Rimantas Černiauskas

Rimantas Černiauskas

Genijaus niekas nebijo

Mano draugas labai talentingas ir labai įžymus. Niekas šito nežino, tik jis pats ir viena jo skaitytoja, kurios geidžia ir bijo vienu metu. Jis ją myli iš tolo kaip apuokas mėnulį, laukia jos laiškų, patarimų, pamokymų, dievina tos moters balsą telefono ragelyje, bet nenori jos susitikti… Moteris, kuri jį supranta, turi būti tobula iki galo, tik gamta tokios nesukūrė… Mano draugas tą puikiai žino. Gal todėl jam pakanka švelnaus supratingo skaitytojos balso, apvalių melsvu rašalu išvedžiotų raidžių, kažkodėl pakrypusių į širdies pusę, (galbūt ta moteris rašo laiškus kaire ranka?) žalio voko su baltu balandžiu ir standaus gelsvo popieriaus lapo, ant kurio surašytos jos mintys ir pastabos apie naujausius mano draugo apsakymus, publikuotus vietos laikraštyje. Jam smagu – moteris atspėjo iš karto, kam jis rašo ir apie ką. Trys dalykai, dėl ko jis gyvena ir dėl ko dar nori gyventi – meilė, moteris ir mirtis. O galbūt iš trejeto “m” svarbus tiktai vienas – moteris. Meilės vyrui jis negali suprasti ir iš viso pasaulis galėtų būti be vyrų, jų grubumas, cinizmas, primityvumas varo mano draugą iš proto. Šiam pasauly mylėti galima tiktai moterį. Net mirtis viso labo yra moteris, jauna ir grakšti panelė, kuri vieną naktį ateis į kambarį ir išsives mano draugą nežinia kur. Jis tuo tiki net nesvyruodamas, kaip vaiduokliais, vilkolakiais ir reinkarnacija.

Mano draugas gyvena penktame aukšte, stogas tiesiai virš jo galvos, per tą stogą vaikštinėja balandžiai ir juodas kaimyno katinas, kuris tykoja, gaudo nekaltus paukštelius. Tačiau kartą, kada buvo labai tylu ir vaikai jau miegojo, jis išgirdo lengvus moters žingsnius… Kokia nors vagilė, mirtis ar nežinoma jo skaitytoja?

– Nesąmonė, – tarsi skuduru per nosį perbraukė jo žmona, – ritinėjasi koks klevo lapas!

Jis tylėjo, nenorėjo veltis į barnius, jo žmona atrodė pavargusi, ji po darbo dar virė valgį, lygino skalbinius, jos klausa jau atbuko, vis dažniau ji buvo grubi, tokia pat kaip pirmoji ar antroji mano draugo žmona… Įsižeidęs jis nuslinko į virtuvę, susirangė ant minkštasuolio ir išgirdo labai aiškiai lengvus moters žingsnius virš galvos.

Įsiklausė, pakilo nuo suolo, nenorėdamas nieko žadinti, užsimetė paltą ant vienų apatinių ir išėjo į koridorių, kur buvo įtaisyti metaliniai laiptai ir liukas lipti ant stogo.

Tačiau nieko nerado. Jis nuėjo iki pat atbrailos, jis stovėjo ant paties stogo krašto ir žvelgė žemyn pro tirštus nakties drebučius, jis kelis kartus apsuko stogą ratu ir nematė nei lapo, nei katino, nei savo skaitytojos. Tik žmonos galva išlindo pro liuką ir pašaukė jį namo.

– To betrūksta, – dejavo jinai, – kad nušoktum nuo stogo. Ką mes blogo padarėm?

– Nieko, – jis sumišęs patraukė pečiais.

– Tai kodėl?

– Nežinau.

Jis suprato, kad pavėlavo, per ilgai krapštėsi koridoriuje, per ilgai taikė raktą į spyną, ir skaitytoja, vagilė? mirtis? išgaravo. O kaip? Nesvarbu, tai bus jo paslaptis. Jis tik vienas girdėjo moters žingsnius.

– Ko vaipaisi? – supyko žmona. – Vėl prasideda?

– Kas?

– Kliedesiai! Koks tu genijus? Tu menkysta, net vinies į sieną nemoki įkalti!

Moteris buvo teisi. Mano draugas nesimokė kalti vinies. Jau šešiolikos metų jis žinojo, kad nenori būti nei buhalteriu kaip jo tėvas, nei mokytoju kaip mama. Jis pradėjo rašyti eilėraščius, juos išspausdino vietos laikraštis ir tada mano draugas suprato, galbūt pirmą ir paskutinį kartą, kad yra talentingas ir įžymus kaip Frederikas Garsija Lorka. Jis suprato, kad jau laikas gyventi. Ne skaityti knygas, o rašyti, ne klausytis istorijų, o keliauti, ne žvalgytis į mergaites, o mylėti tikras ir aistringas moteris. Meilės objektus jis pasirinkdavo pagal savo poetinį skonį – būtinai su juodom kojinėm, balta sėdyne ir migdolo spalvos akimis. Nors dar buvo moksleivis, mano draugas atrodė vyresnis pagal savo metus. Suartėjo su viena mergina ir staiga sužinojo, kad ji laukiasi. Ko? Aišku, vaiko, negi kačiuko? Dar labiau nustebo jinai, išgirdusi, kiek jam metų. Mažametis! O dangau, mažametis!

Bet poetas! O poetai pasaulyje atsako už viską! Aš rašysiu, aš būsiu geras, mes gyvensime savo name, važinėsime po pasaulį baltu, baltu rolsroisu… Taip, kvailiuk, pasakė jo moteris, tik pradžioje teks važiuoti į kaimą pas mano tėvus.

Tas vaikinas, pasakė ji savo motinai, pats didžiausias mūsų miesto poetas! Dideli poetai uždirba didelius pinigus, palingavo galvą mama, o ką jis tau uždirbo? Aš nešioju jo vaiką!

Mergina žinojo, ką sako, buvo dešimčia metų vyresnė ir dar laukėsi kūdikio.

Išvažiavo, pragyveno kartu trejus metus ir du mėnesius, o paskui mano draugas pabėgo į miestą. Jam įgriso darbas fermoje, mažo vaiko zirzimas, kalnai skalbinių, o svarbiausia, kad jo moteris pasidarė pilka nuobodi bambeklė, visiškai nepanaši į tą karštą moterį juodom kojinėm ir migdolo spalvos akimis, su kuria jis gulėjo pirmąjį kartą. Kokios kojinės! Kokios dar juodos kojinės! Pėdkelnes man nupirktum!

Tada mano draugas supyko, išvažiavo prie jūros ir bastėsi po uostamiesčio kavines, ieškodamas nuotykių. Jis miegojo pas seną vaikystės dienų bičiulį fotostudijoje, porą sykių ir pas mane, susirangęs ant siauros nusėdėtos sofos, kol staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus foto-studijoje atsirado žmona ir pamatė jį sėdintį su mergaite ant kelių.

– Važiuojam namo, – paprašė žmona.

– Ne! – atkirto jis narsiai.

– Tavo sūnus, – sušnabždėjo žmona, – tavo sūnus tavęs laukia.

Moters žodžiai dūrė tarsi yla. Ne, papurtė jis galvą ir pravirko kaip vaikas, ne, nenoriu…

– Važiuojam namo, – moteris paėmė jį už rankos ir išsivedė.

Jie prabuvo kartu dar metus, jis pabėgo ir grįžo pas savo sūnų, vėl pabėgo už pusmečio, vėl ir vėl, o paskui jo žmonai nusibodo ganyti poetą po landynes ir kavines. Jis galėjo gyventi ir norėjo būti kartu, tačiau matė, kad jo moteris pasidarė visai kitas žmogus, o tas kitas žmogus jo netraukė… Išsiskyrė su alimentais, bent jau sąžinė buvo rami.

Antrą žmoną, mano draugas turėjo užsikariauti. Tai buvo ta pati mergina juodom kojinėm ir balta sėdyne, kuri foto-studijoje kybojo jam ant kaklo ir klausėsi, kaip narsiai jis barasi su pirmąja. Koks bailys, ilgai primindavo ji ir nubėgusi tūpteldavo girtam aktoriui ant kelių, nors iš tikro tas žmogus darbavosi tik scenos apšvietėju ir buvo visai nepavojingas. Senas, girtas žmogus. Ką jis gali? Tačiau vis vien pavydėdavo Ugnės (taip vadino jo antrąją) kiekvienam, su kuriuo ji ateidavo ar išeidavo iš foto-studijos. Mergina, beširdė ugnis, su juo elgėsi tarsi kekšė, eidama iš rankų į rankas, vieną kartą jis pats ją mylėjo už pinigus, ir tai buvo dangaus palaima. Su pirmąja žmona jis to niekada nepatyrė. Mano draugas suprato, kad negali be jos gyventi, nepadėjo net nuotrauka, kurią nešiojosi piniginėje ir dūsaudavo, žiūrinėdamas vakarais. Dar blogiau, kad tą nuotrauką pamatė jo motina ir pakėlė baisiausią triukšmą. Prostitutė, šaukė jo motina, mano sūnus nori gyventi su prostitute? Jis norėjo, jis buvo rašytojas ir kurpė apsakymus, kurių nenorėjo spausdinti vietos laikraštis, vien tiktai gamybinius straipsnelius apie socialistinio darbo spartuolius, ką sėkmingai mano draugas ir darė, nes tai moteriai reikėdavo vis daugiau pinigų, be pinigų ji net nesisėsdavo jam ant kelių.

Vieną dieną man paskambino draugo mama ir paprašė, kad pasikalbėčiau su paklydusiu jos sūnum, kad atvesčiau tą žmogų į protą, nes jau juokiasi ir kaimynai, ir visas miestelis, kad jos vaikas draugauja su prostitute. O koks jūsų reikalas, pyktelėjo bičiulis, jūs nežinote jos, jūs tik apkalbate gerą žmogų. Galbūt ji tik žaidžia, tyčiojasi iš jūsų, pasileidusių paršų. Ir tikriausiai jis buvo teisus, tos merginos aš nežinojau, vien tik nuogirdas. Mano draugas tada pasirodė nesveikas, jis sulyso iš meilės ir nuo dažno bėgiojimo po visokius kojinių, baldų ar konservų fabrikus, jis žinojo visus mūsų miesto spartuolius, o spartuoliai žinojo jį. Vieną dieną jis gėrė su stambios gamyklos vadovu, o kada abu pralinksmėjo, sugalvojo pasikviesti panelių telefonu, ir vadovas paskleidė jam ant stalo pluoštą nuotraukų. Mano draugas pasilenkė, peržvelgė jas akimis ir staiga jam pasirodė, kad viena iš panelių matyta, tokia pat kaip jo piniginėje… Jis išsyk prablaivėjo, išsikvietė taksi ir nupylė į Ugnės namus. Tai tiesa, paklausė, tai tiesa? Ir trenkė jai antausį. Mergina net pravirko iš džiaugsmo, trenk man dar, aš kalė, trenk man dar! Bet daugiau mušti jis nebenorėjo. Ir tą kartą jie mylėjosi be pinigų. Jis įtaisė jai vaiką ir parsivedė pas save į mažą, bet jaukų kambarį greta senojo Tabako fabriko. Tu protingas, guodėsi ji, tu vienintelis supratai, ko man reikia. Aš kalė, ar tokią mane mylėsi?

Jie susituokė ir gyveno kartu dvejus laimingus metus ir tris mėnesius, o paskui Ugnė pabėgo. Nusibodo sėdėti namuose, virti valgį, keisti pampersus vaikui ir skalbti vyro marškinius. Jis ją rado vienoje miesto landynėje, paėmė už rankos ir parsitempė namo, bet po pusmečio ji pabėgo vėl, paskui vėl ir vėl, kol visai pradingo kam iš akių, palikusi mažą vaiką, krūvą skolų ir raštelį: “Šūdas tu, ne rašytojas!” Vėliau kažkas matė ją Hamburge, kažkas Dubline, kažkas Amsterdame, bet visa tai kvaila praeitis, kurios nepakeisi. Daug blogiau, kad nė viena mano draugo žmona nemokėjo įvertinti jo literatūrinio talento. O jis rašė ne man ir ne tau, grubus kritike, pasišiaušusiais ūsais ir suvelta barzda, jis rašė aistringoms moterims. O jos, kalės, jo nesuprato. Na, nebent ta skaitytoja, kuri naktimis vaikštinėja po blokinio namo stogus.

Viktoras Jerofejevas

Linksmųjų ksilofagų klubas

Viktoras Jerofejevas

Rytinis stebuklas

Štai – berniukas, besimaudantis už užuolaidėlės. Štai – iki vėlumos dirbantis baras. Štai – paskutinis traukinys. Štai – vagonas kietomis sėdynėmis. Ant malūnsparnio šono užrašyta: „Mirties nėra”. Vyras prasideda rytine erekcija.

Ji ateina iš niekur, savęs pačios vedina, nekreipdama į nieką dėmesio. Gera žinoti, kad mano draugai ir priešai tampa vienodi, jos nuginkluoti guli savo pataluose. Ji stipresnė už bet kokią ideologiją, ji reaktyvi ir tarpkontinentinė, kartu su ja pabunda Romos Popiežius ir skirtingų parlamento frakcijų deputatai, Holivudo žvaigždės, nacistai, kinai, senienų pardavėjai, diplomatai, banditai, mano knygų leidėjai, britų princai, tarptautinio raudonojo kryžiaus nariai.

Ji paneigia grynąją mechaniką.

Tai įžūli ir dievobaiminga nirvana, jaudulys be susijaudinimo.

Tai neapibrėžta fantazija, kai aš, tiesą sakant, nesu nei subjektas, nei objektas, tiksliau tariant, nujaučiu, kad iš subjekto virstu objektu.

Ji mane atgaivina. Aš atgaivinu ją. Mes atsigaunaume.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ji – tai patetika ir egzaltacija, išoriniai blizgučiai, rožinė kiauliena, lakštingalos pažadai ir broliai Karamazovai, trumpiau tariant, tai svari kūniškos dvasios pergalė, nors iš tikro joje nėra nieko patetiško. Kaip ir bet kuris išskirtinis reiškinys, ji kukli.

Ji atsitiktinumas ir nuotykis.

Ji – šviesus išsilaisvinimo iš pareigų gedulas.

Ji – akivaizdi, todėl ji – uždaras jėgos laukas. Skirtingai nuo visų kitų gyvybės imitavimo formų, jos negalima neigti kaip daikto.

Ji pasmerkia užmarščiai dvi institucijas: šeimą ir meilę.

Joje įžvelgiu emocijų gamą (nuo pasididžiavimo iki susinepatoginimo) ir įvairius jos pavidalus – materiją, kurią galima ištirti fizikos, chemijos, optikos metodais, bei šalutines jos išraiškas (jas nagrinėja estetika, istorija, sociologija).

Rytinės erekcijos pripažinimas brangiai atsieina.

Ištikimybė jai – geriausias vyro devizas.

Rytinės erekcijos metas – grynai vyriškas laikas – nesiskaido į atskiras dalis. Vientisumo sinonimas, ji dauginasi pačia savimi, nutrina visas ribas tarp realaus ir idealaus, sugriauna platoniškas konstrukcijas. Šia prasme rytinė erekcija – būsena tarp ikikultūros ir pokultūros, nieko bendro su kultūra ji neturi. Kultūra apeina ją ratu.

Kita vertus, pati kultūra sukurta ant rytinės erekcijos pamatų, yra jos tęsinys, papildymas, testamentas, tiksliau sakant, jos komentaras.

Puškinas – rytinė erekcija rusų poeto pavidale.

Vermejeris ir Pikaso – jos antrininkai.

Homeras – jos pranašystė.

Dantė – jos komedija.

Prustas – daugiatomis rytinės erekcijos atminimas.

Šubertas – muzikinis jos analogas.

Kantas – jos išsiveržimas.

Kafka – nutraukta poliucija.

Rytinė erekcija – švari, niekuo nesutepta vitališkumo būsena. Kiekvienam, ją patyrusiam, tai gyvenimo kokybės patikrinimas. Rytinė erekcija – Dievo pirštas.

Būtent ši interpretacija geriausiai įrodo jos egzistavimą. Aš iš paskutiniųjų konstatuoju: taip buvo.

Ji atsiranda be jokios priežasties. Ji neturi gyvenamosios vietos bei paso. Tai noras, nesąlygotas jokio kito noro, ji nenori nieko žinoti, tik save pačią. Jos neįmanoma aprašyti, ji priverčia mane svyruoti tarp dviejų nuosakų, liepiamosios ir nieko tikslaus nepasakančios.

Ji sudėlioja viską į savo vietas ir pateisina mano lūkesčius. Ji visada panaši į ką tik nori, tik ne į tai, į ką turėtų būti panaši pilietinės teisės požiūriu. Rytinė anarchisto erekcija – konservatyvi, konservatoriaus – anarchistinė. Rytinė avangardisto erekcija – anachroniška, vienuolio – lyg maršalo skeptras.

Tiesą sakant, rytinė erekcija – vienintelis dalykas, dėl kurio vyras tampa gamtos paslaptimi.

Utilitarus kai kurių moterų požiūris į rytinę erekciją, tapęs anekdotu, man atrodo, išreiškia moterų neadekvatumą ir bergždžią gyvenimo fetišizavimą.

Efektyvi priemonė numaldyti rytinę erekciją – ją visuotinai pripažinti ir taip subanalinti, kad greta jos neliktų jokio kito vaizdinio, su kuriuo palyginus, ji atrodytų skandalinga, geidžiama ir beprotiška.

Vyras prasideda rytine erekcija. Daugeliu atvejų jis ja ir baigiasi.

Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius

Siužeto skurdas su gera pabaiga

Siužeto skurdas su gera pabaiga

Sigitas Parulskis. Doriforė. V., Baltos lankos, 2004

Sondra Simanaitienė

Doriforė – ietininkė
(sen.gr.kalba,
šiuolaikine gr.kalba – palydovė)

S.Parulskis ,,Doriforė”
155 psl.

Pirmą kartą Doriforės vardas S.Parulskio romane ,,Doriforė” ištariamas beveik įpusėjus skaityti knygą. Kad tai pagrindinė knygos vertikalė, aplink kurią sukasi nuolat trūkinėjantis, nuobodokas siužetas, galima suprasti iš knygos pavadinimo ir momento, kai pasakotojas-rašytojas pirmą kartą išgirsta nepažįstamosios balsą ragelyje. Tai ji, – fiksuoja skaitytojos sąmonė. Pagaliau, – atsikvepiu. Nes irtis per eseistinius vandenis, skaitant romaną, knygai judant link vidurio, – pabosta. Nors yra labai šaunių vietelių. Pvz., skyrelis ,,Kamštis”. Miestas vaidina didmiestį (29 psl.), – su lengva pagieža apie Vilnių galvoja mašinų kamštyje užstrigęs herojus. Puikiai, kinematografiškai žvelgiant iš viršaus piešiamas mašinų, skardinių dėžučių kamštis ir meistriškai perteikiama žmonių, kurie kiekvieną rytą ir vakarą priversti kalėti tose skardinėse, būsena. Taikliai užfiksuota skubančio miesto iliuzija iš viršaus. Panašiai, iš aukštai, tarsi pro besileidžiančio keleivinio lainerio iliuminatorių, žvelgiama į pirmąjį rašytojo ir Dianos (Doriforės) pasimatymą miškelyje, kuriame vėliau pagrindinis herojus bando užbaigti savąjį samsaros ratą. Tokių taiklių, naujų žiūros kampų, dinamiškesnio veiksmo, nesikartojančių iš eseistikos pamąstymų apie mus supančią tikrovę ir save knygoje pasigedau.

Labiausiai suintrigavo knygos pavadinimas. Doriforės vardas, kaip jau užsiminta šio teksto pradžioje, gali būti perskaitomas ambivalentiškai: 1) tai senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito tobula ietininko skulptūra ,,Doriforas” iš šalto, spindinčio marmuro. Froidistai galėtų paįdomauti, kodėl ietininką S.Parulskis paverčia ietininke? Ar tai tik nereikšmingas tobulo judesio tobulame kūne atpažinimas? O gal būtų galima įžvelgti tam tikrą seksualinės orientacijos apmąstymą arba tokio apmąstymo maskuotę, arba galimybę pamąstyti šia tema – vyriška skulptūra pakeičiama moteriška. Kodėl? Doriforė – transvestitas? Ši tema romane neišskleidžiama, nors galėtų būti labai įdomiai interpretuojama. Ji lieka plūduriuoti publicistikos lygyje: romane veikiantis rašytojas rašo knygą nuvalkiota tema – apie kunigą, kolekcionierių, homoseksualą. Jis supranta, jog norint įdomiai aprašyti kunigo istoriją reikia pažvelgti į pasaulį homoseksualo žvilgsniu. Tam reikalinga patirtis, kurios rašytojas (veikiantis romane) neturi. S.Parulskio esė ,,Kūnas” išpažinėjas bent jau bando pasigilinti į šios temos prieigas, prisipažindamas, jog neturi gėjaus patirties, tačiau V.Gombrovičiaus ,,teiginys, kad visuose mumyse vienokia ar kitokia forma slypi homoseksualumas, negali nejaudinti” – sako jis (S.P. ,,Nuogi drabužiai”, ps.11). O gal vis dėlto tai giliau nei siekia patirties galimybės. Gal tai iš pačios prigimties ateinantis artumo tokiam, kaip tu pats, poreikis. Štai šito lygmens įdomesnės analizės, gal netikėtų sąsajų tarp Doriforės vardo ir rašomoje knygoje vaizduojamo kunigo, ir galima būtų pasigesti, gilinantis į romano pavadinime pateiktą lyties pakeitimo faktą. Bet stop. Kas čia rašytojas? Aš ar Parulskis?

2) Kita Doriforės reikšmė – palydovė. Ši šiuolaikinė žodžio interpretacija lietuviško mentaliteto ribose (nežinau, kaip šį žodį vartoja graikai) atitinka romane vaizduojamos moters charakterį. Ši pasalūnė, apsimetėlė savo kūno grožiu ir įžūlia laikysena pakeri besikankinančio rašytojo vaizduotę, ištraukia iš jo siužetą, parašo knygą ir palieka jį žudytis dujų ,,kameroje”, užvažiavus ant, tebūnie ji palaiminta, didelės krūvos arkliašūdžių.

S.Parulskis yra patirties rašytojas, fiksuojantis savo vidinio išgyvenimo detalų reljefą, gylį, sielos iškasenas. Jam sunkiau sekasi sukurti naujas, neišgyventas situacijas, iš vaizduotės gelmės išplėšti gerą siužetą. Ten, kur patirtinis mąstymas seklus, pritemptas, o tiksliau – neautentiškas, bet sukonstruotas, ten trūksta žodžio sugestijos, paveikumo, sugebėjimo sukurti išgaubtą pasakojimo pasaulį. Jo kuriama erdvė šiame romane tarsi dūdmaišio dumplės išsiplečia, o tai reiškia – įtraukia skaitytoją į savo vidaus žaidimo taisykles, tai vėl subliūkšta, leisdama skaitytojui nuobodžiauti. Gera knyga įsiurbia skaitytojo sąmonę, priversdama dirbti knygos režimu, o skaitant ,,Doriforę” tenka balansuoti ant knygoje sukurtos iliuzijos ir savo, kaip skaitytojos, protingos kritinės sąmonės ribos. Stebėti vangų siužetinį konstruktą tampa nuobodu. Žodžių srautas, nors stilistiškai sudėliotas made in Parulskis, lieka tik stiliaus iškamša. Kai nėra patyriminio griaučio, lieka tik atskiros teksto-kūno dalys. Pvz., atrodytų, rašytojui svarbus vaiko praradimas. Žmona Liza laukiasi ir staiga nelaimė – persileidimas. Vėliau rašytojas, atkeliavęs į Graikiją atpažinti dingusio brolio kūną, mato viziją: ant pylimo išsirikiavę mušasi berniukai. Vienas jų – negimęs jo sūnus. Jo sūnui per kaklą teka kraujas. Viskas sudėliota vietoje ir laiku – žuvusio brolio kontekste jį aplanko prarasto vaiko paveikslas, bet jokios vidinės refleksijos, taip būdingos parulskiško išpažinėjo savistabai. Tik rytinė erekcija. Taip, vaizdas yra, bet jis neapgaubtas įžodinta prasme. Skaitytojas turi pats sugebėti įžvelgti prasminius ryšius. Tik kaip erekcija siejasi su sūnaus praradimo skausmu? Gal ne moteriai suprasti?

Todėl, skaitant šį romaną, atsiranda literatūriškumo blogąja prasme, kurį taip ironiškai per dantį traukia pats S.Parulskis, skonis. Ir dar tos dažnos citatos. Kaip pajuokavo vienas internautas – skaitant romaną, galima sudaryti privalomos literatūros sąrašą pagal Parulskį.

Įdomiausi charakteriai – tai brolio laidojimo biuro sargo Dziko, kuris gėrėjosi gebėjimu gražiai numirti ir būti gražiai palaidotu, ir pamišusios Marijos, rinkusios miške arkliašūdžius. Nors pavadinti juos sukurtais charakteriais nebūtų teisinga, nes kiekvienas romano veikėjas vaizduojamas vienpusiškai, išryškinant vieną jo būdo aspektą. Aišku, galima pačiam skaitytojui susikurti kiekvieno mažąją istoriją. Taip irgi įdomu, nes S.Parulskio papasakoti veikėjų veiksmai ar gyvenimo būdas pristatyti spalvingai ir ryškiai: rašytojas – Buratino, kuris rašo rašaluota nosimi, ir nelaimingo Arlekino samplaika; brolis – suktas mafiozas su juodojo humoro dovana, mėgęs pamąstyti karste (ar ne ,,Juodajame obeliske” tai jau buvo?); motina – NNK (Nepatenkintų Našlių Klubo) įkūrėja; žmona Liza – frigidiška humanitarė; Diana (Doriforė) – sukta amazonė, kuriai vyrai tėra priemonė pasiekti tikslą, dėdė Henrikas ir teta Rožė – sotūs, vienas kitu patenkinti teletabiai ir t.t. Taigi visi veikėjai atrodo gana komiškai, o komedijose yra įprasta pristatyti personažą, išdidinant kokią nors vieną juokingą jo būdo savybę.

Romano sukurtoje knygiškoje matomoje (skaitomoje) ir nematomoje (interpretuojamoje) realybėje galima išskirti kelis lygmenis: komiškų veikėjų lygmuo ir paties S.Parulskio egzistenciškai-ironiškai tragiškas įsižiūrėjimas į supantį pasaulį. Šių dviejų lygmenų įtampoje pasireiškia romano dinamika. Kadangi veikėjų lygmuo nėra pakankamai išplėtotas, o paties rašytojo egzistencinis mąstymas mums jau neblogai pažįstamas iš jo esė ir romano ,,Trys sekundės dangaus”, tai gaunama šių lygmenų simbiozė nėra tokia tobula ir intriguojanti, kaip mes tikimės iš S.Parulskio kūrybos.

Romano pabaiga maloniai nustebina, nes skaitytojas vėl atsiduria pradžioje, t.y. supranta, jog viskas buvo pasakojama retrospektyviai. Rato principas suteikia papildomos prasmės tragiškajai romano plotmei. Ratas tarsi uždaro žmogų į nesibaigiantį judėjimą ta pačia trajektorija, kita vertus, suteikia galimybę nekartoti tų pačių klaidų… O daryti naujas… Nes iš klaidų atsiranda knygos.

Saulėtryda

Saulėtryda

Sargis Atsargiai

Daug kas priklauso nuo požiūrio kampo. Štai makaronai kartais atrodo kaip maisto produktas, kartais – kaip kirmėlių gniutulas, o kartais – kaip mylimosios plaukai. Jie skanūs gali būti tik pirmuoju atveju.

Galimas ir atvirkščias variantas, turintis komplimento savybių. “Tavo plaukai – kaip spagečiai, kaip iš žaizdos styrančios kirmėlaitės, kaip pailgėję kaktuso spygliai,” – sakau savo pažįstamai. Jai nepatinka. Nors tai – absoliuti tiesa. Nors ji mėgsta komplimentus. Žinoma, nenuoširdžius.

Arba štai saulėlydis. Kiek ditirambų, kiek patetikos, kiek seilių sulaukė šis esą gražus ir iškalbingas gamtos reiškinys. O jūs atidžiai pažvelkite į viršų. Na, ir ką matote? Mėlynę, sakysite. Dangų, ištarsite. Debesų tiltus, poetizuosite. Pažįstamas toks požūrio kampas. Vulgarokas, sakyčiau.

O aš pažiūriu į viršų ir ką gi pamatau? Ogi subinę. Platų dangaus užpakalį su didžiule saulės skyle. Man net geriau, kažkaip linksmiau pasidaro, kai žinau, kad gyvename pasaulyje, į kurį dangus yra nuolat atsukęs savo sėdynę.

Tada posakis “jaučiuosi kaip šiknoj” atrodo visai teisingas. Tada visai suprantamos tampa mūsų dabartinio gyvenimo problemos, nelaimės ir absurdai. Juk ar gali būti gerai tiems, kurie visą savo gyvenimą praleidžia veidu į subinę? Juk ar gali būti laimingi tie, kurie sėdynei gieda ditirambus?

Jeigu dangus – platus užpakalis, tai vakarais jis kenčia nuo hemorojaus. Jis skausmingai pratrysta pro paraudonijusią skylę, o tada užsimauna kelnes. Mes einame miegoti, nes negalime pakęsti gyvenimo be į mus atsuktos šiknos. Tradicinis požiūris čia įžvelgtų saulėlydį ir, žinoma, jį susietų su senatve, su gyvenimo saulėlydžiu.

O kas yra senatvė? Ta pati sėdynės skylė, gyvenimo saulėtryda, kuri, priklausomai nuo požiūrio kampo, gali atrodyti graži, išmintinga arba juokinga. Statistika, jeigu statistika galima vadinti gyvenimo stebėjimą, liudija, kad dažniausiai ji yra juokinga.

Ar nejuokinga yra senutė, per visą sausakimšo autobuso ilgį besiirianti į priekį? Ar nejuokingi yra dantys vandens stiklinėje? Ar nejuokingai atrodo septyniasdešimtmetis, santuokos rūmuose už parankės vedantis didžiakrūtę aštuoniolikmetę? O ar nejuokinga, kad visa tai gresia visiems, neišskiriant ir tavęs?

“Žinoma,/ jau nebe taip,/ jau nebe tiek.// Bet – vis tiek.// Rūpi./ Nors tu ką…” – tai Algimanto Baltakio eilėraštis “Esminis instinktas” iš naujausios jo knygos “Žvirblių žiemavietė”. Jeigu tai parašyčiau aš ar koks tūlas septyniolikmetis, jūs tokį poetinį išsiliejimą pavadintumėt marazmu. Bet kai tai rašo visai neseniai 75-metį atšventęs žmogus, darosi pasiutusiai juokinga. Na, gal dar šiek tiek graudu. Bet dėl graudumo kaltas ne kas kitas, tik amžiams kelnes užsimauti besiruošiantis dangaus užpakalis, kurio skylė pasisukusi vakarop.

Nežinau, ar tai yra blogai, tačiau jeigu jau taip yra, tai tebūnie, bet A.Baltakio knygos spynai atrakinti neradau jokio kito rakto, tik garbų amžių. Eilėraščių forma, dėstymas – kuklus, nepuošnus, kaip sakoma, tiesiai šviesiai. Tai gan tiksliai apibūdino Romualdas Granauskas, kalbėdamas apie savo turtingo stiliaus virtimą sausu. “Senatvėje užpakaliui kieta”, – tikino šis garbaus amžiaus prozininkas. Kaip matote, sėdynė šiais laikais – visagalė, ji net gali lemti stiliaus pokyčius.

A.Baltakio eilėraščių personažo savijauta – “kaip šiknoj”. Ypač tai jaučiasi skaitant skyrius, skirtus nusižudžiusiam sūnui ar mirusiam autoriaus bičiuliui – bosnių poetui Izetui Sarajličiui. “Žvirblių žiemavietės” eilėraščių erotizmas – jeigu susijęs ne su subine, tai su prie jos prilipusia atauga (“…ir nuo šalčio tavo paukštukas taps mažas/ bet jį bandysiu atšildyti savo delne”). O tiesioginių senatvės ir mirties motyvų knygoje knibždėte knibžda (“Bet ir nerimas auga:/ gal ta paukštė/ man gieda/ paskutinį kartą?..”). Tik, deja, jie dažniausiai neįgauna metafizinių ar visuotinumo dimensijų.

Saulėtrydos poetika, kitaip tariant. Nors, kaip minėjau pradžioje, daug kas priklauso nuo požiūrio kampo.

Anri Mišo

Anri Mišo

Anri Mišo (Henri Michaux; 1899 – 1984) – vienas iškiliausių XX a. prancūzų poetų ir dailininkų. Nors šio belgų kilmės menininko vardas į vieną gretą rašomas šalia tokių grandų kaip Polis Eiliuaras (Paul Éluard) ar Lui Aragonas (Luis Aragon), Lietuvoje jis mažai verstas ir ne itin žinomas.

A. Mišo – amžinasis atsiskyrėlis, domėjęsis Vakarų misticizmu bei Rytų ezoterika, amžinasis klajoklis, 21 metų įsidarbinęs jūreiviu ir išmaišęs visą pasaulį.

Vėliau, perkopęs savo penkiasdešimtmetį, keliones po tolimuosius kraštus pakeitė kelionėmis po savo psichikos ir fantazijų pasaulį. Būtent tada A. Mišo pradėjo eksperimentuoti su meskalinu, alkaloidu, gaunamu iš Meksikoje augančių kaktusų ir turinčiu stiprių haliucinogeninių savybių. Šias tiesiogines savo patirtis jis aprašė knygoje “Pažintis su bedugnėmis” (“Connaissance par les gouffres”, 1967).

Poetas, drąsiai nardęs po savo sąmonės bedugnes, sukūrė sunkiai aprėpiamą savo kūrybos visatą. Į ją telpa ir hermetiška, o kartais ir šmaikšti, poetinė proza, ir ritmingi bei provokuojantys verlibrai, ir eseistika. Čia pateikiami tekstai balansuoja tarp poetinių aforizmų ir siurrealistinio sąmojo ribos.

Vertėjas

Pažinimo briaunos

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

&

Jis nukerta jam galvą vandens kardu, paskui ginasi teisme esąs nekaltas ir nusikaltimas išnyksta kartu su nutekančiu ginklu.

&

Raguotos rajos nekrenta iš medžių. Juo labiau jos tenai neužlipa -gamtoje dar lieka sveikų perskyrų.

&

Surinkame, norėdami užtildyti tą, kuris rėkia. Žirafų dresuotojas slepia neūžaugą. Lokių dresuotojas slepia plikį.

&

“Padėkime karvėms atrajoti”, – staiga guldydamas šakutę sako geranoris.

&

Senų petnešų atpalaidavimas ramina mažiau nei jaunų purplelių nuplasnojimas.

&

Jei arkliai vietoj uodegos turėtų botagą, jie nevirstų vežikais.

&

Gemalas prisimena: vieną kartą pasiryžau turėti burną ir pražuvau! Po valandos ėmiau nesulaikomai virsti žmogumi.

&

Inkubas, taip pat mokantis nuprausti.

&

Mokėti suteikti aromatą savo netektims.

&

Tarp namų nematyti kablelių ir dėl to taip sunku skaityti, o vaikščiojimas po gatves toks varginantis.

Sakinys miestuose niekada nesibaigia. Bet jis apkeri, ir kaimus palieka kadaise ryžtingi žemdirbiai, dabar norintys patys ką nors suprasti iš žavingai susukto, taip sunkiai suvokiamo ar dažniausiai neįmanomo suvokti teksto, kuriuo visi naudojasi.

Ką jie vis dėlto bando atlikti, šie atkaklūs darbštuoliai, be sustojimo žingsniuodami, išlakdami iš kanalizacijų ligas ir nuo fasadų nulaižydami raupsus, tai pirmiausia surasti iki šiolei išsprūstančią prasmę. Apduję nuo skurdo ir nuovargio, jie slampinėja priešais prekystalius, kartkartėmis pamesdami savo tikslą, nutraukdami savo bevaises paieškas… ir taip mūsų šaunieji kaimai miršta.

&

Labai tikėtina, kad tarp kiekvieno amžiaus nudilusių griuvėsių vėjas nesensta.

&

Bitininko marškiniai gelia.

&

Malūno valanda: negalavimai sukasi.

&

Niekada nepraraskite vilties, o dar labiau užsiplieksite.

&

Saugokitės pumpuravimo! Verčiau rašyti taip, kad įvyktų trumpas sujungimas.

&

Arkliška svajonė: arklys, surijęs savo vežimą, kontempliuoja horizontą.

&

Priverskite gaidį padėti kiaušinį ir višta prakalbės.

&

Pušys, visos būdamos sakingos, yra bendruomeniški medžiai. Tai faktas. Obelis visada gyvena viena, suprantama, laukinė obelis. Tačiau kiekviena obelis nekantriai laukia momento, kada taps laukine, kada vėl gyvens vienatvėje, vesdama visiškai mažus, rūgščius ir gražius (visiškai neišsipūtusius) vaisius. Iš tiesų, tai juk neįtikėtina kalbant apie obelį.

&

Tylus kalnuose, plepus lygumose.

&

Mano gyvenimas – traukti karietą po vandeniu. Amžini pavargėliai mane supras.

&

Nepatiklusis konstruoja kilnojamą autostradą.

&

Muilas į nešvarumus neužsižiūri.

&

Priklijuok viską – net ir vėją.

&

Nesveiki plaučiai klausosi nendrių dejonių.

&

Čikaga, išgyvenusi tylos atkarpą, reikalauja staugimo automatų.

&

Prarykite kniedes – kreiseris subyrės ir vanduo atgaus savo ramybę.

&

Tėvažudžio ramybė erzina teisėjus.

&

Jaunų protų plunksnos nelanksčios ir jų skrydis triukšmingas.

&

Užeiga iš minkšto molio – žuvims, leidžiančioms naktis už vandens ribos.

&

Ambasadorienės: grimasos, užslėptos viduje.

&

Mokantis nuskusti skustuvą mokės ištrinti ir trintuką.

&

Norint tvirkinti kumelaites pirmiausia reikia gyventi kaime. Taip pat rekomenduotina jaustis, kad gyveni viduramžiais. Patartina vengti pernelyg karštų patelių ir dar reikia, bent jau miglotai, jaustis panteistu.

&

Reikėtų, kad laidotuvės vyktų pelkėse. Ar nebūtų teisinga, kad gyvieji, lydintys mirusįjį, taip pat atsidurtų sudėtingoje situacijoje.

&

Paukščių kliedesiai nedomina medžio.

&

Nepaisant visų mokslinio tyrinėjimo pasiekimų, graži krūtis iki šiol lieka idealiu rezonatoriumi.

&

Ne krokodilui šauk: “Atsargiai, krokodilas!”

&

Kas slepia savo beprotybę, miršta be atgarsio.

&

Nusižeminęs prieš skruzdę, prieš liūtą daugiau nesižemins.

&

“Gydytojau, aš nežinau, kas man darosi – dažnai tolumoje matau juodus ratilus”, o akies dugnu lėtai šliaužė sraigė. Ir ką gi susirūpinusiam pacientui pasakys okulistas?

&

Kas nebeturi pečių, kyla į žvaigždes.

&

Net jei tai tiesa, tai yra melas.

&

Tuojau ims tujinti siaubas, ir nebekils jokio iškalbingumo pavojaus.

&

Kas turi didingą sielą, bet nėra stiprus, bus veidmainys arba niekšas.

&

Karavanai nori, kad juos gerbtų.

&

Nėra įrodymų, kad blusa, gyvenanti pelės kailiuke, bijo katės.

&

Jaučio kraujas, perpiltas tigrui, pastarajam sukeltų košmarus.

&

Antai jis savo dorybe išjudina savo ydas.

&

Voro mokslas ne musei skirtas.

&

Kas atsikratė savo demonu, mums įkyri su savo angelais.

&

Kas palieka pėdsaką, palieka ir žaizdą.

&

Pamišėlis girdi kitokį laikrodžio tiksėjimą.

&

Jei yra gaurai, bus ir šilumos. Jei yra vanduo, nebus letenų.

&

Virvė nesugeba išklausyti pakaruoklio.

&

Nuodėmė be sūnaus nešoks.

&

Kilni akis susilieja su kalnais, norėdama juos pakylėti dar aukščiau.

&

Iš to, kuris kovoja su matomais ginklais, anksčiau ar vėliau jie bus atimti ir iš jo pasityčios, kad jis kėlė tiek triukšmo ir neturi jokių ginklų.

&

Gydytojas, kuris mūsų šiandien nenužudo, rytoj vis viena suklys.

&

Be besisukančių galvų nėra ir karuselės.

&

Nervingas stiklius be atvangos skaičiuoja savo pirštus.

&

Išminčiui akmeninė antkapio plokštė kaip pūkinė antklodė.

&

Girios prakaituoja tyliai.

&

Norėdamas dainuoti, jis pastatė bokštą – ir prarado balsą.

&

Tegu jie susituokia tik tada, kai išmoks kartu austi.

&

Protas, norėdamas suprasti, privalo susitepti. Prieš bet ką, netgi prieš susitepdamas, jis turi būti sužeistas.

&

Liūdesys grąžina skolas.

&

Kiekvienas karalius sugrįžta prie veidrodžio.

Iš prancūzų kalbos vertė
Dainius Gintalas
Versta iš: HENRI MICHAUX.
Face aux verrous. Gallimard, 1998

Vytautas Brencius

Interaktyvūs eilėraštiniai-laikraštiniai tekstai

Ričardo Šileikos nuotrauka

Vytautas Brencius

Nebūk, Martynai, romantikas


ir mėlynas dangus bus tavo
girdi kaip saldžiai užkukavo gegutė
drastiškai į akis lendančiame
iliuzoriniame gojuje
o tu be monetos kišenėje
šį ankstyvą pavasarį
jai atkartoja aidu
saldžiabalsė lakštingala
“ne piniguos laimė
ne piniguos laimė”
nesvarbu kiek tau metų
užkukavo gegutė
ir kodėl tu be cento
savo plačiose kišenėse
kodėl amerikontų žodžiais
mėgstamais kartot po sovietmečio
jei esi protingas žmogeli
tai kodėl esi biednas
(apie išmintį buvo nutylima)
per amžių amžius
taip buvo yra ir bus
kaip ir dabar šiandien
nebeužtenka letenos pirštų
suskaičiuoti naujiems lietuviams
multimilijonieriams
o my god
mažoje kanibalų šalelėje
užčiaupk savo giesmę
po variniu dangum
pamaiva beširde geguže
ir tu plagijate lakštingala
ir tu bėdžiau žmogeli
neverkšlenk kaip tipiškas lietuvis
nes gi esi tik naivus
padebesiuos skraidantis
pingvinas – romantikas

Kažkokia neeilinė diena

jūros brizo šuoras
iš prakiurusio uosto
įmeta nuo jūros pavargusį
į gergždžiantį ikarusą
akys išskiria tarp
buities užguitų keleivių žmogelį
besklaidantį
nučiupinėtos knygos lapus
tai bent: retas atvejis
nors žmogelis nubrūžintu veidu
tyliai mintiji na ir kas
su mėlynėmis būna
šiais neribotais laisvės laikais
ne tik benamiai
šiukšlių konteinerių inspektoriai
būna ir inteligentai
zigzagu mestas žvilgsnis
išplėšia knygos viršelyje
išspaustą autoriaus pavardę
panašią į klasiko
Moris Diurua
Gėda akla nežinoti
užklaustas anomalas
pakelia nustebęs antakius
atsako: fain detektyvas
o taip po paraliais
ir tai jau šis tas
detektyvas irgi literatūra
netikintys galit paklausti
įžymaus Raido Dubrės
pramirga kelios stotelės
įlipus garbi dama
rūbai manieros išduoda
esant ekspedagogę
ir tik pamanyk
pagarbiai atsiverčia
Nausėdo poezijos knygelę
trauk devynios! gražių pavyzdžių
užkrėstas greitai leki
peržengi simbolinį slenkstį
erdviausio mieste knygyno
dar kito deja visur tuščia
kaip knygų sandėliuos
bažnyčioj šiokiadieniais
kaip Salamander ar Danija
firminėse batų krautuvėse
paguodžia keli mokinukai
apžiūrintys rašymo priemones
perkantys darbų sąsiuvinius
bet patirtos akimirkos
gergždžiančiame ikaruse
įpareigoja uždėti
eilėraštinio teksto
antgalvę tokią


interaktyvus eilėraštinis tekstas


šou šou šou
realybės dar plius
interaktyvus ir dvyračių
netgi pokalbių šou
tą žodį be balsių
ir net be priebalsės
skirtumo
išvertus iš žemaičių
kalbos į lietuvių
nei daugiau nei mažiau
reiškia šuo
prezidentų patarėjais
gali būti šoumenai
dar geriau būtų klounai
dainininkės ir aktoriai
onutės agi sigučiai
privalu sudainuot suvaidint
dainuojančią rožinę
žydrą arba oranžinę
re-vo-liu-ci-ją
šliaužiantį perversmą
sąmokslo teoriją
tarp krykščiančių scenoje
apie meilę ir angelus
nebėra paprastų dainininkų
yra tiktai scenos
princai vilkai karaliai
nuslydo gyvenimo
optimizmo vilties
atbukę inkaro nagai
per nušlifuotus
barniais ir plepalais
popdemokratijos akmenis
jau visai nenuostabu
daug kas ne tik moterėlės
kaimuos šiandien tiki –
skustagalviai bernai
su tatuiruotais kaklais
yra mūsų dabartinės
tautos dvasinis žiedas

beveik odė

tarakonai šoka rokenrolą
breiką krakoviaką bugivugį
į šėtono tvarinius geriau žiūrėt
iš tolo
“mes amžini!” fundamentalus jų šūkis
ko jiems nešokt
jie pasaulio valdovai
sutverti šėtono gal dar
dinozaurų išnykimo eroj
nebaisus jiems
speigračio šaltis
nei tropinis karštis
adaptavosi prie civilizacijos
sukurtų kuriamų nuodų
nors kartais neatsilaiko
prieš verdantį vandenį
jie neskęsta unitaze
išgyvena pritrėškus
nuvilkę savuosius vidurius
į nuošalų kampą ar plyšį
jau nebijo elektros
nei dienos šviesos
įžūlumas stebėtinas
įgimtas tik žmogžudžiams
dauginasi žymiai sparčiau
tepavydi kinai ar indai
rudi juodi ir geltoni
jiems negresia demografinis
žmonijos laukiantis sprogimas
kol pusmetį plaukioji
spėja išvesti
gal po šeštą septintą kartą
mikroskopinių palikuonių
rajumas jų nenusakomas
neišsilaiko prieš garo kvapus
krenta į sriubos lėkštes
ant kajutkompanijos stalo
sulenda per skylutes
į dėžutes konservuoto pieno
į magnetolų kasečių nišas
nuėda laidų izoliacijas
matyt neapkenčia
jokios šviesos ypač elektros
sotūs snaudžia plyšiuos
medžioklėn išeina naktį
suėda gal paskutinį
tavosios duonelės trupinį
užsigeria atradę bet kur
vandens paskutinį lašą
vaidindami skaitytojus
ėda knygų viršelių klijus
gal tai jų delikatesas
vien už tai privalai
poeto Tvardovskio žodžiais
kalbant apie fašistą kare
“Skolko raz ty evo uvidiš tolko raz ty evo i ubei”
bet ne ir ne dar kartą ne
duokit jiems demokratiją laisvę
antraip kokia nors
budizmo pasekėja ir mokinė
ivanauskaitė
braidydama su nušašusiais
indusais po purviną Gangą
ar bučiuodama šventą karvę
jums priteis juodą
neigiamą karmą
tešoka šeiką breiką rokenrolą
tarakonai…

Dvi nuotaikos laiko slinkty

Sningant

Susirinkit dabar visi ir visos,
kuriems kažkada spaudžiau rankas,
kurias bučiavau
ir nuoširdžiai mylėjau,
ilgėjausi be gailesčio kepinant
stepės ar tropikų saulei,
be gailesčio deginamas
įvairiaspalvės šiaurės pašvaistės
ir bėgęs šiuo iliuziniu tiltu
iš Barenco jūros ar iš taigos,
įžiūrėjęs mielus jūsų veidus
Jenisejuje ar Kolos įlankoj –
ateikit dabar visi ir visos
į mano tuščią ir šaltą kambarį,
kur susisupęs į cigaretės dūmus
aš žiūriu, kaip baigia užsnigti
laiškų neberyškios raidės
ir jūsų jauni veidai,
kilnūs norai
ir patys gražiausi žodžiai,
ir kaip nelauktai pamažu
ta dosniai dalinta šiluma
virsta kažkuo gražiu, nenusakomu
kaip mėnesiena Kuindžio paveiksle,
kurios aš irgi, nebesugebėdamas
toks pat gražus ir mylimas būti,
prisiliesti bijosiu,
nes ji gali atgyti…

lyjant

nusigręžkit dabar
nuo manęs visi ir visos
kurie mylėjot mane
kurie manim patikėjote
ką daryti jeigu pasiteisino
artimiausios sesers
priekaištingi žodžiai
“gaila nieko iš tavęs neišėjo”
ką daryti jeigu seniai
nesuūkę išplaukė mano
visi numylėti laivai
traukiniai visomis kryptimis
nutolo be garso signalų
aš vėlavau amžinai
likdamas kaip stabmeldys
įklimpęs į kranto molį
ką daryt – mano angelą sargą
po gyvenimo pusiaukelės
nuo randuoto peties nubloškęs
ant kairiojo mano peties
jau sėdi pilkas šėtonas
su murzinu degtinės stiklu
palaimingai saldžiai kvatojasi
ką daryt – gal ir niekas nekaltas
pats savo klaidas
vis kartojau kartojau
manydamas vis kad jos naujos
ką daryt – pats juk laužau
likutį saulėlydin
nueinančio gyvenimo
likutį galėjusį būti spalvingu
perdėm žaidžiau su likimu
pavaręs “keliauk sau”
leisk noriu pabūti vienas
gal pralošiau kortom
ne Taro
nučiupinėtom nuzulintom
taukuotom čigoniškom kortom
tą likutį spalvingo gyvenimo
nieko tikrai iš manęs neišėjo
nėra kuo pasigirti
prieš artimus žmones
nėra svarbių pareigų
pamirštas radijo laidų ir TV
neišsaugojęs netgi niekingo
šluotos riterio vardo
geriu viešai ir pasislėpęs geriu
dvasingai dūsauju ir tyliu
be žodžių šėtonas supranta
nusigręžkit dabar
nuo manęs visi ir visos
aš nevertas nei meilės
anei užuojautos
nevertas netgi virvelės
su fatališku kietu mazgu
virvelės šilkinės
anei kanapinės…

Rudeninė depresija

jau seniai nusibodo
žiūrėt į paliegusį dangų
rauplėtą gruoblėtą
gofruotą raukšlėtą
nelyg tualetinis popierius
nematant jokios menkos
netgi vizinės properšos
pirmąlaik nugeibusį
ir pirmalaik nukritusį
suvytusį ir susiraukšlėjusį
pusiau nuobodžiai pilką
pusiau aprūdijusį rudą
metalo laužo iš užsienio
importuojamo – automobilių
ar šlapdribos nykios įkyrios
grubiai apspjaudytą
klevo vienišą lapą
Poezijai – taškas.