Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Noriu susigrąžinti prarastą lietuviško kino ryšį su žiūrovu”
 |
| Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė apgailestauja, kad lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje, kur, nors ir savas, nėra itin mėgiamas. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Žydrūnas Drungilas
Paradoksalu, bet lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje. Be to, mūsiškis kinas nesulaukia tokio populiarumo kaip kad, tarkime, Čekijoje čekų filmai. Mūsų kino bardai dažniausiai keliauja po užsienius ir tik belieka džiaugtis (ar pavydėti), kad bent jau garsina Lietuvos vardą. Tačiau nėra taip visai ir blogai: režisieriai kartu su savo filmais ieško ir suranda savo žiūrovus, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Štai gegužės 25-ąją Kultūrų komunikacijų centro ir kino klubo “Kinopolis” iniciatyva savo du naujausius filmus – „Egzistencija” (2004) ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino” (2005) – Prano Domšaičio galerijoje pristatė kino režisierė iš Vilniaus Giedrė Beinoriūtė.
Jaunos režisierės filmografiją sudaro jau penki trumpametražiai filmai. Be minėtųjų, ji yra sukūrusi vaidybinius filmus „Mano vienišos draugės”(1997), „Mama, tėtis, brolis, sesė”(1999) ir dokumentinį „Troleibusų miestas”(2002).
G. Beinoriūtės filmai taip pat neišvengė kelionių po užsienius: pakeliavo po Čikagą, Bradfordą ir Paryžių, o su Klaipėda jos filmą „Egzistencija” sieja keturių Klaipėdos dramos teatro aktorių sukurti vaidmenys, iš kurių aktorės Elenos Gaigalaitės – vienas pagrindinių.
„Egzistencija” pasakoja apie tragišką dviejų bobučių nuotykį, sukrėtusį mažo miestelio gyvenimą. Pagrindinės veikėjos, ratuotos originaliu velomobiliu, sugalvoja suvaidinti vienos iš jų šermenis. „Egzistencinis” žaidimas su mirtimi, pasirodo, ją gali ir prišaukti…
„Vulkanovka. Po didžiojo kino” eina Šarūno Barto filmo „Septyni nematomi žmonės”, kurio premjera neseniai įvyko Kanų kino festivalyje, pėdsakais. G. Beinoriūtės dokumentinis filmas pasakoja apie mažo kaimelio gyventojus, jų kasdienybę ir prisiminimus apie „Didįjį kiną” – taip čia pavadinamas minėtas Barto filmas ir jo kūrybos procesas, kuriame dalyvavo šio Krymo stepių kaimelio jauni ir seni gyventojai. Kino nostalgija arba, tiksliau, nostalgija apie kiną, kurią taip naiviai ir nuoširdžiai išpažįsta vulkanovkiečiai, yra būtent tai, ko norėtųsi palinkėti lietuvišką kiną maitinančiai (o gal marinančiai?) kultūros politikai.
Režisierė Giedrė Beinoriūtė, viešėdama Klaipėdoje, mielai sutiko pasikalbėti apie savo kūrybos virtuvę ir Lietuvos kino politiką.
– Kaip vertini kontekstą, į kurį ateini su savo filmais? Kas Tau labiausiai patinka lietuviškame kine?
– Mano filmai kitokie, negu prieš tai buvusios kartos – Š. Barto, V. Navasaičio, A. Stonio ar A. Matelio. Bet, kita vertus, plastinė, vaizdo kalba vis tiek panaši. Užsieniečiai žiūrėdami pastebi, kad lietuviškam kinui vaizdas yra labai svarbus, netgi svarbesnis už siužetą. Man svarbiausia pasakoti istoriją plastine kino kalba. Pavyzdžiui, „Egzistencijoje” teksto nėra ir jo nereikia, viską galima pasakyti vaizdais. Didelę įtaką man padarė Š. Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, kur kalbėjimas vaizdu ir garso takelio naudojimas yra nepaprastai įspūdingi. Aš taip pat stengiuosi maksimaliai panaudoti visas technines bei menines kino raiškos priemones. Be abejo, man patinka daug kas iš europinio kino, – kad ir L. Von Trieras, E. Kusturica, nepriklausomi amerikiečiai. Bet kadangi kuriu Lietuvoje, jaučiuosi tęsianti lietuviškąją tradiciją, ir iš tikrųjų yra ką tęsti.
– Kaip nusprendei kurti filmus?
– Aš norėjau būti režisiere jau seniai, bet iš pradžių svajojau dirbti teatre – nuo šeštos ar aštuntos klasės lankiau dramos būrelius. Ir stojau į televizijos režisūrą Muzikos akademijoje galvodama, kad būsiu teatro režisierė. Bet besimokydama dažniausiai susidurdavau su vaizdu ir kameromis, be to, „televizininkui” nebuvo galimybių daryti diplominį darbą teatre, taigi reikėjo prisitaikyti. O ir kinas man pradėjo patikti – naujos galimybės, montažas, pamačiau filmų. Kai pamačiau L. Von Triero „Prieš bangas”, atrodė, kad suprantu, kas yra kinas, kaip jis gali veikti žmones, kaip forma dera su turiniu, – tai man buvo atradimas. Ir įsitraukiau.
– Ar lengva jaunam režisieriui Lietuvoje kurti kiną? Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuvos kino kūrėjai?
– Viskas „užsisuko” nejučia, susipažinau su kino režisieriumi ir prodiuseriu V. Navasaičiu – jis dabar prodiusuoja mano naują filmą. Jo globa labai daug padėjo, kad gaunu finansavimą, ir toliau skatina statyti filmus. Vis dėlto man pačiai po kiekvieno filmo norisi sakyti: „Viskas, užtenka“. Nes režisieriaus darbas – labai keista profesija, – tu nesijauti dirbantis, jei tegali dirbti kine tik kokius tris mėnesius per metus, esi socialiai neapsaugotas.
Be nepakankamo finansavimo, kitas didelis sunkumas yra profesionalios techninės grandies, kino komandos trūkumas, – kai sugriuvo sovietinė sistema, sugriuvo ir infrastruktūra. Kadangi nekuriama daug filmų, žmonės neturi nuolatinio krūvio, kiekvieną kartą ateina nauji, be patirties. Neišvengiamai atsiranda klaidos, pražiūrėjimai. Kadangi biudžetai maži, grupės paprastai yra mažos – vienam žmogui tenka kelios pareigos.
Apskritai Lietuva neturi kino struktūros, kino instituto, nacionalinio kino centro, kuris rūpintųsi kino politika, strategija, kaip skirstyti finansus. Be to, reikia investuoti ne tik į kino gamybą, bet ir į platinimą, ryšių mezgimą su kitais centrais, festivaliais, ir į kino mokyklą, kad kinas būtų ne pavienių iniciatyvų ar išprotėjusių entuziastų reikalas.
Kalbant apie finansus, visi Lietuvos režisieriai, o mūsų gildijoj jų apie 30, kasmet turi pasidalinti nacionalinį kino biudžetą, kurio viso teužtektų vienam pilnametražiui filmui. Apie mūsų kino finansinę situaciją daug pasako kad ir toks palyginimas: viso Lietuvos kino biudžetas yra gal kokius šešis kartus mažesnis už vien Nacionalinio operos ir baleto teatro biudžetą. Keista lygtis – lyginame vieną meno sritį ir vieną teatrą! Kinas iš tikrųjų Lietuvoje yra nuskriaustas.
– Neneigi, kad Tavo filmuose matyti ne tik stilistinės lietuviško kino tradicijos, bet ir lietuviškas koloritas. Ar bendraudama su kolegomis iš užsienio pastebi, kad tai, kas vertinga mums patiems, lietuviams, yra įdomu ir užsieniui?
– Nematyčiau prasmės kurti filmą, jei jame neatsispindėtų etniniai kultūriniai dalykai, kurie sudomina ir užsieniečius. Kai rodžiau „Egzistenciją” kultūrinėje mainų programoje Anglijoje, žmonės, apskritai nieko nežinoję apie Lietuvą, bandė lyginti. Kadangi veiksmas vyksta prie katalikų bažnyčios, sakė, kad filmas panašus į itališką ar ispanišką. Aš manau, kad labai reikia kuo daugiau jiems papasakoti, kas ta Lietuva, kaip mes gyvenam, kokie mes žmonės. Kad jie nebesakytų, jog lietuviai panašūs į tuos ar anuos – mes patys į save panašūs. Kitas pavyzdys – tarptautiniame scenarijaus rašymo seminare buvo duota užduotis kino priemonėmis parodyti dviese gyvenusius žmones, iš kurių vienas mirė. Mano sprendimas buvo, iš lietuviškos perspektyvos žiūrint, labai banalus: parodyti nuotrauką, perrištą juoda juostele. O užsieniečius jis labai nustebino ir jiems patiko. Tokios kultūrinės detalės jiems žavingos ir pasakoja apie mūsų kultūrą.
Apskritai kurdama pasitikiu savimi ir pasitikrinu pagal save, – ar man pačiai koks nors vaizdas įdomus, nes kiekvienas žmogus savyje talpina ir visą pasaulį. Jeigu esi įdomus sau, tai būsi įdomus ir kitiems.
– Kurdama kiną, Tu naudoji bei žaidi ir vaidybiniu, ir dokumentiniu žanrais. Koks, Tavo akimis, yra santykis tarp jų?
– Man tai tiesiog du būdai kalbėti. Ir ne tiek jau skirtingi. Žiūrėdami mano dokumentinį filmą „Troleibusų miestas”, žmonės klausinėja, ar ten tikrai niekas nesuvaidinta. O pavyzdžiui, pats pirmas mano filmas „Mano vienišos draugės”, kuris yra vaidybinis, visiems atrodo dokumentinis, nes pastatytas dokumentine maniera. Man tiesiog patinka tas „tarpas” tarp šių žanrų. Apskritai šiais laikais dokumentika populiarėja. Gal todėl, kad vaizdo kameras turi labai daug žmonių. Anksčiau kinas buvo kaip stebuklas, o dabar jis – šalia visą laiką. Vaizdo prasmė jau keičiasi.
Kalbant apie dokumentiką, nuo savęs žmogus negali pabėgt, kad ir koks jis būtų susikaustęs filmuojant. Kad ir kaip norėtų pasirodyt prieš kamerą, jis vis tiek išsiduoda. Kinas gali parodyt, kad žmogus šneka viena, o iš kūno kalbos, iš praslystančių žodžių matai visai ką kita – tai yra gražiausia.
– Štai su savo filmais atvažiavai į Klaipėdą. Kaip Tau atrodo, ar lietuviški filmai pakankamai dažnai pasiekia Lietuvos žiūrovus?
– Aš labai džiaugiuosi, kad vyksta tokie rodymai, ir stengiuosi važiuoti, kur kviečia. Prieš kelerius metus su trimis kitais jaunais režisieriais sukūrėme tokį kaip ir manifestą, kurio viena iš pagrindinių minčių buvo susigrąžinti prarastą ryšį su žiūrovu. Aišku, situacija sudėtinga. Visų pirma todėl, kad Lietuvos rinka yra labai maža ir filmų rodymas neapsimoka.
– Ar manai, kad lietuviai savo kiną mėgsta?
– Man atrodo, kad kol kas dar nemėgsta. Sąvoka „lietuviškas kinas” šiuo metu lietuvių žiūrovui kelia neigiamas asociacijas. Kai nori pagirti mano filmus, sako: „Tavo filmai nelietuviški”.
– Kaip apibūdintum tą neigiamą „lietuviško kino” sąvokos aspektą?
– Čia turimas omeny poetinis kinas, kur mažai teksto, kuris yra lėtas – tai žiūrovui didžiausia blogybė. Lietuviški filmai nepanašūs į, pavyzdžiui, amerikietiškus, kur daug veiksmo, įtraukiančio ir nepaleidžiančio.
Mano galva, didžiausia problema yra tai, kad dėl skurdžios valstybinės finansinės kino politikos nelieka galimybės rinktis ir diskutuoti. Išeina į ekranus pilnametražis lietuviškas filmas, ir jo negalima kritikuoti, nes jis išėjo vienas per dvejus metus. O jei jį dar ir „suvarytum“, iš viso kiltų pavojus, kad kinas nebegaus ir to skurdaus finansavimo. O koks gali būti ir pačių režisierių įdirbis, jei jie tegali sukurti vieną filmą per penkerius metus?! Per tokį laiką pamiršti išvis, kaip atrodo filmavimo aikštelė… Nėra judėjimo, verdama savose sultyse, galų gale nėra konkurencijos tarp režisierių – kuris geriau padarys. Kai tokia padėtis, negali atsirasti akstinas, kuris verstų kažką išradingiau sugalvoti, kad būtų pritrauktas žiūrovas, kovoti dėl jo.
– Užsiminei apie kitus jaunus Lietuvos režisierius ir jūsų norą „atsisukti“ į žiūrovą… Ar pritartum teiginiui, kad į lietuvišką kiną ateina nauja karta? Jei taip, ar save su ja tapatini?
– Iš keturių berods 2002 metais paskelbusių minėtą manifestą režisierių po to filmų sukūrėme tiktai Ignas Miškinis ir aš. Į kiną gali eiti tik labai dideli entuziastai. Dar yra Ignas Jonynas, Ramūnas Greičius. Aš manau, kad pagal bendrą norą grįžti prie žiūrovo galime sakyti, kad esame karta. Tačiau, lygindama su tokiais ryškiais naujos kartos atėjimais, kaip „Naujoji banga” prancūzų kine, negalėčiau sakyti, kad būtų labai aišku prieš ką protestuojame, ką teigiame. Be to, labai tarpusavyje skirtinga ir mūsų kūryba.
– Kaip Tau patiko Klaipėdos publika?
– Mane visuomet džiugina, kad yra žmonių, kurie domisi kinu. Klaipėdoje pažiūrėti mano filmų susirinko tris ar keturis kartus daugiau žmonių, negu Vilniaus nekomercinio kino teatre „Skalvija”, kur rodžiau “Vulkanovką…” prieš kokias dvi savaites. Aš nustebau, kad uostamiestyje tiek sinefilų, publika taip daug klausinėjo, domėjosi. Jeigu kviesit, tikrai su malonumu vėl atvažiuosiu.
