Kine – vyrų klystkeliai

Kine – vyrų klystkeliai

Kadrai iš amerikiečių režisierius Aleksandro Peino filmo “Klystkeliai” (2004), gavusio „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų.

Žydrūnas Drungilas

Amerikiečių režisierius Aleksandras Peinas (Alexander Payne) apie savo filmą “Klystkeliai” (2004), kuris gavo „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų, yra pasakęs: “Norėčiau, kad visi mano filmai priklausytų man. Yra nemažai žiūrovų, kuriems artimi rimti filmai: lėtesni, labiau atidesni, žmogiškesni, ir tokie filmai nusipelno būti statomi. Dėl to ir noriu, kad “Klystkeliams” pasisektų, kad šis filmas paskatintų kitus režisierius”.

Grįžta prie „mažo žmogaus”

Tokią A.Peino ištarmę būtų galima suprasti kaip siūlymą sugrįžti režisieriams prie autorinio kino, kuris, beje, randa vis daugiau žiūrovų pačioje Amerikoje ir varžosi dėl „Oskarų“ kartu su 3D (tridimensiniais), tačiau vienplaniais vienos dimensijos filmais.

Panašu, kad A.Peinui yra artimesnis taip vadinamasis “indie”, arba nepriklausomas, kinas, kuris nebūtinai reiškia kažką labai egzotiško ar revoliucingo. Toks kinas paprastai stengiasi vengti holivudinių klišių (žinoma, ne visada sėkmingai) ir superherojų: tokio filmo dimensijų reikėtų ieškoti personažuose ir scenarijuje, vizualiniame pasakojime, o ne specialiuose efektuose. Dažnai režisierius turi tenkintis nedideliu filmo biudžetu, rinktis aktorius – ne žvaigždes, ir džiaugtis (arba liūdėti) nepriklausydamas nuo didžiųjų Holivudo kino fabrikų ir jų prodiuserių užsakymų.

Apskritai Amerikos kinematografe galima pastebėti tendenciją sugrįžti prie “mažo žmogaus” temų, prie jo neurozių, depresijų, demitologizuojant herojų ir “amerikietiškas grožybes”, labiau akcentuojant scenarijų, gilinantis į vaidybą, o ne į “marketinginį produktą”. Šių tendencijų atsiradimą ir galų gale dokumentikos išpopuliarėjimą galima būtų grįsti socialinių ir politinių temų aktualėjimu, kai labai svarbi tampa individo problema globalioje visuomenėje, paaštrėjusios identiteto krizės ir asmeninės dramos.

Lietuvoje atvirkščiai – būtent su kinu susiję įvykiai ir ženklai rodo (“Lietuvos” kino teatro uždarymo batalijos ir protesto akcijos, Che Guevaros portretas Vilniaus „Kino pavasaryje“), kad kinas savaime jau turi protesto dvasios, kuri paskatins arba bent prisidės prie socialinių ir visuomeninių pokyčių Lietuvoje. Tačiau šis straipsnis ne apie tai.

Dionisiška ir apoloniška

Lietuvoje amerikiečių režisierius A.Peinas turėtų būti žinomas kaip filmo “Apie Šmitą” režisierius (o galbūt ir iš jo ankstesnių filmų “Pilietis Rutas” ir “Rinkimai”), kuriame vieną savo geriausių vaidmenų suvaidino Džekas Nikolsonas. Tai filmas apie priešpensinės krizės ištiktą šešiasdešimtmetį vyriškį, suvokusį, kad visas jo gyvenimas nuėjo veltui.

Šiuo metu klaipėdiečiai gali pamatyti naujausią A.Peino filmą “Klystkeliai”, kurio akiratyje – taip pat vyrų (šiuokart vidutinio amžiaus) krizės. Tačiau filmas neturėtų nuteikti labai rimtai, nes tai – vis dėlto komedija. Filme pasakojama istorija paprasta: du koledžo laikų draugai išsiruošia savaitei į Pietų Kalifornijos vyno slėnį švęsti vieno iš jų paskutines viengungiško gyvenimo dienas. Jei vienam iš jų ši kelionė yra trumpas atokvėpis laukiant leidėjo skambučio, antrajam tai – noras bent laikinai “atsijungti” nuo netrukus laukiančių vedybų.

Tačiau ši kelionė, turinti būti atsipalaidavimu, ragaujant įvairių rūšių vyną, žaidžiant golfą, iš tikrųjų pasirodo esanti tikras jų ego išbandymas. Mailzas, mokytojas ir nenusisekęs rašytojas, kurio romanų nespausdina, neseniai išsiskyręs su žmona, depresuotas, tačiau dievinantis vynus ir žinantis kiekvieno jų skonį ir vertę, iš pažiūros labai skiriasi nuo lengvabūdiško mergišiaus serialų aktoriaus Džeko, kuris dėl vyno skonio nesijaudina – jam visi vynai vienodi. Tarp savo kelionių iš vieno vyno fabriko į kitą jie susitinka Mailzo pažįstamą liūdnų akių padavėją Mają ir susipažįsta su vyninėje dirbančia Stefani, su kuria Džekas iš karto pradeda romaną. Ir ne tik užmezga romaną, bet ir nori atkelti savo vestuvių datą. Mailzui, neišlipančiam iš savo nusivylimų duobės, yra nepalyginamai sunkiau pradėti naujus santykius su moterimi, o tuo labiau suprasti savo chaotišką ir gyvybingą bičiulį. Dionisiška ir apoloniška – šių personažų natūros labiausiai ir atsiskleidžia jų santykiuose su moterimis, čia susipriešinant, čia bandant padėti vienas kitam.

Vynas virsta metafora

Vynas, vyno ir vynuogių rūšys filme “Klystkeliai” prašyte prašosi į metaforas. A.Peino ir Dž.Teiloro scenarijus, parašytas pagal R.Piketo romaną, yra puikus dviplanio rašymo pavyzdys. Filme daugelis pokalbių apie vyną, gana informatyvių, iš tikrųjų susisieja su giliomis emocinėmis personažų problemomis ir būtent apibūdina labiau pačius personažus nei vyną. Vienoje iš režisūriškai subtiliausių scenų Mailzas, sėdėdamas verandoje su Maja ir emociškai kone beatsiveriantis jai, staiga pradeda pasakoti apie savo mėgstamiausią vyno rūšį Pinot, kurio vynuogių rūšis yra “plona odele, temperamentinga” ir kuri reikalauja daug priežiūros ir kantrybės, – tokiu būdu tarsi kalbėdamas apie save. Šią sceną stebėdamas žiūrovas neabejoja, kodėl Mailzas identifikuojasi su Pinot vynuogių rūšimi.

Režisierius A.Peinas yra atidus kiekvienai filmo detalei. Neperspausdamas emocinių jo akcentų, jis leidžia istorijai įgauti savo kvėpavimą ir suteikia žiūrovui galimybę pajusti ilgesingą filmo, kuris pagal žanrą artimiausias būtų komedijai, tėkmę. Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Polas Giamatis ir Tomas Heidenas Čerčas, ir nebūdami pirmo ryškumo žvaigždės, subtiliai, kiekvienu judesiu, krustelėjimu įkūnija savo vaidinamus personažus ir tokiu būdu neleidžia net suabejoti, kad kas nors kitas galėtų geriau atlikti jų vaidmenis. “Klystkeliai” yra geras personažų studijos filmo pavyzdys, nes yra įdomus ne tuo, ką vaizduoja, o kaip tai daro.

Galbūt, jei dabar rinkčiausi vyną, tai, ko gero, pasirinkčiau Pinot Noir, kaip padarė ir daugelis amerikiečių, pažiūrėję filmą “Klystkeliai”.

Beje, šis filmas rodomas “Žemaitijos” kino teatre.

„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

„(Ne)Lygiųjų bendravimas“ nutiesė tiltą iš Berlyno į Lietuvą

Klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais, supažindino juos su teatro kalba, kartu ieškojo gyvenimo poezijos ir bendravimo džiaugsmo.

Dešimt birželio dienų Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) vyko tarptautinio integracinio projekto „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ antrasis turas, kurio užsiėmimus vedė Klaipėdos „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka.

Projektas prasidėjo kovo mėnesį Berlyne Vokietijoje ir po dviejų mėnesių persikėlė į Lietuvą. Jo iniciatorius – R.Bošo fondas, projekto vadovas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadybininkas Nerijus Grigas-Pluhar, o vykdytojai – klaipėdietis režisierius ir aktorius Benas Šarka bei dvidešimt aklų ir silpnaregių jaunų žmonių iš Vokietijos ir Lietuvos.

Pasak N.Grigo-Pluhar, tarptautinis integracinis projektas „(Ne) Lygiųjų bendravimas“ skirtas aklųjų ir žmonių su regėjimo negalia integravimui į visuomenę. Jame dalyvavo 14-20 metų jaunuoliai. „Benas juos „įvedė į teatrą“, pamokė tarsi iš nieko kurti muziką, stengėsi išjudinti, kad jie truputėlį daugiau savimi pasitikėtų. Atrodo, jam tai pavyko. Berlyniečiai ir lietuviai iš LASUC ir Vilniaus licėjaus pamažu rado bendrą kalbą. Jiems padėjo teatriniai trenažai, bendromis jėgomis kuriamo performanso repeticijos, pokalbiai kartu kepant blynus, ekskursijos. Projektui baigiantis ir aklieji, ir silpnaregiai, ir gerai matantys žmonės bendravo puikiai“, – pasakojo projekto vadovas. Anot jo, didelį įspūdį dalyviams paliko išvykos į Trakus, Klaipėdos skulptūrų parką, pasivaikščiojimai Nidoje po kopas. Ilgai jų atmintyje išliks viešnagė Jūrų muziejuje ir delfinariume, kur aklieji ir silpnaregiai galėjo rankomis liesti delfinus, pažaisti su jais.

Birželio 12-ąją Vilniaus „Meno forte“ tarptautinis integracinis projektas „(Ne)Lygiųjų bendravimas“ pristatė savo „sceninį produktą“, paruoštą per du dešimtadienius Berlyne ir Vilniuje. Jame dominavo garsų teatras. „Mintis be vaizdų galiu sunkiai įsivaizduoti, bet net keista, kokį vaidmenį šiuo atveju gali atlikti garsai, – stebėjosi B.Šarka, dirbdamas su aklaisiais ir silpnaregiais jaunuoliais. – Garsas šiame projekte turi ypatingą reikšmę, jį dalyviai kūrė įvairiausiais būdais – balso stygomis ir su daiktais…“ Performansas patiko ir patiems dalyviams, ir publikai.

Projekto organizatoriai ketina jį kitąmet pratęsti, į „(Ne) Lygiųjų bendravimą“ įtraukdami ir pedagogus.

„Klaipėdos“ inf.

Miestas ir tuštuma

Miestas ir tuštuma

Scenos iš premjerinio OKT spektaklio „Miestas“ pagal J. Griškoveco pjesę (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas). Viršuje – A. Dapšys (Tėvas), apačioje – S. Mykolaitis (Sergejus).

Gitana Gugevičiūtė

Bemąstant apie OKT Klaipėdoje rodytą spektaklį „Miestas“ pagal J. Griškoveco pjesę (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas), žurnale „Kultūros barai“ (2005, nr. 5, p. 40-41) išspausdinta A. Braškytės recenzija „Kito miesto nebūna“, kuri, būdama išsami, lėmė šio tekstuko fragmentišką pobūdį, paskatino atkreipti dėmesį į kažką galbūt šalia spektaklio…

Atsiduria „stotelėje”

J. Griškovecas tam tikrai lietuvių žiūrovų daliai gana gerai pažįstamas iš jo pasirodymų „Ribos” festivalyje Klaipėdoje, „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje. Monospektakliai „Kaip aš suvalgiau šunį“, „Tuo pačiu metu“, „Dreidnautai“ aktualizavo J. Griškoveco – „naujojo Rusijos sentimentalisto“, žmogaus – teatro (aktoriaus, dramaturgo, režisieriaus), teatro bardo – mitą. Šio universalaus kūrėjo prozos ir dramaturgijos veikėjai – eiliniai, vidurinės klasės žmonės, kurie kalba apie kasdienius reikalus, svajoja; tai jų dramos ir komedijos, kylančios kasdieniame gyvenime; bandymas susipažinti su daiktų ir reiškinių esme, kurią suvokus atsiveria egzistencinės tuštumos.

Paties J. Griškoveco vaidinami spektakliai primena savotiškus performansus, siekiančius atkurti tikroviškumo jausmą ir kai kada sukuriančius hiperrealybę (N. Šatkauskienės terminas). Tuo tarpu S. Mykolaitis realybę bando universalizuoti, susisteminti, metaforizuoti: taip jo kuriamas personažas Sergejus atsiduria „stotelėje“ (joje mąsto, gyvena, konfliktuoja) – laikinumo, nestabilumo erdvėje, filosofiniame lygyje (palyginimui: Rygos dramos teatras šią pjesę pastatė tikrame daugiabučio namo bute).

„Pagerino” tekstą

J. Vilūnaitė (Tania) ir S. Mykolaitis (Sergejus) Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš OKT archyvo

Viskas yra „stotelė“: ir šeima, ir darbas, ir pašnekesiai virtuvėje „prie butelaičio“. Kiekvienam pažįstamas beprasmybės pojūtis ir permainų poreikis pagrindinį spektaklio veikėją tarytum užvaldo – taip jis tampa išskirtinis. Suprasdamas, kad ir kiti supranta savo beprasmišką buvimą, Sergejus bando susivokti, kaip su tuo gyventi. Intensyviai mąstydamas tikisi ir „ieško“ – iš tikrųjų jis sėdi vienoje vietoje (ant suolelio, su kostiumu ir striuke – amžinai klajojantis žydas Ahasferas). Pakilęs nuo suolelio (pajudėjęs iš stotelės), jis miršta – Sergijų nužudo taksistas (akt. R. Saladžius), kuris pjesėje yra viso labo bambeklis, spektaklyje tapęs žudiku.

A. Braškytė teigia, kad personažas „nužudomas“ antrojo spektaklio režisieriaus – O. Koršunovo – valia ir įžvelgia, kad sprendimas galėtų būti padiktuotas tokių spektaklių praktikavimo inercijos. Tampa aišku, kodėl spektaklio pabaiga atrodo savotiškai pritempta, nederanti su pjesės lyrinėmis realistinėmis intonacijomis: režisierius O. Koršunovas eilinį kartą „pagerino“ netobulą dramaturgo tekstą.

Grasina nuoboduliu

S. Mykolaitis – režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – neslepia žavėjimosi pjesės autoriumi, bet geba išlikti budrus: „Griškovecas yra unikumas, labai organiškas žmogus, labai švarus, artimas, labai nemeluojantis, tyras ir keistas, ir visoks. Tačiau yra vienas „bet“. Aktorystėje aš vertinu kitimą, ir sau tokius kriterijus keliu. Griškovecas – nuostabus, bet kiek ilgai? Čia yra klausimas. Pastebėjau, kad šitoj pjesėj jis pats ironizuoja savo nesugebėjimą keistis“.

Spektaklyje „Miestas“ tariamos frazės jau daug sykių girdėtos, situacijos – matytos, problemos – akcentuotos ir tai grasina nuoboduliu. Šis spektaklis – kažkoks slogutis, kažkokia būsena („sielos remontas“, restauracija), uždangstyta polietileno plėvelėmis, nutaškytomis baltais dažais (spektaklio scenografas – M. Jacovskis)… Stotelė (Sergejaus gyvenimas) irgi nubalinta kalkėmis. Visa iliustruoja laikinumą, vientisumą, sąryšingumą. Aplinka keičiasi tiek, kiek į permainas nurodo veikėjai.

S. Mykolaitis dienoraštinę pjesės formą paverčia sceniniu dienoraščiu, kurio puslapiuose šmėkščioja Sergejaus žmonos Tanios (akt. J. Vilūnaitė), Tėvo (akt. A. Dapšys), Maksimo (akt. A. Dainavičius) gyvenimai. Tania, Maksimas, Tėvas – tai personažai, pažadinantys žiūrovą iš meditatyvaus letargo, emocijas reiškiantys ir gestais, ir mimika, kitokie, t.y. gyvenantys (kad ir su sunkia beprasmybės našta). Kita vertus, jų vaidmenys gimsta tarytum „iš oro“ – tai epizodiniai veikėjai būties akimirkoje, vadinamoje spektakliu.

Įsimena atmosfera

Kurdamas vaidmenį paprasčiausiu keliu nuėjo A. Dainavičius. Jo Maksimas – tai šaržuotas neišsilavinusio, stačiokiško, prastų manierų žmogaus paveikslas. Kaip ten bebūtų, tokie vaidmenys žiūrovui patrauklūs dėl ryškumo, aktyvumo, atpažįstamumo, aiškumo. Jie – tiesioginė injekcija į žiūrovo sąmonę.

Kas kita J. Vilūnaitės vaidinama Tania – nuosekli, kasdieniška, reali ir tuo pat metu dvasinga moteris, šmėkščiojanti Segejaus pašonėje. Gal dėl pasirodymų fragmentiškumo jos vaidmens epizodai tarpusavyje nelygiaverčiai.

Panašiai nutinka ir A. Dapšio vaidinamam Tėvui: aktorius, regisi, per aukštai užsikėlė emocinę kartelę – iki savo retorikos viršūnę iliustruojančio klausimo „Ta-i-i-p?!!!“ jis nepriauga, todėl forsuoja.

Atmintyje išlieka pati spektaklio atmosfera ir neišsimušantis iš aiškių vėžių, tolygiai konstruojamas spektaklio veiksmas, virš kurio nuo pat pradžių tvyro nuojauta, kad atsitiks kažkas negera.

O kai atsitinka, – kai taksistas Sergejų nuduria, apiplėšia; kai pusiau apšviestame langelyje Tanios veidas pasakoja apie prisijaukintus daiktus; kai į stotelę atvažiuoja miniatiūrinis autobusas, – pasigendi jungiamosios grandies tarp „vykusio“ ir „įvykusio“.

Išeini nešinas tuštuma…

Prano Domšaičio paveikslai eksponuojami parodoje Dachau

Prano Domšaičio paveikslai eksponuojami parodoje Dachau

Vienas iš Prano Domšaičio paveikslų – „Žvejų valtys“ (1935), – eksponuojamų parodoje Dachau.

Kristina Jokubavičienė

Birželio 19 dieną Dachau paveikslų galerijoje (Vokietija) atidaryta pa-roda “Europos dailininkų kolonijos svečiuojasi Dachau”, kurioje atstovaujamos dvidešimt aštuonios Europoje veikusios arba tebeveikiančios dailininkų kolonijos.

Parodoje eksponuojami trys tapytojo Prano Domšaičio peizažai iš šio dailininko vardu pavadintos paveikslų galerijos Klaipėdoje. Jie atstovauja Nidos ir Mažųjų Kuršių dailininkų kolonijoms. Nuo Prano Domšaičio kūrybinio palikimo sugrįžimo į Lietuvą ir dailininko paveikslų galerijos atidarymo Klaipėdoje 2001 metais tai jau antras jo kūrybos pristatymas tarptautiniu mastu. 2004-aisiais Prano Domšaičio tapybos paroda buvo surengta taip pat Vokietijoje, Diuseldorfe.

Atgijo menų miestas

Dachau šiandien dažniausiai asocijuojasi su baisiuoju teroro faktu, nacionalsocialistų įrengta koncentracijos stovykla. Mažiau plačiajai visuomenei yra žinoma apie kitą šio seno miesto, šiemet švenčiančio 1200 metų jubiliejų, įžymybę – garsiąją dailininkų koloniją, veikusią iki Pirmojo pasaulinio karo ir visada minimą kartu su kitomis dailininkų kūrybos vietomis Europoje: Vorpsvede, Murnau, Arenshopu, Nida, Skagenu ir kitomis.

XIX a. Dachau garsėjo kaip menų miestas, manoma, kad kas dešimtas jo gyventojas buvo tapytojas. Romantiškos viduramžiais dvelkiančios gatvelės, vaizdingos apylinkės traukte traukė menininkus. Dachau buvo reikšmingas dailininkų kūrybos centras.

Ši pulsuojanti kūrybinė veikla atgaivinta po karo, XX a. antroje pusėje. Šiandien Dachau rasime daugybę vadinamųjų “dailininkų namų”, ateljė, galerijų, nuolat vyksta parodos, kasmet rengiamos įspūdingos miesto šventės.

Slėpėsi nuo civilizacijos

Dailininkų kolonijos – unikalus reiškinys, kurio pradžia siekia XIX a. vidurį, kai visos Europos dailininkai, slėpdamiesi nuo civilizacijos, pasaulio materializmo, inspiracijų kūrybai pradėjo ieškoti toliau nuo sparčiai augančių miestų, kaimo vietovėse, pirma-pradėje gamtoje. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvendavo ir kurdavo. Vienos iš garsiausių ikikarinėje Europoje Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojas Ernstas Molenhaueris rašė: “Nida buvo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio”.

Paplito visoje Europoje

Dailininkų kūrybos centrai, paplitę Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kituose kraštuose, sudarė ypatingą kultūrinę terpę. Kai kuriuose iš jų senosios tradicijos tęsiamos. Pastaruoju metu dailininkų kūrybos centrais vis labiau domimasi, o jų istoriją tyrinėja ir veiklą koordinuoja “EuroArt”, Europos dailininkų kolonijų susivienijimas.

2001-2002 metais šį dailės ir kultūros istorijos fenomeną apibendrino Germanų nacionalinio muziejaus Niurnberge surengta didžiulė paroda “Dailininkų kolonijos Europoje”.

Domisi ir Lietuvoje

Dailininkų kolonijų problematika domimasi ir Lietuvoje. Šiemet rugsėjo mėnesį Prano Domšaičio galerijoje vyks tarptautinė konferencija “Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje”, kuri su-burs tyrinėtojus iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, Švedijos, Lietuvos.

Prasmingai Nidos dailininkų kolonijos atminimą įkūnija jau dešimt vasarų vykstantis tarptautinis “Nidos pleneras”, kurio pa- roda papildys konferenciją ir pratęs dialogą apie tradicijų tęstinumą.

Kolonijose tapyti peizažai

Dachau muziejų ir galerijų susivienijimo, “EuroArt” nario, iniciatyva surengta paroda leidžia dar kartą apžvelgti dailininkų kolonijų patirtį peizažo srityje. Pa-rodoje atstovaujamas ir seniausias dailininkų kūrybos centras, veikęs XIX a. vid. Barbizono kaime, ir kitos vėlesnės dailininkų kolonijos. Jos geografiškai kartais gana tolimos, atspindinčios skirtingas kultūrines tradicijas ir kartu turinčios daug bendrumų, pasireiškiančių ypatingoje peizažinės tapybos nuotaikoje, motyvų pasirinkime ir spalvų skambėjime.

Italijos antikvariatuose nupirkti gobelenai puoš Valdovų rūmus

Italijos antikvariatuose nupirkti gobelenai puoš Valdovų rūmus

Rita BOČIULYTĖ

Valdovų rūmų paramos fondas Italijos antikvariatuose įsigijo du unikalius, seniausius šiandien Lietuvoje esančius gobelenus atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Ištyrė keli ekspertai

Šiuo metu abu unikalūs XVI a. pradžios bei XVI–XVII a. sandūros Valdovų rūmams įsigyti meniniai audiniai yra Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, kur antras mėnuo tiriami, valomi bei rengiami eksponavimui.

Lietuvos visuomenė bei Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai, už kurių suaukotas lėšas abu gobelenai yra įsigyti, šiais vertingais dailės kūriniais netrukus galės pasigėrėti Taikomosios dailės muziejuje, kuriame liepos 6-ąją greta atnaujinamos Valdovų rūmų radinių parodos bus įrengta ir atkuriamiems rūmams įsigytų ar dovanojamų vertybių ekspozicija.

Abiejų gobelenų ekspertizę Valdovų rūmų paramos fondo iniciatyva atliko menotyrininkė, žymiausia Lietuvos senųjų audinių tyrinėtoja, Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Ieva Kuizinienė, taip pat italų menotyrininkas, garsus Italijos ir kitų Vakarų Europos kraštų senųjų meninių audinių kolekcijų, žymiausių senųjų audyklų tyrinėtojas, Milane gyvenantis profesorius dr. Nelo Fortis Grazinis bei kolekcininkas dr. Lučianas Koenas.

Kadaise priklausė karaliui

Pirmasis kūrinys – tai Flandrijos Tournai miesto garsiųjų Žano Grenjė ir Arnoldo Puasonjė dirbtuvių apie 1515–1520 m. išaustas gobelenas, priklausantis „Dramblių eisenos“ serijai. Nors įsigytas gobelenas yra kažkada padalinto didesnio audinio fragmentas (2,2 m x 1,3 m), jis yra palyginti gerai išlikęs, o pavaizduota tema kuria išbaigtos scenos įspūdį. Anot dr. N. Forčio Grazinio, Lietuvos valdovų rūmams įsigytas audinys yra greičiausiai Portugalijos karaliaus rinkiniui priklausiusio gobeleno fragmentas. Tai labai aukšto meninio lygio, garsių ir labai produktyvių Flandrijos dirbtuvių sukurtas senasis audinys, retas savo chronologija ir stilistika, atspindintis dar vėlyvosios gotikos menines formas.

Šis gobelenas kaip tik atitinka Žygimanto Senojo valdymo chronologiją, o iš rašytinių šaltinių žinoma, jog jau Žygimantas Senasis XVI a. pradžioje buvo įsigijęs kaip tik Flandrijoje nuaustų gobelenų, kurie neabejotinai puošė ir Valdovų rūmų Vilniuje sales.

Įsigytas unikalus gobelenas yra beveik 150 metų ankstyvesnis už pačius seniausius iki šiol Lietuvoje saugotus senuosius meninius audinius. Kaimyninėje Lenkijoje šio laikotarpio gobelenų taip pat yra vos keli.

Vertas iškilmių salės

Antrasis Valdovų rūmų paramos fondo įsigytas audinys yra XVI a. pab. – XVII a. pr. nenustatytoje Briuselio (Flandrija) manufaktūroje išaustas gobelenas „Scena iš Aleksandro Didžiojo vestuvių“. Nesignuoto gobeleno autorių meistriškumas, aukštas atlikimo meninis lygis, anot prof. N. Forčio Grazinio, leidžia manyti, jog šis senasis meninis audinys yra sukurtas vienose garsiausių XVI–XVII a. sandūros Briuselio manufaktūrų. Gobeleno kartonas nupieštas pagal garsaus Nyderlandų dailininko ir graverio Maerteno de Voso (apie 1532–1580) pavyzdį. Beje, manoma, jog pagal šio dailininko piešinį yra nutapytas ir garsusis Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslas.

Gobelenas įspūdingų matmenų (3,5 m x 3,5 m), tiesa, buvo pažeistas, bet labai meistriškai restauruotas. Nors sukurtas jau baroko epochos apyaušryje, šis meninis audinys atspindi renesanso ir manierizmo bruožus.

Taigi šio gobeleno stilistika yra artima garsiosios Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos, kuri puošė ir Lietuvos valdovų rūmus, audinių meninei išraiškai.

Anot specialistų, įsigyto audinio itin aukštas meninis lygis bei tuo metu labai populiari istorinė tema leidžia teigti, jog šis gobelenas galės papuošti vieną iškilmingiausių atkuriamų Valdovų rūmų salių reprezentaciniame trečiajame aukšte. Šis gobelenas taip pat yra beveik 50 metų senesnis, nei iki šiol Lietuvoje turėti šios rūšies ankstyviausieji senieji meniniai audiniai.

Vilniuje vyksta 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Vilniuje vyksta 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Rita BOČIULYTĖ

Birželio 27-ąją Vilniuje prasidėjo 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, vyksianti iki rugpjūčio 11-osios. Ji rengiama sostinėje kaip reprezentacinė Lietuvos šiuolaikinės dailės apžvalga, kurioje dalyvauja menininkai iš visos Lietuvos. Pakviesti ir keli klaipėdiečiai.

Kuratorius – iš Lenkijos

Kvadrienalėje pristatomi ir pripažintų dailininkų, ir debiutuojančių menininkų kūriniai, rodomi reikšmingiausi paskutinių ketverių metų 79-ių autorių darbai bei specialiai šiam renginiui sukurti projektai.

Svarbus renginio aspektas – suaktyvinti Lietuvos kultūros plėtrą ir propagavimą, viešinti nacionalinį meną pasaulyje. Todėl parodos kuratoriumi pakviestas garsus dailėtyrininkas iš Varšuvos Kšištofas Stanislavskis, kuris yra rengęs daug šiuolaikinio meno parodų užsienyje ir puikiai susipažinęs su Lietuvos šiuolaikinės dailės situacija.

Su įžymybėmis

Pagrindinė kvadrienalės paroda vakar atidaryta Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje. Parodoje ŠMC dalyvauja garsūs pasaulyje mūsų menininkai – Vladimiras Tarasovas, Stasys Eidrigevičius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai – Robertas Antinis, Adomas Jacovskis, Augustinas Savickas ir kiti.

ŠMC eksponuojami ir klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotopeizažai bei LDS Klaipėdos skyriaus nario telšiškio dailininko Vytauto Mockaičio metalo plastikos objektai.

Galerijose ir stotyse

Ekspoziciją ŠMC lydi parodos prestižinėse Vilniaus dailės galerijose “Arka”, “Lietuvos aidas”, “Vartai” ir kitose bei meno projektai viešosiose erdvėse: Vilniaus geležinkelio ir autobusų stotyse bei Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Mat renginys skiriamas ne tik meno žinovams bei menininkams profesionalams, bet ir plačiajai visuomenei, užsienio turistams.

Šiuo metu kvadrienalės parodoje “Arkos” galerijoje galima pamatyti ir klaipėdiečio dailininko Anatolijaus Klemencovo darbų seriją “Sava Japonija” (fotospauda ant emalio). Kito klaipėdiečio – tapytojo Virginijaus Viningo drobės iš ciklo sakraline tema eksponuojamos kvadrienalės projekte, pirmadienį pristatytame Vilniaus geležinkelio stotyje.

Šiandien ir…

Lietuvos šiuolaikinė dailė užtvindė sostinės parodų sales. Vakar LDS galerija Kaune “Meno parkas” pristatė ekspoziciją “Žvilgsnis į Kauno meną” Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2).

Šiandien kvadrienalės skulptūros paroda “Metamorfozės” ir paroda “Odos menas” atidaromos Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11), juvelyrikos paroda – “Meno nišos” galerijoje (J.Basanavičiaus g. 1/13), o “Lietuvos aido” galerijoje (Žemaitijos g. 11) bus pristatyta knyga “Kazimiera Zimblytė (Kazė). Dienoraščiai, piešiniai”.

…rytoj tęsis

Rytoj – kvadrienalės parodos “Laikas stikle” vernisažas Vilniaus “Vitražo manufaktūroje” (Stiklių g. 6), keramikos parodos atidarymas Amatų gildijoje (Pranciškonų g. 6), “Vartų” galerijos projekto “Kitos erdvės” pristatymas Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30) ir Augustino Savicko tapybos parodos atidarymas Savicko paveikslų galerijoje (Vilniaus g. 14).

Pirmąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę remia Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas bei Lietuvos geležinkeliai. Renginio organizatorė – Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS), šiemet švenčianti savo 70-metį.

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Rytas JURGELIS. Pilka diena birželyje. 2005 m. Aliejus, drobė, 90×86 cm. Dariaus VAIČEKAUSKO fotoreprodukcija

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Birželio mėnesį Šventojoje vyko sveikatos centro „Energetikas“ surengtas skulptorių simpoziumas „Šventasis Provansas“. Jo dalyvių sukurtos skulptūros įkurdintos po atviru dangumi Kuršių tako pradžioje, kur per keletą metų turėtų išaugti skulptūrų parkas.

Į pirmąjį „Šventojo Provanso” simpoziumą buvo pakviesti keturi vilniečiai skulptoriai, kurie dvidešimt dienų pajūryje kalė, gręžė, pjaustė ir šlifavo akmenį. Birželio 24-ąją įvyko oficialus renginio uždarymas ir skulptorių darbų pristatymas. Kiekvienas simpoziumo dalyvis sukūrė po vieną skulptūrą iš granito: A.Ališanka – “Stalą medžiui”, G.Piekuras – “Indą”, S.Juraška – “Augantį akmenį”, K. Venclovas – “Ciute”. Kūriniai eksponuojami prie sveikatos centro “Energetikas” (Kuršių tako g. 1).

Simpoziumas Šventojoje menininkams sudarė sąlygas susitikti ir meno kalba išsakyti savo mintis bei idėjas, palikti kultūros ženklą šioje unikalioje vietoje. “Intensyvus simpoziumo meninės kūrybos procesas šiai geografinei vietai suteikė unikalumo, atspindėjo turtingą regiono istorinę patirtį bei prisidėjo prie jo kultūros plėtros”, – tvirtino šio renginio organizatorius, sveikatos centro „Energetikas“ vadybininkas Valdas Kmita.

Rengėjų teigimu, “Šventasis Provansas” – tęstinis projektas. Šių metu simpoziumas yra tik pirmoji jo dalis, antroji bus kitąmet. “Mes norime sukurti mielą ir gražų skulptūrų parkelį, kasmet jį pa-pildydami bent keliomis naujomis skulptūromis”, – sakė V. Kmita.

„Klaipėdos“ inf.

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

R.Jurgelio “Ružava suknelė”.

Ignas Kazakevičius

…Juos mylėjo jų žmonos, konditerės, motina gamta, ledų pardavėjos, galerininkės, galbūt netgi studentės baltomis kojinaitėmis. Ir kuždėjo jiems žodžius apie motyvaciją ir motyvą, apie tai, kas yra fantazija ir kada reikia gerti aperityvą. Ir laikas sustūmė juos į kvadratą. 44. Kampai keturi, linijos keturios ir kraštinės. Taip be galo teisinga. Ir tobula. Na, beveik kaip Turino drobulė (čia tapytojams). Kaip Nefertitės koralai (juvelyrams), kaip sterblė koalai (Remigijui).

…Ir bėga tas laikas – ne-at-gręžtinai. O mes atsiverkime menui nūnai…

Nūnai pas Barotį galerijoje vyksta gerai mums pažįstamų autorių paroda. Ryčio Martinionio, Vido Bizausko, Ryto Jurgelio ir Remigijaus Treigio. Kvartetas. Be salto, salsos ir be piruetų. Tiesiog kaip skautų sueiga pievoje gėlėtoj.

Visiems gimtadieniai. Visiems po keturiasdešimt ketverius. Visi primena apie save savo kūriniais.

Ieškant kampo

R.Treigio “Obuoliai II”.

Tai koks gi yra šios parodos kampas ir galėtų būti šios recenzijos kampas? Dailininkas pasirenka kampą pristatydamas save. Menotyrininkas taip pat renkasi kampą rašydamas apie parodą. Koks gi manasis kampas? Anksčiau imdavau interviu iš menininkų. Idant jie atskleistų tai, ką yra sugalvoję (ir po kūrinių paviršiumi paslėpę). Papasakotų plačiau apie kūrybines kančias ir kelią parodoje matomo kūrinio linkui. Ilgainiui pabodo, nes vis dažniau išgirsdavau – frazes iš serijos „aš nemoku kalbėti, tegul kalba darbai ir panašiai“…

Tai reiškia, jog dailininkas sutinka su bet kokia reakcija į jo kūrinius.

Tai ir nebeimu interviu…

Sakysit, o gal autoriai būtų ką nors tarę? Na, ką nors tokio, kas atvertų ir leistų jų sielų gelmes išmatuoti sieksniais ir kalibrais, haiku ir verlibrais?

Bet juk skaitau žurnalistų apžvalgas apie minėtos ketveriukės kūrybą miesto laikraščiuose. Užeinu pažiūrėti. (Vis į tą pačią Baroti galeriją.) Nieko naujo.

R. Martinionio “Medituojantis su muzikuojančiu”. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotraukos

Tai ir nebeimu interviu.

Kita vertus, kai matai tą patį ir nejubiliejinėje parodoje, po to proginėje, net nekyla noras klausti, kas pasikeitė. Anaiptol kyla noras klausti, kam tu tai darai, dailininke? Autoriai vietinėje rinkoje ir taip gerai žinomi. Ir jei galerininkas „turi reikalą“, reikalą ir norą, tai pasirūpins savo reprezentantais. Į vernisažą verta ateiti ir susitikti su autoriumi. Šiaip pabendrauti. Kas nematė, pamatyti… Ar paimti interviu.

Esmę keičia dailininkas

O dabar įsivaizduokime, kad dešimt tokių pačių parodų pamato bemaž dešimt skirtingų kritikų ir apžvalgininkų. Manau, jie parašys maždaug tą patį. Skirtumus lems to ar kito žanro, stiliaus pomėgis, galbūt asmeninė meilės ir simpatijos autoriui dozė. Esmė nepasikeis. Nes esmę keičia ne kritikas, apžvelgdamas parodą. (Jis gali tik pastebėti teigiamas ir neigiamas puses, nukreipti, pasiūlyti, galų gale inicijuoti savo pastebėjimus, kurdamas projektus, stimuliuodamas meno procesą).

Taigi esmę turėtų keisti dailininkas. Ką jis norėjo tais kūriniais pasakyti – pristatyti naują savo kūrybinį etapą, stilistinius pokyčius ar tik naujus savo darbus?.. Mesti iššūkį naujomis idėjomis ar tik pristatyti savo naujus darbus?.. Ar tik pristatyti savo naujus darbus? Ar tik pristatyti? Ar tik naujus? Ar tik darbus? Ar?..

Siūlau apžvelgiant parodą palyginti jos pristatymą su mados kolekcijos pristatymu. Save gerbiantis dizaineris pristato pavasario ir rudens kolekcijas, taigi dusyk per metus. O rinka Lietuvoje vienodai nepalanki, jei palygintume investicijų į parodas ir kolekcijas kaštus. Rinka taršo visus vienodai.

Palaiko formą

Išeitų, jog dailininkai turi daugiau privilegijų savo pačių atžvilgiu? Mat likę autoriai, išskyrus R.Jurgelį, atrodo, šia paroda palaiko formą? Regis, kiti menininkai nori tik būti. O ne išgyventi buvimą jais – t.y. nuolat minti mįsles, kurti tą meninę kūrybinę mitologiją. Kūrinys turi veikti, reaguoti į aplinką, netgi autorių ir save patį joje. Ir priešingai, jis neturėtų būti baigtinis, save patį reprezentuojąs…

Na, R.Treigys – klasikas. Jam – atleistina. Suradęs tobulą siužetą ir formą, menininkas, regis, stabtelėjo. Ir autoriaus koncepcija patapo nepavaldi srūvančiam laikui. Priešingai, laikas tarsi pakluso ir leido save užfiksuoti kūriniuose. Tad objektai, kuriuos įprasmina ir keičia autorius, kažkada buvę realybe, ilgainiui taps istorine vertybe? Kaip ir autoriaus naudojama patikrintų vertybių ir tapimo vertybe sistema, kuri yra saugi ir garantuoja jam kūrybą be paklaidos? Bet galėtų klasikas R.T. nors pabandyti išsiveržti iš šio uždaro pasaulio. Jau ir katalogą išsileido…

V.Bizausko juvelyrikos pateikimas jau savaime blokuoja pažiūrėti gražių, tvarkingų, vartojamų, profesionalių papuošalų įvertinimą. Išeksponuoti faktūriškai aktyvių medžio šakų ir pan. fone, ir taip trapūs daiktai dingsta užuot išryškėję. Dingsta taip pat ir dėl to, jog yra pernelyg teisingi, taisyklingai segmentuoti. Šie apskaičiuotos asimetrijos kūriniai skirti padabinti žmogiškąją kasdienybę, tačiau nėra pritaikyti pabrėžti (realiai papuošti, akcentuoti) žmogaus išskirtinumą kasdienybės simetrijoje.

Vardan ko kuria

Ryškesnės permainos pastebimos nespalvotą savo tapybos versiją pristatančio R.Jurgelio drobėse… Taip, tas pats kvadratėlių formatas – tik pilkai gelsvas, toninis, su keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis ir ovalais. Ir ką gi? Atrodo, jog vienintelės spalvos visame formate pakanka įspūdžiui sukelti. Ir labiau veiksnūs paveikslai esti tie, kuriuose klesti tik viena išraiškos dominantė – pvz., laisvai iš tūbelės išspausto dažo dryžis, dominantė, kuri leidžia visiškai atsiskleisti ir kitoms išraiškos priemonėms (pilkam raibuliuojančiam fonui).

R.Martinionis – taip pat befigūris ir abstrakčiai ornamentinis. Tačiau nuolat naudojama a la metafizinė spalvų gama jau ima atsibosti. Mėlyna, specifinė Martinionio balkšvai persikinė, negyvas bordo dryžis veikia lyg tinkas name, kuriame niekas negyvens. Suprantama. Atmosfera tokia kuriama specialiai. Kaip ir kompozicija, kuri yra nepriekaištinga. Bet… Stinga, oi stinga to, vardan ko kuriami paveikslai. To, kad žmogus pasižiūrėjęs tartų: “Paveikslas”. Prisimenu prieš kelerius metus Klaipėdos parodų rūmuose eksponuotus Martinionio objektus – oranžine spalva grubiai nuteptus dėžių konstruktyvus. Gražu buvo pažiūrėt, kaip tapytų manekenų formos persikelia į realias, sunkias ir negrabias, bet palyginti gyvybingesnes formas.

Kas bus naujo?

Pratęsdamas paieškų temą, turiu paminėti, kad gera tapybos paroda šiuo metu vyksta Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Gerai pažįstami autoriai, tapybos pokyčiai jų pačių plečiamame diapazone. Čeponis įdomus, ir Ridikaitė. Nieko nauja? Globaliniu mastu – taip. Tos pačios ievos ir alyvos, tos pačios pakalnutės ir slyvos mylimos Tėvynės, taip sakant. Tačiau autorių evoliuciją įdomu stebėti. Ir kiekvieną kartą, išvysdamas tas pavardes plakate ar kvietime, galvoji, o kas šį kartą BUS naujo?

Summa summarum, sarkofagams ir piramidėms dar per anksti, nors ir memuariškai gimėte aname tūkstantmetyje… Nusiplaukite grimą. Ano tūkstantmečio. Svarbiausia žinoti, jog viskas tik prasideda. Nuolat. Anno domini 2005.

Nors išnyko iš žemėlapio…

Nors išnyko iš žemėlapio…

Leidykla “Baltos lankos” ką tik išleido Ulos Lachauer (Ulla Lachauer) knygą “Rytprūsiški likimai”.

Į knygą sudėtos Klaipėdoje, Tilžėje ir Mozūrijoje, Gumbinės apskrityje Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių biografijos. Jos daugiau išskirtinės nei tipiškos, tad ne tiek atskleidžia bendrą to krašto žmonių likimą, kiek liudija, kokios skirtingos gali būti tėviškės netekties dramos. Šios labai asmeniškos biografijos koreguoja paplitusią nuomonę, kad tremtis – grupinė patirtis, o milijonų panašaus likimo tremtinių prisiminimai nedaug kuo skiriasi.

Tad kas gi sieja pelkių gyventoją Erdmutę Gerolytę ir nuo vokiečių naikinimo stovyklos išgelbėtą žydų berniuką Beną Grizmacherį? Panelę iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio Aną Becker, po nesėkmingos santuokos tapusią joanite ir dirbusią medicinos seserimi Kuršių nerijoje, ir Rytų Berlyno intelektualą komunistą Volfgangą Budrų? Juos sieja jų gimtasis kraštas – Rytprūsiai, – jau išnykęs iš žemėlapio, ir to krašto netekties patirtis.

Knygos autorė žurnalistė ir kino režisierė Ula Lachauer gimė 1951 metais Alene (Vestfalijoje, Vokietijoje), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją, politinius mokslus. 1994-aisiais pasirodė jos knyga “Tiltai iš Tilžės. Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais”, 1996-aisiais – “Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lenės Grigonytės prisiminimai” (“Baltos lankos”, 2001).

Knygos “Rytprūsiški likimai” leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, jos vertimą į lietuvių kalbą finansavo tarptautinis Gėtės institutas.

“Rytprūsiški likimai” išleisti 2 tūkst. egz. tiražu. “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 19,4 Lt.

„Klaipėdos“ inf.

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

Goda Giedraitytė

Jūros šventės metu – liepos 22-24 dienomis Klaipėdos laivų remonto įmonės ir miesto piliavietės teritorijoje bei senojo tabako fabriko angare vyks menų festivalis “PLArTFORMA”.

Skirtingi – kartu

Jis užgimė akivaizdaus tokio renginio poreikio kontekste, po praėjusiais metais Klaipėdoje kartu su Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centru “Intercult” organizuoto festivalio “SEAS”, apstulbinusio žiūrovų gausa ir kritikos dėmesiu.

Šiemet tai bus šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis “PLArTFORMA”, jungsiantis Lietuvos ir užsienio šalių menininkus, bet organizuojamas pačių klaipėdiečių – menininkų grupės “Žuvies akis” bei partnerių – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro – pastangomis.

Pagrindinė festivalio misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų meno žanrų kūrėjus bei skirtingų regionų ir valstybių meninę patirtį ir saviraišką. Kartu tai ir galimybė atverti naujas kultūrines erdves, kūrybiniais projektais apgyvendinant kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas.

Art + platforma

Šiuos siekius įkūnija ir pats festivalio pavadinimas, jungiantis dviejų lietuvių ir anglų (nuoroda į tarptautinį charakterį) kalbų žodžių kamienus. Jei art visiems žinomas angliškas meno atitikmuo, tai platforma – terminas, dažnai vartojamas uosto aplinkoje. Tuo būdu “PLArTFORMA” tai – simbolinė sąšauka tarp urbanistinės ir kultūrinės aplinkos, nauja erdvė kūrybinei laisvei realizuotis ir pramoninėms industrijoms virsti viešomis erdvėmis.

Kartu tai – įvairiapusio ir daugiašalio kultūrinio bendradarbiavimo projektas, vienintelis tokio pobūdžio renginys ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione.

Paribio zonoje

Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Semantiškai artimi terminai asociatyviai siejami su Lietuvos – kaip Vidurio Europos paribio, Klaipėdos – kaip Lietuvos paribio, paties uosto – kaip savotiško miesto paribio ir jūros bei sausumos sankirtos kategorijomis. Paribio zonai priskirtinas ir pats menas / kūryba, nuolat traktuojama kaip tam tikra ribinė žmogaus veikla, priebėga nuo kasdienybės. O ir pats menininkas juk yra nuolat paribiais keliaujantis klajūnas.

Paribio samprata įkūnijama ir pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia meno sintezė, interakcija tapati laviravimui ties riba, naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į šiųmetiniame festivalyje pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų bei jų grupių programą.

Šiuolaikinis šokis ir teatras

Choreografų flangui “PLArTFORMOJE” atstovaus jungtinė įdomiausių ir originaliausių Lietuvos choreografų programa (inicijuojama Lietuvos šokio informacijos centro) bei vienos garsiausių pasaulyje Roterdamo šokio akademijos (Nyderlandai) absolventų darbų kolekcija. Pastarąją į Lietuvą atsivežti padeda Karališkoji Nyderlandų Ambasada, o tarp kūrėjų savo darbus pristatys ir vienintelė šioje akademijoje studijavusi lietuvaitė – klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė.

Šiuolaikinio teatro pastatymus pristatys dvi Vilniaus institucijos: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (TKIC) kartu su “Cezario grupe” bei “Menų spaustuvė”. Pastaroji Klaipėdoje parodys Aido Giniočio režisuotą spektaklį “Apskritas stalas”, reflektuojantį teatro laboratorijos charakterį. TKIC atveš du Cezario Graužinio darbus: kai kuriems klaipėdiečiams jau pažįstamą, bet kaskart vis iš naujo užburiantį pasakojimą apie savęs ir meilės ieškojimą – vokiečių dramaturgo Rolando Schimelpfenigo pjesę “Arabiška naktis” ir patį naujausią kūrinį, ką tik pristatytą festivalyje “Naujosios dramos akcija’05” Vilniuje – šiuolaikinės britų dramaturgijos lyderio Martino Krimpo pjesę “Pasikėsinimai į ją”. Šis spektaklis – tai bandymas suvokti šiandieninio jauno žmogaus maišto prieš jį supantį pasaulį priežastis ir priemones bei tolimesnis “Cezario grupės” eksperimentas, pagrįstas principu, jog spektaklis vyksta ne scenoje, bet žiūrovų vaizduotėje.

Džiazo improvizacijos ir Benas Šarka

Muzikos žanrui festivalyje atstovaus švedų duetas – Biggi Vinkeloe (saksofonas ir fleita) bei Donaldas Robinsonas (būgnai). Džiazo pasaulyje aukštai vertinami muzikantai, ilgamečiai daugelio džiazo festivalių dalyviai, išleidę ne vieną įrašų plokštelę ir aktyviai bendradarbiaujantys su šokio, teatro, dailės kūrėjais, Klaipėdos klausytojus kerės virtuoziškomis džiazo improvizacijomis.

Netikėtais kūrybiniais rakursais ir eksperimentine dvasia turėtų sužavėti ir žinomas Klaipėdos performansų meistras Benas Šarka, festivalyje pristatysiantis savo naujausią monospektaklį.

Instaliacijos ir kinas

Be to, festivalyje dalyvaus ir šiuolaikinės dailės plastiką eksploatuojantys Lietuvos ir užsienio menininkai. Piliavietės teritorijoje ir senajame pilies bokšte visas tris festivalio dienas bus eksponuojami Arvydo Žalpio (Kaunas), Simo Dūdos (Vilnius), Jurgio Malinausko (Klaipėda) erdviniai objektai ir instaliacijos, o jachtų elingo patalpose – dviejų Vengrijos menininkų – János Sugár ir Hajnal Németh – video-instaliacijos.

Liepos 24-ąją žiūrovai galės pamatyti specialią dešimties trumpametražių filmų programą “Moving North” (pristato “NordScen” ir Šiaurės šalių ministrų taryba). Kiekvienas filmukas – tai atskiras įvairių Skandinavijos šalių kino menininkų pasakojimas apie šokį, tyrinėjant judesio ir erdvės santykius, atskleidžiant kartais humoristišką, kartais vizualiai įtaigų choreografijos polėkį.

Taigi festivalio atidarymas – liepos 22 d. 18.30 val. Bilietus į jo renginius bus galima įsigyti internete ir specialiose bilietai.lt platinimo vietose. Daugiau informacijos apie artėjantį festivalį: www.zuviesakis.lt/PLARTFORMA ir www.eb.lt