Olegas Gluškinas

Olegas Gluškinas

Žvejų flotilės laiveliai

Prieš aušrą išeiti į balkoną, kada viską dar gaubia lengva rūko migla. Nesimato nei namų, nei pravažiuojančių mašinų žiburių. Tik tolumoje gali nujausti jūros alsavimą. Nepaleisti vairo! Laikytis kurso. Kursas ankstesnis – bėgis atbulinis. Kur vairininkas jūreivis? Vėl miega sargyboje? Štai taip ir prasnaudėm flotilę! Bufetininke, nešk kavą į vairinę! Net bufetininkės negali prisikviesti.

Šnopavimas kambaryje už jo nugaros, įprastas murmesys: “Naktis jau, kada visa tai pasibaigs?” Laikas traukti tralą. Įsitempęs žviegia keltuvas. Tralas šliaužia ant denio. Išsipūtęs tarsi balionas. Pasidengęs pieno puta. Prieiti, priliesti, patempti už lyno – ir pasilies srovė. Atsargiai – išvers iš kojų! Ei, bocmane! Kur tu, bocmane? Kur dingo visi žvejai? Denis tuščias, visus lyg vėjas būtų nupūtęs… Teks leistis žemyn. Visi vėl subėgo šildytis miltų malykloje. Laiptai neapšviesti, dvokia puvėsiais ir šlapimu. Lapkričio pabaiga. Plikšala. Reikia laikytis už lejerio, kad neiškristum per bortą. Lejerio nebėra, už tai tiek žiburių prieš akis. Atrodo, lyg išliptum užsienio uoste. Žalios, mėlynos, raudonos raidės švyti rūko paklodėje. Neužsidaro visą parą. Bufetininkė įsigijo nuosavą parduotuvę. Štai ir ji, užgulusi prekystalį. Akys paburkusios, pirštai žieduoti, ant tamsaus kaklo auksinė grandinėlė. “Tai jūs, kapitone? Gersite čia, ar namo pasiimsite?” Ir čia, ir namo – kaip jinai nesupranta. Kampe snaudžia „bomžas“. Apsisiautęs sena vilnone skara, iš kurios kyšo buroko nosis ir nusvirę ūsai. Šnervės švilpdamos traukia orą. Feoktistovičius – žvejybos pramonės viršininkas, prisimena „bomžą“ kapitonas. Liūdna naktį vienai, skundžiasi bufetininkė. Ir pasiteisina: juk pats mus ir suvedei… O kitaip negalėjau, prisimena kapitonas. Siuntė pas jį į kajutę – aptarnauk pagal visą programą. Savaitę nuo jo nenulipo. Kol žuvų neatidavė. O tai būtų rėkavęs: “Visus jus atleisiu! Vizas uždarysiu! Rezerve supūdysiu!” O kada išlindo ant denio, vos ant kojų bepastovėjo. Kelnės nelygintos, veidas kaip popierius. Ir giliai prašvokštė: skelbiu kursą į artimiausią uostą. O pirmasis padėjėjas jau pasiuntė skundą. Paketą perėmė prie Kanarų… Padėjo japonai. Pasiuntė savo katerį. Su japonais gėrė savaitę, paskui ištempė tinklą prie borto ir maudė visus iš eilės. Jūreiviška blaivykla. Dviejų valstybių ginčas – kas stipresnis – samagonas ar sakė? Jokohamoje laivų statykloje gerai tą prisimena. Smagu buvo maudytis vandenyne. Brigadininkas Isikata juda valtele palei tralerio bortą. Blyksi melsvos ugnelės. Lėtai virinamas metalas. Tokie stori bortai išsyk jų neperpjausi. Suvirintojai aplipo korpusą tarsi skruzdelės. Rusų gėrimai labai degina. Geria juos stiklinėmis. Reikia po truputį maišyti juos su vandeniu. Geišos vietoj – bufetininkė. Krūtys lyg dvi kalvos. Ir vis pila ir pila. “Ei, Isikata, nesnausk!“ – šaukia brigadininkas, jis panašus į rusų viršininką – tokia pat buroko nosis ir nusvirę ūsai. Brigadininkas Hakimuto labai išmintingas. Tralerį nusipirko beveik už ačiū. Atnešė rusų viršininkui dėžę degtinės ir padovanojo “panasoniką”. Rusas įjungė muziką, išmaukė dvi stiklines ir išsyk pasidarė geras. Apglėbė Hakimutą, ėmė jį bučiuoti. Hakimuto net išsigando. O jei žydrasis? Japonijoje taip nesielgia. Pasakė: “Didysis viršininke, Feoktistovičiau, aš tau už tralerį dar du butelius dovanosiu! Sakės iš Kandzuros! Sukertam rankomis!” Hakimuto mokėsi Maskvoje, pasakyti mokėjo. Horoso! O iš tralerio ką darysi? Nebijok, ne raketas! Žinoma adatėles… Adatėlės visiems reikalingos. Nusipirks tavo žmona, Feoktistovičiau, ačiū dar pasakys… Feoktistovičius pabudo, pasimuistė kampe, ištiesė vieną ranką. Žmona? Kokia dar žmona, visi mano namai tam kampe. Laukė, kol paduos jam stiklinę. Bet vos kapitonas ištiesė jam stiklinę, kaip iš po prekystalio iššoko santechnikas ir ją pastvėrė. Iš kur atsirado? – nustebo kapitonas. – Bene mūsų vyriausiasis mechanikas? “Aš plytelėmis jo baseiną išklijavau”, – pasigyrė santechnikas. Pats mažutėlis, o rankos milžino ir visos išbalintos. Ir veidas kaip išbalintas. Ištraukė santechniko raktą, ėmė braukyti sau apie kojas. “Norėtų koją parduoti, – atsiduso bufetininkė, – viską, kas galima, jau seniai pardavė. Panašiai kaip mūsų Feoktistovičius.” Santechnikas vienu gurkšniu išsiurbė degtinę. Feoktistovičius nurijo seilę ir sudejavo. “Anksčiau reikėjo galvoti, – pasakė jam bufetininkė, – kam subankrotinai?” Jis užsidengė galvą skara ir suvaitojo: “Tai ne aš, tai Sartiukovičius…“ Sartiukovičius sėdėjo plačiam šezlonge prie Ardrijos jūros ir maitino žuvėdras. Prie jo kojų gulėjo dvi nimfetės ir čiulpė ledus. Raudonas saulės diskas pleveno horizonte, pasirengęs nerti į vandenį. Sartiukovičius atsistojo ir paglostė savo gauruotą krūtinę. Nimfetės ėmė baidyti žuvėdras. Išlydėjęs nimfetes, visą naktį skaičiavo grynuosius – traškančius žalius ir mėlynus banknotus. Dolerius skyrė nuo markių. Iš markių padarė popierinius laivelius. Plukdė juos vonioje. Laiveliai niekaip neskendo. Pagalvojo: laiku nusiėmiau grynuosius. O juk buvo gudruolių – nenorėjo parduoti tralerius. Nenorėjo plaukioti su svetima vėliava. O koks skirtumas? Pakabinai ant stiebo panamišką ir jokių mokesčių? Vonia didelė ir apvali, kažkas panašaus į baseiną ir miško kūdrą. Aromatizatoriai skleidžia pušų kvapą. Sartiukovičius pasinėrė ir suspėjo vandenyje suskaičiuoti iki septyniasdešimties… Popieriniai laiveliai nuplaukė į Japoniją… Prie Adrijos išaušo rytas… Japonijoje Isikata grįžo į darbą ir išgėrė pirmą taurelę sakės. Kapitono mieste seniai baigėsi pietų metas. Bufetininkė miegojo po naktinio darbo. Feoktistovičius apėjo šiukšlių dėžes, specialiu kabliu kapstydamas jų turinį. Kapitonas išklausė žmonos priekaištus. Galvojo – reikėjo man išeiti su patogia vėliava. Nesugebėjo įveikti imperinio mąstymo. Vaikščioti su svetima vėliava – tas pats kas judėti po svetimu sijonu. Žmona laikosi savo: o kam svarbu, po kieno vėliava? Nusibodo. Tiek metų tampiau po visas demonstracijas! Štai kaimynas už vieną reisą gavo tiek „baksų“, kiek tau nesisapnavo. Atsakė jai mintyse, kad nesusipeštų: kaimynui dar pasisekė, o kur kaimyno traleris – sulaikytas už skolas. Ar tu bent žinai, ką reiškia sėdėti užsienio uoste be kapeikos? Firma – bankrote. Panama tyli. Maskvai irgi galva neskauda. Atsakė – jūs ėjote su svetima vėliava. Karštis. Pusmetis miego šlapiam prakaite. Žmona net nebando jo suprasti. Kalba savo: “Priglaudėte tuose uostuose negrių, priprato prie iškrypimų, pinigus pragėrė, o kaimynas blaivininkas, kaimynas negėrė, o jūs pralakėt visą laivyną.” Moters savas supratimas, ko iš jos norėti. Lieka viena, kaip stručiui į smėlį, slėpti galvą po pagalve. O tada liaunu balsu suskambės fleita ir prasidės spalvingas Rio de Ženeiro karnavalas. Tu mūvi baltus šortus. Mulatės stačiais klubais. Muša tamtamai. Šokoladinės saldžios krūtys. Rusų jūreiviams be eilės ir veltui. Taika ir draugystė… Laisvė, lygybė, brolybė… Ir sugrįžimas. Krantinėse orkestrai. Pats srities sekretorius su savo palyda. Visi sveikina. Finkelšteinas dalina avansą. Vaikiškomis rankelėmis krauna ant stalo pundus šimtarublinių. Kontoros blakė paraudusiu pakaušiu. Labai laimingas. Planavo nuostolių du milijonus, o pasirodo – vos penkios dešimtys tūkstantėlių. Užtai žuvų šaliai nors ir smulkių, bet gausybė. Gabeno per visą vandenyną. Savo įlankoje negaudė, upėse taip pat negaudė – čia suspės visada. O vandenyne žuvys – niekieno, mes nepagausim, tai japonai paims. Kodėl turime jiems atiduoti? Ir ne mums rūpi, kur einam žvejoti. Avansą gavom, esame laimingi. Krantinėje žmonos ir vaikai. Laukia, rėkia… Žmona atima pagalvę, plėšia rankas nuo ausų. Kur dingsi. Veidas sutinęs nuo ašarų. “Eik į kadrų skyrių, nusilenk, metus laiko čia riogsai!” Kadruose niekas nelaukia. “Duok tūkstantį „baksų“ – gausi reisą.” Atidirbsiu – grąžinsiu. “Žinomi jūsų pažadai! Galvoji, kad man vienai – kadrų viršininkui – duok, pusę firmai atkišk, locmanui irgi reikia, o apie Registrą gal užmiršai?” Aš sutinku eiti į reisą su bet kokia vėliava. “Vėlu jau, anksčiau reikėjo galvoti!” Greičiau ateitų naktis. Naktį žmona miega ir prie balkono atsėlina tylinti jūra… Puikios naktys prie Adrijos, kur didelės žėrinčios žvaigždės žiūri į šilto vandens paviršiaus veidrodį, jaukios ir tykios naktys Japonijoje, kur didelių miestų žiburiai daro jas šviesiomis ir ramiomis, tačiau nėra naktų geresnių nei mieste, kuriame gyvena kapitonas, laukiantis savo reiso, nes kas gali būti paslaptingiau už rūko maršką, gulinčią ant pakrantės ir slepiančią visų visą liūdesį. Ir visada galima įžiūrėti laivų siluetus toje nakties tamsoje.

Iš rusų k. vertė
Rimantas Černiauskas

Žodžio “pragmatizmas” variacijos Lietuvoje

Žodžio “pragmatizmas” variacijos Lietuvoje

Arūnas Spraunius

Naujausias, 2000 metais išleistas, “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” žodžio “pragmatizmas” kasdieniškąją reikšmę aiškina taip: “veikla, elgesys, grindžiama naudos siekimu” (582 psl.). Gi pragmatikas pagal tą patį žodyną atitinkamai yra tas, “kas veiklą, elgesį grindžia naudos siekimu” (tas pats puslapis). Taip pat pragmatizmą išaiškina ir 2001-aisiais leistas, “kapitalistiniais” žodžiais “marketingas, auditas, barteris, holdingas” ir t.t. papildytas “Tarptautinių žodžių žodynas”. “Pragmatikas – žmogus, kuris veikia vadovaudamasis praktiniais išskaičiavimais”, – 595 puslapyje skelbia šis žodynas. Taigi viskas kaip ir aišku, tik gal vertėtų pridurti, jog senas tai yra žodis, iš senosios graikų kalbos išvertus jis reiškia “dalykiškas”.

Sakoma, jog Vakarų šalių kapitalistinės visuomenės išsiskiria pirmiausia pragmatizmu, tai yra dalykiškumu ir naudos siekimu. Bet ar yra kur nors kokia nors visuomenė, kurios nariai nenorėtų naudos, dalykiškų santykių ir galų gale gerovės, ramaus, stabilaus gyvenimo sau ir savo vaikams? Čia galima priminti, kad net ir daug gandų, baimių, mistifikacijų, galų gale – nesusipratimų lydintį islamą bei jo siūlomą gyvenimo sanklodą iki 15 amžiaus po Kristaus (kol tarp musulmonų neįsigalėjo ortodoksai) didelėje teritorijoje nuo Indijos rytuose iki Gibraltaro vakaruose sėkmingai skleidė pirkliai, tai yra labai pragmatiški ir dalykiški žmonės.

Taigi yra dalykų, dėl kurių naudingumo niekas net nesiruošia ginčytis. Vis dėlto būti pragmatišku, vakarietiška to žodžio prasme, reiškia ne tik siekti naudos, bet ir mokėti tą daryti. Mokėti, vadinasi, mokytis, o mokslas, kaip žinia, ilgiau ar trumpiau trunka. Šiuo atveju kalba – ne tik apie rinkodarą ar verslo planą. Atrodo, jog besimokant pragmatizmo paaiškėjo, kad, tarkime, profesionalumas – tai taip ir moralumas, gebėjimas laikytis žodžio, nemeluoti, nešmeižti ir daugelis kitų, visai “nemarketinginių” dalykų. Solidžios, daug metų sėkmingai dirbančios Europos, JAV ar Japonijos kompanijos galvotrūkčiais nesiveržia į naujas rinkas, pirmiau įsitikina, ar valstybės, kuriose jos planuoja dirbti, yra saugios, patikimos ir sąžiningos.

Bet kuriam galui tie skrupulai? Štai mes jau vos ne geriausiai tarp Baltijos valstybių padirbinėjame eurus, o tai – greitas pelnas. Taip pat labai neprastai nuvarinėjame mašinas, prekiaujame savomis ir nesavomis moterimis. Vėl – greitas pelnas. Šalies viduje taip pat turime, tarkime, savotiškų pasiekimų. Pavyzdžiui, humanitarinėje srityje galima prisiminti išreklamuotą “alegoriją” apie nekaltą asilą su raudonais batais. “Alegorijos” autorius mano esąs respektabilus pilietis ir “meistraudamas” šį sakinį tikriausiai tikisi pakankamo honoraro. Tas pats ir su “visais gėjais (ar gojais)”, ir daugybe kitų atvejų, kuriuos skelbiame vieni kitiems ir vieni apie kitus žiniasklaidos priemonėse. Būna ir “žudančių” apibendrinimų. Pavyzdžiui, reklamuojama “tiesa”, kad per 14 dabartinės nepriklausomybės metų visiškai nieko nepasiekta ir nesukurta. Neikime į gatvę, nevažiuokime į Latviją, Lenkiją, neklausykime, ką sako užsienio ekspertai. Nieko, ir taškas. Tiesa, jei kas primygtinai paprašytų patikslinti, galbūt paaiškėtų, jog vis dėlto sukurta, tačiau “nepakankamai”. Ir labai tikėtina, kad tada jau visomis priemonėmis būtų reklamuojamas tas “nepakankamai”.

Tikėtina, kad viso pasaulio žydai ir gėjai nevaldo, asilai nenešioja raudonų batų ir kaltės klausimas šių simpatiškų gyvulėlių atžvilgiu netaikytinas visiškai, o ir mūsų valstybėje per nepriklausomybės metus šis tas nuveikta, sukurta, gal ne taip jau ir mažai. Tiesiog taip sakantys turi tikslų, kitaip tariant, yra pragmatiški. Tarkime, kovoja dėl tų 53 proc. šalies gyventojų (berods tokie apklausų duomenys), kurie teigia sovietmečiu gyvenę geriau nei dabar. Jie kol kas nėra labai turtingi, tačiau kiekis vis vien įspūdingas, “laimėjus” tuos žmones, bus išlošta valdžia, laikraščių tiražai ir t.t., ir pan. Toks pragmatizmas lyg ir pasiteisina, nes turima pakankamai pinigų tuos dalykus visuotinai skleisti. Kiek tai susiję sąžiningumu, pagarba kitiems, savo reputacijos puoselėjimu, pagaliau teisybe – šiuo atveju neesminis dalykas. Juk šnekamės apie pragmatizmą. Jeigu priemonės “neša pelną”, viskas gerai.

Sakoma, kad “pijaras” gali padėti laimėti mūšį, tačiau beveik nepadeda laimėti karo. Gerovė kuriama ir puoselėjama ilgai ir kantriai dirbant. Atrodo, kad bent kol kas ta banali tiesa nemažai daliai Lietuvos įtakingųjų nelabai rūpi, jie tiesiog užimti kautynėmis. Ar tokioje erdvėje gyventi jauku? Sunku pasakyti. Ateina į galvą gal ir netikėtas šiame kontekste teiginys apie tai, jog lietuviai – poetų tauta. Jei tai bent kiek teisybė, atrandame visiškai naują, turbūt niekur pasaulyje negirdėtą poetų savybę. Poetai lietuviai išradingai ir be gailesčio bylinėjasi teismuose, pliekiasi etikos, procedūrų, reglamento bei kitose komisijose, “skalbiasi” masinės informacijos priemonėse. Žodžiu, įdomūs, nepakartojami yra žodžio “pragmatizmas” viražai mūsų tėvynėje.

Liūdesingas aistrų koliažas

Liūdesingas aistrų koliažas

Rimantas Černiauskas. Samdomo žudiko išpažintis. V., „Gimtasis žodis“, 2004.

Sigita Bartkutė

Iš kur bebus tos mano aistros… Tačiau ar ne juokai: štai jau trečią kartą iš eilės vis įsiaistrinu. Ir vis dėl kitų. Ir vis dėl kitokių. O smagiausia – išprovokuota. Tai va. Šikšneliu labai įaudrino kažkokia Lučiūnienė. Kepenienė gudriai sugundė pati. O štai vėlgi Šikšnelis!… Bet kaip lietuvių dainuojama: negalvokit nieko blogo!.. Rimanto Černiausko novelių romaną Samdomo žudiko išpažintis („Gimtasis žodis“, 2004) iš suleistų į jį nagų (tikiuosi, kad moterų?!.) išplėšiau sumasinta tik Šikšnelio. Tada, kai pastarajam papriekaištavau, kad visgi to, kas žemiau juostos, man buvo šiek tiek per daug – net Rimantas… O Šikšnelis tik gudriai šyptelėjo: „Va Rimanto romane tai… Net ir iš lovos neišlipama…“ Įsiaistrinti ne analitiškai, ne kritiškai jau nebemokančiai man pasidarė tiesiog smalsu: tad kaipgi tuo žaidžia rašytojas R.Černiauskas?.. Niekas taip neišgarsina autorių kaip kad jų pačių „paskalos“ apie vienas kitą… Kurti paskalas apie save – taip, kaip tai darau aš, – dar nė vienam tiesiog neužtenka drąsos… Tiksliau – beprotystės… Vis dėlto dabar jau rimčiau.

Kai perskaičiau naujausio romano pavadinimą, pagalvojau, kad rasiu ar detektyvą, ar tikrą atgailaujančio žmogžudžio išpažintį… Tačiau pati pirmoji novelė sukėlė nepasitikėjimą žodžiu išpažintis… Beje, ši Rusiška ruletė ir nemaloniai sudirgino. Viso kūrinio pavadinimo centre – nuoširdumui, atvirumui, savo kalčių išpažinimui įpareigojantis žodis, o novelė pradedama kriminalinio žargono sakiniais, „rusiškos ruletės“ žaidimu ir kitų kaltinimu – tai ne jis, tai ne novelės protagonistas kaltas, kad jis pasirinko žudiko kelią. Nors ir susitapatinama su menkysta, žlugusiu žmogumi, bet vis tiek tik žaidžiama: novelėje vyksta ne gili psichologinė drama, pirmojoje novelėje veikėjo likimas atiduodamas tik bravūriškam atsitiktinumui – net ne lemčiai. Kai žmogui tampa kalti kiti – tie, kurie duoda užsakymus, ir net tie, kurie lėbauja už jo kruvinus pinigus, apie sąvoką „išpažintis“ kalbėti šventvagiška… Iš karto prisiminė J.Šikšnelio romano pradžia – pilna tikros atgailos, pilna tikrojo žmogiškosios kūrėjo kaltės suvokimo, pilna liūdesio dėl dingusio nebūtyje laiko, o ypač – žmonių. Krikščioniškai stipri pradžia. Tad R.Černiauskas pradžioje tikrai labai išgąsdino etiniu aspektu. Bet tenka pripažinti, kad struktūriniu požiūriu pirmoji Rusiška ruletė suręsta tobulai – pagal visus klasikinės novelės žanro reikalavimus. Užbaigiančioji romaną to paties pavadinimo noveliukė struktūriškai jau silpnesnė, bet tik ji vis dėlto pozityviai pateisina ir bravūrišką žaidimą šventais „daiktais“.

Kiti R. Černiausko Samdomo žudiko išpažinties „gabaliukai“ negatyvų mano nusiteikimą itin lengvai išsklaidė, nors toliau jie ir pasidarė beveik visai nebepaklusnūs klasikinės novelės kanonams. Šikšnelis šiuo požiūriu pasielgė irgi daug apdairiau: vadindamas savo romanų kompozicijas „guriniais“, „apribais“, jis daug tiksliau apibrėžė naująsias konstrukcines stambiosios prozos tendencijas. Perskaičius visą Samdomo žudiko išpažintį, man R.Černiausko romano struktūrai apibūdinti labiausiai patiko žodis „koliažas“. Dėl jau paminėtos ir dėl dar poros priežasčių. R. Černiausko romanas atsisako ir klasikinio pasakotojo. Jis atsisako ir tradiciškai lengvai atpažįstamo protagonisto. Romane vyro, kuriam 2039-aisiais bus 90 metų, apibendrintas paveikslas tarsi „lipdomas“, „klijuojamas“ iš kelių ar net keliolikos fragmentiškų portretų. Tačiau tai tik vieno vienintelio rašančio vyro, menančio „socialistinę“ jaunystę, išgyvenusio sausio 13-osios sukrėtimą ir bandančio ištverti dabarties cinizmą, koliažinis paveikslas. Paveikslas, kurį į visumą jungia tarsi tik romano veikėjo Leonardo žaidimas. Žaidimas, besiremiantis Klaipėdos kultūrinėje erdvėje lengvai atpažįstamų, net pavardėmis įvardijamų (pvz., figūruoja A.Kuklio, J.Šikšnelio kūrinių pavadinimai bei citatos, tikras faktas iš J.Baltušio gyvenimo – tik kad šie realūs asmenys kūrinio veiksme nedalyvauja) vyrų gyvenimiškais siekiais ir aistromis…

R.Černiauskas žaidžia pagal visus postmodernizmo reikalavimus. Tiksliau – puikiai juos imituoja. Kaip kad ir J. Šikšnelis (abu minėtieji autoriai dėl lyriškos pasakotojų prigimties, dėl tradicinių vertybių branginimo yra daug artimesni gal net J.Apučio kartai). Černiauskas kaip žurnalistas/rašytojas atvirai susitapatina su teksto personažais (būtent – ne su personažu, o su personažais, nes neįmanoma besuprast, kas yra kas tas samdomas žudikas iš tikrųjų…), manipuliuoja net ir tikrais faktais: protokoluoja motinos mirties datą, įveda į tekstą gal net kai kam gerai pažįstamus kurso draugus – tegu ir fizikus, o ne matematikus. Postmodernizmas ypač ryškus aistrų srityje. Dabartinei literatūrai privalomomis vyriškomis blevyzgomis R.Černiauskas iš tikrųjų neiškelia savo kūrinio veikėjų ne tik iš lovų. Jų gal tik ant medžio šakos neužkelia. Arba kaip S.Geda – ant arklio. Pagal šiuolaikinius to reikalavimus besijuokiančiu, ar net besikvatojančiu vyrišku liežuviu pertvarkoma net ir „Giesmių Giesmė“… Kad tik būtų apiplaktas ir „vyriškas pasididžiavimas“, ir visos 333 “Kamasutros“ pozos. Arba bent tos, kurios išsitenka tekste… Tad J.Šikšnelio romanų pasakotojui šioje srityje iki R. Černiausko Samdomo žudiko išpažinties – tikrai kaip iki Merkurijaus…

R. Černiausko romane dėl moterų einama iš proto, jų verkiama net tada, kai net vyriškos lyties pasakotojui atrodo, jog jų begalima trokšti tiktai kaip tarnaičių (protagonisto tėvo pavyzdys)… Tad Samdomo žudiko išpažinties moteriškoji giminė – spalvinga, chameleoniška, klastinga ir agresyvi… Moterys – ir medžiotojos, ir liūnas (beje, ar ne aš pati šią metaforą Černiauskui kažkada ir pametėjau), ir kekšės… Bet visos tokios jos ir teigiamos… Nes visos jos trokšta tik to… Ir, aišku, tik iš jo – Vieno Vienintelio… Kitaip jos gali „emancipuotai paminti vyrą po padu“, tapti paklodėmis arba aikštingomis senmergėmis (nelabai supratau, ar visi šie variantai lygiaverčiai)… Tik labai neryškiai romane šmėkšteli moterys – ir žmonės… Jos tokios faktiškai yra tik dvi – mama ir žurnalistė Audronė… Yra ir dar pora, bet šias moteris pasakotojui tarsi užstoja kiti veidai – jos lemtingos jau kitiems literatūrinio koliažo vyriškiems portretams… Jų adresu faktiškai jau ir neblevyzgojama.. Kaip kad neblevyzgojama nei sovietinio saugumo bildukų, nei sausio 13-osios, nei žmogžudiškos moralinės prostitucijos (puikiai tam pasirinktas žurnalisto profesijos įvaizdis), nei juo labiau mirties temomis… Bliuznijama (žinau, kad šis žodis netaisyklingas, bet kad jis man tuoj bus labai reikalingas) tik apie išgertą alkoholį – Černiausko romane geriama net iš kibirų. Blevyzgojama tik apie vyriškąją ir moteriškąją potencijas. Bet tie bliuznijimai Černiausko kūrinyje netikėtai ir nepastebimai ima ir virsta bliuzu… Liūdnu, ilgesingu ir nebepakartojamu… Nebesupainiojamu nei su baladės, nei su romanso stilistika – taip būdinga šio autoriaus „Rudens žiedams“… Beje, baladė ir romansas skamba ir šiame romane – tačiau tik kaip lietuviško kolorito ar klasikinės poezijos detalės: šiame kūrinyje į muzikinį pasakojimą įsipina jau ne tik jeseniniškas Rytų motyvų skaidrumas, jau ne tik „Giesmių Giesmės“ maksimalistinė gaida… Įsipina iš pasaulinės kultūros kažkas dar… Ir tai skaitant naujausiąjį R.Černiausko romaną skamba kaip bliuzas…

Tad gal būsiu suprasta, kodėl nieko iš šio kūrinio faktiškai ir necitavau?.. Pabandykite iš bliuzo išskirti nors vieną vienintelę muzikinę frazę… Išgirsite tik žąsies girgtelėjimą, ar net ir nė jo… Negalėčiau net sau leisti taip nusibliuznyti… Tačiau R. Černiausko romanas paskutine novele grįžta prie savo pradžios. Kaip kad ir J. Šikšnelio „apribai“. O aš juk prisiėmiau atsakomybę už abi šias knygas. Todėl turiu bandyti išlaikyti ir savo teksto žiedinę kompoziciją. T.y. – grįžti į jo įžangą ir bandyti sujungti visus recenzuotus kūrinius.

Virtualus P.S. Pagal literatūros pedagogų rekomendacijas.

Taigi. Ką aš pasakyčiau iš savo moteriškos patirties tik pradedančiai ieškoti vyro idealo Saulenei – N.Kepenienės romano 10% improvizacijos pagrindinei veikėjai? Jeigu susidurtumėm ne tik mudvi, bet susitiktumėm ir J. Šikšnelio bei R. Černiausko kūrinių protagonistus?

Pirmiausia pasakyčiau: traukis Tu nuo jų kuo toliau… Abu jie – sẽniai. J.Šikšnelio pasakotojas – dar ir Inos vyras. Pagal nerašytą lietuviškos etikos kodeksą jis yra Tau jau miręs… Ar mokėtės Vaižgantą?.. Va R.Černiausko protagonistas lyg ir nevedęs… Bet Tau tik šešiolika, o jis tiek moterų perėjęs – tegu tik akimis ir liežuviu… Ir taurelės nelenkia… Kai šalia jo dar ir antikinių miškų satyrai… Šlykščiausia, kad jis ir žudo. Už pinigus. Dvasiškai.

O jeigu jie būtų jauni? Šiek tiek už Tave vyresni – kaip ir priklauso vyrams… Aš rinkčiausi Šikšnelio arkliadantį luošą skurduką – pašaipų ir grubų, bet grubų kažkaip ir droviai… Mus vienytų Biblija, skausmas dėl prarastų, nesuspėtų „apmūryti“ namų, pradingusio laiko ilgesys bei kaltės jausmas, kad ir mes, deja, trepojame sielas – tegu tik „baltose lankose“… Patiktų jis man, nes yra absoliuti priešingybė pragmatiškajam Algiui – antrajam Fabijono Grikpėdžio žentui… Ir moka ieškoti deimančiukų – vėlgi kaip Vaižgantas. Vadinasi, jis iš tikrųjų jau apšlakstytas isopu – gyduole. O kai geba kaip seseris suprasti ir ginti net mus… Žinoma, jeigu „apsinešusios“ pačios neišsimurdome nei istorijos, nei partinėse, nei dabartinių orgijų srutose… Bet net ir iš tokių mūsų jis juokiasi tik atlaidžiai… Kaip kad ir R. Černiausko kūrinio pasakotojas… Vadinasi, jau imu kaip ir Tu blaškytis… Tad reikėtų gręžtis į abiejų šių vyrų tėvus. Kad R.Černiausko pasakotojas turėjo labai šviesią mamą, o gal ir tėvą neprastą – aišku kaip dieną. Ir kai jis mamą taip myli – kaip vaikas… Luošas skurdukas autoironiškai graudžiai menkina save, o apie tėvus moka gražiai patylėti – kaip kad tylime apie mirusius, kai per skaudu prakalbėti… Bet ta didžiulė jo girtuoklystės bėda… Tik jei girtas jis yra toks, koks ir vaizduojamas, tai man visai nebaisu. Kas groteskiškai vyksta vonioje, tevyksta (to Tavo metų net ir nesuprasčiau)… Sako ir rašo, jog tai vyrų sveikatai net padeda. Netrukdytų man net girta Erinija, o gal ir Žibutė?.. Kaip ir R.Černiausko Janinos/Akvilės, ar kaip jos ten… …jei neįsirangytų į mano vaikų tėvo širdį, jei begėdiškai neapiplėštų ir žiauriai nesužeistų jų… Dar neužaugintų vaikų… To J.Šikšnelio ir R. Černiausko protagonistai net ir nesupranta – nes jie ir bevaikiai, ir vyrai… Užtat tą jau žinai Tu. Bet ir Tu dar nesupranti, kad tos Erinijos/Akvilės/Janinos ir apdergtų. Pirmiausia apdergtų Tavo vaikų tėvą. O per jį – ir Tavo vaikus, ir net anūkus… Visam jų gyvenimui. Genai, genai, genai!.. – galės jiems bet kas ir bet kada spjauti į veidus. Ir būtinai spjaus – net ir nekaltiems. O tai pagal lietuvišką giminės garbės kodeksą ir yra baisiausia, Saulene…

Vis dėlto, Saulene, aptariamųjų romanų visai neduočiau Tavo amžiaus merginai. Iki vedybų… Voliotis po vyrišką leksiką, po vyriškas aistras… Bet kai jau net darželyje pirmiausia matomi ne vyras, ne moteris, ne žmogus, o mokoma „žaisti“ tik su „sargiais atsargiai“… Kai žmogus net su Aristotelio ar I.Kanto klausimais klojamas tik į „dèbeto“, „krèdito“ ir „kredìtų“ skiltis bei vadybininkų, karininkų ar pedagogų kodeksų lentynas – sužymėtas punkčiukais… Esu tad ne tik atsilikusi, bet ir nepedagogiška. Tiesiog Nemokytoja… O Tu juk turi N.Kepenienę. Blykstelinčią tokiais moteriškos išminties perlais… Toli man iki jos…

Rimantas Kmita

Rimantas Kmita

Alio Balbieriaus nuotraukа

***

kaip rašė Šlaitas –
eilės turi būti
siūbuojanti širdis, o
ne forma
(tą vakarą jis buvo geriausias
poetas),
dabar ir aš vis daugiau
jaučiu siūbuojančią širdį,
jaučiu iki baugulio
kaip vaikystės sūpynę
po beržu
prabundu kasnakt, kai ji
nebeatvaro kraujo iki
pirštų galų,
kai nebegaliu žaist
iki pergalės,
kai padauginu, ir, atrodo,
nutrūks, o niekas manęs nenori
išleisti namo
(niekas nenori manęs išleisti namo)
siūbuojančia širdimi
eičiau tamsiomis gatvėmis
kirsčiau kampus –
per apleistas pievas,
per balas ir kurmiarausius
eičiau,
per stadionus, paverstus šunų
vedžiojimo aikštelėmis,
užėjau neseniai vieną,
vis nedingsta iš akių
tas vaizdas:
žolė sulig juosmeniu,
ant futbolo vartų –
skalbinių vėliavos

***

aš sėdžiu stotelėje šalia turgaus
ant suoliuko prie šiukšlių dėžės
skaitydamas straipsnį haiku ir metų laikai,
vis kas nors ką nors įmeta ton dėžėn, o galiausiai
atsistoja man už nugaros ir žiaumoja kažką,
ir vis mėto kažką tokio šlapio,
nepatogu net žiūrėt, o kvapai čia taip
sumišę, kad sunku pasakyti, bet už tai aiškiai
girdžiu, kaip šalia kalbas porelė:
zajabys ne, sako jis, dirbt nebereikia,
laisvas dabar, o tu irgi juk?
nu jo, bet man jau atvažiuoja, tu tik paskambink,
nepasišiukšlink
man patogu skaityti, nes straipsnis pirmame
laikraščio puslapyje, kur kiti laikraščiai spausdina
vakarykštes sensacijas bei skandalus,
neretai sukeltus mano kartos,
pavyzdžiui, kobės bryanto iš los angeles lakers
arba millos jovovich, kilusios iš ukrainos,
paprastai jie išlipa sausi iš vandens,
kas neskirta tokiems mirtingiesiems kaip mes, ir
aš galvoju, kodėl net animal chanel nerodo
štai šitų man nežinomų vabaliukų,
kaip jiems sekasi krutėti
ant šito miestelio grindinio tarp šampano,
alaus ir degtinės
kamštelių, nuorūkų, saulėgrąžų lukštų, etikečių,
ką jie daro radę štai šituos du dirbtinius briliantus,
besimėtančius čia, prie suoliuko,
būtų tarsi iš žiedo, gal
iš auskarų, ką jie galvoja, kai jie žėri
vos vos prasidedant
rudeniui vis silpnėjančioj saulės šviesoj,
galbūt šiandien netgi pirmoji rudens diena,
nors vėjo dar nėra,
bet kvapas jau randasi, nedrąsus, kiek nustebęs tuo,
ką čia mato,
sunkiai su kuo nors palyginamas,
todėl čia nesukursi metaforos,
kaip ir tam šviesos atspalviui jau
rudens sekmadienio, trumpam pakreipusio
mano kelią bažnyčion, bet ir ten pasirodė,
kad visi skuba,
mat mišios keitė mišias, nedidelis sąmyšis
tarp dar neišėjusių ir jau atėjusių,
aš praėjau pro bažnyčios turgelį, kuriame, regis,
gali rasti visko: nuo maldaknygių ir rožančių iki
rytietiškų pakabukų, smilkalų ir brošiūrų apie tai, ką
satja sai baba galvoja apie Kristų, kurio,
pagalvojau, kičiniai paveikslėliai niekada nevaizduoja
įtūžusio, vartančio prekeivių stalus, kurie
prekiavo tais pačiais blizgučiais, apskritai nevaizduoja
nieko, kas galėtų kelti nerimą, susirūpinimą
ar per didelį keistumą,
pavyzdžiui, ėjimas vandens paviršiumi,
tuose paveikslėliuose viskas sekasi gerai,
o paskutinis atėjimas –
šviesus, giedras ir netgi šiek tiek vangus
kaip ir šitas pirmas
rudens sekmadienis,
o aš dar turiu spėti suprasti, kaip poststruktūralistai
supranta tekstą (ir neturiu supratimo,
kaip tai padaryti per keturias valandas
be stebuklingojo interneto, kurio man niekaip neįveda,
o interneto svetainėse
aš visada palieku diskelius arba neįsirašau
susirinktos medžiagos,
pasiųsdamas ją į šiukšliadėžę),
o paskui eisiu į tinklus,
tai toks rudeninis trumpametražių filmų festivalis,
po kurio grįšiu į tą pačią stotelę,
kur žiba netikri briliantai,
kuriuos lauždami mergaitę nubraukė
nuo švarkelio ar išeiginių džinsinių kelnių jos
svajonių vaikinai
tada, kai jau nebevažiavo jokie autobusai,
o kol kas išgėręs pobažnytinį butelaitį
senu papročiu vadovaudamasis
aš sėdžiu ir laukiu
man vienintelio tinkančio trečio

***

sunku tuo patikėti,
bet štai aš ir vėl ant suolelio,
dabar jau sostinėj,
bene svarbiausioj aikštėj
tarp bomžų, riedlentininkų ir
krentančių lapų po naujais
žibintais valgau ketvirtį viščiuko
užsigerdamas degtine, nes turiu
laukti, nes turiu dar laiko
kaip ir tie 12-14 metų riedlentininkai,
tik iš pirmo žvilgsnio beprasmiškai
bandantys važiuodami pašokti, ore
apversti riedlentę, ant jos nušokti ir
toliau važiuoti, o įsižiūrėjus ima atrodyti, kad
tie paaugliai šitaip bando harmonizuoti pasaulį,
visu rimtumu važinėja, todėl ir neduoda
tam bičui riedlentės,
nes jis važiuotų maivydamasis
prieš savo mergą, griūtų ir viską sugadintų;
jie iš visų jėgų stengiasi įvaldyti
tą lentą ant keturių ratų taip, kad pasaulis
susiklostytų kuo gražiau, kaip ir tos
merginos gatvėje, siekiančios atrodyti
geriau nei ant podiumo,
jos grožiu bando išgelbėt pasaulį, nes kas gi kitas,
jei ne jųjų grožis
kaukši kulniukai, mūsų pasaulį
prie mūsų kala ir vis dar nesam
pražuvę
ir jau man viską bešiurenant
į savo užrašų knygelę, išmargintą hieroglifais
prieina pavargėlis ir taip iš toli pradeda:
ar galiu, atsiprašau,
stengiuosi būti švarus,
bet va, gėda sakyt, nukritau iki pačio dugno,
ar į snukį neduosit, šiaip tai duoda iš karto, vos priėjus,
labai atsiprašau,
bet gal kaip nors, gal galit pačio pačio
pigiausio ėdesio nupirkti
na trūktelėjom dar, susivertė kone iki dugno –
brangus daiktas,
sako, per jį ir nupuoliau,
jis, atseit, buvęs muzikantas,
saksofonistas ir prasigėrė;
studentaudamas dirbo ligoninėj budinčiu,
matyt, iš ten ir tatuiruotė ant kaklo
radom neįtikėtinai pigios dešros, net nežinojau,
kad tokios būna, ir batono, ir, jeigu būtų neįžūlu,
dar pačio pačio
pigiausio alaus, be abejo, ir stipriausio,
išėjęs ilgai spaudė ranką ir rodėsi esąs kone sukrėstas,
kažką šnekėjo, šnekėjo, dėkojo, o aš galvojau,
ar ne pirmą kartą taip pavalgydinau išalkusį,
ir tarsi jau ramesnis, tarsi apsidraudęs
kokioj dangaus kanceliarijoj
nuo piktųjų, kurių jau antra diena baugiai dairaus
iš bankomato netyčia vietoj 200 išsiėmęs 2000 litų,
jau gali sakyti, kad tiesiai svetimo miesto puotai,
o prie kasos, kad krapščiau geležiokus,
atseit, štai koks aš dvasingas, ne tai kad antrus –
paskutinius marškinius atiduodu
na bet man jau reikia palengva slinkti prie teatro,
kur turi pasirodyti mano žmona po spektaklio,
laukiu dabar akies krašteliu žiūrėdamas,
kiek meta tam gitaristui
o štai ir mano išgelbėtasis, žvilgteli į mane, pažįsta,
bet neišsiduoda, kiek atsilikęs gerokai jaunesnis
su kapišonu ant galvos nusmukusiom kelnėm
beveik kaip ir aš
o štai ir sulaukiu, mano žmona net kalbėti nenori,
toks buvo
prastas tasai spektaklis

***

toks nuovargis kažkur iš vaikystės:
vakaro prietema, autobuso variklio vibracija,
sausos, perštinčios akys ir liga – visai netoli
šešėliai bei siluetai ir tas silpnumas
kojose, sąnariuose, šlapias oras ir drėgnas apavas,
autobuso gale – du knarkiantys vyrai tarsi
galingi motorai
stumiantys mus pirmyn
kažkas dar turi jėgų kalbėtis,
brautis per rūką prietemoje,
jau kol grįšiu – tiek ir tebus: tamsa ir švieselės
kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir
atsidurtum namie
ilgas judėjimas – ir vis neateina metafora

***

jis eina
jis eina per gatvę
jis eina jau pačiu viduriu
jo veidas išpuręs
barzda ir plaukai
po žiemos dar nematę vandens
jis eina per gatvę
ir automobiliai net nesignalizuoja
tik sustoja ir laukia
jis eina per gatvę
nors ir neturi kur eiti

Juozas Šikšnelis

Juozas Šikšnelis

Raistas

Iš ciklo „Kelionė su klasiku“

Vytauto Liaudanskio nuotrauka
Knietėjo šią vietą pavadinti žemės išange, nors tai buvo raistas, į kurį atsibeldėme mes, keturi keliautojai, staiga vieną dieną pabudusiu noru pamatyti tai, kas už horizonto. Ne už kordono, kaip daugeliui vilties pilnų ar prakutusių lietuvaičių, o čia pat, gal dvidešimt kilometrų nuo pagrindinio kelio, kuriuo esame įpratę važinėti maksimaliai leistinu greičiu be nenumatytų sustojimų ar posūkių į šalutinius kelelius. Nebent ten dalintų laimę. Pageidautina veltui. Bet taip nebūna, todėl kasdienybės tėkmėje lekiame tuo greitkeliu, kol vieną dieną sakome: stop! Laikas sukti šalikelėn, kur garsi didžiausia, kaip dabar mėgstama sakyti, Europoje pelkė. Taip čia ir atsidūrėme mes, žymus plunksnos meistras su pačia ir aš su savąja, abu nežymūs, kitų šlovės spinduliuose besimaudantys.

Kodėl knietėjo tą vietą pavadinti tiesmukai, bet mįslingai: žemės išangė? Gal kalta tos dienos nuotaika: nuo pat ankstyvo ryto susiniovijau su pačia. Ar reikia aušinti burną, jog dėl niekų? Pakako vieno žodžio, kuris, sudrebinęs orą, pataikė į ausį. Net ne į jautrią vietą, bet abstrakčiai, į ausį. Tiesiog buvo pasakytas ne laiku. Minutę vėliau ar minutę anksčiau, būtų prasprūdęs pro ausis neužkliudydamas nežinia ko. Skamba beprasmiškai, bet tokie ginčai ir barniai irgi neturi prasmės, nes atsipeikėjęs po mirksnio bandai atspėti konflikto priežastį. Spėlioji tarsi spręsdamas kryžiažodį. Bjauriau už barnį be priežasties gali būti tik kvailumas – vienintelė neišgydoma liga. O dažni barniai be priežasties – neišgydomos ligos požymiai.

Žymus plunksnos meistras Jeronimas irgi buvo pametęs pakeliui nuotaiką ir dėl to sutrikęs, nors priežastis pasirodė ta pati – ginčas su pačia. Tokia diena, aiškinomės, atmosferos slėgis, žemės gelmėse vykstantys procesai, saulės blėsimas, užteršta atmosferos ir, ak, ar visas priežastis, kurios nepataisomai suknisa nuotaiką, išvardinsi? Neminint žmonų, pridūrė Jeronimas ir abu nusikvatojom. Ėjome kietai sutremptu takeliu vinguriuojančiu pelkės pakraščiu. Pačios gyvai kažką aptarinėdamos, buvo atsilikę per gerą pusšimtį metrų. Daugybės kojų sutremptą takelio žemę vietomis kilnojo pušų šaknys, primenančios gyvates, kurių, anot šaltinių, čia turėtų būti devynios begalybės. Pelkės, kemsynai, reti krūmokšniai, tarp kurių vietomis blyksėjo vandens akys, pilkšvame ūkuojančiame horizonte susiliejo į vientisą liniją. Raisto plotas, perskaitytas žinyne, pasimetė vienoje iš atminties raukšlių.

Jeigu užmiršti sukernotą nuotaiką, tai liktų nuo pelkės sklindantis salstelėjęs gailių kvapas ir ta iš ūkanotų tolių sielon besiskverbianti migla, ne balzamas, gebantis užglostyti atviras, pūliuojančias ir paslėptas žaizdas, bet iš tolių patininį pilkšvumą praradęs dūmelis, kuris netrukdo nei kvėpuoti, nei gyventi. Tarsi jo nė nebūtų. Iš pirmo kvėptelėjimo, jei galima taip išsireikšti. Čia kaip liga, pajunti ne iš karto, tuo momentu, pagavęs pavojingą užkratą, bet praėjus kuriam laikui. Migla, ne tokia kaip ją siaubo romane nupiešė Kingas, kur kas bloznesnė savo galią parodė, kai mes, priėję lentinį taką, pasukome į raistą ir pasinėrėme joje. Tada ji tapo ne tik matoma, bet ir girdima – atrodė, kad šalia, galbūt po žeme, burzgia galingas variklis. Panašiai jaučiausi vaikystėje, kai mokytojas buvo nuvedęs į hidroelektrinę. Salė pilna gaudesio ir milžiniški pasiutišku greičiu besisukantys skriemuliai. Šis gaudesys buvo ne girdimumo zonoje, bet tarsi šalia. Sunku tai nupasakoti, be to, kelbendriai, sprendžiant iš elgesio, nieko panašaus nejautė: pačios, įnikę į pokalbį, nesidairė nei į šalis, nei po kojomis, nei į tolį, Jeronimas, susiraitęs savo minčių kriauklėje, arba gimdė naujus siužetus, arba sugrįžo ten, nuo ko prasidėjo šis rytas – nuo beprasmiško ginčo su antrąja puse. Neklausiau ir neklausinėjau, ar jaučia galingą gaudesį, kurį, be jokios abejonės, sukelia motoras, gaminantis iš tolių slenkančią miglą. Galvą galėjau guldyti, kad nuskambėtų neigiamas atsakymas, nes pastaruoju metu mano pojūčiai ėmė ryškiai skirtis nuo aplinkinių. Ne todėl, kad ūmai paaštrėjo, ak, ne todėl.

Priėjome liepto galą. Tiesiogine prasme, nors priežodžiui virtus realybe, pasidaro juokinga. Per raistą nutiestas lentinis lieptelis baigėsi kvadratine platforma, aptverta pradėjusiais pūti turėklais. Tarsi šokių aikštelė vaikystės sanatorijoje. Tik čia tarp lentų kyšo žolės kuokštai, aplink kiek akis užmato kemsynai, krūmokšniai, rachito suraityti medeliai ir tas gaudimas ausyse, nepanašus į tų laikų melodijas. Keista ar ne, bet Mėnulio ar Marso peizažas kartu su man vienam girdimu garsu ūmai pataisė nuotaiką. Tarsi išplovė smegenis, visus užkaborius ir visas per dienų dienas susikaupusias sąnašas. Betrūko muštis į krūtinę: ak, koks buvau mulkis, kad pykausi dėl niekų!

Bet neaiškus, neįvardijamas nerimas ėmė smelkti iki pakūnės. Jaučiausi pakliuvęs į spąstus, nes link kietos žemės vedė nepatikimas lentinis lieptas, aplink palios ir kinys, kur žengęs žingsnį atsidursi pragaro prieangyje (gal iš ten tas gaudimas?). Juokas juokais, bet jei kas atkerta kelią į žemyną, ką tada? Pasiraitojus kelnes klampoti, tykštant iš po kojų vandeniui ir burti, kur pataikysi atsistoti? Neurozė, numojau, bet tuo metu sudundėjo lieptelio lentos ir tarp krūmų išniro dvi žmogiškos figūros. Neatrodė grėsmingai, vyras ir moteris, nešina ant rankų katinu. Tiesą sakant, dabar nežinai, iš kurios pusės slypi grėsmė, nes seniai praėjo laikai, kai plėšikai tykodavo pakelėse ar patiltėse, iš čia ir priežodis (nenugalima semantikos trauka), todėl teiginys, kad porelė atrodė taikiai, nieko nereiškė. Mat pamiršau pasakyti, jog raistas, kaip svarbus gamtos paminklas nebuvo lengvai prieinamas kiekvienam to norinčiam, net mes čia pakliuvom tik Jeronimo pažinties, o tiksliau, jo žinomo vardo dėka: raisto administracijoje davė raktą nuo šlagbaumo, kurį atsirakinom, įvažiavom į aikštelę, ten palikom mašinas ir pėstute atėjom iki žemės išangės. Taigi taiki porelė su katinu ant rankų, atrodytų, pakliuvo čia nelegaliai, nes šlagbaumą mes užrakinom, o nuo jo iki aikštelės geras kelio galas. Atėjūnai priartėjo. Tai buvo tamsaus gymio vyriškis, apžėlęs vietomis pražilusia barzda, mūvintis išblukusius šortus, trumparankovius marškinukus, su chaki spalvos kuprine ant nugaros. Jo palydovė buvo tarsi be veido, figūros, rūbų, tik su katinu. Be mistikos, bet joje buvo kažkas, kas neleido atminčiai fiksuoti išorės. Tik katiną, kuris, vos jiems suėjus į platformą, paleistas iš rankų, movė į palias ir ten, įsitaisęs spanguolynuose ir vaivorynuose, budriai mus stebėjo. Tai dar labiau suneramino, nes dabar viena akimi stebėjau atėjūnus, kita – katiną. Tuo tarpu vyras užmezgė gyvą pokalbį su Jeronimu, kurį pažino, nesuprasi, ar iš išsilavinimo ar iš charakteringos plikės. Moterys tarytum susitarusios tylėjo. Lyg musulmoniškoje šalyje, kur jos žino savo vietą.

Pagavau save mintijant, kodėl neatsipalaidavus, nepasidžiaugus vasaros malonumais bei galimybe pabuvoti ten, kur, nugyvenęs daugiau nei pusę gyvenimo ir važiavęs pro šalį keliolika tūkstančių kartų, pirmą kartą atsidūrei. Pirmą ir, be abejonės, paskutinį, nes savo gyvenimo dienoraštyje būsi ties ta vieta padėjęs kryžiuką. Taigi, kas trukdo atsipalaiduoti ir džiaugtis? Atėjūnai, kurie elgėsi taikiai ir nekėlė aiškios, apčiuopiamos grėsmės, išskyrus vaivorynuose tūnantį katiną ir suvokiman netelpančią moters išvaizdą? Barzdočiaus kalbos, rodančios išmanymą apie raistą: vandens kiekiu, sukauptu 7 metrų storio durpių sluoksnyje maitinasi 4 upės, pustomas kopas, spanguoliautojų eibes – gilias brydes ir raisto arealui nebūdingų augalų užnešimą, gaisrų pavojų, kažkada klestėjusį geležies rūdos gavybos verslą, jo augalus, praeitį, ir, svarbiausia, ateitį. Visa tai kėlė šiokį tokį pavydą, nes nežinojau nė pusės tiek, kiek erzino, nes kalbėjo neprašomas ir nepasidomėdamas, ar mums įdomu. Jeronimas, lengvai užmezgantis pažintis – geras rašeivos bruožas, klausėsi, klausinėjo, net pasiginčijo. Ne veltui sakoma, o gal pats sugalvojau, kad rašytojas pažįsta dvigubai daugiau žmonių nei normalus pilietis, mat įskaičiuotini ir jo sukurti personažai, neminint jų prototipų? Nesileidau į kalbas, tiesą sakant, vyrukas į mane nekreipė jokio dėmesio, nors kažkas trukdė įterpti trigrašį. Gal netylantis gaudimas? Dabar prisiminiau, kažką panašaus esu patyręs didelės ligoninės operacinių koridoriuje. Gaudesys, kurio kiti negirdi arba nekreipia dėmesio. Gal ultra garsas? Bet pasirodė, kad moterys, įskaitant ir atėjūnę, besižvalgančią katino, girdėjo gaudimą, nes irgi sėdėjo lyg pagautos.

Durpės raiste kaupėsi metų metus lyg nuosėdos sieloje, bet, anot barzdočiaus, jas iškasus ir pardavus, galima būtų išmaitinti visą Lietuvą. Neaišku, ar ilgam. Tai ne nuosėdos sieloje, kurių niekam nereikia, todėl ir nėra būdų jas iškasti ar išplauti, juo labiau paskui kam nors iškišti.

Jeronimas pašiaušė paskutinius plaukus ant pakaušio ir atgrasiai perklausė: kaip tai iškasti? Barzdočius buvo tarsi raisto velnių prisiėdęs, todėl tyčia erzino užkietėjusį gamtos globėją. Ekonominiai interesai yra viso ko pagrindas ir taip toliau – iki muštynių trūko tik Marytės plauko, bet išgelbėjo katinas, gailiai sumiauksėjęs vaivorynuose. Barzdočiaus moteris isteriškai sušuko, kad jam tikriausiai bus įgėlus gyvatė arba katinuką įtraukė kinis. Mane paėmė juokas, nors aiškiai prisiminiau priežodį: juokas be priežasties – kvailumo požymis. Mūsiškės moterys sujudo tarsi pabudusios iš letargo. Supliuško Jeronimo pasiryžimas ginti gamtą. O atėjūnas nuspyrė batus ir nubrido per kemsynus vaduoti katino, kuris, dėl neaiškių priežasčių vengdamas mūsų, pakliuvo į bėdą. Kokią, nesužinojome, nes aš pasiūliau nešdintis. Eidami lentiniu liepteliu dar ilgai girdėjome gailų kniaukimą, kurį bent mano ausyse lydėjo vientisas miglos prisodrintas gaudimas.

Mindaugas Valiukas

Mindaugas Valiukas

***

chrizantemos aromatas…
apie ką aš
kalbėjau?

***

alus ir kefyras –
tėvas su sūnum prie stalo.
abu su ūsais.

***

sausra
gluosnis nesiekia šakom
vandens

***

ramus arinas.
krentantis gluosnio lapas
stebi:
iš dugno kyla gluosnio lapas

***

rudenio lietūs
obuoliai krenta į
patvinusį ežerą

***

kantriai laukiu
kol klevo lapas paraus.
įdėsiu knygon

***

vėjas rita
šaligatviu liepų lapus
bet dar ne ruduo

***

žiemos vidurys
o vėjas pusto
smėlį

***

žiemos vakaras
vakiškoj knygoj randu
raudoną lapą

***

nuo tavo delno
saldainio popierėlis
lekia drugeliu

***

žiemos saulė
ant varveklio galiuko
pasmeigtas lašas

***

baugu
net žingsnį žengti.
pirmasis sniegas

***

ką tik iškrito
pirmasis sniegas
o jau pripėduota!

***

juodos pėdelės.
pirmuoju sniegu bėga
nematomas katinas

***

viską sujaukė
į vasaros tvenkinį įkritęs
pirmas sausas lapas

***

pasikeitė vėjas
gluosnio lapai kito
kranto link

***

drovu liepaitei
rudenio ryto. išauš
o ji nuoga!

***

rudenio lietūs.
vienas giedras veidas mieste
iš plakato

***

vėjo pakeltas
sklendžia išdidžiai
plastikinis maišelis

***

išvaikęs iškylautojus
lietus pripildė
nugertas taures

***

iki kelių sniege
karuselės
arkliukas

***

vasaros karščiai
kieme šaldytuvas
atdarom durim

***

nukrito paskutinis
klevo lapas.
šiems metams viskas

***

akmuo nekvėpuoja!
bet dar
šiltas