21 diena Berlyne
Natalie Kronast
Roberto Bošo fondo kultūros vadovė Klaipėdoje
Berlynas – tai miestas simbolis permainų, kurios prasidėjo Vokietijoje 1989-aisiais ir tęsiasi iki pat šių dienų. Tai miestas, kuris vis dar ieško savo veido, kurio identitetas priklausomai nuo stebėjimo vietos – vidaus ar išorės – vis kitaip suprantamas. Fotomenininkas iš Lietuvos Remigijus Treigys tris savaites gyveno Berlyne ir žvelgė į šį nepažįstamą miestą pro savo fotoobjektyvą. Roberto Bošo fondas suteikė Remigijui Treigiui galimybę pažvelgti į miestą už jo fasado, matyti tas mieto puses, kurių nepastebi skubantis miesto svečias. „Pašalietis“ mato kitokį Berlyną, nei gyvenantys mieste. Nors Treigio fotografijose užfiksuotas ramus, solidus Berlynas, bet tai akimirkos, kurios atspindi miesto dvasią.
Parodos „21 diena Berlyne“ atidarymas įvyko „Vokiečių kultūros dienų- 2004“ Klaipėdoje metu, kurių moto „Permainos“ atspindėjo dvilypį Vokietijos ir Lietuvos dialogą. Atliktų darbų fotografijos parodos buvo surengtos ir publikos labai šiltai priimtos Vilniuje bei Berlyne.
Šiais metais projektas įgaus literatūrinį pavidalą. Rolando Rastausko tekstai iš Berlyno gegužės 13-ąją „Vokiečių kultūros dienų“ metu bus lietuvių ir vokiečių kalbomis skaitomi P. Domšaičio galerijoje. Planuojamas ir bendro – fotografijos bei tekstų katalogo leidimas.
Iš ciklo „Berlyno lapeliai“
Rolandas Rastauskas
Kaip poetas Griuvėsis eina tėvynainio fotomenininko Remigijaus Treigio pėdomis, bet nenueina toliau fotoreportažo klasiko nuotraukos, kurią įgarsina keturi vokiečiai ir dvi rusės
Einu tavo pėdom, Remigijau. Berlyne. Mieste, kuriame penki aukštai – norma, o septyni – jau nukrypimas nuo jos. Tai nereiškia, kad čia nesama dangoraižių. Esama. Tačiau dangų jie raižo devynis kartus pamatuotoje ir vienąkart atkirptoje Potsdamo aikštėje, kur architektai grumiasi su savuoju donkichotiškumu. Deja, kova su vėjo malūnais ne visuomet išgelbstį grožį, kuris pašauktas išgelbėti pasaulį. Einu tavo pėdom pavasariui einant į mane. Senam popiežiui ir senstantiems draugams, kuriems užteko laiko išpažinčiai, bet pritrūko išrišimui, mirštant. Einu tavo pėdom, Remiga, pro išvirtusias laukan kavines, kurios turbūt geriausiai simbolizuoja neužtvenkiamo gyvenimo bėgimą. Kaip toje Roberto Capa´os 1945-ųjų rugpjūčio fotografijoje: bažnyčios jau subombarduotos, bet kavinių publika ant Kurfiurstendamo šaligatvių parketo amžina. Viskas aplinkui, regis, sugriauta, išskyrus nenumaldomą norą gerti kavą ir skaityti laikraštį saulėje. (Štai nurysim dar šlakelį, o paskui, nesubombarduotieji, eisim ekonominio stebuklo kurti!) Kai evoliucijos eskalatoriuj žmogų nuo katino, rodos, skiria vos viena pakopa. Geriau būti katinu saulėkaitoje, negu kareiviu atsargoje, sukniaukia pacifistas manyje. Už tų staliukų nuotraukoje turbūt niekas nekalba apie kareivius. Čia veikia tobula tabu sistema, atimanti kai kuriems žodžiams-nešėjams teisę paleisti pašnekesio orbiton dar taip neseniai sakytume neišvengiamus palydovus. Iš principo tai paprasti žodžiai: fiureris, tėvynė, karas. Moteris pirmam plane, spėju, sako: „Šitos suknelės nevilkėjau turbūt nuo…“ Ir susigėdusi droviai nuleidžia akis. Tarsi ketveri be vyro neramiai pramiegoti metai būtų užsiuvę mergystės plėvę. Kurį laiką sėdi palenktu kaklu, bet tiesia, „gėlėta“ nugara. Nevalingai delnu paglosto kulkšnį – už tą „nevalingumą“ mamelė paauglystėje suduodavo per nagus. Išlygina smuktelėjusią kojinę. Žemyn aukštyn. Ir dar kartelį. Nevalingai patrina audinį it vaikystės riešutmedžio lapą tarp pirštų. Lapas išties ne pirmo šviežumo. Skrybėlėta senučiukė atitaria: “Už madų žurnalo prenumeratą pinigų tikrai nebeatgausim, Ilma“. Pastaroji vienintelė geria kavą. Kitos sukrapštė mažam alaus. Kaimynei išpuoselėta šukuosena priešais pasisekė labiau – jos kirpėjas visą tą laiką, kol lijo bombomis, nedarė nieko kito tik kirpo. Tik čeksėjo ir čeksėjo žirklėmis. Tą kirpyklos perkusiją kažkas nusinešė su savim ir į kapus. Kai paskutinis klientas pakilo palikęs ant grindų kaugę plaukų, miestas jau skendėjo griuvėsiuose. Nauji klientai išdygo kaip iš dulkių plaukę. Įsikūnijo tiesiog iš šlamo. Kai kurie rusų karininkai turėjo utėlių. Kai kurios karininkienės apatinius palaikydavo vakarinėm suknelėm. Ar sumokėdavo (ir kaip) už paslaugas – nepasakoja. Vyrai už gretimo staliuko juokiasi, prisiminę kažkada dievinto vartininko negrabiai praleistą golą: „Įsiutęs nusimovė bucą ir, vanas, paleido pavymui!.. Bucas, vanas, įstrigo tinkle!..“ Tačiau nė vienas nekalba apie gimnazijos draugus, vos prieš metus įstrigusius kitam, tragiškai nenusisekusio grafo Clauso Schenko von Stauffenbergo pasikėsinimo prieš Hitlerį, tinkle. Nekalba apie bydermajeriškai storą stalo koją Vilko guolyje, išgelbėjusią fiureriui gyvybę, pulkininkui Brandtui perkėlus prie jos po stalu grafo paliktą portfelį su paskutines tautos vado gyvenimo sekundes skaičiuojančia bomba. Nekalba apie vado odoje įstrigusias medžio skeveldrėles su jo paties pridžiūvusių snarglių liekanomis. Nekalba apie penkis tūkstančius kaip mat išžudytų neva su sąmokslu susijusių žmonių, kurie jau po pusmečio būtų sudarę pokario vokiečių elitą – tik pataiso savo svirduliuojantį staliuką, pakišdami po koja keturiskart sulankstyto laikraščio šmotelį. „Panaudojai pagal paskirtį, vanas“, – susijuokia Hansas, žiūrėdamas į pasilenkusį draugą. „Vėl imam keliaklupsčiauti tvarkai“, – atsikerta tasai. „Prieš karą ir šaligatviai buvo lygesni“, – sako pirmasis ir čia pat nutyla, tarsi padaręs nedovanotiną klaidą. „Ir tas karas, kaip dekoracija lietuje“ – sutvinksi smilkinyje dar universitete įstrigusi kažkokio varliaėdžio eilutė. Jie ilgai tylėdami žiūri vienas į kitą – dvi saugiai perkeltos sielos, stirksančios Stikso kavinėje.
Šiandien, kažkur visai čia pat, per keliasdešimt žingsnių nuo minėtos nuotraukos, priešais gurmanų aptūptą kavinę, griežtų raudonų raidžių įvardytą CARAS, saulėje šildosi rusakalbės katės su nebeatplaunamu grimo sluoksniu. Pastarasis – neabejotinai irgi kultūrinis. Ir toji neatplaunama gaiva, neslėpsime, traukia vaikštūną. Prisėdu šalia. Girdžiu, kaip vienas „katinėzungėnas“ sako kitam: „Ar tu pastebėjai, Liuska, kad iš penkių jų vaikinų nenuplikęs būna tik šeštas?“ „Kiekviena turi savo statistiką, Lenka“, – atsako siauraakė kaukė. Ir čia pat prideda: „O ką, gal tau nemalonu tą plikę susigrūst tarp kojų?“ „Tipo atgal gimdytum?“ – pagauna toną pirmoji. Nieko nelaukdamas sudedu espresso ilgio „orientaliją“: „Turėčiau rašyt viduj, bet rašau lauke. Bulvaro saulė daro mane laukinį. Griuvėsiai atrodo gražiau erdvėj, mano drauge, negu laike, kurį skaitmenos makšty suslėps paveiksluojanti kinė“. Nors mergina, vardu Lena, gali būti ir tuvė. Arba dar gražiau – čiukčė. Tačiau ko poetas nepadaro dėl rimo! Užverčiu bloknotą, ir kol manęs „neužvertė“ „Caro“ kačių globėjai, skubiai susimokėjęs nuleidžiu saulės akinių „Persol“ uždangą. Ir vėl patraukiu tavo pėdom, Remigijau.
Kaip poetas Griuvėsis juodžemio Kristuje atpažįsta performerį Beną Šarką ir susimąsto apie ritualinio meno visagalybę
Boheminės Kaštonų alėjos ir Miestelio gatvės sankryžoje savo dienas vamzdijoje baigė net socializmą pergyvenęs vamzdis. Iš abiejų pusių darbininkai išrausė tranšėjas: dešinėje išaugo rausvo, beveik pliažinio smėlio, o kairėje – molingo juodžemio krūsnys. Pastarosios vietoje vieną rytą šaligatvių šlifuotojai išvydo milžinišką šaukiančio Kristaus galvą. Apvainikuotas nuo sienos nuplėštais vijokliais erškėčių vietoje, Išganytojas sykiu buvo panašus į rūstų Griunevaldo tapinių nukryžiuotąjį ir… Klaipėdos performerį Beną Šarką. Įdomu, kad savo juodžemines akis be vyzdžių jis buvo nusukęs nuo kuklaus lipduko su širdute SEXY GIRLS lange kitoje Kaštonų alėjos pusėje ir atgręžęs į 69-ąjį numerį „savojoje“. Porą dienų sudiržusiais skulptoriaus delnais iš juodžemio nulipdyto (tiksliau – nutapšnoto) Dievo niekas nedrįso paliesti. Trečiąją kažkas vis dėlto nebeišlaikė ir nuspyrė vieną šnervę. Pakeliui koja nunešė dar ir pusę smakro. Tačiau ir vienšnervio, ir pussmakrio tranšėjos juodžemio Kristaus pusmetrinė rėkianti burna vertė sulėtinti žingsnį ir pamąstyti apie keletą dalykų išsyk: 1) net ir toks, nepasakyti „bulvinis“, Dievas apsireiškia laiku ir vietoje; 2) tikram menininkui nėra blogų medžiagų; 3) norėdamas patekti pas sexy girls, tūlas vis dėlto turi Jį praeiti. Arba išgirsti Jo nebylų šauksmą išeidamas. Užsimerkti šiuo atveju pavojinga – pravažiuojantis M1 maršruto tramvajus gali nurėžti sekso pirkėjui galvą.
Kaip poetas Griuvėsis medituoja žiūrėdamas į atitarnavusių ir spintose iš mados išėjusių drabužių konteinerį „Humana“, o po to leidžiasi į U8 metro liniją
Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, pakartoti tavo gyvenimo būdą Berlyne. Sutapti su tavąja, žinau, vienatve ten. Su šalčiu, nes tau būnant buvo šalta, man – jau žydėjo medžiai, nenešantys nieko, išskyrus charakiriškus žiedus pavasarį. Tad atleisk man tą šilumą, partneri. Žinau, kad nepataikei su rūbais – vaikščiojai vienplaukis ir vienbarzdis su palaikiu juodu lietpaltuku. Žvairakiavai į purvinai geltonus „Humanos“ arba „Raudonojo kryžiaus“ konteinerius – nelyginant didžiules pašto dėžutes, kur laiškų vietoje įmetami marškiniai, švarkai ar kelnės. Sykį mačiau tipą, bandantį sugrūsti ten keletą ryšulių – jam, atvirkščiai, pritrūko rankų, dešine nuleidęs rankeną (paramos konteineriai iš serijos „Žmogus žmogui – sponsorius“ būna su rankenom ir be), viena kaire jis nebepajėgė į prasivėrusią pailgą angą įgrūsti ryšulio, kadangi „pašto dėžė“, matyt, jau buvo artipilnė. Tada it nebyliojo kino komikas (filmas galėtų vadintis „Second hand ieško trečio“) išbandė visas kombinacijas. Net prilaikė rankeną pilvu, lamėdamas dvi laisvas rankas. Net bandė sukandęs dantimis laikyti atitarnavusių ar tėvų spintoje iš mados išėjusių drabužių prikimštą plastikinį maišą. Ir vis tiek vienas ryšulys sutrukdydavo kitam. Galėjau, žinoma, jam padėti. Be praėjau pro šalį, nemesdamas jo pertekliaus ant savojo skurdo svarstyklių. Palikau jį galynėtis su technine paramos puse – pakeliui į šventumą, kuriame komiškoji pusė yra neišvengiama nusižeminimo dalis. Ir dalia, kaip pasakytų dar ciniškesni vaikštūnai. Pagalvojau, kad gal ir tu kišai į tą konteinerį ranką, partneri, gal net buvai užčiuopęs kokią striukės rankovę. Ar apykaklės kailiuką. O gal ir nekišai, bijodamas sumaišyti letenas ir per žioplumą įmesti kiaurymėn savo mechaninį juostinį maitintoją „Pentax“. Iš vienatvės įsivaizduoti galima viską – netgi embriono poza tuose konteineriuose įsiraususius humanoidus. Arba raudonkryžius: pagaunančius ir nepaleidžiančius tavo rankos! Kartoju: niekas geriau neužgauna vaizduotės stygų nei vienatvė didmiestyje. Tik skurdas, deja, kartais ją susiaurina ligi kebabo už du euru.
Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, maitintis donerinėse, ergo – gausinti trečiojo pagal dydį turkų miesto pasaulyje aplinką. Beje, ligi šiol taip ir nesupratai, ką turkų paaugliai it sukučiai nuo aušros ligi vidurnakčio veikia vėjuotose ir traukinių prakaitu trenkiančiose požeminėse U-bahno stotyse. Aš tau paaiškinsiu: „stumdo“ narkotikus, partneri. Dozuoja laimę. Štai tu ryji šaltį, o kažkas ryja laimės formules, virtusias tabletėmis ar milteliais. Tu fotografuoji kolonas ir kiaurymes tarp jų atnašaudamas tuštumai, o kažkas tuo pat metu leidžiasi į reginių šulinius ir atsiduoda pilnatvei, kuri neužfiksuojama ne tik jokiais žodžiais, bet ir aparatais – kad neliktų įrodymų, seni. Kad išliktų tik nenumaldomas noras kūne – pakartoti regėjimą. Štai tą komuniją ir suteikia turkų vaikučiai sukučiai želė suteptais plaukučiais. Kažkodėl ligi šiolei „neparišti“.
