„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

Nuvilnijo, nuaidėjo 8-asis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šiemet prie Baltijos sukvietęs Lietuvos vokalinio meno įžymybes.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas operos ir simfoninės muzikos festivalis rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno publikai padovanojo jaudinančių susitikimų su operos, operetės, simfonine bei kamerine muzika. Festivalio scenoje dainavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Juozapaitis, A.Janutas, V.Prudnikovas, E.Kaniava, su lenkų ansambliu „MultiCamerata“ koncertavo žymi kamerinės muzikos atlikėja S.Jančaitė. Klaipėdos muzikinis teatras pastatė dvi operas – P.Maskanjo „Kaimo garbę“ (teatralizuotas koncertinis atlikimas) ir Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“, tapusią festivalio „vinimi“. Ją „įkalti“ statytojams padėjo žinomi popdainininkai E.Kučinskas ir D.Norvilas.

Mintimis apie festivalį ir jo premjeras paprašėme pasidalinti muzikologę Zitą JAKŠTIENĘ.

Festivalio scenoje triumfavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spindėjo operos žvaigždėmis

Tradiciškai festivalis prasidėjo Klaipėdos miesto gimimo dieną ir tapo ryškiu šios šventės akcentu. Klaipėdos koncertų salėje rugpjūčio 1-ąją festivalį pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras V.Prudnikovas ir Klaipėdos miesto meras R.Taraškevičius. Festivalio vadovas S.Domarkas, pristatęs šių metų festivalį tema “Lietuvos vokalinio meno įžymybės”, pakvietė visus neabejingus muzikai “mėgautis gražiausiu ir skambiausiu pasaulyje instrumentu – žmogaus balsu”.

Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, 8-ajame „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“ Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės, Plungės bei Pagėgių krašto gyventojai ir svečiai gėrėjosi operų ir koncertinių projektų premjeromis.

Atidarymas – „Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas“ (rugpjūčio 1-ąją – Klaipėdoje, kitądien – Juodkrantėje) – tapo tikra operos meno fiesta. Arijas ir duetus iš pasaulinio garso V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, Dž.Pučinio, R.Vagnerio, Dž.Rosinio, P.Čaikovskio, Ž.Halevi operų dainavo I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Jiems talkino ir operų orkestrinius fragmentus grojo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas šio koncerto sumanytojo S. Domarko ir dirigento I. Lapinio.

Sostinės operos žvaigždės visada laukiamos pajūryje – I.Milkevičiūtės ir V.Prudnikovo rečitaliai nesutalpindavo visų norinčiųjų juos išgirsti, o V.Juozapaičio gerbėjų gretos ženkliai išaugo po jo sukurto Rigoleto vaidmens Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Nuostabaus grožio J.Milkevičiūtės balsas ir tobulas jo valdymas, subtilūs dinaminiai niuansai, meistriškas V.Prudnikovo ir V.Juozapaičio vokalas bei artistiškumas publiką tiesiog pakerėjo.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, deramai talkinęs solistams, pakiliai ir spalvingai pagrojo V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, R.Vagnerio, P.Čaikovskio ir S.Moniuškos sceninių veikalų orkestrinius fragmentus.

D.Kužmarskytė – Santuca, A.Janutas – Turidas. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Kamerinės muzikos dovana

Kamerinei muzikai atstovavo bendras Lietuvos ir Lenkijos atlikėjų projektas, kuriame dalyvavo lenkų kamerinis ansamblis “MultiCamerata” ir lietuvių dainininkė S.Jančaitė.

Penkių narių styginis ansamblis, vadovaujamas kontrabosininko H.Gizos jau trečią kartą dalyvavo “Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje”. Šiame festivalyje ansamblis atliko populiarųjį V.A.Mocarto Divertismentą D-dur, nuostabios melodijos H.Vieniavskio “Legendą”, vengrų folkloro grožį atskleidusias B.Bartoko septynias liaudies dainas.

Skirtingo stiliaus kūriniai buvo pagroti individualia raiška, ansamblis pademonstravo puikų susigrojimą, taurų interpretacijos paprastumą, frazavimo vienovę. Bendroje S.Jančaitės ir “MultiCameratos” programoje – L.Berijo ir šiuolaikinė lietuvių muzika: kompozitorių V.Juozapaičio, A.Jasenkos, G.Kuprevičiaus ir M.Urbaičio kūriniai.

Sudėtingos raiškos kontempliacinę muziką dainininkė perteikė įtaigiai, plataus diapazono sopraną ji natūraliai ir lengvai valdė įmantriuose melodiniuose labirintuose (M.Urbaičio “Rezignacija”, A.Jasenkos “Vėlinės”).

Su S.Jančaite atlikdamas lietuvišką muziką, ansamblis modifikavosi ir į styginių kvartetą, ir į smuiko bei violončelės duetus, lanksčiai ir subtiliai muzikavo.

S.Jančaitės ir “MultiCameratos” koncertai įvyko Plungėje ir Klaipėdoje, o naujoje erdvėje, istoriniame Pagėgių krašte Rambyno kalno papėdėje, rugpjūčio 6-ąją skambėjo spalvingas ir smagus “Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki…” Kartu su vokalo žvaigžde E.Kaniava ir jo studentu D.Norvilu dainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir choras, šoko baleto artistai, orkestrui dirigavo ir reviu režisavo S. Domarkas, jam talkino dirigentas I.Lapinis.

A.Kozlovskis – Frolas, J.Tretjakova – Esmeralda. D.Norvilo Kvazimodas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Skiria šimtmetis

8-asis festivalis vėl pradžiugino teatro premjeromis. Pristatyta pasaulinio garso XIX a. italų opera P.Maskanjo “Kaimo garbė” ir pirmą kartą Lietuvoje įkūnyta latvių opera – Z. Liepinio “Paryžiaus katedra”.

Abiejų operų pasaulines premjeras skiria geras šimtmetis. “Kaimo garbė” jau įsitvirtinusi geriausių pasaulio operos teatrų repertuaruose, o “Paryžiaus katedra”, po triumfuojančio debiuto Rygoje sulaukusi plataus pripažinimo Latvijoje, dar tik skinasi kelią į pasaulį…

Lietuvoje P. Maskanjo “Kaimo garbė” jau skambėjo – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ją yra statęs S.Domarkas, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertinę versiją režisavo E.Domarkas.

Abu menininkai sujungė kūrybines pajėgas klaipėdietiškajam variantui. Vieno veiksmo dviejų dalių festivalio versija – teatralizuotas koncertinis “Kaimo garbės” atlikimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną išvydo rugpjūčio 12-ąją, o Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje nuskambėjo rugpjūčio 13-ąją.

Paprastai ši opera atliekama veiksmo neskaidant, tačiau dviejų dalių sumanymas pasiteisino – orkestrinis Intermeco (tarp 8 ir 9 scenų) tapo tarsi antros dalies orkestrine įžanga.

Operos dramaturgija išreiškiama visų pirma per sudėtingas herojų jausmų peripetijas, todėl kūrinio teatralizuoto koncertinio atlikimo forma tikrai priimtina (ir naudinga mūsų teatro sceninės erdvės požiūriu).

Operos veiksmas vyksta XIX a. Sicilijos kaimo aikštėje, į kurią renkasi visa kaimo bendruomenė. Pastatymui reikalingi du mišrūs chorai, todėl buvo sumanytas bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Vilniaus miesto savivaldybės choro “Jauna muzika” premjerinis projektas. K.Janulionio pritaikyta scenografija leido nevaržomai jaustis scenoje didelėms grupėms žmonių, pagal režisūrinį sumanymą laisvai judėti.

Pakerėjo Santuca

Scenos gilumoje šviečiančioje videoprojekcijoje regimi bažnyčios bokštai nurodė veiksmo laiką ir vietą (šv. Velykų rytas, prieš pamaldas), kartu simbolizavo bažnytinės moralės nuostatas bendruomenėje. Kuklūs ir skoningi kostiumai (juos pritaikė V.Šuklytė), Sicilijos moterų apdaruose dominuojanti juoda spalva sukūrė bendrą operos atmosferą.

Sekant italų operos tradicija, P.Maskanjo muzikoje svarbiausia raiška tenka melodijai. Išraiškinga emocionali melodika sudaro ir vokalo, ir orkestro muzikos pagrindą.

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose vaidmenis sukūrė D.Kužmarskytė ir V.Balsytė – Santuca, A.Janutas – Turidas, M.Gylys ir A. Kozlovskis – Alfijas, J.Grikšienė – Turido motina Liučija, A.Dovydaitienė – Lola.

Dramatiškiausias ir vokalo atžvilgiu sudėtingiausias yra Santucos vaidmuo. Pirmame spektaklyje jį sukūrusi D.Kužmarskytė ekspresyviai atveria gilius herojės jausmus (scena su Turido motina), priverčia beatodairiškai patikėti jos sielvartu, neviltimi dėl Turido neištikimybės. Su didžiule menine jėga dainininkė perteikia meilę, pavydą, galiausiai – keršto troškimą. Aistringuose dialoguose jos balsas (mecosopranas) skamba raiškiai, sudėtingos melodijos liejasi laisvai, reljefiškai. Ypač stiprų muzikinį įspūdį padarė Santucos arijos atlikimas. Apskritai šiame vaidmenyje dainininkė tiesiog sublizgėjo!

Antrajame spektaklyje dainavusi V. Balsytė sukūrė kitokį Santucos paveikslą. Pirmoje scenoje ji švelni, drovi, giliai paslėpusi savo kančią. Gražių spalvų sopranas nuspalvino dialogus lyrinėm spalvom, tačiau nevilties ir keršto troškimas suteikia jos Sentucai jėgų, dinamiškai ir aistringai skamba puikioji arija.

O galėtų tobulai!..

Dviejuose spektakliuose Turido partiją dainavo A. Janutas. Ne kartą žavėjęs pagrindinių tenoro partijų atlikimu, šįkart dainininkas kiek ir nuvylė. Nors jo vokalinės savybės – gražus, stiprus balsas, nepriekaištinga balso valdymo technika, ritmo pojūtis – ir šioje operoje buvo akivaizdžios, tačiau susidarė įspūdis, jog dainininkas dar nesurado aiškesnės savo herojaus traktuotės. Šis netikrumas buvo juntamas ir dainavime, – kai kurios frazės neišbaigtos, tarsi „numestos”, dialoguose vietoj intensyvios dinamiškos muzikos tėkmės – skubotumas ir blaškymasis. Tiesa, buvo epizodų, kuriuose galėjai pasigrožėti jo balsu (serenada orkestrinėje įžangoje, atsisveikinimo su motina scena). Gaila, kad operos pastatymas tik festivalinis, juk A.Janutas Turido vaidmenį galėtų sukurti tobulai…

Kitų vaidmenų atlikėjai darniai įsijungė į veiksmo plėtotę. Nuoširdus, smagus M.Gylio ir A.Kozlovskio Alfijas aistrų sukurstytas tampa ryžtingu keršytoju. Vokalinė medžiaga labiau pasidavė M.Gyliui, artimesnė jo balso savybėms.

A.Dovydaitienė sukūrė žavų nerūpestingos viliotojos paveikslą, o J.Grikšienės herojė motina Liučija maloniai nuteikė nuoširdžiu natūralumu, vidine šviesa.

Operoje sujungti du chorai (chormeisteriai V.Augustinas ir V.Konstantinovas) skambėjo sodriai ir dinamiškai lanksčiai, tiesiog pasigėrėjimą sukėlė šviesus džiaugsmingas Velykų ryto choras, bažnytinė malda. Režisieriaus ir dirigento „regėjimo laukas”, matyt, sutapo, kadangi spektaklis tapo vientisu išbaigtu meniniu paveikslu.

Orkestrui, nors opera ir nėra vagneriškai simfonizuota, skirtas nemažas muzikinės dramaturgijos krūvis. Išraiškingai skambėjusioje orkestrinėje įžangoje girdisi kūrinio konflikto užuominos, pagrindinę melodiją ekspresyviai vedė styginiai. Ypač pakiliai ir darniai orkestras skambėjo antrąjį spektaklį Juodkrantėje.

Intrigavo ne veltui

Itin susidomėjusi, suintriguota festivalio publika laukė antrosios teatrinės premjeros – Z.Liepinio operos-melodramos “Paryžiaus katedra”.

Z. Liepinis Lietuvoje greičiausiai žinomas tik kaip dainų kūrėjas. Nemažai jo dainų tėvynėje tapo hitais, vertinamos ir yra pelniusios apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Be dainų, kompozitorius kuria muziką kino filmams, teatrui, yra trijų operų autorius.

„Paryžiaus katedros“ libreto pagrindu (autorius K. Dimiteris) tapo XIX a. prancūzų romantinės literatūros šedevras – V.Hugo romanas “Paryžiaus katedra”. Literatūrinė medžiaga ir originalus šiuolaikiškas muzikinis sprendimas paskatino teatro ir festivalio vadovą S. Domarką įtraukti kūrinį į festivalio programą bei teatro repertuarą.

Plačioje istorinėje panoramoje V.Hugo veikale iškeliama amžinųjų vertybių, estetinių moralinių nuostatų kaitos problema, nepavaldūs laikmečiui žmogaus sielos prieštaravimai ir kančios. Libretistas asmenybių dramą pateikė kontrasto principu, kuriuo vadovavosi ir klaipėdietiško spektaklio statytojų komanda. Operos dramaturgijoje susiduria kontrastingi pasauliai: žmogiškų prieštaravimų kupinas pagrindinių herojų Kvazimodo, Esmeraldos ir Frolo, bejausmis rafinuotas – miestiečių ir šiurkštus, laukinių aistrų valdomas – ubagų.

Nedrįso ploti

Ryškią muzikinę medžiagą režisierius R.Kaubrys scenoje perteikė stipria emocionalia poetika, vizualinis paprastumas harmoningai dera su fantazijos padiktuotais simboliais, metaforomis.

Meninį paveikslą papildo A.Šimonio scenografija, kurioje dekoracijos ir rekvizitai ne tik kuria atitinkamą atmosferą, bet ir maksimaliai tarnauja, atskleidžiant herojų charakteristikas. Spalvinis kontrastas (juoda ir balta) scenovaizdyje panaudojamas ir kostiumuose. Baltas Kvazimodo rūbas juodoje ir pilkoje minioje pabrėžia ne tiek jo išorinį išskirtinumą, kiek kenčiančios sielos tyrumą. Baleto šokėjai – blogosios ir gerosios jėgos – taip pat juodi ir balti, choras – miestiečiai ir ubagai – visi aprengti charakteringai, su skoniu.

Trijų dalių operos struktūra – dideliu pagreičiu besikeičiančios ansamblinės ir masinės scenos. (Publikos rankos ne kartą sustingo, nedrįsdamos plojimais pažeisti nepertraukiamą muzikos tėkmę.) Dirigentas I.Lapinis abiejuose spektakliuose (rugpjūčio 19-ąją ir 20-ąją) puikiai valdė veržlų muzikinį ir sceninį veiksmą. Nors pirmasis spektaklis paliko harmoningesnį, brandesnį įspūdį. Šiokių tokių problemų sukėlė ir garso stiprinimas mikrofonais. Ar atlikėjų patirties stoka, ar prasta garso operatoriaus dinamikos reguliavimo kontrolė – tačiau antrajame spektaklyje antroje ir trečioje dalyse kulminacijos virto solistų ir orkestro varžybomis fortissimo rungtyje.

Du Kvazimodai

Pirmajame spektaklyje Kvazimodo vaidmenį atliko teatro scenos debiutantas, populiarus estrados dainininkas E.Kučinskas. Ilgametė koncertinė patirtis, išugdyta raiški dainavimo maniera ir dikcija jam padėjo kurti operos personažo paveikslą. Sekdamas režisierių sprendimu E.Kučinskas nesistengia pabrėžti kupriaus išorinio bjaurumo. Jam svarbiau perteikti kenčiančios sielos virpesius. Jie nuspalvina dainininko balsą įvairių tembrų niuansais, dainavimas sutelktas, muzikinės frazės aiškios, dikcija puiki. Šios savybės įgalino gana gerai perteikti operos muzikos grožį.

Kitas Kvazimodo vaidmens atlikėjas – D.Norvilas teatro scenoje nebe naujokas, tačiau dramatinį vaidmenį jis kūrė pirmą kartą. Jo Kvazimodas itin jautriai reaguoja į aplinką, tarsi akimoju būtų pasirengęs gintis nuo šiurkščios ir žiaurios minios. Pamilęs Esmeraldą, jis paslapčia džiaugiasi šiuo jausmu. Gražus švelnaus tembro balsas, nepaprastai nuoširdus ir pakankamai techniškas dainavimas atperka kai kuriuos netikslumus (pirmoje dalyje girdėtas trūkčiojantis aštrokas frazavimas, matyt, atsirado dėl didelės emocinės temperatūros). Vis dėlto D.Norvilo sukurtame vaidmenyje akivaizdi dainavimo ir sceninio veiksmo harmonija.

Frolas – jungiamoji grandis

Esmeraldos vaidmenį sukūrė R.Petrauskaitė ir mūsų teatro scenos debiutantė LMA absolventė J.Tretjakova.

D.Petrauskaitės Esmeralda žavėjo scenine bei vokaline plastika, lengvai ir lygiai balsas skambėjo visuose registruose. Įsimintinos jos scenos su Febu ir Frolu, kuriose kontrastingom spalvom nuspalvinti meilės ir neapykantos jausmai. J.Tretjakovos Esmeralda patraukli betarpišku nuoširdumu, emocingumu. Tačiau vokalo problemos (forsuotas garsas viršutiniame registre, prasta dikcija) sumenkino meninį rezultatą.

Frolo vaidmuo ir vokaline, ir vaidybine prasme sudėtingiausias. Jo paveikslas laipsniškai kinta – nuo tikėjimu tvirto bažnyčios tarno per skausmingus vidinių prieštaravimų protrūkius iki aistra aptemdytos tragedijos. Frolo vaidmenį sukūręs A.Kozlovskis puikiai perteikė vidinę herojaus kovą, personažo kitimą ir sceninėmis, ir vokalo priemonėmis. Staigi nuotaikų kaita aistringai išgyvenant uždraustą meilę jo vokalinėje partijoje išreiškiama plačių šuolių frazėmis, nepaprastai intensyvia dinamika ir tempu. Nepaisant to, garso intonavimas tikslus, balso tėkmės panaudojimas apgalvotas. Stiprią meninę raišką A.Kozlovskis pasiekia natūraliai, nepiktnaudžiauja perdėtom emocijom ar nesaikinga egzaltacija. Abiejuose spektakliuose publika buvo sužavėta jo sukurtu vaidmeniu, sveikino ir dėkojo audringomis ovacijomis. Frolo vaidmuo yra didžiulis dainininko kūrybinis laimėjimas.

Visi vaidmenys, ir maži, ir dideli, yra charakteringi, individualūs. Guidiulės, Esmeraldos motinos, pirmojo veiksmo scena prie lopšio yra vienas iš gražios lyrikos epizodų operoje, taip pat ir dramatiškų įvykių užuomazga. Solistės V.Balsytė ir L.Ramelienė sukūrė įsimintinus Guidiulės paveikslus.

Stilingos mizanscenos

Kaip didžiulis kontrastas, jautrų žmogiškų jausmų pasaulį keičia šaltas, arogantiškas miestiečių pasirodymas. Jų diduomenės atstovų duetas – M.Gylio Febas bei A.Dovydaitienės ir D.Kužmarskytės Flerdelisė savo grotestiškom marionečių manierom sukelia šypseną, o vėliau ir pasibjaurėjimą rafinuotu cinizmu.

M.Gylys ir jo partnerės sukūrė puikias stilingas sceneles, kuriose po lengvumo skraiste slypi sudėtingi rečitatyvinio tipo muzikiniai dialogai. Itin klastingą vokalinio intonavimo atžvilgiu Febo partiją M.Gylys atliko meistriškai.

Choro ir baleto artistų dalyvavimas operos veiksme spalvingas ir įprasmintas, nemažai choristų turi individualizuotas partijas. Gražaus tembro bosu ir ekspresyvia vaidyba išsiskyrė nedidelis Klopeno vaidmens atlikėjas V. Kazlaukas.

Festivalio publika abu premjerinius spektaklius perpildytoje salėje priėmė entuziastingai, ovacijomis dėkojo kompozitoriui už nuostabaus grožio muziką, statytojams ir atlikėjams už meistrišką atlikimą. Nepatekusieji į premjeras galės Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” matyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje naująjį sezoną.

Sakralinė gaida

Paskutinės “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” dienos tradiciškai sutapo su atmintina Lietuvai Juodojo kaspino diena. Ši diena pagerbiama sakralinės muzikos koncertu. Rugpjūčio 23-iąją Nidos Romos katalikų bažnyčioje ir 24-ąją – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo rimties, vilties ir grožio kupinas G. Forė „Requiem“. Atliko solistai D. Kužmarskytė (mecosopranas) ir V. Juozapaitis (baritonas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris V.Konstantinovas) ir Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

G.Forė, gyvenusio XIX-XX a. sankirtoje, kūryba yra tarsi tiltas tarp akademizmo ir naujos impresionizmo epochos. F. Forė kūryba populiari ir labiausiai vertinama Prancūzijoje, nos mūsų dienomis ji vis dažniau skamba ir kitose šalyse. Ypač išgarsinęs kompozitorių kūrinys yra „Requiem“ solistams, chorui ir orkestrui.

Septynių dalių gedulingų mišių muzika melodinga, šviesi, skaidri. Būdamas miniatiūros meistras, kompozitorius ir „Requiem/ muzikines mintis išdėstė glaustai, kiekviena dalis turi aiškią, išbaigtą formą.

Pirmosios dalys, kupinos ramybės, apmąstymų, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo šiek tiek padrikai. Didelėje bažnyčios erdvėje choro ir orkestro gama nesuėjo į darnų skambėjimą. Nors V.Juozapaičio solo ir violončelių melodija nestokojo išraiškingumo.

Judresnėse dalyse skambėjimas susibalansavo, choras subtiliai atskleidė melodinį grožį. Gražiai skambėjo D.Kužmarskytės išgrynintas, šviesus balsas epizode su vargonais. Šeštoje mišių dalyje baritono solo ir choras pakilo į emocinę kulminaciją. Po jos baigiamoji dalis skambėjo kilniai ir tyrai, tarsi nebūtin išnykstant paskutiniams muzikos garsams.

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Valdovų rūmus puoš garsaus Venecijos dailininko paveikslas

Jakopo Negrečio (Palma il Džovanė) paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas daugiau nei prieš 400 metų, kabos Lietuvos valdovų rūmuose.

Rugpjūtį Vilnių pasiekė ypatinga siunta. Tai garsaus Venecijos dailininko Jakopo Negrečio (Jacopo Negretti), labiau žinomo kaip Palma il Džovanė (Palma il Giovane), paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“, sukurtas XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje (maždaug 1600 metais).

Atkuriamiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams jis atrinktas neatsitiktinai. Žinoma, jog šio vieno garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dalininko paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos (1587–1632) tapybos rinkinyje. Jį Žygimantas Augustas buvo sukaupęs, pirkdamas paveikslus Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, Antverpene, taip pat gaudamas dovanų iš Mantujos kunigaikščio. Minima, jog Žygimanto Vazos agentas Venecijoje nupirko iš paties Palmos il Džovanės paveikslą „Madona su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu“, kurio likimas nežinomas.

Įsigytas paveikslas perduotas Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centrui, vėliau bus eksponuojamas Taikomosios dailės muziejuje kartu su kitomis rūmams nupirktomis bei padovanotomis vertybėmis.

Įvertino ekspertai

Paveikslą viename Italijos sostinės antikvariatų atkuriamų Lietuvos valdovų rūmų interjerui birželio pradžioje už šalies gyventojų ir išeivijos suaukotas lėšas įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas.

Informaciją apie šį paveikslą surinko ir pateikė bei kūrinį įsigyti būtent Valdovų rūmams rekomendavo Lietuvos dailės muziejus. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu, jis kuria ir įgyvendina šių rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą.

Prieš įsigyjant Palmos il Džovanės paveikslą „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ savo ekspertines išvadas pateikė garsus italų meno istorikas, Karavadžo bei Italijos baroko tapybos, XVIII a. grafikos žymus tyrinėtojas, Romos universiteto profesorius Mauricijus Marinis.

Tai vienas autoritetingiausių baroko tapybos specialistų šiandieninėje Italijoje, kurio studijos leidžiamos italų, vokiečių, anglų, ispanų, prancūzų kalbomis (pvz., apie dailininkus Karavadžą, Diegą Velaskesą ir kitus). Prof. M.Marinis – daugelio pasaulio muziejų (Madrido Prado, Milano Palazzo Reale, Bergamo Accademia Carrara, Palermo Palazzo Zijno, Romos Palazzo Venezia, Tokijo Teyen Metropolitan, Niujorko Metropolitan ir kitų) ekspertas.

Be prof. M. Marini, savo išvadas apie paveikslą pateikė ir žymios Lietuvos dailės kolekcijų tyrinėtojos – Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Ieva Kuizinienė bei Lietuvos dailės muziejaus senosios tapybos rinkinio tyrinėtoja, VDA doktorantė Dalia Tarandaitė.

Nelikus abejonių dėl kūrinio autorystės ir jo sukūrimo laikmečio, jį buvo nutarta įsigyti atkuriamiems Valdovų rūmams.

Didžiavosi meno kolekcija

Jakopas Negretis, vadinamas Palma il Džovane, yra vienas garsiausių Venecijos manierizmo ir ankstyvojo baroko dailininkų, kurio kūryba gretinama su Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto darbais. Jo paveikslų tikrai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos tapybos rinkinyje. Šio dailininko kūriniai išvardijami ir 1673 m. Paryžiuje įvykusio aukciono dokumentuose, kai po Žygimanto Vazos sūnaus Jono Kazimiero, atsisakiusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo sosto ir gyvenusio Prancūzijoje, mirties buvo parduodama Vazų dinastijos meno kūrinių kolekcija, Jono Kazimiero Vazos išsigabenta į Prancūziją.

Vazų dinastijos atstovų XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje sukauptoje įspūdingoje paveikslų kolekcijoje, be Palmos il Džovanės drobių, taip pat buvo tokių garsių italų, vokiečių, austrų, flamandų dailininkų kaip Tomaso Dolabelos, Gvido Reni, Pietro Beretinio da Kortonos, Jano Breigelio, Peterio Polio Rubenso, Antonijo van Duko, Jakobo Jordaenso, Rembranto van Rijn, Luco Kranacho, Jozefo Heintzo, Bartolomėjaus Strobelio, Bartolomėjaus Sprangerio ir kitų kūriniai.

Likimas nežinomas

Šių ir kitų dailininkų paveikslai puošė Vazų dinastijos rezidencinių rūmų Krokuvoje, Varšuvoje ir Vilniuje interjerus. Vazos, kaip ir kiti valdovai, dažnai vežiojosi savo meno rinkinius iš vienos rezidencijos į kitą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje minėtų dailininkų darbai neabejotinai ne kartą yra puošę ir Vilniaus rūmų sienas.

Vazų dinastijos valdovų, kurie XVII a. pradžioje ankstyvojo baroko stiliumi perstatė Valdovų rūmus Vilniuje ir čia dažnai rezidavo, paveikslų kolekcija buvo pradėta skaidyti jau XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija metu. Per 200 paveikslų kaip karo grobis buvo išgabenta į Švediją, o 1673 metais Paryžiaus aukciono kataloge minima dar 150 paveikslų.

Daugumos jų likimas nėra žinomas, jie neidentifikuoti. Vos keli žinomi Vazų kolekcijos kūriniai šiandien saugomi Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkose pilyse, taip pat garsiojoje Drezdeno paveikslų galerijoje.

Išliko tik trys

Palmos il Džovanės paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ (drobė, aliejus; 0,85 x 0,79 m) centre vaizduojamas nuimto nuo kryžiaus Išganytojo kūnas sulinkusiomis kojomis, jį iš nugaros prilaiko šv. evangelistas Jonas. Kairėje kompozicijos pusėje pavaizduota sielvarto iškankinta švč. M. Marija, prigludusi prie Sūnaus rankos, o dešinėje – šv. Marija Magdalena, pasirengusi ištepti Kristaus kūną aliejais.

Šios pagrindinės ir kitos paveikslo siužeto figūros dailininko pavaizduotos manierizmui būdingu šviesos ir tamsos antitezės principu. Centrinę kompozicijos vietą užimanti Kristaus figūra labiausiai išryškinta šviesos. Prof. M. Marinio nuomone, šis paveikslas greičiausiai yra didesnio paveikslo modelis, sukurtas pagal akvarelinį eskizą.

Išliko trys Palmos il Džovanės paveikslai, sukurti panašia tematika ir pagal panašią schemą, – Venecijos akademijos galerijoje, Beluno katedroje ir Bavarijos valstybiniuose paveikslų rinkiniuose Miunchene. Jų ikonografija ir sukūrimo laikas gali pateikti orientacinę informaciją ir apie Valdovų rūmams įsigytą paveikslą, kuris tokiu atveju datuotinas apie 1600 metus.

Prof. M. Marinio nuomone, jis galbūt galėtų būti siejamas su neišlikusiu Kandianos Šv. Mykolo benediktinų vienuolyno (Paduva) bažnyčios altoriui nutapytu paveikslu „Miręs Kristus su verkiančiomis švč. M. Marija ir šv. Marija Magdalena“, kuris yra minimas 1648 metų dokumente kaip vertingas Palmos kūrinys. Valdovų rūmams įsigytas paveikslas galėtų būti minėto vienuolyno neišlikusio altorinio paveikslo bandomasis „portatyvinis“ modelis.

Paskutinysis Venecijos Renesanso tapytojas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigyto paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ autorius Jakopas Negretis (1544–1628), dažniausiai vadinamas Palma il Džovane, yra vienas žymiausių ir ryškiausių XVI-XVII a. sandūros – vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko – Venecijos mokyklos dailininkų. Savo pravardę „jaunesnysis“ jis gavo dėl to, kad jo senelis, irgi Jakopas Negretis (apie 1480–1528), taip pat buvo garsus italų dailininkas ir vadintas „Palma il Vecchio“ („vyresnysis“).

Kaip dailininkas, anot M. Marinio, Palma il Džovanė susiformavo XVI a. antrosios pusės garsiųjų Venecijos dailininkų Ticiano Vecelio ir Jakopo Tintoreto aplinkoje ir įtakoje. S. J. Frydbergas pabrėžia, jog ir Veronezės bei Basano kūrybos bruožai jam nebuvo svetimi. Sekdamas šių didžiųjų tapytojų suformuota Venecijos mokyklos tradicija, Palma il Džovanė didelį dėmesį skyrė šviesos ir tamsos dermei, dramatizmo akcentavimui.

Valdovų rūmams įsigytas paveikslas taip pat ryškiai atspindi minėtus dailininko kūrybos bruožus. Palmos il Džovanės talentas gana anksti buvo pastebėtas. Vos dvidešimtmetis jis nuo 1564-ųjų dirbo aukštus reikalavimus menininkams kėlusiam Urbino kunigaikščiui Guidobaldui da Montefeltrui, kuris Palmą il Džovanę jau 1567-aisiais išsiuntė studijuoti į Romą. Čia jis buvo apie 6 metus. Tai paaiškina ir Romos bei Toskanos manierizmo tradicijų bei stilistinių eksperimentų atspindžius jo kūryboje, kurie nesugebėjo užgožti stiprios Venecijos mokyklos įtakos. Grįžusio į Veneciją dailininko kūryboje vis dėlto galima įžvelgti ir manieristinio piešinio bruožų, ir Tintoreto paveikslams būdingo spalvingumo.

Tokia dviejų krypčių tapybos manieros dermė buvo būdinga Venecijos mokyklos atstovams iki pat XVII a. pabaigos. Šiuo požiūriu Palma il Džovanė yra ryškus ir tipingas savo meto Venecijos mokyklos atstovas, kartais patetiškai vadinamas ir paskutiniuoju Venecijos Renesanso tapytoju.

Tapė intelektualams

Venecijoje dailininkas iškart gavo daug visuomeninių ir privačių užsakymų. Po 1577-ųjų Dožų rūmų gaisro Palma il Džovanė nutapė tris paveikslus Didžiosios tarybos salei. Po Tintoreto mirties 1594 metais jis tapo populiariausiu bei įtakingiausiu Venecijos dailininku, tęsusiu savo pirmtako tradicijas.

XVII a. pradžioje Palma il Džovanė taip pat pagarsėjo kaip mitologinės tematikos darbų, skirtų siauram intelektualų sluoksniui, kūrėjas. Būtent šiuo menininko kūrybinio apogėjaus metu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza įsigijo jo kūrinių savo kolekcijai.

Išskirtinį dailininko statusą Venecijos mieste liudija jo palaidojimo vieta garsiojoje San Džovanio e Paolo bazilikoje, kur jam paminklą sukūrė vienas garsiausių to meto architektų Vincentas Skamozis. Paminklą puošia trys biustai – centre paties Palmos il Džovanės, kairėje – Palmos il Vecchio (abu sukurti 1621-aisiais Džiakomo Alberelio), dešinėje – Ticiano (priskiriamas Alesandrui Vitorijai). Taip siekta pabrėžti, kuriuos menininkus pats Palma il Džovanė laikė savo svarbiausiais mokytojais. Greta esančių angelų figūrėlių rankose – palmių šakelės, primenančios dailininko pravardę (it. palma – liet. palmė).

Palmos il Džovanės paveikslai šiandien yra saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose, Venecijos, Romos, Genujos rūmuose ir bažnyčiose.

Pamatysime po metų

Vienas šio garsaus Venecijos dailininko kūrinys – paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ – bus rodomas ir atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, kur papuoš vieną iš Vazų ankstyvojo baroko salių.

Šiuo metu drobė perduota Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, kurie parengs paveikslą eksponavimui, pritaikys jam tinkamą rėmą.

Italijoje įsigytą Palmos il Džovanės paveikslą kartu su kitais autentiškais kūriniais bus galima pamatyti nuo 2006 metų liepos 6-osios. Tuomet bus pirmą kartą atnaujinta ir papildyta Taikomosios dailės muziejuje šiemet liepos 6-ąją atidaryta ilgalaikė atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių ekspozicija, surengta Lietuvos dailės muziejaus ir Valdovų rūmų paramos fondo.

Parengė Rita Bočiulytė

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Eduardas Kaniava: „Temperamento neišmoksi“

Rita Bočiulytė

Lietuvos operos grandas prof. Eduardas KANIAVA po antrojo premjerinio „Paryžiaus katedros“ spektaklio, kuriame Kvazimodo vaidmenį atliko jo studentas Deividas Norvilas, „Klaipėdos“ dienraščiui sakė, kad jaudinosi ne mažiau kaip pats eidamas į sceną.

„Dabar, po spektaklio pasakiau Deividui ir savo pastabas“, – šypsojosi profesorius. Jis prisipažino, kad ne su dažnu studentu taip puikiai bendrauja. „Šis žmogus apdovanotas visapusiškai. Kitąkart užmirštu, kad jis mano studentas. Mes bendraujam kaip kolegos. Ir padainuojam kartu. Amžiaus skirtumas mene ne taip ir svarbu. Man didelis moralinis džiaugsmas turėti tokį bičiulį ir mokinį“, – tvirtino E.Kaniava.

Profesorius neslėpė, kad tenka būti ir griežtam: „Kartais aš jį pakritikuoju, jam tai nelabai patinka. Deivido balso amplitudė nepaprastai plati. Jis dainuoja teatre, žinomas kaip popdainininkas. Popmuzika ir klasikinis dainavimas – visai skirtingi dalykai. Kai kartais jis būna daugiau padainavęs pramoginiuose koncertuose, reikia vėl „sušriubuoti“, kad galėtų padainuoti ir operoje. Turiu pripažinti, kad jis tikrai sugeba ir susidoroja“.

Žinomas operos dainininkas dar nepamiršo tų laikų, kai pats dainavo estradinę muziką. „Žinoma, tas mūsų „popsavimas“ buvo visai kitoks. Aš, Virgilijus Noreika dainavome lengvo žanro daineles. Mano pedagogas Petras Oleka buvo nelabai tuo patenkintas…“ – prisiminė E.Kaniava.

Jo teigimu, D.Norvilo įvairiaplaniškumas – akivaizdus. „Esu matęs jį „Čardašo karalienėje“, „Figaro vedybose“, „Ugnies medžioklėje su varovais“ ir kitur. Šiuo metu jis yra Lietuvos muzikos akademijos ketvirtakursis, bet jau matyti ir jo patyrimas, kad scena jam nėra nauja aplinka. Man patinka tas jo vidinis užtaisas, kuris nėra išmokstamas dalykas. Mes galime išmokyti „paimti“ natas, galime pareguliuoti vidinį kvėpavimą. Tai pataisomi ir žinomi dalykai. O temperamento neišmoksi. Deividas jį tiesiog turi. Kitąkart dainininko, artisto temperamentas būna paviršinis, parodomasis, o Deividas turi vidinį užtaisą. Ir tai išties jaudina. Be to, jis giliai jaučia muziką, moka siekti kulminacijos, teisingai dozuoja balsą, kad nepritrūktų „parako“, – tikino profesorius.

Apie „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdoje E.Kaniava atsiliepė teigiamai. Bet jį iš pradžių šokiravo operos įgarsinimas, radijo mikrofonai. Jo nuomone, šiai operai jokio papildomo įgarsinimo nereikia. „Todėl, kad visi dainuoja pakankamai gerai, – tvirtino muzikas. – Nebent foniniam garsui radijo mikrofonai galėjo praversti. Bet kad tos technikos poveikio nejaustume.“

Daugelį Klaipėdos muzikinio teatro solistų LMA Dainavimo katedros vedėjas E.Kaniava labai gerai pažįsta: „Ir Artūrą Kozlovskį, ir Šarūną Juškevičių, ir Dalią Kužmarskytę… Mano studentas buvo Mindaugas Gylys, LMA magistrantūroje dabar studijuoja Esmeraldą antrajame spektaklyje dainavusi Jekaterina Tretjakova. Man atrodo, kad jie, turėdami puikius balsus, labiau veiktų auditoriją įprastomis operai priemonėmis. Suprantama – čia rokopera, bet…“

E.Kaniava stebėjosi, kad Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“ nestatoma kitose šalyse. Anot jo, opera to verta, jos muzika tikrai gera. „Nesistebiu, kad Latvijoje ji turėjo milžinišką pasisekimą. Ji jaudina, veikia žmogų“, – teigė E.Kaniava, kuriam patiko ir klaipėdietiškojo operos pastatymo sceninis sprendimas. Anot jo, režisierius nenukrypo nuo savo traktuotės, buvo nuoseklus.

O žiūrėdamas P.Maskanjo „Kaimo garbę“, E.Kaniava pasigedo vientisumo. Jo nuomone, turėjo būti arba koncertinis atlikimas, arba išbaigtas pastatymas. Teatralizuotas koncertinis variantas – tarsi bandymas rasti „aukso vidurį“. E.Kaniava įsitikinęs, kad jo nereikėjo ieškoti. „Žemai lenkiuosi ir orkestrui, ir chorui. Kužmarskytė, Gylys, Janutas buvo puikūs. Bet čia tas atvejis, kai man geriau nematyt, tik klausyt. Tuomet gaunu žymiai didesnę satisfakciją“, – atviravo E.Kaniava.

Grįžęs po „Paryžiaus katedros“ premjeros namo, profesorius sakė būtinai vėl pavartysiąs V.Hugo romaną. Nori prisiminti, kaip rašytojas traktavo savo knygos herojus. „Man labai patiko, kad operos režisierius Kvazimodo nesuluošino, nesubjaurojo. Man šis sprendimas žymiai priimtinesnis, nei jau susiformavęs stereotipinis“, – sakė E.Kaniava.

Jis negailėjo komplimentų Klaipėdos muzikiniam teatrui. „Aš esu gimęs Klaipėdoje. To niekuomet nepamirštu. Tiesa, ilgai gyvenau Vilniuje, buvau šiek tiek nutolęs. Bet dabar man nepaprastai gerą įspūdį daro uostamiesčio Muzikinis teatras, jo įvairiaplaniškumas. Akivaizdu, kad teatras yra ant labai gerų „bėgių“, – tvirtino profesorius, nuo šio rudens dažnai būsiantis Klaipėdoje. Klaipėdos universiteto Dainavimo katedroje jis turės savo klasę ir naujų studentų.

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

„Europiada“: nykstančių tradicijų manifestas

Daugiausiai dėmesio festivalyje sulaukia triukšmingieji ispanai. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdoje šėlstant tradicinei Jūros šventei, nedideliame Prancūzijos miestelyje Kempė net kelis kartus nuskambėjo Klaipėdos vardas. 42-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Europiada“ dienomis posėdžiavęs šio renginio organizacinis komitetas pagaliau patvirtino, kad 2009 metais daugiau kaip 4000 dalyvių sutraukianti folkloro šventė vyks uostamiestyje.

Klaipėdos vardas ypač ryškiai nuskambėjo ir viename „Europiados“ koncertų, kuriame pasirodęs uostamiesčio universiteto folkloro kolektyvas „Auksodis“ bei jo vadovės Rūtos Vildžiūnienės atlikta autentiška daina sukėlė furorą tarp Europos folkloro žinovų. Ypač didelį susižavėjimą šiuo pasirodymu reiškė festivalio prezidentas Bruno Petersas, maloniai nustebintas, kad nedidelėje Europos šalyje – Lietuvoje – dar gyvas autentiškas dainavimas, paremtas giliomis, „popso“ nesudarkytomis tradicijomis.

Misija atlikta

Klaipėdoje surengti „Europiadą“ buvo siekiama ne vienerius metus. 2003-iaisiais Italijoje, Sardinijos saloje vykusį renginį stebėjo Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja (dabar – Socialinio departamento direktorė) Nijolė Laužikienė. Kartu su Tarptautinių ryšių skyriaus vyr.specialiste Jolita Kraniauskaite ji įvairiapusiškai pristatė Klaipėdą – miestą, tinkantį ir galintį surengti šią didžiulę folkloro fiestą. Uostamiestyje organizuoti festivalį bent penketą metų siūlė ir „Europiados“ komiteto narė, festivalio atstovė Lietuvoje Gražina Aleksandravičiūtė. „Kai „Europiada“ atkeliaus į Klaipėdą, mano misija bus atlikta“, – nuolat kartodavo ji.

Regis, kas čia tokio: kasmet tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse vyksta ne vienas folklorui dedikuotas renginys. Daugumoje jų net nereikia mokėti nario mokesčio. Tuo tarpu kiekvienas „Europiadoje“ dalyvaujančio kolektyvo narys turi sumokėti 95 eurų mokestį: 25 eurai keliauja į komiteto biudžetą, o 70 eurų atitenka miestui, kuriame rengiamas festivalis. Iš šios sumos festivalio dalyviai gauna nakvynę keturioms paroms, maitinimą tris kartus per dieną, nemokamą dalyvavimą visuose renginiuose ir galimybę pažinti regiono, kuriame vyksta festivalis, specifiką. „Tai ne valstybių, o regionų festivalis, kurio tikslas – puoselėti to krašto tradicijas“, – teigia G.Aleksnadravičiūtė.

Gresia teismas

„Europiada“, kaip ir dauguma didelių renginių, turi savo žaidimo taisykles. Festivalio organizatoriai sąmoningai renkasi nelabai didelius, regiono tradicijas puoselėjančius miestus. Antverpenas, kuriame prieš 3 metus vyko šis reginys, buvo didžiausias iš visų miestų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad iš jo yra kilęs „Europiados“ prezidentas B.Petersas, ilgą laiką buvęs ir šio Belgijos miesto meru…Patirtis rodo, kad organizatoriams labiau patinka miestai prie vandens. Nuoro miestelis Sardinijos saloje buvo visai prie Viduržemio jūros, o Bretanės provincijos sostine vadinamo Kempė krantus skalauja Atlantas.

Festivalio komitetas ir jį rengiantis miestas pasirašo dvišalę sutartį, kurioje miesto valdžia įsipareigoja, netgi pasikeitus valdančiajai partijai, merui, įgyvendinti duotus pažadus ir neišsižadėti „Europiados“.

Kad tokia sutartis reikalinga, įrodė ir pastarųjų metų pavyzdys. Šiemet „Europiada“ turėjo vykti ne Prancūzijoje, o Vokietijoje. Tačiau netikėtai pasikeitė miestelio meras, o naujasis nusprendė, kad jiems šio festivalio nebereikia… Teigiama, kad už tokį sutarčių nesilaikymą vokiečiams gresia teismas ir nemenka bauda.

Šia istorija buvo bandoma pateisinti daugelį organizacinių nesklandumų, kurių dėl netikėtai „nukritusio“ renginio neišvengė Kempė. Didžioji dalis žmonių buvo apgyvendinti labai prastomis sąlygomis, mokyklų salėse, kurios seniai nemačiusios remonto, su viena rozete ir vienu nuolat užsikemšančiu dušu pusšimčiui žmonių. Šiek tiek strigo ir maitinimas, žmonės negalėjo sutilpti vienoje patalpoje, buvo siuntinėjami tai šen, tai ten. Tačiau dėl šių nesklandumų niekas per daug nepyko ant prancūzų: viską atpirko jų nepaprastas nuoširdumas, šypsenos, dėmesys ir atvirai reiškiamas susižavėjimas iš visos Europos į Kempė suplūdusiais svečiais.

„Europiados“ industrija

Pažvelgus į vietų, kuriose nuo 1964 metų kasmet vyksta „Europiada“, geografiją, galima pastebėti tam tikrą tendenciją. Kai kuriuose miestuose festivalis rengtas net po kelis kartus, o kai kurios šalys, tarp kurių net keletą metų buvo ir Lietuva, priverstos kasmet siūlyti savo kandidatūras ir būti atstumtos. Kalbama, kad daug ką lemia pačių komiteto narių tautybė ir jų akivaizdus prielankumas gimtiesiems miestams. Ne paskutinėje vietoje ir tie pinigai, kurie nuteka į miestų biudžetus. Paprasta aritmetika, 70 eurų padauginti iš 4000 dalyvių – tiek pinigų gauna miestas, kuriame vyksta „Europiada“. Pusė šios sumos pervedama iki renginio, pusė – po jo. Plius – ekonominė nauda, nes tame mieste užsukama ištisa „Europiados“ industrija. Pinigėliai byra į verslininkų, gaminančių firminius festivalio krepšius, kepuraites, lipdukus, marškinėlius, kišenes. 4000 dalyvių reikia pamaitinti, apgyvendinti, jiems rengiamos ekskursijos, jie perka suvenyrus, geria alų ir kavą miesto baruose. Be to, į miestą, kuriame vyksta „Europiada“, atvyksta dar keli tūkstančiai svečių, kurie įsikuria miesto viešbučiuose, maitinasi restoranuose.

Pagal festivalio reikalavimus miestas dalyviams turi suteikti turisto gyvenimo sąlygas. Kiekvienas turi gauti lovą ar čiužinį su antklode ir pagalve. Patalinę ar miegmaišį dalyviai atsiveža patys. Kambaryje ar patalpoje, kur gyvens iš visos Europos suvažiavę žmonės, turi būti pakaba, kėdė. Vieną kartą per dieną dalyviai turi būti maitinami karštu maistu.

Nepasitiki vietiniais

Festivalį organizuojantis miestas priverstas susitaikyti su tuo, kad fantazijos kuriant scenarijus koncertams neprireiks. Daugybę metų „Europiada“ vyksta pagal tą patį scenarijų. Jeigu lankeisi viename festivalyje, atvykęs į kitą gali išvysti ne tik analogišką stadioną, visiškai tokį patį renginį, bet net tuos pačius veidus. „Europiados“ organizatoriai neleidžia vietiniams savavaliauti. Koncertus pagal metų metus pasikartojančią schemą režisuoja komiteto paskirtas žmogus. Vietiniai turi tik „patariamąjį“ balsą. Tačiau šitaip sumanytas festivalis gyvuoja jau 40 metų, kai daugybė mažesnių ir didesnių folkloro renginių jau seniai nunyko.

Stebina „Europiados“ kraštutinumai. Jame galima išgirsti muzikos, kurios spektras neišpasakytai platus – nuo džiazo, sudėtingus kūrinius atliekančių chorų, orkestrų, užgrojančių Sovietų Sąjungos himną (taip, beje, nutiko šįkart, kai britų orkestras užgrojo kūrinį, privertusį nejaukiai pasijusti visus posovietinių šalių dalyvius), muzikėlės a la „vėl gegužio žiedai“ iki autentiško folkloro. Gaila, bet jo kasmet vis mažiau. Tai tarsi ženklas, kad senosios tradicijos po truputėlį traukiasi į užmarštį.

Kita vertus, „Europiada“ – ne tik pats didžiausias Europoje pagal suvažiuojančių žmonių skaičių, bet ir vienas demokratiškiausių festivalių. Jame galima išvysti ir dailiais tautiniais drabužiais pasidabinusių pensininkų, ir paauglių, ir jaunų šeimų su mažais lėliukais vežimėliuose. „Europiadoje“ gerai jaučiasi ir neįgalūs, su vežimėliais, lazdomis į renginį atvykę žmonės. Kai kurie atsiveža net savo šunis, kuriuos be skrupulų tamposi su savimi po koncertus ir valgyklas.

Atskirs nuo Jūros šventės

Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, žinia, kad „Europiada“ 2009 m. atkeliaus į Klaipėdą, išties džiuginanti. „Dėl šio festivalio organizavimo tarp Europos miestų gana didelė konkurencija. 4000 dalyvių ir svečių – labai naudinga miestui: jo įvaizdžio formavimui, reklamai, smulkiojo verslo skatinimui. Užimti viešbučiai, visa infrastruktūra – pradedant transportu ir baigiant kitomis miesto gyvenimą užtikrinančiomis struktūromis. Ta proga sutvarkomi kultūros objektai. Festivalis turi ir pažintinę, ir edukacinę prasmę, leidžia per tą miestą, kuriame vyksta festivalis, pažinti Europos kultūras, jų dainas, šokius, aprangą, maitinimosi, nacionalinių dirbinių tradicijas. Svarbus ir pats bendravimas su žmonėmis, į jį gali įsitraukti ne tik festivalio dalyviai, bet ir miesto gyventojai“, – sakė N.Laužikienė.

Tradiciškai šis festivalis vyksta liepos pabaigoje, beveik tuo pat metu kaip ir Jūros šventė. Vis dėlto sujungti šių dviejų renginių ar dėl festivalio pakoreguoti Jūros šventės datos klaipėdiečiai kol kas nežada. Socialinio departamento direktorė nemano, kad reikėtų suplakti Jūros šventę ir „Europiadą“, jos galėtų vykti skirtingu laiku, viena po kitos.

N.Laužikienė pripažino, kad ją kiek stebina festivalio organizavimo struktūra. Tačiau tenka paklusti reikalavimams, nors tai šiek tiek apriboja miesto, kuris organizuoja festivalį, išraiškos galimybes. Kiekvienas miestas galėtų pateikti savo struktūrą, scenarijų – tuomet „Europiada“ įgytų daugiau spalvų.

„Europiados“ reikia

Nors po kiekvieno festivalio Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovė muzikologė R.Vildžiūnienė tikina, kad daugiau į jį nebevažiuos, Prancūzijoje vykusi „Europiada“ jai buvo penktoji. Prieš tai teko dalyvauti festivaliuose Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Belgijoje. „Labiausiai pakraupusi buvau Turine: tie patys šalti makaronai su prikepusiu kečupu tris kartus per dieną, prastos gyvenimo sąlygos, nesibaigiantys karščiai“, – dalijosi įspūdžiais R.Vildžiūnienė. Tačiau, anot jos, visa tai greitai užsimiršta, o kai važiuoji į kitą festivalį, jau esi pasirengęs stoiškai iškęsti laikinus nepatogumus. Pasak R.Vildžiūnienės, geriau, kai festivalis vyksta mažesniame miestelyje: jaukiau, čia labiau juntami bendruomeniški ryšiai. Tokios šilumos ir dėmesio kaip Kempė, R.Vildžiūnienei neteko patirti niekur. Žygiuojantiems parade žmonės nuolat plojo ir šypsojosi, stovėjo balkonuose. „Vokiečiai kavinėse sėdėjo kaip ponai, o čia – visi pagarbiai atsistoję“, – palygino.

Ar toks didžiulis festivalis turi prasmę? Be abejonės. Stebėtina, kaip sugebėjo organizatoriai „Europiados“ idėją tiek metų išsaugoti. Nė vienas Europos folkloro festivalis negali leisti sau tokios prabangos – pasikviesti beveik 5000 dalyvių. „Europiada“ – tai skirtingų kultūrų manifestacija, galimybė per šokius, drabužius, dainas pristatyti savo regioną. Sunku pasakyti, koks festivalis bus Klaipėdoje. Lietuviai labiau linkę pažiūrėti į kitus, todėl tikėtina, kad ypač patrauklios klaipėdiečiams turėtų būti kelis kilometrus nusidriekiančios eitynės per miestą“, – sakė R.Vildžiūnienė.

Rodrigas Fominas: „Intrigavo, koks bus Kvazimodas“

Rodrigas Fominas: „Intrigavo, koks bus Kvazimodas“

Rita Bočiulytė

Latvijos popmuzikos žvaigždė Rodrigas FOMINAS (Rodrigo Fomins) pirmajame Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ pastatyme atliko Kvazimodo vaidmenį. Muzikantas buvo atvykęs ir į operos premjerą Lietuvoje, žiūrėjo patį pirmąjį spektaklį rugpjūčio 19-ąją, kuomet Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

Klaipėdiečių Z.Liepinio „Paryžiaus katedroje“ patį pirmąjį spektaklį Kvazimodą dainavo Edmundas Kučinskas.

R.Fominas neslėpė, kad jį naujasis operos pastatymas pirmiausia intrigavo, koks jame bus Kvazimodas. „Klaipėdos“ dienraščiui R.Fominas pasakojo, kokie stulbinantys anšlagai visuomet būdavo Rygos operos teatre, kai jame buvo rodoma „Paryžiaus katedra“. „Mes baigėme ją rodyti sausakimšai salei, – sakė jis. – Per paskutinį spektaklį finalinę Kvazimodo ariją dainavome po kupletą su mano dubleriu, kitu Kvazimodu – Niku Matvejevu. Kadangi daug spektaklių vaidinome kas savaitę, be dublerio būtų buvę tiesiog neįmanoma atlaikyti tokį krūvį.“

R.Fominas prisiminė, kad jo personažas buvo storai nugrimuotu veidu, su didžiule kupra, jam buvo užmaukšlintas perukas, ilgi plaukai lindo į burną… „Mūsų Kvazimodas buvo labiau laukinis ir nesuprantamas. Jis pats savęs nesuprato ir nesuprato, kas su juo vyksta, į kokias intrigas jis įveliamas“, – teigė vaidmens atlikėjas. Pasak jo, pasaulyje jau susiformavęs Kvazimodo stereotipas, ir latviai spektaklio kūrėjai ėjo šiuo keliu. „Galbūt čia, Lietuvoje, stengtasi to išvengti ir kuo labiau atitolti nuo to Kvazimodo, koks jis buvo Latvijos scenoje“, – svarstė R.Fominas. – Mano nuomone, klaipėdiečiai šiek tiek persistengė, pernelyg toli „nubėgo“. Pagal romaną ir kaip aš supratau, Kvazimodas – laukinė jėga, sudarkytas, subjaurotas žmogus, kuris kovoja su savimi. Jis žino, kad yra bjaurus, ir kiti jam tai primena. O čia tai tarsi atkrenta. Todėl, kad, be vieno kito gyvaplaukio, ant balto Kvazimodo veido nieko tokio nėra. Jis lyg ir baisus, betgi nebaisus. Todėl, man atrodo, jam iškeltas labai rimtas uždavinys – be išorinių trūkumų parodyti tą baisumą. Nes intriga turi būti. O čia man kol kas ją sunku pagauti“.

R.Fominui labai patiko Febas ir kaip šį vaidmenį atliko M.Gylys. Be to, jis atkreipė dėmesį į puikų orkestro grojimą. „Turint omeny, kad tai pirmas spektaklis, sakyčiau, visa trupė dirbo labai sklandžiai, nepastebėjau didesnių techninių, intonacinių ar ritminių problemų. Dėl to labai džiaugiuosi ir sveikinu“, – šypsojosi dainininkas.

Latvijos popmuzikos įžymybė R.Fominas į Klaipėdą specialiai atvažiavo pažiūrėti „Paryžiaus katedrą“, kurios pirmajame pastatyme Rygoje jam teko Kvazimodo vaidmuo. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jo teigimu, klaipėdiečių spektaklis, palyginti su rygiečių, atrodo kameriškai. „Tai, ką pastatėme mes, buvos superscenografija, daug šviesų, dekoracijų, žmonių… O čia – kitas principas. Minimalistinis. Man patiko tie vizualiai blyškūs varpų šokio intarpai. Patiko, kad režisierius apmąstė, ką scenoje veiks choras. Choristų mosavimas rankomis, ramentais kai kuriose mizanscenose atrodė labai efektingai. Labai įdomi scena, kai chimeros ridena kiaušinį, įspūdinga spektaklio pradžia ir ją primenanti pabaiga, kai scenoje lieka tik vaikiškas vežimėlis… Simbolių daug, bet jie gerai panaudojami. Man patinka, kad jie čia yra. Nes scena maža, be jų būtų ne kas. O dabar žiūrovas visąlaik užimtas, priverstas sukti galvą, spėlioti“, – dalinosi spektaklio įspūdžiais R.Fominas.

Dainininkas išskubėjo po premjeros atgal į Rygą, nes turėjo ruoštis koncertui. Su savo grupe koncertuoja vieną du kartus per savaitę ir populiarumo stoka Latvijoje nesiskundžia. Atsisveikindamas R.Fominas apgailestavo, kad Lietuvos publika jį pamiršo. Prieš penkerius metus jo koncertuose Klaipėdos klubuose būdavo pilna žmonių. „Jei pakviestų, būtinai vėl atvažiuočiau“, – sakė jis, neslėpdamas, kad Lietuvai turi ypatingų sentimentų. Prieš kelerius metus pakliuvęs į autoavariją R.Fominas tvirtino dabar jau baigiantis atgauti fizinę formą, o profesinės formos ir balso džiaugiasi nepraradęs.

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Kino mėgėjus apraizgys „Tinklai“

Rugpjūčio viduryje Palangoje rodytas nebylusis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsino V. Čepinskis su „Camerata Klaipėda“ ir A. Mamontovas, penktadienį „Lietuvos“ kino teatre pradės 7-ąjį „Tinklų“ festivalį. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

AURELIJA KRIPAITĖ

Penktadienį Vilniuje startuos septintasis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai-2005“, pasiūlysiantis įvairių žanrų trumpametražių filmų programą, muzikos garsais prakalbinsiantis nebylųjį kiną.

Rugsėjo 2-22 dienomis vyksiantis festivalis šiemet išsiplės ir bus rodomas ne tik Vilniuje ir Klaipėdoje, bet ir Kaune. Tačiau pagrindiniu „Tinklų-2005“ centru liks uostamiestis.

Per tris festivalio savaites bus parodyta daugiau nei šimtas trumpametražių filmų iš Vokietijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Norvegijos Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Japonijos ir kitų šalių.

Atidarymas – Klaipėdoje

Lietuvai atstovaus režisierių Arūno Eimulio, Ričardo Matačiaus, Vytauto V. Landsbergio, Algimanto Maceinos, Valdo Misevičiaus, Simonos Aškelavičiaus darbai.

Festivalis prasidės penktadienį Vilniuje „Lietuvos“ kino teatre nebyliuoju 1913 m. Luiso Fiulado režisuotu filmu „Fantomas giljotinos šešėlyje“, kurį įgarsins smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis su ansambliu „Camerata Klaipėda“ bei dainininkas Andrius Mamontovas.

Filmas, kuriam muziką parašė nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis, rugpjūčio viduryje buvo rodytas Palangos vasaros estradoje. Kitąmet „Fantomą giljotinos šešėlyje“ ketinama pademonstruoti Prancūzijoje, kur bus minimos seniausios pasaulyje kino kompanijos „Gaumont“ šimtosios metinės. Ši kompanija ir paskolino filmą festivaliui „Tinklai-2005“. Projektą žadama parodyti kituose Lietuvos miestuose. „Klaipėda? Būtinai“, – žadėjo festivalio direktorius Artūras Jevdokimovas.

Oficialiai septintasis „Tinklų“ festivalis bus atidarytas sekmadienį uostamiesčio „Žemaitijos“ kino teatre projektu „Europa trumpai VIII: eksperimentiniai filmai“. Apie pusantros valandos programą, vienijančią filmus nuo 1976 metų, festivalio organizatoriai gavo iš Europos kino festivalių koordinacijos, kurios nariais šiemet tapo. Narystė šioje koordinacijoje, anot A. Jevdokimovo, suteikia galimybių gauti geresnės kokybės filmų. 2003 metais festivalis „Tinklai“ įstojo į Europos atvirų kino seansų asociaciją.

Lems žiūrovų simpatijos

Kitą savaitę festivalis persikels į uostamiesčio senojo tabako fabriko teritoriją, kuriame kas vakarą bus demonstruojami įvairių šalių trumpametražiai filmai.

Šeštadienį, rugsėjo 10 dieną, „Žemaitijos“ kino teatre festivalį užbaigs programa „Europa trumpai IX: fantastika“. „Festivalis turi tokią ypatybę, kad jis oficialiai lyg ir užbaigiamas, tačiau iš tiesų tik perkeliamas į kitus miestus. Bet jo šaknys lieka Klaipėdoje“, – sakė A. Jevdokimovas.

Festivalis „Tinklai-2005“ įgis ir konkurso bruožų: žiūrovai rinks labiausiai patikusius filmus. Daugiausiai simpatijų pelnę darbai bus platinami DVD formatu. „Aplinkybės mus verčia organizuoti konkursą, nes taip lengviau pritraukti geresnius darbus, autoriams atsiranda stimulas dalyvauti. Tačiau kol kas bandysime balansuoti tarp festivalio ir konkurso“, – sakė „Tinklų“ direktorius A. Jevdokimovas. Jis tikino, kad anksčiau po peržiūrų festivalio dalyviai neretai teiraudavosi, kur galima įsigyti rodytus filmus, todėl ir sumanyta geriausius „patalpinti“ vaizdo plokštelėse.

Rugsėjo 16 dieną kino teatre „Lietuva“ ir rugsėjo 17 dieną Klaipėdos koncertų salėje režisieriaus Džordžo Melieso ankstyvuosius kino montažo ir specialiųjų efektų filmus įgarsins specialiai šiam projektui susibūręs džiazo atlikėjų – Arkadijaus Gotesmano (Lietuva), Viačeslavo Ganelino ir Haroldo Rubino (Izraelis) – trio. Bus parodyti šeši Dž. Melieso filmai – „Kelionė į mėnulį“ (1902), „Nesutramdomi plaukai“ (1904), „Undinėlė“ (1904), „Neįtikėtina kelionė“ (1904), „Pašėlusios afišos“ (1906), „Užtemimas (1907).

Per šešerius festivalio „Tinklai“ gyvavimo metus buvo parodyta daugiau nei 600 filmų, juos žiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių.

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Zigmaras Liepinis: „Viskas prasidėjo nuo dainos“

Operos „Paryžiaus katedra“ kompozitorius Z.Liepinis yra verslininkas, o muziką kuria savo malonumui ir tik tada, kai gauna ženklą iš aukščiau. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Latvis kompozitorius Zigmaras LIEPINIS (Zigmars Liepinš) dalyvavo savo operos “Paryžiaus katedra” repeticijose Klaipėdoje, įdėmiai stebėjo abu premjerinius spektaklius ir po jų atrodė patenkintas.

“Klaipėdos” dienraščio paprašytas pasidalinti mintimis, kompozitorius maloniai sutiko, nes, anot jo, esam labai artimi kaimynai, – jis 1952-aisiais gimė ir augo čia pat, už 100 kilometrų, Liepojoje. Tiesa, dabar jau daug metų gyvena ir dirba Rygoje, laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių Latvijos kompozitorių, populiarumu savo šalyje ir už jos ribų galėtų varžytis nebent su savo tėvynainiu Raimondu Paulu.

Z.Liepinis už kūrybą įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu, o už operos-melodramos “Paryžiaus katedra” sukūrimą apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu.

Šio kūrinio pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo tarptautiniu kultūros įvykiu. Z.Liepinio “Paryžiaus katedra” yra pirmoji latvių opera, pastatyta užsienyje. Nors ir netolimame, bet, anot kompozitoriaus, jam ir jo šaliai tai svarbus faktas.

– Įdomu, kokia šios Jūsų operos atsiradimo istorija.

– Be to, kad esu parašęs tris operas, kūriau muziką kinui ir teatrui, nuo 17 metų rašiau daug populiarios muzikos – estradines dainas. Kelerius metus buvau ansamblio “Modus” instrumentalistas, dainų autorius, o vėliau – ir jo vadovas. Man vadovaujant grupė buvo “perkrikštyta” ”Opus” vardu ir gyvavo iki 1989-ųjų. Viena iš mano pirmųjų dainų, kurią parašiau berods 1971-aisiais, buvo latvių poeto eilėraščio “Vargšas Kvazimodas” žodžiais. Taigi viskas prasidėjo nuo dainos. Tuomet susidomėjau šia istorija ir perskaičiau Viktoro Hugo romaną “Paryžiaus katedra”. Nuo to laiko, o tada man buvo 19 metų, kirbėjo mintis, kad toje istorijoje kažkas yra. Bet dar nežinojau kas. Ir štai vieną dieną, 1996 metais, nubudau su idėja, su mintimi, kad atėjo laikas.

Apskritai manau, tai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo Dievo.

– Jūs tikintis?

– Tikintis, bet nedažnai einu į bažnyčią. Štai mano libretistas Kasparas Dimiteris giliai tikintis žmogus. Vienądien ir sakau jam: “Laikas, seni, imtis darbo”. Jis 1996-ųjų pradžioje parašė “Paryžiaus katedros” libretą, o aš per du mėnesius – muziką. Esu greitas žmogus. Gal todėl, kad rašau tik tada, kai man diktuoja iš ten (rodo į dangų). Kai man niekas nediktuoja, aš tyliu. Todėl, kad esu verslininkas, Latvijoje su partneriais turime tris radijo stotis. Taigi pragyvenimui užsidirbu ne iš kūrybos. Rašau tik savo džiaugsmui, sceniniu darbu dabar nebeužsiimu. Aš esu kapitalistas (juokiasi).

– Kai kas Jūsų operos muziką vadina simforoku. Jie teisūs?

– Ne, tokio žanro nėra. Tai mano žanras. Kai rašiau „Paryžiaus katedrą“, apie tai, koks bus jos muzikos stilius, negalvojau. Norėjau būti „tarp žanrų“. Nepakenčiu miuziklų, nes juose ne tik dainuojama, bet ir kalbama, įsiterpia kažkokie kvaili dialogai… Mano nuomone, tai viską gadina.

Sakyčiau, parašiau operą pagal visus kanonus plius truputis simforoko. Todėl Kvazimodo partijai man reikėjo roko dainininko. Pakviečiau Rodrigą Fominą. Na, Klaipėdoje ją atlieka ne roko dainininkai… Bet gali būti ir taip.

– Teko girdėti, kad “Pa-ryžiaus katedros” premjera Rygoje 1997-aisiais sukėlė tikrą furorą?

– Taip, ją lydėjo sėkmė. Rygos operoje “Paryžiaus katedra” buvo rodoma po 8 kartus per mėnesį, bilietai buvo išparduoti pusei metų. 90 spektaklių – ir visi anšlaginiai.

– O kaip ten nutiko su prancūzais? Ar tiesa, kad jie nusikopijavo Jūsų kūrinio idėją?

– Kartą pas mano jaunąjį kolegą aranžuotoją atvažiavo du bičiuliai – režisieriai animatoriai iš Paryžiaus. Jie atėjo į mano spektaklį, po jo – pas mane į namus. Mums draugiškai geriant kavą ir šnekučiuojantis, prancūzai klausinėjo, kodėl į Paryžių šios operos nevežu. Atsakiau, kad man jau 40 metų ir aš ne tiek kvailas, kad bėgiosiu aplink Eifelio bokštą šaukdamas, kad štai genijus atvažiavo iš Rytų, parašė kūrinį prancūzams šventa tema. Kas į mane žiūrės rimtai?! Jie sutiko, kad tai sudėtinga, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi.

Po metų, 1998-aisiais, pasirodė prancūzų “Paryžiaus katedros” pastatymas. Manau, mano svečiai, parvažiavę namo, kolegoms papasakojo, ką matė Rygos scenoje. Ko gero, kažkas tylomis dar kartą buvo atvažiavęs ir nufilmavo mūsų pastatymą. Dėl idėjos – tiek to, ji – ne mano, o Hugo. Bet įdomiausia, kad akivaizdžios režisūrinės kupiūros. Juk daug vietų mūsų operoje – kitaip nei romane, daug kas kitaip. Yra sutapimų, kurie prancūziškame spektaklyje tarsi paimti iš mūsų libreto. Prancūzai labai labai skubėjo… 2000-aisiais aš mačiau jų pastatymą Amerikoje, Las Vegase. Tai kitoks kūrinys. Ten muzika visai kitokia. Ką čia kalbėti, lai sprendžia tie, kurie jos klausosi – ir manosios, ir prancūziškos versijos. Tai ne mano reikalas. Aš parašiau tai, ką parašiau.

– Be abejo, lyginate Jūsų operos pastatymus Rygoje ir Klaipėdoje?

– O!.. Tai absoliučiai skirtingi dalykai. Čia visai kita režisūrinė mintis. Operą pirmąkart statant Rygoje, įgyvendinau savo idėją: maksimaliai, kiek tai įmanoma, realistinės dekoracijos, puošnūs, viduramžius primenantys kostiumai, visko daug, turtingai ir didingai. Tai buvo visai kitoks teatras, grynai realistinis variantas. Scenoje veikė ne tik žmonės, bet ir gyvūnai – gyvi arklys ir ožka. Per pastatymo gyvavimo laiką pasikeitė gal penkios ožkos (juokiasi).

O čia, svabiausia, – yra šviežia, visai kita mintis. Man tai labai patinka.

– Kas būtent?

– Viskas. Pirmiausia, kaip ir kiekvienam autoriui, patinka, kad mano kūrinį stato, atlieka. Be to, čia – fantastiškai geras režisūrinis sprendimas. Aš taip nesugalvočiau. Čia geri dainininkai, geras orkestras. Žinoma, buvo klaidų, betgi tai – tik pirmieji du spektakliai. Teatro scena nedidelė, techninės galimybės ribotos. Tokiomis aplinkybėmis, mano galva, viskas padaryta maksimaliai gerai, tiesiog puikiai.

– Užsiminėte apie klaidas… Turbūt turėjote omeny Jūsų muzikos atlikimą? Kas buvo ne taip?

– Šito aš jums niekada nepasakysiu. Nesakiau ir Rygoje, kai ten pastatė mano operą. Aš ne teisėjas.

– Nepasakysite ir, kuris mūsiškis Kvazimodas Jums labiau patiko?

– Nepasakysiu. Beje, Rygoje Kvazimodą dainavo irgi du atlikėjai – roko dainininkai. Kuris geresnis, publika turi nuspręsti pati. Kad nuspręstų, turėtų pažiūrėti operą mažiausiai du kartus. O paskui prie vyno taurės aptarinėti, ginčytis, kuris geresnis. Kuo daugiau ginčysis, tuo daugiau ateis į teatrą.

– Bendras premjeros įspūdis Jūsų nenuvylė?

– Bendras įspūdis – tik pozityvus. O klaidas darome visi. Ir Rygoje rodant “Paryžiaus katedrą” jų buvo. Kai kurių klaidų Rygos opera neištaisė net per 90 spektaklių. Klaipėdos teatre yra techninių, įgarsinimo problemų. Bet reikia tik lėšų, ir jų neliks. Galų gale ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar yra dvasia. Po šio spektaklio turi kažkas nubraukti ašarą. Jei taip yra, vadinasi, spektaklis pavyko. Jei iš jo žmogus išėjo abejingas, vadinasi, kažkas ne taip. Bet jei žmonės kalba apie jį, reiškia, “užkabino”. Tai ir yra svarbiausia. Juk muzika rašoma ne todėl, kad viskas matematiškai būtų teisinga. Ji rašoma todėl, kad žmogui sukeltų išgyvenimus. Jei ji sukelia jausmus atlikėjams ir klausytojams, vadinasi, mano tikslas pasiektas.

– Jūsų nuomone, kaip reagavo publika?

– Puikiai. Lietuviai daug temperamentingesni nei latviai. Latvijoje labai “kieta” publika. Estijoje dar labiau. Kuo toliau į šiaurę – tuo žmonės uždaresni. Atrodo, tarp mūsų skirtumas nedidelis, bet yra.

– Betgi mūsų publika per spektaklį tiek mažai plojo… Ar ne Jūs pats kaltas, kad taip – tarsi vienu įkvėpimu – parašėte operą, jog plojimams tiesiog nėra kur įsiterpti?

– Teisingai, tegul pabaigoje ploja. Čia dar plojo vienąsyk ir spektaklio metu. Buvau maloniai nustebintas. Rygoje nė sykio nebuvo aplodismentų po prologo.

– Ar dar atvažiuosite pažiūrėti, kaip sekasi Jūsų operos pastatymui Klaipėdoje?

– Be abejo. Po kurio laiko, gal žiemos pradžioje, atvažiuosiu. Įdomu, kaip spektaklis vystysis, keisis.

– Dabar dar rašote muziką?

– Dainų neberašau, tik stambius kūrinius. Parašiau siuitą ir didelę kantatą, kurios buvo atliktos per šventes Rygoje. Turbūt per pastaruosius penkerius metus nieko ypatingesnio kaip ir nesukūriau…

– Laukiate ženklo iš aukščiau?

– Tas ženklas jau buvo. Prieš trejus metus. Esu sumanęs operą apie narkomanus, kuri bus paremta tikrais gyvenimo faktais. Libretas jau beveik parašytas. Bet muzikos idėja dar turi subręsti. Matote, aš labai savikritiškas.

– Dėkui už pokalbį. Sėkmės Jūsų kūriniui mūsų scenoje ir lauksime kitų!

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

„AXX“ festivaliui talkins Emiras Kusturica

Sekite kino afišas! Rugsėjo 9-ąją Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus – didžiuosiuose kino teatruose prasidės kino festivalis „AXX“. Specialiai festivaliui sukurti 12 filmų šiuose miestuose bus rodomi keturias savaites.

Į festivalio atidarymą Vilniuje rugsėjo 9-ąją atvyks nepriklausomos britų kino kompanijos „Guerilla Films“ įkūrėjas Deividas Nikolas Vilkinsonas.

Festivalis – konkursinis. Per jo atidarymą sostinės kino teatre „Coca-cola Plaza Vingis“ bus paskelbti penki pirmojo etapo nugalėtojai, kurie nuo spalio 3-iosios pradės kurti 20 minučių filmus antrajam festivalio etapui. Nugalėtojus išrinks komisija, kuriai vadovaus garsus režisierius Emiras Kusturica.

Šeštasis nugalėtojas, kurį išrinks žiūrovai, bus paskelbtas irgi rugsėjo 9-osios vakarą Vilniaus klube „Connect“. Visi, ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji, bus apdovanoti specialiais festivalio rėmėjų prizais.

E.Kusturica nepažadėjo, bet sakė, kad pasistengs atvykti į festivalio uždarymą gruodžio 16-ąją. Šiuo metu jis baigia naująjį savo filmą apie futbolo legendą Diego Armandą Maradoną. Nors režisierius labai užimtas, festivalio organizatoriams pavyko su juo susisiekti. Jis pažadėjo, kad būtinai atidžiai peržiūrės visus filmus, pasidžiaugė, kad šio festivalio filmai nebus padėti į stalčius, o pateikti publikai, ir palinkėjo visiems kūrėjams sėkmės.

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Kultūros ministras Klaipėdai žadėjo naują teatrą

Rita Bočiulytė

Lietuvos kultūros ministras Vladimiras PRUDNIKOVAS, plačiai žinomas ir kaip operos dainininkas, rugpjūčio 20-ąją specialiai iš Vilniaus atvažiavo į Z.Liepinio „Paryžiaus katedros“ premjerą Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Žinau šį kūrinį. Jis man ne naujas. Esu ne kartą matęs ir girdėjęs jį Latvijos nacionalinėje operoje“, – džiaugsmingai pareiškė „Klaipėdos“ laikraščiui ministras. Pasak jo, prieš trejus metus netgi buvo siūlyta šią operą statyti Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. V.Prudnikovas apgailestavo, kad vilniečiai nepasiryžo. Nes muzikinė medžiaga – turtinga, tema – amžina, vokalinės partijos – romantinės, klasikinės. „Tokio kūrinio, jį pavadinčiau opera-miuziklu, atlikimui reikia labai gerų aktorių ir dainininkų, – pastebėjo jis. – Klaipėdos muzikinis teatras turtingas balsais, turi puikų orkestrą bei gerą vadovą, kuris supranta operos meną, kreipia labai daug dėmesio į žmogų scenoje. Nes kiekvienas garsas, judesys, žingsnis operoje labai svarbus. Šia prasme – labai džiugi teatro perspektyva.“

Anot ministro, Klaipėdoje jau seniai pribrendo naujo muzikinio teatro statybos idėja, kurią reikia įgyvendinti. „Šiam miestui, kuris labai sparčiai plečiasi, reikia naujo, modernaus teatro pastato, o stiprias kūrybines pajėgas jis jau turi“, – įsitikinęs ministras. Pasak jo, potencialas – geras, juolab kad Klaipėdos universitete yra Dainavimo katedra, puikių pedagogų ir daug žadančių studentų.

V.Prudnikovas po premjeros buvo pakiliai nusiteikęs, džiaugėsi, kad teatre jaučiasi savas ir gali kalbėti „kaip ministras operos solistas“. „Čia man lengva. Ir mane labai jaudina Klaipėdos teatro situacija, norisi visokeriopai padėti“, – sakė jis. Anot V.Prudnikovo, politika gal ir yra amžina, bet politikai joje – laikini. „O menas yra amžinas. Jeigu aš tarnauju menui, tai prisidedu prie jo amžinos tiesos, – samprotavo ministras. – Viską darau ir darysiu, kad mūsų teatrai neskurstų, kad stogas virš kūrėjų būtų tvirtas, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamų sprendimų. Meno lygis Lietuvoje yra gana aukštas, bet jo kūrėjams turime padėti. Galbūt reikia ir didesnio finansinio dėmesio, ir daugiau vidinės meilės.“