„Kioske“ – menai

„Kioske“ – menai

Klaipėdietis muzikantas Donatas Bielkauskas („Donis“), vilnietis fotomenininkas Artūras Olšauskas bei Audriaus Stonio ir Arūno Matelio filmas „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“ atstovaus Lietuvai tarptautiniame projekte „Kulturkiosk“ („Kultūros kioskas“), kuris šiąvasar vyks trijų Vokietijos miestų aikštėse: liepos 28-ąją – Heidelberge, liepos 31-ąją – Regensburge ir rugpjūčio 3-iąją – Potsdame.

Roberto Bošo fondo stipendininkių organizuojamas projektas „Kulturkiosk“ pristatys jaunuosius menininkus iš aštuonių šalių – Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos bei Rusijos. Anot vienos iš organizatorių Ritos Valiukonytės, projekto tikslas – supažindinti Vokietijos miestų publiką su šiuolaikine kultūra iš Vidurio ir Rytų Europos.

Dienomis Vokietijos miestų aikštėse bus dalijama informacija apie projekte dalyvaujančias šalis, miestų gyventojai ir svečiai turės galimybę prie specialiai šiam projektui sukurto kiosko pavartyti kultūrinius leidinius, tarp jų ir „Nemuną“ bei „Kultūros barus“, įsigyti lietuvių grožinės literatūros vokiečių kalba – J.Ivanauskaitės “Placebą”, R.Gavelio “Taikos balandį” ir J.Kunčino “Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis”, paskanauti saldumynų, aplankyti ten pat vyksiančią A.Olšausko fotoparodą ir pabendrauti su menininkais. Vakarais vyks „Kulturkiosk” projekto koncertai, multimediniai pasirodymai, literatūriniai skaitymai, bus rodomi trumpametražiai filmai, kurių programoje – A.Stonio ir A.Matelio filmas „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“.

D.Bielkausko (Klaipėda), gerai žinomo melomanams Lietuvoje bei užsienyje kaip legendinio ritual ambient projekto „Wejdas” dalyvio, kūryba turi labai platų stilistinį spektrą. Vokietijoje jo pristatomos programos kūriniuose bus atpažįstami įvairūs muzikiniai stiliai ir dar negirdėti meniniai ieškojimai, bandymas sujungti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: pulsuojančias ambient muzikos bangas su grubiomis ritminėmis struktūromis bei subtiliomis etnomelodijomis.

A.Olšauskas projekte „Kulturkiosk” pristatys personalinę viešosios erdvės fotografijos parodą „Pakeliui”, kurioje atskleidžiamos savistabos, meditacijos ir buvimo sprendimo kelyje akimirkos.

Miestą ir jūrą vis dar skiria tvora

Miestą ir jūrą vis dar skiria tvora

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Klaipėdos apskrities architektai savo profesinės šventės proga surengę seminarą „Kryptis: jūrinis miestas“ sujudino uostamiesčio bendruomenę, pirmą kartą garsiai pasakę: klaipėdiečiai turi teisę ne tik iš tolo matyti jūrą, bet ir nuolat gyventi prie jos. Šis leitmotyvas, privertęs atkakliai savo pozicijas ginti uosto magnatus, nuskambėjo penkiuose Klaipėdos filosofų, istorikų, architektų, politikų ir savivaldybės valdininkų pranešimuose.

Įvairių sričių specialistų inicijuotos Klaipėdos identiteto paieškos prasidėjo jau pernai gruodį uostamiestyje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra“. „Kryptis: jūrinis miestas“ – prieš pusmetį pradėtos diskusijos tąsa, kurią šįkart inspiravo uostamiesčio architektai, apie jūrinio miesto erdvių savitumą, miesto plėtros pliusus ir minusus tarpusavyje diskutuojantys jau keliolika metų. Seminarą rėmė Klaipėdos savivaldybė, o organizavo uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centras.

Architektė R.Staševičiūtė, Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorė N. Laužikienė, architektas E. Andrijauskas nesutiko su Klaipėdos jūrų krovos kompanijos „Bega“ generalinio direktoriaus A. Kuzmarskio pasiūlymu miesto aikštėse statyti kranus. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos

Ką veikti prie vandens?

„Turime daug vandens, bet ką prie jo veikti?“- retoriškai klausė susirinkusiųjų Klaipėdos vicemeras Vidmantas Plečkaitis. Pasak jo, klaipėdiečiai prie jūros gyvena du mėnesius, o visus kitus dešimt – tik nutuokia, kad ji yra. Situaciją galėtų pakeisti tik erdvių prie vandens atvėrimas, galimybė žmonėms jose būti kada panorėjus, poilsio, pramogų infrastruktūros sukūrimas. Tačiau kol kas, išskyrus mažą atkovotą žemės lopinėlį šalia piliavietės bei Kruizinių laivų terminalo, miestą ir jūrą vis dar skiria tvora.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Julius Žukas patvirtino: toji nelemta tvora, už kurios dažnai klesti šabakštynai, atsirado tik sovietmečiu. Ir Danė bei jos krantinės anksčiau nebuvo mirusios: kadaise čia buvo uostas, plaukiojo garlaiviai, klestėjo medienos pramonė.

Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų dr. Aldis Gedutis savo pranešime prakalbo apie architektūros negalią. Anot pranešėjo, architektūra neturi galimybių formuoti jūrinio miesto tapatybę. Uostamiesčio valdžios galvoms, kurios netiesiogiai veikia architektų darbų kryptį, kenkia pernelyg didelė pagarba praeičiai. Architektai negali laisvai interpretuoti savo idėjų, juos varžo gausybė dažnai iš piršto laužtų apribojimų. A.Gedučio manymu, klaipėdiečių įvaizdis kontrastuoja miesto įvaizdžiui: prašalaičių akimis, klaipėdiečiai – linksmi, mėgstantys švęsti žmonės. O Klaipėda iš pažiūros rimtas, norintis solidžiai atrodyti miestas.

Anot architekto E.Andrijausko, Klaipėda – daugiausiai potencijos keistis turintis miestas.

Prie jūros tipena tilteliais

Bene revoliucingiausias idėjas seminare išsakęs architektas Edmundas Andrijauskas teigė, kad Klaipėda – vienintelis iš Lietuvos didmiesčių, turintis potencijos keistis, o ne, kaip Vilnius ar Kaunas, gyventi sovietmečiu suformuoto įvaizdžio sąskaita. 50 metų klaipėdiečiai buvo atskirti nuo jūros. Todėl jie negali jaustis jūrinio miesto gyventojais, o tik paprastais miestiečiais, gyvenančiais prie jūros. E.Andrijauskas tikino, kad prie vandens nutipenti tilteliais – ne išeitis.

Nuo XVII iki XX a. vidurio Klaipėdos centras išliko tokio pat dydžio – 450 ha. Iš jų 120 ha – industrinė teritorija. Klaipėdos ateitį E.Andrijauskas sieja su dviem vandens linijomis, kurios atgaivins baigiantį užtrokšti miestą. Tai – Danės upės „arterija“ ir ruožas palei marias, kur dabar yra įvairios uosto įmonės. „Drįstu teigti: jeigu kadaise, keičiantis technologijomis, uostas „išėjo“ iš Danės, po 5 ar 10 metų uostas taip pat turės apleisti marias. Taip bus, tik laiko klausimas – kada“, – tikino architektas.

E.Andrijauskas pateikė ir keletą galimų projektų, kuriuos prieš porą mėnesių sukūrė susiėję į būrį miesto architektai. Vizualūs kitokios Klaipėdos vaizdai išties atrodė stulbinančiai. Ant marių kranto – ne urbanistinis uosto peizažas, o žali rekreaciniai plotai su gyvenamaisiais namais, restoranais, žuvų turgumi, pramogų kompleksais. E.Andrijauskas įsitikinęs, kad miestas ir uostas trukdo vienas kitam. Miestas negali plėsti savo teritorijų, uostui taip pat trūksta erdvės. Architektas neslėpė, kad daugeliui dabar gana sunku įsivaizduoti, kad kada nors uostas pasitrauks iš miesto. Kad taip atsitiktų, reikia miesto valdžios, verslo ir klaipėdiečių pastangų.

E.Andrijauskui antrino ir architektė Ramunė Staševičiūtė. Anot jos, nei „Meridianas“, nei laivą simbolizuojantis „Sostenos“ pastatas nėra architektūriniai jūrinio miesto simboliai. Tokio simbolio – be Klaipėdos herbo ant vieno senamiesčio namelio – kol kas neturime.

Uostas – ne pasivaikščiojimams

Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jūrinio miesto savitumo reikia ieškoti ne pastatuose, o erdvėse, kurios būtų traukos centrai. „Ar šiandien mes turime bent vieną traukos centrą? Teatro aikštė – nėra traukos centras, kaip ir daugelis kitų aikščių ar objektų. Turime Kruizinių laivų terminalą, bet jis kol kas dar nėra ta vieta, kur veržtųsi žmonės. Beje, pernykštis mėginimas per Jūros šventę ten surengti tarptautinį modernaus meno festivalį SEAS dar kartą įrodė, kad kultūra, bendradarbiaudama su verslu, miesto bendruomenės, architektų bendros pastangos gali bet kokią vietą padaryti patrauklią. Tačiau turime dirbti kartu ir kurti tokias erdves“, – sakė N.Laužikienė.

Klaipėdos jūrų krovos kompanijos „Bega“ generalinis direktorius, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Aloyzas Kuzmarskis siūlė kiek kitokį kelią, kuris padėtų sustiprinti jūrinio miesto įvaizdį. „Kodėl vienos iš miesto aikščių, pavyzdžiui, prie Danės, negalėtume paversti jūrinės pramonės technikos muziejumi? Turime senų, 40 metų senumo uosto kranų. Turime antikvarinių garvežių, geležinkelio platformų su caro žymekliais. Šis technikos paveldas būtų matyti iš tolo. Manau, kad tai ir atspindėtų uostamiestį“, – tikino verslo atstovas. Anot jo, uosto žemė – labai brangi. Jos esą negalima paversti „ramunėlių terminalu“. Yra daug kitų vietų, kur žmonės galėtų eiti pasivaikščioti. Uostas Klaipėdą maitina. Jį reikia tausoti.

Su tuo nenorėjo sutikti ir E.Andrijauskas, ir kiti diskusijos dalyviai. „Frazę „gyvename prie jūros“ suprantame kaip visiems prieinamas erdves prie jūros. Uostas, žinoma, siejamas su verslo reikalais, tačiau jis taip pat ir visų klaipėdiečių reikalas. Kranas turi stovėti prie jūros, o ne mieste. Kol mes Jūros šventę švęsime Manto gatvėje, pasistatę stalus, nukrautus alumi, o ne prie jūros, neverta kalbėti apie Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, identitetą“,- teigė seminaro „Kryptis: jūrinis miestas“ dalyviai.

Į pajūrį sukvies vokalo žvaigždes

Į pajūrį sukvies vokalo žvaigždes

Rita Bočiulytė

Rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno vyks VIII operos ir simfoninės muzikos festivalis “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamo festivalio tema šiemet – Lietuvos vokalinio meno įžymybės, kurios dainuos dviejų festivalio operų premjerose bei keturiuose koncertuose. Rėmėjų dėka, festivalio renginiai, išskyrus operų premjeras Klaipėdoje, – nemokami.

Operoje „Paryžiaus katedra“ populiariosios muzikos dainininkas E.Kučinskas (priekyje) kuria Kvazimodo vaidmenį.

Su Lietuvos įžymybėmis

Pristatydamas “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” programą – spektaklių bei koncertinių projektų premjeras, festivalio meno vadovas ir dirigentas Stasys Domarkas teigė, kad tokia festivalio tema pasirinkta norint pagerbti dainininką – pagrindinę figūrą operos mene. Anot maestro, vis dar geros formos ir Irena Milkevičiūtė, ir Vladimiras Prudnikovas, su kuriuo siejama Klaipėdos muzikinio teatro pradžia – A.Žigaitytės operos “Mažvydas” pastatymas. Nacionalinės premijos laureatą Vytautą Juozapaitį prisimename iš Dž.Verdžio “Rigoleto”, uostamiestyje triumfavusio per vieną iš “Muzikinių rugpjūčių pajūryje”, – šį rugpjūtį pasirodys operos pastatymo Klaipėdoje kompaktinė plokštelė. Į festivalį vėl pakviestas ir Algirdas Janutas, kuris dažniausiai dainuoja Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, kartais – ir Lietuvoje… “Jei Lietuvoje, tai Klaipėdoje, mūsų Muzikiniame teatre”, – neslėpė pasididžiavimo S.Domarkas.

Festivalio operetiniame reviu ant Rambyno kalno dalyvaus Virgilijus Noreika. Prie žvaigždžių prisijungs ir Skaidra Jančaitė, kuri dainuos bendrame projekte su lenkų kameriniu ansambliu “MultiCamerata” Klaipėdoje ir Plungėje.

“Nekėlėme tikslo pasikviesti solistus užsieniečius. Tai Lietuvos žvaigždžių fiesta”, – pabrėžė festivalio vadovas, neslėpdamas, kad bandė prikalbinti ir kitas Lietuvos žvaigždes, gyvenančias užsienyje. “Tačiau V.Urmanavičiūtė-Urmana vasarą ilsisi, S.Larinas atsisakė dėl sveikatos, M.Vitkauskas negali nutraukti gastrolių ir kiti užsiėmę”, – apgailestavo S.Domarkas.

Dvi premjeros

“Taip pat norime pagerbti ir lengvosios muzikos meistrus”, – pabrėžė jis, kalbėdamas apie festivalio premjerą – šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” pagal to paties pavadinimo V.Hugo romaną. Joje dainuos klaipėdiečiai populiariosios muzikos atlikėjai Edmundas Kučinskas ir Deividas Norvilas, kuriems patikėtas Kvazimodo vaidmuo. Esmeraldą dainuos Klaipėdos muzikinio teatro solistės R.Petrauskaitė ir J.Tretjakova.

Kita festivalio premjera – P.Maskanio vienaveiksmės operos “Kaimo garbė”teatralizuotas koncertinis atlikimas rugpjūčio 12 ir 13 dienomis. “Ši opera – su galingais chorais. Mums padės choras “Jauna muzika” iš Vilniaus. Šis projektas su 80 žmonių choru – tik festivaliui. “Kaimo garbė” bus atlikta tik du kartus jo metu Klaipėdoje ir Juodkrantėje, daugiau šio varianto publika nebeišgirs”, – tvirtino S.Domarkas, pridurdamas, kad šioje operoje Santucos vaidmenį, kuris yra “vokalinio meno viršūnė”, atliks Klaipėdos muzikinio teatro solistė Dalia Kužmarskytė – irgi vokalo žvaigždė, dalyvausianti daugelyje festivalio projektų.

„Kaimo garbėje“ Turidu vaidmenyje išgirsime ir pamatysime A.Janutą, Santucą taip pat dainuos V.Balsytė. Šią operą diriguos S.Domarkas, ją režisuoja E.Domarkas, chormeisteriai – V.Augustinas ir V.Konstantinovas, scenografas – K.Janulionis, kostiumų dailininkė – V.Šuklytė.

Pradės gala koncertu

D.Kužmarskytė su V.Juozapaičiu dainuos ir atliekant G.Forė “Requiem“ Nidos ir Klaipėdos bažnyčiose. „Šį kūrinį seniai, nuo pat teatro įkūrimo turime savo repertuare. Tai nepaprasto šviesumo ir lengvumo kūrinys, nors tai „Requiem“, – sakė chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Šis Klaipėdos muzikinio teatro orkestro, choro ir solistų projektas užbaigs festivalį, kurį rugpjūčio 1-ąją, tradiciškai per Klaipėdos miesto gimtadienį, pradės Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas. Festivalio atidaryme dainuos I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas, V.Juozapaitis, grieš Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

Festivalio „vinis“

Z.Liepinio trijų veiksmų opera-melodrama jau dabar vadinama festivalio „vinimi“. Iš šio pastatymo daug tikisi ir jo rengėjai, ir operos statytojai.

Pasak S.Domarko, ši opera, kurios premjera 1998-aisiais nugriaudėjo Rygos operos teatre, jame ilgai ir sėkmingai buvo vaidinta. Jos autorius pats aktyviai dalyvavo operos pastatyme Klaipėdoje ir liko patenkintas tuo, ką jau pamatė ir išgirdo.

Nepaisant to, „Paryžiaus katedros“ pastatymo Klaipėdoje dirigentas Ilmaras Lapinis prasitarė, kad teatras labai rizikuoja, ėmęsis šio kūrinio. „Bet mes pasistengsime, kad šią riziką pateisintume“, – tvirtino jis. Ir kompozitorius Z.Liepinis, stebėjęs kūrybinį procesą Klaipėdoje, nuteikė optimistiškai. Anot jo, čia „viskas vyksta kol kas daug geriau nei Rygoje“. Anot I.Lapinio, Rygoje ši opera buvo suvaidinta daugiau nei 100 kartų ir vis su anšlagais. Dirigentas tikisi, kad Klaipėdoje jai irgi pasiseks. Jam spektaklio komanda pažįstama, dirba su ja ne pirmąkart. „O štai E.Kučinskas mane maloniai nustebino“, – teigė I. Lapinis.

Pildosi svajonė

E.Kučinskas prisipažino, kad gal dešimt metų vis pasvajodavo apie rimtesnį pasirodymą scenoje. Netgi buvo užsidegęs noru pats sukurti miuziklą. Kai susimąstydavo apie siužetą, sako, vis prisimindavo V.Hugo „Paryžiaus katedrą“…

„Esu atsargus, ilgai svarstau, sveriu visus už ir prieš. Bet ne šiuosyk, – sakė dainininkas. –Kai maestro S.Domarkas pasiūlė man dainuoti šioje operoje, pajutau, kad negaliu atsisakyti. Išgirdęs muzikos autoriaus pavardę, iškart sutikau.“

E.Kučinskas pripažino, kad Kvazimodo partija – sudėtinga, sakė pavargstantis fiziškai ją dainuodamas. „Po šimto spektaklių bus matyti, kas mums išėjo“, – šypsojosi dainininkas. Anot jo, operos muzika – melodinga, harmoninga, maloni klausai, jos pastatyme daug užslėptų simbolinių detalių… „Bet tai tikra opera, gal tik šiek tiek lengvesnė ausiai“, – tikino jis.

Operos autoriaus kvietimu jis su D.Norvilu įrašinėjo savo arijų fragmentus Rygoje, jie jau skamba per latvių radiją. Anot E.Kučinsko, Z.Liepinis tikisi, kad turistai iš Latvijos plūs į Klaipėdą žiūrėti šio pastatymo.

„Kaip bebūtų, šis spektaklis Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą gerokai papuoš, – įsitikinęs E.Kučinskas. – Tai bus vienas iš įdomesnių pastatymų.“

Skambės simforokas

„Manęs visai nestebina, kad Rygoje „Paryžiaus katedra“ buvo rodoma tiek daug, – teigė V.Konstantinovas. – Čia – simforoko, artroko estetika. Ir tai nemenkina kūrinio. Priešingai – gerokai jį pagilina.“ Pasak chormeisterio, teatras jau turi modernios garso technikos, duokdie, kad ji būtų įvaldyta, kad visos galimybės būtų panaudotos, kad spektaklyje viskas būtų „švaru“.

„Paryžiaus katedros“ režisierius Ramūnas Kaubrys tikino, kad, lyginant su Rygos opera, Klaipėdos muzikinio teatro pastatyme viskas, išskyrus muziką, bus kitaip. „Rygiečių pastatymo sprendimas – realistinis buitinis, o mes bandome į šį kūrinį pažvelgti konceptualiau. Mūsų katedra – žmogus. Ir spektaklis – apie žmogų – sudėtingą, prieštaringą jo vidinį pasaulį. Anot V.Hugo, nieko nėra nelaimingesnio pasaulyje kaip žmogus. Taigi operos turinys linksmybių nežada.

Dramatinio siužeto atsvara – labai miela, melodinga muzika“, – samprotavo R.Kaubrys, tvirtindamas, kad atlikėjai iškart pamėgo šį kūrinį, su malonumu jį repetuoja, dainuoja. Anot jo, muzika bus pirmoje vietoje, jos dar įdomiau bus klausytis, dainuojant tokiems atlikėjams kaip E.Kučinskas, D.Norvilas.

„Komanda man irgi sava, ta pati, kartu jau ne vieną spektaklį statėme“, – džiaugėsi R.Kaubrys.

Viska bus kitaip…

Spektaklio scenovaizdį kuria dailininkai Artūras Šimonis ir Jolanta Rimkutė. J.Rimkutės teigimu, Klaipėdos muzikinio teatro erdvė ne itin patogi bet kokiam sprendimui. „Tai juk buvusių kultūros namų erdvė, scena – maža. Dailininkai visada susiduria su problema, kaip iš tos erdvės išspausti efektą“, – guodėsi ji. „Paryžiaus katedros“ dailininkai sąmoningai scenovaizdį gerokai stilizavo, teigdami, kad stilizuoti dalykai derės su viduramžių, romantizmo dvelksmu.

Choreografas Aurelijus Liškauskas teigė, kad „Paryžiaus katedros“ statytojų sprendimas visapusiškai bus įdomus, „nebūdingas mūsų teatrui“. „Paprastai operoje būna mažai judesio, o čia jo bus daug, – tvirtino spektaklio choreografas. – Artistai atrado save naujuose amplua, baletas nukrypo nuo klasikos, su manimi į teatrą atėjo kitas jo šokio stilius, artimesnis disco… Bus įdomu, netradiciška.“

Festivalinė „Paryžiaus katedros“ premjera numatyta rugpjūčio 19 ir 20 dienomis Klaipėdos muzikiniame teatre.