Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Operos „Paryžiaus katedra“ kompozitorius Z.Liepinis yra verslininkas, o muziką kuria savo malonumui ir tik tada, kai gauna ženklą iš aukščiau. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Latvis kompozitorius Zigmaras LIEPINIS (Zigmars Liepinš) dalyvavo savo operos “Paryžiaus katedra” repeticijose Klaipėdoje, įdėmiai stebėjo abu premjerinius spektaklius ir po jų atrodė patenkintas.

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pasidalinti mintimis, kompozitorius maloniai sutiko, nes, anot jo, esam labai artimi kaimynai, – jis 1952-aisiais gimė ir augo čia pat, už 100 kilometrų, Liepojoje. Tiesa, dabar jau daug metų gyvena ir dirba Rygoje, laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių Latvijos kompozitorių, populiarumu savo šalyje ir už jos ribų galėtų varžytis nebent su savo tėvynainiu Raimondu Paulu.

Z.Liepinis už kūrybą įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu, o už operos-melodramos “Paryžiaus katedra” sukūrimą apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu.

Šio kūrinio pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo tarptautiniu kultūros įvykiu. Z.Liepinio “Paryžiaus katedra” yra pirmoji latvių opera, pastatyta užsienyje. Nors ir netolimame, bet, anot kompozitoriaus, jam ir jo šaliai tai svarbus faktas.

– Įdomu, kokia šios Jūsų operos atsiradimo istorija.

– Be to, kad esu parašęs tris operas, kūriau muziką kinui ir teatrui, nuo 17 metų rašiau daug populiarios muzikos – estradines dainas. Kelerius metus buvau ansamblio “Modus” instrumentalistas, dainų autorius, o vėliau – ir jo vadovas. Man vadovaujant grupė buvo “perkrikštyta” ”Opus” vardu ir gyvavo iki 1989-ųjų. Viena iš mano pirmųjų dainų, kurią parašiau berods 1971-aisiais, buvo latvių poeto eilėraščio “Vargšas Kvazimodas” žodžiais. Taigi viskas prasidėjo nuo dainos. Tuomet susidomėjau šia istorija ir perskaičiau Viktoro Hugo romaną “Paryžiaus katedra”. Nuo to laiko, o tada man buvo 19 metų, kirbėjo mintis, kad toje istorijoje kažkas yra. Bet dar nežinojau kas. Ir štai vieną dieną, 1996 metais, nubudau su idėja, su mintimi, kad atėjo laikas.

Apskritai manau, tai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo Dievo.

– Jūs tikintis?

– Tikintis, bet nedažnai einu į bažnyčią. Štai mano libretistas Kasparas Dimiteris giliai tikintis žmogus. Vienądien ir sakau jam: “Laikas, seni, imtis darbo”. Jis 1996-ųjų pradžioje parašė “Paryžiaus katedros” libretą, o aš per du mėnesius – muziką. Esu greitas žmogus. Gal todėl, kad rašau tik tada, kai man diktuoja iš ten (rodo į dangų). Kai man niekas nediktuoja, aš tyliu. Todėl, kad esu verslininkas, Latvijoje su partneriais turime tris radijo stotis. Taigi pragyvenimui užsidirbu ne iš kūrybos. Rašau tik savo džiaugsmui, sceniniu darbu dabar nebeužsiimu. Aš esu kapitalistas (juokiasi).

– Kai kas Jūsų operos muziką vadina simforoku. Jie teisūs?

– Ne, tokio žanro nėra. Tai mano žanras. Kai rašiau „Paryžiaus katedrą“, apie tai, koks bus jos muzikos stilius, negalvojau. Norėjau būti „tarp žanrų“. Nepakenčiu miuziklų, nes juose ne tik dainuojama, bet ir kalbama, įsiterpia kažkokie kvaili dialogai… Mano nuomone, tai viską gadina.

Sakyčiau, parašiau operą pagal visus kanonus plius truputis simforoko. Todėl Kvazimodo partijai man reikėjo roko dainininko. Pakviečiau Rodrigą Fominą. Na, Klaipėdoje ją atlieka ne roko dainininkai… Bet gali būti ir taip.

– Teko girdėti, kad “Pa-ryžiaus katedros” premjera Rygoje 1997-aisiais sukėlė tikrą furorą?

– Taip, ją lydėjo sėkmė. Rygos operoje “Paryžiaus katedra” buvo rodoma po 8 kartus per mėnesį, bilietai buvo išparduoti pusei metų. 90 spektaklių – ir visi anšlaginiai.

– O kaip ten nutiko su prancūzais? Ar tiesa, kad jie nusikopijavo Jūsų kūrinio idėją?

– Kartą pas mano jaunąjį kolegą aranžuotoją atvažiavo du bičiuliai – režisieriai animatoriai iš Paryžiaus. Jie atėjo į mano spektaklį, po jo – pas mane į namus. Mums draugiškai geriant kavą ir šnekučiuojantis, prancūzai klausinėjo, kodėl į Paryžių šios operos nevežu. Atsakiau, kad man jau 40 metų ir aš ne tiek kvailas, kad bėgiosiu aplink Eifelio bokštą šaukdamas, kad štai genijus atvažiavo iš Rytų, parašė kūrinį prancūzams šventa tema. Kas į mane žiūrės rimtai?! Jie sutiko, kad tai sudėtinga, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi.

Po metų, 1998-aisiais, pasirodė prancūzų “Paryžiaus katedros” pastatymas. Manau, mano svečiai, parvažiavę namo, kolegoms papasakojo, ką matė Rygos scenoje. Ko gero, kažkas tylomis dar kartą buvo atvažiavęs ir nufilmavo mūsų pastatymą. Dėl idėjos – tiek to, ji – ne mano, o Hugo. Bet įdomiausia, kad akivaizdžios režisūrinės kupiūros. Juk daug vietų mūsų operoje – kitaip nei romane, daug kas kitaip. Yra sutapimų, kurie prancūziškame spektaklyje tarsi paimti iš mūsų libreto. Prancūzai labai labai skubėjo… 2000-aisiais aš mačiau jų pastatymą Amerikoje, Las Vegase. Tai kitoks kūrinys. Ten muzika visai kitokia. Ką čia kalbėti, lai sprendžia tie, kurie jos klausosi – ir manosios, ir prancūziškos versijos. Tai ne mano reikalas. Aš parašiau tai, ką parašiau.

– Be abejo, lyginate Jūsų operos pastatymus Rygoje ir Klaipėdoje?

– O!.. Tai absoliučiai skirtingi dalykai. Čia visai kita režisūrinė mintis. Operą pirmąkart statant Rygoje, įgyvendinau savo idėją: maksimaliai, kiek tai įmanoma, realistinės dekoracijos, puošnūs, viduramžius primenantys kostiumai, visko daug, turtingai ir didingai. Tai buvo visai kitoks teatras, grynai realistinis variantas. Scenoje veikė ne tik žmonės, bet ir gyvūnai – gyvi arklys ir ožka. Per pastatymo gyvavimo laiką pasikeitė gal penkios ožkos (juokiasi).

O čia, svabiausia, – yra šviežia, visai kita mintis. Man tai labai patinka.

– Kas būtent?

– Viskas. Pirmiausia, kaip ir kiekvienam autoriui, patinka, kad mano kūrinį stato, atlieka. Be to, čia – fantastiškai geras režisūrinis sprendimas. Aš taip nesugalvočiau. Čia geri dainininkai, geras orkestras. Žinoma, buvo klaidų, betgi tai – tik pirmieji du spektakliai. Teatro scena nedidelė, techninės galimybės ribotos. Tokiomis aplinkybėmis, mano galva, viskas padaryta maksimaliai gerai, tiesiog puikiai.

– Užsiminėte apie klaidas… Turbūt turėjote omeny Jūsų muzikos atlikimą? Kas buvo ne taip?

– Šito aš jums niekada nepasakysiu. Nesakiau ir Rygoje, kai ten pastatė mano operą. Aš ne teisėjas.

– Nepasakysite ir, kuris mūsiškis Kvazimodas Jums labiau patiko?

– Nepasakysiu. Beje, Rygoje Kvazimodą dainavo irgi du atlikėjai – roko dainininkai. Kuris geresnis, publika turi nuspręsti pati. Kad nuspręstų, turėtų pažiūrėti operą mažiausiai du kartus. O paskui prie vyno taurės aptarinėti, ginčytis, kuris geresnis. Kuo daugiau ginčysis, tuo daugiau ateis į teatrą.

– Bendras premjeros įspūdis Jūsų nenuvylė?

– Bendras įspūdis – tik pozityvus. O klaidas darome visi. Ir Rygoje rodant “Paryžiaus katedrą” jų buvo. Kai kurių klaidų Rygos opera neištaisė net per 90 spektaklių. Klaipėdos teatre yra techninių, įgarsinimo problemų. Bet reikia tik lėšų, ir jų neliks. Galų gale ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar yra dvasia. Po šio spektaklio turi kažkas nubraukti ašarą. Jei taip yra, vadinasi, spektaklis pavyko. Jei iš jo žmogus išėjo abejingas, vadinasi, kažkas ne taip. Bet jei žmonės kalba apie jį, reiškia, “užkabino”. Tai ir yra svarbiausia. Juk muzika rašoma ne todėl, kad viskas matematiškai būtų teisinga. Ji rašoma todėl, kad žmogui sukeltų išgyvenimus. Jei ji sukelia jausmus atlikėjams ir klausytojams, vadinasi, mano tikslas pasiektas.

– Jūsų nuomone, kaip reagavo publika?

– Puikiai. Lietuviai daug temperamentingesni nei latviai. Latvijoje labai “kieta” publika. Estijoje dar labiau. Kuo toliau į šiaurę – tuo žmonės uždaresni. Atrodo, tarp mūsų skirtumas nedidelis, bet yra.

– Betgi mūsų publika per spektaklį tiek mažai plojo… Ar ne Jūs pats kaltas, kad taip – tarsi vienu įkvėpimu – parašėte operą, jog plojimams tiesiog nėra kur įsiterpti?

– Teisingai, tegul pabaigoje ploja. Čia dar plojo vienąsyk ir spektaklio metu. Buvau maloniai nustebintas. Rygoje nė sykio nebuvo aplodismentų po prologo.

– Ar dar atvažiuosite pažiūrėti, kaip sekasi Jūsų operos pastatymui Klaipėdoje?

– Be abejo. Po kurio laiko, gal žiemos pradžioje, atvažiuosiu. Įdomu, kaip spektaklis vystysis, keisis.

– Dabar dar rašote muziką?

– Dainų neberašau, tik stambius kūrinius. Parašiau siuitą ir didelę kantatą, kurios buvo atliktos per šventes Rygoje. Turbūt per pastaruosius penkerius metus nieko ypatingesnio kaip ir nesukūriau…

– Laukiate ženklo iš aukščiau?

– Tas ženklas jau buvo. Prieš trejus metus. Esu sumanęs operą apie narkomanus, kuri bus paremta tikrais gyvenimo faktais. Libretas jau beveik parašytas. Bet muzikos idėja dar turi subręsti. Matote, aš labai savikritiškas.

– Dėkui už pokalbį. Sėkmės Jūsų kūriniui mūsų scenoje ir lauksime kitų!

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

Sekite kino afišas! Rugsėjo 9-ąją Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus – didžiuosiuose kino teatruose prasidės kino festivalis „AXX“. Specialiai festivaliui sukurti 12 filmų šiuose miestuose bus rodomi keturias savaites.

Į festivalio atidarymą Vilniuje rugsėjo 9-ąją atvyks nepriklausomos britų kino kompanijos „Guerilla Films“ įkūrėjas Deividas Nikolas Vilkinsonas.

Festivalis – konkursinis. Per jo atidarymą sostinės kino teatre „Coca-cola Plaza Vingis“ bus paskelbti penki pirmojo etapo nugalėtojai, kurie nuo spalio 3-iosios pradės kurti 20 minučių filmus antrajam festivalio etapui. Nugalėtojus išrinks komisija, kuriai vadovaus garsus režisierius Emiras Kusturica.

Šeštasis nugalėtojas, kurį išrinks žiūrovai, bus paskelbtas irgi rugsėjo 9-osios vakarą Vilniaus klube „Connect“. Visi, ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji, bus apdovanoti specialiais festivalio rėmėjų prizais.

E.Kusturica nepažadėjo, bet sakė, kad pasistengs atvykti į festivalio uždarymą gruodžio 16-ąją. Šiuo metu jis baigia naująjį savo filmą apie futbolo legendą Diego Armandą Maradoną. Nors režisierius labai užimtas, festivalio organizatoriams pavyko su juo susisiekti. Jis pažadėjo, kad būtinai atidžiai peržiūrės visus filmus, pasidžiaugė, kad šio festivalio filmai nebus padėti į stalčius, o pateikti publikai, ir palinkėjo visiems kūrėjams sėkmės.

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Rita Bočiulytė

Lietuvos kultūros ministras Vladimiras PRUDNIKOVAS, plačiai žinomas ir kaip operos dainininkas, rugpjūčio 20-ąją specialiai iš Vilniaus atvažiavo į Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Žinau šį kūrinį. Jis man ne naujas. Esu ne kartą matęs ir girdėjęs jį Latvijos nacionalinėje operoje“, – džiaugsmingai pareiškė „Klaipėdos“ laikraščiui ministras. Pasak jo, prieš trejus metus netgi buvo siūlyta šią operą statyti Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. V.Prudnikovas apgailestavo, kad vilniečiai nepasiryžo. Nes muzikinė medžiaga – turtinga, tema – amžina, vokalinės partijos – romantinės, klasikinės. „Tokio kūrinio, jį pavadinčiau opera-miuziklu, atlikimui reikia labai gerų aktorių ir dainininkų, – pastebėjo jis. – Klaipėdos muzikinis teatras turtingas balsais, turi puikų orkestrą bei gerą vadovą, kuris supranta operos meną, kreipia labai daug dėmesio į žmogų scenoje. Nes kiekvienas garsas, judesys, žingsnis operoje labai svarbus. Šia prasme – labai džiugi teatro perspektyva.“

Anot ministro, Klaipėdoje jau seniai pribrendo naujo muzikinio teatro statybos idėja, kurią reikia įgyvendinti. „Šiam miestui, kuris labai sparčiai plečiasi, reikia naujo, modernaus teatro pastato, o stiprias kūrybines pajėgas jis jau turi“, – įsitikinęs ministras. Pasak jo, potencialas – geras, juolab kad Klaipėdos universitete yra Dainavimo katedra, puikių pedagogų ir daug žadančių studentų.

V.Prudnikovas po premjeros buvo pakiliai nusiteikęs, džiaugėsi, kad teatre jaučiasi savas ir gali kalbėti „kaip ministras operos solistas“. „Čia man lengva. Ir mane labai jaudina Klaipėdos teatro situacija, norisi visokeriopai padėti“, – sakė jis. Anot V.Prudnikovo, politika gal ir yra amžina, bet politikai joje – laikini. „O menas yra amžinas. Jeigu aš tarnauju menui, tai prisidedu prie jo amžinos tiesos, – samprotavo ministras. – Viską darau ir darysiu, kad mūsų teatrai neskurstų, kad stogas virš kūrėjų būtų tvirtas, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamų sprendimų. Meno lygis Lietuvoje yra gana aukštas, bet jo kūrėjams turime padėti. Galbūt reikia ir didesnio finansinio dėmesio, ir daugiau vidinės meilės.“

Menas ar?..

Menas ar?..

Pamąstymai tarptautinės menininkų grupės “Art or Not” parodos Klaipėdoje tema

R.Kalonderio didžiaformatė “Pagarba Klaipėdos modernizmui”. Ž.Perė instaliacija “Genijus”. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Dar graikai apie meną kalbėjo kaip apie mimetinį reiškinį, t.y. siekiantį pakartoti, pamėgdžioti arba imituoti natūrą, realųjį pasaulį.

Svarbiausia – konceptas?

Realizmas ilgus šimtmečius buvo viena pagrindinių mene plėtojamų krypčių. Tačiau šiandien, kai yra pasaulį tiksliai fiksuojanti meno šaka – fotografija, menininko siekis tiksliai atspindėti matomą vaizdą eksploatuojamas vis rečiau. Savirealizacijos tikslais pasirenkamas suabstraktintas ar dekoratyvus, minimalizuotas ar ekspresionistinis, popartiškas ar dar koks nors hyper-, inter-, neo- vaizdavimo būdas.

Kita vertus, grįžimas prie ištakų, praeities menininkų pasiekimų kartojimas – charakteringas šiuolaikinio meno bruožas. Kaip ir koncepcijos, idėjos dalyvavimas meno kūrinyje. Pastarasis neretai tampa ne tik pamatu, bet ir viso kūrinio esme, todėl dažnai atskiras menininkas ryžtasi meninę raišką „pritempti“ prie idėjos.

Akivaizdus to pavyzdys – Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikianti tarptautinė paroda „Art or Not“. Keturių menininkų iš Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos ir Šveicarijos projektas iš pradžių šokiruoja, paskui sukelia pasitenkinimo antplūdį, suvokiant, jog Lietuvoje vis dar labai aukštas meno ir menininko savo vertės suvokimo lygis, ir galiausiai paskatina diskusiją, ginčus, pamąstymus (vadinkite tai, kaip norite).

Provokuoja diskusiją

Diskursui kviečia ir pats pasirinktas grupės bei parodos pavadinimas.

Nors jo paskirtis kvestionuoti meno funkciją globaliame kontekste, atveriant „tikrąsias tiesas pasiklydusiems“, viliantis jas išsaugoti rytojui, Klaipėdoje jis virto klausimu, kas yra menas (šiuo konkrečiu atveju – tapyba, nes būtent ji sukėlė daugiausiai šurmulio) apskritai. Kokia gi meno paskirtis šiuolaikinėje susiskaidžiusioje visuomenėje? Ar tikrai visada formą galime pateisinti, sukūrę tam tikrą konceptą (dažniausiai po to, kai atsiranda forma)? O gal nebeturime tiek formalių galimybių, kad pateisintume siekiamą įkūnyti idėją?

Išties šiuolaikinis menas yra įvairialypis, daugiasluoksnis ir tiesiog visoks. Ir toks jis turi būti. Ir, ačiū Dievui (ir, žinoma, menininkui), kad yra! Tam, esančiam greta menininko, Dievas, matyt, sukūrė ir meno kritiką. Kad jis galėtų patvirtinti, pateisinti, paliudyti menininko tiesą. Arba, atvirkščiai, – ją nubraukti, ištrinti ir visaip kaip kitaip sužaloti, pabrėždamas ne-meno konceptą.

Gali tyčiotis

Ir vis dėlto šiandien “viskas yra menas”.

Todėl gal ir nereikėtų kritikuoti Rudolfo Kalonderio (Rudolf Calonder) ir Katios Kalnietės (Katia Kalniete) ekspozicijos, nes greta drobių eksponuojamos monotipijos iš tiesų vertos dėmesio ir yra itin įdomūs meno pavyzdžiai. Tačiau jų per savaitę Dailės parodų rūmuose sukurtos monumentalios drobės, pribloškiančios būtent savo masteliais, formatais ir sintetine bei skurdžia spalvų palete, kelia abejonių dėl tapybos prigimties ir dar labiau – jos evoliucijos.

Vaikiška maniera, lyg su dideliu dažytojo teptuku nuteplioti namų fasadai deklaruoja, anot pačių autorių, meno esmingumą. Pastarąjį neabejotinai galėtume atskleisti per subjektyviai regimą vaizdą, nuo kurio nuvalomas bet koks erdvinis, socialinis ar estetinis kontekstas. Lieka tik linija ir spalva, kuriomis formuojamas piešinys.

Ir iš tiesų, jeigu žvelgtume kaip į vaiko paveikslus, visam pasauliui galėtume paskelbti apie užgimstantį naują genijų. Tačiau analizuodamas jau subrendusių kūrybine prasme kūrėjų veiklą, pasijunti kvailinamas. Ypač, kai du autoriai tapo identiška maniera, kurią atskirti tu gali tik perskaitęs skirtingas pavardes ant etikečių.

Iš tavęs akivaizdžiai tyčiojamasi. Bet net ir tai gali atleisti, konstatuodamas, jog tai daryti šiuolaikinis menininkas gali ir labai dažnai daro.

Atsainumas trikdo

Pikta pasidaro tik todėl, kad tave mausto eksploatuodami visiškai primityvų metodą – „atvažiavau į svečią šalį, sukūriau pseudo, turbo, super fantastišką meną per vieną savaitę ir dabar jau jūs, žiūrovai, aikčiokite, stebėkitės ir alpkite iš susižavėjimo“. Nebe tie laikai, brolyčiai.

Gal ano šimtmečio pradžioje, kai kūrė plejada inovatorių, ir būtume kokiame Paryžiaus salone kritę po kojomis maestro ar sutrypę jį patį į purvą ir tik po kelių dešimtmečių paskelbę naujuoju meno šventuoju. Net nesvarbu, kokį scenarijų būtume įgyvendinę tuomet. Šiandien lieki ne nustebintas, bet sutrikęs.

Kiek toli galima nueiti nerūpestingai šmaikštaujant su žiūrovu? Juolab kad besižvalgydamas po autorių internetinį puslapį, apstulbsti nuo prizų, įvertinimų ir dalyvautų parodų gausos. Kam tuomet taip atsainiai save reprezentuoti naujose geografinėse kultūros erdvėse? Ar nebesibijoma eksperimentuoti menininko statusu ir profesionalumu?

Veržiasi iš kibiro

Juk, kad ir kiek paviršutiniškai bežaistume katę ir pelę, galiausiai vis tiek grįžtame prie meno – kaip objekto, turinčio gylį. Būtent pastarasis paprastą teplionę ar metalo konstruktą paverčia meno kūriniu, sužadina dvasinių išgyvenimų bangą ar vertybinį pažinimą. Nebūtinai estetizuotą, saldžiai gražų ar vizualiai išraiškingą. Mene įmanomos įvairiausios raiškos, jeigu tik idėja sudaro vientisą harmoningą ansamblį su forma.

Todėl pabaigoje telieka prisiminti prancūzų menininko Žilbero Perė (Gilbert Peyre) mechanizuotą instaliaciją „Genijus“ ir apgailestauti, jog toji buvo vienintelė skulptūrinė intervencija į parodos aplinką. Bildantis, triukšmaujantis metalo objektas – ne tik vienas įdomiausių parodos eksponatų, bet ir puikiai apibendrinanti visą ekspoziciją “vinis”. Iš uždaryto metalinio kibiro veržiasi balsas, kviečiantis išleisti į laisvę. Tik kiek plačios laisvės ribos?

Niekaip neišsiveržiantis genijus – ties pamąstymų apie meną slenksčiu…

„Marių vėjai“ šiąvasar pūtė Suomijoje

„Marių vėjai“ šiąvasar pūtė Suomijoje

Bendras “Marių vėjų” paveikslas sukurtas improvizuojant visiems drauge ten pat, Suomijoje. Mildos Remeikytės nuotrauka

Milda Remeikytė

Klaipėdiečių dailininkų sumanytas vaizduojamojo meno projektas “Marių vėjai” trejus metus keliauja Baltijos jūros pakrante. Šiemet viešėjo Suomijoje, kur Alajarvio miesto Nelimarkos muziejuje jo paroda veikė iki rugpjūčio 28-osios.

Keliauja aplink Baltiją

„Marių vėjai“ pirmąją parodą atidarė 2002-ųjų gegužės mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Taip tarptautinis projektas, kasmet vykstantis vis kitoje Baltijos jūros šalyje ir kviečiantis dalyvauti vis naujus menininkus, pradėjo savo kelionę aplink Baltiją. Jau dusyk apsilankęs Švedijoje, šiemet pasiekė ir Suomiją. Dešimt skirtingų sričių menininkų, atstovaujančių Lietuvai, Estijai, Suomijai, Švedijai ir Vokietijai, šiąvasar pristatė savo kūrinius Alajarvyje, Nelimarkos muziejuje.

Ero Nelimarka (1891-1977), Nelimarkos muziejaus įkūrėjas, meną ir kultūrą manė esant tarptautine kalba ir, jo idealistine nuomone, visa meninė kūryba ir darbas su nematerialistinėmis grožio idėjomis yra virš kasdienybės pareigų ir tuštybės. „Nesvarbu, ar meninė kūryba vyktų Vakarų ar Rytų šalyse, ji turi tam tikrų bruožų, jungiančių žmones ir tautas be sienų,“ – buvo viena jo mėgstamiausių minčių. Jo manymu, darbas su menais ir grožiu galėtų padaryti sienas tarp tautų kur kas žemesnes, kadangi menams ir kūrybai nereikalingos politika ir partijos, nes jie turi gryną, tarptautinį ryšį. Šios dar praėjusiame šimtmetyje išsakytos žymaus Suomijos menininko idėjos tebėra aktualios ir šiandien.

Plius meno terapija

Tai įrodė ir „Marių vėjų“ paroda, surengta Nelimarkos muziejuje. Parodos atidarymo iškilmes lydėjo ir darbas su Luomaaho mokyklos moksleiviais bei Vimpeli meno terapijos grupe.

Suomių menininkės Elinos Forsti vadovaujami moksleiviai padėjo lietuvių menininkui Romualdui Inčirauskui sukurti jo instaliaciją „Beržynas“ Nelimarkos muziejaus kieme. Katrin Loc, meno terapijos specialistė iš Vokietijos, ir projekto kuratorė klaipėdietė dailininkė Renatė Lūšis dalijosi patirtimi meno terapijos srityje.

Žinoma akvarelininkė R.Lūšis parodai Suomijoje pristatė akrilu ant popieriaus tapytas „Pakrantės moteris“ – geometrines abstrakcijas, žyminčias galbūt naują posūkį realistiniu stiliumi kūrusios dailininkės kūryboje.

Pripažįstamos Švedijoje

Skulptūrą studijavusi Vilniaus dailės akademijoje menininkė Vilija Liorančienė dabar gyvena ir kuria grafiką Švedijos sostinėje Stokholme. Kaip ir kita parodoje dalyvavusi dailininkė Irina Novokreščionova, V.Liorančienė yra Lietuvos ir Švedijos dailininkų sąjungos narė. Tiek savo grafikos, tiek skulptūros kūriniuose V.Liorančienė operuoja koncentruota ritmine forma. Nors savo graviūrose naudoja ornamentą, tačiau jos nepraranda gyvybingumo, paprastumo ir elegancijos. Menininkė įkvėpimo semiasi tiek iš kasdienės aplinkos, tiek iš orientalistinio meno, kurį ji „atrado“ maždaug apie 90-uosius, gyvendama Tbilisyje, Gruzijoje.

I.Novokreščionova pastaraisiais metais vis labiau pripažįstama Švedijoje, kur ji gyvena ir kuria. Įkvėpimo šaltiniu Irinos kūrybai tapo Blekingės krašto apylinkių grožis. Sukurti dažniausiai akvarele gėlių natiurmortai yra jos kūrybos kvintesencija ir skiriamasis ženklas.

Visi žanrai

Zitos Inčirauskienės kūrybos sritis yra tekstilė. Daugumai savo kompozicijų ji naudoja kaligrafiją. Kartais Zitos tekstilės kūriniai perauga į erdvines instaliacijas. Jos kūrybinių idėjų neišsenkantis šaltinis yra Biblija.

Kriauklės, kaip tolimų jūrų ir vandenynų simbolio, motyvas dominuoja ir šių eilučių autorės tapybos kūriniuose. Menotyrininkė projekto parodai Suomijoje pristatė tris kompozicijas: „Pamaryje“, „Fikusas“ ir „Kriauklė“. Tai naujas meno teoretiko žvilgsnis į klasikinę tapybą, kartu ir bandymas bendrauti su žiūrovais naujomis meninės išraiškos priemonėmis, simboliais, spalvomis.

Estų menininkės Ep Vires instaliacija „Pusiausvyra“ Nelimarkos muziejaus kieme patraukia dėmesį savo transparentiškumu ir savotišku trapumu. Galbūt toks ir yra šios menininkės vidinis pasaulis, prabilęs netikėtomis spalvų dermėmis jos tapybos kūrinių „Čigonų gyvenimas“ serijoje.

Atvirai – apie uždarą

Atvirai – apie uždarą

M.Tami (Suomija) kūrinys „Carole“.

Goda Giedraitytė

“Klaipėdos galerijoje” iki rugsėjo 1-osios veikia tarptautinė tekstilės miniatiūrų paroda “Atviras laiškas”. Birželio mėnesį projektas startavo Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, kurios kuratoriams ir užgimė idėja pakviesti daugiau nei 100 tekstilininkų iš 21 pasaulio šalies, kad pristatytų po vieną autorinį, ne didesnį nei pašto vokas (21 x 29 cm) kūrinį.

Laiškai – vieši

Būtent formatas ir bendra projekto koncepcija – laiškas, simbolizuojantis nostalgiją tradicinei ir kadaise vienintelei rašymo ir bendravimo per atstumą kultūrai, – tapo savotiškais riboženkliais arba pirminėmis gairėmis, menininkams įkūnijant savo kūrybinės ambicijas.

Nei medžiagų, nei išraiškos priemonių, nei kolorito ar turinio projekto sumanytojai neapibrėžė. Autoriai laisvai galėjo manipuliuoti įvairiausiomis estetinėmis normomis, formos skaidulomis, tūrinėmis išeigomis, socialiniais ar vertybiniais kontekstais.

Pastarųjų priemonių įvairovę padiktavo ir dviprasmiška projekto temos formuluotė – „Atviras laiškas“ (tačiau ne atvirlaiškis!). Du nesuderinami poliai – „laiškas“, kurio pagrindas – intymumas bei konkretus adresatas, ir „atviras“ – būdvardis, epitetas, priešingas intravertiškai laiško konotacijai – projekto metu buvo sujungti į vientisą visumą.

Laiškas, kaip ir menas, – bendravimo, pasikalbėjimo priemonė, kreipiantis į kažką, kažkur… Tuo būdu „atviras laiškas“, dažniausiai estintis absoliučiai vidujinis, su asmeniniais išgyvenimais susijęs objektas, parodoje virto viešu – žiūrovui besiveriančiu vizualiu pasakojimu apie atskiro kūrėjo jausmus, būsenas, pamąstymus.

Daugialypė įvairovė

Nenuostabu, jog subjektyvumas parodoje išsiskleidė į daugialypę formų ir medžiagų įvairovę: austos, siuvinėtos, nertos, dekoruotos aplikacijomis, nėriniais, fotoatspaudais, kurtos veltinio, batikos technikomis ar tiesiog ištapytos geometrinės plokštumos ir skulptūriniai, reljefiniai, keliatūriai, keliamačiai objektai – visa persipynė ir sukūrė misteriškai gausią, iš pirmo žvilgsnio gal net kiek karnavališką nuotaiką. Ir vis dėlto ne „balaganišką“. Kiekvienas objektas deklaruoja autonomišką, nepriklausomą nuo kitų kūrinių savąją būtį.

Tuo būdu meniniai tekstilininkų laiškai parodoje įgyja vis kitokią vizualinę raišką.

Vieni menininkai kuria grakščiai minimalistinę, estetiškai jaukią ir romantišką viziją: L. Šaduikytės ir M.-N. Foutan floristiniai sprendimai, S.M.Kaugas atsiminimų dvelksmas iš senų fotografijų, I.Kruminos kaligrafiniai rankų atspaudai, E.Karlson tekstilinės popieriaus skiautės.

Kiti atsigręžia į šiuolaikinės media diktuojamą kultūrą: D.Trinkūnaitės refleksija „e-neto“ tema, E.Švingės viduramžių ir kompiuterio epochų sinchronizacija, N.Gedrimaitės kompaktinių diskų iš veltinio kolekcija.

Dar kiti varijuoja fluxus estetika: pasitelkia senų atvirlaiškių, pašto ženklų, knygų, rašto variacijas, formuodami savotiškus „miksus“, arba humoristiškai šmaikštauja laiško interpretacijos galimybėmis: G.Čepytės siuvinėti pašto ženklai, D.Rukšenienės veltiniai kvadratėliai su „spurgeliais“, E.N.Bo lyginamosios lentos ir lygintuvo natiurmortas, L.Kuk popierinis „Manhetenas“, M. Koivisto reljefiniai inkliuzai.

Kultūrų sambūris

Kita vertus, parodoje dalyvauja menininkai net iš 21 pasaulio valstybės – Lietuvos, Latvijos, Kinijos, Japonijos, Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos ir kitur. Todėl kūriniuose ryškėja aiškus kultūrinis, nacionalinis fonas.

Subtili rytietiška dvasia dvelkia iš kiniečių Zhou Chiaou ir Vang Meilian serijos „Dangiškos akys“ bei japonų meistro Kyoko Kumai triptiko iš metalinių sijų.

Tuo tarpu lietuviško mentaliteto “skonį” gali pajusti „ragaudamas“ S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ciklą „Tradiciniai pietūs I, II, III“, kur rondo formos plokštumose lengvai snūduriuoja baltosios salotos, šaltibarščiai ir cepelinai.

Greta visiškai kitą Lietuvos viziją piešia suomė S.Kononen, siuvinėtoje planšetėje „Valdomas“ įkūnijanti tris Lietuvos priklausomybės formas: Sovietų Sąjungos žvaigždę, Šv. Marijos kultą ir Europos Sąjungos vėliavos plazdesį.

Miniatiūros šedevrai

Nepaisant kūrinių gausos, iš visų parodoje pristatytų darbų buvo atrinkti trys geriausi.

Pirmąja premija už įdomiausią temos interpretaciją apdovanota amerikiečių menininko Arčio Brenano miniatiūra „…labai mažas gobelenas“ tiksliausiai atliepė kuratorių užduotį. Mėlynas gobelenas su minėtu užrašu anglų kalba buvo tiesiog išsiųstas iš JAV kaip atvirlaiškis į Lietuvą ir saugiai pasiekė adresatą.

Antrąja premija už meniškumą įvertintas Minamarinos Tami iš Suomijos kūrinys „Carole“. Dešimt iš popieriaus skiautelių sukurtų moters figūrėlių, susiburusių į vieną jungtinę grupelę, simboliškai įkūnija komunikacijos formulę: popierius čia tampa laiško medžiagos, o žmonių grupė – žinios perdavimo ir bendravimo asociacijomis.

Voratinklio plonumo siūleliais nuaustos Virginijos Degenienės abstrakčios melsvo kolorito miniatiūros, imituojančios Venecijos kanalų bangavimą ir vandens spalvų paletę, buvo apdovanotos trečiąja premija – už profesionalumą. O subtili Linos Šaduikytės miniatūra „Kai namuose neauga gėlės“ – sudžiovinto medžio lapas su karoliukais it brangakmeniais išsiuvinėtu krašteliu – įvertinta „Ulos“ simpatijų prizu.

Turint omenyje, jog „Atviras laiškas“ – miniatiūrų paroda, tokia darbų ir raiškos priemonių gausa neabejotinai stebina.

Kita vertus, paroda padeda nedidelėje „Klaipėdos galerijos“ salėje atverti vyraujančias tekstilės tendencijas, menų sintezės parafrazes ir, svarbiausia, neblėstančias meno ir menininko kūrybos galimybes, kai net mažiausiame plokštumos lopinėlyje galima įkūnyti ištisus fantazijų pasaulius.

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Nacionalinės premijos laureatas Klaipėdoje pristatys savo tapybą

Rugsėjo 1-ąją uostamiesčio dailės gerbėjai sulauks ypatingo svečio. Rytoj 17.30 val. “Klaipėdos galerijoje” atidaroma nacionalinės premijos laureato tapytojo Eugenijaus Antano Cukermano kūrinių paroda.

Į vernisažą iš Vilniaus atvyks parodos autorius – Lietuvos abstrakčiosios dailės grandas, surengęs gausybę autorinių, dalyvavęs ne vienoje dešimtyje bendrų parodų, 2000 metais įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija.

E.A.Cukermanas – vienas intelektualiausių ir konceptualiausių lietuviškojo vėlyvojo modernizmo klasikų. Jo kūrybinis kelias, prasidėjęs tarybiniais metais, kai abstrakcija buvo laikoma ydingu menu, tikrai nebuvo lengvas. Anot prof. A. Andrijausko, “E.A.Cukermano kūryba – unikalus pastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškinys. (…) Jis nepasidavė konjunktūros reikalavimams, neslydo paviršiumi ir, nors nesuprastas, atvirai ignoruojamas ir psichologiškai spaudžiamas, žingsnis po žingsnio ėjo pasirinktu nesiužetinės dailės keliu“. Ne veltui meno kritikų jis tituluojamas „abstrakcijos pionieriumi“, “intelektualiosios abstrakcijos meistru“ ar gretinamas su 6-7 dešimtmečių abstrakčiosios dailės žvaigždėmis B.Njumanu, K.Stilu ir kitais.

Pavargusį nuo karštligiško vasaros šurmulio žiūrovą tapytojas E.A. Cukermanas kviečia į gilų, glaustoje asketiškoje formoje slypintį konceptualaus meno pasaulį. Išraiškos priemonių įvairovė („sudėtingi kompoziciniai sprendimai, faktūros, gruoblėti dažų ir reljefų sluoksniai, įbrėžimų, rašto elementų daugiasluoksniškumas“), savita spalvožiūra tarsi rūko tiltas minkštai ir jaukiai palydės mus visus rudeniop – ten, kur prityla paukščių balsai, kur nukrenta lapai, bet atsiveria nostalgiški vilties horizontai.

E.A.Cukermano tapybos paroda „Klaipėdos galerijoje“ (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4) paviešės iki spalio 1-osios.

Paruošė Dalia Bielskytė

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

Andrius Miežis. Rojaus sodo muitinė. 2005 m. Drobė, akrilas, 70×90 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

Europos paveldo dienų renginiai Lietuvoje prasidės Klaipėdoje

AURELIJA KRIPAITĖ

Po praėjusių metų palankių atsiliepimų uostamiestyje vėl organizuojama tarptautinė diskusija „Neužšąlanti kultūra“. Šiemet rugsėjo 15-17 dienomis vyksianti konferencija kviečia kalbėti apie kūrybingą kultūrinio paveldo pritaikymą bei panaudojimą.

Uostamiestyje, kur pirmą kartą prasidės Europos paveldo dienos, laukiama apie šimtą dalyvių iš Slovakijos, Prancūzijos, Norvegijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Lenkijos, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos. Pasidalinti patirtimi suvažiuos paveldo pareigūnai, paminklotvarkos ekspertai, mokslininkai, architektai, muziejininkai, turizmo verslininkai.

Renginys prasidės rugsėjo 15-osios vakarą Europos mainų programos ir menų festivalio „Pamirštos vietos“ atidarymu ant Jono kalnelio. Meno festivaliu siekiama supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius su uostamiesčio istoriniu kultūriniu paveldu. Parinktos trys viešosios miesto erdvės, kur menininkai improvizuos istorinio, kultūrinio paveldo tema. Jono kalnelio gynybiniai įtvirtinimai bus panaudojami kaip erdvė dingusiam miestui priminti, čia ugnies instaliacijas pristatys Benas Šarka ir Rytis Zenkevičius. Didžiojoje Vandens gatvėje kaunietis Eimis Markūnas savo iliuminacine cirkuliuojančia skulptūra primins buvusią Danės upės vagą, užpiltą 1705 m. ir toje vietoje 1722 m. sujungusią dvi suverenias miesto dalis. Menininkų kiemelyje, kur atsiskleidžia uostamiesčio architektūrai būdingas fachverkas, erdvinę skulptūrą pristatys palangiškis menininkas Andrius Gaubys, audiovizualinę instaliaciją – Henrikas Žižys, knygą „Klaipėdos fachverkas“– sudarytojas Kęstutis Demereckas. „Norime, kad paveldonaudos tema taptų aktuali ir žmonėms gatvėje, kurie iki šiol niekada tuo nesidomėjo“, – sakė „Neužšąlančios kultūros-2005“ koordinatorė Rūta Lysenkaitė-Ambrasūnienė.

Nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) šeštosios generalinės asamblėjos Klaipėdoje metu dvi dienas vyksiančioje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra-2005“ bus diskutuojama apie kultūros paveldonaudos gerus ir blogus sprendimus, „gyvuosius“ dvarus ir pilis: kultūrinio turizmo vystymą Lietuvoje ir Latvijoje. Pasidalinę į darbo grupes, seminaro dalyviai gvildens jūrinio paveldo ir pakrantės kultūros, karinio paveldo panaudojimo, kultūrinio kraštovaizdžio vadybos, dvarų ir parkų atgaivinimo klausimus.

„Neužšąlančios kultūros-2005“ konferenciją, įtrauktą į Europos paveldo dienų Lietuvoje programą, organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras bei Europos nacionalinio paveldo organizacijų tinklo (ENNHO) sekretoriatas Slovakijoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos bei viešoji įstaiga Socialinės ir ekonominės plėtros centras.

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras

Scenos iš legedinio japonų Noh teatro spektaklių “Piliarožių princesė” ir “Uodas imtynininkas”, parodytų Vilniuje. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Karina Juodelytė

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis “Sirenos” rugsėjo 24 – spalio 4 dienomis jau antrą kartą savo žiūrovams sostinėje pristatys į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį teatrą.

Stiprins imunitetą

2004-ųjų rudenį sėkmingai startavęs festivalis – tai tarsi žiūrovams pristatomi kultūriniai mainai, kur sau vietą randa ne tik užsienio teatrai, bet ir nuo geriausių užsienio teatrų neatsiliekantys lietuviškieji.

Pernai “Sirenos” atsigręžė į aktualų šiuolaikinį teatrą, o antrasis festivalis siūlo iš arčiau pažvelgti į socialinį jo klodą. “Rytų Europos teatro tradicija stokoja stipraus socialinio teatro geno. Todėl jis mums tik dar labiau įdomus ir reikalingas – kaip injekcija, stiprinanti visuomenės imuninę sistemą”, – sakė festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.

Šiais metais publika “Sirenų” metu išvys ne tik jau kur nors matytus spektaklius, tokius kaip Eimanto Nekrošiaus “Giesmių giesmė”, Aido Giniočio “Atviras ratas” ar Cezario Graužinio “Pasikėsinimai”. Ji turės progą pirmoji pamatyti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Vaidinant auką”. Festivalio metu bus parodyti vokiečių, čekų, belgų, vengrų, rusų bei ispanų teatrų, kviečiamų dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose ar praėjusiais metais dalyvavusių “Sirenose”, spektakliai.

Priartės prie publikos

Darbinis festivalio devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?.. Šiuos tarpusavio ryšius tirs jauni, bet jau spėję pelnyti tarptautinį pripažinimą kūrėjai, skvarbiai žvelgiantys į naujausią realybę. Šalia naujosios realybės spektaklių, pakeliančių virtualios realybės šydą, žvelgiančių į šalies įvykius per trumpųjų žinučių prizmę ir besipriešinančių McDonald’o kultūrai bei darbo vietų mažinimui, žiūrovai naujoje šviesoje išvys klasikinių kūrinių – Šekspyro “Otelo” bei A.Čechovo “Žuvėdros” – interpretacijas.

Festivalis “Sirenos” priartės prie publikos ne tik spektakliais. Seminaru “Tarptautinės kultūrinės kooperacijos strategijos: festivalio funkcijos ir politika”, kuriame dalyvaus garsus teatro specialistas ir kultūros analitikas Draganas Klaicas, organizatoriai atsigręš į menų organizacijų vadybininkus. Kaip ir praėjusiais metais, “Sirenos” visus besidominčius kvies į klubą atvirai diskusijai bei susitikimus su festivalio dalyviais ir svečiais, masins vaizdo įrašų peržiūromis ir dramaturgijos skaitymais.

Vainikavo tautų mainus

Tiesa, nors oficiali skelbiama “Sirenų” atidarymo data yra rugsėjo 24-oji, dar liepos 31-ąją festivalio duris atvėrė ir antrosioms “Sirenoms” pamatus padėjo ilgaamžes tradicijas puoselėjantis japonų Noh teatras. Jis saugomas UNESCO kaip žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevras ir pirmąkart per 650 metų leidosi į gastroles po užsienio šalis.

Vilniuje pasirodė Noh teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš geriausių skirtingų Noh mokyklų atlikėjų, pelniusių Japonijos gyvojo tautos turto bei svarbaus nematerialios kultūros turto vardus.

Publikai parodyti pagal garsiausio Noh teatro kūrėjo ir teoretiko Zeami pjesę pastatytas spektaklis “Piliarožių princesė” (“Aoi Nō Ue”) bei komiškas vienos dalies Kyogen spektaklis „Uodas imtynininkas“ (“Kazumo”) vainikavo Europos Sąjungos ir Japonijos tautų mainų metus ir taip prisidėjo prie “Sirenų” kultūrinių mainų idėjos.

Japonų kultūros grynuolis

Išvertus iš japonų kalbos, Noh reiškia malonumą, patyrimą, įgūdį bei meistrystę. Visos šios savybės įkūnijamos Noh teatre – XIV-XV a. sukurtame kilmingųjų teatre “be juoko”, kuriame sutinkami legendų, literatūriniai ir istoriniai personažai, o Kyogen – paprastų žmonių teatras, kupinas šmaikščių dialogų ir per komišką prizmę parodantis žmogiškąsias silpnybes. Abu spektakliai susideda iš trijų elementų: dainos, šokio ir veiksmo. Abu papildo vienas kitą ir pakaitomis vaidinami toje pačioje scenoje, tad yra kaip vienas darinys.

Spektaklių pažiūrėti susirinko Japonijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Gotaro Ogava, Lietuvos politikos atstovai, šiaip garsūs žmonės – visi neabejingi teatrui. Įgyvendinant švietimo ir kultūrinės sklaidos misiją, Japonijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybių iniciatyva buvo išdalinta nemokamų pakvietimų. Tiesa, jų skaičius buvo ribotas, o norinčiųjų išvysti šį Lietuvos teatro padangėje neįkainojamą reginį buvo tiek daug, kad organizatoriai beveik visus pakvietimus išdalino perdien.

Anapus realybės

Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scena šiems spektakliams neatpažįstamai persimainė ir tapo ypatinga erdve, virš kurios tvyrojo susikaupimas, ramybė ir tyla. Vienintelė dekoracija šešių kvadratinių metrų ploto scenoje su ilgu įžengiamuoju lieptu – pušies paveikslas scenos gilumoje, simbolizuojantis, kad spektaklio veiksmas vyksta anapus realaus pasaulio, ir primenantis tuos laikus, kai Noh spektakliai vykdavo po atviru dangumi.

Šį asketizmą kompensavo ištaigingi aktorių kostiumai bei kaukės. Vieninteliai Noh kaukes dėvintys personažai – pagrindinio vaidmens atlikėjai Shite. Nejudinant pačios kaukės, ja galima išgauti daugybę veido išraiškų. Kostiumai ir judesiai taip pat priderinti prie kaukių, sukuriant linijinę kompoziciją ir geometrišką judėjimą.

Kiekvienas kostiumo šiugždesys bei aktoriaus žingsnis tylumoje įgauna svarbą, o ritmas, kurį sukuria scenos paviršiumi slenkančios pėdos, yra vienas svarbiausių spektaklio aspektų.

Įkaitina būgną

Muzika Noh teatre taip pat užima svarbią vietą: ansamblį sudaro trys būgnai ir fleita. Fleitos bei otsuzumi būgno, kurį prieš spektaklį reikia kaitinti dvi valandas tam, kad išdžiūtų jo oda, garsai siekia 100 kilohercų dažnį, penkiskart pranokstantį žmogaus ausies galimybes ir sužadinantį smegenyse alfa bangas.

Tradiciškai, kad visi garsai scenoje geriau skambėtų, po ja dedamos kelios didelės puodynės, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl techninių priežasčių teko naudoti mikrofonus.

Tai tikriausiai buvo vienintelis šiuolaikinio pasaulio įsikišimas į Noh spektaklį. Noh aktoriai iš kartos į kartą perduoda savo žinias ir spektaklių tradicijas, tad Noh spektaklis nepakito iki šių dienų – jame vis dar jaučiama griežta samurajų etika, kurią taip viduramžiais vertino karinė Japonijos aristokratija.

Neišeina nusilenkti

Deja, lietuviams tikriausiai nepavyko patirti viso Noh spektaklio žavesio dėl kalbos barjero. Abu spektakliai buvo vaidinami japoniškai, tad šios kalbos nesuprantančiai daugumai teko arba žvelgti į lietuvišką vertimą, arba sutelkti dėmesį į aktorius, jų judesius, garsus ir bandyti tai įvertinti.

Nepaisant šio trūkumo, ramybė ir sąstingis, geriausiai atspindintys talentingą Noh spektaklio atlikimą, visą vakarą tvyrojo salėje ir žiūrovų širdyse. Tad po pasirodymo aktoriai sulaukė audringų ovacijų.

Jų susikaupimas ir atsidavimas teatro vaidinimui yra beribis. Jo metu aktorių širdies plakimas siekia 200 dūžių per minutę, t.y. daugiau nei maratono bėgiko širdies ritmas. Todėl žiūrovams buvo iš anksto pranešta, jog tarp spektaklių ploti negalima, o jiems pasibaigus aktoriai neišeina nusilenkti.

Atvėrė langą

Pristatydamos Noh spektaklio tradiciją, “Sirenos” atvėrė langą, per kurį lietuviai turėjo progą artimiau susipažinti su taisyklėmis susaistyta bei kupina susikaupimo tradicine Japonijos kultūra.

Pasak Japonijos ambasados Lietuvoje patarėjos kultūros ir informacijos reikalais Chisako Maruyamos, Lietuva neatsitiktinai pasirinkta viena iš kelių Noh turo po Europą valstybių. Japonijoje Lietuva garsėja kaip aukštos kultūros kraštas, subrandinantis talentingus menininkus ir turintis išlavintą bei reiklią teatro publiką.

“Sirenų” festivalis prasidėjo kultūriniais mainais su Japonija, o rudenį juos pratęs pasidalinimas požiūriu į naują realybę su Europos šalimis. Tokiu būdu festivalio žiūrovai turi išskirtinę galimybę susipažinti ne tik su seniausias tradicijas turinčiu japoniškuoju teatru, bet ir su jaunu, tradicijas laužančiu Europos teatru, ir galbūt surasti juos jungiančių gijų.