Janis Ruokpelnis

Janis Ruokpelnis

* * *

Lakštingala bliauna
dramblota.
Ąžuolų voratinkliai stiebias.
Įeik į rožę kaip į raudoną olą!
Aš prie angos palūkėsiu.

Eik, aš prie angos palauksiu,
Kol lengvai įžiūrėsiu,
nešauksiu.

Dainelė apie romantikos žydrąją gėlę

Eikš arčiau, dailioji ute,
Eikš arčiau, žydroji gėle!
Ilgesys saldus jau dyla.
Josiu greitą krokodilą
Per šiuolaikiškąją upę,
Ja visi beplaukiam mes.
Baik, ant kranto atsitūpus,
Žvelgt į neužmirštuoles.

Kiek čia tupėsi atsitūpus,
Eikš arčiau, dailioji ute.


* * *

kai numirė gėlių pardavėja
ji velionės vardą
pradėvėjo

ir rožės nuo josios kapo
vėlek už prekę tapo
kitai gėlių pardavėjai

per kapus skrieja
neurasteniški vėjai

tai tokia ta mirtelė?

Romansas

Geltas lapas žydrą lapą
Tai pamilo rudeny –
Liepos lapui dangaus lapas
Spinduliavo vandeny.

Bet nukrito geltas lapas,
Žydras lapas liko labas.
Ir ant liepos lapo kapo
Verkė liekas dangaus lapas.

Re, nuo verksmo šito lapo
Mano paltas šlapias tapo.

* * *

toj pily apiplepėtoj
lašas mėnesio princesė
šoka piemenį šokdina
pasibaigus darbo dienai
ilgoje tamsoj nakties

bet iš ryto saulei tekant
princesė tirpsta tartum žvakė
lieka ragana ir šluota
šluoja aslą marginiuotą
ir piemuo motociklu
duodas kioskan kur alaus
iš pat ryto gali gaut
 
* * *

Seni ritmai ateina ir
     aukštyn mane traukia.
Kitkart lyg vogčiom lyg
             žalčiai atšliaužia,
Laka popieriaus pieną
Kas mirksnį, kas dieną.

Seni ritmai, išgimę iš beržo.
Seni metrai, nuo maro išmirę.
Kokia nepakeliama sieros
               smarvė!
Kaip ošia neužmirštuolių
     girios!

* * *

Neaiškiai taip tenusakyta
Vieta, kur bėgantis akmuo
Pro pat duris. Ir nuo pat ryto
Trys žvaigždės, degančios
               gaisuos.

Kartą iš sakinio
Viskas bus aišku…
Bet bėga akmenys,
Skiemenin nepataiko.

* * *

Jei smuikas būtų žuvis,
ar tu pasigautum tą smuiką
iš anksto žinodamas,
       kad smuikas numirs?
Numirs,
bet vis tiek tavo rankose
mirksnį skambėjęs nerims.

Bet, kaip žinoma, smuikas
          nėra žuvis.
Nors vėl – kas jau taip
        aiškiai žino.

* * *

Kol gulbės tupi žalioj žolytėj,
Kanalu plaukia baltas lapas.
Kol gulbės dar tupi žalioj
   žolytėj,
auginkis sparnus
ir kaklą, lape!

* * *
ai riteri kur tavo devizas?

mano devizas čia po šarvais.

ai riteri bet kur tavo veidas?

ar nematai keleivi – ant skydo.

Pasaka apie žaizdą

Samanotoj lūšnelėj senam
     miške
Senis gyveno su savo žaizda.
Žaizda jau sena, jau
           nebenauja.
Nebuvo graži, nebuvo pikta.
Žaizda kaip žaizda.
     Pypkelę žinda
Senis, gyvena vienas
           laimingas.
Žaizda kaip žaizda,
         tik naktim geliama.

Kol kartą ant žirgo kilmingo        sėdęs
Raitas atjoja ir, jam padėkdie
Nė neprataręs, sako staiga:
– Ei, seni, tavo žaizda man
             sielvarta!
Žinau, kad turi tokią žaizdą
    senolę,
Bet kaip tyčia tokios aš ir
      noriu.
Mat mano jaunystėj žaliojoj
Manęs niekas nesužalojo.
Iškeisiu aš pilį į tavo žaizdą,
Nesu aš koks vargšas, ir
         išmaldos man nereikia. –

Užsigalvojo senis… Tuščias
        sumanymas,
Klausytojau, sugalvoti
         greičiau negu senis.

Ruda mergaitė Rygos senamiesty

jos kojos gotiškai ilgos
jos kojos gotiškai rudos
tarp bokštų žalvario pilkšvo
per grindinio akmenis skuba

it senamiesčio mergaičiukė
gyvenanti kur prie Rundalės
per grindinio drėgnus kupstus
tarp žibintų sviestinių burtų
kur senybės garai kyla
  virsta ir murdos
ji atbėga it senamiesčio
    atšvaitas rudas
jos kojos gotiškai ilgos
jos kojos gotiškai rudos
jos veidas pavasario šilko
o plaukai rudenio

Pastoralė

Pro langą žiūri vingiorykštės
Troleibusu važiuodamos,
Elektros kaną šakotą
Tramvajus sviedžia kaip uogą,

Laikrodžių gėlės prie
sankryžų
Kvepia raudonom sekundėm,
O bandoje balandžių
Neono žmogelis grumdos –

Apkaušęs piemuo –
Miesto dvasia
Stiklo žaliomis
Naginėlėmis.

* * *

Vėlei tavo odą lyti
Lašelyčių vėsios šlaunys,
Miestas mirga pamirguoja
Vilgų vakarą gegužio.
Dar gali paimti žvaigždę
It rantytą klevo lapą,
Drėgną tartum klevo lapą
Vėlų vakarą gegužio.

Tik balse negreito vėjo
Tarpais ilgesys girdėti,
Na, bet jo gali nejusti
Švelnų vakarą gegužio.

Ir tau švelniai slysta rankom
Lašelyčių vėsios šlaunys,
Dar žvaigždelė blausiai mirga,
Tau nesvilina akių.


* * *

ant tos sienos kuri skiria
mūsų būdrastį nuo sapno
kabo veidrodis
į jį tu
jau senokai bežiūri

kol vienądien atėjo kas
          nežinia kas
ir pasakė
bet čia juk langas visai
        ne veidrodis

Iš latvių kalbos vertė
VLADAS BRAZIŪNAS

Trumpas pasakojimas apie vieną lietuvišką posakį, du pavasarius ir mažiausiai tris belgiškus šunis

Trumpas pasakojimas apie vieną lietuvišką posakį, du pavasarius ir mažiausiai tris belgiškus šunis

Gintaras Grajauskas

Kartais reikia – tiesiog privalu – iškeliauti į tolimą kraštą, kad įsitikintum: viskas pasaulyje tebėra savo vietose.

Vertybės tebeturi savo vertę, žmonės, kad ir ką pikto apie juos bemanytum, įaitrintas nuoskaudų ir nepatenkintų ambicijų, tebėra žmoniški. Gamta, kaip ir prieš tūkstančius metų, nepasiklysdama keliauja savuoju ciklu.

Kad tuo įsitikintum, visai nereikia keliauti į madingą megapolį, kultūrų katilą, kuriame nuolat verda gyvenimas. Miestuose per daug detalių, per daug įvairovės – ką spėji užgriebti, tas ir teišlieka atminties kertelėse. Miesto įvaizdžiu dažniausiai tampa koks netikėtas ir paradoksaliai jo esmę atskleidžiantis akcentas: balandis, susigūžęs ant lietvamzdžio, man reiškia Niujorką. Įstrižas lietus į veidą – Helsinkį. Viena metro stotelė Berlyne man yra visas Berlynas, o saulėtas benamis, pasisveikinęs ir pasidžiaugęs: „oho, kokia nuostabi diena šiandien!“ man reiškia Niu Orleaną.

Atmetus visus įprastinius turistų domėjimosi objektus, didieji miestai panašūs kaip du vandens lašai (prisiminus H.K.Anderseno vandens lašelio studijas, vaizdas tampa dar aiškesnis…). Atmosfera beveik identiška: tas pats niekad netylantis gaudimas, tas pats metro kvapas. Ta pati minia žmonių, skubančių vienas kitam pro šalį savo šarvuotose vienatvėse. Kiek paieškojęs būtinai aptiksi ir gatvę – slaptą miesto pagrindinę arteriją, visai nebūtinai oficialiąją centrinę – kurios viename gale stovi bažnyčia, o kitame stoviniuoja narkodileriai. Tokios urbanistinės egzistencijos diagramos – nieko nuostabaus, miestas yra miestas. Niekas, tiesą sakant, ir nesistebi. Pripratę. Netikėtumų čia nebūna – na, nebent netikėtumu laikytume gracingai nugvelbtą piniginę. Žinoma, čia galima aptikti absoliučiai bet ką, ko tik pageidausite – pagal jūsų skonį, pomėgius ir sugedimo laipsnį.

Tačiau jei norite, kad didmiestis jus įsileistų, turite būti kantrus it liūtų dresuotojas. Abipusiam prisijaukinimui reikės laiko. Ne mėnesio ir ne dviejų – miestui teks paaukoti nemenką savo gyvenimo dalį. Miestas žino savo vertę.

O jei jaučiatės pavargęs nuo visokių dresūrų ir jaukinimų, jums idealiai tinka mažas miestelis. Savaime suprantama, ne jūsų gimtajame krašte, kur naujų veidų išsiilgę kaimynai jokiu būdu neiškęstų jūsų tylaus ir paslaptingo buvimo.

Idealiausia ramios vienatvės forma – užsienietis mažame miestelyje. Pageidautina ne itin pietietiško temperamento šalyje. Teisingai pagalvojote – idealiausia būtų Belgijoje. Lietuvoje netgi sakoma: šaltas kaip belgas. Posakio kilmė neaiški, bet jis gana populiarus… Šiaip ar taip, čia, Belgijoje, dėl savo stropiai sergstimo privatumo iš tiesų galite būti ramus. Ideali vieta. Idealiausias laikas – žinoma, pavasaris. Idealu, kad jūs būtumėte vitaminų ir chlorofilo stygiaus išvargintas rašytojas, balansuojantis tarp depresijos ir neurozės. Dar būtų visai šaunu, jei jūs priklausytumėte mažakalbėms Šiaurės giminėms ir atskristumėte į belgišką pavasarį tiesiog iš rūsčios žiemos. Be jokio perspėjimo. Imtumėt ir stačia galva įdribtumėt į pavasarį.

Jaučiuosi apgavęs dievus: kai grįšiu atgal, Lietuvoje manęs vėl lauks pirmosios gėlės, sugrįžę paukščiai ir nuo Eroto seilių brinkstantys medžių pumpurai. Jei kada imsiuosi memuaristikos, 2005-uosius galėsiu paminėti kaip metus, kuriais turėjau du pavasarius. Po to, žinoma, kukliai ir lyg tarpo kitko, kaip visi memuaristai, užsiminsiu – tai buvo tie metai, kuomet aš parašiau trečiąją savo pjesę.

Čia, Villa Hellebosch, laikas bėga kitaip nei mieste. Jis net ne bėga, jis ramiai sau eina – panašu, kad net susikišęs rankas į kišenes ir švilpaudamas kažką iš Pietro Mascagni Cavaleria Rusticana. Jis šiek tiek tingus, atsainus ir prisimerkęs nuo saulės. Tokiam bendrakeleiviui neatsispirsi. Susigrūdi rankas į kišenes iki alkūnių, išsišiepi saulei ir kulniuoji kartu.

Vos tik atvykęs jau pirmąją dieną patyriau savotišką šoką. Ne, ne kultūrinį – greičiau jau terminį… Tiesiog pavasaris atėjo per staiga. Ėmiau abejoti to, kas vyksta aplinkui, realumu. Pasijutau patekęs į paralelinį pasaulį. Virtualią realybę – kur ištisus metus šviečia saulė, žydi gėlės, o žalioje pievelėje šalia namų šokuoja laukiniai triušiai. Nejučia pradėjau spėlioti, iš už kurio krūmo iškiš antenėlę spalvotas teletabis Tinkis Vinkis.

Dvidešimt kilometrų nuo Briuselio, vienos oficialiųjų Europos Sąjungos sostinių, mažas grojantis autobusiukas vežioja vaikams ledus ir saldumynus. Sutikti nepažįstami žmonės sveikinasi su tavimi, po daugelio metų vėl minančiu dviračio pedalus. Kaip keistas žvilgantis anachronizmas keliu prašvilpia vietinis baikeris su išpuoselėta „tiuninguota“ honda. Lyg patekęs čia per klaidą iš kito kompiuterinio žaidimo.

Dar prieš išvažiuodamas iš namų sau prisakiau: kai būsiu Belgijoje, būtinai aplankyti Briuselio Karališkąjį muziejų. Maždaug savo viešnagės viduryje supratau galutinai: niekur aš nebenuvyksiu. Gėdingai kapituliavau, iškėlęs rankas: natūra vienu mostu paguldė ant menčių kultūrą, nespėjusią nei cyptelti. Kažkaip velniškai sunku kur nors išsiruošti, kai vos išėjęs pro duris patenki tiesiai į flamandiškos tapybos peizažą. Kiek pabuvęs ir pats ėmiau jaustis to peizažo detale. Gamtos dalimi – kad ir kiek nerangia, komiška ir akiniuota gyvybės forma, tačiau tikrai dar ne nature morte.

Kokiam šiuolaikiniam Baironui toks buvimas pasirodytų pernelyg ramus ir nuobodokas. Jokių netikėtumų. Nieko heroiško. Jokių dramų ar perversmų. Vien ištisinė lėta evoliucija. Viskas ramiai sau funkcionuoja, ir tiek. Iš esmės man nieko daugiau ir nereikia. Kad viskas sau ramiai funkcionuotų. Nuotykių man jau per akis. Duokit man ramybę ir žydinčią pelargoniją. Visa kita pasidarysiu pats.

O nuotykių pakanka ir čia –reikia tik perorientuoti žvilgsnį. Iš makro į mikropasaulį. Kiekvieną dieną stebėjau, kaip kažkoks mažas paukštukas suka po stogu lizdą – beveik virš mano laukujų durų. Mačiau visą kūrybinį procesą – nuo pradžios iki pabaigos. Argi ne nuotykis?

Galima tik pavydėti tam į saują telpančiam sutvėrimui kantrybės ir išmonės. Jis daro didžius dalykus. Ne mažiau svarbius už didingiausias katedras.

Atskiros temos nusipelno Villa Hellebosch šunų gyvenimas bei šuniški jų nuotykiai. Kai kurie šiek tiek susieti ir su mano kuklia persona.

Su vienu šunų genties atstovu susipažinau tik išlipęs iš automobilio – vėlai vakare. Didelis gelsvas šuo – lyg iš Georges Simenon‘o detektyvų. Ar gal iš Tarkovskio „Stalkerio“. Didelis, bet nusiteikęs geranoriškai – regis, net palankiai. Susipažinom, pavizginom uodegomis. Gal net pajutom abipusę simpatiją.

Kitos dienos ryte ta simpatija dėl man nesuvokiamų priežasčių gerokai atšalo. Mano naujasis bičiulis žiūrėjo į mane iš padilbų ir visai nebuvo nusiteikęs jokiai komunikacijai. Netgi bandė šiepti iltis, tad aš nusprendžiau perimti situacijos valdymą į savo rankas. Priėjau artyn, pakalbinau, pakasiau pakaklę, švelniai timptelėjau už ausų – žodžiu, paleidau apyvarton visą man žinomą šunų leksikono arsenalą. Gelsvasis lyg ir nusiramino, o aš susigrąžinau dėl nežinomų priežasčių prarastą palankumą.

Ir tuomet iš už kampo pasirodė kitas šuo – toks pats didelis ir gelsvas. Jau iš tolo puolė prie manęs, vizgindamas uodegą.

Aš ne Simenonas ir ne komisaras Maigret, žinoma; bet nesuprasti, kad tas antrasis šuo iš tiesų yra pirmasis, visai nereikia būti detektyvų meistru.

O tam kitam, nepatikliajam šuniui, aš, mandagiai kalbant, iki tol nebuvau pristatytas. Visai nieko nuostabaus, kad jis mažumėlę apstulbo. Gal net kiek susinervino. Kiekvienas susinervintų, jei kažkoks nepažįstamasis pripuolęs imtų tampyti jį už ausų.

Štai tokia šuniška istorija. Iki šiol džiaugiuosi, jog tai nutiko Belgijoje. Bet kuris lietuviškas šuva už tokį įžūlumą man būtų nukandęs ne tik ranką iki pažasties, bet ir galvą. Tuo iš esmės ir tesiskiria Lietuva nuo Belgijos. Visi kiti skirtumai neesminiai.

Nesąžininga būtų nepaminėti ir trečiojo šunų giminės atstovo – paties mažiausio, bet anaiptol ne paties prasčiausio. Tiksliau – atstovės. Rudos mažos kalaitės, vardu Maksė. Ją pamiršti būtų tiesiog nedžentelmeniška. Kadangi esu šventai įsitikinęs, jog ši rusvaplaukė dama buvo mane droviai įsimylėjusi. Nepaisydama jokių rasinių, religinių ir biologinių barjerų. Ji nuolat ir nuolat kantriai bandydavo prasmukti į mano kambarį – o kai nepavykdavo, atlikdavo tobulai suplanuotą moteriško keršto akciją: tiesiai prie mano kambario durų palikdavo balutę.

O jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti mano buvimą Villa Hellebosch, apibūdinčiau taip: šilta. Šiltas oras. Šilti žmonės.

Ir jau vien dėl to, kad įsitikintum, jog lietuviškas posakis „šaltas kaip belgas“ yra absoliuti nesąmonė, buvo verta praleisti čia nedidelę savojo gyvenimo dalį.

Po dvidešimties metų

Po dvidešimties metų

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus steigiamajame susirinkime (1985 m.). Priekyje A.Drilinga ir A. Maldonis.

Rimantas Černiauskas

Per dvi dešimtis metų žmogaus gyvenime nutinka esminiai pokyčiai. Kitas, žiūrėk, suspėja net reprodukuotis. Organizacijos gyvenime tokie pokyčiai nėra labai pastebimi, labiau kiekybiniai nei kokybiniai. Kaip ten bebūtų, bet Klaipėdos rašytojai šį mėnesį gali ir turi ką prisiminti. Senuose protokoluose rašytojo Kosto Kauko ranka išdėstytos tokios mintys ir pastebėjimai.

Lietuvos rašytojų sąjungos (toliau LRS) Klaipėdos skyrius buvo įkurtas 1985 m. balandžio 15 dieną. Steigiamajame susirinkime dalyvavo LRS valdybos pirmininkas A. Maldonis, Lietuvos KP CK atsakingasis darbuotojas L. Pilius, LKP Klaipėdos miesto pirmasis sekretorius Č. Šlyžius, Klaipėdos m. rašytojai, jaunųjų rašytojų sekcijos nariai, žurnalistai, kitų kūrybinių sąjungų atstovai.

Įžanginiame žodyje poetas A. Maldonis paskelbė, kad Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą steigti Klaipėdoje LRS Klaipėdos skyrių.

Pasirodo, net tokia nedidelė organizacijaSovietijoje negalėjo įsisteigti be palaiminimo iš viršaus. Ir skyrius buvo įkurtas. Klaipėdos rašytojus pasveikino miesto Konspartijos bosas Č. Šlyžius, primindamas, kad jau pasirodė pirmasis “Baltijos” numeris, kurio tolesniame leidime turėtų dalyvauti naujai įkurtas skyrius. Deja, to dalyvavimo teko laukti beveik dešimt metų, nes almanachas ilgą laiką buvo ruošiamas ir spausdinamas Vilniuje…

Skyriaus narius sveikino tuometinis “Literatūros ir meno” redaktorius A. Drilinga, “Tarybinės Klaipėdos” vyr. redaktorius S. Žilinskas, dailininkų skyriaus sekretorė V. Skirgailaitė. Pirmaisiais skyriaus nariais tapo 9 rašytojai – V. Brencius, R. Černiauskas, S. Jonauskas, Povilas Dirgėla, P. Drevinis, J. Kantautas, K. Kaukas, B. Liniauskienė ir R. Sadauskas, kuris tą dieną buvo išrinktas atsakinguoju skyriaus sekretorium.

Šiuo metu iš to devintuko uostamiestyje beliko tik šeši nariai, nes R. Sadauskas persikėlė į Vilnių, o P. Drevinis ir P. Dirgėla mirė.

Jau tais pačiais metais skyrius gavo patalpas Aukštojoje gatvėje name Nr. 11, iš kurio vėliau persikėlė į erdvesnes Aukštojoje g. Nr. 9 ir pradėjo savo veiklą.

1986 m. sausio 26 d. Klaipėdos rašytojai prisistatė sostinės publikai Vilniaus Menininkų namuose (dabartinėje Prezidentūroje). Literatūrinį vakarą “Žemė jūros taurėj” vedė literatūros kritikas A. Žalys. Tų pačių metų rudenį Nidoje įvyko ir kūrybinis seminaras, kuriame garsūs to meto kritikai – V. Kubilius, A. Bučys, A. Krosnovas, V. Daunys ir kiti nagrinėjo Klaipėdos krašto rašytojų kūrybą. Kai kurie įdomesni to seminaro pastebėjimai aktualūs iki šių dienų.

V. Kubilius: Dabar yra tiek lyrikos, kad eilėraštis turi trinktelėti kaip kirvio ašmenys į galvą.

A. Bučys: Kažkodėl kritikai ilgai tyli apie S. Jonauską, žinoma, vėliau prabils choru.

Metų pabaigoje skyrius pasirašė kūrybinio bendradarbiavimo sutartį suKlaipėdos rajono “Jaunosios Gvardijos” kolūkiu ir įsteigė literatūrinę I. Simonaitytės premiją. Tą sutartį savo parašais patvirtino rašytojas S. Sadauskas ir kolūkio pirmininkas A. Treigys. Vėliau, kai iširo kolūkiai, premijos rėmimą perėmė firma “Provit Lt”, o nuo 1996 metų literatūrinės I. Simonaitytės premijos steigėjas yra Klaipėdos apskritis. Pirmuoju premijos laureatu tapo rašytojas Romas Sadauskas už romaną “Ežerėnų papartis” (Vaga, 1986).

1987 m. rudenį skyrius pasirašė sutartį su Skuodo rajono Lenkimų tarybiniu ūkiu ir įsteigė S. Daukanto literatūrinę premiją. Ta premija kas dveji metai teikiama už kūrinius istorine tematika. Pirmuoju jos laureatu tapo rašytojas Petras Dirgėla už savo romaną “Kulgrinda”.

Klaipėdos skyrius ėmėsi rengti tradicines “Poezijos pavasario” šventes uostamiestyje, o nuo 1989 metų ir “Novelė rudens” skaitymus, kada savo kūrinius skaito trumposios prozos meistrai. Dar vėliau, nuo 2000 metų poeto G. Grajausko iniciatyva vyksta ir poetų sambūriai prie jūros “Placdarmas”.

Tačiau skyrius – pirmiausiai žmonės, rašytojai, poetai, literatūros kritikai. Pradžioje skyrius augo labai lėtai. Per tarybinį laikotarpį skyriaus gretas papildė tik poetas Edmondas Kelmickas, kuris vėliau persikėlė į Vilnių. Didysis skyriaus augimas prasidėjo tik Lietuvos nepriklausomybės metu.

1990 m. skyriaus nariais tapo poetai D. Kudžmaitė ir R. Rastauskas, 1991 m. skyrių papildė prozininkas J. Marcinkus (mirė 2004 m.) ir V. Orlovas (išvažiavo į Maskvą), 1992 m. tryliktuoju skyriaus nariu tapo literatūros kritikas A. Žalys, 1994 m. – A. Kuklys, J. Šikšnelis, S. Poškus, 1995 m. – N. Kepenienė, G. Grajauskas, 1997 m. – A. Každailis, 1998 m. – A. J. Navickas, 1999 m. – O. Dovidovičiūtė-Pučenia, E. Skaudvilaitė, 2001 m. – E. Karnauskaitė.

Šiuo metu skyriuje turime 20 rašytojų, kurie kas metai išleidžia po dvi dešimtis knygų kartu. Kai kurios iš tų knygų tarsi dingsta, paskęsta knygų jūroje, kai kurios pelno premijas. Ne vieną poetinę premiją pelnė S. Jonauskas ir G. Grajauskas, už knygas vaikams buvo apdovanoti N. Kepenienė ir S. Poškus, kelias premijas už romaną “Kryžiau žalio medžio” nuskynė prozininkas J. Šikšnelis. Čia jau nemini literatūrinės I. Simonaitytės premijos, kurią gavo dauguma skyriaus narių ar vertimų į kitas kalbas, kur rekordininkais, greičiausiai, būtų G. Grajausko ir R. Rastausko eiliuoti tekstai. Skyrius auga ir augs, nes į duris beldžiasi visas būrys Zigmo Gėlės premijos laureatų.

Andrius Budvytis

Andrius Budvytis

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

1
Ateikite laumių vaikai
Per medžių žievę, užsirišę akis
Per lietų, žaisdami juoką.
Rodykite pasaulio tuštybę
pro prasmę, pro juoko akis,
kad galėčiau žinoti, matyti, suprasti
ateikite, duokite ranką
į kraujo jūrą pro atdarus langus
kur dievai valgo medų
kur pasakos rodo akis,
o viskam pasibaigus
saulės ryte
paimkite srūvančią sielą.

2
Sniego nuotrupos baigščiai skyla
Į trupinius, kuriuos galima valgyti
Šaltą rytą, atsidarius langą
Kvailos katės ir kvaili žvirbliai
Kvailos paieškos, kurių akyse
Tik duobės duobės ir sukalkėję skausmai.
Krauju piešiu sienas, kol ateis Prasmė ir valgysim blynus.

4
Išėjo pasakų pievomis, į tolimą niekį, nežabota laisvę
Jau neskaudu. Rinkti lašus.
Išsinešė mano akis.
Jau neliūdna gulėti.
Šildant sieną.
Jau nevienas – lenda draugai. Čia žolėse jau.
Jų kruvinos akys, išdraskyti veidai, slenka artyn.
Jų šypsenos tamsos
Šviesumo, tiesia perlaužtus pirštus.
Supjaustė kojas. Išdraskė nagus.
Vis tiek dar kviečiate žaisti.
Kraujo lašėjimas švelnus. Tyliai, ateikit, prisėskit.
Apie tai buvo kalbėta ir žinota. Nieko baisaus.
Ateis jie ir čia.
Nebėkite. Laikas gyventi.
Tik mano pasauliai jau per maži, jūsų džiaugsmui
ir laisvei ir
vaikiškam juokui.

5
mano vaikystė prabėgo kaime laipiojant po medžius pilnus žalių obuolių. mano vaikystė glostė miesto asfaltą. kruvinais keliais bėgau pirkti ledų, kur padavėja fiksuota šypsena glostė mano galvą (ji neturėjo vaikų).

dar prisimenu kiemo vaikus, tokius paprastus kaip mano pirštai. mes lenktyniavome, kaip suaugę, risdamiesi nuo kalno ir fiksuodami judantį vaizdą.
pamenu baimę (tokią gyvą ir tikrą) čiuožiant čiuožykla ir ašaras, praskeltą galvą.
nerūpėjo vakar ir rytoj tik akimirka per akimirką šluostant kelius vonioje.

6
keista diena, bulvių laukuose. vasarėjant rudeniui, vaikštant dulkių plaukais užvertus galvą į dievo karalystės mūrus. keista. lapai krenta į dangų ir vaikai juokiasi gaudydami savąjį paukštį.
renku raides, dėlioju sakinius, po to maišau pilkomis rankomis, tarytum vandenį, tarytum juokas butų vergas vakar dienos lopšinėse. kastuvais semiamas vanduo po to pilamas į saujas ir sugniaužiamas lyg sirpstančių migdolų žiedai. vaikams tai,
vaikams. jų akims ir prisilietimams.keista. lyg stovėčiau, o mintys judėtų su pagreičiu paskui mano rankas, braižančias ženklus oro karalystėje. lyg šaknys ne mano, lyg ėjimas ne mano, tik
sniego pusnyse randu save gulintį, žaidžiantį angelus debesų formoms stebint. ir kas iš to, kad kartais krenta angelai pakirptais sparnais. jų žiedus rytais rankioju, kad stebėčiau saulės plunksnas, kad imčiau rankomis šilumą ir bėgčiau

paklaikusiu žvilgsniu jūros putomis rėkdamas balses.
keista diena. kavai garuojant, cigaretei rūkstant, suprantu. o supratęs mirksiu morzės abc savo draugams, kurie sėdi prie sienos ir žiūri. suprantu, kad

nebemoku žiūrėti. suprantu, kad įpratau matyti. kaip gaila, kad jau nebegaila, kad lopšys jau seniai praeitis ir viesulo juodo nakty – dingo manoji vaikystė.

7
išėjimai. sugrįžimai. sugipsuotos rankos, tyliai kaip vieversiai teka sakai. bėgti bėgti, nepaisant nieko, nepaisant menamų akių, suverstų šiukšlių, išmėtytų rankų, besiplakančių prie tvoros žiogų giesmių. tikėjimas ateitimi, tikėjimas

praeitimi, dabartį slepiant po išvaikščiotus takus. išleisk ėjimą, kartok kartok giliai kaip tekantis vynas šluostydamas sužeistų rankų dulkes. atgimimai verčiasi, atnašos kaupiasi, vėl tikėk išpranašautomis raidėmis, kur nieko nėra tik tyla ir jos

aidas užgriūvančiomis bangomis iš jūrų šešėlių.
vaizdas dingsta, juokas tirpsta, dūmai kaupiasi kaupiasi, ir vėlgi tik tak tik tak linguojasi galva, sulčių prisilietimais varginama. kas vyksta aplinkui, vieną dieną
atsimerki ir nebegrauži medžių, nestatai pilių, nešaudai beždžionių, nes nebereikia, nes viskas gerai, nes tikėjimas dingsta kaip tik tak sakai.
mano atėjimai verčia vemti, verčia draskyti smėlį, kovoti su paukščiais ir gaminti

lašus, kurie niekad neišteka. mano atėjimuose saulės kančia, jos tylūs prisilietimai, jos tikėjimas ateitimi. tik kur viskas dingsta, kai vieną dieną atsimerki ir tylu, užsimerki, tylu, ir sapnuoji, kad gyveni.

8
aklina siena, o už jos žaidžia vaikai dėliodami kalades, kaip kas moka kaip kam išeina. Niekam neįdomu, tačiau. Krenta balandžiai pakirptais sparnais, kitų vaikų, kurie šiapus, žaidžia kareivius ir rėkia. Šaudosi mintimis ir plėšia širdis rausvas

lyg obuolys spengiantį rudenį. Niekas neateina, neužkloja ir nekalba tylių istorijų su laiminga pabaiga, tik rėkia ir muša, kaip kas moka kaip kam išeina. Vieną rytą nubundi kareiviu ir durklu kapoji kates, šunų likučius, bet niekas neateina,

neužkloja ir nekalba tylių istorijų. Tik žudai, kad nešiotum maistą, kad būtum tikras, jog niekas neateis ir neužklos. Mažų vaikų juokas anapus sienos, tik tylios iliuzijos prasmenga smegenų karkasuose, nes taip mokė, nes taip reikia, nes taip

rėkia.
Bet niekas neateis…

Mege, Mege, ką mes padarėme, ką mes padarėme.

9
medžių šakose šildėmės blakstienas. Kaip vartotojai traukėme orą ir grožėjomės. Dūmai kilo ir leidosi, tyliai tariant žodžius, krito auksiniai spinduliai akiduobėmis. Tik jau nieko neliko aplink, nei kurmių ausų, nei vaikų klegesio, nei kareivių

buožių. Tik šiukšlės ir senių patarimų kaulai. Vėsdami tirpome į rytojų tokį nutolusį ir neapčiuopiamą, segėme segtuvais varnų klyksmus tikėdami dievo tarnais.

Melas.
Iš tiesų žudėme pranašus, traiškėme skruzdes ir spardėme statulų galvas. Nes tuščia viduje, nes nereikėjo lipti į praeitį ir tvarkyti užantspauduotų segtuvų. Tirpo

sniegas ir slydome kur dievo nėra, į tuščia lauką. Netikėdami pragaru kalbėjome jog viskas gerai, jog paukščiai randa lizdus ir vaikų buožės dar nepavojingos. Išeitys šaukė klaikiais balsais ir tikėjome, kad rytoj pasimirš.

Kartais užčiuopiame pulsą ir skaičiuojame sekundes iki suplėšytos tylos žiemos pusiaunaktyje.

11
ta mergaitė, kurią stebėjau tyliai. Gaudė balandžius praverta burna, baltais dantimis, balandžius. šie bėgo kaip išprotėję ir galo nebuvo. Akys, lyg žiūrėčiau į veidrodį, smalsumo pritvinkusios.
Balandžius.
Vakarui sėlinant, atsisukau. Mergaitė stovėjo ir tyliais maldos žodžiais garbino viešpatį. Manęs ten nebuvo, tik bėgau nuo ilgėjančių šešėlių į savo bunkerį. Užsitaisiau ir šaudžiau visus, kurie sėlino. Zombių pirštai. Draugai, lendantys iš žolių, smailiomis akimis ir savo neapykanta traiškiau.

Iškritus sniegui, vaikščiojau ratus, ant tų, kurie krito nelygioje kovoje. Pats kasiau duobę ir laidojau. Kalbėjau žodžius, bet niekas neatėjo ir nebesėdėjo. Tyliai sruveno. Tyliai nešėsi. Tyliai tylėjo.
Sniego formose pamačiau ir, niekam neskambinant, atsisėdau pakėlęs galvą į dangų.

12
guli išmestos žuvys. Žudant laiką prie apskrito stalo. Žuvų pelekai klapsi žodžius, kuriuos vakar segiau prie sienos. Išplėšyti baltiniai tyliai riaumoja garsus, kuriuos vakar girdėjau eidamas pro vaikus, darželyje. Silpnas protas silpnos jėgos

atsigauna ir verčiasi kūliais į priekį, į ten kur išėjimas vasara tyli. Pabėgėlių apkasuose dujos, visi krenta kaip raudoni lapai ir sukasi spirale į aštuonkojų tykojimų priešaušrius. Dienos kada atėjai, dienos išskalbtos ir padžiautos ant

spiralinės lempos, vakarais, kai mano kareivis miega, kai išlaipintas desantas krenta. Nežinau kas buvo, bus, atsipeikės ir nieko. Nieko kaip kažkada. Nieko kaip pernai užgriuvusi siena. Ėjau. Ir kiekvienas žingsnis slydo į praeitį, į ten kur

vėjas vilki baltinius su užrašu: aš tarp idiotų.

13
Sėdi bare pūsdamas dūmus.
Šampanai ir juokas:
Kaip šilta.
Ir gaudai žvilgsnius ir kabiniesi,
Kol grįžti vėlai: oi, koks šiltas jūsų liemuo,
gal šampano ir juoko?

Turiu tik seną fotelį mirusio tėvo.

15
sidabriniai šoviniai ant stalo. Viskam mėtytis nebėra laiko. Tirpus vasaros vėjas pro langą. Sudaužytos lėkštės ir tylūs aštuonkojai stebi ant sienų, kur ištepti tapetai. Jonas laiko geležinį ginklą ir jaučia koks šis sunkus. Žvilgsniu stebėdamas

veidrodį, kalba maldas. Lova paklota, kava rūksta, cigarečių nebėra. Kieme
žaidžia vaikai, aštriais peiliukais raižydami medyje širdeles.
Jonas serga leukemija. Galva plika, akys mėlynos. Vakar jis pabėgo iš ligoninės…

Galėčiau nenužudyti Jono šioje istorijoje, bet jis vis tiek mirs.

17
dangus leidosi. Slėpiau savo užrašus po kėde, kad nematytų vaikai. Žinojau. Ir žinodamas kasiau kapą. Ten laidojau savo prisiminimus ir minčių karkasus. Per anksti vaikams tai, ne jiems atidarytas pasaulis iš veidrodžio šukių. Nemanau,

kad suprasite, bet vis tiek dėlioju pasagas į dėžę, kurią radau šiukšlyno prieangyje. Kitą dieną ėjau pakrante kur pėdos išdavė žvirblių kelionės galą. Jūroje visa tai, tik joje išblaškyti veidai, kalba žodžius, kurių prasmė seniai

pamiršta. Atsimerki žvelgdamas į viršų, į debesų formas ir jautiesi kad tuoj plyši į šipulius, kuriuos dėlios maži vaikai statydami garažus. Kaip viskas paprasta, pagalvoji, ir palydi žvilgsniu čiuožiantį stogą.

Visi yra vieniši žiūrėdami į naktinį dangų.

 

21 diena Berlyne

21 diena Berlyne

Natalie Kronast
Roberto Bošo fondo kultūros vadovė Klaipėdoje

Berlynas – tai miestas simbolis permainų, kurios prasidėjo Vokietijoje 1989-aisiais ir tęsiasi iki pat šių dienų. Tai miestas, kuris vis dar ieško savo veido, kurio identitetas priklausomai nuo stebėjimo vietos – vidaus ar išorės – vis kitaip suprantamas. Fotomenininkas iš Lietuvos Remigijus Treigys tris savaites gyveno Berlyne ir žvelgė į šį nepažįstamą miestą pro savo fotoobjektyvą. Roberto Bošo fondas suteikė Remigijui Treigiui galimybę pažvelgti į miestą už jo fasado, matyti tas mieto puses, kurių nepastebi skubantis miesto svečias. „Pašalietis“ mato kitokį Berlyną, nei gyvenantys mieste. Nors Treigio fotografijose užfiksuotas ramus, solidus Berlynas, bet tai akimirkos, kurios atspindi miesto dvasią.

Parodos „21 diena Berlyne“ atidarymas įvyko „Vokiečių kultūros dienų- 2004“ Klaipėdoje metu, kurių moto „Permainos“ atspindėjo dvilypį Vokietijos ir Lietuvos dialogą. Atliktų darbų fotografijos parodos buvo surengtos ir publikos labai šiltai priimtos Vilniuje bei Berlyne.

Šiais metais projektas įgaus literatūrinį pavidalą. Rolando Rastausko tekstai iš Berlyno gegužės 13-ąją „Vokiečių kultūros dienų“ metu bus lietuvių ir vokiečių kalbomis skaitomi P. Domšaičio galerijoje. Planuojamas ir bendro – fotografijos bei tekstų katalogo leidimas.

Iš ciklo „Berlyno lapeliai“

Rolandas Rastauskas

Kaip poetas Griuvėsis eina tėvynainio fotomenininko Remigijaus Treigio pėdomis, bet nenueina toliau fotoreportažo klasiko nuotraukos, kurią įgarsina keturi vokiečiai ir dvi rusės

Einu tavo pėdom, Remigijau. Berlyne. Mieste, kuriame penki aukštai – norma, o septyni – jau nukrypimas nuo jos. Tai nereiškia, kad čia nesama dangoraižių. Esama. Tačiau dangų jie raižo devynis kartus pamatuotoje ir vienąkart atkirptoje Potsdamo aikštėje, kur architektai grumiasi su savuoju donkichotiškumu. Deja, kova su vėjo malūnais ne visuomet išgelbstį grožį, kuris pašauktas išgelbėti pasaulį. Einu tavo pėdom pavasariui einant į mane. Senam popiežiui ir senstantiems draugams, kuriems užteko laiko išpažinčiai, bet pritrūko išrišimui, mirštant. Einu tavo pėdom, Remiga, pro išvirtusias laukan kavines, kurios turbūt geriausiai simbolizuoja neužtvenkiamo gyvenimo bėgimą. Kaip toje Roberto Capa´os 1945-ųjų rugpjūčio fotografijoje: bažnyčios jau subombarduotos, bet kavinių publika ant Kurfiurstendamo šaligatvių parketo amžina. Viskas aplinkui, regis, sugriauta, išskyrus nenumaldomą norą gerti kavą ir skaityti laikraštį saulėje. (Štai nurysim dar šlakelį, o paskui, nesubombarduotieji, eisim ekonominio stebuklo kurti!) Kai evoliucijos eskalatoriuj žmogų nuo katino, rodos, skiria vos viena pakopa. Geriau būti katinu saulėkaitoje, negu kareiviu atsargoje, sukniaukia pacifistas manyje. Už tų staliukų nuotraukoje turbūt niekas nekalba apie kareivius. Čia veikia tobula tabu sistema, atimanti kai kuriems žodžiams-nešėjams teisę paleisti pašnekesio orbiton dar taip neseniai sakytume neišvengiamus palydovus. Iš principo tai paprasti žodžiai: fiureris, tėvynė, karas. Moteris pirmam plane, spėju, sako: „Šitos suknelės nevilkėjau turbūt nuo…“ Ir susigėdusi droviai nuleidžia akis. Tarsi ketveri be vyro neramiai pramiegoti metai būtų užsiuvę mergystės plėvę. Kurį laiką sėdi palenktu kaklu, bet tiesia, „gėlėta“ nugara. Nevalingai delnu paglosto kulkšnį – už tą „nevalingumą“ mamelė paauglystėje suduodavo per nagus. Išlygina smuktelėjusią kojinę. Žemyn aukštyn. Ir dar kartelį. Nevalingai patrina audinį it vaikystės riešutmedžio lapą tarp pirštų. Lapas išties ne pirmo šviežumo. Skrybėlėta senučiukė atitaria: “Už madų žurnalo prenumeratą pinigų tikrai nebeatgausim, Ilma“. Pastaroji vienintelė geria kavą. Kitos sukrapštė mažam alaus. Kaimynei išpuoselėta šukuosena priešais pasisekė labiau – jos kirpėjas visą tą laiką, kol lijo bombomis, nedarė nieko kito tik kirpo. Tik čeksėjo ir čeksėjo žirklėmis. Tą kirpyklos perkusiją kažkas nusinešė su savim ir į kapus. Kai paskutinis klientas pakilo palikęs ant grindų kaugę plaukų, miestas jau skendėjo griuvėsiuose. Nauji klientai išdygo kaip iš dulkių plaukę. Įsikūnijo tiesiog iš šlamo. Kai kurie rusų karininkai turėjo utėlių. Kai kurios karininkienės apatinius palaikydavo vakarinėm suknelėm. Ar sumokėdavo (ir kaip) už paslaugas – nepasakoja. Vyrai už gretimo staliuko juokiasi, prisiminę kažkada dievinto vartininko negrabiai praleistą golą: „Įsiutęs nusimovė bucą ir, vanas, paleido pavymui!.. Bucas, vanas, įstrigo tinkle!..“ Tačiau nė vienas nekalba apie gimnazijos draugus, vos prieš metus įstrigusius kitam, tragiškai nenusisekusio grafo Clauso Schenko von Stauffenbergo pasikėsinimo prieš Hitlerį, tinkle. Nekalba apie bydermajeriškai storą stalo koją Vilko guolyje, išgelbėjusią fiureriui gyvybę, pulkininkui Brandtui perkėlus prie jos po stalu grafo paliktą portfelį su paskutines tautos vado gyvenimo sekundes skaičiuojančia bomba. Nekalba apie vado odoje įstrigusias medžio skeveldrėles su jo paties pridžiūvusių snarglių liekanomis. Nekalba apie penkis tūkstančius kaip mat išžudytų neva su sąmokslu susijusių žmonių, kurie jau po pusmečio būtų sudarę pokario vokiečių elitą – tik pataiso savo svirduliuojantį staliuką, pakišdami po koja keturiskart sulankstyto laikraščio šmotelį. „Panaudojai pagal paskirtį, vanas“, – susijuokia Hansas, žiūrėdamas į pasilenkusį draugą. „Vėl imam keliaklupsčiauti tvarkai“, – atsikerta tasai. „Prieš karą ir šaligatviai buvo lygesni“, – sako pirmasis ir čia pat nutyla, tarsi padaręs nedovanotiną klaidą. „Ir tas karas, kaip dekoracija lietuje“ – sutvinksi smilkinyje dar universitete įstrigusi kažkokio varliaėdžio eilutė. Jie ilgai tylėdami žiūri vienas į kitą – dvi saugiai perkeltos sielos, stirksančios Stikso kavinėje.

Šiandien, kažkur visai čia pat, per keliasdešimt žingsnių nuo minėtos nuotraukos, priešais gurmanų aptūptą kavinę, griežtų raudonų raidžių įvardytą CARAS, saulėje šildosi rusakalbės katės su nebeatplaunamu grimo sluoksniu. Pastarasis – neabejotinai irgi kultūrinis. Ir toji neatplaunama gaiva, neslėpsime, traukia vaikštūną. Prisėdu šalia. Girdžiu, kaip vienas „katinėzungėnas“ sako kitam: „Ar tu pastebėjai, Liuska, kad iš penkių jų vaikinų nenuplikęs būna tik šeštas?“ „Kiekviena turi savo statistiką, Lenka“, – atsako siauraakė kaukė. Ir čia pat prideda: „O ką, gal tau nemalonu tą plikę susigrūst tarp kojų?“ „Tipo atgal gimdytum?“ – pagauna toną pirmoji. Nieko nelaukdamas sudedu espresso ilgio „orientaliją“: „Turėčiau rašyt viduj, bet rašau lauke. Bulvaro saulė daro mane laukinį. Griuvėsiai atrodo gražiau erdvėj, mano drauge, negu laike, kurį skaitmenos makšty suslėps paveiksluojanti kinė“. Nors mergina, vardu Lena, gali būti ir tuvė. Arba dar gražiau – čiukčė. Tačiau ko poetas nepadaro dėl rimo! Užverčiu bloknotą, ir kol manęs „neužvertė“ „Caro“ kačių globėjai, skubiai susimokėjęs nuleidžiu saulės akinių „Persol“ uždangą. Ir vėl patraukiu tavo pėdom, Remigijau.

Kaip poetas Griuvėsis juodžemio Kristuje atpažįsta performerį Beną Šarką ir susimąsto apie ritualinio meno visagalybę

Boheminės Kaštonų alėjos ir Miestelio gatvės sankryžoje savo dienas vamzdijoje baigė net socializmą pergyvenęs vamzdis. Iš abiejų pusių darbininkai išrausė tranšėjas: dešinėje išaugo rausvo, beveik pliažinio smėlio, o kairėje – molingo juodžemio krūsnys. Pastarosios vietoje vieną rytą šaligatvių šlifuotojai išvydo milžinišką šaukiančio Kristaus galvą. Apvainikuotas nuo sienos nuplėštais vijokliais erškėčių vietoje, Išganytojas sykiu buvo panašus į rūstų Griunevaldo tapinių nukryžiuotąjį ir… Klaipėdos performerį Beną Šarką. Įdomu, kad savo juodžemines akis be vyzdžių jis buvo nusukęs nuo kuklaus lipduko su širdute SEXY GIRLS lange kitoje Kaštonų alėjos pusėje ir atgręžęs į 69-ąjį numerį „savojoje“. Porą dienų sudiržusiais skulptoriaus delnais iš juodžemio nulipdyto (tiksliau – nutapšnoto) Dievo niekas nedrįso paliesti. Trečiąją kažkas vis dėlto nebeišlaikė ir nuspyrė vieną šnervę. Pakeliui koja nunešė dar ir pusę smakro. Tačiau ir vienšnervio, ir pussmakrio tranšėjos juodžemio Kristaus pusmetrinė rėkianti burna vertė sulėtinti žingsnį ir pamąstyti apie keletą dalykų išsyk: 1) net ir toks, nepasakyti „bulvinis“, Dievas apsireiškia laiku ir vietoje; 2) tikram menininkui nėra blogų medžiagų; 3) norėdamas patekti pas sexy girls, tūlas vis dėlto turi Jį praeiti. Arba išgirsti Jo nebylų šauksmą išeidamas. Užsimerkti šiuo atveju pavojinga – pravažiuojantis M1 maršruto tramvajus gali nurėžti sekso pirkėjui galvą.

Kaip poetas Griuvėsis medituoja žiūrėdamas į atitarnavusių ir spintose iš mados išėjusių drabužių konteinerį „Humana“, o po to leidžiasi į U8 metro liniją

Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, pakartoti tavo gyvenimo būdą Berlyne. Sutapti su tavąja, žinau, vienatve ten. Su šalčiu, nes tau būnant buvo šalta, man – jau žydėjo medžiai, nenešantys nieko, išskyrus charakiriškus žiedus pavasarį. Tad atleisk man tą šilumą, partneri. Žinau, kad nepataikei su rūbais – vaikščiojai vienplaukis ir vienbarzdis su palaikiu juodu lietpaltuku. Žvairakiavai į purvinai geltonus „Humanos“ arba „Raudonojo kryžiaus“ konteinerius – nelyginant didžiules pašto dėžutes, kur laiškų vietoje įmetami marškiniai, švarkai ar kelnės. Sykį mačiau tipą, bandantį sugrūsti ten keletą ryšulių – jam, atvirkščiai, pritrūko rankų, dešine nuleidęs rankeną (paramos konteineriai iš serijos „Žmogus žmogui – sponsorius“ būna su rankenom ir be), viena kaire jis nebepajėgė į prasivėrusią pailgą angą įgrūsti ryšulio, kadangi „pašto dėžė“, matyt, jau buvo artipilnė. Tada it nebyliojo kino komikas (filmas galėtų vadintis „Second hand ieško trečio“) išbandė visas kombinacijas. Net prilaikė rankeną pilvu, lamėdamas dvi laisvas rankas. Net bandė sukandęs dantimis laikyti atitarnavusių ar tėvų spintoje iš mados išėjusių drabužių prikimštą plastikinį maišą. Ir vis tiek vienas ryšulys sutrukdydavo kitam. Galėjau, žinoma, jam padėti. Be praėjau pro šalį, nemesdamas jo pertekliaus ant savojo skurdo svarstyklių. Palikau jį galynėtis su technine paramos puse – pakeliui į šventumą, kuriame komiškoji pusė yra neišvengiama nusižeminimo dalis. Ir dalia, kaip pasakytų dar ciniškesni vaikštūnai. Pagalvojau, kad gal ir tu kišai į tą konteinerį ranką, partneri, gal net buvai užčiuopęs kokią striukės rankovę. Ar apykaklės kailiuką. O gal ir nekišai, bijodamas sumaišyti letenas ir per žioplumą įmesti kiaurymėn savo mechaninį juostinį maitintoją „Pentax“. Iš vienatvės įsivaizduoti galima viską – netgi embriono poza tuose konteineriuose įsiraususius humanoidus. Arba raudonkryžius: pagaunančius ir nepaleidžiančius tavo rankos! Kartoju: niekas geriau neužgauna vaizduotės stygų nei vienatvė didmiestyje. Tik skurdas, deja, kartais ją susiaurina ligi kebabo už du euru.

Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, maitintis donerinėse, ergo – gausinti trečiojo pagal dydį turkų miesto pasaulyje aplinką. Beje, ligi šiol taip ir nesupratai, ką turkų paaugliai it sukučiai nuo aušros ligi vidurnakčio veikia vėjuotose ir traukinių prakaitu trenkiančiose požeminėse U-bahno stotyse. Aš tau paaiškinsiu: „stumdo“ narkotikus, partneri. Dozuoja laimę. Štai tu ryji šaltį, o kažkas ryja laimės formules, virtusias tabletėmis ar milteliais. Tu fotografuoji kolonas ir kiaurymes tarp jų atnašaudamas tuštumai, o kažkas tuo pat metu leidžiasi į reginių šulinius ir atsiduoda pilnatvei, kuri neužfiksuojama ne tik jokiais žodžiais, bet ir aparatais – kad neliktų įrodymų, seni. Kad išliktų tik nenumaldomas noras kūne – pakartoti regėjimą. Štai tą komuniją ir suteikia turkų vaikučiai sukučiai želė suteptais plaukučiais. Kažkodėl ligi šiolei „neparišti“.