Atvėrė nepažintą tapytoją

“Jakutsko uostas (1949).

RITA BOČIULYTĖ

Baroti galerija, tęsdama parodų ciklą “XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai”, pirmą kartą Klaipėdoje pristato Kaune gyvenančio aštuoniasdešimtmečio dailininko Pranciškaus Poručio tapybą.

Tik nuotrupos

Parodos atidaryme, kuriame autorius nedalyvavo dėl prastos sveikatos, publikai jis buvo pristatytas kaip nepelnytai užmirštas, nepažintas ir nepripažintas Lietuvos dailės klasikas. Vis dėlto, ar ne per stipriai pasakyta intrigos dėlei? Juolab kad galerijos atsirinktų P.Poručio paveikslų ekspozicija palieka prieštaringus įspūdžius.

Šia apžvalgine paroda tarsi bandoma grąžinti dailininkui skolą už visus jo kūrybos metus ir “ištraukti” P.Poručio tapybą į dienos šviesą. Pristatoma dailininko kūryba (tiksliau – ilgametės kūrybos nuotrupos) nuo 1949 metų iki šių dienų.

Parodoje stengtasi atspindėti ir tapytojo žanrinę įvairovę (peizažai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai), ir skirtingus kūrybos laikotarpius. Visa tai inspiruoja mintis ne tik apie neabejotinus dailininko sugebėjimus, bet ir autoritetus bei įtakas, kurioms jis tapydamas neatsispyrė. Taigi ekspozicija – marga, fragmentiška ir nevienalytė, lyg paveikslus būtų nutapęs ne vienas, o keli autoriai…

Parodos organizatorius dailininkas Isroildžonas Barotis, paklaustas, kur čia, jo nuomone, turėtume ieškoti paties tikriausio P.Poručio, parodė į kampą, kuriame sukabinti tremties metais nutapyti Sibiro peizažai – patys ankstyviausi dailininko darbai. Mat parodos autorius, būdamas vos septyniolikos, 1941-aisiais buvo ištremtas ir penkiolika metų praleido Sibire bei Jakutijoje, kur mokėsi dailės technikume. Ko gero, iš ten grįžęs menininkas sovietmečiu parodų salėse nebuvo labai laukiamas. Gal ir todėl jo studijoje Kaune, kuriame Šiauliuose gimęs dailininkas gyvena nuo 1965-ųjų ir garsėja kaip akvarelistas, dabar tiek drobių, kad nors vežimu vežk. Parodos rengėjai dūsavo, kad iš tokios gausybės labai sunku buvo atsirinkti dvi dešimtis nedidelių paveikslų parodai kamerinėje Baroti galerijos erdvėje. Juolab kad norėta apžvelgti plačiai…

Klasika, bet…

Pranciškaus Poručio paveikslai “Jachtos II” (1980), “Tėvo laikrodis” (1991) ir “Neringa” (2005). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pakomentuoti P.Poručio tapybos parodą Klaipėdos Baroti galerijoje dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius sakė:

– Ji atspindi menininko kūrybos kelią, kuris buvo gana vingiuotas: realistinis Sibiro periodas, paskui ieškojimai ekspresionistinėje lietuviškoje tradicijoje, kuri tuo metu buvo revoliucinga, paskui puoselėjama mūsų Dailės akademijoje. Autorius stengėsi būti toje pačioje srovėje.

– Kodėl šis dailininkas nebuvo pripažintas, įvertintas iki šiol?

– Galbūt čia svarbus tas faktas, kad P.Porutis gyveno Kaune. Nuo vilniečių, klaipėdiečių, kitų miestų tapytojų kūrybos kauniečių tapyba skiriasi tuo, kad jie sudaro ekspresionistinės, gaivališkos tapybos branduolį. O P.Poručio tapyboje nėra to, kas išskirtų jį iš kitų autorių. Jo darbai turi šiek tiek panašumo tai su vienu, tai su kitu dailės klasiku. Nėra to, kas “užkabina”.

– Tai kuo vertinga ši paroda?

– Bent jau man P.Porutis daugiau žinomas kaip akvarelistas. Baroti galerijos paroda, ko gero, vertinga tuo, kad jis parodytas kaip iš tikrųjų nepažintas tapytojas. Patys tapybos darbai kompoziciškai geri, nutapyti tvarkingai, bet tokia tapyba žiūrovo neveikia. Jos autorius neišsiskiria niekuo, kad galėtų būti įvertintas kaip geras tapytojas.

– Ko jam trūksta?

– Be abejo, originalumo. Kažkokios išraiškos priemonės dominavimo. Kad ir žaidimo su formatu, spalva, faktūra… Trūksta išgryninto ieškojimo. Gal netgi ieškojimo kelio. Nors matyti, kad menininkas tikrai ieškojo, stengėsi…

– Vis dėlto tai “gyva klasika”, ar ne?

– Klasika, bet ne gyva.

Tapybinis debiutas: unplugged

Dalios Kirkutienės paveikslai „Labirintas“, „Cunamis“. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos koncertų salės fojė – nauja parodinė erdvė uostamiestyje. Kaip jau įsitikinome, – puiki erdvė eksponuoti tapybą. Iškilminga ir jauki aplinka. Čia derėtų bet kokio stiliaus, netgi agresyvesnio ekspresionizmo kūriniai. Pastarasis stilius patinka ir Daliai Kirkutienei. “Tačiau manoji ekspresija vis sugrįžta į save, ir taip dedu dar vieną kvadratinį, tačiau anaiptol ne stichišką potėpį”, – savo pasirinktą kryptį per vernisažą komentavo paveikslų autorė. Ši paroda – dailininkės tekstilininkės D.Kirkutienės debiutas tapyboje.

Renkasi optinį meną

Paveikslai švyti melsvai rusva šviesa. Švyti išplaukusiu, kompiuteryje išdidintą, išsifragmentavusią nuotrauką primenančiu vaizdu. Tarkime, jog autorė pateikia vaizdo užuomazgą, kuri galėtų būti formuojama įvairiomis kryptimis ir būdais.

Dailininkė renkasi optinį meną. Renkasi dėl jo paslankumo, paviršiaus žaismės, dėl paslapties ir iliuzijos, kurią sukuria mirgėjimas. Renkasi dėl galimybės plastiškiau manipuliuoti motyvais – peizažu, žuvimi, augalu, paveiksluose paklūstančiais švytėjimui, jame besiasimiliuojančiais ir sruvenančiais.

Eiliuoja ornamentus

Taip, tai lyriška, intymu, kartais sentimentalu. Bet pakankamai profesionalu. Po plonų tapybos sluoksnių plotais tarsi žvynai slepiasi kiti – žalsvi, melsvi ploteliai. Slepiasi, o čia, žiūrėk, ima ir skaidriau žybteli. Virš jų – kitas sluoksnis, šalia – kitas tonas, ir, žiūrėk, drobė padengiama eiliuotu ornamentu.

Kvadratėlių neonai, tie šviesos negatyvai plokštumą užkloja persišviečiančiu toniniu tinklu. Po jais, už jų – iliuzija. Iliuzija ta kūryba, iliuzija… Taip rašo filosofai. O menininkai žūtbūtinai siekia ją materializuoti. Kitaip argi patikėtume, kad ji egzistuoja?

Tekstiliška ir šilta

Surengusi pirmąją tapybos parodą, D.Kirkutienė nėra naujokė dailėje. Menininkė baigusi tekstilės studijas. Ir tai žymu, kai stebi nuoseklų vaizdinio pynimą, beje, įdomiai kintantį nuo salės apšvietimo. Sakytum, sienas prarėžė, ir liko saulės spindulių smaigai. Bet aš dabar ne apie tai.

Tai geras debiutas. Nors kuklus, tačiau sėkmingas „išėjimas“ į eterį. Kamerinis atlikimas. Tapybinis unplugged („akustinis“ – angl.).

Tekstiliška, jauku ir šilta. Sakytum, autorė iš patirties, improvizacijos į perspektyvą mezga tiltą. Spalvinė lipdyba ir atsargus ėjimas tapybiniais ašmenimis leidžia ateityje tikėtis drąsesnių autorės žingsnių. To ir palinkėčiau, sveikindamas menininkę su debiutu šioje srityje.

Dalia KIRKUTIENĖ. Drugelis. 2005 m. Drobė, akrilas, 80×110 cm. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcija

Klaipėdos dramos teatro kūrybinė trupė šiandien išvyksta į Vokietiją – į kasmetinę tradicinę kelionę pas kolegas. Klaipėdiečių laukia Vokietijos Elmshorno miesto “Dittchenbuhne” teatras.

Jame aktorės Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė balandžio 29-ąją suvaidins šio sezono Klaipėdos dramos teatro anšlaginį Miro Gavrano “Viskas apie moteris” spektaklį, uostamiestyje pastatytą žymios Lietuvos teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės. Klaipėdiečių spektaklį pažiūrėti susirinks ir Hamburgo lietuvių bendruomenė.

Viešnagės Vokietijoje metu bus parodytas ir improvizuotas koncertas, kuriame Marlenos Ditrich dainas dainuos aktorė Nijolė Sabulytė ir kuriuo gegužės 30-ąją klaipėdiečiai atsisveikins su svetinguoju “Dittchenbuhne” teatru.

Abu teatrai jau keturiolika metų palaiko kūrybinius ryšius, kasmet atvykdami vieni pas kitus. Vokiečiai tradiciškai atvažiuos rudenį, mūsiškiai pas juos svečiuojasi kas pavasarį.

Pradės festivalį Lenkijoje

Gegužės 1-ąją Torunėje (Lenkija) Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras atidarys XII Baltijos šalių dailės ir muzikos festivalį „Probaltica“.

Ne pirmą kartą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas tampa vienu pagrindinių kontrabosisto Henryko Gizos vadovaujamo festivalio svečių. Šį kartą maestro Stasio Domarko vadovaujamas mūsų miestą, kraštą ir šalį garsinantis bei reprezentuojantis simfoninis orkestras į Torunėje, Varšuvoje ir Grudziondze vyksiančių koncertų programą įtraukė įvairių Baltijos šalių kompozitorių kūrinius. Orkestras atliks D.Šostakovičiaus 5-ąją simfoniją, švedo H.Alfveno Švediškąją rapsodiją bei vokiečio F.Šuberto Nebaigtąją simfoniją.

Festivalyje „Probaltica“ nuskambės ir lietuvių autorių kūriniai. Nacionalinę klasiką atspindės Eduardo Balsio Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui, kurį Lenkijoje kartu su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru grieš daugelio tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Armonaitė. Šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrybą reprezentuos Alvydas Remesa. Kūrinius diriguos orkestro įkūrėjas ir meno vadovas maestro S.Domarkas.

Atidarę ir pradėję XII festivalį „Probaltica“ minėtuose Lenkijos miestuose, klaipėdiečiai neskubės grįžti namo. Šįkart į festivalio programą įtraukti ir Klaipėdos brass kvinteto koncertiniai projektai, kurie vyks jau pasibaigus Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro gastrolėms.

Viena iš pastarųjų metų „Probaltica“ festivalio naujovių – jungtinis Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertas. Gegužės 7-ąją Varšuvoje, o 8-ąją Torunėje kartu su Lenkijos, Švedijos, Vokietijos, Latvijos, Rusijos ir kitais Baltijos šalių atlikėjais šiame orkestre gros ir penki Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro artistai bei dar keturi muzikantai iš Lietuvos nacionalinio bei Kauno miesto simfoninių orkestrų.

XII Baltijos šalių dailės ir muzikos festivalis „Probaltica“ didžiausiuose Lenkijos miestuose ir prestižiškiausiose salėse vyks beveik visą gegužės mėnesį.

“Šaltas vaikas” nenuvylė

Kaune, “Girstučio” kultūros centre balandžio 6-22 dienomis vyko 27-asis tradicinis festivalis “Lietuvos teatrų pavasaris”, kuriame pasirodė ir klaipėdiečiai.

Festivalyje šiemet buvo parodyta 13 spektaklių, sukurtų Vilniaus, Kauno, Penevėžio, Maskvos ir Klaipėdos teatruose.

Klaipėdos dramos teatras į “Lietuvos teatrų pavasarį” nuvežė režisieriaus Oskaro Koršunovo uostamiestyje prieš metus pastatytą Mariaus von Majenburgo “Šaltą vaiką”.

Nors šis klaipėdiečių spektaklis Kaune buvo rodomas jau trečią kartą (praėjusį rudenį pristatytas Kauno dramos teatre ir tame pačiame “Girstutyje”), jam dėmesys neslūgsta. “Šaltas vaikas” festivalio programoje buvo parodytas balandžio 15-ąją pilnai salei publikos.

Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas “Klaipėdos” dienraščiui tvirtino, kad gana brangiai teatrui kainavęs “Šaltas vaikas” jau su kaupu atsipirko.

Anot direktoriaus, toks pirmas atvejis šio teatro istorijoje, kad tai įvyktų mažiau nei per vienerius metus.

Teatro direktorius šiuo metu ieško finansinės paramos kitam O.Koršunovo spektakliui, kurį režisierius Klaipėdos dramos teatre galėtų pastatyti per šią vasarą. “Su O.Koršunovu jau kaip ir susitarta, beliko smulkmena – gauti spektakliui pinigų”, – sakė G.Pranckūnas. Anot jo, šįsyk O.Koršunovo pasirinkimas vėlgi labai intriguoja.

Kultinis režisierius vėl grįžta prie klasikos – Klaipėdoje ketina statyti norvegų dramaturgo Henriko Ibseno dramą “Laukinė antis”.

“Klaipėdos” inf.

Jubiliejinis „Muzikos pavasaris“ premjeromis nespindėjo

Danguolė Vilidaitė

Rytoj Klaipėdoje nuskambės paskutinis XXX “Klaipėdos muzikos pavasario” akordas. Kulminaciniame festivalio koncerte gros Nacionalinis simfoninis orkestras ir kylanti Lietuvos žvaigždė − pianistas Kasparas Uinskas. Balandžio 6-ąją prasidėjusiame tradiciniame uostamiesčio renginyje jau pristatyti aštuoni muzikiniai projektai.

Kuklus, bet margas

Šiemetinis „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalis, nors jubiliejinis, vis dėlto savo užmojais ir galimybėmis daug kuklesnis nei vilnietiški projektai. Tačiau mums, klaipėdiečiams, neišlepintiems gerais rimtosios muzikos koncertais, šis festivalis visada buvo reikšmingas ir svarbus. Galbūt kaip vienintelė proga išgirsti ir pamatyti geriausius atlikėjus, dalyvauti patiems, lavinti savo muzikinį skonį. (Dabar šiek tiek juokinga prisiminus, kad sovietmečiu festivalio programoje galėjai išgirsti grojant kaimo kapelą, Šiaurės kraštų egzotišką ansamblį, skambant estradinę dainą).

XXX “Klaipėdos muzikos pavasaris” – gana margas: įvairių žanrų kūriniai skirti įvairioms atlikėjų sudėtims, muzika nuo baroko iki šių dienų kompozitorių kūrybos. Tradiciškai jame dalyvavo Lietuvos kamerinis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestrai, žymūs šalies ir užsienio solistai, ryškiausi Klaipėdos miesto kolektyvai. Kiekvienas klausytojas gausioje festivalio programoje galėjo rasti koncertą pagal savo skonį.

Didžiausios intrigos – dvi

Šių metų festivalio didžiausia intriga, manyčiau, buvo du kviestiniai projektai.

Pirmasis − tai amerikiečių kompozitoriaus Džono Kanderio ir dramaturgo, poeto Fredo Ebo sukurtas miuziklas pagal to paties pavadinimo Džo Masterofo pjesę “Kabaretas” (mums žinomas to paties pavadinimo kino filmas su Laiza Mineli pagrindiniame vaidmenyje, 1972 metais įvertintas net aštuoniais “Oskarais”). Jis pripažintas geriausiu praėjusių metų Kauno muzikinio teatro pastatymu (režisierius Aidas Giniotis, dirigentas Julius Geniušas), įvertintas dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ − prestižiniu Lietuvos teatro apdovanojimu.

Antrasis − tai Džiovanio Batistos Pergolezio komiška opera “Tarnaitė ponia” (pirmasis operos buffa žanro pavyzdys muzikoje, pradžioje skambėjęs kaip to paties autoriaus rimtos operos “Nepalaužiamas kalinys” intarpas publikai prablaškyti). Galėjome grožėtis skoningu ir šmaikščiu režisieriaus Nerijaus Petroko pastatymu, vos tik prieš porą mėnesių Valentino dienos proga parodytu Vilniuje.

Pastarajame žavėjo ir stebino pagrindinių atlikėjų Mildos Smalakytės (sopranas) ir Igno Misiūros (baritonas) vaidybinis meistriškumas, taip pat jiems nenusileidžiantis viso orkestro ir jo dirigento Vytauto Lukočiaus žaismingas dalyvavimas.

Demokratiškas D.B.Pergolezio menas anuomet Paryžiaus muzikos pasaulyje sukėlė tikrą audrą − “bufonų karus”. Klaipėdoje kilo kitokio pobūdžio audra − aplodismentų. Publika ilgai nenorėjo atsisveikinti su šio vaidinimo atlikėjais. Tikra festivalio sėkmė, fiesta širdžiai ir jausmams.

Virtuoziškos varžybos su viešnia

Virtuoziškumas, koncertiškumas, tikros varžybos – taip buvo vertinamas Klaipėdos kamerinio orkestro, diriguojamo R.Šerveniko, ir švedės obojininkės H.Jahren koncertas.

Antrasis festivalio vakaras buvo skirtas daug pasaulyje koncertuojančiai tarptautinių konkursų laureatei, žymiai Švedijos obojininkei Helenai Jahren ir Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Robertas Šervenikas, klavesino partiją atliko Vaiva Eidukaitytė).

Virtuoziškumas, koncertiškumas, tikros varžybos – taip apibūdinčiau šį koncertą. Pastebiu vis geresnį orkestro grojimą ir derėjimą, pripažįstu šio kolektyvo naudą Klaipėdos miestui, todėl visai nenoriu smulkintis, vardindama įvairias atlikimo klaidas (kas ieško, tas visada randa).

Įdomiai skambėjo programa, sudaryta iš baroko stilistinės epochos atstovų Johano Pachelbelio, Antonio Vivaldžio kūrinių pirmoje dalyje ir XX amžiaus kompozitorių Heitoro Vila-Loboso bei Osvaldo Balakausko opusų antroje dalyje.

Nustebino netikėtai gera H.Jahren O.Balakausko koncerto obojui, klavesinui ir styginiams interpretacija. (Gal tuo ir patiko, kad priminė lietuvių obojininko Juozo Rimo šio kūrinio atlikimą). Nepriekaištinga technika, nuostabiai pajaustas kompozitoriaus stilius, veržli, net, sakyčiau, šiurkšti šio kūrinio energija.

Poetiška džiazo klasikos gaida

Džiazo dainininkė V.Rusaitytė ir vienas geriausių Lietuvos trombonininkų S.Sasnauskas – pora gyvenime ir scenoje.

Povilas Jaraminas, subtilaus ir rafinuoto garso pianistas, buvo svarbiausias trečiojo festivalio koncerto “Džiazo klasika fortepijonui” asmuo. Didžiųjų džiazo pianistų Erolo Garnerio (niekada neužrašinėjusio savo kūrinių natomis), Bilo Evanso, Džordžo Geršvino muzikos aranžuotės netikėtai buvo perskaitytos ne tik virtuoziška, bet ir labai poetiška gaida.

Fortepijonui taikliai pritarė kontrabosas (Eugenijus Kanevičius) ir mušamieji (Darius Rudis), ryški saksofono improvizacija (Aleksandras Fedotovas).

Gintarės Skėrytės (sopranas) dainavime tikrai profesionaliam atlikimui trūko specifinės džiazo vokalo manieros, didesnio emocinio spalvingumo.

Publikos simpatijas, atlikusi tik dvi dainas, užkariavo koncerto žvaigždutė – tarptautinių konkursų nugalėtoja ir laureatė vienuolikmetė Lina Jurevičiūtė.

Kūrybinį P.Jaramino bandymą – dainą “Kai tu šalia” atliko Skirmantas Sasnauskas (vienas geriausių Lietuvos trombonininkų – naujame amplua!) ir Vita Rusaitytė, pora gyvenime ir scenoje.

Koncertas baigėsi trumpute fortepijono solo improvizacija. Tetrūko nebent džiazo kavinės šiltos aplinkos, gausesnės publikos ir betarpiškesnių jos reakcijų.

Papirko preciziškumu

Ketvirtasis XXX “Klaipėdos muzikos pavasario” vakaras buvo dedikuotas 130-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms. Koncerte buvo atlikti Leipcigo konservatorijos pedagogų Salamono Jadasohno ir Karlo Rainekės (pas juos lietuvių kompozitorius studijavo kontrapunktą ir kompoziciją) bei ispano iš Meksikos Juliano Karilio, studijavusio kartu, kūriniai.

1902 metų Leipcige buvo susibūręs vienas stipriausių to meto kompozitorių ir pedagogų, išugdžiusių ne vieną žymų Europos kūrėją, kolektyvų. Čia atvažiavęs M.K.Čiurlionis pakliuvo į verpetą, kuriame sukosi skirtingi muzikos stiliai, kryptys, idėjos, kultūros ir net epochos. Gal keista, bet koncerte labiausiai įsiminė ne J.Karilio, pasaulyje žinomo mikrotoniniais muzikos bandymais, “Quarteto atonal a Beethoven” (“Atonalus kvartetas, dedikuotas Bethovenui”), o S.Jadasohno Sekstetas Op.100 fortepijonui 4 rankoms ir styginių kvartetui. Šis žydų kilmės Gdanske gimęs kompozitorius buvo mėgstamiausias M.K.Čiurlionio dėstytojas (kūryboje pastebėjau nedidelį stilistinį panašumą). Neįtikino keturių M.K.Čiurlionio Druskininkų preliudų pritaikymas styginių kvartetui.

Programą sudarė ir įdomiai pristatė pianistas Rokas Zubovas (M.K.Čiurlionio provaikaitis). Atliko M.K.Čiurlionio styginių kvartetas (Jonas Tankevičius – smuikas, Darius Dikšaitis – smuikas, Gediminas Dačinskas – altas, Saulius Lipčius – violončelė) bei Sonata ir Rokas Zubovai (fortepijonas). Koncertas, sakyčiau, adresuotas intelektualesniam muzikos klausytojui, mane papirko nepaprastai profesionaliu ir precizišku kūrinių atlikimu.

„Penki vėjai“ vėtrų nesukėlė

Medinių pučiamųjų kvinteto iš Vilniaus “Penki vėjai” (Darius Gedvilas – fleita, Petras Kuraitis – obojus, Antanas Taločka – klarnetas, Paulius Lukauskas – valtorna ir Šarūnas Kačionas – fagotas) pasirodymas žadėtų vėtrų nesukėlė.

Skambėjo Džoakino Rosinio, Antono Reichos, Chulio Medaglios, Žano Fransė ir Vidmanto Bartulio kūriniai.

Atlikimas – geras, tik programa, mano nuomone, nelabai įdomi. Koncerto vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis kaip visada linksmino publiką įvairiomis istorijomis, šmaikščiais posakiais, kartais įpindavo vieną kitą rimtesnį faktą. (Reklama užgožė prekę.)

Prancūziškai rafinuota

Asta Krikščiūnaitė (sopranas), savo karjerą pradėjusi Klaipėdos muzikiniame teatre, pastaraisiais metais daugiau reikšmingų vaidmenų yra sukūrusi užsienyje (2004-aisiais už nuopelnus Estijos kultūrai apdovanota Baltosios žvaigždės ordinu).

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo prancūzų kompozitorių Ernesto Šosono ir Franciso Pulenko vokalinė kūryba, didžia dalimi skirta meilės temai – liūdnai ar žaismingai, paprastai ar dramatiškai, bet visada prancūziškai rafinuotai.

Visus šiuos atspalvius ir dar daugiau savo interpretacijoje atskleidė solistė. Dainuodama bel canto maniera, A.Krikščiūnaitė sugebėjo išgauti nepaprastai subtilias ir šiltas balso spalvas − tai didelis dainininko profesionalumo įrodymas.

Vakaro pokštas – vaikiškai ambicinga aštuoniolikmečio F.Pulenko “Rapsodie negre” (“Juodoji Rapsodija”).

Kaip ir buvo žadėta, kulminacija tapo antroje vakaro dalyje atliktas gruzinų kompozitoriaus Gijos Kančelio “Exil”. Gilus, dvasingas, santūrios emocinės išraiškos ir kontempliatyvaus charakterio kūrinys ne vienam klausytojui, manyčiau, tapo išbandymu. (Tikrosios vertybės nėra “lengvai įkandamos”.)

Solistei talkino kamerinis ansamblis: Valentinas Gelgotas (fleita), Antanas Taločka (klarnetas), Jonas Tankevičius (smuikas), Darius Dikšaitis (smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Saulius Lipčius (violončelė), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas) ir Aušra Kisieliūtė (fortepijonas, sintezatorius).

Bažnyčioje koją pakišo akustika

“Aukuro” choras kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro pučiamųjų grupe, diriguojami R.Šerveniko, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje atliko F.Šuberto Mišias Es-dur. Nerijaus jankausko nuotraukos

Tradicinis “Klaipėdos muzikinio pavasario” dalyvis Klaipėdos mišrus choras “Aukuras” (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) šiais metais kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro pučiamųjų grupe festivaliui paruošė ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje atliko Franco Šuberto Mišias Es-dur. Dirigentas – Robertas Šervenikas, solistai: Rasa Ulteravičiūtė (sopranas), Audra Lingvenienė (altas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Rafailas Karpis (tenoras) ir Gintautas Platūkis (bosas).

Pasirinktas gilus, sudėtingas ir nepaprastai gražus paskutiniųjų kompozitoriaus gyvenimo metų kūrinys. Vertinti šio atlikimo negaliu – dėl netinkamos bažnyčios akustikos balsai keistai susiliejo erdvėje, netikėtai kartais išryškėdavo viena ar kita melodinė linija, tembrinis fragmentas, nešvari solo intonacija. (Beje, Nidos katalikų bažnyčios skliautai dar klastingesni.)

Klaipėdos kompozitoriai tyli

Ir dar. Festivalyje skambėjo tik keli rimtosios lietuvių šiuolaikinės muzikos pavyzdžiai: švedų obojininkė Helena Jahren atliko Osvaldo Balakausko koncertą obojui, klavesinui ir styginiams, medinių pučiamųjų kvintetas iš Vilniaus “Penki vėjai” − Vidmanto Bartulio “Gražuolis garvežys”. Nė vienos naujo kūrinio premjeros, nė vieno Klaipėdos kompozitorių darbo…

Vis dėlto XXX “Klaipėdos muzikos pavasaris”, nors ir nebuvo pats ryškiausias, įdomiausias ar “festivališkiausias” ilgoje savo gyvavimo biografijoje, šiais metais vėl mums padovanojo daug įsimintinų akimirkų ir netikėtų atradimų.

Balandžio karštligės diagnozė – šokis

Kauniečių šokio teatras “Aura”, balandžio 5-ąją pasirodęs Klaipėdos dramos teatre, vėlgi imponavo ištobulinta šokėjų technika, tiesiog gimnastiška jų kūno plastika ir ypatingu muzikalumu.

VIOLETA MILVYDIENĖ
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Kiekvieną pavasarį, ypač balandį, atgijus gamtai, uostamiestyje pagausėja įvairių koncertų, konkursų, festivalių. Ne išimtis ir tai, kas vyksta šokio pasaulyje. Juolab kad šiuo gražiu metų laiku – balandžio 29-ąją pažymima Tarptautinė šokio diena, pradėta minėti 1981 metais Suomijoje. Tai diena, kuri suartina visus pasaulio šokio žmones. Šiandien šokis lenkiasi žiūrovui. Jis prabyla žmogaus kūnu į žmonių širdžis, protą ir vaizduotę…

Jau pirmąją šio mėnesio savaitę uostamiesčio šokio gerbėjus ,,palepino” gastroliniai spektakliai – A.Cholinos šokio teatro ,,Moterų dainos” ir dvi šiuolaikinio šokio trupės ,,Aura” kompozicijos. Kiek vėliau Šilutėje ir Klaipėdoje įvyko vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivaliai, apie kuriuos taip pat maga parašyti – pasidalinti nors minčių nuotrupomis.

A/CH ,,Moterų dainos”

Šio šokio spektaklio premjera įvyko dar 1998-aisiais Nacionaliniame dramos teatre. Per septynerius gyvavimo metus jis buvo epizodiškai rodomas ir itin gausiai lankomas. Apkeliavęs ne vieną šalį, dalyvavęs tarptautiniuose festivaliuose, balandžio 4-ją sugrįžo į mūsų Žvejų rūmų salę.

Laikui bėgant, pakito šokėjų ir aktorių sudėtis, tačiau pats A. Cholinos kūrinys, kuriame dominuoja vidinis moters pasaulis, išliko toks pat nostalgiškas, plastiškas ir įtaigus.

Nors jame nėra ypatingos dramaturgijos, tačiau, sukomponuotas iš solo, duetinių, kelių masinių šokių, spektaklis turi vieną siužetinę liniją. Ją kuria skambančių Marlenos Ditrich dainų, choreografijos, režisūros bei scenografijos (M.Jacovskis), kostiumų, šukuosenų ir grimo (J.Statkevičius) sinkretizmas.

Ekspozicijoje iš denio tiesiai į apleistą karo metų prieplaukos kavinę su trimis besiilsinčiais padavėjais išnyra 18 moterų tamsiais ilgais paltais ir lagaminais rankose. Jos paeiliui pasakoja apie meilę, nusivylimą, vienišumą, ilgesį, svajones…

Tiesa, kai kurie fragmentai, ypač duetai, panašūs savo išorine forma, šokio stilistika ir leksika, bet skiriasi moters charakterio bruožų, emocinės būsenos atskleidimu.

Pačiais stipriausiais laikyčiau du monologus – ypač jaudinantį, giliai jausmingą Teodoros – A.Gineitytės šokį ir jam kontrastingą, utriruotai komišką R.Valiukaitės solo.

Visame vilniečių spektaklyje vyrauja harmoninga grakščių baleto artisčių kūnų kalbos ir dramatinės aktorių vaidybos sintezė. Manyčiau, tai ypač naudinga patirtis ir tiesiog malonumas atlikėjams, o būtent todėl ,,išlošia” ir žiūrovai – jie gauna savąją dvasinio peno dozę.

,,Auros” aura

Balandžio 5-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo parodyta šokio teatro iš Kauno “Aura” dviejų dalių vakaro programa – šveicarų choreografės Klod Janos Roulin (Claude-Yane Roulin) kompozicija ,,Po audros”, įvardinta modernaus džiazo stiliaus kameriniu baletu, ir šios šiuolaikinio šokio trupės vadovės B. Letukaitės sukurtas spektaklis ,,Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės”.

Pirmasis – nebe naujas darbas, pasižymintis ypatingu muzikalumu bei ekspresyviai perteiktomis solistės (Lina Navardauskienė) išgyvenimų spalvomis.

Elitinio šiuolaikinio šokio spektaklis ,,Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės” (antroji pavadinimo dalis man nesuprantama) prieš porą metų Kaune buvo parodytas kaip eskizas, dabar kardinaliai transformuotas. Jau dalyvauta festivaliuose Vokietijoje, pelnė įvertinimus šiuolaikiška choreografija (už ją B.Letukaitė apdovanota Lietuvos teatrų sąjungos Kauno skyriaus įsteigtu ,,Fortūnos” diplomu), įspūdingo apšvietimo ir videoprojekcijos darna.

Choreografė savo kūrinyje ,,kvestionuoja globalius bendražmogiškus konfliktus, kylančius dėl teritorinių, politinių, socialinių, lyčių ir galų gale paties žmogaus viduje glūdinčių bei nuolat egzistuojančių apribojimų. Pasak jos, spektaklis siekia atskleisti išsilaisvinimo idėją, bandymus prasiveržti pro aplinkos ar netgi paties savęs susikurtą zoną”, – rašoma programėlėje (tiksliau apibūdinti neįmanoma).

Labiausiai imponavo ištobulinta atlikėjų (ypač merginų) technika, tiesiog gimnastiška kūno plastika, ,,laužytų” judesių ekspresija. Be to, originaliems šokio deriniams čia vykusiai pritaikyti muzikiniai kūriniai, o apoteoze tapo pakilus A.Chačaturiano valsas, tiksliai išreiškęs pagrindinę kompozicijos mintį – išsilaisvinimą.

Dar malonu, kad į trupę įsiliejo ir puikiai pasirodė klaipėdietis Muzikinio teatro artistas bei diplomuotas choreografas A.Jankauskas.

Degė ,,Gabijos” ugnelė

Ypatingas reiškinys Lietuvoje ir šauni tradicija – jau 11-ąjį pavasarį ruošiamas atviras moksleivių autorinio šokio konkursas – vėl išaugo į gyvą šalies masto renginį, kuriuo siekiama ugdyti jaunimo meninę saviraišką, propaguoti savitą kūrybą. Tiesa, jis vyksta Šilutėje, tačiau, reikia pripažinti, ten visada – publikos anšlagas, pulsuoja ypatingai šilta bei nuoširdi atmosfera, ko kartais negalima pasakyti apie didžiųjų miestų sales.

Į entuziastingosios mokytojos metodininkės A.Gužauskienės organizuotą konkursą balandžio 8-ją suvažiavo šokėjėliai iš visos Lietuvos – Vilniaus, Rokiškio ir Zarasų, Ukmergės, Elektrėnų ir Šiaulių, Klaipėdos, Mažeikių, Skuodo ir Šilutės.

Vertinimo komisija, į kurią, be šių eilučių autorės, buvo pakviestos Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogės S.Žilinskienė ir I.Stankevičienė, nebuvo itin nustebinta vaikų ir jaunuolių kūrybiniais darbais, – jie vis dar neįgyja originalumo ar išbaigtumo. Tačiau džiugu konstatuoti, kad panaudojama įvairesnė, ne tik estradinio ar mados šokio leksika bei muzika. Be to, šiek tiek tobulėja kai kurių jau anksčiau matytų grupių šokio atlikimo lygis, ryškėja šokėjų artistiškumas, sceniniai kostiumai estetiškesni.

Taigi laimėjo tie kūrybiniai darbai, kuriuose aukščiau minėti bruožai sudarė harmoningą visumą. Tačiau ir vėl kyla klausimas: ar tikrai jie sukurti pačių šokėjų jėgomis?..

Sužydėjo ,,Saulėgrąža”

Spalvinga trijų valandų trukmės “Saulėgrąžos” šventė, įvykusi balandžio 21-ąją Dramos teatre, – bendras vaikų ir jaunimo šokio studijos ,,Inkarėlis” (vad. I.Gelgutienė) ir šiuolaikinio šokio trupės ,,E.Zu” (vad. E.Zubrickienė), švenčiančios savo 10-ties metų veiklos jubiliejų, projektas. Tai jau trečiasis vaikų ir jaunimo grupių šiuolaikinio šokio festivalis, pavadintas išraiškingos gėlės vardu.

Gerą įspūdį paliko Palangos ,,Pajūrio“ ir Mažeikių ,,Niuanso” kompozicijos, iš kitų išsiskyrusios subtiliu skoniu, estetišku ir ekspresyviu judesiu.

Trupė ,,E.Zu” savo naujausius kūrinius (choreografija D.Binkauskaitės ir O.Kibickaitės) pristatė, panaudodama videoprojekciją. Tai savotiška naujiena tokiame festivalyje. Kauno choreografijos mokyklos auklėtinės pasižymėjo grakščia laikysena ir lengvu judesiu.

Gaila, tačiau persipynę vilniečių (,,Terpsichorės”, ,,Novos” ir ,,Druskos“) pasirodymai susiniveliavo. Be to, daugelyje šokių vyravo tie patys elementai, ypatingai panašios buvo parterinės frazės, t.y. gana skurdus choreografinis žodynas.

Gausiausias publikos ovacijas pelnė Klaipėdos universiteto Menų fakultetui atstovaujančių choreografijos katedros III kurso studentų grupė (vad. D.Binkauskaitė). G.Puleikytės, L.Geraščenko ir A.Jonykos kūrybinių kompozicijų fragmentai dvelkė akademiška dvasia ir natūralia jausmine gama. Galbūt tik pritrūko tobulesnės technikos, sinchroniškumo.

Festivalyje nuskambėjo dar vienas prasmingas akcentas – būsimųjų abiturientų išlydėjimas į tolimesnį kelią. Scenoje pasirodę paskutinį kartą, tą vakarą su trupe ,,E.Zu” atsisveikino devyni jos dalyviai.

,,Aguonėlei” – 100

Taip pavadintame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros renginyje, skirtame lietuviško šokio pirmojo pasirodymo scenoje šimtmečiui, kartu ir Tarptautinei šokio dienai pažymėti, balandžio 29-ąją laukiama svečių iš Vilniaus kolegijos ir Telšių Šokio pedagogikos katedrų.

Rytą – 11 val. Prano Domšaičio paveikslų galerijoje vyks mokslinė teorinė konferencija, kurioje pranešimus skaitys minėtų katedrų pedagogai ir studentai, o pavakary – 17 val. koncerto „Aguonėlei – 100“ metu KU MF Choreografijos katedros didžiojoje salėje bus parodyti jų kūrybiniai darbai.