„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

Klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais, supažindino juos su teatro kalba, kartu ieškojo gyvenimo poezijos ir bendravimo džiaugsmo.

Dešimt birželio dienų Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) vyko tarptautinio integracinio projekto „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ antrasis turas, kurio užsiėmimus vedė Klaipėdos „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka.

Projektas prasidėjo kovo mėnesį Berlyne Vokietijoje ir po dviejų mėnesių persikėlė į Lietuvą. Jo iniciatorius – R.Bošo fondas, projekto vadovas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadybininkas Nerijus Grigas-Pluhar, o vykdytojai – klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka bei dvidešimt aklų ir silpnaregių jaunų žmonių iš Vokietijos ir Lietuvos.

Pasak N.Grigo-Pluhar, tarptautinis integracinis projektas „(Ne) Lygiųjų bendravimas“ skirtas aklųjų ir žmonių su regėjimo negalia integravimui į visuomenę. Jame dalyvavo 14-20 metų jaunuoliai. „Benas juos „įvedė į teatrą“, pamokė tarsi iš nieko kurti muziką, stengėsi išjudinti, kad jie truputėlį daugiau savimi pasitikėtų. Atrodo, jam tai pavyko. Berlyniečiai ir lietuviai iš LASUC ir Vilniaus licėjaus pamažu rado bendrą kalbą. Jiems padėjo teatriniai trenažai, bendromis jėgomis kuriamo performanso repeticijos, pokalbiai kartu kepant blynus, ekskursijos. Projektui baigiantis ir aklieji, ir silpnaregiai, ir gerai matantys žmonės bendravo puikiai“, – pasakojo projekto vadovas. Anot jo, didelį įspūdį dalyviams paliko išvykos į Trakus, Klaipėdos skulptūrų parką, pasivaikščiojimai Nidoje po kopas. Ilgai jų atmintyje išliks viešnagė Jūrų muziejuje ir delfinariume, kur aklieji ir silpnaregiai galėjo rankomis liesti delfinus, pažaisti su jais.

Birželio 12-ąją Vilniaus „Meno forte“ tarptautinis integracinis projektas „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ pristatė savo „sceninį produktą“, paruoštą per du dešimtadienius Berlyne ir Vilniuje. Jame dominavo garsų teatras. „Mintis be vaizdų galiu sunkiai įsivaizduoti, bet net keista, kokį vaidmenį šiuo atveju gali atlikti garsai, – stebėjosi B.Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais. – Garsas šiame projekte turi ypatingą reikšmę, jį dalyviai kūrė įvairiausiais būdais – balso stygomis ir su daiktais…“ Performansas patiko ir patiems dalyviams, ir publikai.

Projekto organizatoriai ketina jį kitąmet pratęsti, į „(Ne) Lygiųjų bendravimą“ įtraukdami ir pedagogus.

„Klaipėdos“ inf.

Kine – vyrų klystkeliai

Kine – vyrų klystkeliai

Kadrai iš amerikiečių režisierius Aleksandro Peino filmo “Klystkeliai” (2004), gavusio „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų.

Žydrūnas Drungilas

Amerikiečių režisierius Aleksandras Peinas (Alexander Payne) apie savo filmą “Klystkeliai” (2004), kuris gavo „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų, yra pasakęs: “Norėčiau, kad visi mano filmai priklausytų man. Yra nemažai žiūrovų, kuriems artimi rimti filmai: lėtesni, labiau atidesni, žmogiškesni, ir tokie filmai nusipelno būti statomi. Dėl to ir noriu, kad “Klystkeliams” pasisektų, kad šis filmas paskatintų kitus režisierius”.

Grįžta prie „mažo žmogaus”

Tokią A.Peino ištarmę būtų galima suprasti kaip siūlymą sugrįžti režisieriams prie autorinio kino, kuris, beje, randa vis daugiau žiūrovų pačioje Amerikoje ir varžosi dėl „Oskarų“ kartu su 3D (tridimensiniais), tačiau vienplaniais vienos dimensijos filmais.

Panašu, kad A.Peinui yra artimesnis taip vadinamasis “indie”, arba nepriklausomas, kinas, kuris nebūtinai reiškia kažką labai egzotiško ar revoliucingo. Toks kinas paprastai stengiasi vengti holivudinių klišių (žinoma, ne visada sėkmingai) ir superherojų: tokio filmo dimensijų reikėtų ieškoti personažuose ir scenarijuje, vizualiniame pasakojime, o ne specialiuose efektuose. Dažnai režisierius turi tenkintis nedideliu filmo biudžetu, rinktis aktorius – ne žvaigždes, ir džiaugtis (arba liūdėti) nepriklausydamas nuo didžiųjų Holivudo kino fabrikų ir jų prodiuserių užsakymų.

Apskritai Amerikos kinematografe galima pastebėti tendenciją sugrįžti prie “mažo žmogaus” temų, prie jo neurozių, depresijų, demitologizuojant herojų ir “amerikietiškas grožybes”, labiau akcentuojant scenarijų, gilinantis į vaidybą, o ne į “marketinginį produktą”. Šių tendencijų atsiradimą ir galų gale dokumentikos išpopuliarėjimą galima būtų grįsti socialinių ir politinių temų aktualėjimu, kai labai svarbi tampa individo problema globalioje visuomenėje, paaštrėjusios identiteto krizės ir asmeninės dramos.

Lietuvoje atvirkščiai – būtent su kinu susiję įvykiai ir ženklai rodo (“Lietuvos” kino teatro uždarymo batalijos ir protesto akcijos, Che Guevaros portretas Vilniaus „Kino pavasaryje“), kad kinas savaime jau turi protesto dvasios, kuri paskatins arba bent prisidės prie socialinių ir visuomeninių pokyčių Lietuvoje. Tačiau šis straipsnis ne apie tai.

Dionisiška ir apoloniška

Lietuvoje amerikiečių režisierius A.Peinas turėtų būti žinomas kaip filmo “Apie Šmitą” režisierius (o galbūt ir iš jo ankstesnių filmų “Pilietis Rutas” ir “Rinkimai”), kuriame vieną savo geriausių vaidmenų suvaidino Džekas Nikolsonas. Tai filmas apie priešpensinės krizės ištiktą šešiasdešimtmetį vyriškį, suvokusį, kad visas jo gyvenimas nuėjo veltui.

Šiuo metu klaipėdiečiai gali pamatyti naujausią A.Peino filmą “Klystkeliai”, kurio akiratyje – taip pat vyrų (šiuokart vidutinio amžiaus) krizės. Tačiau filmas neturėtų nuteikti labai rimtai, nes tai – vis dėlto komedija. Filme pasakojama istorija paprasta: du koledžo laikų draugai išsiruošia savaitei į Pietų Kalifornijos vyno slėnį švęsti vieno iš jų paskutines viengungiško gyvenimo dienas. Jei vienam iš jų ši kelionė yra trumpas atokvėpis laukiant leidėjo skambučio, antrajam tai – noras bent laikinai “atsijungti” nuo netrukus laukiančių vedybų.

Tačiau ši kelionė, turinti būti atsipalaidavimu, ragaujant įvairių rūšių vyną, žaidžiant golfą, iš tikrųjų pasirodo esanti tikras jų ego išbandymas. Mailzas, mokytojas ir nenusisekęs rašytojas, kurio romanų nespausdina, neseniai išsiskyręs su žmona, depresuotas, tačiau dievinantis vynus ir žinantis kiekvieno jų skonį ir vertę, iš pažiūros labai skiriasi nuo lengvabūdiško mergišiaus serialų aktoriaus Džeko, kuris dėl vyno skonio nesijaudina – jam visi vynai vienodi. Tarp savo kelionių iš vieno vyno fabriko į kitą jie susitinka Mailzo pažįstamą liūdnų akių padavėją Mają ir susipažįsta su vyninėje dirbančia Stefani, su kuria Džekas iš karto pradeda romaną. Ir ne tik užmezga romaną, bet ir nori atkelti savo vestuvių datą. Mailzui, neišlipančiam iš savo nusivylimų duobės, yra nepalyginamai sunkiau pradėti naujus santykius su moterimi, o tuo labiau suprasti savo chaotišką ir gyvybingą bičiulį. Dionisiška ir apoloniška – šių personažų natūros labiausiai ir atsiskleidžia jų santykiuose su moterimis, čia susipriešinant, čia bandant padėti vienas kitam.

Vynas virsta metafora

Vynas, vyno ir vynuogių rūšys filme “Klystkeliai” prašyte prašosi į metaforas. A.Peino ir Dž.Teiloro scenarijus, parašytas pagal R.Piketo romaną, yra puikus dviplanio rašymo pavyzdys. Filme daugelis pokalbių apie vyną, gana informatyvių, iš tikrųjų susisieja su giliomis emocinėmis personažų problemomis ir būtent apibūdina labiau pačius personažus nei vyną. Vienoje iš režisūriškai subtiliausių scenų Mailzas, sėdėdamas verandoje su Maja ir emociškai kone beatsiveriantis jai, staiga pradeda pasakoti apie savo mėgstamiausią vyno rūšį Pinot, kurio vynuogių rūšis yra “plona odele, temperamentinga” ir kuri reikalauja daug priežiūros ir kantrybės, – tokiu būdu tarsi kalbėdamas apie save. Šią sceną stebėdamas žiūrovas neabejoja, kodėl Mailzas identifikuojasi su Pinot vynuogių rūšimi.

Režisierius A.Peinas yra atidus kiekvienai filmo detalei. Neperspausdamas emocinių jo akcentų, jis leidžia istorijai įgauti savo kvėpavimą ir suteikia žiūrovui galimybę pajusti ilgesingą filmo, kuris pagal žanrą artimiausias būtų komedijai, tėkmę. Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Polas Giamatis ir Tomas Heidenas Čerčas, ir nebūdami pirmo ryškumo žvaigždės, subtiliai, kiekvienu judesiu, krustelėjimu įkūnija savo vaidinamus personažus ir tokiu būdu neleidžia net suabejoti, kad kas nors kitas galėtų geriau atlikti jų vaidmenis. “Klystkeliai” yra geras personažų studijos filmo pavyzdys, nes yra įdomus ne tuo, ką vaizduoja, o kaip tai daro.

Galbūt, jei dabar rinkčiausi vyną, tai, ko gero, pasirinkčiau Pinot Noir, kaip padarė ir daugelis amerikiečių, pažiūrėję filmą “Klystkeliai”.

Beje, šis filmas rodomas “Žemaitijos” kino teatre.

Kaip gyvenime…

Kaip gyvenime…

Visos trys į banketą susirinkusios, bet jau išsiskyrusios poros: aktoriai N.Savičenko (Marietė Levjė) ir K.Žvinklys (Klodas Pišonas), V.Klimas (Andrė Buvilis) ir A.Mikitavičiūtė (Gabrielė Buonočeli), K.Macijauskas (Alberas Donė) ir V.Kojelytė (Ivona Fušė). Nerijaus Jankausko nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Pagal N.Saimono pjesę „Banketas“ (2000) Klaipėdos dramos teatre šiemet pastatytas ir P.Gaidžio režisuotas spektaklis (dailininkas – S.Bocullo, kompozitorius – F.Latėnas), kaip jau yra rašyta, išties „balta varna“ šiuolaikinio teatro scenoje. Tai aktoriaus ir žodžio teatras, taigi, tam tikra prasme, retrospektyvinis – alsuojantis praeities dvasia.

Palieka „nuogus”

Šiuo spektakliu garbus režisierius tarytum atiduoda duoklę savo pirmosios aktorių laidos absolventams, šiemet minintiems 25 metų kūrybinio darbo jubiliejų. Aktoriai (išskyrus, be abejonės, N. Savičenko), vaidinantys spektaklyje, nebuvo lepinami vaidmenimis, tad tai lyg ir šiokia tokia kompensacija tiems atsidavusiems teatrinio meno tarnams už jų ištikimybę scenai – nuolatinių įtampų ir kovų laukui…

Kovos lauke, t.y. scenoje, režisierius šį kartą aktorius palieka „nuogutėlius“ – „Bankete“ žiūrovas neaptiks subtiliai niuansuotų mizan-scenų, pasiges motyvuoto veiksmo, situacijų įvairovės ir gana greitai persiorientuos stebėti popsą, nes… Spektaklio struktūrinių elementų hierarchija paprasta: N.Saimono tekstas, aktorių sukurti tipažai (juose žiūrovas sėkmingai galės atpažinti save, t.y. identifikuotis su veikėju), muzika, scenografija ir režisierius.

Banalus žaidimas

Aukščiausiai atsiduria „tai“, ko nėra… Režisūros nėra – nors tu ką… Ir aktoriai (N. Savičenko, V. Kojelytė, L. Krušnaitė, A. Mikitavičiūtė, V. Klimas, K. Macijauskas, K. Žvinklys) geriau ar blogiau (silpniausia grandis šioje grandinėlėje, reikia pripažinti, – L. Krušnaitė) su savarankišku darbu susitvarko. Tik kad nelabai yra su kuo tvarkytis – pjesės medžiaga iki skausmo banali, primityvi ir menine prasme sunkiai analizuotina.

Apie ką kalba veikėjai? Kokius gražiausius ar skaudžiausius prisiminimus slepia sielos užkaboriuose ir ką paviešina personažai, žaidžiantys žaidimą, inicijuotą vieno iš jų?.. Jeigu po ilgų bendro gyvenimo metų prisimenami tik į lovą nešti pyragėliai ir kavos puodeliai, tai įvykusios skyrybos – savaime suprantamos. Neįmanoma tikėtis, kad niekad nesiklausę, imtų ir vienas kitą išgirstų tokiomis dirbtinai sukonstruotomis sąlygomis – užrakinti banketinėje salėje ir vadovaujami kažkokios pamišusios, neturinčios orumo moters. N. Saimonas šį vienaplanį tekstą pjesės pradžioje dar apkaišo „juokeliais“, tačiau į pabaigą be deklaracijų ir skambios retorikos daugiau nieko ir nelieka.

Skirtas pavargusiems?

Pjesės personažams stinga vidinės motyvacijos, charakteriai (apie juos galima kalbėti irgi sąlygiškai) – statiški, veiksmai – ribojami teksto ir pan. Štai ir retoriškas klausimas: kaip ant birios medžiagos postamento aktoriams kurti vaidmenis? Regis, vienintelė išeitis būtų parodijuoti tokią medžiagą, bet matomas kitas ėjimas – banalybė iliustruojama vienareikšmiškomis frazėmis…

Užtat paviršutiniško pjesės teksto varžomiems aktoriams nevaržomai talkina muzika ir padeda jiems dėlioti emocinius štrichus. Scenografija? Neišradinga, bet ir nepretenzinga. Atitinkanti realizmo dvasia alsuojantį spektaklį: beveik minimali, gana aristokratiška ir neblaškanti dėmesio – patogi erdvė skambėti žodžiui…

„Kaip gyvenime…“, „geras spektaklis“, „labai moteriškas“, „tikras ir nuoširdus vaidinimas“ – tai mintys žiūrovų, kuriems šis spektaklis ir skirtas: pavargusiems nuo painios teatrinių ženklų sistemos, nuo manieringų režisierių, nuo jų prievartos stiebtis, mąstyti ir bent kiek intelektualiai pavargti; nebenorintiems dekoduoti, atrasti, tyrinėti; meną laikantiems tik pramoga ar psichologine konsultacija ir nesąmoningai pritariantiems minčiai, kad visa, kas nebanalu, yra netikra… Taigi žiūrovų spektakliui netrūks…

Parodų afiša

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Realybė X abstrakte”: Lietuvos menininkų tapybos projektas.

06 30 – 08 01 „Graffiti: Highlite’5“: Klaipėdos ir Vilniaus menininkų graffiti projektas. Pristatymas – rytoj 18 val.

07 14 – 08 01 „Pasirinkimas“: Monika Lukošienė (Klaipėda) – odos menas. Atidarymas – liepos 14 d. 17.30 val.

07 22 – 08 03 Sigitas Staniūnas (Vilnius) – tapyba. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“: skulptūra, tapyba, grafika, keramika.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

„Estų epui „Kalevipoegas“: Archibaldas Bajoratas (Vokietija) – grafika, akvarelės.

07 08 – 09 30 „Stebuklinga skaidrumo alchemija“: Silvijus Vilgliatūras (Silvio Vigliaturo, Italija) – stiklo skulptūros, tapyba. Atidarymas – liepos 8 d. 18 val.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Moksleivių plakato konkurso, skirto tapytojo Prano Domšaičio 125-osioms gimimo metinėms, paroda.

Kiekvieną trečiadienį nuo 11 val. vaikus ir jaunimą kviečia kurti „Atostogų studija“.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„4 x44“: Rytas Jurgelis (Palanga) – tapyba, Rytis Martinionis (Klaipėda) – tapyba, Vidas Bizauskas (Klaipėda) – juvelyrika, Remigijus Treigys (Klaipėda) – fotografija.

07 01-21 „Provaizdas“: Šiaulių šiuolaikinė dailė – skulptūra, keramika, tapyba, grafika. Atidarymas – penktadienį 18 val.

07 22 – 08 11 Sigitas Staniūnas (Vilnius) – tapyba. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Estampas kitaip“: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos grafikų projektas.

06 30 – 07 20 „C’est la vie“: Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba, grafika. Atidarymas – rytoj 17.30 val.

07 21 – 08 10 „Vėduoklė“: Klaipėdos grafikų meno projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

Lietuvos dailininkų tapyba ir grafika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

07 01 – 09 01 „Mailart“: nuolat besikeičianti tarptautinė paroda – atvirlaiškiai, plakatai ir kt. Pristatymas – penktadienį 19.30 val.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

Vilniaus ir Klaipėdos dailininkų tapyba, akvarelės, grafika, keramika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

Ona Paliukienė (Klaipėda) – tapyba, Arvydas Kašauskas (Vilnius) – tapyba, Marius Liugaila (Vilnius) – grafika.

07 07 – 08 01 Klaudijus Pūdymas (Klaipėda) – skulptūra, Dalia Kirkutienė (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – liepos 7 d. 17.30 val.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Natalia Arceneguy (Ispanija) – juvelyrika.

Zane Lavrinovicha (Latvija) – juvelyrika.

Darbo laikas: 10-19 val., nedarbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Papildyta nuolat veikianti Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Mitinės būtybės“: tarptautinio Antano Mončio vardo vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso laureatų darbai.

07 09 – 08 01 „Lietuvos spaudos fotografija – 2005“.

 Darbo laikas: antradienį – 12-17 val., trečiadienį – sekmadienį – 14-21 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8)

„Perteklius“: Audrius Janušonis (Alytus) – keramika.

„Juodkrantės vaizdai“: Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas (Vilnius) – akvarelės, tapyba.

„Personažai“: Eglė Kvintienė ir Ona Kvintaitė (Vilnius) – tekstilė / lėlės.

07 01-30 Algimantas Švėgžda (1941-1996, Vilnius) – grafika. Atidarymas – penktadienį 17 val.

07 08-08 05 „Baltos kandys“: Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Julija Vosyliūtė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė – dailininkių tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ projektas. Pristatymas – liepos 8 d. 17 val.

07 30 – 08 19 Nomeda Saukienė (Vilnius) – tapyba.

07 30 – 08 19 Gintautas Trimakas (Vilnius) – fotografija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vilniaus Savicko paveikslų galerijos filialai Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

„Vasara. Palanga – 2005“: tapyba, grafika.

Tomas Budrys (Palanga) – fotografija.

Darbo laikas: 13-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Nidoje (Taikos g. 17)

„Vasaros kolekcija – Nida 2005“: tapyba, grafika.

Darbo laikas: 11-18 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Pajūryje vėl gaudžia vargonai

Pajūryje vėl gaudžia vargonai

Ramunė PLETKAUSKAITĖ

Birželio 25-ąją startavęs Nidoje liepos 8-ąją Klaipėdoje finišuos tarptautinis festivalis “Vargonų vasara-2005”. Lietuvos pajūrio vargonai gaudžia visu savo didingumu puikiose koncertinėse erdvėse – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Aukščiausia profesionalumo gaida

Ketvirtus metus Lietuvos “Naujojo vargonų forumo” organizuojamas festivalis subūrė skirtingų vargonavimo mokyklų atstovus, sukvietė dalyvauti ryškias muzikines individualybes iš Lietuvos ir įvairių Europos šalių. Atlikėjų patirtis, gebėjimas įtaigiai pademonstruoti vargonų išraiškos galimybes ir stilistinė programų įvairovė plečia Vakarų Lietuvoje vykstančių koncertų žanrinį diapazoną bei formuoja išmanantį ir reiklų klausytoją. Tradiciškai festivalio programose atsispindi plati vargonų ir kamerinės muzikos panorama: nuo senųjų Italijos, Ispanijos, Vokietijos meistrų iki laisvų improvizacijų – kai muzika gimsta čia pat, koncerto metu, publikos akyse.

Šiųmetinis festivalis “Vargonų vasara” startavo aukščiausia profesionalumo gaida: jį soliniais koncertais birželio 25-ąją Nidoje ir kitądien Klaipėdoje pradėjo pasaulinio masto vargonininkė, Diuseldorfo (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė, daugelio sakraliosios muzikos kūrinių pirmoji atlikėja, ne kartą įvertinta reikšmingais muzikiniais bei valstybiniais apdovanojimais Almuta Riosler (Almut Rössler). Ji klausytojus pakvietė į “Muzikinę kelionę: Italija – Prancūzija – Vokietija”.

Plataus akiračio duetas

Tolimesni festivalio koncertai skirti ne tik vargonų, kaip solinio instrumento, bet ir vargoninio ansamblio žanro gerbėjams.

Su XX a. Baltijos ir Europos šalių vargonų ir kamerine muzika “Vargonų vasaros” klausytojus birželio 27 ir 28 dienomis supažindino tikri stiliaus žinovai ir propaguotojai – sopranas Skaidra Jančaitė ir vargonininkas Aivaras Kalėjas (Aivars Kalejs).

S.Jančaitė – plataus kūrybinio akiračio menininkė, ruošianti sudėtingas solines programas, kurianti muziką, rengianti personalines fotografijų parodas, besidominti šokiu. A.Kalėjas – ne tik vienas ryškiausių šių dienų Latvijos vargonininkų, bet ir plačiai už savo tėvynės ribų žinomas kompozitorius, rašantis įvairių žanrų muziką.

Intriguos netikėtomis aranžuotėmis

Klaipėdietis birbynininkas Vytautas Tetenskas ir vargonininkė Dalia Šakenytė klausytojams dar pažers ne vieną maloniai intriguojantį netikėtumą, atlikdami daugeliui žinomą repertuarą, tačiau aranžuotą liaudies instrumentui birbynei ir vargonams.

Profesorius V.Tetenskas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, tarptautinių konkursų laureatas, kurio aukštą profesinį meistriškumą ir virtuoziškumą nuolat pažymi muzikos kritikai. D.Šakenytė – aktyviai koncertuojanti vargonininkė ir pianistė, Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso diplomantė.

Judviejų programa “Populiarių kūrinių aranžuotės birbynei ir vargonams” birželio 30 d. 19 val. skambės Klaipėdos universiteto Koncertų salėje ir liepos 1 d. 20 val. – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Improvizuos solo ir dviese

Ypatingą vietą “Vargonų vasaroje“ kasmet užima improvizacijų koncertai – sritis, kuri Lietuvos vargonų muzikoje senokai buvo visiškai apleista. Šiemet festivalyje klausytojams improvizuos smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris ir vargonininkas Vitalijus Neugasimovas.

M.Švėgžda von Bekeris neabejotinai yra pačios aukščiausios klasės smuiko virtuozas, pelnęs tarptautinį pripažinimą prestižiniuose smuiko konkursuose. V.Neugasimovas – perspektyvus Lietuvos vargonininkas improvizatorius, kurio atliekamos kompozicijos remiasi klasikinėmis tradicijomis bei įvairiomis bažnytinės, liaudiškos, džiazo ir moderniosios muzikos įtakomis.

Šio dueto “Laisvosios improvizacijos: solo ir dviese” liepos 3 d. 20 val. skambės Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje ir liepos 4 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje.

Retai skambanti muzika

Įdomią ir rečiau Lietuvoje girdimą programą, sudarytą iš XVII-XIX a. vokiečių kompozitorių muzikos, festivaliui paruošė išskirtinių gabumų ir meninės įtaigos obojininkė Justė Gelgotaitė ir vargonininkė Nora Grikštaitė – jautrios bei turtingos meninės prigimties muzikė, ne tik daug koncertuojanti, bet ir aktyviai besirūpinanti Lietuvos bažnyčių vargonininkų profesine raida.

Šios muzikantės programą “Trijų amžių vokiečių kompozitorių muzika duetui” liepos 5 d. 20 val. atliks Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, o liepos 6 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje.

Galantiška ir žavi klasika

“Vargonų vasarą-2005” užbaigs dar vienas įsimintinas duetas: dažni kūrybiniai partneriai, tarptautinių konkursų laureatai – talentingas jaunosios kartos fleitininkas Albertas Stupakas ir vargonų virtuozas Balys Vaitkus, – atliksiantys grakščios, pakilios ir jausmingos Klasicizmo epochos muzikos programą.

Jų “Galantiškas ir žavus klasikinis repertuaras” liepos 7 d. 20 val. skambės po Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios skliautais, o liepos 8 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje, festivalio pabaigos koncerte.

Kodėl Klaipėdoje ir Nidoje?

Anot ”Vargonų vasaros” rengėjų, neabejotinai vienas svarbiausių akcentų, be kurio šis tarptautinis festivalis Lietuvos pajūryje būtų neįmanomas, yra tinkami vargonai. Tokius jiems pavyko rasti tik Klaipėdoje ir Nidoje. Todėl festivalis jau ketvirti metai vyksta būtent šiose dviejose pajūrio vietose.

“Vargonų vasara” naudojasi dviem gana skirtingais, bet pakankamai aukšto lygio instrumentais, kuriais, kaip teigia festivalio organizatoriai, ir Klaipėda, ir Nida gali pagrįstai didžiuotis. Gana aštraus garso čekiškus “Rieger-Kloss” vargonus ypatingai jaukia savo akustika tarsi apgaubia Universiteto Koncertų salė Klaipėdoje. Ir nedidukė senoji Nidos žvejų bažnytėlė tiesiog neatskiriamai suaugo su prieš 20 metų joje pastatytais lietuvių meistrų vargonais – jie ir savo skambesiu, ir išvaizda tobulai įsikomponuoja į kuklią architektūrą bei į visą savitą Nerijos gamtos atmosferą. “Vargonų vasaros” pajūryje klausytojai tai gali patirti ir įvertinti, muzikuojant aukščiausios klasės meistrams.

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Rita BOČIULYTĖ

Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.

Vilius ORVIDAS

Toji nepaprasta vieta yra vos 40 kilometrų nuo Klaipėdos, Kretingos rajone, netoli Salantų miestelio, dešinėje greitkelio Plungė – Skuodas pusėje, Imbarės seniūnijoje. Didžiuliais akmenimis pažymėtas keliukas rodo kryptį į atokiau stūksančią Orvidų sodybą, dar muziejumi vadinamą. Iš tolo matyti akmenimis apkaišyta, medžio sausuolių piramidėmis ir kryžiais į dangų besistiebianti mistiška gamtos ir žmogaus kūrybos oazė – iš akmentašio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido vizijų gimęs, anot jo, „paminklas Dievo ir Tėvynės labui“. Čia atvedė pirmasis dailininkų pleneras, šiemet birželio 15-25 dienomis klaipėdiečių surengtas šio muziejaus-misterijos kūrėjo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui.

Plaukė minios…

Pirmojo dailininkų plenero Orvidų sodyboje-muziejuje kuratorius Borisas Jokubauskis savo paveikslą pakabino ant vasarnamio, kuriame gyveno, sienos, o grafikės Irena ir Felicija Kačenauskaitės čia užsukantiems smalsuoliams savo piešinius išdėliojo tiesiog ant žolės.

Muziejus privatus. Jį įkūrė Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo, Orvidų dinastijos pradininko Jono Orvido išmokęs akmentašio amato, daugelį metų, ypač melioracijos laikotarpiu, iš Salantų ir miestelio apylinkių kartu su sūnumis į savo sodybą vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus bei įvairias skulptūras. Tuometiniai sovietiniai valdininkai Orvidų sodybą ignoravo ir kuriamą muziejų keletą kartų buvo sunaikinę, tačiau Orvidai savo sumanymo neatsisakė, ir apie 1990 metus ši sodyba jau buvo gerai žinoma Lietuvoje bei už jos ribų. Sodybos šeimininkui mirus, muziejumi rūpinosi jo sūnus Kazimieras, Viliumi vadintas…

Tuomet čia traukdavo minios lankytojų. Įvairių kultūrų simboliais paženklinti akmenys, tvartuose, rūsiuose dulkančios šventųjų skulptūros ir paveikslai, iš po melioracijos traktorių vikšrų ištraukti pakelių smūtkeliai ir koplytėlės, prie įėjimo į sodybą ant postamento užkeltas traktorius „Stalinec“, vėliau jo vietoje atsiradęs tankas žmonėms sukeldavo kontroversiškus įspūdžius. Savamokslių kaimo akmentašių sukurtą šį simbolių ir abstrakcijų „chaosą“ vieni vertino skeptiškai. Kiti juo žavėjosi, jautė nepaprastą aurą ir iš visos Lietuvos plūdo čia, veikiami nesuprantamos jos traukos. Vėliau sodybą apgulė dvasiškai rezistavęs jaunimas, čia rado priebėgą kitaip mąstantieji, rinkdavosi tie, kam įprastas gyvenimas buvo nepakeliama našta. Pranciškonų vienuolio abitą užsivilkęs Vilius Orvidas tapo broliu Gabrieliumi…

Savitumo stebuklas

„Sveiku protu tiesiog nesuvokiama, kaip ypatingų mokslų neragavęs kaimo „akmenorius“ sugebėjo atskleisti tragišką „apversto“ pasaulio vaizdą. Sodyboje viskas neišbaigta, lyg ir nereikalinga šiandieninės civilizacijos žmogui. Nepritapęs prie gyvenimo, Vilius Orvidas pats nuolat keitėsi, nepaniekindamas ankstesnių paieškos etapų. Jo pasaulis, sukonstruotas iš civilizacijos atliekų, atstumtiesiems buvo skaistykla, kurioje norima keistis, yra sakęs filosofas Krescencijus Stoškus.

Dabar turbūt retas nėra girdėjęs apie Žemaitijos laukuose esančią Orvidų sodybą ir apie Vilių Orvidą – žmogų, kuris gelbėjo akmenis bei milžiniškus medžius ir taip nejučia pats kūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis. Apie šį „vieną iš trijų ar keturių, ar penkių didžiausių XX amžiaus meno kūrinių“ (taip Jonas Mekas kalbėjo apie Orvidų sodybą) yra pasirodę keletas straipsnių, V.Žuko knyga „Vilius Orvidas“ – unikalus darbas, išmargintas sodybos fotografijomis, taip pat puiki knyga „Kitoks: Vilius Orvidas“ bei keletas filmų (Vytauto V.Landsbergio „Vilius Orvidas“, A.Maciulevičiaus „Akmenorius“ ir kt.).

„Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs, – rašė J.Mekas 1995-aisiais. – Tu stovi tarp tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į St. Michel, Taj Machal ar Stohenge“. Išties jau atvažiuodavo ir skatindavo savo bičiulius atvykti ir pamatyti didįjį Lietuvos savitumo stebuklą.

„Čia viskas pažįstama, miela“, – sakė vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas. Plenero organizatorė Regina Donbrauskaitė jame liejo akvareles.

Gerų norų maža

Tačiau po V.Orvido mirties ši vieta buvo gerokai apleista. Žmonės ją lankė net dilgėlėmis ir usnimis apžėlusią… Vieni dvasios atgaivos trokšdami, kiti akmenų, skulptūrų, paveikslų pasivogti norėdami ar neva Viliaus paslėpto aukso ieškodami. Sparčiai nykstanti aplinka mažai teikė vilčių, kad įmanoma išsaugoti sodybos autentiškumą. Juolab kad valstybei ji niekuomet nerūpėjo. Lietuvos kultūros elitas kartais išreikšdavo susirūpinimą šios unikalios vietos likimu, bet nė vienas jos gelbėjimo planas nebuvo įgyvendintas. Kitiems atrodo, kad tai bergždžias reikalas, laikui bėgant Orvidų sodyba pasmerkta virsti bereikšme medžių ir akmenų krūva…

Dabar sodyba-muziejumi, kiek išgali, rūpinasi Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė su vyru, atsikraustę čia prieš kelerius metus ir susirentę nedidelį medinį namuką. 4 litus suaugusiam, 2 litus vaikui kainuojantys bilietai, ypač vasarą gausiai plūstančios ekskursijos duoda šiek tiek pajamų, kurios padeda palaikyti sodyboje-muziejuje šiokią tokią tvarką. Tik palaikyti… Akmenys griūva, smenga į žemę, medinės skulptūros nyksta, pūva po atviru dangumi. Skulptūroms restauruoti, sodybai sutvarkyti prireiktų nemažų investicijų. Tokių lėšų sodyboje tebegyvenanti senutė Viliaus motina ir jo sesuo neturi. Bet turi didelių gerų norų ir labai stengiasi, kad žmonės neužmirštų šios vietos. Atvežė ir pastatė kelis nedidelius medinius namukus, kuriuose vasarą gali apsistoti į sodybą-muziejų užklystantys keliautojai, V.Orvidą menantys, vienumos, sielos ramybės išsiilgę žmonės. P.Beniušienė sako, kad norinčiųjų sodyboje ilgiau pabūti, pagyventi atsiranda nuolat. Tiesa, ne tiek daug, kaip tuomet, kai Vilius buvo gyvas. Iš jų ir dabartiniai sodybos šeimininkai jokio mokesčio neima, dar ir vakariene pasidalina…

Suomis Hanu Latinenas rūkė pypkę, klausėsi paukščių ir tapė sodybos šeimininkų namo balkone. Skulptorius Domas Čepas iš granito kalė sparnuotą kiaušinį.

Sukvietė į plenerą

Dešimt šio birželio dienų Orvidų sodyboje-muziejuje gyveno ir kūrė vienuolika dailininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių, Druskininkų, vienas atvyko net iš Suomijos. Juos visus čia sukvietė Klaipėdos dailės klubas „Guboja“ ir jo direktorė tapytoja akvarelistė Regina Donbrauskaitė. Sodybos šeimininkai menininkams su džiaugsmu suteikė pastogę, o maistu svečiai apsirūpino patys. Padėjo ir pirmojo plenero rėmėjai – Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos ir Plungės rajonų savivaldybės bei Imbarės seniūnija.

Plenero kuratoriaus klaipėdiečio tapytojo Boriso Jokubauskio teigimu, pleneras neatsitiktinai surengtas šiame Žemaitijos kampelyje, būtent šioje legendinėje jo vietoje. „Jis skirtas Viliaus Orvido atminimui, jo šviesių minčių, kilnių darbų ir užmojų, begalinės meilės ir išminties, beribio kūrybiškumo, kurio pagrindinis tikslas – dvasingumas, tęstinumui“, – sakė B.Jokubauskis. Anot jo, Viliui gyvam esant, be plačios ir širdingos, pasiaukojančios jo dvasinės veiklos, čia nuolat buvo kuriama. Čia kiekvienas užklydėlis rasdavo šiltą žodį, gilią dvasinę paramą, užuojautą, pastiprinimą, padrąsinimą ir gyvą tikėjimą kūrybine žmogaus galia. „Viliaus kūryba nebuvo menas dėl meno. Vilius visus įtraukdavo į ją, nes siekė, kad kurdamas žmogus atsigautų. Jis puoselėjo bendrą dvasingumo aurą“, – prisiminimais dalinosi tapytojas B.Jokubauskis. Jo teigimu, todėl ir plenero intencija – tęsti V.Orvido dvasinės misijos tradicijas, prisimenant pagrindinį jo gyvenimo tikslą ir atsidavimą, tarnaujant žmonėms ir Kūrėjui.

Žemaitijos laukuose Vilius Orvidas sovietmečiu sukūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis…

Dvasia liko

„Kiekvienas plenero dalyvis turi galimybę pabūti čia, pajusti tą dvasią… Daugelis pažinojom Vilių Orvidą, domėjomės jo veikla, lankėmės pas jį anksčiau ir visi dabar labai norėjom atvykti ir kurti būtent čia“, – tikino renginio kuratorius, pats jau ne kartą čia tapęs savo paveikslus.

Vilnietis tapytojas Jonas Daniliauskas anksčiau į Orvidų sodybą atvažiuodavo kaip turistas. „O dabar – kaip plenero dalyvis, – džiaugėsi jis, sakydamas, kad tai ir nauja, ir įdomu. – Dabar gal įspūdis ne toks stiprus, kaip tada, kai pirmąkart čia buvau. Dabar jau viską žinau: čia – kryžius, ten – baublys, o už to žemo praėjimo tarp akmenų – šulinys… Matau, šeimininkai tvarkosi… Kai prieš penkerius metus paskutinįsyk buvau, pastebėjau apsileidimo požymių. O dabar ši vieta virsta kultūros centru…“

J.Daniliausko nuomone, susitelkti kūrybai pleneras – gal ir ne pati tinkamiausia proga, bet čia – ypatinga vieta, su labai stipri dvasingumo aura. Be to, jam pleneras – puiki galimybė šiek tiek atsigauti, pamatyti, pajusti aplinką, gamtą, pasišnekėti su kolegomis ir apylinkės žmonėmis, „užmesti“ ant popieriaus kokios nors sodybos eskizą arba nufotografuoti ją…

Tapytojas Andrius Miežis iš Kretingos, rodydamas plenere jau nutapytą savo paveikslą, komentavo: „Tai aliuzija į šitą sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių…“ Dailininkas jau bene penktąkart čia atvažiuoja. Bet tapyti čia pabandė pirmąsyk. Sako, čia gera kūrybinė atmosfera. „Tie akmenys skleidžia kažkokią dvasią… Ir komanda gera, nekonfliktinė, visi nusiteikę kūrybai. Alkoholio nevartojam. Svaiginamės ne vynu, o varlių kvarkimais. Taigi bohema mirė, – juokėsi dailininkas, jau visai rimtai pridurdamas: – ši vieta – ne lėbavimui. Neoficialus tabu. Nors mums niekas to nedraudžia. Patiems kažkaip nesinori… Ir Vilius Orvidas tam nepritardavo…“

„Iš šios eskizų krūvos du paveikslai tikrai bus. O gal ir trys…“ – džiaugėsi įkvėpimo pagautas Danas Andriulionis. Tapytojas Andrius Miežis savo plenerinius įspūdžius įamžino naujame paveiksle, kuris, anot jo, yra aliuzija į Orvidų sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių… AUTORĖS nuotraukos

Tęstinumo idėjos

„Tuose akmenyse tarsi įmintos Viliaus pėdos, juntamas jis pats, jo dvasia“, – dairydamasi aplinkui pratarė grafikė Felicija Kačenauskaitė. Ji į plenerą atvyko kartu su seserimi Irena, kuri irgi grafikė, irgi klaipėdietė. Abi savo kambarėlyje ir kur nors po medžiu ar ant akmens prisėdusios šiureno popieriumi ir pieštukais, fiksuodamos įspūdžius, kurie dar ilgai ir po plenero sugrįš į jų grafikos kūrinius.

„Čia tik idėjų apmatai, minčių šuorai, – tikino dar vienas klaipėdietis tapytojas Danas Andriulionis, po kelių plenero dienų ant didžiulio rąsto paskleisdamas visą šūsnį eskizų. – Iš šios krūvos du paveikslai jau tikrai bus. O gal ir trys…“ Anot jo, čia – labai tinkama vieta kūrybai. „Atmosfera ypatinga. Gal ir oras prisideda“, – mostelėjo dailininkas ranka, rodydamas į giedrą, saulėtą, aukštą dangų. D.Andriulionis džiaugėsi geriau susipažinęs su kone kaimynystėje, Kretingoje, gyvenančiu kolega A.Miežiu, kurio paveikslai jau seniai patraukė jo dėmesį uostamiesčio parodų salėse. Dabar abu bandys pratęsti pažintį bendroje parodoje.

Vilnietį skulptorių Domą Čepą Orvidų sodybos akmenys įkvėpė naujai skulptūrai. Sodybos šeimininkas padėjo atsiridenti paties menininko kažkur laukuose užtiktą didelį akmenį, iš kurio jis išpjovė, iškalė… paukščio kiaušinį su sparnais. Ši skulptūra pasiliks sodyboje. Prisiglaus muziejaus ekspozicijoje, kažkur netoliese druskininkiečio Modesto Grigaliūno medinių skulptūrų ir kryžių, kuriuos jis išdrožė šioje sodyboje anksčiau, dar V.Orvidui gyvam esant, ir dabar, būdamas plenero dalyvis.

Paroda keliaus

Iš Helsinkio į plenerą atvykęs suomis tapytojas Hanu Latinenas Orvidų sodybai-muziejui paliks savo abstrakciją, kurioje jau pirmomis dienomis spėjo nutapyti savo begalinį susižavėjimą šia dvasinga vieta, jos paukščių čiulbesiu… Jis Lietuvoje lankosi antrą kartą, 1998-aisiais yra buvęs plenere Nidoje, paišė jos vėtrunges, kopas. Po Kuršių nerijos Orvidų sodyba jam – dar vienas stebuklas. Čia galėjo atsiduoti ne tik tapybai, bet ir kitai savo aistrai – stebėti paukščius. Taigi keldavosi penktą valandą ryto, pasiimdavo žiūronus ir klajodavo paukščių giesmių vedamas. Grižęs užsiropšdavo mediniais laiptukais į savo apartamentus (šeimininkai garbų svečią apgyvendino savo namo antrame aukšte) ir tapydavo tiesiog balkone, iš kurio atsiveria sodybos ir jos apylinkių peizažo erdvės.

Plenero organizatorę R.Donbrauskaitę sutikome begrįžtančią „iš etiudų“. Ji liejo akvareles. Su šiauliete tapytoja Birute Kuiciene kartu eidavo piešti gamtą ir joje išnyrančius Orvidų akmenis. „Man artimos šios sodybos įkūrėjo idėjos, – sakė R.Donbrauskaitė, rodydama neseniai nulietą akvarelę. – Norėjosi pasižiūrėti, kas čia pasikeitė po septynerių metų, kai buvau. Viliaus laikais čia buvo asketiškai dvasinga atmosfera, dabar – laisvesnė, ir jaukumo daugiau su paaugusiais medžiais. Gal ir muziejui taip lemta… Norėtume padėti gaivinti tą dvasią, palaikyti ją. Borisas artimai pažinojo Vilių. Norėtume bendromis jėgomis tęsti plenero idėją, ateityje į jį kviesti daugiau skulptorių…“

Visi pirmojo plenero dalyviai Orvidų sodybai-muziejui padovanojo po vieną čia sukurtą darbą. Iš kitų atrinko geriausius bendrai parodai. Ji birželio 25-ąją atidaryta Salantų kultūros namuose, kur eksponuojama per dvi dešimtis tapybos ir grafikos kūrinių, gimusių šiąvasar Orvidų sodybos prieglobstyje. Jų paroda po dviejų savaičių keliaus į Paberžę, vėliau – į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, o rudenį, apsukusi ratą, pasieks Klaipėdą.

Plenero rengėjai nusiteikę optimistiškai. Jie tikisi, kad tapybos, grafikos, skulptūros darbai, sukurti plenero dalyvių, paskatins visuomenę prisiminti Orvidų sodybos-muziejaus kūrėjus, vėl naujai pamatyti Vilių Orvidą, jo dvasinį kultūrinį palikimą ir nelikti abejingais jo ateičiai.

Diskusijoje „Muzika jauno žmogaus ugdyme“ pasigesta… jauno žmogaus

Diskusijoje „Muzika jauno žmogaus ugdyme“ pasigesta… jauno žmogaus

Laima Sugintienė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyrius birželio 2-osios vakarą pakvietė į antrąją diskusiją iš tęstinio ciklo „Muzika – žmogus – kultūra“. Šįsyk diskusijos tema – „Muzika jauno žmogaus ugdyme“.

Sudomino nedaugelį

Ciklo sumanytojai – bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Vida Narijauskienė ir doc. dr. Zenonas Rinkevičius, kuris ir šį kartą energingai ir su užsidegimu vedė diskusiją. Joje dalyvavo Vydūno mokyklos dirktorius Arvydas Girdzijauskas, doc. dr. Rūta Girdzijauskienė, mokytojas metodininkas Žygimantas Laurinavičius.

Jei pirmasis renginys (priminsiu, jo tema buvo „Žmogus ir muzika šiandien“) vos talpino gausiai susirinkusią publiką, tai antroji tema, atrodo, tokia aktuali daugeliui, sutraukė gerokai mažesnį klausytojų ir pasisakančiųjų ratą. Nepaisant to, pokalbis buvo turiningas, nuskambėjo daug įvairių, kartais kontroversiškų minčių, buvo aptarti įvairūs šios temos aspektai. Keletą jų paminėsiu.

Ateina iš tylos

Diskusijos „ašimi“ tapo gana kontrastingas vakaro vedėjo ir A.Girdzijausko duetas, davęs toną visam pokalbiui. Jis prasidėjo tarsi pirmojo renginio tąsa. Kalbėta apie muzikos vietą mūsų gyvenime apskritai.

Anot A.Girdzijausko, muzikinis fonas mus supa nuolat, muzika be atrankos, chaotiškai skverbiasi, tiesiog plūsta į mūsų gyvenimus. Taip ji netenka savo prasmės, dėl persisotinimo ji ima veikti prieštaringai. Pasak prelegento, muziką reikėtų išskirti iš vartotojiškos aplinkos.

Šiai nuomonei antrino R.Girdzijauskienė, kalbėjusi apie garso ekologiją. Ji teigė, kad muzikai reikia susitelkti, jos pasiilgti, o tam geriausias būdas esąs tyla.

Siūlė dainuoti

Diskusijos dalyviai akcentavo šeimos ir mokyklos reikšmę ugdant muzikos klausytoją, jos suvokėją. Kalbėta apie mamų klausomos muzikos poveikį dar negimusiems kūdikiams, apie muzikines tradicijas šeimose.

Vakaro vedėjas kaip panacėją nuo visų su muzika susijusių bėdų siūlė dainavimą. Jo manymu, dainavimas apsaugotų nuo blogos muzikos. Beje, nebuvo aptarta, kokiais kriterijais vadovaujantis muziką būtų galima surūšiuoti į gerą ir blogą (nebloga tema dar vienai diskusijai!), bet prisimenant pirmąją diskusiją, pastarajai tikriausiai būtų priskirta visa populiarioji muzika.

Moko ne taip…

Kalbėtojų žvilgsnis krypo ir į mokyklą. Būtent ji turėtų imtis didesnio vaidmens formuojant muzikinį skonį, ugdant jauno žmogaus santykį su muzika. Štai čia ir buvo įžvelgta daugiausia problemų.

Pasak Z.Rinkevičiaus, didelė bėda, kad vidurinėse mokyklose muzika dėstoma pagal profesionalų rengimo modelį. Jo nuomone, į muziką yra žvelgiama kaip į teoriją, kaip į intelekto stimuliatorių, o ne kaip į meną. O A.Girdzijauskas prabilo apie būtinybę keisti muzikos mokytojų ugymą.

Kaip ir pirmąsyk, skambėjo “gyva” muzika. Fortepijonu skambino Vydūno vidurinės mokyklos auklėtiniai Jonė Girdzijauskaitė, Lukas Juška, Matas Drukteinis ir Martynas Budriūnas.

Ciklo tąsa – jau rudenį.

Miestas ir tuštuma

Miestas ir tuštuma

Scenos iš premjerinio OKT spektaklio „Miestas“ pagal J. Griškoveco pjesę (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas). Viršuje – A. Dapšys (Tėvas), apačioje – S. Mykolaitis (Sergejus).

Gitana Gugevičiūtė

Bemąstant apie OKT Klaipėdoje rodytą spektaklį „Miestas“ pagal J. Griškoveco pjesę (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas), žurnale „Kultūros barai“ (2005, nr. 5, p. 40-41) išspausdinta A. Braškytės recenzija „Kito miesto nebūna“, kuri, būdama išsami, lėmė šio tekstuko fragmentišką pobūdį, paskatino atkreipti dėmesį į kažką galbūt šalia spektaklio…

Atsiduria „stotelėje”

J. Griškovecas tam tikrai lietuvių žiūrovų daliai gana gerai pažįstamas iš jo pasirodymų „Ribos” festivalyje Klaipėdoje, „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje. Monospektakliai „Kaip aš suvalgiau šunį“, „Tuo pačiu metu“, „Dreidnautai“ aktualizavo J. Griškoveco – „naujojo Rusijos sentimentalisto“, žmogaus – teatro (aktoriaus, dramaturgo, režisieriaus), teatro bardo – mitą. Šio universalaus kūrėjo prozos ir dramaturgijos veikėjai – eiliniai, vidurinės klasės žmonės, kurie kalba apie kasdienius reikalus, svajoja; tai jų dramos ir komedijos, kylančios kasdieniame gyvenime; bandymas susipažinti su daiktų ir reiškinių esme, kurią suvokus atsiveria egzistencinės tuštumos.

Paties J. Griškoveco vaidinami spektakliai primena savotiškus performansus, siekiančius atkurti tikroviškumo jausmą ir kai kada sukuriančius hiperrealybę (N. Šatkauskienės terminas). Tuo tarpu S. Mykolaitis realybę bando universalizuoti, susisteminti, metaforizuoti: taip jo kuriamas personažas Sergejus atsiduria „stotelėje“ (joje mąsto, gyvena, konfliktuoja) – laikinumo, nestabilumo erdvėje, filosofiniame lygyje (palyginimui: Rygos dramos teatras šią pjesę pastatė tikrame daugiabučio namo bute).

„Pagerino” tekstą

J. Vilūnaitė (Tania) ir S. Mykolaitis (Sergejus) Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš OKT archyvo

Viskas yra „stotelė“: ir šeima, ir darbas, ir pašnekesiai virtuvėje „prie butelaičio“. Kiekvienam pažįstamas beprasmybės pojūtis ir permainų poreikis pagrindinį spektaklio veikėją tarytum užvaldo – taip jis tampa išskirtinis. Suprasdamas, kad ir kiti supranta savo beprasmišką buvimą, Sergejus bando susivokti, kaip su tuo gyventi. Intensyviai mąstydamas tikisi ir „ieško“ – iš tikrųjų jis sėdi vienoje vietoje (ant suolelio, su kostiumu ir striuke – amžinai klajojantis žydas Ahasferas). Pakilęs nuo suolelio (pajudėjęs iš stotelės), jis miršta – Sergijų nužudo taksistas (akt. R. Saladžius), kuris pjesėje yra viso labo bambeklis, spektaklyje tapęs žudiku.

A. Braškytė teigia, kad personažas „nužudomas“ antrojo spektaklio režisieriaus – O. Koršunovo – valia ir įžvelgia, kad sprendimas galėtų būti padiktuotas tokių spektaklių praktikavimo inercijos. Tampa aišku, kodėl spektaklio pabaiga atrodo savotiškai pritempta, nederanti su pjesės lyrinėmis realistinėmis intonacijomis: režisierius O. Koršunovas eilinį kartą „pagerino“ netobulą dramaturgo tekstą.

Grasina nuoboduliu

S. Mykolaitis – režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – neslepia žavėjimosi pjesės autoriumi, bet geba išlikti budrus: „Griškovecas yra unikumas, labai organiškas žmogus, labai švarus, artimas, labai nemeluojantis, tyras ir keistas, ir visoks. Tačiau yra vienas „bet“. Aktorystėje aš vertinu kitimą, ir sau tokius kriterijus keliu. Griškovecas – nuostabus, bet kiek ilgai? Čia yra klausimas. Pastebėjau, kad šitoj pjesėj jis pats ironizuoja savo nesugebėjimą keistis“.

Spektaklyje „Miestas“ tariamos frazės jau daug sykių girdėtos, situacijos – matytos, problemos – akcentuotos ir tai grasina nuoboduliu. Šis spektaklis – kažkoks slogutis, kažkokia būsena („sielos remontas“, restauracija), uždangstyta polietileno plėvelėmis, nutaškytomis baltais dažais (spektaklio scenografas – M. Jacovskis)… Stotelė (Sergejaus gyvenimas) irgi nubalinta kalkėmis. Visa iliustruoja laikinumą, vientisumą, sąryšingumą. Aplinka keičiasi tiek, kiek į permainas nurodo veikėjai.

S. Mykolaitis dienoraštinę pjesės formą paverčia sceniniu dienoraščiu, kurio puslapiuose šmėkščioja Sergejaus žmonos Tanios (akt. J. Vilūnaitė), Tėvo (akt. A. Dapšys), Maksimo (akt. A. Dainavičius) gyvenimai. Tania, Maksimas, Tėvas – tai personažai, pažadinantys žiūrovą iš meditatyvaus letargo, emocijas reiškiantys ir gestais, ir mimika, kitokie, t.y. gyvenantys (kad ir su sunkia beprasmybės našta). Kita vertus, jų vaidmenys gimsta tarytum „iš oro“ – tai epizodiniai veikėjai būties akimirkoje, vadinamoje spektakliu.

Įsimena atmosfera

Kurdamas vaidmenį paprasčiausiu keliu nuėjo A. Dainavičius. Jo Maksimas – tai šaržuotas neišsilavinusio, stačiokiško, prastų manierų žmogaus paveikslas. Kaip ten bebūtų, tokie vaidmenys žiūrovui patrauklūs dėl ryškumo, aktyvumo, atpažįstamumo, aiškumo. Jie – tiesioginė injekcija į žiūrovo sąmonę.

Kas kita J. Vilūnaitės vaidinama Tania – nuosekli, kasdieniška, reali ir tuo pat metu dvasinga moteris, šmėkščiojanti Segejaus pašonėje. Gal dėl pasirodymų fragmentiškumo jos vaidmens epizodai tarpusavyje nelygiaverčiai.

Panašiai nutinka ir A. Dapšio vaidinamam Tėvui: aktorius, regisi, per aukštai užsikėlė emocinę kartelę – iki savo retorikos viršūnę iliustruojančio klausimo „Ta-i-i-p?!!!“ jis nepriauga, todėl forsuoja.

Atmintyje išlieka pati spektaklio atmosfera ir neišsimušantis iš aiškių vėžių, tolygiai konstruojamas spektaklio veiksmas, virš kurio nuo pat pradžių tvyro nuojauta, kad atsitiks kažkas negera.

O kai atsitinka, – kai taksistas Sergejų nuduria, apiplėšia; kai pusiau apšviestame langelyje Tanios veidas pasakoja apie prisijaukintus daiktus; kai į stotelę atvažiuoja miniatiūrinis autobusas, – pasigendi jungiamosios grandies tarp „vykusio“ ir „įvykusio“.

Išeini nešinas tuštuma…

Prano Domšaičio paveikslai eksponuojami parodoje Dachau

Prano Domšaičio paveikslai eksponuojami parodoje Dachau

Vienas iš Prano Domšaičio paveikslų – „Žvejų valtys“ (1935), – eksponuojamų parodoje Dachau.

Kristina Jokubavičienė

Birželio 19 dieną Dachau paveikslų galerijoje (Vokietija) atidaryta pa-roda “Europos dailininkų kolonijos svečiuojasi Dachau”, kurioje atstovaujamos dvidešimt aštuonios Europoje veikusios arba tebeveikiančios dailininkų kolonijos.

Parodoje eksponuojami trys tapytojo Prano Domšaičio peizažai iš šio dailininko vardu pavadintos paveikslų galerijos Klaipėdoje. Jie atstovauja Nidos ir Mažųjų Kuršių dailininkų kolonijoms. Nuo Prano Domšaičio kūrybinio palikimo sugrįžimo į Lietuvą ir dailininko paveikslų galerijos atidarymo Klaipėdoje 2001 metais tai jau antras jo kūrybos pristatymas tarptautiniu mastu. 2004-aisiais Prano Domšaičio tapybos paroda buvo surengta taip pat Vokietijoje, Diuseldorfe.

Atgijo menų miestas

Dachau šiandien dažniausiai asocijuojasi su baisiuoju teroro faktu, nacionalsocialistų įrengta koncentracijos stovykla. Mažiau plačiajai visuomenei yra žinoma apie kitą šio seno miesto, šiemet švenčiančio 1200 metų jubiliejų, įžymybę – garsiąją dailininkų koloniją, veikusią iki Pirmojo pasaulinio karo ir visada minimą kartu su kitomis dailininkų kūrybos vietomis Europoje: Vorpsvede, Murnau, Arenshopu, Nida, Skagenu ir kitomis.

XIX a. Dachau garsėjo kaip menų miestas, manoma, kad kas dešimtas jo gyventojas buvo tapytojas. Romantiškos viduramžiais dvelkiančios gatvelės, vaizdingos apylinkės traukte traukė menininkus. Dachau buvo reikšmingas dailininkų kūrybos centras.

Ši pulsuojanti kūrybinė veikla atgaivinta po karo, XX a. antroje pusėje. Šiandien Dachau rasime daugybę vadinamųjų “dailininkų namų”, ateljė, galerijų, nuolat vyksta parodos, kasmet rengiamos įspūdingos miesto šventės.

Slėpėsi nuo civilizacijos

Dailininkų kolonijos – unikalus reiškinys, kurio pradžia siekia XIX a. vidurį, kai visos Europos dailininkai, slėpdamiesi nuo civilizacijos, pasaulio materializmo, inspiracijų kūrybai pradėjo ieškoti toliau nuo sparčiai augančių miestų, kaimo vietovėse, pirma-pradėje gamtoje. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvendavo ir kurdavo. Vienos iš garsiausių ikikarinėje Europoje Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojas Ernstas Molenhaueris rašė: “Nida buvo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio”.

Paplito visoje Europoje

Dailininkų kūrybos centrai, paplitę Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kituose kraštuose, sudarė ypatingą kultūrinę terpę. Kai kuriuose iš jų senosios tradicijos tęsiamos. Pastaruoju metu dailininkų kūrybos centrais vis labiau domimasi, o jų istoriją tyrinėja ir veiklą koordinuoja “EuroArt”, Europos dailininkų kolonijų susivienijimas.

2001-2002 metais šį dailės ir kultūros istorijos fenomeną apibendrino Germanų nacionalinio muziejaus Niurnberge surengta didžiulė paroda “Dailininkų kolonijos Europoje”.

Domisi ir Lietuvoje

Dailininkų kolonijų problematika domimasi ir Lietuvoje. Šiemet rugsėjo mėnesį Prano Domšaičio galerijoje vyks tarptautinė konferencija “Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje”, kuri su-burs tyrinėtojus iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, Švedijos, Lietuvos.

Prasmingai Nidos dailininkų kolonijos atminimą įkūnija jau dešimt vasarų vykstantis tarptautinis “Nidos pleneras”, kurio pa- roda papildys konferenciją ir pratęs dialogą apie tradicijų tęstinumą.

Kolonijose tapyti peizažai

Dachau muziejų ir galerijų susivienijimo, “EuroArt” nario, iniciatyva surengta paroda leidžia dar kartą apžvelgti dailininkų kolonijų patirtį peizažo srityje. Pa-rodoje atstovaujamas ir seniausias dailininkų kūrybos centras, veikęs XIX a. vid. Barbizono kaime, ir kitos vėlesnės dailininkų kolonijos. Jos geografiškai kartais gana tolimos, atspindinčios skirtingas kultūrines tradicijas ir kartu turinčios daug bendrumų, pasireiškiančių ypatingoje peizažinės tapybos nuotaikoje, motyvų pasirinkime ir spalvų skambėjime.

Italijos antikvariatuose nupirkti gobelenai puoš Valdovų rūmus

Italijos antikvariatuose nupirkti gobelenai puoš Valdovų rūmus

Rita BOČIULYTĖ

Valdovų rūmų paramos fondas Italijos antikvariatuose įsigijo du unikalius, seniausius šiandien Lietuvoje esančius gobelenus atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Ištyrė keli ekspertai

Šiuo metu abu unikalūs XVI a. pradžios bei XVI–XVII a. sandūros Valdovų rūmams įsigyti meniniai audiniai yra Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, kur antras mėnuo tiriami, valomi bei rengiami eksponavimui.

Lietuvos visuomenė bei Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai, už kurių suaukotas lėšas abu gobelenai yra įsigyti, šiais vertingais dailės kūriniais netrukus galės pasigėrėti Taikomosios dailės muziejuje, kuriame liepos 6-ąją greta atnaujinamos Valdovų rūmų radinių parodos bus įrengta ir atkuriamiems rūmams įsigytų ar dovanojamų vertybių ekspozicija.

Abiejų gobelenų ekspertizę Valdovų rūmų paramos fondo iniciatyva atliko menotyrininkė, žymiausia Lietuvos senųjų audinių tyrinėtoja, Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Ieva Kuizinienė, taip pat italų menotyrininkas, garsus Italijos ir kitų Vakarų Europos kraštų senųjų meninių audinių kolekcijų, žymiausių senųjų audyklų tyrinėtojas, Milane gyvenantis profesorius dr. Nelo Fortis Grazinis bei kolekcininkas dr. Lučianas Koenas.

Kadaise priklausė karaliui

Pirmasis kūrinys – tai Flandrijos Tournai miesto garsiųjų Žano Grenjė ir Arnoldo Puasonjė dirbtuvių apie 1515–1520 m. išaustas gobelenas, priklausantis „Dramblių eisenos“ serijai. Nors įsigytas gobelenas yra kažkada padalinto didesnio audinio fragmentas (2,2 m x 1,3 m), jis yra palyginti gerai išlikęs, o pavaizduota tema kuria išbaigtos scenos įspūdį. Anot dr. N. Forčio Grazinio, Lietuvos valdovų rūmams įsigytas audinys yra greičiausiai Portugalijos karaliaus rinkiniui priklausiusio gobeleno fragmentas. Tai labai aukšto meninio lygio, garsių ir labai produktyvių Flandrijos dirbtuvių sukurtas senasis audinys, retas savo chronologija ir stilistika, atspindintis dar vėlyvosios gotikos menines formas.

Šis gobelenas kaip tik atitinka Žygimanto Senojo valdymo chronologiją, o iš rašytinių šaltinių žinoma, jog jau Žygimantas Senasis XVI a. pradžioje buvo įsigijęs kaip tik Flandrijoje nuaustų gobelenų, kurie neabejotinai puošė ir Valdovų rūmų Vilniuje sales.

Įsigytas unikalus gobelenas yra beveik 150 metų ankstyvesnis už pačius seniausius iki šiol Lietuvoje saugotus senuosius meninius audinius. Kaimyninėje Lenkijoje šio laikotarpio gobelenų taip pat yra vos keli.

Vertas iškilmių salės

Antrasis Valdovų rūmų paramos fondo įsigytas audinys yra XVI a. pab. – XVII a. pr. nenustatytoje Briuselio (Flandrija) manufaktūroje išaustas gobelenas „Scena iš Aleksandro Didžiojo vestuvių“. Nesignuoto gobeleno autorių meistriškumas, aukštas atlikimo meninis lygis, anot prof. N. Forčio Grazinio, leidžia manyti, jog šis senasis meninis audinys yra sukurtas vienose garsiausių XVI–XVII a. sandūros Briuselio manufaktūrų. Gobeleno kartonas nupieštas pagal garsaus Nyderlandų dailininko ir graverio Maerteno de Voso (apie 1532–1580) pavyzdį. Beje, manoma, jog pagal šio dailininko piešinį yra nutapytas ir garsusis Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslas.

Gobelenas įspūdingų matmenų (3,5 m x 3,5 m), tiesa, buvo pažeistas, bet labai meistriškai restauruotas. Nors sukurtas jau baroko epochos apyaušryje, šis meninis audinys atspindi renesanso ir manierizmo bruožus.

Taigi šio gobeleno stilistika yra artima garsiosios Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos, kuri puošė ir Lietuvos valdovų rūmus, audinių meninei išraiškai.

Anot specialistų, įsigyto audinio itin aukštas meninis lygis bei tuo metu labai populiari istorinė tema leidžia teigti, jog šis gobelenas galės papuošti vieną iškilmingiausių atkuriamų Valdovų rūmų salių reprezentaciniame trečiajame aukšte. Šis gobelenas taip pat yra beveik 50 metų senesnis, nei iki šiol Lietuvoje turėti šios rūšies ankstyviausieji senieji meniniai audiniai.