Olegas Gluškinas

Olegas Gluškinas

Paminklai

Mano jaunystė prabėgo tarp paminklų. Kartais suprasdavau juos labiau nei gyvus žmones. Kiekvienas paminklas turėjo savo istoriją. Studijų laikais jie buvo mano pasimatymų liudininkais. Piteryje buvo įprasta pasimatymus skirti prie paminklų. Buvusiam Kionigsberge, su kuriuo vėliau susiejau savo likimą, susitikdavome taip pat prie paminklų. Tiesa, čia gana dažnai senus paminklus griaudavo. Vos spėjai susitarti susitikimui prie Vilhelmo, žiūrėk, Vilhelmo jau nebėra, ir Bismarko nebėra, netgi pačios karalių pilies, prie kurios jie stovėjo, taip pat nebėra.

Raimundo URBONO nuotrauka

Pirmaisiais pokario metais paminklai mažai kam rūpėjo. Gamykla, kurioje dirbau, buvo iš visų pusių apsupta žalių būdelių, kurios laukė mūsų po darbo. O tie, kurie užtrukdavo darbe ir nesuspėdavo ateiti iki būdelių uždarymo, droždavo gilyn į parką, kažkada buvusias vokiečių kapines, pas “Moteris su arkliais”. Pavadinimas atitiko tikrovę, nes tolimiausiam parko kampe, apaugusiam aukšta, tankia žole, gulėjo suverstos arklių ir moterų statulos. Mes pasiimdavom butelį, atsisėsdavom ant gipsinių pilvų, glostydavom akmeninius karčius ir degtinę maišydavom su alum. Čia viešpatavo santarvė ir taika. Arkliai buvo vokiški, o moterys – tarybinės gamybos: tarkim, mergaitė su irklu arba mergaitė su lanku. Mes į jas nekreipėm dėmesio, o aiškindavomės paprastai, kas kurį labiau gerbia. Prieš kelerius metus aš bandžiau atrasti mūsų lėbavimų vietą, bet pastangos buvo bevaisės. Užtat atradau visą kalną Lenino biustų. Kažkas greitosiomis užvertė juos nukritusiais lapais. Seniau tokia kolekcija galėjo aprūpinti skulptorių ilgiems metams riebaus gyvenimo. Pamenu, tais laikais, kai plikagalvis vadas buvo geriausias ir protingiausias, nuvažiavau į sostinę pas vieną žinomą dailininką. Gėrėm su juo kelias dienas. O paskui baigėsi gėrimų atsargos, ir to dailininko žmona, pravarde Valkirija, griežtai atsisakė duoti mums pinigų. Dailininkas nenusiminė, nusivedė mane į rūsį, kur lygiomis eilėmis stovėjo plikagalvio vado biustai. Jų buvo kokios dvi dešimtys. Dailininkas išsirinko porelę, davė vieną man ir pasakė “Reikės senuką prakalti”. Ir lengvai tą padarė. Abudu biustus nupirko artimiausiam klube ir dar ilgai dėkojo dailininkui, nes laukė partkomisijos, o tas vadas, kuris stovėjo Lenino kambaryje, buvo jau gerokai aptrupėjęs. Tada buvau jaunas, ir dailininko veiksmai man pasirodė šventvagiški. Kvailys, aš net su juo susibariau. Šaukiau, kad negražu prekiauti menu. O koks čia menas? Dabar vadinu tai – chaltūra. Juk galėjo tuos biustus daryti įvairesnius? Pamenu, savo tėviškėje mačiau garbanoto berniuko skulptūrą, ir, pasirodo, – tai buvo vado atvaizdas vaikystėje. Tikriausiai dabar jį jau nuvertė nuo postamento. O kuo prasikalto berniukas, galbūt buvo visai ne vadas, o vietinio partokrato sūnus. Bet tokių ypatingų leninų matydavome labai retai. Daugiausiai statydavo standartinius vadus su pakelta ranka. Mėgstamas totalitarinių laikų “šposas” buvo nugirdyti kokį žmogų, lėktuvu nuskraidinti į kitą miestą ir paguldyti aikštėje prie vado paminklo. Pamiegojęs žmogelis ilgai būdavo tikras, kad pabudo gimtam mieste. Jis imdavo taksi, važiuodavo, pavyzdžiui, į Tarybų gatvę ar Lenino prospektą. Visuose miestuose tokios gatvės būdavo. O dabar tokio fokuso jau neatliksi, miestai, gatvės, paminklai tapo įvairesni. Daugelis paminklų gyvena jau paskutines dienas. Akmeniniai monstrai turi būti labai atidūs. Ar neatėjo laikas pasirodyti kranininkui, užnerti ant kaklo metalinę kilpą ir nuversti nuo postamento? Kas jam tie paminklai – bebalsiai akmenys, šaltas metalas. O galbūt būtent paminklai gyvena patį tikriausią gyvenimą. Puškinas kaip visada suprato tai pirmasis. Ir nušuoliavo skambiu grindiniu Varinis raitelis, persekiodamas vargšą Eugenijų… Puškiną ėmė mėgdžioti. Daugeliui rašinėtojų paminklai prabilo. Fantazijai nėra ribų. O štai mūsų mieste nereikia nieko net išsigalvoti…

Pereikite per miestą naktį, kada jau viskas aprimę, ir jūs suprasite – Puškinas buvo teisus. Įsižiūrėkite, ar visos statulos tokios nuolankiai ramios, kaip atrodo dieną. Garantuoju, jūsų laukia daugybė stebuklų sutemose, kur Hofmano dvasia ir jo fantazijos susimaišė su bolševikų mitais. Štai, pavyzdžiui, – stumbrai. Jie stovi prie Technikos universiteto. Prie vokiečių čia buvo Teismo rūmai. Pagal tarybines legendas čia teisė vieną iš vokiečių proletariato vadų – Karlą Libknechtą. Dabartiniai studentai apie jokį Libknechtą negirdėjo ir girdėti nenori. Per Velykas jie iki blizgesio nušveičia stumbrams kiaušinius. Stumbrai simbolizuoja kaltinimą ir gynybą, jie tarsi amžinai bado vienas kitą. Bet mažai kas žino, jog po pusiaunakčio stumbrai nustoja badytis. Tamsos apgaubti, jie puola ant kelių ir maldauja vienas kito atleisti. Visa tai mato Šileris ir gėrisi. Bronzinė ašara ritasi išdidaus Šilerio skruostais. Jis atsimena keturiasdešimt pirmuosius metus ir tą perspėjantį užrašą, kurį ant jo šono išbraižė svetimšaliai kareiviai: ”Neliesti, proletarinis poetas!” Ką reiškia proletarinis poetas, jis iki šiol negali suprasti. Išsaugotas mūsų kareivių, jis turi skaityti pavadinimus pjesių, sudarančių provincijos teatro repertuarą. Kirilica – sunkiai įkandama vokiečių romantikui. Naktį nuo to rašto galima pailsėti. Naktį jis girdi įprastą bildesį. Tai vaikšto Kantas, barbendamas lazdele per bruko akmenis ir ieškodamas savo filosofinio tako. Jis painiojasi gatvių pavadinimuose ir bijo paklysti. Jis nuogąstauja, kad bus pakelti tiltai. Jis mąsto senomis kategorijomis – pakelti tiltų niekas nebesirengia. Kartais jam padeda gvardiečiai, kritę šturmuojant miestą. Jie eina su sunkia granitine vėliava, tvirtą jų žingsnį galima išgirsti jau iš tolo. Vienas iš jų, užimdamas Kionigsbergą, spėjo dar užrašyti ant filosofo kapo: ”Dabar tu supratai, kad pasaulis materialus”. Filosofas iki šiol negali atspėti, kokią prasmę kareiviui turėjo tie žodžiai. Galimas daiktas, tai buvo nepaprastas kareivis, o filosofijos žinovas ir poezijos mėgėjas. Ir gali būti, kad tas kareivis naktimis žygiuoja iki pašto pas Puškiną. Aleksandro Sergejevičiaus, žinomo rusų poeto, apie kurį Kantas sužinojo jau tik po karo, paliktas vienas biustas. Jo rankose paskutinė paguoda – šermukšnio šakelė. Praradęs laisvę gyvenime, neras jos ir po mirties – galvoja Kantas. Ir dar vienas imperatyvas gimsta jo galvoje: ”Amžinas tik tas, kuriam viskas – tas pats.” Ir jis visada teisus, didysis filosofas. Kiek buvo pagundų. Karaliai, vadai, generolai! Kur jie visi? Ir Bismarko, ir Vilhelmo, ir Kremliaus kalniečio likimas vienas. Perlydyti. Išsiliejo skysta metalo lava. Tapo vietinių tramvajų varžtais. O kiek buvo pretenzijų, užmojų ir ambicijų! Iš dulkės sutverti į dulkes sugrįžta, iš metalo nulieti – metalu pavirsta. Liko tik du vadai. Vienas ožkabarzdis sustingo prie Pietinės stoties su ištiesta ranka. Tik vargšams čia jau niekas nieko neduoda. Senas prisitaikėlis, atsisakęs savo žmonos, su jo žinia išvežtos į tremties pragarą, ir įsakęs šaudyti vaikus, visai pametė protą. Bando rėkauti, kad miestas pavadintas jo vardu. Bet visi žino, kad miestas taip pavadintas vardan gražios, rausvos uogos, rusiškai “kalinos”. Buvęs tautų pirmininkas bijo net naktį nulipti nuo postamento, žengti kelis žingsnelius, nes jo vietą tuojau užims kiti valdytojai. Jo vadas ir mokytojas, visas pažaliavęs ir susiraukšlėjęs, liko toks pat besiblaškantis, koks ir gyvenime. Kartais aplanko stotį. Ieško užplombuotų vagonų. Supranta, kad laikas jam nešdintis. “Ne tot eto gorod i polnoč ne ta”- skamba iš kažkur atklydusios eilutės poeto, kurio nesuspėjo laiku nupilti. Vadas išvargęs – jam už nugaros auga Soboras, pakels kupolus, ir teks jam bėgti, kitaip nuvers. Prisimins, kaip griovė cerkves, kaip įsakydavo niokoti altorius ir naikinti šventikus. Vieta jo labai nerami, dieną mitinguoja nacionalbolševikai, šaukia apie sionistus ir nė žodžio apie pasaulinę revoliuciją. Naktį reklamų šviesos neleidžia sumerkti akių. Laikas vėl į Razlivą…

Vokiečių proletariato vadui Ernstui Telmanui pasisekė, pasislėpė mažam parkelyje miesto pakraštyje, niekas jo nemato ir jam gerai, be to, jis tik biustas, negali net vaikščioti ir ieškoti savo spartakiečių. Sėdi ramus ant postamento, kuris kažkada priklausė hercogui Albrechtui. Anksčiau sėdėjo kone centre, kur atsiverdavo puikus reginys į centrinį prospektą. Bet buvo triukšminga. Dabar tyla. Tiktai vienas pavojus – atims postamentą. Artėja miesto jubiliejus, pristatys naujų biustų.

Ten, kur stovi “Motina tėvynė”, galvojama padaryti alėją visiems rusų gubernatoriams. Tiems, kurie valdė miestą Septynmečio karo metu, – Suvorovui-tėvui, Paninui, Korfui, Fermorui… Ir, suprantama, partiniam bosui Konovalovui bei visiems jo partiniams pasekėjams, sugriovusiems miestą. Ir tarsi atspėjo tą idėją skulptorius, nulipdęs mums “Tėvynės motinos” skulptūrą. Be reikalo mes šaipėmės iš paminklo, rodydami svečiams mūsų “Motiną”, kuri, pažiūrėjus iš šono, atrodė kaip besišlapinantis vyras, taip nulipdyta buvo viena ranka, kad pirštai priminė penį. Dabar, kai pastatys tuos biustus, “Motina” turės ant ko šlapintis.

Miesto tėvams – biustai, o iškilioms asmenybėms – memorialinės lentos. Paskelbė visiems mūsų miesto novatoriams, aktoriams, dailininkams, rašytojams ir kitoms įžymybėms, kad ruoštų sau tekstus ir lentas iš anksto, kol dar gyvi, nes lėšų tam reikalui miestas neturi ir ateityje neturės. Gauta kone tūkstantis paraiškų – dabar sukurta speciali komisija, vadovaujama gubernatoriaus, kad išrinktų, kas tinkamas, ir patvirtintų tekstus. Didelis murmesys kilo tarp inteligentų – kodėl visokiems praeities veikėjams – Albrechtams ir Vilhelmams rengiasi statyti paminklus, kažkokiam Hofmanui net kelis, Šemiakiną pakvietė juos lipdyti, o mūsų rusų rašytojams ir dailės meistrams – tik pigias varines lentas. Lai Šemiakinas ir mus meniškai apiformina. Galima pasikviesti ir Ceratelį. Mes to verti.

Protinga buvo komisija, nutarė – visiems neužteks metalo! Reikia bendro paminklo. Juk stovi vienas toksai – kosmonautams. Nei Leonovui, nei Romanenkai, nei Pacajevui, o tiesiog kosmonautui – mūsų žemiečiui. Stovi metaliniam rate šaunus kosmoso didvyris. Paminklą nežinomam kosmonautui liaudis vadina gana keistai: ”Gyventi nori, mokėk suktis!” Viską galima padaryti panašiai: Luizos parke ant jos pačios išlikusio postamento pastatyti paminklą “Nežinomam dailininkui”, o aikštėje, kur Kutuzovas stovi, pastatyti greta paminklą “Nežinomam rašytojui”. Bet ir vėl krūva nepatenkintų. Ypač tarp rašytojų. Kodėl – nežinomam? Mes visi labai žinomi… O komisijos pirmininkas paaiškino: ”Dar nežinia, ar jūs buvot rašytojai…” Daugybė klaidų padaryta, nežinia, kas jas ištaisys. Štai pastatė Kutuzovo atvaizdą, pavaizdavo jį žinomas skulptorius visai jauną, su abiem akim ir su visais ordinais, kuriuos jis vėliau užsitarnavo. Tad dabar iš mūsų juokiasi net Maskvoje. Būtumėt geriau pastatę paminklą Prūsui. Puškino protėviui-prūsui Radšei, nes būtent iš čia, senosios Prūsijos, prasideda šauni Puškinų giminė. Puškinistams ta idėja patiko. Nutarė kartu pastatyti paminklą ir Abraomui Hanibalui, jis juk čia kariavo. Hanibalui statyti uždraudė iš karto, pasakė kažkas viršuje – jums leisk etiopui statyti, tai jūs ir Dantesą pagarbinsit.

Ir aš pritariu. Geras būtų vaizdelis: stovi paminklas Dantesui ir taikosi į paminklą Puškinui…

Koks seklus visas tas ginčas. Tuštybių tuštybė… Geriau pagalvotumėm apie kritusius kareivius, jų krauju čia visa žemė aplaistyta. Kiek jų dar nepalaidotų, kiek užmirštų! Kokį paminklą bepastatytum, vis vien būtų maža… Sėdi maršalas Vasilevskis jo vardu pavadintoje aikštėje ir skaito žuvusiųjų sąrašus. Vien tik vardus paminėti – neužtektų gyvenimo. Ir blaškosi amžinoji ugnis prie paminklo, į paskutinę ataką besiveržiantiems gvardiečiams. Paminklas išrinktiesiems tūkstančiui dviem šimtams iš dviejų šimtų tūkstančių žuvusiųjų. O likusiems kas?..

Arba tiems, kurie čia gyveno ir žuvo po bombomis? Arba tiems, kurie tapo genocido aukomis ar pavirto konclagerių dulkėmis, pelenais?

Bet išeitis yra – imkim ir patvirtinkim prezidento įsaku, kad visas mūsų miestas – didelis paminklas, kurį turim saugoti nuo dabartinių ir ateities hunų. Visus jo parkus, grindinius, šventyklas… Nes juk iš tikro – tai paminklas visiems, kažkada čia gyvenusiems ir kažkada čia žuvusiems, ir tai paminklas visam antrajam pasauliniam karui. Jo baisiems sugriovimams ir jo aukoms, jo tragedijoms ir jo pergalėms, jo pralaimėjimams ir nusivylimui. Ankstesnįjį miestą reikia atstatyti virtualiai, nupiešti vakaro danguje kylančius paveikslus, kad būtų galima palyginti praeitį su šia diena ir suvokti, kokie trapūs net bronziniai paminklai ir akmens statiniai, kokie bejėgiai mūsų miestai ir mūsų gyvenimas. Ir kaip gėris pavirsta į blogį. Ir kaip blogis sulaukia atpildo.

Iš rusų kalbos vertė
Rimantas Černiauskas

Gamta ir socialinė tikrovė R. Kmitos eilėraščių knygoje “Upės matavimas”

Gamta ir socialinė tikrovė R. Kmitos eilėraščių knygoje “Upės matavimas”

Alma Riebždaitė

Poezijos supratimas dažnai siejamas su tam tikru poetiškumo supratimu, kuris mums sėkmingai įdiegiamas dar mokykloje. Būtinai, kad rimuotųsi, būtų gražu, kalbėtų apie pakylėtus dalykus, išreikštų taurius jausmus. Proziški dalykai tegu lieka prozai arba publicistikai. Tokį poezijos supratimą pavadintume atvirukiniu arba proginiu, t.y. poezija suprantama instrumentiškai arba funkciškai. Ir šis supratimas dažnai mus lydi visą gyvenimą: rašome eilėraštį mamai, mylimajai, rašome įskaudinti, nusivylę, kartais apimti džiaugsmo ar suvokimo karštinės. Ir tai nėra blogai, natūralumas, be abejo, yra labai sveikintinas dalykas, tokie eilėraščiai reikalingi ir brangūs kaip asmeninės jausmų išraiškos. Tačiau gerų eilėraščių šia tema gimsta labai mažai, nes dažniausiai vadovaujamasi tuo pačiu stereotipiniu poetiškumo supratimu, dar vaikystėje išeita poetinių klišių mokykla.

Su kuo susiduria jaunas poetas? Pirmiausia su vidinių stereotipų laužymu, truputį vėliau ieško savo individualaus balso, vienintelio, nepakartojamo bendražmogiškų dalykų išreiškimo. Jis leidžiasi į savo kalbos kelionę: vieni atiduoda kalbai, kiti bando kalbą suvaldyti. Tačiau ką reiškia vidinių stereotipų laužymas? Tai – pačio asmens keitimasis, jo laisvėjimo, sąmonėjimo procesas, atsakomybės prisiėmimas. Skausmingas ir kartu džiugus procesas, džiugus, nes atveriami naujo suvokimo varteliai.

Daugelį stebina ar net piktina, daugeliui yra nesuprantama šiuolaikinė lietuvių poezija. Be rimo, išblaškyta, sutrumpėjusios eilutės, neaiškios mintys, o ką bekalbėti apie vertybes. Tikrai toli nuo klasikinės rimties ir romantinės retorikos. Bet pažiūrėkime į tai atlaidžiau, kaip į naujos kalbos, naujo kalbėjimo ieškojimą, naujų atramų, vertybių ilgesį pasikeitusiame pasaulyje. Poezija taip pat pasikeitė, ir ji turi išlikti ištikima sau, išlaikyti atvirumą pasauliui, kitaip ji būtų labai dirbtina ir visiškai neadekvati tikrovei, kokia ji bebūtų: svajonių, sapnų ar socialinė. Nelengvas uždavinys. Kaip kalbėti apie nūdieną, kuri tikrai nėra poetiška, kad tai būtų poezija. G. Grajauskas, E. Ališanka, S. Parulskis, A. Marčėnas, kiti bando tai daryti. Tarp jų – Rimantas Kmita.

R. Kmitos antrojoje eilėraščių knygelėje “Upės matavimas” ypač daug nūdienos socialinės tikrovės refleksijos. Be abejo, pirkimo ir pardavimo procesai, pasiūla ir paklausa, kuo didesnio vartojimo skatinimas, technologijos naujienos nėra labai poetiški reiškiniai, tačiau R. Kmita savo eilėraščiuose randa formą apie tai kalbėti. Ir ne tik apie tai: ir apie religinę eklektiką, technologijų siūlomus stebuklus, leidžia pajusti gamtos ritmą ir paprasto žmogelio kasdienybę.

Knygelės kompozicija paprasta: metai suskirstyti į dvylika mėnesių. Pagrindinės dvi stovyklos – gamtos pasaulis, jis paprastas, aiškus, turintis savo tvarką, kuriai paklūsta ir žolės, ir įvairiausi gyviai, ir žmogus. Žmogus ir gamta čia gyvena vienu ritmu. Žmogus įsiklauso į gamtą ir jai paklūsta, prisitaiko prie jos. Kalbėjimo tonas ramus. Kai kur dvelkteli pačia poezija. Mėnesių pavadinimus turintys eilėraščiai rašyti pagal 1982-ųjų “Kolūkiečių kalendorių”. Kiti pagal laikraščių nuotrupas rašyti tekstai, turintys lyg ir didaktinį atspalvį, liudytų apie nerašytas vidines moralines normas, tradicijų laikymąsi. Cituotos ištraukos iš laikraščių, išleistų neseniai, bet reikia turėti omeny, kad tai vadinamosios provincijos laikraštis. O provincijoje laikas teka lėčiau, ir požiūris į daugelį dalykų išlieka kur kas konservatyvesnis. Ir kai kurie R. Kmitos eilėraščiai, turiu omeny ne laikraščių ar kalendoriaus perrašymus, padvelkia meditatyvia įsiklausymo į gamtą ramybe:

vos šviesą užgesinus

į langą barkšteli šermukšnis:

gražus man tavo nebuvimas

(“Už lango: šermukšnis”)

Šermukšnis yra tikriausia ir gyviausia, ypač intensyviai jaučiama, nekvestionuojama realybė. Sakytum: tiltas į transcendenciją. Degančios uogos baltame žiemos fone, kai viskas apmirę, negyva, šalta. Sakytum, putinas. Bet ne: mažiau poetiškas, labiau kasdieniškas. Bet ar dėl to mažiau reikšmingas, ar dėl to mažiau brangus lytiniam subjektui?

Reikia pastebėti tai, kad apie gamtą bandoma kalbėti ne kaip apie objektą, tiek mėnesių aprašymuose, tiek gamtos meditacijose, o kaip tiesioginį patyrimą. Nėra santykio ir išreikštų vertinimų, kas leistų kalbėti apie subjekto patiriamus jausmus, įtampas, dramatizmą. Toks tikrovės vaizdavimo būdas išties gali būti pavadintas naiviu, šitokiu būdu bandoma kalbėti ir apie socialinę tikrovę. Subjekto santykio tarsi nėra, tačiau tekstinės situacijos yra neišvengiamai bylojančios kultūrinės ir individualios patirties kontekste.

R. Kmitos eilėraščiuose veriasi ir kita tikrovė: tikrovės simuliacija, kaukės arba įvaizdžiai, dirbtinumas, labai nepoetiškai skambanti korupcija, reklamos triukai. Ir visa tai reikia dekonstruoti, kažkokiu būdu atskleisti, parodyti. Šiuose eilėraščiuose kur kas daugiau žvilgančių realybės detalių arba jos sužvilga, pasirodo pro dirbtinumo šydą. Toks yra poeto tikslas, tokia yra poezija. O labiau intensyvi, įtempta gal todėl, kad tai – dabartinis gyvenamasis laikotarpis, dabar ištinkančios patirtys ir suvokimai, yra augama, tobulėjama. Ir tai jau yra R. Kmitos eilėraščiai, kai kurie geresni, kiti mažiau, bet tai nėra taip svarbu. O visa kita tebuvo dirva, autoriaus kūrybinis sumanymas, dviejų kontrastingų pasaulių derinimas, jų savybių ryškinimas. Vienas, gamtos, užtikrintų moralinių vertybių, buvęs kaip visada šiek tiek idiliškas, keliantis nostalgiją, nes žvelgiama iš kitos alkio perspektyvos, iš tolumos, o kitas, tas, kurio sultyse verdama ir kunkuliuojama dabar, kuriame mums, mirtingiesiems, kol kas viskas yra procesas ir kuriame reikia gyventi, spręsti, ieškoti atramų. Bet, kaip minėjau, vengiama objekto – subjekto priešpriešos: štai čia aš, o čia – simpatijas kelianti arba ne – tikrovė, o čia mano santykis. Pastebėtina, kad būtent gamta, jos patys mažiausi, regis, visiškai nereikšmingi elementai (“serbento uogelė ir tviskantis lašas”) yra įkvepiantys meditacijoms, o ne socialinės tikrovės nuoga faktologija, daugiau teikianti peno intelektui negu širdžiai ar sielai.

R. Kmitos vaizduojamas šiuolaikinis pasaulis švelniai, o kartais skaudžiai ironiškas. Kaip tai sukuriama? Tiesiog materialiojo, pragmatiškojo pasaulio dėsniai perkeliami į dvasios sritį arba priešingai. Tai itin ryšku eilėraštyje “Christmastime”.

(…)

prasidės

didieji atlaidai

iki 75 proc.

ir bus atleistos visos silpnybės pirkti

su nuolaida ADOMO ir IEVOS kostiumais

nors jokių garantijų, už kurias įsigytum

dangaus biržoj

ROJAUS akcijų

Šitaip ir panašiai dėliojant skirtingų dimensijų dėmenis išgaunamas graudaus komiškumo efektas. Kadangi modeliavimas kraštutinis, remiasi Šventojo Rašto ir reklaminių frazių derinimu, tai įgauna bauginantį egzistencinį atspalvį. Tos dvi dimensijos yra tarsi sumišusios, sunkiai atskiriamos viena nuo kitos. Eilėraštis “Didžiojo Įvaizdžio vienuolyno sesės”:

(…)

pragaro liepsnose degina riebalus

kankinantys gundymai lyg dykumoj: atskrenda keptas karvelis,

bulvių traškučių dubuo, nuolatiniai ledų miražai

Kitas socialumo aspektas R. Kmitos poezijoje – tai tiesiog buvimo visuomenėje, tarpusavio santykių apraiškos. Mano manymu, vienas geriausių tokių eilėraščių: “Ji sėdi rimtame vakare”. Pradžia ironiška – rimtas vakaras ateina iš buitinio vertinimo žargono, bet tai juk – eilėraščio pradžia. Trsi bylojama – gyvename netikrame, smokingų ir pažymų pasaulyje, pasaulyje, kuriame, regis, į mus nuolat nukreiptas objektyvas ir mes šypsomės šypsomės, linkčiojame, žinome, ką ir kur daryti. Eilėraštis “šypsotis”:

to reikia ant ryškiai apšviesto stalo,

atiduodant galus,

maloniai užleidžiant vietą,

o kitą užsiimant

labai to reikia

per išpažintį, tiesiog privalu

prieš darbdavį, kūno

ir sielos pirkėją

Vaidiname, atrodome, kuriame įvaizdžius, vaikomės madų, bet nesame (“Manęs nėra, aš tik atrodau”). Tačiau yra kažkas, net ir tokioje, regis, beviltiškoje situacijoje, kas pramuša šitą netikrumo luobą – “seilių purslai šviesoj”, “nukirpo nago puslankis”, “polietileninis jo maišelis/su spalvotom papūgom”. Šou, be abejo, turi tęstis, tačiau, jei poezija turi teisę būti ne konversiška, ne vien socialiniu ruporu, mes galime kalbėti apie poeziją, kaip ir apskritai meną, kaip transcendencijos vietą, galimybę (arba negalimybę) ar bandymą.

Jei reikėtų įsivaizduoti šių eilučių žmogų – įsivaizduočiau tokį slankiojantį žmogutį su terbele, kartais su draugais ar žmonike ant suoliuko geriant alų, kartais prismilkytame bute klausantį mantrų, sklindančių iš CD. Atskleidžiama kuriančio menininkėlio kasdienybė, tačiau su rakštim smegenyse. Jį supa elektriškas religijų ir dvasinių praktikų sąvokynas: krikščionių Dievas, dao, karma, mantros, budizmas ir t.t. Tačiau iš tikrųjų tai tėra aplinka, kurioje gyvenama, kuri yra, sunkiasi, veikia. Visi mes esame vienaip ar kitaip susidūrę su šia informacija, kaip nuo mūsų nepriklauso ir tai, kokios muzikos klausysimės važiuodami autobusu. Ir kartais mums to nenorint ar nesuvokiant, mūsų pasaulio suvokimas kreipiasi, ir greitai iš šito sąvokyno mes kiekvienas susikrausim individualios religijos mozaikėlę.

Eilėraščių žmogaus tarsi ir nėra, yra tik informacijos srautas (gamta, praeitis, asmeninės patirtys, tradicijos, reklama, technologijos, kitų kultūrų ir religijų elementai ir t.t.), kurį smegenys tik bando šiek tiek struktūrinti, kas iš to išeina – priklauso nuo kuriančiojo psichologinės individualybės: veikia tikrovės elementų atrankos ir derinimo mechanizmas, kad ir netiesioginis verčių sistemos pateikimas ir kt. Viena iš R. Kmitos eilėraščiuose atsiskleidžiančių siekiamybių (kaip vertės) – “kažkur girdėjai – visiškai atsisakyt savojo ego”. Eilutė paimta iš konteksto, kuriame ji skamba dviprasmiškai, tačiau nepaisant šito, būtent tai liudijama šio poeto kūryba. Ego atsisakymą, nesusireikšminimą. Pakvimpa rytais. Tai liudija gana dažnas sąvokų, tokių kaip dao, Buda, nirvana, samsara ir kt., atėjusio iš rytietiško repertuaro, vartojimas. Pastarąją poeto kūryboje sėkmingiausiai patiria taburetės, tarakonai: “taburetė (…) seniai jau romi,/ visom keturiom nirvanoj/ po mano/ nerimstančiu užpakaliu”, “tik tarakonas ant sienos – net ūsų nekrutina- / aptuisęs, apmiręs, o gal nušvitęs/ nuo tokių spalvotų vaizdų/ teko padėti užbaigti/ šitą samsaros ratą -/ krito už lovos, daugiau jo nematėm”). Vaizdai komiški, tačiau, aišku, kad lyrinama, šiek tiek besiblaškančiam ir besimuistančiam, eilėraščių veikėjui iki nirvaniškos ramybės toli, tačiau į tai žiūrima su šypsena, ir nesureikšminimo nuostata ar nuotaika yra keliaujanti per visą knygelę.

Galbūt visą šį informacijos srauto struktūrinimą ir galime pavadinti upės matavimu, beprasmišku bandymu matuoti begalybę, ją aprašyti, leisti jai fermentuotis į tam tikras formas. Bet toks yra poeto darbas. O jei eilėraščių žmogus ir pasirodo, tai su retom išimtim, pavyzdžiui, įsiklausydamas į už lanko augantį šermukšnį. Bet čia tas, mūsų supratimu, lyrinis. O iš tikrųjų kalba visi tekstai, pirmos ir antros knygelės, publikacijos, netgi būsimi tekstai, ir iš tikrųjų niekas neišsemia subjekto, niekas jo neužbaigia, tik atskleidžia kai kuriuos momentus, aspektus. Subjektas nebūtinai turi būti vien lyrinis (pasak tarptautinio žodžių žodyno “švelniai jausmingas, graudus”). Jis gali būti visoks: dramatiškas, isteriškas, proziškas, erotiškas, kritiškas ir t.t. Ir galbūt poezijoje turi atsispindėti ne vien jausmingi vidiniai išgyvenimai, bet pateikiami, pavadinkim, ir savaip suvokti objektyviosios tikrovės koreliatai.

Kai kas tokią poeziją vadina nesuinteresuota, atsainia, kai kas visa tai vadina žaidimu, žodžių ir sąvokų dėlione be širdies virpesio ar atsakomybės. Yra momentas, kurį galėtume įvardinti – ir žaidžiu, ir rimtai, o tu galvok ką nori; bet čia jau poetinė priemonė, priklausanti poetinio meistriškumo ir skonio sričiai. Tiesiog manau, kad šitokio pobūdžio poezija yra vienas iš surastų būdų aktualiai kalbėti apie nūdieną, kurios mes negalime ignoruoti ir užsidaryti įsivaizduojamo poetiškumo kiaute. R. Kmitos poezija, nekvestionuojant jos meninės vertės, išlaiko pagrindinį bandymą, ji yra atvira pasauliui, bando aprėpti kuo platesnį pasaulio formų spektrą, rasti būdus priimti ir kartu demaskuoti įvaizdį, kurį mes kuriame ne tik sau, bet ir pasauliui. galbūt jis visiškai kitoks nei mes galime įsivaizduoti, o jo esmė nepamatoma tol, kol ant visko plėšrūniškai klijuojamos kainos ir vertės etiketes, gyvenimo kokybė vertinama suvartojimo (ar produkavimo) kiekybe.

Apibendrindami galime pasakyti, kad R. Kmitos poezija ne tik nėra nesuinteresuota, iš tiesų ji nestokoja socialinės tikrovės faktologijos, pateiktos gan sumania kūrybine forma. Tiesa, pats kuriantysis subjektas nuo savo sukurto pasaulio yra tarsi atsiribojęs, tarsi atsainiai pasižaisdamas jį sukūręs. Ir tą įspūdį bene stipriausiai kuria ta per eilėraščius slenkanti nesureikšminimo nuotaika, kai pačio subjekto, kategoriškai vertinančio, prisiimančio atsakomybę ir sprendžiančio globalinius klausimus, nėra. Nėra jo, tiesiogine šių žodžių prasme, galbūt net stengiamasi jį eliminuoti, dėl to, kad ta teisė – vertinti ir spręsti, gerai tai ar blogai, kas vyksta ir kaip yra iš tiesų palikta skaitytojui, taip pat ir globaliame pasaulyje neišvengiama tolumos artumos įtampa. Skaitytojas lieka skaityti save arba kitaip: lieka eilėraštis, skaitantis skaitytoją.

Be abejo, norint geriau suprasti kai kurias R. Kmitos poezijos programines nuostatas ir išryškinti jo tekstų savitumą, reikėtų kalbėti apie įtakas, poetinę mokyklą. R. Kmitos kuriantysis subjektas yra tarsi informacijos laidininkas, neįsipareigojęs niekuo, tik atvirumu pasauliui. Bent neužsimerki (“nesipriešinti; neužsimerkti” kaip 1997 m. išleistame “Kataloge” viename eilėraštyje yra rašęs Gintaras Grajauskas). Tai jau yra labai daug, poetas jaunas, o nuotaikos toks dalykas, kurios keičiasi.

Mindaugas Valiukas

Mindaugas Valiukas

***

paskutinis dalykas

kuris mus dar skiria

drabužiai

***

ar susirgai skruzde

sustingus darbų

pačiam įkaršty

***

šiandien vėjas

padeda kiemsargiui

sušluoti lapus

***

berniukai net

sisiodami stebi kurgi

tas naras išners

***

vėjas priploja

šlapią lapą prie stiklo

akistatai

***

vėjo genami

šaligatviu du lapai. kuris greitesnis?

lažybas

***

vakaras parke

aš ir uodai

vieno kraujo

***

per naktį prilijo

saulė sunkias

iš po kojų

***

vienišo pėdos

ant šviežio sniego

pirmasis sakinys

***

ne pasaulio pabaiga

bet didelis rūpestis šlavėjai

vystančios vyšnios

***

rudenio vakaras

trečiam aukšte fleita

kliudo liūdesį

***

šiąnakt mano širdis

plaka kartu su tavim

vargše poliakale

***

kad ir menkas bet

indėlis į šį rūką

smilksta numesta cigaretė

***

lakštingalos

kiaurą naktį.

lyg prisukamos

***

moteris vagone

dainuoja vaikui lopšinę

pamažu užsnūstu

***

pavasario sutemos

senutės iš miesto gėlyno vagia

žemę alijošiui

***

niūkios naktys

kokia mėnulio fazė?

skambinu į informaciją

***

vis rečiau

knyga rankose

pavasaris

***

pirmas pavasario

lietus. tik permirkęs valkata

kažkuo nepatenkintas

***

alijošius ir pelargonija

ant palangės antram aukšte.

pelargonija ir alijošius

***

žiema ateis

per rudenio

lavoną

***

raistas

nuošia ovacijom

lakštingalos

***

du obuoliai

greta ant šakos

o lyg ne broliai

***

jūra į krantą išmetė

batą. kaip užvakar

kaip vakar

***

pavasaris

gražuolė rąžos lange.

stop! nufilmuota!

***

vidurnaktį beveik užmigus

paleido dūdas išgąsdintas

automobilis

***

taip ir nesulaukę

išneriant naro vaikai nukūrė

mušti varlių

***

žydintį sodą

kasryt matau

pro autobuso langą

***

dangus davė

dangus ir pasiėmė

mūsų besmegenį

***

už tvoros

gamyklos teritorijoj

pražydo obelis

***

ant žemiausios šakos

atkąstas obuolys

mažų dantukų žymės

***

jūros ošimai

staiga kad užgrieš cikadom

praeivio mobilusis

***

vasaros pievos

po keliautojo kojom trupa

žioplų vabalų kaulai

***

lygiausios pradalgės

gandras atsidėjęs

kapoja kurmį

***

juokas kapinėse

persenusias liepas kerta

jauni medkirčiai

***

sutrešęs tiltas

jo vidury

beržas žaliuoja

***

vaiski diena

-boruže, tavo namai dega!..

ir jos jau nebėr

***

žavis varnėnai

neatsigroži žvirbliai

šios sodybos kaliausėm

***

ak jonvabaliai!..

gyvenime savo

jūsų regėjęs nesu

***

varna kapoja

ant kranto išmestą žuvį

žali keisti dumbliai

Unikalus leidinys

Unikalus leidinys

Rimantas Černiauskas

Literatūrinėje uostamiesčio panoramoje pasirodė naujas, unikalus leidinys – Klaipėdos krašto poezijos ir prozos antologija rusų kalba “Po stopam litovskich volchvov” („Lietuvių žynių pėdomis“). Tokio daikto, kaip antologija kita kalba, mūsų kraštas dar neprisimena. Prieš penkerius metus lietuviškai buvo išėjusi antologija apie Prūsiją “Prūsija literatūros veidrodyje”. Ir viskas.

Į naują leidinį sulindo net 20 Klaipėdos rašytojų ir poetų, pradedant jaunu, dar mažai kam žinomu vieno poezijos rinkinio autoriumi Donatu Neverdausku iš Kretingos, baigiant garsiais mūsų miesto poetais Stasiu Jonausku, Gintaru Grajausku, prozininkais – Algiu Kukliu, Juozu Šikšneliu ir kitais. Vienas autorius žino, kodėl antologijoje nematome kitų mūsų krašto poetų – O. Dovidavičiūtės-Pučenios, Elenos Skaudvilaitės, Jono Kantauto, prozininko Aloyzo Každailio. Pats sudarytojas knygos pratarmėje paaiškina, kad vertė tik savo draugų ir pažįstamų autorių kūrinius, o visi kiti lieka ateičiai.

Užmojai stulbina. Stulbina autorių ir žanrų įvairovė – (poezija, proza, vaikų literatūra), knygos apimtis (350 psl.). Bet dar labiau stulbina, kad visus autorius išvertė į rusų kalbą, sudėjo į knygą, sumaketavo ir išleido vienas žmogus – jaunas literatas Sergejus Isajevas (Clandestinus). Tik knygos viršelį, papuoštą stilingais tautiniais ornamentais, parengė dailininkas Algis Kliševičius. Gal todėl poligrafinė knygos išvaizda jauki ir nepretenzinga, skirta rusakalbiui skaitytojui.

Bet kokia literatūros sklaida, kiekvieno literatūros kūrinio vertimas į kitą kalbą jau yra provokacija, vertybinis jo autoriaus meninių galių patikrinimas kitos kalbos, kitos kultūros kontekste. Kartu prasiplečia ir skaitytojų ratas. O rusiškai skaitančių galime rasti ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Gal todėl antologija geriausiai atspindės literatūrinį, meninį klaipėdiečių kūrybos lygį, kiek mes naujoviški ir įdomūs kitų tautų skaitytojui. O gal visai nereikšmingi, nuobodūs, banalūs? Kartais, virdami savo sultyse, iškeliame vienus kūrinius dėl neaiškių tautinių, religinių, politinių motyvų ar paprasčiausiai grupinių interesų dėka ir stebimės, kodėl islandai taip noriai skaito J. Baltušio “Sakmę apie Juzą”, o R.Granausko “Gyvenimas po klevu” švedų skaitytojų liko beveik nepastebėtas. Kaip, beje, ir puiki rusų rašytojo V. Jerofejevo apysaka “Maskva-Petuškai”. Kitos tautos, kita pasaulėjauta.

Tačiau kad antologija pasiektų rusų skaitytoją, reikia taip pat daug pastangų. Gali atsitikti, kad ta knyga taip ir liks gulėti vertėjo sandėlyje ar miesto knygynų lentynose, jei nepasieks Karaliaučiaus, Maskvos, Minsko, Kijevo ar kitų didesnių miestų. Ir tai jau ne vien sudarytojo ir vertėjo problema. Clandestinus savo darbą padarė. Tiesa, per skubėjimą paliko ir smulkių korektūros klaidų, kurios moteriai gal patiktų, o vyrui ne visada. Pavyzdžiui, G. Grajauską sudarytojas pajaunino net 30 metų. Dabar tai atrodo juokinga, bet po kokių 100 metų koks nors literatūros krapštukas, pasiremdamas antologija (autoritetingas pats leidinio pavadinimas), ta data patikės be jokių abejonių. Ir turėsime literatūros istorijoje du G. Grajauskus. Ir dar kažin kokį rašytoją A. Braką, kurį savo įžangoje mini sudarytojas. O gal vis dėlto jis buvo dailininkas?

Apie meninę vertimų kokybę nesiimsiu kalbėti. Pats nesu rusas. Žinau, kad Clandestinus puikiai valdo gimtąją rusų kalbą, jo vertimus gyrė V. Bložė, rusų rašytojas O. Gluškinas. Žinoma, pasitaikys neatitikimų tarp lietuvių ir rusų kalbų, vertimas juk visada tampa nauju literatūros kūriniu ir nauju požiūriu į pasaulį. Perskaitęs savo paties kūrinius rusų kalba jokių priekaištų vertėjui aš neturėjau. Manau, kad ir kiti autoriai padarė tą patį, susipažino su savo kūrybos vertimais, prieš sudedant juos į knygą. Autoriai liko patenkinti. O ką pasakys skaitytojai? Jų žodžio laukiame mes visi.