Apie meilę ir šėtoną – su pipiriukais ir druskyte

Ana (Rūta Bunikytė) ir baronas Hiugas (Ramūnas Šeputis).

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Pilies teatrui – dvidešimt metų, o žiūrovams – dar viena, jau trisdešimt septintoji, premjera „Naktiniai svečiai“, kurią pastatė kūrybos kibirkštimis nepaliaujantis žaižaruoti šio teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda.

Vaidino ir šunelis

Tie, kurie nuosekliai domisi A. Vizgirdos kūryba, patvirtins – šio režisieriaus minties šuorus nelengva nuspėti. Kiekviena premjera kuo nors nustebina – vienus sužavi, kitus – šokiruoja. A.Vizgirdą galima būtų vadinti režisieriumi provokatoriumi, nuolat ieškančiu netradicinių dialogo su žiūrovais formų.

Tai vyksta, pasirenkant neįprastą vaidinimo aikštelę, dramaturginę medžiagą ar įleidžiant šviežio aktorinio kraujo: Pilies teatre kartu su teatro mokslų neragavusiais įvairių profesijų žmonėmis vaidina Klaipėdos dramos, Muzikinio teatro aktoriai, KU Menų fakulteto Režisūros katedros studentai. O pastarajame spektaklyje vaidino net A. Vizgirdos augintinė, miniatiūrinė kalaitė Sofė, visą spektaklį guviai kaišiojusi galvytę iš specialiai jai pasiūto krepšelio.

„Naktiniuose svečiuose“ aktoriai ne tik dainuoja, bet ir šoka. Neūžaugos (Vytas Aleknavičius ir Dalia Bikauskaitė) ir Šėtonas (Šarūnas Juškevičius).

Žiūrovai – scenoje

Vienas naujausios premjeros “Naktiniai svečiai” netikėtumų – spektaklis vyko ne teatro salėje, o Žvejų rūmų scenoje. Be jokių užkulisių, su neretušuota, visiškai apnuoginta scenos dėže, kurioje žiojėja tamsūs kampai, kabo trosai ir kiti paprastai žiūrovams neregimi rakandai.

Nors, pasak A. Vizgirdos, jokia naujiena žiūrovus pasisodinti scenoje. Tačiau šįkart toks režisūrinis sprendimas nuskambėjo itin savitai.

Unikali spektaklio “Naktiniai svečiai” vaidybos vieta vykusiai panaudota. Metalinėmis kopėčiomis į savotišką “balkoną” užlipęs Žiulis maksimaliai praplečia vaidybos aikštelę ir spektakliui suteikia didesnės erdvės įspūdį.

Tačiau spektaklis scenoje, “atsitvėrus” nuo didžiulės žiūrovų salės uždanga, turi ir vieną minusą. Vaidinimams čia aiškiai per prasta akustika. Turint galvoje ir tai, kad “Naktiniai svečiai” – muzikinis spektaklis, kuriame aktoriai ne tik kalba, bet ir nemažai dainuoja. Todėl aktorių balsai čia išskysta – personažai kalba ir dainuoja be mikrofonų, kolonėlės muziką transliuoja labai lokaliai, dešinėje pusėje sėdintys žiūrovai negirdi, ką kalba aktoriai kairiame kampe. O spektaklio veiksmo aikštelės balansuoja tarsi ant svarstyklių – nuo vienos pusės prie kitos – erdvė labai plati, ir žiūrovui tenka gaudyti ne tik vos girdimus žodžius, bet neretai, pakilus nuo kėdžių, ir vaizdus.

Visi dainuoja

Kita vertus, žiūrovus “padėti” į ne visai tradicines vietas – A. Vizgirdos “arkliukas”. Šiam režisieriui patinka, kai aktoriai alsuoja į veidą, kai neišvengiamas itin gyvas žiūrovų ir vaidinančiųjų akių kontaktas. Tačiau nebelieka ir to paslaptingo atstumo, kuris reginį pakylėja virš įprasto bendravimo, paverčia jį ne visai realybę atkartojančia iliuzija.

Kitas “Naktinių svečių” netikėtumas – tai miuziklas, kuriame visi dainuoja gyvai. Galima būtų ginčytis, ar vertėjo A. Vizgirdai imti būtent tokią medžiagą, o aktorius, kurie šiaip jau nėra profesionalūs dainininkai, priversti ir dainuoti. Gerai, kad nebuvo mikrofonų, kurie ypač jautriai fiksuoja kiekvieną, net ir minimalų “važiavimą” pro šalį. Ir tikrai gerai, kad šalia mažiau ar daugiau patyrusių Pilies teatro aktorių vaidina puikūs profesionalai – Muzikinio teatro artistas Šarūnas Juškevičius ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė. Iš jų sklindanti jėga atgaivina spektaklį ir ypač gelbsti kiek padriką pirmąjį veiksmą.

Dominyka (Jolanta Puodėnaitė) – fatališka moteris, vedanti vyrus iš proto. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Trūko visumos

Premjera, kurią teko stebėti šių eilučių autorei, buvo išskirtinai orientuota į jubiliejų: su būriu rinktinių svečių, puokštėmis gėlių ir, greičiausiai, su tuo susijusiu aktorių jauduliu. Todėl kiek išskydusi laike ir erdvėje. Jubiliejinių “Naktinių svečių” ritmas buvo vangokas, be trokštamo veržlumo. Regis, spektakliui nieko neturėjo trūkti: Ainos Zinčiukaitės kostiumai – stilingi, ne tiesmukiškai atkartojantys laikmetį. Ypač įspūdingi “femme fatale” – Dominykos (J.Puodėnaitė) apdarai, išryškinatys ryškų šio personažo charakterį. Kaip visada, išmoningos dailininko Anatolijaus Klemencovo dekoracijos – su paslėptais netikėtumais, spektakliui suteikiančiais dinamikos.

Tačiau vis dėlto spektakliui trūko visumos ir sodrumo. Žaidimo būta, tačiau jis prapleveno kažkur paviršiumi, užkabindamas tik retkarčiais.

Ir dar. Kartais aktoriai elgiasi pernelyg familiariai, nesugebėdami išlaikyti subtilios distancijos tarp gyvenimo ir spektaklio realybės: vadina žiūrovus tikrais jų vardais, spektaklį stebėjusiam Gediminui Pranckūnui primena apie jo vadovaujamo Dramos teatro sceną…

Prismaigstė “špilkų”

Prieš premjerą A. Vizgirda užsiminė, kad “Naktiniai svečiai” – spektaklis apie meilę. Bežiūrint paaiškėja, kad ir apie šėtoną, kuris nevengia kišti savo letenų net prie pačių tauriausių dalykų. Bet apie meilę ir šėtoną galima kalbėti visaip. A. Vizgirda neapsibrėžė dramatiško miuziklo žanru. Praeina beveik visas pirmas veiksmas, kol žiūrovui pavyksta pagauti įmantrias “Naktinių svečių” žaidimo taisykles. O jos tarsi specialiai supainiotos: kad žiūrovas liktų kiek burną pravėręs iš nuostabos ar kiek pasipiktinęs. Gaila, tačiau tekstas girdėjosi prastai, o dainavimas buvo pakankamai dekoratyvus ir nesuteikiantis pernelyg daug informacijos nežinantiems siužeto.

Tik po kurio laiko pradedi įsikirsti, kad “Naktiniai svečiai” – ne šiaip dramatiška meilės istorija, o reginys, prismaigstytas visokių “špilkų” ar sąsajas su dabartimi paryškinančių ironiškų muzikinių citatų (kaip antai liaudiška muzikinė parafrazė “Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių…”). Tačiau jos nėra nuoseklios, lyg tarp kitko, todėl vėliau pagalvoji: gal ne visai ir būtinos? Antra vertus, jeigu nebūtų šių dalykų, meilės istorija “Naktiniai svečiai” – kad ir su šėtoniškom užmačiom, atrodytų kiek per lėkšta. Visi spektaklyje patiekti “vizgirdiški” išmislai – tai tarsi pipiriukai su druskyte. Kad pernelyg garsiai neraudotume žiūrėdami ir nepasijustume lyg atsidūrę kokioje muilo operoje.

Spektaklio kūrėjai tarsi sako: neverta sureikšminti dar vienos meilės istorijos. Bus dar ne viena meilė, ne viena istorija. Ir ne viskas šiame pasaulyje yra taip, kaip kartais atrodo…

Į kultūrinę kelionę

Ramunė Pletkauskaitė

Tomo Mano kultūros centras kartu su Šilutės muziejumi ir Palangos miesto viešąja biblioteka sukvietė apskrities kultūros įstaigas bei savarankiškai dirbančius menininkus dalyvauti kultūrinėse atvirų durų dienose Šilutėje, Neringoje ir Palangoje.

Populiarina regioną

„Pajūriais pamariais“ – tai pernai sėkmingai Neringoje įgyvendinto projekto „Smėlini takai“ tęsinys. Kaip ir pernai, menininkai atveria savo dirbtuvių užkulisius, muziejai ir kultūros centrai pristato įvairiaspalvę programą. Šiais metais projekte dalyvauja 40 kultūrinių įstaigų bei privačių menininkų dirbtuvių iš Palangos, Neringos, Šilutės.

Renginiai vyks nuo ryto iki vakaro, vasaros pradžioje bei rudenį. Projektas startavo gegužės 27 ir 28 dienomis Šilutėje, ten dar sugrįš rugsėjo 9-ąją. Į Neringą jis užsuks birželio 4, 5 dienomis bei rugsėjo 11-ąją, o Palangoje vyks birželio 10, 11 dienomis ir rugsėjo 10-ąją. Projektą remia Šilutės, Palangos ir Neringos miestų savivaldybės bei Klaipėdos apskrities administracija.

Tomo Mano kultūros centro projektų vadovės Živilės Etevičiūtės teigimu, projektu „Pajūriais pamariais“ bandoma inicijuoti aktyvesnį Klaipėdos regiono kultūros institucijų ir gyventojų bendradarbiavimą bei populiarinti Klaipėdos regioną kaip savitą gamtos ir kultūros erdvę, pristatyti šiandieninę Klaipėdos krašto kultūrą ne tik svečiams, bet ir vietos gyventojams.

Kviečia Neringa

Birželio 4-ąją projekto „Pajūriais pamariais“ vairą perims neringiškiai. Šeštadienį Juodkrantėje, “Vėtrungių galerijoje” visus pakvies vėtrungių ekspozicija „Vėjo spalvos“. Ir Juodkrantės parodų namuose iš vilniečių dailininkų Alberto Krajinsko ir Jūratės Bučmytės tapybos, piešinių, laivų modelių bei istorinių Neringos vaizdų padvelks pamarių vėju. Tą pačią dieną Parodų namų Juodkrantės istorinės ekspozicijos patalpose 13-16 val. vyks tinklų mezgimo pamokos, 17 val. bus atidarytos A. Krajinsko ir J.Bučmytės, alytiškio keramiko Audriaus Janušonio kūrinių parodos.

Tądien Neringoje gyvenančių dailininkų dirbtuvės bus atviros lankytojams iki vėlumos, o 22 val. Juodkrantėje, ant marių kranto visi pamatys “Ugnies skulptūrą”, sukurtą dailininkų Kristinos, Alberto ir Ulos Danilevičių.

Preiloje, Pervalkos seniūnijoje šeštadienį ir sekmadienį nuo 18 val. vyks tenykščių dailiųjų amatų pristatymas (mezginiai, nėriniai, siuviniai, medžio drožyba).

Gal arbatėlės pas Tomą Maną?

Birželio 5-ąją, sekmadienį, Nidoje (nuo Sporto mokyklos kopų link) Marius ir Stasys Valaičiai rengia parodą… medžiuose. Atidarymas – 10 val. „Auksinių kopų“ meno centre 10-18 val. svečių lauks birželio 1-10 dienomis ten vykstančio simpoziumo „Energetika mene – 5“ dalyviai, o 10-18 val. – tapybos paroda meno galerijoje „E“. Vilniaus dailės akademijos „Menininkų kolonijos“ namuose 11-19 val. bus galima apžiūrėti Rimanto ir Viliaus Didžpetrių tapybos parodą „Ant rampos“. 11-18 val. – atvirų durų diena nidiškio dailininko Eduardo Jonušo studijoje. Neringos savivaldybės viešojoje bibliotekoje 11 val. bus pristatytas kraštotyros projektas. Neringos istorijos muziejuje 12 val. bus atidaryta paroda “Kuršių nerija senuosiuose atvirukuose”, o Mizgirių menininkų namuose – fotomenininko Kazimiero Mizgirio fotoparoda “Smėlis ir vėjas”. 9-17 val. VĮ “Nidos krantas” bus eksponuojama baigiamoji vaikų piešinių konkurso paroda “Viršum marių, virš smėlynų, kur plevena protėvių dvasia”, 17 val. – konkurso nugalėtojų apdovanojimas.

Tomo Mano memorialiniame muziejuje 18 val. vyks parodos “Tomo Mano nameliui – 75” atidarymas, o 18.30 val. į “Popiečio arbatėlę pas Tomą Maną” pakvies kamerinės muzikos koncertas.

Užsukti į Žvejo etnografinę sodybą irgi verta: sekmadienį 14-17 val. ten bus galima pramokti kuršininkų buities darbų, pamatyti fonduose saugomus žvejybos įrankius, padainuoti ir pašokti su folkloro ansambliu. Mažosios Lietuvos dainos ir pasakojimai nuo 17 val. skambės Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila” – koncertuos folkloro ansamblis “Giedružė”.

Persikels į Palangą

Birželio 10-ąją projektas “Pajūriais pamariais” persikels į Palangą. Demonstracinėse gintaro dirbtuvėse 10 val. vyks “Gintaro trauktinės” ragavimo akcija. Palangos dailininkų kūrybinis susivienijimas “Mostas” 16 val. pristatys juvelyro Stepono Spuogio kolekciją “Ragas, žalvaris, gintaras” ir Eglės Lapinskaitės tapybos ant šilko parodą “Skarelė…”. Palangos fotocentro fotografijų paroda “Bartuvos kraštas” 17 val. bus atidaryta kavinėje “Londonas“ (priešais Fotocentrą). Palangos miesto viešojoje bibliotekoje 18 val. įvyks Juozo Polio (Vilnius) parodos „Lietuva Tėvynė mūsų“ atidarymas ir susitikimas su autoriumi. 19 val. visiems bus atviros durys pas menininkus Albertą ir Liną Žulkus.

O birželio 11-ąją Palangoje savo studijų duris atvers kiti dailininkai: 15 val. – tapytojas marinistas Romas Paulikas, 16 val. – tapytojas Vytautas Kusas, parodysiantis Lietuvos rekordų knygoje įregistruotą 10 m ilgio ir 2 cm aukščio paveikslą, 17 val. – tapytojas grafikas karikatūristas Juozas Griušys, 18 val. – grafikė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, kuri galės pamokyti, kaip atspausti kartono ar lino raižinį, 19 val. į svečius pakvies grafikė Reda Ščerbakovienė.

Kaip rasti projekto „Pajūriais pamariais“ vyksmo vietas, bus galima susiorientuoti pagal jo plakatus-žemėlapius, kurie bus iškabinti Juodkrantės, Nidos ir Palangos reklaminiuose stenduose ir rodys kelią pas menininkus bei į jų parodas.

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Ilzė Abika (Latvija) instaliacinio charakterio personalinėje parodoje “Bendra būtis” gretino sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų, daiktų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus.

Goda Giedraitytė

Gegužės pradžioje per Lietuvą geležinkeliais nuvilnijęs trijų Baltijos šalių grafikos vagonas, be kitų miestelių, reikšmingai stabtelėjo ir dar trijose meno stotyse – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pastarosios stoties – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir Dailės parodų rūmų – meno eismo reguliuotojai, aršiai mosuodami raudonomis kultūros įspėjimo lazdelėmis, buvo paskutinieji, pasveikinę grafikos triumfą. Tad kuo įdomus buvo sustojimas Klaipėdoje?..

Kuo arčiau žmogaus

Visų pirma – skirtingomis ekspozicinėmis erdvėmis. Klaipėdos dailės parodų rūmus okupavo jungtinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų pajėgos, o Kultūrų komunikacijų centre (KKC) burkavo darnus LT-LV duetas. KKC salėje įsikūrė latvių menininkės Ilzės Abikos instaliacinio charakterio personalinė paroda “Bendra būtis”, kurioje autorė gretina sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus. Greta, kiemelyje, bolavo Ryčio Naglio Baltušniko specialiai šiam projektui sukurtos, metalo paviršiaus grafiškumą išryškinančios planšetės.

Toks erdvių pasidalinimas buvo būdingas ir kitiems miestams (Vilniuje grafika buvo pristatoma traukinio vagone ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Kaune – Grafikos bei “Meno parko” galerijose, Rotušės aikštėje) ir, be abejonės, liudijo parodos kuratorių – menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir grafikės Jūratės Rekevičiūtės – siekį kiek įmanoma labiau priartinti meną prie žmogaus.

Darėm, darėm… Didžiausią linoraižinį sukūrė trys dailininkės, o jį atspaudė visi į vernisažą Klaipėdos dailės parodų rūmuose suplūdę žiūrovai. Nagi, išvyniokim, pažiūrėkim, ką padarėm… Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Migravo iki paribių

Antra – charakteris. Eksponuoti darbai pasižymėjo individualiu estampo suvokimu ir interpretavimu. Aiškių riboženklių, kiek galima plėsti estampo ribas, nusakyta nebuvo. Todėl pastarosios migravo net iki metalo bei tekstilės paribių.

Kita vertus, įdomu buvo pastebėti, jog visų trijų Baltijos šalių atstovų darbai pasižymėjo konceptualiosios meno krypties pabrėžtimi. Teminis ratas balansavo nuo gyvenimo būties ir prasmės paieškų, postmodernistinės visuomenės ydų ir banalumo išviešinimo iki klasikinio meno reiškinių metamorfozės, dialogo tarp dabarties ir istorijos.

Nepaisant idėjinio prado emfazės, techninė ir (arba) medžiaginė kūrinių pusė svariai demonstravo savo privalumus. Daugumos autorių darbai akcentavo novatoriškas technologines galimybes.

Ypač ryškiai parodoje buvo eksploatuojama skaitmeninės spaudos žaliava. Tarp pastarosios gerbėjų paminėtini Janis Murovskis (LV), Inga Heamagi (EE), Mall Nuke (EE). Tačiau skaitmeninė fotografija šių autorių darbuose tik atskaitos taškas, priemonė norimam rezultatui išgauti. Virš jos klojasi menininko vizijų, jausmų ir minčių pasauliai. Vienam tai – smėlėtų pėdų ir rato padangų atspaudai, Andy Varholo ar klasikinės tapybos atvaizdų parafrazės (M. Nuke), kitam – pamatas tradicinių grafikos priemonių autentiškumui išryškinti (J. Murovskis), dar kitam – santykio tarp pirminės ir šiuolaikinės grafikos paieškos (I. Heamagi).

Varijavo atspaudais

“Grynosios” grafikos priemone parodoje smaginosi tik Lidija Dubauskienė, pristačiusi mozaikinę linoraižinio dėlionę. Laikui užmušti iš atskirų žmogaus veidelių, kuriuose vienu atveju akcentuojama akių, kitu – burnos įdubos, menininkė sukūrė “Žaidimų sąsiuvinį”, iš tolo susiliejantį į savotišką vizualų elektros rozečių multiplį.

Kęstutis Grigaliūnas, kaip visada, buvo ištikimas autorinei kūrybinei raiškai. Ir šįkart, pasitelkdamas trafaretinę spaudą, autorius manipuliavo ne tik mėgiamais pop-art motyvais, bet ir kandžia ironija, reklaminių šūkių ar saviįtaigos kursų reminiscencijomis (“Žiemą šlapintis į kelnes malonu, tačiau nerekomenduotina”).

Visiškai tiesiogiai atspaudu varijavo Rasa Žmuidienė, estampui panaudojusi savo pačios kūną. Raudonų pėdų ženklai keturių popieriaus lakštų paviršiuje, persisunkę nuo mėlynos spalvos kūno pėdsakų, apeliavo į kūną, kaip įrankį perteikti mintims, jausmams ir idėjoms.

Kūno ir sielos santykį analizuoja ir menininkė iš Latvijos Liena Bondarė. Priešpastatydama šilkografinius “miegančios” ir “svajojančios moters” atvaizdus bei pro fotoatspaudus ant stiklo prasimušančias videoprojekcijas, autorė kvestionuoja vienatvės ir nesugebėjimo suprasti kitą paraleles.

Gyvenimo ratu…

…keliauja ir klaipėdietis Romas Klimavičius, iki minimalumo nugludintomis priemonėmis – juoda linija ant baltos drobės – brėžiantis simbolinę laiko ir begalybės perspektyvą. Baltą drobulės spindesį išryškina greta eksponuojami menininko metalo plastikos objektai – surūdiję paviršiai ir nuo jų palengva lašantis vanduo simboliškai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tiesioginį rūdžių pakąstą paviršių, ekshibicionistiškai deklaruodama metalo ir vandens sąlyčio rezultatus, eksponuoja ir estė Aili Vahtrapuu.

Pasitelkdama anaiptol ne grafikos, bet tekstilės techniką, gyvenimo rato bei santykio tarp dabarties ir praeities temą tęsia ir menininkė Siiri Tammsaar (EE). Fotoatspaudus ant drobės eksploatuoja ir Eglė Vertelkaitė, kaip visuomet ironiškai ir atvirai žvelgdama į šiandieninio gyvenimo aplinką ir būtį.

Sumušė rekordą

Trečia, kuo įdomus buvo grafikos traukinio atvykimas į Klaipėdą, tai – didžiausias grafikos kūrinys, sukurtas Lietuvoje. 16 m² linoraižinį, kuriame vaizduojamas visas projekto vyksmas (kelionė šiapus Baltijos į Lietuvą, turas per Lietuvą autostrada ir geležinkeliais, visi organizatoriai, partneriai, rėmėjai bei galiausiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos tautų draugystė), sukūrė trys Lietuvos grafikės: E. Vertelkaitė, L. Dubauskienė ir J. Rekevičiūtė, o atspaudė visi parodoje dalyvavę žiūrovai. Inicijuota grafikos kūrinio gimimo akcija “užkabino” ne tik vaikus; noras bent trumpam pabūti menininku buvo stipresnis už nedrąsą ar nejaukumą.

Apibendrinant – projektas pavyko. Idėja – verta dešimtuko, o rezultatas – malonumas žiūrovams, komunikacijos džiaugsmas dalyviams. Jau vien todėl, jog po gana ilgos kaimyninių valstybių tylos jos vėl kartu eksponuoja savo menininkų kūrybą ir diskutuoja apie grafikos meno situaciją šiandien bei ateitį rytoj.

Kita vertus, deklaruotas menininkų protestas prieš institucijas ir siekis būti čia ir dabar, nelaukiant premijų ar pripažinimo, gal ir nebuvo ypač drastiškas, daugiau nuosaikus. Tačiau juk svarbiausia, anot kuratoriaus I. Kazakevičiaus, kad kūrinys keltų kuo daugiau asociacijų ir kuo platesniam meno vartotojų ratui – tuomet jis tampa socialiai aktyvesnis, o pristatomas reiškinys susilaukia daugiau dėmesio, vadinasi, – ir didesnio žiūrovo, meno vartotojo atoveiksmio.

Apie gėles, bananus, muchacas ir tai, ko trūksta paparacams

Iš esto A. Joono „Gėlių“ ciklo žiedų it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas ir lokalių spalvų logika. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Keistų sutapimų nebūna. Tos parodos paprasčiausiai turėjo būti atidarytos vienu metu. Penktadienį, gegužės 20-ąją, 18 val. “Navalio” viešbutyje įvyko Estijos menininko Andraus Joono, o Baroti galerijoje – Virginijaus Viningo tapybos parodų pristatymai. Dvi parodos, dvi skirtingos tapybos mokyklos… Skirtingi ir kuriamo meno formatai, ir pakankamai būtent provokuojančiu menu panašūs autoriai.

Vieni ieško, kiti vaizduoja

Bendri koncepciniai Latvijos, Estijos ir Lietuvos projektai Lietuvoje tik pradeda skintis kelią. Antai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) iniciatyva “Navalio” viešbutyje pradėtas realizuoti Baltijos šalių tam tikrų tapybos tendencijų pristatymas. “Navalio” erdvė tam ypač tinkama, nes stereotipiškai suvokiama kaip komercinė, t.y. išgryninta, kurioje menas vertinamas kaip pridėtinis reiškinys, kaip dekoras. Puiku. Ar tai nesuderinami dalykai? KKKC pristato dekoratyviąją dailės kryptį, kuomet spalva (net lietuvio tapytame paveiksle) neįgyja didžiai filosofinio ar didžiai (paviršiniai) ekspresyvaus pavidalo. Ji netampa tuo jausminiu šydu, kuriuo prisidengęs menininkas skausmingai vaduojasi, kaip drugelis grožio nešėjas iš kokono, vaduojasi ekspresionistinėse konvulsijose. Vaduojasi, kad gimtų iš naujo (juk mūsų tik trys milijonai) ir ieško savo identity.

O ką daro šiaurietis estas – jis tąjį identity paprasčiausiai pavaizduoja. A. Joonas tai labai savotiškai daro visą gyvenimą. Menininkas revoliucionierius, išgarsėjęs didžiulių tapytų stendų serija Estijos magistraliniuose ir kaimo keliuose (Road Art), šokiruojančiais, socialiai provokuojančiais performansais, senus europiečius šiurpinančiomis instaliacijomis. (“Paminklas kapitalizmo aukoms” – specialiai padarytas kilnojamas namelis – konteineris su posovietiniu interjeru, kuriame nuogas parodų metu apsigyvena patsai menininkas. Šis per toną sveriantis kūrinys yra Estijos nacionalinio muziejaus nuosavybė.) Menininkas, taip pat gerai žinomas kaip tarptautinių meno festivalių bei parodų kuratorius, naują tūkstantmetį pradėjo atsisakydamas CV. O naujausiuose paveiksluose su klusnaus kūdikio nuolankumu tapo keistą, it iš ikikarolinginių barbarų laikų pasičiuptą stilizuotą gyvastą. Figūriniuose kūriniuose turinys yra pakankamai iliustratyvus, o abstrakcijose kiekvienas spalvos plotelis prilygintinas medalius keičiančioms spalvinėms juostelėms, t. y. spalva tampa reikšme. Ar paveikslai yra dailininko medaliai?

Provokatyviausias V. Viningo parodos kūrinys – triptikas “Bananų valgytojos”. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcija

Už nešvankumą ir drąsą

Jei taip, tai Viningui iki awardo už nešvankumą ir drąsą pritrūko labai nedaug. Už socialiai provokuojančią tapybą Baroti galerijoje – juk minėjau, kad autoriai yra panašūs dvasia. Provokatyviausias kūrinys, be abejo, – triptikas “Bananų valgytojos”. Čia V. Viningo pilkai ekspresyviai nuvarvėjusioje gamoje pavaizduoti beasmeniai moterų veidai sukežusiais bruožais, skylės burnos, bandančios apžioti bananą (na, patys nujaučiate, ką ir kaip…). Bet reikėjo žengti dar toliau. Kalbu apie ant kitos sienos 6 miniatiūrų ciklą “Gimnazistės”. Taip pat veidai. Tik jokios erotikos, bananų. Tik kaukės, kai kurios, regis, atpažįstamos, bet ne tai svarbiausia.

Šiedu sugretinimai padėtų išsiaiškinti, ties kokia riba sustoja provokacija. Provokacija V. Viningo parodoje ir apskritai mene. Bent jau šioje parodoje nuosekliai juntamas jos siekimas, bet nujaučiamas ir idėjos nenuoseklumas, t.y. galime numatyti, kuo baigsis provokacija. O jeigu bananus žįstų moksleivės… Skandalas garantuotas! Pagaliau V. Viningas išgarsėtų deramai.

Na, pagalvokite, jeigu drobėje bananas iš tiesų realistiškai ejakuliuotų, ko slapta visi trokšta, – tai nepaprastai banalu pataptų. Jis turėtų ejakuliuoti varvančiais viningiškais potėpiais (taigi tikros tapybos syvais, kas yra padaryta vienoje bananų valgytojų dalyje), tik, be abejo, gimnazistės burnoje. Šešių nimfečių paveikslų ciklą tuomet galima būtų pavadinti “Ir jos pažino meno skonį”. O kadangi “meno” lengvai galima būtų supainioti su “mano”, – įsivaizduojate, kaip turėtų nuskambėti spaudoje?..

Sakysite, provincialu Europos mastu? Tačiau kiek tai provincialu, priklauso nuo reklamos kiekio. Būkim grubūs ir teisingi, jei niekas tokio triuko nepastebėtų, o dar dukrų tėveliai paplotų mokytojui per petį ir sakytų – o, gerai nutapyta, o dar nepareikštų papeikimo kokia nors moralės tarnyba, ar dar geriau – neišmestų “iškrypėlio” iš darbo, tai kokia tai provokacija?

Gink Dieve, nekalbu, kad taip reikia. Kalbu apie tobulą provokacijos mechanizmą. Provokaciją paprastai lydi baimė peržengti moralės ir visuomeninių santykių ribą. Kaip kad ir kūryboje, dažnas pradeda kaip norėtų ir nori, o paskutinį žingsnį žengia kaip moka. O kad provokacijos norėta, rodo tos jau etatinės Viningo paveikslų “Bananų valgytojos”.

Tai kas gi parodoje svarbiausia? Tapyba ar provokacijos idėja, kuri padeda su ja susipažinti? Kadangi tapybinių poslinkių nėra (tos pačios spalvos, tie patys nuvarvėjimai, ta pati kompozicija, tie patys negyvi veidai, tos pačios lokalinės spalvų zonos…), bet, regis, provokacijoje pasistūmėta. Kitaip tariant, privalomoji programa nuobodi, bet štai už artistiškumą galima pagirti. Belieka laukti dailininko performanso. Turime savo Balthusą. Turime.

Labai estiška tapyba

O ką gi galima pasakyti apie esto performansų meistro tapybą? Lietuvio akimis žiūrint – absoliuti banalybė… Bet jei kalbėsime apie estiškos dailės prezentaciją – tai tikrai labai estiška tapyba. Patikėkite, jie iš tiesų taip tapo. Lokaliai, tarsi žiedus spalvoto popieriaus fone dėliotų… Lyg aplikuojantis pradžiamoksliukas sudėsto jisai tapinius. Na, taip vaikiškai. T.y. profesionaliai, jog pro žiedus tuos it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas, kursai žymus visuose estų meno lygiuose bei kalibruose. Taip pat ir šiuolaikiniame mene, kur vėlgi “kabinama” ta pati identifikacijos tema, bet labai fotografiškai tiksliai vaizduojamas veiksmas, turinys nuosekliai nepaslėptas… Kur povokacijos – atvirai paprastos, netgi vulgarios laukiama. O, pavyzdžiui, priešpastatykime nebūtinai mąsliuosius lietuvius. Priešpastatykime kad ir vėlgi KKKC inicijuotą, atvirai provokuojantį ne tik fiziologija, bet ir labai techniškai perdirbta humanizmo estetika, parodų rūmuose ką tik eksponuotą latvio M.Grosbaho parodą “Made in Latvia”…

Estai, anot A.Joono, išliko barbarais. “Ir tuo didžiuojuosi ašen, – per atidarymą užtraukęs senovinę piemenų dainą (autorius jaunystėje dirbo skerdiku), sakė dailininkas. – Manęs niekas nemokė meno, kurti išmokau stebėdamas gamtos formas.”

Prieš keturis mėnesius “Navalyje” pristatytas A. Miežis, atrodytų mąsliai ekspresyvus, palyginti su A. Joonu. Garantuoju, A. Miežis Estijoje turėtų didelį pasisekimą.

Pažymėta teritorija

Gėlė – kaip pasaulio modelis – kiek sykių frazė jau girdėta… Kiaušinis – taip pat… Kas ten dar?.. Apskritimas, spalva gali reikšti pradžių pradžią. Ne tai svarbu, ne tai… Svarbu, ką menininkas pasirinktu meninės išraiškos formatu nori pasakyti.

Taigi estų tapyba lietuvio akimis žiūrint yra panaši į mandalas – su tiksliu laukelių išdėstymu, maža temine variacija. Tapyba įdomi ne atskiro kūrinio poveikiu, bet parodos, kaip ciklo, suformavimu. Kur vienas paskiras darbas “nekalba” (o antai V. Viningo “kalba” ir galėtų “kalbėti”, jei tik metaforiškai šnekant bananą iš gerklės kas autoriui ištrauktų, idant surikti galėtų jisai, ko labai jau jam norisi…).

Taigi, kaip aš žiūrėčiau į A. Joono parodą atsietai, jei nežinočiau jo kūrybos konteksto? Viena vertus, tai dekoratyvios dailės kryptis (ji būdinga ir L. Liandzbergiui, ir minėtam A. Miežiui, jau pateikusiems “Navalyje” lietuviškas projekto “Spalvos formatas” versijas), kada dekoratyviai tapoma ne dėl dekoratyvumo. Kada tapoma spalvą naudojant ne jausmams išlieti ant drobės, bet tarsi tam sezaniškam, modernistiniam logikos dėsniui, į kuri visas jausmas sudėstomas, plokštumoje išreikšti. Plokštuma – tai pagrindas, sako “Spalvos formato” menininkai. Tarsi pagrindas, nuo kurio nenuslys fantazija, ir nenugarmėsime į tik emocijomis paremtą dažo sluoksnių marmalynę. O gal tai savigyna (jei atmesime tautybių charakterio ypatumus), tokia pati iš esmės, kaip dažo varvalų siena, priešpastoma lietuviškoje tapybos tradicijoje (aš ją tikrai myliu) tarp savęs ir pasaulio. (Beje, estai mūsų tapyboje pasigenda grynosios spalvos skambesio ir aiškių jos plotų…)

Taigi du mėnesius veiksiančioje A. Joono tapybos parodoje staigmenų nėra. Betgi yra estiškas kvapas. Kiaurą parą veikiančios ekspozicijos zoną juo pažymėjo Yellow Wolfman. Arba Geltonasis Vilkolakis, kaip save slapyvardžiu pristato menininkas.

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

06 01 – 07 25 Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų kursiniai ir diplominiai darbai.

06 10 – 07 17 „Realybė X abstrakte”: Lietuvos menininkų projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

„Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė“: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Pictures from Utopia“: Tomas Niumanas (Vokietija) – fotografija.

Galerijos Meno pažinimo centre:

„Knyga“: Lietuvos moksleivių meninių projektų konkurso kūrybiniai darbai.

Klaipėdos miesto moksleivių keramikos kūriniai.

„Ąžuolupės“ pagrindinės mokyklos mokinių kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

06 01-09 „Šviesa tyloje“: Saulius Kirvela (Vilnius) – fotografija. Atidarymas – šiandien 18 val.

06 10 – 07 01 „4 x44“: Rytas Jurgelis (Palanga), Rytis Martinionis (Klaipėda), Vidas Bizauskas (Klaipėda), Remigijus Treigys (Klaipėda) – meno projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Panevėžys – Klaipėda“: Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narių tapyba ir keramika.

06 09-30 „Estampas kitaip“: Lietuvos grafikos projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

06 03 – 07 01 Lietuvos dailininkų tapyba ir grafika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

Tarptautinio projekto „Now Art Now future. Print“ / „Rytoj yra dabar. Grafika“ dalis – „Life together“: Ilzė Abika (Latvija) – objektai su grafika.

Darbo laikas: 12-18 val., šeštadienį – 12-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Raina galerija“ (Kepėjų g. 17)

„Paprasta Pilnatvė“: Lina Jonušaitė (Klaipėda) – akvarelės.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

Klaipėdos dailininkų tapyba, akvarelės, grafika, keramika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

„Širdies pėdsakai“: Anita Vika Veten (Norvegija) – akvarelės, Kristina Daukintytė-Os (Lietuva – Norvegija) – tekstilė.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Zane Lavrinovicha (Latvija) – juvelyrika.

06 16 – 07 20 „Calma“: Natalia Arceneguy (Ispanija) – juvelyrika.

Darbo laikas: 10-19 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Papildyta nuolat veikianti Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Stichijos / vanduo“: Danas Aleksa, Redas Diržys, DG, Eglė Gineitytė, Gintaras Kamarauskas, Linas Liandzbergis, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Kęstutis Lupeikis, Valdas Ozarinskas, Gintautas Trimakas, Jurga Užkurnytė – fotografija, videomenas, skulptūra.

06 04-09 pirmosios Antano Mončio premijos laureatė Jurga Barilaitė (Vilnius) – tapyba, piešiniai, videomenas.

06 10 – 07 08 tarptautinio Antano Mončio vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso laureatų darbai.

 Darbo laikas: antradienį – 12-17 val., trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – 14-21 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8)

Juozas Vosylius (Klaipėda) – tapyba.

Danutė Žalnieriūtė (Klaipėda) – grafika.

06 04-30 Audrius Janušonis (Alytus) – keramika.

06 04-30 „Neringos vaizdai“: Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas (Vilnius) – akvarelės, tapyba.

06 10 – 07 07 „Lėlės“: Eglė Kvintienė ir Ona Kvintaitė (Vilnius) – tekstilė.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Metalo pėdsakais per istoriją…

Petro Gintalo medaliai. “K. Donelaitis”. “Kražiai – 750”. “Vestuvės”.

Goda Giedraitytė

Kelias gegužės savaites “Klaipėdos galerijoje” svečiavosi žymaus Lietuvos medalininko, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dekano Petro Gintalo ir jo sūnaus Martyno kūrinių paroda “Pasikeitimai”, skirta dailininko 60-mečiui.

Dialogas su vertybėmis

Kelionė medalio paviršiumi visuomet intriguoja. Keliasluoksnis metalo kūrinio paviršius tėra tik užuomina į po išoriniu ir formaliu plastikos rūbu slypinčią daugiaplanę reikšmių ir simbolių karuselę. Mastelio apribota metalo plokštelė savyje sugeba sutelkti visą pasaulį – tą meno kūrinio anapusybę (“reversą”), už kurios kaupiasi ištisi žmonių, tautos ir/ar valstybės likimai. Medalis – tai apdovanojimo, pagerbimo ir/ar atminimo ženklas, kuriame, anot menotyrininkės Salomėjos Jastrumskytės, laiko ir vietos segmentai uždaromi estetinės ir vertybinės formos pavidale.

Dialogas su svarbiausiomis žmogaus vertybėmis – istorija, tikėjimu, mokslu, dvasios išgyvenimais ar tiesiog gyvenimo prasmės paieškomis – charakterizuoja ir Petro Gintalo darbus. Menininko temų laukas skleidžiasi nuo istorinių Lietuvos asmenybių ir žymiausių kultūros veikėjų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Jono Krizostomo Gintylos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos ir kitų) įamžinimo iki svarbiausių šalies ar miestų (“Lietuvos mokyklai – 600”, “Palangai – 750”, “Laisvoj Lietuvoj lyja lietus”, “XVIII medalių stovykla” ir t. t.) ir paties žmogaus gyvenimo įvykių (“Vestuvės”, “Aš gimiau”) dokumentacijos.

“M. K. Čiurlionis”. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Įkvepia dvasią

Šiame kontekste veriasi du P. Gintalo medaliams būdingi raiškos segmentai – portretas ir architektūrinis pamatas. Ir jeigu pirmasis yra neatsiejamas asmens identifikacijos motyvas, tai daugelyje darbų boluojančios miestų panoramos, atskirų pastatų fragmentai, bokštai, bažnyčių varpinės, kolonos tampa konkretaus miesto, vietovės portretu. Neabejotinai ir vienu, ir kitu atveju tenka akcentuoti tik svarbiausius, ryškiausius bruožus, kadangi menininkas yra ribojamas ir mastelio, ir technologinių galimybių. Tačiau nepaisydamas to, jog neretai metalas diktuoja savotišką sąstingio, nepajudinamo stabilumo, amžinybės būseną, P. Gintalas kiekvienam portretuojamam asmeniui ar vietovaizdžiui sugeba įkvėpti tik jam vienam būdingą dvasią, atskleisti laikmetį ar svarbiausius charakterio bruožus.

Faktografinis laukas kiekviename medalyje yra apvalomas, redukuojamas iki svarbiausių konkrečiam subjektui ar objektui ženklų ir simbolių. Todėl čia nelieka atsitiktinumo; formuojamas individualus, autorinis istorijos reportažas, savyje sutalpinantis gana svarų detalių, portretų, tekstų naratyvą.

Ir vis dėlto P. Gintalo medaliai – erdvūs. Greta visos elementų gausos tvyro atviros pauzės, ramybės ir tylos intarsijos, kviečiančios įsigilinti, susimątyti. Tai – kontempliatyvūs kūriniai, skatinantys mąslumą. Lietuvos autorių kontekste išsiskiriantys masyvumu, aiškiu kompozicijos konstruktyvu, P. Gintalo medaliai visų pirma – paminklai, sergintys asmenybių, datų, vietų atmintį ir trokštantys susigyvenimo, “perskaitymo”, supratimo.

Prasiveržia laisvamaniška žaismė

P. Gintalo medaliai alsuoja tradicine metalo plastikos ir minties raiška. Autorius plėtoja klasikines medalių formas, vaizdą dažniausiai komponuoja į apskritimą, kartais – kvadratą; pasitelkia įcentruotą kompoziciją, kurios emfazė tenka svarbiausiam herojui ar simboliniam motyvui. Labai retai stveriasi neišbandyto, novatoriško kelio, būdingo jaunųjų medalio kūrėjų saviraiškai (čia galėtume prisiminti gal tik netikėtą medalio, skirto M.K. Čiurlioniui, formatą arba mažosios metalo plastikos sūkury skendinčią “Žemaitiją”). Tačiau tuo P. Gintalas ir yra savitas, originalus. Ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui, menininkas nuosekliai jį plėtoja ir tobulina.

Menininko darbams būdingas grafiškas linijos ir plokštumos balansas. Trapią ir subtilią liniją jis drąsiai skrodžia aštriu, kampuotu rėžiu ir slopina arba, atvirkščiai, išryškina plokštumine dėme. Taip varijuodamas išraiškos priemonių žaisme bei mėgaudamasis medžiagos struktūra, autorius modeliuoja kūrinio turinį, kuria įtampą, kulminaciją ar tiesiog koncentruoja žvilgsnį.

Galbūt tas pats grafiškumas paskatino menininką greta išeksponuoti piešinius, kuriuose netikėtai prasiveržia spalvų ir linijų žaismė, laisvamaniška dvasia. Pastarieji tapo savotiška atsvara ir papildymu kietam, struktūriškam medalių metalo sunkiui.

Skleidžiasi parafrazės

Ir vis dėlto būtent metale Petras Gintalas įkūnija svariausius savo kūrybinės minties judesius. Po ilgos kelionės nuo menininko galvoje užgimusios idėjos, vizualizuojamos pieštuku popieriuje, per lipdinį iš plastilino bei gipsinį modelį metalas menininko rankose įgyja naują dimensiją – tampa meno kūriniu. Per metalo transformacijas čia skleidžiasi simbolių ir istorijos parafrazės.

Tai ypač raiškiai atsiveria, stebint parodoje rodomą sūnaus Martyno sukurtą videografiką, kurioje atskiri medalių segmentai susitapatina su konkrečiomis vietomis, išnyra iš praeities nuotraukų ar tiesiog sklendžia dabarties tyruose. Lengva grafito linija videoformate pamažu virsta portretu, o eskizas įrėminamas medžiaginiuose metalo kontūruose. Martyno dėka galime sekti minties ir formos sintezės istoriją, meno kūrinio gimimo stebuklą. Kita vertus, tai ir savotiškas dviejų kartų, dviejų menininkų dialogas, vieno kūrėjo žvilgsnis į kito autoriaus darbus, jų interpretacija, pasidalijimas patirtimi. Todėl nenuostabu, jog ir parodą abu autoriai pavadino “Pasikeitimai”. Juk idėjos virsmas kūnu yra viena paslaptingiausių metamorfozių.

Menų spaustuvė laukia „Ateinančių“

Vilniaus menų spaustuvė paskelbė paraiškų priėmimą mažo biudžeto scenos menų jaunųjų menininkų programai „Ateinantys“. Programoje kviečiami dalyvauti neseniai studijas baigę arba tebestudijuojantys režisieriai, choreografai, aktoriai, šokėjai, scenografai, kompozitoriai, vadybininkai, videomeno, fotografijos meno ir kiti jauni kūrėjai.

2003-iaisiais pradėta tęstinė Menų spaustuvės programa “Ateinantys” sumanyta kaip projektas, papildantis ligšiolinę šalies scenos menų sistemą, kurioje stinga vietos jaunųjų kūrėjų debiutams. Programa “Ateinantys” neapsiriboja viena scenos meno sritimi, bet skatina tarpdisciplininius projektus, eksperimentines formas, besiburiančių kūrybinių grupių ir jaunųjų meno vadybininkų bendradarbiavimą. Programos rengėjai siekia atrinkti įdomiausius bei ambicingiausius jaunų menininkų projektus teatro, šokio bei tarpdisciplininio meno srityje ir suteikti kūrėjams galimybę juos pristatyti 2005 metų Menų spaustuvės rudens sezono metu.

Projektai bus atrenkami atsižvelgiant į idėjos originalumą, meninį aktualumą, raiškos formų naujumą, projekto įgyvendinimo išlaidų dydį, galimybę projektą eksploatuoti 2005-2006 m Menų spaustuvės sezono metu, tęstinumą, projekto mobilumą bei galimybes sklaidai Lietuvoje ir užsienyje.

Prioritetas bus teikiamas projektams, kurių kūrybinės ir vadybinės grupės daugumą sudarys jaunieji scenos menų profesionalai. Pageidaujama, kad paraišką teikianti kūrybinė grupė turėtų savo vadybininką.

Projektus vertins Menų spaustuvės taryba. Sprendimas apie atrinktas paraiškas bus paskelbtas iki liepos 1 d. Geriausių projektų rengimui šiemet rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais bus suteiktos Menų spaustuvės patalpos, techninė įranga bei finansinė parama.

Paraiškos priimamos kasdien 10-16 val. iki birželio 15 d. Menų spaustuvėje (Vilnius, A. Jakšto g. 9, 305 kabinetas; tel. 8 5 2610805; el. paštas info@menuspaustuve.lt).

Bravo, „Camerata Klaipėda“!

V. Čepinskio, P. Geniušo ir „Camerata Klaipėda“ grojimas susiliejo į tobulą ansamblį. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Daiva Kšanienė

Gegužės 27-ąją daugelio lauktas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir jo styginių ansamblis „Camerata Klaipėda“ vėl nudžiugino klaipėdiečius, surengdami įdomų, savitą koncertą. Jį praturtino ir papuošė dar vienas Klaipėdos publikos labai mylimas muzikas – pianistas Petras Geniušas.

Garsina uostamiestį

Klaipėdos koncertų salės veikla vis labiau įsibėgėja. Rengiamų koncertų įvairove ir gausumu prisodrintos afišos liudija aktyvėjantį koncertinį gyvenimą. Skirtingiausio muzikinio skonio klausytojams tikrai yra iš ko rinktis ir kuo džiaugtis. Tačiau klaipėdiečiai turi ir savo numylėtinių. Tarp jų – talentingasis smuikininkas V. Čepinskis ir jo suburtas bei vadovaujamas styginių ansamblis, dabar jau tiesiogiai susiję su Klaipėda, nes pavadintas mūsų miesto vardu – “Camerata Klaipėda”. Šis pavadinimas lydi ansamblį visose jo koncertinėse kelionėse po Lietuvą ir užsienį, nuolat klausytojams primindamas mūsų miestą.

V. Čepinskis yra užsiminęs, kad jis su ansambliu stengsis groti retai Lietuvoje skambėjusius arba visai nežinomus kūrinius. Šį pažadą ansamblio vadovas tesi. Trys iš keturių koncerte skambėjusių kūrinių Lietuvoje buvo atlikti pirmą kartą. Tai nepaprastai malonu ir pagirtina, nes dar negirdėtų kūrinių atlikimas plečia klausytojų muzikos pažinimą, teikia naujų meninių potyrių ir netgi rodo pagarbą publikai.

Pirmąkart Lietuvoje

Koncerto programa sudaryta labai apgalvotai; parinkti kontrastingi, skirtingų šimtmečių kūriniai (XVIII, XIX ir XX a.).

XVIII a. italų kompozitoriaus Antonijo Vivaldžio muzika daugeliui tikrai gerai pažįstama. Ją groja įvairių sudėčių ansambliai, orkestrai, solistai. Ne vieną šio autoriaus kūrinį savo repertuare turi ir Klaipėdos kamerinis orkestras (vad. L. Kuraitienė).

Vis dėlto V. Čepinskis surado ir koncertui paruošė iki šiol Lietuvoje negirdėtą A. Vivaldžio veikalą – Koncertą smuikui ir styginių orkestrui „Audra jūroje” (Es-dur, op. 8, Nr. 5). Tai buvo pirmasis kūrinio atlikimas Lietuvoje.

Trijų dalių koncerte „Audra jūroje” (Presto, Largo, Presto) atlikėjai ne tik perteikė naujus A. Vivaldžio muzikos niuansus, bet ir patys atsiskleidė kaip saviti, netradiciniai, savo požiūrį turintys šios muzikos interpretatoriai. (Juk palyginti dažnai grojama A. Vivaldžio muzika jau tarsi turi nusistovėjusius atlikimo trafaretus.)

Solistas V. Čepinskis ir 13 styginių ansamblio dalyvių grojo kaip vienas tikslus, gyvas organizmas. Jau pirmieji garsų šuorai, melodijų veržlumas salės erdvėje paskleidė džiugesį, šviesą. Greitosios kūrinio dalys (pirmoji ir trečioji) žavėjo įkvėptu solisto muzikavimu, virtuoziškumu, lengvu, lyg nežemišku skambesiu. Lėtojoje (antrojoje) dalyje įsivyravo lyrizmas, atlikėjų perteikiamas neįtikėtinai subtiliai, jautriai ir jaudinančiai. Apibendrinto (nesiužetinio) programiškumo A. Vivaldžio kūriniui „Audra jūroje” V. Čepinskis ir ansamblis suteikė ryškių spalvų, įvairialypių nuotaikų, tuo išryškindami kompozitoriaus sumanytą programą – romantišką audringos jūros paveikslą.

A. Piacolos atminimui

Po skaidraus, barokinio A. Vivaldžio Koncerto kitas programos kūrinys panardino į kitokių jausmų stichiją. Tai jauno, Argentinoje gimusio (šiuo metu gyvenančio JAV) kompozitoriaus Osvaldo Golijovo (g. 1960) kompozicija „Last Round” („Paskutinis etapas”) styginių ansambliui. Šis kūrinys Lietuvoje skambėjo taip pat pirmą kartą.

Koncerto vedėja Miglė Mosėnienė paaiškino, kad „šį kūrinį O. Golijovas parašė sužinojęs apie garsaus, talentingo argentiniečių kompozitoriaus, tango muzikos genijaus Astoro Piacolos (Piazzolla) mirtį. Kūrinio pavadinimą autorius pasiskolino iš vienos apysakos apie boksą; ji O. Golijovui tapo tarsi metafora, simbolizuojanti A. Piacolos sielos tvirtybę, galimybę dar kartą atgimti muzikoje”.

Ši kompozicija – tai pagarbos duoklė A. Piacolai, turinti akivaizdžių sąsajų ir su šio kompozitoriaus muzikos stiliumi, ir su tango ritmais. Kartu kūrinyje juntama ir psichologinė idėja: gyvenimo kova ir netikėtas pasitraukimas iš jo amžiams.

„Last Round” – dviejų dalių. Pirmosios dalies muzika perteikia sudėtingus įtūžio kupinos nevilties, vidinio pykčio jausmus, riksmą (sudėtingi, modernūs skambesiai, savotiški štrichai, garsiniai efektai, nervingas, neramus ritmas, ekspresija). Atlikdamas ją ansamblis parodė savo puikų susigrojimą, meistriškumą, visumos pojūtį.

Antroji dalis – tai visai kita emocinė sfera: „begalinis, nenutrūkstantis atodūsis”. Ji prikausto klausytojo dėmesį savo begalinio skausmo raiška, kančios proveržiais; gedulingai skambantys epizodai tarsi kalba apie sielos gėlą. Čia kolektyvas atskleidė nepaprastai gražų, sodrų savo ansamblio tembrą, skambesio kantileniškumą.

Idealiai jaučia stilių

Nuskambėjus O. Golijovo „Last Round” A. Piacolos atminimui, koncerto programos sudarytojai apgalvotai ir logiškai pateikė paties A. Piacolos (1921-1992) kūrinį – Koncertą kvintetui, kurį smuikui solo ir styginių orkestrui aranžavo pats vadovas V. Čepinskis. (Atliktas Lietuvoje pirmą kartą.)

A. Piacolos muzika šiuo metu yra labai populiari visame pasaulyje, mėgiama atlikėjų ir klausytojų. Kompozitorių daugelis laiko šiuolaikinės argentiniečių muzikos simboliu, nes jis savo kūryboje sugebėjo sujungti akademinės muzikos bruožus su aistringojo šokio tango ritmais, nuotaikomis. A. Piacolos muzika įkvepia jaunus kūrėjus, skatina sekti jo pasirinkto stiliaus bei muzikos kalbos keliu.

Koncertas kvintetui sukurtas neįprastai instrumentų sudėčiai: bandonijai, smuikui, kontrabosui, fortepijonui ir elektrinei gitarai. V. Čepinskis kvintetą aranžavo labai meistriškai, puikiai panaudodamas visas styginių galimybes. Klausant kūrinio, susidaro įspūdis, kad tai originalo pavidalas. Atlikėjai – smuikininkas V. Čepinskis ir styginių ansamblis, idealiai pajautę piacolišką stilių, kūrinį interpretavo raiškiai ir įtikinamai: siautėjo uždegantys ritmai, aidėjo išraiškingos, originalios intonacijos. Aistringus, šokio stichijos kupinus epizodus keitė lyriniai, bet taip pat prisodrinti vidinio jausmo ir gyvybės.

Sužavėjo publiką

Malonus netikėtumas klaipėdiečiams buvo ir XIX a. vokiečių kompozitoriaus Felikso Mendelsono-Bartoldžio (F. Mendelssohn-Bartholdy) įdomaus Koncerto smuikui, fortepijonui ir styginių orkestrui d-moll atlikimas. Pianisto P. Geniušo pasirodymas scenoje taip pat sukėlė klausytojų susižavėjimo reakciją. Nors šis kūrinys Lietuvoje skambėjo ne pirmą kartą, tačiau vis dėlto yra gana retai girdimas. Sunku patikėti, kad tokį brandų kūrinį kompozitorius parašė turėdamas vos 14 metų.

Trijų dalių Koncerte (Allegro, Adagio, Allegro molto) V. Čepinskis, P. Geniušas ir orkestras pasirodė kaip nepriekaištingi romantinės muzikos interpretatoriai, galintys autentiškai įsijausti į kupiną polėkio, audringo patoso, nuoširdžios lyrikos bei kantilenos stichiją. Virtuozinėms, bet kartu labai melodingoms kraštinėms dalims kontrastavo jautri, subtili, dvasinius niuansus „išsakanti” antrosios dalies muzika. V. Čepinskio, P. Geniušo ir orkestro grojimas susiliejo į tobulą ansamblį. Toks ansambliškumo pojūtis – labai brangintina savybė, atlikėjų meistriškumo įrodymas. Žinant, kokios meninės individualybės yra abu solistai – V. Čepinskis ir R. Geniušas, – dažniausia grojantys solo, jų ansamblio pojūtis tiesiog stebino. Tai aukščiausias muzikos suvokimo, meninio pojūčio laipsnis.

Iškili muzikos šventė pasibaigė, tačiau ji tęsis. Klaipėdiečiai žino, kad V. Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių orkestras „Camerata Klaipėda” dar ne kartą apsilankys Klaipėdoje. Tad laukia ir ramiai, ir nekantriai.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Noriu susigrąžinti prarastą lietuviško kino ryšį su žiūrovu”

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė apgailestauja, kad lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje, kur, nors ir savas, nėra itin mėgiamas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žydrūnas Drungilas

Paradoksalu, bet lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje. Be to, mūsiškis kinas nesulaukia tokio populiarumo kaip kad, tarkime, Čekijoje čekų filmai. Mūsų kino bardai dažniausiai keliauja po užsienius ir tik belieka džiaugtis (ar pavydėti), kad bent jau garsina Lietuvos vardą. Tačiau nėra taip visai ir blogai: režisieriai kartu su savo filmais ieško ir suranda savo žiūrovus, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Štai gegužės 25-ąją Kultūrų komunikacijų centro ir kino klubo “Kinopolis” iniciatyva savo du naujausius filmus – „Egzistencija” (2004) ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino” (2005) – Prano Domšaičio galerijoje pristatė kino režisierė iš Vilniaus Giedrė Beinoriūtė.

Jaunos režisierės filmografiją sudaro jau penki trumpametražiai filmai. Be minėtųjų, ji yra sukūrusi vaidybinius filmus „Mano vienišos draugės”(1997), „Mama, tėtis, brolis, sesė”(1999) ir dokumentinį „Troleibusų miestas”(2002).

G. Beinoriūtės filmai taip pat neišvengė kelionių po užsienius: pakeliavo po Čikagą, Bradfordą ir Paryžių, o su Klaipėda jos filmą „Egzistencija” sieja keturių Klaipėdos dramos teatro aktorių sukurti vaidmenys, iš kurių aktorės Elenos Gaigalaitės – vienas pagrindinių.

„Egzistencija” pasakoja apie tragišką dviejų bobučių nuotykį, sukrėtusį mažo miestelio gyvenimą. Pagrindinės veikėjos, ratuotos originaliu velomobiliu, sugalvoja suvaidinti vienos iš jų šermenis. „Egzistencinis” žaidimas su mirtimi, pasirodo, ją gali ir prišaukti…

„Vulkanovka. Po didžiojo kino” eina Šarūno Barto filmo „Septyni nematomi žmonės”, kurio premjera neseniai įvyko Kanų kino festivalyje, pėdsakais. G. Beinoriūtės dokumentinis filmas pasakoja apie mažo kaimelio gyventojus, jų kasdienybę ir prisiminimus apie „Didįjį kiną” – taip čia pavadinamas minėtas Barto filmas ir jo kūrybos procesas, kuriame dalyvavo šio Krymo stepių kaimelio jauni ir seni gyventojai. Kino nostalgija arba, tiksliau, nostalgija apie kiną, kurią taip naiviai ir nuoširdžiai išpažįsta vulkanovkiečiai, yra būtent tai, ko norėtųsi palinkėti lietuvišką kiną maitinančiai (o gal marinančiai?) kultūros politikai.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė, viešėdama Klaipėdoje, mielai sutiko pasikalbėti apie savo kūrybos virtuvę ir Lietuvos kino politiką.

– Kaip vertini kontekstą, į kurį ateini su savo filmais? Kas Tau labiausiai patinka lietuviškame kine?

– Mano filmai kitokie, negu prieš tai buvusios kartos – Š. Barto, V. Navasaičio, A. Stonio ar A. Matelio. Bet, kita vertus, plastinė, vaizdo kalba vis tiek panaši. Užsieniečiai žiūrėdami pastebi, kad lietuviškam kinui vaizdas yra labai svarbus, netgi svarbesnis už siužetą. Man svarbiausia pasakoti istoriją plastine kino kalba. Pavyzdžiui, „Egzistencijoje” teksto nėra ir jo nereikia, viską galima pasakyti vaizdais. Didelę įtaką man padarė Š. Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, kur kalbėjimas vaizdu ir garso takelio naudojimas yra nepaprastai įspūdingi. Aš taip pat stengiuosi maksimaliai panaudoti visas technines bei menines kino raiškos priemones. Be abejo, man patinka daug kas iš europinio kino, – kad ir L. Von Trieras, E. Kusturica, nepriklausomi amerikiečiai. Bet kadangi kuriu Lietuvoje, jaučiuosi tęsianti lietuviškąją tradiciją, ir iš tikrųjų yra ką tęsti.

– Kaip nusprendei kurti filmus?

– Aš norėjau būti režisiere jau seniai, bet iš pradžių svajojau dirbti teatre – nuo šeštos ar aštuntos klasės lankiau dramos būrelius. Ir stojau į televizijos režisūrą Muzikos akademijoje galvodama, kad būsiu teatro režisierė. Bet besimokydama dažniausiai susidurdavau su vaizdu ir kameromis, be to, „televizininkui” nebuvo galimybių daryti diplominį darbą teatre, taigi reikėjo prisitaikyti. O ir kinas man pradėjo patikti – naujos galimybės, montažas, pamačiau filmų. Kai pamačiau L. Von Triero „Prieš bangas”, atrodė, kad suprantu, kas yra kinas, kaip jis gali veikti žmones, kaip forma dera su turiniu, – tai man buvo atradimas. Ir įsitraukiau.

– Ar lengva jaunam režisieriui Lietuvoje kurti kiną? Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuvos kino kūrėjai?

– Viskas „užsisuko” nejučia, susipažinau su kino režisieriumi ir prodiuseriu V. Navasaičiu – jis dabar prodiusuoja mano naują filmą. Jo globa labai daug padėjo, kad gaunu finansavimą, ir toliau skatina statyti filmus. Vis dėlto man pačiai po kiekvieno filmo norisi sakyti: „Viskas, užtenka“. Nes režisieriaus darbas – labai keista profesija, – tu nesijauti dirbantis, jei tegali dirbti kine tik kokius tris mėnesius per metus, esi socialiai neapsaugotas.

Be nepakankamo finansavimo, kitas didelis sunkumas yra profesionalios techninės grandies, kino komandos trūkumas, – kai sugriuvo sovietinė sistema, sugriuvo ir infrastruktūra. Kadangi nekuriama daug filmų, žmonės neturi nuolatinio krūvio, kiekvieną kartą ateina nauji, be patirties. Neišvengiamai atsiranda klaidos, pražiūrėjimai. Kadangi biudžetai maži, grupės paprastai yra mažos – vienam žmogui tenka kelios pareigos.

Apskritai Lietuva neturi kino struktūros, kino instituto, nacionalinio kino centro, kuris rūpintųsi kino politika, strategija, kaip skirstyti finansus. Be to, reikia investuoti ne tik į kino gamybą, bet ir į platinimą, ryšių mezgimą su kitais centrais, festivaliais, ir į kino mokyklą, kad kinas būtų ne pavienių iniciatyvų ar išprotėjusių entuziastų reikalas.

Kalbant apie finansus, visi Lietuvos režisieriai, o mūsų gildijoj jų apie 30, kasmet turi pasidalinti nacionalinį kino biudžetą, kurio viso teužtektų vienam pilnametražiui filmui. Apie mūsų kino finansinę situaciją daug pasako kad ir toks palyginimas: viso Lietuvos kino biudžetas yra gal kokius šešis kartus mažesnis už vien Nacionalinio operos ir baleto teatro biudžetą. Keista lygtis – lyginame vieną meno sritį ir vieną teatrą! Kinas iš tikrųjų Lietuvoje yra nuskriaustas.

– Neneigi, kad Tavo filmuose matyti ne tik stilistinės lietuviško kino tradicijos, bet ir lietuviškas koloritas. Ar bendraudama su kolegomis iš užsienio pastebi, kad tai, kas vertinga mums patiems, lietuviams, yra įdomu ir užsieniui?

– Nematyčiau prasmės kurti filmą, jei jame neatsispindėtų etniniai kultūriniai dalykai, kurie sudomina ir užsieniečius. Kai rodžiau „Egzistenciją” kultūrinėje mainų programoje Anglijoje, žmonės, apskritai nieko nežinoję apie Lietuvą, bandė lyginti. Kadangi veiksmas vyksta prie katalikų bažnyčios, sakė, kad filmas panašus į itališką ar ispanišką. Aš manau, kad labai reikia kuo daugiau jiems papasakoti, kas ta Lietuva, kaip mes gyvenam, kokie mes žmonės. Kad jie nebesakytų, jog lietuviai panašūs į tuos ar anuos – mes patys į save panašūs. Kitas pavyzdys – tarptautiniame scenarijaus rašymo seminare buvo duota užduotis kino priemonėmis parodyti dviese gyvenusius žmones, iš kurių vienas mirė. Mano sprendimas buvo, iš lietuviškos perspektyvos žiūrint, labai banalus: parodyti nuotrauką, perrištą juoda juostele. O užsieniečius jis labai nustebino ir jiems patiko. Tokios kultūrinės detalės jiems žavingos ir pasakoja apie mūsų kultūrą.

Apskritai kurdama pasitikiu savimi ir pasitikrinu pagal save, – ar man pačiai koks nors vaizdas įdomus, nes kiekvienas žmogus savyje talpina ir visą pasaulį. Jeigu esi įdomus sau, tai būsi įdomus ir kitiems.

– Kurdama kiną, Tu naudoji bei žaidi ir vaidybiniu, ir dokumentiniu žanrais. Koks, Tavo akimis, yra santykis tarp jų?

– Man tai tiesiog du būdai kalbėti. Ir ne tiek jau skirtingi. Žiūrėdami mano dokumentinį filmą „Troleibusų miestas”, žmonės klausinėja, ar ten tikrai niekas nesuvaidinta. O pavyzdžiui, pats pirmas mano filmas „Mano vienišos draugės”, kuris yra vaidybinis, visiems atrodo dokumentinis, nes pastatytas dokumentine maniera. Man tiesiog patinka tas „tarpas” tarp šių žanrų. Apskritai šiais laikais dokumentika populiarėja. Gal todėl, kad vaizdo kameras turi labai daug žmonių. Anksčiau kinas buvo kaip stebuklas, o dabar jis – šalia visą laiką. Vaizdo prasmė jau keičiasi.

Kalbant apie dokumentiką, nuo savęs žmogus negali pabėgt, kad ir koks jis būtų susikaustęs filmuojant. Kad ir kaip norėtų pasirodyt prieš kamerą, jis vis tiek išsiduoda. Kinas gali parodyt, kad žmogus šneka viena, o iš kūno kalbos, iš praslystančių žodžių matai visai ką kita – tai yra gražiausia.

– Štai su savo filmais atvažiavai į Klaipėdą. Kaip Tau atrodo, ar lietuviški filmai pakankamai dažnai pasiekia Lietuvos žiūrovus?

– Aš labai džiaugiuosi, kad vyksta tokie rodymai, ir stengiuosi važiuoti, kur kviečia. Prieš kelerius metus su trimis kitais jaunais režisieriais sukūrėme tokį kaip ir manifestą, kurio viena iš pagrindinių minčių buvo susigrąžinti prarastą ryšį su žiūrovu. Aišku, situacija sudėtinga. Visų pirma todėl, kad Lietuvos rinka yra labai maža ir filmų rodymas neapsimoka.

– Ar manai, kad lietuviai savo kiną mėgsta?

– Man atrodo, kad kol kas dar nemėgsta. Sąvoka „lietuviškas kinas” šiuo metu lietuvių žiūrovui kelia neigiamas asociacijas. Kai nori pagirti mano filmus, sako: „Tavo filmai nelietuviški”.

– Kaip apibūdintum tą neigiamą „lietuviško kino” sąvokos aspektą?

– Čia turimas omeny poetinis kinas, kur mažai teksto, kuris yra lėtas – tai žiūrovui didžiausia blogybė. Lietuviški filmai nepanašūs į, pavyzdžiui, amerikietiškus, kur daug veiksmo, įtraukiančio ir nepaleidžiančio.

Mano galva, didžiausia problema yra tai, kad dėl skurdžios valstybinės finansinės kino politikos nelieka galimybės rinktis ir diskutuoti. Išeina į ekranus pilnametražis lietuviškas filmas, ir jo negalima kritikuoti, nes jis išėjo vienas per dvejus metus. O jei jį dar ir „suvarytum“, iš viso kiltų pavojus, kad kinas nebegaus ir to skurdaus finansavimo. O koks gali būti ir pačių režisierių įdirbis, jei jie tegali sukurti vieną filmą per penkerius metus?! Per tokį laiką pamiršti išvis, kaip atrodo filmavimo aikštelė… Nėra judėjimo, verdama savose sultyse, galų gale nėra konkurencijos tarp režisierių – kuris geriau padarys. Kai tokia padėtis, negali atsirasti akstinas, kuris verstų kažką išradingiau sugalvoti, kad būtų pritrauktas žiūrovas, kovoti dėl jo.

– Užsiminei apie kitus jaunus Lietuvos režisierius ir jūsų norą „atsisukti“ į žiūrovą… Ar pritartum teiginiui, kad į lietuvišką kiną ateina nauja karta? Jei taip, ar save su ja tapatini?

– Iš keturių berods 2002 metais paskelbusių minėtą manifestą režisierių po to filmų sukūrėme tiktai Ignas Miškinis ir aš. Į kiną gali eiti tik labai dideli entuziastai. Dar yra Ignas Jonynas, Ramūnas Greičius. Aš manau, kad pagal bendrą norą grįžti prie žiūrovo galime sakyti, kad esame karta. Tačiau, lygindama su tokiais ryškiais naujos kartos atėjimais, kaip „Naujoji banga” prancūzų kine, negalėčiau sakyti, kad būtų labai aišku prieš ką protestuojame, ką teigiame. Be to, labai tarpusavyje skirtinga ir mūsų kūryba.

– Kaip Tau patiko Klaipėdos publika?

– Mane visuomet džiugina, kad yra žmonių, kurie domisi kinu. Klaipėdoje pažiūrėti mano filmų susirinko tris ar keturis kartus daugiau žmonių, negu Vilniaus nekomercinio kino teatre „Skalvija”, kur rodžiau “Vulkanovką…” prieš kokias dvi savaites. Aš nustebau, kad uostamiestyje tiek sinefilų, publika taip daug klausinėjo, domėjosi. Jeigu kviesit, tikrai su malonumu vėl atvažiuosiu.

Triumfavo Varšuvoje ir Torunėje

Ovidijus Petkevičius

Klaipėda-Torunė-Varšuva-Grudziondzas-Klaipėda.

Gegužės pabaigoje Lenkijos sostinėje Varšuvoje bei Torunės ir Grudziondzo miestuose vyko 12-asis Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis “Probaltica”, kuriame dalyvavo ir klaipėdiečiai.

Dominavo muzika

Šiemet dailei festivalyje atstovavo šiuolaikiniai Švedijos, Lenkijos ir Rusijos dailininkai (2001-aisiais festivalyje buvo pristatyta išsami šiuolaikinės lietuvių tapybos darbų paroda), eksponavę modernius grafikos ir tapybos darbus. Tarp jų ryškiai išsiskyrė jaunosios kartos lenkų dailininko torūniečio Andžejaus Masianiso ofortai, kuriuose postmodernistiškai interpretuojamos boschiškos vizijos.

Muzikinėje “Probalticos” dalyje, kuri festivalyje išliko pagrindine bei dominuojančia, dalyvauti buvo pakviesti žymiausi Vokietijos, Rusijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir, žinoma, Lenkijos simfoniniai bei kameriniai orkestrai, kvintetai ir solistai. Tarp festivalio garsenybių – ir kultinis Kšištofas Pendereckis. Jau antri metai viena iš festivalio, kuriam vadovauja lenkų kamerinio ansamblio “Multicamerata” meno vadovas ir kontrabosistas Henrykas Giza, naujovių – jungtinio Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertai.

Ypatingą vietą 12-ojoje “Probalticoje” užėmė Lietuvos atlikėjai, tarp kurių šįkart dominavo Klaipėdos muzikantai.

Vainikavo atidarymą

Jiems buvos suteikta ypatinga garbė – šių metų festivalį Torunėje, o po to ir prestižiškiausioje Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje atidarė dirigento Stasio Domarko vadovaujamas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, gastroles užbaigęs Grudziondzo mieste.

Festivalio žiūrovai puikiai įvertino klaipėdiečių atliktą H. Alfveno Švediškąją rapsodiją bei lenkų publiką bisams nuteikusią S. Moniuškos mazurką iš operos „Halka“.

Su didžiuliu pasisekimu, itin stabiliai ir įtikinamai griežiant tarptautinių konkursų laureatei Ingridai Armonaitei, publika sutiko lietuvių kompozitoriaus E. Balsio Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui. Vienas populiariausių šio žanro lietuvių kompozitorių kūrinių mūsų kaimynų lenkų ir festivalyje dalyvavusių kitų užsienio šalių klausytojus sužavėjo formos lakoniškumu bei išraiškos temperamentingumu.

Kaip patvirtina lenkų muzikinės menuomenės bei elito vertinimai, Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertus ir kartu festivalio atidarymą šauniai vainikavo D. Šostakovičiaus 5-osios simfonijos d-moll atlikimas.

Stebino savita traktuotė

D. Šostakovičiaus simfoninėje kūryboje ypač svarbus atskirų orkestro instrumentų grupių dominavimas, jų atlikimo lygis. Grojant 5-ąją D. Šostakovičiaus simfoniją gastrolių Lenkijoje metu, tikrai verta išskirti preciziškai, netgi virtuoziškai grojusius J. Pastauką (obojus), R. Giedraitį (fleita), A. Ulteravičių (valtorna), A. Milerių (klarnetas), I. Pazdrazdį (fagotas), visą V. Bružo vadovaujamą varinių pučiamųjų grupę. Jų solinis meistriškumas bei sutelktas viso orkestro grojimas ir lėmė kūrinio atlikimo sėkmę.

Lenkijos muzikologai pastebėjo išties savitą dirigento Stasio Domarko (nors maestro, kaip minėjo, ir puoselėja D. Šostakovičiaus atlikimo tradicijas) diriguojamos 5-osios simfonijos traktuotę. Subtiliai ir preciziškai tiksliai subalansuotame šios D. Šostakovičiaus simfonijos pristatyme nebuvo vietos atsitiktinumui ar spontaniškumui, atlikimas stebino sąmoningai ryškiai nušlifuota interpretacine idėja.

Visą Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertą Varšuvoje įrašinėjo nacionalinis Lenkijos radijas. Jis, pasak festivalio rengėjų, nenusileido žymiausiems Europos ir pasaulio simfoniniams orkestrams. Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncerto Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje klausęsis mūsų šalies ambasadorius Lenkijos Respublikoje Egidijus Meilūnas taip pat puikiai įvertino šio kolektyvo aukštą meninį lygį, kuris išties deramai reprezentavo Lietuvos vardą.

Griežė festivalio orkestre

Du koncertus – vieną Torunėje, kitą Grudziondzo miestuose – surengė Klaipėdos miesto koncertų salės Brass kvintetas. Abu vakarus žymaus trimitininko Vilmanto Bružo vadovaujamas Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas, esant absoliučiam publikos anšlagui ir ilgai trunkant publikos bisams, atliko originalią pačių įvairiausių epochų ir stilių muziką – nuo baroko iki XX a. šiuolaikinių autorių kūrinių. Subtilaus žaismingumo “brassų” pasirodymui tikrai nestigo.

Lietuvių pasirodymą 12-ajame Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalyje „Probaltica“ užbaigė ryškus jų dominavimas jungtinio Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertuose Torunėje bei minėtoje Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje. Kartu su Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupės (jau pristatytos ir Brass kvinteto vardu) artistais orkestre griežė ir atlikėjai iš Lietuvos nacionalinio bei Kauno miesto simfoninių orkestrų.

Koncertą, kurio kulminacija tapo V. Liutoslavskio 3-ioji simfonija, dirigavo G. Fitelbergo tarptautinio dirigentų konkurso (Lenkija) 2003-iųjų metų Auksinės premijos laureatas Modestas Pitrėnas. Jis buvo puikiai sutiktas ir įvertintas ne tik lenkų publikos, bet ir orkestre grojusių Lenkijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos, Latvijos bei Estijos simfoninių ir kamerinių orkestrų artistų. Beje, neliko nepastebėta ir kartu su Jungtiniu Baltijos šalių simfoniniu orkestru griežusi jauna suo-mių smuikininkė Mina Pensola, išties virtuoziškai atlikusi ne vienam solistui sunkiai įkandamą J. Sibelijaus Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui d-moll.

Festivalio atidarymą ir tolimesnius mūsų tautiečių pasirodymus stebėję lenkų muzikologai akcentavo, kad festivalyje triumfavo Klaipėdos ir Lietuvos atlikėjai.