Jaunieji kūrėjai mokysis „patiekti“ savo filmus

Palanga greitai virs eksperimentine kino aikštele, kurioje konkuruos geriausi Lietuvos bei užsienio studentų filmai. Per dešimt dienų – nuo rugsėjo 5-osios iki 14-osios – čia bus parodyti žinomų režisierių reti darbai, atvykę dėstytojai skaitys paskaitas ir teiks asmenines konsultacijas viso renginio metu.

Šiemet kartu su “Vasaros media studija” vyks ir KODAK organizuojamos dirbtuvės “Stop By. Shoot Film”, kuriose visi galės nemokamai pamėginti filmuoti su kino juosta.

Septintą kartą vyksiantis “Vasaros media studijos” projektas atkreips dėmesį į vieną iš svarbiausių ir lėčiausiai vystomų sričių kine – kino rinkodarą.

Europos komisijos neseniai atliktame tyrime, kodėl europietiškas kinas neįstengia nukonkuruoti holivudiškojo, kaip viena iš svarbiausių priežasčių nurodyta kino propagavimo stoka. Kitaip tariant, europietiškas kinas, lyginant su Holivudo produkcija, skiria per mažai dėmesio ir lėšų filmų reklamai. Todėl šiemet “Vasaros media studija” pavirs tarsi sumažintu profesionalios kino pramonės modeliu, kur kino mokyklų studentai bei profesionalai išmėgins savo jėgas prieš patekdami į tikrąją kino rinką.

Palangos „Laukinių Vakarų salūne“ rugsėjo 5-ąją bus pristatyti septyni kino filmai, kuriuos studentai populiarins J.Basanavičiaus gatvėje rugsėjo 14-ąją surengdami reklaminę akciją.

Anksčiau “Vasaros media studija” rudeniop įsikurdavo Nidoje, šiemet persikėlė į Palangą. Kasmet į šį renginį suvažiuoja studentai iš visos Europos, dėstytojus atsiunčia įvairios Europos kino mokyklos. Projektą rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokomoji kino ir TV studija bei kino režisierė Inesa Kurklietytė. Jį remia Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos. Pasak organizatorių, renginys pasiekė gana aukštą lygį ir tapo toks populiarus, kad dalyvių paraiškų sulaukiama kur kas daugiau, nei yra vietų.

Projekto iniciatorė, viena žymiausių dabartinių moterų režisierių I.Kurklietytė tvirtino, kad tokie renginiai padeda jauniems talentingiems žmonėms įsitvirtinti nedidelėje Europos kino pramonėje ir keisti nusistovėjusias tradicines kino dogmas.

Pasirodė naujas A.Kamiu romano „Svetimas“ leidimas

„Baltų lankų“ leidykla lietuvių kalba išleido A.Kamiu romaną „Svetimas“, kurį jau galima įsigyti knygynuose.

Prancūzų fi­lo­so­fas, rašyto­jas, te­at­ro režisie­rius, žur­na­lis­tas ir vi­suo­menės veikėjas Albertas Kamiu (Al­be­rt Ca­mus, 1913–1960) bu­vo mo­ra­li­nis sa­vo gy­ve­na­mo­jo me­to au­to­ri­te­tas, ku­rio po­veikį ju­to ne vie­na kar­ta.

A.Kamiu romanas „Svetimas“, pradėtas rašyti Alžyre 1937-aisiais ir baigtas Paryžiuje, kur jis atvyko 1940-aisiais, rašytojui atnešė pasaulinę šlovę.

Romanais „Svetimas“ ir „Sizifo mitas“ A.Kamiu analizuoja visuomenės kastruojamos asmenybės tragediją, atskleidžiančią žmogaus bejėgiškumą susidūrus su absurdu.

Įžanginiai romano sakiniai yra tapę absurdo ir ironiškos situacijos sinonimais (“Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”), o herojus Merso – literatūriniu archetipu.

Nepriimdamas visuomenės diktuojamų žaidimo taisyklių, Merso pasirodo esąs svetimas, prašalietis. Jis vengia viešumo, geidžia ramybės, tačiau nenori nieko, ką kiti laiko normaliu, ir visuomenės akyse tampa nusikaltėliu.

Romano autorius gimė ir au­go Alžyre, studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų A.Kamiu tapo Alžyro radijo aktoriumi ir laikraščio „Al­ger répub­li­cain“ (Alžyro res­pub­li­ka) re­por­te­riu ir įkūrėju. 1940-aisiais už valdžios kritiką uždarius laikraštį, jis išvyko iš Alžyro į Paryžių, kur redagavo ki­tą laik­raštį – „Pa­ris-Soir“. Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais A.Kamiu įsit­raukė į pa­si­priešini­mo sąjūdį, o ka­ro pa­bai­go­je ėmė re­da­guo­ti po­grin­dinį lei­dinį „Ko­va“.

Rašyto­jo, kaip ak­ty­vaus pub­li­cis­to, bal­sas vi­suo­me­nei ta­po vis la­biau gir­di­mas pokario metais: 1953-iaisiais jis pa­laikė Rytų Ber­ly­no su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Vo­kie­ti­jo­je, 1956-aisiais pa­smerkė So­vietų Są­jun­gos veiks­mus malšinant su­ki­li­mą so­cia­lis­tinėje Veng­ri­jo­je, rei­ka­la­vo pa­liaubų Prancūzi­jos ir Alžyro ka­re, pa­si­sakė prieš mir­ties bausmę… 1957 me­tais A.Kamiu kūry­ba įver­tin­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Fotografai rinksis Nidoje į tradicinį tarptautinį seminarą

Rita Bočiulytė

Į Nidą rugsėjo 12-18 dienomis suvažiuos šalies fotografai, paskaitas apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų skaitys žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos.

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

1990-ųjų vasarą Klaipėdos dramos teatras džiugiai ir iškilmingai sugrįžo į savo senąją buveinę Teatro aikštėje. Teatro atidarymo šventė nuvilnijo per senamiestį, Biržos tiltą, įtraukdama į savo šurmulį klaipėdiečius. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

Balys Juškevičius
Teatro veteranas

Neseniai iš spaudos išėjusi Alfonso Žalio knyga „Prisikėlimas“ paskatino prisiminti kai kurias Dramos teatro istorijos detales, tarp jų – aplinkybes, dėl kurių ilgametis Klaipėdos miesto vadovas gavo antrąjį tarnybinį papeikimą.

„Aukuro“ pėdsakai

Šiemet Dramos teatrui minint įkūrimo 70-metį, pasakojimą pradėčiau nuo toliau.

Atgimimas ir pertvarkos

Po karo 1946 metais mieste pradėjo veikti Muzikinis teatras, pratęsęs ikikarinio teatro veiklą ir greitai tapęs svarbiu miesto kultūriniu reiškiniu.

Salė skendo dūmuose

Prisimenant A.Žalio atsiminimų knygą, reikėtų daugiau papasakoti ir apie teatro pastatą. Baisūs ir kruvini mūšiai už Klaipėdą, vykę 1944-1945 metais, pasigailėjo teatro pastato. Jis stovėjo beveik sveikas, nors aplinkui buvo vien griuvėsiai. Teatrą iki karo supo daug gražių, didelių pastatų, kurie buvo visiškai sugriauti, jų nevertėjo net atstatinėti. Teatro sienos nuo dabartinės perkėlos pusės buvo taip pat nukentėjusios, suskilusios, tačiau pamažėl jos buvo užlopytos. Žiūrovų salė karo negandų liko nepaliesta, tačiau pagalbinės patalpos buvo baisios.

Pastatas – ant durpyno

Didžiausia teatro pastato nelaimė, kuri, matau, tęsiasi ir iki šiol, tai Danės upės kaimynystė. Nuo pat pokario metų teatro rūsius ir orkestrinę nuolat užliedavo vanduo. Pirmaisiais muzikinio teatro darbo metais muzikantai į orkestrinę po scena briste brisdavo. Orkestrinėje statydavome specialius paaukštinimus, dažniausiai – paprasčiausias dėžes, ant kurių įsitaisydavo muzikantai. Mūsų pastangos užtaisyti, užkimšti ar kitu būdu suvaldyti vandens skverbimąsi į teatrą buvo bevaisės. Rudenį, pavasarį, o dažnai ir žiemą, kai Danėje pakildavo vanduo, teatre būdavo skelbiamas aliarmas. Plūstančio vandens problemos negalėjo išspręsti jokie specialistai.

Antrasis Žalio papeikimas

Apie 1960 metus teatre įvyko maža rekonstrukcija. Padidėjo kiemas, dekoracijų sandėlis, buvo pradėtos statyti teatro dirbtuvės, tiesa, – toli nuo paties teatro, buvusio mėsos kombinato kaimynystėje. Tačiau tai neišsprendė mūsų problemų.

Džiaugsmingi 1990-ieji

Todėl didžiulė šventė įvyko 1990-ųjų vasarą, kai Dramos teatras atsikraustė į savo namus. Puikią saulėtą dieną visa Teatro aikštė buvo liudininkė to džiaugsmo ir linksmybių, kurias išgyveno artistai, teatro darbuotojai, minios klaipėdiečių. Naujas ir jaunas teatro direktorius Romas Pletkauskas į šventę sukvietė ne tik miesto vadovus, bet ir daugelį teatro veteranų, kurie nuo pokario teatrui atidavė daug kūrybinių pastangų.

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

Nuvilnijo, nuaidėjo 8-asis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šiemet prie Baltijos sukvietęs Lietuvos vokalinio meno įžymybes.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas operos ir simfoninės muzikos festivalis rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno publikai padovanojo jaudinančių susitikimų su operos, operetės, simfonine bei kamerine muzika. Festivalio scenoje dainavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Juozapaitis, A.Janutas, V.Prudnikovas, E.Kaniava, su lenkų ansambliu „MultiCamerata“ koncertavo žymi kamerinės muzikos atlikėja S.Jančaitė. Klaipėdos muzikinis teatras pastatė dvi operas – P.Maskanjo „Kaimo garbę“ (teatralizuotas koncertinis atlikimas) ir Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“, tapusią festivalio „vinimi“. Ją „įkalti“ statytojams padėjo žinomi popdainininkai E.Kučinskas ir D.Norvilas.

Mintimis apie festivalį ir jo premjeras paprašėme pasidalinti muzikologę Zitą JAKŠTIENĘ.

Festivalio scenoje triumfavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spindėjo operos žvaigždėmis

Tradiciškai festivalis prasidėjo Klaipėdos miesto gimimo dieną ir tapo ryškiu šios šventės akcentu. Klaipėdos koncertų salėje rugpjūčio 1-ąją festivalį pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras V.Prudnikovas ir Klaipėdos miesto meras R.Taraškevičius. Festivalio vadovas S.Domarkas, pristatęs šių metų festivalį tema “Lietuvos vokalinio meno įžymybės”, pakvietė visus neabejingus muzikai “mėgautis gražiausiu ir skambiausiu pasaulyje instrumentu – žmogaus balsu”.

Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, 8-ajame „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“ Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės, Plungės bei Pagėgių krašto gyventojai ir svečiai gėrėjosi operų ir koncertinių projektų premjeromis.

Atidarymas – „Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas“ (rugpjūčio 1-ąją – Klaipėdoje, kitądien – Juodkrantėje) – tapo tikra operos meno fiesta. Arijas ir duetus iš pasaulinio garso V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, Dž.Pučinio, R.Vagnerio, Dž.Rosinio, P.Čaikovskio, Ž.Halevi operų dainavo I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Jiems talkino ir operų orkestrinius fragmentus grojo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas šio koncerto sumanytojo S. Domarko ir dirigento I. Lapinio.

Sostinės operos žvaigždės visada laukiamos pajūryje – I.Milkevičiūtės ir V.Prudnikovo rečitaliai nesutalpindavo visų norinčiųjų juos išgirsti, o V.Juozapaičio gerbėjų gretos ženkliai išaugo po jo sukurto Rigoleto vaidmens Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Nuostabaus grožio J.Milkevičiūtės balsas ir tobulas jo valdymas, subtilūs dinaminiai niuansai, meistriškas V.Prudnikovo ir V.Juozapaičio vokalas bei artistiškumas publiką tiesiog pakerėjo.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, deramai talkinęs solistams, pakiliai ir spalvingai pagrojo V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, R.Vagnerio, P.Čaikovskio ir S.Moniuškos sceninių veikalų orkestrinius fragmentus.

D.Kužmarskytė – Santuca, A.Janutas – Turidas. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Kamerinės muzikos dovana

Kamerinei muzikai atstovavo bendras Lietuvos ir Lenkijos atlikėjų projektas, kuriame dalyvavo lenkų kamerinis ansamblis “MultiCamerata” ir lietuvių dainininkė S.Jančaitė.

Penkių narių styginis ansamblis, vadovaujamas kontrabosininko H.Gizos jau trečią kartą dalyvavo “Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje”. Šiame festivalyje ansamblis atliko populiarųjį V.A.Mocarto Divertismentą D-dur, nuostabios melodijos H.Vieniavskio “Legendą”, vengrų folkloro grožį atskleidusias B.Bartoko septynias liaudies dainas.

Skirtingo stiliaus kūriniai buvo pagroti individualia raiška, ansamblis pademonstravo puikų susigrojimą, taurų interpretacijos paprastumą, frazavimo vienovę. Bendroje S.Jančaitės ir “MultiCameratos” programoje – L.Berijo ir šiuolaikinė lietuvių muzika: kompozitorių V.Juozapaičio, A.Jasenkos, G.Kuprevičiaus ir M.Urbaičio kūriniai.

Sudėtingos raiškos kontempliacinę muziką dainininkė perteikė įtaigiai, plataus diapazono sopraną ji natūraliai ir lengvai valdė įmantriuose melodiniuose labirintuose (M.Urbaičio “Rezignacija”, A.Jasenkos “Vėlinės”).

Su S.Jančaite atlikdamas lietuvišką muziką, ansamblis modifikavosi ir į styginių kvartetą, ir į smuiko bei violončelės duetus, lanksčiai ir subtiliai muzikavo.

S.Jančaitės ir “MultiCameratos” koncertai įvyko Plungėje ir Klaipėdoje, o naujoje erdvėje, istoriniame Pagėgių krašte Rambyno kalno papėdėje, rugpjūčio 6-ąją skambėjo spalvingas ir smagus “Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki…” Kartu su vokalo žvaigžde E.Kaniava ir jo studentu D.Norvilu dainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir choras, šoko baleto artistai, orkestrui dirigavo ir reviu režisavo S. Domarkas, jam talkino dirigentas I.Lapinis.

A.Kozlovskis – Frolas, J.Tretjakova – Esmeralda. D.Norvilo Kvazimodas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Skiria šimtmetis

8-asis festivalis vėl pradžiugino teatro premjeromis. Pristatyta pasaulinio garso XIX a. italų opera P.Maskanjo “Kaimo garbė” ir pirmą kartą Lietuvoje įkūnyta latvių opera – Z. Liepinio “Paryžiaus katedra”.

Abiejų operų pasaulines premjeras skiria geras šimtmetis. “Kaimo garbė” jau įsitvirtinusi geriausių pasaulio operos teatrų repertuaruose, o “Paryžiaus katedra”, po triumfuojančio debiuto Rygoje sulaukusi plataus pripažinimo Latvijoje, dar tik skinasi kelią į pasaulį…

Lietuvoje P. Maskanjo “Kaimo garbė” jau skambėjo – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ją yra statęs S.Domarkas, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertinę versiją režisavo E.Domarkas.

Abu menininkai sujungė kūrybines pajėgas klaipėdietiškajam variantui. Vieno veiksmo dviejų dalių festivalio versija – teatralizuotas koncertinis “Kaimo garbės” atlikimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną išvydo rugpjūčio 12-ąją, o Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje nuskambėjo rugpjūčio 13-ąją.

Paprastai ši opera atliekama veiksmo neskaidant, tačiau dviejų dalių sumanymas pasiteisino – orkestrinis Intermeco (tarp 8 ir 9 scenų) tapo tarsi antros dalies orkestrine įžanga.

Operos dramaturgija išreiškiama visų pirma per sudėtingas herojų jausmų peripetijas, todėl kūrinio teatralizuoto koncertinio atlikimo forma tikrai priimtina (ir naudinga mūsų teatro sceninės erdvės požiūriu).

Operos veiksmas vyksta XIX a. Sicilijos kaimo aikštėje, į kurią renkasi visa kaimo bendruomenė. Pastatymui reikalingi du mišrūs chorai, todėl buvo sumanytas bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Vilniaus miesto savivaldybės choro “Jauna muzika” premjerinis projektas. K.Janulionio pritaikyta scenografija leido nevaržomai jaustis scenoje didelėms grupėms žmonių, pagal režisūrinį sumanymą laisvai judėti.

Pakerėjo Santuca

Scenos gilumoje šviečiančioje videoprojekcijoje regimi bažnyčios bokštai nurodė veiksmo laiką ir vietą (šv. Velykų rytas, prieš pamaldas), kartu simbolizavo bažnytinės moralės nuostatas bendruomenėje. Kuklūs ir skoningi kostiumai (juos pritaikė V.Šuklytė), Sicilijos moterų apdaruose dominuojanti juoda spalva sukūrė bendrą operos atmosferą.

Sekant italų operos tradicija, P.Maskanjo muzikoje svarbiausia raiška tenka melodijai. Išraiškinga emocionali melodika sudaro ir vokalo, ir orkestro muzikos pagrindą.

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose vaidmenis sukūrė D.Kužmarskytė ir V.Balsytė – Santuca, A.Janutas – Turidas, M.Gylys ir A. Kozlovskis – Alfijas, J.Grikšienė – Turido motina Liučija, A.Dovydaitienė – Lola.

Dramatiškiausias ir vokalo atžvilgiu sudėtingiausias yra Santucos vaidmuo. Pirmame spektaklyje jį sukūrusi D.Kužmarskytė ekspresyviai atveria gilius herojės jausmus (scena su Turido motina), priverčia beatodairiškai patikėti jos sielvartu, neviltimi dėl Turido neištikimybės. Su didžiule menine jėga dainininkė perteikia meilę, pavydą, galiausiai – keršto troškimą. Aistringuose dialoguose jos balsas (mecosopranas) skamba raiškiai, sudėtingos melodijos liejasi laisvai, reljefiškai. Ypač stiprų muzikinį įspūdį padarė Santucos arijos atlikimas. Apskritai šiame vaidmenyje dainininkė tiesiog sublizgėjo!

Antrajame spektaklyje dainavusi V. Balsytė sukūrė kitokį Santucos paveikslą. Pirmoje scenoje ji švelni, drovi, giliai paslėpusi savo kančią. Gražių spalvų sopranas nuspalvino dialogus lyrinėm spalvom, tačiau nevilties ir keršto troškimas suteikia jos Sentucai jėgų, dinamiškai ir aistringai skamba puikioji arija.

O galėtų tobulai!..

Dviejuose spektakliuose Turido partiją dainavo A. Janutas. Ne kartą žavėjęs pagrindinių tenoro partijų atlikimu, šįkart dainininkas kiek ir nuvylė. Nors jo vokalinės savybės – gražus, stiprus balsas, nepriekaištinga balso valdymo technika, ritmo pojūtis – ir šioje operoje buvo akivaizdžios, tačiau susidarė įspūdis, jog dainininkas dar nesurado aiškesnės savo herojaus traktuotės. Šis netikrumas buvo juntamas ir dainavime, – kai kurios frazės neišbaigtos, tarsi „numestos”, dialoguose vietoj intensyvios dinamiškos muzikos tėkmės – skubotumas ir blaškymasis. Tiesa, buvo epizodų, kuriuose galėjai pasigrožėti jo balsu (serenada orkestrinėje įžangoje, atsisveikinimo su motina scena). Gaila, kad operos pastatymas tik festivalinis, juk A.Janutas Turido vaidmenį galėtų sukurti tobulai…

Kitų vaidmenų atlikėjai darniai įsijungė į veiksmo plėtotę. Nuoširdus, smagus M.Gylio ir A.Kozlovskio Alfijas aistrų sukurstytas tampa ryžtingu keršytoju. Vokalinė medžiaga labiau pasidavė M.Gyliui, artimesnė jo balso savybėms.

A.Dovydaitienė sukūrė žavų nerūpestingos viliotojos paveikslą, o J.Grikšienės herojė motina Liučija maloniai nuteikė nuoširdžiu natūralumu, vidine šviesa.

Operoje sujungti du chorai (chormeisteriai V.Augustinas ir V.Konstantinovas) skambėjo sodriai ir dinamiškai lanksčiai, tiesiog pasigėrėjimą sukėlė šviesus džiaugsmingas Velykų ryto choras, bažnytinė malda. Režisieriaus ir dirigento „regėjimo laukas”, matyt, sutapo, kadangi spektaklis tapo vientisu išbaigtu meniniu paveikslu.

Orkestrui, nors opera ir nėra vagneriškai simfonizuota, skirtas nemažas muzikinės dramaturgijos krūvis. Išraiškingai skambėjusioje orkestrinėje įžangoje girdisi kūrinio konflikto užuominos, pagrindinę melodiją ekspresyviai vedė styginiai. Ypač pakiliai ir darniai orkestras skambėjo antrąjį spektaklį Juodkrantėje.

Intrigavo ne veltui

Itin susidomėjusi, suintriguota festivalio publika laukė antrosios teatrinės premjeros – Z.Liepinio operos-melodramos “Paryžiaus katedra”.

Z. Liepinis Lietuvoje greičiausiai žinomas tik kaip dainų kūrėjas. Nemažai jo dainų tėvynėje tapo hitais, vertinamos ir yra pelniusios apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Be dainų, kompozitorius kuria muziką kino filmams, teatrui, yra trijų operų autorius.

„Paryžiaus katedros“ libreto pagrindu (autorius K. Dimiteris) tapo XIX a. prancūzų romantinės literatūros šedevras – V.Hugo romanas “Paryžiaus katedra”. Literatūrinė medžiaga ir originalus šiuolaikiškas muzikinis sprendimas paskatino teatro ir festivalio vadovą S. Domarką įtraukti kūrinį į festivalio programą bei teatro repertuarą.

Plačioje istorinėje panoramoje V.Hugo veikale iškeliama amžinųjų vertybių, estetinių moralinių nuostatų kaitos problema, nepavaldūs laikmečiui žmogaus sielos prieštaravimai ir kančios. Libretistas asmenybių dramą pateikė kontrasto principu, kuriuo vadovavosi ir klaipėdietiško spektaklio statytojų komanda. Operos dramaturgijoje susiduria kontrastingi pasauliai: žmogiškų prieštaravimų kupinas pagrindinių herojų Kvazimodo, Esmeraldos ir Frolo, bejausmis rafinuotas – miestiečių ir šiurkštus, laukinių aistrų valdomas – ubagų.

Nedrįso ploti

Ryškią muzikinę medžiagą režisierius R.Kaubrys scenoje perteikė stipria emocionalia poetika, vizualinis paprastumas harmoningai dera su fantazijos padiktuotais simboliais, metaforomis.

Meninį paveikslą papildo A.Šimonio scenografija, kurioje dekoracijos ir rekvizitai ne tik kuria atitinkamą atmosferą, bet ir maksimaliai tarnauja, atskleidžiant herojų charakteristikas. Spalvinis kontrastas (juoda ir balta) scenovaizdyje panaudojamas ir kostiumuose. Baltas Kvazimodo rūbas juodoje ir pilkoje minioje pabrėžia ne tiek jo išorinį išskirtinumą, kiek kenčiančios sielos tyrumą. Baleto šokėjai – blogosios ir gerosios jėgos – taip pat juodi ir balti, choras – miestiečiai ir ubagai – visi aprengti charakteringai, su skoniu.

Trijų dalių operos struktūra – dideliu pagreičiu besikeičiančios ansamblinės ir masinės scenos. (Publikos rankos ne kartą sustingo, nedrįsdamos plojimais pažeisti nepertraukiamą muzikos tėkmę.) Dirigentas I.Lapinis abiejuose spektakliuose (rugpjūčio 19-ąją ir 20-ąją) puikiai valdė veržlų muzikinį ir sceninį veiksmą. Nors pirmasis spektaklis paliko harmoningesnį, brandesnį įspūdį. Šiokių tokių problemų sukėlė ir garso stiprinimas mikrofonais. Ar atlikėjų patirties stoka, ar prasta garso operatoriaus dinamikos reguliavimo kontrolė – tačiau antrajame spektaklyje antroje ir trečioje dalyse kulminacijos virto solistų ir orkestro varžybomis fortissimo rungtyje.

Du Kvazimodai

Pirmajame spektaklyje Kvazimodo vaidmenį atliko teatro scenos debiutantas, populiarus estrados dainininkas E.Kučinskas. Ilgametė koncertinė patirtis, išugdyta raiški dainavimo maniera ir dikcija jam padėjo kurti operos personažo paveikslą. Sekdamas režisierių sprendimu E.Kučinskas nesistengia pabrėžti kupriaus išorinio bjaurumo. Jam svarbiau perteikti kenčiančios sielos virpesius. Jie nuspalvina dainininko balsą įvairių tembrų niuansais, dainavimas sutelktas, muzikinės frazės aiškios, dikcija puiki. Šios savybės įgalino gana gerai perteikti operos muzikos grožį.

Kitas Kvazimodo vaidmens atlikėjas – D.Norvilas teatro scenoje nebe naujokas, tačiau dramatinį vaidmenį jis kūrė pirmą kartą. Jo Kvazimodas itin jautriai reaguoja į aplinką, tarsi akimoju būtų pasirengęs gintis nuo šiurkščios ir žiaurios minios. Pamilęs Esmeraldą, jis paslapčia džiaugiasi šiuo jausmu. Gražus švelnaus tembro balsas, nepaprastai nuoširdus ir pakankamai techniškas dainavimas atperka kai kuriuos netikslumus (pirmoje dalyje girdėtas trūkčiojantis aštrokas frazavimas, matyt, atsirado dėl didelės emocinės temperatūros). Vis dėlto D.Norvilo sukurtame vaidmenyje akivaizdi dainavimo ir sceninio veiksmo harmonija.

Frolas – jungiamoji grandis

Esmeraldos vaidmenį sukūrė R.Petrauskaitė ir mūsų teatro scenos debiutantė LMA absolventė J.Tretjakova.

D.Petrauskaitės Esmeralda žavėjo scenine bei vokaline plastika, lengvai ir lygiai balsas skambėjo visuose registruose. Įsimintinos jos scenos su Febu ir Frolu, kuriose kontrastingom spalvom nuspalvinti meilės ir neapykantos jausmai. J.Tretjakovos Esmeralda patraukli betarpišku nuoširdumu, emocingumu. Tačiau vokalo problemos (forsuotas garsas viršutiniame registre, prasta dikcija) sumenkino meninį rezultatą.

Frolo vaidmuo ir vokaline, ir vaidybine prasme sudėtingiausias. Jo paveikslas laipsniškai kinta – nuo tikėjimu tvirto bažnyčios tarno per skausmingus vidinių prieštaravimų protrūkius iki aistra aptemdytos tragedijos. Frolo vaidmenį sukūręs A.Kozlovskis puikiai perteikė vidinę herojaus kovą, personažo kitimą ir sceninėmis, ir vokalo priemonėmis. Staigi nuotaikų kaita aistringai išgyvenant uždraustą meilę jo vokalinėje partijoje išreiškiama plačių šuolių frazėmis, nepaprastai intensyvia dinamika ir tempu. Nepaisant to, garso intonavimas tikslus, balso tėkmės panaudojimas apgalvotas. Stiprią meninę raišką A.Kozlovskis pasiekia natūraliai, nepiktnaudžiauja perdėtom emocijom ar nesaikinga egzaltacija. Abiejuose spektakliuose publika buvo sužavėta jo sukurtu vaidmeniu, sveikino ir dėkojo audringomis ovacijomis. Frolo vaidmuo yra didžiulis dainininko kūrybinis laimėjimas.

Visi vaidmenys, ir maži, ir dideli, yra charakteringi, individualūs. Guidiulės, Esmeraldos motinos, pirmojo veiksmo scena prie lopšio yra vienas iš gražios lyrikos epizodų operoje, taip pat ir dramatiškų įvykių užuomazga. Solistės V.Balsytė ir L.Ramelienė sukūrė įsimintinus Guidiulės paveikslus.

Stilingos mizanscenos

Kaip didžiulis kontrastas, jautrų žmogiškų jausmų pasaulį keičia šaltas, arogantiškas miestiečių pasirodymas. Jų diduomenės atstovų duetas – M.Gylio Febas bei A.Dovydaitienės ir D.Kužmarskytės Flerdelisė savo grotestiškom marionečių manierom sukelia šypseną, o vėliau ir pasibjaurėjimą rafinuotu cinizmu.

M.Gylys ir jo partnerės sukūrė puikias stilingas sceneles, kuriose po lengvumo skraiste slypi sudėtingi rečitatyvinio tipo muzikiniai dialogai. Itin klastingą vokalinio intonavimo atžvilgiu Febo partiją M.Gylys atliko meistriškai.

Choro ir baleto artistų dalyvavimas operos veiksme spalvingas ir įprasmintas, nemažai choristų turi individualizuotas partijas. Gražaus tembro bosu ir ekspresyvia vaidyba išsiskyrė nedidelis Klopeno vaidmens atlikėjas V. Kazlaukas.

Festivalio publika abu premjerinius spektaklius perpildytoje salėje priėmė entuziastingai, ovacijomis dėkojo kompozitoriui už nuostabaus grožio muziką, statytojams ir atlikėjams už meistrišką atlikimą. Nepatekusieji į premjeras galės Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” matyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje naująjį sezoną.

Sakralinė gaida

Paskutinės “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” dienos tradiciškai sutapo su atmintina Lietuvai Juodojo kaspino diena. Ši diena pagerbiama sakralinės muzikos koncertu. Rugpjūčio 23-iąją Nidos Romos katalikų bažnyčioje ir 24-ąją – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo rimties, vilties ir grožio kupinas G. Forė „Requiem“. Atliko solistai D. Kužmarskytė (mecosopranas) ir V. Juozapaitis (baritonas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris V.Konstantinovas) ir Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

G.Forė, gyvenusio XIX-XX a. sankirtoje, kūryba yra tarsi tiltas tarp akademizmo ir naujos impresionizmo epochos. F. Forė kūryba populiari ir labiausiai vertinama Prancūzijoje, nos mūsų dienomis ji vis dažniau skamba ir kitose šalyse. Ypač išgarsinęs kompozitorių kūrinys yra „Requiem“ solistams, chorui ir orkestrui.

Septynių dalių gedulingų mišių muzika melodinga, šviesi, skaidri. Būdamas miniatiūros meistras, kompozitorius ir „Requiem/ muzikines mintis išdėstė glaustai, kiekviena dalis turi aiškią, išbaigtą formą.

Pirmosios dalys, kupinos ramybės, apmąstymų, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo šiek tiek padrikai. Didelėje bažnyčios erdvėje choro ir orkestro gama nesuėjo į darnų skambėjimą. Nors V.Juozapaičio solo ir violončelių melodija nestokojo išraiškingumo.

Judresnėse dalyse skambėjimas susibalansavo, choras subtiliai atskleidė melodinį grožį. Gražiai skambėjo D.Kužmarskytės išgrynintas, šviesus balsas epizode su vargonais. Šeštoje mišių dalyje baritono solo ir choras pakilo į emocinę kulminaciją. Po jos baigiamoji dalis skambėjo kilniai ir tyrai, tarsi nebūtin išnykstant paskutiniams muzikos garsams.

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Jakopo Negrečio (Palma il Džovanė) paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas daugiau nei prieš 400 metų, kabos Lietuvos valdovų rūmuose.

Rugpjūtį Vilnių pasiekė ypatinga siunta. Tai garsaus Venecijos dailininko Jakopo Negrečio (Jacopo Negretti), labiau žinomo kaip Palma il Džovanė (Palma il Giovane), paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje (maždaug 1600 metais).

Atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams jis atrinktas neatsitiktinai. Žinoma, jog šio vieno garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dalininko paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos (1587–1632) tapybos rinkinyje. Jį Žygimantas Augustas buvo sukaupęs, pirkdamas paveikslus Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, Antverpene, taip pat gaudamas dovanų iš Mantujos kunigaikščio. Minima, jog Žygimanto Vazos agentas Venecijoje nupirko iš paties Palmos il Džovanės paveikslą „Madona su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu“, kurio likimas nežinomas.

Įsigytas paveikslas perduotas Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centrui, vėliau bus eksponuojamas Taikomosios dailės muziejuje kartu su kitomis rūmams nupirktomis bei padovanotomis vertybėmis.

Įvertino ekspertai

Paveikslą viename Italijos sostinės antikvariatų atkuriamų Lietuvos valdovų rūmų interjerui birželio pradžioje už šalies gyventojų ir išeivijos suaukotas lėšas įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas.

Informaciją apie šį paveikslą surinko ir pateikė bei kūrinį įsigyti būtent Valdovų rūmams rekomendavo Lietuvos dailės muziejus. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu, jis kuria ir įgyvendina šių rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą.

Prieš įsigyjant Palmos il Džovanės paveikslą „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ savo ekspertines išvadas pateikė garsus italų meno istorikas, Karavadžo bei Italijos baroko tapybos, XVIII a. grafikos žymus tyrinėtojas, Romos universiteto profesorius Mauricijus Marinis.

Tai vienas autoritetingiausių baroko tapybos specialistų šiandieninėje Italijoje, kurio studijos leidžiamos italų, vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų kalbomis (pvz., apie dailininkus Karavadžą, Diegą Velaskesą ir kitus). Prof. M.Marinis – daugelio pasaulio muziejų (Madrido Prado, Milano Palazzo Reale, Bergamo Accademia Carrara, Palermo Palazzo Zijno, Romos Palazzo Venezia, Tokijo Teyen Metropolitan, Niujorko Metropolitan ir kitų) ekspertas.

Be prof. M. Marini, savo išvadas apie paveikslą pateikė ir žymios Lietuvos dailės kolekcijų tyrinėtojos – Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Ieva Kuizinienė bei Lietuvos dailės muziejaus senosios tapybos rinkinio tyrinėtoja, VDA doktorantė Dalia Tarandaitė.

Nelikus abejonių dėl kūrinio autorystės ir jo sukūrimo laikmečio, jį buvo nutarta įsigyti atkuriamiems Valdovų rūmams.

Didžiavosi meno kolekcija

Jakopas Negretis, vadinamas Palma il Džovane, yra vienas garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dailininkų, kurio kūryba gretinama su Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto darbais. Jo paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos tapybos rinkinyje. Šio dailininko kūriniai išvardijami ir 1673 m. Paryžiuje įvykusio aukciono dokumentuose, kai po Žygimanto Vazos sūnaus Jono Kazimiero, atsisakiusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo sosto ir gyvenusio Prancūzijoje, mirties buvo parduodama Vazų dinastijos meno kūrinių kolekcija, Jono Kazimiero Vazos išsigabenta į Prancūziją.

Vazų dinastijos atstovų XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje sukauptoje įspūdingoje paveikslų kolekcijoje, be Palmos il Džovanės drobių, taip pat buvo tokių garsių italų, vokiečių, austrų, flamandų dailininkų kaip Tomaso Dolabelos, Gvido Reni, Pietro Beretinio da Kortonos, Jano Breigelio, Peterio Polio Rubenso, Antonijo van Duko, Jakobo Jordaenso, Rembranto van Rijn, Luco Kranacho, Jozefo Heintzo, Bartolomėjaus Strobelio, Bartolomėjaus Sprangerio ir kitų kūriniai.

Likimas nežinomas

Šių ir kitų dailininkų paveikslai puošė Vazų dinastijos rezidencinių rūmų Krokuvoje, Varšuvoje ir Vilniuje interjerus. Vazos, kaip ir kiti valdovai, dažnai vežiojosi savo meno rinkinius iš vienos rezidencijos į kitą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje minėtų dailininkų darbai neabejotinai ne kartą yra puošę ir Vilniaus rūmų sienas.

Vazų dinastijos valdovų, kurie XVII a. pradžioje ankstyvojo baroko stiliumi perstatė Valdovų rūmus Vilniuje ir čia dažnai rezidavo, paveikslų kolekcija buvo pradėta skaidyti jau XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija metu. Per 200 paveikslų kaip karo grobis buvo išgabenta į Švediją, o 1673 metais Paryžiaus aukciono kataloge minima dar 150 paveikslų.

Daugumos jų likimas nėra žinomas, jie neidentifikuoti. Vos keli žinomi Vazų kolekcijos kūriniai šiandien saugomi Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkose pilyse, taip pat garsiojoje Drezdeno paveikslų galerijoje.

Išliko tik trys

Palmos il Džovanės paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ (drobė, aliejus; 0,85 x 0,79 m) centre vaizduojamas nuimto nuo kryžiaus Išganytojo kūnas sulinkusiomis kojomis, jį iš nugaros prilaiko šv. evangelistas Jonas. Kairėje kompozicijos pusėje pavaizduota sielvarto iškankinta švč. M. Marija, prigludusi prie Sūnaus rankos, o dešinėje – šv. Marija Magdalena, pasirengusi ištepti Kristaus kūną aliejais.

Šios pagrindinės ir kitos paveikslo siužeto figūros dailininko pavaizduotos manierizmui būdingu šviesos ir tamsos antitezės principu. Centrinę kompozicijos vietą užimanti Kristaus figūra labiausiai išryškinta šviesos. Prof. M. Marinio nuomone, šis paveikslas greičiausiai yra didesnio paveikslo modelis, sukurtas pagal akvarelinį eskizą.

Išliko trys Palmos il Džovanės paveikslai, sukurti panašia tematika ir pagal panašią schemą, – Venecijos akademijos galerijoje, Beluno katedroje ir Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose Miunchene. Jų ikonografija ir sukūrimo laikas gali pateikti orientacinę informaciją ir apie Valdovų rūmams įsigytą paveikslą, kuris tokiu atveju datuotinas apie 1600 metus.

Prof. M. Marinio nuomone, jis galbūt galėtų būti siejamas su neišlikusiu Kandianos Šv. Mykolo benediktinų vienuolyno (Paduva) bažnyčios altoriui nutapytu paveikslu „Miręs Kristus su verkiančiomis švč. M. Marija ir šv. Marija Magdalena“, kuris yra minimas 1648 metų dokumente kaip vertingas Palmos kūrinys. Valdovų rūmams įsigytas paveikslas galėtų būti minėto vienuolyno neišlikusio altorinio paveikslo bandomasis „portatyvinis“ modelis.

Paskutinysis Venecijos Renesanso tapytojas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigyto paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ autorius Jakopas Negretis (1544–1628), dažniausiai vadinamas Palma il Džovane, yra vienas žymiausių ir ryškiausių XVI-XVII a. sandūros – vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko – Venecijos mokyklos dailininkų. Savo pravardę „jaunesnysis“ jis gavo dėl to, kad jo senelis, irgi Jakopas Negretis (apie 1480–1528), taip pat buvo garsus italų dailininkas ir vadintas „Palma il Vecchio“ („vyresnysis“).

Kaip dailininkas, anot M. Marinio, Palma il Džovanė susiformavo XVI a. antrosios pusės garsiųjų Venecijos dailininkų Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto aplinkoje ir įtakoje. S. J. Frydbergas pabrėžia, jog ir Veronezės bei Basano kūrybos bruožai jam nebuvo svetimi. Sekdamas šių didžiųjų tapytojų suformuota Venecijos mokyklos tradicija, Palma il Džovanė didelį dėmesį skyrė šviesos ir tamsos dermei, dramatizmo akcentavimui.

Valdovų rūmams įsigytas paveikslas taip pat ryškiai atspindi minėtus dailininko kūrybos bruožus. Palmos il Džovanės talentas gana anksti buvo pastebėtas. Vos dvidešimtmetis jis nuo 1564-ųjų dirbo aukštus reikalavimus menininkams kėlusiam Urbino kunigaikščiui Guidobaldui da Montefeltrui, kuris Palmą il Džovanę jau 1567-aisiais išsiuntė studijuoti į Romą. Čia jis buvo apie 6 metus. Tai paaiškina ir Romos bei Toskanos manierizmo tradicijų bei stilistinių eksperimentų atspindžius jo kūryboje, kurie nesugebėjo užgožti stiprios Venecijos mokyklos įtakos. Grįžusio į Veneciją dailininko kūryboje vis dėlto galima įžvelgti ir manieristinio piešinio bruožų, ir Tintoreto paveikslams būdingo spalvingumo.

Tokia dviejų krypčių tapybos manieros dermė buvo būdinga Venecijos mokyklos atstovams iki pat XVII a. pabaigos. Šiuo požiūriu Palma il Džovanė yra ryškus ir tipingas savo meto Venecijos mokyklos atstovas, kartais patetiškai vadinamas ir paskutiniuoju Venecijos Renesanso tapytoju.

Tapė intelektualams

Venecijoje dailininkas iškart gavo daug visuomeninių ir privačių užsakymų. Po 1577-ųjų Dožų rūmų gaisro Palma il Džovanė nutapė tris paveikslus Didžiosios tarybos salei. Po Tintoreto mirties 1594 metais jis tapo populiariausiu bei įtakingiausiu Venecijos dailininku, tęsusiu savo pirmtako tradicijas.

XVII a. pradžioje Palma il Džovanė taip pat pagarsėjo kaip mitologinės tematikos darbų, skirtų siauram intelektualų sluoksniui, kūrėjas. Būtent šiuo menininko kūrybinio apogėjaus metu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza įsigijo jo kūrinių savo kolekcijai.

Išskirtinį dailininko statusą Venecijos mieste liudija jo palaidojimo vieta garsiojoje San Džovanio e Paolo bazilikoje, kur jam paminklą sukūrė vienas garsiausių to meto architektų Vincentas Skamozis. Paminklą puošia trys biustai – centre paties Palmos il Džovanės, kairėje – Palmos il Vecchio (abu sukurti 1621-aisiais Džiakomo Alberelio), dešinėje – Ticiano (priskiriamas Alesandrui Vitorijai). Taip siekta pabrėžti, kuriuos menininkus pats Palma il Džovanė laikė savo svarbiausiais mokytojais. Greta esančių angelų figūrėlių rankose – palmių šakelės, primenančios dailininko pravardę (it. palma – liet. palmė).

Palmos il Džovanės paveikslai šiandien yra saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose, Venecijos, Romos, Genujos rūmuose ir bažnyčiose.

Pamatysime po metų

Vienas šio garsaus Venecijos dailininko kūrinys – paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ – bus rodomas ir atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, kur papuoš vieną iš Vazų ankstyvojo baroko salių.

Šiuo metu drobė perduota Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, kurie parengs paveikslą eksponavimui, pritaikys jam tinkamą rėmą.

Italijoje įsigytą Palmos il Džovanės paveikslą kartu su kitais autentiškais kūriniais bus galima pamatyti nuo 2006 metų liepos 6-osios. Tuomet bus pirmą kartą atnaujinta ir papildyta Taikomosios dailės muziejuje šiemet liepos 6-ąją atidaryta ilgalaikė atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių ekspozicija, surengta Lietuvos dailės muziejaus ir Valdovų rūmų paramos fondo.

Parengė Rita Bočiulytė

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Rita Bočiulytė

Lietuvos operos grandas prof. Eduardas KANIAVA po antrojo premjerinio „Paryžiaus katedros“ spektaklio, kuriame Kvazimodo vaidmenį atliko jo studentas Deividas Norvilas, „Klaipėdos“ dienraščiui sakė, kad jaudinosi ne mažiau kaip pats eidamas į sceną.

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

Daugiausiai dėmesio festivalyje sulaukia triukšmingieji ispanai. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdoje šėlstant tradicinei Jūros šventei, nedideliame Prancūzijos miestelyje Kempė net kelis kartus nuskambėjo Klaipėdos vardas. 42-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Europiada“ dienomis posėdžiavęs šio renginio organizacinis komitetas pagaliau patvirtino, kad 2009 metais daugiau kaip 4000 dalyvių sutraukianti folkloro šventė vyks uostamiestyje.

Misija atlikta

Klaipėdoje surengti „Europiadą“ buvo siekiama ne vienerius metus. 2003-iaisiais Italijoje, Sardinijos saloje vykusį renginį stebėjo Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja (dabar – Socialinio departamento direktorė) Nijolė Laužikienė. Kartu su Tarptautinių ryšių skyriaus vyr.specialiste Jolita Kraniauskaite ji įvairiapusiškai pristatė Klaipėdą – miestą, tinkantį ir galintį surengti šią didžiulę folkloro fiestą. Uostamiestyje organizuoti festivalį bent penketą metų siūlė ir „Europiados“ komiteto narė, festivalio atstovė Lietuvoje Gražina Aleksandravičiūtė. „Kai „Europiada“ atkeliaus į Klaipėdą, mano misija bus atlikta“, – nuolat kartodavo ji.

Gresia teismas

„Europiada“, kaip ir dauguma didelių renginių, turi savo žaidimo taisykles. Festivalio organizatoriai sąmoningai renkasi nelabai didelius, regiono tradicijas puoselėjančius miestus. Antverpenas, kuriame prieš 3 metus vyko šis reginys, buvo didžiausias iš visų miestų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad iš jo yra kilęs „Europiados“ prezidentas B.Petersas, ilgą laiką buvęs ir šio Belgijos miesto meru…Patirtis rodo, kad organizatoriams labiau patinka miestai prie vandens. Nuoro miestelis Sardinijos saloje buvo visai prie Viduržemio jūros, o Bretanės provincijos sostine vadinamo Kempė krantus skalauja Atlantas.

„Europiados“ industrija

Pažvelgus į vietų, kuriose nuo 1964 metų kasmet vyksta „Europiada“, geografiją, galima pastebėti tam tikrą tendenciją. Kai kuriuose miestuose festivalis rengtas net po kelis kartus, o kai kurios šalys, tarp kurių net keletą metų buvo ir Lietuva, priverstos kasmet siūlyti savo kandidatūras ir būti atstumtos. Kalbama, kad daug ką lemia pačių komiteto narių tautybė ir jų akivaizdus prielankumas gimtiesiems miestams. Ne paskutinėje vietoje ir tie pinigai, kurie nuteka į miestų biudžetus. Paprasta aritmetika, 70 eurų padauginti iš 4000 dalyvių – tiek pinigų gauna miestas, kuriame vyksta „Europiada“. Pusė šios sumos pervedama iki renginio, pusė – po jo. Plius – ekonominė nauda, nes tame mieste užsukama ištisa „Europiados“ industrija. Pinigėliai byra į verslininkų, gaminančių firminius festivalio krepšius, kepuraites, lipdukus, marškinėlius, kišenes. 4000 dalyvių reikia pamaitinti, apgyvendinti, jiems rengiamos ekskursijos, jie perka suvenyrus, geria alų ir kavą miesto baruose. Be to, į miestą, kuriame vyksta „Europiada“, atvyksta dar keli tūkstančiai svečių, kurie įsikuria miesto viešbučiuose, maitinasi restoranuose.

Nepasitiki vietiniais

Festivalį organizuojantis miestas priverstas susitaikyti su tuo, kad fantazijos kuriant scenarijus koncertams neprireiks. Daugybę metų „Europiada“ vyksta pagal tą patį scenarijų. Jeigu lankeisi viename festivalyje, atvykęs į kitą gali išvysti ne tik analogišką stadioną, visiškai tokį patį renginį, bet net tuos pačius veidus. „Europiados“ organizatoriai neleidžia vietiniams savavaliauti. Koncertus pagal metų metus pasikartojančią schemą režisuoja komiteto paskirtas žmogus. Vietiniai turi tik „patariamąjį“ balsą. Tačiau šitaip sumanytas festivalis gyvuoja jau 40 metų, kai daugybė mažesnių ir didesnių folkloro renginių jau seniai nunyko.

Atskirs nuo Jūros šventės

Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, žinia, kad „Europiada“ 2009 m. atkeliaus į Klaipėdą, išties džiuginanti. „Dėl šio festivalio organizavimo tarp Europos miestų gana didelė konkurencija. 4000 dalyvių ir svečių – labai naudinga miestui: jo įvaizdžio formavimui, reklamai, smulkiojo verslo skatinimui. Užimti viešbučiai, visa infrastruktūra – pradedant transportu ir baigiant kitomis miesto gyvenimą užtikrinančiomis struktūromis. Ta proga sutvarkomi kultūros objektai. Festivalis turi ir pažintinę, ir edukacinę prasmę, leidžia per tą miestą, kuriame vyksta festivalis, pažinti Europos kultūras, jų dainas, šokius, aprangą, maitinimosi, nacionalinių dirbinių tradicijas. Svarbus ir pats bendravimas su žmonėmis, į jį gali įsitraukti ne tik festivalio dalyviai, bet ir miesto gyventojai“, – sakė N.Laužikienė.

„Europiados“ reikia

Nors po kiekvieno festivalio Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovė muzikologė R.Vildžiūnienė tikina, kad daugiau į jį nebevažiuos, Prancūzijoje vykusi „Europiada“ jai buvo penktoji. Prieš tai teko dalyvauti festivaliuose Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje. „Labiausiai pakraupusi buvau Turine: tie patys šalti makaronai su prikepusiu kečupu tris kartus per dieną, prastos gyvenimo sąlygos, nesibaigiantys karščiai“, – dalijosi įspūdžiais R.Vildžiūnienė. Tačiau, anot jos, visa tai greitai užsimiršta, o kai važiuoji į kitą festivalį, jau esi pasirengęs stoiškai iškęsti laikinus nepatogumus. Pasak R.Vildžiūnienės, geriau, kai festivalis vyksta mažesniame miestelyje: jaukiau, čia labiau juntami bendruomeniški ryšiai. Tokios šilumos ir dėmesio kaip Kempė, R.Vildžiūnienei neteko patirti niekur. Žygiuojantiems parade žmonės nuolat plojo ir šypsojosi, stovėjo balkonuose. „Vokiečiai kavinėse sėdėjo kaip ponai, o čia – visi pagarbiai atsistoję“, – palygino.

Rodrigas Fominas: „Intrigavo, koks bus Kvazimodas“

Rita Bočiulytė

Latvijos popmuzikos žvaigždė Rodrigas FOMINAS (Rodrigo Fomins) pirmajame Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ pastatyme atliko Kvazimodo vaidmenį. Muzikantas buvo atvykęs ir į operos premjerą Lietuvoje, žiūrėjo patį pirmąjį spektaklį rugpjūčio 19-ąją, kuomet Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

Klaipėdiečių Z.Liepinio „Paryžiaus katedroje“ patį pirmąjį spektaklį Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

R.Fominas neslėpė, kad jį naujasis operos pastatymas pirmiausia intrigavo, koks jame bus Kvazimodas. „Klaipėdos“ dienraščiui R.Fominas pasakojo, kokie stulbinantys anšlagai visuomet būdavo Rygos operos teatre, kai jame buvo rodoma „Paryžiaus katedra“. „Mes baigėme ją rodyti sausakimšai salei, – sakė jis. – Per paskutinį spektaklį finalinę Kvazimodo ariją dainavome po kupletą su mano dubleriu, kitu Kvazimodu – Niku Matvejevu. Kadangi daug spektaklių vaidinome kas savaitę, be dublerio būtų buvę tiesiog neįmanoma atlaikyti tokį krūvį.“

R.Fominas prisiminė, kad jo personažas buvo storai nugrimuotu veidu, su didžiule kupra, jam buvo užmaukšlintas perukas, ilgi plaukai lindo į burną… „Mūsų Kvazimodas buvo labiau laukinis ir nesuprantamas. Jis pats savęs nesuprato ir nesuprato, kas su juo vyksta, į kokias intrigas jis įveliamas“, – teigė vaidmens atlikėjas. Pasak jo, pasaulyje jau susiformavęs Kvazimodo stereotipas, ir latviai spektaklio kūrėjai ėjo šiuo keliu. „Galbūt čia, Lietuvoje, stengtasi to išvengti ir kuo labiau atitolti nuo to Kvazimodo, koks jis buvo Latvijos scenoje“, – svarstė R.Fominas. – Mano nuomone, klaipėdiečiai šiek tiek persistengė, pernelyg toli „nubėgo“. Pagal romaną ir kaip aš supratau, Kvazimodas – laukinė jėga, sudarkytas, subjaurotas žmogus, kuris kovoja su savimi. Jis žino, kad yra bjaurus, ir kiti jam tai primena. O čia tai tarsi atkrenta. Todėl, kad, be vieno kito gyvaplaukio, ant balto Kvazimodo veido nieko tokio nėra. Jis lyg ir baisus, betgi nebaisus. Todėl, man atrodo, jam iškeltas labai rimtas uždavinys – be išorinių trūkumų parodyti tą baisumą. Nes intriga turi būti. O čia man kol kas ją sunku pagauti“.

R.Fominui labai patiko Febas ir kaip šį vaidmenį atliko M.Gylys. Be to, jis atkreipė dėmesį į puikų orkestro grojimą. „Turint omeny, kad tai pirmas spektaklis, sakyčiau, visa trupė dirbo labai sklandžiai, nepastebėjau didesnių techninių, intonacinių ar ritminių problemų. Dėl to labai džiaugiuosi ir sveikinu“, – šypsojosi dainininkas.

Latvijos popmuzikos įžymybė R.Fominas į Klaipėdą specialiai atvažiavo pažiūrėti „Paryžiaus katedrą“, kurios pirmajame pastatyme Rygoje jam teko Kvazimodo vaidmuo. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jo teigimu, klaipėdiečių spektaklis, palyginti su rygiečių, atrodo kameriškai. „Tai, ką pastatėme mes, buvos superscenografija, daug šviesų, dekoracijų, žmonių… O čia – kitas principas. Minimalistinis. Man patiko tie vizualiai blyškūs varpų šokio intarpai. Patiko, kad režisierius apmąstė, ką scenoje veiks choras. Choristų mosavimas rankomis, ramentais kai kuriose mizanscenose atrodė labai efektingai. Labai įdomi scena, kai chimeros ridena kiaušinį, įspūdinga spektaklio pradžia ir ją primenanti pabaiga, kai scenoje lieka tik vaikiškas vežimėlis… Simbolių daug, bet jie gerai panaudojami. Man patinka, kad jie čia yra. Nes scena maža, be jų būtų ne kas. O dabar žiūrovas visąlaik užimtas, priverstas sukti galvą, spėlioti“, – dalinosi spektaklio įspūdžiais R.Fominas.

Dainininkas išskubėjo po premjeros atgal į Rygą, nes turėjo ruoštis koncertui. Su savo grupe koncertuoja vieną du kartus per savaitę ir populiarumo stoka Latvijoje nesiskundžia. Atsisveikindamas R.Fominas apgailestavo, kad Lietuvos publika jį pamiršo. Prieš penkerius metus jo koncertuose Klaipėdos klubuose būdavo pilna žmonių. „Jei pakviestų, būtinai vėl atvažiuočiau“, – sakė jis, neslėpdamas, kad Lietuvai turi ypatingų sentimentų. Prieš kelerius metus pakliuvęs į autoavariją R.Fominas tvirtino dabar jau baigiantis atgauti fizinę formą, o profesinės formos ir balso džiaugiasi nepraradęs.

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Rugpjūčio viduryje Palangoje rodytas nebylusis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsino V. Čepinskis su „Camerata Klaipėda“ ir A. Mamontovas, penktadienį „Lietuvos“ kino teatre pradės 7-ąjį „Tinklų“ festivalį. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

AURELIJA KRIPAITĖ

Penktadienį Vilniuje startuos septintasis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai-2005“, pasiūlysiantis įvairių žanrų trumpametražių filmų programą, muzikos garsais prakalbinsiantis nebylųjį kiną.

Rugsėjo 2-22 dienomis vyksiantis festivalis šiemet išsiplės ir bus rodomas ne tik Vilniuje ir Klaipėdoje, bet ir Kaune. Tačiau pagrindiniu „Tinklų-2005“ centru liks uostamiestis.

Per tris festivalio savaites bus parodyta daugiau nei šimtas trumpametražių filmų iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Norvegijos Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Japonijos ir kitų šalių.

Atidarymas – Klaipėdoje

Lietuvai atstovaus režisierių Arūno Eimulio, Ričardo Matačiaus, Vytauto V. Landsbergio, Algimanto Maceinos, Valdo Misevičiaus, Simonos Aškelavičiaus darbai.

Festivalis prasidės penktadienį Vilniuje „Lietuvos“ kino teatre nebyliuoju 1913 m. Luiso Fiulado režisuotu filmu „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsins smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis su ansambliu „Camerata Klaipėda“ bei dainininkas Andrius Mamontovas.

Filmas, kuriam muziką parašė nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis, rugpjūčio viduryje buvo rodytas Palangos vasaros estradoje. Kitąmet „Fantomą giljotinos šešėlyje“ ketinama pademonstruoti Prancūzijoje, kur bus minimos seniausios pasaulyje kino kompanijos „Gaumont“ šimtosios metinės. Ši kompanija ir paskolino filmą festivaliui „Tinklai-2005“. Projektą žadama parodyti kituose Lietuvos miestuose. „Klaipėda? Būtinai“, – žadėjo festivalio direktorius Artūras Jevdokimovas.

Oficialiai septintasis „Tinklų“ festivalis bus atidarytas sekmadienį uostamiesčio „Žemaitijos“ kino teatre projektu „Europa trumpai VIII: eksperimentiniai filmai“. Apie pusantros valandos programą, vienijančią filmus nuo 1976 metų, festivalio organizatoriai gavo iš Europos kino festivalių koordinacijos, kurios nariais šiemet tapo. Narystė šioje koordinacijoje, anot A. Jevdokimovo, suteikia galimybių gauti geresnės kokybės filmų. 2003 metais festivalis „Tinklai“ įstojo į Europos atvirų kino seansų asociaciją.

Lems žiūrovų simpatijos

Kitą savaitę festivalis persikels į uostamiesčio senojo tabako fabriko teritoriją, kuriame kas vakarą bus demonstruojami įvairių šalių trumpametražiai filmai.

Šeštadienį, rugsėjo 10 dieną, „Žemaitijos“ kino teatre festivalį užbaigs programa „Europa trumpai IX: fantastika“. „Festivalis turi tokią ypatybę, kad jis oficialiai lyg ir užbaigiamas, tačiau iš tiesų tik perkeliamas į kitus miestus. Bet jo šaknys lieka Klaipėdoje“, – sakė A. Jevdokimovas.

Festivalis „Tinklai-2005“ įgis ir konkurso bruožų: žiūrovai rinks labiausiai patikusius filmus. Daugiausiai simpatijų pelnę darbai bus platinami DVD formatu. „Aplinkybės mus verčia organizuoti konkursą, nes taip lengviau pritraukti geresnius darbus, autoriams atsiranda stimulas dalyvauti. Tačiau kol kas bandysime balansuoti tarp festivalio ir konkurso“, – sakė „Tinklų“ direktorius A. Jevdokimovas. Jis tikino, kad anksčiau po peržiūrų festivalio dalyviai neretai teiraudavosi, kur galima įsigyti rodytus filmus, todėl ir sumanyta geriausius „patalpinti“ vaizdo plokštelėse.

Rugsėjo 16 dieną kino teatre „Lietuva“ ir rugsėjo 17 dieną Klaipėdos koncertų salėje režisieriaus Džordžo Melieso ankstyvuosius kino montažo ir specialiųjų efektų filmus įgarsins specialiai šiam projektui susibūręs džiazo atlikėjų – Arkadijaus Gotesmano (Lietuva), Viačeslavo Ganelino ir Haroldo Rubino (Izraelis) – trio. Bus parodyti šeši Dž. Melieso filmai – „Kelionė į mėnulį“ (1902), „Nesutramdomi plaukai“ (1904), „Undinėlė“ (1904), „Neįtikėtina kelionė“ (1904), „Pašėlusios afišos“ (1906), „Užtemimas (1907).

Per šešerius festivalio „Tinklai“ gyvavimo metus buvo parodyta daugiau nei 600 filmų, juos žiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių.