojau – vyras atidarė duris ir mato mane užtinusią. Aš jo prašau išeiti, o jis: „Tu ką – vaikas esi? Nesupranti, kad filmą žiūri?“ Matyt, kartais norisi, kad ta profesija apleistų bent akimirkai. Tiesa, aš nešūkčioju žiūrėdama siaubo filmą. Tiesiog labai dažnai, ką matai ekrane, tie žmogiški santykiai turi asociacijų su tikru gyvenimu. Galbūt kai kam pasirodys banalu, bet man užgniaužia gerklę tokios laidos kaip „Atleisk“. Vis tiek mes žmonės… Prisimenu, vaikystėje, kai žiūrėdavau indų filmus, tai buvo pakankamai retai. Ir kaip tuomet gera buvo, kad galėjai juos pamatyti, ir kaip išgyvendavai tuos įvykius?.. Dabar atrodo, lyg prarandi kažką. Nors dažnai sakoma, kad tik ateitis gyva, aš manau, kad praeitis irgi yra gyva. Nes, kai tau dvidešimt, įvykiai atrodo vienaip, praeina dar dešimtmetis, ir tie patys dalykai vėl visiškai kitaip atrodo. Aš galvoju, kad filmas baigiasi tada, kai suplyšta paskutinė juosta ir numiršta paskutinis žiūrovas.

– O kokių turite pomėgių?

– Aš labai bijau, kad manęs nepakviestų į kulinarinę laidą, nes nemėgstu virti. Man tai – ne pomėgis, o antipomėgis. Visada galvojau, kai vaikai užaugs, turėsiu daugiau laiko ir galėsiu siūti, megzti. Tačiau yra priešingai, – vaikai užaugo, o laiko trūksta. Juokingiausia, kai žmonės sako: „Sulaukus penkiasdešimties, gyvenimas tampa ramus“. Man viskas atvirkščiai – diena trumpesnė, o darbų daugiau. Kartais atrodo, kad gyvenimo nėra… Jei nereikėtų dirbti kine, tai tikrai gyvenčiau kaime. Ten laikas lėčiau teka.

– Pasibaigus „Dievų miško“ filmavimui turbūt galite truputį atsipūsti?

– Kai tik pasibaigė filmavimas, kibau į naują projektą. Pastebėjau įdomų fenomeną: Juodkrantėje yra lygiai tiek pat našlių, kiek mokykloje mokinių. Tačiau moterys nepalieka to kranto, nors jų vaikai gyvena kituose miestuose, ir jos galėtų išvažiuoti. Lyg kokios pamario pušys – įsikabino tvirtai, nors reumatas jau suka visus sąnarius. Mane sužavėjo visa tai. Noriu jas nufilmuoti.

– Vasaros nelauksit?

– Na, tiesiog vasarą nemėgstu filmuoti, nes ji man neįdomi.

– O kodėl? Juk vasarą tiek spalvų…

– Jei jos atitinka žmogaus nuotaiką, – viskas gerai. Bet dažniausiai mano filmų žmonės gyvena lyg po kokio uragano, tokioje keistoje ramybėje. Man labiau patinka ne tas barnis, o ramybė. Užtat labiau mėgstu rudenį ar žiemą.

„Kitokio“ kino alkį malšina entuziastai

Vienas kino klubo kuratorių Nerijus Grigas-Pluhar viliasi, kad simbolinis mokestis į renginius tikrų kinomanų neatbaidys. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Lina Bieliauskaitė

Netikėtas sujudimas, kilęs sostinėje dėl „Lietuvos“ kino teatro uždarymo, ko gero, Klaipėdoje būtų sunkiai įsivaizduojamas. Iš šiandien uostamiestyje likusių „Žemaitijos“ bei „Jūratės ir Kastyčio“ kino teatrų vargu ar kurį klaipėdiečiai vadintų simboliu, o dėl jo išsaugojimo skelbtų akcijas ir rinktų parašus.

Versle – be emocijų

„Toks gyvenimas. Mes irgi verkėme, kai Klaipėdoje buvo parduodami kino teatrai. Man tai buvo kino laidotuvės“, – „Klaipėdai“ prisipažino „Žemaitijos“ kino teatro direktorė Audra Jankeliūnienė.

Trečiajam pagal dydį Lietuvos miestui kadaise per daug nebuvo ir septynių kino teatrų. Šiandien šioje rinkoje be konkurencijos karaliauja vienas – pelno „ryklio dalis“ nusėda „Žemaitijos“ kasose. Bet nekomercinių filmų išsiilgę klaipėdiečiai kino teatrui negaili kritikos strėlių. „Dirbdami iš idėjos bankrutuotume“, – atremia „Žemaitijos“ vadovė.

Tačiau 26 metus šioje srityje dirbanti moteris teigė galinti tik pasidžiaugti, jog nuo šiol „kitokių“ filmų gerbėjai uostamiestyje turės savo erdvę. Prieš porą savaičių uostamiestyje duris atvėrusiame kino klube kinomanai galės mėgautis neholivudinio, „netrafaretinio“ kino seansais bei susipažinti su kino istorija, kiną kuriančiais žmonėmis.

Kol kas dėl filmo premjeros „Žemaitijos“ žiūrovai kasų nešturmuoja. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Pigiau už alų

„Klaipėdoje publika labai nuostabi ir alkana“, – alternatyvaus kino „vartotojų“ poreikius įvardijo vienas kino klubo kuratorių Nerijus Grigas-Pluhar.

Prano Domšaičio galerijos salė klubo atidarymo dieną vos sutalpino visus susirinkusius žiūrovus. Tiesa, tąsyk įėjimas buvo nemokamas. „Klaipėdos“ pašnekovas spėliojo, kokia bus žiūrovų reakcija, kai už renginį reikės mokėti nuo 3 iki 4 litų.

„Tai simbolinė kaina, kadangi reikia iš kažko padengti išlaidas aparatūros, salės nuomai, salei išvalyti. Kavinėje net alaus bokalo neišgersi už tokią kainą“, – juokavo N. Grigas-Pluhar.

Projekto sumanytojų galvose kirba gausybė idėjų. Tarp artimiausių planų – interneto svetainės atidarymas, kur bus galima rasti visą informaciją apie kino klubo veiklą, numatomas programas. Klubo kuratoriai savo žiūrovams norėtų įsteigti ir specialius kino klubo nario pažymėjimus, kurie jo savininkams suteiktų tam tikrų kinomaniškų privilegijų, nuolaidų.

Į kino klubo atidarymą susirinko daug jaunos publikos, nesivaržiusios dokumentinį filmą „Beveik laimingi“ žiūrėti susirangius ant grindų. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Suka uodegą

„Sumestinis“ Kultūrų komunikacijų centro, Prano Domšaičio galerijos bei Dailės parodų rūmų projektas kol kas gyvas tik jo sumanytojų entuziazmu ir gerais norais. Kino klubo kuratoriai tikisi sulauksią Kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos, kad galėtų įsigyti bent jau aparatūrą.

Ne mažiau vargo kelių tenka numinti ir tariantis dėl filmų demonstravimo. Nors klubas veikia ne komerciniais tikslais, tačiau, anot N. Grigo-Pluhar, kartais už filmo rodymo teisę užsiprašoma po 50-100 eurų. „Sukame uodegą, kaip tik galime“, – sakė klubo kuratorius.

Ekraną „atidengęs“ dokumentikos žanru, šiandien kino klubas žiūrovus kviečia į žymaus lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos juostos „Ponas Tadas“ seansą. Artimiausiu metu klubas savo lankytojams pasiūlys Vytauto V. Landsbergio filmų peržiūrą, o gegužę turėtų atkeliauti lenkų kino festivalio programa bei vokiečių kultūros dienoms skirta filmų, kuriuos sukūrė Vokietijoje gyvenantys turkų režisieriai, serija.

Auroje „tašių“ nėra

Ambicingų planų, kuriuose buvo skirta erdvė nekomercinio kino gerbėjams, turėjo ir „Žemaitija“. Prieš porą metų kino teatro plėtros projekte buvo numatytos trys papildomos 150, 200 bei 250 vietų salės, kur planuota rodyti ir specializuotą programą.

Tačiau šis projektas dienos šviesos neišvydo. „Ir ačiū Dievui“, – komentavo bendrovės „PC Žemaitija“ generalinis direktorius Vytautas Rickus. Pasak jo, sumanymo plėsti kino teatro veiklą teko atsisakyti dėl Klaipėdos „Akropolio“. „Klaipėdos“ žiniomis, būsimajame pramogų centre, kurį planuojama pastatyti iki metų pabaigos, bus įrengtas 5 kino salių kompleksas. Kas taps jo nuomininku, turėtų paaiškėti kitą mėnesį.

„Mes visiškai talpiname žiūrovus į tas dvi sales, kokia dabar yra paklausa, – „Klaipėdai“ sakė V. Rickus. – Manau, kad „Žemaitija“ neprapuls – tie, kuriems reikia tikros kino auros, jie ją suras „Žemaitijoje“. Kitiems galbūt nesvarbu, kad kažkas tais pačiais takais aplinkui vaikšto su „tašėmis“.

Neatrodo per brangu

Nors praėjusiais metais „Žemaitija“ sulaukė kiek mažiau žiūrovų nei 2003-iaisiais, tačiau kino teatro direktorė A. Jankeliūnienė šio fakto nedramatizuoja. „Pragyvenimo lygis kyla… Užsienyje prieš kino premjerą žmonės bilietų eilėje laukia. Manau, kad ir pas mus tai ateis“, – sakė ji.

„Žemaitijos“ direktorė nemano, jog pasižiūrėti filmą kino salėje daugeliui klaipėdiečių per brangu. Anot jos, bilietų kaina laikosi ta pati, o palyginti su 100-150 litų, kurių klaipėdiečiai nepagaili gastroliuojančioms estrados žvaigždėms, 10-12 litų į kiną neatrodo baisi suma.

Štai JAV, kur kinas yra labai populiari pramoga, bilietų kainos paprastai svyruoja nuo 10 iki 12 dolerių, tačiau prabangiuose kino teatruose gali būti ir brangiau. Nepremjerinius filmus įmanoma pasižiūrėti už 4-6 dolerius. Vokietijos kino teatruose bilietų kainų vidurkis – 7-8 eurai, o neholivudinio, nepremjerinio filmo – apie 4 eurai.

Beje, pastaruoju metu „Žemaitijos“ direktorė teigė pastebinti įdomią tendenciją – romantiškos kino istorijos pritraukia daugiau žiūrovų nei anksčiau. A. Jankeliūnienės nuomone, taip yra todėl, kad į kino teatrą dažniau užsuka brandesnio amžiaus žiūrovai.

Agnė Marcinkevičiūtė naikina liūdesio kodą

Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė neliūdi, kad sukurtus kino filmus tenka pasidėti „į stalčių“. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Gal ir keista, tačiau klaipėdiečiai pasielgė ne pagal rinkos dėsnius ir įsiliejo į nekomercinio kino sektantų gretas. Šios kultūrinės mažumos manifestu tapo prieš dvi savaites uostamiestyje savo veiklą pradėjęs kino klubas.

Pirmoji jo viešnia – vilnietė kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Ji klaipėdiečiams pristatė savo naujausią, 2004 metais sukurtą filmą „Beveik laimingas“. Tai – studijoje „A Propos“ sukurta dokumentinė juosta apie 2002 metais mirusį rašytoją, poetą, publicistą, aštrialiežuvį, galintį improvizuoti nors ir apie „būties planktoną“, Jurgį Kunčiną.

Pasak kino kritiko Sauliaus Macaičio, A. Marcinkevičiūtės filmai apie rašytojus (prieš tai buvo Romualdui Granauskui skirta juosta „Raudonu ant balto“) pribloškia jų nuotaikų turtingumu, mokėjimu įsiskverbti į asmenį ir, atrodytų, net ne pačiais reikšmingiausiais kadrais išsakyti žmogaus esmę.

Su Klaipėdoje viešėjusia režisiere, metus Klaipėdos universitete studijavusia lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, kalbamės apie netikėtai prasiskleidusią meilę kinui, apie dažniau stalčiui, o ne žiūrovams kuriamus filmus ir dabartinę kino situaciją Lietuvoje.

– Kai stojau į Klaipėdos universitetą, lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę, tikėjausi, kad ten bus daugiau režisūros. Man nebuvo labai artima morfologija ir kitos specifinės disciplinos. Tačiau kai kas labai patiko. Esu dėkinga buvusiems dėstytojams J.Mališauskui, L.Donskiui. Klaipėdos universitete gavau nemažai gerų pamokų. Kai nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją, man siūlė sugrįžti į Klaipėdos universitetą baigti studijų, tačiau kol dar nesubrendo mintis tai padaryti.

Metus pasimokiusi Klaipėdoje, įstojau į Muzikos akademiją studijuoti televizijos režisūros pas amžiną atilsį Helmutą Šablevičių ir Vytautą Čibirą.

– Baigėte televizijos režisūros specialybę, tačiau ten nedirbate.

– Kai stojome į Muzikos akademiją, mums sakė, kad galėsime būti kino, teatro ar televizijos režisieriais. Bandžiau dirbti televizijoje. Buvau parašiusi keletą projektų. Tačiau jie televizijos prodiuserių nesudomino. Galbūt nulėmė kažkokios povandeninės srovės?.. Šiuo metu rašau straipsnius vienam internetiniam tinklalapiui, laikraščiui „Amerikos lietuvis“. Ir kuriu filmus.

– Šiandien nekomercinis kinas nėra labiausiai žiūrovų dėmesiu lepinama sritis.

– Manau, kad taip yra todėl, kad per mažai vietų, kur galima tokį kiną išvysti. Štai ir Klaipėdoje – vos dvi kino salės. Nė vienoje jų mano filmų niekada nerodė. Tokiame dideliame mieste žmonėms nėra prieinamas įvairesnis kinas. Esu sukūrusi keturis filmus. Pasidėjau ir turiu. Vilniuje taip pat sudėtinga situacija. Štai „Lietuvos“ kino teatras bus nugriautas. Vietoje jo stovės gyvenamieji namai. Nugriaus – ir tegul… Na, dar lieka „Salvija“. Greitai ten bus rodomi mano filmai – tai džiugina.

– Ar nėra liūdna, kad tenka filmus dėti „į stalčių“?

– Kad filmus kuriu „į stalčių“, man nelabai liūdna. Nes rodyti filmus – ne mano darbas. Nors, neslėpsiu, kadaise dėl to sielvartavau. Manydavau, kad sukūriau blogą filmą ir dėl to jo niekas nerodo. Grauždavau save, kad tai aš kažką ne taip padariau. Dabar suprantu, kad tai – tik vadybos klausimas. Gali būti taip, kad sukursi labai blogą filmą, bet jį pristatys kaip patį geriausią. O gali jo iš viso neparodyti… Filmo „išėjimas“ pas žiūrovus, jo sėkmė priklauso nuo to, kiek apie jį parašo, kiek parodo siužetų per televiziją. Būdama jaunesnė, neįvertindavau šių niuansų, nemokėjau taip kalbėti, kad pristatyčiau save. Gal kuklindavausi? Dabar reikia būti agresyviam, kad prasibrautumei į rinką. Akademijoje mūsų šito nemokė. Būdavo, ginant darbą, dėstytojai klausia: „Na, ir ką tu čia padarei, kaip tau tas darbas atrodo pačiai?“ „Baikit, nepavyko…“, – lemendavau ir aš, ir kiti studentai. Štai toks tas lietuviškas kuklumas. Tačiau kas šuniui pakels uodegą, jeigu ne pats? Per vėlai, tačiau šito teko išmokti.

– Kino dokumentika lyg ir nėra labai populiarus žanras. Kuo jis traukia Jus?

– Ir per dokumentiką gali išreikšti savo kūrybines ambicijas ir, kaip sakoma, įkišti savo trigrašį. Parodyti savo, autoriaus, poziciją. Kodėl iš eilės du filmai dokumentiniai? Priežastis labai paprasta. Filmo apie R.Granauską sąmata buvo 4 tūkstančiai litų, „Beveik laimingas“ – 3 tūkstančiai litų. O vaidybinis, vos 18 minučių filmas man atsiėjo 25 tūkstančius litų, nors prašiau gerokai daugiau. Kai gavau tiek, iš pradžių dvejojau, ar verta apskritai pradėti filmuoti. Nusprendžiau rizikuoti – manau, kad rezultatas buvo visiškai neblogas. Vaidybinis filmas – išties labai brangu. Žinoma, gali kurti eksperimentinį filmą vadinamąja šiuolaikine kalba. Kodėl aš to nedarau? Negalėčiau išreikšti to, apie ką aš noriu kalbėti.

– O apie ką Jūs norite kalbėti?

– Labai norėčiau ištrinti tą lietuvišką nevisavertiškumo jausmą, kuris atsispindi mūsų nacijos bruožuose, literatūroje. Norėčiau panaikinti liūdesio kodą. Yra nuostabių autorių ir kūrinių: Škėma, Kunčinas, Granauskas – turime ką ekranizuoti.

– Ar ne dėl to potraukio lietuvių literatūrai ir bandėte ją studijuoti?

– Jaučiu potraukį prasmei, idėjai. Man nėra svarbu įmantriai nufilmuoti, o ką nors žmonėms per tą istoriją pasakyti.

– Turbūt tuo patraukė ir J.Kunčino asmenybė?

– Iš pradžių jaučiau trauką J.Kunčino kūrybai. Paties rašytojo aš asmeniškai nepažinojau. Buvau su juo susitikusi kelis kartus. “Menestreliai maksi paltais“ – vaidybinis filmas pagal jo noveles.

– Ką davė Jums pačiai pažintis su J.Kunčinu per jį pažinojusius žmones?

– Įgijau teisę eiti ir klausinėti apie tą žmogų, apie kurį man ir šiaip būtų įdomu sužinoti. Po filmavimų atsirasdavo kitas žvilgsnis į jo kūrybą. Išsitraukdavau vėl, pavartydavau. Pastebėjau, kad visiškai kitaip skaitomas tas pats kūrinys, kai sužinai jo atsiradimo aplinkybes. Tos abstrakcijos, kurios mane žavėjo anksčiau, turi labai konkretų pagrindą.Istoriniai faktai tiesiog praplečia rašytojo literatūros kontekstą. Tai – gera kūrybinė laboratorija. O J.Kunčinas buvo labai atviras. Todėl žmonėms patrauklus, prieinamas.

– Ką manote apie Klaipėdoje atsiradusio kino klubo idėją?

– Vilniuje tokio klubo nėra… Kai pradėjau galvoti, kas norėčiau būti, mane labiau traukė teatras, o ne kinas – svajojau tapti aktore. Tačiau puikiai žinojau, kad su savo fiziniais duomenimis aktorės karjeros nepadarysiu. Tuo metu, kai studijavau Klaipėdoje, viename kino teatre pamačiau filmą „Šalti užkandžiai“. Jis man padarė didžiulį įspūdį, nors iki galo jo prasmės nesuvokiau. Manau, kad būtent tas momentas, toji kino salė mane ir pastūmėjo prie kino. Taigi kino klubas reikalingas tam, kad žmogus turėtų teisę apsispręsti. Ypač jaunimas – jis turi teisę žinoti, kas vyksta kino pasaulyje, ir tik tada nuspręsti, ar jam tai reikalinga, ar ne.

– Dėkoju už pokalbį.

Agnės Marcinkevičiūtės filmografija:

„Kačių gatvė“ (2000) – režisierė;
„Menestreliai maksi paltais“ (2002) – režisierė;
„Raudonu ant balto“ (2003) – režisierė ir scenarijaus autorė;
„Beveik laimingas“ (2004) – režisierė ir scenarijaus autorė.