Vilniuje vyksta 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Vilniuje vyksta 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Rita BOČIULYTĖ

Birželio 27-ąją Vilniuje prasidėjo 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, vyksianti iki rugpjūčio 11-osios. Ji rengiama sostinėje kaip reprezentacinė Lietuvos šiuolaikinės dailės apžvalga, kurioje dalyvauja menininkai iš visos Lietuvos. Pakviesti ir keli klaipėdiečiai.

Kuratorius – iš Lenkijos

Kvadrienalėje pristatomi ir pripažintų dailininkų, ir debiutuojančių menininkų kūriniai, rodomi reikšmingiausi paskutinių ketverių metų 79-ių autorių darbai bei specialiai šiam renginiui sukurti projektai.

Svarbus renginio aspektas – suaktyvinti Lietuvos kultūros plėtrą ir propagavimą, viešinti nacionalinį meną pasaulyje. Todėl parodos kuratoriumi pakviestas garsus dailėtyrininkas iš Varšuvos Kšištofas Stanislavskis, kuris yra rengęs daug šiuolaikinio meno parodų užsienyje ir puikiai susipažinęs su Lietuvos šiuolaikinės dailės situacija.

Su įžymybėmis

Pagrindinė kvadrienalės paroda vakar atidaryta Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje. Parodoje ŠMC dalyvauja garsūs pasaulyje mūsų menininkai – Vladimiras Tarasovas, Stasys Eidrigevičius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai – Robertas Antinis, Adomas Jacovskis, Augustinas Savickas ir kiti.

ŠMC eksponuojami ir klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotopeizažai bei LDS Klaipėdos skyriaus nario telšiškio dailininko Vytauto Mockaičio metalo plastikos objektai.

Galerijose ir stotyse

Ekspoziciją ŠMC lydi parodos prestižinėse Vilniaus dailės galerijose “Arka”, “Lietuvos aidas”, “Vartai” ir kitose bei meno projektai viešosiose erdvėse: Vilniaus geležinkelio ir autobusų stotyse bei Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Mat renginys skiriamas ne tik meno žinovams bei menininkams profesionalams, bet ir plačiajai visuomenei, užsienio turistams.

Šiuo metu kvadrienalės parodoje “Arkos” galerijoje galima pamatyti ir klaipėdiečio dailininko Anatolijaus Klemencovo darbų seriją “Sava Japonija” (fotospauda ant emalio). Kito klaipėdiečio – tapytojo Virginijaus Viningo drobės iš ciklo sakraline tema eksponuojamos kvadrienalės projekte, pirmadienį pristatytame Vilniaus geležinkelio stotyje.

Šiandien ir…

Lietuvos šiuolaikinė dailė užtvindė sostinės parodų sales. Vakar LDS galerija Kaune “Meno parkas” pristatė ekspoziciją “Žvilgsnis į Kauno meną” Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2).

Šiandien kvadrienalės skulptūros paroda “Metamorfozės” ir paroda “Odos menas” atidaromos Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11), juvelyrikos paroda – “Meno nišos” galerijoje (J.Basanavičiaus g. 1/13), o “Lietuvos aido” galerijoje (Žemaitijos g. 11) bus pristatyta knyga “Kazimiera Zimblytė (Kazė). Dienoraščiai, piešiniai”.

…rytoj tęsis

Rytoj – kvadrienalės parodos “Laikas stikle” vernisažas Vilniaus “Vitražo manufaktūroje” (Stiklių g. 6), keramikos parodos atidarymas Amatų gildijoje (Pranciškonų g. 6), “Vartų” galerijos projekto “Kitos erdvės” pristatymas Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30) ir Augustino Savicko tapybos parodos atidarymas Savicko paveikslų galerijoje (Vilniaus g. 14).

Pirmąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę remia Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas bei Lietuvos geležinkeliai. Renginio organizatorė – Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS), šiemet švenčianti savo 70-metį.

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

R.Jurgelio “Ružava suknelė”.

Ignas Kazakevičius

…Juos mylėjo jų žmonos, konditerės, motina gamta, ledų pardavėjos, galerininkės, galbūt netgi studentės baltomis kojinaitėmis. Ir kuždėjo jiems žodžius apie motyvaciją ir motyvą, apie tai, kas yra fantazija ir kada reikia gerti aperityvą. Ir laikas sustūmė juos į kvadratą. 44. Kampai keturi, linijos keturios ir kraštinės. Taip be galo teisinga. Ir tobula. Na, beveik kaip Turino drobulė (čia tapytojams). Kaip Nefertitės koralai (juvelyrams), kaip sterblė koalai (Remigijui).

…Ir bėga tas laikas – ne-at-gręžtinai. O mes atsiverkime menui nūnai…

Nūnai pas Barotį galerijoje vyksta gerai mums pažįstamų autorių paroda. Ryčio Martinionio, Vido Bizausko, Ryto Jurgelio ir Remigijaus Treigio. Kvartetas. Be salto, salsos ir be piruetų. Tiesiog kaip skautų sueiga pievoje gėlėtoj.

Visiems gimtadieniai. Visiems po keturiasdešimt ketverius. Visi primena apie save savo kūriniais.

Ieškant kampo

R.Treigio “Obuoliai II”.

Tai koks gi yra šios parodos kampas ir galėtų būti šios recenzijos kampas? Dailininkas pasirenka kampą pristatydamas save. Menotyrininkas taip pat renkasi kampą rašydamas apie parodą. Koks gi manasis kampas? Anksčiau imdavau interviu iš menininkų. Idant jie atskleistų tai, ką yra sugalvoję (ir po kūrinių paviršiumi paslėpę). Papasakotų plačiau apie kūrybines kančias ir kelią parodoje matomo kūrinio linkui. Ilgainiui pabodo, nes vis dažniau išgirsdavau – frazes iš serijos „aš nemoku kalbėti, tegul kalba darbai ir panašiai“…

Tai reiškia, jog dailininkas sutinka su bet kokia reakcija į jo kūrinius.

Tai ir nebeimu interviu…

Sakysit, o gal autoriai būtų ką nors tarę? Na, ką nors tokio, kas atvertų ir leistų jų sielų gelmes išmatuoti sieksniais ir kalibrais, haiku ir verlibrais?

Bet juk skaitau žurnalistų apžvalgas apie minėtos ketveriukės kūrybą miesto laikraščiuose. Užeinu pažiūrėti. (Vis į tą pačią Baroti galeriją.) Nieko naujo.

R. Martinionio “Medituojantis su muzikuojančiu”. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotraukos

Tai ir nebeimu interviu.

Kita vertus, kai matai tą patį ir nejubiliejinėje parodoje, po to proginėje, net nekyla noras klausti, kas pasikeitė. Anaiptol kyla noras klausti, kam tu tai darai, dailininke? Autoriai vietinėje rinkoje ir taip gerai žinomi. Ir jei galerininkas „turi reikalą“, reikalą ir norą, tai pasirūpins savo reprezentantais. Į vernisažą verta ateiti ir susitikti su autoriumi. Šiaip pabendrauti. Kas nematė, pamatyti… Ar paimti interviu.

Esmę keičia dailininkas

O dabar įsivaizduokime, kad dešimt tokių pačių parodų pamato bemaž dešimt skirtingų kritikų ir apžvalgininkų. Manau, jie parašys maždaug tą patį. Skirtumus lems to ar kito žanro, stiliaus pomėgis, galbūt asmeninė meilės ir simpatijos autoriui dozė. Esmė nepasikeis. Nes esmę keičia ne kritikas, apžvelgdamas parodą. (Jis gali tik pastebėti teigiamas ir neigiamas puses, nukreipti, pasiūlyti, galų gale inicijuoti savo pastebėjimus, kurdamas projektus, stimuliuodamas meno procesą).

Taigi esmę turėtų keisti dailininkas. Ką jis norėjo tais kūriniais pasakyti – pristatyti naują savo kūrybinį etapą, stilistinius pokyčius ar tik naujus savo darbus?.. Mesti iššūkį naujomis idėjomis ar tik pristatyti savo naujus darbus?.. Ar tik pristatyti savo naujus darbus? Ar tik pristatyti? Ar tik naujus? Ar tik darbus? Ar?..

Siūlau apžvelgiant parodą palyginti jos pristatymą su mados kolekcijos pristatymu. Save gerbiantis dizaineris pristato pavasario ir rudens kolekcijas, taigi dusyk per metus. O rinka Lietuvoje vienodai nepalanki, jei palygintume investicijų į parodas ir kolekcijas kaštus. Rinka taršo visus vienodai.

Palaiko formą

Išeitų, jog dailininkai turi daugiau privilegijų savo pačių atžvilgiu? Mat likę autoriai, išskyrus R.Jurgelį, atrodo, šia paroda palaiko formą? Regis, kiti menininkai nori tik būti. O ne išgyventi buvimą jais – t.y. nuolat minti mįsles, kurti tą meninę kūrybinę mitologiją. Kūrinys turi veikti, reaguoti į aplinką, netgi autorių ir save patį joje. Ir priešingai, jis neturėtų būti baigtinis, save patį reprezentuojąs…

Na, R.Treigys – klasikas. Jam – atleistina. Suradęs tobulą siužetą ir formą, menininkas, regis, stabtelėjo. Ir autoriaus koncepcija patapo nepavaldi srūvančiam laikui. Priešingai, laikas tarsi pakluso ir leido save užfiksuoti kūriniuose. Tad objektai, kuriuos įprasmina ir keičia autorius, kažkada buvę realybe, ilgainiui taps istorine vertybe? Kaip ir autoriaus naudojama patikrintų vertybių ir tapimo vertybe sistema, kuri yra saugi ir garantuoja jam kūrybą be paklaidos? Bet galėtų klasikas R.T. nors pabandyti išsiveržti iš šio uždaro pasaulio. Jau ir katalogą išsileido…

V.Bizausko juvelyrikos pateikimas jau savaime blokuoja pažiūrėti gražių, tvarkingų, vartojamų, profesionalių papuošalų įvertinimą. Išeksponuoti faktūriškai aktyvių medžio šakų ir pan. fone, ir taip trapūs daiktai dingsta užuot išryškėję. Dingsta taip pat ir dėl to, jog yra pernelyg teisingi, taisyklingai segmentuoti. Šie apskaičiuotos asimetrijos kūriniai skirti padabinti žmogiškąją kasdienybę, tačiau nėra pritaikyti pabrėžti (realiai papuošti, akcentuoti) žmogaus išskirtinumą kasdienybės simetrijoje.

Vardan ko kuria

Ryškesnės permainos pastebimos nespalvotą savo tapybos versiją pristatančio R.Jurgelio drobėse… Taip, tas pats kvadratėlių formatas – tik pilkai gelsvas, toninis, su keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis ir ovalais. Ir ką gi? Atrodo, jog vienintelės spalvos visame formate pakanka įspūdžiui sukelti. Ir labiau veiksnūs paveikslai esti tie, kuriuose klesti tik viena išraiškos dominantė – pvz., laisvai iš tūbelės išspausto dažo dryžis, dominantė, kuri leidžia visiškai atsiskleisti ir kitoms išraiškos priemonėms (pilkam raibuliuojančiam fonui).

R.Martinionis – taip pat befigūris ir abstrakčiai ornamentinis. Tačiau nuolat naudojama a la metafizinė spalvų gama jau ima atsibosti. Mėlyna, specifinė Martinionio balkšvai persikinė, negyvas bordo dryžis veikia lyg tinkas name, kuriame niekas negyvens. Suprantama. Atmosfera tokia kuriama specialiai. Kaip ir kompozicija, kuri yra nepriekaištinga. Bet… Stinga, oi stinga to, vardan ko kuriami paveikslai. To, kad žmogus pasižiūrėjęs tartų: “Paveikslas”. Prisimenu prieš kelerius metus Klaipėdos parodų rūmuose eksponuotus Martinionio objektus – oranžine spalva grubiai nuteptus dėžių konstruktyvus. Gražu buvo pažiūrėt, kaip tapytų manekenų formos persikelia į realias, sunkias ir negrabias, bet palyginti gyvybingesnes formas.

Kas bus naujo?

Pratęsdamas paieškų temą, turiu paminėti, kad gera tapybos paroda šiuo metu vyksta Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Gerai pažįstami autoriai, tapybos pokyčiai jų pačių plečiamame diapazone. Čeponis įdomus, ir Ridikaitė. Nieko nauja? Globaliniu mastu – taip. Tos pačios ievos ir alyvos, tos pačios pakalnutės ir slyvos mylimos Tėvynės, taip sakant. Tačiau autorių evoliuciją įdomu stebėti. Ir kiekvieną kartą, išvysdamas tas pavardes plakate ar kvietime, galvoji, o kas šį kartą BUS naujo?

Summa summarum, sarkofagams ir piramidėms dar per anksti, nors ir memuariškai gimėte aname tūkstantmetyje… Nusiplaukite grimą. Ano tūkstantmečio. Svarbiausia žinoti, jog viskas tik prasideda. Nuolat. Anno domini 2005.

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

Goda Giedraitytė

Jūros šventės metu – liepos 22-24 dienomis Klaipėdos laivų remonto įmonės ir miesto piliavietės teritorijoje bei senojo tabako fabriko angare vyks menų festivalis “PLArTFORMA”.

Skirtingi – kartu

Jis užgimė akivaizdaus tokio renginio poreikio kontekste, po praėjusiais metais Klaipėdoje kartu su Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centru “Intercult” organizuoto festivalio “SEAS”, apstulbinusio žiūrovų gausa ir kritikos dėmesiu.

Šiemet tai bus šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis “PLArTFORMA”, jungsiantis Lietuvos ir užsienio šalių menininkus, bet organizuojamas pačių klaipėdiečių – menininkų grupės “Žuvies akis” bei partnerių – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro – pastangomis.

Pagrindinė festivalio misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų meno žanrų kūrėjus bei skirtingų regionų ir valstybių meninę patirtį ir saviraišką. Kartu tai ir galimybė atverti naujas kultūrines erdves, kūrybiniais projektais apgyvendinant kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas.

Art + platforma

Šiuos siekius įkūnija ir pats festivalio pavadinimas, jungiantis dviejų lietuvių ir anglų (nuoroda į tarptautinį charakterį) kalbų žodžių kamienus. Jei art visiems žinomas angliškas meno atitikmuo, tai platforma – terminas, dažnai vartojamas uosto aplinkoje. Tuo būdu “PLArTFORMA” tai – simbolinė sąšauka tarp urbanistinės ir kultūrinės aplinkos, nauja erdvė kūrybinei laisvei realizuotis ir pramoninėms industrijoms virsti viešomis erdvėmis.

Kartu tai – įvairiapusio ir daugiašalio kultūrinio bendradarbiavimo projektas, vienintelis tokio pobūdžio renginys ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione.

Paribio zonoje

Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Semantiškai artimi terminai asociatyviai siejami su Lietuvos – kaip Vidurio Europos paribio, Klaipėdos – kaip Lietuvos paribio, paties uosto – kaip savotiško miesto paribio ir jūros bei sausumos sankirtos kategorijomis. Paribio zonai priskirtinas ir pats menas / kūryba, nuolat traktuojama kaip tam tikra ribinė žmogaus veikla, priebėga nuo kasdienybės. O ir pats menininkas juk yra nuolat paribiais keliaujantis klajūnas.

Paribio samprata įkūnijama ir pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia meno sintezė, interakcija tapati laviravimui ties riba, naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į šiųmetiniame festivalyje pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų bei jų grupių programą.

Šiuolaikinis šokis ir teatras

Choreografų flangui “PLArTFORMOJE” atstovaus jungtinė įdomiausių ir originaliausių Lietuvos choreografų programa (inicijuojama Lietuvos šokio informacijos centro) bei vienos garsiausių pasaulyje Roterdamo šokio akademijos (Nyderlandai) absolventų darbų kolekcija. Pastarąją į Lietuvą atsivežti padeda Karališkoji Nyderlandų Ambasada, o tarp kūrėjų savo darbus pristatys ir vienintelė šioje akademijoje studijavusi lietuvaitė – klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė.

Šiuolaikinio teatro pastatymus pristatys dvi Vilniaus institucijos: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (TKIC) kartu su “Cezario grupe” bei “Menų spaustuvė”. Pastaroji Klaipėdoje parodys Aido Giniočio režisuotą spektaklį “Apskritas stalas”, reflektuojantį teatro laboratorijos charakterį. TKIC atveš du Cezario Graužinio darbus: kai kuriems klaipėdiečiams jau pažįstamą, bet kaskart vis iš naujo užburiantį pasakojimą apie savęs ir meilės ieškojimą – vokiečių dramaturgo Rolando Schimelpfenigo pjesę “Arabiška naktis” ir patį naujausią kūrinį, ką tik pristatytą festivalyje “Naujosios dramos akcija’05” Vilniuje – šiuolaikinės britų dramaturgijos lyderio Martino Krimpo pjesę “Pasikėsinimai į ją”. Šis spektaklis – tai bandymas suvokti šiandieninio jauno žmogaus maišto prieš jį supantį pasaulį priežastis ir priemones bei tolimesnis “Cezario grupės” eksperimentas, pagrįstas principu, jog spektaklis vyksta ne scenoje, bet žiūrovų vaizduotėje.

Džiazo improvizacijos ir Benas Šarka

Muzikos žanrui festivalyje atstovaus švedų duetas – Biggi Vinkeloe (saksofonas ir fleita) bei Donaldas Robinsonas (būgnai). Džiazo pasaulyje aukštai vertinami muzikantai, ilgamečiai daugelio džiazo festivalių dalyviai, išleidę ne vieną įrašų plokštelę ir aktyviai bendradarbiaujantys su šokio, teatro, dailės kūrėjais, Klaipėdos klausytojus kerės virtuoziškomis džiazo improvizacijomis.

Netikėtais kūrybiniais rakursais ir eksperimentine dvasia turėtų sužavėti ir žinomas Klaipėdos performansų meistras Benas Šarka, festivalyje pristatysiantis savo naujausią monospektaklį.

Instaliacijos ir kinas

Be to, festivalyje dalyvaus ir šiuolaikinės dailės plastiką eksploatuojantys Lietuvos ir užsienio menininkai. Piliavietės teritorijoje ir senajame pilies bokšte visas tris festivalio dienas bus eksponuojami Arvydo Žalpio (Kaunas), Simo Dūdos (Vilnius), Jurgio Malinausko (Klaipėda) erdviniai objektai ir instaliacijos, o jachtų elingo patalpose – dviejų Vengrijos menininkų – János Sugár ir Hajnal Németh – video-instaliacijos.

Liepos 24-ąją žiūrovai galės pamatyti specialią dešimties trumpametražių filmų programą “Moving North” (pristato “NordScen” ir Šiaurės šalių ministrų taryba). Kiekvienas filmukas – tai atskiras įvairių Skandinavijos šalių kino menininkų pasakojimas apie šokį, tyrinėjant judesio ir erdvės santykius, atskleidžiant kartais humoristišką, kartais vizualiai įtaigų choreografijos polėkį.

Taigi festivalio atidarymas – liepos 22 d. 18.30 val. Bilietus į jo renginius bus galima įsigyti internete ir specialiose bilietai.lt platinimo vietose. Daugiau informacijos apie artėjantį festivalį: www.zuviesakis.lt/PLARTFORMA ir www.eb.lt

„Realybė X abstrakte” – tarp esamo ir menamo…

„Realybė X abstrakte” – tarp esamo ir menamo…

Eimis Markūnas. Forma X. Ramūnas Čeponis. Tamsiąją naktį degdama… Vytautas Dubauskas. Slinktys. Saulės slėnis. Antanas Obscarskas. Trys klaidingos plokštumos. Jurga Barilaitė. Saulėlydis bėgte. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) iki liepos 17-osios veikia jungtinė Lietuvos menininkų kūrybos paroda “Realybė X abstrakte”, iš naujo atverianti abstrakčios tapybos gyvastį ir kviečianti pažvelgti į nematomą realybę, įvardijamą nežinomuoju X.

Esantys čia žvelgia ten

Nors abstrakčioji dailė jau skaičiuoja egzistavimo šimtmetį, kaskart jos veriami būties horizontai vilioja slėpiningomis invazijos į asmeninę žmogaus ir jo aplinkos erdvę galimybėmis.

Anot projekto sumanytojo tapytojo Ramūno Čeponio, “Realybė X abstrakte” turėtų parodyti tai, kas nematoma. Tuo būdu, eksploatuojant grynąsias technines priemones – spalvą, faktūrą, tūrį, toną, liniją, potėpį ir jas praturtinant kūrybinėmis – idėja, mintimi, savistaba ir saviieška, formuojamas naujas pasaulis, savotiška transcendencijos, anapusybės (anaiptol nesusijusių su pomirtinėmis aliuzijomis) sala.

Paradoksalu, bet esantys čia žvelgia ten. Taip abstrakčių priemonių dėka menininkai tampa susilietimo su nesama (arba tiksliau nematoma) realybe stebuklo, gimstančio jų pačių kūrybinės saviraiškos, individualios interpretacijos dėka, liudininkais.

Projekte dalyvauja 10 menininkų: Jurga Barilaitė, Ramūnas Čeponis, Vytautas Dubauskas, Aistė Krasauskaitė, Irma Leščinskaitė, Eimis Markūnas, Raimondas Martinėnas, Antanas Obscarskas, Eglė Ridikaitė, taip pat eksponuojami a.a. Arūno Vaitkūno darbai. Visi jie reprezentuoja skirtingas kūrėjų kartas, individualią tapybos jauseną ir traktuotę, krypčių ir manierų įvairovę. Tokiu būdu paroda įgyja šiandieninės abstrakčios tapybos situacijos Lietuvoje reprezentatorės statusą.

Išryškėja skirtingos raiškos linijos

Ekspozicijoje išryškėja trys iš dalies tapačios, iš dalies skirtingos raiškos linijos. Pirmajai, tęsiančiai vitališką abstrakčiojo ekspresionizmo plastiką, atstovauja R.Martinėnas, E.Markūnas, A.Vaitkūnas ir I.Leščinskaitė. Mėgaudamiesi pamatine tapybos prigimtimi, tapytojai į akis rėžia grynakraujų spalvų, apčiuopiamų faktūrų, intensyvių potėpių magną.

Greta šliejasi kiek nuosaikesnė, subtilesnė, romesnė J.Barilaitės, V.Dubausko ir E.Ridikaitės kolekcija. Pervertindama abstrakčiojo ekspresionizmo principus, ši darbų virtinė susitelkia ties spalvų derinių, jų sąšaukos ir poveikio analize, kompozicinės dermės paieškomis, netikėtu (arba nebūdingo) ekspresijos proveržiu (koks susitelkia E. Ridikaitės žodelyje myliu).

Trečioji grupė dar labiau redukuota, atsisakoma bet kokio gaivališko energijos protrūkio, susitelkiama ties vidujine ekspresija, kurią galime tik nujausti, įžvelgti, sukontempliuoti. Tai – mediatyvaus pažinimo reikalaujanti, minimalizmo tendencijas reflektuojanti abstrakcija (autoriai: R.Čeponis, A.Obscarskas, A.Krasauskaitė).

Po forma slypi turinys

Daugelio autorių darbai raiškos charakteriu labiau susišaukia su spalvos lauko grupės tapytojų, ypač B.Newmano, M.Rothko, C.Still eksperimentais, nei gestine abstrakčiojo ekspresionizmo tradicija, kuriai atstovavo J.Pollock, W. de Kooning, kt. Tačiau, nors techniškai lietuvių tapyba išlieka artima vakarietiškajam abstrakto pradui, socialiai aprengta visiškai nauju rūbu. Menininkai atsigręžia į šiandienos realijas.

E.Markūnas pasitelkia netradiciškas, tačiau nūnai neapsakomai kasdieniškas “drobės” metamorfozes – mašinų kėbulus, kurių pasąmoninis krūvis – mechaninis judesys (važiavimas) susilieja su ekspresyviais spalviniais potėpiais. Savotiškas judesio aidas juntamas ir J.Barilaitės “pergamentuose”. Pačios autorės pėdsakais nugairinti drobių paviršiai, ataidintys kūno meno akcionizmu, reflektuoja žmogaus ir jį supančio pasaulio koreliaciją. Intymias ir ant ribos balansuojančias vienatvės ir meilės kolizijas seka E.Ridikaitė. Arte povera estetiką menantis drobės lakštas su praskydusiu “myliu” reflektuoja šiandieninę socialiai skurdžią aplinką, tuštumą ir liūdesį. Abstrakti asmens erdvė (“myliu”) įsirėžia į abstrakčią pasaulio vienatvę (drobė).

Atgimsta vis iš naujo

Šiuolaikinio pasaulio viziją interpretuoja ir A.Obcarskas bei A.Vaikūnas. Pastarasis šiandieną įsuka į žaidimo verpetą: atskiras ekspresijas – eskizus išbarstydamas ant sienos it ant stalo išsklaidytus šratus. Tuo tarpu A.Obscarskas perfrazuoja postmodernistinę vaizduojamosios ir verbaliosios kultūrų kaitą. It atskirus teksto paragrafus juodame fone išmėtydamas baltas linijas, menininkas kuria netikėtą perversiją: aliuzija į knygą rekonstruojama pozityvo-negatyvo principu. Tokiu būdu svarbiau tampa vaizdinys negu tekstas: iš pirmo žvilgsnio vietoj linijų turinčios pasirodyti raidės virsta tik abstrakčia sąmonės interpretacija, anaiptol nepasiteisinančia realybėje.

Kadaise, cituojant kritikę Jurgitą Ludavičienę, Gerhardas Richteris sakė apie abstrakčią tapybą: “Abstraktūs paveikslai yra fiktyvūs modeliai, kadangi jie parodo tikrovę, kurios mes negalime nei matyti, nei aprašyti, tačiau į kurios egzistavimą mes galime atsiremti”. Anot jos, abstrakčioji tapyba gali būti susijusi su tobulos formos paieškomis, su išraiškos ieškojimu, su noru nugrimzti į tai, kas neapčiuopiama, bet jaučiama, su noru išlieti dvasios proveržius. Visa tai yra ir bus aktualu net ir šiame medijų ir koncepcijų amžiuje. Todėl abstrakčioji tapyba atgimsta vis iš naujo.

Laukinis festivalio šėlsmas vis dar aidi širdyje

Laukinis festivalio šėlsmas vis dar aidi širdyje

Grupė “Čankišou” iš Čekijos ir egzotiškasis jos vokalistas. Energingoji “Jazzin’ Jacks” trijulė iš Švedijos. Fleitininkas iš Olandijos Ronaldas Sneidersas savo melodijomis pakerėjo publiką ir laimėjo festivalio “Džiazo švyturį”. Geltonieji žmogeliukai “Jive Aces” iš Didžiosios Britanijos Klaipėdos pilies džiazo festivalio scenoje šėlo antrus metus iš eilės. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Karina Juodelytė

XII Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet nudžiugino publiką ne tik garsiais pasaulio atlikėjais, bet ir energingais naujo skambesio projektais, verčiančiais išsijudinti. Tris dienas Klaipėdoje siautė lotyniškos muzikos ritmai, legendos apie vienakojus, geltonieji žmogeliukai bei daug teigiamos energijos. Net protarpiais pliaupiantis lietus nesugadino geros nuotaikos ir nesustabdė šokių Teatro aikštėje. Festivalis praėjo, kojos nuo šokių jau nebeskauda, tačiau įspūdžiai iš šių trijų dienų vis dar ryškūs ne tik organizatorių ar atlikėjų širdyse, bet ir festivalio publikos atmintyje.

Patyrė nuotykių policijoje

Pirmąjį vakarą pradėję energingieji vyriškiai iš Švedijos “Jazzin’ Jacks” festivalio publiką bandė išjudinti mambos bei salsos ritmais. Tris dienas ir tris naktis viešėję Klaipėdoje “Jazzin’ Jacks” turėjo progų pamatyti ne tik džiazo festivalį, bet ir Klaipėdą už festivalio ribų.

– Esate švedai, tačiau grojate “lotynišką” muziką. Kodėl?

– Pradėjome groti tokią muziką dar būdami jauni. Mums labai didelę įtaką padarė Naujasis Orleanas ir jame populiarūs muzikos stiliai. Tikriausiai ir užstrigome tame laikotarpyje. Grodami savo jaunystės muziką mes vėl jaučiamės jauni. Samba, kalipsas, mamba mus atjaunina.

– Ką manote apie Klaipėdos pilies džiazo festivalį?

– Nors festivalis nėra didžiausias, kuriame mums teko groti, bet jis tikrai nemažas. Stebėtina, jog jis itin gerai suorganizuotas. Matome, kad organizatoriai daug padirbėjo prie programos išdėstymo. Čia taip pat radome geriausius iki šiol sutiktus garso režisierius. Jie tikrai nuostabūs.

– Kaip jums patiko publika?

– Mus labai puikiai sutiko. Pirmą kartą grojome tokiai jaunai publikai džiazo festivalyje. Turėjome progos pasikalbėti su daugeliu Klaipėdos pilies džiazo festivalio klausytojų. Tai – labai šilti žmonės. Šitoje publikoje atpažinome save prieš daugelį metų. Šeštąjį dešimtmetį mes patys šokdavom panašiuose festivaliuose.

– Ar turėjote galimybę apsidairyti po Klaipėdą?

– Taip, tai miestas, kuriame sklando kultūros dvasia. Čia daug senų pastatų, turinčių istorinę vertę. Helsinborge, iš kur esame, septintąjį dešimtmetį buvo sugriauta didžioji dalis senų pastatų, o jų vietoje išdygo modernūs namai. Helsinborgas – komercinis miestas, o Klaipėda – rami ir kultūriška. Čia galima pamatyti jaunus žmones, sėdinčius miesto gatvėse su molbertais. Šis miestas mums primena jaunystę.

– Gal čia kokių nuotykių patyrėte?

– Apsilankėme net trijuose policijos komisariatuose. Vienas grupės narys pametė piniginę su visais dokumentais, kreditinėmis kortelėmis, pinigais. Mums pranešė, kad ja bandoma atsiskaityti, tad teko vykti į policijos komisariatą. Kadangi nežinojome į kurį, apsilankėme net trijuose. Susitikome ir su įtariamuoju. Smagu, kad atgavome dokumentus ir kreditines korteles.

– Ar tokie nuotykiai nesugadino nuotaikos?

– Nė trupučio. Taip galėjo nutikti bet kur. Be to, turėjome progą pamatyti kitokį miestą.

– Ar norėtumėte atvykti į šį festivalį kitąmet?

– Labai. Tai puikus festivalis, ir džiaugiamės, kad Kongas mus pakvietė. Manome, kad ir jam reikėtų atsidėkoti tuo pačiu. Greitai švęsime “Jazzin’ Jacks” dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga surengsime didelį koncertą Los Andžele bei Helsinborge. Būtinai pakviesime Kongą atvykti į Švediją ir dalyvauti koncerte.

Gyva čanki legenda

Grupė “Čankišou” iš Čekijos šiemet buvo viena pagrindinių pretendenčių į Klaipėdos pilies džiazo festivalio “Džiazo švyturį”. Šios grupės keistais instrumentais bei etniniais motyvais prisodrinta muzika, kupina teigiamos energijos, įaudrino festivalio publiką taip, kad ši net tris kartus kvietė “Čankišou” ant scenos.

– Kaip sugalvojote panaudoti legendą apie čanki žmones savo muzikoje?

– Tiesiog norėjome kažkuo išsiskirti. Mes nesame nei juodaodžiai, nei arabai, nei kinai, tad norėjome sukurti kažką savito. Legendą apie čanki žmones radome XV a. čekų keliautojo užrašuose. Vėliau perskaitėme Umberto Eco “Baudoliną” ir apsisprendėme, kad savo muzikoje galime panaudoti būtent šios legendos motyvus. Suradome šios tautelės žodžių, pridėjome žodžių kitomis kalbomis, surinkome instrumentus ir pradėjome.

– Kuo ypatinga ši legenda?

– Čanki žmonės – vienakojai.

– Ar pastebėjote, kad publika skirtingose šalyse jus priimtų skirtingai?

– Svarbiausia mūsų atliekamoje muzikoje – teigiama energija, o ją supranta visi. Koncertavome Austrijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, bet žmonės mus visur priėmė vienodai gerai. Mūsų muzika yra “world music”, tad čia neegzistuoja kalbos barjeras.

– Ką manote apie šį festivalį?

– Fantastiška, kad per koncertą visi šoka. Mūsų muzika tampa visaverte tik tada, kai klausytojai šoka. Vadinasi, mūsų teigiama energija juos pasiekė. Šiuo atveju, taip ir buvo, tad labai šaunu.

– Ar pavyko pamatyti Klaipėdą, ne tik pagroti festivalyje?

– Taip, buvome prie jūros ir ieškojome gintarų. Radome kelis nedidelius gabalėlius. Kai kurie grupės nariai sušoko į vandenį atsigaivinti. Šaltoka.

Sugrįžo, kaip žadėjo…

Dar iš XI Klaipėdos pilies džiazo festivalio gerai pažįstami britų geltonieji žmogeliukai “Jive Aces”, kaip ir žadėjo, sugrįžo ir į XII festivalį. Šiais metais jiems pritrūko vos 26 balsų, kad laimėtų “Džiazo švyturį”, tačiau publika per jų koncertą šėlo tikrai ne mažiau nei pernai. Nors grupės nariai į sceną lipo iškart po ilgos kelionės, joje visas nuovargis iškart dingo.

– Ar per metus Klaipėdos pilies džiazo festivalis labai pasikeitė?

– Ne, jis vis dar puikus organizaciniu požiūriu, o publika vis dar tokia pati šilta, labai draugiška ir kupina entuziazmo. Džiugu matyti tokią jauną publiką džiazo festivalyje. Ir jis – vis dar miesto širdyje. Ši aikštė puikiai tinka tokiam renginiui.

– Ką tik atvykote į Klaipėdą. Kas suteikia jums energijos po ilgos kelionės?

– Suprantama, linksma publika. Užlipus ant scenos, visa kita aplink nustoja egzistuoti. Energijos bei pasitikėjimo taip pat atradome ir scientologijoje. O visi faktoriai kartu prilygsta energijos bombai.

– Ar keliaudami po turnė bandote platinti scientologijos idėjas?

– Kai dainuojame, mes tik dainuojame ir stengiamės, kad visiems būtų linksma, o aplink sklistų teigiama energija.

– Atrodo, kad visada turite

paruošę publikai nedidelį siurprizą. Ar ruošiate juos iš anksto?

– Kai ką paruošiame, tačiau didžioji dalis gimsta spontaniškai. Daug ką sugalvojame tik ant scenos, pamatę, kaip į mus reaguoja žmonės.

– Ar sugrįžtumėte dar kartą į šį džiazo festivalį?

– Mielai. Mums patinka ši publika.

“Džiazo švyturys” – į Olandiją

Publikos sprendimu, šiais metais nė vieniems festivalio svečiams nepavyko aplenkti fleitininko iš Olandijos Ronaldo Sneiderso (Ronald Snijders). Surinkęs daugiausia balsų, jis vienareikšmiškai laimėjo “Džiazo švyturį”. Šis kupinas geros nuotaikos atlikėjas ant festivalio scenos virtuoziškai raitė melodijas. Per dieną jis sukuria apie penkias naujas melodijas, tad rinktis tikrai turi iš ko.

– Į ką pirmiausia atkreipėte dėmesį šiame festivalyje?

– Čia puiki atmosfera, laimingi žmonės kartu. Atrodo, kad juos jungia nematomas siūlas.

– Jums yra tekę lankytis Lietuvoje jau anksčiau, tačiau Klaipėdoje viešite pirmą kartą. Ar, Jūsų akimis, ji kuo nors skiriasi nuo Vilniaus?

– Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, buvau sužavėtas. Tada sau pasakiau, kad čia dar sugrįšiu. Taip ir nutiko. Man čia labai patinka žmonės. Jie labai gražūs, ypač moterys, ir kupini teigiamų emocijų. Jie kur kas malonesni nei Olandijoje. Čia nesijaučia rasinių prieštaravimų, terorizmo nuotaikų. Labai puiku, kad lietuviai nusiteikę teigiamai. Mačiau Klaipėdą iš dvylikto viešbučio aukšto. Tai labai puikus miestas. Jis ramus ir turi glaudų ryšį su vandeniu. Man tai labai patinka, nes manau, kad vanduo, žemė ir oras apima visumą.

– Ar šiemetinė viešnagė patvirtino lūkesčius?

– Su kaupu. Pamačiau tai, ko tikėjausi. Jaučiu tokią pat puikią atmosferą. Be to, man čia labai patinka maistas bei žmonės.

– Per dieną sukuriate po kelias naujas melodijas. Iš kur semiatės tiek įkvėpimo?

– Mane įkvepia daugelis dalykų: žemė, gamta, žmogus, vyro ir moters santykiai. Moteris mano kūrybai labai svarbi. Juk Mocarto, Verdžio ar Pikaso įkvėpėjos taip pat buvo moterys. Taip pat iš kiekvienos kelionės į kitą šalį parsivežu naujų minčių bei išgyvenimų. Nauji žmonės, naujos pažintys man suteikia peno mintims, o taip ir gimsta melodijos.

– Kas Jums yra muzika?

– Muzika man yra geriausias atsakymas į klausimą: “Kas yra gyvenimas?”. Ji į šį klausimą atsako kur kas geriau nei bet kokia mokslo šaka. Muzika suvienija, ir tuo yra puiki. Mano kuriama muzika yra entuziastinga ir, viliuosi, teigiamai nuteikianti.

– Ar norėtumėte dar kartą čia sugrįžti?

– O, taip! Tikiuosi, kad taip ir bus.

Parodų afiša

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Realybė X abstrakte”: Lietuvos menininkų tapybos projektas.

06 30 – 08 01 „Graffiti: Highlite’5“: Klaipėdos ir Vilniaus menininkų graffiti projektas. Pristatymas – rytoj 18 val.

07 14 – 08 01 „Pasirinkimas“: Monika Lukošienė (Klaipėda) – odos menas. Atidarymas – liepos 14 d. 17.30 val.

07 22 – 08 03 Sigitas Staniūnas (Vilnius) – tapyba. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“: skulptūra, tapyba, grafika, keramika.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

„Estų epui „Kalevipoegas“: Archibaldas Bajoratas (Vokietija) – grafika, akvarelės.

07 08 – 09 30 „Stebuklinga skaidrumo alchemija“: Silvijus Vilgliatūras (Silvio Vigliaturo, Italija) – stiklo skulptūros, tapyba. Atidarymas – liepos 8 d. 18 val.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Moksleivių plakato konkurso, skirto tapytojo Prano Domšaičio 125-osioms gimimo metinėms, paroda.

Kiekvieną trečiadienį nuo 11 val. vaikus ir jaunimą kviečia kurti „Atostogų studija“.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„4 x44“: Rytas Jurgelis (Palanga) – tapyba, Rytis Martinionis (Klaipėda) – tapyba, Vidas Bizauskas (Klaipėda) – juvelyrika, Remigijus Treigys (Klaipėda) – fotografija.

07 01-21 „Provaizdas“: Šiaulių šiuolaikinė dailė – skulptūra, keramika, tapyba, grafika. Atidarymas – penktadienį 18 val.

07 22 – 08 11 Sigitas Staniūnas (Vilnius) – tapyba. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Estampas kitaip“: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos grafikų projektas.

06 30 – 07 20 „C’est la vie“: Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba, grafika. Atidarymas – rytoj 17.30 val.

07 21 – 08 10 „Vėduoklė“: Klaipėdos grafikų meno projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

Lietuvos dailininkų tapyba ir grafika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

07 01 – 09 01 „Mailart“: nuolat besikeičianti tarptautinė paroda – atvirlaiškiai, plakatai ir kt. Pristatymas – penktadienį 19.30 val.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

Vilniaus ir Klaipėdos dailininkų tapyba, akvarelės, grafika, keramika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

Ona Paliukienė (Klaipėda) – tapyba, Arvydas Kašauskas (Vilnius) – tapyba, Marius Liugaila (Vilnius) – grafika.

07 07 – 08 01 Klaudijus Pūdymas (Klaipėda) – skulptūra, Dalia Kirkutienė (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – liepos 7 d. 17.30 val.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Natalia Arceneguy (Ispanija) – juvelyrika.

Zane Lavrinovicha (Latvija) – juvelyrika.

Darbo laikas: 10-19 val., nedarbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Papildyta nuolat veikianti Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Mitinės būtybės“: tarptautinio Antano Mončio vardo vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso laureatų darbai.

07 09 – 08 01 „Lietuvos spaudos fotografija – 2005“.

 Darbo laikas: antradienį – 12-17 val., trečiadienį – sekmadienį – 14-21 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8)

„Perteklius“: Audrius Janušonis (Alytus) – keramika.

„Juodkrantės vaizdai“: Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas (Vilnius) – akvarelės, tapyba.

„Personažai“: Eglė Kvintienė ir Ona Kvintaitė (Vilnius) – tekstilė / lėlės.

07 01-30 Algimantas Švėgžda (1941-1996, Vilnius) – grafika. Atidarymas – penktadienį 17 val.

07 08-08 05 „Baltos kandys“: Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Julija Vosyliūtė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė – dailininkių tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ projektas. Pristatymas – liepos 8 d. 17 val.

07 30 – 08 19 Nomeda Saukienė (Vilnius) – tapyba.

07 30 – 08 19 Gintautas Trimakas (Vilnius) – fotografija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vilniaus Savicko paveikslų galerijos filialai Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

„Vasara. Palanga – 2005“: tapyba, grafika.

Tomas Budrys (Palanga) – fotografija.

Darbo laikas: 13-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Nidoje (Taikos g. 17)

„Vasaros kolekcija – Nida 2005“: tapyba, grafika.

Darbo laikas: 11-18 val., ne darbo diena – pirmadienis.

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Rytas JURGELIS. Pilka diena birželyje. 2005 m. Aliejus, drobė, 90×86 cm. Dariaus VAIČEKAUSKO fotoreprodukcija

„Šventasis Provansas” Šventojoje

Birželio mėnesį Šventojoje vyko sveikatos centro „Energetikas“ surengtas skulptorių simpoziumas „Šventasis Provansas“. Jo dalyvių sukurtos skulptūros įkurdintos po atviru dangumi Kuršių tako pradžioje, kur per keletą metų turėtų išaugti skulptūrų parkas.

Į pirmąjį „Šventojo Provanso” simpoziumą buvo pakviesti keturi vilniečiai skulptoriai, kurie dvidešimt dienų pajūryje kalė, gręžė, pjaustė ir šlifavo akmenį. Birželio 24-ąją įvyko oficialus renginio uždarymas ir skulptorių darbų pristatymas. Kiekvienas simpoziumo dalyvis sukūrė po vieną skulptūrą iš granito: A.Ališanka – “Stalą medžiui”, G.Piekuras – “Indą”, S.Juraška – “Augantį akmenį”, K. Venclovas – “Ciute”. Kūriniai eksponuojami prie sveikatos centro “Energetikas” (Kuršių tako g. 1).

Simpoziumas Šventojoje menininkams sudarė sąlygas susitikti ir meno kalba išsakyti savo mintis bei idėjas, palikti kultūros ženklą šioje unikalioje vietoje. “Intensyvus simpoziumo meninės kūrybos procesas šiai geografinei vietai suteikė unikalumo, atspindėjo turtingą regiono istorinę patirtį bei prisidėjo prie jo kultūros plėtros”, – tvirtino šio renginio organizatorius, sveikatos centro „Energetikas“ vadybininkas Valdas Kmita.

Rengėjų teigimu, “Šventasis Provansas” – tęstinis projektas. Šių metu simpoziumas yra tik pirmoji jo dalis, antroji bus kitąmet. “Mes norime sukurti mielą ir gražų skulptūrų parkelį, kasmet jį pa-pildydami bent keliomis naujomis skulptūromis”, – sakė V. Kmita.

„Klaipėdos“ inf.

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Rita BOČIULYTĖ

Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.

Vilius ORVIDAS

Toji nepaprasta vieta yra vos 40 kilometrų nuo Klaipėdos, Kretingos rajone, netoli Salantų miestelio, dešinėje greitkelio Plungė – Skuodas pusėje, Imbarės seniūnijoje. Didžiuliais akmenimis pažymėtas keliukas rodo kryptį į atokiau stūksančią Orvidų sodybą, dar muziejumi vadinamą. Iš tolo matyti akmenimis apkaišyta, medžio sausuolių piramidėmis ir kryžiais į dangų besistiebianti mistiška gamtos ir žmogaus kūrybos oazė – iš akmentašio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido vizijų gimęs, anot jo, „paminklas Dievo ir Tėvynės labui“. Čia atvedė pirmasis dailininkų pleneras, šiemet birželio 15-25 dienomis klaipėdiečių surengtas šio muziejaus-misterijos kūrėjo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui.

Plaukė minios…

Pirmojo dailininkų plenero Orvidų sodyboje-muziejuje kuratorius Borisas Jokubauskis savo paveikslą pakabino ant vasarnamio, kuriame gyveno, sienos, o grafikės Irena ir Felicija Kačenauskaitės čia užsukantiems smalsuoliams savo piešinius išdėliojo tiesiog ant žolės.

Muziejus privatus. Jį įkūrė Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo, Orvidų dinastijos pradininko Jono Orvido išmokęs akmentašio amato, daugelį metų, ypač melioracijos laikotarpiu, iš Salantų ir miestelio apylinkių kartu su sūnumis į savo sodybą vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus bei įvairias skulptūras. Tuometiniai sovietiniai valdininkai Orvidų sodybą ignoravo ir kuriamą muziejų keletą kartų buvo sunaikinę, tačiau Orvidai savo sumanymo neatsisakė, ir apie 1990 metus ši sodyba jau buvo gerai žinoma Lietuvoje bei už jos ribų. Sodybos šeimininkui mirus, muziejumi rūpinosi jo sūnus Kazimieras, Viliumi vadintas…

Tuomet čia traukdavo minios lankytojų. Įvairių kultūrų simboliais paženklinti akmenys, tvartuose, rūsiuose dulkančios šventųjų skulptūros ir paveikslai, iš po melioracijos traktorių vikšrų ištraukti pakelių smūtkeliai ir koplytėlės, prie įėjimo į sodybą ant postamento užkeltas traktorius „Stalinec“, vėliau jo vietoje atsiradęs tankas žmonėms sukeldavo kontroversiškus įspūdžius. Savamokslių kaimo akmentašių sukurtą šį simbolių ir abstrakcijų „chaosą“ vieni vertino skeptiškai. Kiti juo žavėjosi, jautė nepaprastą aurą ir iš visos Lietuvos plūdo čia, veikiami nesuprantamos jos traukos. Vėliau sodybą apgulė dvasiškai rezistavęs jaunimas, čia rado priebėgą kitaip mąstantieji, rinkdavosi tie, kam įprastas gyvenimas buvo nepakeliama našta. Pranciškonų vienuolio abitą užsivilkęs Vilius Orvidas tapo broliu Gabrieliumi…

Savitumo stebuklas

„Sveiku protu tiesiog nesuvokiama, kaip ypatingų mokslų neragavęs kaimo „akmenorius“ sugebėjo atskleisti tragišką „apversto“ pasaulio vaizdą. Sodyboje viskas neišbaigta, lyg ir nereikalinga šiandieninės civilizacijos žmogui. Nepritapęs prie gyvenimo, Vilius Orvidas pats nuolat keitėsi, nepaniekindamas ankstesnių paieškos etapų. Jo pasaulis, sukonstruotas iš civilizacijos atliekų, atstumtiesiems buvo skaistykla, kurioje norima keistis, yra sakęs filosofas Krescencijus Stoškus.

Dabar turbūt retas nėra girdėjęs apie Žemaitijos laukuose esančią Orvidų sodybą ir apie Vilių Orvidą – žmogų, kuris gelbėjo akmenis bei milžiniškus medžius ir taip nejučia pats kūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis. Apie šį „vieną iš trijų ar keturių, ar penkių didžiausių XX amžiaus meno kūrinių“ (taip Jonas Mekas kalbėjo apie Orvidų sodybą) yra pasirodę keletas straipsnių, V.Žuko knyga „Vilius Orvidas“ – unikalus darbas, išmargintas sodybos fotografijomis, taip pat puiki knyga „Kitoks: Vilius Orvidas“ bei keletas filmų (Vytauto V.Landsbergio „Vilius Orvidas“, A.Maciulevičiaus „Akmenorius“ ir kt.).

„Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs, – rašė J.Mekas 1995-aisiais. – Tu stovi tarp tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į St. Michel, Taj Machal ar Stohenge“. Išties jau atvažiuodavo ir skatindavo savo bičiulius atvykti ir pamatyti didįjį Lietuvos savitumo stebuklą.

„Čia viskas pažįstama, miela“, – sakė vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas. Plenero organizatorė Regina Donbrauskaitė jame liejo akvareles.

Gerų norų maža

Tačiau po V.Orvido mirties ši vieta buvo gerokai apleista. Žmonės ją lankė net dilgėlėmis ir usnimis apžėlusią… Vieni dvasios atgaivos trokšdami, kiti akmenų, skulptūrų, paveikslų pasivogti norėdami ar neva Viliaus paslėpto aukso ieškodami. Sparčiai nykstanti aplinka mažai teikė vilčių, kad įmanoma išsaugoti sodybos autentiškumą. Juolab kad valstybei ji niekuomet nerūpėjo. Lietuvos kultūros elitas kartais išreikšdavo susirūpinimą šios unikalios vietos likimu, bet nė vienas jos gelbėjimo planas nebuvo įgyvendintas. Kitiems atrodo, kad tai bergždžias reikalas, laikui bėgant Orvidų sodyba pasmerkta virsti bereikšme medžių ir akmenų krūva…

Dabar sodyba-muziejumi, kiek išgali, rūpinasi Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė su vyru, atsikraustę čia prieš kelerius metus ir susirentę nedidelį medinį namuką. 4 litus suaugusiam, 2 litus vaikui kainuojantys bilietai, ypač vasarą gausiai plūstančios ekskursijos duoda šiek tiek pajamų, kurios padeda palaikyti sodyboje-muziejuje šiokią tokią tvarką. Tik palaikyti… Akmenys griūva, smenga į žemę, medinės skulptūros nyksta, pūva po atviru dangumi. Skulptūroms restauruoti, sodybai sutvarkyti prireiktų nemažų investicijų. Tokių lėšų sodyboje tebegyvenanti senutė Viliaus motina ir jo sesuo neturi. Bet turi didelių gerų norų ir labai stengiasi, kad žmonės neužmirštų šios vietos. Atvežė ir pastatė kelis nedidelius medinius namukus, kuriuose vasarą gali apsistoti į sodybą-muziejų užklystantys keliautojai, V.Orvidą menantys, vienumos, sielos ramybės išsiilgę žmonės. P.Beniušienė sako, kad norinčiųjų sodyboje ilgiau pabūti, pagyventi atsiranda nuolat. Tiesa, ne tiek daug, kaip tuomet, kai Vilius buvo gyvas. Iš jų ir dabartiniai sodybos šeimininkai jokio mokesčio neima, dar ir vakariene pasidalina…

Suomis Hanu Latinenas rūkė pypkę, klausėsi paukščių ir tapė sodybos šeimininkų namo balkone. Skulptorius Domas Čepas iš granito kalė sparnuotą kiaušinį.

Sukvietė į plenerą

Dešimt šio birželio dienų Orvidų sodyboje-muziejuje gyveno ir kūrė vienuolika dailininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių, Druskininkų, vienas atvyko net iš Suomijos. Juos visus čia sukvietė Klaipėdos dailės klubas „Guboja“ ir jo direktorė tapytoja akvarelistė Regina Donbrauskaitė. Sodybos šeimininkai menininkams su džiaugsmu suteikė pastogę, o maistu svečiai apsirūpino patys. Padėjo ir pirmojo plenero rėmėjai – Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos ir Plungės rajonų savivaldybės bei Imbarės seniūnija.

Plenero kuratoriaus klaipėdiečio tapytojo Boriso Jokubauskio teigimu, pleneras neatsitiktinai surengtas šiame Žemaitijos kampelyje, būtent šioje legendinėje jo vietoje. „Jis skirtas Viliaus Orvido atminimui, jo šviesių minčių, kilnių darbų ir užmojų, begalinės meilės ir išminties, beribio kūrybiškumo, kurio pagrindinis tikslas – dvasingumas, tęstinumui“, – sakė B.Jokubauskis. Anot jo, Viliui gyvam esant, be plačios ir širdingos, pasiaukojančios jo dvasinės veiklos, čia nuolat buvo kuriama. Čia kiekvienas užklydėlis rasdavo šiltą žodį, gilią dvasinę paramą, užuojautą, pastiprinimą, padrąsinimą ir gyvą tikėjimą kūrybine žmogaus galia. „Viliaus kūryba nebuvo menas dėl meno. Vilius visus įtraukdavo į ją, nes siekė, kad kurdamas žmogus atsigautų. Jis puoselėjo bendrą dvasingumo aurą“, – prisiminimais dalinosi tapytojas B.Jokubauskis. Jo teigimu, todėl ir plenero intencija – tęsti V.Orvido dvasinės misijos tradicijas, prisimenant pagrindinį jo gyvenimo tikslą ir atsidavimą, tarnaujant žmonėms ir Kūrėjui.

Žemaitijos laukuose Vilius Orvidas sovietmečiu sukūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis…

Dvasia liko

„Kiekvienas plenero dalyvis turi galimybę pabūti čia, pajusti tą dvasią… Daugelis pažinojom Vilių Orvidą, domėjomės jo veikla, lankėmės pas jį anksčiau ir visi dabar labai norėjom atvykti ir kurti būtent čia“, – tikino renginio kuratorius, pats jau ne kartą čia tapęs savo paveikslus.

Vilnietis tapytojas Jonas Daniliauskas anksčiau į Orvidų sodybą atvažiuodavo kaip turistas. „O dabar – kaip plenero dalyvis, – džiaugėsi jis, sakydamas, kad tai ir nauja, ir įdomu. – Dabar gal įspūdis ne toks stiprus, kaip tada, kai pirmąkart čia buvau. Dabar jau viską žinau: čia – kryžius, ten – baublys, o už to žemo praėjimo tarp akmenų – šulinys… Matau, šeimininkai tvarkosi… Kai prieš penkerius metus paskutinįsyk buvau, pastebėjau apsileidimo požymių. O dabar ši vieta virsta kultūros centru…“

J.Daniliausko nuomone, susitelkti kūrybai pleneras – gal ir ne pati tinkamiausia proga, bet čia – ypatinga vieta, su labai stipri dvasingumo aura. Be to, jam pleneras – puiki galimybė šiek tiek atsigauti, pamatyti, pajusti aplinką, gamtą, pasišnekėti su kolegomis ir apylinkės žmonėmis, „užmesti“ ant popieriaus kokios nors sodybos eskizą arba nufotografuoti ją…

Tapytojas Andrius Miežis iš Kretingos, rodydamas plenere jau nutapytą savo paveikslą, komentavo: „Tai aliuzija į šitą sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių…“ Dailininkas jau bene penktąkart čia atvažiuoja. Bet tapyti čia pabandė pirmąsyk. Sako, čia gera kūrybinė atmosfera. „Tie akmenys skleidžia kažkokią dvasią… Ir komanda gera, nekonfliktinė, visi nusiteikę kūrybai. Alkoholio nevartojam. Svaiginamės ne vynu, o varlių kvarkimais. Taigi bohema mirė, – juokėsi dailininkas, jau visai rimtai pridurdamas: – ši vieta – ne lėbavimui. Neoficialus tabu. Nors mums niekas to nedraudžia. Patiems kažkaip nesinori… Ir Vilius Orvidas tam nepritardavo…“

„Iš šios eskizų krūvos du paveikslai tikrai bus. O gal ir trys…“ – džiaugėsi įkvėpimo pagautas Danas Andriulionis. Tapytojas Andrius Miežis savo plenerinius įspūdžius įamžino naujame paveiksle, kuris, anot jo, yra aliuzija į Orvidų sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių… AUTORĖS nuotraukos

Tęstinumo idėjos

„Tuose akmenyse tarsi įmintos Viliaus pėdos, juntamas jis pats, jo dvasia“, – dairydamasi aplinkui pratarė grafikė Felicija Kačenauskaitė. Ji į plenerą atvyko kartu su seserimi Irena, kuri irgi grafikė, irgi klaipėdietė. Abi savo kambarėlyje ir kur nors po medžiu ar ant akmens prisėdusios šiureno popieriumi ir pieštukais, fiksuodamos įspūdžius, kurie dar ilgai ir po plenero sugrįš į jų grafikos kūrinius.

„Čia tik idėjų apmatai, minčių šuorai, – tikino dar vienas klaipėdietis tapytojas Danas Andriulionis, po kelių plenero dienų ant didžiulio rąsto paskleisdamas visą šūsnį eskizų. – Iš šios krūvos du paveikslai jau tikrai bus. O gal ir trys…“ Anot jo, čia – labai tinkama vieta kūrybai. „Atmosfera ypatinga. Gal ir oras prisideda“, – mostelėjo dailininkas ranka, rodydamas į giedrą, saulėtą, aukštą dangų. D.Andriulionis džiaugėsi geriau susipažinęs su kone kaimynystėje, Kretingoje, gyvenančiu kolega A.Miežiu, kurio paveikslai jau seniai patraukė jo dėmesį uostamiesčio parodų salėse. Dabar abu bandys pratęsti pažintį bendroje parodoje.

Vilnietį skulptorių Domą Čepą Orvidų sodybos akmenys įkvėpė naujai skulptūrai. Sodybos šeimininkas padėjo atsiridenti paties menininko kažkur laukuose užtiktą didelį akmenį, iš kurio jis išpjovė, iškalė… paukščio kiaušinį su sparnais. Ši skulptūra pasiliks sodyboje. Prisiglaus muziejaus ekspozicijoje, kažkur netoliese druskininkiečio Modesto Grigaliūno medinių skulptūrų ir kryžių, kuriuos jis išdrožė šioje sodyboje anksčiau, dar V.Orvidui gyvam esant, ir dabar, būdamas plenero dalyvis.

Paroda keliaus

Iš Helsinkio į plenerą atvykęs suomis tapytojas Hanu Latinenas Orvidų sodybai-muziejui paliks savo abstrakciją, kurioje jau pirmomis dienomis spėjo nutapyti savo begalinį susižavėjimą šia dvasinga vieta, jos paukščių čiulbesiu… Jis Lietuvoje lankosi antrą kartą, 1998-aisiais yra buvęs plenere Nidoje, paišė jos vėtrunges, kopas. Po Kuršių nerijos Orvidų sodyba jam – dar vienas stebuklas. Čia galėjo atsiduoti ne tik tapybai, bet ir kitai savo aistrai – stebėti paukščius. Taigi keldavosi penktą valandą ryto, pasiimdavo žiūronus ir klajodavo paukščių giesmių vedamas. Grižęs užsiropšdavo mediniais laiptukais į savo apartamentus (šeimininkai garbų svečią apgyvendino savo namo antrame aukšte) ir tapydavo tiesiog balkone, iš kurio atsiveria sodybos ir jos apylinkių peizažo erdvės.

Plenero organizatorę R.Donbrauskaitę sutikome begrįžtančią „iš etiudų“. Ji liejo akvareles. Su šiauliete tapytoja Birute Kuiciene kartu eidavo piešti gamtą ir joje išnyrančius Orvidų akmenis. „Man artimos šios sodybos įkūrėjo idėjos, – sakė R.Donbrauskaitė, rodydama neseniai nulietą akvarelę. – Norėjosi pasižiūrėti, kas čia pasikeitė po septynerių metų, kai buvau. Viliaus laikais čia buvo asketiškai dvasinga atmosfera, dabar – laisvesnė, ir jaukumo daugiau su paaugusiais medžiais. Gal ir muziejui taip lemta… Norėtume padėti gaivinti tą dvasią, palaikyti ją. Borisas artimai pažinojo Vilių. Norėtume bendromis jėgomis tęsti plenero idėją, ateityje į jį kviesti daugiau skulptorių…“

Visi pirmojo plenero dalyviai Orvidų sodybai-muziejui padovanojo po vieną čia sukurtą darbą. Iš kitų atrinko geriausius bendrai parodai. Ji birželio 25-ąją atidaryta Salantų kultūros namuose, kur eksponuojama per dvi dešimtis tapybos ir grafikos kūrinių, gimusių šiąvasar Orvidų sodybos prieglobstyje. Jų paroda po dviejų savaičių keliaus į Paberžę, vėliau – į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, o rudenį, apsukusi ratą, pasieks Klaipėdą.

Plenero rengėjai nusiteikę optimistiškai. Jie tikisi, kad tapybos, grafikos, skulptūros darbai, sukurti plenero dalyvių, paskatins visuomenę prisiminti Orvidų sodybos-muziejaus kūrėjus, vėl naujai pamatyti Vilių Orvidą, jo dvasinį kultūrinį palikimą ir nelikti abejingais jo ateičiai.

Nors išnyko iš žemėlapio…

Nors išnyko iš žemėlapio…

Leidykla “Baltos lankos” ką tik išleido Ulos Lachauer (Ulla Lachauer) knygą “Rytprūsiški likimai”.

Į knygą sudėtos Klaipėdoje, Tilžėje ir Mozūrijoje, Gumbinės apskrityje Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių biografijos. Jos daugiau išskirtinės nei tipiškos, tad ne tiek atskleidžia bendrą to krašto žmonių likimą, kiek liudija, kokios skirtingos gali būti tėviškės netekties dramos. Šios labai asmeniškos biografijos koreguoja paplitusią nuomonę, kad tremtis – grupinė patirtis, o milijonų panašaus likimo tremtinių prisiminimai nedaug kuo skiriasi.

Tad kas gi sieja pelkių gyventoją Erdmutę Gerolytę ir nuo vokiečių naikinimo stovyklos išgelbėtą žydų berniuką Beną Grizmacherį? Panelę iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio Aną Becker, po nesėkmingos santuokos tapusią joanite ir dirbusią medicinos seserimi Kuršių nerijoje, ir Rytų Berlyno intelektualą komunistą Volfgangą Budrų? Juos sieja jų gimtasis kraštas – Rytprūsiai, – jau išnykęs iš žemėlapio, ir to krašto netekties patirtis.

Knygos autorė žurnalistė ir kino režisierė Ula Lachauer gimė 1951 metais Alene (Vestfalijoje, Vokietijoje), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją, politinius mokslus. 1994-aisiais pasirodė jos knyga “Tiltai iš Tilžės. Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais”, 1996-aisiais – “Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lenės Grigonytės prisiminimai” (“Baltos lankos”, 2001).

Knygos “Rytprūsiški likimai” leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, jos vertimą į lietuvių kalbą finansavo tarptautinis Gėtės institutas.

“Rytprūsiški likimai” išleisti 2 tūkst. egz. tiražu. “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 19,4 Lt.

„Klaipėdos“ inf.