Miestą ir jūrą vis dar skiria tvora

Miestą ir jūrą vis dar skiria tvora

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Klaipėdos apskrities architektai savo profesinės šventės proga surengę seminarą „Kryptis: jūrinis miestas“ sujudino uostamiesčio bendruomenę, pirmą kartą garsiai pasakę: klaipėdiečiai turi teisę ne tik iš tolo matyti jūrą, bet ir nuolat gyventi prie jos. Šis leitmotyvas, privertęs atkakliai savo pozicijas ginti uosto magnatus, nuskambėjo penkiuose Klaipėdos filosofų, istorikų, architektų, politikų ir savivaldybės valdininkų pranešimuose.

Įvairių sričių specialistų inicijuotos Klaipėdos identiteto paieškos prasidėjo jau pernai gruodį uostamiestyje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra“. „Kryptis: jūrinis miestas“ – prieš pusmetį pradėtos diskusijos tąsa, kurią šįkart inspiravo uostamiesčio architektai, apie jūrinio miesto erdvių savitumą, miesto plėtros pliusus ir minusus tarpusavyje diskutuojantys jau keliolika metų. Seminarą rėmė Klaipėdos savivaldybė, o organizavo uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centras.

Architektė R.Staševičiūtė, Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorė N. Laužikienė, architektas E. Andrijauskas nesutiko su Klaipėdos jūrų krovos kompanijos „Bega“ generalinio direktoriaus A. Kuzmarskio pasiūlymu miesto aikštėse statyti kranus. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos

Ką veikti prie vandens?

„Turime daug vandens, bet ką prie jo veikti?“- retoriškai klausė susirinkusiųjų Klaipėdos vicemeras Vidmantas Plečkaitis. Pasak jo, klaipėdiečiai prie jūros gyvena du mėnesius, o visus kitus dešimt – tik nutuokia, kad ji yra. Situaciją galėtų pakeisti tik erdvių prie vandens atvėrimas, galimybė žmonėms jose būti kada panorėjus, poilsio, pramogų infrastruktūros sukūrimas. Tačiau kol kas, išskyrus mažą atkovotą žemės lopinėlį šalia piliavietės bei Kruizinių laivų terminalo, miestą ir jūrą vis dar skiria tvora.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Julius Žukas patvirtino: toji nelemta tvora, už kurios dažnai klesti šabakštynai, atsirado tik sovietmečiu. Ir Danė bei jos krantinės anksčiau nebuvo mirusios: kadaise čia buvo uostas, plaukiojo garlaiviai, klestėjo medienos pramonė.

Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų dr. Aldis Gedutis savo pranešime prakalbo apie architektūros negalią. Anot pranešėjo, architektūra neturi galimybių formuoti jūrinio miesto tapatybę. Uostamiesčio valdžios galvoms, kurios netiesiogiai veikia architektų darbų kryptį, kenkia pernelyg didelė pagarba praeičiai. Architektai negali laisvai interpretuoti savo idėjų, juos varžo gausybė dažnai iš piršto laužtų apribojimų. A.Gedučio manymu, klaipėdiečių įvaizdis kontrastuoja miesto įvaizdžiui: prašalaičių akimis, klaipėdiečiai – linksmi, mėgstantys švęsti žmonės. O Klaipėda iš pažiūros rimtas, norintis solidžiai atrodyti miestas.

Anot architekto E.Andrijausko, Klaipėda – daugiausiai potencijos keistis turintis miestas.

Prie jūros tipena tilteliais

Bene revoliucingiausias idėjas seminare išsakęs architektas Edmundas Andrijauskas teigė, kad Klaipėda – vienintelis iš Lietuvos didmiesčių, turintis potencijos keistis, o ne, kaip Vilnius ar Kaunas, gyventi sovietmečiu suformuoto įvaizdžio sąskaita. 50 metų klaipėdiečiai buvo atskirti nuo jūros. Todėl jie negali jaustis jūrinio miesto gyventojais, o tik paprastais miestiečiais, gyvenančiais prie jūros. E.Andrijauskas tikino, kad prie vandens nutipenti tilteliais – ne išeitis.

Nuo XVII iki XX a. vidurio Klaipėdos centras išliko tokio pat dydžio – 450 ha. Iš jų 120 ha – industrinė teritorija. Klaipėdos ateitį E.Andrijauskas sieja su dviem vandens linijomis, kurios atgaivins baigiantį užtrokšti miestą. Tai – Danės upės „arterija“ ir ruožas palei marias, kur dabar yra įvairios uosto įmonės. „Drįstu teigti: jeigu kadaise, keičiantis technologijomis, uostas „išėjo“ iš Danės, po 5 ar 10 metų uostas taip pat turės apleisti marias. Taip bus, tik laiko klausimas – kada“, – tikino architektas.

E.Andrijauskas pateikė ir keletą galimų projektų, kuriuos prieš porą mėnesių sukūrė susiėję į būrį miesto architektai. Vizualūs kitokios Klaipėdos vaizdai išties atrodė stulbinančiai. Ant marių kranto – ne urbanistinis uosto peizažas, o žali rekreaciniai plotai su gyvenamaisiais namais, restoranais, žuvų turgumi, pramogų kompleksais. E.Andrijauskas įsitikinęs, kad miestas ir uostas trukdo vienas kitam. Miestas negali plėsti savo teritorijų, uostui taip pat trūksta erdvės. Architektas neslėpė, kad daugeliui dabar gana sunku įsivaizduoti, kad kada nors uostas pasitrauks iš miesto. Kad taip atsitiktų, reikia miesto valdžios, verslo ir klaipėdiečių pastangų.

E.Andrijauskui antrino ir architektė Ramunė Staševičiūtė. Anot jos, nei „Meridianas“, nei laivą simbolizuojantis „Sostenos“ pastatas nėra architektūriniai jūrinio miesto simboliai. Tokio simbolio – be Klaipėdos herbo ant vieno senamiesčio namelio – kol kas neturime.

Uostas – ne pasivaikščiojimams

Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jūrinio miesto savitumo reikia ieškoti ne pastatuose, o erdvėse, kurios būtų traukos centrai. „Ar šiandien mes turime bent vieną traukos centrą? Teatro aikštė – nėra traukos centras, kaip ir daugelis kitų aikščių ar objektų. Turime Kruizinių laivų terminalą, bet jis kol kas dar nėra ta vieta, kur veržtųsi žmonės. Beje, pernykštis mėginimas per Jūros šventę ten surengti tarptautinį modernaus meno festivalį SEAS dar kartą įrodė, kad kultūra, bendradarbiaudama su verslu, miesto bendruomenės, architektų bendros pastangos gali bet kokią vietą padaryti patrauklią. Tačiau turime dirbti kartu ir kurti tokias erdves“, – sakė N.Laužikienė.

Klaipėdos jūrų krovos kompanijos „Bega“ generalinis direktorius, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Aloyzas Kuzmarskis siūlė kiek kitokį kelią, kuris padėtų sustiprinti jūrinio miesto įvaizdį. „Kodėl vienos iš miesto aikščių, pavyzdžiui, prie Danės, negalėtume paversti jūrinės pramonės technikos muziejumi? Turime senų, 40 metų senumo uosto kranų. Turime antikvarinių garvežių, geležinkelio platformų su caro žymekliais. Šis technikos paveldas būtų matyti iš tolo. Manau, kad tai ir atspindėtų uostamiestį“, – tikino verslo atstovas. Anot jo, uosto žemė – labai brangi. Jos esą negalima paversti „ramunėlių terminalu“. Yra daug kitų vietų, kur žmonės galėtų eiti pasivaikščioti. Uostas Klaipėdą maitina. Jį reikia tausoti.

Su tuo nenorėjo sutikti ir E.Andrijauskas, ir kiti diskusijos dalyviai. „Frazę „gyvename prie jūros“ suprantame kaip visiems prieinamas erdves prie jūros. Uostas, žinoma, siejamas su verslo reikalais, tačiau jis taip pat ir visų klaipėdiečių reikalas. Kranas turi stovėti prie jūros, o ne mieste. Kol mes Jūros šventę švęsime Manto gatvėje, pasistatę stalus, nukrautus alumi, o ne prie jūros, neverta kalbėti apie Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, identitetą“,- teigė seminaro „Kryptis: jūrinis miestas“ dalyviai.

Į pajūrį sukvies vokalo žvaigždes

Į pajūrį sukvies vokalo žvaigždes

Rita Bočiulytė

Rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno vyks VIII operos ir simfoninės muzikos festivalis “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamo festivalio tema šiemet – Lietuvos vokalinio meno įžymybės, kurios dainuos dviejų festivalio operų premjerose bei keturiuose koncertuose. Rėmėjų dėka, festivalio renginiai, išskyrus operų premjeras Klaipėdoje, – nemokami.

Operoje „Paryžiaus katedra“ populiariosios muzikos dainininkas E.Kučinskas (priekyje) kuria Kvazimodo vaidmenį.

Su Lietuvos įžymybėmis

Pristatydamas “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” programą – spektaklių bei koncertinių projektų premjeras, festivalio meno vadovas ir dirigentas Stasys Domarkas teigė, kad tokia festivalio tema pasirinkta norint pagerbti dainininką – pagrindinę figūrą operos mene. Anot maestro, vis dar geros formos ir Irena Milkevičiūtė, ir Vladimiras Prudnikovas, su kuriuo siejama Klaipėdos muzikinio teatro pradžia – A.Žigaitytės operos “Mažvydas” pastatymas. Nacionalinės premijos laureatą Vytautą Juozapaitį prisimename iš Dž.Verdžio “Rigoleto”, uostamiestyje triumfavusio per vieną iš “Muzikinių rugpjūčių pajūryje”, – šį rugpjūtį pasirodys operos pastatymo Klaipėdoje kompaktinė plokštelė. Į festivalį vėl pakviestas ir Algirdas Janutas, kuris dažniausiai dainuoja Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, kartais – ir Lietuvoje… “Jei Lietuvoje, tai Klaipėdoje, mūsų Muzikiniame teatre”, – neslėpė pasididžiavimo S.Domarkas.

Festivalio operetiniame reviu ant Rambyno kalno dalyvaus Virgilijus Noreika. Prie žvaigždžių prisijungs ir Skaidra Jančaitė, kuri dainuos bendrame projekte su lenkų kameriniu ansambliu “MultiCamerata” Klaipėdoje ir Plungėje.

“Nekėlėme tikslo pasikviesti solistus užsieniečius. Tai Lietuvos žvaigždžių fiesta”, – pabrėžė festivalio vadovas, neslėpdamas, kad bandė prikalbinti ir kitas Lietuvos žvaigždes, gyvenančias užsienyje. “Tačiau V.Urmanavičiūtė-Urmana vasarą ilsisi, S.Larinas atsisakė dėl sveikatos, M.Vitkauskas negali nutraukti gastrolių ir kiti užsiėmę”, – apgailestavo S.Domarkas.

Dvi premjeros

“Taip pat norime pagerbti ir lengvosios muzikos meistrus”, – pabrėžė jis, kalbėdamas apie festivalio premjerą – šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” pagal to paties pavadinimo V.Hugo romaną. Joje dainuos klaipėdiečiai populiariosios muzikos atlikėjai Edmundas Kučinskas ir Deividas Norvilas, kuriems patikėtas Kvazimodo vaidmuo. Esmeraldą dainuos Klaipėdos muzikinio teatro solistės R.Petrauskaitė ir J.Tretjakova.

Kita festivalio premjera – P.Maskanio vienaveiksmės operos “Kaimo garbė”teatralizuotas koncertinis atlikimas rugpjūčio 12 ir 13 dienomis. “Ši opera – su galingais chorais. Mums padės choras “Jauna muzika” iš Vilniaus. Šis projektas su 80 žmonių choru – tik festivaliui. “Kaimo garbė” bus atlikta tik du kartus jo metu Klaipėdoje ir Juodkrantėje, daugiau šio varianto publika nebeišgirs”, – tvirtino S.Domarkas, pridurdamas, kad šioje operoje Santucos vaidmenį, kuris yra “vokalinio meno viršūnė”, atliks Klaipėdos muzikinio teatro solistė Dalia Kužmarskytė – irgi vokalo žvaigždė, dalyvausianti daugelyje festivalio projektų.

„Kaimo garbėje“ Turidu vaidmenyje išgirsime ir pamatysime A.Janutą, Santucą taip pat dainuos V.Balsytė. Šią operą diriguos S.Domarkas, ją režisuoja E.Domarkas, chormeisteriai – V.Augustinas ir V.Konstantinovas, scenografas – K.Janulionis, kostiumų dailininkė – V.Šuklytė.

Pradės gala koncertu

D.Kužmarskytė su V.Juozapaičiu dainuos ir atliekant G.Forė “Requiem“ Nidos ir Klaipėdos bažnyčiose. „Šį kūrinį seniai, nuo pat teatro įkūrimo turime savo repertuare. Tai nepaprasto šviesumo ir lengvumo kūrinys, nors tai „Requiem“, – sakė chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Šis Klaipėdos muzikinio teatro orkestro, choro ir solistų projektas užbaigs festivalį, kurį rugpjūčio 1-ąją, tradiciškai per Klaipėdos miesto gimtadienį, pradės Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas. Festivalio atidaryme dainuos I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas, V.Juozapaitis, grieš Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

Festivalio „vinis“

Z.Liepinio trijų veiksmų opera-melodrama jau dabar vadinama festivalio „vinimi“. Iš šio pastatymo daug tikisi ir jo rengėjai, ir operos statytojai.

Pasak S.Domarko, ši opera, kurios premjera 1998-aisiais nugriaudėjo Rygos operos teatre, jame ilgai ir sėkmingai buvo vaidinta. Jos autorius pats aktyviai dalyvavo operos pastatyme Klaipėdoje ir liko patenkintas tuo, ką jau pamatė ir išgirdo.

Nepaisant to, „Paryžiaus katedros“ pastatymo Klaipėdoje dirigentas Ilmaras Lapinis prasitarė, kad teatras labai rizikuoja, ėmęsis šio kūrinio. „Bet mes pasistengsime, kad šią riziką pateisintume“, – tvirtino jis. Ir kompozitorius Z.Liepinis, stebėjęs kūrybinį procesą Klaipėdoje, nuteikė optimistiškai. Anot jo, čia „viskas vyksta kol kas daug geriau nei Rygoje“. Anot I.Lapinio, Rygoje ši opera buvo suvaidinta daugiau nei 100 kartų ir vis su anšlagais. Dirigentas tikisi, kad Klaipėdoje jai irgi pasiseks. Jam spektaklio komanda pažįstama, dirba su ja ne pirmąkart. „O štai E.Kučinskas mane maloniai nustebino“, – teigė I. Lapinis.

Pildosi svajonė

E.Kučinskas prisipažino, kad gal dešimt metų vis pasvajodavo apie rimtesnį pasirodymą scenoje. Netgi buvo užsidegęs noru pats sukurti miuziklą. Kai susimąstydavo apie siužetą, sako, vis prisimindavo V.Hugo „Paryžiaus katedrą“…

„Esu atsargus, ilgai svarstau, sveriu visus už ir prieš. Bet ne šiuosyk, – sakė dainininkas. –Kai maestro S.Domarkas pasiūlė man dainuoti šioje operoje, pajutau, kad negaliu atsisakyti. Išgirdęs muzikos autoriaus pavardę, iškart sutikau.“

E.Kučinskas pripažino, kad Kvazimodo partija – sudėtinga, sakė pavargstantis fiziškai ją dainuodamas. „Po šimto spektaklių bus matyti, kas mums išėjo“, – šypsojosi dainininkas. Anot jo, operos muzika – melodinga, harmoninga, maloni klausai, jos pastatyme daug užslėptų simbolinių detalių… „Bet tai tikra opera, gal tik šiek tiek lengvesnė ausiai“, – tikino jis.

Operos autoriaus kvietimu jis su D.Norvilu įrašinėjo savo arijų fragmentus Rygoje, jie jau skamba per latvių radiją. Anot E.Kučinsko, Z.Liepinis tikisi, kad turistai iš Latvijos plūs į Klaipėdą žiūrėti šio pastatymo.

„Kaip bebūtų, šis spektaklis Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą gerokai papuoš, – įsitikinęs E.Kučinskas. – Tai bus vienas iš įdomesnių pastatymų.“

Skambės simforokas

„Manęs visai nestebina, kad Rygoje „Paryžiaus katedra“ buvo rodoma tiek daug, – teigė V.Konstantinovas. – Čia – simforoko, artroko estetika. Ir tai nemenkina kūrinio. Priešingai – gerokai jį pagilina.“ Pasak chormeisterio, teatras jau turi modernios garso technikos, duokdie, kad ji būtų įvaldyta, kad visos galimybės būtų panaudotos, kad spektaklyje viskas būtų „švaru“.

„Paryžiaus katedros“ režisierius Ramūnas Kaubrys tikino, kad, lyginant su Rygos opera, Klaipėdos muzikinio teatro pastatyme viskas, išskyrus muziką, bus kitaip. „Rygiečių pastatymo sprendimas – realistinis buitinis, o mes bandome į šį kūrinį pažvelgti konceptualiau. Mūsų katedra – žmogus. Ir spektaklis – apie žmogų – sudėtingą, prieštaringą jo vidinį pasaulį. Anot V.Hugo, nieko nėra nelaimingesnio pasaulyje kaip žmogus. Taigi operos turinys linksmybių nežada.

Dramatinio siužeto atsvara – labai miela, melodinga muzika“, – samprotavo R.Kaubrys, tvirtindamas, kad atlikėjai iškart pamėgo šį kūrinį, su malonumu jį repetuoja, dainuoja. Anot jo, muzika bus pirmoje vietoje, jos dar įdomiau bus klausytis, dainuojant tokiems atlikėjams kaip E.Kučinskas, D.Norvilas.

„Komanda man irgi sava, ta pati, kartu jau ne vieną spektaklį statėme“, – džiaugėsi R.Kaubrys.

Viska bus kitaip…

Spektaklio scenovaizdį kuria dailininkai Artūras Šimonis ir Jolanta Rimkutė. J.Rimkutės teigimu, Klaipėdos muzikinio teatro erdvė ne itin patogi bet kokiam sprendimui. „Tai juk buvusių kultūros namų erdvė, scena – maža. Dailininkai visada susiduria su problema, kaip iš tos erdvės išspausti efektą“, – guodėsi ji. „Paryžiaus katedros“ dailininkai sąmoningai scenovaizdį gerokai stilizavo, teigdami, kad stilizuoti dalykai derės su viduramžių, romantizmo dvelksmu.

Choreografas Aurelijus Liškauskas teigė, kad „Paryžiaus katedros“ statytojų sprendimas visapusiškai bus įdomus, „nebūdingas mūsų teatrui“. „Paprastai operoje būna mažai judesio, o čia jo bus daug, – tvirtino spektaklio choreografas. – Artistai atrado save naujuose amplua, baletas nukrypo nuo klasikos, su manimi į teatrą atėjo kitas jo šokio stilius, artimesnis disco… Bus įdomu, netradiciška.“

Festivalinė „Paryžiaus katedros“ premjera numatyta rugpjūčio 19 ir 20 dienomis Klaipėdos muzikiniame teatre.

Riedančias „Šermukšnio“ uogas besivejant…

Riedančias „Šermukšnio“ uogas besivejant…

Gitana Gugevičiūtė

Pasibaigęs 12-asis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ (tiesa, devynis kartus jis startavo kaip „mažųjų formų“ ir kol kas tik du – kaip „tarptautinis gatvės festivalis“), kupinas gerų intencijų, iš visų pusių spaudžiamas plūstančios minios, atsilaikė: įvyko, pasirodė, sukėlė visokių emocijų bei minčių.

Mažasis „Šermukšnio“ karnavalas brovėsi per tirštą žmonių minią.

Vykusios naujovės

Sėkminga šiemetinio „Šermukšnio“ naujovė – teatralizuotos akcijos „Žuvų turgus“ bei viduramžių ir japonų stiliaus kirpyklos „Po tiltų gatvės abažūrais“.

Pirmąją Jūros šventės dieną „Žuvų turguje“ buvo galima pasigėrėti meniškai dekoruotais padėklais su tikromis žuvimis, o vėliau ir įsigyti tuos skoningus „Gundos“ floristų darbus (natiurmortus iš svogūnų laiškų, salotų, obuoliukų, uogų vėrinėlių, paprikų, pievų žolelių ir žuvų), pirklių žydų atkakliai ir išradingai siūlomus pirkti (žinoma, smarkiai nusiderėjus).

Antrąją dieną, kai tik buvo „atidarytos“ dvi stilizuotos kirpyklos (viduramžių ir japonų stiliaus), nusidriekė ilgos eilės savo įvaizdį norinčių pakeisti mergaičių ir moterų (iki vėlyvo vakaro po miestą vaikštinėjo „rytietės“ su pražydusiomis lelijomis plaukuose).

Tai liudija nei daug, nei mažai – žmonėms patinka tiesioginis kontaktas, patinka „apčiuopiamos“ akcijos ir jie visada stabteli pasižiūrėti, „ką čia parduoda“.

Kaliningrado mados ir šokio teatro bei riterių klubo „Baltijskij voron“ bendras projektas „Ugnies paukštė“ publiką masino riterių kovomis su ugnies efektais ir šokiu.

Klounas kėlė abejonių

Ieškodamas naujų komunikavimo būdų, bandydamas plėsti teatrines erdves, „Šermukšnis“ drauge plečia ir festivalio geografiją. Šiemetinio festivalio scenoje buvo galima pamatyti net tris skandinaviškus kolektyvus: vieno klouno teatrą „Clown Ante In Hux Flux“ (Bromma, Švedija), teatro trupę „Comedia Gillet“ (Stokholmas, Švedija) ir teatro trupę „Laumasta“ (Tempera, Suomija). Festivalio svečiais tapo Kaliningrado mados ir šokio teatras, riterių klubas „Baltijskij voron“ ir vokiečių artistai, atvykę iš Manheimo miesto. Buvo tikimasi, kad orientuotas į Šiaurės šalis festivalis „Šermukšnis“ alsuos ypatinga skandinaviška dvasia, atskleis šiaurietišką koloritą, bet taip nenutiko…

A. Rodikovas (arba „Clown Ante In Hux Flux“), net dvi festivalio dienas iš scenos palydėtas krykštaujančių vaikų, tikrai niekuo nenustebino, netgi priešingai – scenoje priešais barą „Europa“ pasirodęs pirmasis, iškart privertė suabejoti šiemetinio festivalio meniniu lygiu. Tokio rinktinio triukų kratinio, paviršutiniško, o kai kada netgi vulgaraus bendravimo su publika, ačiū Dievui, daugiau nepademonstravo nė vienas kolektyvas.

„Clown Ante In Hux Flux“ pasirodymo pagrindas – klounada, komunikavimo būdas – tiesmukumas (pvz., pasikviesti į sceną garbią damą, nuauti jai batus, o paskui demonstruoti, kad tie batai smirdi. Arba smirdi pažastys. Žinoma, publikai labai linksma ir toks „menas“ palydimas plojimais). Be teplionių, laistymo vandeniu, techniškai netvarkingai atliekamų triukų, trumpai tariant, be chaoso, mažai ką šis pasirodymas palieka atmintyje. Na, iš tokių vykusių, paprastų ir vizualių prisiminimų – A. Rodikovo suvaidintas „žaibas, griaustinis ir lietus“…

Festivalio „Žuvų turguje“ prekiavo ir Klaipėdos dramos teatro aktorius L.Kasiulaitis.

Švedai kalbino žiūrovus

Švedai iš Stokholmo („Commedia Gillet“) parodė farsinę komediją „Pesten“ („Maras“) ir suteikė progą pasimėgauti Commedia dell‘arte stiliumi atliekamu vaidinimu. Puikūs kostiumai, lengvai atpažįstamos stilizuotos kaukės, personažai (juokdarys, šventikas, miestelėnas, mirtis). Į nuoseklų vaidinimo siužetą, kurį tam tikra prasme galima apibendrinti kaip moralitė („Nuo mirties niekas nepasislėps“ ir „Amžinas gyvenimas be sielos – beprasmis ir nelaimingas, nes tik siela gali džiaugtis ir liūdėti“), įsiterpiantys juokdario pokštai „paryškino“ pagrindinio aktoriaus (juokdario, „dzanio“) profesionalumą ir suteikė nemaža džiaugsmo publikai. Žongliruodamas kamuoliukais; kirviu, peiliu ir obuoliu (kartais jo atsikąsdamas), aktorius kalbino žiūrovus, pozavo fotografams, reagavo į staiga pasigirdusią automobilio signalizaciją…

Subtilus, niuansuotas, žaismingas spektaklis. Kaip liudija kitą dieną atlikta jau vien pramoginė (grįsta klounada ir cirko elementais) programa „Zack šou“, su publika bendraujantis aktorius – kandus, nestokojantis lakaus sąmojo ir improvizacinio talento menininkas. Beje, pati mačiau, kaip šis gana stotingas vyras pralindo pro badmintono raketę… Ir dar, kadangi nelabai yra su kuo palyginti, tai šio kolektyvo pasirodymai – vienas vertingiausių festivalio projektų.

Suomiai kūrė teatrą

Suomių teatro trupė „Laumasta“ pasiūlė žiūrovams performatyvų pasirodymą, kurio metu skambėjo gyva muzika, o publika turėjo skaityti pantomimos kalba dėstomas mintis. Du vaikinai gitaristai ir dvi merginos (aktyvios scenos figūros) – tokia trupės sudėtis.

Suomiai irgi naudojo kaukę kaip teatrinį simbolį, tik tą panaudojimą šiek tiek „transformavo“: kaukės buvo nugrimuotos tiesiog ant veidų, tad aktoriai lyg ir liko patys savimi, kartu ir pasikeitė, supanašėjo, „sutapo“.

Atrodo, kad šiame pasirodyme nuolat ir buvo varijuojamos tokios priešpriešos kaip priklausomybė ir laisvė, savarankiškumas ir paklusnumas, pilka masė ir ryški asmenybė… Amžinasis dualizmas. Jauni teatralai tiesiog nuoširdžiai ir išradingai žaidė (smagu prisiminti epizodą, kai skraistė staiga virto širma, iš už kurios iššoko trys geltoni ir vienas pilkas paukštis – paprastos kojinės, „atgaivintos“ rankų), pykosi, kovojo mažutėse mizanscenose. „Čia“ ir „dabar“ kūrė teatrą – kintantį ir neišbaigtą, kiek paviršutinišką, bet gyvą.

„Liūto“ dalis – pramogai

Jau trečius metus festivalyje dalyvaujantis Kaliningrado mados ir šokio teatras, riterių klubas „Baltiskij voron“ du vakarus iš eilės šiemetinio „Šermukšnio“ žiūrovams rodė vaidinimą „Ugnies paukštė“. Jie spraudėsi į gerokai per mažą (dideliam ir išraiškingam jų kolektyvui) scenos dėžutę, mirguliuodami margaspalviais, blizgančiais kostiumais, masindami subtilia jaunų šokėjų kūnų erotika, grasindami didžiulėmis liepsnomis galų gale supleškinti brezentinį scenos stogelį, nerangiai kapodamiesi kardais ir apskritai stokodami tam tikro idėjinio aiškumo. Publika priėmė kuo nuoširdžiausiai (ovacijos ir aplodismentai). „Ne Vega Vaičiūnaitė“, – atsiduso šalia moteris…

Apskritai šiame festivalyje „liūto“ dalis teko lengvai teatralizuotiems, pramoginio pobūdžio dainų ir šokių projektams (garantuotiems produktams, pritaikytiems „pro šalį“ einančiam ir trumpam pasiliekančiam žiūrovui), o tik paskui „grynajam“ teatrui.

Publiką linksmino popgrupė „Rugiagėlių berniukai“, madas demonstravo ir šoko vaikų studijos „Tamesa“ mažosios (ir vyresnės) šokėjos, gausiai susirinkusiems tėveliams ir bendraamžiams parengusios programas „Jūrų balerinos ir mažieji amatininkai“ (tą pačią programą – tik kitu pavadinimu („Jaunieji jūreiviai“) – kitą dieną vėl buvo galima regėti festivalio scenoje).

Kaitino „vogtomis dainomis“

Keistuolių teatro aktoriai irgi atvyko ne su kuo kitu, o su penkių dalių teatralizuotu koncertu „Nuo sutemų iki aušros“. Kaip šmaikštavo patys aktoriai, jų ansamblis, „sudarytas iš dviejų dalių – vyriškosios ir moteriškosios“, yra labai artistiškas; visi gestai skirti vaizdingumui ir kontekstualumui praplėsti; ir dainuojamos tik „laiko patikrintos dainos“.

Prieš daugelį metų pradėję „vogtų dainų“ tradiciją, jie (Keistuolių teatro aktoriai) ir šį sykį leido įsitikinti, kad publikai patinka spalvingi kostiumai ir gerai žinomi šlageriai. „Bravo!”, „Pakartot!“ – ir panašiai kvietė įkaitinti itališkos estrados žiūrovai nusiplūkusius po dviejų valandų aktyvaus šokio, parodijavimo ir maivymosi aktorius.

Džiugino entuziazmu

Klaipėdos jaunimo teatras „Be durų“, paskutiniąją festivalio dieną parodęs spektaklį vaikams (žinoma, ir ne tik jiems) „Atsikrausto kiaulė“, pasirinko tarpinį variantą tarp koncerto ir spektaklio. Na, pavadinkime tai „muzikiniu spektakliu“ (kaip jis tikriausiai ir vadinamas), idant nepasirodytume per daug priekabūs.

Spektaklyje daugybė dainelių, silpna režisūra, paviršutiniška vaidyba, nors personažai (lapinas, višta, triušis ir kiaulė) gana vykę (ypač triušis); gražūs teatriniai kostiumai, švari scenografija. Visuma – gražus ir gerai „įsipaišantis“ į gatvės teatrų festivalį (skirtingai nuo keleto aukščiau minėtųjų) reginys.

Pirmojoje savo pasirodymo dalyje internacionaline šokio kalba prabilo ir Jaunimo teatras iš Manheimo (Vokietija). Antrojoje buvo rodoma spektaklio ištrauka pagal F. Šilerio dramą „Plėšikai“. Tiesa, tai net ne spektaklis, nes pjesės atlikimas priminė greičiau „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje vykstančius „skaitymus“: pagrindas – tekstas (skaitytas originalo kalba liko nesuprastas daugelio žiūrovų), veiksmas – minimalus. Beliko džiaugtis scenoje dirbančiais jaunais žmonėmis, užsikrėtusiais „teatro bacila“, jų entuziazmu ir tikėjimu žodžio galia. Tokiu neišbaigtu projektu „Šermukšnis“ atsisveikino (tikėkimės, iki kitų metų)…

Atsidūrė „paribyje“

Tiesiog privalu grįžti atgal ir pasidžiaugti Klaipėdos lėlių teatro spektakliais, ne kartą rodytais miestelėnams ir taip pat ne kartą palankiai vertintais spaudoje. Neišdildomų įspūdžių tikriems teatro gerbėjams paliko spektaklis „Vienintelė“ – šeštadienio programos „vinis“. Vėlyvo vakaro prietemoje pagal profesionaliai parinktą muziką scenoje judančios įspūdingos kaukės hipnotizavo ir leido pajusti tikro teatro dvelksmą. Beje, kitas lėlių teatro spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ irgi tapo pakankamai rimta atsvara rėksmingam „koncertiniam“ festivalio kontekstui.

Ir dar šiokia tokia inversija. Regis, kad festivalio „paribyje“ atsidūrė dalykai, kurie tikrai vertingi menine prasme, įdomūs, vizualūs, žodžiu, kitokie. Teko matyti tos pačios Jūros šventės metu vykusiame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ rodomą B. Šarkos monospektaklį piliavietės teritorijoje (plyname lauke) ir po „Šermukšnio“ vėliava to paties B. Šarkos projektą „Kiaurai“, prispaustą prie parduotuvės vitrinos priešais prekybos centrą „Kiras“ – toje teatrų festivalio pamėgtoje Tiltų gatvėje. Skiriasi kaip diena ir naktis.

Žinoma, B. Šarka taip jau „surėdytas“, kad išeina „kiaurai“ ir sugeba sukurti teatrinį reginį, įdomų patiems skirtingiausiems žmonėms. Bet tiems patiems žmonėms normaliai stebėti pasirodymus sąlygų nebuvo. Paprasčiausiai – nepatogu. Kaip ir nepatogu laukti „judančių programų“, nežinant, iš kur jos pradės judėti ir į kur „nujudės“. Pavyzdžiui, pantomimos teatro „A“ gatvės teatro spektaklį „Iškasenos“ pavyko „sugauti“ ir bent keletą minučių pasidžiaugti keistais, deformuotais – kuprotais, kreivais, pilvotais – personažais: kaukais, troliais, malūnininkais (?), barstančiais ant žmonių miltus; norinčiais bendrauti ir fotografuotis. Tačiau minioje „pasiklydo“ Klaipėdos jaunimo teatro „Be durų“ šokio spektaklis „Liūtas ir brangakmenis“ ir vos nepasimetė (!) „Mažasis karnavalas“.

Paskendo minioje

Pernelyg stengtasi nueiti „į mases“, per daug susmulkėta „bebarstant perlus kiaulėms“. Žadėtasis „Mažasis karnavalas“ priminė vienišo jūrininko, sėdinčio palaikėje valtelėje, bandymą irkluoti prieš „devintąją bangą“. Aktorės ir šokėjos, pasidabinusios A. Zinčiukaitės kostiumais ir V. Aleknavičiaus kaukėmis bei skrybėlėmis (koks tai gražus, subtilus ir išradingas dizainerių darbas spauda skelbė, o man belieka tik paliudyti, kad tikrai gražus), ne tik nuo pat Klaipėdos dramos teatro turėjo brautis (tiesiogine to žodžio prasme) pro tirštą, alaus ir linksmybių ištroškusią minią, bet ir gerą valandą, sustojusios ant nedidukių pakylų, bendrauti su skirtinga (promilėmis, išsilavinimu, kultūriniu mentalitetu) publika…

Kaip patvirtina „Plartformos“ renginiai, organizuoti skirtingose ir pakankamai nuošaliose erdvėse (senojo tabako fabriko angare, laivų remonto įmonės ceche ar tiesiog piliavietės teritorijoje), žiūrovai susiranda tai, kas jiems įdomu, ir yra pajėgūs susirasti bei suprasti, ko nori. Triukšmo, koncertų, šokių nestinga nė vienoje Jūros šventėje, tad kur kas prasmingesnė misija būtų kviesti žiūrovą ištrūkti iš minios, mėgautis atradimu ir pažintimi su teatru, o ne brautis ir stoti skersai kelio „tiesiog srautui“. Beje, o tų tuščių aikštelių, skverelių, kiemelių ir gatvelių, į kurias su malonumu užklystų žmonės (kartu susipažindami ir su miestu), tikrai netrūksta, bet ten kol kas karaliauja „gyvenimiškasis teatras“ – šermukšnio uogos ten nerieda…