Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Palanga greitai virs eksperimentine kino aikštele, kurioje konkuruos geriausi Lietuvos bei užsienio studentų filmai. Per dešimt dienų – nuo rugsėjo 5-osios iki 14-osios – čia bus parodyti žinomų režisierių reti darbai, atvykę dėstytojai skaitys paskaitas ir teiks asmenines konsultacijas viso renginio metu.

Šiemet kartu su “Vasaros media studija” vyks ir KODAK organizuojamos dirbtuvės “Stop By. Shoot Film”, kuriose visi galės nemokamai pamėginti filmuoti su kino juosta.

Septintą kartą vyksiantis “Vasaros media studijos” projektas atkreips dėmesį į vieną iš svarbiausių ir lėčiausiai vystomų sričių kine – kino rinkodarą.

Europos komisijos neseniai atliktame tyrime, kodėl europietiškas kinas neįstengia nukonkuruoti holivudiškojo, kaip viena iš svarbiausių priežasčių nurodyta kino propagavimo stoka. Kitaip tariant, europietiškas kinas, lyginant su Holivudo produkcija, skiria per mažai dėmesio ir lėšų filmų reklamai. Todėl šiemet “Vasaros media studija” pavirs tarsi sumažintu profesionalios kino pramonės modeliu, kur kino mokyklų studentai bei profesionalai išmėgins savo jėgas prieš patekdami į tikrąją kino rinką.

Palangos „Laukinių Vakarų salūne“ rugsėjo 5-ąją bus pristatyti septyni kino filmai, kuriuos studentai populiarins J.Basanavičiaus gatvėje rugsėjo 14-ąją surengdami reklaminę akciją.

Anksčiau “Vasaros media studija” rudeniop įsikurdavo Nidoje, šiemet persikėlė į Palangą. Kasmet į šį renginį suvažiuoja studentai iš visos Europos, dėstytojus atsiunčia įvairios Europos kino mokyklos. Projektą rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokomoji kino ir TV studija bei kino režisierė Inesa Kurklietytė. Jį remia Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos. Pasak organizatorių, renginys pasiekė gana aukštą lygį ir tapo toks populiarus, kad dalyvių paraiškų sulaukiama kur kas daugiau, nei yra vietų.

Projekto iniciatorė, viena žymiausių dabartinių moterų režisierių I.Kurklietytė tvirtino, kad tokie renginiai padeda jauniems talentingiems žmonėms įsitvirtinti nedidelėje Europos kino pramonėje ir keisti nusistovėjusias tradicines kino dogmas.

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

„Baltų lankų“ leidykla lietuvių kalba išleido A.Kamiu romaną „Svetimas“, kurį jau galima įsigyti knygynuose.

Prancūzų fi­lo­so­fas, rašyto­jas, te­at­ro režisie­rius, žur­na­lis­tas ir vi­suo­menės veikėjas Albertas Kamiu (Al­be­rt Ca­mus, 1913–1960) bu­vo mo­ra­li­nis sa­vo gy­ve­na­mo­jo me­to au­to­ri­te­tas, ku­rio po­veikį ju­to ne vie­na kar­ta.

A.Kamiu romanas „Svetimas“, pradėtas rašyti Alžyre 1937-aisiais ir baigtas Paryžiuje, kur jis atvyko 1940-aisiais, rašytojui atnešė pasaulinę šlovę.

Romanais „Svetimas“ ir „Sizifo mitas“ A.Kamiu analizuoja visuomenės kastruojamos asmenybės tragediją, atskleidžiančią žmogaus bejėgiškumą susidūrus su absurdu.

Įžanginiai romano sakiniai yra tapę absurdo ir ironiškos situacijos sinonimais (“Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”), o herojus Merso – literatūriniu archetipu.

Nepriimdamas visuomenės diktuojamų žaidimo taisyklių, Merso pasirodo esąs svetimas, prašalietis. Jis vengia viešumo, geidžia ramybės, tačiau nenori nieko, ką kiti laiko normaliu, ir visuomenės akyse tampa nusikaltėliu.

Romano autorius gimė ir au­go Alžyre, studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų A.Kamiu tapo Alžyro radijo aktoriumi ir laikraščio „Al­ger répub­li­cain“ (Alžyro res­pub­li­ka) re­por­te­riu ir įkūrėju. 1940-aisiais už valdžios kritiką uždarius laikraštį, jis išvyko iš Alžyro į Paryžių, kur redagavo ki­tą laik­raštį – „Pa­ris-Soir“. Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais A.Kamiu įsit­raukė į pa­si­priešini­mo sąjūdį, o ka­ro pa­bai­go­je ėmė re­da­guo­ti po­grin­dinį lei­dinį „Ko­va“.

Rašyto­jo, kaip ak­ty­vaus pub­li­cis­to, bal­sas vi­suo­me­nei ta­po vis la­biau gir­di­mas pokario metais: 1953-iaisiais jis pa­laikė Rytų Ber­ly­no su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Vo­kie­ti­jo­je, 1956-aisiais pa­smerkė So­vietų Są­jun­gos veiks­mus malšinant su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Veng­ri­jo­je, rei­ka­la­vo pa­liaubų Prancūzi­jos ir Alžyro ka­re, pa­si­sakė prieš mir­ties bausmę… 1957 me­tais A.Kamiu kūry­ba įver­tin­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Andrius Miežis. Rojaus sodo muitinė. 2005 m. Drobė, akrilas, 70×90 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

AURELIJA KRIPAITĖ

Po praėjusių metų palankių atsiliepimų uostamiestyje vėl organizuojama tarptautinė diskusija „Neužšąlanti kultūra“. Šiemet rugsėjo 15-17 dienomis vyksianti konferencija kviečia kalbėti apie kūrybingą kultūrinio paveldo pritaikymą bei panaudojimą.

Uostamiestyje, kur pirmą kartą prasidės Europos paveldo dienos, laukiama apie šimtą dalyvių iš Slovakijos, Prancūzijos, Norvegijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Lenkijos, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos. Pasidalinti patirtimi suvažiuos paveldo pareigūnai, paminklotvarkos ekspertai, mokslininkai, architektai, muziejininkai, turizmo verslininkai.

Renginys prasidės rugsėjo 15-osios vakarą Europos mainų programos ir menų festivalio „Pamirštos vietos“ atidarymu ant Jono kalnelio. Meno festivaliu siekiama supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius su uostamiesčio istoriniu kultūriniu paveldu. Parinktos trys viešosios miesto erdvės, kur menininkai improvizuos istorinio, kultūrinio paveldo tema. Jono kalnelio gynybiniai įtvirtinimai bus panaudojami kaip erdvė dingusiam miestui priminti, čia ugnies instaliacijas pristatys Benas Šarka ir Rytis Zenkevičius. Didžiojoje Vandens gatvėje kaunietis Eimis Markūnas savo iliuminacine cirkuliuojančia skulptūra primins buvusią Danės upės vagą, užpiltą 1705 m. ir toje vietoje 1722 m. sujungusią dvi suverenias miesto dalis. Menininkų kiemelyje, kur atsiskleidžia uostamiesčio architektūrai būdingas fachverkas, erdvinę skulptūrą pristatys palangiškis menininkas Andrius Gaubys, audiovizualinę instaliaciją – Henrikas Žižys, knygą „Klaipėdos fachverkas“– sudarytojas Kęstutis Demereckas. „Norime, kad paveldonaudos tema taptų aktuali ir žmonėms gatvėje, kurie iki šiol niekada tuo nesidomėjo“, – sakė „Neužšąlančios kultūros-2005“ koordinatorė Rūta Lysenkaitė-Ambrasūnienė.

Nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) šeštosios generalinės asamblėjos Klaipėdoje metu dvi dienas vyksiančioje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra-2005“ bus diskutuojama apie kultūros paveldonaudos gerus ir blogus sprendimus, „gyvuosius“ dvarus ir pilis: kultūrinio turizmo vystymą Lietuvoje ir Latvijoje. Pasidalinę į darbo grupes, seminaro dalyviai gvildens jūrinio paveldo ir pakrantės kultūros, karinio paveldo panaudojimo, kultūrinio kraštovaizdžio vadybos, dvarų ir parkų atgaivinimo klausimus.

„Neužšąlančios kultūros-2005“ konferenciją, įtrauktą į Europos paveldo dienų Lietuvoje programą, organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras bei Europos nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) sekretoriatas Slovakijoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos bei viešoji įstaiga Socialinės ir ekonominės plėtros centras.

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

Sekite kino afišas! Rugsėjo 9-ąją Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus – didžiuosiuose kino teatruose prasidės kino festivalis „AXX“. Specialiai festivaliui sukurti 12 filmų šiuose miestuose bus rodomi keturias savaites.

Į festivalio atidarymą Vilniuje rugsėjo 9-ąją atvyks nepriklausomos britų kino kompanijos „Guerilla Films“ įkūrėjas Deividas Nikolas Vilkinsonas.

Festivalis – konkursinis. Per jo atidarymą sostinės kino teatre „Coca-cola Plaza Vingis“ bus paskelbti penki pirmojo etapo nugalėtojai, kurie nuo spalio 3-iosios pradės kurti 20 minučių filmus antrajam festivalio etapui. Nugalėtojus išrinks komisija, kuriai vadovaus garsus režisierius Emiras Kusturica.

Šeštasis nugalėtojas, kurį išrinks žiūrovai, bus paskelbtas irgi rugsėjo 9-osios vakarą Vilniaus klube „Connect“. Visi, ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji, bus apdovanoti specialiais festivalio rėmėjų prizais.

E.Kusturica nepažadėjo, bet sakė, kad pasistengs atvykti į festivalio uždarymą gruodžio 16-ąją. Šiuo metu jis baigia naująjį savo filmą apie futbolo legendą Diego Armandą Maradoną. Nors režisierius labai užimtas, festivalio organizatoriams pavyko su juo susisiekti. Jis pažadėjo, kad būtinai atidžiai peržiūrės visus filmus, pasidžiaugė, kad šio festivalio filmai nebus padėti į stalčius, o pateikti publikai, ir palinkėjo visiems kūrėjams sėkmės.

Fotografai rinksis Nidoje į tradicinį tarptautinį seminarą

Rita Bočiulytė

Į Nidą rugsėjo 12-18 dienomis suvažiuos šalies fotografai, paskaitas apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų skaitys žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos.

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

Nuvilnijo, nuaidėjo 8-asis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šiemet prie Baltijos sukvietęs Lietuvos vokalinio meno įžymybes.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas operos ir simfoninės muzikos festivalis rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno publikai padovanojo jaudinančių susitikimų su operos, operetės, simfonine bei kamerine muzika. Festivalio scenoje dainavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Juozapaitis, A.Janutas, V.Prudnikovas, E.Kaniava, su lenkų ansambliu „MultiCamerata“ koncertavo žymi kamerinės muzikos atlikėja S.Jančaitė. Klaipėdos muzikinis teatras pastatė dvi operas – P.Maskanjo „Kaimo garbę“ (teatralizuotas koncertinis atlikimas) ir Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“, tapusią festivalio „vinimi“. Ją „įkalti“ statytojams padėjo žinomi popdainininkai E.Kučinskas ir D.Norvilas.

Mintimis apie festivalį ir jo premjeras paprašėme pasidalinti muzikologę Zitą JAKŠTIENĘ.

Festivalio scenoje triumfavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spindėjo operos žvaigždėmis

Tradiciškai festivalis prasidėjo Klaipėdos miesto gimimo dieną ir tapo ryškiu šios šventės akcentu. Klaipėdos koncertų salėje rugpjūčio 1-ąją festivalį pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras V.Prudnikovas ir Klaipėdos miesto meras R.Taraškevičius. Festivalio vadovas S.Domarkas, pristatęs šių metų festivalį tema “Lietuvos vokalinio meno įžymybės”, pakvietė visus neabejingus muzikai “mėgautis gražiausiu ir skambiausiu pasaulyje instrumentu – žmogaus balsu”.

Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, 8-ajame „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“ Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės, Plungės bei Pagėgių krašto gyventojai ir svečiai gėrėjosi operų ir koncertinių projektų premjeromis.

Atidarymas – „Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas“ (rugpjūčio 1-ąją – Klaipėdoje, kitądien – Juodkrantėje) – tapo tikra operos meno fiesta. Arijas ir duetus iš pasaulinio garso V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, Dž.Pučinio, R.Vagnerio, Dž.Rosinio, P.Čaikovskio, Ž.Halevi operų dainavo I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Jiems talkino ir operų orkestrinius fragmentus grojo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas šio koncerto sumanytojo S. Domarko ir dirigento I. Lapinio.

Sostinės operos žvaigždės visada laukiamos pajūryje – I.Milkevičiūtės ir V.Prudnikovo rečitaliai nesutalpindavo visų norinčiųjų juos išgirsti, o V.Juozapaičio gerbėjų gretos ženkliai išaugo po jo sukurto Rigoleto vaidmens Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Nuostabaus grožio J.Milkevičiūtės balsas ir tobulas jo valdymas, subtilūs dinaminiai niuansai, meistriškas V.Prudnikovo ir V.Juozapaičio vokalas bei artistiškumas publiką tiesiog pakerėjo.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, deramai talkinęs solistams, pakiliai ir spalvingai pagrojo V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, R.Vagnerio, P.Čaikovskio ir S.Moniuškos sceninių veikalų orkestrinius fragmentus.

D.Kužmarskytė – Santuca, A.Janutas – Turidas. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Kamerinės muzikos dovana

Kamerinei muzikai atstovavo bendras Lietuvos ir Lenkijos atlikėjų projektas, kuriame dalyvavo lenkų kamerinis ansamblis “MultiCamerata” ir lietuvių dainininkė S.Jančaitė.

Penkių narių styginis ansamblis, vadovaujamas kontrabosininko H.Gizos jau trečią kartą dalyvavo “Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje”. Šiame festivalyje ansamblis atliko populiarųjį V.A.Mocarto Divertismentą D-dur, nuostabios melodijos H.Vieniavskio “Legendą”, vengrų folkloro grožį atskleidusias B.Bartoko septynias liaudies dainas.

Skirtingo stiliaus kūriniai buvo pagroti individualia raiška, ansamblis pademonstravo puikų susigrojimą, taurų interpretacijos paprastumą, frazavimo vienovę. Bendroje S.Jančaitės ir “MultiCameratos” programoje – L.Berijo ir šiuolaikinė lietuvių muzika: kompozitorių V.Juozapaičio, A.Jasenkos, G.Kuprevičiaus ir M.Urbaičio kūriniai.

Sudėtingos raiškos kontempliacinę muziką dainininkė perteikė įtaigiai, plataus diapazono sopraną ji natūraliai ir lengvai valdė įmantriuose melodiniuose labirintuose (M.Urbaičio “Rezignacija”, A.Jasenkos “Vėlinės”).

Su S.Jančaite atlikdamas lietuvišką muziką, ansamblis modifikavosi ir į styginių kvartetą, ir į smuiko bei violončelės duetus, lanksčiai ir subtiliai muzikavo.

S.Jančaitės ir “MultiCameratos” koncertai įvyko Plungėje ir Klaipėdoje, o naujoje erdvėje, istoriniame Pagėgių krašte Rambyno kalno papėdėje, rugpjūčio 6-ąją skambėjo spalvingas ir smagus “Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki…” Kartu su vokalo žvaigžde E.Kaniava ir jo studentu D.Norvilu dainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir choras, šoko baleto artistai, orkestrui dirigavo ir reviu režisavo S. Domarkas, jam talkino dirigentas I.Lapinis.

A.Kozlovskis – Frolas, J.Tretjakova – Esmeralda. D.Norvilo Kvazimodas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Skiria šimtmetis

8-asis festivalis vėl pradžiugino teatro premjeromis. Pristatyta pasaulinio garso XIX a. italų opera P.Maskanjo “Kaimo garbė” ir pirmą kartą Lietuvoje įkūnyta latvių opera – Z. Liepinio “Paryžiaus katedra”.

Abiejų operų pasaulines premjeras skiria geras šimtmetis. “Kaimo garbė” jau įsitvirtinusi geriausių pasaulio operos teatrų repertuaruose, o “Paryžiaus katedra”, po triumfuojančio debiuto Rygoje sulaukusi plataus pripažinimo Latvijoje, dar tik skinasi kelią į pasaulį…

Lietuvoje P. Maskanjo “Kaimo garbė” jau skambėjo – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ją yra statęs S.Domarkas, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertinę versiją režisavo E.Domarkas.

Abu menininkai sujungė kūrybines pajėgas klaipėdietiškajam variantui. Vieno veiksmo dviejų dalių festivalio versija – teatralizuotas koncertinis “Kaimo garbės” atlikimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną išvydo rugpjūčio 12-ąją, o Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje nuskambėjo rugpjūčio 13-ąją.

Paprastai ši opera atliekama veiksmo neskaidant, tačiau dviejų dalių sumanymas pasiteisino – orkestrinis Intermeco (tarp 8 ir 9 scenų) tapo tarsi antros dalies orkestrine įžanga.

Operos dramaturgija išreiškiama visų pirma per sudėtingas herojų jausmų peripetijas, todėl kūrinio teatralizuoto koncertinio atlikimo forma tikrai priimtina (ir naudinga mūsų teatro sceninės erdvės požiūriu).

Operos veiksmas vyksta XIX a. Sicilijos kaimo aikštėje, į kurią renkasi visa kaimo bendruomenė. Pastatymui reikalingi du mišrūs chorai, todėl buvo sumanytas bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Vilniaus miesto savivaldybės choro “Jauna muzika” premjerinis projektas. K.Janulionio pritaikyta scenografija leido nevaržomai jaustis scenoje didelėms grupėms žmonių, pagal režisūrinį sumanymą laisvai judėti.

Pakerėjo Santuca

Scenos gilumoje šviečiančioje videoprojekcijoje regimi bažnyčios bokštai nurodė veiksmo laiką ir vietą (šv. Velykų rytas, prieš pamaldas), kartu simbolizavo bažnytinės moralės nuostatas bendruomenėje. Kuklūs ir skoningi kostiumai (juos pritaikė V.Šuklytė), Sicilijos moterų apdaruose dominuojanti juoda spalva sukūrė bendrą operos atmosferą.

Sekant italų operos tradicija, P.Maskanjo muzikoje svarbiausia raiška tenka melodijai. Išraiškinga emocionali melodika sudaro ir vokalo, ir orkestro muzikos pagrindą.

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose vaidmenis sukūrė D.Kužmarskytė ir V.Balsytė – Santuca, A.Janutas – Turidas, M.Gylys ir A. Kozlovskis – Alfijas, J.Grikšienė – Turido motina Liučija, A.Dovydaitienė – Lola.

Dramatiškiausias ir vokalo atžvilgiu sudėtingiausias yra Santucos vaidmuo. Pirmame spektaklyje jį sukūrusi D.Kužmarskytė ekspresyviai atveria gilius herojės jausmus (scena su Turido motina), priverčia beatodairiškai patikėti jos sielvartu, neviltimi dėl Turido neištikimybės. Su didžiule menine jėga dainininkė perteikia meilę, pavydą, galiausiai – keršto troškimą. Aistringuose dialoguose jos balsas (mecosopranas) skamba raiškiai, sudėtingos melodijos liejasi laisvai, reljefiškai. Ypač stiprų muzikinį įspūdį padarė Santucos arijos atlikimas. Apskritai šiame vaidmenyje dainininkė tiesiog sublizgėjo!

Antrajame spektaklyje dainavusi V. Balsytė sukūrė kitokį Santucos paveikslą. Pirmoje scenoje ji švelni, drovi, giliai paslėpusi savo kančią. Gražių spalvų sopranas nuspalvino dialogus lyrinėm spalvom, tačiau nevilties ir keršto troškimas suteikia jos Sentucai jėgų, dinamiškai ir aistringai skamba puikioji arija.

O galėtų tobulai!..

Dviejuose spektakliuose Turido partiją dainavo A. Janutas. Ne kartą žavėjęs pagrindinių tenoro partijų atlikimu, šįkart dainininkas kiek ir nuvylė. Nors jo vokalinės savybės – gražus, stiprus balsas, nepriekaištinga balso valdymo technika, ritmo pojūtis – ir šioje operoje buvo akivaizdžios, tačiau susidarė įspūdis, jog dainininkas dar nesurado aiškesnės savo herojaus traktuotės. Šis netikrumas buvo juntamas ir dainavime, – kai kurios frazės neišbaigtos, tarsi „numestos”, dialoguose vietoj intensyvios dinamiškos muzikos tėkmės – skubotumas ir blaškymasis. Tiesa, buvo epizodų, kuriuose galėjai pasigrožėti jo balsu (serenada orkestrinėje įžangoje, atsisveikinimo su motina scena). Gaila, kad operos pastatymas tik festivalinis, juk A.Janutas Turido vaidmenį galėtų sukurti tobulai…

Kitų vaidmenų atlikėjai darniai įsijungė į veiksmo plėtotę. Nuoširdus, smagus M.Gylio ir A.Kozlovskio Alfijas aistrų sukurstytas tampa ryžtingu keršytoju. Vokalinė medžiaga labiau pasidavė M.Gyliui, artimesnė jo balso savybėms.

A.Dovydaitienė sukūrė žavų nerūpestingos viliotojos paveikslą, o J.Grikšienės herojė motina Liučija maloniai nuteikė nuoširdžiu natūralumu, vidine šviesa.

Operoje sujungti du chorai (chormeisteriai V.Augustinas ir V.Konstantinovas) skambėjo sodriai ir dinamiškai lanksčiai, tiesiog pasigėrėjimą sukėlė šviesus džiaugsmingas Velykų ryto choras, bažnytinė malda. Režisieriaus ir dirigento „regėjimo laukas”, matyt, sutapo, kadangi spektaklis tapo vientisu išbaigtu meniniu paveikslu.

Orkestrui, nors opera ir nėra vagneriškai simfonizuota, skirtas nemažas muzikinės dramaturgijos krūvis. Išraiškingai skambėjusioje orkestrinėje įžangoje girdisi kūrinio konflikto užuominos, pagrindinę melodiją ekspresyviai vedė styginiai. Ypač pakiliai ir darniai orkestras skambėjo antrąjį spektaklį Juodkrantėje.

Intrigavo ne veltui

Itin susidomėjusi, suintriguota festivalio publika laukė antrosios teatrinės premjeros – Z.Liepinio operos-melodramos “Paryžiaus katedra”.

Z. Liepinis Lietuvoje greičiausiai žinomas tik kaip dainų kūrėjas. Nemažai jo dainų tėvynėje tapo hitais, vertinamos ir yra pelniusios apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Be dainų, kompozitorius kuria muziką kino filmams, teatrui, yra trijų operų autorius.

„Paryžiaus katedros“ libreto pagrindu (autorius K. Dimiteris) tapo XIX a. prancūzų romantinės literatūros šedevras – V.Hugo romanas “Paryžiaus katedra”. Literatūrinė medžiaga ir originalus šiuolaikiškas muzikinis sprendimas paskatino teatro ir festivalio vadovą S. Domarką įtraukti kūrinį į festivalio programą bei teatro repertuarą.

Plačioje istorinėje panoramoje V.Hugo veikale iškeliama amžinųjų vertybių, estetinių moralinių nuostatų kaitos problema, nepavaldūs laikmečiui žmogaus sielos prieštaravimai ir kančios. Libretistas asmenybių dramą pateikė kontrasto principu, kuriuo vadovavosi ir klaipėdietiško spektaklio statytojų komanda. Operos dramaturgijoje susiduria kontrastingi pasauliai: žmogiškų prieštaravimų kupinas pagrindinių herojų Kvazimodo, Esmeraldos ir Frolo, bejausmis rafinuotas – miestiečių ir šiurkštus, laukinių aistrų valdomas – ubagų.

Nedrįso ploti

Ryškią muzikinę medžiagą režisierius R.Kaubrys scenoje perteikė stipria emocionalia poetika, vizualinis paprastumas harmoningai dera su fantazijos padiktuotais simboliais, metaforomis.

Meninį paveikslą papildo A.Šimonio scenografija, kurioje dekoracijos ir rekvizitai ne tik kuria atitinkamą atmosferą, bet ir maksimaliai tarnauja, atskleidžiant herojų charakteristikas. Spalvinis kontrastas (juoda ir balta) scenovaizdyje panaudojamas ir kostiumuose. Baltas Kvazimodo rūbas juodoje ir pilkoje minioje pabrėžia ne tiek jo išorinį išskirtinumą, kiek kenčiančios sielos tyrumą. Baleto šokėjai – blogosios ir gerosios jėgos – taip pat juodi ir balti, choras – miestiečiai ir ubagai – visi aprengti charakteringai, su skoniu.

Trijų dalių operos struktūra – dideliu pagreičiu besikeičiančios ansamblinės ir masinės scenos. (Publikos rankos ne kartą sustingo, nedrįsdamos plojimais pažeisti nepertraukiamą muzikos tėkmę.) Dirigentas I.Lapinis abiejuose spektakliuose (rugpjūčio 19-ąją ir 20-ąją) puikiai valdė veržlų muzikinį ir sceninį veiksmą. Nors pirmasis spektaklis paliko harmoningesnį, brandesnį įspūdį. Šiokių tokių problemų sukėlė ir garso stiprinimas mikrofonais. Ar atlikėjų patirties stoka, ar prasta garso operatoriaus dinamikos reguliavimo kontrolė – tačiau antrajame spektaklyje antroje ir trečioje dalyse kulminacijos virto solistų ir orkestro varžybomis fortissimo rungtyje.

Du Kvazimodai

Pirmajame spektaklyje Kvazimodo vaidmenį atliko teatro scenos debiutantas, populiarus estrados dainininkas E.Kučinskas. Ilgametė koncertinė patirtis, išugdyta raiški dainavimo maniera ir dikcija jam padėjo kurti operos personažo paveikslą. Sekdamas režisierių sprendimu E.Kučinskas nesistengia pabrėžti kupriaus išorinio bjaurumo. Jam svarbiau perteikti kenčiančios sielos virpesius. Jie nuspalvina dainininko balsą įvairių tembrų niuansais, dainavimas sutelktas, muzikinės frazės aiškios, dikcija puiki. Šios savybės įgalino gana gerai perteikti operos muzikos grožį.

Kitas Kvazimodo vaidmens atlikėjas – D.Norvilas teatro scenoje nebe naujokas, tačiau dramatinį vaidmenį jis kūrė pirmą kartą. Jo Kvazimodas itin jautriai reaguoja į aplinką, tarsi akimoju būtų pasirengęs gintis nuo šiurkščios ir žiaurios minios. Pamilęs Esmeraldą, jis paslapčia džiaugiasi šiuo jausmu. Gražus švelnaus tembro balsas, nepaprastai nuoširdus ir pakankamai techniškas dainavimas atperka kai kuriuos netikslumus (pirmoje dalyje girdėtas trūkčiojantis aštrokas frazavimas, matyt, atsirado dėl didelės emocinės temperatūros). Vis dėlto D.Norvilo sukurtame vaidmenyje akivaizdi dainavimo ir sceninio veiksmo harmonija.

Frolas – jungiamoji grandis

Esmeraldos vaidmenį sukūrė R.Petrauskaitė ir mūsų teatro scenos debiutantė LMA absolventė J.Tretjakova.

D.Petrauskaitės Esmeralda žavėjo scenine bei vokaline plastika, lengvai ir lygiai balsas skambėjo visuose registruose. Įsimintinos jos scenos su Febu ir Frolu, kuriose kontrastingom spalvom nuspalvinti meilės ir neapykantos jausmai. J.Tretjakovos Esmeralda patraukli betarpišku nuoširdumu, emocingumu. Tačiau vokalo problemos (forsuotas garsas viršutiniame registre, prasta dikcija) sumenkino meninį rezultatą.

Frolo vaidmuo ir vokaline, ir vaidybine prasme sudėtingiausias. Jo paveikslas laipsniškai kinta – nuo tikėjimu tvirto bažnyčios tarno per skausmingus vidinių prieštaravimų protrūkius iki aistra aptemdytos tragedijos. Frolo vaidmenį sukūręs A.Kozlovskis puikiai perteikė vidinę herojaus kovą, personažo kitimą ir sceninėmis, ir vokalo priemonėmis. Staigi nuotaikų kaita aistringai išgyvenant uždraustą meilę jo vokalinėje partijoje išreiškiama plačių šuolių frazėmis, nepaprastai intensyvia dinamika ir tempu. Nepaisant to, garso intonavimas tikslus, balso tėkmės panaudojimas apgalvotas. Stiprią meninę raišką A.Kozlovskis pasiekia natūraliai, nepiktnaudžiauja perdėtom emocijom ar nesaikinga egzaltacija. Abiejuose spektakliuose publika buvo sužavėta jo sukurtu vaidmeniu, sveikino ir dėkojo audringomis ovacijomis. Frolo vaidmuo yra didžiulis dainininko kūrybinis laimėjimas.

Visi vaidmenys, ir maži, ir dideli, yra charakteringi, individualūs. Guidiulės, Esmeraldos motinos, pirmojo veiksmo scena prie lopšio yra vienas iš gražios lyrikos epizodų operoje, taip pat ir dramatiškų įvykių užuomazga. Solistės V.Balsytė ir L.Ramelienė sukūrė įsimintinus Guidiulės paveikslus.

Stilingos mizanscenos

Kaip didžiulis kontrastas, jautrų žmogiškų jausmų pasaulį keičia šaltas, arogantiškas miestiečių pasirodymas. Jų diduomenės atstovų duetas – M.Gylio Febas bei A.Dovydaitienės ir D.Kužmarskytės Flerdelisė savo grotestiškom marionečių manierom sukelia šypseną, o vėliau ir pasibjaurėjimą rafinuotu cinizmu.

M.Gylys ir jo partnerės sukūrė puikias stilingas sceneles, kuriose po lengvumo skraiste slypi sudėtingi rečitatyvinio tipo muzikiniai dialogai. Itin klastingą vokalinio intonavimo atžvilgiu Febo partiją M.Gylys atliko meistriškai.

Choro ir baleto artistų dalyvavimas operos veiksme spalvingas ir įprasmintas, nemažai choristų turi individualizuotas partijas. Gražaus tembro bosu ir ekspresyvia vaidyba išsiskyrė nedidelis Klopeno vaidmens atlikėjas V. Kazlaukas.

Festivalio publika abu premjerinius spektaklius perpildytoje salėje priėmė entuziastingai, ovacijomis dėkojo kompozitoriui už nuostabaus grožio muziką, statytojams ir atlikėjams už meistrišką atlikimą. Nepatekusieji į premjeras galės Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” matyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje naująjį sezoną.

Sakralinė gaida

Paskutinės “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” dienos tradiciškai sutapo su atmintina Lietuvai Juodojo kaspino diena. Ši diena pagerbiama sakralinės muzikos koncertu. Rugpjūčio 23-iąją Nidos Romos katalikų bažnyčioje ir 24-ąją – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo rimties, vilties ir grožio kupinas G. Forė „Requiem“. Atliko solistai D. Kužmarskytė (mecosopranas) ir V. Juozapaitis (baritonas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris V.Konstantinovas) ir Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

G.Forė, gyvenusio XIX-XX a. sankirtoje, kūryba yra tarsi tiltas tarp akademizmo ir naujos impresionizmo epochos. F. Forė kūryba populiari ir labiausiai vertinama Prancūzijoje, nos mūsų dienomis ji vis dažniau skamba ir kitose šalyse. Ypač išgarsinęs kompozitorių kūrinys yra „Requiem“ solistams, chorui ir orkestrui.

Septynių dalių gedulingų mišių muzika melodinga, šviesi, skaidri. Būdamas miniatiūros meistras, kompozitorius ir „Requiem/ muzikines mintis išdėstė glaustai, kiekviena dalis turi aiškią, išbaigtą formą.

Pirmosios dalys, kupinos ramybės, apmąstymų, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo šiek tiek padrikai. Didelėje bažnyčios erdvėje choro ir orkestro gama nesuėjo į darnų skambėjimą. Nors V.Juozapaičio solo ir violončelių melodija nestokojo išraiškingumo.

Judresnėse dalyse skambėjimas susibalansavo, choras subtiliai atskleidė melodinį grožį. Gražiai skambėjo D.Kužmarskytės išgrynintas, šviesus balsas epizode su vargonais. Šeštoje mišių dalyje baritono solo ir choras pakilo į emocinę kulminaciją. Po jos baigiamoji dalis skambėjo kilniai ir tyrai, tarsi nebūtin išnykstant paskutiniams muzikos garsams.

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Rita Bočiulytė

Lietuvos operos grandas prof. Eduardas KANIAVA po antrojo premjerinio „Paryžiaus katedros“ spektaklio, kuriame Kvazimodo vaidmenį atliko jo studentas Deividas Norvilas, „Klaipėdos“ dienraščiui sakė, kad jaudinosi ne mažiau kaip pats eidamas į sceną.

Rodrigas Fominas: „Intrigavo, koks bus Kvazimodas“

Rita Bočiulytė

Latvijos popmuzikos žvaigždė Rodrigas FOMINAS (Rodrigo Fomins) pirmajame Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ pastatyme atliko Kvazimodo vaidmenį. Muzikantas buvo atvykęs ir į operos premjerą Lietuvoje, žiūrėjo patį pirmąjį spektaklį rugpjūčio 19-ąją, kuomet Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

Klaipėdiečių Z.Liepinio „Paryžiaus katedroje“ patį pirmąjį spektaklį Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

R.Fominas neslėpė, kad jį naujasis operos pastatymas pirmiausia intrigavo, koks jame bus Kvazimodas. „Klaipėdos“ dienraščiui R.Fominas pasakojo, kokie stulbinantys anšlagai visuomet būdavo Rygos operos teatre, kai jame buvo rodoma „Paryžiaus katedra“. „Mes baigėme ją rodyti sausakimšai salei, – sakė jis. – Per paskutinį spektaklį finalinę Kvazimodo ariją dainavome po kupletą su mano dubleriu, kitu Kvazimodu – Niku Matvejevu. Kadangi daug spektaklių vaidinome kas savaitę, be dublerio būtų buvę tiesiog neįmanoma atlaikyti tokį krūvį.“

R.Fominas prisiminė, kad jo personažas buvo storai nugrimuotu veidu, su didžiule kupra, jam buvo užmaukšlintas perukas, ilgi plaukai lindo į burną… „Mūsų Kvazimodas buvo labiau laukinis ir nesuprantamas. Jis pats savęs nesuprato ir nesuprato, kas su juo vyksta, į kokias intrigas jis įveliamas“, – teigė vaidmens atlikėjas. Pasak jo, pasaulyje jau susiformavęs Kvazimodo stereotipas, ir latviai spektaklio kūrėjai ėjo šiuo keliu. „Galbūt čia, Lietuvoje, stengtasi to išvengti ir kuo labiau atitolti nuo to Kvazimodo, koks jis buvo Latvijos scenoje“, – svarstė R.Fominas. – Mano nuomone, klaipėdiečiai šiek tiek persistengė, pernelyg toli „nubėgo“. Pagal romaną ir kaip aš supratau, Kvazimodas – laukinė jėga, sudarkytas, subjaurotas žmogus, kuris kovoja su savimi. Jis žino, kad yra bjaurus, ir kiti jam tai primena. O čia tai tarsi atkrenta. Todėl, kad, be vieno kito gyvaplaukio, ant balto Kvazimodo veido nieko tokio nėra. Jis lyg ir baisus, betgi nebaisus. Todėl, man atrodo, jam iškeltas labai rimtas uždavinys – be išorinių trūkumų parodyti tą baisumą. Nes intriga turi būti. O čia man kol kas ją sunku pagauti“.

R.Fominui labai patiko Febas ir kaip šį vaidmenį atliko M.Gylys. Be to, jis atkreipė dėmesį į puikų orkestro grojimą. „Turint omeny, kad tai pirmas spektaklis, sakyčiau, visa trupė dirbo labai sklandžiai, nepastebėjau didesnių techninių, intonacinių ar ritminių problemų. Dėl to labai džiaugiuosi ir sveikinu“, – šypsojosi dainininkas.

Latvijos popmuzikos įžymybė R.Fominas į Klaipėdą specialiai atvažiavo pažiūrėti „Paryžiaus katedrą“, kurios pirmajame pastatyme Rygoje jam teko Kvazimodo vaidmuo. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jo teigimu, klaipėdiečių spektaklis, palyginti su rygiečių, atrodo kameriškai. „Tai, ką pastatėme mes, buvos superscenografija, daug šviesų, dekoracijų, žmonių… O čia – kitas principas. Minimalistinis. Man patiko tie vizualiai blyškūs varpų šokio intarpai. Patiko, kad režisierius apmąstė, ką scenoje veiks choras. Choristų mosavimas rankomis, ramentais kai kuriose mizanscenose atrodė labai efektingai. Labai įdomi scena, kai chimeros ridena kiaušinį, įspūdinga spektaklio pradžia ir ją primenanti pabaiga, kai scenoje lieka tik vaikiškas vežimėlis… Simbolių daug, bet jie gerai panaudojami. Man patinka, kad jie čia yra. Nes scena maža, be jų būtų ne kas. O dabar žiūrovas visąlaik užimtas, priverstas sukti galvą, spėlioti“, – dalinosi spektaklio įspūdžiais R.Fominas.

Dainininkas išskubėjo po premjeros atgal į Rygą, nes turėjo ruoštis koncertui. Su savo grupe koncertuoja vieną du kartus per savaitę ir populiarumo stoka Latvijoje nesiskundžia. Atsisveikindamas R.Fominas apgailestavo, kad Lietuvos publika jį pamiršo. Prieš penkerius metus jo koncertuose Klaipėdos klubuose būdavo pilna žmonių. „Jei pakviestų, būtinai vėl atvažiuočiau“, – sakė jis, neslėpdamas, kad Lietuvai turi ypatingų sentimentų. Prieš kelerius metus pakliuvęs į autoavariją R.Fominas tvirtino dabar jau baigiantis atgauti fizinę formą, o profesinės formos ir balso džiaugiasi nepraradęs.

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Operos „Paryžiaus katedra“ kompozitorius Z.Liepinis yra verslininkas, o muziką kuria savo malonumui ir tik tada, kai gauna ženklą iš aukščiau. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Latvis kompozitorius Zigmaras LIEPINIS (Zigmars Liepinš) dalyvavo savo operos “Paryžiaus katedra” repeticijose Klaipėdoje, įdėmiai stebėjo abu premjerinius spektaklius ir po jų atrodė patenkintas.

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pasidalinti mintimis, kompozitorius maloniai sutiko, nes, anot jo, esam labai artimi kaimynai, – jis 1952-aisiais gimė ir augo čia pat, už 100 kilometrų, Liepojoje. Tiesa, dabar jau daug metų gyvena ir dirba Rygoje, laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių Latvijos kompozitorių, populiarumu savo šalyje ir už jos ribų galėtų varžytis nebent su savo tėvynainiu Raimondu Paulu.

Z.Liepinis už kūrybą įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu, o už operos-melodramos “Paryžiaus katedra” sukūrimą apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu.

Šio kūrinio pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo tarptautiniu kultūros įvykiu. Z.Liepinio “Paryžiaus katedra” yra pirmoji latvių opera, pastatyta užsienyje. Nors ir netolimame, bet, anot kompozitoriaus, jam ir jo šaliai tai svarbus faktas.

– Įdomu, kokia šios Jūsų operos atsiradimo istorija.

– Be to, kad esu parašęs tris operas, kūriau muziką kinui ir teatrui, nuo 17 metų rašiau daug populiarios muzikos – estradines dainas. Kelerius metus buvau ansamblio “Modus” instrumentalistas, dainų autorius, o vėliau – ir jo vadovas. Man vadovaujant grupė buvo “perkrikštyta” ”Opus” vardu ir gyvavo iki 1989-ųjų. Viena iš mano pirmųjų dainų, kurią parašiau berods 1971-aisiais, buvo latvių poeto eilėraščio “Vargšas Kvazimodas” žodžiais. Taigi viskas prasidėjo nuo dainos. Tuomet susidomėjau šia istorija ir perskaičiau Viktoro Hugo romaną “Paryžiaus katedra”. Nuo to laiko, o tada man buvo 19 metų, kirbėjo mintis, kad toje istorijoje kažkas yra. Bet dar nežinojau kas. Ir štai vieną dieną, 1996 metais, nubudau su idėja, su mintimi, kad atėjo laikas.

Apskritai manau, tai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo Dievo.

– Jūs tikintis?

– Tikintis, bet nedažnai einu į bažnyčią. Štai mano libretistas Kasparas Dimiteris giliai tikintis žmogus. Vienądien ir sakau jam: “Laikas, seni, imtis darbo”. Jis 1996-ųjų pradžioje parašė “Paryžiaus katedros” libretą, o aš per du mėnesius – muziką. Esu greitas žmogus. Gal todėl, kad rašau tik tada, kai man diktuoja iš ten (rodo į dangų). Kai man niekas nediktuoja, aš tyliu. Todėl, kad esu verslininkas, Latvijoje su partneriais turime tris radijo stotis. Taigi pragyvenimui užsidirbu ne iš kūrybos. Rašau tik savo džiaugsmui, sceniniu darbu dabar nebeužsiimu. Aš esu kapitalistas (juokiasi).

– Kai kas Jūsų operos muziką vadina simforoku. Jie teisūs?

– Ne, tokio žanro nėra. Tai mano žanras. Kai rašiau „Paryžiaus katedrą“, apie tai, koks bus jos muzikos stilius, negalvojau. Norėjau būti „tarp žanrų“. Nepakenčiu miuziklų, nes juose ne tik dainuojama, bet ir kalbama, įsiterpia kažkokie kvaili dialogai… Mano nuomone, tai viską gadina.

Sakyčiau, parašiau operą pagal visus kanonus plius truputis simforoko. Todėl Kvazimodo partijai man reikėjo roko dainininko. Pakviečiau Rodrigą Fominą. Na, Klaipėdoje ją atlieka ne roko dainininkai… Bet gali būti ir taip.

– Teko girdėti, kad “Pa-ryžiaus katedros” premjera Rygoje 1997-aisiais sukėlė tikrą furorą?

– Taip, ją lydėjo sėkmė. Rygos operoje “Paryžiaus katedra” buvo rodoma po 8 kartus per mėnesį, bilietai buvo išparduoti pusei metų. 90 spektaklių – ir visi anšlaginiai.

– O kaip ten nutiko su prancūzais? Ar tiesa, kad jie nusikopijavo Jūsų kūrinio idėją?

– Kartą pas mano jaunąjį kolegą aranžuotoją atvažiavo du bičiuliai – režisieriai animatoriai iš Paryžiaus. Jie atėjo į mano spektaklį, po jo – pas mane į namus. Mums draugiškai geriant kavą ir šnekučiuojantis, prancūzai klausinėjo, kodėl į Paryžių šios operos nevežu. Atsakiau, kad man jau 40 metų ir aš ne tiek kvailas, kad bėgiosiu aplink Eifelio bokštą šaukdamas, kad štai genijus atvažiavo iš Rytų, parašė kūrinį prancūzams šventa tema. Kas į mane žiūrės rimtai?! Jie sutiko, kad tai sudėtinga, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi.

Po metų, 1998-aisiais, pasirodė prancūzų “Paryžiaus katedros” pastatymas. Manau, mano svečiai, parvažiavę namo, kolegoms papasakojo, ką matė Rygos scenoje. Ko gero, kažkas tylomis dar kartą buvo atvažiavęs ir nufilmavo mūsų pastatymą. Dėl idėjos – tiek to, ji – ne mano, o Hugo. Bet įdomiausia, kad akivaizdžios režisūrinės kupiūros. Juk daug vietų mūsų operoje – kitaip nei romane, daug kas kitaip. Yra sutapimų, kurie prancūziškame spektaklyje tarsi paimti iš mūsų libreto. Prancūzai labai labai skubėjo… 2000-aisiais aš mačiau jų pastatymą Amerikoje, Las Vegase. Tai kitoks kūrinys. Ten muzika visai kitokia. Ką čia kalbėti, lai sprendžia tie, kurie jos klausosi – ir manosios, ir prancūziškos versijos. Tai ne mano reikalas. Aš parašiau tai, ką parašiau.

– Be abejo, lyginate Jūsų operos pastatymus Rygoje ir Klaipėdoje?

– O!.. Tai absoliučiai skirtingi dalykai. Čia visai kita režisūrinė mintis. Operą pirmąkart statant Rygoje, įgyvendinau savo idėją: maksimaliai, kiek tai įmanoma, realistinės dekoracijos, puošnūs, viduramžius primenantys kostiumai, visko daug, turtingai ir didingai. Tai buvo visai kitoks teatras, grynai realistinis variantas. Scenoje veikė ne tik žmonės, bet ir gyvūnai – gyvi arklys ir ožka. Per pastatymo gyvavimo laiką pasikeitė gal penkios ožkos (juokiasi).

O čia, svabiausia, – yra šviežia, visai kita mintis. Man tai labai patinka.

– Kas būtent?

– Viskas. Pirmiausia, kaip ir kiekvienam autoriui, patinka, kad mano kūrinį stato, atlieka. Be to, čia – fantastiškai geras režisūrinis sprendimas. Aš taip nesugalvočiau. Čia geri dainininkai, geras orkestras. Žinoma, buvo klaidų, betgi tai – tik pirmieji du spektakliai. Teatro scena nedidelė, techninės galimybės ribotos. Tokiomis aplinkybėmis, mano galva, viskas padaryta maksimaliai gerai, tiesiog puikiai.

– Užsiminėte apie klaidas… Turbūt turėjote omeny Jūsų muzikos atlikimą? Kas buvo ne taip?

– Šito aš jums niekada nepasakysiu. Nesakiau ir Rygoje, kai ten pastatė mano operą. Aš ne teisėjas.

– Nepasakysite ir, kuris mūsiškis Kvazimodas Jums labiau patiko?

– Nepasakysiu. Beje, Rygoje Kvazimodą dainavo irgi du atlikėjai – roko dainininkai. Kuris geresnis, publika turi nuspręsti pati. Kad nuspręstų, turėtų pažiūrėti operą mažiausiai du kartus. O paskui prie vyno taurės aptarinėti, ginčytis, kuris geresnis. Kuo daugiau ginčysis, tuo daugiau ateis į teatrą.

– Bendras premjeros įspūdis Jūsų nenuvylė?

– Bendras įspūdis – tik pozityvus. O klaidas darome visi. Ir Rygoje rodant “Paryžiaus katedrą” jų buvo. Kai kurių klaidų Rygos opera neištaisė net per 90 spektaklių. Klaipėdos teatre yra techninių, įgarsinimo problemų. Bet reikia tik lėšų, ir jų neliks. Galų gale ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar yra dvasia. Po šio spektaklio turi kažkas nubraukti ašarą. Jei taip yra, vadinasi, spektaklis pavyko. Jei iš jo žmogus išėjo abejingas, vadinasi, kažkas ne taip. Bet jei žmonės kalba apie jį, reiškia, “užkabino”. Tai ir yra svarbiausia. Juk muzika rašoma ne todėl, kad viskas matematiškai būtų teisinga. Ji rašoma todėl, kad žmogui sukeltų išgyvenimus. Jei ji sukelia jausmus atlikėjams ir klausytojams, vadinasi, mano tikslas pasiektas.

– Jūsų nuomone, kaip reagavo publika?

– Puikiai. Lietuviai daug temperamentingesni nei latviai. Latvijoje labai “kieta” publika. Estijoje dar labiau. Kuo toliau į šiaurę – tuo žmonės uždaresni. Atrodo, tarp mūsų skirtumas nedidelis, bet yra.

– Betgi mūsų publika per spektaklį tiek mažai plojo… Ar ne Jūs pats kaltas, kad taip – tarsi vienu įkvėpimu – parašėte operą, jog plojimams tiesiog nėra kur įsiterpti?

– Teisingai, tegul pabaigoje ploja. Čia dar plojo vienąsyk ir spektaklio metu. Buvau maloniai nustebintas. Rygoje nė sykio nebuvo aplodismentų po prologo.

– Ar dar atvažiuosite pažiūrėti, kaip sekasi Jūsų operos pastatymui Klaipėdoje?

– Be abejo. Po kurio laiko, gal žiemos pradžioje, atvažiuosiu. Įdomu, kaip spektaklis vystysis, keisis.

– Dabar dar rašote muziką?

– Dainų neberašau, tik stambius kūrinius. Parašiau siuitą ir didelę kantatą, kurios buvo atliktos per šventes Rygoje. Turbūt per pastaruosius penkerius metus nieko ypatingesnio kaip ir nesukūriau…

– Laukiate ženklo iš aukščiau?

– Tas ženklas jau buvo. Prieš trejus metus. Esu sumanęs operą apie narkomanus, kuri bus paremta tikrais gyvenimo faktais. Libretas jau beveik parašytas. Bet muzikos idėja dar turi subręsti. Matote, aš labai savikritiškas.

– Dėkui už pokalbį. Sėkmės Jūsų kūriniui mūsų scenoje ir lauksime kitų!

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Rita Bočiulytė

Lietuvos kultūros ministras Vladimiras PRUDNIKOVAS, plačiai žinomas ir kaip operos dainininkas, rugpjūčio 20-ąją specialiai iš Vilniaus atvažiavo į Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Žinau šį kūrinį. Jis man ne naujas. Esu ne kartą matęs ir girdėjęs jį Latvijos nacionalinėje operoje“, – džiaugsmingai pareiškė „Klaipėdos“ laikraščiui ministras. Pasak jo, prieš trejus metus netgi buvo siūlyta šią operą statyti Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. V.Prudnikovas apgailestavo, kad vilniečiai nepasiryžo. Nes muzikinė medžiaga – turtinga, tema – amžina, vokalinės partijos – romantinės, klasikinės. „Tokio kūrinio, jį pavadinčiau opera-miuziklu, atlikimui reikia labai gerų aktorių ir dainininkų, – pastebėjo jis. – Klaipėdos muzikinis teatras turtingas balsais, turi puikų orkestrą bei gerą vadovą, kuris supranta operos meną, kreipia labai daug dėmesio į žmogų scenoje. Nes kiekvienas garsas, judesys, žingsnis operoje labai svarbus. Šia prasme – labai džiugi teatro perspektyva.“

Anot ministro, Klaipėdoje jau seniai pribrendo naujo muzikinio teatro statybos idėja, kurią reikia įgyvendinti. „Šiam miestui, kuris labai sparčiai plečiasi, reikia naujo, modernaus teatro pastato, o stiprias kūrybines pajėgas jis jau turi“, – įsitikinęs ministras. Pasak jo, potencialas – geras, juolab kad Klaipėdos universitete yra Dainavimo katedra, puikių pedagogų ir daug žadančių studentų.

V.Prudnikovas po premjeros buvo pakiliai nusiteikęs, džiaugėsi, kad teatre jaučiasi savas ir gali kalbėti „kaip ministras operos solistas“. „Čia man lengva. Ir mane labai jaudina Klaipėdos teatro situacija, norisi visokeriopai padėti“, – sakė jis. Anot V.Prudnikovo, politika gal ir yra amžina, bet politikai joje – laikini. „O menas yra amžinas. Jeigu aš tarnauju menui, tai prisidedu prie jo amžinos tiesos, – samprotavo ministras. – Viską darau ir darysiu, kad mūsų teatrai neskurstų, kad stogas virš kūrėjų būtų tvirtas, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamų sprendimų. Meno lygis Lietuvoje yra gana aukštas, bet jo kūrėjams turime padėti. Galbūt reikia ir didesnio finansinio dėmesio, ir daugiau vidinės meilės.“