Į kultūrinę kelionę

Į kultūrinę kelionę

Ramunė Pletkauskaitė

Tomo Mano kultūros centras kartu su Šilutės muziejumi ir Palangos miesto viešąja biblioteka sukvietė apskrities kultūros įstaigas bei savarankiškai dirbančius menininkus dalyvauti kultūrinėse atvirų durų dienose Šilutėje, Neringoje ir Palangoje.

Populiarina regioną

„Pajūriais pamariais“ – tai pernai sėkmingai Neringoje įgyvendinto projekto „Smėlini takai“ tęsinys. Kaip ir pernai, menininkai atveria savo dirbtuvių užkulisius, muziejai ir kultūros centrai pristato įvairiaspalvę programą. Šiais metais projekte dalyvauja 40 kultūrinių įstaigų bei privačių menininkų dirbtuvių iš Palangos, Neringos, Šilutės.

Renginiai vyks nuo ryto iki vakaro, vasaros pradžioje bei rudenį. Projektas startavo gegužės 27 ir 28 dienomis Šilutėje, ten dar sugrįš rugsėjo 9-ąją. Į Neringą jis užsuks birželio 4, 5 dienomis bei rugsėjo 11-ąją, o Palangoje vyks birželio 10, 11 dienomis ir rugsėjo 10-ąją. Projektą remia Šilutės, Palangos ir Neringos miestų savivaldybės bei Klaipėdos apskrities administracija.

Tomo Mano kultūros centro projektų vadovės Živilės Etevičiūtės teigimu, projektu „Pajūriais pamariais“ bandoma inicijuoti aktyvesnį Klaipėdos regiono kultūros institucijų ir gyventojų bendradarbiavimą bei populiarinti Klaipėdos regioną kaip savitą gamtos ir kultūros erdvę, pristatyti šiandieninę Klaipėdos krašto kultūrą ne tik svečiams, bet ir vietos gyventojams.

Kviečia Neringa

Birželio 4-ąją projekto „Pajūriais pamariais“ vairą perims neringiškiai. Šeštadienį Juodkrantėje, “Vėtrungių galerijoje” visus pakvies vėtrungių ekspozicija „Vėjo spalvos“. Ir Juodkrantės parodų namuose iš vilniečių dailininkų Alberto Krajinsko ir Jūratės Bučmytės tapybos, piešinių, laivų modelių bei istorinių Neringos vaizdų padvelks pamarių vėju. Tą pačią dieną Parodų namų Juodkrantės istorinės ekspozicijos patalpose 13-16 val. vyks tinklų mezgimo pamokos, 17 val. bus atidarytos A. Krajinsko ir J.Bučmytės, alytiškio keramiko Audriaus Janušonio kūrinių parodos.

Tądien Neringoje gyvenančių dailininkų dirbtuvės bus atviros lankytojams iki vėlumos, o 22 val. Juodkrantėje, ant marių kranto visi pamatys “Ugnies skulptūrą”, sukurtą dailininkų Kristinos, Alberto ir Ulos Danilevičių.

Preiloje, Pervalkos seniūnijoje šeštadienį ir sekmadienį nuo 18 val. vyks tenykščių dailiųjų amatų pristatymas (mezginiai, nėriniai, siuviniai, medžio drožyba).

Gal arbatėlės pas Tomą Maną?

Birželio 5-ąją, sekmadienį, Nidoje (nuo Sporto mokyklos kopų link) Marius ir Stasys Valaičiai rengia parodą… medžiuose. Atidarymas – 10 val. „Auksinių kopų“ meno centre 10-18 val. svečių lauks birželio 1-10 dienomis ten vykstančio simpoziumo „Energetika mene – 5“ dalyviai, o 10-18 val. – tapybos paroda meno galerijoje „E“. Vilniaus dailės akademijos „Menininkų kolonijos“ namuose 11-19 val. bus galima apžiūrėti Rimanto ir Viliaus Didžpetrių tapybos parodą „Ant rampos“. 11-18 val. – atvirų durų diena nidiškio dailininko Eduardo Jonušo studijoje. Neringos savivaldybės viešojoje bibliotekoje 11 val. bus pristatytas kraštotyros projektas. Neringos istorijos muziejuje 12 val. bus atidaryta paroda “Kuršių nerija senuosiuose atvirukuose”, o Mizgirių menininkų namuose – fotomenininko Kazimiero Mizgirio fotoparoda “Smėlis ir vėjas”. 9-17 val. VĮ “Nidos krantas” bus eksponuojama baigiamoji vaikų piešinių konkurso paroda “Viršum marių, virš smėlynų, kur plevena protėvių dvasia”, 17 val. – konkurso nugalėtojų apdovanojimas.

Tomo Mano memorialiniame muziejuje 18 val. vyks parodos “Tomo Mano nameliui – 75” atidarymas, o 18.30 val. į “Popiečio arbatėlę pas Tomą Maną” pakvies kamerinės muzikos koncertas.

Užsukti į Žvejo etnografinę sodybą irgi verta: sekmadienį 14-17 val. ten bus galima pramokti kuršininkų buities darbų, pamatyti fonduose saugomus žvejybos įrankius, padainuoti ir pašokti su folkloro ansambliu. Mažosios Lietuvos dainos ir pasakojimai nuo 17 val. skambės Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila” – koncertuos folkloro ansamblis “Giedružė”.

Persikels į Palangą

Birželio 10-ąją projektas “Pajūriais pamariais” persikels į Palangą. Demonstracinėse gintaro dirbtuvėse 10 val. vyks “Gintaro trauktinės” ragavimo akcija. Palangos dailininkų kūrybinis susivienijimas “Mostas” 16 val. pristatys juvelyro Stepono Spuogio kolekciją “Ragas, žalvaris, gintaras” ir Eglės Lapinskaitės tapybos ant šilko parodą “Skarelė…”. Palangos fotocentro fotografijų paroda “Bartuvos kraštas” 17 val. bus atidaryta kavinėje “Londonas“ (priešais Fotocentrą). Palangos miesto viešojoje bibliotekoje 18 val. įvyks Juozo Polio (Vilnius) parodos „Lietuva Tėvynė mūsų“ atidarymas ir susitikimas su autoriumi. 19 val. visiems bus atviros durys pas menininkus Albertą ir Liną Žulkus.

O birželio 11-ąją Palangoje savo studijų duris atvers kiti dailininkai: 15 val. – tapytojas marinistas Romas Paulikas, 16 val. – tapytojas Vytautas Kusas, parodysiantis Lietuvos rekordų knygoje įregistruotą 10 m ilgio ir 2 cm aukščio paveikslą, 17 val. – tapytojas grafikas karikatūristas Juozas Griušys, 18 val. – grafikė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, kuri galės pamokyti, kaip atspausti kartono ar lino raižinį, 19 val. į svečius pakvies grafikė Reda Ščerbakovienė.

Kaip rasti projekto „Pajūriais pamariais“ vyksmo vietas, bus galima susiorientuoti pagal jo plakatus-žemėlapius, kurie bus iškabinti Juodkrantės, Nidos ir Palangos reklaminiuose stenduose ir rodys kelią pas menininkus bei į jų parodas.

Triumfavo Varšuvoje ir Torunėje

Triumfavo Varšuvoje ir Torunėje

Ovidijus Petkevičius

Klaipėda-Torunė-Varšuva-Grudziondzas-Klaipėda.

Gegužės pabaigoje Lenkijos sostinėje Varšuvoje bei Torunės ir Grudziondzo miestuose vyko 12-asis Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis “Probaltica”, kuriame dalyvavo ir klaipėdiečiai.

Dominavo muzika

Šiemet dailei festivalyje atstovavo šiuolaikiniai Švedijos, Lenkijos ir Rusijos dailininkai (2001-aisiais festivalyje buvo pristatyta išsami šiuolaikinės lietuvių tapybos darbų paroda), eksponavę modernius grafikos ir tapybos darbus. Tarp jų ryškiai išsiskyrė jaunosios kartos lenkų dailininko torūniečio Andžejaus Masianiso ofortai, kuriuose postmodernistiškai interpretuojamos boschiškos vizijos.

Muzikinėje “Probalticos” dalyje, kuri festivalyje išliko pagrindine bei dominuojančia, dalyvauti buvo pakviesti žymiausi Vokietijos, Rusijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir, žinoma, Lenkijos simfoniniai bei kameriniai orkestrai, kvintetai ir solistai. Tarp festivalio garsenybių – ir kultinis Kšištofas Pendereckis. Jau antri metai viena iš festivalio, kuriam vadovauja lenkų kamerinio ansamblio “Multicamerata” meno vadovas ir kontrabosistas Henrykas Giza, naujovių – jungtinio Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertai.

Ypatingą vietą 12-ojoje “Probalticoje” užėmė Lietuvos atlikėjai, tarp kurių šįkart dominavo Klaipėdos muzikantai.

Vainikavo atidarymą

Jiems buvos suteikta ypatinga garbė – šių metų festivalį Torunėje, o po to ir prestižiškiausioje Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje atidarė dirigento Stasio Domarko vadovaujamas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, gastroles užbaigęs Grudziondzo mieste.

Festivalio žiūrovai puikiai įvertino klaipėdiečių atliktą H. Alfveno Švediškąją rapsodiją bei lenkų publiką bisams nuteikusią S. Moniuškos mazurką iš operos „Halka“.

Su didžiuliu pasisekimu, itin stabiliai ir įtikinamai griežiant tarptautinių konkursų laureatei Ingridai Armonaitei, publika sutiko lietuvių kompozitoriaus E. Balsio Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui. Vienas populiariausių šio žanro lietuvių kompozitorių kūrinių mūsų kaimynų lenkų ir festivalyje dalyvavusių kitų užsienio šalių klausytojus sužavėjo formos lakoniškumu bei išraiškos temperamentingumu.

Kaip patvirtina lenkų muzikinės menuomenės bei elito vertinimai, Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertus ir kartu festivalio atidarymą šauniai vainikavo D. Šostakovičiaus 5-osios simfonijos d-moll atlikimas.

Stebino savita traktuotė

D. Šostakovičiaus simfoninėje kūryboje ypač svarbus atskirų orkestro instrumentų grupių dominavimas, jų atlikimo lygis. Grojant 5-ąją D. Šostakovičiaus simfoniją gastrolių Lenkijoje metu, tikrai verta išskirti preciziškai, netgi virtuoziškai grojusius J. Pastauką (obojus), R. Giedraitį (fleita), A. Ulteravičių (valtorna), A. Milerių (klarnetas), I. Pazdrazdį (fagotas), visą V. Bružo vadovaujamą varinių pučiamųjų grupę. Jų solinis meistriškumas bei sutelktas viso orkestro grojimas ir lėmė kūrinio atlikimo sėkmę.

Lenkijos muzikologai pastebėjo išties savitą dirigento Stasio Domarko (nors maestro, kaip minėjo, ir puoselėja D. Šostakovičiaus atlikimo tradicijas) diriguojamos 5-osios simfonijos traktuotę. Subtiliai ir preciziškai tiksliai subalansuotame šios D. Šostakovičiaus simfonijos pristatyme nebuvo vietos atsitiktinumui ar spontaniškumui, atlikimas stebino sąmoningai ryškiai nušlifuota interpretacine idėja.

Visą Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertą Varšuvoje įrašinėjo nacionalinis Lenkijos radijas. Jis, pasak festivalio rengėjų, nenusileido žymiausiems Europos ir pasaulio simfoniniams orkestrams. Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncerto Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje klausęsis mūsų šalies ambasadorius Lenkijos Respublikoje Egidijus Meilūnas taip pat puikiai įvertino šio kolektyvo aukštą meninį lygį, kuris išties deramai reprezentavo Lietuvos vardą.

Griežė festivalio orkestre

Du koncertus – vieną Torunėje, kitą Grudziondzo miestuose – surengė Klaipėdos miesto koncertų salės Brass kvintetas. Abu vakarus žymaus trimitininko Vilmanto Bružo vadovaujamas Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas, esant absoliučiam publikos anšlagui ir ilgai trunkant publikos bisams, atliko originalią pačių įvairiausių epochų ir stilių muziką – nuo baroko iki XX a. šiuolaikinių autorių kūrinių. Subtilaus žaismingumo “brassų” pasirodymui tikrai nestigo.

Lietuvių pasirodymą 12-ajame Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalyje „Probaltica“ užbaigė ryškus jų dominavimas jungtinio Baltijos šalių simfoninio orkestro koncertuose Torunėje bei minėtoje Varšuvos nacionalinio radijo koncertų salėje. Kartu su Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupės (jau pristatytos ir Brass kvinteto vardu) artistais orkestre griežė ir atlikėjai iš Lietuvos nacionalinio bei Kauno miesto simfoninių orkestrų.

Koncertą, kurio kulminacija tapo V. Liutoslavskio 3-ioji simfonija, dirigavo G. Fitelbergo tarptautinio dirigentų konkurso (Lenkija) 2003-iųjų metų Auksinės premijos laureatas Modestas Pitrėnas. Jis buvo puikiai sutiktas ir įvertintas ne tik lenkų publikos, bet ir orkestre grojusių Lenkijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos, Latvijos bei Estijos simfoninių ir kamerinių orkestrų artistų. Beje, neliko nepastebėta ir kartu su Jungtiniu Baltijos šalių simfoniniu orkestru griežusi jauna suo-mių smuikininkė Mina Pensola, išties virtuoziškai atlikusi ne vienam solistui sunkiai įkandamą J. Sibelijaus Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui d-moll.

Festivalio atidarymą ir tolimesnius mūsų tautiečių pasirodymus stebėję lenkų muzikologai akcentavo, kad festivalyje triumfavo Klaipėdos ir Lietuvos atlikėjai.

Koncertas, vaidinantis spektaklį

Koncertas, vaidinantis spektaklį

Muzikiniame vaidinime „Žaidimai Dievo laukuose“ V. Pupšys atlieka Poeto vaidmenį, o V. Kojelytė – poeto Moters.

Gitana Gugevičiūtė

Apie Virgio Pupšio projektą – vieno veiksmo muzikinį vaidinimą „Žaidimai Dievo laukuose“ – spaudoje nenutylėta: skaitytojas (būsimas žiūrovas) buvo supažindintas su projekto atsiradimo aplinkybėmis, koncepcija, „turiniu“ ir pan. Todėl gegužės 4-ąją Klaipėdoje įvykus tikram premjeriniam „parodymui“, galima bandyti išsakyti šiokius tokius analitinius pastebėjimus apie matytą reginį. Be abejo, vis dar plojimais palydint premjerą (tokį nestabilų tvarinį, dar besikeisiantį ir besitransformuosiantį), tačiau jau su tam tikru šališku kritiškumu.

Gimė iš įspūdžio

Šį projektą kūrė išties įspūdinga komanda: Virgis Pupšys (idėjinis vadas ir muzikos autorius), Gintaras Gutauskas (deja, jau prieš keletą metų miręs tekstų autorius ir spektaklio axis – pagrindinis veikėjas, suvaidintas V. Pupšio), Sigitas Poškus (libreto autorius), Ramūnas Kaubrys (režisierius), Vida Kojelytė (aktorė), Inga Briazkalovaitė (baleto artistė), Vladimiras Konstantinovas (chorinių aranžuočių autorius), Nidas Arkušauskas (spektaklio dailininkas) ir didžiulė grupė džiazo atlikėjų…

Iš anksto buvo galima tikėtis, kad šiame spektaklyje tikrai nestigs geros muzikos (V. Pupšys – muzikinio teatro artistas – pakankamai žymus bardas, kuriantis muziką pagal tikros, t.y. profesionalios, poezijos tekstus). Galima laukti šiek tiek teatro (kūrėjai iš anksto atsiribojo nuo sceninio žanro „spektaklis“), na, ir kažkokiu būdu atseikėjamos poezijos (veikėjas juk poetas!)…

Akivaizdu, kad projektas gimė iš įspūdžio, kurį G. Gutausko kūryba ir gyvenimas sukėlė V. Pupšiui, todėl sudėtinga atspėti, kur yra „įsimylėjusiojo“, o kur režisieriaus (R. Kaubrio) klaidos. Tenka apsieiti be šių kategorijų.

Nugali muzika

Šiame vaidinime bandoma tris aiškias kategorijas – muziką, žodį ir judesį (veiksmą) – priversti transformuotis ir jungtis: prozinis žodis tampa poetiniu, muzikinis garsas virsta melodija, o paskui (kai žodis paliečiamas muzikos) ir daina; judesys, ieškodamas atsvaros realiame veiksme, tampa šokiu…

Bandymas trims elementams suteikti lygias galimybes scenoje vis dėlto baigiasi rezultatu, vadinamu „koncertas“, – tai muzikos (vienareikšmiškai) pergalė prieš visus kitus scenoje bandomus diegti elementus… Nors spektaklio kūrėjai visų pirma ir pabrėžia muzikinio dėmens svarbą (vieno veiksmo muzikinis vaidinimas), vis dėlto nepatrauklus pernelyg akivaizdus schematiškumas, jau minėtasis „koncertinis“ scenarijus: šiek tiek padeklamuojama eilių, pacituojamas Ekleziastas ar Senasis Testamentas, šiek tiek imituojama vaidyba, padainuojama daina, ir vėl viskas iš pradžių – tekstas, apvaidinimas, daina… Viskas lygiomis dalimis. Na, beveik lygiomis…

I. Briazkalovaitei teko du vaidmenys – poeto Mylimosios ir Mirties, kurią poetas G. Gutauskas vadino savo mylimąja… Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jokios audros

Spektaklio dailininkas siūlo minimalią ir, sakyčiau, vykusią scenografiją: prieš save žiūrovas regi ištemptą virvę, ant kurios skalbinių segtukais prisegti popieriaus lapai (eilėraščių rankraščiai). Anapus virvės – muzikantų instrumentai. Šiapus – varganas kilimėlis, ant kurio kraštų išdėliotos knygos: tai Poeto (akt. V. Pupšys) namai, gyvenimas. Toji virvė gali žymėti takoskyrą tarp poezijos ir muzikos. Galime manyti, kad šiapus – rupi gyvenimo poezija, o anapus – dangiškasis akompanimentas. Neabejoju, kad akylesnis žiūrovas turi savo ir galbūt kur kas tikslesnę versiją.

Tad nesuprantama, kodėl šis scenografijos „aksesuaras“ (čia apie virvę) taip ir lieka nepanaudotas: prie savo rankraščių Poetas berods prisiliečia tik kartą. Moteris, nirštanti dėl nenormalaus Poeto gyvenimo būdo (rašo jis naktimis, o dienomis dažniausiai guli ir žiūri į lubas!), tik atsargiai nusega vieną lapą, kurį, atsargiai paglamžiusi, vėl prisega segtuku… Jokios audros – kad ir „žaidžiamos“ Dievo laukuose…

Minusas ar pliusas?

Knyga (poezija, kūryba) yra Poeto užuovėja, saugi erdvė, į kurią eina Moteris (akt. V. Kojelytė) – daugiau proziška nei poetiška, daugiau daiktiška nei iracionali… Poeto realybė ir kasdienybė Moteriai nepatogi, todėl vaidinimo pabaigoje ji palieka Poetą Mirčiai.

Įtempčiau mąstant, aktorės V. Kojelytės vaidybos trūkumus (anemiškumą, paviršutiniškumą, vienaplaniškumą) galima interpretuoti ir kaip privalumus: atėjusi į Poeto erdvę, ji (Moteris) sklaido tai vieną, tai kitą knygą, skaito posmus, krauna knygas į savo kelioninį lagaminą (lyg galėtų jame sutalpinti visą Poeto gyvenimą!), imituoja domėjimąsi knyga, kiekvienu savo veiksmu liudydama, kad ji kažką veikia, pati nežinodama kam. Tai jos veikėjai tinka: vaidinimo Moteris išties nežino, ką veikti su knyga, nes ji – kito (juslinio) pasaulio atstovė. Kas kita Poetas – iš jo buvimo scenoje tikėtasi kur kas daugiau: organikos, gyvybės, galų gale – „vaidmens“…

Kaip žengia Mirtis

Poetas, Moteris (mylimoji), kilimėlis – viskas pernelyg pilka ir kasdieniška, net ne kasdieniška, o skurdu. Apima jausmas, kad būtent tu, o ne aktorius sėdi skylėtu chalatu prieš išsipusčiusius svečius…

Kita vertus, ne kasdienybė čia svarbiausia, nors būtent jos vaizdavimas akivaizdžiai nukreipia į tai, kas nėra kasdieniška. Vaidinime kur kas svarbesnės filosofinės gyvenimo, meilės, mirties kategorijos. Mirtis (akt. I. Briazkalovaitė) čia ir yra reikšmingiausia: būtent jai skirtas visas dėmesys (šalia Poeto ji atsiranda kur kas anksčiau nei Moteris), jos grožiui, elegancijai, taupiam judesiui, teatrališkumui. Jos įspūdinga laikysena, sceninis

(-iai) kostiumas (-ai). Jai atleistinas tiesiog šiaip sau vaikštinėjimas šalia žmogaus – savo buvimu scenoje Mirtis nuolat pabrėžia laikinumą, grėsmingą ėjimą link „žaidimų pabaigos“.

O tie žaidimai amžinybės akivaizdoje negudrūs: vienas kito gaudymas, švelniai išreikšta erotika, išsiskyrimas… Teatrine prasme – neįdomūs, lengvai nuspėjami ir seniai tapę banaliais štampais žaidimai. Šiame žaidimų pasaulyje Mirtis, atrodo, vienintelė žino, ką daro, – griežtais judesiais ji surenka Poeto knygas į vieną krūvą, ant kurios padėjęs galvą jis ir užmiega, susivyniojęs į savo palaikį gyvenimą (kilimą) – viena geriausių (jei ne pati geriausia) spektaklio scenų.

Niuansai – giliau

Beje, apie poezijos ir muzikos santykį – jis turėtų būti labai subtilus. Daina – tai žodžio ir melodijos simbiozė. Vienodu ritmu pulsuojantys organizmai. Neginčytina, kad V. Pupšys – profesionalus muzikas, G. Gutauskas – įdomus, geras poetas. Savo eilėraščiais jis tęsė tai, ką vienas pirmųjų pradėjo ir iki pat šios dienos savo kūryba deklaruoja G. Patackas, o dar anksčiau atrado Bodleras. G. Gutausko poezija orientuota į paraboles, joje atviras erotiškumas, išradingai kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų – tai skoningai intonuojama, žodinga poezija. Formų, kalbėjimo būdų, tematikos įvairovė nukreipia skaitytoją suvokimo, kad G. Gutauskas – plataus diapazono kūrėjas, link.

V. Pupšys – daugiau klasikinis bardas, tęsiantis šiek tiek pritilusią, bet vis dar gyvą dainuojamosios poezijos tradiciją. Kiek monotoniškas ir nelankstus, nors tikrai vienas geriausių Lietuvoje.

Ir štai rezultatas: melodija atskleidžia tekstuose slypintį egzistencinį, dramatinį momentą, bet nebelieka eilėse įamžinto poeto gebėjimo juokauti, kurti šmaikščius kalambūrus ir vienu vieninteliu sakiniu nurodyti, kad visa, ką jis sako, slypi kur kas giliau nei eilutėse… Muzika tarytum uždraudžia pažinti tekstų atspalvius ir niuansus…

Skatina atversti knygą

Užbaigsiu šiek tiek „eretiškai“: V. Pupšio projektas privertė prisiminti visa, kas skaityta apie jėzuitus: apie jų siekį šviesti ir lavinti visuomenę, formuoti jos nuomonę; apie „mokyklinį teatrą“, kuris nepuoselėjo jokių meninių ambicijų, bet ugdė, lavino, švietė ir vaidinimo dalyvius, ir jo stebėtojus.

Vaidinimo kūrėjai ir dalyviai skatina atsiversti G. Gutausko knygą (bet kurią – „Pasivaikščiojimas be šuns“, „Žaidimai Dievo laukuose“ ar kūrybos rinktinę, sudarytą iš geriausių šio poeto eilėraščių – „Metas keliaut, mylimoji“) ir pradėti asmeninę pažintį su ne taip seniai gyvenusiu tikrai įdomiu žmogumi ir kūrėju… Vadinasi – pavyko?

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Žymaus norvego choreografo J. Stromgreno “Ligoninė” – be ligonių. Joje karaliauja šeštojo dešimtmečio dvasia ir trys seselės nešvariais chalatais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Violeta Milvydienė

IX tarptautinis festivalis “Naujasis Baltijos šokis-2005” šiemet startavo Klaipėdoje – mūsų dėmesiui pasiūlytas pirmasis, tačiau ir vienintelis festivalinis kūrinys.

Mecenatas pamiršo

Teisybės dėlei reiktų priminti, jog Vilniaus nacionaliniame dramos teatre gegužės 3-9 dienomis savo darbus pristatė 8 užsienio trupės ir 7 lietuvių choreografai (beje, tarp jų – klaipėdietė, KU MF Choreografijos katedros absolventė, teatrologijos magistrė, šiuo metu studijuojanti Roterdamo šokio akademijoje, A. Šeiko-Sarulienė).

Paradoksas – sostinės žiūrovui atitenka liūto dalis, nors festivalio mecenatas yra uostamiesčio UAB – “Philip Morris Lietuva”. Kita vertus, deja, Klaipėdoje kol kas nėra gerų sąlygų (pvz., savotiškos erdvės ar alternatyvaus teatro scenos etc.) plačiau organizuoti tokio masto renginį. Be to, būtų sudėtinga sukviesti gausią atitinkamą publiką. Tad vieną kitą spektaklį išvystame tik rengėjo – Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir miesto savivaldybės geranoriškumo dėka.

Anšlago nebuvo

Dar balandžio mėnesį Klaipėdoje vykusioje spaudos konferencijoje festivalį pristatė LŠIC atstovai A. Imbrasas ir V. Karpušenkovas bei šių eilučių autorė, taip pat kalbėjusi radijo stotyje ,,Vox Marris”. Be to, miesto spaudoje, o ypač išsamiai “Duryse”, buvo pateikta informacija apie šį prestižinį festivalį ir jo dalyvius. Taigi reklamos – daugiau nei visais praėjusiais metais.

Tačiau gegužės pirmosios (beje, sekmadienio, Motinos ir Pasaulinės darbininkijos dienos švenčių, Lietuvos įstojimo į ES metinių) vakarą Dramos teatro salę pripildė vos pusė čia galėjusių tilpti žiūrovų, o įpusėjus spektakliui keletas iš jų paliko savąsias vietas…

Suglumino atmosfera

Uostamiestyje trupė iš Norvegijos vieši antrą kartą – “Naujojo Baltijos šokio-2001” metu buvo parodytas jos spektaklis “Ten”, ironiškai pasakojantis apie morališkai suluošintų Rytų Europos gyventojų mąstymo prieštaringumus.

Žymus Šiaurės šalių menininkas, sparčiai išgarsėjęs choreografas bei režisierius J. Stromgrenas šįkart šiuolaikinio šokio “gurmanams” pateikė dar visiškai “šviežią”, bet gana “aštrų patiekalą” – naująjį savo darbą “Ligoninė” (premjera įvyko Rygoje balandžio pabaigoje).

Tik įžengus į salę, kiek suglumino iš anksto sukurta spektaklio atmosfera – atviroje scenoje lyg manekenai nuobodžiauja dvi medicinos seserys, kurių veidai net baltesni už jų chalatus. Tiesą sakant, pastarieji labai nešvarūs, kaip ir visa ligoninės palata. Ši ir avanscenoje pastatyta lova išlieka tuščia – nė vieno paciento. Pasirodo tik trečioji seselė – pagal veido išraišką, eisenos manierą bei pakeltą toną galima suprast – vyriausioji…

Juokas pro ašaras

Prologas rutuliojasi gana lėtai – daug šnekama tarpusavyje paties choreografo sukurta “nonsensine” kalba, susidedančia iš padrikų prancūzų, rusų, rumunų kalbos žodžių, kiek vėliau tiesiog šaukiama, – matyt, piktinamasi, nesulaukiant ligonių. Toliau veiksmas įgauna pagreitį – seserys ima drastiškai žaloti save, daužyti viena kitą, paskui dviese nuskausmina trečiąją. Pagalbos procesas atliekamas itin skubiai, tarsi sugreitintame filmo kadre, bet, kas svarbiausia ir neįprasta, grubiai, pasityčiojant, rėkiant ir spjaudantis.

Šie bei tolimesni vaidybiniai fragmentai (medikamentų spintelės rakto ieškojimas, narkotinių medžiagų atradimas, o prisirijus jų – poveikio demonstravimas ir kt.) nejučia sukelia nenumaldomą juoką, dar tiksliau – juoką pro ašaras (teatleidžia skaitytojai už banalybę).

Norėta šokiruoti?

Spektaklio choreografija – daugiau nei minimalistinė – vos keletas plastiškų pasikartojančių judesių frazių, pradžioje atliekamų vienos, prisijungiant kitai, dar vėliau – trečiai veikėjai. Per valandą parodytos vos 3 panašios šokio scenelės, trunkančios po 4-5 minutes, visos kitos situacijos – teatrinės, kuriose labiau pasireiškė aktoriniai G. Glans, A. Opdal ir I. Damon gebėjimai. Reikia pripažinti – jų vaidyba gana įtaigi ir, net keista, iššaukianti ne pasibjaurėjimą, o atvirkščiai, simpatiją bei gailestį. Ir dar… galbūt norėta šokiruoti – kitaip kokiam tikslui tie nuogi sėdmenys, nukreipti į žiūrovų salę – visos nepateisinamų veiksmų grandinės kulminacija?

Aišku viena – šioje 6-ojo dešimtmečio izoliuotoje ir asociatyvioje provincijos klinikoje – “Ligoninėje” – neįmanoma pagydyti nei kūno, nei sielos.

Šokis lenkiasi žiūrovui

Šokis lenkiasi žiūrovui

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Tarptautinė šokio diena – tai diena, kuri suartina visus pasaulio šokio žmones. Tą dieną šokis lenkiasi žiūrovui, prabyla žmogaus kūnu į žmogaus širdį, protą ir vaizduotę. Ir ne tik tą dieną…

“Aguonėlei” – 100

Šiemetinis Tarptautinės šokio dienos renginys Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje buvo ypatingas – juo pažymėtas lietuviško šokio ,,Aguonėlė” pirmojo pasirodymo scenoje šimtmetis.

Be to, pakviesti į šventę atvyko ir aktyviai joje dalyvavo mūsų bendraminčiai – Vilniaus kolegijos Menų fakulteto šokio pedagogikos ir Žemaitijos kolegijos Telšių Šokio ir muzikos pedagogikos katedrų pedagogai bei studentai.

Rytą visus susirinkusiuosius į P. Domšaičio paveikslų galeriją prasmingai pasveikino katedros vedėja doc. T. Zinčiukienė ir Menų fakulteto prodekanė doc. E. Savukynaitė. Glaustu istoriografiniu pranešimu “Aguonėlės keliu” mokslinę teorinę konferenciją pradėjo doc. A.Gražulienė. Toliau sekė minėtų katedrų studentų kartu su pedagogais paruošti teoriniai moksliniai darbai. Pranešimai – labai skirtingi, jų tematika – įvairi, o gvildenami klausimai ar reiškiamos mintys – svarbios ir įdomios ir esamų, ir būsimųjų choreografų auditorijai. Mūsiškei katedrai atstovavo IV kurso studentai: S. Basanavičiūtė (“Liaudies žaidimų panaudojimas choreografų kūryboje”) ir V. Gabenytė (“Paukštis lietuvių liaudies pasaulėjautoje ir choreografijoje”, abiejų vadovė – prof. J. Čapaitė) bei V. Stirbys su pranešimu “Iš klumpių gyvenimo istorijos” (darbo vadovė – doc. A. Gražulienė). Konferenciją vedė ketvirtakursė E. Rudytė, pabaigoje rimtai ir su humoro gaidele darbus pakomentavo katedros įkūrėjas ir buvęs ilgametis jos vedėjas profesorius emeritas J. Gudavičius.

Vakarinio koncerto programa, sudaryta iš pačių studentų sukurtų kompozicijų, padvelkė ypatingu akademiškumu. Jaunimui skirtą mūsų katedros absolventės A. Butkauskaitės, ketvirtakursių G. Nutautaitės, V. Stirbio, D. Žilinsko bei su-brandintą pedagogų J. Čapaitės ir V. Mačiulskio choreografiją pakylėtai, meniškai sušoko studentų šokių ansamblis “Vėtrungė” (vadovai – prof. J. Čapaitė, doc. A. Gražulienė ir doc. V. Mačiulskis). Žaismingai į studentijos tarpą įsiliejo mažieji Jaunimo centro tautinių šokių ansamblio ,,Vijurkas” (meno vadovė – V. Šleinienė) ir choreografijos studijos “Inkarėlis” (direktorė – I. Gelgutienė, vadovė – J. Budrienė) šokėjėliai. Jie linksmai įgyvendino antro kurso merginų (G. Valaitytės, D. Pakalnytės, V. Rimaitės, M. Ruginytės) vaikiškos kūrybos daigelius (pedagogai – prof. J. Čapaitė ir lekt. J. Januška).

Paskutinis akordas, apvainikavęs šventės finalą, – tai artistiškųjų koncerto vedėjų – studentų G. Puleikytės ir D. Žilinsko kvietimas visiems dalyviams, taip pat garbingiems dekanato bei rektorato svečiams ir žiūrovams – mokantiems ar nemokantiems šokti – kartu sužaisti “Aguonėlę”.

Toliau susitikimo ir bendravimo džiaugsmas tęsėsi dar artimesnėje atmosferoje – vakaronėje “Po Terpsichorės stogu”.

Geriausias “narkotikas”

Festivalį “Šokio vizija” antrus metus paeiliui organizuoja Klaipėdos jaunimo centras su jo direktoriumi, renginio krikštatėviu A. Bagdonavičiumi bei vaikų ir jaunimo šokių ansamblio ,,Vijurkas” meno vadove V. Šleiniene priešakyje. Reikia tikėtis, jog ši šventė taps gražia pavasario tradicija ne tik pažymint Tarptautinę šokio dieną, bet ir toliau propaguojant įvairią vaikams ir jaunimui skirtą choreografiją (o ypač puoselėjant tautinį šokį) mūsų mieste.

Šis festivalis įdomus vien tuo, jog scenoje žiūrovai išvydo spalvingą šokio stilių paletę, o ir patiems atlikėjams bei jų vadovams, manau, buvo naudinga ir džiugu dalyvauti, pamatyti vieniems kitus, galbūt ir kažko pasimokyti.

Beveik penkias valandas gegužės 12-ąją Dramos teatre trukusiame šokio maratone dalyvavo daugiau kaip 30 kolektyvų iš uostamiesčio, Gargždų, Skuodo, Mažeikių mokyklų, klubų, kultūros ir pramogų centrų bei muzikos mokyklų. Kadangi nebuvo ypatingos atrankos, scenoje turėjo galimybę pasirodyti beveik visi, pareiškę tokį norą. Ir jei kompozicijos nepasižymėjo originalesne choreografija (gal tik kiek aukštesniu atlikimo lygiu nei pernai), skaičiai išties įspūdingi – šventėje dalyvavo 530 šokėjų, buvo parodyta 70 tautinio ir istorinio, charakterinio ir pramoginio, modernaus bei estradinio stiliaus kompozicijų.

Kaip gražų pavyzdį norėčiau išskirti pačių festivalio šeimininkų vijurkiečių dinamiškai sušoktą tautinių šokių pynę, energingą ritminės merginų grupės (vadovė – I. Stankevičienė) choreografiją bei pirmuosius, dar nedrąsius pačių mažiausių ansamblio dalyvių pramoginio šokio žingsnius, atliktus kartu su vadove L. Šleiniute ir jos partneriu. Pastarieji sukėlė ypač daug publikos ovacijų, beje, kaip ir scenoje vis dažniau šokantys vaikinai (anksčiau ryškiai dominavo merginų grupės).

Nepaisant kai kurių pasirodymų neskoningumo ar net vulgarumo apraiškų (mat kai kurių kompozicijų choreografija, muzika ir kostiumai neatitiko atlikėjų amžiaus, o kai kuriems šokėjams stokojo elementarios sceninės kultūros), vis dėlto reikia pasidžiaugti, jog šokis lyg vijurkas veržiasi į sceną, užvaldo jaunųjų žiūrovų simpatijas ir visiems suteikia daug teigiamų emocijų. Pasak festivalio sielos V. Šleinienės, šokis – pats geriausias “narkotikas”.

Apie meilę ir šėtoną – su pipiriukais ir druskyte

Apie meilę ir šėtoną – su pipiriukais ir druskyte

Ana (Rūta Bunikytė) ir baronas Hiugas (Ramūnas Šeputis).

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Pilies teatrui – dvidešimt metų, o žiūrovams – dar viena, jau trisdešimt septintoji, premjera „Naktiniai svečiai“, kurią pastatė kūrybos kibirkštimis nepaliaujantis žaižaruoti šio teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda.

Vaidino ir šunelis

Tie, kurie nuosekliai domisi A. Vizgirdos kūryba, patvirtins – šio režisieriaus minties šuorus nelengva nuspėti. Kiekviena premjera kuo nors nustebina – vienus sužavi, kitus – šokiruoja. A.Vizgirdą galima būtų vadinti režisieriumi provokatoriumi, nuolat ieškančiu netradicinių dialogo su žiūrovais formų.

Tai vyksta, pasirenkant neįprastą vaidinimo aikštelę, dramaturginę medžiagą ar įleidžiant šviežio aktorinio kraujo: Pilies teatre kartu su teatro mokslų neragavusiais įvairių profesijų žmonėmis vaidina Klaipėdos dramos, Muzikinio teatro aktoriai, KU Menų fakulteto Režisūros katedros studentai. O pastarajame spektaklyje vaidino net A. Vizgirdos augintinė, miniatiūrinė kalaitė Sofė, visą spektaklį guviai kaišiojusi galvytę iš specialiai jai pasiūto krepšelio.

„Naktiniuose svečiuose“ aktoriai ne tik dainuoja, bet ir šoka. Neūžaugos (Vytas Aleknavičius ir Dalia Bikauskaitė) ir Šėtonas (Šarūnas Juškevičius).

Žiūrovai – scenoje

Vienas naujausios premjeros “Naktiniai svečiai” netikėtumų – spektaklis vyko ne teatro salėje, o Žvejų rūmų scenoje. Be jokių užkulisių, su neretušuota, visiškai apnuoginta scenos dėže, kurioje žiojėja tamsūs kampai, kabo trosai ir kiti paprastai žiūrovams neregimi rakandai.

Nors, pasak A. Vizgirdos, jokia naujiena žiūrovus pasisodinti scenoje. Tačiau šįkart toks režisūrinis sprendimas nuskambėjo itin savitai.

Unikali spektaklio “Naktiniai svečiai” vaidybos vieta vykusiai panaudota. Metalinėmis kopėčiomis į savotišką “balkoną” užlipęs Žiulis maksimaliai praplečia vaidybos aikštelę ir spektakliui suteikia didesnės erdvės įspūdį.

Tačiau spektaklis scenoje, “atsitvėrus” nuo didžiulės žiūrovų salės uždanga, turi ir vieną minusą. Vaidinimams čia aiškiai per prasta akustika. Turint galvoje ir tai, kad “Naktiniai svečiai” – muzikinis spektaklis, kuriame aktoriai ne tik kalba, bet ir nemažai dainuoja. Todėl aktorių balsai čia išskysta – personažai kalba ir dainuoja be mikrofonų, kolonėlės muziką transliuoja labai lokaliai, dešinėje pusėje sėdintys žiūrovai negirdi, ką kalba aktoriai kairiame kampe. O spektaklio veiksmo aikštelės balansuoja tarsi ant svarstyklių – nuo vienos pusės prie kitos – erdvė labai plati, ir žiūrovui tenka gaudyti ne tik vos girdimus žodžius, bet neretai, pakilus nuo kėdžių, ir vaizdus.

Visi dainuoja

Kita vertus, žiūrovus “padėti” į ne visai tradicines vietas – A. Vizgirdos “arkliukas”. Šiam režisieriui patinka, kai aktoriai alsuoja į veidą, kai neišvengiamas itin gyvas žiūrovų ir vaidinančiųjų akių kontaktas. Tačiau nebelieka ir to paslaptingo atstumo, kuris reginį pakylėja virš įprasto bendravimo, paverčia jį ne visai realybę atkartojančia iliuzija.

Kitas “Naktinių svečių” netikėtumas – tai miuziklas, kuriame visi dainuoja gyvai. Galima būtų ginčytis, ar vertėjo A. Vizgirdai imti būtent tokią medžiagą, o aktorius, kurie šiaip jau nėra profesionalūs dainininkai, priversti ir dainuoti. Gerai, kad nebuvo mikrofonų, kurie ypač jautriai fiksuoja kiekvieną, net ir minimalų “važiavimą” pro šalį. Ir tikrai gerai, kad šalia mažiau ar daugiau patyrusių Pilies teatro aktorių vaidina puikūs profesionalai – Muzikinio teatro artistas Šarūnas Juškevičius ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė. Iš jų sklindanti jėga atgaivina spektaklį ir ypač gelbsti kiek padriką pirmąjį veiksmą.

Dominyka (Jolanta Puodėnaitė) – fatališka moteris, vedanti vyrus iš proto. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Trūko visumos

Premjera, kurią teko stebėti šių eilučių autorei, buvo išskirtinai orientuota į jubiliejų: su būriu rinktinių svečių, puokštėmis gėlių ir, greičiausiai, su tuo susijusiu aktorių jauduliu. Todėl kiek išskydusi laike ir erdvėje. Jubiliejinių “Naktinių svečių” ritmas buvo vangokas, be trokštamo veržlumo. Regis, spektakliui nieko neturėjo trūkti: Ainos Zinčiukaitės kostiumai – stilingi, ne tiesmukiškai atkartojantys laikmetį. Ypač įspūdingi “femme fatale” – Dominykos (J.Puodėnaitė) apdarai, išryškinatys ryškų šio personažo charakterį. Kaip visada, išmoningos dailininko Anatolijaus Klemencovo dekoracijos – su paslėptais netikėtumais, spektakliui suteikiančiais dinamikos.

Tačiau vis dėlto spektakliui trūko visumos ir sodrumo. Žaidimo būta, tačiau jis prapleveno kažkur paviršiumi, užkabindamas tik retkarčiais.

Ir dar. Kartais aktoriai elgiasi pernelyg familiariai, nesugebėdami išlaikyti subtilios distancijos tarp gyvenimo ir spektaklio realybės: vadina žiūrovus tikrais jų vardais, spektaklį stebėjusiam Gediminui Pranckūnui primena apie jo vadovaujamo Dramos teatro sceną…

Prismaigstė “špilkų”

Prieš premjerą A. Vizgirda užsiminė, kad “Naktiniai svečiai” – spektaklis apie meilę. Bežiūrint paaiškėja, kad ir apie šėtoną, kuris nevengia kišti savo letenų net prie pačių tauriausių dalykų. Bet apie meilę ir šėtoną galima kalbėti visaip. A. Vizgirda neapsibrėžė dramatiško miuziklo žanru. Praeina beveik visas pirmas veiksmas, kol žiūrovui pavyksta pagauti įmantrias “Naktinių svečių” žaidimo taisykles. O jos tarsi specialiai supainiotos: kad žiūrovas liktų kiek burną pravėręs iš nuostabos ar kiek pasipiktinęs. Gaila, tačiau tekstas girdėjosi prastai, o dainavimas buvo pakankamai dekoratyvus ir nesuteikiantis pernelyg daug informacijos nežinantiems siužeto.

Tik po kurio laiko pradedi įsikirsti, kad “Naktiniai svečiai” – ne šiaip dramatiška meilės istorija, o reginys, prismaigstytas visokių “špilkų” ar sąsajas su dabartimi paryškinančių ironiškų muzikinių citatų (kaip antai liaudiška muzikinė parafrazė “Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių…”). Tačiau jos nėra nuoseklios, lyg tarp kitko, todėl vėliau pagalvoji: gal ne visai ir būtinos? Antra vertus, jeigu nebūtų šių dalykų, meilės istorija “Naktiniai svečiai” – kad ir su šėtoniškom užmačiom, atrodytų kiek per lėkšta. Visi spektaklyje patiekti “vizgirdiški” išmislai – tai tarsi pipiriukai su druskyte. Kad pernelyg garsiai neraudotume žiūrėdami ir nepasijustume lyg atsidūrę kokioje muilo operoje.

Spektaklio kūrėjai tarsi sako: neverta sureikšminti dar vienos meilės istorijos. Bus dar ne viena meilė, ne viena istorija. Ir ne viskas šiame pasaulyje yra taip, kaip kartais atrodo…

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Ilzė Abika (Latvija) instaliacinio charakterio personalinėje parodoje “Bendra būtis” gretino sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų, daiktų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus.

Goda Giedraitytė

Gegužės pradžioje per Lietuvą geležinkeliais nuvilnijęs trijų Baltijos šalių grafikos vagonas, be kitų miestelių, reikšmingai stabtelėjo ir dar trijose meno stotyse – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pastarosios stoties – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir Dailės parodų rūmų – meno eismo reguliuotojai, aršiai mosuodami raudonomis kultūros įspėjimo lazdelėmis, buvo paskutinieji, pasveikinę grafikos triumfą. Tad kuo įdomus buvo sustojimas Klaipėdoje?..

Kuo arčiau žmogaus

Visų pirma – skirtingomis ekspozicinėmis erdvėmis. Klaipėdos dailės parodų rūmus okupavo jungtinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų pajėgos, o Kultūrų komunikacijų centre (KKC) burkavo darnus LT-LV duetas. KKC salėje įsikūrė latvių menininkės Ilzės Abikos instaliacinio charakterio personalinė paroda “Bendra būtis”, kurioje autorė gretina sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus. Greta, kiemelyje, bolavo Ryčio Naglio Baltušniko specialiai šiam projektui sukurtos, metalo paviršiaus grafiškumą išryškinančios planšetės.

Toks erdvių pasidalinimas buvo būdingas ir kitiems miestams (Vilniuje grafika buvo pristatoma traukinio vagone ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Kaune – Grafikos bei “Meno parko” galerijose, Rotušės aikštėje) ir, be abejonės, liudijo parodos kuratorių – menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir grafikės Jūratės Rekevičiūtės – siekį kiek įmanoma labiau priartinti meną prie žmogaus.

Darėm, darėm… Didžiausią linoraižinį sukūrė trys dailininkės, o jį atspaudė visi į vernisažą Klaipėdos dailės parodų rūmuose suplūdę žiūrovai. Nagi, išvyniokim, pažiūrėkim, ką padarėm… Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Migravo iki paribių

Antra – charakteris. Eksponuoti darbai pasižymėjo individualiu estampo suvokimu ir interpretavimu. Aiškių riboženklių, kiek galima plėsti estampo ribas, nusakyta nebuvo. Todėl pastarosios migravo net iki metalo bei tekstilės paribių.

Kita vertus, įdomu buvo pastebėti, jog visų trijų Baltijos šalių atstovų darbai pasižymėjo konceptualiosios meno krypties pabrėžtimi. Teminis ratas balansavo nuo gyvenimo būties ir prasmės paieškų, postmodernistinės visuomenės ydų ir banalumo išviešinimo iki klasikinio meno reiškinių metamorfozės, dialogo tarp dabarties ir istorijos.

Nepaisant idėjinio prado emfazės, techninė ir (arba) medžiaginė kūrinių pusė svariai demonstravo savo privalumus. Daugumos autorių darbai akcentavo novatoriškas technologines galimybes.

Ypač ryškiai parodoje buvo eksploatuojama skaitmeninės spaudos žaliava. Tarp pastarosios gerbėjų paminėtini Janis Murovskis (LV), Inga Heamagi (EE), Mall Nuke (EE). Tačiau skaitmeninė fotografija šių autorių darbuose tik atskaitos taškas, priemonė norimam rezultatui išgauti. Virš jos klojasi menininko vizijų, jausmų ir minčių pasauliai. Vienam tai – smėlėtų pėdų ir rato padangų atspaudai, Andy Varholo ar klasikinės tapybos atvaizdų parafrazės (M. Nuke), kitam – pamatas tradicinių grafikos priemonių autentiškumui išryškinti (J. Murovskis), dar kitam – santykio tarp pirminės ir šiuolaikinės grafikos paieškos (I. Heamagi).

Varijavo atspaudais

“Grynosios” grafikos priemone parodoje smaginosi tik Lidija Dubauskienė, pristačiusi mozaikinę linoraižinio dėlionę. Laikui užmušti iš atskirų žmogaus veidelių, kuriuose vienu atveju akcentuojama akių, kitu – burnos įdubos, menininkė sukūrė “Žaidimų sąsiuvinį”, iš tolo susiliejantį į savotišką vizualų elektros rozečių multiplį.

Kęstutis Grigaliūnas, kaip visada, buvo ištikimas autorinei kūrybinei raiškai. Ir šįkart, pasitelkdamas trafaretinę spaudą, autorius manipuliavo ne tik mėgiamais pop-art motyvais, bet ir kandžia ironija, reklaminių šūkių ar saviįtaigos kursų reminiscencijomis (“Žiemą šlapintis į kelnes malonu, tačiau nerekomenduotina”).

Visiškai tiesiogiai atspaudu varijavo Rasa Žmuidienė, estampui panaudojusi savo pačios kūną. Raudonų pėdų ženklai keturių popieriaus lakštų paviršiuje, persisunkę nuo mėlynos spalvos kūno pėdsakų, apeliavo į kūną, kaip įrankį perteikti mintims, jausmams ir idėjoms.

Kūno ir sielos santykį analizuoja ir menininkė iš Latvijos Liena Bondarė. Priešpastatydama šilkografinius “miegančios” ir “svajojančios moters” atvaizdus bei pro fotoatspaudus ant stiklo prasimušančias videoprojekcijas, autorė kvestionuoja vienatvės ir nesugebėjimo suprasti kitą paraleles.

Gyvenimo ratu…

…keliauja ir klaipėdietis Romas Klimavičius, iki minimalumo nugludintomis priemonėmis – juoda linija ant baltos drobės – brėžiantis simbolinę laiko ir begalybės perspektyvą. Baltą drobulės spindesį išryškina greta eksponuojami menininko metalo plastikos objektai – surūdiję paviršiai ir nuo jų palengva lašantis vanduo simboliškai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tiesioginį rūdžių pakąstą paviršių, ekshibicionistiškai deklaruodama metalo ir vandens sąlyčio rezultatus, eksponuoja ir estė Aili Vahtrapuu.

Pasitelkdama anaiptol ne grafikos, bet tekstilės techniką, gyvenimo rato bei santykio tarp dabarties ir praeities temą tęsia ir menininkė Siiri Tammsaar (EE). Fotoatspaudus ant drobės eksploatuoja ir Eglė Vertelkaitė, kaip visuomet ironiškai ir atvirai žvelgdama į šiandieninio gyvenimo aplinką ir būtį.

Sumušė rekordą

Trečia, kuo įdomus buvo grafikos traukinio atvykimas į Klaipėdą, tai – didžiausias grafikos kūrinys, sukurtas Lietuvoje. 16 m² linoraižinį, kuriame vaizduojamas visas projekto vyksmas (kelionė šiapus Baltijos į Lietuvą, turas per Lietuvą autostrada ir geležinkeliais, visi organizatoriai, partneriai, rėmėjai bei galiausiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos tautų draugystė), sukūrė trys Lietuvos grafikės: E. Vertelkaitė, L. Dubauskienė ir J. Rekevičiūtė, o atspaudė visi parodoje dalyvavę žiūrovai. Inicijuota grafikos kūrinio gimimo akcija “užkabino” ne tik vaikus; noras bent trumpam pabūti menininku buvo stipresnis už nedrąsą ar nejaukumą.

Apibendrinant – projektas pavyko. Idėja – verta dešimtuko, o rezultatas – malonumas žiūrovams, komunikacijos džiaugsmas dalyviams. Jau vien todėl, jog po gana ilgos kaimyninių valstybių tylos jos vėl kartu eksponuoja savo menininkų kūrybą ir diskutuoja apie grafikos meno situaciją šiandien bei ateitį rytoj.

Kita vertus, deklaruotas menininkų protestas prieš institucijas ir siekis būti čia ir dabar, nelaukiant premijų ar pripažinimo, gal ir nebuvo ypač drastiškas, daugiau nuosaikus. Tačiau juk svarbiausia, anot kuratoriaus I. Kazakevičiaus, kad kūrinys keltų kuo daugiau asociacijų ir kuo platesniam meno vartotojų ratui – tuomet jis tampa socialiai aktyvesnis, o pristatomas reiškinys susilaukia daugiau dėmesio, vadinasi, – ir didesnio žiūrovo, meno vartotojo atoveiksmio.

Klaipėdiečio kaligrafiją galima pamatyti Izraelyje

Virginijus VININGAS. Triptikas „Gimnazistės“. 2005 m. Akrilas, drobė, 3x49x64 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija
Klaipėdiečio kaligrafiją galima pamatyti Izraelyje

Gegužės 6 – liepos 5 dienomis Izraelyje atidaryta keturių Lietuvos kaligrafų paroda, kurioje savo kūrinius, be trijų vilniečių, eksponuoja ir klaipėdietis rašto meno meistras Algis Kliševičius.

Izraelio publika per vernisažą gyvai domėjosi lietuvių kaligrafija.
Lietuvos kaligrafijos paroda vyksta „Basiss“ skulptūros mokyklos parodų salėje. Tai privati skulptūros mokykla ir bronzos liejykla, kur šeimininkauja A. Kliševičiaus bendramokslis Dovydas Zundelovičius, palaikantis ryšius su savo kurso draugais dar nuo M.K. Čiurlionio meno mokyklos laikų. Jis ir pakvietė, pasak jo, „lietuviškiausius“ skirtingų kartų Lietuvos kaligrafus surengti ten parodą. Mat D. Zundelovičiaus įkurta skulptūros mokykla – su puikia parodų sale, kurioje jos rengiamos nuolat. Ši meno oazė, įsikūrusi Hadassa Neurimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifa miestų, gausiai lankoma izraeliečių.

Lietuvos kaligrafijos parodoje Izraelyje du mėnesius bus eksponuojami šio žanro metrų dailininkų Alberto Gursko, Algio Kliševičiaus, Rimvydo Kepežinsko ir jaunosios kartos atstovės Evelinos Paukštytės rašto meno darbai. Paroda – didelė, talpinanti kone šešias dešimtis įspūdingo formato lietuvių ketveriukės kaligrafijos kūrinių.

Kaip „Klaipėdai“ sakė A. Kliševičius, jis parodai Izraelyje atrinko 19 darbų iš sukurtų per pastaruosius trejus metus. Daugumą jų klaipėdiečiai jau matė, taigi nebus labai gaila, jei į Lietuvą jie ir nesugrįš. Mat izraeliečių susidomėjimas lietuvių kaligrafija – stebėtinai didelis.

Kas šiemet taps Klaipėdos kultūros magistrais?

Kas šiemet taps Klaipėdos kultūros magistrais?

Klaipėdos miestas jau trečią kartą pagerbs žymiausius menininkus ir kultūros darbuotojus, suteikdamas jiems Klaipėdos kultūros magistro vardą už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai.

Prieš dvejus metus įsteigusi šį apdovanojimą, Klaipėdos miesto savivaldybė kultūros magistrų vardus jau suteikė istorikui dr. Jonui Geniui, dailininkui prof. Algiui Kliševičiui, aktoriui Vytautui Paukštei, dirigentui Stasiui Domarkui, poetui Gintarui Grajauskui ir muzikologei prof. Daivai Kšanienei.

Šiemet vėlgi per miesto gimtadienį, rugpjūčio 1-ąją, Pilies muziejuje vyks iškilminga ceremonija, kurios metu į Klaipėdos kultūros magistrų ložę bus priimti ir pagerbti nauji (pagal apdovanojimo nuostatus – ne daugiau kaip trys) nariai. Pagal jau susiklosčiusią tradiciją jie bus apdovanoti auksiniais žiedais su deimantais, pagamintais renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdžiu, jiems bus įteikti vardą patvirtinantys dokumentai, pasirašyti Klaipėdos miesto mero.

Klaipėdos miesto savivaldybė kviečia Klaipėdos kūrybines sąjungas, kultūros institucijas, nevyriausybines organizacijas bei asmenis siūlyti pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui suteikti šiais metais.

Siūlant pretendentą pateikiama: pretendento gyvenimo aprašymas bei jo nuopelnų Klaipėdos miesto kultūrai aprašymas (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie apdovanojimus ir kita).

Pretendentus slaptu balsavimu vertins Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybės meras (komisijos pirmininkas), Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Kultūros skyriaus vedėjas bei vienuolika Kultūros ir meno tarybos narių.

Pasiūlymai priimami ir registruojami iki birželio 3 d. 16 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriuje (512 kab., Liepų g. 11), tel. pasiteirauti: 39 61 74, 39 61 75, 39 61 72.

„Klaipėdos“ inf.

Šiemet – apie fachverką, kitąmet – apie dvarus

Šiemet – apie fachverką, kitąmet – apie dvarus

Knygos viršelis.

Livija Grajauskienė

Leidykla “Libra Memelensis” išleido knygą “Klaipėdos fachverkas”, kurioje pristatoma šios iš visų Lietuvos miestų tik Klaipėdai būdingos medinės konstrukcijos istorija. Knygos leidimą inicijavo Klaipėdos miesto savivaldybė.

“Fachverkas – labiausiai pažeidžiama, nykstanti medinė konstrukcija, tad pirmąjį leidinį, reprezentuojantį Klaipėdos kultūros paveldą, nutarėme skirti būtent jam,”- sakė Paminklotvarkos skyriaus vedėja Rima Noreikienė. Beje, knygą ketinama padovanoti visų fachverkinių pastatų savininkams.

Pasak R. Noreikienės, iš pražių buvo planuota išleisti nedidelę brošiūrėlę plonais viršeliais. Tačiau “Libra Memelensis” direktoriaus Kęstučio Demerecko ir jo surastų rėmėjų – J. Naujelienės projektavimo firmos “Rokas” ir UAB “Uostamiesčio projektai” – dėka dienos šviesą išvydo rimtas leidinys. Jame apžvelgiama ir fachverko, ir miesto istorija, prisimenama, kokį indėlį į unikalios Lietuvoje konstrukcijos išsaugojimą įdėjo Paminklų konservavimo institutas.

Į knygą sudėta ir dar niekur nepublikuotos vizualinės medžiagos, ir naujų istorijos faktų. Literatūrine dalimi rūpinosi konstruktoriai Jurijus Bachitovas ir Kostas Frankas, įžanginį straipsnį ir reziumė trimis kalbomis parašė K. Demereckas.

Kitais metais planuojama išleisti knygą, skirtą Klaipėdos dvarams. R. Noreikienės žodžiais, norima priminti, kad tie dvarai egzistavo, nes dabar nyksta ne tik statiniai, bet ir pati Klaipėdos dvarų sąvoka.