Metalo pėdsakais per istoriją…

Petro Gintalo medaliai. “K. Donelaitis”. “Kražiai – 750”. “Vestuvės”.

Goda Giedraitytė

Kelias gegužės savaites “Klaipėdos galerijoje” svečiavosi žymaus Lietuvos medalininko, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dekano Petro Gintalo ir jo sūnaus Martyno kūrinių paroda “Pasikeitimai”, skirta dailininko 60-mečiui.

Dialogas su vertybėmis

Kelionė medalio paviršiumi visuomet intriguoja. Keliasluoksnis metalo kūrinio paviršius tėra tik užuomina į po išoriniu ir formaliu plastikos rūbu slypinčią daugiaplanę reikšmių ir simbolių karuselę. Mastelio apribota metalo plokštelė savyje sugeba sutelkti visą pasaulį – tą meno kūrinio anapusybę (“reversą”), už kurios kaupiasi ištisi žmonių, tautos ir/ar valstybės likimai. Medalis – tai apdovanojimo, pagerbimo ir/ar atminimo ženklas, kuriame, anot menotyrininkės Salomėjos Jastrumskytės, laiko ir vietos segmentai uždaromi estetinės ir vertybinės formos pavidale.

Dialogas su svarbiausiomis žmogaus vertybėmis – istorija, tikėjimu, mokslu, dvasios išgyvenimais ar tiesiog gyvenimo prasmės paieškomis – charakterizuoja ir Petro Gintalo darbus. Menininko temų laukas skleidžiasi nuo istorinių Lietuvos asmenybių ir žymiausių kultūros veikėjų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Jono Krizostomo Gintylos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos ir kitų) įamžinimo iki svarbiausių šalies ar miestų (“Lietuvos mokyklai – 600”, “Palangai – 750”, “Laisvoj Lietuvoj lyja lietus”, “XVIII medalių stovykla” ir t. t.) ir paties žmogaus gyvenimo įvykių (“Vestuvės”, “Aš gimiau”) dokumentacijos.

“M. K. Čiurlionis”. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Įkvepia dvasią

Šiame kontekste veriasi du P. Gintalo medaliams būdingi raiškos segmentai – portretas ir architektūrinis pamatas. Ir jeigu pirmasis yra neatsiejamas asmens identifikacijos motyvas, tai daugelyje darbų boluojančios miestų panoramos, atskirų pastatų fragmentai, bokštai, bažnyčių varpinės, kolonos tampa konkretaus miesto, vietovės portretu. Neabejotinai ir vienu, ir kitu atveju tenka akcentuoti tik svarbiausius, ryškiausius bruožus, kadangi menininkas yra ribojamas ir mastelio, ir technologinių galimybių. Tačiau nepaisydamas to, jog neretai metalas diktuoja savotišką sąstingio, nepajudinamo stabilumo, amžinybės būseną, P. Gintalas kiekvienam portretuojamam asmeniui ar vietovaizdžiui sugeba įkvėpti tik jam vienam būdingą dvasią, atskleisti laikmetį ar svarbiausius charakterio bruožus.

Faktografinis laukas kiekviename medalyje yra apvalomas, redukuojamas iki svarbiausių konkrečiam subjektui ar objektui ženklų ir simbolių. Todėl čia nelieka atsitiktinumo; formuojamas individualus, autorinis istorijos reportažas, savyje sutalpinantis gana svarų detalių, portretų, tekstų naratyvą.

Ir vis dėlto P. Gintalo medaliai – erdvūs. Greta visos elementų gausos tvyro atviros pauzės, ramybės ir tylos intarsijos, kviečiančios įsigilinti, susimątyti. Tai – kontempliatyvūs kūriniai, skatinantys mąslumą. Lietuvos autorių kontekste išsiskiriantys masyvumu, aiškiu kompozicijos konstruktyvu, P. Gintalo medaliai visų pirma – paminklai, sergintys asmenybių, datų, vietų atmintį ir trokštantys susigyvenimo, “perskaitymo”, supratimo.

Prasiveržia laisvamaniška žaismė

P. Gintalo medaliai alsuoja tradicine metalo plastikos ir minties raiška. Autorius plėtoja klasikines medalių formas, vaizdą dažniausiai komponuoja į apskritimą, kartais – kvadratą; pasitelkia įcentruotą kompoziciją, kurios emfazė tenka svarbiausiam herojui ar simboliniam motyvui. Labai retai stveriasi neišbandyto, novatoriško kelio, būdingo jaunųjų medalio kūrėjų saviraiškai (čia galėtume prisiminti gal tik netikėtą medalio, skirto M.K. Čiurlioniui, formatą arba mažosios metalo plastikos sūkury skendinčią “Žemaitiją”). Tačiau tuo P. Gintalas ir yra savitas, originalus. Ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui, menininkas nuosekliai jį plėtoja ir tobulina.

Menininko darbams būdingas grafiškas linijos ir plokštumos balansas. Trapią ir subtilią liniją jis drąsiai skrodžia aštriu, kampuotu rėžiu ir slopina arba, atvirkščiai, išryškina plokštumine dėme. Taip varijuodamas išraiškos priemonių žaisme bei mėgaudamasis medžiagos struktūra, autorius modeliuoja kūrinio turinį, kuria įtampą, kulminaciją ar tiesiog koncentruoja žvilgsnį.

Galbūt tas pats grafiškumas paskatino menininką greta išeksponuoti piešinius, kuriuose netikėtai prasiveržia spalvų ir linijų žaismė, laisvamaniška dvasia. Pastarieji tapo savotiška atsvara ir papildymu kietam, struktūriškam medalių metalo sunkiui.

Skleidžiasi parafrazės

Ir vis dėlto būtent metale Petras Gintalas įkūnija svariausius savo kūrybinės minties judesius. Po ilgos kelionės nuo menininko galvoje užgimusios idėjos, vizualizuojamos pieštuku popieriuje, per lipdinį iš plastilino bei gipsinį modelį metalas menininko rankose įgyja naują dimensiją – tampa meno kūriniu. Per metalo transformacijas čia skleidžiasi simbolių ir istorijos parafrazės.

Tai ypač raiškiai atsiveria, stebint parodoje rodomą sūnaus Martyno sukurtą videografiką, kurioje atskiri medalių segmentai susitapatina su konkrečiomis vietomis, išnyra iš praeities nuotraukų ar tiesiog sklendžia dabarties tyruose. Lengva grafito linija videoformate pamažu virsta portretu, o eskizas įrėminamas medžiaginiuose metalo kontūruose. Martyno dėka galime sekti minties ir formos sintezės istoriją, meno kūrinio gimimo stebuklą. Kita vertus, tai ir savotiškas dviejų kartų, dviejų menininkų dialogas, vieno kūrėjo žvilgsnis į kito autoriaus darbus, jų interpretacija, pasidalijimas patirtimi. Todėl nenuostabu, jog ir parodą abu autoriai pavadino “Pasikeitimai”. Juk idėjos virsmas kūnu yra viena paslaptingiausių metamorfozių.

Menų spaustuvė laukia „Ateinančių“

Vilniaus menų spaustuvė paskelbė paraiškų priėmimą mažo biudžeto scenos menų jaunųjų menininkų programai „Ateinantys“. Programoje kviečiami dalyvauti neseniai studijas baigę arba tebestudijuojantys režisieriai, choreografai, aktoriai, šokėjai, scenografai, kompozitoriai, vadybininkai, videomeno, fotografijos meno ir kiti jauni kūrėjai.

2003-iaisiais pradėta tęstinė Menų spaustuvės programa “Ateinantys” sumanyta kaip projektas, papildantis ligšiolinę šalies scenos menų sistemą, kurioje stinga vietos jaunųjų kūrėjų debiutams. Programa “Ateinantys” neapsiriboja viena scenos meno sritimi, bet skatina tarpdisciplininius projektus, eksperimentines formas, besiburiančių kūrybinių grupių ir jaunųjų meno vadybininkų bendradarbiavimą. Programos rengėjai siekia atrinkti įdomiausius bei ambicingiausius jaunų menininkų projektus teatro, šokio bei tarpdisciplininio meno srityje ir suteikti kūrėjams galimybę juos pristatyti 2005 metų Menų spaustuvės rudens sezono metu.

Projektai bus atrenkami atsižvelgiant į idėjos originalumą, meninį aktualumą, raiškos formų naujumą, projekto įgyvendinimo išlaidų dydį, galimybę projektą eksploatuoti 2005-2006 m Menų spaustuvės sezono metu, tęstinumą, projekto mobilumą bei galimybes sklaidai Lietuvoje ir užsienyje.

Prioritetas bus teikiamas projektams, kurių kūrybinės ir vadybinės grupės daugumą sudarys jaunieji scenos menų profesionalai. Pageidaujama, kad paraišką teikianti kūrybinė grupė turėtų savo vadybininką.

Projektus vertins Menų spaustuvės taryba. Sprendimas apie atrinktas paraiškas bus paskelbtas iki liepos 1 d. Geriausių projektų rengimui šiemet rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais bus suteiktos Menų spaustuvės patalpos, techninė įranga bei finansinė parama.

Paraiškos priimamos kasdien 10-16 val. iki birželio 15 d. Menų spaustuvėje (Vilnius, A. Jakšto g. 9, 305 kabinetas; tel. 8 5 2610805; el. paštas info@menuspaustuve.lt).

Bravo, „Camerata Klaipėda“!

V. Čepinskio, P. Geniušo ir „Camerata Klaipėda“ grojimas susiliejo į tobulą ansamblį. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Daiva Kšanienė

Gegužės 27-ąją daugelio lauktas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir jo styginių ansamblis „Camerata Klaipėda“ vėl nudžiugino klaipėdiečius, surengdami įdomų, savitą koncertą. Jį praturtino ir papuošė dar vienas Klaipėdos publikos labai mylimas muzikas – pianistas Petras Geniušas.

Garsina uostamiestį

Klaipėdos koncertų salės veikla vis labiau įsibėgėja. Rengiamų koncertų įvairove ir gausumu prisodrintos afišos liudija aktyvėjantį koncertinį gyvenimą. Skirtingiausio muzikinio skonio klausytojams tikrai yra iš ko rinktis ir kuo džiaugtis. Tačiau klaipėdiečiai turi ir savo numylėtinių. Tarp jų – talentingasis smuikininkas V. Čepinskis ir jo suburtas bei vadovaujamas styginių ansamblis, dabar jau tiesiogiai susiję su Klaipėda, nes pavadintas mūsų miesto vardu – “Camerata Klaipėda”. Šis pavadinimas lydi ansamblį visose jo koncertinėse kelionėse po Lietuvą ir užsienį, nuolat klausytojams primindamas mūsų miestą.

V. Čepinskis yra užsiminęs, kad jis su ansambliu stengsis groti retai Lietuvoje skambėjusius arba visai nežinomus kūrinius. Šį pažadą ansamblio vadovas tesi. Trys iš keturių koncerte skambėjusių kūrinių Lietuvoje buvo atlikti pirmą kartą. Tai nepaprastai malonu ir pagirtina, nes dar negirdėtų kūrinių atlikimas plečia klausytojų muzikos pažinimą, teikia naujų meninių potyrių ir netgi rodo pagarbą publikai.

Pirmąkart Lietuvoje

Koncerto programa sudaryta labai apgalvotai; parinkti kontrastingi, skirtingų šimtmečių kūriniai (XVIII, XIX ir XX a.).

XVIII a. italų kompozitoriaus Antonijo Vivaldžio muzika daugeliui tikrai gerai pažįstama. Ją groja įvairių sudėčių ansambliai, orkestrai, solistai. Ne vieną šio autoriaus kūrinį savo repertuare turi ir Klaipėdos kamerinis orkestras (vad. L. Kuraitienė).

Vis dėlto V. Čepinskis surado ir koncertui paruošė iki šiol Lietuvoje negirdėtą A. Vivaldžio veikalą – Koncertą smuikui ir styginių orkestrui „Audra jūroje” (Es-dur, op. 8, Nr. 5). Tai buvo pirmasis kūrinio atlikimas Lietuvoje.

Trijų dalių koncerte „Audra jūroje” (Presto, Largo, Presto) atlikėjai ne tik perteikė naujus A. Vivaldžio muzikos niuansus, bet ir patys atsiskleidė kaip saviti, netradiciniai, savo požiūrį turintys šios muzikos interpretatoriai. (Juk palyginti dažnai grojama A. Vivaldžio muzika jau tarsi turi nusistovėjusius atlikimo trafaretus.)

Solistas V. Čepinskis ir 13 styginių ansamblio dalyvių grojo kaip vienas tikslus, gyvas organizmas. Jau pirmieji garsų šuorai, melodijų veržlumas salės erdvėje paskleidė džiugesį, šviesą. Greitosios kūrinio dalys (pirmoji ir trečioji) žavėjo įkvėptu solisto muzikavimu, virtuoziškumu, lengvu, lyg nežemišku skambesiu. Lėtojoje (antrojoje) dalyje įsivyravo lyrizmas, atlikėjų perteikiamas neįtikėtinai subtiliai, jautriai ir jaudinančiai. Apibendrinto (nesiužetinio) programiškumo A. Vivaldžio kūriniui „Audra jūroje” V. Čepinskis ir ansamblis suteikė ryškių spalvų, įvairialypių nuotaikų, tuo išryškindami kompozitoriaus sumanytą programą – romantišką audringos jūros paveikslą.

A. Piacolos atminimui

Po skaidraus, barokinio A. Vivaldžio Koncerto kitas programos kūrinys panardino į kitokių jausmų stichiją. Tai jauno, Argentinoje gimusio (šiuo metu gyvenančio JAV) kompozitoriaus Osvaldo Golijovo (g. 1960) kompozicija „Last Round” („Paskutinis etapas”) styginių ansambliui. Šis kūrinys Lietuvoje skambėjo taip pat pirmą kartą.

Koncerto vedėja Miglė Mosėnienė paaiškino, kad „šį kūrinį O. Golijovas parašė sužinojęs apie garsaus, talentingo argentiniečių kompozitoriaus, tango muzikos genijaus Astoro Piacolos (Piazzolla) mirtį. Kūrinio pavadinimą autorius pasiskolino iš vienos apysakos apie boksą; ji O. Golijovui tapo tarsi metafora, simbolizuojanti A. Piacolos sielos tvirtybę, galimybę dar kartą atgimti muzikoje”.

Ši kompozicija – tai pagarbos duoklė A. Piacolai, turinti akivaizdžių sąsajų ir su šio kompozitoriaus muzikos stiliumi, ir su tango ritmais. Kartu kūrinyje juntama ir psichologinė idėja: gyvenimo kova ir netikėtas pasitraukimas iš jo amžiams.

„Last Round” – dviejų dalių. Pirmosios dalies muzika perteikia sudėtingus įtūžio kupinos nevilties, vidinio pykčio jausmus, riksmą (sudėtingi, modernūs skambesiai, savotiški štrichai, garsiniai efektai, nervingas, neramus ritmas, ekspresija). Atlikdamas ją ansamblis parodė savo puikų susigrojimą, meistriškumą, visumos pojūtį.

Antroji dalis – tai visai kita emocinė sfera: „begalinis, nenutrūkstantis atodūsis”. Ji prikausto klausytojo dėmesį savo begalinio skausmo raiška, kančios proveržiais; gedulingai skambantys epizodai tarsi kalba apie sielos gėlą. Čia kolektyvas atskleidė nepaprastai gražų, sodrų savo ansamblio tembrą, skambesio kantileniškumą.

Idealiai jaučia stilių

Nuskambėjus O. Golijovo „Last Round” A. Piacolos atminimui, koncerto programos sudarytojai apgalvotai ir logiškai pateikė paties A. Piacolos (1921-1992) kūrinį – Koncertą kvintetui, kurį smuikui solo ir styginių orkestrui aranžavo pats vadovas V. Čepinskis. (Atliktas Lietuvoje pirmą kartą.)

A. Piacolos muzika šiuo metu yra labai populiari visame pasaulyje, mėgiama atlikėjų ir klausytojų. Kompozitorių daugelis laiko šiuolaikinės argentiniečių muzikos simboliu, nes jis savo kūryboje sugebėjo sujungti akademinės muzikos bruožus su aistringojo šokio tango ritmais, nuotaikomis. A. Piacolos muzika įkvepia jaunus kūrėjus, skatina sekti jo pasirinkto stiliaus bei muzikos kalbos keliu.

Koncertas kvintetui sukurtas neįprastai instrumentų sudėčiai: bandonijai, smuikui, kontrabosui, fortepijonui ir elektrinei gitarai. V. Čepinskis kvintetą aranžavo labai meistriškai, puikiai panaudodamas visas styginių galimybes. Klausant kūrinio, susidaro įspūdis, kad tai originalo pavidalas. Atlikėjai – smuikininkas V. Čepinskis ir styginių ansamblis, idealiai pajautę piacolišką stilių, kūrinį interpretavo raiškiai ir įtikinamai: siautėjo uždegantys ritmai, aidėjo išraiškingos, originalios intonacijos. Aistringus, šokio stichijos kupinus epizodus keitė lyriniai, bet taip pat prisodrinti vidinio jausmo ir gyvybės.

Sužavėjo publiką

Malonus netikėtumas klaipėdiečiams buvo ir XIX a. vokiečių kompozitoriaus Felikso Mendelsono-Bartoldžio (F. Mendelssohn-Bartholdy) įdomaus Koncerto smuikui, fortepijonui ir styginių orkestrui d-moll atlikimas. Pianisto P. Geniušo pasirodymas scenoje taip pat sukėlė klausytojų susižavėjimo reakciją. Nors šis kūrinys Lietuvoje skambėjo ne pirmą kartą, tačiau vis dėlto yra gana retai girdimas. Sunku patikėti, kad tokį brandų kūrinį kompozitorius parašė turėdamas vos 14 metų.

Trijų dalių Koncerte (Allegro, Adagio, Allegro molto) V. Čepinskis, P. Geniušas ir orkestras pasirodė kaip nepriekaištingi romantinės muzikos interpretatoriai, galintys autentiškai įsijausti į kupiną polėkio, audringo patoso, nuoširdžios lyrikos bei kantilenos stichiją. Virtuozinėms, bet kartu labai melodingoms kraštinėms dalims kontrastavo jautri, subtili, dvasinius niuansus „išsakanti” antrosios dalies muzika. V. Čepinskio, P. Geniušo ir orkestro grojimas susiliejo į tobulą ansamblį. Toks ansambliškumo pojūtis – labai brangintina savybė, atlikėjų meistriškumo įrodymas. Žinant, kokios meninės individualybės yra abu solistai – V. Čepinskis ir R. Geniušas, – dažniausia grojantys solo, jų ansamblio pojūtis tiesiog stebino. Tai aukščiausias muzikos suvokimo, meninio pojūčio laipsnis.

Iškili muzikos šventė pasibaigė, tačiau ji tęsis. Klaipėdiečiai žino, kad V. Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių orkestras „Camerata Klaipėda” dar ne kartą apsilankys Klaipėdoje. Tad laukia ir ramiai, ir nekantriai.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Noriu susigrąžinti prarastą lietuviško kino ryšį su žiūrovu”

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė apgailestauja, kad lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje, kur, nors ir savas, nėra itin mėgiamas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žydrūnas Drungilas

Paradoksalu, bet lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje. Be to, mūsiškis kinas nesulaukia tokio populiarumo kaip kad, tarkime, Čekijoje čekų filmai. Mūsų kino bardai dažniausiai keliauja po užsienius ir tik belieka džiaugtis (ar pavydėti), kad bent jau garsina Lietuvos vardą. Tačiau nėra taip visai ir blogai: režisieriai kartu su savo filmais ieško ir suranda savo žiūrovus, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Štai gegužės 25-ąją Kultūrų komunikacijų centro ir kino klubo “Kinopolis” iniciatyva savo du naujausius filmus – „Egzistencija” (2004) ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino” (2005) – Prano Domšaičio galerijoje pristatė kino režisierė iš Vilniaus Giedrė Beinoriūtė.

Jaunos režisierės filmografiją sudaro jau penki trumpametražiai filmai. Be minėtųjų, ji yra sukūrusi vaidybinius filmus „Mano vienišos draugės”(1997), „Mama, tėtis, brolis, sesė”(1999) ir dokumentinį „Troleibusų miestas”(2002).

G. Beinoriūtės filmai taip pat neišvengė kelionių po užsienius: pakeliavo po Čikagą, Bradfordą ir Paryžių, o su Klaipėda jos filmą „Egzistencija” sieja keturių Klaipėdos dramos teatro aktorių sukurti vaidmenys, iš kurių aktorės Elenos Gaigalaitės – vienas pagrindinių.

„Egzistencija” pasakoja apie tragišką dviejų bobučių nuotykį, sukrėtusį mažo miestelio gyvenimą. Pagrindinės veikėjos, ratuotos originaliu velomobiliu, sugalvoja suvaidinti vienos iš jų šermenis. „Egzistencinis” žaidimas su mirtimi, pasirodo, ją gali ir prišaukti…

„Vulkanovka. Po didžiojo kino” eina Šarūno Barto filmo „Septyni nematomi žmonės”, kurio premjera neseniai įvyko Kanų kino festivalyje, pėdsakais. G. Beinoriūtės dokumentinis filmas pasakoja apie mažo kaimelio gyventojus, jų kasdienybę ir prisiminimus apie „Didįjį kiną” – taip čia pavadinamas minėtas Barto filmas ir jo kūrybos procesas, kuriame dalyvavo šio Krymo stepių kaimelio jauni ir seni gyventojai. Kino nostalgija arba, tiksliau, nostalgija apie kiną, kurią taip naiviai ir nuoširdžiai išpažįsta vulkanovkiečiai, yra būtent tai, ko norėtųsi palinkėti lietuvišką kiną maitinančiai (o gal marinančiai?) kultūros politikai.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė, viešėdama Klaipėdoje, mielai sutiko pasikalbėti apie savo kūrybos virtuvę ir Lietuvos kino politiką.

– Kaip vertini kontekstą, į kurį ateini su savo filmais? Kas Tau labiausiai patinka lietuviškame kine?

– Mano filmai kitokie, negu prieš tai buvusios kartos – Š. Barto, V. Navasaičio, A. Stonio ar A. Matelio. Bet, kita vertus, plastinė, vaizdo kalba vis tiek panaši. Užsieniečiai žiūrėdami pastebi, kad lietuviškam kinui vaizdas yra labai svarbus, netgi svarbesnis už siužetą. Man svarbiausia pasakoti istoriją plastine kino kalba. Pavyzdžiui, „Egzistencijoje” teksto nėra ir jo nereikia, viską galima pasakyti vaizdais. Didelę įtaką man padarė Š. Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, kur kalbėjimas vaizdu ir garso takelio naudojimas yra nepaprastai įspūdingi. Aš taip pat stengiuosi maksimaliai panaudoti visas technines bei menines kino raiškos priemones. Be abejo, man patinka daug kas iš europinio kino, – kad ir L. Von Trieras, E. Kusturica, nepriklausomi amerikiečiai. Bet kadangi kuriu Lietuvoje, jaučiuosi tęsianti lietuviškąją tradiciją, ir iš tikrųjų yra ką tęsti.

– Kaip nusprendei kurti filmus?

– Aš norėjau būti režisiere jau seniai, bet iš pradžių svajojau dirbti teatre – nuo šeštos ar aštuntos klasės lankiau dramos būrelius. Ir stojau į televizijos režisūrą Muzikos akademijoje galvodama, kad būsiu teatro režisierė. Bet besimokydama dažniausiai susidurdavau su vaizdu ir kameromis, be to, „televizininkui” nebuvo galimybių daryti diplominį darbą teatre, taigi reikėjo prisitaikyti. O ir kinas man pradėjo patikti – naujos galimybės, montažas, pamačiau filmų. Kai pamačiau L. Von Triero „Prieš bangas”, atrodė, kad suprantu, kas yra kinas, kaip jis gali veikti žmones, kaip forma dera su turiniu, – tai man buvo atradimas. Ir įsitraukiau.

– Ar lengva jaunam režisieriui Lietuvoje kurti kiną? Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuvos kino kūrėjai?

– Viskas „užsisuko” nejučia, susipažinau su kino režisieriumi ir prodiuseriu V. Navasaičiu – jis dabar prodiusuoja mano naują filmą. Jo globa labai daug padėjo, kad gaunu finansavimą, ir toliau skatina statyti filmus. Vis dėlto man pačiai po kiekvieno filmo norisi sakyti: „Viskas, užtenka“. Nes režisieriaus darbas – labai keista profesija, – tu nesijauti dirbantis, jei tegali dirbti kine tik kokius tris mėnesius per metus, esi socialiai neapsaugotas.

Be nepakankamo finansavimo, kitas didelis sunkumas yra profesionalios techninės grandies, kino komandos trūkumas, – kai sugriuvo sovietinė sistema, sugriuvo ir infrastruktūra. Kadangi nekuriama daug filmų, žmonės neturi nuolatinio krūvio, kiekvieną kartą ateina nauji, be patirties. Neišvengiamai atsiranda klaidos, pražiūrėjimai. Kadangi biudžetai maži, grupės paprastai yra mažos – vienam žmogui tenka kelios pareigos.

Apskritai Lietuva neturi kino struktūros, kino instituto, nacionalinio kino centro, kuris rūpintųsi kino politika, strategija, kaip skirstyti finansus. Be to, reikia investuoti ne tik į kino gamybą, bet ir į platinimą, ryšių mezgimą su kitais centrais, festivaliais, ir į kino mokyklą, kad kinas būtų ne pavienių iniciatyvų ar išprotėjusių entuziastų reikalas.

Kalbant apie finansus, visi Lietuvos režisieriai, o mūsų gildijoj jų apie 30, kasmet turi pasidalinti nacionalinį kino biudžetą, kurio viso teužtektų vienam pilnametražiui filmui. Apie mūsų kino finansinę situaciją daug pasako kad ir toks palyginimas: viso Lietuvos kino biudžetas yra gal kokius šešis kartus mažesnis už vien Nacionalinio operos ir baleto teatro biudžetą. Keista lygtis – lyginame vieną meno sritį ir vieną teatrą! Kinas iš tikrųjų Lietuvoje yra nuskriaustas.

– Neneigi, kad Tavo filmuose matyti ne tik stilistinės lietuviško kino tradicijos, bet ir lietuviškas koloritas. Ar bendraudama su kolegomis iš užsienio pastebi, kad tai, kas vertinga mums patiems, lietuviams, yra įdomu ir užsieniui?

– Nematyčiau prasmės kurti filmą, jei jame neatsispindėtų etniniai kultūriniai dalykai, kurie sudomina ir užsieniečius. Kai rodžiau „Egzistenciją” kultūrinėje mainų programoje Anglijoje, žmonės, apskritai nieko nežinoję apie Lietuvą, bandė lyginti. Kadangi veiksmas vyksta prie katalikų bažnyčios, sakė, kad filmas panašus į itališką ar ispanišką. Aš manau, kad labai reikia kuo daugiau jiems papasakoti, kas ta Lietuva, kaip mes gyvenam, kokie mes žmonės. Kad jie nebesakytų, jog lietuviai panašūs į tuos ar anuos – mes patys į save panašūs. Kitas pavyzdys – tarptautiniame scenarijaus rašymo seminare buvo duota užduotis kino priemonėmis parodyti dviese gyvenusius žmones, iš kurių vienas mirė. Mano sprendimas buvo, iš lietuviškos perspektyvos žiūrint, labai banalus: parodyti nuotrauką, perrištą juoda juostele. O užsieniečius jis labai nustebino ir jiems patiko. Tokios kultūrinės detalės jiems žavingos ir pasakoja apie mūsų kultūrą.

Apskritai kurdama pasitikiu savimi ir pasitikrinu pagal save, – ar man pačiai koks nors vaizdas įdomus, nes kiekvienas žmogus savyje talpina ir visą pasaulį. Jeigu esi įdomus sau, tai būsi įdomus ir kitiems.

– Kurdama kiną, Tu naudoji bei žaidi ir vaidybiniu, ir dokumentiniu žanrais. Koks, Tavo akimis, yra santykis tarp jų?

– Man tai tiesiog du būdai kalbėti. Ir ne tiek jau skirtingi. Žiūrėdami mano dokumentinį filmą „Troleibusų miestas”, žmonės klausinėja, ar ten tikrai niekas nesuvaidinta. O pavyzdžiui, pats pirmas mano filmas „Mano vienišos draugės”, kuris yra vaidybinis, visiems atrodo dokumentinis, nes pastatytas dokumentine maniera. Man tiesiog patinka tas „tarpas” tarp šių žanrų. Apskritai šiais laikais dokumentika populiarėja. Gal todėl, kad vaizdo kameras turi labai daug žmonių. Anksčiau kinas buvo kaip stebuklas, o dabar jis – šalia visą laiką. Vaizdo prasmė jau keičiasi.

Kalbant apie dokumentiką, nuo savęs žmogus negali pabėgt, kad ir koks jis būtų susikaustęs filmuojant. Kad ir kaip norėtų pasirodyt prieš kamerą, jis vis tiek išsiduoda. Kinas gali parodyt, kad žmogus šneka viena, o iš kūno kalbos, iš praslystančių žodžių matai visai ką kita – tai yra gražiausia.

– Štai su savo filmais atvažiavai į Klaipėdą. Kaip Tau atrodo, ar lietuviški filmai pakankamai dažnai pasiekia Lietuvos žiūrovus?

– Aš labai džiaugiuosi, kad vyksta tokie rodymai, ir stengiuosi važiuoti, kur kviečia. Prieš kelerius metus su trimis kitais jaunais režisieriais sukūrėme tokį kaip ir manifestą, kurio viena iš pagrindinių minčių buvo susigrąžinti prarastą ryšį su žiūrovu. Aišku, situacija sudėtinga. Visų pirma todėl, kad Lietuvos rinka yra labai maža ir filmų rodymas neapsimoka.

– Ar manai, kad lietuviai savo kiną mėgsta?

– Man atrodo, kad kol kas dar nemėgsta. Sąvoka „lietuviškas kinas” šiuo metu lietuvių žiūrovui kelia neigiamas asociacijas. Kai nori pagirti mano filmus, sako: „Tavo filmai nelietuviški”.

– Kaip apibūdintum tą neigiamą „lietuviško kino” sąvokos aspektą?

– Čia turimas omeny poetinis kinas, kur mažai teksto, kuris yra lėtas – tai žiūrovui didžiausia blogybė. Lietuviški filmai nepanašūs į, pavyzdžiui, amerikietiškus, kur daug veiksmo, įtraukiančio ir nepaleidžiančio.

Mano galva, didžiausia problema yra tai, kad dėl skurdžios valstybinės finansinės kino politikos nelieka galimybės rinktis ir diskutuoti. Išeina į ekranus pilnametražis lietuviškas filmas, ir jo negalima kritikuoti, nes jis išėjo vienas per dvejus metus. O jei jį dar ir „suvarytum“, iš viso kiltų pavojus, kad kinas nebegaus ir to skurdaus finansavimo. O koks gali būti ir pačių režisierių įdirbis, jei jie tegali sukurti vieną filmą per penkerius metus?! Per tokį laiką pamiršti išvis, kaip atrodo filmavimo aikštelė… Nėra judėjimo, verdama savose sultyse, galų gale nėra konkurencijos tarp režisierių – kuris geriau padarys. Kai tokia padėtis, negali atsirasti akstinas, kuris verstų kažką išradingiau sugalvoti, kad būtų pritrauktas žiūrovas, kovoti dėl jo.

– Užsiminei apie kitus jaunus Lietuvos režisierius ir jūsų norą „atsisukti“ į žiūrovą… Ar pritartum teiginiui, kad į lietuvišką kiną ateina nauja karta? Jei taip, ar save su ja tapatini?

– Iš keturių berods 2002 metais paskelbusių minėtą manifestą režisierių po to filmų sukūrėme tiktai Ignas Miškinis ir aš. Į kiną gali eiti tik labai dideli entuziastai. Dar yra Ignas Jonynas, Ramūnas Greičius. Aš manau, kad pagal bendrą norą grįžti prie žiūrovo galime sakyti, kad esame karta. Tačiau, lygindama su tokiais ryškiais naujos kartos atėjimais, kaip „Naujoji banga” prancūzų kine, negalėčiau sakyti, kad būtų labai aišku prieš ką protestuojame, ką teigiame. Be to, labai tarpusavyje skirtinga ir mūsų kūryba.

– Kaip Tau patiko Klaipėdos publika?

– Mane visuomet džiugina, kad yra žmonių, kurie domisi kinu. Klaipėdoje pažiūrėti mano filmų susirinko tris ar keturis kartus daugiau žmonių, negu Vilniaus nekomercinio kino teatre „Skalvija”, kur rodžiau “Vulkanovką…” prieš kokias dvi savaites. Aš nustebau, kad uostamiestyje tiek sinefilų, publika taip daug klausinėjo, domėjosi. Jeigu kviesit, tikrai su malonumu vėl atvažiuosiu.

Triumfavo Varšuvoje ir Torunėje

Ovidijus Petkevičius

Klaipėda-Torunė-Varšuva-Grudziondzas-Klaipėda.

Gegužės pabaigoje Lenkijos sostinėje Varšuvoje bei Torunės ir Grudziondzo miestuose vyko 12-asis Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis “Probaltica”, kuriame dalyvavo ir klaipėdiečiai.

Dominavo muzika

Šiemet dailei festivalyje atstovavo šiuolaikiniai Švedijos, Lenkijos ir Rusijos dailininkai (2001-aisiais festivalyje buvo pristatyta išsami šiuolaikinės lietuvių tapybos darbų paroda), eksponavę modernius grafikos ir tapybos darbus. Tarp jų ryškiai išsiskyrė jaunosios kartos lenkų dailininko torūniečio Andžejaus Masianiso ofortai, kuriuose postmodernistiškai interpretuojamos boschiškos vizijos.

Muzikinėje “Probalticos” dalyje, kuri festivalyje išliko pagrindine bei dominuojančia, dalyvauti buvo pakviesti žymiausi Vokietijos, Rusijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir, žinoma, Lenkijos simfoniniai bei kameriniai orkestrai, kvintetai ir solistai. Tarp festivalio garsenybių – ir kultinis Kšištofas Pendereckis. Jau antri metai viena iš festivalio, kuriam vadovauja lenkų kamerinio ansamblio “Multicamerata” meno vadovas ir kontrabosistas Henrykas Giza, naujovių – jungtinio Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertai.

Ypatingą vietą 12-ojoje “Probalticoje” užėmė Lietuvos atlikėjai, tarp kurių šįkart dominavo Klaipėdos muzikantai.

Vainikavo atidarymą

Jiems buvos suteikta ypatinga garbė – šių metų festivalį Torunėje, o po to ir prestižiškiausioje Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje atidarė dirigento Stasio Domarko vadovaujamas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, gastroles užbaigęs Grudziondzo mieste.

Festivalio žiūrovai puikiai įvertino klaipėdiečių atliktą H. Alfveno Švediškąją rapsodiją bei lenkų publiką bisams nuteikusią S. Moniuškos mazurką iš operos „Halka“.

Su didžiuliu pasisekimu, itin stabiliai ir įtikinamai griežiant tarptautinių konkursų laureatei Ingridai Armonaitei, publika sutiko lietuvių kompozitoriaus E. Balsio Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui. Vienas populiariausių šio žanro lietuvių kompozitorių kūrinių mūsų kaimynų lenkų ir festivalyje dalyvavusių kitų užsienio šalių klausytojus sužavėjo formos lakoniškumu bei išraiškos temperamentingumu.

Kaip patvirtina lenkų muzikinės menuomenės bei elito vertinimai, Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertus ir kartu festivalio atidarymą šauniai vainikavo D. Šostakovičiaus 5-osios simfonijos d-moll atlikimas.

Stebino savita traktuotė

D. Šostakovičiaus simfoninėje kūryboje ypač svarbus atskirų orkestro instrumentų grupių dominavimas, jų atlikimo lygis. Grojant 5-ąją D. Šostakovičiaus simfoniją gastrolių Lenkijoje metu, tikrai verta išskirti preciziškai, netgi virtuoziškai grojusius J. Pastauką (obojus), R. Giedraitį (fleita), A. Ulteravičių (valtorna), A. Milerių (klarnetas), I. Pazdrazdį (fagotas), visą V. Bružo vadovaujamą varinių pučiamųjų grupę. Jų solinis meistriškumas bei sutelktas viso orkestro grojimas ir lėmė kūrinio atlikimo sėkmę.

Lenkijos muzikologai pastebėjo išties savitą dirigento Stasio Domarko (nors maestro, kaip minėjo, ir puoselėja D. Šostakovičiaus atlikimo tradicijas) diriguojamos 5-osios simfonijos traktuotę. Subtiliai ir preciziškai tiksliai subalansuotame šios D. Šostakovičiaus simfonijos pristatyme nebuvo vietos atsitiktinumui ar spontaniškumui, atlikimas stebino sąmoningai ryškiai nušlifuota interpretacine idėja.

Visą Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertą Varšuvoje įrašinėjo nacionalinis Lenkijos radijas. Jis, pasak festivalio rengėjų, nenusileido žymiausiems Europos ir pasaulio simfoniniams orkestrams. Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncerto Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje klausęsis mūsų šalies ambasadorius Lenkijos Respublikoje Egidijus Meilūnas taip pat puikiai įvertino šio kolektyvo aukštą meninį lygį, kuris išties deramai reprezentavo Lietuvos vardą.

Griežė festivalio orkestre

Du koncertus – vieną Torunėje, kitą Grudziondzo miestuose – surengė Klaipėdos miesto koncertų salės Brass kvintetas. Abu vakarus žymaus trimitininko Vilmanto Bružo vadovaujamas Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas, esant absoliučiam publikos anšlagui ir ilgai trunkant publikos bisams, atliko originalią pačių įvairiausių epochų ir stilių muziką – nuo baroko iki XX a. šiuolaikinių autorių kūrinių. Subtilaus žaismingumo “brassų” pasirodymui tikrai nestigo.

Lietuvių pasirodymą 12-ajame Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalyje „Probaltica“ užbaigė ryškus jų dominavimas jungtinio Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertuose Torunėje bei minėtoje Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje. Kartu su Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupės (jau pristatytos ir Brass kvinteto vardu) artistais orkestre griežė ir atlikėjai iš Lietuvos nacionalinio bei Kauno miesto simfoninių orkestrų.

Koncertą, kurio kulminacija tapo V. Liutoslavskio 3-ioji simfonija, dirigavo G. Fitelbergo tarptautinio dirigentų konkurso (Lenkija) 2003-iųjų metų Auksinės premijos laureatas Modestas Pitrėnas. Jis buvo puikiai sutiktas ir įvertintas ne tik lenkų publikos, bet ir orkestre grojusių Lenkijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos, Latvijos bei Estijos simfoninių ir kamerinių orkestrų artistų. Beje, neliko nepastebėta ir kartu su Jungtiniu Baltijos šalių simfoniniu orkestru griežusi jauna suo-mių smuikininkė Mina Pensola, išties virtuoziškai atlikusi ne vienam solistui sunkiai įkandamą J. Sibelijaus Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui d-moll.

Festivalio atidarymą ir tolimesnius mūsų tautiečių pasirodymus stebėję lenkų muzikologai akcentavo, kad festivalyje triumfavo Klaipėdos ir Lietuvos atlikėjai.

„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

Lėlių cirko pasirodymai vyko tiesiog po atviru dangum, Mažvydo alėjoje.

Salomėja Burneikaitė

Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ Klaipėdoje vyko gegužės 6-8 dienomis ir šiemet buvo jau trečiasis. Į jį šiais metais atvyko ne tik geriausi Lietuvos lėlių teatrai, bet ir svečiai iš Estijos bei Latvijos. Festivalio renginiai vyko KU Menų fakulteto Mokomajame teatre, Žvejų kultūros rūmuose, senajame tabako fabrike, Mažvydo alėjoje, Klaipėdos etnokultūros centre. Ir tai nebuvo vien spektakliai…

Pirmuosius du festivalius rengė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai, padedami dėstytojų, kartu su Klaipėdos universiteto lėlių teatru „KU-KŪ“. Na, o šį, trečiąjį, – jau Klaipėdos lėlių teatras (www.leliuteatras.ku.lt), gražiai bendradarbiaudamas su savo buvusiosios Alma Mater Režisūros katedros studentais. Viskas keičiasi ir auga… Prisijungus jaunoms jėgoms, suaktyvėjo ir Klaipėdos lėlių teatro veikla. „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio festivalio.

Kodėl toks vardas?

Ogi šiaip sau! Kai 1998-aisiais Klaipėdos lėlininkai pirmą kartą išplaukė į tarptautinius vandenis, jie vyko į Estijoje rengiamą vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bananinė žuvis“ ir taip pat klausinėjo apie keistą šio pavadinimo kilmę. „Krakumų asilėlio“ vardas buvo „atspėtas“ 1997 m. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje, rengiant pirmąjį festivalį. Jame buvo rodomi tik kameriniai lėlių spektakliai, o dalyvavo profesionalūs Lietuvos lėlininkai.

Šiaip asilėlis yra keistas gyvūnas. Tai ne šiaip sau mažas asilas. Jis atėjęs iš vaikiškos dainelės – jaukus ir mažas, net poetiškas ir egzotiškas gyvūnas, kurį norisi globoti. O gal ir nupiešti, arba jam padainuoti. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot An-tuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš šalies.

O kodėl Karakumų?.. Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia daug peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Dykumą tenka įveikti, kad išgyventum. Bet dykumoje būna oazių…

Kauniečių pirštininių lėlių spektaklyje „Pagrandukas“ nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos.

Klaipėdiečių dieną…

Iš karto po atidarymo Žvejų kultūros rūmų Mažojoje salėje buvo parodytas klaipėdiečių spektaklis pagal lietuvišką pasaką „Vištytė ir gaidelis“. Tai jau antrasis Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybinis darbas, kuriam jaunoji menininkė pati rašė scenarijų, kūrė lėles, scenografiją ir dirbo su aktoriais. Matėme, kaip „seneliai“ Renata Kutaitė ir Linas Zubė, nesislėpdami už širmos, gyvai valdo lėles ir labai jaukiai seka pasaką, tarsi apie savo pačių gyvenimą. Nejučiom pagalvoji, kas šiame spektaklyje svarbiau – lėlės ar žmonės? Atrodo, kad čia nėra nesvarbių dalykų, nes spektaklis sumanytas taip, kad linksmai detektyviška istorija, šmaikščiai papasakota aktorių lyg žaidžiant su nesudėtingomis lėlėmis, verčia prisiminti, kaip kyla visi pasaulio konfliktai. Juokėsi žiūrėdami „Vištytę ir gaidelį“ ir vaikai, ir jų tėveliai, ir net mokytojai.

Antrasis Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Vienintelė“ skirtas suaugusiems žiūrovams ir jaunimui. Apie jį jau ne kartą buvo rašyta.

Atskleidė paslaptis

Tą pačią dieną besidominčius lėlių teatru klaipėdiečius svetingai sutiko ir Klaipėdos etnokultūros centras. Čia, prie tradicinės klaipėdietiškos „kafijos“, buvo surengta gausiai vaizdine medžiaga iliustruota diskusija „Lietuvos lėlių teatro metamorfozės“. Ją vedė šių eilučių autorė, prisimindama profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininką dailininką Stasį Ušinską, kurio 100 metų jubiliejų minime šiemet, ir pagrindinį dėmesį skirdama Vilniaus „Lėlės” teatrui. Diskusijoje dalyvavo šio teatro aktorė Nijolė Indriūnaitė. Viešnia atsakė į klausimus ir parodė kartu atsivežtą 14 minučių videospektaklį „Mergaitė su degtukais“, kurį kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite prieš keletą metų kūrė Lietuvos televizijai. Subtilus Anderseno pasaulis, atkurtas eiliuotais N. Indriūnaitės tekstais ir atgijęs ekrane trapių karpinių bei šešėlių pavidalais, atskleidė naujų lėliškų paslapčių. Belieka sulaukti pasirodant CD.

Pirmąją festivalio dieną užbaigė multimedijos ir muzikos projektas senajame tabako fabrike, kurį rengė jaunų menininkų duetas „ReadERRor“ iš Šiaulių, dalyvaujant klaipėdiečių grupei “Atika”. Multimedijų, kaip ir animacijos, kalba nėra svetima lėlių teatrui. Šis projektas – lyg alternatyva tradiciniam lėlių teatrui – siūlė naujas formas ir sulaukė gausaus būrio jaunimo, jau įpratusio lankytis renginiuose, vykstančiuose tabako fabrike.

Kas nauja tarp lėlių

Lėlių teatras – tai ne tik lėlės ir spektakliai. Šio festivalio organizatoriai stengėsi pristatyti kuo įvairesnes lėlių teatro galimybes. Multimedijos – naujosios technologijos, jau epizodiškai naudojamos šiuolaikiniuose lėlių teatrų spektakliuose, išbandant jų galimybes.

Tradiciniam lėlių teatrui atstovavo „Nykštuko“ teatras iš Kauno ir parodė pirštininių lėlių spektaklį „Pagrandukas“ pagal gerai žinomą pasaką. Jame nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos. Darius ir Jūratė Armanavičiai – šio teatro šeimininkai – ištikimi tradicinei lėlių teatro formai, tačiau savo spektakliuose visada sugeba „paslėpti“ ką nors neįprasto. Štai saulutė „Pagranduko“ spektaklyje: nors keletą kartų tekėjo ir leidosi, mažutėje scenoje matėme tik didžiulę saulėgrąžą, išraiškingai virš tvoros atkartojančią lėtą saulės kelią per dangų. Šis spektaklis buvo skirtas mažiausiems žiūrovams, kaip ir vilnietės Aurelijos Čeradejavaitės „Peliukas Antanas“ iš lėlių teatro „Žalia varna“ repertuaro. Tačiau šį spektaklį labiau tiktų vadinti edukacine programa mažiausiems, kurią vienai aktorei nesunku nuvežti į vaikų darželį, kavinę ar tiesiog didelę namų svetainę.

Svečių iš Latvijos – Liepojos savivaldybės teatro spektaklį „Saldus sapnas“ (rež. Dace Skadina) taip pat galima laikyti tradiciniu, nors jo širma – tik sąlyginė, o aktoriai vaidina gyvai, prieš save nešiodami įvairaus tipo lėles. Vadinamasis gyvasis planas šiandien ypač paplitusi išraiškos priemonė, kartais visai nelemianti meninės spektaklio kokybės.

Visai kitokias technines ir materialines galimybes turintys valstybiniai Kauno, Vilniaus „Lėlės“ ir Estijos lėlių teatrai parodė dėmesį kukliam „Karakumų asilėlio“ festivaliui, suteikdami galimybę Klaipėdos žiūrovams pamatyti spektaklius, kuriuos kūrė daug didesnės trupės, turinčios geras apšvietimo galimybes, specialų techninį personalą ir tikras dirbtuves su įranga.

Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pasaka apie lietaus lašelį“ (rež. Olegas Žiugžda) buvo toks akinančiai baltas tiesiogine, t.y. spalvų prasme, ir kartu toks vaivorykštiškas, kad mažyliai iš netikėtumo sėdėjo prasižioję, o jų mamos net ašarą slapčia braukė, matydamos laimingas savo atžalas. Nors meninės lėlių teatro kalbos prasme lyg ir nieko naujo čia nebuvo, svarbiausia – laimingas žiūrovas, patiriantis džiaugsmą ir išgyvenantis susitikimą su gėriu.

Iš medžio šakų

Kolegų iš Estijos spektaklis „Senoji motušė Kunks“ (rež. Andres Dvinjaninovas) buvo vaidinamas, kaip ir kolegų iš Latvijos, originalo kalba, tačiau žiūrovai supratingai reagavo į tai, kas vyko scenoje. Spektaklio adresatas – aiškiai ne mažiausi žiūrovai, tačiau laivo katastrofą patyrusio jūreivio istorija atrodė suprantama ir atpažįstama. Iš tradicinio lėlių teatro atributų šiame spektaklyje dalyvavo tik dvi lėlės, sukonstruotos iš seno medžio šakų. Visa kita – kintanti aplinka, šešėlių teatro principu kuriama, kartas apgaubianti vaidybos aikštelę medžiaginė jūra, iš laivo rakandų ir daiktų vietoje sudėliojami personažai. Dviejų žmonių meilės istorija skleidėsi pirmapradiškam gamtos pasauliui susiduriant su šiuolaikine civilizacija. Motušę Kunks rimtai išgąsdino „realybės šou“ elementas, kai veiksmo metu naudojama tikra vaizdo kamera, čia pat transliuojant vaizdus, filmuojamus scenoje ir žiūrovų salėje.

Vilniaus „Lėlė“ į „Karakumų aslėlį“ atvežė Nijolės Indriūnaitės pjesės „Muzikinė dėžutė“ (V. Odojevskio apsakymo „Miestelis tabokinėje“ motyvais) pastatymą. Rimo Driežio talkinama, spektaklį režisavo dailininkė Julija Skuratova. Tai vaidinimas šeimai apie neturintį su kuo pasikalbėti berniuką. Žiūrovams matant iš senų daiktų ir aktorių improvizacijų gimsta teatras, įvilktas į mistišką rūbą. Vaiko ir tėvų nesusikalbėjimo tema spektaklyje kontrasto principu ryškėja per miniatiūrines tėvų figūras už širmos, spirale judantį žaislinį traukinuką, spektaklyje naudojamus autentiškus daiktus – spausdinimo ir siuvimo mašinėles, padidintas senas nuotraukas albume. Varpeliai, plaktukai, volelis, spyruoklė – tai vis daiktų teatro elementai, atpažįstami šiuolaikiniame Europos lėlių teatre.

Apie asilėlininkus

Festivalį „Karakumų asilėlis“ rengė, organizavo, darbus atliko ir jame dalyvavo daugybė žmonių. Kūrybiniu darbu daug prisidėjo studentai ir Klaipėdos miesto vaikai. Taip, taip, būtent vaikai.

Būtina paminėti „Lėlių cirką“, vykusį tiesiog po atviru dangumi gegužės 7-ąją Mažvydo alėjoje. Jo sumanytoja ir režisierė – Režisūros katedros studentė Birutė Šinkūnaitė (dėst. Roma Lukoševičiūtė ir Irena Bierontaitė). Lėlių cirko forma buvo pasirinkta norint plačiau parodyti įvairias lėlių teatro galimybes. Vienu metu keliose aikštelėse, skambant muzikai, vyko lėlių cirko pasirodymai, trumpi vaidinimai, kuriuose dalyvavo Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro vaidybos studijos „Trepsė“, vaikų ir jaunimo klubų „Švyturys“, „Draugystė“ artistai su Živilės Dargytės kurtomis lėlėmis, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai ir net Kretingos vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkai. Visi jie – tikri entuziastai, savo vadovų dėka žinantys, kad lėlės – ne žaislai, o lėlių teatras – labai įdomi meno rūšis, padedanti patirti neįtikėtinai paslaptingų dalykų ir teikianti džiaugsmo.

Festivalio „Karakumų asilėlis“ dailininkių – Dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių Viktorijos Dambrauskaitės ir Agnės Stonytės oranžiniai asilėliai išsiskirstė ir iškeliavo su svečių kolektyvais, klaipėdiečiams palikdami ryškių asilėlininkų šventės prisiminimų.

Koncertas, vaidinantis spektaklį

Muzikiniame vaidinime „Žaidimai Dievo laukuose“ V. Pupšys atlieka Poeto vaidmenį, o V. Kojelytė – poeto Moters.

Gitana Gugevičiūtė

Apie Virgio Pupšio projektą – vieno veiksmo muzikinį vaidinimą „Žaidimai Dievo laukuose“ – spaudoje nenutylėta: skaitytojas (būsimas žiūrovas) buvo supažindintas su projekto atsiradimo aplinkybėmis, koncepcija, „turiniu“ ir pan. Todėl gegužės 4-ąją Klaipėdoje įvykus tikram premjeriniam „parodymui“, galima bandyti išsakyti šiokius tokius analitinius pastebėjimus apie matytą reginį. Be abejo, vis dar plojimais palydint premjerą (tokį nestabilų tvarinį, dar besikeisiantį ir besitransformuosiantį), tačiau jau su tam tikru šališku kritiškumu.

Gimė iš įspūdžio

Šį projektą kūrė išties įspūdinga komanda: Virgis Pupšys (idėjinis vadas ir muzikos autorius), Gintaras Gutauskas (deja, jau prieš keletą metų miręs tekstų autorius ir spektaklio axis – pagrindinis veikėjas, suvaidintas V. Pupšio), Sigitas Poškus (libreto autorius), Ramūnas Kaubrys (režisierius), Vida Kojelytė (aktorė), Inga Briazkalovaitė (baleto artistė), Vladimiras Konstantinovas (chorinių aranžuočių autorius), Nidas Arkušauskas (spektaklio dailininkas) ir didžiulė grupė džiazo atlikėjų…

Iš anksto buvo galima tikėtis, kad šiame spektaklyje tikrai nestigs geros muzikos (V. Pupšys – muzikinio teatro artistas – pakankamai žymus bardas, kuriantis muziką pagal tikros, t.y. profesionalios, poezijos tekstus). Galima laukti šiek tiek teatro (kūrėjai iš anksto atsiribojo nuo sceninio žanro „spektaklis“), na, ir kažkokiu būdu atseikėjamos poezijos (veikėjas juk poetas!)…

Akivaizdu, kad projektas gimė iš įspūdžio, kurį G. Gutausko kūryba ir gyvenimas sukėlė V. Pupšiui, todėl sudėtinga atspėti, kur yra „įsimylėjusiojo“, o kur režisieriaus (R. Kaubrio) klaidos. Tenka apsieiti be šių kategorijų.

Nugali muzika

Šiame vaidinime bandoma tris aiškias kategorijas – muziką, žodį ir judesį (veiksmą) – priversti transformuotis ir jungtis: prozinis žodis tampa poetiniu, muzikinis garsas virsta melodija, o paskui (kai žodis paliečiamas muzikos) ir daina; judesys, ieškodamas atsvaros realiame veiksme, tampa šokiu…

Bandymas trims elementams suteikti lygias galimybes scenoje vis dėlto baigiasi rezultatu, vadinamu „koncertas“, – tai muzikos (vienareikšmiškai) pergalė prieš visus kitus scenoje bandomus diegti elementus… Nors spektaklio kūrėjai visų pirma ir pabrėžia muzikinio dėmens svarbą (vieno veiksmo muzikinis vaidinimas), vis dėlto nepatrauklus pernelyg akivaizdus schematiškumas, jau minėtasis „koncertinis“ scenarijus: šiek tiek padeklamuojama eilių, pacituojamas Ekleziastas ar Senasis Testamentas, šiek tiek imituojama vaidyba, padainuojama daina, ir vėl viskas iš pradžių – tekstas, apvaidinimas, daina… Viskas lygiomis dalimis. Na, beveik lygiomis…

I. Briazkalovaitei teko du vaidmenys – poeto Mylimosios ir Mirties, kurią poetas G. Gutauskas vadino savo mylimąja… Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jokios audros

Spektaklio dailininkas siūlo minimalią ir, sakyčiau, vykusią scenografiją: prieš save žiūrovas regi ištemptą virvę, ant kurios skalbinių segtukais prisegti popieriaus lapai (eilėraščių rankraščiai). Anapus virvės – muzikantų instrumentai. Šiapus – varganas kilimėlis, ant kurio kraštų išdėliotos knygos: tai Poeto (akt. V. Pupšys) namai, gyvenimas. Toji virvė gali žymėti takoskyrą tarp poezijos ir muzikos. Galime manyti, kad šiapus – rupi gyvenimo poezija, o anapus – dangiškasis akompanimentas. Neabejoju, kad akylesnis žiūrovas turi savo ir galbūt kur kas tikslesnę versiją.

Tad nesuprantama, kodėl šis scenografijos „aksesuaras“ (čia apie virvę) taip ir lieka nepanaudotas: prie savo rankraščių Poetas berods prisiliečia tik kartą. Moteris, nirštanti dėl nenormalaus Poeto gyvenimo būdo (rašo jis naktimis, o dienomis dažniausiai guli ir žiūri į lubas!), tik atsargiai nusega vieną lapą, kurį, atsargiai paglamžiusi, vėl prisega segtuku… Jokios audros – kad ir „žaidžiamos“ Dievo laukuose…

Minusas ar pliusas?

Knyga (poezija, kūryba) yra Poeto užuovėja, saugi erdvė, į kurią eina Moteris (akt. V. Kojelytė) – daugiau proziška nei poetiška, daugiau daiktiška nei iracionali… Poeto realybė ir kasdienybė Moteriai nepatogi, todėl vaidinimo pabaigoje ji palieka Poetą Mirčiai.

Įtempčiau mąstant, aktorės V. Kojelytės vaidybos trūkumus (anemiškumą, paviršutiniškumą, vienaplaniškumą) galima interpretuoti ir kaip privalumus: atėjusi į Poeto erdvę, ji (Moteris) sklaido tai vieną, tai kitą knygą, skaito posmus, krauna knygas į savo kelioninį lagaminą (lyg galėtų jame sutalpinti visą Poeto gyvenimą!), imituoja domėjimąsi knyga, kiekvienu savo veiksmu liudydama, kad ji kažką veikia, pati nežinodama kam. Tai jos veikėjai tinka: vaidinimo Moteris išties nežino, ką veikti su knyga, nes ji – kito (juslinio) pasaulio atstovė. Kas kita Poetas – iš jo buvimo scenoje tikėtasi kur kas daugiau: organikos, gyvybės, galų gale – „vaidmens“…

Kaip žengia Mirtis

Poetas, Moteris (mylimoji), kilimėlis – viskas pernelyg pilka ir kasdieniška, net ne kasdieniška, o skurdu. Apima jausmas, kad būtent tu, o ne aktorius sėdi skylėtu chalatu prieš išsipusčiusius svečius…

Kita vertus, ne kasdienybė čia svarbiausia, nors būtent jos vaizdavimas akivaizdžiai nukreipia į tai, kas nėra kasdieniška. Vaidinime kur kas svarbesnės filosofinės gyvenimo, meilės, mirties kategorijos. Mirtis (akt. I. Briazkalovaitė) čia ir yra reikšmingiausia: būtent jai skirtas visas dėmesys (šalia Poeto ji atsiranda kur kas anksčiau nei Moteris), jos grožiui, elegancijai, taupiam judesiui, teatrališkumui. Jos įspūdinga laikysena, sceninis

(-iai) kostiumas (-ai). Jai atleistinas tiesiog šiaip sau vaikštinėjimas šalia žmogaus – savo buvimu scenoje Mirtis nuolat pabrėžia laikinumą, grėsmingą ėjimą link „žaidimų pabaigos“.

O tie žaidimai amžinybės akivaizdoje negudrūs: vienas kito gaudymas, švelniai išreikšta erotika, išsiskyrimas… Teatrine prasme – neįdomūs, lengvai nuspėjami ir seniai tapę banaliais štampais žaidimai. Šiame žaidimų pasaulyje Mirtis, atrodo, vienintelė žino, ką daro, – griežtais judesiais ji surenka Poeto knygas į vieną krūvą, ant kurios padėjęs galvą jis ir užmiega, susivyniojęs į savo palaikį gyvenimą (kilimą) – viena geriausių (jei ne pati geriausia) spektaklio scenų.

Niuansai – giliau

Beje, apie poezijos ir muzikos santykį – jis turėtų būti labai subtilus. Daina – tai žodžio ir melodijos simbiozė. Vienodu ritmu pulsuojantys organizmai. Neginčytina, kad V. Pupšys – profesionalus muzikas, G. Gutauskas – įdomus, geras poetas. Savo eilėraščiais jis tęsė tai, ką vienas pirmųjų pradėjo ir iki pat šios dienos savo kūryba deklaruoja G. Patackas, o dar anksčiau atrado Bodleras. G. Gutausko poezija orientuota į paraboles, joje atviras erotiškumas, išradingai kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų – tai skoningai intonuojama, žodinga poezija. Formų, kalbėjimo būdų, tematikos įvairovė nukreipia skaitytoją suvokimo, kad G. Gutauskas – plataus diapazono kūrėjas, link.

V. Pupšys – daugiau klasikinis bardas, tęsiantis šiek tiek pritilusią, bet vis dar gyvą dainuojamosios poezijos tradiciją. Kiek monotoniškas ir nelankstus, nors tikrai vienas geriausių Lietuvoje.

Ir štai rezultatas: melodija atskleidžia tekstuose slypintį egzistencinį, dramatinį momentą, bet nebelieka eilėse įamžinto poeto gebėjimo juokauti, kurti šmaikščius kalambūrus ir vienu vieninteliu sakiniu nurodyti, kad visa, ką jis sako, slypi kur kas giliau nei eilutėse… Muzika tarytum uždraudžia pažinti tekstų atspalvius ir niuansus…

Skatina atversti knygą

Užbaigsiu šiek tiek „eretiškai“: V. Pupšio projektas privertė prisiminti visa, kas skaityta apie jėzuitus: apie jų siekį šviesti ir lavinti visuomenę, formuoti jos nuomonę; apie „mokyklinį teatrą“, kuris nepuoselėjo jokių meninių ambicijų, bet ugdė, lavino, švietė ir vaidinimo dalyvius, ir jo stebėtojus.

Vaidinimo kūrėjai ir dalyviai skatina atsiversti G. Gutausko knygą (bet kurią – „Pasivaikščiojimas be šuns“, „Žaidimai Dievo laukuose“ ar kūrybos rinktinę, sudarytą iš geriausių šio poeto eilėraščių – „Metas keliaut, mylimoji“) ir pradėti asmeninę pažintį su ne taip seniai gyvenusiu tikrai įdomiu žmogumi ir kūrėju… Vadinasi – pavyko?

Muziejai naktį baidė vaiduoklius

VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių sukurta instaliacija visiškai pakeitė T.Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Regis, nieko negali būti stabilesnio, kaip muziejų darbo laikas. Jam neturi įtakos politinės partijos, metų laikai ir net kuklūs muziejininkų atlyginimai. Ir jokių didelių akibrokštų iš šios gana tiksliai tiksinčios kultūros sistemos vargu ar galėtumei tikėtis…

…Jeigu ne itin judria tapusi mūsų sąmonė, trokštanti atraktyvumo, efektų, skandalų. (Kokie muziejuose skandalai?! Nebent kokį šedevrą kas iš po nosies nugvelbtų…) Įprasta, kad muziejai duoną valgo iš retai judančių ekspozicijų, kurias dažniausiai lanko turistai. Akivaizdu, kad nemažai vietos gyventojų miesto muziejuose nėra buvę ir, gaila, net nežino, kur jie yra (per vietinę TV teko girdėti apklausėlę, kurios rezultatai ir vertė padaryti tokią išvadą). Suprantama, juk ne kiekvieną dieną iškasama kokia praėjusio tūkstantmečio vertybė ar padovanojamas žymaus menininko šedevras.

Neužsidarė sutemus

“Jeigu Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą” – regis, toks yra posakis. Atsižvelgiant į šio straipsnio temą, galima būtų perfrazuoti: “Jeigu žmogus neina į muziejų, tai muziejus ateis pas jį”. Muziejų pajudinti iš vietos lygiai taip pat nelengva, kaip ir kalną. O vis dėlto gegužės 14-ąją įvyko šioks toks stebuklas: vienai dienai muziejininkai pakeitė muziejų darbo laiką ir duris žmonėms atvėrė neįprastu laiku – tuomet, kai paprastai jas uždarydavo, po 18 valandos.

Šis stebuklas vyko ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Beje, Tarptautinei muziejų dienai skirta akcija, pavadinta „Muziejų naktimi“, pirmą kartą buvo surengta 1999 metais. Tuomet vidurnaktį keli Europos muziejai svetingai atvėrė duris lankytojams.

Apie savo globotinius delfinų treneriai turėjo ką papasakoti smalsiems vaikams. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Dalyvavo per 1000

Šio renginio tikslas – atverti visuomenei turtingas muziejų ekspozicijas, sudominti kultūriniu paveldu įvairaus amžiaus lankytojus. Tokiu romantišku renginiu buvo siekiama sudominti ne tik vyresniuosius klaipėdiečius, bet ir jaunimą. Taip pat tai ir bandymas ieškoti naujų muziejaus veiklos formų.

Šiemet Prancūzijos muziejų direkcija „Muziejų naktyje – 2005“ pakvietė dalyvauti visos Europos muziejus. Į šį raginimą atsiliepė daugiau kaip 1000 visos Europos muziejų – nuo Skandinavijos iki Portugalijos.

Pirmą kartą į „Muziejų nakties“ projektą įsijungė net trys (beje, visiškai nesitarusios) uostamiesčio kultūros įstaigos – LDM P.Domšaičio galerija, Lietuvos jūrų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejai. Tarptautinei muziejų dienai abejingas liko Klaipėdos laikrodžių muziejus.

Viliojo šviesa

Kažin, kaip pasijaustume, jeigu naktį muziejuje atsidurtume visiškai vieni?.. Be šviesos, akistatoje su tyliais eksponatais ir galbūt net tarp jų slankiojančiais vaiduokliais. Atvėrę lankytojams duris naktį, muziejininkai nenorėjo jų šiurpinti girgždančiomis grindimis, paslaptingomis dejonėmis, sklindančiomis iš salių.

Atvirkščiai, muziejai naktį uždegė visas šviesas ir surengė savotiškus praeities vaiduoklių baidymo, šiuolaikinių dvasių prisišaukimo ritualus: skambėjo muzika, liejosi poezija, buvo demonstruojami filmai, valgoma, geriama ir grožimasi neįprastais reginiais. Pavyzdžiui, kaip delfinai ilsisi.

Apie šviesą prabilau ne šiaip sau. Šios 2005-ųjų „Muziejų nakties“ devizas – „Šviesa naktyje“.

Gamino žibintus

Bene turtingiausia buvo P.Domšaičio galerijoje surengta programa. Ne šiaip sau. Prieš keletą metų šis muziejus jau buvo surengęs panašų projektą.

Gegužės 14-osios vakarą P.Domšaičio galerija buvo pilna žmonių. Turbūt retai jų tiek išvysi vienu metu, o ypač naktį. Didžiulio susidomėjimo sulaukė kūrybinės dirbtuvės, kuriose buvo mokoma gaminti žibintus. Šviesą skleidžiantį daiktą susikurti norėjo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Žibintai buvo gaminami ne tik iš popieriaus, bet ir senų sofų spyruoklių, kurios, susuktos ir dailiai dekoruotos, atrodė itin originaliai. Paskui šie žibintai papuošė P. Domšaičo galerijos kiemelį. Juose plevenančios žvakių liepsnelės išties nebanaliai iliustravo šių metų renginio devizą – „Šviesą naktyje“.

Šviesos leitmotyvas nuskambėjo ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antro kurso studentų sukurtoje instaliacijoje, kuri naujai atskleidė Tomo Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę. Įvairių formų ir spalvų švytintys daiktai atrodė tarsi neatpažįstami skraidantys objektai.

Kitoje P.Domšaičio galerijos salėje klaipėdiečiai klausėsi muzikos ir poezijos – solistės Rūtos Kociūtės, pianistės Tamaros Prokopovič, poečių Daivos Molytės-Lukauskienės, Nijolės Kepenienės.

„Muziejų naktyje-2005“ pantomimos kompoziciją parodė klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas, o menininkų grupė „Žuvies akis“ muziejaus kiemelyje sukūrė instaliaciją šviesos tema.

Grojo armonikėle

Gerą nuotaiką sukūrė aktorės Virginijos Kochanskytės ir tapytojo Edvardo Malinausko teatralizuotas dialogas „Šviesa, rūkas, vanduo“, atskleidęs netikėtų abiejų menininkų draugystės aspektų. Pasirodo, E.Malinauskas ne tik patyręs jūros tapymo vilkas, bet dainininkas bei lūpinės armonikėlės virtuozas. Tuo galėjo įsitikinti visi P.Domšaičio galerijos svečiai.

Didžiulio susidomėjimo sulaukė kelionė su šviesomis Naujosios Gvinėjos skulptūrų ekspozicijoje, pavadinta „Pažintis su protėvių dvasiomis“. Ir taip mistiškai atrodančios skulptūros naujame kontekste, patamsiuose vos apšviestos tarsi įgavo kitą prasmę.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pakvietė prisiminti netolimą praeitį – sovietinį laikotarpį ir dar nespėjusius iš atminties daugeliui išsitrinti sovietinius reliktus. Kam žvalgytis pernelyg toli, kai ir keli dešimtmečiai, ypač jauniesiems klaipėdiečiams, atrodo nepažinta istorinė praeitis? – tarsi klausė šmaikštaudami muziejininkai.

Siūlė „vodkos“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje buvo eksponuojami jau senovinėmis vadintinos transporto priemonės – moskvičius, kariškas „gazikas“, motociklas „emka“. Tiesa, norėjosi kiek daugiau, įvairesnių to meto automobilių. Juolab kad tokių dar kartais išvysi net gatvėmis važinėjančių.

Pakiliai nuteikė ir kadaise Pergalės (dabar – Lietuvininkų) aikštėje stovėjusi patranka, prie kurios buvo galima nusifotografuoti. Ir improvizuotas „bufetėlis“ su legendiniais sovietiniais užkandžiais: marinuota silke, raugintais kopūstais, lašinukais su svogūnu ir, žinoma, jos prakilnybe „vodka“.

Bendravo su delfinais

Jūrų muziejus klaipėdiečius viliojo romantišku pasiplaukiojimu į Smiltynę. Į delfinariumą buvo galima patekti net iki 23 val. „Naktis su delfinais“ – taip „Muziejų nakčiai“ skirtą renginį pavadino Jūrų muziejaus darbuotojai.

Šis muziejus ir jo eksponatai išties unikalūs – jie gyvi. Dieną visi lankytojai gali juos išvysti. O ką jie veikia naktį? Muziejaus lankytojai turėjo retą progą savo akimis išvysti paprastai nematomą naktinį šių išmintingų gyvūnų gyvenimą. Apie tai, ką naktį veikia delfinai, apie jų gyvenimo būdą, skambant džiazo muzikai, vėlyvą gegužės vakarą pasakojo muziejaus lankytojams šių gyvūnų treneriai. O patys gyvūnai, regis, per daug nepurkštavo neįprastu laiku išvydę tiek daug krykštaujančių vaikų ir juos atvedusių suaugusiųjų. Tarsi suprasdami, kad „Muziejų naktis“ būna tik kartą per metus. Ir dar nemokama…

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Žymaus norvego choreografo J. Stromgreno “Ligoninė” – be ligonių. Joje karaliauja šeštojo dešimtmečio dvasia ir trys seselės nešvariais chalatais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Violeta Milvydienė

IX tarptautinis festivalis “Naujasis Baltijos šokis-2005” šiemet startavo Klaipėdoje – mūsų dėmesiui pasiūlytas pirmasis, tačiau ir vienintelis festivalinis kūrinys.

Mecenatas pamiršo

Teisybės dėlei reiktų priminti, jog Vilniaus nacionaliniame dramos teatre gegužės 3-9 dienomis savo darbus pristatė 8 užsienio trupės ir 7 lietuvių choreografai (beje, tarp jų – klaipėdietė, KU MF Choreografijos katedros absolventė, teatrologijos magistrė, šiuo metu studijuojanti Roterdamo šokio akademijoje, A. Šeiko-Sarulienė).

Paradoksas – sostinės žiūrovui atitenka liūto dalis, nors festivalio mecenatas yra uostamiesčio UAB – “Philip Morris Lietuva”. Kita vertus, deja, Klaipėdoje kol kas nėra gerų sąlygų (pvz., savotiškos erdvės ar alternatyvaus teatro scenos etc.) plačiau organizuoti tokio masto renginį. Be to, būtų sudėtinga sukviesti gausią atitinkamą publiką. Tad vieną kitą spektaklį išvystame tik rengėjo – Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir miesto savivaldybės geranoriškumo dėka.

Anšlago nebuvo

Dar balandžio mėnesį Klaipėdoje vykusioje spaudos konferencijoje festivalį pristatė LŠIC atstovai A. Imbrasas ir V. Karpušenkovas bei šių eilučių autorė, taip pat kalbėjusi radijo stotyje ,,Vox Marris”. Be to, miesto spaudoje, o ypač išsamiai “Duryse”, buvo pateikta informacija apie šį prestižinį festivalį ir jo dalyvius. Taigi reklamos – daugiau nei visais praėjusiais metais.

Tačiau gegužės pirmosios (beje, sekmadienio, Motinos ir Pasaulinės darbininkijos dienos švenčių, Lietuvos įstojimo į ES metinių) vakarą Dramos teatro salę pripildė vos pusė čia galėjusių tilpti žiūrovų, o įpusėjus spektakliui keletas iš jų paliko savąsias vietas…

Suglumino atmosfera

Uostamiestyje trupė iš Norvegijos vieši antrą kartą – “Naujojo Baltijos šokio-2001” metu buvo parodytas jos spektaklis “Ten”, ironiškai pasakojantis apie morališkai suluošintų Rytų Europos gyventojų mąstymo prieštaringumus.

Žymus Šiaurės šalių menininkas, sparčiai išgarsėjęs choreografas bei režisierius J. Stromgrenas šįkart šiuolaikinio šokio “gurmanams” pateikė dar visiškai “šviežią”, bet gana “aštrų patiekalą” – naująjį savo darbą “Ligoninė” (premjera įvyko Rygoje balandžio pabaigoje).

Tik įžengus į salę, kiek suglumino iš anksto sukurta spektaklio atmosfera – atviroje scenoje lyg manekenai nuobodžiauja dvi medicinos seserys, kurių veidai net baltesni už jų chalatus. Tiesą sakant, pastarieji labai nešvarūs, kaip ir visa ligoninės palata. Ši ir avanscenoje pastatyta lova išlieka tuščia – nė vieno paciento. Pasirodo tik trečioji seselė – pagal veido išraišką, eisenos manierą bei pakeltą toną galima suprast – vyriausioji…

Juokas pro ašaras

Prologas rutuliojasi gana lėtai – daug šnekama tarpusavyje paties choreografo sukurta “nonsensine” kalba, susidedančia iš padrikų prancūzų, rusų, rumunų kalbos žodžių, kiek vėliau tiesiog šaukiama, – matyt, piktinamasi, nesulaukiant ligonių. Toliau veiksmas įgauna pagreitį – seserys ima drastiškai žaloti save, daužyti viena kitą, paskui dviese nuskausmina trečiąją. Pagalbos procesas atliekamas itin skubiai, tarsi sugreitintame filmo kadre, bet, kas svarbiausia ir neįprasta, grubiai, pasityčiojant, rėkiant ir spjaudantis.

Šie bei tolimesni vaidybiniai fragmentai (medikamentų spintelės rakto ieškojimas, narkotinių medžiagų atradimas, o prisirijus jų – poveikio demonstravimas ir kt.) nejučia sukelia nenumaldomą juoką, dar tiksliau – juoką pro ašaras (teatleidžia skaitytojai už banalybę).

Norėta šokiruoti?

Spektaklio choreografija – daugiau nei minimalistinė – vos keletas plastiškų pasikartojančių judesių frazių, pradžioje atliekamų vienos, prisijungiant kitai, dar vėliau – trečiai veikėjai. Per valandą parodytos vos 3 panašios šokio scenelės, trunkančios po 4-5 minutes, visos kitos situacijos – teatrinės, kuriose labiau pasireiškė aktoriniai G. Glans, A. Opdal ir I. Damon gebėjimai. Reikia pripažinti – jų vaidyba gana įtaigi ir, net keista, iššaukianti ne pasibjaurėjimą, o atvirkščiai, simpatiją bei gailestį. Ir dar… galbūt norėta šokiruoti – kitaip kokiam tikslui tie nuogi sėdmenys, nukreipti į žiūrovų salę – visos nepateisinamų veiksmų grandinės kulminacija?

Aišku viena – šioje 6-ojo dešimtmečio izoliuotoje ir asociatyvioje provincijos klinikoje – “Ligoninėje” – neįmanoma pagydyti nei kūno, nei sielos.

Pagerbė iškilų muziką

Lietuvos muzikinė visuomenė šiemet mini žymaus lietuvių muzikos veikėjo, dirigento, kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Klemenso Griauzdės 100-ąsias gimimo metines. Nors didesnė Maestro gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, tačiau jo vardas labai glaudžiai susijęs ir su Klaipėda.

Tęsia 50 metų

1946-1950 metais K. Griauzdė įkūrė ir vadovavo Klaipėdos muzikinės komedijos (muzikinės dramos) teatrui, kuriame pastatė ir dirigavo lietuvių ir užsienio autorių operas bei operetes (J. Švedo muzikinę pasaką „Eglė žalčių karalienė”, Dž. Rosinio operą „Sevilijos kirpėjas”, operetes – Ž. Ofenbacho „Perikolą”, B. Aleksandrovo „Manąją Giuzel”, I. Dunajevskio „Laisvąjį vėją”, R. Planketo „Kornevilio varpus” ir kt.).

K. Griauzdė organizavo ir dirigavo simfoniniams koncertams, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. 1953-iaisiais jis subūrė miesto mišrų chorą, kurio kelias tebesitęsia ir šiandien. Jau daugiau kaip 50 metų šio kolektyvo menines tradicijas tęsia choras „Klaipėda” (anksčiau – Klaipėdos liaudies operos teatro choras).

„Klaipėda“ – Kaune

Gegužės 28-ąją buvę profesoriaus studentai, Muzikos akademijos absolventai, pagerbdami savo mokytoją, Kaune surengė K. Griauzdės gimimo metinių minėjimą.

Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje įvyko įspūdingas koncertas. Jame dalyvavo keli chorai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus technikos universiteto mišrus choras „Gabija” (vadovė R. Viskantaitė), Kauno technologijos universiteto mišrus choras „Jaunystė” (vadovė D. Beinarytė), Kauno karininkų ramovės moterų choras (vadovė Z. Gerasina), Panevėžio moterų choras „Volungė” (vadovas A. Viesulas), Vilniaus moterų choras „Eglė” (vadovė K. Bieliavskaja), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Klaipėda” (vadovas K. Kšanas).

Tapo dainų švente

Visi kolektyvai pasirodė su įdomiomis, skirtingomis programomis, o koncerto pabaigoje nuaidėjo didžiulis, galingas, skambus jungtinis visų dalyvių choras, atlikęs tris dainas: K. V. Banaičio “Už jūrių marių”, Č. Sasnausko “Kur bėga Šešupė” (keisdamiesi dainų posmais dirigavo visų chorų vadovai) ir K. Griauzdės “Šienpjovių daina” (dirigentas K. Kšanas).

Įspūdingu renginiu Lietuvos chorai gražiai pagerbė daug Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusį menininką K. Griauzdę. Ši muzikos šventė tapo pakilia (nors ir nedidele) dainų švente.

Minės ir klaipėdiečiai

Birželio 6-ąją K. Griauzdės 100-ąsias gimimo metines minės ir klaipėdiečiai. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje su šiai progai parengtomis programomis pasirodys du chorai: S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vadovė A. Purlienė) ir miesto mišrus choras “Klaipėda” (vadovas K. Kšanas). Koncerte dalyvaus solistai D. Kužmarskytė, K. Bendikaitė, M. Gylys, V. Kliukinskas.

„Klaipėdos“ inf.