Konkretus protestas

Ignas Kazakevičius

Ateinu aš į Klaipėdos dailės parodų rūmus. O čia… „Graffiti: Highlite’5“. Ant sienų. Tiesiai ant sienų. (Nors rūmai ir ruošiasi remontui, bet užjaučiu direktorių. Jam turėtų būti nejauku.) Taigi. Visur. Daug. Marga. Bet labai išgryninta stilistiškai, kokybės prasme ir kitaip.

„Graffiti: Highlite’5“ parodoje įdomiausia – gyvas, jaunatviškas, nenustygstantis vaizdų, atkarpų, fragmentų srautas – savotiškas pokalbis su visuomene. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Tiesiog ant sienų

Vaikšto gerbėjai. Stilingi tokie. jaunoji karta, taip sakant. Jiems “faina”. Komentuoja sau. Einu toliau. Sutinku gerbėją, bet jau savo. Jos tokios rudos akys, ir ji šypsosi lyg Malu (iš filmuko ir piešinio ant sienos). Ir man – faina. Tai ir paklausiau: „Na, kaip tau?” „Konkretus protestas“, – sako. Pažvelgiau dar kartą į meną ir į tas “kavarnas” rudas akis, į totaliai grėsmingai realius vorą ir vabalą ant sienos („open your eyes before you die“ – parašyta tame graffiti). Asociatyviai prisimerkiau meno (ir Malu krizenimo) pusėn, pagalvojau – taigi ir gyvenime šitaip. Ir sutikau. Ir taip gimė šio rašinio pavadinimas, atspindintis eksponuojamą meną.

Tiesiog ant sienų kakoja musės, kabo žmonės vorai (vėlgi iš filmukų), kartais bepročiai. Ant jų dažniausiai šlapinamasi viešosiose erdvėse (ir ne vien Jūros šventės metu), rašomi keiksmažodžiai, meilės prisipažinimai (vieną tokį esu nufotografavęs. Kadangi jis buvo labai neaukštai parašytas, jo autoriumi turėjo būti vaikas, grafologija taip pat sąlygojo minėtą mano minčių posūkį ta linkme. “Kristina, aš taves geidžiu“ – buvo parašyta. Na, taip negrabiai, su gramatinėmis klaidomis, bet su meile, matyt. Na, kaip? Geras?).

Gyviau nei pernai

Taip priartėjome prie graffiti, kuris ir gimsta šiuose menų sintezės kuluaruose. Pagiriamasis žodis parodos kuratoriui Dariui Vaičekauskui. Jis pasinauojo nepaprastai palankiu momentu – „varyti meną“ tiesiog ant sienų itin tradicinėje erdvėje, moraliai tebesančioje kokiame devintajame dešimtmetyje. Be to, šis nepaprastas įvykis, ši Dailės parodų rūmų renovacija sutapo su projekto tęstinumu (pirmoji graffiti paroda čia buvo surengta prieš metus). Šiemetiniai graffiti atrodo natūraliau, gyviau nei pernykščiai, nors antrojo aukšto abi salės ryškiai skiriasi darbų kokybe, intriga, išbaigtumu, idėja.

Graffiti – ženklai, jų stilizacija ir užrašymo prasmė, veiksmo tikslas suprantami tik tam tikram gerbėjų ratui. Paprasto praeivio akimis žiūrint – siaubas, o parodų salėse – neatleistinas nesusipratimas. Kodėl? Juk kalbame apie neoficialią kultūrą, reiškinį, kuris skirtas tik sau, kuris, be gerbėjų pritarimo, neturi rimtesnės jį palaikančios ir pristatančios struktūros, pvz.: leidinio ar sistemingų parodų, ar festivalio (dabar jau turime?)…

Prilyginamas terorui

Įdomiausia šioje parodoje – srautas. Gyvas, jaunatviškas, nenustygstantis vaizdų, atkarpų, fragmentų pokalbis. Su kuo? Su visuomene. Juk ne veltui šis menas pastarosios prilyginamas teroristiniam aktui. Tuomet, kai draudžiamose vietose (pvz., ant baltų, garbingų namų sienų) atsiranda…

Oficialioje parodų salėje mes matome, taip sakant, žiedelius. Tuo tarpu šaknys yra išraizgiusios daugelio jaunų žmonių širdis. Tai jų pulsą regite neleistinose vietose, kada graffiti vijokliai apkarsto šviesius, švarius fasadus, langines bei ten, kur pasiekia niekingos jaunimo rankos (o jos ilgos, ilgos!..).

Protesto menas, kuriuo protestuojama, kada esama iš principo prieš… Prieš ką? Ogi prieš subjektyvios laisvės objektyvų suvaržymą, moksliškai tariant.

Jaunoji karta renkasi ir meną tokį, kuris turi tam tikrą meninę vertę ir neabejotinai turi idėjų, gamybos būdus, stilistinius principus.

Išsiskiria tik keli

Antai kai kurie darbai dvelkia sintetika ir ekranu. Į piešinį perkeliamas dabartinei animacijai, reklamai ir propaguojamam gyvenimo būdui būdingas spalvingumas, dinamika, kičas ir trafaretiškumas. Nuglaistymas. Ar tokia kasdienė jaunosios kartos veikla ir kalba? Be metaforų, asociacijų ir reveransų, pustonių ir pan.? Tačiau saldūs karameliniai vaizdai turi ir patrauklumo – dalis jų paveikūs hiperrealizmu ir tampa puikia tarpusavio komunikacijos priemone. Kaip? Kaip TV vaizdas, klipas, tapęs slengu, žodžiai, tapę žargonu.

Jeigu sutiksime, jog graffiti – greitas, greito pasitenkinimo, bistro menas; menas, reikalaujantis nachališkos (šis žodis geresnis nei įžūlios) nuovokos staigiai ką nors suraityti it pažadėtoji žemė išvystoje plokštumoje, būsime tik iš dalies teisūs. Keli parodos kūriniai yra itin tapybiški, labiausiai išsiskiria autorius, pseudonimu Burin. Jį galima pavadinti estetu, savo kūrinius eksponuojančioje (manau, ir ne tik) grafitininkų bendruomenėje išsiskiriančiu labai įvairaus kalibro vaizdais – ir realistiniais, ir suabstraktintais, linijos ir bet kokios spalvinės gamos suvaldymu, ir įdomiomis kompozicijomis, ir siužetu. Šiemetiniame graffiti parade įstrigo jo pilka, įstrižai „užlaužta“ siena, lietų, žmones vaizduojantis kūrinys. Dėl kaligrafinio taškų, linijų, tikslumo, beformių masių išsidėstymo, panašumo į tapybą tušu Burino graffiti galima pavadinti padidinta kiniška miniatiūra.

Daug vandens

Tuo tarpu mažesnėje, tačiau skambesnio pavadinimo Didžiojo vandens salėje – daug vandens. Dažniausiai – tik nykaus gatvinio terorizmo pavyzdžiai – specifiniai tagai, pramaišiui su didelio formato tūriniais užrašais. Juos mes dažniausiai ir matome ant šiukšlių konteinerių, negyvenamos paskirties ir atkampesnių vietų gyvenamųjų pastatų. „Kustarščina“, taip sakant. Nors gal aš klystu, gal gramatiškai neteisingai dėlioju akcentus? Vis dėlto šiuo atveju drenažas nepakenktų…

Nes iš principo – graffiti yra piešinys, laužtine, agresyvia, staigia linija užgrobtas ir nuspalvintas plotas. Atkovotas nelegaliu būdu iš legalios teritorijos. Tad graffiti formų evoliucija esti padiktuota greito reagavimo į aplinką ir staigaus apsisprendimo būdų. Čia ir dabar. Atėjau, pamačiau tinkamą vietą. Pataikiau. Yra. Arba ne… Tačiau rezultatas lieka ilgam… Ne taip, kaip pastatų savininkų keiksmų aidas (b…, kur žiūri policija?!).

Legalu ar nelegalu?

Graffiti meno legalumo ir nelegalumo klausimui spręsti Dailės parodų rūmuose buvo galima inscenizuoti kokį performansą. Pavyzdžiui, vykstant eskiziniams paruošiamiesiems darbams, policijos dalinys, be abejo, persirengėliai (su policija derinti nereikia, nes uniformos būtų iš dalies imituotos, miksuotos ir pan.) apsupa rūmus, įsiveržia ir gerai prilupa (na, taip, žinot, į kairę, į dešinę, per pakinklius, galima ir į snukį, jei priešinasi) kelis, o dar geriau visus (iš anksto susitarus, ir pasirašius sutikimus) keverzotojus, suima šustriausius. O rūmų valdžiai (kuri vienintelė nėra apie tai informuota) liepia rašyti pasiaiškinimus už iš anksto nesuderintą kultūrinių vertybių niokojimą, „įkala“ porą protokolų, užantspauduoja sales… Ir taip pat, kaip išdygo, netikėtai pasitraukia. Dar būtų neblogai simuliuoti kurios nors salės prižiūrėtojos infarktą. Ji su respiratoriumi vietoje deguonies kaukės išgabenama neštuvais. Šalia kaukia vėlgi iš kažkur išnirusios gaisrinės bei greitosios pagalbos mašinos… Totalinis jovalas. Akcijos pabaiga. Spaudos konferencija. Parodos kuratoriai atleidžiami iš darbo. Ir tampa nepriklausomais menininkais. Laisvę žmonėms!

Arūnas MĖČIUS. C’est la vie. 2005 m. Aliejus, tempera, drobė, 80×100 cm. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcija

Pilies teatras keliavo ir vaidino festivaliuose

Klaipėdos pilies teatras, vadovaujamas režisieriaus Alvydo Vizgirdos, spėjo ne tik „Šermukšnį“ šiemetinei Jūros šventei surengti, bet ir pakeliauti, pavaidinti svetur, pasižvalgyti po tarptautinius teatrų festivalius.

„Klaipėda“ jau rašė, kad Klaipėdos pilies teatre A.Vizgirdos inscenizuotas A.Bariko „Šilkas“ šį pavasarį viešėjo Ukrainoje, teatrų festivalyje „Kijevo gegužis“. Iš jo Klaipėdos dramos teatro aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė parsivežė puikius publikos ir teatro kritikų atsiliepimus apie spektaklį.

Liepos 1-4 dienomis Pilies teatras dalyvavo kaimyninio Kaliningrado jubiliejiniuose renginiuose. Kaliningradiečiai pamatė skulptūrinę grupę „Sirenos“ – klaipėdietės dizainerės Ainos Zinčiukaitės sukurtą karnavalinių kaukių kolekciją jūros tema, kurią centrinėje miesto aikštėje džiaugsmingai miniai demonstravo Pilies teatro artistai. Šią kolekciją, sujungęs kartu su jos pirmtake venecijietiškąja, 12-asis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ efektingai pristatė per ką tik praūžusią Jūros šventę.

Iki jos Pilies teatras dar spėjo apsilankyti ir Latvijoje bei Estijoje… iškart. Liepos 13-17 dienomis klaipėdiečiai buvo nuvykę į kamerinių teatrų festivalį Volka – Volga miestelyje, kuris yra abipus Latvijos ir Estijos sienos. Latvių ir estų surengtoje menų šventėje, kurios metu vyko net du – teatro ir šokio – festivaliai, Pilies teatras parodė vieną iš naujausių savo spektaklių – S.Gedos „Po tūkstančiu žvaigždžių“.

Klaipėdiečiai artistai iš kelionių grįžo pilni naujų įspūdžių ir sumanymų.

Viešojo meno projektas startuos Palangoje

Lietuvos dailės istorijoje precedento neturintis viešojo meno projektas liepos 29-ąją startuos Palangoje.

Projekte „Bitės“ meno erdvės“ dalyvaus šeši žinomi Lietuvos dailininkai iš Vilniaus – Nacionalinės premijos laureatė tapytoja Dalia Kasčiūnaitė, jaunesnės kartos atstovai Audrius Gražys, Vilmantas Marcinkevičius, Sigitas Staniūnas, Linas Liandzbergis bei Kęstutis Grigaliūnas. Jie daugiau kaip dvi savaites kurs skirtingose Palangos vietose ir Nidoje. Dailininkų darbai iki rugsėjo pradžios bus eksponuojami pajūryje, o tada keliaus į centrines Vilniaus ir kitų šalies miestų gatves bei aikštes.

„Lietuvos dailininkai yra žinomi ir vertinami tarptautiniu mastu, pelno apdovanojimus įvairiuose festivaliuose, kviečiami tapyti Europos monarchų portretus, tačiau daliai Lietuvos visuomenės meno kūrimo procesas ir patys meno kūriniai neretai vis dar atrodo neprieinami ir tolimi, žmonės nedrįsta įžengti į šventa laikomą meno erdvę. Tad sumanėme patys žengti visuomenės link ir pirmą kartą Lietuvoje paveikslus tapyti publikos akivaizdoje“, – pasakojo vienas iš projekto iniciatorių V.Marcinkevičius.

Projektui pasirinktos gausiai atostogautojų lankomos vietos. Penki dailininkai kurs Palangos botanikos parke ir Jūratės gatvėje, netoli kurorto savivaldybės, vienas tapys Nidoje, šalia prieplaukos. Jų kūrybos procesas bus filmuojamas. Dailininkus praeiviai lengvai atpažins – jie vilkės kažką panašaus į uniformą su savo vardais. Projekto dalyviai gyvens atnaujintuose Lietuvos dailininkų sąjungos poilsio namuose „Dailė“.

Anot V.Marcinkevičiaus, per metus ant faneros plokščių jie ketina nutapyti iki dešimties darbų, kurių formatas sieks 20 kvadratinių metrų, tad projekto pabaigoje turės pusšimtį didelio formato tapybos kūrinių. Tapybos procesas vyks lauke, viešojoje erdvėje, kiekvienas praeivis turės galimybę tiesiogiai stebėti kūrybos procesą ir išsakyti savo nuomonę.

Nuo saulės ir lietaus didelius tapybos lakštus po atviru dangumi saugos specialus lakas ir dažai, o nakčiai kūrinius numatoma išvežti į sandėlius, kad nebūtų suniokoti vandalų. „Jei labai lis, tai bus akvarelių paroda“, – juokavo dailininkai, patikindami, kad jų kūriniuose bus daug improvizacijos ir žaismės.

Projektą remianti telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“ susižavėjo idėja, kad menas irgi gali būti mobilus. Palangos mero Prano Žeimio teigimu, šis projektas pagyvins kurortą ir taps tiltu tarp dviejų sostinių – Vilniaus ir vasaros sostinės Palangos.

Projektas tęsis penkerius metus, iki Lietuvos vardo tūkstantmečiu paženklintų 2009-ųjų.

Jo metu sukurti tapybos darbai 2009-aisiais pretenduoja tapti sudėtine projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalimi ir reprezentuoti Lietuvos meną Europoje.