Siužeto skurdas su gera pabaiga
 |
| Sigitas Parulskis. Doriforė. V., Baltos lankos, 2004 |
Sondra Simanaitienė
Doriforė – ietininkė
(sen.gr.kalba,
šiuolaikine gr.kalba – palydovė)
S.Parulskis ,,Doriforė”
155 psl.
Pirmą kartą Doriforės vardas S.Parulskio romane ,,Doriforė” ištariamas beveik įpusėjus skaityti knygą. Kad tai pagrindinė knygos vertikalė, aplink kurią sukasi nuolat trūkinėjantis, nuobodokas siužetas, galima suprasti iš knygos pavadinimo ir momento, kai pasakotojas-rašytojas pirmą kartą išgirsta nepažįstamosios balsą ragelyje. Tai ji, – fiksuoja skaitytojos sąmonė. Pagaliau, – atsikvepiu. Nes irtis per eseistinius vandenis, skaitant romaną, knygai judant link vidurio, – pabosta. Nors yra labai šaunių vietelių. Pvz., skyrelis ,,Kamštis”. Miestas vaidina didmiestį (29 psl.), – su lengva pagieža apie Vilnių galvoja mašinų kamštyje užstrigęs herojus. Puikiai, kinematografiškai žvelgiant iš viršaus piešiamas mašinų, skardinių dėžučių kamštis ir meistriškai perteikiama žmonių, kurie kiekvieną rytą ir vakarą priversti kalėti tose skardinėse, būsena. Taikliai užfiksuota skubančio miesto iliuzija iš viršaus. Panašiai, iš aukštai, tarsi pro besileidžiančio keleivinio lainerio iliuminatorių, žvelgiama į pirmąjį rašytojo ir Dianos (Doriforės) pasimatymą miškelyje, kuriame vėliau pagrindinis herojus bando užbaigti savąjį samsaros ratą. Tokių taiklių, naujų žiūros kampų, dinamiškesnio veiksmo, nesikartojančių iš eseistikos pamąstymų apie mus supančią tikrovę ir save knygoje pasigedau.
Labiausiai suintrigavo knygos pavadinimas. Doriforės vardas, kaip jau užsiminta šio teksto pradžioje, gali būti perskaitomas ambivalentiškai: 1) tai senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito tobula ietininko skulptūra ,,Doriforas” iš šalto, spindinčio marmuro. Froidistai galėtų paįdomauti, kodėl ietininką S.Parulskis paverčia ietininke? Ar tai tik nereikšmingas tobulo judesio tobulame kūne atpažinimas? O gal būtų galima įžvelgti tam tikrą seksualinės orientacijos apmąstymą arba tokio apmąstymo maskuotę, arba galimybę pamąstyti šia tema – vyriška skulptūra pakeičiama moteriška. Kodėl? Doriforė – transvestitas? Ši tema romane neišskleidžiama, nors galėtų būti labai įdomiai interpretuojama. Ji lieka plūduriuoti publicistikos lygyje: romane veikiantis rašytojas rašo knygą nuvalkiota tema – apie kunigą, kolekcionierių, homoseksualą. Jis supranta, jog norint įdomiai aprašyti kunigo istoriją reikia pažvelgti į pasaulį homoseksualo žvilgsniu. Tam reikalinga patirtis, kurios rašytojas (veikiantis romane) neturi. S.Parulskio esė ,,Kūnas” išpažinėjas bent jau bando pasigilinti į šios temos prieigas, prisipažindamas, jog neturi gėjaus patirties, tačiau V.Gombrovičiaus ,,teiginys, kad visuose mumyse vienokia ar kitokia forma slypi homoseksualumas, negali nejaudinti” – sako jis (S.P. ,,Nuogi drabužiai”, ps.11). O gal vis dėlto tai giliau nei siekia patirties galimybės. Gal tai iš pačios prigimties ateinantis artumo tokiam, kaip tu pats, poreikis. Štai šito lygmens įdomesnės analizės, gal netikėtų sąsajų tarp Doriforės vardo ir rašomoje knygoje vaizduojamo kunigo, ir galima būtų pasigesti, gilinantis į romano pavadinime pateiktą lyties pakeitimo faktą. Bet stop. Kas čia rašytojas? Aš ar Parulskis?
2) Kita Doriforės reikšmė – palydovė. Ši šiuolaikinė žodžio interpretacija lietuviško mentaliteto ribose (nežinau, kaip šį žodį vartoja graikai) atitinka romane vaizduojamos moters charakterį. Ši pasalūnė, apsimetėlė savo kūno grožiu ir įžūlia laikysena pakeri besikankinančio rašytojo vaizduotę, ištraukia iš jo siužetą, parašo knygą ir palieka jį žudytis dujų ,,kameroje”, užvažiavus ant, tebūnie ji palaiminta, didelės krūvos arkliašūdžių.
S.Parulskis yra patirties rašytojas, fiksuojantis savo vidinio išgyvenimo detalų reljefą, gylį, sielos iškasenas. Jam sunkiau sekasi sukurti naujas, neišgyventas situacijas, iš vaizduotės gelmės išplėšti gerą siužetą. Ten, kur patirtinis mąstymas seklus, pritemptas, o tiksliau – neautentiškas, bet sukonstruotas, ten trūksta žodžio sugestijos, paveikumo, sugebėjimo sukurti išgaubtą pasakojimo pasaulį. Jo kuriama erdvė šiame romane tarsi dūdmaišio dumplės išsiplečia, o tai reiškia – įtraukia skaitytoją į savo vidaus žaidimo taisykles, tai vėl subliūkšta, leisdama skaitytojui nuobodžiauti. Gera knyga įsiurbia skaitytojo sąmonę, priversdama dirbti knygos režimu, o skaitant ,,Doriforę” tenka balansuoti ant knygoje sukurtos iliuzijos ir savo, kaip skaitytojos, protingos kritinės sąmonės ribos. Stebėti vangų siužetinį konstruktą tampa nuobodu. Žodžių srautas, nors stilistiškai sudėliotas made in Parulskis, lieka tik stiliaus iškamša. Kai nėra patyriminio griaučio, lieka tik atskiros teksto-kūno dalys. Pvz., atrodytų, rašytojui svarbus vaiko praradimas. Žmona Liza laukiasi ir staiga nelaimė – persileidimas. Vėliau rašytojas, atkeliavęs į Graikiją atpažinti dingusio brolio kūną, mato viziją: ant pylimo išsirikiavę mušasi berniukai. Vienas jų – negimęs jo sūnus. Jo sūnui per kaklą teka kraujas. Viskas sudėliota vietoje ir laiku – žuvusio brolio kontekste jį aplanko prarasto vaiko paveikslas, bet jokios vidinės refleksijos, taip būdingos parulskiško išpažinėjo savistabai. Tik rytinė erekcija. Taip, vaizdas yra, bet jis neapgaubtas įžodinta prasme. Skaitytojas turi pats sugebėti įžvelgti prasminius ryšius. Tik kaip erekcija siejasi su sūnaus praradimo skausmu? Gal ne moteriai suprasti?
Todėl, skaitant šį romaną, atsiranda literatūriškumo blogąja prasme, kurį taip ironiškai per dantį traukia pats S.Parulskis, skonis. Ir dar tos dažnos citatos. Kaip pajuokavo vienas internautas – skaitant romaną, galima sudaryti privalomos literatūros sąrašą pagal Parulskį.
Įdomiausi charakteriai – tai brolio laidojimo biuro sargo Dziko, kuris gėrėjosi gebėjimu gražiai numirti ir būti gražiai palaidotu, ir pamišusios Marijos, rinkusios miške arkliašūdžius. Nors pavadinti juos sukurtais charakteriais nebūtų teisinga, nes kiekvienas romano veikėjas vaizduojamas vienpusiškai, išryškinant vieną jo būdo aspektą. Aišku, galima pačiam skaitytojui susikurti kiekvieno mažąją istoriją. Taip irgi įdomu, nes S.Parulskio papasakoti veikėjų veiksmai ar gyvenimo būdas pristatyti spalvingai ir ryškiai: rašytojas – Buratino, kuris rašo rašaluota nosimi, ir nelaimingo Arlekino samplaika; brolis – suktas mafiozas su juodojo humoro dovana, mėgęs pamąstyti karste (ar ne ,,Juodajame obeliske” tai jau buvo?); motina – NNK (Nepatenkintų Našlių Klubo) įkūrėja; žmona Liza – frigidiška humanitarė; Diana (Doriforė) – sukta amazonė, kuriai vyrai tėra priemonė pasiekti tikslą, dėdė Henrikas ir teta Rožė – sotūs, vienas kitu patenkinti teletabiai ir t.t. Taigi visi veikėjai atrodo gana komiškai, o komedijose yra įprasta pristatyti personažą, išdidinant kokią nors vieną juokingą jo būdo savybę.
Romano sukurtoje knygiškoje matomoje (skaitomoje) ir nematomoje (interpretuojamoje) realybėje galima išskirti kelis lygmenis: komiškų veikėjų lygmuo ir paties S.Parulskio egzistenciškai-ironiškai tragiškas įsižiūrėjimas į supantį pasaulį. Šių dviejų lygmenų įtampoje pasireiškia romano dinamika. Kadangi veikėjų lygmuo nėra pakankamai išplėtotas, o paties rašytojo egzistencinis mąstymas mums jau neblogai pažįstamas iš jo esė ir romano ,,Trys sekundės dangaus”, tai gaunama šių lygmenų simbiozė nėra tokia tobula ir intriguojanti, kaip mes tikimės iš S.Parulskio kūrybos.
Romano pabaiga maloniai nustebina, nes skaitytojas vėl atsiduria pradžioje, t.y. supranta, jog viskas buvo pasakojama retrospektyviai. Rato principas suteikia papildomos prasmės tragiškajai romano plotmei. Ratas tarsi uždaro žmogų į nesibaigiantį judėjimą ta pačia trajektorija, kita vertus, suteikia galimybę nekartoti tų pačių klaidų… O daryti naujas… Nes iš klaidų atsiranda knygos.
