„Kelyje” sklendžia būtis

„Kelyje” sklendžia būtis

Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslai. „Klaipėdos uoste“ (1960).

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Praėjusį penktadienį Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta vilniečio tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslų paroda “Kelyje”.

„Lošėjai“ (1999), „Kristus ir Judas“ (2000) iš ciklo „Kristaus kančios istorija“.
Retrospektyvinis žvilgsnis

Tai jau šeštoji lietuvių tapybos klasiko, garsaus Lietuvoje ir už jos ribų, paroda Klaipėdoje. Pastaraisiais dešimtmečiais turėjome progos dailininko kūrinius matyti įvairiose Klaipėdos parodinėse erdvėse. Tačiau retrospektyvinis naujausio pristatymo charakteris (eksponuojama bene šešios dešimtys paveikslų) suteikia parodai išskirtinumo.

Kelio metafora naudojama, kalbant apie dažno dailininko kūrybos raidą. Ji labai tinka, apžvelgiant platesnį laiko požiūriu kūrybos kontekstą. Šios parodos atveju kelio krypčiai turime papildančią nuorodą – nuo impresionizmo iki konceptualizmo.

„Ženklai I“ (1991). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

Peržengė peizažo rėmus

Labai dažnai A.Stasiulevičius yra tiesiog vadinamas “Vilniaus tapytoju”, dailininku, kurio pagrindine kūrybos tema išlieka Vilniaus miesto motyvai.

Vilnių tapė, tapo ir tapys ne vienas dailininkas. Galime tuos kūrinius vadinti peizažais, patikslinant, kad jie urbanistiniai. Ir tuo nebus nieko pasakyta. A.Stasiulevičiaus kūriniai akivaizdžiai peržengia peizažo rėmus. Kas lemia, kaip atsitinka, kad konkretaus miesto peizažas tampa universalia žmogaus egzistencijos, jo būties metafora?

Prieš „istorijos perrašinėtojus“

Pirmiausia buvo artimiausia miesto dalis – namų ir kiemų sienos, – griūvančios, aptrupėjusios jos daugelį metų pasitikdavo dailininką, klajojantį vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis.

Galbūt jų materialus daugiasluoksniškumas, atveriantis istorijos vyksmą, buvo paskata ieškoti naujų raiškos būdų, panaudojant koliažo principus? Neparankią istoriją norėta nubraukti – ir ant tapybinių sienų atsirado “istorijos perrašinėtojų” atvaizdų fragmentai, skiautės iš senų knygų. Ideologijos sergėtojams to užteko: tapytojas buvo visapusiškai svarstomas ir auklėjamas, nes jo Vilnius vis kažkaip netilpo į optimistinio socializmo kūrėjų miesto rėmus.

Veda žvilgsnį aukštyn

Sienos vedė tapytojo žvilgsnį aukštyn. Ir mes taip pat esame kviečiami pakilti nuo kasdienybės, aprėpti visą miesto panoramą, senojoje dalyje prismaigstytą bažnyčių bokštų bei atokiau išaugusius naujus rajonus.

Konkretaus miesto, įstatyto į tvirtą kompozicijos konstruktą, buvimo šiandien dramatizmas ir istorinės paralelės veriasi spalvų, faktūrų, taupių detalių ir išraiškingos visumos dėka.

Tačiau šis konkretus, turtingos istorijos miestas gali būti suvokiamas kaip abstraktus megapolis, sudėtinga struktūra, įgyjanti bauginančias gyvo organizmo apybraižas. Jo gyvybiškumo, kraupaus alsavimo įspūdį stiprina plati raiškos skalė: horizontalių ir vertikalių dinamiška ritmika, tapybinio paviršiaus daugiasluoksniškumas, kurį praturtina išplėtotas koliažinis principas, spalviniai deriniai. Visuma dekoratyvi, akivaizdžiai muzikali, tačiau skirta ne akiai glostyti.

Klausiant ir ieškant atsakymų, žvilgsnis neišvengiamai kilo aukštyn, į dangų. O jame – žvaigždynai, kurių vardai prikelia tolimus ir tobulus klasikinius laikus. Paprasto aiškumo ilgesys stipresnis greta šiuolaikinio miesto, patiriančio agoniją. Pasitelkus ritminę struktūrą, dailininkui tampa įmanoma gretinti, lyginti arba priešpastatyti paraleles: miestas dangus, dangus – miestas, kasdienybė, laikinumas ir amžinybė.

Nukryžiuoto miesto metafora

Naujausiuose, paskutiniųjų trejų metų paveiksluose, iš kurių ne vienas datuotas 2005-aisiais, atsiranda nauji motyvai. Mintis apie nuodėmę, gailestingumą ir atleidimą, kuri anksčiau slypėjo ritminėse struktūrose, konkretizuojama, įvedant kryžiaus, Nukryžiuotojo temą.

“Kristaus kančios cikle” miesto motyvas suskamba ypač naujai ir netikėtai. Jo magistralės gali klostytis kaip iš paukščio skrydžio pamatytas kryžiaus ženklas, sukuriant įspūdingą plastinę nukryžiuoto miesto metaforą. Pati Nukryžiavimo scenerija A.Stasiulevičiaus kompozicijose vyksta abstrahuoto miesto fone, tampančiame prasmingu skirtingų kultūrinių tradicijų ir jų harmoningos tąsos simboliu.

Praturtino lietuvių tapybą

Galbūt atsakymo į amžiną klausimą apie dailininko misiją paieškos buvo viena iš priežasčių, paskatinusių atsirasti paveikslams, kuriuose interpretuojami žinomi praeities tapytojų kūriniai. Niekada nebuvęs konformistas, dailininkas ir šiandien dažnai pasitelkia groteską, ironiją, vaizduodamas visuomenės gyvenimo grimasas.

Nors A.Stasiulevičiaus kūryba pasižymi ypač stipria individualia raiška, ir paprastame 1960 m. natiurmorte su liaudiška skulptūrėle, ir Vilniaus panoraminiuose ritmuose juntamas XX a. pirmos pusės lietuvių tapybos tradicijų tęstinumas, arsininkų dvasia. Jo kūryba, asmeninės nuostatos XX a. septintajame dešimtmetyje turėjo didelę reikšmę prieškario tradicijų išlaikymui ir tolesnei jų plėtotei, o eksperimentai grynosios formos srityje, nauja peizažo samprata praturtino šiuolaikinę lietuvių tapybą.

Atvėrė nepažintą tapytoją

Atvėrė nepažintą tapytoją

“Jakutsko uostas (1949).

RITA BOČIULYTĖ

Baroti galerija, tęsdama parodų ciklą “XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai”, pirmą kartą Klaipėdoje pristato Kaune gyvenančio aštuoniasdešimtmečio dailininko Pranciškaus Poručio tapybą.

Tik nuotrupos

Parodos atidaryme, kuriame autorius nedalyvavo dėl prastos sveikatos, publikai jis buvo pristatytas kaip nepelnytai užmirštas, nepažintas ir nepripažintas Lietuvos dailės klasikas. Vis dėlto, ar ne per stipriai pasakyta intrigos dėlei? Juolab kad galerijos atsirinktų P.Poručio paveikslų ekspozicija palieka prieštaringus įspūdžius.

Šia apžvalgine paroda tarsi bandoma grąžinti dailininkui skolą už visus jo kūrybos metus ir “ištraukti” P.Poručio tapybą į dienos šviesą. Pristatoma dailininko kūryba (tiksliau – ilgametės kūrybos nuotrupos) nuo 1949 metų iki šių dienų.

Parodoje stengtasi atspindėti ir tapytojo žanrinę įvairovę (peizažai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai), ir skirtingus kūrybos laikotarpius. Visa tai inspiruoja mintis ne tik apie neabejotinus dailininko sugebėjimus, bet ir autoritetus bei įtakas, kurioms jis tapydamas neatsispyrė. Taigi ekspozicija – marga, fragmentiška ir nevienalytė, lyg paveikslus būtų nutapęs ne vienas, o keli autoriai…

Parodos organizatorius dailininkas Isroildžonas Barotis, paklaustas, kur čia, jo nuomone, turėtume ieškoti paties tikriausio P.Poručio, parodė į kampą, kuriame sukabinti tremties metais nutapyti Sibiro peizažai – patys ankstyviausi dailininko darbai. Mat parodos autorius, būdamas vos septyniolikos, 1941-aisiais buvo ištremtas ir penkiolika metų praleido Sibire bei Jakutijoje, kur mokėsi dailės technikume. Ko gero, iš ten grįžęs menininkas sovietmečiu parodų salėse nebuvo labai laukiamas. Gal ir todėl jo studijoje Kaune, kuriame Šiauliuose gimęs dailininkas gyvena nuo 1965-ųjų ir garsėja kaip akvarelistas, dabar tiek drobių, kad nors vežimu vežk. Parodos rengėjai dūsavo, kad iš tokios gausybės labai sunku buvo atsirinkti dvi dešimtis nedidelių paveikslų parodai kamerinėje Baroti galerijos erdvėje. Juolab kad norėta apžvelgti plačiai…

Klasika, bet…

Pranciškaus Poručio paveikslai “Jachtos II” (1980), “Tėvo laikrodis” (1991) ir “Neringa” (2005). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pakomentuoti P.Poručio tapybos parodą Klaipėdos Baroti galerijoje dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius sakė:

– Ji atspindi menininko kūrybos kelią, kuris buvo gana vingiuotas: realistinis Sibiro periodas, paskui ieškojimai ekspresionistinėje lietuviškoje tradicijoje, kuri tuo metu buvo revoliucinga, paskui puoselėjama mūsų Dailės akademijoje. Autorius stengėsi būti toje pačioje srovėje.

– Kodėl šis dailininkas nebuvo pripažintas, įvertintas iki šiol?

– Galbūt čia svarbus tas faktas, kad P.Porutis gyveno Kaune. Nuo vilniečių, klaipėdiečių, kitų miestų tapytojų kūrybos kauniečių tapyba skiriasi tuo, kad jie sudaro ekspresionistinės, gaivališkos tapybos branduolį. O P.Poručio tapyboje nėra to, kas išskirtų jį iš kitų autorių. Jo darbai turi šiek tiek panašumo tai su vienu, tai su kitu dailės klasiku. Nėra to, kas “užkabina”.

– Tai kuo vertinga ši paroda?

– Bent jau man P.Porutis daugiau žinomas kaip akvarelistas. Baroti galerijos paroda, ko gero, vertinga tuo, kad jis parodytas kaip iš tikrųjų nepažintas tapytojas. Patys tapybos darbai kompoziciškai geri, nutapyti tvarkingai, bet tokia tapyba žiūrovo neveikia. Jos autorius neišsiskiria niekuo, kad galėtų būti įvertintas kaip geras tapytojas.

– Ko jam trūksta?

– Be abejo, originalumo. Kažkokios išraiškos priemonės dominavimo. Kad ir žaidimo su formatu, spalva, faktūra… Trūksta išgryninto ieškojimo. Gal netgi ieškojimo kelio. Nors matyti, kad menininkas tikrai ieškojo, stengėsi…

– Vis dėlto tai “gyva klasika”, ar ne?

– Klasika, bet ne gyva.

Tapybinis debiutas: unplugged

Tapybinis debiutas: unplugged

Dalios Kirkutienės paveikslai „Labirintas“, „Cunamis“. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos koncertų salės fojė – nauja parodinė erdvė uostamiestyje. Kaip jau įsitikinome, – puiki erdvė eksponuoti tapybą. Iškilminga ir jauki aplinka. Čia derėtų bet kokio stiliaus, netgi agresyvesnio ekspresionizmo kūriniai. Pastarasis stilius patinka ir Daliai Kirkutienei. “Tačiau manoji ekspresija vis sugrįžta į save, ir taip dedu dar vieną kvadratinį, tačiau anaiptol ne stichišką potėpį”, – savo pasirinktą kryptį per vernisažą komentavo paveikslų autorė. Ši paroda – dailininkės tekstilininkės D.Kirkutienės debiutas tapyboje.

Renkasi optinį meną

Paveikslai švyti melsvai rusva šviesa. Švyti išplaukusiu, kompiuteryje išdidintą, išsifragmentavusią nuotrauką primenančiu vaizdu. Tarkime, jog autorė pateikia vaizdo užuomazgą, kuri galėtų būti formuojama įvairiomis kryptimis ir būdais.

Dailininkė renkasi optinį meną. Renkasi dėl jo paslankumo, paviršiaus žaismės, dėl paslapties ir iliuzijos, kurią sukuria mirgėjimas. Renkasi dėl galimybės plastiškiau manipuliuoti motyvais – peizažu, žuvimi, augalu, paveiksluose paklūstančiais švytėjimui, jame besiasimiliuojančiais ir sruvenančiais.

Eiliuoja ornamentus

Taip, tai lyriška, intymu, kartais sentimentalu. Bet pakankamai profesionalu. Po plonų tapybos sluoksnių plotais tarsi žvynai slepiasi kiti – žalsvi, melsvi ploteliai. Slepiasi, o čia, žiūrėk, ima ir skaidriau žybteli. Virš jų – kitas sluoksnis, šalia – kitas tonas, ir, žiūrėk, drobė padengiama eiliuotu ornamentu.

Kvadratėlių neonai, tie šviesos negatyvai plokštumą užkloja persišviečiančiu toniniu tinklu. Po jais, už jų – iliuzija. Iliuzija ta kūryba, iliuzija… Taip rašo filosofai. O menininkai žūtbūtinai siekia ją materializuoti. Kitaip argi patikėtume, kad ji egzistuoja?

Tekstiliška ir šilta

Surengusi pirmąją tapybos parodą, D.Kirkutienė nėra naujokė dailėje. Menininkė baigusi tekstilės studijas. Ir tai žymu, kai stebi nuoseklų vaizdinio pynimą, beje, įdomiai kintantį nuo salės apšvietimo. Sakytum, sienas prarėžė, ir liko saulės spindulių smaigai. Bet aš dabar ne apie tai.

Tai geras debiutas. Nors kuklus, tačiau sėkmingas „išėjimas“ į eterį. Kamerinis atlikimas. Tapybinis unplugged („akustinis“ – angl.).

Tekstiliška, jauku ir šilta. Sakytum, autorė iš patirties, improvizacijos į perspektyvą mezga tiltą. Spalvinė lipdyba ir atsargus ėjimas tapybiniais ašmenimis leidžia ateityje tikėtis drąsesnių autorės žingsnių. To ir palinkėčiau, sveikindamas menininkę su debiutu šioje srityje.

“Made in Latvia”: identiteto paieškos globalizacijos akivaizdoje

“Made in Latvia”: identiteto paieškos globalizacijos akivaizdoje

Latvis skulptorius Maris Grosbahsas poliuretaniniuose reljefuose įkūnijo tikslias, bet gerokai padidintas savo paties veido fragmentų bei apgamų kopijas.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta jauno skulptoriaus iš Latvijos Mario Grosbahso paroda “Made in Latvia” (“Pagaminta Latvijoje”).

Jos autorius dar žinomas kaip Latvijos dailės akademijos dėstytojas, „ROJOS“ keramikos simpoziumų organizatorius bei prestižinės Rygos skulptūros kvadrienalės (2004) techninis direktorius.

Stebina ir gąsdina

Paroda išsiskiria gana tiesmuku dviprasmiškumu ir atviru nuogumu (pastarojo anaiptol visiškai nesiejant su erotika ar seksualumu). Kita vertus, ekspozicijai drąsiai galėtume prisegti etiketę “mokslinė studija”. Tad kurgi slypi kaimyninės šalies šiuolaikinio meno pionieriaus intriga?..

Žiūrovo juslės suvirpinamos nuo pat pirmo susidūrimo su savotiškai nerangia aštuonių bareljefinių plokščių ekspozicija. Tik įžengęs į tamsią, vos kelių virš darbų besiskleidžiančių šviesos srautų nutviekstą patalpą pajunti nesvarumo būseną. O gal nejaukumą, būgštavimus, nesusipratimą?.. Keliasluoksniai rusvai gelsvi planšetai ir juos lydinčios makrofotografijos tampa savotiškais rebusais, kvizais, kurie tuo pat metu ir keri, kelia nuostabą, ir gąsdina bei formuoja pirmapradį dygaus šleikštulio jausmą.

Apnuogina ne tik veidą

Šis M.Grosbahso projektas – diplominio darbo, apginto JAV, tolimesnė plėtotė. Kaip apibūdina pats autorius, tai – žmogaus identiteto ir jį supančios fiziosociologinės, politinės, mitinės, informacinės ir kultūrinės žmonijos aplinkos studija.

Strategiškai ir populiariai madinga globalizacijos tema Mario parodoje skleidžiasi netikėtame identiteto paieškų lauke – žmogaus veide. Tuo būdu formaliai menininkas suderina popartines nuotaikas, masinio vartojimo produktą ir absoliučiai priešingą intymaus, asmeninio gyvenimo plotmę.

Atskleisdamas kiekvienam savo paties veido topografiją, Maris rizikuoja apnuoginti dar daugiau. Šiuo atveju rizika pateisinta. Eksploatuojama vizualiai įtaigi forma tampa drastiška išpažinties akimirka, ritualine medžiaga ar paparaciškai naudinga informacija.

Apgamai iš arti

Taigi ekspoziciją galima įvardinti kaip tam tikrą tyrimą. Pavyzdžiui, vienam Mario objektai gali asocijuotis su kalnais, Mėnulio paviršiaus krateriais, kitam – su vaškinių figūrų muziejaus eksponatais, trečiam – reflektuoti biologinius eksperimentus.

Bet po kelių akimirkų supranti, jog iš tiesų matai į išorę išverstą vidinį, dažnai žmogaus visokeriopai slepiamą veido inkliuzą – gerokai padidintus apgamus ir įvairius veido fragmentus. Tikslios pastarųjų kopijos įkūnijamos poliuretaniniuose (paties dailininko išrasta medžiaga, kurią reikėtų traktuoti kaip tam tikrą inovaciją) reljefuose.

Kopija šiuo atveju veikia kaip lygiateisis asmens veido liudininkas, galbūt netgi daug tikresnis už greta fotografijose įamžintas “realias” veido detales (tikra postmodernistinė pozicija!). Sofistikuota ir įdomi pusiausvyra, bet svarbiausia – “techniškai ir estetiškai nuostabi!” (prof. Tonis Majus (Tony May).

Veda žemėlapis

Pasak parodos kuratoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, “reprezentatyviai pateikti  kūriniai imponuoja fiziologiniu natūralizmu ir jo estetizavimu, beveik renesansiniu dėmesiu detalei”. Tuo būdu formuojamas savotiškas kamufliažinis atvaizdo išviešinimo fenomenas, kuris, viena vertus, yra kruopščiai slepiamas, betgi trokšta būti atrastas (ir/arba suprastas) ir identifikuotas.

Taip sukuriama siurrealistinė atmosfera – matai objektus, kurių realiai tokiu masteliu be specialių prietaisų pamatyti neįmanoma. Savotiškas žaidimas su holivudinės produkcijos refleksija: “Brangioji, aš padidinau savo apgamus”. Esamos neesamos būties refleksija. Ironiškas mentalinis ir kultūrinis labirintas, kuriame nepasiklysti padeda žemėlapis – milžiniškas paties autoriaus veido atvaizdas, eksponuojamas salės centre.

“Pagaminta pasaulyje”

Apgamas, kaip ir piršto atspaudas, – labai asmeniškas personalinės identifikacijos ženklas. Taip M.Grosbahsas kuria patį intymiausią autoportretą, kurio pašonėje kybo klausimas: “Kas aš esu?”.

Tačiau kiek pastarasis realizuojamas „Made in Latvia“ perspektyvoje? Ar gali menininkas per pastarąsias veido “puošmenas” formuluoti identiteto su savo tauta klausimą? “Ar tikrai nuo pasaulinio pripažinimo menininką skiria tik DNR ir pilietybė?” (I.Kazakevičius).

Identiteto apibrėžtis ribojama kelių faktorių – rasinės, tautinės, religinės, politinės, socialinės, mentalinės, kultūrinės bei kitų savivokų ir saviraiškų.

M.Grosbahsas parodoje eksploatuoja tik genetiškai paveldėtus kodus ir atsigręžia į pačias tautos ištakas. Bet juk lygiai taip pat, antrinant parodos kuratoriui, nepaprastai aiškiai ir lakoniškai, tačiau labai efektingai išreikšta koncepcija, natūros imitacija sintetinėmis medžiagomis ir preciziškas atlikimas (“hand made” – aut. past.), teigiantys šiuolaikinio menininko kalbos universalumą, galėtų būti traktuojami ekspozicijoje “Made in the world” (“Pagaminta pasaulyje”).

Vadinasi, nors M.Grosbahso paroda imponuoja savo atraktyvumu, iš tiesų tolygiai skleidžiasi ne tik Latvijos, bet ir visos Europos bei pasaulio kontekste.

Gatvės menas skverbiasi iš pogrindžio

Gatvės menas skverbiasi iš pogrindžio

Pernai šalia Klaipėdos automobilių turgaus esančioje teritorijoje įvyko pirmasis tarptautinis grafitų čempionatas, kuris privertė visuomenę dar kartą prisiminti grafitininkus. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

ARNOLDAS REMEIKA

Vieni juos vadina chuliganais, vandalais, nenaudėliais. Kiti žavisi jų piešiniais, organizuoja jų darbų parodas, finansuoja čempionatus. Vieni uostamiesčio savivaldybės atstovai keikia juos dėl miesto niokojimo, kiti nuoširdžiai stengiasi jiems padėti. Abejingų grafitų menui nėra. Tačiau yra dilema – kur riba tarp keverzonių ir meno, kokius pastatus galima marginti spalvingais piešiniais, o kokių – ne, ir kas turi privilegiją keisti miesto veidą, o kam dar reikėtų pasimokyti. Visi kalbinti pašnekovai sutiko tik dėl vieno – grafitams reikia specialios erdvės, o jų piešėjams – juos vienijančios organizacijos.

Paišė užmiestyje

Gabiems grafitininkams apmaudu, kad priešiškai nusiteikusi visuomenė juos tapatina su naktimis miestą niokojančiais mažvaikiais. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Pirmieji grafitai atsirado 6 dešimtmečio pabaigoje ant Filadelfijos (JAV, Pensilvanijos valstija) pastatų. Kaimyninėje Lenkijoje grafitai išpopuliarėjo 8 dešimtmečio pabaigoje, o Rusijoje bei Ukrainoje – tik prieš kelerius metus.

Klaipėdą šis judėjimas pasiekė tik 1995-aisiais. Kaip tik tuo metu vis daugiau jaunųjų klaipėdiečių pradėjo domėtis hiphopo kultūra, o grafitai yra šios kultūros sudėtinė dalis. Vieni pirmųjų grafitų dailininkų savo gabumus demonstravo tuometiniame klube „Prieplauka“, pirmoje, dabar nebeegzistuojančioje hiphopo gerbėjams skirtoje parduotuvėje „Shock“. Jaunimas piešė ir ant dabartinį restoraną „Memelis“ kadaise juosusios tvoros.

Pirmieji dailininkai jau seniai nebepiešia – šiuo metu jie studijuoja architektūrą, muziką, dizainą.

1997-aisiais susibūrusios grafitininkų komandos „Fat Cru“ narys Denisas Potašnikovas pasakojo, kad pirmąjį savo grafitą jis nutapė už miesto ribų – ant statybinio objekto. „Man buvo gėda iškart piešti mieste, kaip tai daro daug nesubrendusių vaikinų. Jie ir gadina grafitininkų reputaciją“, – aiškino dvidešimt ketverių Krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos absolventas. Pasak vaikino, geriausia praktikuotis statybose, savo namuose arba rūsyje.

Trūksta dėmesio

Paprašytas paaiškinti, koks skirtumas tarp piešinių ir keverzonių, kuriuos kiekvienas klaipėdietis mato ant miesto pastatų, skulptūrų, tvorų, D.Potašnikovas sakė, kad keverzonės – mažamečių darbas. „Jiems trūksta dėmesio. Jie nori įrodyti tikriems grafitininkams, kad irgi ką nors sugeba. Tokie žmonės ir privertė daugelį pasišlykštėti grafitais“, – teigė pašnekovas.

Pasak D.Potašnikovo, akį draskantys parašai – viena grafitų rūšių, tačiau Klaipėdoje tik nedaugelis moka gražiai pasirašyti ant sienos. „Ir žmonėms priimtinesni dideli spalvoti piešiniai“, – įsitikinęs grafitų dailininkas.

Vaikinas tvirtino, kad tikrieji grafitininkai nėra vandalai, o tik gabus jaunimas, kuris nenori gyventi tarp pilkų, negražių sienų. „Tokiu būdu bandome išreikšti savo emocijas ir fantazijas. Taip reaguojame į daugelį dalykų – meilę, politiką, muziką“, – aiškino D.Potašnikovas.

Spėjo pasprukti

Legaliai paišyti ant pastatų galima tik Kuboje. Įstatymai grafitininkų atžvilgiu nėra griežti ir Pietų Europoje bei JAV. Vokietijoje įstatymai labai griežti, nes ten masiškai paišoma ant traukinių vagonų. Prancūzijoje policijoje dirba specialūs pareigūnų būriai, kovojantys su „traukinių vandalais“.

Už sienų gadinimą nemažomis baudomis baudžiama tik Didžiojoje Britanijoje.

„Lietuvoje baudos – taip pat nemažos. Vieną kartą vos nepričiupo ir manęs, bet spėjau pasprukti“, – sakė D.Potašnikovas.

Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Albinas Strumyla „Klaipėdai“ sakė, kad nubausti grafitininkus, ypač nepilnamečius, yra sudėtinga. „Gali būti skirta bauda tėvams už vaikų nepriežiūrą ir viskas“, – sakė A.Strumyla.

Anot policijos atstovo, pilnamečius dailininkus galima bausti už turto sunaikinimą. „Jeigu pastato savininkas parašys pareiškimą, gali būti keliama byla. Galima teikti ir civilinį ieškinį. Tokiu atveju grafitininkas turės atlyginti nuostolius. Jeigu žala didelė, įmanoma iškelti net baudžiamąją bylą“, – tvirtino A.Strumyla. Jis negalėjo pasakyti, kiek tokių bylų buvo iškelta Klaipėdoje, ir pripažino, kad pareiškimus nukentėjusieji rašo retai.

Nuolat valo

Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė pasakojo, kad labiausiai grafitininkai mėgsta niokoti skulptūras, tvoras, savo auka buvo išsirinkę ir Muzikos centrą. „Ačiū Dievui, kad restauravome pastatą. Šiaip mokesčių mokėtojams nuo pastatų sienų valyti grafitus kainuoja nemažus pinigus – per metus šiam tikslui skiriama maždaug 25 tūkst. litų“, – tikino savivaldybės pareigūnė.

I.Šakalienė sakė, kad neretai sulaukiama skambučių ir iš nepatenkintų miesto gyventojų. Skyriaus darbuotojai nuolat fiksuoja naujus vandalizmo atvejus, siunčia darbuotojus nuvalyti piešinius.

Pasak valdininkės, grafitams skirtose vietose miesto centre yra šaunių piešinių. Todėl ir ateityje reikėtų ieškoti specialių vietų, kuriose būtų leidžiama paišyti.

Paklausta, ar jai pačiai patinka grafitai, I.Šakalienė atsakė: „Be abejo, ne. Man patinka švarūs namų fasadai, o ant palangių – gražios gėlės“.

Piešiniai ant kartono?

Vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis mano, kad viskam turi būti savo vieta. „Žinoma, draudimais nieko nepasieksime, todėl reikėtų skirti jaunuoliams konkrečią vietą, kurioje jie galėtų reikštis. Kad ir ant kartoninės plokštės, kuri vėliau tam tikrą laiką galėtų būti eksponuojama miesto centre“, – svarstė M.Petrulis.

Savivaldybės darbuotojas nesuvokia, kodėl reikėtų atkreipti dar didesnį dėmesį į aptriušusius namus ar tvoras. „Dėl jų ir taip gėda, kam juos dar labiau išryškinti? Chaoso mieste neturi būti“, – teigė vyriausiasis dailininkas.

M.Petrulio manymu, patys grafitininkai turėtų burtis į oficialią organizaciją, kuri būtų atsakinga už savo piešinių meninę kokybę ir rūpintųsi savo narių darbo sauga. „Užsimano moksleiviai piešti. Ir turime jiems leisti? Tegul pirma pasimoko iš vyresniųjų grafitininkų arba eksperimentuoja ant tėvelių namų sienų“, – griežtą poziciją dėstė M.Petrulis. Jis stebėjosi, kodėl grafitininkai nesiburia į didelę organizaciją, nerašo projektų, nesiekia pripažinimo. “Galėtų organizuoti išmargintų plokščių parodas, supažindinti su savo darbais visus klaipėdiečius“, – siūlė išeitį vyriausiasis miesto dailininkas.

Iki šiol keliems menininkams jis leido piešti pietinėje miesto dalyje. Kai kurie grafitininkai piešė dėl vietos susitarę ir su namo bendrija, rinko gyventojų parašus.

Be iniciatyvos

Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Gintautas Minelga teigė, kad per vienerius jo darbo metus į jį ne kartą kreipėsi šio judėjimo atstovai. „Dažniausiai tai buvo pavieniai menininkai, kurie atėjo dėl konkrečių projektų. Raginau burtis į visuomeninę organizaciją, tačiau jie neskuba“, – konstatavo G.Minelga.

Savivaldybės tarnautojas kvietė jaunimą netingėti kreiptis į jį konsultacijų dėl konkrečių ilgalaikių ar trumpalaikių projektų. „Aiškiai suvokiu, kad tikrieji grafitininkai ir pasirašinėtojai ant pastatų – du skirtingi dalykai. Manau, kad pastarieji prijaučia šiam menui, bet neturi įgūdžių gražiai piešti. Gal organizacija galėtų užsiimti jų švietimu?“ – svarstė G.Minelga.

Jaunimo reikalų koordinatorius tiki, kad smulkių chuliganų fenomenas išnyktų, jeigu juos imtų globoti tikrieji grafitininkai, būsima jų organizacija ir šį meną populiarinantys projektai.

Rodys vaikams

Grafitų dailininkas D.Potašnikovas mano, jog daroma viskas, kas įmanoma, kad visuomenės požiūris pasikeistų. Praėjusių metų liepą Klaipėdoje buvo organizuotas pirmasis tarptautinis grafitininkų čempionatas. „Jis praėjo gana sėkmingai. Šiais metais toks pat vyks Vilniuje. Nepasirinkta Ryga arba Talinas. Tai įrodo, kad mūsų šalyje grafitų kultūra yra stipri. Jeigu vaikai nesugadins naujų pastatų, po trejų ketverių metų pasieksime aukštą lygį. Nenorime pyktis su valdžia“, – dėstė D.Potašnikovas.

Jis mano, kad visuomenės nuomonė turėtų keistis, nes Klaipėdoje atsiranda vis daugiau profesionalių grafitų meistrų, kurie nori piešti, dalyvauti čempionatuose, parodose. „Anksčiau bijojau, kad niekas nebepaišys, jeigu mūsų komanda pasitrauks. Buvau neteisus. Dabar ramiai galiu palikti šį užsiėmimą, nes žinau, kad uostamiestyje yra daug gabių jaunuolių, kurie propaguos šią kultūrą“, – sakė vaikinas.

Neseniai buvo išleistas ir lietuviškas DVD „Unity“, kuriame galima rasti medžiagos iš minėto „Write4Gold“ čempionato bei grafitų parodos Klaipėdos dailės parodų rūmuose. „Nusprendėme įamžinti šiuos renginius, kad galėtume parodyti savo vaikams“, – sakė vaikinas.

Gyrė ir vyresnieji

Patyręs grafitų dailininkas Denisas Potašnikovas atsiribojo nuo Klaipėdos pastatus niokojančių chuliganų ir teigė esą tikrieji grafitininkai yra civilizuotas jaunimas.

Pernai rugpjūtį vykusios parodos organizatorius Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas sakė jaučiąs silpnybę didelėms apipaišytoms sienoms. „Gerai atliktas toks menas yra įtaigus, atkreipiantis į save dėmesį ir pagyvinantis monotoniškus „miegamuosius“ rajonus“, – įsitikinęs jis.

D.Vaičekausko teigimu, užsienio šalyse tokios parodos nieko nebestebina, o Lietuvoje tai buvo pirmasis grafitų meno pristatymas parodinėje erdvėje. Parodos organizatorius teigė, kad apie jos svarbą ir būtinumą kalbėjo ne tik jauni, bet ir vyresniosios kartos menininkai, savivaldybės atstovai.

„Kultūringi, sąmoningi bei įžvalgūs žmonės suvokia, kad grafitai – tai menas, kurio dėka pilki miestų kvartalai įgauna spalvingą, originalų veidą. Tai yra neatsiejama miesto kultūros dalis“, – sakė D.Vaičekauskas. Menininkas tvirtino, kad grafitų menas Klaipėdoje neišnyks, nes autoriai turi tiek idėjinės potencijos, jog jiems galėtų pavydėti net profesionalūs menininkai.

Neigiamą visuomenės požiūrį į grafitus D.Vaičekauskas įvertino taip: „Visada atsiras oponuojanti pozicija. Bet tai yra būtina sąlyga kūrybai. O Klaipėda yra marginama ir puošiama. Tikiu, kad ir šiuo metu jaunasis kūrėjas stovi prie sienos ir laukia įkvėpimo. Legaliai“.

D.Vaičekauskas vylėsi, kad kitais metais uostamiestyje pavyks organizuoti tarptautinę grafitų parodą.

Chuliganai trukdo

Menotyrininkė Goda Giedraitytė mano, kad visuomenės pasipriešinimas kyla todėl, jog šiais laikais nebėra aiškios ribos tarp elitinio ir gatvės meno. „Šiandien viskas persipina: džiazo projektuose dalyvauja liaudies muzikantai, gatvės menai veržiasi į parodų sales. Vakaruose tai jau gana senas reiškinys“, – tikino menotyrininkė.

G.Giedraitytė pripažino, kad tarp pačių grafitininkų egzistuoja pasidalijimas į profesionalius grafitų kūrėjus ir tiesiog gatvės chuliganus. Be to, profesionalų yra žymiai mažiau nei „peckeliotojų“. „Tikrasis grafitų dailininkas turi savo techniką, braižą. Jis suvokia, kam ir kodėl kuria. Apmaudu, kad tikriems menininkams trūksta vietos demonstruoti savo kūrinius“, – vertino G.Giedraitytė.

Menotyrininkės teigimu, tik bendras menininkų, savivaldybės atstovų, kultūrinių arba nevyriausybinių organizacijų darbas gali duoti teigiamų vaisių. „Tačiau kol kartu koegzistuos chuliganai ir tikrieji grafitininkai, tol visuomenė bus pasidalinusi į dvi dalis – palaikančią ir kritikuojančią.

O tai tik trukdys profesionaliems menininkams“, – sakė G.Giedraitytė.

Nuo „Duok, duok, duok į snukį“ iki elito kultūros

Nuo „Duok, duok, duok į snukį“ iki elito kultūros

Laima Sugintienė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyriaus vitrinoje nuolat kabo afišos, kviečiančios į pačius įvairiausius renginius: tai susitikimai su knygų autoriais, įvairioms muzikinio gyvenimo datoms pažymėti skirti koncertai, parodos. Balandžio 21-osios vakarą bibliotekos Muzikos skyrius pakvietė į diskusiją „Žmogus ir muzika šiandien“.

Tai pirmasis renginys iš numatyto tęstinio ciklo „Muzika – žmogus – kultūra“. Ciklo sumanytojai – bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Vida Narijauskienė ir doc. dr. Zenonas Rinkevičius, kuris ir vedė pirmąjį vakarą. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Danutė Petrauskaitė, doc. dr. Rūta Girdzijauskienė, doc. dr. Linas Jankus, mokytojas metodininkas Žygimantas Laurinavičius. Maža bibliotekos salė vos talpino gausiai susirinkusią, daugiausia brandaus amžiaus publiką. Apie temos aktualumą bylojo ir tai, kad klausytojai nebuvo pasyvūs stebėtojai: diskusijos dalyviams nuolat buvo užduodami klausimai, nuskambėjo ne vienas pasisakymas.

Paliestas platus temų ratas, pradedant amžinu klausimu, ar muzika daro geresniais, padejavimais dėl smukusio muzikos dalyko prestižo vidurinėje mokykloje, meno ir dvasinių vertybių devalvacijos, menko koncertų lankomumo ir baigiant pagąsdinimais, kad klausantiems roko ar metalo geruoju nesibaigs…

Diskusijos kibirkštį įžiebė vakaro vedėjas, pasiūlęs pasidžiaugti viena didžiausių vertybių – bendravimu bei nukreipęs diskusiją elito ir masinės kultūros santykio svarstymo link. Gana griežtus ir kiek kategoriškus vedėjo teiginius (gal taip norėta pakelti diskusijos temperatūrą?) atsvėrė tolerantiški, diplomatiški pokalbio dalyvių pasisakymai. D.Petrauskaitė teigė, kad kultūros kaita – natūralus procesas, o masinė kultūra yra jos dalis. Svarbu, kad tarp elito ir masinės kultūros būtų išlaikyta pusiausvyra. Panašias mintis išsakė ir R.Girdzijauskienė, pabrėžusi, kad visuomenė negali egzistuoti be masinės kultūros, o šeima, mokykla, visuomenė turėtų imtis didesnio vaidmens, lavinant meninį skonį. L.Jankus teigė, kad menas būtinas dvasinei gyvybei palaikyti, o kaip masinės kultūros pavyzdį dailėje nurodė suvenyrus.

Diskusijai įpusėjus nelabai jaukiai turėjo pasijausti tie keli į biblioteką kelią suradę jaunuoliai, kai ėmė ryškėti, kad ant vienos svarstyklių lėkštės atsidūrė elito menas (tarsi savaime gėris), o ant kitos – masinė kultūra (blogis) ir jos vartotojas – jaunimas (ar tik? Čia D.Petrauskaitei teko stoti ginti A.Šabaniausko). Vakaro leitmotyvu tapo citata iš buvusios gana populiarios jaunimo grupės „XXL“ dainos „Duok, duok, duok į snukį“.

Apibendrindamas diskusiją, Z.Rinkevičius kaip siekiamybę įvardijo elito kultūros platesnę sklaidą ir masinės kultūros kartelės lygio kėlimą.

Diskusiją paįvairino gyva muzika. Koncertavo J.Kačinsko muzikos mokyklos smuikininkė Henrika Kristutytė (mokyt. Valentina Taratunina), pianistės Justina Zažeckytė, Eglė Gibiežaitė (mokyt. Vanda Šarkuvienė) ir Olga Petrova, kurios atliekamas Šopenas skambėjo duetu su mobiliuoju telefonu.

Gegužės mėnesį numatytas antrasis ciklo vakaras „Muzika jauno žmogaus ugdyme“. Galbūt tuomet vertėtų pamąstyti apie tai, kam skirtas renginys, koks diskusijos tikslas, sukonkretinti bei susiaurinti temų amplitudę.

Kitą dieną po diskusijos Klaipėdoje koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras, atvežęs netradicinę programą – D.B.Pergolezio teatralizuotą operos „Tarnaitė ponia“ koncertinę versiją. Pustuštėje salėje mačiau tik dvi vakarykštės diskusijos dalyves…

“Next” festivalis – tas pats ir kitas

“Next” festivalis – tas pats ir kitas

“Vanduo” (Lietuva, Japonija).

“Šlapias viščiukas” (Rusija).

“Sutik mane čia (ten)” (Prancūzija).

”Andas” (Lietuva, Švedija).

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Vilniuje jau antri metai startavęs Nepriklausomas Vilniaus nekomercinių filmų ir videofilmų festivalis, kitaip dar vadinamas “Next festival”, pagal savo pavadinimą turėtų būti visada “kitas”, niekada – tas pats. Koks jis, tas festivalis, ir kuo jis skiriasi nuo kitų trumpametražių filmų festivalių, galės įsitikinti ir Klaipėdos žiūrovai balandžio 27 ir 28 dienomis.

Pakilimo takas

Kad “Next” festivalis kitoks, liudija ne tik jaunų ir ambicingų organizatorių milžiniškas darbas (parengta 5 dienų filmų programa ir kūrybinė laboratorija), bet ir pati (plati) koncepcija. Raktažodis šiam festivaliui, matyt, turėtų būti “nepriklausomas” (po kuriuo gali slėptis daug nepriklausymų). Mat konkursinėje programos dalyje žiūrovai galėjo išvysti įvairiausių žanrų ir stilistikos vaizdo darbų: kompiuterinių, animacinių, fotomontažo principu sukurtų ir siužetinių istorijų, audiovizualinių miksų, klipų, komiksų ir TV parodijų – tikra šventė vaizdo gurmanams.

Kitaip tariant, pristatomos šiuolaikinės filmavimo ir montavimo technikos, madingi eksperimentai, tačiau su polėkiu ir nebūtinai siekiant užsidirbti. Net ir ne itin pastabus žiūrovas galėjo atskirti profesionalų komandos ir vienišo debiutanto darbus – ši įvairovė, matyt, vertinimo komisijai nebuvo lengvas uždavinys renkant geriausią darbą. Aišku tik viena – nepriklausomai nuo mažo biudžeto ar nedidelės patirties, kiekvienam tai galėjo būti pakilimo takas, patenkant tarp trylikos šalių filmų ir videofilmų kūrėjų darbų. Neatsitiktinai savo interneto svetainėje festivalio organizatoriai prisistato kaip „Oro uostas“.

Gyvenimo filmai

Iš lietuvių darbų įsiminė poetiškas Martos Dauliūtės “Andas”, kuriame statiška kadrų kaita ir dinamišku šviesos judesiu sukuriama meditatyvi nuotaika.

Arūnas Eimulis dviejuose savo filmuose bando pažiūrėti į smurtą ironiškai, tarsi iš šalies. Kovinės scenos filme “Gnief drakona” – tai tik kompiuterinio žaidimo parodija. O “Lemties vieškelyje” sukasi hanekiškas (pagal austrų režisierių Michaelį Hanekę ir jo filmą “Linksmi žaidimėliai”) gyvenimo filmas, kurio nepasuksi atgal, norėdamas išvengti šūvio. Tiksliau, filmo juostą pasuksi, pasąmonės filmą prasuksi, bet likimo – ne.

Panašiai elgiasi ir portugalų režisierė Margarida Paiva filme “Laiptų namai” – savo personažės, įkalintos nesibaigiančių laiptų name, tragišką finalą stengiasi vis labiau atitolinti, nuolatos sugrąžindama ją į tą pačią vietą.

Kino matematika

Žavūs sinkretiniai animacijos ir poezijos (Pedro Lino “Stora mergaitė”) bei animacijos ir muzikos (Erikos Monkevičiūtės “Promenade”) darbai primena, kad klasikinės animacijos laikai dar nepraėjo, o kompiuteris tegu sau kuria savo saldžią tikrovę, kaip kad filme “Liselotė neapkenčia lopšinių”.

Tikslieji mokslai ne tik gyvenime, bet ir filme gali tapti iššūkiu: geometrijos, chemijos aksiomos, formulės ir figūros puikiai virsta metaforomis, tačiau kartais tampa ir rimtu žiūrovo dėmesio išbandymu (Augustino Gimelio “Euklido postulatas”, Džiugo Katino ir Junko Igos “Vanduo”, Tado Vidmanto “Metamorfozės”).

Tarp siužetinių filmų įdomus atrodo Amandos Boil “Begalinis viešbutis”, beje, irgi besisiejantis su tiksliųjų mokslų tema – begalybės teorija, o savo socialine utopija ir grotesku primenantis Terio Giljamo “Braziliją”. Čia berniuko akimis stebimas didžiulio viešbučio begalinis plėtimasis – iki tiek, jog nebelieka laisvų kambarių. Ir kalti čia, pasirodo, ne viešbučio savininko matematiniai sugebėjimai.

42 istorijos

Prancūzai Benua Maestras ir Laura Provost lieka ištikimi personažų istorijos papasakojimui, siužeto vingrybėms, o japonas Takeši Kušida ir vokietis Maksas Hatleris eksperimentuoja su judesiu ir šviesa.

Nepaisydami techninių pasiekimų ir kompiuterių eros, “Next” festivalio Vilniuje žiuri nariai ištikimi liko paprastai, neįmantriai ir nepretenzingai, bet, mano manymu, tikrai neprastai istorijai. Pagrindinį prizą gavo estės Margitos Kerdo “Kaimynas” – už subtilią, šiuolaikinius miesto gyventojų bendravimo santykius tyrinėjančią istoriją.

Yra ir daugiau dėmesio vertų filmų bei videofilmų šioje iš Vilniaus atsivežtoje programoje – “Kinopolio” žiūrovai pamatys jų net 42. Ir visus – “Kitame” festivalyje, kurio programa bus rodoma Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) šiandien ir rytoj nuo 18 val.

Klaipėdoje bibliotekos vis dar populiarios

Klaipėdoje bibliotekos vis dar populiarios

AIRIDA JURKUTĖ
Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

Yra tendencija Lietuvos bibliotekų teikiamas paslaugas vertinti kritiškai, pabrėžiant jų žemos kokybės ir netinkamo aptarnavimo aspektus. Tuo tarpu pačios bibliotekos skundžiasi nepakankamu finansavimu ir sparčiai “tuštėjančiomis” lentynomis.

Viešoji I.Simonaitytės biblioteka šiemet pagaliau įsikurs taip ilgai lauktame naujajame bibliotekos pastate. Todėl prieš paliekant senuosius rūmus ir persikeliant į naujuosius sumanyta pasitikrinti, ką apie šios bibliotekos bei jos darbuotojų teikiamas paslaugas mano skaitytojai.

Atsakymai į anketos klausimus ir džiugino, ir liūdino, ir vertė susimąstyti. Džiugino, kad esame reikalingi, liūdino, kad mūsų darbe pasitaiko nesklandumų, susimąstyti vertė skaitytojų pasiūlymai tobulinti darbą.

Akivaizdu, jog viena svarbiausių I.Simonaitytės bibliotekos populiarumo priežasčių – patogi lokalizacijos vieta, svarbu ir kultūringas aptarnavimas bei faktas, kad kitose miesto bibliotekose skaitytojai neranda reikiamos literatūros. Negalime pasigirti skaitytojais „veteranais“, nes kone pusė apklaustųjų bibliotekos paslaugomis naudojasi nuo vienerių iki penkerių metų. Tik 12 proc. apklaustųjų bibliotekoje skaito daugiau nei 10 metų.

Absoliuti dauguma skaitytojų į biblioteką ateina ieškoti tam tikroms užduotims atlikti reikalingų spaudinių. Mažiau nei pusė – siekdami užpildyti savo laisvalaikį – skaityti grožinę literatūrą ir tik 10 proc. apklaustųjų – pasinaudoti internetu.

Didelė dauguma respondentų teigė, kad ieškodami informacijos naudojasi tradiciniais kortelių katalogais, o 43 proc. atsakymus į klausimus randa elektroniniame kataloge.

Žmogiškasis faktorius irgi ne paskutinėje vietoje, todėl 58 proc. apklaustųjų pasitiki bibliotekininko konsultacija. Teikiamos informacijos iš „gyvojo“ šaltinio – bibliotekininko kokybe patenkinti visi atsakinėjusieji į anketą. Bet net 30 proc. skaitytojų prisipažįsta palikę biblioteką sugadintos nuotaikos, likusieji to nepatyrė. Priežastys skirtingos: 35 proc. lankytojų nuotaika subjuro, neradus reikiamų spaudinių. Tik trys respondentai atsakė, kad bibliotekoje buvo nekultūringai aptarnauti, du negavo reikiamos informacijos.

Viešoji I.Simonaitytės biblioteka įsikūrusi penkiose skirtingose uostamiesčio vietose, ir tai žinojo tik trys respondentai. 11 apklaustųjų atsakė, kad bibliotekos skyriai yra vienoje, 18 – dviejose, 20 – trijose, 10 – keturiose miesto vietose. Bibliotekos paslaugos nėra plačiai reklamuojamos, todėl apie jas daugiausia skaitytojų sužino tik apsilankę bibliotekoje, iš „pirmų lūpų“, tai yra bibliotekininko ar informacinių užrašų skelbimo lentoje.

Beveik visi apklaustieji žino, kad bibliotekoje galima kopijuoti leidinius, pasinaudoti internetu ar susirasti informaciją duomenų bazėse. Džiugu, kad 78 proc. apklaustųjų yra patenkinti bibliotekos teikiamomis paslaugomis, o nepatenkintieji nurodo priežastis: naujų spaudinių stoka, pasitaikanti prasta darbuotojų nuotaika, aukšti kopijavimo įkainiai, nepakankamas interneto greitis.

Iš apklausos paaiškėjo, kad per mažai propaguojamos prenumeruojamos duomenų bazės, nes apie jas nieko nežino gerokai daugiau nei pusė apklaustųjų. Kita vertus, dalis atsakiusiųjų nesidomi tuo ir tik 26 proc. apklaustųjų skundžiasi informacijos stoka. Mažoka respondentų lankosi bibliotekos internetinėje svetainėje.

Į klausimą, kokių pokyčių tikimasi bibliotekai persikėlus į naująjį korpusą, atsakyta labai įvairiai. Apklaustieji svajoja apie modernias patalpas, erdvesnes, šviesesnes skaityklas, didesnį kompiuterių kiekį, kavinukę. Mes, bibliotekininkai, nekantriai laukdami dienos, kai peržengsime naujosios bibliotekos slenkstį, kartu su skaitytojais viliamės, kad ten bus jauku ir knygoms, ir žmonėms.

Norvego šokio spektaklyje tapsime “Ligoninės” pacientais

Norvego šokio spektaklyje tapsime “Ligoninės” pacientais

Norvego choreografo Jo Stromgreno šokio spektaklyje “Ligoninė” stiprus realybės jausmas.

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis” šiemet prasidės spektakliu Klaipėdoje. Gegužės 1-ąją Klaipėdos dramos teatro scenoje pasirodys vieno garsiausių Norvegijos choreografų Jo Stromgreno šokio trupė.

Suvažiuos iš 9 šalių

Gegužės 1-ąją Klaipėdoje ir gegužės 3-9 dienomis Vilniuje vyksiančiame 9-ajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje “Naujasis Baltijos šokis – 2005” iš viso dalyvaus 16 šokio trupių ir projektų iš 9 valstybių: Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos.

Į festivalį suvažiuos apie 150 šokėjų, choreografų bei aptarnaujančio trupių personalo. Festivalio renginiai numatyti Klaipėdos dramos teatre ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose.

Geras pažįstamas

Ironišku humoru, nekasdieniu žvilgsniu į gyvenimo kasdienybes pasaulinės publikos dėmesį užkariavęs J.Stromgrenas yra vienas lietuvių publikos mėgstamiausių užsienio choreografų. Lietuvoje jau rodytos jo sukurtos „Vyriškos misterijos“, „Šokis lenkiasi futbolo menui“, „Atvykimas“ (pagal S.Beketo „Belaukiant Godo“). Taip pat matėme jo Karaliaučiaus srityje, Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietovėse sukurtą kino filmą „Maskvos kryptis“. Spektaklių „Ten“ ir „Tok pisin“ premjeros įvyko Vilniuje, Lietuvos šokio informacijos centras buvo abiejų spektaklių koprodiuseris.

Išgarsėjo greitai

Įdomu, jog daugiau laiko skyręs futbolui ir kitiems vyriškiems pasilinksminimams J.Stromgrenas šokiu susidomėjo vėlai – būdamas jau septyniolikmetis. Šokį studijavo keliose privačiose baleto mokyklose Norvegijoje, o flamenką – Ispanijoje, Madride.

1994-aisiais Jo Stromgrenas baigė Nacionalinę baleto kolegiją, šoko keliose šokio trupėse, 1998 metais subūrė savo trupę, bet kūrė ne tik jai.

Norvegijos, kitų Skandinavijos šalių ir tarptautinių festivalių prizais apdovanotas choreografas dažnai kviečiamas dirbti su garsiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis – Norvegijos nacionaliniu baletu, Niurnbergo, Islandijos baletais, Danijos šokio teatru.

2000-aisiais Reino operos teatro Nacionalinio baleto trupė (Prancūzija) parodė J.Stromgreno sukurto „Spragtuko” variantą, kuriame buvo pasakojama apie benamius ir neįgaliuosius.

Skausmo filosofija

Tradiciniuose gyvenimo reiškiniuose Jo Stromgrenas sugeba rasti naujų pusių, nepiktai pasijuokdamas iš įprastinių elgesio bei mąstymo klišių. Keliuose naujausiuose savo spektakliuose J.Stromgrenas jau pažėrė ir nostalgiškų filosofijos nuotrupų, žyminčių savotišką brandą ir kūrybinio kelio modifikacijas. Tokio pobūdžio jo kūriniams priskiriamas ir šokio spektaklis “Ligoninė”, kuris bus parodytas Klaipėdoje. Jo tema – izoliuoti žmonės užmirštose vietovėse.

Įvadiniame tekste pasakojama apie ne itin atokią šalį, kurios provincijos ligoninėje dirba trys seselės.

Tačiau klinikoje nėra pacientų. Dėl nuolatinio motyvacijos trūkumo gali sugriūti herojiškas seselių ryžtas. Tad jos nutaria imtis veiksmų, atlikdamos tai, ką buvo mokomos daryti, – nuskausminti. Tačiau kyla klausimas: kas turėtų savanoriškai sutikti kęsti skausmą, kurį kiti galėtų numalšinti?..

Ką duoda pakaitalai?

“Ligoninės” tema artimai susijusi su pakaitalų daugėjimu šiuolaikiniame gyvenime. Tai veiksmai, kurių imamės, ir daiktai, kuriais naudojamės, kad sukeltų tikro ir pilnakraujo gyvenimo pojūtį. Kaip atlaikyti emocinę sąstingio tuštumą? Paprastai viltis ir ilgesys kurį laiką neblogai sąveikauja. Bet ką daryti, kai ilgesys subyra į gabalėlius, o viltis jau seniai ištirpo?..

Medicinos seselės profesija tradiciškai traktuojama kaip visiškai nekalta ir verta pasitikėjimo. Seselės, pasižyminčios aukštais moralės standartais ir ypatingu pasiaukojimu, ištisus amžius gelbėjo gyvybes, gydė, padėjo – ir teikė viltį. Būdamos skausmo malšinimo žinovės, bet negalinčios nugalėti savųjų kančių, jos tampa apokaliptinėmis visuomenės liudininkėmis.

Anot “Ligoninės” kūrėjo, tai viso labo tik liūdna situacija, kuri gali sukelti norą pabandyti išspręsti problemą. Problemą, kuri netiesiogiai veikia mus kaip stebėtojus – per mūsų kasdienę savigraužą dėl paviršutiniškų pakaitalų.

“Ligoninėje” nešvaru

Spektaklio “Ligoninė” metu scenoje atkuriamas 6-ojo dešimtmečio ligoninės interjeras. Veikėjos, apsirengusios klasikiniais medicinos seserų drabužiais. Realybės jausmą turėtų sukelti tai, kad viskas yra šiek tiek padėvėta ir nešvaru. Itin nešvaru. Vieta, kuri tikėtina turėtų būti labai švari ir aseptiška, realybėje yra padengta purvo, dulkių ir žmogiškųjų išskyrų likučiais. Tačiau veikėjos elgiasi taip, lyg būtų švariausioje pasaulio vietoje, tokiu būdu demonstruodamos neteisingą izoliacijos suformuotą vertinimą.

Spektaklio pagrindas – judesys. Tačiau naudojama ir rusų, prancūzų bei rumunų kalbomis besiremianti nonsense kalba.

Parengė Rita Bočiulytė

Skatins kultūrų dialogą

Skatins kultūrų dialogą

Balandžio 6-ąją įsteigtas Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių fondo Lietuvos tinklas. Jo koordinatoriumi bus Lietuvos institutas.

Tinklo veikloje taip pat sutiko dalyvauti Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, jaunimo organizacijos, Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, Multikultūrinių ryšių centras, taip pat Fondo veiklos sritimi besidomintys aktyvūs žmonės.

Šis Anos Lindh vardo fondas – tai pirmoji bendra Europos Sąjungos dvidešimt penkių valstybių narių ir dešimties Viduržemio jūros regiono valstybių įsteigta ir bendrai finansuojama institucija. Ši partnerystė, skirta kultūrų dialogui bei regionų bendradarbiavimo ekonomikos, socialinėje ir kultūros srityse skatinimui, buvo inicijuota 1995 metais Barselonoje vykusioje viršūnių konferencijoje.

Centrinė Fondo būstinė veiks Aleksandrijoje, Egipte. Pagrindinis Fondo veiklos tikslas – jungti skirtinguose Viduržemio jūros krantuose gyvenančius žmones, organizacijas. Ypatingą dėmesį numatoma skirti žmogiškųjų resursų vystymui, jaunimo veiklai.

Anos Lindh vardo fondas numato savo veiklą kaip trisdešimt penkių tinklų tinklas. Balandžio 18-20 dienomis Aleksandrijoje vykusioje inauguracijos konferencijoje apibrėžtos Fondo bei jo tinklų veiklos programos ir būdai.

“Klaipėdos” inf.