„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

Klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais, supažindino juos su teatro kalba, kartu ieškojo gyvenimo poezijos ir bendravimo džiaugsmo.

Dešimt birželio dienų Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) vyko tarptautinio integracinio projekto „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ antrasis turas, kurio užsiėmimus vedė Klaipėdos „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka.

Projektas prasidėjo kovo mėnesį Berlyne Vokietijoje ir po dviejų mėnesių persikėlė į Lietuvą. Jo iniciatorius – R.Bošo fondas, projekto vadovas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadybininkas Nerijus Grigas-Pluhar, o vykdytojai – klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka bei dvidešimt aklų ir silpnaregių jaunų žmonių iš Vokietijos ir Lietuvos.

Pasak N.Grigo-Pluhar, tarptautinis integracinis projektas „(Ne) Lygiųjų bendravimas“ skirtas aklųjų ir žmonių su regėjimo negalia integravimui į visuomenę. Jame dalyvavo 14-20 metų jaunuoliai. „Benas juos „įvedė į teatrą“, pamokė tarsi iš nieko kurti muziką, stengėsi išjudinti, kad jie truputėlį daugiau savimi pasitikėtų. Atrodo, jam tai pavyko. Berlyniečiai ir lietuviai iš LASUC ir Vilniaus licėjaus pamažu rado bendrą kalbą. Jiems padėjo teatriniai trenažai, bendromis jėgomis kuriamo performanso repeticijos, pokalbiai kartu kepant blynus, ekskursijos. Projektui baigiantis ir aklieji, ir silpnaregiai, ir gerai matantys žmonės bendravo puikiai“, – pasakojo projekto vadovas. Anot jo, didelį įspūdį dalyviams paliko išvykos į Trakus, Klaipėdos skulptūrų parką, pasivaikščiojimai Nidoje po kopas. Ilgai jų atmintyje išliks viešnagė Jūrų muziejuje ir delfinariume, kur aklieji ir silpnaregiai galėjo rankomis liesti delfinus, pažaisti su jais.

Birželio 12-ąją Vilniaus „Meno forte“ tarptautinis integracinis projektas „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ pristatė savo „sceninį produktą“, paruoštą per du dešimtadienius Berlyne ir Vilniuje. Jame dominavo garsų teatras. „Mintis be vaizdų galiu sunkiai įsivaizduoti, bet net keista, kokį vaidmenį šiuo atveju gali atlikti garsai, – stebėjosi B.Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais. – Garsas šiame projekte turi ypatingą reikšmę, jį dalyviai kūrė įvairiausiais būdais – balso stygomis ir su daiktais…“ Performansas patiko ir patiems dalyviams, ir publikai.

Projekto organizatoriai ketina jį kitąmet pratęsti, į „(Ne) Lygiųjų bendravimą“ įtraukdami ir pedagogus.

„Klaipėdos“ inf.

Kine – vyrų klystkeliai

Kine – vyrų klystkeliai

Kadrai iš amerikiečių režisierius Aleksandro Peino filmo “Klystkeliai” (2004), gavusio „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų.

Žydrūnas Drungilas

Amerikiečių režisierius Aleksandras Peinas (Alexander Payne) apie savo filmą “Klystkeliai” (2004), kuris gavo „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų, yra pasakęs: “Norėčiau, kad visi mano filmai priklausytų man. Yra nemažai žiūrovų, kuriems artimi rimti filmai: lėtesni, labiau atidesni, žmogiškesni, ir tokie filmai nusipelno būti statomi. Dėl to ir noriu, kad “Klystkeliams” pasisektų, kad šis filmas paskatintų kitus režisierius”.

Grįžta prie „mažo žmogaus”

Tokią A.Peino ištarmę būtų galima suprasti kaip siūlymą sugrįžti režisieriams prie autorinio kino, kuris, beje, randa vis daugiau žiūrovų pačioje Amerikoje ir varžosi dėl „Oskarų“ kartu su 3D (tridimensiniais), tačiau vienplaniais vienos dimensijos filmais.

Panašu, kad A.Peinui yra artimesnis taip vadinamasis “indie”, arba nepriklausomas, kinas, kuris nebūtinai reiškia kažką labai egzotiško ar revoliucingo. Toks kinas paprastai stengiasi vengti holivudinių klišių (žinoma, ne visada sėkmingai) ir superherojų: tokio filmo dimensijų reikėtų ieškoti personažuose ir scenarijuje, vizualiniame pasakojime, o ne specialiuose efektuose. Dažnai režisierius turi tenkintis nedideliu filmo biudžetu, rinktis aktorius – ne žvaigždes, ir džiaugtis (arba liūdėti) nepriklausydamas nuo didžiųjų Holivudo kino fabrikų ir jų prodiuserių užsakymų.

Apskritai Amerikos kinematografe galima pastebėti tendenciją sugrįžti prie “mažo žmogaus” temų, prie jo neurozių, depresijų, demitologizuojant herojų ir “amerikietiškas grožybes”, labiau akcentuojant scenarijų, gilinantis į vaidybą, o ne į “marketinginį produktą”. Šių tendencijų atsiradimą ir galų gale dokumentikos išpopuliarėjimą galima būtų grįsti socialinių ir politinių temų aktualėjimu, kai labai svarbi tampa individo problema globalioje visuomenėje, paaštrėjusios identiteto krizės ir asmeninės dramos.

Lietuvoje atvirkščiai – būtent su kinu susiję įvykiai ir ženklai rodo (“Lietuvos” kino teatro uždarymo batalijos ir protesto akcijos, Che Guevaros portretas Vilniaus „Kino pavasaryje“), kad kinas savaime jau turi protesto dvasios, kuri paskatins arba bent prisidės prie socialinių ir visuomeninių pokyčių Lietuvoje. Tačiau šis straipsnis ne apie tai.

Dionisiška ir apoloniška

Lietuvoje amerikiečių režisierius A.Peinas turėtų būti žinomas kaip filmo “Apie Šmitą” režisierius (o galbūt ir iš jo ankstesnių filmų “Pilietis Rutas” ir “Rinkimai”), kuriame vieną savo geriausių vaidmenų suvaidino Džekas Nikolsonas. Tai filmas apie priešpensinės krizės ištiktą šešiasdešimtmetį vyriškį, suvokusį, kad visas jo gyvenimas nuėjo veltui.

Šiuo metu klaipėdiečiai gali pamatyti naujausią A.Peino filmą “Klystkeliai”, kurio akiratyje – taip pat vyrų (šiuokart vidutinio amžiaus) krizės. Tačiau filmas neturėtų nuteikti labai rimtai, nes tai – vis dėlto komedija. Filme pasakojama istorija paprasta: du koledžo laikų draugai išsiruošia savaitei į Pietų Kalifornijos vyno slėnį švęsti vieno iš jų paskutines viengungiško gyvenimo dienas. Jei vienam iš jų ši kelionė yra trumpas atokvėpis laukiant leidėjo skambučio, antrajam tai – noras bent laikinai “atsijungti” nuo netrukus laukiančių vedybų.

Tačiau ši kelionė, turinti būti atsipalaidavimu, ragaujant įvairių rūšių vyną, žaidžiant golfą, iš tikrųjų pasirodo esanti tikras jų ego išbandymas. Mailzas, mokytojas ir nenusisekęs rašytojas, kurio romanų nespausdina, neseniai išsiskyręs su žmona, depresuotas, tačiau dievinantis vynus ir žinantis kiekvieno jų skonį ir vertę, iš pažiūros labai skiriasi nuo lengvabūdiško mergišiaus serialų aktoriaus Džeko, kuris dėl vyno skonio nesijaudina – jam visi vynai vienodi. Tarp savo kelionių iš vieno vyno fabriko į kitą jie susitinka Mailzo pažįstamą liūdnų akių padavėją Mają ir susipažįsta su vyninėje dirbančia Stefani, su kuria Džekas iš karto pradeda romaną. Ir ne tik užmezga romaną, bet ir nori atkelti savo vestuvių datą. Mailzui, neišlipančiam iš savo nusivylimų duobės, yra nepalyginamai sunkiau pradėti naujus santykius su moterimi, o tuo labiau suprasti savo chaotišką ir gyvybingą bičiulį. Dionisiška ir apoloniška – šių personažų natūros labiausiai ir atsiskleidžia jų santykiuose su moterimis, čia susipriešinant, čia bandant padėti vienas kitam.

Vynas virsta metafora

Vynas, vyno ir vynuogių rūšys filme “Klystkeliai” prašyte prašosi į metaforas. A.Peino ir Dž.Teiloro scenarijus, parašytas pagal R.Piketo romaną, yra puikus dviplanio rašymo pavyzdys. Filme daugelis pokalbių apie vyną, gana informatyvių, iš tikrųjų susisieja su giliomis emocinėmis personažų problemomis ir būtent apibūdina labiau pačius personažus nei vyną. Vienoje iš režisūriškai subtiliausių scenų Mailzas, sėdėdamas verandoje su Maja ir emociškai kone beatsiveriantis jai, staiga pradeda pasakoti apie savo mėgstamiausią vyno rūšį Pinot, kurio vynuogių rūšis yra “plona odele, temperamentinga” ir kuri reikalauja daug priežiūros ir kantrybės, – tokiu būdu tarsi kalbėdamas apie save. Šią sceną stebėdamas žiūrovas neabejoja, kodėl Mailzas identifikuojasi su Pinot vynuogių rūšimi.

Režisierius A.Peinas yra atidus kiekvienai filmo detalei. Neperspausdamas emocinių jo akcentų, jis leidžia istorijai įgauti savo kvėpavimą ir suteikia žiūrovui galimybę pajusti ilgesingą filmo, kuris pagal žanrą artimiausias būtų komedijai, tėkmę. Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Polas Giamatis ir Tomas Heidenas Čerčas, ir nebūdami pirmo ryškumo žvaigždės, subtiliai, kiekvienu judesiu, krustelėjimu įkūnija savo vaidinamus personažus ir tokiu būdu neleidžia net suabejoti, kad kas nors kitas galėtų geriau atlikti jų vaidmenis. “Klystkeliai” yra geras personažų studijos filmo pavyzdys, nes yra įdomus ne tuo, ką vaizduoja, o kaip tai daro.

Galbūt, jei dabar rinkčiausi vyną, tai, ko gero, pasirinkčiau Pinot Noir, kaip padarė ir daugelis amerikiečių, pažiūrėję filmą “Klystkeliai”.

Beje, šis filmas rodomas “Žemaitijos” kino teatre.

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Rytas JURGELIS. Pilka diena birželyje. 2005 m. Aliejus, drobė, 90×86 cm. Dariaus VAIČEKAUSKO fotoreprodukcija

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Birželio mėnesį Šventojoje vyko sveikatos centro „Energetikas“ surengtas skulptorių simpoziumas „Šventasis Provansas“. Jo dalyvių sukurtos skulptūros įkurdintos po atviru dangumi Kuršių tako pradžioje, kur per keletą metų turėtų išaugti skulptūrų parkas.

Į pirmąjį „Šventojo Provanso” simpoziumą buvo pakviesti keturi vilniečiai skulptoriai, kurie dvidešimt dienų pajūryje kalė, gręžė, pjaustė ir šlifavo akmenį. Birželio 24-ąją įvyko oficialus renginio uždarymas ir skulptorių darbų pristatymas. Kiekvienas simpoziumo dalyvis sukūrė po vieną skulptūrą iš granito: A.Ališanka – “Stalą medžiui”, G.Piekuras – “Indą”, S.Juraška – “Augantį akmenį”, K. Venclovas – “Ciute”. Kūriniai eksponuojami prie sveikatos centro “Energetikas” (Kuršių tako g. 1).

Simpoziumas Šventojoje menininkams sudarė sąlygas susitikti ir meno kalba išsakyti savo mintis bei idėjas, palikti kultūros ženklą šioje unikalioje vietoje. “Intensyvus simpoziumo meninės kūrybos procesas šiai geografinei vietai suteikė unikalumo, atspindėjo turtingą regiono istorinę patirtį bei prisidėjo prie jo kultūros plėtros”, – tvirtino šio renginio organizatorius, sveikatos centro „Energetikas“ vadybininkas Valdas Kmita.

Rengėjų teigimu, “Šventasis Provansas” – tęstinis projektas. Šių metu simpoziumas yra tik pirmoji jo dalis, antroji bus kitąmet. “Mes norime sukurti mielą ir gražų skulptūrų parkelį, kasmet jį pa-pildydami bent keliomis naujomis skulptūromis”, – sakė V. Kmita.

„Klaipėdos“ inf.

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Rita BOČIULYTĖ

Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.

Vilius ORVIDAS

Toji nepaprasta vieta yra vos 40 kilometrų nuo Klaipėdos, Kretingos rajone, netoli Salantų miestelio, dešinėje greitkelio Plungė – Skuodas pusėje, Imbarės seniūnijoje. Didžiuliais akmenimis pažymėtas keliukas rodo kryptį į atokiau stūksančią Orvidų sodybą, dar muziejumi vadinamą. Iš tolo matyti akmenimis apkaišyta, medžio sausuolių piramidėmis ir kryžiais į dangų besistiebianti mistiška gamtos ir žmogaus kūrybos oazė – iš akmentašio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido vizijų gimęs, anot jo, „paminklas Dievo ir Tėvynės labui“. Čia atvedė pirmasis dailininkų pleneras, šiemet birželio 15-25 dienomis klaipėdiečių surengtas šio muziejaus-misterijos kūrėjo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui.

Plaukė minios…

Pirmojo dailininkų plenero Orvidų sodyboje-muziejuje kuratorius Borisas Jokubauskis savo paveikslą pakabino ant vasarnamio, kuriame gyveno, sienos, o grafikės Irena ir Felicija Kačenauskaitės čia užsukantiems smalsuoliams savo piešinius išdėliojo tiesiog ant žolės.

Muziejus privatus. Jį įkūrė Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo, Orvidų dinastijos pradininko Jono Orvido išmokęs akmentašio amato, daugelį metų, ypač melioracijos laikotarpiu, iš Salantų ir miestelio apylinkių kartu su sūnumis į savo sodybą vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus bei įvairias skulptūras. Tuometiniai sovietiniai valdininkai Orvidų sodybą ignoravo ir kuriamą muziejų keletą kartų buvo sunaikinę, tačiau Orvidai savo sumanymo neatsisakė, ir apie 1990 metus ši sodyba jau buvo gerai žinoma Lietuvoje bei už jos ribų. Sodybos šeimininkui mirus, muziejumi rūpinosi jo sūnus Kazimieras, Viliumi vadintas…

Tuomet čia traukdavo minios lankytojų. Įvairių kultūrų simboliais paženklinti akmenys, tvartuose, rūsiuose dulkančios šventųjų skulptūros ir paveikslai, iš po melioracijos traktorių vikšrų ištraukti pakelių smūtkeliai ir koplytėlės, prie įėjimo į sodybą ant postamento užkeltas traktorius „Stalinec“, vėliau jo vietoje atsiradęs tankas žmonėms sukeldavo kontroversiškus įspūdžius. Savamokslių kaimo akmentašių sukurtą šį simbolių ir abstrakcijų „chaosą“ vieni vertino skeptiškai. Kiti juo žavėjosi, jautė nepaprastą aurą ir iš visos Lietuvos plūdo čia, veikiami nesuprantamos jos traukos. Vėliau sodybą apgulė dvasiškai rezistavęs jaunimas, čia rado priebėgą kitaip mąstantieji, rinkdavosi tie, kam įprastas gyvenimas buvo nepakeliama našta. Pranciškonų vienuolio abitą užsivilkęs Vilius Orvidas tapo broliu Gabrieliumi…

Savitumo stebuklas

„Sveiku protu tiesiog nesuvokiama, kaip ypatingų mokslų neragavęs kaimo „akmenorius“ sugebėjo atskleisti tragišką „apversto“ pasaulio vaizdą. Sodyboje viskas neišbaigta, lyg ir nereikalinga šiandieninės civilizacijos žmogui. Nepritapęs prie gyvenimo, Vilius Orvidas pats nuolat keitėsi, nepaniekindamas ankstesnių paieškos etapų. Jo pasaulis, sukonstruotas iš civilizacijos atliekų, atstumtiesiems buvo skaistykla, kurioje norima keistis, yra sakęs filosofas Krescencijus Stoškus.

Dabar turbūt retas nėra girdėjęs apie Žemaitijos laukuose esančią Orvidų sodybą ir apie Vilių Orvidą – žmogų, kuris gelbėjo akmenis bei milžiniškus medžius ir taip nejučia pats kūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis. Apie šį „vieną iš trijų ar keturių, ar penkių didžiausių XX amžiaus meno kūrinių“ (taip Jonas Mekas kalbėjo apie Orvidų sodybą) yra pasirodę keletas straipsnių, V.Žuko knyga „Vilius Orvidas“ – unikalus darbas, išmargintas sodybos fotografijomis, taip pat puiki knyga „Kitoks: Vilius Orvidas“ bei keletas filmų (Vytauto V.Landsbergio „Vilius Orvidas“, A.Maciulevičiaus „Akmenorius“ ir kt.).

„Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs, – rašė J.Mekas 1995-aisiais. – Tu stovi tarp tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į St. Michel, Taj Machal ar Stohenge“. Išties jau atvažiuodavo ir skatindavo savo bičiulius atvykti ir pamatyti didįjį Lietuvos savitumo stebuklą.

„Čia viskas pažįstama, miela“, – sakė vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas. Plenero organizatorė Regina Donbrauskaitė jame liejo akvareles.

Gerų norų maža

Tačiau po V.Orvido mirties ši vieta buvo gerokai apleista. Žmonės ją lankė net dilgėlėmis ir usnimis apžėlusią… Vieni dvasios atgaivos trokšdami, kiti akmenų, skulptūrų, paveikslų pasivogti norėdami ar neva Viliaus paslėpto aukso ieškodami. Sparčiai nykstanti aplinka mažai teikė vilčių, kad įmanoma išsaugoti sodybos autentiškumą. Juolab kad valstybei ji niekuomet nerūpėjo. Lietuvos kultūros elitas kartais išreikšdavo susirūpinimą šios unikalios vietos likimu, bet nė vienas jos gelbėjimo planas nebuvo įgyvendintas. Kitiems atrodo, kad tai bergždžias reikalas, laikui bėgant Orvidų sodyba pasmerkta virsti bereikšme medžių ir akmenų krūva…

Dabar sodyba-muziejumi, kiek išgali, rūpinasi Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė su vyru, atsikraustę čia prieš kelerius metus ir susirentę nedidelį medinį namuką. 4 litus suaugusiam, 2 litus vaikui kainuojantys bilietai, ypač vasarą gausiai plūstančios ekskursijos duoda šiek tiek pajamų, kurios padeda palaikyti sodyboje-muziejuje šiokią tokią tvarką. Tik palaikyti… Akmenys griūva, smenga į žemę, medinės skulptūros nyksta, pūva po atviru dangumi. Skulptūroms restauruoti, sodybai sutvarkyti prireiktų nemažų investicijų. Tokių lėšų sodyboje tebegyvenanti senutė Viliaus motina ir jo sesuo neturi. Bet turi didelių gerų norų ir labai stengiasi, kad žmonės neužmirštų šios vietos. Atvežė ir pastatė kelis nedidelius medinius namukus, kuriuose vasarą gali apsistoti į sodybą-muziejų užklystantys keliautojai, V.Orvidą menantys, vienumos, sielos ramybės išsiilgę žmonės. P.Beniušienė sako, kad norinčiųjų sodyboje ilgiau pabūti, pagyventi atsiranda nuolat. Tiesa, ne tiek daug, kaip tuomet, kai Vilius buvo gyvas. Iš jų ir dabartiniai sodybos šeimininkai jokio mokesčio neima, dar ir vakariene pasidalina…

Suomis Hanu Latinenas rūkė pypkę, klausėsi paukščių ir tapė sodybos šeimininkų namo balkone. Skulptorius Domas Čepas iš granito kalė sparnuotą kiaušinį.

Sukvietė į plenerą

Dešimt šio birželio dienų Orvidų sodyboje-muziejuje gyveno ir kūrė vienuolika dailininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių, Druskininkų, vienas atvyko net iš Suomijos. Juos visus čia sukvietė Klaipėdos dailės klubas „Guboja“ ir jo direktorė tapytoja akvarelistė Regina Donbrauskaitė. Sodybos šeimininkai menininkams su džiaugsmu suteikė pastogę, o maistu svečiai apsirūpino patys. Padėjo ir pirmojo plenero rėmėjai – Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos ir Plungės rajonų savivaldybės bei Imbarės seniūnija.

Plenero kuratoriaus klaipėdiečio tapytojo Boriso Jokubauskio teigimu, pleneras neatsitiktinai surengtas šiame Žemaitijos kampelyje, būtent šioje legendinėje jo vietoje. „Jis skirtas Viliaus Orvido atminimui, jo šviesių minčių, kilnių darbų ir užmojų, begalinės meilės ir išminties, beribio kūrybiškumo, kurio pagrindinis tikslas – dvasingumas, tęstinumui“, – sakė B.Jokubauskis. Anot jo, Viliui gyvam esant, be plačios ir širdingos, pasiaukojančios jo dvasinės veiklos, čia nuolat buvo kuriama. Čia kiekvienas užklydėlis rasdavo šiltą žodį, gilią dvasinę paramą, užuojautą, pastiprinimą, padrąsinimą ir gyvą tikėjimą kūrybine žmogaus galia. „Viliaus kūryba nebuvo menas dėl meno. Vilius visus įtraukdavo į ją, nes siekė, kad kurdamas žmogus atsigautų. Jis puoselėjo bendrą dvasingumo aurą“, – prisiminimais dalinosi tapytojas B.Jokubauskis. Jo teigimu, todėl ir plenero intencija – tęsti V.Orvido dvasinės misijos tradicijas, prisimenant pagrindinį jo gyvenimo tikslą ir atsidavimą, tarnaujant žmonėms ir Kūrėjui.

Žemaitijos laukuose Vilius Orvidas sovietmečiu sukūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis…

Dvasia liko

„Kiekvienas plenero dalyvis turi galimybę pabūti čia, pajusti tą dvasią… Daugelis pažinojom Vilių Orvidą, domėjomės jo veikla, lankėmės pas jį anksčiau ir visi dabar labai norėjom atvykti ir kurti būtent čia“, – tikino renginio kuratorius, pats jau ne kartą čia tapęs savo paveikslus.

Vilnietis tapytojas Jonas Daniliauskas anksčiau į Orvidų sodybą atvažiuodavo kaip turistas. „O dabar – kaip plenero dalyvis, – džiaugėsi jis, sakydamas, kad tai ir nauja, ir įdomu. – Dabar gal įspūdis ne toks stiprus, kaip tada, kai pirmąkart čia buvau. Dabar jau viską žinau: čia – kryžius, ten – baublys, o už to žemo praėjimo tarp akmenų – šulinys… Matau, šeimininkai tvarkosi… Kai prieš penkerius metus paskutinįsyk buvau, pastebėjau apsileidimo požymių. O dabar ši vieta virsta kultūros centru…“

J.Daniliausko nuomone, susitelkti kūrybai pleneras – gal ir ne pati tinkamiausia proga, bet čia – ypatinga vieta, su labai stipri dvasingumo aura. Be to, jam pleneras – puiki galimybė šiek tiek atsigauti, pamatyti, pajusti aplinką, gamtą, pasišnekėti su kolegomis ir apylinkės žmonėmis, „užmesti“ ant popieriaus kokios nors sodybos eskizą arba nufotografuoti ją…

Tapytojas Andrius Miežis iš Kretingos, rodydamas plenere jau nutapytą savo paveikslą, komentavo: „Tai aliuzija į šitą sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių…“ Dailininkas jau bene penktąkart čia atvažiuoja. Bet tapyti čia pabandė pirmąsyk. Sako, čia gera kūrybinė atmosfera. „Tie akmenys skleidžia kažkokią dvasią… Ir komanda gera, nekonfliktinė, visi nusiteikę kūrybai. Alkoholio nevartojam. Svaiginamės ne vynu, o varlių kvarkimais. Taigi bohema mirė, – juokėsi dailininkas, jau visai rimtai pridurdamas: – ši vieta – ne lėbavimui. Neoficialus tabu. Nors mums niekas to nedraudžia. Patiems kažkaip nesinori… Ir Vilius Orvidas tam nepritardavo…“

„Iš šios eskizų krūvos du paveikslai tikrai bus. O gal ir trys…“ – džiaugėsi įkvėpimo pagautas Danas Andriulionis. Tapytojas Andrius Miežis savo plenerinius įspūdžius įamžino naujame paveiksle, kuris, anot jo, yra aliuzija į Orvidų sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių… AUTORĖS nuotraukos

Tęstinumo idėjos

„Tuose akmenyse tarsi įmintos Viliaus pėdos, juntamas jis pats, jo dvasia“, – dairydamasi aplinkui pratarė grafikė Felicija Kačenauskaitė. Ji į plenerą atvyko kartu su seserimi Irena, kuri irgi grafikė, irgi klaipėdietė. Abi savo kambarėlyje ir kur nors po medžiu ar ant akmens prisėdusios šiureno popieriumi ir pieštukais, fiksuodamos įspūdžius, kurie dar ilgai ir po plenero sugrįš į jų grafikos kūrinius.

„Čia tik idėjų apmatai, minčių šuorai, – tikino dar vienas klaipėdietis tapytojas Danas Andriulionis, po kelių plenero dienų ant didžiulio rąsto paskleisdamas visą šūsnį eskizų. – Iš šios krūvos du paveikslai jau tikrai bus. O gal ir trys…“ Anot jo, čia – labai tinkama vieta kūrybai. „Atmosfera ypatinga. Gal ir oras prisideda“, – mostelėjo dailininkas ranka, rodydamas į giedrą, saulėtą, aukštą dangų. D.Andriulionis džiaugėsi geriau susipažinęs su kone kaimynystėje, Kretingoje, gyvenančiu kolega A.Miežiu, kurio paveikslai jau seniai patraukė jo dėmesį uostamiesčio parodų salėse. Dabar abu bandys pratęsti pažintį bendroje parodoje.

Vilnietį skulptorių Domą Čepą Orvidų sodybos akmenys įkvėpė naujai skulptūrai. Sodybos šeimininkas padėjo atsiridenti paties menininko kažkur laukuose užtiktą didelį akmenį, iš kurio jis išpjovė, iškalė… paukščio kiaušinį su sparnais. Ši skulptūra pasiliks sodyboje. Prisiglaus muziejaus ekspozicijoje, kažkur netoliese druskininkiečio Modesto Grigaliūno medinių skulptūrų ir kryžių, kuriuos jis išdrožė šioje sodyboje anksčiau, dar V.Orvidui gyvam esant, ir dabar, būdamas plenero dalyvis.

Paroda keliaus

Iš Helsinkio į plenerą atvykęs suomis tapytojas Hanu Latinenas Orvidų sodybai-muziejui paliks savo abstrakciją, kurioje jau pirmomis dienomis spėjo nutapyti savo begalinį susižavėjimą šia dvasinga vieta, jos paukščių čiulbesiu… Jis Lietuvoje lankosi antrą kartą, 1998-aisiais yra buvęs plenere Nidoje, paišė jos vėtrunges, kopas. Po Kuršių nerijos Orvidų sodyba jam – dar vienas stebuklas. Čia galėjo atsiduoti ne tik tapybai, bet ir kitai savo aistrai – stebėti paukščius. Taigi keldavosi penktą valandą ryto, pasiimdavo žiūronus ir klajodavo paukščių giesmių vedamas. Grižęs užsiropšdavo mediniais laiptukais į savo apartamentus (šeimininkai garbų svečią apgyvendino savo namo antrame aukšte) ir tapydavo tiesiog balkone, iš kurio atsiveria sodybos ir jos apylinkių peizažo erdvės.

Plenero organizatorę R.Donbrauskaitę sutikome begrįžtančią „iš etiudų“. Ji liejo akvareles. Su šiauliete tapytoja Birute Kuiciene kartu eidavo piešti gamtą ir joje išnyrančius Orvidų akmenis. „Man artimos šios sodybos įkūrėjo idėjos, – sakė R.Donbrauskaitė, rodydama neseniai nulietą akvarelę. – Norėjosi pasižiūrėti, kas čia pasikeitė po septynerių metų, kai buvau. Viliaus laikais čia buvo asketiškai dvasinga atmosfera, dabar – laisvesnė, ir jaukumo daugiau su paaugusiais medžiais. Gal ir muziejui taip lemta… Norėtume padėti gaivinti tą dvasią, palaikyti ją. Borisas artimai pažinojo Vilių. Norėtume bendromis jėgomis tęsti plenero idėją, ateityje į jį kviesti daugiau skulptorių…“

Visi pirmojo plenero dalyviai Orvidų sodybai-muziejui padovanojo po vieną čia sukurtą darbą. Iš kitų atrinko geriausius bendrai parodai. Ji birželio 25-ąją atidaryta Salantų kultūros namuose, kur eksponuojama per dvi dešimtis tapybos ir grafikos kūrinių, gimusių šiąvasar Orvidų sodybos prieglobstyje. Jų paroda po dviejų savaičių keliaus į Paberžę, vėliau – į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, o rudenį, apsukusi ratą, pasieks Klaipėdą.

Plenero rengėjai nusiteikę optimistiškai. Jie tikisi, kad tapybos, grafikos, skulptūros darbai, sukurti plenero dalyvių, paskatins visuomenę prisiminti Orvidų sodybos-muziejaus kūrėjus, vėl naujai pamatyti Vilių Orvidą, jo dvasinį kultūrinį palikimą ir nelikti abejingais jo ateičiai.

Nors išnyko iš žemėlapio…

Nors išnyko iš žemėlapio…

Leidykla “Baltos lankos” ką tik išleido Ulos Lachauer (Ulla Lachauer) knygą “Rytprūsiški likimai”.

Į knygą sudėtos Klaipėdoje, Tilžėje ir Mozūrijoje, Gumbinės apskrityje Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių biografijos. Jos daugiau išskirtinės nei tipiškos, tad ne tiek atskleidžia bendrą to krašto žmonių likimą, kiek liudija, kokios skirtingos gali būti tėviškės netekties dramos. Šios labai asmeniškos biografijos koreguoja paplitusią nuomonę, kad tremtis – grupinė patirtis, o milijonų panašaus likimo tremtinių prisiminimai nedaug kuo skiriasi.

Tad kas gi sieja pelkių gyventoją Erdmutę Gerolytę ir nuo vokiečių naikinimo stovyklos išgelbėtą žydų berniuką Beną Grizmacherį? Panelę iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio Aną Becker, po nesėkmingos santuokos tapusią joanite ir dirbusią medicinos seserimi Kuršių nerijoje, ir Rytų Berlyno intelektualą komunistą Volfgangą Budrų? Juos sieja jų gimtasis kraštas – Rytprūsiai, – jau išnykęs iš žemėlapio, ir to krašto netekties patirtis.

Knygos autorė žurnalistė ir kino režisierė Ula Lachauer gimė 1951 metais Alene (Vestfalijoje, Vokietijoje), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją, politinius mokslus. 1994-aisiais pasirodė jos knyga “Tiltai iš Tilžės. Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais”, 1996-aisiais – “Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lenės Grigonytės prisiminimai” (“Baltos lankos”, 2001).

Knygos “Rytprūsiški likimai” leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, jos vertimą į lietuvių kalbą finansavo tarptautinis Gėtės institutas.

“Rytprūsiški likimai” išleisti 2 tūkst. egz. tiražu. “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 19,4 Lt.

„Klaipėdos“ inf.

Olandų kepurė – fotomenininko atvirukuose

Olandų kepurė – fotomenininko atvirukuose

Klaipėdietis fotomenininkas Algirdas Darongauskas išleido daugel metų jo fotografuoto ,,Olandų kepurės“ ciklo atvirukų rinkinį.

Į aplanką telpa 10 standartinio formato atvirukų. Juose – rinktinės ciklo fotografijos, kurių fotomenininkas yra padaręs beveik du šimtus. Taigi čia – tik maža didžiulės fotografijų kolekcijos dalelė, reprezentuojanti unikalų mūsų pajūrio kampelį ir savito fotomenininko kūrybą, jo netipišką žvilgsnį į netipišką peizažą.

Pajūrio regioninio parko Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis – unikalus mūsų pajūrio ruožas, susiformavęs be jokios režisūros, jokio žmogaus rankos prisidėjimo, nuoga gamta, – anot klaipėdiečio ekologo Erlando Paplauskio. Jo teigimu, A.Darongauskas gali būti vadinamas Olandų kepurės dainiumi, kuriančiu moderniąją šios unikalios vietos mitologiją. „Dirbdamas parko ekologu, jau daugelį metų sutinku tarp pajūrio akmenų šmirinėjantį fotomenininką – tai įbridusį vandenin, tai parkritusį tarp akmenų krante… Net atrodo, kad ši vieta be jo prarastų dalį savo paslapties“, – sako E.Paplauskis.

„Kada čia beateitum, nepamatysi to paties vaizdo, viskas kinta, mainosi, vieni akmenys dingsta, kiti atsiranda. Juntu jūros gyvybę, judėjimą, o ir akmenys visada byloja kažką nauja…“ – dalinasi mintimis fotomenininkas. A.Darongauskas su fotoaparatu nesiskiria nuo trylikos metų ir, kaip jis sako, jau trys dešimtmečiai „gyvena menine fotografija“. Savo fotokamera jis yra užfiksavęs Žemaičių Kalvarijos atlaidus – sukūrė didžiulę fotografijų kolekciją apie juos, antri metai fotografuoja „Akmenų portretus“ Mosėdyje ir Orvidų sodyboje ir jau daugybę metų, jo paties žodžiais tariant, – lyg Sezanas lanko savo „Ekso šv. Viktorijos kalną“ – Olandų kepurę. „Mane pakerėjo to pusantro kilometro pajūrio ruožo akmenys, paslaptinga jų kaita, kurioje kartais pasirodo fenomenalūs, neįprasti, magiški, fantasmagoriški akmenys…“ – prisipažįsta fotomenininkas.

A.Darongausko „Olandų kepurės“ fotografijų ciklas jau apkeliavo Lietuvos miestų parodų sales, pabuvojo Kaliningrade. Dabar jo atvirukų rinkinį medžios kolekcininkai. Mat jis išleistas tik 500 egz. tiražu ir knygynuose, spaudos kioskuose vargu ar pasirodys.

A.Darongausko atvirukų rinkinio „Olandų kepurė“ leidimą finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė ir Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.

„Klaipėdos“ inf.

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Grupės „Tori and Vintage Jazzmen“ vokalistė Tori nusileido nuo scenos ir, bendraudama su publika, dainavo gospelus.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Veik po mėnesio bandysiu bristi į jau istorija tapusio XII Klaipėdos pilies džiazo festivalio vandenis. Kuklūs, sunkiai beįskaitomi brūkštelėjimai užrašų knygelėje, šimtai fotografijų, kuriose užfiksuotos įspūdingiausios praėjusios džiazo fiestos akimirkos, namuose skambantys kai kurių dalyvių CD ir, žinoma, įspūdžiai, jau saugiai sugulę atminties lentynėlėse – tokie kuklūs šio į apibendrinimus bandančio pretenduoti užsiėmimo įrankiai.

Džiazo kūdikis išstypo

Jau sunku bepasakyti, kiek metų iš eilės tenka tris birželio dienas ir naktis „budėti“ Teatro aikštėje ir džiazo klube „Kurpiai“. Stebėti, kaip braukia prakaitą ir nuovargio debesis vaiko nuolatiniai festivalio organizatoriai, gėrėtis festivalio prodiuserio Vytauto Kongo Grubliausko iškalba ant scenos ir gebėjimu renginio rėmėjų logotipus paversti nauja meno rūšimi – verbaliniu džiazu. Džiazo skeptrą – triūbą – į politiko duoną iškeitęs muzikantas neapleidžia savo kūdikio. Tiesa, šįkart pirmą sykį per dvylika metų festivalio vairą perdavęs į žmonos Ingos Grubliauskienės rankas.

Tačiau vargu ar galima būtų teigti, kad kai kuriuos pokyčius festivalio struktūroje ir programoje lėmė ši nelabai svarbi rokiruotė. Rūpestingas Kongo žvilgsnis buvo juntamas ir šiame festivalyje, o šeimyninė ranga tik padėjo išspręsti kai kuriuos organizacinius rūpesčius ir išsaugoti politikui svarbią etinę subordinaciją.

Per dvylika metų klaipėdietiško džiazo kūdikis gerokai išstypo ir, natūralu, jo nepalenkė brendimui būdingi pokyčiai. Neabejoju, atsiras tokių, kurie šiemetinį Pilies festivalį nurašys į „tikro džiazo“ nuostolius. Bus ir tokių, kurie pozityviai vertins naujus šio vasaros pradžią pajūryje pranašaujančio renginio bruožus: vis ryškėjančią „pasaulio muzikos“ invaziją, kurioje lietuviškas džiazo vilkas Petras Vyšniauskas, ramų skandinavišką džiazroką grojęs suomių kvartetas „Lasse Lindgren & Sunburst“, Abramas Vilsonas su „Jazz Warrior“ ir britiška-amerikietiška džiazo tradicija atrodo tarsi kokie vieniši džiazo atskalūnai „world music“ katile.

Jeigu pabandytume įvertinti, kiek šiame festivalyje būta džiazo ir ne džiazo, tektų sutrikti: o juk nėra jokių itin konkrečių šį žanrą apibrėžiančių ribų. Kai kas teigia, kad džiazo skiriamasis bruožas – netikėtumo elementas, „džiazovu“ galintis paversti ir roką, ir hiphopą, ir salsą.

Šventė su džiazo elementais

„Jazzkantine“ (Vokietija) muzikantai publiką kaitino ir tikrais, ir įsivaizduojamais instrumentais.

Anot klaipėdiečio gitaristo Eugenijaus Jonavičiaus, kurį festivalio tarpduryje teko užklupti šiuo klausimu, niekas iš tiesų nežino, kas tas džiazas yra. Kaip nežino, kas yra meilė ir kitokie globalūs, bet kartu ir labai asmeniški reiškiniai. Prisiminęs tarp džiazo muzikantų sklandantį anekdotinį džiazo kilmės etimologinį paaiškinimą, gitaristas išpoškino: „Džiazas – tai kažkas tarp užpakalio ir jazmino… („jaz“ – „džasmin“, „as“ – užpakalis). Ir suprask, kad geras, žmogau…

Gal viskas savo vietose. Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kaip ne kartą pastaruoju metu teigė pats Kongas, tai miesto šventė su džiazo elementais. Kažkodėl tuomet nekilo mintis paklausti, kodėl džiazo muzikantas taip savanoriškai į šalį nustumia galbūt labiau elitinei publikai skirtą žanrą ir pasirenka populiaresnį variantą, labiau prieinamą masėms?

Galbūt daug ką lemia atvira, ir „bomželiams“, ir jaunimui, ir inteligentams, ir darbininkams prieinama vieta? Plius – renginys nemokamas. Festivalio publika jau seniai atsisijojo. Kodinio pavadinimo „džiazas“ vengia skustagalviai, treninguoti, riaušių mėgėjai. Policija šiame festivalyje beveik neturi ką veikti. Na, nebent perspėti kokį užuomaršą, kad iš stiklinės taros gerti čia negalima…

Dar vienas niuansas. Klaipėda, kaip miestas prie jūros, diktuoja atviresnes žanrų interpretacijas. Džiazo festivalius turi Kaunas, Vilnius, Birštonas. Šiek tiek „džiazova“ publika renkasi į Varnių bliuzo ir Visagino kantri festivalius. Klaipėdiškis festivalis ilgai ieškojo savo veido – nuo diksilendų iki pasaulinio garso žvaigždžių blykstelėjimo. Žinia, kasmet jų nepasikviesi. O aikštėje dažniausiai – lyjant lietui (dar vienas išskirtinis Pilies festivalio bruožas) ilgai ramiai nepastovėsi. Norisi pastrakalioti ir taip sušilti ar išjudinti kokią ilgai stovint nutirpusią galūnę. Todėl Pilies festivalio jaunoji publika prisigalvoja įvairių džiazo klausymosi formų – pučia muilo burbulus, spardo smėlio kamuoliukus arba šoka, jeigu muzika „veža“. Vyresnieji ramsto šalia esančių pastatų sienas, kas gauna suolą, – prisėda, lakesnės vaizduotės – pasipuošia perukais, ilgais sijonais ir šoka lindihopą…

Siūlė judinti klubus

„Džiazo švyturiu“ tituluoto Ronaldo Sneiderso kompanija scenoje mušamųjų turėjo ne mažiau nei čekų „Čankišou“. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Šie ir kiti klaipėdietiško festivalio bruožai – visko gali būti – organizatorius stumtelėjo prie judresnės, publikai prieinamesnės, lengvai pagaunamos muzikos atlikėjų pasikvietimo. Pamenate, pernai buvo „Gipsy Kings“? Tai irgi ne džiazas. Anksčiau būdavo regio atlikėjų – ne džiazas. Šiemet penktadienio koncertą užbaigė daugianacionalinė Lotynų Amerikos muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos „Manteca“. Vakaruose slūgstanti latino populiarumo banga Lietuvoje vis dar tebėra populiari. Kas žino, gal prie šio stiliaus muzikos prisidėjo ir tautoje itin populiarūs serialai, pavyzdžiui, „Gvadelupė“?.. Taigi nenuostabu, kad niekuo ypatingu neišsiskirianti grupė buvo sutikta audringomis ovacijomis. Grupės vokalistė publiką kaitino ne tik uždegančiais salsos ritmais, bet ir lietuvių kalbos žiniomis: „Judink klubus“, „Aš jus myliu“. Bet buvo smagu… Ir po ilgesnio laiko vartant mintyse festivalio puslapius, „Manteca“ kažkodėl išsilaikė. Tiesiog kita spalva, nebūtinai geresnė ar blogesnė, pavyzdžiui, už geltoną ir jau antrą kartą Klaipėdoje viešinčius „The Jive Aces“. Žinoma, jie nieko naujo nepademonstravo. Į sceną išėjo tarsi nuo pernai užsikonservavę: tie patys geltoni kostiumai, praėjusį šimtmetį primenančios šukuosenos, neįtikėtinas šoklumas (šįkart vaikinai sugebėjo užsiropšti net ant LTV autobuso stogo) ir, žinoma, sproginėjanti, publiką priverčianti šėlti energija. Regis, to ir tereikėjo, kad šiuo geltonu akcentu baigtųsi ir taip susivėlinęs festivalio koncertas.

Tačiau po viso geltono šėlsmo į sceną išėjo grupė „The Gang“ (JAV ir Lenkija). Jos lyderis džiazroko tigru tituluojamas gitaristas Hiramas Bulokas su bosistu Styvu Loganu ir būgnininku iš Lenkijos Kšištofu Zavadskiu sukūrė tikrą roko ir džiazroko šou su funky, popmuzikos ir, žinoma, džiazo elementais. Atrodo, jog šis muzikantas gali groti viską, kas jam tuo metu šauna į galvą – nuo techno iki acid, nuo „Six Pistols“ iki Mailzo Deiviso.

Virto uždegančiu šou

Lietus ir skėčių margumynas tampa neatskiriamu Klaipėdos pilies džiazo festivalio akcentu.

Daugelis žinovų ypač teigiamai atsiliepė apie Abramą Vilsoną ir jo grupę „Jazz Warrior“. Skaidraus vokalo, nepaprastai emocionali, į vieno džiazo stiliaus rėmus netelpanti muzika. „Džiazo kariai“ įrodė, kad techniškai tvarkingai ir emocionaliai atliekamas acid džiazas vis dar gali būti patrauklus ir puikiai skambėti ne tik džiazo klube ketvirtą valandą ryto.

Kaip nepaminėti fleitininko Ronaldo Sneiderso?! Apie jo pasirodymo kokybę byloja tai, kad šis muzikantas Klaipėdos festivalio publikos buvo išrinktas „Džiazo švyturiu“. Geriausiu Europos fleitininku tituluojamam muzikantui simpatiją pareiškė 315 festivalio žiūrovų.

Su šia pirmo ryškumo žvaigžde į sceną išėjo dar dvylika muzikantų, nors paprastai R. Sneidersas koncertuoja su penkių muzikantų grupe. Prieš festivalį fleitininkas labai domėjosi, kokia Klaipėdos džiazo festivalio publika, ir parengė jai specialų repertuarą. „Ronald Snijders extended band“ atliko afrikietiškų ritmų prisodrintą muziką, kurioje nesunkiai galima buvo aptikti ir džiazo. Gana lyriškai prasidėjęs pasirodymas baigėsi teatrališku ir publiką uždegančiu šou, kurį lydėjo įspūdingos R.Sneiderso fleitos improvizacijos.

Bene ryškiausia festivalio žvaigžde netikėtai tapo gerokai nuo džiazo nutolusi grupė iš Čekijos „Čankišou“. Į sceną prisitempusi nesuskaičiuojamą gausybę būgnų, būgnelių, aborigeniškų dūdų, čia pat paskleidė ir niekur neegzistuojančios genties legendą. Jų atliekama muzika – visiškai nenusakomo žanro, kurioje persipina įvairių tautų folkloro elementai, padvelkia Kusturicos filmais, Bregovičiaus muzika ir net lietuvių liaudies dainomis. Ypač didelių matmenų grupės dainininkas šėlstančiai publikai atidavė visą savo „dūšią“. Ir ji cypė, rėkė tarsi kokiame laukinės genties suvažiavime, kėlė į dangų rankas ir kartu su nenusakomais, žemų vibracijų lydimais ritmais meldėsi nežinia kokiems dievams. Gal kas ir buvo išmelsta, nes lietaus nebeliko, o gaivalinga čekų ritualinė muzika tikrai permušė po jų grojusius preciziškus vokiečius „Jazzkantine“, nors šie ir pretendavo į XXI amžiaus džiazo favoritus…

Džiazo reikia paieškoti

Pasak kadaise festivalio krikštamote vadintos ilgametės Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos, dabar – Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jai patinka vis labiau į „pasaulio muziką“ („world music“) besiorientuojančio festivalio koncepcija. „Norint klausyti grynojo džiazo, reikia kiek susikaupti. Tam geriausiai tinka koncertinė salė. O Teatro aikštėje – šurmulys, koncertai nemokami, publika įvairi. Pamenu, kai klausiausi prieš kelis metus čia Tylemanso, kad ir kokia nuščiuvusi buvo aikštė, vis tiek norėjosi sienų, pro kurias neprasibrautų pašaliniai miesto garsai“, – svarstė N.Laužikienė. Anot jos, dabartinis festivalio formatas – kaip tik tinka aikštei.

Galbūt bus įdomi ir kiek kitokia, kritiškesnė elektroninio žurnalo „.JAZZ“ redaktoriaus Viktoro Jakovlevo nuomonė: „Klaipėdos pilies džiazo festivalio tradicijos neaplenkė procesai, vykstantys visose pasaulio muzikos scenose, – marginalinių kultūrų  muzikos („world music“) okupacija. Gitaristas Hiramas Bulokas šeštadienį pusė trijų nakties pagaliau užlipęs ant scenos ironizavo: „Ar tai turėtų būti džiazo festivalis? Aš negroju džiazo, aš groju tik „džiazovai“. Ši frazė puikiai apibūdina ne tik patį Buloką, bet ir visą festivalį – „džiazova“ „world music“ fiesta. Tikro, gryno džiazo Klaipėdoje šiemet reikėjo paieškoti, ir tai greičiau buvo tik prieskonis…

Svarstau, kas labiau išlepę – festivalio publika ar žiniasklaida? Atsakymas aiškus, bet, tiesą sakant, sunku neišlepti, kai pagalvoji, kad prieš keletą metų ant tos pačios scenos stovėjo Meinardas Fergiusonas, Bilis Kobhemas, „Soweto Kinch“ ar Tutsas Tylemansas. O jei jau taip kryptingai linkstama į „world music“, galbūt ir apie šį festivalį reikėtų galvoti kaip apie marginalinių kultūrų muzikos šou, kuriame galima išgirsti ir džiazo. Dabar vis dar ieškoma džiazo, tačiau jis yra lyg gaivaus oro gurkšnis smogo pritvinkusiame mieste..“

Kaip gyvenime…

Kaip gyvenime…

Visos trys į banketą susirinkusios, bet jau išsiskyrusios poros: aktoriai N.Savičenko (Marietė Levjė) ir K.Žvinklys (Klodas Pišonas), V.Klimas (Andrė Buvilis) ir A.Mikitavičiūtė (Gabrielė Buonočeli), K.Macijauskas (Alberas Donė) ir V.Kojelytė (Ivona Fušė). Nerijaus Jankausko nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Pagal N.Saimono pjesę „Banketas“ (2000) Klaipėdos dramos teatre šiemet pastatytas ir P.Gaidžio režisuotas spektaklis (dailininkas – S.Bocullo, kompozitorius – F.Latėnas), kaip jau yra rašyta, išties „balta varna“ šiuolaikinio teatro scenoje. Tai aktoriaus ir žodžio teatras, taigi, tam tikra prasme, retrospektyvinis – alsuojantis praeities dvasia.

Palieka „nuogus”

Šiuo spektakliu garbus režisierius tarytum atiduoda duoklę savo pirmosios aktorių laidos absolventams, šiemet minintiems 25 metų kūrybinio darbo jubiliejų. Aktoriai (išskyrus, be abejonės, N. Savičenko), vaidinantys spektaklyje, nebuvo lepinami vaidmenimis, tad tai lyg ir šiokia tokia kompensacija tiems atsidavusiems teatrinio meno tarnams už jų ištikimybę scenai – nuolatinių įtampų ir kovų laukui…

Kovos lauke, t.y. scenoje, režisierius šį kartą aktorius palieka „nuogutėlius“ – „Bankete“ žiūrovas neaptiks subtiliai niuansuotų mizan-scenų, pasiges motyvuoto veiksmo, situacijų įvairovės ir gana greitai persiorientuos stebėti popsą, nes… Spektaklio struktūrinių elementų hierarchija paprasta: N.Saimono tekstas, aktorių sukurti tipažai (juose žiūrovas sėkmingai galės atpažinti save, t.y. identifikuotis su veikėju), muzika, scenografija ir režisierius.

Banalus žaidimas

Aukščiausiai atsiduria „tai“, ko nėra… Režisūros nėra – nors tu ką… Ir aktoriai (N. Savičenko, V. Kojelytė, L. Krušnaitė, A. Mikitavičiūtė, V. Klimas, K. Macijauskas, K. Žvinklys) geriau ar blogiau (silpniausia grandis šioje grandinėlėje, reikia pripažinti, – L. Krušnaitė) su savarankišku darbu susitvarko. Tik kad nelabai yra su kuo tvarkytis – pjesės medžiaga iki skausmo banali, primityvi ir menine prasme sunkiai analizuotina.

Apie ką kalba veikėjai? Kokius gražiausius ar skaudžiausius prisiminimus slepia sielos užkaboriuose ir ką paviešina personažai, žaidžiantys žaidimą, inicijuotą vieno iš jų?.. Jeigu po ilgų bendro gyvenimo metų prisimenami tik į lovą nešti pyragėliai ir kavos puodeliai, tai įvykusios skyrybos – savaime suprantamos. Neįmanoma tikėtis, kad niekad nesiklausę, imtų ir vienas kitą išgirstų tokiomis dirbtinai sukonstruotomis sąlygomis – užrakinti banketinėje salėje ir vadovaujami kažkokios pamišusios, neturinčios orumo moters. N. Saimonas šį vienaplanį tekstą pjesės pradžioje dar apkaišo „juokeliais“, tačiau į pabaigą be deklaracijų ir skambios retorikos daugiau nieko ir nelieka.

Skirtas pavargusiems?

Pjesės personažams stinga vidinės motyvacijos, charakteriai (apie juos galima kalbėti irgi sąlygiškai) – statiški, veiksmai – ribojami teksto ir pan. Štai ir retoriškas klausimas: kaip ant birios medžiagos postamento aktoriams kurti vaidmenis? Regis, vienintelė išeitis būtų parodijuoti tokią medžiagą, bet matomas kitas ėjimas – banalybė iliustruojama vienareikšmiškomis frazėmis…

Užtat paviršutiniško pjesės teksto varžomiems aktoriams nevaržomai talkina muzika ir padeda jiems dėlioti emocinius štrichus. Scenografija? Neišradinga, bet ir nepretenzinga. Atitinkanti realizmo dvasia alsuojantį spektaklį: beveik minimali, gana aristokratiška ir neblaškanti dėmesio – patogi erdvė skambėti žodžiui…

„Kaip gyvenime…“, „geras spektaklis“, „labai moteriškas“, „tikras ir nuoširdus vaidinimas“ – tai mintys žiūrovų, kuriems šis spektaklis ir skirtas: pavargusiems nuo painios teatrinių ženklų sistemos, nuo manieringų režisierių, nuo jų prievartos stiebtis, mąstyti ir bent kiek intelektualiai pavargti; nebenorintiems dekoduoti, atrasti, tyrinėti; meną laikantiems tik pramoga ar psichologine konsultacija ir nesąmoningai pritariantiems minčiai, kad visa, kas nebanalu, yra netikra… Taigi žiūrovų spektakliui netrūks…

Pajūryje vėl gaudžia vargonai

Pajūryje vėl gaudžia vargonai

Ramunė PLETKAUSKAITĖ

Birželio 25-ąją startavęs Nidoje liepos 8-ąją Klaipėdoje finišuos tarptautinis festivalis “Vargonų vasara-2005”. Lietuvos pajūrio vargonai gaudžia visu savo didingumu puikiose koncertinėse erdvėse – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Aukščiausia profesionalumo gaida

Ketvirtus metus Lietuvos “Naujojo vargonų forumo” organizuojamas festivalis subūrė skirtingų vargonavimo mokyklų atstovus, sukvietė dalyvauti ryškias muzikines individualybes iš Lietuvos ir įvairių Europos šalių. Atlikėjų patirtis, gebėjimas įtaigiai pademonstruoti vargonų išraiškos galimybes ir stilistinė programų įvairovė plečia Vakarų Lietuvoje vykstančių koncertų žanrinį diapazoną bei formuoja išmanantį ir reiklų klausytoją. Tradiciškai festivalio programose atsispindi plati vargonų ir kamerinės muzikos panorama: nuo senųjų Italijos, Ispanijos, Vokietijos meistrų iki laisvų improvizacijų – kai muzika gimsta čia pat, koncerto metu, publikos akyse.

Šiųmetinis festivalis “Vargonų vasara” startavo aukščiausia profesionalumo gaida: jį soliniais koncertais birželio 25-ąją Nidoje ir kitądien Klaipėdoje pradėjo pasaulinio masto vargonininkė, Diuseldorfo (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė, daugelio sakraliosios muzikos kūrinių pirmoji atlikėja, ne kartą įvertinta reikšmingais muzikiniais bei valstybiniais apdovanojimais Almuta Riosler (Almut Rössler). Ji klausytojus pakvietė į “Muzikinę kelionę: Italija – Prancūzija – Vokietija”.

Plataus akiračio duetas

Tolimesni festivalio koncertai skirti ne tik vargonų, kaip solinio instrumento, bet ir vargoninio ansamblio žanro gerbėjams.

Su XX a. Baltijos ir Europos šalių vargonų ir kamerine muzika “Vargonų vasaros” klausytojus birželio 27 ir 28 dienomis supažindino tikri stiliaus žinovai ir propaguotojai – sopranas Skaidra Jančaitė ir vargonininkas Aivaras Kalėjas (Aivars Kalejs).

S.Jančaitė – plataus kūrybinio akiračio menininkė, ruošianti sudėtingas solines programas, kurianti muziką, rengianti personalines fotografijų parodas, besidominti šokiu. A.Kalėjas – ne tik vienas ryškiausių šių dienų Latvijos vargonininkų, bet ir plačiai už savo tėvynės ribų žinomas kompozitorius, rašantis įvairių žanrų muziką.

Intriguos netikėtomis aranžuotėmis

Klaipėdietis birbynininkas Vytautas Tetenskas ir vargonininkė Dalia Šakenytė klausytojams dar pažers ne vieną maloniai intriguojantį netikėtumą, atlikdami daugeliui žinomą repertuarą, tačiau aranžuotą liaudies instrumentui birbynei ir vargonams.

Profesorius V.Tetenskas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, tarptautinių konkursų laureatas, kurio aukštą profesinį meistriškumą ir virtuoziškumą nuolat pažymi muzikos kritikai. D.Šakenytė – aktyviai koncertuojanti vargonininkė ir pianistė, Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso diplomantė.

Judviejų programa “Populiarių kūrinių aranžuotės birbynei ir vargonams” birželio 30 d. 19 val. skambės Klaipėdos universiteto Koncertų salėje ir liepos 1 d. 20 val. – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Improvizuos solo ir dviese

Ypatingą vietą “Vargonų vasaroje“ kasmet užima improvizacijų koncertai – sritis, kuri Lietuvos vargonų muzikoje senokai buvo visiškai apleista. Šiemet festivalyje klausytojams improvizuos smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris ir vargonininkas Vitalijus Neugasimovas.

M.Švėgžda von Bekeris neabejotinai yra pačios aukščiausios klasės smuiko virtuozas, pelnęs tarptautinį pripažinimą prestižiniuose smuiko konkursuose. V.Neugasimovas – perspektyvus Lietuvos vargonininkas improvizatorius, kurio atliekamos kompozicijos remiasi klasikinėmis tradicijomis bei įvairiomis bažnytinės, liaudiškos, džiazo ir moderniosios muzikos įtakomis.

Šio dueto “Laisvosios improvizacijos: solo ir dviese” liepos 3 d. 20 val. skambės Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje ir liepos 4 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje.

Retai skambanti muzika

Įdomią ir rečiau Lietuvoje girdimą programą, sudarytą iš XVII-XIX a. vokiečių kompozitorių muzikos, festivaliui paruošė išskirtinių gabumų ir meninės įtaigos obojininkė Justė Gelgotaitė ir vargonininkė Nora Grikštaitė – jautrios bei turtingos meninės prigimties muzikė, ne tik daug koncertuojanti, bet ir aktyviai besirūpinanti Lietuvos bažnyčių vargonininkų profesine raida.

Šios muzikantės programą “Trijų amžių vokiečių kompozitorių muzika duetui” liepos 5 d. 20 val. atliks Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, o liepos 6 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje.

Galantiška ir žavi klasika

“Vargonų vasarą-2005” užbaigs dar vienas įsimintinas duetas: dažni kūrybiniai partneriai, tarptautinių konkursų laureatai – talentingas jaunosios kartos fleitininkas Albertas Stupakas ir vargonų virtuozas Balys Vaitkus, – atliksiantys grakščios, pakilios ir jausmingos Klasicizmo epochos muzikos programą.

Jų “Galantiškas ir žavus klasikinis repertuaras” liepos 7 d. 20 val. skambės po Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios skliautais, o liepos 8 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje, festivalio pabaigos koncerte.

Kodėl Klaipėdoje ir Nidoje?

Anot ”Vargonų vasaros” rengėjų, neabejotinai vienas svarbiausių akcentų, be kurio šis tarptautinis festivalis Lietuvos pajūryje būtų neįmanomas, yra tinkami vargonai. Tokius jiems pavyko rasti tik Klaipėdoje ir Nidoje. Todėl festivalis jau ketvirti metai vyksta būtent šiose dviejose pajūrio vietose.

“Vargonų vasara” naudojasi dviem gana skirtingais, bet pakankamai aukšto lygio instrumentais, kuriais, kaip teigia festivalio organizatoriai, ir Klaipėda, ir Nida gali pagrįstai didžiuotis. Gana aštraus garso čekiškus “Rieger-Kloss” vargonus ypatingai jaukia savo akustika tarsi apgaubia Universiteto Koncertų salė Klaipėdoje. Ir nedidukė senoji Nidos žvejų bažnytėlė tiesiog neatskiriamai suaugo su prieš 20 metų joje pastatytais lietuvių meistrų vargonais – jie ir savo skambesiu, ir išvaizda tobulai įsikomponuoja į kuklią architektūrą bei į visą savitą Nerijos gamtos atmosferą. “Vargonų vasaros” pajūryje klausytojai tai gali patirti ir įvertinti, muzikuojant aukščiausios klasės meistrams.

Diskusijoje „Muzika jauno žmogaus ugdyme“ pasigesta… jauno žmogaus

Diskusijoje „Muzika jauno žmogaus ugdyme“ pasigesta… jauno žmogaus

Laima Sugintienė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyrius birželio 2-osios vakarą pakvietė į antrąją diskusiją iš tęstinio ciklo „Muzika – žmogus – kultūra“. Šįsyk diskusijos tema – „Muzika jauno žmogaus ugdyme“.

Sudomino nedaugelį

Ciklo sumanytojai – bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Vida Narijauskienė ir doc. dr. Zenonas Rinkevičius, kuris ir šį kartą energingai ir su užsidegimu vedė diskusiją. Joje dalyvavo Vydūno mokyklos dirktorius Arvydas Girdzijauskas, doc. dr. Rūta Girdzijauskienė, mokytojas metodininkas Žygimantas Laurinavičius.

Jei pirmasis renginys (priminsiu, jo tema buvo „Žmogus ir muzika šiandien“) vos talpino gausiai susirinkusią publiką, tai antroji tema, atrodo, tokia aktuali daugeliui, sutraukė gerokai mažesnį klausytojų ir pasisakančiųjų ratą. Nepaisant to, pokalbis buvo turiningas, nuskambėjo daug įvairių, kartais kontroversiškų minčių, buvo aptarti įvairūs šios temos aspektai. Keletą jų paminėsiu.

Ateina iš tylos

Diskusijos „ašimi“ tapo gana kontrastingas vakaro vedėjo ir A.Girdzijausko duetas, davęs toną visam pokalbiui. Jis prasidėjo tarsi pirmojo renginio tąsa. Kalbėta apie muzikos vietą mūsų gyvenime apskritai.

Anot A.Girdzijausko, muzikinis fonas mus supa nuolat, muzika be atrankos, chaotiškai skverbiasi, tiesiog plūsta į mūsų gyvenimus. Taip ji netenka savo prasmės, dėl persisotinimo ji ima veikti prieštaringai. Pasak prelegento, muziką reikėtų išskirti iš vartotojiškos aplinkos.

Šiai nuomonei antrino R.Girdzijauskienė, kalbėjusi apie garso ekologiją. Ji teigė, kad muzikai reikia susitelkti, jos pasiilgti, o tam geriausias būdas esąs tyla.

Siūlė dainuoti

Diskusijos dalyviai akcentavo šeimos ir mokyklos reikšmę ugdant muzikos klausytoją, jos suvokėją. Kalbėta apie mamų klausomos muzikos poveikį dar negimusiems kūdikiams, apie muzikines tradicijas šeimose.

Vakaro vedėjas kaip panacėją nuo visų su muzika susijusių bėdų siūlė dainavimą. Jo manymu, dainavimas apsaugotų nuo blogos muzikos. Beje, nebuvo aptarta, kokiais kriterijais vadovaujantis muziką būtų galima surūšiuoti į gerą ir blogą (nebloga tema dar vienai diskusijai!), bet prisimenant pirmąją diskusiją, pastarajai tikriausiai būtų priskirta visa populiarioji muzika.

Moko ne taip…

Kalbėtojų žvilgsnis krypo ir į mokyklą. Būtent ji turėtų imtis didesnio vaidmens formuojant muzikinį skonį, ugdant jauno žmogaus santykį su muzika. Štai čia ir buvo įžvelgta daugiausia problemų.

Pasak Z.Rinkevičiaus, didelė bėda, kad vidurinėse mokyklose muzika dėstoma pagal profesionalų rengimo modelį. Jo nuomone, į muziką yra žvelgiama kaip į teoriją, kaip į intelekto stimuliatorių, o ne kaip į meną. O A.Girdzijauskas prabilo apie būtinybę keisti muzikos mokytojų ugymą.

Kaip ir pirmąsyk, skambėjo “gyva” muzika. Fortepijonu skambino Vydūno vidurinės mokyklos auklėtiniai Jonė Girdzijauskaitė, Lukas Juška, Matas Drukteinis ir Martynas Budriūnas.

Ciklo tąsa – jau rudenį.