Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Palanga greitai virs eksperimentine kino aikštele, kurioje konkuruos geriausi Lietuvos bei užsienio studentų filmai. Per dešimt dienų – nuo rugsėjo 5-osios iki 14-osios – čia bus parodyti žinomų režisierių reti darbai, atvykę dėstytojai skaitys paskaitas ir teiks asmenines konsultacijas viso renginio metu.

Šiemet kartu su “Vasaros media studija” vyks ir KODAK organizuojamos dirbtuvės “Stop By. Shoot Film”, kuriose visi galės nemokamai pamėginti filmuoti su kino juosta.

Septintą kartą vyksiantis “Vasaros media studijos” projektas atkreips dėmesį į vieną iš svarbiausių ir lėčiausiai vystomų sričių kine – kino rinkodarą.

Europos komisijos neseniai atliktame tyrime, kodėl europietiškas kinas neįstengia nukonkuruoti holivudiškojo, kaip viena iš svarbiausių priežasčių nurodyta kino propagavimo stoka. Kitaip tariant, europietiškas kinas, lyginant su Holivudo produkcija, skiria per mažai dėmesio ir lėšų filmų reklamai. Todėl šiemet “Vasaros media studija” pavirs tarsi sumažintu profesionalios kino pramonės modeliu, kur kino mokyklų studentai bei profesionalai išmėgins savo jėgas prieš patekdami į tikrąją kino rinką.

Palangos „Laukinių Vakarų salūne“ rugsėjo 5-ąją bus pristatyti septyni kino filmai, kuriuos studentai populiarins J.Basanavičiaus gatvėje rugsėjo 14-ąją surengdami reklaminę akciją.

Anksčiau “Vasaros media studija” rudeniop įsikurdavo Nidoje, šiemet persikėlė į Palangą. Kasmet į šį renginį suvažiuoja studentai iš visos Europos, dėstytojus atsiunčia įvairios Europos kino mokyklos. Projektą rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokomoji kino ir TV studija bei kino režisierė Inesa Kurklietytė. Jį remia Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos. Pasak organizatorių, renginys pasiekė gana aukštą lygį ir tapo toks populiarus, kad dalyvių paraiškų sulaukiama kur kas daugiau, nei yra vietų.

Projekto iniciatorė, viena žymiausių dabartinių moterų režisierių I.Kurklietytė tvirtino, kad tokie renginiai padeda jauniems talentingiems žmonėms įsitvirtinti nedidelėje Europos kino pramonėje ir keisti nusistovėjusias tradicines kino dogmas.

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

„Baltų lankų“ leidykla lietuvių kalba išleido A.Kamiu romaną „Svetimas“, kurį jau galima įsigyti knygynuose.

Prancūzų fi­lo­so­fas, rašyto­jas, te­at­ro režisie­rius, žur­na­lis­tas ir vi­suo­menės veikėjas Albertas Kamiu (Al­be­rt Ca­mus, 1913–1960) bu­vo mo­ra­li­nis sa­vo gy­ve­na­mo­jo me­to au­to­ri­te­tas, ku­rio po­veikį ju­to ne vie­na kar­ta.

A.Kamiu romanas „Svetimas“, pradėtas rašyti Alžyre 1937-aisiais ir baigtas Paryžiuje, kur jis atvyko 1940-aisiais, rašytojui atnešė pasaulinę šlovę.

Romanais „Svetimas“ ir „Sizifo mitas“ A.Kamiu analizuoja visuomenės kastruojamos asmenybės tragediją, atskleidžiančią žmogaus bejėgiškumą susidūrus su absurdu.

Įžanginiai romano sakiniai yra tapę absurdo ir ironiškos situacijos sinonimais (“Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”), o herojus Merso – literatūriniu archetipu.

Nepriimdamas visuomenės diktuojamų žaidimo taisyklių, Merso pasirodo esąs svetimas, prašalietis. Jis vengia viešumo, geidžia ramybės, tačiau nenori nieko, ką kiti laiko normaliu, ir visuomenės akyse tampa nusikaltėliu.

Romano autorius gimė ir au­go Alžyre, studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų A.Kamiu tapo Alžyro radijo aktoriumi ir laikraščio „Al­ger répub­li­cain“ (Alžyro res­pub­li­ka) re­por­te­riu ir įkūrėju. 1940-aisiais už valdžios kritiką uždarius laikraštį, jis išvyko iš Alžyro į Paryžių, kur redagavo ki­tą laik­raštį – „Pa­ris-Soir“. Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais A.Kamiu įsit­raukė į pa­si­priešini­mo sąjūdį, o ka­ro pa­bai­go­je ėmė re­da­guo­ti po­grin­dinį lei­dinį „Ko­va“.

Rašyto­jo, kaip ak­ty­vaus pub­li­cis­to, bal­sas vi­suo­me­nei ta­po vis la­biau gir­di­mas pokario metais: 1953-iaisiais jis pa­laikė Rytų Ber­ly­no su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Vo­kie­ti­jo­je, 1956-aisiais pa­smerkė So­vietų Są­jun­gos veiks­mus malšinant su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Veng­ri­jo­je, rei­ka­la­vo pa­liaubų Prancūzi­jos ir Alžyro ka­re, pa­si­sakė prieš mir­ties bausmę… 1957 me­tais A.Kamiu kūry­ba įver­tin­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Rita Bočiulytė

Lietuvos operos grandas prof. Eduardas KANIAVA po antrojo premjerinio „Paryžiaus katedros“ spektaklio, kuriame Kvazimodo vaidmenį atliko jo studentas Deividas Norvilas, „Klaipėdos“ dienraščiui sakė, kad jaudinosi ne mažiau kaip pats eidamas į sceną.

„Dabar, po spektaklio pasakiau Deividui ir savo pastabas“, – šypsojosi profesorius. Jis prisipažino, kad ne su dažnu studentu taip puikiai bendrauja. „Šis žmogus apdovanotas visapusiškai. Kitąkart užmirštu, kad jis mano studentas. Mes bendraujam kaip kolegos. Ir padainuojam kartu. Amžiaus skirtumas mene ne taip ir svarbu. Man didelis moralinis džiaugsmas turėti tokį bičiulį ir mokinį“, – tvirtino E.Kaniava.

Profesorius neslėpė, kad tenka būti ir griežtam: „Kartais aš jį pakritikuoju, jam tai nelabai patinka. Deivido balso amplitudė nepaprastai plati. Jis dainuoja teatre, žinomas kaip popdainininkas. Popmuzika ir klasikinis dainavimas – visai skirtingi dalykai. Kai kartais jis būna daugiau padainavęs pramoginiuose koncertuose, reikia vėl „sušriubuoti“, kad galėtų padainuoti ir operoje. Turiu pripažinti, kad jis tikrai sugeba ir susidoroja“.

Žinomas operos dainininkas dar nepamiršo tų laikų, kai pats dainavo estradinę muziką. „Žinoma, tas mūsų „popsavimas“ buvo visai kitoks. Aš, Virgilijus Noreika dainavome lengvo žanro daineles. Mano pedagogas Petras Oleka buvo nelabai tuo patenkintas…“ – prisiminė E.Kaniava.

Jo teigimu, D.Norvilo įvairiaplaniškumas – akivaizdus. „Esu matęs jį „Čardašo karalienėje“, „Figaro vedybose“, „Ugnies medžioklėje su varovais“ ir kitur. Šiuo metu jis yra Lietuvos muzikos akademijos ketvirtakursis, bet jau matyti ir jo patyrimas, kad scena jam nėra nauja aplinka. Man patinka tas jo vidinis užtaisas, kuris nėra išmokstamas dalykas. Mes galime išmokyti „paimti“ natas, galime pareguliuoti vidinį kvėpavimą. Tai pataisomi ir žinomi dalykai. O temperamento neišmoksi. Deividas jį tiesiog turi. Kitąkart dainininko, artisto temperamentas būna paviršinis, parodomasis, o Deividas turi vidinį užtaisą. Ir tai išties jaudina. Be to, jis giliai jaučia muziką, moka siekti kulminacijos, teisingai dozuoja balsą, kad nepritrūktų „parako“, – tikino profesorius.

Apie „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdoje E.Kaniava atsiliepė teigiamai. Bet jį iš pradžių šokiravo operos įgarsinimas, radijo mikrofonai. Jo nuomone, šiai operai jokio papildomo įgarsinimo nereikia. „Todėl, kad visi dainuoja pakankamai gerai, – tvirtino muzikas. – Nebent foniniam garsui radijo mikrofonai galėjo praversti. Bet kad tos technikos poveikio nejaustume.“

Daugelį Klaipėdos muzikinio teatro solistų LMA Dainavimo katedros vedėjas E.Kaniava labai gerai pažįsta: „Ir Artūrą Kozlovskį, ir Šarūną Juškevičių, ir Dalią Kužmarskytę… Mano studentas buvo Mindaugas Gylys, LMA magistrantūroje dabar studijuoja Esmeraldą antrajame spektaklyje dainavusi Jekaterina Tretjakova. Man atrodo, kad jie, turėdami puikius balsus, labiau veiktų auditoriją įprastomis operai priemonėmis. Suprantama – čia rokopera, bet…“

E.Kaniava stebėjosi, kad Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“ nestatoma kitose šalyse. Anot jo, opera to verta, jos muzika tikrai gera. „Nesistebiu, kad Latvijoje ji turėjo milžinišką pasisekimą. Ji jaudina, veikia žmogų“, – teigė E.Kaniava, kuriam patiko ir klaipėdietiškojo operos pastatymo sceninis sprendimas. Anot jo, režisierius nenukrypo nuo savo traktuotės, buvo nuoseklus.

O žiūrėdamas P.Maskanjo „Kaimo garbę“, E.Kaniava pasigedo vientisumo. Jo nuomone, turėjo būti arba koncertinis atlikimas, arba išbaigtas pastatymas. Teatralizuotas koncertinis variantas – tarsi bandymas rasti „aukso vidurį“. E.Kaniava įsitikinęs, kad jo nereikėjo ieškoti. „Žemai lenkiuosi ir orkestrui, ir chorui. Kužmarskytė, Gylys, Janutas buvo puikūs. Bet čia tas atvejis, kai man geriau nematyt, tik klausyt. Tuomet gaunu žymiai didesnę satisfakciją“, – atviravo E.Kaniava.

Grįžęs po „Paryžiaus katedros“ premjeros namo, profesorius sakė būtinai vėl pavartysiąs V.Hugo romaną. Nori prisiminti, kaip rašytojas traktavo savo knygos herojus. „Man labai patiko, kad operos režisierius Kvazimodo nesuluošino, nesubjaurojo. Man šis sprendimas žymiai priimtinesnis, nei jau susiformavęs stereotipinis“, – sakė E.Kaniava.

Jis negailėjo komplimentų Klaipėdos muzikiniam teatrui. „Aš esu gimęs Klaipėdoje. To niekuomet nepamirštu. Tiesa, ilgai gyvenau Vilniuje, buvau šiek tiek nutolęs. Bet dabar man nepaprastai gerą įspūdį daro uostamiesčio Muzikinis teatras, jo įvairiaplaniškumas. Akivaizdu, kad teatras yra ant labai gerų „bėgių“, – tvirtino profesorius, nuo šio rudens dažnai būsiantis Klaipėdoje. Klaipėdos universiteto Dainavimo katedroje jis turės savo klasę ir naujų studentų.

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

Daugiausiai dėmesio festivalyje sulaukia triukšmingieji ispanai. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdoje šėlstant tradicinei Jūros šventei, nedideliame Prancūzijos miestelyje Kempė net kelis kartus nuskambėjo Klaipėdos vardas. 42-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Europiada“ dienomis posėdžiavęs šio renginio organizacinis komitetas pagaliau patvirtino, kad 2009 metais daugiau kaip 4000 dalyvių sutraukianti folkloro šventė vyks uostamiestyje.

Klaipėdos vardas ypač ryškiai nuskambėjo ir viename „Europiados“ koncertų, kuriame pasirodęs uostamiesčio universiteto folkloro kolektyvas „Auksodis“ bei jo vadovės Rūtos Vildžiūnienės atlikta autentiška daina sukėlė furorą tarp Europos folkloro žinovų. Ypač didelį susižavėjimą šiuo pasirodymu reiškė festivalio prezidentas Bruno Petersas, maloniai nustebintas, kad nedidelėje Europos šalyje – Lietuvoje – dar gyvas autentiškas dainavimas, paremtas giliomis, „popso“ nesudarkytomis tradicijomis.

Misija atlikta

Klaipėdoje surengti „Europiadą“ buvo siekiama ne vienerius metus. 2003-iaisiais Italijoje, Sardinijos saloje vykusį renginį stebėjo Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja (dabar – Socialinio departamento direktorė) Nijolė Laužikienė. Kartu su Tarptautinių ryšių skyriaus vyr.specialiste Jolita Kraniauskaite ji įvairiapusiškai pristatė Klaipėdą – miestą, tinkantį ir galintį surengti šią didžiulę folkloro fiestą. Uostamiestyje organizuoti festivalį bent penketą metų siūlė ir „Europiados“ komiteto narė, festivalio atstovė Lietuvoje Gražina Aleksandravičiūtė. „Kai „Europiada“ atkeliaus į Klaipėdą, mano misija bus atlikta“, – nuolat kartodavo ji.

Regis, kas čia tokio: kasmet tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse vyksta ne vienas folklorui dedikuotas renginys. Daugumoje jų net nereikia mokėti nario mokesčio. Tuo tarpu kiekvienas „Europiadoje“ dalyvaujančio kolektyvo narys turi sumokėti 95 eurų mokestį: 25 eurai keliauja į komiteto biudžetą, o 70 eurų atitenka miestui, kuriame rengiamas festivalis. Iš šios sumos festivalio dalyviai gauna nakvynę keturioms paroms, maitinimą tris kartus per dieną, nemokamą dalyvavimą visuose renginiuose ir galimybę pažinti regiono, kuriame vyksta festivalis, specifiką. „Tai ne valstybių, o regionų festivalis, kurio tikslas – puoselėti to krašto tradicijas“, – teigia G.Aleksnadravičiūtė.

Gresia teismas

„Europiada“, kaip ir dauguma didelių renginių, turi savo žaidimo taisykles. Festivalio organizatoriai sąmoningai renkasi nelabai didelius, regiono tradicijas puoselėjančius miestus. Antverpenas, kuriame prieš 3 metus vyko šis reginys, buvo didžiausias iš visų miestų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad iš jo yra kilęs „Europiados“ prezidentas B.Petersas, ilgą laiką buvęs ir šio Belgijos miesto meru…Patirtis rodo, kad organizatoriams labiau patinka miestai prie vandens. Nuoro miestelis Sardinijos saloje buvo visai prie Viduržemio jūros, o Bretanės provincijos sostine vadinamo Kempė krantus skalauja Atlantas.

Festivalio komitetas ir jį rengiantis miestas pasirašo dvišalę sutartį, kurioje miesto valdžia įsipareigoja, netgi pasikeitus valdančiajai partijai, merui, įgyvendinti duotus pažadus ir neišsižadėti „Europiados“.

Kad tokia sutartis reikalinga, įrodė ir pastarųjų metų pavyzdys. Šiemet „Europiada“ turėjo vykti ne Prancūzijoje, o Vokietijoje. Tačiau netikėtai pasikeitė miestelio meras, o naujasis nusprendė, kad jiems šio festivalio nebereikia… Teigiama, kad už tokį sutarčių nesilaikymą vokiečiams gresia teismas ir nemenka bauda.

Šia istorija buvo bandoma pateisinti daugelį organizacinių nesklandumų, kurių dėl netikėtai „nukritusio“ renginio neišvengė Kempė. Didžioji dalis žmonių buvo apgyvendinti labai prastomis sąlygomis, mokyklų salėse, kurios seniai nemačiusios remonto, su viena rozete ir vienu nuolat užsikemšančiu dušu pusšimčiui žmonių. Šiek tiek strigo ir maitinimas, žmonės negalėjo sutilpti vienoje patalpoje, buvo siuntinėjami tai šen, tai ten. Tačiau dėl šių nesklandumų niekas per daug nepyko ant prancūzų: viską atpirko jų nepaprastas nuoširdumas, šypsenos, dėmesys ir atvirai reiškiamas susižavėjimas iš visos Europos į Kempė suplūdusiais svečiais.

„Europiados“ industrija

Pažvelgus į vietų, kuriose nuo 1964 metų kasmet vyksta „Europiada“, geografiją, galima pastebėti tam tikrą tendenciją. Kai kuriuose miestuose festivalis rengtas net po kelis kartus, o kai kurios šalys, tarp kurių net keletą metų buvo ir Lietuva, priverstos kasmet siūlyti savo kandidatūras ir būti atstumtos. Kalbama, kad daug ką lemia pačių komiteto narių tautybė ir jų akivaizdus prielankumas gimtiesiems miestams. Ne paskutinėje vietoje ir tie pinigai, kurie nuteka į miestų biudžetus. Paprasta aritmetika, 70 eurų padauginti iš 4000 dalyvių – tiek pinigų gauna miestas, kuriame vyksta „Europiada“. Pusė šios sumos pervedama iki renginio, pusė – po jo. Plius – ekonominė nauda, nes tame mieste užsukama ištisa „Europiados“ industrija. Pinigėliai byra į verslininkų, gaminančių firminius festivalio krepšius, kepuraites, lipdukus, marškinėlius, kišenes. 4000 dalyvių reikia pamaitinti, apgyvendinti, jiems rengiamos ekskursijos, jie perka suvenyrus, geria alų ir kavą miesto baruose. Be to, į miestą, kuriame vyksta „Europiada“, atvyksta dar keli tūkstančiai svečių, kurie įsikuria miesto viešbučiuose, maitinasi restoranuose.

Pagal festivalio reikalavimus miestas dalyviams turi suteikti turisto gyvenimo sąlygas. Kiekvienas turi gauti lovą ar čiužinį su antklode ir pagalve. Patalinę ar miegmaišį dalyviai atsiveža patys. Kambaryje ar patalpoje, kur gyvens iš visos Europos suvažiavę žmonės, turi būti pakaba, kėdė. Vieną kartą per dieną dalyviai turi būti maitinami karštu maistu.

Nepasitiki vietiniais

Festivalį organizuojantis miestas priverstas susitaikyti su tuo, kad fantazijos kuriant scenarijus koncertams neprireiks. Daugybę metų „Europiada“ vyksta pagal tą patį scenarijų. Jeigu lankeisi viename festivalyje, atvykęs į kitą gali išvysti ne tik analogišką stadioną, visiškai tokį patį renginį, bet net tuos pačius veidus. „Europiados“ organizatoriai neleidžia vietiniams savavaliauti. Koncertus pagal metų metus pasikartojančią schemą režisuoja komiteto paskirtas žmogus. Vietiniai turi tik „patariamąjį“ balsą. Tačiau šitaip sumanytas festivalis gyvuoja jau 40 metų, kai daugybė mažesnių ir didesnių folkloro renginių jau seniai nunyko.

Stebina „Europiados“ kraštutinumai. Jame galima išgirsti muzikos, kurios spektras neišpasakytai platus – nuo džiazo, sudėtingus kūrinius atliekančių chorų, orkestrų, užgrojančių Sovietų Sąjungos himną (taip, beje, nutiko šįkart, kai britų orkestras užgrojo kūrinį, privertusį nejaukiai pasijusti visus posovietinių šalių dalyvius), muzikėlės a la „vėl gegužio žiedai“ iki autentiško folkloro. Gaila, bet jo kasmet vis mažiau. Tai tarsi ženklas, kad senosios tradicijos po truputėlį traukiasi į užmarštį.

Kita vertus, „Europiada“ – ne tik pats didžiausias Europoje pagal suvažiuojančių žmonių skaičių, bet ir vienas demokratiškiausių festivalių. Jame galima išvysti ir dailiais tautiniais drabužiais pasidabinusių pensininkų, ir paauglių, ir jaunų šeimų su mažais lėliukais vežimėliuose. „Europiadoje“ gerai jaučiasi ir neįgalūs, su vežimėliais, lazdomis į renginį atvykę žmonės. Kai kurie atsiveža net savo šunis, kuriuos be skrupulų tamposi su savimi po koncertus ir valgyklas.

Atskirs nuo Jūros šventės

Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, žinia, kad „Europiada“ 2009 m. atkeliaus į Klaipėdą, išties džiuginanti. „Dėl šio festivalio organizavimo tarp Europos miestų gana didelė konkurencija. 4000 dalyvių ir svečių – labai naudinga miestui: jo įvaizdžio formavimui, reklamai, smulkiojo verslo skatinimui. Užimti viešbučiai, visa infrastruktūra – pradedant transportu ir baigiant kitomis miesto gyvenimą užtikrinančiomis struktūromis. Ta proga sutvarkomi kultūros objektai. Festivalis turi ir pažintinę, ir edukacinę prasmę, leidžia per tą miestą, kuriame vyksta festivalis, pažinti Europos kultūras, jų dainas, šokius, aprangą, maitinimosi, nacionalinių dirbinių tradicijas. Svarbus ir pats bendravimas su žmonėmis, į jį gali įsitraukti ne tik festivalio dalyviai, bet ir miesto gyventojai“, – sakė N.Laužikienė.

Tradiciškai šis festivalis vyksta liepos pabaigoje, beveik tuo pat metu kaip ir Jūros šventė. Vis dėlto sujungti šių dviejų renginių ar dėl festivalio pakoreguoti Jūros šventės datos klaipėdiečiai kol kas nežada. Socialinio departamento direktorė nemano, kad reikėtų suplakti Jūros šventę ir „Europiadą“, jos galėtų vykti skirtingu laiku, viena po kitos.

N.Laužikienė pripažino, kad ją kiek stebina festivalio organizavimo struktūra. Tačiau tenka paklusti reikalavimams, nors tai šiek tiek apriboja miesto, kuris organizuoja festivalį, išraiškos galimybes. Kiekvienas miestas galėtų pateikti savo struktūrą, scenarijų – tuomet „Europiada“ įgytų daugiau spalvų.

„Europiados“ reikia

Nors po kiekvieno festivalio Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovė muzikologė R.Vildžiūnienė tikina, kad daugiau į jį nebevažiuos, Prancūzijoje vykusi „Europiada“ jai buvo penktoji. Prieš tai teko dalyvauti festivaliuose Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje. „Labiausiai pakraupusi buvau Turine: tie patys šalti makaronai su prikepusiu kečupu tris kartus per dieną, prastos gyvenimo sąlygos, nesibaigiantys karščiai“, – dalijosi įspūdžiais R.Vildžiūnienė. Tačiau, anot jos, visa tai greitai užsimiršta, o kai važiuoji į kitą festivalį, jau esi pasirengęs stoiškai iškęsti laikinus nepatogumus. Pasak R.Vildžiūnienės, geriau, kai festivalis vyksta mažesniame miestelyje: jaukiau, čia labiau juntami bendruomeniški ryšiai. Tokios šilumos ir dėmesio kaip Kempė, R.Vildžiūnienei neteko patirti niekur. Žygiuojantiems parade žmonės nuolat plojo ir šypsojosi, stovėjo balkonuose. „Vokiečiai kavinėse sėdėjo kaip ponai, o čia – visi pagarbiai atsistoję“, – palygino.

Ar toks didžiulis festivalis turi prasmę? Be abejonės. Stebėtina, kaip sugebėjo organizatoriai „Europiados“ idėją tiek metų išsaugoti. Nė vienas Europos folkloro festivalis negali leisti sau tokios prabangos – pasikviesti beveik 5000 dalyvių. „Europiada“ – tai skirtingų kultūrų manifestacija, galimybė per šokius, drabužius, dainas pristatyti savo regioną. Sunku pasakyti, koks festivalis bus Klaipėdoje. Lietuviai labiau linkę pažiūrėti į kitus, todėl tikėtina, kad ypač patrauklios klaipėdiečiams turėtų būti kelis kilometrus nusidriekiančios eitynės per miestą“, – sakė R.Vildžiūnienė.

Rodrigas Fominas: „Intrigavo, koks bus Kvazimodas“

Rodrigas Fominas: „Intrigavo, koks bus Kvazimodas“

Rita Bočiulytė

Latvijos popmuzikos žvaigždė Rodrigas FOMINAS (Rodrigo Fomins) pirmajame Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ pastatyme atliko Kvazimodo vaidmenį. Muzikantas buvo atvykęs ir į operos premjerą Lietuvoje, žiūrėjo patį pirmąjį spektaklį rugpjūčio 19-ąją, kuomet Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

Klaipėdiečių Z.Liepinio „Paryžiaus katedroje“ patį pirmąjį spektaklį Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

R.Fominas neslėpė, kad jį naujasis operos pastatymas pirmiausia intrigavo, koks jame bus Kvazimodas. „Klaipėdos“ dienraščiui R.Fominas pasakojo, kokie stulbinantys anšlagai visuomet būdavo Rygos operos teatre, kai jame buvo rodoma „Paryžiaus katedra“. „Mes baigėme ją rodyti sausakimšai salei, – sakė jis. – Per paskutinį spektaklį finalinę Kvazimodo ariją dainavome po kupletą su mano dubleriu, kitu Kvazimodu – Niku Matvejevu. Kadangi daug spektaklių vaidinome kas savaitę, be dublerio būtų buvę tiesiog neįmanoma atlaikyti tokį krūvį.“

R.Fominas prisiminė, kad jo personažas buvo storai nugrimuotu veidu, su didžiule kupra, jam buvo užmaukšlintas perukas, ilgi plaukai lindo į burną… „Mūsų Kvazimodas buvo labiau laukinis ir nesuprantamas. Jis pats savęs nesuprato ir nesuprato, kas su juo vyksta, į kokias intrigas jis įveliamas“, – teigė vaidmens atlikėjas. Pasak jo, pasaulyje jau susiformavęs Kvazimodo stereotipas, ir latviai spektaklio kūrėjai ėjo šiuo keliu. „Galbūt čia, Lietuvoje, stengtasi to išvengti ir kuo labiau atitolti nuo to Kvazimodo, koks jis buvo Latvijos scenoje“, – svarstė R.Fominas. – Mano nuomone, klaipėdiečiai šiek tiek persistengė, pernelyg toli „nubėgo“. Pagal romaną ir kaip aš supratau, Kvazimodas – laukinė jėga, sudarkytas, subjaurotas žmogus, kuris kovoja su savimi. Jis žino, kad yra bjaurus, ir kiti jam tai primena. O čia tai tarsi atkrenta. Todėl, kad, be vieno kito gyvaplaukio, ant balto Kvazimodo veido nieko tokio nėra. Jis lyg ir baisus, betgi nebaisus. Todėl, man atrodo, jam iškeltas labai rimtas uždavinys – be išorinių trūkumų parodyti tą baisumą. Nes intriga turi būti. O čia man kol kas ją sunku pagauti“.

R.Fominui labai patiko Febas ir kaip šį vaidmenį atliko M.Gylys. Be to, jis atkreipė dėmesį į puikų orkestro grojimą. „Turint omeny, kad tai pirmas spektaklis, sakyčiau, visa trupė dirbo labai sklandžiai, nepastebėjau didesnių techninių, intonacinių ar ritminių problemų. Dėl to labai džiaugiuosi ir sveikinu“, – šypsojosi dainininkas.

Latvijos popmuzikos įžymybė R.Fominas į Klaipėdą specialiai atvažiavo pažiūrėti „Paryžiaus katedrą“, kurios pirmajame pastatyme Rygoje jam teko Kvazimodo vaidmuo. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jo teigimu, klaipėdiečių spektaklis, palyginti su rygiečių, atrodo kameriškai. „Tai, ką pastatėme mes, buvos superscenografija, daug šviesų, dekoracijų, žmonių… O čia – kitas principas. Minimalistinis. Man patiko tie vizualiai blyškūs varpų šokio intarpai. Patiko, kad režisierius apmąstė, ką scenoje veiks choras. Choristų mosavimas rankomis, ramentais kai kuriose mizanscenose atrodė labai efektingai. Labai įdomi scena, kai chimeros ridena kiaušinį, įspūdinga spektaklio pradžia ir ją primenanti pabaiga, kai scenoje lieka tik vaikiškas vežimėlis… Simbolių daug, bet jie gerai panaudojami. Man patinka, kad jie čia yra. Nes scena maža, be jų būtų ne kas. O dabar žiūrovas visąlaik užimtas, priverstas sukti galvą, spėlioti“, – dalinosi spektaklio įspūdžiais R.Fominas.

Dainininkas išskubėjo po premjeros atgal į Rygą, nes turėjo ruoštis koncertui. Su savo grupe koncertuoja vieną du kartus per savaitę ir populiarumo stoka Latvijoje nesiskundžia. Atsisveikindamas R.Fominas apgailestavo, kad Lietuvos publika jį pamiršo. Prieš penkerius metus jo koncertuose Klaipėdos klubuose būdavo pilna žmonių. „Jei pakviestų, būtinai vėl atvažiuočiau“, – sakė jis, neslėpdamas, kad Lietuvai turi ypatingų sentimentų. Prieš kelerius metus pakliuvęs į autoavariją R.Fominas tvirtino dabar jau baigiantis atgauti fizinę formą, o profesinės formos ir balso džiaugiasi nepraradęs.

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Rugpjūčio viduryje Palangoje rodytas nebylusis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsino V. Čepinskis su „Camerata Klaipėda“ ir A. Mamontovas, penktadienį „Lietuvos“ kino teatre pradės 7-ąjį „Tinklų“ festivalį. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

AURELIJA KRIPAITĖ

Penktadienį Vilniuje startuos septintasis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai-2005“, pasiūlysiantis įvairių žanrų trumpametražių filmų programą, muzikos garsais prakalbinsiantis nebylųjį kiną.

Rugsėjo 2-22 dienomis vyksiantis festivalis šiemet išsiplės ir bus rodomas ne tik Vilniuje ir Klaipėdoje, bet ir Kaune. Tačiau pagrindiniu „Tinklų-2005“ centru liks uostamiestis.

Per tris festivalio savaites bus parodyta daugiau nei šimtas trumpametražių filmų iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Norvegijos Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Japonijos ir kitų šalių.

Atidarymas – Klaipėdoje

Lietuvai atstovaus režisierių Arūno Eimulio, Ričardo Matačiaus, Vytauto V. Landsbergio, Algimanto Maceinos, Valdo Misevičiaus, Simonos Aškelavičiaus darbai.

Festivalis prasidės penktadienį Vilniuje „Lietuvos“ kino teatre nebyliuoju 1913 m. Luiso Fiulado režisuotu filmu „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsins smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis su ansambliu „Camerata Klaipėda“ bei dainininkas Andrius Mamontovas.

Filmas, kuriam muziką parašė nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis, rugpjūčio viduryje buvo rodytas Palangos vasaros estradoje. Kitąmet „Fantomą giljotinos šešėlyje“ ketinama pademonstruoti Prancūzijoje, kur bus minimos seniausios pasaulyje kino kompanijos „Gaumont“ šimtosios metinės. Ši kompanija ir paskolino filmą festivaliui „Tinklai-2005“. Projektą žadama parodyti kituose Lietuvos miestuose. „Klaipėda? Būtinai“, – žadėjo festivalio direktorius Artūras Jevdokimovas.

Oficialiai septintasis „Tinklų“ festivalis bus atidarytas sekmadienį uostamiesčio „Žemaitijos“ kino teatre projektu „Europa trumpai VIII: eksperimentiniai filmai“. Apie pusantros valandos programą, vienijančią filmus nuo 1976 metų, festivalio organizatoriai gavo iš Europos kino festivalių koordinacijos, kurios nariais šiemet tapo. Narystė šioje koordinacijoje, anot A. Jevdokimovo, suteikia galimybių gauti geresnės kokybės filmų. 2003 metais festivalis „Tinklai“ įstojo į Europos atvirų kino seansų asociaciją.

Lems žiūrovų simpatijos

Kitą savaitę festivalis persikels į uostamiesčio senojo tabako fabriko teritoriją, kuriame kas vakarą bus demonstruojami įvairių šalių trumpametražiai filmai.

Šeštadienį, rugsėjo 10 dieną, „Žemaitijos“ kino teatre festivalį užbaigs programa „Europa trumpai IX: fantastika“. „Festivalis turi tokią ypatybę, kad jis oficialiai lyg ir užbaigiamas, tačiau iš tiesų tik perkeliamas į kitus miestus. Bet jo šaknys lieka Klaipėdoje“, – sakė A. Jevdokimovas.

Festivalis „Tinklai-2005“ įgis ir konkurso bruožų: žiūrovai rinks labiausiai patikusius filmus. Daugiausiai simpatijų pelnę darbai bus platinami DVD formatu. „Aplinkybės mus verčia organizuoti konkursą, nes taip lengviau pritraukti geresnius darbus, autoriams atsiranda stimulas dalyvauti. Tačiau kol kas bandysime balansuoti tarp festivalio ir konkurso“, – sakė „Tinklų“ direktorius A. Jevdokimovas. Jis tikino, kad anksčiau po peržiūrų festivalio dalyviai neretai teiraudavosi, kur galima įsigyti rodytus filmus, todėl ir sumanyta geriausius „patalpinti“ vaizdo plokštelėse.

Rugsėjo 16 dieną kino teatre „Lietuva“ ir rugsėjo 17 dieną Klaipėdos koncertų salėje režisieriaus Džordžo Melieso ankstyvuosius kino montažo ir specialiųjų efektų filmus įgarsins specialiai šiam projektui susibūręs džiazo atlikėjų – Arkadijaus Gotesmano (Lietuva), Viačeslavo Ganelino ir Haroldo Rubino (Izraelis) – trio. Bus parodyti šeši Dž. Melieso filmai – „Kelionė į mėnulį“ (1902), „Nesutramdomi plaukai“ (1904), „Undinėlė“ (1904), „Neįtikėtina kelionė“ (1904), „Pašėlusios afišos“ (1906), „Užtemimas (1907).

Per šešerius festivalio „Tinklai“ gyvavimo metus buvo parodyta daugiau nei 600 filmų, juos žiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių.

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Operos „Paryžiaus katedra“ kompozitorius Z.Liepinis yra verslininkas, o muziką kuria savo malonumui ir tik tada, kai gauna ženklą iš aukščiau. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Latvis kompozitorius Zigmaras LIEPINIS (Zigmars Liepinš) dalyvavo savo operos “Paryžiaus katedra” repeticijose Klaipėdoje, įdėmiai stebėjo abu premjerinius spektaklius ir po jų atrodė patenkintas.

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pasidalinti mintimis, kompozitorius maloniai sutiko, nes, anot jo, esam labai artimi kaimynai, – jis 1952-aisiais gimė ir augo čia pat, už 100 kilometrų, Liepojoje. Tiesa, dabar jau daug metų gyvena ir dirba Rygoje, laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių Latvijos kompozitorių, populiarumu savo šalyje ir už jos ribų galėtų varžytis nebent su savo tėvynainiu Raimondu Paulu.

Z.Liepinis už kūrybą įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu, o už operos-melodramos “Paryžiaus katedra” sukūrimą apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu.

Šio kūrinio pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo tarptautiniu kultūros įvykiu. Z.Liepinio “Paryžiaus katedra” yra pirmoji latvių opera, pastatyta užsienyje. Nors ir netolimame, bet, anot kompozitoriaus, jam ir jo šaliai tai svarbus faktas.

– Įdomu, kokia šios Jūsų operos atsiradimo istorija.

– Be to, kad esu parašęs tris operas, kūriau muziką kinui ir teatrui, nuo 17 metų rašiau daug populiarios muzikos – estradines dainas. Kelerius metus buvau ansamblio “Modus” instrumentalistas, dainų autorius, o vėliau – ir jo vadovas. Man vadovaujant grupė buvo “perkrikštyta” ”Opus” vardu ir gyvavo iki 1989-ųjų. Viena iš mano pirmųjų dainų, kurią parašiau berods 1971-aisiais, buvo latvių poeto eilėraščio “Vargšas Kvazimodas” žodžiais. Taigi viskas prasidėjo nuo dainos. Tuomet susidomėjau šia istorija ir perskaičiau Viktoro Hugo romaną “Paryžiaus katedra”. Nuo to laiko, o tada man buvo 19 metų, kirbėjo mintis, kad toje istorijoje kažkas yra. Bet dar nežinojau kas. Ir štai vieną dieną, 1996 metais, nubudau su idėja, su mintimi, kad atėjo laikas.

Apskritai manau, tai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo Dievo.

– Jūs tikintis?

– Tikintis, bet nedažnai einu į bažnyčią. Štai mano libretistas Kasparas Dimiteris giliai tikintis žmogus. Vienądien ir sakau jam: “Laikas, seni, imtis darbo”. Jis 1996-ųjų pradžioje parašė “Paryžiaus katedros” libretą, o aš per du mėnesius – muziką. Esu greitas žmogus. Gal todėl, kad rašau tik tada, kai man diktuoja iš ten (rodo į dangų). Kai man niekas nediktuoja, aš tyliu. Todėl, kad esu verslininkas, Latvijoje su partneriais turime tris radijo stotis. Taigi pragyvenimui užsidirbu ne iš kūrybos. Rašau tik savo džiaugsmui, sceniniu darbu dabar nebeužsiimu. Aš esu kapitalistas (juokiasi).

– Kai kas Jūsų operos muziką vadina simforoku. Jie teisūs?

– Ne, tokio žanro nėra. Tai mano žanras. Kai rašiau „Paryžiaus katedrą“, apie tai, koks bus jos muzikos stilius, negalvojau. Norėjau būti „tarp žanrų“. Nepakenčiu miuziklų, nes juose ne tik dainuojama, bet ir kalbama, įsiterpia kažkokie kvaili dialogai… Mano nuomone, tai viską gadina.

Sakyčiau, parašiau operą pagal visus kanonus plius truputis simforoko. Todėl Kvazimodo partijai man reikėjo roko dainininko. Pakviečiau Rodrigą Fominą. Na, Klaipėdoje ją atlieka ne roko dainininkai… Bet gali būti ir taip.

– Teko girdėti, kad “Pa-ryžiaus katedros” premjera Rygoje 1997-aisiais sukėlė tikrą furorą?

– Taip, ją lydėjo sėkmė. Rygos operoje “Paryžiaus katedra” buvo rodoma po 8 kartus per mėnesį, bilietai buvo išparduoti pusei metų. 90 spektaklių – ir visi anšlaginiai.

– O kaip ten nutiko su prancūzais? Ar tiesa, kad jie nusikopijavo Jūsų kūrinio idėją?

– Kartą pas mano jaunąjį kolegą aranžuotoją atvažiavo du bičiuliai – režisieriai animatoriai iš Paryžiaus. Jie atėjo į mano spektaklį, po jo – pas mane į namus. Mums draugiškai geriant kavą ir šnekučiuojantis, prancūzai klausinėjo, kodėl į Paryžių šios operos nevežu. Atsakiau, kad man jau 40 metų ir aš ne tiek kvailas, kad bėgiosiu aplink Eifelio bokštą šaukdamas, kad štai genijus atvažiavo iš Rytų, parašė kūrinį prancūzams šventa tema. Kas į mane žiūrės rimtai?! Jie sutiko, kad tai sudėtinga, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi.

Po metų, 1998-aisiais, pasirodė prancūzų “Paryžiaus katedros” pastatymas. Manau, mano svečiai, parvažiavę namo, kolegoms papasakojo, ką matė Rygos scenoje. Ko gero, kažkas tylomis dar kartą buvo atvažiavęs ir nufilmavo mūsų pastatymą. Dėl idėjos – tiek to, ji – ne mano, o Hugo. Bet įdomiausia, kad akivaizdžios režisūrinės kupiūros. Juk daug vietų mūsų operoje – kitaip nei romane, daug kas kitaip. Yra sutapimų, kurie prancūziškame spektaklyje tarsi paimti iš mūsų libreto. Prancūzai labai labai skubėjo… 2000-aisiais aš mačiau jų pastatymą Amerikoje, Las Vegase. Tai kitoks kūrinys. Ten muzika visai kitokia. Ką čia kalbėti, lai sprendžia tie, kurie jos klausosi – ir manosios, ir prancūziškos versijos. Tai ne mano reikalas. Aš parašiau tai, ką parašiau.

– Be abejo, lyginate Jūsų operos pastatymus Rygoje ir Klaipėdoje?

– O!.. Tai absoliučiai skirtingi dalykai. Čia visai kita režisūrinė mintis. Operą pirmąkart statant Rygoje, įgyvendinau savo idėją: maksimaliai, kiek tai įmanoma, realistinės dekoracijos, puošnūs, viduramžius primenantys kostiumai, visko daug, turtingai ir didingai. Tai buvo visai kitoks teatras, grynai realistinis variantas. Scenoje veikė ne tik žmonės, bet ir gyvūnai – gyvi arklys ir ožka. Per pastatymo gyvavimo laiką pasikeitė gal penkios ožkos (juokiasi).

O čia, svabiausia, – yra šviežia, visai kita mintis. Man tai labai patinka.

– Kas būtent?

– Viskas. Pirmiausia, kaip ir kiekvienam autoriui, patinka, kad mano kūrinį stato, atlieka. Be to, čia – fantastiškai geras režisūrinis sprendimas. Aš taip nesugalvočiau. Čia geri dainininkai, geras orkestras. Žinoma, buvo klaidų, betgi tai – tik pirmieji du spektakliai. Teatro scena nedidelė, techninės galimybės ribotos. Tokiomis aplinkybėmis, mano galva, viskas padaryta maksimaliai gerai, tiesiog puikiai.

– Užsiminėte apie klaidas… Turbūt turėjote omeny Jūsų muzikos atlikimą? Kas buvo ne taip?

– Šito aš jums niekada nepasakysiu. Nesakiau ir Rygoje, kai ten pastatė mano operą. Aš ne teisėjas.

– Nepasakysite ir, kuris mūsiškis Kvazimodas Jums labiau patiko?

– Nepasakysiu. Beje, Rygoje Kvazimodą dainavo irgi du atlikėjai – roko dainininkai. Kuris geresnis, publika turi nuspręsti pati. Kad nuspręstų, turėtų pažiūrėti operą mažiausiai du kartus. O paskui prie vyno taurės aptarinėti, ginčytis, kuris geresnis. Kuo daugiau ginčysis, tuo daugiau ateis į teatrą.

– Bendras premjeros įspūdis Jūsų nenuvylė?

– Bendras įspūdis – tik pozityvus. O klaidas darome visi. Ir Rygoje rodant “Paryžiaus katedrą” jų buvo. Kai kurių klaidų Rygos opera neištaisė net per 90 spektaklių. Klaipėdos teatre yra techninių, įgarsinimo problemų. Bet reikia tik lėšų, ir jų neliks. Galų gale ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar yra dvasia. Po šio spektaklio turi kažkas nubraukti ašarą. Jei taip yra, vadinasi, spektaklis pavyko. Jei iš jo žmogus išėjo abejingas, vadinasi, kažkas ne taip. Bet jei žmonės kalba apie jį, reiškia, “užkabino”. Tai ir yra svarbiausia. Juk muzika rašoma ne todėl, kad viskas matematiškai būtų teisinga. Ji rašoma todėl, kad žmogui sukeltų išgyvenimus. Jei ji sukelia jausmus atlikėjams ir klausytojams, vadinasi, mano tikslas pasiektas.

– Jūsų nuomone, kaip reagavo publika?

– Puikiai. Lietuviai daug temperamentingesni nei latviai. Latvijoje labai “kieta” publika. Estijoje dar labiau. Kuo toliau į šiaurę – tuo žmonės uždaresni. Atrodo, tarp mūsų skirtumas nedidelis, bet yra.

– Betgi mūsų publika per spektaklį tiek mažai plojo… Ar ne Jūs pats kaltas, kad taip – tarsi vienu įkvėpimu – parašėte operą, jog plojimams tiesiog nėra kur įsiterpti?

– Teisingai, tegul pabaigoje ploja. Čia dar plojo vienąsyk ir spektaklio metu. Buvau maloniai nustebintas. Rygoje nė sykio nebuvo aplodismentų po prologo.

– Ar dar atvažiuosite pažiūrėti, kaip sekasi Jūsų operos pastatymui Klaipėdoje?

– Be abejo. Po kurio laiko, gal žiemos pradžioje, atvažiuosiu. Įdomu, kaip spektaklis vystysis, keisis.

– Dabar dar rašote muziką?

– Dainų neberašau, tik stambius kūrinius. Parašiau siuitą ir didelę kantatą, kurios buvo atliktos per šventes Rygoje. Turbūt per pastaruosius penkerius metus nieko ypatingesnio kaip ir nesukūriau…

– Laukiate ženklo iš aukščiau?

– Tas ženklas jau buvo. Prieš trejus metus. Esu sumanęs operą apie narkomanus, kuri bus paremta tikrais gyvenimo faktais. Libretas jau beveik parašytas. Bet muzikos idėja dar turi subręsti. Matote, aš labai savikritiškas.

– Dėkui už pokalbį. Sėkmės Jūsų kūriniui mūsų scenoje ir lauksime kitų!

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

Sekite kino afišas! Rugsėjo 9-ąją Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus – didžiuosiuose kino teatruose prasidės kino festivalis „AXX“. Specialiai festivaliui sukurti 12 filmų šiuose miestuose bus rodomi keturias savaites.

Į festivalio atidarymą Vilniuje rugsėjo 9-ąją atvyks nepriklausomos britų kino kompanijos „Guerilla Films“ įkūrėjas Deividas Nikolas Vilkinsonas.

Festivalis – konkursinis. Per jo atidarymą sostinės kino teatre „Coca-cola Plaza Vingis“ bus paskelbti penki pirmojo etapo nugalėtojai, kurie nuo spalio 3-iosios pradės kurti 20 minučių filmus antrajam festivalio etapui. Nugalėtojus išrinks komisija, kuriai vadovaus garsus režisierius Emiras Kusturica.

Šeštasis nugalėtojas, kurį išrinks žiūrovai, bus paskelbtas irgi rugsėjo 9-osios vakarą Vilniaus klube „Connect“. Visi, ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji, bus apdovanoti specialiais festivalio rėmėjų prizais.

E.Kusturica nepažadėjo, bet sakė, kad pasistengs atvykti į festivalio uždarymą gruodžio 16-ąją. Šiuo metu jis baigia naująjį savo filmą apie futbolo legendą Diego Armandą Maradoną. Nors režisierius labai užimtas, festivalio organizatoriams pavyko su juo susisiekti. Jis pažadėjo, kad būtinai atidžiai peržiūrės visus filmus, pasidžiaugė, kad šio festivalio filmai nebus padėti į stalčius, o pateikti publikai, ir palinkėjo visiems kūrėjams sėkmės.

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Rita Bočiulytė

Lietuvos kultūros ministras Vladimiras PRUDNIKOVAS, plačiai žinomas ir kaip operos dainininkas, rugpjūčio 20-ąją specialiai iš Vilniaus atvažiavo į Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Žinau šį kūrinį. Jis man ne naujas. Esu ne kartą matęs ir girdėjęs jį Latvijos nacionalinėje operoje“, – džiaugsmingai pareiškė „Klaipėdos“ laikraščiui ministras. Pasak jo, prieš trejus metus netgi buvo siūlyta šią operą statyti Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. V.Prudnikovas apgailestavo, kad vilniečiai nepasiryžo. Nes muzikinė medžiaga – turtinga, tema – amžina, vokalinės partijos – romantinės, klasikinės. „Tokio kūrinio, jį pavadinčiau opera-miuziklu, atlikimui reikia labai gerų aktorių ir dainininkų, – pastebėjo jis. – Klaipėdos muzikinis teatras turtingas balsais, turi puikų orkestrą bei gerą vadovą, kuris supranta operos meną, kreipia labai daug dėmesio į žmogų scenoje. Nes kiekvienas garsas, judesys, žingsnis operoje labai svarbus. Šia prasme – labai džiugi teatro perspektyva.“

Anot ministro, Klaipėdoje jau seniai pribrendo naujo muzikinio teatro statybos idėja, kurią reikia įgyvendinti. „Šiam miestui, kuris labai sparčiai plečiasi, reikia naujo, modernaus teatro pastato, o stiprias kūrybines pajėgas jis jau turi“, – įsitikinęs ministras. Pasak jo, potencialas – geras, juolab kad Klaipėdos universitete yra Dainavimo katedra, puikių pedagogų ir daug žadančių studentų.

V.Prudnikovas po premjeros buvo pakiliai nusiteikęs, džiaugėsi, kad teatre jaučiasi savas ir gali kalbėti „kaip ministras operos solistas“. „Čia man lengva. Ir mane labai jaudina Klaipėdos teatro situacija, norisi visokeriopai padėti“, – sakė jis. Anot V.Prudnikovo, politika gal ir yra amžina, bet politikai joje – laikini. „O menas yra amžinas. Jeigu aš tarnauju menui, tai prisidedu prie jo amžinos tiesos, – samprotavo ministras. – Viską darau ir darysiu, kad mūsų teatrai neskurstų, kad stogas virš kūrėjų būtų tvirtas, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamų sprendimų. Meno lygis Lietuvoje yra gana aukštas, bet jo kūrėjams turime padėti. Galbūt reikia ir didesnio finansinio dėmesio, ir daugiau vidinės meilės.“

Menas ar?..

Menas ar?..

Pamąstymai tarptautinės menininkų grupės “Art or Not” parodos Klaipėdoje tema

R.Kalonderio didžiaformatė “Pagarba Klaipėdos modernizmui”. Ž.Perė instaliacija “Genijus”. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Dar graikai apie meną kalbėjo kaip apie mimetinį reiškinį, t.y. siekiantį pakartoti, pamėgdžioti arba imituoti natūrą, realųjį pasaulį.

Svarbiausia – konceptas?

Realizmas ilgus šimtmečius buvo viena pagrindinių mene plėtojamų krypčių. Tačiau šiandien, kai yra pasaulį tiksliai fiksuojanti meno šaka – fotografija, menininko siekis tiksliai atspindėti matomą vaizdą eksploatuojamas vis rečiau. Savirealizacijos tikslais pasirenkamas suabstraktintas ar dekoratyvus, minimalizuotas ar ekspresionistinis, popartiškas ar dar koks nors hyper-, inter-, neo- vaizdavimo būdas.

Kita vertus, grįžimas prie ištakų, praeities menininkų pasiekimų kartojimas – charakteringas šiuolaikinio meno bruožas. Kaip ir koncepcijos, idėjos dalyvavimas meno kūrinyje. Pastarasis neretai tampa ne tik pamatu, bet ir viso kūrinio esme, todėl dažnai atskiras menininkas ryžtasi meninę raišką „pritempti“ prie idėjos.

Akivaizdus to pavyzdys – Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikianti tarptautinė paroda „Art or Not“. Keturių menininkų iš Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos ir Šveicarijos projektas iš pradžių šokiruoja, paskui sukelia pasitenkinimo antplūdį, suvokiant, jog Lietuvoje vis dar labai aukštas meno ir menininko savo vertės suvokimo lygis, ir galiausiai paskatina diskusiją, ginčus, pamąstymus (vadinkite tai, kaip norite).

Provokuoja diskusiją

Diskursui kviečia ir pats pasirinktas grupės bei parodos pavadinimas.

Nors jo paskirtis kvestionuoti meno funkciją globaliame kontekste, atveriant „tikrąsias tiesas pasiklydusiems“, viliantis jas išsaugoti rytojui, Klaipėdoje jis virto klausimu, kas yra menas (šiuo konkrečiu atveju – tapyba, nes būtent ji sukėlė daugiausiai šurmulio) apskritai. Kokia gi meno paskirtis šiuolaikinėje susiskaidžiusioje visuomenėje? Ar tikrai visada formą galime pateisinti, sukūrę tam tikrą konceptą (dažniausiai po to, kai atsiranda forma)? O gal nebeturime tiek formalių galimybių, kad pateisintume siekiamą įkūnyti idėją?

Išties šiuolaikinis menas yra įvairialypis, daugiasluoksnis ir tiesiog visoks. Ir toks jis turi būti. Ir, ačiū Dievui (ir, žinoma, menininkui), kad yra! Tam, esančiam greta menininko, Dievas, matyt, sukūrė ir meno kritiką. Kad jis galėtų patvirtinti, pateisinti, paliudyti menininko tiesą. Arba, atvirkščiai, – ją nubraukti, ištrinti ir visaip kaip kitaip sužaloti, pabrėždamas ne-meno konceptą.

Gali tyčiotis

Ir vis dėlto šiandien “viskas yra menas”.

Todėl gal ir nereikėtų kritikuoti Rudolfo Kalonderio (Rudolf Calonder) ir Katios Kalnietės (Katia Kalniete) ekspozicijos, nes greta drobių eksponuojamos monotipijos iš tiesų vertos dėmesio ir yra itin įdomūs meno pavyzdžiai. Tačiau jų per savaitę Dailės parodų rūmuose sukurtos monumentalios drobės, pribloškiančios būtent savo masteliais, formatais ir sintetine bei skurdžia spalvų palete, kelia abejonių dėl tapybos prigimties ir dar labiau – jos evoliucijos.

Vaikiška maniera, lyg su dideliu dažytojo teptuku nuteplioti namų fasadai deklaruoja, anot pačių autorių, meno esmingumą. Pastarąjį neabejotinai galėtume atskleisti per subjektyviai regimą vaizdą, nuo kurio nuvalomas bet koks erdvinis, socialinis ar estetinis kontekstas. Lieka tik linija ir spalva, kuriomis formuojamas piešinys.

Ir iš tiesų, jeigu žvelgtume kaip į vaiko paveikslus, visam pasauliui galėtume paskelbti apie užgimstantį naują genijų. Tačiau analizuodamas jau subrendusių kūrybine prasme kūrėjų veiklą, pasijunti kvailinamas. Ypač, kai du autoriai tapo identiška maniera, kurią atskirti tu gali tik perskaitęs skirtingas pavardes ant etikečių.

Iš tavęs akivaizdžiai tyčiojamasi. Bet net ir tai gali atleisti, konstatuodamas, jog tai daryti šiuolaikinis menininkas gali ir labai dažnai daro.

Atsainumas trikdo

Pikta pasidaro tik todėl, kad tave mausto eksploatuodami visiškai primityvų metodą – „atvažiavau į svečią šalį, sukūriau pseudo, turbo, super fantastišką meną per vieną savaitę ir dabar jau jūs, žiūrovai, aikčiokite, stebėkitės ir alpkite iš susižavėjimo“. Nebe tie laikai, brolyčiai.

Gal ano šimtmečio pradžioje, kai kūrė plejada inovatorių, ir būtume kokiame Paryžiaus salone kritę po kojomis maestro ar sutrypę jį patį į purvą ir tik po kelių dešimtmečių paskelbę naujuoju meno šventuoju. Net nesvarbu, kokį scenarijų būtume įgyvendinę tuomet. Šiandien lieki ne nustebintas, bet sutrikęs.

Kiek toli galima nueiti nerūpestingai šmaikštaujant su žiūrovu? Juolab kad besižvalgydamas po autorių internetinį puslapį, apstulbsti nuo prizų, įvertinimų ir dalyvautų parodų gausos. Kam tuomet taip atsainiai save reprezentuoti naujose geografinėse kultūros erdvėse? Ar nebesibijoma eksperimentuoti menininko statusu ir profesionalumu?

Veržiasi iš kibiro

Juk, kad ir kiek paviršutiniškai bežaistume katę ir pelę, galiausiai vis tiek grįžtame prie meno – kaip objekto, turinčio gylį. Būtent pastarasis paprastą teplionę ar metalo konstruktą paverčia meno kūriniu, sužadina dvasinių išgyvenimų bangą ar vertybinį pažinimą. Nebūtinai estetizuotą, saldžiai gražų ar vizualiai išraiškingą. Mene įmanomos įvairiausios raiškos, jeigu tik idėja sudaro vientisą harmoningą ansamblį su forma.

Todėl pabaigoje telieka prisiminti prancūzų menininko Žilbero Perė (Gilbert Peyre) mechanizuotą instaliaciją „Genijus“ ir apgailestauti, jog toji buvo vienintelė skulptūrinė intervencija į parodos aplinką. Bildantis, triukšmaujantis metalo objektas – ne tik vienas įdomiausių parodos eksponatų, bet ir puikiai apibendrinanti visą ekspoziciją “vinis”. Iš uždaryto metalinio kibiro veržiasi balsas, kviečiantis išleisti į laisvę. Tik kiek plačios laisvės ribos?

Niekaip neišsiveržiantis genijus – ties pamąstymų apie meną slenksčiu…