Nors išnyko iš žemėlapio…

Nors išnyko iš žemėlapio…

Leidykla “Baltos lankos” ką tik išleido Ulos Lachauer (Ulla Lachauer) knygą “Rytprūsiški likimai”.

Į knygą sudėtos Klaipėdoje, Tilžėje ir Mozūrijoje, Gumbinės apskrityje Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių biografijos. Jos daugiau išskirtinės nei tipiškos, tad ne tiek atskleidžia bendrą to krašto žmonių likimą, kiek liudija, kokios skirtingos gali būti tėviškės netekties dramos. Šios labai asmeniškos biografijos koreguoja paplitusią nuomonę, kad tremtis – grupinė patirtis, o milijonų panašaus likimo tremtinių prisiminimai nedaug kuo skiriasi.

Tad kas gi sieja pelkių gyventoją Erdmutę Gerolytę ir nuo vokiečių naikinimo stovyklos išgelbėtą žydų berniuką Beną Grizmacherį? Panelę iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio Aną Becker, po nesėkmingos santuokos tapusią joanite ir dirbusią medicinos seserimi Kuršių nerijoje, ir Rytų Berlyno intelektualą komunistą Volfgangą Budrų? Juos sieja jų gimtasis kraštas – Rytprūsiai, – jau išnykęs iš žemėlapio, ir to krašto netekties patirtis.

Knygos autorė žurnalistė ir kino režisierė Ula Lachauer gimė 1951 metais Alene (Vestfalijoje, Vokietijoje), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją, politinius mokslus. 1994-aisiais pasirodė jos knyga “Tiltai iš Tilžės. Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais”, 1996-aisiais – “Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lenės Grigonytės prisiminimai” (“Baltos lankos”, 2001).

Knygos “Rytprūsiški likimai” leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, jos vertimą į lietuvių kalbą finansavo tarptautinis Gėtės institutas.

“Rytprūsiški likimai” išleisti 2 tūkst. egz. tiražu. “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 19,4 Lt.

„Klaipėdos“ inf.

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

“PLArTFORMA”: Klaipėda vėl taps šiuolaikinių menų meka

Goda Giedraitytė

Jūros šventės metu – liepos 22-24 dienomis Klaipėdos laivų remonto įmonės ir miesto piliavietės teritorijoje bei senojo tabako fabriko angare vyks menų festivalis “PLArTFORMA”.

Skirtingi – kartu

Jis užgimė akivaizdaus tokio renginio poreikio kontekste, po praėjusiais metais Klaipėdoje kartu su Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centru “Intercult” organizuoto festivalio “SEAS”, apstulbinusio žiūrovų gausa ir kritikos dėmesiu.

Šiemet tai bus šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis “PLArTFORMA”, jungsiantis Lietuvos ir užsienio šalių menininkus, bet organizuojamas pačių klaipėdiečių – menininkų grupės “Žuvies akis” bei partnerių – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro – pastangomis.

Pagrindinė festivalio misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų meno žanrų kūrėjus bei skirtingų regionų ir valstybių meninę patirtį ir saviraišką. Kartu tai ir galimybė atverti naujas kultūrines erdves, kūrybiniais projektais apgyvendinant kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas.

Art + platforma

Šiuos siekius įkūnija ir pats festivalio pavadinimas, jungiantis dviejų lietuvių ir anglų (nuoroda į tarptautinį charakterį) kalbų žodžių kamienus. Jei art visiems žinomas angliškas meno atitikmuo, tai platforma – terminas, dažnai vartojamas uosto aplinkoje. Tuo būdu “PLArTFORMA” tai – simbolinė sąšauka tarp urbanistinės ir kultūrinės aplinkos, nauja erdvė kūrybinei laisvei realizuotis ir pramoninėms industrijoms virsti viešomis erdvėmis.

Kartu tai – įvairiapusio ir daugiašalio kultūrinio bendradarbiavimo projektas, vienintelis tokio pobūdžio renginys ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione.

Paribio zonoje

Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Semantiškai artimi terminai asociatyviai siejami su Lietuvos – kaip Vidurio Europos paribio, Klaipėdos – kaip Lietuvos paribio, paties uosto – kaip savotiško miesto paribio ir jūros bei sausumos sankirtos kategorijomis. Paribio zonai priskirtinas ir pats menas / kūryba, nuolat traktuojama kaip tam tikra ribinė žmogaus veikla, priebėga nuo kasdienybės. O ir pats menininkas juk yra nuolat paribiais keliaujantis klajūnas.

Paribio samprata įkūnijama ir pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia meno sintezė, interakcija tapati laviravimui ties riba, naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į šiųmetiniame festivalyje pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų bei jų grupių programą.

Šiuolaikinis šokis ir teatras

Choreografų flangui “PLArTFORMOJE” atstovaus jungtinė įdomiausių ir originaliausių Lietuvos choreografų programa (inicijuojama Lietuvos šokio informacijos centro) bei vienos garsiausių pasaulyje Roterdamo šokio akademijos (Nyderlandai) absolventų darbų kolekcija. Pastarąją į Lietuvą atsivežti padeda Karališkoji Nyderlandų Ambasada, o tarp kūrėjų savo darbus pristatys ir vienintelė šioje akademijoje studijavusi lietuvaitė – klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė.

Šiuolaikinio teatro pastatymus pristatys dvi Vilniaus institucijos: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (TKIC) kartu su “Cezario grupe” bei “Menų spaustuvė”. Pastaroji Klaipėdoje parodys Aido Giniočio režisuotą spektaklį “Apskritas stalas”, reflektuojantį teatro laboratorijos charakterį. TKIC atveš du Cezario Graužinio darbus: kai kuriems klaipėdiečiams jau pažįstamą, bet kaskart vis iš naujo užburiantį pasakojimą apie savęs ir meilės ieškojimą – vokiečių dramaturgo Rolando Schimelpfenigo pjesę “Arabiška naktis” ir patį naujausią kūrinį, ką tik pristatytą festivalyje “Naujosios dramos akcija’05” Vilniuje – šiuolaikinės britų dramaturgijos lyderio Martino Krimpo pjesę “Pasikėsinimai į ją”. Šis spektaklis – tai bandymas suvokti šiandieninio jauno žmogaus maišto prieš jį supantį pasaulį priežastis ir priemones bei tolimesnis “Cezario grupės” eksperimentas, pagrįstas principu, jog spektaklis vyksta ne scenoje, bet žiūrovų vaizduotėje.

Džiazo improvizacijos ir Benas Šarka

Muzikos žanrui festivalyje atstovaus švedų duetas – Biggi Vinkeloe (saksofonas ir fleita) bei Donaldas Robinsonas (būgnai). Džiazo pasaulyje aukštai vertinami muzikantai, ilgamečiai daugelio džiazo festivalių dalyviai, išleidę ne vieną įrašų plokštelę ir aktyviai bendradarbiaujantys su šokio, teatro, dailės kūrėjais, Klaipėdos klausytojus kerės virtuoziškomis džiazo improvizacijomis.

Netikėtais kūrybiniais rakursais ir eksperimentine dvasia turėtų sužavėti ir žinomas Klaipėdos performansų meistras Benas Šarka, festivalyje pristatysiantis savo naujausią monospektaklį.

Instaliacijos ir kinas

Be to, festivalyje dalyvaus ir šiuolaikinės dailės plastiką eksploatuojantys Lietuvos ir užsienio menininkai. Piliavietės teritorijoje ir senajame pilies bokšte visas tris festivalio dienas bus eksponuojami Arvydo Žalpio (Kaunas), Simo Dūdos (Vilnius), Jurgio Malinausko (Klaipėda) erdviniai objektai ir instaliacijos, o jachtų elingo patalpose – dviejų Vengrijos menininkų – János Sugár ir Hajnal Németh – video-instaliacijos.

Liepos 24-ąją žiūrovai galės pamatyti specialią dešimties trumpametražių filmų programą “Moving North” (pristato “NordScen” ir Šiaurės šalių ministrų taryba). Kiekvienas filmukas – tai atskiras įvairių Skandinavijos šalių kino menininkų pasakojimas apie šokį, tyrinėjant judesio ir erdvės santykius, atskleidžiant kartais humoristišką, kartais vizualiai įtaigų choreografijos polėkį.

Taigi festivalio atidarymas – liepos 22 d. 18.30 val. Bilietus į jo renginius bus galima įsigyti internete ir specialiose bilietai.lt platinimo vietose. Daugiau informacijos apie artėjantį festivalį: www.zuviesakis.lt/PLARTFORMA ir www.eb.lt

Olandų kepurė – fotomenininko atvirukuose

Olandų kepurė – fotomenininko atvirukuose

Klaipėdietis fotomenininkas Algirdas Darongauskas išleido daugel metų jo fotografuoto ,,Olandų kepurės“ ciklo atvirukų rinkinį.

Į aplanką telpa 10 standartinio formato atvirukų. Juose – rinktinės ciklo fotografijos, kurių fotomenininkas yra padaręs beveik du šimtus. Taigi čia – tik maža didžiulės fotografijų kolekcijos dalelė, reprezentuojanti unikalų mūsų pajūrio kampelį ir savito fotomenininko kūrybą, jo netipišką žvilgsnį į netipišką peizažą.

Pajūrio regioninio parko Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis – unikalus mūsų pajūrio ruožas, susiformavęs be jokios režisūros, jokio žmogaus rankos prisidėjimo, nuoga gamta, – anot klaipėdiečio ekologo Erlando Paplauskio. Jo teigimu, A.Darongauskas gali būti vadinamas Olandų kepurės dainiumi, kuriančiu moderniąją šios unikalios vietos mitologiją. „Dirbdamas parko ekologu, jau daugelį metų sutinku tarp pajūrio akmenų šmirinėjantį fotomenininką – tai įbridusį vandenin, tai parkritusį tarp akmenų krante… Net atrodo, kad ši vieta be jo prarastų dalį savo paslapties“, – sako E.Paplauskis.

„Kada čia beateitum, nepamatysi to paties vaizdo, viskas kinta, mainosi, vieni akmenys dingsta, kiti atsiranda. Juntu jūros gyvybę, judėjimą, o ir akmenys visada byloja kažką nauja…“ – dalinasi mintimis fotomenininkas. A.Darongauskas su fotoaparatu nesiskiria nuo trylikos metų ir, kaip jis sako, jau trys dešimtmečiai „gyvena menine fotografija“. Savo fotokamera jis yra užfiksavęs Žemaičių Kalvarijos atlaidus – sukūrė didžiulę fotografijų kolekciją apie juos, antri metai fotografuoja „Akmenų portretus“ Mosėdyje ir Orvidų sodyboje ir jau daugybę metų, jo paties žodžiais tariant, – lyg Sezanas lanko savo „Ekso šv. Viktorijos kalną“ – Olandų kepurę. „Mane pakerėjo to pusantro kilometro pajūrio ruožo akmenys, paslaptinga jų kaita, kurioje kartais pasirodo fenomenalūs, neįprasti, magiški, fantasmagoriški akmenys…“ – prisipažįsta fotomenininkas.

A.Darongausko „Olandų kepurės“ fotografijų ciklas jau apkeliavo Lietuvos miestų parodų sales, pabuvojo Kaliningrade. Dabar jo atvirukų rinkinį medžios kolekcininkai. Mat jis išleistas tik 500 egz. tiražu ir knygynuose, spaudos kioskuose vargu ar pasirodys.

A.Darongausko atvirukų rinkinio „Olandų kepurė“ leidimą finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė ir Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.

„Klaipėdos“ inf.

„Realybė X abstrakte” – tarp esamo ir menamo…

„Realybė X abstrakte” – tarp esamo ir menamo…

Eimis Markūnas. Forma X. Ramūnas Čeponis. Tamsiąją naktį degdama… Vytautas Dubauskas. Slinktys. Saulės slėnis. Antanas Obscarskas. Trys klaidingos plokštumos. Jurga Barilaitė. Saulėlydis bėgte. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) iki liepos 17-osios veikia jungtinė Lietuvos menininkų kūrybos paroda “Realybė X abstrakte”, iš naujo atverianti abstrakčios tapybos gyvastį ir kviečianti pažvelgti į nematomą realybę, įvardijamą nežinomuoju X.

Esantys čia žvelgia ten

Nors abstrakčioji dailė jau skaičiuoja egzistavimo šimtmetį, kaskart jos veriami būties horizontai vilioja slėpiningomis invazijos į asmeninę žmogaus ir jo aplinkos erdvę galimybėmis.

Anot projekto sumanytojo tapytojo Ramūno Čeponio, “Realybė X abstrakte” turėtų parodyti tai, kas nematoma. Tuo būdu, eksploatuojant grynąsias technines priemones – spalvą, faktūrą, tūrį, toną, liniją, potėpį ir jas praturtinant kūrybinėmis – idėja, mintimi, savistaba ir saviieška, formuojamas naujas pasaulis, savotiška transcendencijos, anapusybės (anaiptol nesusijusių su pomirtinėmis aliuzijomis) sala.

Paradoksalu, bet esantys čia žvelgia ten. Taip abstrakčių priemonių dėka menininkai tampa susilietimo su nesama (arba tiksliau nematoma) realybe stebuklo, gimstančio jų pačių kūrybinės saviraiškos, individualios interpretacijos dėka, liudininkais.

Projekte dalyvauja 10 menininkų: Jurga Barilaitė, Ramūnas Čeponis, Vytautas Dubauskas, Aistė Krasauskaitė, Irma Leščinskaitė, Eimis Markūnas, Raimondas Martinėnas, Antanas Obscarskas, Eglė Ridikaitė, taip pat eksponuojami a.a. Arūno Vaitkūno darbai. Visi jie reprezentuoja skirtingas kūrėjų kartas, individualią tapybos jauseną ir traktuotę, krypčių ir manierų įvairovę. Tokiu būdu paroda įgyja šiandieninės abstrakčios tapybos situacijos Lietuvoje reprezentatorės statusą.

Išryškėja skirtingos raiškos linijos

Ekspozicijoje išryškėja trys iš dalies tapačios, iš dalies skirtingos raiškos linijos. Pirmajai, tęsiančiai vitališką abstrakčiojo ekspresionizmo plastiką, atstovauja R.Martinėnas, E.Markūnas, A.Vaitkūnas ir I.Leščinskaitė. Mėgaudamiesi pamatine tapybos prigimtimi, tapytojai į akis rėžia grynakraujų spalvų, apčiuopiamų faktūrų, intensyvių potėpių magną.

Greta šliejasi kiek nuosaikesnė, subtilesnė, romesnė J.Barilaitės, V.Dubausko ir E.Ridikaitės kolekcija. Pervertindama abstrakčiojo ekspresionizmo principus, ši darbų virtinė susitelkia ties spalvų derinių, jų sąšaukos ir poveikio analize, kompozicinės dermės paieškomis, netikėtu (arba nebūdingo) ekspresijos proveržiu (koks susitelkia E. Ridikaitės žodelyje myliu).

Trečioji grupė dar labiau redukuota, atsisakoma bet kokio gaivališko energijos protrūkio, susitelkiama ties vidujine ekspresija, kurią galime tik nujausti, įžvelgti, sukontempliuoti. Tai – mediatyvaus pažinimo reikalaujanti, minimalizmo tendencijas reflektuojanti abstrakcija (autoriai: R.Čeponis, A.Obscarskas, A.Krasauskaitė).

Po forma slypi turinys

Daugelio autorių darbai raiškos charakteriu labiau susišaukia su spalvos lauko grupės tapytojų, ypač B.Newmano, M.Rothko, C.Still eksperimentais, nei gestine abstrakčiojo ekspresionizmo tradicija, kuriai atstovavo J.Pollock, W. de Kooning, kt. Tačiau, nors techniškai lietuvių tapyba išlieka artima vakarietiškajam abstrakto pradui, socialiai aprengta visiškai nauju rūbu. Menininkai atsigręžia į šiandienos realijas.

E.Markūnas pasitelkia netradiciškas, tačiau nūnai neapsakomai kasdieniškas “drobės” metamorfozes – mašinų kėbulus, kurių pasąmoninis krūvis – mechaninis judesys (važiavimas) susilieja su ekspresyviais spalviniais potėpiais. Savotiškas judesio aidas juntamas ir J.Barilaitės “pergamentuose”. Pačios autorės pėdsakais nugairinti drobių paviršiai, ataidintys kūno meno akcionizmu, reflektuoja žmogaus ir jį supančio pasaulio koreliaciją. Intymias ir ant ribos balansuojančias vienatvės ir meilės kolizijas seka E.Ridikaitė. Arte povera estetiką menantis drobės lakštas su praskydusiu “myliu” reflektuoja šiandieninę socialiai skurdžią aplinką, tuštumą ir liūdesį. Abstrakti asmens erdvė (“myliu”) įsirėžia į abstrakčią pasaulio vienatvę (drobė).

Atgimsta vis iš naujo

Šiuolaikinio pasaulio viziją interpretuoja ir A.Obcarskas bei A.Vaikūnas. Pastarasis šiandieną įsuka į žaidimo verpetą: atskiras ekspresijas – eskizus išbarstydamas ant sienos it ant stalo išsklaidytus šratus. Tuo tarpu A.Obscarskas perfrazuoja postmodernistinę vaizduojamosios ir verbaliosios kultūrų kaitą. It atskirus teksto paragrafus juodame fone išmėtydamas baltas linijas, menininkas kuria netikėtą perversiją: aliuzija į knygą rekonstruojama pozityvo-negatyvo principu. Tokiu būdu svarbiau tampa vaizdinys negu tekstas: iš pirmo žvilgsnio vietoj linijų turinčios pasirodyti raidės virsta tik abstrakčia sąmonės interpretacija, anaiptol nepasiteisinančia realybėje.

Kadaise, cituojant kritikę Jurgitą Ludavičienę, Gerhardas Richteris sakė apie abstrakčią tapybą: “Abstraktūs paveikslai yra fiktyvūs modeliai, kadangi jie parodo tikrovę, kurios mes negalime nei matyti, nei aprašyti, tačiau į kurios egzistavimą mes galime atsiremti”. Anot jos, abstrakčioji tapyba gali būti susijusi su tobulos formos paieškomis, su išraiškos ieškojimu, su noru nugrimzti į tai, kas neapčiuopiama, bet jaučiama, su noru išlieti dvasios proveržius. Visa tai yra ir bus aktualu net ir šiame medijų ir koncepcijų amžiuje. Todėl abstrakčioji tapyba atgimsta vis iš naujo.

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Grupės „Tori and Vintage Jazzmen“ vokalistė Tori nusileido nuo scenos ir, bendraudama su publika, dainavo gospelus.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Veik po mėnesio bandysiu bristi į jau istorija tapusio XII Klaipėdos pilies džiazo festivalio vandenis. Kuklūs, sunkiai beįskaitomi brūkštelėjimai užrašų knygelėje, šimtai fotografijų, kuriose užfiksuotos įspūdingiausios praėjusios džiazo fiestos akimirkos, namuose skambantys kai kurių dalyvių CD ir, žinoma, įspūdžiai, jau saugiai sugulę atminties lentynėlėse – tokie kuklūs šio į apibendrinimus bandančio pretenduoti užsiėmimo įrankiai.

Džiazo kūdikis išstypo

Jau sunku bepasakyti, kiek metų iš eilės tenka tris birželio dienas ir naktis „budėti“ Teatro aikštėje ir džiazo klube „Kurpiai“. Stebėti, kaip braukia prakaitą ir nuovargio debesis vaiko nuolatiniai festivalio organizatoriai, gėrėtis festivalio prodiuserio Vytauto Kongo Grubliausko iškalba ant scenos ir gebėjimu renginio rėmėjų logotipus paversti nauja meno rūšimi – verbaliniu džiazu. Džiazo skeptrą – triūbą – į politiko duoną iškeitęs muzikantas neapleidžia savo kūdikio. Tiesa, šįkart pirmą sykį per dvylika metų festivalio vairą perdavęs į žmonos Ingos Grubliauskienės rankas.

Tačiau vargu ar galima būtų teigti, kad kai kuriuos pokyčius festivalio struktūroje ir programoje lėmė ši nelabai svarbi rokiruotė. Rūpestingas Kongo žvilgsnis buvo juntamas ir šiame festivalyje, o šeimyninė ranga tik padėjo išspręsti kai kuriuos organizacinius rūpesčius ir išsaugoti politikui svarbią etinę subordinaciją.

Per dvylika metų klaipėdietiško džiazo kūdikis gerokai išstypo ir, natūralu, jo nepalenkė brendimui būdingi pokyčiai. Neabejoju, atsiras tokių, kurie šiemetinį Pilies festivalį nurašys į „tikro džiazo“ nuostolius. Bus ir tokių, kurie pozityviai vertins naujus šio vasaros pradžią pajūryje pranašaujančio renginio bruožus: vis ryškėjančią „pasaulio muzikos“ invaziją, kurioje lietuviškas džiazo vilkas Petras Vyšniauskas, ramų skandinavišką džiazroką grojęs suomių kvartetas „Lasse Lindgren & Sunburst“, Abramas Vilsonas su „Jazz Warrior“ ir britiška-amerikietiška džiazo tradicija atrodo tarsi kokie vieniši džiazo atskalūnai „world music“ katile.

Jeigu pabandytume įvertinti, kiek šiame festivalyje būta džiazo ir ne džiazo, tektų sutrikti: o juk nėra jokių itin konkrečių šį žanrą apibrėžiančių ribų. Kai kas teigia, kad džiazo skiriamasis bruožas – netikėtumo elementas, „džiazovu“ galintis paversti ir roką, ir hiphopą, ir salsą.

Šventė su džiazo elementais

„Jazzkantine“ (Vokietija) muzikantai publiką kaitino ir tikrais, ir įsivaizduojamais instrumentais.

Anot klaipėdiečio gitaristo Eugenijaus Jonavičiaus, kurį festivalio tarpduryje teko užklupti šiuo klausimu, niekas iš tiesų nežino, kas tas džiazas yra. Kaip nežino, kas yra meilė ir kitokie globalūs, bet kartu ir labai asmeniški reiškiniai. Prisiminęs tarp džiazo muzikantų sklandantį anekdotinį džiazo kilmės etimologinį paaiškinimą, gitaristas išpoškino: „Džiazas – tai kažkas tarp užpakalio ir jazmino… („jaz“ – „džasmin“, „as“ – užpakalis). Ir suprask, kad geras, žmogau…

Gal viskas savo vietose. Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kaip ne kartą pastaruoju metu teigė pats Kongas, tai miesto šventė su džiazo elementais. Kažkodėl tuomet nekilo mintis paklausti, kodėl džiazo muzikantas taip savanoriškai į šalį nustumia galbūt labiau elitinei publikai skirtą žanrą ir pasirenka populiaresnį variantą, labiau prieinamą masėms?

Galbūt daug ką lemia atvira, ir „bomželiams“, ir jaunimui, ir inteligentams, ir darbininkams prieinama vieta? Plius – renginys nemokamas. Festivalio publika jau seniai atsisijojo. Kodinio pavadinimo „džiazas“ vengia skustagalviai, treninguoti, riaušių mėgėjai. Policija šiame festivalyje beveik neturi ką veikti. Na, nebent perspėti kokį užuomaršą, kad iš stiklinės taros gerti čia negalima…

Dar vienas niuansas. Klaipėda, kaip miestas prie jūros, diktuoja atviresnes žanrų interpretacijas. Džiazo festivalius turi Kaunas, Vilnius, Birštonas. Šiek tiek „džiazova“ publika renkasi į Varnių bliuzo ir Visagino kantri festivalius. Klaipėdiškis festivalis ilgai ieškojo savo veido – nuo diksilendų iki pasaulinio garso žvaigždžių blykstelėjimo. Žinia, kasmet jų nepasikviesi. O aikštėje dažniausiai – lyjant lietui (dar vienas išskirtinis Pilies festivalio bruožas) ilgai ramiai nepastovėsi. Norisi pastrakalioti ir taip sušilti ar išjudinti kokią ilgai stovint nutirpusią galūnę. Todėl Pilies festivalio jaunoji publika prisigalvoja įvairių džiazo klausymosi formų – pučia muilo burbulus, spardo smėlio kamuoliukus arba šoka, jeigu muzika „veža“. Vyresnieji ramsto šalia esančių pastatų sienas, kas gauna suolą, – prisėda, lakesnės vaizduotės – pasipuošia perukais, ilgais sijonais ir šoka lindihopą…

Siūlė judinti klubus

„Džiazo švyturiu“ tituluoto Ronaldo Sneiderso kompanija scenoje mušamųjų turėjo ne mažiau nei čekų „Čankišou“. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Šie ir kiti klaipėdietiško festivalio bruožai – visko gali būti – organizatorius stumtelėjo prie judresnės, publikai prieinamesnės, lengvai pagaunamos muzikos atlikėjų pasikvietimo. Pamenate, pernai buvo „Gipsy Kings“? Tai irgi ne džiazas. Anksčiau būdavo regio atlikėjų – ne džiazas. Šiemet penktadienio koncertą užbaigė daugianacionalinė Lotynų Amerikos muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos „Manteca“. Vakaruose slūgstanti latino populiarumo banga Lietuvoje vis dar tebėra populiari. Kas žino, gal prie šio stiliaus muzikos prisidėjo ir tautoje itin populiarūs serialai, pavyzdžiui, „Gvadelupė“?.. Taigi nenuostabu, kad niekuo ypatingu neišsiskirianti grupė buvo sutikta audringomis ovacijomis. Grupės vokalistė publiką kaitino ne tik uždegančiais salsos ritmais, bet ir lietuvių kalbos žiniomis: „Judink klubus“, „Aš jus myliu“. Bet buvo smagu… Ir po ilgesnio laiko vartant mintyse festivalio puslapius, „Manteca“ kažkodėl išsilaikė. Tiesiog kita spalva, nebūtinai geresnė ar blogesnė, pavyzdžiui, už geltoną ir jau antrą kartą Klaipėdoje viešinčius „The Jive Aces“. Žinoma, jie nieko naujo nepademonstravo. Į sceną išėjo tarsi nuo pernai užsikonservavę: tie patys geltoni kostiumai, praėjusį šimtmetį primenančios šukuosenos, neįtikėtinas šoklumas (šįkart vaikinai sugebėjo užsiropšti net ant LTV autobuso stogo) ir, žinoma, sproginėjanti, publiką priverčianti šėlti energija. Regis, to ir tereikėjo, kad šiuo geltonu akcentu baigtųsi ir taip susivėlinęs festivalio koncertas.

Tačiau po viso geltono šėlsmo į sceną išėjo grupė „The Gang“ (JAV ir Lenkija). Jos lyderis džiazroko tigru tituluojamas gitaristas Hiramas Bulokas su bosistu Styvu Loganu ir būgnininku iš Lenkijos Kšištofu Zavadskiu sukūrė tikrą roko ir džiazroko šou su funky, popmuzikos ir, žinoma, džiazo elementais. Atrodo, jog šis muzikantas gali groti viską, kas jam tuo metu šauna į galvą – nuo techno iki acid, nuo „Six Pistols“ iki Mailzo Deiviso.

Virto uždegančiu šou

Lietus ir skėčių margumynas tampa neatskiriamu Klaipėdos pilies džiazo festivalio akcentu.

Daugelis žinovų ypač teigiamai atsiliepė apie Abramą Vilsoną ir jo grupę „Jazz Warrior“. Skaidraus vokalo, nepaprastai emocionali, į vieno džiazo stiliaus rėmus netelpanti muzika. „Džiazo kariai“ įrodė, kad techniškai tvarkingai ir emocionaliai atliekamas acid džiazas vis dar gali būti patrauklus ir puikiai skambėti ne tik džiazo klube ketvirtą valandą ryto.

Kaip nepaminėti fleitininko Ronaldo Sneiderso?! Apie jo pasirodymo kokybę byloja tai, kad šis muzikantas Klaipėdos festivalio publikos buvo išrinktas „Džiazo švyturiu“. Geriausiu Europos fleitininku tituluojamam muzikantui simpatiją pareiškė 315 festivalio žiūrovų.

Su šia pirmo ryškumo žvaigžde į sceną išėjo dar dvylika muzikantų, nors paprastai R. Sneidersas koncertuoja su penkių muzikantų grupe. Prieš festivalį fleitininkas labai domėjosi, kokia Klaipėdos džiazo festivalio publika, ir parengė jai specialų repertuarą. „Ronald Snijders extended band“ atliko afrikietiškų ritmų prisodrintą muziką, kurioje nesunkiai galima buvo aptikti ir džiazo. Gana lyriškai prasidėjęs pasirodymas baigėsi teatrališku ir publiką uždegančiu šou, kurį lydėjo įspūdingos R.Sneiderso fleitos improvizacijos.

Bene ryškiausia festivalio žvaigžde netikėtai tapo gerokai nuo džiazo nutolusi grupė iš Čekijos „Čankišou“. Į sceną prisitempusi nesuskaičiuojamą gausybę būgnų, būgnelių, aborigeniškų dūdų, čia pat paskleidė ir niekur neegzistuojančios genties legendą. Jų atliekama muzika – visiškai nenusakomo žanro, kurioje persipina įvairių tautų folkloro elementai, padvelkia Kusturicos filmais, Bregovičiaus muzika ir net lietuvių liaudies dainomis. Ypač didelių matmenų grupės dainininkas šėlstančiai publikai atidavė visą savo „dūšią“. Ir ji cypė, rėkė tarsi kokiame laukinės genties suvažiavime, kėlė į dangų rankas ir kartu su nenusakomais, žemų vibracijų lydimais ritmais meldėsi nežinia kokiems dievams. Gal kas ir buvo išmelsta, nes lietaus nebeliko, o gaivalinga čekų ritualinė muzika tikrai permušė po jų grojusius preciziškus vokiečius „Jazzkantine“, nors šie ir pretendavo į XXI amžiaus džiazo favoritus…

Džiazo reikia paieškoti

Pasak kadaise festivalio krikštamote vadintos ilgametės Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos, dabar – Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jai patinka vis labiau į „pasaulio muziką“ („world music“) besiorientuojančio festivalio koncepcija. „Norint klausyti grynojo džiazo, reikia kiek susikaupti. Tam geriausiai tinka koncertinė salė. O Teatro aikštėje – šurmulys, koncertai nemokami, publika įvairi. Pamenu, kai klausiausi prieš kelis metus čia Tylemanso, kad ir kokia nuščiuvusi buvo aikštė, vis tiek norėjosi sienų, pro kurias neprasibrautų pašaliniai miesto garsai“, – svarstė N.Laužikienė. Anot jos, dabartinis festivalio formatas – kaip tik tinka aikštei.

Galbūt bus įdomi ir kiek kitokia, kritiškesnė elektroninio žurnalo „.JAZZ“ redaktoriaus Viktoro Jakovlevo nuomonė: „Klaipėdos pilies džiazo festivalio tradicijos neaplenkė procesai, vykstantys visose pasaulio muzikos scenose, – marginalinių kultūrų  muzikos („world music“) okupacija. Gitaristas Hiramas Bulokas šeštadienį pusė trijų nakties pagaliau užlipęs ant scenos ironizavo: „Ar tai turėtų būti džiazo festivalis? Aš negroju džiazo, aš groju tik „džiazovai“. Ši frazė puikiai apibūdina ne tik patį Buloką, bet ir visą festivalį – „džiazova“ „world music“ fiesta. Tikro, gryno džiazo Klaipėdoje šiemet reikėjo paieškoti, ir tai greičiau buvo tik prieskonis…

Svarstau, kas labiau išlepę – festivalio publika ar žiniasklaida? Atsakymas aiškus, bet, tiesą sakant, sunku neišlepti, kai pagalvoji, kad prieš keletą metų ant tos pačios scenos stovėjo Meinardas Fergiusonas, Bilis Kobhemas, „Soweto Kinch“ ar Tutsas Tylemansas. O jei jau taip kryptingai linkstama į „world music“, galbūt ir apie šį festivalį reikėtų galvoti kaip apie marginalinių kultūrų muzikos šou, kuriame galima išgirsti ir džiazo. Dabar vis dar ieškoma džiazo, tačiau jis yra lyg gaivaus oro gurkšnis smogo pritvinkusiame mieste..“

Laukinis festivalio šėlsmas vis dar aidi širdyje

Laukinis festivalio šėlsmas vis dar aidi širdyje

Grupė “Čankišou” iš Čekijos ir egzotiškasis jos vokalistas. Energingoji “Jazzin’ Jacks” trijulė iš Švedijos. Fleitininkas iš Olandijos Ronaldas Sneidersas savo melodijomis pakerėjo publiką ir laimėjo festivalio “Džiazo švyturį”. Geltonieji žmogeliukai “Jive Aces” iš Didžiosios Britanijos Klaipėdos pilies džiazo festivalio scenoje šėlo antrus metus iš eilės. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Karina Juodelytė

XII Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet nudžiugino publiką ne tik garsiais pasaulio atlikėjais, bet ir energingais naujo skambesio projektais, verčiančiais išsijudinti. Tris dienas Klaipėdoje siautė lotyniškos muzikos ritmai, legendos apie vienakojus, geltonieji žmogeliukai bei daug teigiamos energijos. Net protarpiais pliaupiantis lietus nesugadino geros nuotaikos ir nesustabdė šokių Teatro aikštėje. Festivalis praėjo, kojos nuo šokių jau nebeskauda, tačiau įspūdžiai iš šių trijų dienų vis dar ryškūs ne tik organizatorių ar atlikėjų širdyse, bet ir festivalio publikos atmintyje.

Patyrė nuotykių policijoje

Pirmąjį vakarą pradėję energingieji vyriškiai iš Švedijos “Jazzin’ Jacks” festivalio publiką bandė išjudinti mambos bei salsos ritmais. Tris dienas ir tris naktis viešėję Klaipėdoje “Jazzin’ Jacks” turėjo progų pamatyti ne tik džiazo festivalį, bet ir Klaipėdą už festivalio ribų.

– Esate švedai, tačiau grojate “lotynišką” muziką. Kodėl?

– Pradėjome groti tokią muziką dar būdami jauni. Mums labai didelę įtaką padarė Naujasis Orleanas ir jame populiarūs muzikos stiliai. Tikriausiai ir užstrigome tame laikotarpyje. Grodami savo jaunystės muziką mes vėl jaučiamės jauni. Samba, kalipsas, mamba mus atjaunina.

– Ką manote apie Klaipėdos pilies džiazo festivalį?

– Nors festivalis nėra didžiausias, kuriame mums teko groti, bet jis tikrai nemažas. Stebėtina, jog jis itin gerai suorganizuotas. Matome, kad organizatoriai daug padirbėjo prie programos išdėstymo. Čia taip pat radome geriausius iki šiol sutiktus garso režisierius. Jie tikrai nuostabūs.

– Kaip jums patiko publika?

– Mus labai puikiai sutiko. Pirmą kartą grojome tokiai jaunai publikai džiazo festivalyje. Turėjome progos pasikalbėti su daugeliu Klaipėdos pilies džiazo festivalio klausytojų. Tai – labai šilti žmonės. Šitoje publikoje atpažinome save prieš daugelį metų. Šeštąjį dešimtmetį mes patys šokdavom panašiuose festivaliuose.

– Ar turėjote galimybę apsidairyti po Klaipėdą?

– Taip, tai miestas, kuriame sklando kultūros dvasia. Čia daug senų pastatų, turinčių istorinę vertę. Helsinborge, iš kur esame, septintąjį dešimtmetį buvo sugriauta didžioji dalis senų pastatų, o jų vietoje išdygo modernūs namai. Helsinborgas – komercinis miestas, o Klaipėda – rami ir kultūriška. Čia galima pamatyti jaunus žmones, sėdinčius miesto gatvėse su molbertais. Šis miestas mums primena jaunystę.

– Gal čia kokių nuotykių patyrėte?

– Apsilankėme net trijuose policijos komisariatuose. Vienas grupės narys pametė piniginę su visais dokumentais, kreditinėmis kortelėmis, pinigais. Mums pranešė, kad ja bandoma atsiskaityti, tad teko vykti į policijos komisariatą. Kadangi nežinojome į kurį, apsilankėme net trijuose. Susitikome ir su įtariamuoju. Smagu, kad atgavome dokumentus ir kreditines korteles.

– Ar tokie nuotykiai nesugadino nuotaikos?

– Nė trupučio. Taip galėjo nutikti bet kur. Be to, turėjome progą pamatyti kitokį miestą.

– Ar norėtumėte atvykti į šį festivalį kitąmet?

– Labai. Tai puikus festivalis, ir džiaugiamės, kad Kongas mus pakvietė. Manome, kad ir jam reikėtų atsidėkoti tuo pačiu. Greitai švęsime “Jazzin’ Jacks” dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga surengsime didelį koncertą Los Andžele bei Helsinborge. Būtinai pakviesime Kongą atvykti į Švediją ir dalyvauti koncerte.

Gyva čanki legenda

Grupė “Čankišou” iš Čekijos šiemet buvo viena pagrindinių pretendenčių į Klaipėdos pilies džiazo festivalio “Džiazo švyturį”. Šios grupės keistais instrumentais bei etniniais motyvais prisodrinta muzika, kupina teigiamos energijos, įaudrino festivalio publiką taip, kad ši net tris kartus kvietė “Čankišou” ant scenos.

– Kaip sugalvojote panaudoti legendą apie čanki žmones savo muzikoje?

– Tiesiog norėjome kažkuo išsiskirti. Mes nesame nei juodaodžiai, nei arabai, nei kinai, tad norėjome sukurti kažką savito. Legendą apie čanki žmones radome XV a. čekų keliautojo užrašuose. Vėliau perskaitėme Umberto Eco “Baudoliną” ir apsisprendėme, kad savo muzikoje galime panaudoti būtent šios legendos motyvus. Suradome šios tautelės žodžių, pridėjome žodžių kitomis kalbomis, surinkome instrumentus ir pradėjome.

– Kuo ypatinga ši legenda?

– Čanki žmonės – vienakojai.

– Ar pastebėjote, kad publika skirtingose šalyse jus priimtų skirtingai?

– Svarbiausia mūsų atliekamoje muzikoje – teigiama energija, o ją supranta visi. Koncertavome Austrijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, bet žmonės mus visur priėmė vienodai gerai. Mūsų muzika yra “world music”, tad čia neegzistuoja kalbos barjeras.

– Ką manote apie šį festivalį?

– Fantastiška, kad per koncertą visi šoka. Mūsų muzika tampa visaverte tik tada, kai klausytojai šoka. Vadinasi, mūsų teigiama energija juos pasiekė. Šiuo atveju, taip ir buvo, tad labai šaunu.

– Ar pavyko pamatyti Klaipėdą, ne tik pagroti festivalyje?

– Taip, buvome prie jūros ir ieškojome gintarų. Radome kelis nedidelius gabalėlius. Kai kurie grupės nariai sušoko į vandenį atsigaivinti. Šaltoka.

Sugrįžo, kaip žadėjo…

Dar iš XI Klaipėdos pilies džiazo festivalio gerai pažįstami britų geltonieji žmogeliukai “Jive Aces”, kaip ir žadėjo, sugrįžo ir į XII festivalį. Šiais metais jiems pritrūko vos 26 balsų, kad laimėtų “Džiazo švyturį”, tačiau publika per jų koncertą šėlo tikrai ne mažiau nei pernai. Nors grupės nariai į sceną lipo iškart po ilgos kelionės, joje visas nuovargis iškart dingo.

– Ar per metus Klaipėdos pilies džiazo festivalis labai pasikeitė?

– Ne, jis vis dar puikus organizaciniu požiūriu, o publika vis dar tokia pati šilta, labai draugiška ir kupina entuziazmo. Džiugu matyti tokią jauną publiką džiazo festivalyje. Ir jis – vis dar miesto širdyje. Ši aikštė puikiai tinka tokiam renginiui.

– Ką tik atvykote į Klaipėdą. Kas suteikia jums energijos po ilgos kelionės?

– Suprantama, linksma publika. Užlipus ant scenos, visa kita aplink nustoja egzistuoti. Energijos bei pasitikėjimo taip pat atradome ir scientologijoje. O visi faktoriai kartu prilygsta energijos bombai.

– Ar keliaudami po turnė bandote platinti scientologijos idėjas?

– Kai dainuojame, mes tik dainuojame ir stengiamės, kad visiems būtų linksma, o aplink sklistų teigiama energija.

– Atrodo, kad visada turite

paruošę publikai nedidelį siurprizą. Ar ruošiate juos iš anksto?

– Kai ką paruošiame, tačiau didžioji dalis gimsta spontaniškai. Daug ką sugalvojame tik ant scenos, pamatę, kaip į mus reaguoja žmonės.

– Ar sugrįžtumėte dar kartą į šį džiazo festivalį?

– Mielai. Mums patinka ši publika.

“Džiazo švyturys” – į Olandiją

Publikos sprendimu, šiais metais nė vieniems festivalio svečiams nepavyko aplenkti fleitininko iš Olandijos Ronaldo Sneiderso (Ronald Snijders). Surinkęs daugiausia balsų, jis vienareikšmiškai laimėjo “Džiazo švyturį”. Šis kupinas geros nuotaikos atlikėjas ant festivalio scenos virtuoziškai raitė melodijas. Per dieną jis sukuria apie penkias naujas melodijas, tad rinktis tikrai turi iš ko.

– Į ką pirmiausia atkreipėte dėmesį šiame festivalyje?

– Čia puiki atmosfera, laimingi žmonės kartu. Atrodo, kad juos jungia nematomas siūlas.

– Jums yra tekę lankytis Lietuvoje jau anksčiau, tačiau Klaipėdoje viešite pirmą kartą. Ar, Jūsų akimis, ji kuo nors skiriasi nuo Vilniaus?

– Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, buvau sužavėtas. Tada sau pasakiau, kad čia dar sugrįšiu. Taip ir nutiko. Man čia labai patinka žmonės. Jie labai gražūs, ypač moterys, ir kupini teigiamų emocijų. Jie kur kas malonesni nei Olandijoje. Čia nesijaučia rasinių prieštaravimų, terorizmo nuotaikų. Labai puiku, kad lietuviai nusiteikę teigiamai. Mačiau Klaipėdą iš dvylikto viešbučio aukšto. Tai labai puikus miestas. Jis ramus ir turi glaudų ryšį su vandeniu. Man tai labai patinka, nes manau, kad vanduo, žemė ir oras apima visumą.

– Ar šiemetinė viešnagė patvirtino lūkesčius?

– Su kaupu. Pamačiau tai, ko tikėjausi. Jaučiu tokią pat puikią atmosferą. Be to, man čia labai patinka maistas bei žmonės.

– Per dieną sukuriate po kelias naujas melodijas. Iš kur semiatės tiek įkvėpimo?

– Mane įkvepia daugelis dalykų: žemė, gamta, žmogus, vyro ir moters santykiai. Moteris mano kūrybai labai svarbi. Juk Mocarto, Verdžio ar Pikaso įkvėpėjos taip pat buvo moterys. Taip pat iš kiekvienos kelionės į kitą šalį parsivežu naujų minčių bei išgyvenimų. Nauji žmonės, naujos pažintys man suteikia peno mintims, o taip ir gimsta melodijos.

– Kas Jums yra muzika?

– Muzika man yra geriausias atsakymas į klausimą: “Kas yra gyvenimas?”. Ji į šį klausimą atsako kur kas geriau nei bet kokia mokslo šaka. Muzika suvienija, ir tuo yra puiki. Mano kuriama muzika yra entuziastinga ir, viliuosi, teigiamai nuteikianti.

– Ar norėtumėte dar kartą čia sugrįžti?

– O, taip! Tikiuosi, kad taip ir bus.

Kaip gyvenime…

Kaip gyvenime…

Visos trys į banketą susirinkusios, bet jau išsiskyrusios poros: aktoriai N.Savičenko (Marietė Levjė) ir K.Žvinklys (Klodas Pišonas), V.Klimas (Andrė Buvilis) ir A.Mikitavičiūtė (Gabrielė Buonočeli), K.Macijauskas (Alberas Donė) ir V.Kojelytė (Ivona Fušė). Nerijaus Jankausko nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Pagal N.Saimono pjesę „Banketas“ (2000) Klaipėdos dramos teatre šiemet pastatytas ir P.Gaidžio režisuotas spektaklis (dailininkas – S.Bocullo, kompozitorius – F.Latėnas), kaip jau yra rašyta, išties „balta varna“ šiuolaikinio teatro scenoje. Tai aktoriaus ir žodžio teatras, taigi, tam tikra prasme, retrospektyvinis – alsuojantis praeities dvasia.

Palieka „nuogus”

Šiuo spektakliu garbus režisierius tarytum atiduoda duoklę savo pirmosios aktorių laidos absolventams, šiemet minintiems 25 metų kūrybinio darbo jubiliejų. Aktoriai (išskyrus, be abejonės, N. Savičenko), vaidinantys spektaklyje, nebuvo lepinami vaidmenimis, tad tai lyg ir šiokia tokia kompensacija tiems atsidavusiems teatrinio meno tarnams už jų ištikimybę scenai – nuolatinių įtampų ir kovų laukui…

Kovos lauke, t.y. scenoje, režisierius šį kartą aktorius palieka „nuogutėlius“ – „Bankete“ žiūrovas neaptiks subtiliai niuansuotų mizan-scenų, pasiges motyvuoto veiksmo, situacijų įvairovės ir gana greitai persiorientuos stebėti popsą, nes… Spektaklio struktūrinių elementų hierarchija paprasta: N.Saimono tekstas, aktorių sukurti tipažai (juose žiūrovas sėkmingai galės atpažinti save, t.y. identifikuotis su veikėju), muzika, scenografija ir režisierius.

Banalus žaidimas

Aukščiausiai atsiduria „tai“, ko nėra… Režisūros nėra – nors tu ką… Ir aktoriai (N. Savičenko, V. Kojelytė, L. Krušnaitė, A. Mikitavičiūtė, V. Klimas, K. Macijauskas, K. Žvinklys) geriau ar blogiau (silpniausia grandis šioje grandinėlėje, reikia pripažinti, – L. Krušnaitė) su savarankišku darbu susitvarko. Tik kad nelabai yra su kuo tvarkytis – pjesės medžiaga iki skausmo banali, primityvi ir menine prasme sunkiai analizuotina.

Apie ką kalba veikėjai? Kokius gražiausius ar skaudžiausius prisiminimus slepia sielos užkaboriuose ir ką paviešina personažai, žaidžiantys žaidimą, inicijuotą vieno iš jų?.. Jeigu po ilgų bendro gyvenimo metų prisimenami tik į lovą nešti pyragėliai ir kavos puodeliai, tai įvykusios skyrybos – savaime suprantamos. Neįmanoma tikėtis, kad niekad nesiklausę, imtų ir vienas kitą išgirstų tokiomis dirbtinai sukonstruotomis sąlygomis – užrakinti banketinėje salėje ir vadovaujami kažkokios pamišusios, neturinčios orumo moters. N. Saimonas šį vienaplanį tekstą pjesės pradžioje dar apkaišo „juokeliais“, tačiau į pabaigą be deklaracijų ir skambios retorikos daugiau nieko ir nelieka.

Skirtas pavargusiems?

Pjesės personažams stinga vidinės motyvacijos, charakteriai (apie juos galima kalbėti irgi sąlygiškai) – statiški, veiksmai – ribojami teksto ir pan. Štai ir retoriškas klausimas: kaip ant birios medžiagos postamento aktoriams kurti vaidmenis? Regis, vienintelė išeitis būtų parodijuoti tokią medžiagą, bet matomas kitas ėjimas – banalybė iliustruojama vienareikšmiškomis frazėmis…

Užtat paviršutiniško pjesės teksto varžomiems aktoriams nevaržomai talkina muzika ir padeda jiems dėlioti emocinius štrichus. Scenografija? Neišradinga, bet ir nepretenzinga. Atitinkanti realizmo dvasia alsuojantį spektaklį: beveik minimali, gana aristokratiška ir neblaškanti dėmesio – patogi erdvė skambėti žodžiui…

„Kaip gyvenime…“, „geras spektaklis“, „labai moteriškas“, „tikras ir nuoširdus vaidinimas“ – tai mintys žiūrovų, kuriems šis spektaklis ir skirtas: pavargusiems nuo painios teatrinių ženklų sistemos, nuo manieringų režisierių, nuo jų prievartos stiebtis, mąstyti ir bent kiek intelektualiai pavargti; nebenorintiems dekoduoti, atrasti, tyrinėti; meną laikantiems tik pramoga ar psichologine konsultacija ir nesąmoningai pritariantiems minčiai, kad visa, kas nebanalu, yra netikra… Taigi žiūrovų spektakliui netrūks…

Parodų afiša

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

„Realybė X abstrakte”: Lietuvos menininkų tapybos projektas.

06 30 – 08 01 „Graffiti: Highlite’5“: Klaipėdos ir Vilniaus menininkų graffiti projektas. Pristatymas – rytoj 18 val.

07 14 – 08 01 „Pasirinkimas“: Monika Lukošienė (Klaipėda) – odos menas. Atidarymas – liepos 14 d. 17.30 val.

07 22 – 08 03 Sigitas Staniūnas (Vilnius) – tapyba. (Bendras projektas su Baroti galerija.)

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33)

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“: skulptūra, tapyba, grafika, keramika.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

„Estų epui „Kalevipoegas“: Archibaldas Bajoratas (Vokietija) – grafika, akvarelės.

07 08 – 09 30 „Stebuklinga skaidrumo alchemija“: Silvijus Vilgliatūras (Silvio Vigliaturo, Italija) – stiklo skulptūros, tapyba. Atidarymas – liepos 8 d. 18 val.

Galerijos Meno pažinimo centre:

Moksleivių plakato konkurso, skirto tapytojo Prano Domšaičio 125-osioms gimimo metinėms, paroda.

Kiekvieną trečiadienį nuo 11 val. vaikus ir jaunimą kviečia kurti „Atostogų studija“.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

„4 x44“: Rytas Jurgelis (Palanga) – tapyba, Rytis Martinionis (Klaipėda) – tapyba, Vidas Bizauskas (Klaipėda) – juvelyrika, Remigijus Treigys (Klaipėda) – fotografija.

07 01-21 „Provaizdas“: Šiaulių šiuolaikinė dailė – skulptūra, keramika, tapyba, grafika. Atidarymas – penktadienį 18 val.

07 22 – 08 11 Sigitas Staniūnas (Vilnius) – tapyba. (Bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais.)

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Estampas kitaip“: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos grafikų projektas.

06 30 – 07 20 „C’est la vie“: Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba, grafika. Atidarymas – rytoj 17.30 val.

07 21 – 08 10 „Vėduoklė“: Klaipėdos grafikų meno projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

Lietuvos dailininkų tapyba ir grafika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

07 01 – 09 01 „Mailart“: nuolat besikeičianti tarptautinė paroda – atvirlaiškiai, plakatai ir kt. Pristatymas – penktadienį 19.30 val.

Darbo laikas: 12-18 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

Vilniaus ir Klaipėdos dailininkų tapyba, akvarelės, grafika, keramika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

Ona Paliukienė (Klaipėda) – tapyba, Arvydas Kašauskas (Vilnius) – tapyba, Marius Liugaila (Vilnius) – grafika.

07 07 – 08 01 Klaudijus Pūdymas (Klaipėda) – skulptūra, Dalia Kirkutienė (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – liepos 7 d. 17.30 val.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Natalia Arceneguy (Ispanija) – juvelyrika.

Zane Lavrinovicha (Latvija) – juvelyrika.

Darbo laikas: 10-19 val., nedarbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Papildyta nuolat veikianti Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Mitinės būtybės“: tarptautinio Antano Mončio vardo vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso laureatų darbai.

07 09 – 08 01 „Lietuvos spaudos fotografija – 2005“.

 Darbo laikas: antradienį – 12-17 val., trečiadienį – sekmadienį – 14-21 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8)

„Perteklius“: Audrius Janušonis (Alytus) – keramika.

„Juodkrantės vaizdai“: Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas (Vilnius) – akvarelės, tapyba.

„Personažai“: Eglė Kvintienė ir Ona Kvintaitė (Vilnius) – tekstilė / lėlės.

07 01-30 Algimantas Švėgžda (1941-1996, Vilnius) – grafika. Atidarymas – penktadienį 17 val.

07 08-08 05 „Baltos kandys“: Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Julija Vosyliūtė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė – dailininkių tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ projektas. Pristatymas – liepos 8 d. 17 val.

07 30 – 08 19 Nomeda Saukienė (Vilnius) – tapyba.

07 30 – 08 19 Gintautas Trimakas (Vilnius) – fotografija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vilniaus Savicko paveikslų galerijos filialai Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

„Vasara. Palanga – 2005“: tapyba, grafika.

Tomas Budrys (Palanga) – fotografija.

Darbo laikas: 13-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Nidoje (Taikos g. 17)

„Vasaros kolekcija – Nida 2005“: tapyba, grafika.

Darbo laikas: 11-18 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Pajūryje vėl gaudžia vargonai

Pajūryje vėl gaudžia vargonai

Ramunė PLETKAUSKAITĖ

Birželio 25-ąją startavęs Nidoje liepos 8-ąją Klaipėdoje finišuos tarptautinis festivalis “Vargonų vasara-2005”. Lietuvos pajūrio vargonai gaudžia visu savo didingumu puikiose koncertinėse erdvėse – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Aukščiausia profesionalumo gaida

Ketvirtus metus Lietuvos “Naujojo vargonų forumo” organizuojamas festivalis subūrė skirtingų vargonavimo mokyklų atstovus, sukvietė dalyvauti ryškias muzikines individualybes iš Lietuvos ir įvairių Europos šalių. Atlikėjų patirtis, gebėjimas įtaigiai pademonstruoti vargonų išraiškos galimybes ir stilistinė programų įvairovė plečia Vakarų Lietuvoje vykstančių koncertų žanrinį diapazoną bei formuoja išmanantį ir reiklų klausytoją. Tradiciškai festivalio programose atsispindi plati vargonų ir kamerinės muzikos panorama: nuo senųjų Italijos, Ispanijos, Vokietijos meistrų iki laisvų improvizacijų – kai muzika gimsta čia pat, koncerto metu, publikos akyse.

Šiųmetinis festivalis “Vargonų vasara” startavo aukščiausia profesionalumo gaida: jį soliniais koncertais birželio 25-ąją Nidoje ir kitądien Klaipėdoje pradėjo pasaulinio masto vargonininkė, Diuseldorfo (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė, daugelio sakraliosios muzikos kūrinių pirmoji atlikėja, ne kartą įvertinta reikšmingais muzikiniais bei valstybiniais apdovanojimais Almuta Riosler (Almut Rössler). Ji klausytojus pakvietė į “Muzikinę kelionę: Italija – Prancūzija – Vokietija”.

Plataus akiračio duetas

Tolimesni festivalio koncertai skirti ne tik vargonų, kaip solinio instrumento, bet ir vargoninio ansamblio žanro gerbėjams.

Su XX a. Baltijos ir Europos šalių vargonų ir kamerine muzika “Vargonų vasaros” klausytojus birželio 27 ir 28 dienomis supažindino tikri stiliaus žinovai ir propaguotojai – sopranas Skaidra Jančaitė ir vargonininkas Aivaras Kalėjas (Aivars Kalejs).

S.Jančaitė – plataus kūrybinio akiračio menininkė, ruošianti sudėtingas solines programas, kurianti muziką, rengianti personalines fotografijų parodas, besidominti šokiu. A.Kalėjas – ne tik vienas ryškiausių šių dienų Latvijos vargonininkų, bet ir plačiai už savo tėvynės ribų žinomas kompozitorius, rašantis įvairių žanrų muziką.

Intriguos netikėtomis aranžuotėmis

Klaipėdietis birbynininkas Vytautas Tetenskas ir vargonininkė Dalia Šakenytė klausytojams dar pažers ne vieną maloniai intriguojantį netikėtumą, atlikdami daugeliui žinomą repertuarą, tačiau aranžuotą liaudies instrumentui birbynei ir vargonams.

Profesorius V.Tetenskas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, tarptautinių konkursų laureatas, kurio aukštą profesinį meistriškumą ir virtuoziškumą nuolat pažymi muzikos kritikai. D.Šakenytė – aktyviai koncertuojanti vargonininkė ir pianistė, Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso diplomantė.

Judviejų programa “Populiarių kūrinių aranžuotės birbynei ir vargonams” birželio 30 d. 19 val. skambės Klaipėdos universiteto Koncertų salėje ir liepos 1 d. 20 val. – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Improvizuos solo ir dviese

Ypatingą vietą “Vargonų vasaroje“ kasmet užima improvizacijų koncertai – sritis, kuri Lietuvos vargonų muzikoje senokai buvo visiškai apleista. Šiemet festivalyje klausytojams improvizuos smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris ir vargonininkas Vitalijus Neugasimovas.

M.Švėgžda von Bekeris neabejotinai yra pačios aukščiausios klasės smuiko virtuozas, pelnęs tarptautinį pripažinimą prestižiniuose smuiko konkursuose. V.Neugasimovas – perspektyvus Lietuvos vargonininkas improvizatorius, kurio atliekamos kompozicijos remiasi klasikinėmis tradicijomis bei įvairiomis bažnytinės, liaudiškos, džiazo ir moderniosios muzikos įtakomis.

Šio dueto “Laisvosios improvizacijos: solo ir dviese” liepos 3 d. 20 val. skambės Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje ir liepos 4 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje.

Retai skambanti muzika

Įdomią ir rečiau Lietuvoje girdimą programą, sudarytą iš XVII-XIX a. vokiečių kompozitorių muzikos, festivaliui paruošė išskirtinių gabumų ir meninės įtaigos obojininkė Justė Gelgotaitė ir vargonininkė Nora Grikštaitė – jautrios bei turtingos meninės prigimties muzikė, ne tik daug koncertuojanti, bet ir aktyviai besirūpinanti Lietuvos bažnyčių vargonininkų profesine raida.

Šios muzikantės programą “Trijų amžių vokiečių kompozitorių muzika duetui” liepos 5 d. 20 val. atliks Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, o liepos 6 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje.

Galantiška ir žavi klasika

“Vargonų vasarą-2005” užbaigs dar vienas įsimintinas duetas: dažni kūrybiniai partneriai, tarptautinių konkursų laureatai – talentingas jaunosios kartos fleitininkas Albertas Stupakas ir vargonų virtuozas Balys Vaitkus, – atliksiantys grakščios, pakilios ir jausmingos Klasicizmo epochos muzikos programą.

Jų “Galantiškas ir žavus klasikinis repertuaras” liepos 7 d. 20 val. skambės po Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios skliautais, o liepos 8 d. 19 val. – Klaipėdos universiteto Koncertų salėje, festivalio pabaigos koncerte.

Kodėl Klaipėdoje ir Nidoje?

Anot ”Vargonų vasaros” rengėjų, neabejotinai vienas svarbiausių akcentų, be kurio šis tarptautinis festivalis Lietuvos pajūryje būtų neįmanomas, yra tinkami vargonai. Tokius jiems pavyko rasti tik Klaipėdoje ir Nidoje. Todėl festivalis jau ketvirti metai vyksta būtent šiose dviejose pajūrio vietose.

“Vargonų vasara” naudojasi dviem gana skirtingais, bet pakankamai aukšto lygio instrumentais, kuriais, kaip teigia festivalio organizatoriai, ir Klaipėda, ir Nida gali pagrįstai didžiuotis. Gana aštraus garso čekiškus “Rieger-Kloss” vargonus ypatingai jaukia savo akustika tarsi apgaubia Universiteto Koncertų salė Klaipėdoje. Ir nedidukė senoji Nidos žvejų bažnytėlė tiesiog neatskiriamai suaugo su prieš 20 metų joje pastatytais lietuvių meistrų vargonais – jie ir savo skambesiu, ir išvaizda tobulai įsikomponuoja į kuklią architektūrą bei į visą savitą Nerijos gamtos atmosferą. “Vargonų vasaros” pajūryje klausytojai tai gali patirti ir įvertinti, muzikuojant aukščiausios klasės meistrams.