Janina Lapinskaitė: „Man lemta gyventi čia“

Janina Lapinskaitė: „Man lemta gyventi čia“

Janinai Lapinskaitei kurti filmus vasarą neįdomu. Jai daug mielesnis ruduo ir žiema su savo spalvomis, kvapais ir garsais. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Aurelija KRIPAITĖ

Svajonės, kad metams bėgant sumažės rūpesčių bei darbų, kino režisierei Janinai Lapinskaitei taip ir liko svajomis. Praėjusių metų pabaigoje pristačiusi filmą pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“, ji įsisuko į „Dievų miško“ filmavimą. Tačiau ir šiam pasibaigus, įvairių tarptautinių festivalių laureatė, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja J. Lapinskaitė atsipūsti neketina – galvoje sukasi idėjos apie naują dokumentinį filmą.

– „Dievų miško“ filmavimo aikštelėje dirbote kartu su vyru Algimantu Puipa. Ir tai – ne pirmas kartas. Ar neatklysta darbas ir į namus?

– Mes jau šventėme sidabrines vestuves, jau ir vaikai užaugo, vienas jų nutūpė Klaipėdoje. Tai nori nenori, ar dirbi kartu, ar nedirbi, bet kokiu atveju kalbos yra panašios. Galvojome, kad nė vienas sūnus nepasuks šituo keliu, nes abu buvo persisotinę kino lyg saldainių fabrike. Tačiau vyresnėlis studijuoja kino vadybą. O kai jau ir vaikai įklimpsta, supranti, kad tos temos iš tikrųjų yra labai dažnos pas mus namuose.

– Ar žiūrite tą produkciją, kurią mums pateikia Lietuvos televizijos?

– Pati daug metų dirbau televizijoje. Gal todėl labai pagarbiai žiūriu į žurnalistų profesiją ir žinau, ką reiškia, kai reikia rasti pašnekovą ir kalbinti. Aš visada pagarbiai žiūriu į tai, ką kuria žmonės. O televizija yra kaip laikraštis, ne žurnalas ir ne knyga. Pastaruoju metu įjungiu kelis kanalus – „Discovery“, „History“, na, ir dar „Animal Planet“. Tai rodo, kad kažkas nebelabai gerai… O filmai – žiūrint kokie. Juk ir knygas ne visą laiką tik sudėtingas skaitome. Norisi kartais kažko lengvesnio. Taip ir televizijos produkcija. Nereiškia, kad tik elitui turi būti skirti filmai. Jokiu būdu. Suprantama, norisi, kad jie būtų profesionalūs. Ne iš kažkokio „mandrumo“ skeptiškai žiūriu į serialus. Atsargiai žiūriu ir į kino teatrus. Vilniuje patogu, kad vyksta kino festivaliai, kuriuose būna tikrai daug gerų filmų. Ir pasisotini ta produkcija.

– Jūsų filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ buvo apdovanotas už darbą su neprofesionaliais aktoriais. Gal galėtumėte palyginti darbą su profesionalais ir paprastais žmonėmis?

– Žinote, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ – dokumentinis filmas. Bet visiems irgi ne paslaptis, kad mano dokumentika neturi visų dokumentinio filmo savybių. Iš pradžių mane barė, kad taip negalima, po to įžvelgė, kad tai įdomu. Negali pasakyti, kad Venecijus – aktorius, tiesiog tai yra herojus, kuris turi labai daug aktorinio talento.

Ir dabar, statydami „Dievų mišką“, turėjome didelę „masuotę“ (masinių scenų aktoriai – aut. past.). Pastebėjome, kad yra labai daug žmonių, turinčių aktorinių talentų. Buvo labai graudu atsisveikinti su Klaipėdos žmonėmis. Vilniuje yra žmonių, kurie dažnai pakviečiami į masines scenas. Jie jau pripratę prie filmavimo. Važiuodami čia nerimavome, kad klaipėdiečiai dar neįpratę, nežino, kas yra filmavimas. Ir iš tiesų pirmosiomis dienomis buvo sunkoka, nes jiems norėjosi žvilgčioti į kamerą. O filmavimui įsibėgėjus jie jau elgėsi kaip profesionalai, daugelis dirbo kaip tikri aktoriai. Kai kuriuos įsidėmėjome ir jiems skyrėme net epizodinius vaidmenis.

Venecijus buvo tas, kuris turėjo aktorinį talentą, ir jis šiek tiek mėgavosi kamera. Jis nebijojo jos, jis prieš ją demonstravo savo sugebėjimus.

Filmo kūrimas dažniausiai prasideda nuo nusistatymo, ar žmonės gali žiūrėti į kameras – nes vis tiek nefilmuoji pasislėpęs po stalu. Svarbu, ar žmogus gali nugalėti tokio bjauraus padaro, kaip kamera, baimę. Yra žmonių, kurie taip ir neišmoksta jos nebijoti.

– O Jūs pati ar nebijote kamerų?

– Būtų geriau, kad jų gyvenime nereikėtų. Kai pasižiūriu į savo vaikiškas nuotraukas – aš visada veržiuosi bėgti nuo fotoaparato. Mane visada laiko, o aš kenčiu arba jau bėgu. Aš negalėčiau pasakyti, kad kameros labai malonios. Mano vyresnėlis sūnus, kai jam buvo ketveri, filmavosi juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“, tai po to jis gavo „alergiją“ ir fotografavimuisi, ir filmavimuisi. Tad kamera – bjaurus daiktas.

Pastebėjau, kad atsikėlusi moteris prieina prie veidrodžio ir akimirką tampa ne ta, kas iš tiesų yra. Pasižiūri į veidrodį ir pasipurto, nes nori atrodyti tokia, kokia iš tiesų yra.

– Ar nebūna taip, kad kasdienes situacijas – praeivius ar gatvę imate fiksuoti lyg su filmavimo kamera?

– Taip. Ir, žinote, toji režisieriaus profesija nori nenori nusėda į kraują. Ir kartais pajunti, kad netgi tokiose subtiliose gyvenimiškose aplinkybėse, galbūt net skausmo situacijose pagauni save, kad net tada pradedi dirbti režisieriumi. Aš netgi save bariau, kai per tėvuko laidotuves sėdėjau ir staiga išgirdau, kaip žmonės konstruoja tylą – visi šnabžda, keistai bendrauja, atsiranda savotiškos kaukės… Ir aš staiga pajutau, kad manyje prabudo režisierius.

Labai bjauriai pradedu fiksuoti situacijas, kai žmonės daug valgo. Pavyzdžiui, valgykloje ar kavinėje. Man atrodo, kad valgydami žmonės tampa bejėgiai.

– Gal buvote sulaukusi pasiūlymų padirbėti užsienyje?

– Taip… Ir Rusijoje, ir Vokietijoje. Bet aš žinau viena: aš tikrai nemokėčiau ten dirbti ir nieko negalėčiau sukurti. Visai nebanaliai ir nepatriotiškai sakau. Man atrodo, kad man buvo lemta čia gimti. Man čia yra gera. Net tada, kai būna bloga, kai niurzgu. Bet aš tikrai neįsivaizduoju savęs užsienyje. Ten aš negaliu pajusti visko iki galo. Jaunimas dabar labiau kosmopolitiškas, o mes esame kitos kartos.

– Kartą minėjote, kad turite savo mėgstamą langą, pro kurį stebite pasaulį…

– Man atrodo, kad gyvenime tai prasidėjo nuo laukimo. Pirmiausiai nuo laukimo, kurį sukūrė pati profesija – vyras dirbo režisieriumi. Išvažiuodavo keliems mėnesiams – juk tada ekspedicijos buvo ilgesnės. Ir tas laukimas, kad kažkas turi ateiti, žiūrėjimas pro jį, kai kas nors nutolsta, juda. Tas langas tapo lyg savotišku ekranu. Atsistoji prie lango – gali nieko nedaryti, o tave filmuoja: kažkas atvažiuoja, kažkas išlipa, kažkas verkia. Tikras filmas. Kai grįžtu po pasivaikščiojimo miške, vyras dažnai juokdamasis klausia, kiek filmų sumontavau.

– Ar mokate žiūrėti filmą negalvodama, kokie rakursai, kokios spalvos, dialogai?

– Būna. Prisimenu, kaip kažkada per televiziją žiūrėjau L. Šepitko filmą „Atsisveikinimas su Matiora“. Tokia psichologinė situacija susidarė – aš žinau, kad tai filmas, tačiau išgyvenau visą atsisveikinimą su kaimu, su visais žmonėmis. Aš raudojau raudojau – vyras atidarė duris ir mato mane užtinusią. Aš jo prašau išeiti, o jis: „Tu ką – vaikas esi? Nesupranti, kad filmą žiūri?“ Matyt, kartais norisi, kad ta profesija apleistų bent akimirkai. Tiesa, aš nešūkčioju žiūrėdama siaubo filmą. Tiesiog labai dažnai, ką matai ekrane, tie žmogiški santykiai turi asociacijų su tikru gyvenimu. Galbūt kai kam pasirodys banalu, bet man užgniaužia gerklę tokios laidos kaip „Atleisk“. Vis tiek mes žmonės… Prisimenu, vaikystėje, kai žiūrėdavau indų filmus, tai buvo pakankamai retai. Ir kaip tuomet gera buvo, kad galėjai juos pamatyti, ir kaip išgyvendavai tuos įvykius?.. Dabar atrodo, lyg prarandi kažką. Nors dažnai sakoma, kad tik ateitis gyva, aš manau, kad praeitis irgi yra gyva. Nes, kai tau dvidešimt, įvykiai atrodo vienaip, praeina dar dešimtmetis, ir tie patys dalykai vėl visiškai kitaip atrodo. Aš galvoju, kad filmas baigiasi tada, kai suplyšta paskutinė juosta ir numiršta paskutinis žiūrovas.

– O kokių turite pomėgių?

– Aš labai bijau, kad manęs nepakviestų į kulinarinę laidą, nes nemėgstu virti. Man tai – ne pomėgis, o antipomėgis. Visada galvojau, kai vaikai užaugs, turėsiu daugiau laiko ir galėsiu siūti, megzti. Tačiau yra priešingai, – vaikai užaugo, o laiko trūksta. Juokingiausia, kai žmonės sako: „Sulaukus penkiasdešimties, gyvenimas tampa ramus“. Man viskas atvirkščiai – diena trumpesnė, o darbų daugiau. Kartais atrodo, kad gyvenimo nėra… Jei nereikėtų dirbti kine, tai tikrai gyvenčiau kaime. Ten laikas lėčiau teka.

– Pasibaigus „Dievų miško“ filmavimui turbūt galite truputį atsipūsti?

– Kai tik pasibaigė filmavimas, kibau į naują projektą. Pastebėjau įdomų fenomeną: Juodkrantėje yra lygiai tiek pat našlių, kiek mokykloje mokinių. Tačiau moterys nepalieka to kranto, nors jų vaikai gyvena kituose miestuose, ir jos galėtų išvažiuoti. Lyg kokios pamario pušys – įsikabino tvirtai, nors reumatas jau suka visus sąnarius. Mane sužavėjo visa tai. Noriu jas nufilmuoti.

– Vasaros nelauksit?

– Na, tiesiog vasarą nemėgstu filmuoti, nes ji man neįdomi.

– O kodėl? Juk vasarą tiek spalvų…

– Jei jos atitinka žmogaus nuotaiką, – viskas gerai. Bet dažniausiai mano filmų žmonės gyvena lyg po kokio uragano, tokioje keistoje ramybėje. Man labiau patinka ne tas barnis, o ramybė. Užtat labiau mėgstu rudenį ar žiemą.

„Kitokio“ kino alkį malšina entuziastai

„Kitokio“ kino alkį malšina entuziastai

Vienas kino klubo kuratorių Nerijus Grigas-Pluhar viliasi, kad simbolinis mokestis į renginius tikrų kinomanų neatbaidys. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Lina Bieliauskaitė

Netikėtas sujudimas, kilęs sostinėje dėl „Lietuvos“ kino teatro uždarymo, ko gero, Klaipėdoje būtų sunkiai įsivaizduojamas. Iš šiandien uostamiestyje likusių „Žemaitijos“ bei „Jūratės ir Kastyčio“ kino teatrų vargu ar kurį klaipėdiečiai vadintų simboliu, o dėl jo išsaugojimo skelbtų akcijas ir rinktų parašus.

Versle – be emocijų

„Toks gyvenimas. Mes irgi verkėme, kai Klaipėdoje buvo parduodami kino teatrai. Man tai buvo kino laidotuvės“, – „Klaipėdai“ prisipažino „Žemaitijos“ kino teatro direktorė Audra Jankeliūnienė.

Trečiajam pagal dydį Lietuvos miestui kadaise per daug nebuvo ir septynių kino teatrų. Šiandien šioje rinkoje be konkurencijos karaliauja vienas – pelno „ryklio dalis“ nusėda „Žemaitijos“ kasose. Bet nekomercinių filmų išsiilgę klaipėdiečiai kino teatrui negaili kritikos strėlių. „Dirbdami iš idėjos bankrutuotume“, – atremia „Žemaitijos“ vadovė.

Tačiau 26 metus šioje srityje dirbanti moteris teigė galinti tik pasidžiaugti, jog nuo šiol „kitokių“ filmų gerbėjai uostamiestyje turės savo erdvę. Prieš porą savaičių uostamiestyje duris atvėrusiame kino klube kinomanai galės mėgautis neholivudinio, „netrafaretinio“ kino seansais bei susipažinti su kino istorija, kiną kuriančiais žmonėmis.

Kol kas dėl filmo premjeros „Žemaitijos“ žiūrovai kasų nešturmuoja. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Pigiau už alų

„Klaipėdoje publika labai nuostabi ir alkana“, – alternatyvaus kino „vartotojų“ poreikius įvardijo vienas kino klubo kuratorių Nerijus Grigas-Pluhar.

Prano Domšaičio galerijos salė klubo atidarymo dieną vos sutalpino visus susirinkusius žiūrovus. Tiesa, tąsyk įėjimas buvo nemokamas. „Klaipėdos“ pašnekovas spėliojo, kokia bus žiūrovų reakcija, kai už renginį reikės mokėti nuo 3 iki 4 litų.

„Tai simbolinė kaina, kadangi reikia iš kažko padengti išlaidas aparatūros, salės nuomai, salei išvalyti. Kavinėje net alaus bokalo neišgersi už tokią kainą“, – juokavo N. Grigas-Pluhar.

Projekto sumanytojų galvose kirba gausybė idėjų. Tarp artimiausių planų – interneto svetainės atidarymas, kur bus galima rasti visą informaciją apie kino klubo veiklą, numatomas programas. Klubo kuratoriai savo žiūrovams norėtų įsteigti ir specialius kino klubo nario pažymėjimus, kurie jo savininkams suteiktų tam tikrų kinomaniškų privilegijų, nuolaidų.

Į kino klubo atidarymą susirinko daug jaunos publikos, nesivaržiusios dokumentinį filmą „Beveik laimingi“ žiūrėti susirangius ant grindų. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Suka uodegą

„Sumestinis“ Kultūrų komunikacijų centro, Prano Domšaičio galerijos bei Dailės parodų rūmų projektas kol kas gyvas tik jo sumanytojų entuziazmu ir gerais norais. Kino klubo kuratoriai tikisi sulauksią Kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos, kad galėtų įsigyti bent jau aparatūrą.

Ne mažiau vargo kelių tenka numinti ir tariantis dėl filmų demonstravimo. Nors klubas veikia ne komerciniais tikslais, tačiau, anot N. Grigo-Pluhar, kartais už filmo rodymo teisę užsiprašoma po 50-100 eurų. „Sukame uodegą, kaip tik galime“, – sakė klubo kuratorius.

Ekraną „atidengęs“ dokumentikos žanru, šiandien kino klubas žiūrovus kviečia į žymaus lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos juostos „Ponas Tadas“ seansą. Artimiausiu metu klubas savo lankytojams pasiūlys Vytauto V. Landsbergio filmų peržiūrą, o gegužę turėtų atkeliauti lenkų kino festivalio programa bei vokiečių kultūros dienoms skirta filmų, kuriuos sukūrė Vokietijoje gyvenantys turkų režisieriai, serija.

Auroje „tašių“ nėra

Ambicingų planų, kuriuose buvo skirta erdvė nekomercinio kino gerbėjams, turėjo ir „Žemaitija“. Prieš porą metų kino teatro plėtros projekte buvo numatytos trys papildomos 150, 200 bei 250 vietų salės, kur planuota rodyti ir specializuotą programą.

Tačiau šis projektas dienos šviesos neišvydo. „Ir ačiū Dievui“, – komentavo bendrovės „PC Žemaitija“ generalinis direktorius Vytautas Rickus. Pasak jo, sumanymo plėsti kino teatro veiklą teko atsisakyti dėl Klaipėdos „Akropolio“. „Klaipėdos“ žiniomis, būsimajame pramogų centre, kurį planuojama pastatyti iki metų pabaigos, bus įrengtas 5 kino salių kompleksas. Kas taps jo nuomininku, turėtų paaiškėti kitą mėnesį.

„Mes visiškai talpiname žiūrovus į tas dvi sales, kokia dabar yra paklausa, – „Klaipėdai“ sakė V. Rickus. – Manau, kad „Žemaitija“ neprapuls – tie, kuriems reikia tikros kino auros, jie ją suras „Žemaitijoje“. Kitiems galbūt nesvarbu, kad kažkas tais pačiais takais aplinkui vaikšto su „tašėmis“.

Neatrodo per brangu

Nors praėjusiais metais „Žemaitija“ sulaukė kiek mažiau žiūrovų nei 2003-iaisiais, tačiau kino teatro direktorė A. Jankeliūnienė šio fakto nedramatizuoja. „Pragyvenimo lygis kyla… Užsienyje prieš kino premjerą žmonės bilietų eilėje laukia. Manau, kad ir pas mus tai ateis“, – sakė ji.

„Žemaitijos“ direktorė nemano, jog pasižiūrėti filmą kino salėje daugeliui klaipėdiečių per brangu. Anot jos, bilietų kaina laikosi ta pati, o palyginti su 100-150 litų, kurių klaipėdiečiai nepagaili gastroliuojančioms estrados žvaigždėms, 10-12 litų į kiną neatrodo baisi suma.

Štai JAV, kur kinas yra labai populiari pramoga, bilietų kainos paprastai svyruoja nuo 10 iki 12 dolerių, tačiau prabangiuose kino teatruose gali būti ir brangiau. Nepremjerinius filmus įmanoma pasižiūrėti už 4-6 dolerius. Vokietijos kino teatruose bilietų kainų vidurkis – 7-8 eurai, o neholivudinio, nepremjerinio filmo – apie 4 eurai.

Beje, pastaruoju metu „Žemaitijos“ direktorė teigė pastebinti įdomią tendenciją – romantiškos kino istorijos pritraukia daugiau žiūrovų nei anksčiau. A. Jankeliūnienės nuomone, taip yra todėl, kad į kino teatrą dažniau užsuka brandesnio amžiaus žiūrovai.

Agnė Marcinkevičiūtė naikina liūdesio kodą

Agnė Marcinkevičiūtė naikina liūdesio kodą

Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė neliūdi, kad sukurtus kino filmus tenka pasidėti „į stalčių“. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Gal ir keista, tačiau klaipėdiečiai pasielgė ne pagal rinkos dėsnius ir įsiliejo į nekomercinio kino sektantų gretas. Šios kultūrinės mažumos manifestu tapo prieš dvi savaites uostamiestyje savo veiklą pradėjęs kino klubas.

Pirmoji jo viešnia – vilnietė kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Ji klaipėdiečiams pristatė savo naujausią, 2004 metais sukurtą filmą „Beveik laimingas“. Tai – studijoje „A Propos“ sukurta dokumentinė juosta apie 2002 metais mirusį rašytoją, poetą, publicistą, aštrialiežuvį, galintį improvizuoti nors ir apie „būties planktoną“, Jurgį Kunčiną.

Pasak kino kritiko Sauliaus Macaičio, A. Marcinkevičiūtės filmai apie rašytojus (prieš tai buvo Romualdui Granauskui skirta juosta „Raudonu ant balto“) pribloškia jų nuotaikų turtingumu, mokėjimu įsiskverbti į asmenį ir, atrodytų, net ne pačiais reikšmingiausiais kadrais išsakyti žmogaus esmę.

Su Klaipėdoje viešėjusia režisiere, metus Klaipėdos universitete studijavusia lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, kalbamės apie netikėtai prasiskleidusią meilę kinui, apie dažniau stalčiui, o ne žiūrovams kuriamus filmus ir dabartinę kino situaciją Lietuvoje.

– Kai stojau į Klaipėdos universitetą, lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę, tikėjausi, kad ten bus daugiau režisūros. Man nebuvo labai artima morfologija ir kitos specifinės disciplinos. Tačiau kai kas labai patiko. Esu dėkinga buvusiems dėstytojams J.Mališauskui, L.Donskiui. Klaipėdos universitete gavau nemažai gerų pamokų. Kai nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją, man siūlė sugrįžti į Klaipėdos universitetą baigti studijų, tačiau kol dar nesubrendo mintis tai padaryti.

Metus pasimokiusi Klaipėdoje, įstojau į Muzikos akademiją studijuoti televizijos režisūros pas amžiną atilsį Helmutą Šablevičių ir Vytautą Čibirą.

– Baigėte televizijos režisūros specialybę, tačiau ten nedirbate.

– Kai stojome į Muzikos akademiją, mums sakė, kad galėsime būti kino, teatro ar televizijos režisieriais. Bandžiau dirbti televizijoje. Buvau parašiusi keletą projektų. Tačiau jie televizijos prodiuserių nesudomino. Galbūt nulėmė kažkokios povandeninės srovės?.. Šiuo metu rašau straipsnius vienam internetiniam tinklalapiui, laikraščiui „Amerikos lietuvis“. Ir kuriu filmus.

– Šiandien nekomercinis kinas nėra labiausiai žiūrovų dėmesiu lepinama sritis.

– Manau, kad taip yra todėl, kad per mažai vietų, kur galima tokį kiną išvysti. Štai ir Klaipėdoje – vos dvi kino salės. Nė vienoje jų mano filmų niekada nerodė. Tokiame dideliame mieste žmonėms nėra prieinamas įvairesnis kinas. Esu sukūrusi keturis filmus. Pasidėjau ir turiu. Vilniuje taip pat sudėtinga situacija. Štai „Lietuvos“ kino teatras bus nugriautas. Vietoje jo stovės gyvenamieji namai. Nugriaus – ir tegul… Na, dar lieka „Salvija“. Greitai ten bus rodomi mano filmai – tai džiugina.

– Ar nėra liūdna, kad tenka filmus dėti „į stalčių“?

– Kad filmus kuriu „į stalčių“, man nelabai liūdna. Nes rodyti filmus – ne mano darbas. Nors, neslėpsiu, kadaise dėl to sielvartavau. Manydavau, kad sukūriau blogą filmą ir dėl to jo niekas nerodo. Grauždavau save, kad tai aš kažką ne taip padariau. Dabar suprantu, kad tai – tik vadybos klausimas. Gali būti taip, kad sukursi labai blogą filmą, bet jį pristatys kaip patį geriausią. O gali jo iš viso neparodyti… Filmo „išėjimas“ pas žiūrovus, jo sėkmė priklauso nuo to, kiek apie jį parašo, kiek parodo siužetų per televiziją. Būdama jaunesnė, neįvertindavau šių niuansų, nemokėjau taip kalbėti, kad pristatyčiau save. Gal kuklindavausi? Dabar reikia būti agresyviam, kad prasibrautumei į rinką. Akademijoje mūsų šito nemokė. Būdavo, ginant darbą, dėstytojai klausia: „Na, ir ką tu čia padarei, kaip tau tas darbas atrodo pačiai?“ „Baikit, nepavyko…“, – lemendavau ir aš, ir kiti studentai. Štai toks tas lietuviškas kuklumas. Tačiau kas šuniui pakels uodegą, jeigu ne pats? Per vėlai, tačiau šito teko išmokti.

– Kino dokumentika lyg ir nėra labai populiarus žanras. Kuo jis traukia Jus?

– Ir per dokumentiką gali išreikšti savo kūrybines ambicijas ir, kaip sakoma, įkišti savo trigrašį. Parodyti savo, autoriaus, poziciją. Kodėl iš eilės du filmai dokumentiniai? Priežastis labai paprasta. Filmo apie R.Granauską sąmata buvo 4 tūkstančiai litų, „Beveik laimingas“ – 3 tūkstančiai litų. O vaidybinis, vos 18 minučių filmas man atsiėjo 25 tūkstančius litų, nors prašiau gerokai daugiau. Kai gavau tiek, iš pradžių dvejojau, ar verta apskritai pradėti filmuoti. Nusprendžiau rizikuoti – manau, kad rezultatas buvo visiškai neblogas. Vaidybinis filmas – išties labai brangu. Žinoma, gali kurti eksperimentinį filmą vadinamąja šiuolaikine kalba. Kodėl aš to nedarau? Negalėčiau išreikšti to, apie ką aš noriu kalbėti.

– O apie ką Jūs norite kalbėti?

– Labai norėčiau ištrinti tą lietuvišką nevisavertiškumo jausmą, kuris atsispindi mūsų nacijos bruožuose, literatūroje. Norėčiau panaikinti liūdesio kodą. Yra nuostabių autorių ir kūrinių: Škėma, Kunčinas, Granauskas – turime ką ekranizuoti.

– Ar ne dėl to potraukio lietuvių literatūrai ir bandėte ją studijuoti?

– Jaučiu potraukį prasmei, idėjai. Man nėra svarbu įmantriai nufilmuoti, o ką nors žmonėms per tą istoriją pasakyti.

– Turbūt tuo patraukė ir J.Kunčino asmenybė?

– Iš pradžių jaučiau trauką J.Kunčino kūrybai. Paties rašytojo aš asmeniškai nepažinojau. Buvau su juo susitikusi kelis kartus. “Menestreliai maksi paltais“ – vaidybinis filmas pagal jo noveles.

– Ką davė Jums pačiai pažintis su J.Kunčinu per jį pažinojusius žmones?

– Įgijau teisę eiti ir klausinėti apie tą žmogų, apie kurį man ir šiaip būtų įdomu sužinoti. Po filmavimų atsirasdavo kitas žvilgsnis į jo kūrybą. Išsitraukdavau vėl, pavartydavau. Pastebėjau, kad visiškai kitaip skaitomas tas pats kūrinys, kai sužinai jo atsiradimo aplinkybes. Tos abstrakcijos, kurios mane žavėjo anksčiau, turi labai konkretų pagrindą.Istoriniai faktai tiesiog praplečia rašytojo literatūros kontekstą. Tai – gera kūrybinė laboratorija. O J.Kunčinas buvo labai atviras. Todėl žmonėms patrauklus, prieinamas.

– Ką manote apie Klaipėdoje atsiradusio kino klubo idėją?

– Vilniuje tokio klubo nėra… Kai pradėjau galvoti, kas norėčiau būti, mane labiau traukė teatras, o ne kinas – svajojau tapti aktore. Tačiau puikiai žinojau, kad su savo fiziniais duomenimis aktorės karjeros nepadarysiu. Tuo metu, kai studijavau Klaipėdoje, viename kino teatre pamačiau filmą „Šalti užkandžiai“. Jis man padarė didžiulį įspūdį, nors iki galo jo prasmės nesuvokiau. Manau, kad būtent tas momentas, toji kino salė mane ir pastūmėjo prie kino. Taigi kino klubas reikalingas tam, kad žmogus turėtų teisę apsispręsti. Ypač jaunimas – jis turi teisę žinoti, kas vyksta kino pasaulyje, ir tik tada nuspręsti, ar jam tai reikalinga, ar ne.

– Dėkoju už pokalbį.

Agnės Marcinkevičiūtės filmografija:

„Kačių gatvė“ (2000) – režisierė;
„Menestreliai maksi paltais“ (2002) – režisierė;
„Raudonu ant balto“ (2003) – režisierė ir scenarijaus autorė;
„Beveik laimingas“ (2004) – režisierė ir scenarijaus autorė.

Buriasi Lietuvos teatrologai

Buriasi Lietuvos teatrologai

Klaipėdos miestui sostinėje atstovavo aštuoni teatrologai.

Jūratė Grigaitienė

Vasario 19-ąją naujoje Teatro sąjungos būstinėje Vilniuje įvyko Lietuvos teatrologų asociacijos steigiamasis posėdis. Dalyvavo dvidešimt penki dalyviai, kurie vienbalsiai įsteigė Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos Teatrologijos skyrių. Pirmininku išrinktas šios idėjos iniciatorius, teatro istorikas, ilgametis Teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorius, doc. dr. Aleksandras Guobys.

Klaipėdos miestui sostinėje atstovavo teatrologai doc. dr. Petras Bielskis, doc. dr. Vitalijus Zabarauskas, doc. dr. Raimondas Kančas ir Klaipėdos universitetą prieš keletą metų baigę teatrologijos magistrai Salomėja Burneikaitė, Rima Čeliauskaitė, Gitana Gugevičiūtė, Skirmantė Černiauskaitė ir šių eilučių autorė.

Ilgametis Teatro sąjungos pirmininkas aktorius Algis Matulionis įžanginėje kalboje akcentavo, kad idėja įkurti Teatrologijos skyrių subrendo prieš gerą dešimtmetį, bet realiai įgyvendinama tik dabar, kai Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose įsikūrė teatrologijos magistrantūros, paruošusios jaunų, gabių teatrologų kartą. Pasak pirmininko, Lietuvos teatrologijoje nuo sovietinių laikų susiklostė paradoksali situacija – elitinė grupelė teatrologų rašo apie du tris žymiausius režisierius ir jų pastatymus, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kad teatro meną kuria daugybė ir kitų režisierių, aktorių, scenografų, dramaturgų. Vienintelis specializuotas žurnalas „Teatras“ daugiau propaguoja užsienio spektaklius ir kūrėjus nei savuosius, todėl mažai skaitomas ne tik teatro gerbėjų, bet ir pačių specialistų. Kažkas taikliai pastebėjo, kad neretai pakanka perskaityti tik teatrologo pavardę bei straipsnio pavadinimą ir aišku, apie ką bus kalbama. Vieni kūrėjai be paliovos liaupsinami, kiti – visai ignoruojami.

Naujai įkurtos Teatrologų asociacijos nariai pasiryžę aprašyti, analizuoti visų šalies teatrų spektaklius, įvairių režisierių, aktorių, scenografų darbus, ypatingą dėmesį sutelkdami į jaunų, tik pradedančių savo profesinį kelią menininkų kūrybą. Pasak teatrologo Petro Bielskio, debiutuojančių režisierių, aktorių entuziazmas kurti dažniausiai užgęsta po pirmųjų negatyvių atsiliepimų spaudoje. Tad jaunam kūrėjui ypač svarbus padrąsinantis žodis ir dėmesys, kurio šiandieninėje teatrologijoje labai trūksta.

Ateityje Teatrologijos skyrius planuoja įkurti nepriklausomą spaudos organą – žurnalą ar laikraštį, kuriame atsispindėtų dabartinė Lietuvos teatrų situacija ir problemos. Jis taip pat rengs televizijos bei radijo laidas, leis teatrologines knygas, organizuos bendras premjerų peržiūras ir aptarimus, kūrybinius susitikimus bei kitus renginius.

Fotografuoja erdvę

Fotografuoja erdvę

Fotomenininkui Gintautui Trimakui peizaže labiau rūpi ne masteliai, o atmosfera ir erdvės pojūtis. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

RITA BOČIULYTĖ

Lietuvoje ir užsienyje plačiai žinomas vilnietis fotomenininkas Gintautas Trimakas Klaipėdos Baroti galerijoje surengė fotopeizažų parodą, kurioje iškabino 13 naujų, dar niekur nerodytų, specialiai šiai parodinei erdvei parinktų darbų. Jie gimė rudenį ir pavasarį menininkui vaikštinėjant pajūriu. Tai, anot jo, – trijų metų epizodai iš Palangos, Nidos, Preilos.

Po remonto atsinaujinusioje galerijoje įrengtas specialus ekspozicijos apšvietimas tik dar labiau pabrėžia, jog tai tradicinė, nespalvota, kitaip tariant, sidabrinė fotografija, jokių naujoviškų technologijų ir netgi jokių G. Trimakui būdingų konceptų. Visos fotografijos darytos a la prima sena dumpline fotokamera. Paroda labai rami, skamba estetiškai, jaukiai, bet ne viskas taip paprasta, kaip atrodo…

Kiekvienoje fotografijoje – arba plokštumos, arba tik viena dėmė ryški, o kitur vaizdas „išplaukia“… Ir atsiveria padūmavusi, gyva, laisvai alsuojanti erdvė. „Noriu pasidalinti mintimis apie pabuvimą vienam, su erdve ir laiku, ne tik apie jūrą ir peizažą“, – sakė G. Trimakas per vernisažą.

Prie jūros jis nuo devynerių metų kasmet ilsisi. Kai čia ištrūksta, atsiveža kamerą. Pastaraisiais metais dažnai atvažiuoja į praktiką su studentais, kuriems Vilniaus dailės akademijoje dėsto fotografijos pagrindus. „Mokau ir pats kažką darau. Pabūnu prie jūros, palieku tą savo jausmą fotografijose. Čia svarbiausia – atmosfera, erdvė. Čia aš visai ne konceptualus, ko visi paprastai iš manęs tikisi“, – šypsosi parodos autorius, pridurdamas, jog naujoji ekspozicija – kažkas tarp romantikos ir asketizmo. Anot jo, galbūt tai, ko pasiilgstame, ne visada sau galime leisti… Kaip įrodymas, kad kai ką gali padaryti ir pats. Tarkim, įsiklausyti į erdvę ir save, nesigėdinti jausmų.

Tris dešimtmečius fotografuojantis G. Trimakas ištikimas sidabrinei fotografijai, jos ryškinimui ir spausdinimui rankomis. Jis nedaro spalvotų nuotraukų. „Manau, kad ir nespalvotoje fotografijoje vis dar yra ką veikti, – tvirtina jis. – Bet aš nesu naujų technologijų ir spalvotos fotografijos priešas.“

Žymaus fotomenininko kūriniai turi dar vieną ypatingą bruožą. Jie visi atsiradę a la prima. Nė vieno atsitiktinio kadro. Kitaip tariant, vienas kadras – viena nuotrauka, ir jokių dublių. „Nereikia tų dublių, jei vaizdą matai“, – tikina G. Trimakas.

Magiška papuošalų savastis

Magiška papuošalų savastis

“Papuošalai moteriai – kaip desertas”, – sako jų kūrėja Jūratė Čėsnaitė.

Goda Giedraitytė

Žodis “papuošalas” intuityviai asocijuojasi su prabanga, dekoratyvumu, įmantrumu, brangiomis medžiagomis. Tačiau šiandien papuošalo, kaip ir meno, samprata regimai perskrodžia jiems priskirtų žanro rėmų ribas. Tereikia prisiminti Birutės Stulgaitės ar Sigito Virpilaičio eksperimentus novatoriškomis formomis ir medžiagomis: plastiku, medžiu, šiaudais ir pan. Tai liudija ir jaunos uostamiesčio menininkės Jūratės Čėsnaitės debiutas – autorinių papuošalų ir aksesuarų paroda “Ugnis. Ledas. Šokoladas”, visą mėnesį su lankytojais flirtuojanti dekoratyvinio meno salone “Hobis. Menas. Dekoras” (Didžioji Vandens g. 13).

Gimsta iš smulkmenų

Jūratės papuošalai ir aksesuarai nėra minimalūs ir tokiais tarsi nenori būti. Jie gimsta iš mažyčių bižuterinių smulkmenų, spalvotų karoliukų, akmenėlių, kriauklelių, perlamutro, gifiūro, kailio, plunksnų ir net garsių menininkų paveikslų inkliuzų ar retro nuotraukų replikų. Tai – eklektinis (eklektiką suvokiant pačia teigiamiausia šio žodžio prasme) detalių ir medžiagų derinys, kuris autorės rankose virsta harmoningais, estetiškai vieningais kūriniais: koljė, apyrankėmis, sagėmis, auskarais, pakabučiais, rankine.

Kita vertus, Jūratės kūriniai skirti moterims – iš prigimties eklektiškoms būtybėms, savyje talpinančioms daugybę jausmų. Kartu kiekvienas jaunos menininkės kūrinys – vienetinis, autorinis, kito tokio nėra ir negali būti. O ir jo dėvėjimas – kiekvienos moters meistrystės dalykas. Juk papuošalas ar aksesuaras yra ta garderobo dalis, kuri įgalina moterį atsiskleisti, išsiskirti iš minios, apgaubia nenusakomu žavesiu ir šarmu. Tuo būdu Jūratės kūriniai tampa tęstiniais, – jie, regis, vis dar auga, gimsta, transformuojasi, kadangi galutinę formą įgaus tik prisilietę prie konkrečios moters kaklo, rankos, plaukų.

Ugnis, ledas, šokoladas

Šį daugialypį moters ir papuošalo charakterį įprasmina ir tripolis Jūratės parodos pavadinimas “Ugnis. Ledas. Šokoladas”, kuris, anot pačios autorės, atskleidžia šokoladinį moters saldumą, ugningą jos aistrą ir kartu jai nesvetimą ledinį šaltį. Šiuos tris charakterio rėžius – it atskirus ciklus, susietus formos, spalvos, funkcijos, – galime įžvelgti ir kolekcijos ekspozicijoje. Štai – šokolado plytelės svaigulys, čia – ugningas raudonos rožės tango, o greta – boluojantis panelės Smilos sniego jausmas.

Nors pati autorė nėra baigusi juvelyrikos mokslų (Šiaulių universitete studijavo dailę ir darbus), parodoje prisistato kaip drąsi papuošalų kūrėja. Papuošalų, kurių gimimas susijęs su ypatinga kantrybe, kruopštumu, vaizduotės ir grožio pajauta.

Kažkiek sentimentali, kažkiek romantiška, kažkiek paslaptinga, kažkiek erotiška ir neabejotinai moteriška Jūratės papuošalų kolekcija leidžia pasidžiaugti tuo, jog ir Klaipėdoje užgimsta menininkų, į papuošalus žvelgiančių šiek tiek kitaip. Galbūt ateityje galėsime pasididžiuodami sakyti, jog Kaunas turi Jūratę Rekevičiūtę, Vilnius – Vitalį Čepkauską, o mes – Jūratę Čėsnaitę.