Riedančias „Šermukšnio“ uogas besivejant…

Gitana Gugevičiūtė

Pasibaigęs 12-asis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ (tiesa, devynis kartus jis startavo kaip „mažųjų formų“ ir kol kas tik du – kaip „tarptautinis gatvės festivalis“), kupinas gerų intencijų, iš visų pusių spaudžiamas plūstančios minios, atsilaikė: įvyko, pasirodė, sukėlė visokių emocijų bei minčių.

Mažasis „Šermukšnio“ karnavalas brovėsi per tirštą žmonių minią.

Vykusios naujovės

Sėkminga šiemetinio „Šermukšnio“ naujovė – teatralizuotos akcijos „Žuvų turgus“ bei viduramžių ir japonų stiliaus kirpyklos „Po tiltų gatvės abažūrais“.

Pirmąją Jūros šventės dieną „Žuvų turguje“ buvo galima pasigėrėti meniškai dekoruotais padėklais su tikromis žuvimis, o vėliau ir įsigyti tuos skoningus „Gundos“ floristų darbus (natiurmortus iš svogūnų laiškų, salotų, obuoliukų, uogų vėrinėlių, paprikų, pievų žolelių ir žuvų), pirklių žydų atkakliai ir išradingai siūlomus pirkti (žinoma, smarkiai nusiderėjus).

Antrąją dieną, kai tik buvo „atidarytos“ dvi stilizuotos kirpyklos (viduramžių ir japonų stiliaus), nusidriekė ilgos eilės savo įvaizdį norinčių pakeisti mergaičių ir moterų (iki vėlyvo vakaro po miestą vaikštinėjo „rytietės“ su pražydusiomis lelijomis plaukuose).

Tai liudija nei daug, nei mažai – žmonėms patinka tiesioginis kontaktas, patinka „apčiuopiamos“ akcijos ir jie visada stabteli pasižiūrėti, „ką čia parduoda“.

Kaliningrado mados ir šokio teatro bei riterių klubo „Baltijskij voron“ bendras projektas „Ugnies paukštė“ publiką masino riterių kovomis su ugnies efektais ir šokiu.

Klounas kėlė abejonių

Ieškodamas naujų komunikavimo būdų, bandydamas plėsti teatrines erdves, „Šermukšnis“ drauge plečia ir festivalio geografiją. Šiemetinio festivalio scenoje buvo galima pamatyti net tris skandinaviškus kolektyvus: vieno klouno teatrą „Clown Ante In Hux Flux“ (Bromma, Švedija), teatro trupę „Comedia Gillet“ (Stokholmas, Švedija) ir teatro trupę „Laumasta“ (Tempera, Suomija). Festivalio svečiais tapo Kaliningrado mados ir šokio teatras, riterių klubas „Baltijskij voron“ ir vokiečių artistai, atvykę iš Manheimo miesto. Buvo tikimasi, kad orientuotas į Šiaurės šalis festivalis „Šermukšnis“ alsuos ypatinga skandinaviška dvasia, atskleis šiaurietišką koloritą, bet taip nenutiko…

A. Rodikovas (arba „Clown Ante In Hux Flux“), net dvi festivalio dienas iš scenos palydėtas krykštaujančių vaikų, tikrai niekuo nenustebino, netgi priešingai – scenoje priešais barą „Europa“ pasirodęs pirmasis, iškart privertė suabejoti šiemetinio festivalio meniniu lygiu. Tokio rinktinio triukų kratinio, paviršutiniško, o kai kada netgi vulgaraus bendravimo su publika, ačiū Dievui, daugiau nepademonstravo nė vienas kolektyvas.

„Clown Ante In Hux Flux“ pasirodymo pagrindas – klounada, komunikavimo būdas – tiesmukumas (pvz., pasikviesti į sceną garbią damą, nuauti jai batus, o paskui demonstruoti, kad tie batai smirdi. Arba smirdi pažastys. Žinoma, publikai labai linksma ir toks „menas“ palydimas plojimais). Be teplionių, laistymo vandeniu, techniškai netvarkingai atliekamų triukų, trumpai tariant, be chaoso, mažai ką šis pasirodymas palieka atmintyje. Na, iš tokių vykusių, paprastų ir vizualių prisiminimų – A. Rodikovo suvaidintas „žaibas, griaustinis ir lietus“…

Festivalio „Žuvų turguje“ prekiavo ir Klaipėdos dramos teatro aktorius L.Kasiulaitis.

Švedai kalbino žiūrovus

Švedai iš Stokholmo („Commedia Gillet“) parodė farsinę komediją „Pesten“ („Maras“) ir suteikė progą pasimėgauti Commedia dell‘arte stiliumi atliekamu vaidinimu. Puikūs kostiumai, lengvai atpažįstamos stilizuotos kaukės, personažai (juokdarys, šventikas, miestelėnas, mirtis). Į nuoseklų vaidinimo siužetą, kurį tam tikra prasme galima apibendrinti kaip moralitė („Nuo mirties niekas nepasislėps“ ir „Amžinas gyvenimas be sielos – beprasmis ir nelaimingas, nes tik siela gali džiaugtis ir liūdėti“), įsiterpiantys juokdario pokštai „paryškino“ pagrindinio aktoriaus (juokdario, „dzanio“) profesionalumą ir suteikė nemaža džiaugsmo publikai. Žongliruodamas kamuoliukais; kirviu, peiliu ir obuoliu (kartais jo atsikąsdamas), aktorius kalbino žiūrovus, pozavo fotografams, reagavo į staiga pasigirdusią automobilio signalizaciją…

Subtilus, niuansuotas, žaismingas spektaklis. Kaip liudija kitą dieną atlikta jau vien pramoginė (grįsta klounada ir cirko elementais) programa „Zack šou“, su publika bendraujantis aktorius – kandus, nestokojantis lakaus sąmojo ir improvizacinio talento menininkas. Beje, pati mačiau, kaip šis gana stotingas vyras pralindo pro badmintono raketę… Ir dar, kadangi nelabai yra su kuo palyginti, tai šio kolektyvo pasirodymai – vienas vertingiausių festivalio projektų.

Suomiai kūrė teatrą

Suomių teatro trupė „Laumasta“ pasiūlė žiūrovams performatyvų pasirodymą, kurio metu skambėjo gyva muzika, o publika turėjo skaityti pantomimos kalba dėstomas mintis. Du vaikinai gitaristai ir dvi merginos (aktyvios scenos figūros) – tokia trupės sudėtis.

Suomiai irgi naudojo kaukę kaip teatrinį simbolį, tik tą panaudojimą šiek tiek „transformavo“: kaukės buvo nugrimuotos tiesiog ant veidų, tad aktoriai lyg ir liko patys savimi, kartu ir pasikeitė, supanašėjo, „sutapo“.

Atrodo, kad šiame pasirodyme nuolat ir buvo varijuojamos tokios priešpriešos kaip priklausomybė ir laisvė, savarankiškumas ir paklusnumas, pilka masė ir ryški asmenybė… Amžinasis dualizmas. Jauni teatralai tiesiog nuoširdžiai ir išradingai žaidė (smagu prisiminti epizodą, kai skraistė staiga virto širma, iš už kurios iššoko trys geltoni ir vienas pilkas paukštis – paprastos kojinės, „atgaivintos“ rankų), pykosi, kovojo mažutėse mizanscenose. „Čia“ ir „dabar“ kūrė teatrą – kintantį ir neišbaigtą, kiek paviršutinišką, bet gyvą.

„Liūto“ dalis – pramogai

Jau trečius metus festivalyje dalyvaujantis Kaliningrado mados ir šokio teatras, riterių klubas „Baltiskij voron“ du vakarus iš eilės šiemetinio „Šermukšnio“ žiūrovams rodė vaidinimą „Ugnies paukštė“. Jie spraudėsi į gerokai per mažą (dideliam ir išraiškingam jų kolektyvui) scenos dėžutę, mirguliuodami margaspalviais, blizgančiais kostiumais, masindami subtilia jaunų šokėjų kūnų erotika, grasindami didžiulėmis liepsnomis galų gale supleškinti brezentinį scenos stogelį, nerangiai kapodamiesi kardais ir apskritai stokodami tam tikro idėjinio aiškumo. Publika priėmė kuo nuoširdžiausiai (ovacijos ir aplodismentai). „Ne Vega Vaičiūnaitė“, – atsiduso šalia moteris…

Apskritai šiame festivalyje „liūto“ dalis teko lengvai teatralizuotiems, pramoginio pobūdžio dainų ir šokių projektams (garantuotiems produktams, pritaikytiems „pro šalį“ einančiam ir trumpam pasiliekančiam žiūrovui), o tik paskui „grynajam“ teatrui.

Publiką linksmino popgrupė „Rugiagėlių berniukai“, madas demonstravo ir šoko vaikų studijos „Tamesa“ mažosios (ir vyresnės) šokėjos, gausiai susirinkusiems tėveliams ir bendraamžiams parengusios programas „Jūrų balerinos ir mažieji amatininkai“ (tą pačią programą – tik kitu pavadinimu („Jaunieji jūreiviai“) – kitą dieną vėl buvo galima regėti festivalio scenoje).

Kaitino „vogtomis dainomis“

Keistuolių teatro aktoriai irgi atvyko ne su kuo kitu, o su penkių dalių teatralizuotu koncertu „Nuo sutemų iki aušros“. Kaip šmaikštavo patys aktoriai, jų ansamblis, „sudarytas iš dviejų dalių – vyriškosios ir moteriškosios“, yra labai artistiškas; visi gestai skirti vaizdingumui ir kontekstualumui praplėsti; ir dainuojamos tik „laiko patikrintos dainos“.

Prieš daugelį metų pradėję „vogtų dainų“ tradiciją, jie (Keistuolių teatro aktoriai) ir šį sykį leido įsitikinti, kad publikai patinka spalvingi kostiumai ir gerai žinomi šlageriai. „Bravo!”, „Pakartot!“ – ir panašiai kvietė įkaitinti itališkos estrados žiūrovai nusiplūkusius po dviejų valandų aktyvaus šokio, parodijavimo ir maivymosi aktorius.

Džiugino entuziazmu

Klaipėdos jaunimo teatras „Be durų“, paskutiniąją festivalio dieną parodęs spektaklį vaikams (žinoma, ir ne tik jiems) „Atsikrausto kiaulė“, pasirinko tarpinį variantą tarp koncerto ir spektaklio. Na, pavadinkime tai „muzikiniu spektakliu“ (kaip jis tikriausiai ir vadinamas), idant nepasirodytume per daug priekabūs.

Spektaklyje daugybė dainelių, silpna režisūra, paviršutiniška vaidyba, nors personažai (lapinas, višta, triušis ir kiaulė) gana vykę (ypač triušis); gražūs teatriniai kostiumai, švari scenografija. Visuma – gražus ir gerai „įsipaišantis“ į gatvės teatrų festivalį (skirtingai nuo keleto aukščiau minėtųjų) reginys.

Pirmojoje savo pasirodymo dalyje internacionaline šokio kalba prabilo ir Jaunimo teatras iš Manheimo (Vokietija). Antrojoje buvo rodoma spektaklio ištrauka pagal F. Šilerio dramą „Plėšikai“. Tiesa, tai net ne spektaklis, nes pjesės atlikimas priminė greičiau „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje vykstančius „skaitymus“: pagrindas – tekstas (skaitytas originalo kalba liko nesuprastas daugelio žiūrovų), veiksmas – minimalus. Beliko džiaugtis scenoje dirbančiais jaunais žmonėmis, užsikrėtusiais „teatro bacila“, jų entuziazmu ir tikėjimu žodžio galia. Tokiu neišbaigtu projektu „Šermukšnis“ atsisveikino (tikėkimės, iki kitų metų)…

Atsidūrė „paribyje“

Tiesiog privalu grįžti atgal ir pasidžiaugti Klaipėdos lėlių teatro spektakliais, ne kartą rodytais miestelėnams ir taip pat ne kartą palankiai vertintais spaudoje. Neišdildomų įspūdžių tikriems teatro gerbėjams paliko spektaklis „Vienintelė“ – šeštadienio programos „vinis“. Vėlyvo vakaro prietemoje pagal profesionaliai parinktą muziką scenoje judančios įspūdingos kaukės hipnotizavo ir leido pajusti tikro teatro dvelksmą. Beje, kitas lėlių teatro spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ irgi tapo pakankamai rimta atsvara rėksmingam „koncertiniam“ festivalio kontekstui.

Ir dar šiokia tokia inversija. Regis, kad festivalio „paribyje“ atsidūrė dalykai, kurie tikrai vertingi menine prasme, įdomūs, vizualūs, žodžiu, kitokie. Teko matyti tos pačios Jūros šventės metu vykusiame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ rodomą B. Šarkos monospektaklį piliavietės teritorijoje (plyname lauke) ir po „Šermukšnio“ vėliava to paties B. Šarkos projektą „Kiaurai“, prispaustą prie parduotuvės vitrinos priešais prekybos centrą „Kiras“ – toje teatrų festivalio pamėgtoje Tiltų gatvėje. Skiriasi kaip diena ir naktis.

Žinoma, B. Šarka taip jau „surėdytas“, kad išeina „kiaurai“ ir sugeba sukurti teatrinį reginį, įdomų patiems skirtingiausiems žmonėms. Bet tiems patiems žmonėms normaliai stebėti pasirodymus sąlygų nebuvo. Paprasčiausiai – nepatogu. Kaip ir nepatogu laukti „judančių programų“, nežinant, iš kur jos pradės judėti ir į kur „nujudės“. Pavyzdžiui, pantomimos teatro „A“ gatvės teatro spektaklį „Iškasenos“ pavyko „sugauti“ ir bent keletą minučių pasidžiaugti keistais, deformuotais – kuprotais, kreivais, pilvotais – personažais: kaukais, troliais, malūnininkais (?), barstančiais ant žmonių miltus; norinčiais bendrauti ir fotografuotis. Tačiau minioje „pasiklydo“ Klaipėdos jaunimo teatro „Be durų“ šokio spektaklis „Liūtas ir brangakmenis“ ir vos nepasimetė (!) „Mažasis karnavalas“.

Paskendo minioje

Pernelyg stengtasi nueiti „į mases“, per daug susmulkėta „bebarstant perlus kiaulėms“. Žadėtasis „Mažasis karnavalas“ priminė vienišo jūrininko, sėdinčio palaikėje valtelėje, bandymą irkluoti prieš „devintąją bangą“. Aktorės ir šokėjos, pasidabinusios A. Zinčiukaitės kostiumais ir V. Aleknavičiaus kaukėmis bei skrybėlėmis (koks tai gražus, subtilus ir išradingas dizainerių darbas spauda skelbė, o man belieka tik paliudyti, kad tikrai gražus), ne tik nuo pat Klaipėdos dramos teatro turėjo brautis (tiesiogine to žodžio prasme) pro tirštą, alaus ir linksmybių ištroškusią minią, bet ir gerą valandą, sustojusios ant nedidukių pakylų, bendrauti su skirtinga (promilėmis, išsilavinimu, kultūriniu mentalitetu) publika…

Kaip patvirtina „Plartformos“ renginiai, organizuoti skirtingose ir pakankamai nuošaliose erdvėse (senojo tabako fabriko angare, laivų remonto įmonės ceche ar tiesiog piliavietės teritorijoje), žiūrovai susiranda tai, kas jiems įdomu, ir yra pajėgūs susirasti bei suprasti, ko nori. Triukšmo, koncertų, šokių nestinga nė vienoje Jūros šventėje, tad kur kas prasmingesnė misija būtų kviesti žiūrovą ištrūkti iš minios, mėgautis atradimu ir pažintimi su teatru, o ne brautis ir stoti skersai kelio „tiesiog srautui“. Beje, o tų tuščių aikštelių, skverelių, kiemelių ir gatvelių, į kurias su malonumu užklystų žmonės (kartu susipažindami ir su miestu), tikrai netrūksta, bet ten kol kas karaliauja „gyvenimiškasis teatras“ – šermukšnio uogos ten nerieda…

Silvio Vigliaturas – stiklo magas iš Italijos

Kristina Jokubavičienė

Liepos 12-ąją Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidaryta Silvio Vigliaturo (Italija) stiklo skulptūrų paroda „Stebuklinga skaidrumo alchemija”, čia viešėsianti iki rugsėjo pabaigos.

S.Vigliaturas kuria vitališką, spalvingą, patrauklų stiklo ir tapybos pasaulį, egzistuojantį tarp iliuzijos ir realybės. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Paperka nuotaikingumu

Ši paroda jau buvo eksponuota Latvijos užsienio meno muziejuje Rygoje ir Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Klaipėdoje eksponuojamos dvidešimt keturios stiklo skulptūros ir šeši aliejiniai paveikslai.

Silvio Vigliaturas – garsus Italijoje ir už jos ribų šiuolaikinio stiklo kūrėjas, meno kritikų dažnai yra vadinamas stiklo alchemiku, o jo kūriniai – magiškais. Tuo gali įsitikinti kiekvienas parodos lankytojas, nepagailėjęs jai saulėtos dienos. Tada galima iš tikro pajusti nepakartojamą spalvingų, žaižaruojančių stiklo kūrinių grožį.

Įpratusiems prie prislopintų, artimesnių natūraliems tonams lietuviško stiklo atspalvių S.Vigliaturo paroda iš pirmojo žvilgsnio gali atrodyti pernelyg ryški, pernelyg aktyvi skulptūrų daugiaspalviškumu. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. S.Vigliaturo kūriniai paperka savo nuotaikingumu ir atvira pietų krašto dvasia.

Lemtingas susidūrimas

Dailininkas gimė 1949-aisiais mažame Akri miestelyje, Kosencos provincijoje, Italijoje. Trylikos metų jis persikėlė į nedidelį Kjieri miestą Pjiemonto regione, kuriame gyvena ir kuria iki šiol. Kjieri jis pradėjo dirbti stiklo dirbtuvėse, kuriose iš patyrusių meistrų sužinojo daugybę stiklininkystės amato paslapčių. Pirmas susidūrimas su stiklo medžiaga buvo lemtingas jo meninei karjerai.

Būdamas šešiolikos Silvio pradėjo mokytis piešimo pagrindų architekto Luidžio Bertanjos, gyvenusio tame pačiame miestelyje, studijoje. L.Bertanja ypač akcentavo akademinį figūrų piešimą. Paskatintas kito Kjieri menininko, tapytojo Edoardo Ferero, S.Vigliaturas susidomėjo spalvomis, jam ypač patiko peizažo žanras. Ankstyvieji paveikslai pasižymėjo tamsiu fonu, prislopintomis spalvomis.

Sukūrė vitražų

Didžiulė futuristų paroda, kurią S.Vigliaturas pamatė 1986-aisiais Venecijoje, iš esmės pakeitė jo požiūrį į meną ir į tapybą.

Keletas personalinių parodų Turine, kuriose S.Vigliaturas eksponavo naujas, sodrių, ryškių spalvų, apibendrintų formų kompozicijas, iš karto atkreipė menininkų ir kritikų dėmesį. Turino skulptorius Sandro Kerchi pastebėjo S.Vigliaturo piešiniuose ir tapyboje ypatingą sugebėjimą plastiškai perteikti formas ir pasiūlė jam kurti skulptūras.

Nuo vaikystės pamėgęs stiklą, dailininkas savo erdviniams kūriniams pasirinko būtent šią medžiagą. Pirmuosius stiklo darbus jis sukūrė Kjieri miesto katedrai. Vėliau S.Vigliaturas sukūrė vitražų, kūrinių iš stiklo ir kitoms Italijos bažnyčioms.

Interjeriniai jo stiklo dirbiniai puošia ne vieną privatų Italijos interjerą, o pastaraisiais metais jis išbandė savo jėgas, kurdamas monumentalias metalo ir stiklo kompozicijas miestų erdvėse.

Padeda draugas

1992 metais S.Vigliaturas susitiko Adrianą Berengą, firmos “Berengo Fine Arts”, veikiančios Murano saloje, įkūrėją.

„Berengo Fine Arts” firma turi stiklo dirbtuves, liejyklą ir galeriją, kurioje eksponuojama solidi šiuolaikinio stiklo kolekcija. Gaivindamas senąsias Venecijos stiklo tradicijas, A.Berengas sudomino stiklo menu daugelį Italijos ir kitų Europos kraštų dailininkų. Į Murano salą prie Venecijos nuolat kviečiami stiklo menininkai iš viso pasaulio. Padedami patyrusių meistrų, gerai įrengtose stiklo dirbtuvėse jie gali įgyvendinti pačias drąsiausias fantazijas.

Pamatęs pirmuosius S.Vigliaturo stiklo kūrinius, A.Berengas iš karto susižavėjo jais ir tapo dailininko draugu bei jo parodų kuratoriumi.

Tapo įžymus

Nuolat eksperimentuodamas, tobulindamas technologijas ir ieškodamas naujų raiškos būdų, S.Vigliaturas sulaukė tarptautinio pripažinimo.

Pastaruosius dvidešimt metų jis nuolat dalyvauja prestižinėse stiklo ir moderniojo meno parodose Italijoje ir už jos ribų: Ispanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kinijoje, Taivane, Vokietijoje, Švedijoje, Airijoje, JAV ir kitur.

Nuo pirmosios parodos, surengtos Kjieri 1977-aisiais, iki mūsų dienų S.Vigliaturas yra dalyvavęs per 140 parodų. Apie jį rašo įtakingi Italijos ir užsienio šalių kritikai, skirdami ištisas skiltis meno žurnaluose „Arte“, „Flash Art“, „Art Leader“, „Alte Vitrie“, „World Sculpture News“ ir entuziastingai vertindami S.Vigliaturo kūrinių atlikimo meistrystę bei meniškumą.

Tuo galime įsitikinti parodoje pavartę puikiai išleistus dailininko parodų katalogus, knygas apie stiklo meną. Pastarieji penkeri metai ypač sėkmingi S.Vigliaturo meninėje biografijoje, jis tapo vienu iš žymiausių stiklo kūrėjų ne tik Europos mastu.

Kupinas paslapčių

S.Vigliaturo stiklo kūriniuose skulptūros monumentalumas ir jėga susijungia su subtiliu kolorito jausmu. Tapybos ir skulptūros savybės meistriškai panaudojamos, pasitelkiant skaidrumo ir ryškių, kontrastingų spalvų bei tekančios, plastiškos formos efektą. Stebinantis laisvumas, juntamas stiklo skulptūrose, liudija puikiai įvaldytą amatą.

Parodos kuratorius Enzo Fornaras, pristatydamas S.Vigliaturo kūrinius Klaipėdoje, pabrėžė, kad autorius visas stiklo skulptūras nuo pradžios iki galo kuria pats – tai nėra įprasta Europoje. Galima įsivaizduoti, kaip autorius tarsi senųjų laikų Venecijos stiklininkas „buria” savo studijoje iš įvairiaspalvių pigmentų, stiklo masės, stropiai saugodamas amato paslaptis. S.Vigliaturas naudoja sudėtingą ir paties patobulintą liejimo būdą.

Spalvinių sluoksnių klojimasis vienas ant kito, nedideli skaidraus stiklo fragmentai, ertmės, kurios tarsi dar labiau pabrėžia stiklo masę, sukuria gyvos, judančios plastikos įspūdį. Dailininkas sumaniai panaudoja stiklo medžiagos galimybes formos ir spalvos srityse, sukurdamas ypatingus vizualinius efektus.

Ironiškas pokštininkas

S.Vigliaturo parodos kelia linksmo teatrinio vyksmo, kuriame gyva liaudiškojo anekdoto, antikinio mito ir šiuolaikinio gatvės gyvenimo dvasia, įspūdį. Lengva ironija ir pokštavimo dvasia verčia prisiminti itališkosios Commedia dell’Arte tradicijas.

Čia rikiuojasi simpatiški ir keisti personažai: dviveidžiai generolai, juokdariai ir gražuolės, kilmingos damos ir arlekinai, amazonės ir filosofai, kompozitoriai, muzikantai, meilužiai, angelai, velniai…

Visose S.Vigliaturo skulptūrose galime atrasti muzikalumo, tačiau jam labai svarbi kūrinių grupė, kurią autorius įvardija „Muzikinėmis vibracijomis”. Jas išreiškia arba muzikantų su instrumentais figūros, arba visiškai abstrakčių formų kompozicijos.

Dažniausiai pasikartojanti tema S.Vigliaturo stiklo skulptūrose ir aliejiniuose paveiksluose vis dėlto yra moteris.

Sujungė dvi sritis

Įdomu palyginti dailininko stiklo kūrinius su jo tapyba. Šeši didelio formato aliejumi tapyti paveikslai konkuruoja su stiklo skulptūromis tokiomis pat sodriomis spalvomis. Jei stikle spalvos tarsi persilieja viena su kita, tai tapyboje jos atvirai plakatiškos, grynos, tapoma didelėmis dekoratyviomis plokštumomis. Plastišku, juodu kontūru apvedžiotos figūros – fragmentiškos, didelės, netelpančios paveikslo erdvėje. Kiekviena kompozicija atrodo esanti didelio monumentalaus pano dalis. Akinanti balta, skaisti raudona, aktyvi geltona ir gili mėlyna sukuria ekspresyvias dermes.

Autorius teigė: „Aš žaviuosi Pikaso skulptūrų formomis, Šagalo poetiškumu, Matiso spalvomis ir Miro siurrealizmu. Savo darbuose stengiuosi nepasakyti visko iki galo”.

Stiklo prigimtis šį vitališką, spalvingą, patrauklų S.Vigliaturo pasaulį paverčia plastine sistema, egzistuojančia tarp iliuzijos ir realybės. Sustingusio stiklo vėsa ir pulsuojančių spalvų karštis, primenantis skystos karšto stiklo masės tekėjimą, pro skulptūras prasiskverbiančios išsklaidytos šviesos ir sodrių spalvoto stiklo intarpų kontrastai kuria nepamirštamą įspūdį.

Pasak A.Berengo, „tapybos ir skulptūros simbiozė S.Vigliaturo kūriniuose yra ir apgalvota, ir kartu labai natūrali. Dviejų matavimų vaizdas transformuojamas į tris matavimus, į stiklo skulptūras – tai labiausiai žavi. Jis yra menininkas alchemikas, atsidavęs nuolatiniam eksperimentavimui su lydytu stiklu. Kartu jis yra drovus ir santūrus žmogus, kalbantis apie save be žodžių – savo kūriniais”.

Tapybos ir skulptūros sąskambiai

Kristina Jokubavičienė

“Parko galerijoje“ iki rugpjūčio 1-osios dar galima pamatyti klaipėdiečių dailininkų Klaudijaus Pūdymo skulptūrų ir Dalios Kirkutienės tapybos parodą.

D.Kirkutienės paveikslai „Žuvis“ ir „Moteris ir miestas“.

Dvelkia archaika

Ryškūs, dekoratyvūs Dalios paveikslai gražiai dera greta subtilių atspalvių Klaudijaus skulptūrų iš medžio, bronzos ir akmens. Nors tai visai skirtingos dailės sritys, įdėmus parodos lankytojas atras nemažai sąsajų tarp abiejų autorių kūrinių.

K. Pūdymo skulptūrose vyrauja antropomorfiniai motyvai. Dažniausiai tai moteris, visa figūra arba fragmentai, įkūnijanti įvairius tipažus: fatališką moterį, viliokę (“Eglė”, “Pienė”), moterį įkvėpėją (“Mūza”), moterį genties pramotę (“Totemas”). Tai personažai, nepajutę civilizacijos dulkių, labai artimi natūraliam, pirminiam pasauliui.

Tuo tarpu ne viename D. Kirkutienės paveiksle moters figūros apybraižos taip pat iškyla kaip subtili užuomina į gamtos formas. Egzotiškasis pradas, keliantis asociacijas apie tolimas tautas, gyvenančias pirmapradžio gyvenimo ritmu, akivaizdus K.Pūdymo “Toteme”, “Nakties duete” ir labai prasmingai susijęs su D. Kirkutienės kompozicija “Pietų Afrikos tekstilės motyvais”.

Galima teigti, kad visa paroda turi šiek tiek archaikos dvelksmo.

Dėlioja lyg mozaiką

Pirmiausia tai derėtų pasakyti apie D.Kirkutienės paveikslus, kuriuos ji dėlioja tarsi senovišką mozaiką – tvarkingais kvadratiniais potėpiais. Atskiras spalvinis kvadratėlis jungiamas į visumą, kuri staiga praranda statiką, ir paveikslo paviršius pradeda banguoti tarsi lengvas tinklas, tekstilinė struktūra, už kurios ryškėja kitas matmuo, antras sluoksnis (“Žuvis”, “Ieva”). Susidaro įspūdis, kad prieš mūsų akis dvi nesisiejančios tarpusavyje plokštumos, lengvai banguojančios, kupinos lėto judėjimo, virpesių.

Spalvinis puantilistinių potėpių gradavimas – nuo stipraus, sodraus tono iki lengvo, veik pastelinio – sustiprina iliuzoriškumą. Autorės tapybinės stilistikos universalumą patvirtina tokiu pat principu dekoruota trijų dalių širma.

Statika + dinamika

Su D. Kirkutienės tapybine “Ieva” susišaukia K. Pūdymo “Eglė” – statiška, kaip styga įtempta moters figūra tarsi atnašavimui pakeltose rankose laikanti žaltį. O gal tai charizminė Kleopatra su savo mirties ženklu, gyvate, ar universalus amžinojo moteriškumo simbolis?

Greta “Eglės” statikos, ypač ekspresyviai atrodo “Pienė”, kurios kūnas skleidžia judesio bangas visomis kryptimis.

Statika ir dinamika yra daugelio K. Pūdymo skulptūrų išeities taškas. Ertmės, kiaurymės suteikia kūriniams žaismės, ekspresijos.

Dirbdamas su medžiu, autorius ypač subtiliai atskleidžia medžiagos grožį, akcentuoja tekstūrą, įveda faktūrinius elementus: tonuoja, glotniai šlifuoja, palieka grubius įrėžimus. Bronzos ir akmens dermėse metalo faktūriškumas, paviršiaus plastika kontrastuoja su glotniu akmens paviršiumi.

Visada labai svarbus K. Pūdymo skulptūrų komponentas – spalva. Vyrauja dažniausiai natūralūs arba artimi jiems tonai.

Paroda palieka ramios pusiausvyros įspūdį: ryškios D. Kirkutienės paveikslų spalvos neužgožia pajūrio, dykumos, vakaro prieblandos atspalvių kupinos K. Pūdymo plastikos.

„C‘est la vie“ – kasdienybė tarp deimantų

Goda Giedraitytė

„Klaipėdos galerijoje“ liepos mėnesį pristatyta klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus tapybos ir grafikos paroda „C‘est la vie“, ženklinanti menininko 40-metį.

A.Mėčiaus paveikslai „Paukštelis“ ir „Natiurmortas su kate“. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Esmė glūdi anapus

Meistrystė ir dekoratyvumas, tradicijos ir dabarties sintezė, formos ir turinio harmonija, spalvos grakštumas – visa apibūdina Arūno Mėčiaus – vieno savičiausių Klaipėdos tapytojų kūrybą.

Realistinė Arūno tapybos stilistika ne vienam mena istorijos verpetus, pakvimpa renesansu ar baroku, įsiveja į rokokines įmantrybes, tačiau tai – anaiptol ne bandymas judėti jau pramintais takais. Greičiau grįžimas prie ištakų, savęs ieškojimas per pokalbį su laiku ir tradicija – postmodernistinis siekis ir būdas šiandieną apgaubti praeities patirtimi.

Tuo būdu lesiruotė ir lakas – tik išorinės priemonės; esmė glūdi anapus: čia klajoja realios būtybės iš realaus pasaulio – štai mielas katinas, antai – mylimas žmogus. Įdomu, jog visi paveikslų herojai – ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas, ar paukštis – autoriui vienodai svarbūs, kruopščiai ir giliai analizuojami, o vėliau įkūnijami drobėje.

Virtuoziškai piešia

Nepaisant to, tapytojas eksperimentuoja figūrų reprezentacijos principais. Jo kūryboje veik nerasime „patogių“ sprendimų: figūros įvairiai „sulankstytos“ arba rodomos tik atskiros jų dalys: sėdmenys, pėdos ar pan. Toks drąsus (gal neretai drastiškas) komponavimas bei dėmesys net mažiausiai smulkmenai atskleidžia A. Mėčiaus piešėjo talentą. Puiki anatomijos pajauta įgalina virtuozišką piešinio konstruktą bei realistinį vaizdavimo būdą.

Keliaplaniame A. Mėčiaus tapybos pasaulyje fonas tiek pat svarbus, kiek ir pirmasis planas.

Įgyja naują esatį

Kita vertus, keliasluoksnio A. Mėčiaus potėpio versmėje skleidžiasi labai paprasta, buitiška, kasdieniška šiandiena: sėdi įsimylėjusi porelė, tupi katinas, klūpi mergaitė. Nieko nepažįstamo, sudėtingo ar kosmologiškai bei būtiškai pernokusio. Viskas sava ir žinoma. Ir vis dėlto – paslaptinga, neretai įnoringa, kartais humoristiška, dažnai atvirai apnuoginta, visuomet gausiai dekoruota.

Kasdienybę A. Mėčius įvelka į aukso rūbus, puošia deimantais ir brangakmeniais, panardina į sodraus kolorito masę… Taip, ji įgyja naują esatį, apsigaubia švelnia siurrealizmo dvasia, paskęsta magijos burtuose.

Vis dėlto parodą autorius įvardija tiesiog „c‘est la vie“ („toks gyvenimas“), nes paprasti gyvenimo stebuklai, jeigu tik prisiliesi, tampa ypatingais, vertinamais, branginamais.

„Plartforma“ parodė kitokią šventę

Jūratė Grigaitienė

Visas tris Jūros šventės dienas Klaipėdos piliavietės teritorijoje ir senajame tabako fabrike šiemet šeimininkavo tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“, kvietęs publiką į spektaklius, šokio ir džiazo projektus, masinęs performansais ir instaliacijomis.

Režisierius C.Graužinio spektaklis pagal M.Krimpo pjesę „Pasikėsinimai į ją“ žiūrovams uždavė daugiau klausimų.

Provokavo „Pasikėsinimais į ją”

Režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis pagal šiuolaikinio britų autoriaus Martino Krimpo pjesę „Pasikėsinimai į ją“, parodytas „Plartformoje“, – drąsus dramaturginis eksperimentas, kuriame nėra aiškios siužeto linijos, realiai veikiančių personažų ir kitų tradicinio teatro elementų.

Tai daugiaprasmis spektaklis, sklidinas skaudžių šiandienos aktualijų, verčiantis žiūrovus suklusti, įtemptai mąstyti, ir, svarbiausia, įdėmiai klausytis, nes informacija, sceniniai įvaizdžiai pasiekia sąmonę ne per vaizdą, bet per klausą. Mat pagrindinė raiškos priemonė šiame spektaklyje yra žodis, tekstas, pasakojimas. Įdomu, kad dramaturginis tekstas tampa vizualiai „regimas“ aktorių ir žiūrovų vaizduotėje. Režisierius, ieškodamas savitos teatro kalbos, griauna tradicinio psichologinio teatro sampratą, kuria „vaizduotės teatrą“. Tad spektaklyje išnyksta sceninis veiksmas, laikas, erdvė, personažų tarpusavio santykiai, bendravimas, įvykių grandinė, konfliktai ir t.t. Aktoriai tekstu sukuria personažų išvaizdą, jų charakterio ypatybes, įvykio aplinkybės, laiką, scenovaizdį ir kt. Jie neįsikūnija į vaidinamus personažus, o tiesiog papasakoja apie juos, nuolat išlaikydami tam tikrą distanciją. Tik kartais spektaklyje šmėsteli vienas kitas gyvas, trumputis dialogas, kupinas autoriaus remarkų: „ji pasakė, pasisuko, užsidegė cigaretę, suriko“.

Kartais penkių aktorių pasakojimas fragmentiškas, o kartais iki skausmo realus, smulkmeniškas, su visom iš to išplaukiančiom detalėmis. Gal todėl spektaklis kiek efemeriškas, sunkiai apčiuopiamas, daugiau kiekvieno žiūrovo fantazijos vaisius. Nes sceniniai įvykiai ir kolizijos ne parodomi, o, tiesiog vaizdžiai papasakojami. Žiūrovas provokuojamas scenoje pakabintame tuščiame ekrane susikurti savo spalvotą, o gal nespalvotą filmą, įsivaizduoti atskirus epizodus.

Spektaklis „Pasikėsinimai į ją“ prasideda telefoninių skambučių įrašų, paliktų autoatsakiklyje Anei, perklausa. Skambina švelnumo išsiilgęs mylimasis, įtūžęs meilužis, rūpestinga motina, vaikystės draugas… Mistinis Anės paveikslas, kaskart įgaunantis vis keistesnius pavidalus, driekiasi per visą spektaklį kaip jungianti ir vienijanti grandis. Vieno žmogaus likimas tarsi mažas šapelis sukasi galinguose kosmopolitinės, harmoniją ir tradicijas praradusios civilizacijos sūkuriuose.

Penki respektabilios išvaizdos, tamsiais, griežto stiliaus klasikiniais kostiumais uniformuoti aktoriai (Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius), tarsi sterilūs chirurgai aštriu skalpeliu, tekstu „mėsinėja“ Anios gyvenimą. O gal tai teismo ekspertai, atkakliai bandantys išsiaiškinti Anės psichologijos niuansus, jos poelgių motyvus? Ar sumanūs viešųjų ryšių technologijų specialistai, kuriantys bauginantį kitokios kultūros ir mąstymo moters įvaizdį? Kas ji – toji realiai nereali Anė?

Spektaklio programėlėje rašoma, kad neegzistuojanti „herojė Anė – mūsų dienų pasaulio tragedijų, baimių, troškimų ir bandymų jį pakeisti įsikūnijimas“. Spektaklyje Anė – maža nerūpestinga mergaitė, gimusi ir užaugusi nuostabaus grožio kalnuotoje vietovėje, tautoje, kurioje karta iš kartos saugojamos šeimos tradicijos, o gimus vaikui, pasodinamas ir jo vardu pavadinamas vaismedis. Anė – šešiolikmetė paauglė, palikusi jaukius tėvų namus ir klajojanti po platų pasaulį su fotoaparatu ir dideliu raudonu kelioniniu krepšiu, prigrūstu akmenų. Anė – vienišė teroristė be jokios konspiracijos telefonu užsisakinėjanti picas ir šaltakraujiškai paliekanti sprogmenį prekybos centro patalpose, kuris sudrasko į smulkius gabalėlius ne tik išblizgintas vitrinas, bet ir gyvus žmones. Anė – kančios išvagotu veidu moteris, paklaikusiu žvilgsniu, išsidraikiusiais, krauju suteptais plaukais senu „Kadilaku“ į aerouostą vežanti savo dukros palaikus juodame celofaniniame maiše. Anė – puikių formų gražuolė, besifilmuojanti reklaminiame pornofilme. Anė – savižudė, jau kelintą sykį nesėkmingai bandanti nutraukti savo gyvybės siūlą… Ir dar daug kitų vienos ir tos pačios moters paveikslo interpretacijų, apipintų keisčiausiomis jos gyvenimo aplinkybėmis. Aišku viena, kad tas personažas ne toks kaip visi, nuolat bandantis išsiveržti iš kietai suspaustų ir gerai sustyguotų šiuolaikinės civilizacijos gniaužtų. Anė – jauna maištautoja, keršijanti pasauliui už sugriautus idealus, sudegintus tėvų namus, personažas nepanorę tapti civilizacijos auka, bet tapęs savo paties auka. Programėlėje rašoma, kad pagrindinė spektaklio tema komunikacijos katastrofa, pasireiškianti masinės informacijos priemonėse, kurios simuliuoja komunikaciją ir užgožia realybę, pateikdamos begalę jos interpretacijų. Kalba čia atlieka svarbią funkciją – gyvas ir vizualus skirtingų kalbų vartojimas išreiškia bandymą komunikuoti ir kartu jo neįmanomumą.

C.Graužinio trupės spektaklis „ Pasikėsinimai į ją“ žiūrovams uždavė daugiau klausimų, negu atsakymų. Bet turbūt čia ir yra tikroji meno paskirtis – provokuoti, jaudinti, versti susimąstyti.

B.Šarkos „Iki galo, kiaurai“ – magiška ugnies drama simboliniame rate, gaubiant vakaro sutemoms ir pučiant žvarbiam vėjui, – žadino žiūrovų mintis ir jausmus. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

„Atvirame rate“ – visiškai atvirai

„Keistuolių teatro“ režisierius Aidas Giniotis kartu su savo auklėtiniais Lietuvos muzikos akademijos ketvirto kurso studentais pasirodymą „Atviras ratas” įvardija ne kaip spektaklį, bet kaip teatro laboratoriją, teatrinį vyksmą., kuris niekada nebūna toks pat ir yra gyvas, nuolat besikeičiantis kūrybinis procesas. Jauni žmonės, sėdėdami ratu ant kėdžių, žiūrovų apsuptyje, prisimena bei žaismingai improvizuoja ryškiausias savo vaikystės ir paauglystės istorijas. „Atviro rato“ dramaturginis audinys išaustas autentiškais būsimų aktorių autobiografinių raštų siūlais. Šio projekto idėją režisierius bandė realizuoti dar nuo 1989 metų. Pirmą kartą “Atviras ratas” buvo parodytas 2004-ųjų rugpjūtį Vokietijoje. Lietuvoje premjera įvyko spalio mėnesį Vilniuje ir Alytuje vykusiame nacionalinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos “Asitežas” festivalyje. Julijus Lozoraitis autobiografines improvizacijas spaudoje pavadino šio festivalio sensacija. Už šį projektą A.Giniotis šiemet buvo apdovanotas “Auksiniu scenos kryžiumi”.

Režisierius prisipažino, kad buvo nelengva įtikinti kursą imtis šio projekto. Jauni žmonės nerimavo, ar, atrodo, niekuo neišsiskiriančios, paprastos jų vaikystės bei paauglystės istorijos sudomins šiandieninį žiūrovą. Be to, asmeninių skaudulių atvėrimas, vieša išpažintis yra daug sudėtingesnis ir skausmingesnis procesas, nei vaidinimas prisidengus personažo kaukę.

Aktoriai prisimena savo vaikystės nuotrupas ir kuria trumpus etiudus: draugystė kieme, santykiai su tėvais, įvairios baimės, Kalėdų senelio laukimas prie eglutės ir kt. Vėliau, jaunuoliams bręstant, problemos vis sudėtingesnės ir skausmingesnės: tėvų skyrybos, išdavystės, pirmasis pasimatymas, lėtas šokis, bučinys, socialinė neteisybė ir pirmosios artimiausių žmonių netektys. Graudžios istorijos kaitaliojasi su juokingais atsitikimais, o siužetinė linija dinamiškai rutuliojasi asociacijų principu: mokykla, šeima, meilė, draugai ir panašiai. Vieni aktoriai drąsiai ir visiškai nesivaržydami kloja savo gyvenimą publikos teismui, o kiti dar kiek varžosi, nedrąsiai bando prisijaukinti asmenines skriaudas ir netektis. Aktoriai ne vaidina, o tiesiog dar kartą išgyvena kažkada įvykusias istorijas, todėl kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks, nuolat keičiasi ne tik situacijos , bet ir aktorių sudėtis.

Pasak režisieriaus A.Giniočio, „išdrįsti kalbėti, tai tas pat kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą. Prakalbėti atvira teatrine kalba. Teatrinėmis taisyklėmis. Apie kitus per save. Gydyti ir gydytis. Teatru.“

Įdomiausia, kad nuo pirmos akimirkos užsimezga glaudus ryšys tarp aktorių ir žiūrovų, vyksta nuoširdi ir atvira komunikacija, nes publika atpažįsta save, susitapatina su pasakojamais veikėjais. Visos istorijos artimos ir suprantamos, nes kiekvienas vaikystėje tikėjome Kalėdų seneliu, jautėmės įskaudinti draugų, tėvų, mokytojų, o paauglystėje nerimavome dėl savo pakitusios išvaizdos, skaudžiai išgyvenome pirmą meilę ir galbūt palaidojome brangų žmogų.

Nors aktoriai sėdi ratu ir pasakoja bei improvizuoja savo praeities situacijas tarsi vienas kitam, žiūrovas jaučiasi pilnateisis teatrinio proceso dalyvis. Jis jaudinasi ir smagiai juokiasi kartu su jaunaisiais herojais. Stebint spektaklį, kyla dviprasmiškos mintys, kad realus gyvenimas kartais daug įdomesnis už iliuzorinį teatrą, nes yra paremtas tikrais išgyvenimais, realiais žmonėmis ir neišgalvotomis situacijomis. Aktoriai, pasakodami savo istorijas, atsiveria, „čia“ ir „dabar“ vyksta viešas teatro terapijos seansas. „Atviras ratas“ – įdomus ir vertingas kūrybinis edukacinis eksperimentas, atvėręs ne tik vaidinančių aktorių, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovų neišsemiamas asmeninės patirties gelmes.

Beno Šarkos „Iki galo, kiaurai“

Ne paslaptis, kad kiekvieną kartą eidami į žymaus netradicinio Gliukų teatro režisieriaus ir aktoriaus Beno Šarkos premjerinį spektaklį, performansą ar akciją ištikimi jo gerbėjai laukia ir tikisi nepaprasto, originalaus ir užburiančio reginio. Ne išimtis ir naujoji premjera „Iki galo, kiaurai“, parodyta tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“.

Unikalus režisieriaus B.Šarkos spektaklių nepaprastumas stebina, žavi, gąsdina, verčia aikčioti iš nuostabos, šokiruoja, glumina, piktina, bet nė vieno, net ir atsitiktinai užklydusio žiūrovo nepalieka abejingo.

Benas autentiškas nuo pradžios iki galo. Autentiška režisūra, dramaturgija, scenografija, kostiumai, vaidyba, gal tik muzika, retkarčiais, skamba „pasiskolinta“. Stebina vieno žmogaus vidiniai resursai, kūrybiškumas, savitas mąstymo būdas. Menininkas iš savo įgimtų vidinių gelmių tarsi iš gilaus šulinio nuolat semia naujas idėjas, spektaklių siužetus, personažus.

Organiškai nevirškindamas tradicinės scenos dėžutės, savo vaidinimo veiklos erdve Benas šį kartą pasirinko neišvaizdžią dykvietę piliavietės teritorijoje, kuri vakaro sutemų gaubiama, netikėtai virto magišku žaidimų ratu.

Spektaklį „Iki galo, kiaurai“ pats režisierius įvardino, perfrazuodamas žymų lietuvių mitologą Gintarą Beresnevičių, kaip „ekstremalias būkles baltų tradicijoje“. Iš tiesų baltiškos mitologijos simbolių spektaklyje gausu: nubrėžtas ratas, ėjimas ratu, molis, ugnis ir kiti.

Nepamainomas teatrinės atmosferos kūrėjas maksimaliai panaudojo natūralią aplinką. Vaidinime dalyvauja ne tik žmonės, bet ir ugnis, žemė, molis, vanduo, akmuo ir net žmogui nepavaldus vėjas. Visi šie elementai yra ne atsitiktiniai, o svarbūs spektaklio komponentai, gyvi personažai. Nebūtų tikros žemės, ugnies, vėjo, ir spektaklis bemat prarastų savo autentišką raišką. Net pusvalandžio vėlavimas atlieka tam tikrą žiūrovų pasiruošimo, nusiteikimo ir susikaupimo funkciją.

Spektaklyje nėra siužeto, verbalinio teksto, o tik dviejų iki skausmo atvirai nuogų, šlapiame molyje išsivoliojusių žmonių meditacinis šokis su ugnimi. Benas Šarka ir Rytis Zinkevičius surengė įstabų ugnies atnašavimo ritualą, sukūrė ugnies dramą. Sielą apvalanti, blogį naikinanti, gyvybę kurianti ugnis spektaklyje yra pagrindinis veikėjas, gyvas, pulsuojantis organizmas. Čia ji tik vos vos rusena, čia jau plyksteli atvira liepsna ir vėl nurimsta, čia jau šoka savo kulminacinį šokį, akinančia šviesa, nutvieksdama ne tik du nuogus, rate besiblaškančius žmones, bet ir gausiai susirinkusias žiūrovus.

Ugnies drama, kaip ir pats žmogaus gyvenimas: kartais tik blankus rusenimas, kartais žaismingas liepsnos plazdenimas, kartais aistringas ugnies šokis ar beprotiškas, viską aplink nuskaistinantis ugnies fakelas. Ugnis byloja apie žmogaus vidinius išgyvenimus, jo kančią, džiaugsmus bei neišvengiamą mirties ir prisikėlimo naujam gyvenimui nuojautą. Sudega ugnis ir lieka pelenai. Bežodis spektaklis, bet kartu ir toks iškalbingas savita „gliukiška“ teatrine kalba, vieninga ir iki galo išbaigta stilistika, „ekstremalių būklių“ pritvinkusia atmosfera.

Tiesa, B.Šarka po spektaklio apgailestavo, kad ugnies buvo ryškiai per mažai, jos turėjo būti dešimteriopai daugiau. Tiesiog nugalėjo sveikas protas ir didelė pagarba žiūrovui. (Spektaklis greit bus pakartotas, ir ugnies režisierius žada keleriopai padauginti). Gal todėl pritrūko kulminacinio taško, pagrindinio akordo, todėl ugnies fejerija spektaklio pabaigoje įgavo kiek monotonišką, meditacinį atspalvį.

Magiškas ugnies reginys simboliniame rate, gaubiant vakaro sutemoms ir žvarbiam vėjui plazdenant tris drobės audeklus, žadino žiūrovų mintis ir jausmus, budino pirmykščius žmogaus prigimties gaivalus ir audrino vaizduotę, tiesiog kėlė estetinį pasigėrėjimą. Gausiai susirinkę žiūrovai vėlyvą spektaklį (jis prasidėjo 23 val.) priėmė kaip atgaivą sielai, akimirkai pajuto tikrumo ir bendrumo jausmą, o piliavietės teritorijos dykvietė trumpai valandėlei virto magiška dvasingumo oaze popkultūra alsuojančiame Jūros šventės kontekste.

Šokis rado prieglobstį angare

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

,,Plartforma” tapo prasminga Jūros šventės dovana ne tik teatro, muzikos, dailės, bet ir šokio gerbėjams.

J.Malinausko instaliacijos „Spaudos burbulas“ ir „Parduotos vasaros“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo eksponuojamos po atviru dangumi.

Šiuolaikinio šokio pristatymui jau bene tradiciškai pasirinktas senojo tabako fabriko angaras (deja, kitos šiam žanrui tinkamos erdvės uostamiestyje kol kas nėra) nesulaukė ypatingo publikos anšlago, išskyrus antrojo, olandiškojo, vakaro pradžią, pasižymėjusią gausesniu ,,žiūroviškumu”. Panašu, iki pabaigos išliko tikrieji gerbėjai ir šokio specialistai, o tie, anksčiau pakilę iš savo vietų, matyt, nesuvokė, kur iš tiesų atėjo. Ir tai natūralu – juk avangardizmo tendencijos visais laikais sunkiai skynėsi kelią į plačiosios publikos širdis. Galbūt to visuotinio supratimo bei pripažinimo visai nereikia, ir šis elitinis menas visada bus rodomas tik kamerinėje aplinkoje.

Tekstas įdomesnis

Lietuvos choreografų programą, kurią pristatė Lietuvos šokio informacijos centras, sudarė trys (berods, išskirtinai vilniečių ar bent jau dirbančių sostinėje kūrėjų) kompozicijos.

Pirmoji – ,,Spektaklio eskizas” – tai A. Katino ir jo bendramokslės iš Suomijos M. Saivosalmi monominiatiūra, kurioje žodinis atlikėjos tekstas, žvaliai pasakojant ir šmaikščiai bendraujant su publika, buvo išties žymiai įdomesnis už choreografinį. Be to, susidarė įspūdis, jog platesniam judesių diapazonui trukdė nepatogi, visiškai nesceninė šokėjos apranga. Trumpiau tariant, ankstesni kūrybiniai darbai (,,Orfėjus ir Euridikė”, ,,Mėnesiena” etc) paliko kiek ,,šviesesnį” įspūdį.

Produktyviausiu laikomo Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjo V. Jankausko spektaklis ,,Nuskendęs slėnis” (beje, 2004-aisiais įvertintas ,,Auksiniu scenos kryžiumi”) – jau nebe naujas ir matytas darbas, galbūt todėl šįkart atrodė pernelyg ištęstas ir pasikartojantis savo leksika, ypač soliniuose V. Jankausko ir G. Kirkilytės šokiuose. Duetinės scenos išsiskyrė natūralumu, neperdėta jausmais partneryste. Be to, neįprastai, tačiau gana originaliai pajausta ir šiam darbui pritaikyta kompozitoriaus S. Sasnausko muzika, manyčiau, taip pat yra didelis pliusas.

Publika nenuobodžiavo

Savita, itin muzikali ir labiausiai priimtina jautriai (o gal sentimentaliai?) mano sielai atrodė trečioji kompozicija pavadinimu ,,Plaukia Ofelija, skęsta. Spektaklio eskizas” (choreografija E. Stundytės). Čia pažymėčiau keletą svarbiausių pozityvių dalykų. Pirma, spektaklyje išradingai ir funkcionaliai naudojamos įvairios išraiškos priemonės, suteikiančios patrauklumo herojų žaidimui ir tuo pačiu pritraukiančios žiūrovo akį. Taigi, šį pusvalandį tikrai nebuvo nuobodu, o tai, be abejo, turėtų būti svarbu ir reikšminga.

Taip pat maloniai stebino pačios kūrėjos ir atlikėjos universalumas – raiški deklamacija, muzikalus dainavimas, įtaigi vaidyba ir lengvas, plastiškas šokis. O štai E. Stundytės partneriui T. Dapšauskui kai kuriuose epizoduose, berods, pritrūko įtaigumo – jis nebuvo toks tvirtas ir tikras tuo, ką norėtų perteikti nuščiuvusiai arba gyvai į veiksmą sureaguojančiai publikai.

Trūko motyvacijos

Kito vakaro metu pristatyti Roterdamo (Olandija) šokio akademijos projektai – gana panašūs savo forma, stilistika, atlikimo technika, bet kartu ir skirtingi, turint omenyje išsakytos minties gilumą, muzikinio akompanimento, daiktinių ar vizualinių priemonių panaudojimą.

Iš šešių matytų kompozicijų net keturios – solinės, kai kurias jų drįsčiau pavadinti eksperimentinėmis ar tiesiog ,,tramplinais” į tolimesnį kūrybos kelio etapą. Mat, nepaisant tikrai imponuojančios technikos, net virtuoziško kūno įvaldymo (tarkim, E. Bauman savajame ,,Solo” atrodė lyg be kaulų ir sąnarių), bei žinant, jog olandai propaguoja abstraktųjį šokį, vis dėlto dažnai pasigedau aiškesnės koncepcijos, judesio įprasminimo ar motyvacijos.

Tuo atžvilgiu stipriausia, manyčiau, buvo L. Magnezy kompozicija ,,…ir ji buvo”. Tai trijų jaunuolių pasakojama dinamiška istorija, neturinti chronologinės įvykių eigos – epizodai netikėtai stabdomi, toliau grįžtama atgal, kartojama pradinė poza, po to judama pirmyn ir t. t. K. Verlinden sukurtame šokyje ,,Tą akimirką” nelaidinių mikrofonų pagalba dvi merginos emocionaliai bendrauja tarpusavyje, pačios suteikdamos judesiui garsą. Kitame jaunosios choreografės, o kartu ir atlikėjos darbe ,,Jis visur tapė langus” gausiai liejamasi, taškomasi vandeniu, toliau, kaip jau įprasta matyti, plaukais ore ,,piešiamos” įvairios trajektorijos.

Šoko klaipėdietė

Atskirai norisi paminėti mūsiškės klaipėdietės, KU Choreografijos katedros absolventės, teatrologijos magistrantės, neseniai baigusios kūrybines studijas Roterdamo šokio akademijoje pedagogės Agnijos Šeiko-Sarulienės kompozicijas.

13 (specialiai pasirinktas šis, magiškas skaičius?) minučių trukmės „Baimėje” apčiuopiamas dviejų vaikinų – šokėjo (K. Šymanskio) ir muzikanto (D. Hamburgerio) – vidinių impulsų santykis, ryški judesio ir gyvo muzikinio garso sintezė.

A. Macijevskos choreografiškai perteiktame darbe „Sušalęs smėlis” tampriai siejosi plastiškas judėjimas erdvėje, pačios Agnijos nufilmuoti videokadrai, demonstruojami ant galinės angaro sienos (net plytos čia derėjo) ir V. Mioler būgnais atliekamas ritmas.

Beje, pastaroji kompozicija buvo parodyta pirmoji, tačiau jos anotacija, manau, tiktų pabaigai, apibendrinant visus matytus projektus, o ypač apibūdinant šiandieninę šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje: „…kelionė uždarame rate, atsiminimai kaip praeities spąstai, ieškojimas kažko naujo kaip iliuzija…“

Tomo Mano festivalis akcentavo menininko atsakomybę

Vytautė Markeliūnienė

Nidoje liepos 9-16 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs IX tarptautinis Tomo Mano festivalis, šiemet gvildenęs „Menininko ir visuomenės“ temą.

Mezga dialogą

Kad tarptautinis Tomo Mano festivalis Nidoje jau tapo neatsiejama vasaros sezono šiame mieste dalimi, liudija keletas maloniai ir perspektyviai nuteikiančių dalykų, kurie ne tik glosto festivalio bendradarbių sielas, bet ir verčia nuolat pasitempti, jaustis įsipareigojus.

Jau galime kalbėti apie nuolatinį festivalio publikos branduolį – ir užsienio svečių, ir lietuvių. Noriai į renginį įsitraukianti didžiulė kamerinės muzikos atlikėjų įvairovė integruoja šios srities interpretatorių patirtį ir debiutus išgyvenančių jaunos kartos muzikų polėkį.

Festivalio koncertų programos, įprasmintos ryškiai išreikštu tradicijos dėmeniu, mezga dialogą su dabarties muzikos opusais. Be to, jau septintus metus užsakomas specialus kūrinys lietuvių kompozitoriui, kaip ir tiek pat metų tradiciškai čia skiriamas vakaras vieno kurio vyresnės kartos lietuvių kompozitoriaus muzikai.

IX tarptautinį Tomo Mano festivalį Nidoje sveikino (iš kairės) Tomo Mano kultūros centro direktorė V.T.Jonušienė, Vokietijos laikinasis ambasadorius Lietuvoje J.Šemelis ir Neringos meras V.Giedraitis.

Menų sintezė

Vis didesnį susidomėjimą pelno „žodžio“ programos akcentai – popietės T. Mano vasarnamio terasoje, kurioje skaitomi pranešimai aktualiai rezonuoja ir pačiam festivalio teminiam leitmotyvui, ir mūsų – šių dienų liudininkų – išgyvenimams, pasaulėjautai.

Festivalį lydinčios dailės parodos lankytojams prasmingai atveria dabarties meninės mąstysenos ir praeities meninio paveldo puslapius, sykiu praplėsdamos ir pačios Nidos istorinį palikimą – ypač tai taikytina prieškarinės Nidos menininkų kolonijos dailininkų darbų ekspozicijoms.

Jau antrus metus T. Mano festivalį papildo ir filmų programa – „Kino naktys prie švyturio“, gerokai pagausinanti jaunosios festivalio publikos gretas.

Per visą plėtros laiką nuo 1997 metų T. Mano festivalis įgijo ir garbingų globėjų, bičiulių, rėmėjų bei partnerių būrį, kurių ištikimybė brangintina ne tik savo materialiniu, bet ir dvasiniu matmeniu. Ir kas gi gali labiau įkvėpti kultūros žmogų, jei ne galimybė pabūti bendraminčių būryje, kuris tolydžio plečiasi diskutuojant, muzikuojant, žvalgantis parodoje, žiūrint gerą filmą. Pagaliau gal ir skaitant knygą, vaikštinėjant po Nidą, ar tiesiog gėrintis smėlio, vandenų, paukščių ir pušų sąskambiu.

Suvienijo tema

Šiųmetinio IX T. Mano festivalio, skirto 50-osioms rašytojo mirties metinėms, tema – „Menininkas ir visuomenė“ skambia ir svarbia gaida aidėjo visas aštuonias renginio dienas. Savo sveikinimo kalboje festivalio atidarymo dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas ir T. Mano festivalio globėjas Valdas Adamkus pabrėžė, jog T. Maną „jaudinusios žmonijos istorinės raidos ir menininko atsakomybės problemos tebėra tokios pat aktualios ir mūsų dienomis. Šių metų festivalio tema „Menininkas ir visuomenė“ tarsi tęsia vieną svarbiausių Tomo Mano kūrybos temų dabartiniame, XXI amžiuje, kai sienų atsisakiusiam pasauliui tenka atremti globalius iššūkius, kai demokratijos plėtra susiduria su tarptautinio terorizmo pavojais. (…) Čia susirinkusiai auditorijai nereikia aiškinti, kiek daug gali nuveikti aiškiai savo misiją visuomenėje suvokiantis menininkas. Menas keičia žmogų, skaidrina jo sielą. (…) Nida keri gamtos grožiu, o Tomo Mano festivalis mums atveria ir naujus kerinčius dvasios horizontus.“

Kaip tik „žodžio“ programos prelegentai (programos sudarytojas ir diskusijų moderatorius – poetas ir vertėjas, T. Mano kultūros centro kuratoriumo pirmininkas Antanas Gailius) tiesiogiai gvildeno pagrindinę festivalio temą – „Menininkas ir visuomenė“, ją atskleisdami kaip savo kūrybinės ir gyvenimiškos patirties šūkį (lenkų kino režisierius Kšištofas Zanusis), kaip giliomis akademinėmis studijomis paremtą mąstymo sistemą (VU docentas, Pilietinės visuomenės instituto bendradarbis Mantas Adomėnas), kaip pastaraisiais šimtmečiais kintančios meno ir menininko pozicijos realybę (vokiečių poetas, rašytojas ir leidėjas Michaelis Kriugeris).

„Žodžio“ ir dailės programą savaip sujungė prof. Helgos Grebing paskaita „Pilietinis gyvenimo būdas – kaip protestas prieš nacionalinį socializmą ir karą 1930-1944 m. Nidoje“, sutelkusi dėmesį į Blodės viešbučio lankytojų – menininkų, intelektualų pilietinę laikyseną įtemptomis istorinėmis aplinkybėmis, į multikultūrinę Nidos erdvę, svetingai priglobusią opoziciškai nacionaliniam socializmui nusiteikusią šviesuomenę.

Festivalyje griežė I. Armonaitė, dainavo I.Misiūra, koncertavo Armonų trio.

Prie Nidos švyturio

Pora šios profesorės paminėtų Blodės viešbučio svetainės lankytojų menininkų – būtent iš Drezdeno kilusių dailininkų Richardo Birnštengelio ir Georgo Gelbkės kūryba buvo plačiau pristatyta Nidos bendruomenės namuose, kur visą festivalio laiką veikė jų darbų paroda (kuratoriai Uvė Mejer ir Eva Pluharova-Grigienė). Per 80 eksponatų aprėpiančioje Andreas Alberto sukauptoje kolekcijoje – romantiniais ir ekspresionistiniais štrichais palytėtose akvarelėse, piešiniuose, graviūrose, atvirukuose – buvo galima išvysti Kuršių nerijos gamtos fragmentų, vietinių gyventojų portretų, šmaikščių šaržų.

V. ir K. Mizgirių menininkų namuose tradiciškai pristatyta jauno lietuvių dailininko – šįkart Nerijaus Ermino skulptūrų ir objektų paroda.

Tris festivalio dienas apvainikavo naktiniai kino seansai prie Nidos švyturio, kur susitikimą su kino režisieriumi K. Zanusiu pratęsė jo filmas „Savaitgalio istorijos: Moters reikalai. Paslėpti turtai“, kitomis dienomis buvo demonstruojama lietuviška dokumentika (du Giedrės Beinoriūtės filmai) ir galop legendinis Ištvano Sabo „Mefistas“ (kino programą parengė Živilė Etevičiūtė bei Žydrūnas Drungilas).

Lydėjo koncertai

Visus aštuonis IX T. Mano festivalio vakarus vyko koncertai (muzikinės programos sudarytojos muzikologės Ona Narbutienė ir Vytautė Markeliūnienė), abstraktesniu pavidalu plėtoję leittemą „Menininkas ir visuomenė“, tačiau savo kompozicija susieti su rašytojui T. Manui artimu muzikos meno pasauliu.

Pirmasis ir priešpaskutinis koncertai (liepos 9 ir 15 dienomis) – labai skirtingos stilistikos, paliudijo platų rašytojo muzikinių interesų ratą, šiuokart aprėpusį romantinę muziką ir ekspresionistų kūrybą. Pirmajame skambėjo T. Mano itin mėgta kamerinė F. Šuberto muzika, sunkiais gyvenimo etapais įkūnijusi jam tarytum „prarasto rojaus“ simbolį (atlikėjai D. Kirilauskas, I. Misiūra – Tumanovo ir Armonų trio). Kitame koncerte išgirdome itin retai skambančią Teodoro H. Adorno bei Naujosios Vienos mokyklose pagrindėjo A. Šionbergo kūrybą – tai kompozitoriai, tapę pagrindiniais patarėjais T. Manui rašant garsųjį „Daktarą Faustą“. Rašytojas labai vertino T. H. Adorno, filosofo, sociologo, muzikologo, protą, apie kurį 1948 m. rašė: „Adorno yra viena subtiliausių, aštriausių ir kritikos požiūriu giliausia galva tarp šiandien besireiškiančių. Būdamas kuriantis muzikas, jis sykiu apdovanotas analitiniu protu ir puikia literatūrine dovana. Ir aš nežinočiau, kas galėtų klausytoją išmintingiau ir profesionaliau informuoti apie šiuolaikinę muziką“.

Už tai, kad Adorno ir Šionbergo muzika atsivėrė klausytojams itin spalvingu, sąmojingu ir patraukliu pavidalu, turėtume būti dėkingi jos interpretuotojams – iš Amerikos atvykusiems dainininkei Odri Luna bei pianistui Rimantui Vingrui, taip pat koncertą komentavusiai O. Narbutienei.

Šliejosi prie Baltijos…

Kita koncertų dalis šliejosi į du orientyrus – antai jūra, prie kurios T. Manas praleido savo vaikystę, bei Šveicarija, prie kurios rašytojas buvo labai prisirišęs ir kuri tapo jo amžino poilsio vieta. Šie orientyrai sąlygojo gana platų muzikos stilistinį spektrą – skambėjo įvairių Baltijos jūros kraštų atstovų kūryba (nuo E. Grygo iki A. Piarto, nuo D. Šostakovičiaus iki P. Vasko). Išgirdome nemenką pluoštą lietuvių kompozitorių kūrinių.

Pratęsiant festivalio tradiciją ir rengiant autorinį lietuvių muzikos koncertą, buvo pasirinktas Eduardas Balsys. „Iš tiesų visą gyvenimą esu susietas su jūra ir turbūt jaučiu tą amžiną stichiją, kuri, kaip sakoma, raudona gija eina per visą mano kūrybą. (…) Jūra man – neišsenkamas kūrybos šaltinis“, – yra sakęs kompozitorius, kurio muzika festivalyje atsiskleidė fortepijonine, smuiko sonatomis, styginių kvartetu, dainomis, kitomis instrumentinėmis miniatiūromis (atlikėjai – I. Baikštytė, I. Armonaitė, D. Balsytė, Čiurlionio kvartetas, choras „Aidija“).

Kaip minėta, tradiciškai festivalis specialiai užsako kūrinį kuriam nors lietuvių kompozitoriui ir šįkart tokios premjeros autoriumi tapo pastaraisiais metais Norvegijoje studijavęs Ramūnas Motiekaitis, kurio „Pušų klausymasis“ violončelei ir fortepijonui (atliko R. Armonas ir I. Uss) savo išgryninta, perregima faktūra minimaliais garsų judesiais kūrė taurų abstraktų dvasinį peizažą.

…ir Šveicarijos

„Muzika iš Šveicarijos“ vakaro metu pačių šveicarų kompozitorių O. Šioko ir F. Martino Marteno kūrybą papildė šioje šalyje laikiną prieglobstį radusių kūrėjų I. Stravinskio ir P. Hindemito opusai. Visą šią programą parengė veržliai festivalyje debiutavę jaunesnės kartos muzikai – pianistė Gabrielė Kondrotaitė bei klarnetininkas Antanas Taločka. Na, o tikrą šveicariškų Alpių atmosferą sukūrė nuolatinio festivalio dalyvio choro „Aidija“ (dirigentas Romualdas Gražinis) padainuotos šveicarų aranžuotos liaudies, originalios dainos bei jodleriai – tipiškos Alpių kalniečių dainos.

Kalbant apie festivalio debiutantus dera priminti ir senosios muzikos vakarą, kuriame skambėjusius renesanso bei baroko vokalinius kūrinius giedojo Vilniaus vokalinis ansamblis, kurį sudaro prieš metus susibūrę šeši šio žanro muzikos mėgėjai.

Festivalio muzikinėje programoje turėjome progos susipažinti ir su svečiais iš Vokietijos – dainininke Verena Rein bei pianistu Akseliu Bauniu, prisistačiusiais nedideliu F. Šuberto bei J. Bramso dainų rečitaliu. Antroje koncerto dalyje su Čiurlionio kvartetu šie muzikai dar atliko pluoštelį prancūzų kūrybos, susiejusios romantinius ir impresionizmo bruožus, o atskirai tame pačiame koncerte Čiurlionio kvartetas „solavo“ gaiviai grieždamas E. Grygo Styginių kvartetą op. 27.

Vainikavo muzika

Dar viena festivalio tradicijų – jį pradėti ir užbaigti muzika. Baigiamieji koncertai, tampantys viso renginio iškilminga užsklanda, dažniausiai savaip reziumuoja praėjusį festivalį.

Liepos 16-osios vakarą svetingoje, jaukioje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje renginį palydinčiai gausiai susirinkusiai publikai koncertinę programą parengė Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, interpretavęs pirmapradžiu šėlsmu tvinksinčius I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ fragmentus, pasakų pasaulio autentiškumu nušviestas P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“ ištraukas. Pabaigai išgirdome ir chorą „Aidija“, be abejonių, tikrų tikriausią publikos favoritą, šįkart savo repertuare nestokojusį ir grakščių barokinių išdailų, ir žaismingos, populiaria retorika paženklintos kompozicijos. Išgirdome ir B. Kutavičiaus kompoziciją „Gilijos laivužis“ (2000 metais festivalio užsakytas kūrinys), ir pluoštą J. Bramso „Meilės dainų“, kuriomis festivalis tarė publikai „sudie“, tikintis ir kitais metais liepos viduryje vėl susitikti Nidoje.

Konkretus protestas

Ignas Kazakevičius

Ateinu aš į Klaipėdos dailės parodų rūmus. O čia… „Graffiti: Highlite’5“. Ant sienų. Tiesiai ant sienų. (Nors rūmai ir ruošiasi remontui, bet užjaučiu direktorių. Jam turėtų būti nejauku.) Taigi. Visur. Daug. Marga. Bet labai išgryninta stilistiškai, kokybės prasme ir kitaip.

„Graffiti: Highlite’5“ parodoje įdomiausia – gyvas, jaunatviškas, nenustygstantis vaizdų, atkarpų, fragmentų srautas – savotiškas pokalbis su visuomene. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Tiesiog ant sienų

Vaikšto gerbėjai. Stilingi tokie. jaunoji karta, taip sakant. Jiems “faina”. Komentuoja sau. Einu toliau. Sutinku gerbėją, bet jau savo. Jos tokios rudos akys, ir ji šypsosi lyg Malu (iš filmuko ir piešinio ant sienos). Ir man – faina. Tai ir paklausiau: „Na, kaip tau?” „Konkretus protestas“, – sako. Pažvelgiau dar kartą į meną ir į tas “kavarnas” rudas akis, į totaliai grėsmingai realius vorą ir vabalą ant sienos („open your eyes before you die“ – parašyta tame graffiti). Asociatyviai prisimerkiau meno (ir Malu krizenimo) pusėn, pagalvojau – taigi ir gyvenime šitaip. Ir sutikau. Ir taip gimė šio rašinio pavadinimas, atspindintis eksponuojamą meną.

Tiesiog ant sienų kakoja musės, kabo žmonės vorai (vėlgi iš filmukų), kartais bepročiai. Ant jų dažniausiai šlapinamasi viešosiose erdvėse (ir ne vien Jūros šventės metu), rašomi keiksmažodžiai, meilės prisipažinimai (vieną tokį esu nufotografavęs. Kadangi jis buvo labai neaukštai parašytas, jo autoriumi turėjo būti vaikas, grafologija taip pat sąlygojo minėtą mano minčių posūkį ta linkme. “Kristina, aš taves geidžiu“ – buvo parašyta. Na, taip negrabiai, su gramatinėmis klaidomis, bet su meile, matyt. Na, kaip? Geras?).

Gyviau nei pernai

Taip priartėjome prie graffiti, kuris ir gimsta šiuose menų sintezės kuluaruose. Pagiriamasis žodis parodos kuratoriui Dariui Vaičekauskui. Jis pasinauojo nepaprastai palankiu momentu – „varyti meną“ tiesiog ant sienų itin tradicinėje erdvėje, moraliai tebesančioje kokiame devintajame dešimtmetyje. Be to, šis nepaprastas įvykis, ši Dailės parodų rūmų renovacija sutapo su projekto tęstinumu (pirmoji graffiti paroda čia buvo surengta prieš metus). Šiemetiniai graffiti atrodo natūraliau, gyviau nei pernykščiai, nors antrojo aukšto abi salės ryškiai skiriasi darbų kokybe, intriga, išbaigtumu, idėja.

Graffiti – ženklai, jų stilizacija ir užrašymo prasmė, veiksmo tikslas suprantami tik tam tikram gerbėjų ratui. Paprasto praeivio akimis žiūrint – siaubas, o parodų salėse – neatleistinas nesusipratimas. Kodėl? Juk kalbame apie neoficialią kultūrą, reiškinį, kuris skirtas tik sau, kuris, be gerbėjų pritarimo, neturi rimtesnės jį palaikančios ir pristatančios struktūros, pvz.: leidinio ar sistemingų parodų, ar festivalio (dabar jau turime?)…

Prilyginamas terorui

Įdomiausia šioje parodoje – srautas. Gyvas, jaunatviškas, nenustygstantis vaizdų, atkarpų, fragmentų pokalbis. Su kuo? Su visuomene. Juk ne veltui šis menas pastarosios prilyginamas teroristiniam aktui. Tuomet, kai draudžiamose vietose (pvz., ant baltų, garbingų namų sienų) atsiranda…

Oficialioje parodų salėje mes matome, taip sakant, žiedelius. Tuo tarpu šaknys yra išraizgiusios daugelio jaunų žmonių širdis. Tai jų pulsą regite neleistinose vietose, kada graffiti vijokliai apkarsto šviesius, švarius fasadus, langines bei ten, kur pasiekia niekingos jaunimo rankos (o jos ilgos, ilgos!..).

Protesto menas, kuriuo protestuojama, kada esama iš principo prieš… Prieš ką? Ogi prieš subjektyvios laisvės objektyvų suvaržymą, moksliškai tariant.

Jaunoji karta renkasi ir meną tokį, kuris turi tam tikrą meninę vertę ir neabejotinai turi idėjų, gamybos būdus, stilistinius principus.

Išsiskiria tik keli

Antai kai kurie darbai dvelkia sintetika ir ekranu. Į piešinį perkeliamas dabartinei animacijai, reklamai ir propaguojamam gyvenimo būdui būdingas spalvingumas, dinamika, kičas ir trafaretiškumas. Nuglaistymas. Ar tokia kasdienė jaunosios kartos veikla ir kalba? Be metaforų, asociacijų ir reveransų, pustonių ir pan.? Tačiau saldūs karameliniai vaizdai turi ir patrauklumo – dalis jų paveikūs hiperrealizmu ir tampa puikia tarpusavio komunikacijos priemone. Kaip? Kaip TV vaizdas, klipas, tapęs slengu, žodžiai, tapę žargonu.

Jeigu sutiksime, jog graffiti – greitas, greito pasitenkinimo, bistro menas; menas, reikalaujantis nachališkos (šis žodis geresnis nei įžūlios) nuovokos staigiai ką nors suraityti it pažadėtoji žemė išvystoje plokštumoje, būsime tik iš dalies teisūs. Keli parodos kūriniai yra itin tapybiški, labiausiai išsiskiria autorius, pseudonimu Burin. Jį galima pavadinti estetu, savo kūrinius eksponuojančioje (manau, ir ne tik) grafitininkų bendruomenėje išsiskiriančiu labai įvairaus kalibro vaizdais – ir realistiniais, ir suabstraktintais, linijos ir bet kokios spalvinės gamos suvaldymu, ir įdomiomis kompozicijomis, ir siužetu. Šiemetiniame graffiti parade įstrigo jo pilka, įstrižai „užlaužta“ siena, lietų, žmones vaizduojantis kūrinys. Dėl kaligrafinio taškų, linijų, tikslumo, beformių masių išsidėstymo, panašumo į tapybą tušu Burino graffiti galima pavadinti padidinta kiniška miniatiūra.

Daug vandens

Tuo tarpu mažesnėje, tačiau skambesnio pavadinimo Didžiojo vandens salėje – daug vandens. Dažniausiai – tik nykaus gatvinio terorizmo pavyzdžiai – specifiniai tagai, pramaišiui su didelio formato tūriniais užrašais. Juos mes dažniausiai ir matome ant šiukšlių konteinerių, negyvenamos paskirties ir atkampesnių vietų gyvenamųjų pastatų. „Kustarščina“, taip sakant. Nors gal aš klystu, gal gramatiškai neteisingai dėlioju akcentus? Vis dėlto šiuo atveju drenažas nepakenktų…

Nes iš principo – graffiti yra piešinys, laužtine, agresyvia, staigia linija užgrobtas ir nuspalvintas plotas. Atkovotas nelegaliu būdu iš legalios teritorijos. Tad graffiti formų evoliucija esti padiktuota greito reagavimo į aplinką ir staigaus apsisprendimo būdų. Čia ir dabar. Atėjau, pamačiau tinkamą vietą. Pataikiau. Yra. Arba ne… Tačiau rezultatas lieka ilgam… Ne taip, kaip pastatų savininkų keiksmų aidas (b…, kur žiūri policija?!).

Legalu ar nelegalu?

Graffiti meno legalumo ir nelegalumo klausimui spręsti Dailės parodų rūmuose buvo galima inscenizuoti kokį performansą. Pavyzdžiui, vykstant eskiziniams paruošiamiesiems darbams, policijos dalinys, be abejo, persirengėliai (su policija derinti nereikia, nes uniformos būtų iš dalies imituotos, miksuotos ir pan.) apsupa rūmus, įsiveržia ir gerai prilupa (na, taip, žinot, į kairę, į dešinę, per pakinklius, galima ir į snukį, jei priešinasi) kelis, o dar geriau visus (iš anksto susitarus, ir pasirašius sutikimus) keverzotojus, suima šustriausius. O rūmų valdžiai (kuri vienintelė nėra apie tai informuota) liepia rašyti pasiaiškinimus už iš anksto nesuderintą kultūrinių vertybių niokojimą, „įkala“ porą protokolų, užantspauduoja sales… Ir taip pat, kaip išdygo, netikėtai pasitraukia. Dar būtų neblogai simuliuoti kurios nors salės prižiūrėtojos infarktą. Ji su respiratoriumi vietoje deguonies kaukės išgabenama neštuvais. Šalia kaukia vėlgi iš kažkur išnirusios gaisrinės bei greitosios pagalbos mašinos… Totalinis jovalas. Akcijos pabaiga. Spaudos konferencija. Parodos kuratoriai atleidžiami iš darbo. Ir tampa nepriklausomais menininkais. Laisvę žmonėms!

Arūnas MĖČIUS. C’est la vie. 2005 m. Aliejus, tempera, drobė, 80×100 cm. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcija

Pilies teatras keliavo ir vaidino festivaliuose

Klaipėdos pilies teatras, vadovaujamas režisieriaus Alvydo Vizgirdos, spėjo ne tik „Šermukšnį“ šiemetinei Jūros šventei surengti, bet ir pakeliauti, pavaidinti svetur, pasižvalgyti po tarptautinius teatrų festivalius.

„Klaipėda“ jau rašė, kad Klaipėdos pilies teatre A.Vizgirdos inscenizuotas A.Bariko „Šilkas“ šį pavasarį viešėjo Ukrainoje, teatrų festivalyje „Kijevo gegužis“. Iš jo Klaipėdos dramos teatro aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė parsivežė puikius publikos ir teatro kritikų atsiliepimus apie spektaklį.

Liepos 1-4 dienomis Pilies teatras dalyvavo kaimyninio Kaliningrado jubiliejiniuose renginiuose. Kaliningradiečiai pamatė skulptūrinę grupę „Sirenos“ – klaipėdietės dizainerės Ainos Zinčiukaitės sukurtą karnavalinių kaukių kolekciją jūros tema, kurią centrinėje miesto aikštėje džiaugsmingai miniai demonstravo Pilies teatro artistai. Šią kolekciją, sujungęs kartu su jos pirmtake venecijietiškąja, 12-asis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ efektingai pristatė per ką tik praūžusią Jūros šventę.

Iki jos Pilies teatras dar spėjo apsilankyti ir Latvijoje bei Estijoje… iškart. Liepos 13-17 dienomis klaipėdiečiai buvo nuvykę į kamerinių teatrų festivalį Volka – Volga miestelyje, kuris yra abipus Latvijos ir Estijos sienos. Latvių ir estų surengtoje menų šventėje, kurios metu vyko net du – teatro ir šokio – festivaliai, Pilies teatras parodė vieną iš naujausių savo spektaklių – S.Gedos „Po tūkstančiu žvaigždžių“.

Klaipėdiečiai artistai iš kelionių grįžo pilni naujų įspūdžių ir sumanymų.

Viešojo meno projektas startuos Palangoje

Lietuvos dailės istorijoje precedento neturintis viešojo meno projektas liepos 29-ąją startuos Palangoje.

Projekte „Bitės“ meno erdvės“ dalyvaus šeši žinomi Lietuvos dailininkai iš Vilniaus – Nacionalinės premijos laureatė tapytoja Dalia Kasčiūnaitė, jaunesnės kartos atstovai Audrius Gražys, Vilmantas Marcinkevičius, Sigitas Staniūnas, Linas Liandzbergis bei Kęstutis Grigaliūnas. Jie daugiau kaip dvi savaites kurs skirtingose Palangos vietose ir Nidoje. Dailininkų darbai iki rugsėjo pradžios bus eksponuojami pajūryje, o tada keliaus į centrines Vilniaus ir kitų šalies miestų gatves bei aikštes.

„Lietuvos dailininkai yra žinomi ir vertinami tarptautiniu mastu, pelno apdovanojimus įvairiuose festivaliuose, kviečiami tapyti Europos monarchų portretus, tačiau daliai Lietuvos visuomenės meno kūrimo procesas ir patys meno kūriniai neretai vis dar atrodo neprieinami ir tolimi, žmonės nedrįsta įžengti į šventa laikomą meno erdvę. Tad sumanėme patys žengti visuomenės link ir pirmą kartą Lietuvoje paveikslus tapyti publikos akivaizdoje“, – pasakojo vienas iš projekto iniciatorių V.Marcinkevičius.

Projektui pasirinktos gausiai atostogautojų lankomos vietos. Penki dailininkai kurs Palangos botanikos parke ir Jūratės gatvėje, netoli kurorto savivaldybės, vienas tapys Nidoje, šalia prieplaukos. Jų kūrybos procesas bus filmuojamas. Dailininkus praeiviai lengvai atpažins – jie vilkės kažką panašaus į uniformą su savo vardais. Projekto dalyviai gyvens atnaujintuose Lietuvos dailininkų sąjungos poilsio namuose „Dailė“.

Anot V.Marcinkevičiaus, per metus ant faneros plokščių jie ketina nutapyti iki dešimties darbų, kurių formatas sieks 20 kvadratinių metrų, tad projekto pabaigoje turės pusšimtį didelio formato tapybos kūrinių. Tapybos procesas vyks lauke, viešojoje erdvėje, kiekvienas praeivis turės galimybę tiesiogiai stebėti kūrybos procesą ir išsakyti savo nuomonę.

Nuo saulės ir lietaus didelius tapybos lakštus po atviru dangumi saugos specialus lakas ir dažai, o nakčiai kūrinius numatoma išvežti į sandėlius, kad nebūtų suniokoti vandalų. „Jei labai lis, tai bus akvarelių paroda“, – juokavo dailininkai, patikindami, kad jų kūriniuose bus daug improvizacijos ir žaismės.

Projektą remianti telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“ susižavėjo idėja, kad menas irgi gali būti mobilus. Palangos mero Prano Žeimio teigimu, šis projektas pagyvins kurortą ir taps tiltu tarp dviejų sostinių – Vilniaus ir vasaros sostinės Palangos.

Projektas tęsis penkerius metus, iki Lietuvos vardo tūkstantmečiu paženklintų 2009-ųjų.

Jo metu sukurti tapybos darbai 2009-aisiais pretenduoja tapti sudėtine projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalimi ir reprezentuoti Lietuvos meną Europoje.