Bitėnuose auga paveikslų sodas

Bitėnuose auga paveikslų sodas

Mažosios Lietuvos paveikslų sode gera ir įdomu pasivaikščioti. Vieną iš pirmųjų paveikslų sodui nutapė D.Rusys. L.Liandzbergio „Varpinė“.

RITA BOČIULYTĖ

Šalia Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose treti metai auga nepaprastas paveikslų sodas, gaivinantis atmintį apie Mažąją Lietuvą.

Jį sodina ir augina vietos valdžia, kultūros bendruomenė, verslininkai ir Lietuvos dailininkai, trečiąvasar M.Jankaus gimtadienio išvakarėse čia suvažiuojantys į tapybos plenerą ir sode „pasodinantys“ po paveikslą.

M.Jankaus namų kiemas, šiuo metu virtęs unikaliu muziejumi su Mažosios Lietuvos paveikslų sodu po atviru dangumi, prieškario Lietuvoje garsėjo kaip kultūros žmonių susiėjimo vieta. Vasaromis į Bitėnus susirinkdavo minios tautiečių aplankyti legendomis apipintą Rambyno kalną, susitikti su Mažosios Lietuvos patriarchu M.Jankumi, kuris svečius čia pat, namų sode, vaišindavo pienu ir medumi.

Šią tradiciją atgaivino Pagėgių savivaldybė, minint M.Jankaus (1858-1946) gimtadienį, jau treti metai į “Sueigą pas Martyną Jankų Bitėnuose”, skirtą Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimui, sukviečianti šalies šviesuomenę, spaustuvininkus, leidėjus, laikraščių redaktorius, žurnalistus, istorikus, kultūros veikėjus ir politikus iš visos Lietuvos. Taip prisimenamas ir buvęs sodybos šeimininkas M.Jankus – “Aušros” bei “Varpo” redaktorius, “Garso” leidėjas, spaudos draudimo metais savo spaustuvėje, kur dabar įrengtas muziejus, spausdinęs lietuviškas knygas ir laikraščius, kuriuos į Didžiąją Lietuvą gabeno knygnešiai. Šiemet prie muziejaus iškilmingai atidengta atminimo lenta, priminsianti lankytojams šį Lietuvos istorijai svarbų faktą. Bareljefą su užrašu sukūrė klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas.

Mažosios Lietuvos paveikslų sode greta M.Jankaus muziejaus šiemet išaugo nauji kūriniai. Dešimt dienų prieš tai čia vykusiame plenere kūrė dailininkai – klaipėdiečiai Danas Andriulionis (plenero kuratorius) ir Juozas Vosylius, kretingiškis Andrius Miežis, vilnietis Aloyzas Stasiulevičius ir šilutiškė Liucija Bungardienė. Paveiksluose jie perteikė savo įspūdžius bei interpretacijas Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo tema.

Trejus metus auginamame paveikslų sode dabar – jau 20 tapybos darbų, nulakuotų oro išdaigoms atspariu laku. Žiemą vasarą lankytojams atviroje paveikslų sodo ekspozicijoje – vilniečių tapytojų Audriaus Gražio, Lino Liandzbergio, Kęstučio Grigaliūno, klaipėdiečio Danieliaus Rusio ir kitų paveikslai. Sode šiemet išdygo ir iš šių vietų kilusio, Vokietijoje gyvenančio menininko Juliaus Rotkio padovanotos trys skulptūros iš geležies: „Herkaus Manto žirgų pasagos“, „K.Donelaičio kerdžius“ ir “Knygnešys” muziejaus kieme, tarsi rodantis kelią į šiuolaikinio meno ir Lietuvos istorijos atminties sodą.

Apraizgė mažųjų kino formų tinklai

Apraizgė mažųjų kino formų tinklai

Nors “Tinklų” festivalio seansų laikas buvo gana vėlyvas, senojo tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Žydrūnas Drungilas

Tarptautinio festivalio “Tinklai” mažosios kino formos šiemet kaip niekada aktyviai skverbėsi į didžiąsias tradicines ir netradicines pajūrio erdves – “Žemaitijos” kino teatrą, senojo tabako fabriko angarą, Klaipėdos koncertų salę, Palangos vasaros estradą…

Traukia kitokios erdvės

…Ir išsiteko tose erdvėse. Dar daugiau. Šiemet prabilo ir nebylusis kinas: ankstyvojo kino šedevrus Luiso Felado “Fantomasą giljotinos šešėlyje” gyvai įgarsino Vilhelmas Čepinskis su “Camerata Klaipėda”, Andrius Mamontovas ir Vidmantas Bartulis, o Georgo Melieso filmus – tarptautinis džiazo trio. Visą savaitę (rugsėjo 4-10 dienomis) Klaipėdoje trukę kino renginiai daugiausia publikos sutraukė į senojo tabako fabriko angarą, kuris tokiam publikos šturmui atsivėrė, ko gero, paskutinį kartą. Kaip, beje, ir “Lietuvos” kino teatras Vilniuje.

Klaipėdiečiams vis dar sekasi: kaip ir Klaipėdos “džiazai”, taip ir “Tinklai” yra miesto šventė (suprask, daug nemokamų renginių). Gal todėl ir snobo bei elito kiną daugiausia pažįstame tik iš TV ekranų. Kita vertus, festivalio renginių išsidėstymas skirtingose vietose taip pat leidžia pastebėti ir skirtingus traukos taškus. Kai kurie iš jų traukia labiau. Kodėl? Nesinori manyti, kad vien tik bilietų kainos atbaido daugelį netradicinio kino gerbėjų. Labiau tikėtina, kad neformalios, industrinės erdvės, tokios kaip tabako fabrikas, savo laisva atmosfera turi didesnę trauką išsiilgusiems alternatyvos “neformalams”. Net jei ir jo teritorija saugoma sargybinių.

Europa – trumpai

Klaipėdiečių širdis, be abejonės, gali glostyti faktas, kad per Lietuvą (ir per sostinę) jau septintus metus keliaujantis festivalis savo namais yra pasirinkęs Klaipėdą. Čia įvyko jo atidarymas ir uždarymas: “Žemaitijos” kino teatre buvo pristatytas vienas iš “Tinklų” festivalio projektų – “Europa trumpai”. Tai eksperimentiniai ir fantastiniai filmai, kurių programą, pasak festivalio direktoriaus Artūro Jevdokimovo, parengė Europos kino festivalių koordinacija. Šie skirtingu laiku sukurti filmai (1975 – 2000) yra laimėję nemažai tarptautinių apdovanojimų ir turėję įtakos kino kalbai. Nors trumpo metražo eksperimentiniai filmai ir ne visai išsiteko plačiaekraniame “Žemaitijos” kino salės ekrane (šis techninis nesklandumas savotiškai prisidėjo prie “eksperimento”), bendrą vaizdą buvo galima susidaryti: įspūdis neblogas. Visi šie filmai atsigręžia į patį kiną, į kino kūrybos procesą, reflektuoja kino kalbą ir kino konvencijas. Žiūrovas gauna galimybę pažvelgti į kino (ne kinų!) virtuvę iš šalies.

Pašiaušė plaukus

Iš eksperimentinių filmų įdomiausi atrodė M.Miulerio “Namudinės istorijos” ir M.Arnoldo “Gyvenimas išeikvoja Endį Hardį” – filmai, naudojantys senų amerikietiškų melodramų ir trilerių (5-7 dešimtmečių) ištraukas, kurios montažo dėka meistriškai modifikuojamos, atskleidžia ir išryškina Holivudo konvencijas, šablonus. “Namudinėse istorijose” lygiagrečiai pasakojamose ištraukose kone identiškai skleidžiasi įtampos atmosfera, kurioje įtampos ir siaubo objektai (žinoma, tai moterys, Holivudo gražuolės – kas geriau įkūnys senų režisierių baimes, kompleksus ir fantazijas?!) atkartoja vienodą veiksmų seką. Naudojamas vienas ir tas pats vaidybos priemonių arsenalas, sukuriant veiksmo įtampą, kurią paskatina konkretus įvykis, greičiausiai keistas garsas už lango ar durų. Ką daro visų šių ištraukų herojės? Suklūsta, padeda knygą į šalį, atsikelia nuo sofos ar lovos, uždega naktinę lempą, prieina prie lango, praskleidžia užuolaidą, prieina prie durų, klausosi. Na, ir, žinoma, veiksmo įtampos atomazga yra durų atidarymas: iš siaubo ir baimės išsiplėtusios herojės akys. Dar nepaminėjau ir muzikos, lydinčios šiuos veiksmus.

Trumpai tariant, cituojamų filmų detalių panašumas neįtikėtinas, bet tai akivaizdus ir paprastas, sakytume, įprastas Holivudo receptas pašiaušti žiūrovo plaukus.

M.Arnoldo filmas kiek kitaip interpretuoja klasikinę melodramą, vieną iš Andžio Hardžio serijos filmų, kuriame vaidina Mickey Rooney: čia naudojamas “miksavimo” principas, kai keletą kartų atsukamas tas pats kadras arba jis sulėtinamas, arba tiesiog linksmai “didžėjaujama” kadrais ir muzikos takeliu: pirmyn-atgal-pirmyn. Efektingai sukuriamos naujos filmo potekstės (pavyzdžiui, išryškinamas keistas herojaus santykis su motina – Edipo kompleksas, kuris originaliame filme ne taip pastebimas), o režisieriaus įžvalgos ir meistriškumas leidžia pamatyti tą patį kadrą vis kitaip.

Gaila, kad nepavyko pamatyti visų devynių Zbignevo Rybczynskio filmo “Naujoji knyga” vienu metu rodomų skirtingų projekcijų – ekrane tilpo tik šešios iš jų. Kiekvienoje iš projekcijų – mažo miestelio gyventojų kasdienybė; darbininkai, berniukas su dviračiu, knygininkas. Skirtingas istorijas vienija knyga, kuri perduodama iš rankų į rankas. Kiekviename ekrane – simultaniškas veiksmas, primenantis realybės šou. Filmo lineariškumas tokiu būdu išskaidomas į “čia ir dabar”, leidžiant žiūrovui rinktis sekti vieną iš istorijų arba bandyti aprėpti visas.

Žaidžia asociacijomis

Nespalvotame Maros Matuškos filme “Kugelkopf” naudojama ekspresyvi, vizualiai šokiruojanti dadaistų ir ekspresionistų tradicija. (Beje, čia reikėtų pridurti, kad eksperimentinis, arba avangardinis, kinas turi daugiausia ryšių su kitais vizualiaisiais menais.) Filme skustuvu nuskutama moters galva tarsi prilyginama spaustuvės aparatui, ji tampa spaudu, paliekančiu ženklus ant stiklo – neaišku, ar kraujo, ar rašalo (nespalvotame filme ir kraujas, ir rašalas atrodo vienodai). Tačiau šie, iš pirmo žvilgsnio Bunueliui priklausantys simboliai, čia asocijuojasi su nacių “technologijomis”, kai kraujas naudojamas vietoj rašalo.

Techniškai gana sudėtingas, meditatyvus I.Pohjolos “Kelio valdovas” žaidžia asociacijomis – lenktynių trasa, lenktyninis automobilis ir greitis virsta į kino juostą, į daug kino juostų, ir atvirkščiai, kino juosta tampa greičio trasa. O G.Holthuis “Honkongas” medituoja dangoraižių miesto gyvenimą, pagrindinis įvaizdis čia – didelis lėktuvas, kurio šešėlis lėtai šliaužia pro miesto blokus, kapines, tarsi užklodamas miestą.

V.Ostrovskio ir Y.Beauvais filme “Darbas ir pažanga” matome sovietinių kronikų ir dokumentikos klipą, dviejuose skirtinguose ekranuose transliuojantį sovietinę istoriją ir fasadinę sovietinio gyvenimo pusę: nuo Lenino iki Chruščiovo, nuo Raudonosios aikštės iki soborų bokštų.

Atsigręžė į save

Fantastikos programoje išsiskyrė austro V.Vidricho filmas “Copy shop”, alegoriškai pasakojantis apie žmogaus klonavimo idėją. Kas atsitinka, kai žmogus kopijavimo aparatu nusikopijuoja savo ranką? Akimirksniu visa jo rutina ir galiausiai jis pats pradeda daugintis, kol atsiduria tokių pat kaip jis visuomenėje. Tokiu būdu kinas atsigręžia ir į patį save: filmo kadrai, kuriuos mato žiūrovas, atsiduria personažo rankose kaip kopijos, kurias išspjauna kopijavimo aparatas. Paslaptis slypi vaizdajuostėje, – sako ir J.Keirilo filmas “Šalia”. Tačiau didžioji kino paslaptis nebūtinai yra paslaptys filme. Kartais jos tiesiog erzina, o kartais sugundo ir suvedžioja, kaip kad geroje istorijoje su įdomiu siužetu. Paslaptingi A.Samland filmo “26 diena” personažai su dujokaukėmis, primenantys žvaigždžių karų antiherojus, užklysta į apleistą namą, kur randa mirusią porą. Savo žurnale ties 26 dienos įrašu jie įklijuoja mirusiųjų nuotrauką. Filmas sužavi gražia ir paprasta idėja: grėsmingoje postbranduolinio pasaulio akivaizdoje stipriausia cheminė jungtis slypi ne atmosferoje, o žmonių santykiuose.

Norint sužinoti, kaip atrodo pasaulis akvariumo žuvelės akimis, verta pamatyti J.Deiviso “Žuvį”, o visiems pradedantiesiems krautuvo vairuotojams ne pro šalį pasižiūrėti mokomąjį filmą “Automobilio krautuvo vairuotojas Klausas”, kuriame trykštantis kraujas yra įtikinamiausia metodinė mokomoji priemonė. Žinant avarijų Lietuvoje statistiką, panašus filmas labai praverstų visose vairavimo mokyklose.

Manyčiau, kad “Europa trumpai” turėtų būti neatsiejama “Tinklų” programos dalis ir ateityje, nes tai geriausia proga pažvelgti ir palyginti senesnius, turinčius nemažai apdovanojimų filmus, drąsius kino kalbos eksperimentus su naujausiais ir progresyviausiais darbais. Gaila, kad trumpametražius filmus dažniausiai galima pamatyti tik festivaliuose (kitaip neatsiperka jų distribucija), kartu su kitais panašiais filmais, o juk “mažieji” filmai neretai nustebina savo dideliais užmojais, nes jų autoriai turi daugiau laisvės nei, tarkime, pilnametražių filmų kūrėjai.

Emocinė diagnozė?

Įvairių šalių filmai, rodyti tabako fabriko angare, paliko skirtingą įspūdį. Išskirčiau prancūzų, vokiečių, japonų, švedų, lenkų ir estų programas. Kartais net atrodė, kad iš konkrečios šalies pateiktos filmų paletės galėtum spręsti apie tos šalies emocinę būseną.

Lietuviams, atrodo, būdingos fatališkos nuojautos ir nuotaikos, galbūt ateinančios iš lietuvių mitologijos ir folkloro (pavyzdžiui, V.V.Landsbergio “Iš karčemėlės”). Kiek kitoks – siurrealistine poetika persmelktas – A.Maceinos filmas “Šalia jūsų” apie fotografą R.Vikšraitį ir jo personažus griauna mitus apie lietuvių moterų ir lietuviškos kinematografijos drovumą.

Mūsiškiams artimiausi atrodo japonai, kurių ypač subtili, poetiška ir “vežanti” animacija keistai derėjo su nuolat pasikartojančiais mirties motyvais (“Akimirka”, “Tekstizmas”, “Gyvenimas per pratęsimą”). Pastarojo filmo panašumas su A.Eimulio “Lemties vieškeliu” tiesiog akivaizdus.

Lenkijos filmai nuo pirmojo “Koridoriaus” savo sunkiasvore socialine problematika užgulė ir nepaleido iki pabaigos. Vienos iš kviestinių festivalio svečių – lenkų režisierės Hanos Polak – pristatytas dokumentinis filmas apie benamius Rusijos vaikus “”Leningrado” stoties vaikai” šluote nušluoja ditirambus civilizacijos pasiekimams, visas švietimo politikas ir pokalbius apie moralę. Filme be emocijų preparuojamos miesto “įsčios”: šiluminiai mazgai ir metro požemiai, kuriuose gyvena, tiksliau, tūno, “miesto embrionai”: 8-14 metų vaikai, elgetaujantys, parsiduodantys “dėdėms”, labiau vertinantys “Moment” klijų poveikį nei čiupa-čiupsų skonį.

Vakariečių rūpesčiai

Vakariečių filmai neatrodė tokie sunkūs.

Bet negalima sakyti, kad vakariečiai ne tokie jautrūs, ne tokie gilūs ar turi mažiau problemų. Anaiptol: globalizuoto pasaulio problemos ir rūpesčiai visus paliečia vienodai. Pavyzdžiui, nedarbas, tėvų skyrybos, donorystės klausimai.

Švedų režisieriaus Brisingerio melancholiškame filme “Prasilenkiančios širdys” pasakojama apie berniuką, kuris aplanko porą, netekusią savo sūnaus. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad berniuko krūtinėje plaka jų žuvusio sūnaus širdis.

Arba kad ir neįmantrus, bet įtaigus norvegų fotomontažas “Einaras”, pasakojantis apie vidutinio piliečio – nevedusio chemijos mokytojo – gyvenimą. Atrodo, jau kuo ne kuo, bet svetimais likimais šiandien nieko nebenustebinsi, tačiau paprasta kino kalba papasakoti gyvenimai yra tiek pat paveikūs, kaip ir geras siužetas (kad ir vokiečio Volzo klipas “Šalin rankas”, kuriame šoka neįgalūs vaikai).

Stebina paradoksais

Kol lietuviai, sukdami filmus europinei rinkai, galvoja, kuo čia nustebinus vakariečius, šie stebina lietuvius multikultūriniais paradoksais, “queer”, gėjų ir lesbiečių temomis.

Ką daryti baltaodžių norvegų šeimai, kuriems gimė mulatė mergaitė?

Galbūt raminti save tuo, kaip tai daro sutrikęs vyras filme “Torpeda”, kad pragyvenęs keturiasdešimt metų sužinojai, jog esi juodaodis. Arba kaip elgtis Danijos lesbiečių porai, norinčiai susilaukti kūdikio arba jį įsivaikinti? Galbūt prašyti gėjų poros pagalbos, kaip filme “Ateik, mažyli”? Portugalų animacinis filmas “Juoda spalva” klausia, iš kur atsirado juodaodžiai, ir, nukeldamas į Adomo ir Ievos laikus, paaiškina, kad Ieva, išsigandusi Dievo rūstybės, uždarė savo vaikus oloje ir todėl jie tapo juodukais. Filmuko, tarsi skirto vaikams, moralas tinka ir suaugusiems: “kai daug rasių, gyvenimas įdomesnis, be to, visų širdys vienos spalvos” – skamba kaip atsakymas visiems, turintiems išankstinių nusistatymų ir prietarų.

Kultūriniai skirtumai ir stereotipai apie įvairias tautybes yra temos, dažnai įvelkamos į komedijos žanrą. Bet taip pat dažnai ir subanalinamos. To pavyksta išvengti vokiečio Jenso Grunhageno dokumentine maniera nufilmuotoje juostoje “Vania” – apie du užsispyrusius kambario draugus: vokietį ir rusą. Vokietis dažo kambario, kurį reikia atiduoti šeimininkei, sienas, o rusas guli ant palangės ir ne tik nesistengia padėti, bet trukdo ir postringauja apie vokiečių perdėtą pragmatiškumą. Situacija kaip iš anekdoto: kuris nugalės? Laimi maža vokiška gudrybė ir tautų draugystė. Prancūzai nebūtų prancūzai, jei negalvotų, kad universali pasaulio kalba yra ne anglų, o prancūzų, nes kaip kitaip traukinyje susikalbėtų suomis ir vengras – tik tokiu atveju, jei nebūtų pamiršę, jog abu moka prancūziškai? (“Traukinyje”).

Apverčia pasaulį

Dalyvaujant dviem viešnioms iš Estijos, režisierėms Margitai Kerdo ir Linai Triškinai, buvo pristatyti jų filmai “Kaimynas” ir “Afanasis”. Subtilųjį “Kaimyną”, nagrinėjantį žmonių bendravimo problemas, klaipėdiečiai jau galėjo matyti “Next” festivalyje, o dokumentinis filmas “Afanasis” savotiškai pratęsia vakariečių tarpkultūrinę temą, kuri artima ir Lietuvos piliečiams. Filmas pasakoja apie seną Estijoje gyvenantį rusą, kuris kartu su savo anūke traukiniu važiuoja į gimtąją Rusiją aplankyti giminių. Anūkė seneliui užduoda tiesius klausimus: ar senelis grįžtų atgal į Rusiją? Kas jam dabar yra Rusija? Tai iš dalies ir šiuolaikinio žmogaus, emigranto klausimas: kas jam yra tėvynė?

Prancūzų režisierius Stefanas Le Lay, taip pat atvykęs į “Tinklus”, pristatė savo filmą “Bučinys”, kuriuo simboliškai ir galantiškai išreiškia savo meilę senajam nebyliajam kinui. Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės maniera nufilmuotoje ir sumontuotoje trumputėje komedijoje porelė paplūdimyje susitinka pirmajam bučiniui, tačiau jiems bučiuotis sutrukdo pati seno filmo juosta, kurioje ir vyksta ši istorija: ji netikėtai apsiverčia tiesiogine prasme aukštyn kojom apversdama ir filmo herojų pasaulį. “Bučinys” – vienas geriausių mano matytų senojo kino “komentarų”.

Kai kurie festivalio filmai išradingai perkelia šių dienų realijas į filmo siužetą. “Mirtis ekrane”, “Eifelio bokštas”, “Namų žaidimas” iliustruoja mūsų kasdienio gyvenimo manijas ir fobijas: informacijos bumą (kai pradedi painiotis, kad Eifelio bokštą sukūrė Kiplingas, o reliatyvumo teoriją – Žiulis Vernas), realybės šou (kur TV žiūrovas gali SMS-ais balsuoti, nulemdamas nuteisti žmogų mirties bausme ar palikti gyvą), komentuojamas varžybų transliacijas (kai komentatoriai persikelia į tavo miegamąjį ir pranešinėja apie tavo pastangas atsikelti ir suspėti į darbą).

Svarbiau didelės žuvys?

Neabejoju, kad daugeliui žiūrovų “Tinklų” festivalis paliko gerus įspūdžius, nors seansų laikas buvo gana vėlyvas. Vienaip ar kitaip tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu.

“Tinklų” festivalį vainikavo kino mago, fantasto, filmų montažo išradėjo Georgo Melieso nebylių filmų vakaras Koncertų salėje. Tiksliau, jo filmai prabilo genialia džiazo trio – V.Ganelino, A.Gotesmano, H.Rubino – improvizacija, kuri meistriškai užpildė ir nenumatytą pauzę tarp filmų. Kino kalba yra universali – taip skelbia kito tarptautinio kino festivalio moto. Tad ar įmanoma nesusikalbėti: filmui nerasti žiūrovo, o žiūrovui filmo?.. Galų gale – ar įmanoma likti aklu kinui?

Per šešerius tarptautinio mažųjų kino formų festivalio “Tinklai” gyvavimo metus spaudoje tikriausiai jau panaudoti visi palyginimai, visos metaforos, susijusios su žodžiu “tinklai”. Todėl norėčiau baigti šį straipsnį “neužmetinėdamas tinklų”. Nors reikėtų. Gerai būtų sugaudyti tinkluose visus tuos, kurie yra atsakingi už viešųjų ir kultūros erdvių nykimą Klaipėdoje, ir parduoti kokioje nors Europos mugėje kaip “geriausią” miesto strateginio vystymosi projektą. Tačiau geriau pagalvojus, kam reikia visų tų tabako fabrikų, prieplaukų ir kino festivalių: ar tiems keliems šimtams alternatyvaus jaunimėlio, kuris, baigęs mokslus, vis tiek išvyks kur nors į sostinę ar į užsienius? Tiesą pasakius, todėl ir išvyks, kad nebebus ką veikti savo mieste. Uostamiesčiui, matyt, turėtų būti svarbiau didelės žuvys. Didelių žuvų politika. Bet tai – jau jūros tematika.

“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis

“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis

Aivaras Dočkus

Gerai, kad komercinis kino festivalis AXX atsirado Lietuvoje. Gerai, kad pagaliau mūsų kino kūrėjams yra kur save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Gerai, kad į Lietuvą vertinimo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas kultinis ekrano smogikas Emiras Kusturica.

Tačiau blogai, kai iš dviejų su puse valandų du trečdalius snūduriuoji. Blogai, kai tau už nugaros sėdintys asmenys po peržiūros keikiasi riebiau nei konkursinės juostos “Matvaju” personažai. Blogai, kai per galvą rėplioja klausimo “O kuo čia dėtas Kusturica?” vabalas.

Apie naujojo “liet-kino” savybes

12 filmų pagal kažkokios komisijos atrinktus scenarijus byloja štai ką. Mes, tai yra ateinantieji į lietuviško kino rinką, matėme ne vieną “popsinį” ir “nepriklausomą” filmą. Todėl jau mokame išradingai filmuoti ir stilingai montuoti. Žinome, kaip daryti “action” tipo pritraukimus kamera, kaip pažaisti stambiais planais, kaip sugreitinti ir palėtinti vaizdą. Suprantame, kokia svarbi muzika. Kartais pavyksta su teatro aktoriais susitarti, kad šie vaidintų prieš kamerą. Galime panaudoti animaciją ir tekstą už kadro. Jau pakankamai realiai imituojame avariją, tvarkingai dūsaujame mylėdamiesi. Tiek pozityvo. Jo pakanka startui…

Ir čia – negatyvo pinklės. Mus vis dar traukia ilgo monotoniško tautinio kino kadro žavesys. Tuščios pauzės, žvilgsniai, atsidūsėjimai. Žiūrovui viskas aišku, bet filmo autoriai tęsia ir tąso. Mes vis dar „pasinešę“ į absurdą, nelogiką ir avangardą. Be siužeto, be intrigos, tik su gailesčiu ir liūdesiu. Vis dar rašome scenarijus, pakartojančius kažkur jau matytas situacijas. Personažų dialogai vis dar atitolę nuo šnekamosios kalbos ir šlama literatūros vadovėliais. Aktoriai tebeintonuoja teatrališku akcentu. Bet baisiausias – idėjų badas. Tokių idėjų, kurios neprislėgtų neaiškios kančios svoriu, o vyniotųsi viena banga.

Geriausi ir blogiausi “egzemplioriai”

Šienausiu subjektyviai ir negailestingai. Kas įleido į ekranizuotinų scenarijų sąrašus “Zevago”? Duokite aštuntokui kamerą, aštuonių milimetrų juostą ir jis per vakarą susuks aštuonis filmus apie aštuonis banditus, kuriuos suviliojo ir pražudė gražuolės krūtys. Lakstyk pusnuogis ir šaudyk – še tau ir festivalinis filmas, už kurį vertesnė eilinė “rūsinė pornuchė”.

“Aistros kvapas” – absoliučiai beaistris. Dialogai iš skaitytų knygų ir matytų filmų. Tuščias laiko švaistymas su dviem aktoriais, kurie nelabai žino, kur papuolė. Iš pradžių – pretenzija į vakarietišką kiną, paskui – lietuviškas “ralio ralio” vaizdo ganymas su neva filosofine potekste. Kai nuobodu, ta potekstė subėga į užpakalį ir paskausta strėnas. Vienintelis “Aistros kvapo” privalumas – klaipėdietis aktorius V.Anužis jau žino, kuo teatras skiriasi nuo kino. Natūralokas vaidmuo.

Kažkodėl labiausiai “užvežė” J.Banio ir S.Tarvydo “Ponas pimpis”. Lengvai slystantis filmelis su padoriu siužetu ir neprastai komiška aktoriaus D.Kazlausko – Bružo vaidyba. Šmaikštūs dialogai, nulis noro pataikauti menui ir ironiška pabaiga. Ir – bene vienintelis komercinis filmas festivalio programoje.

Sąmojo pakanka ir kino anekdote “Tėvai ir vaikai”. Ironiškai šauta Tinto Braso novelių link. Su konkrečia istorija, neatbaidančiu montažu ir netikėta pabaiga. Minusas – lėtokai judanti scena prie stalo. Aktoriai kaip statulos, o režisieriui su operatoriumi pravartu kelis kartus pasižiūrėti “Paskutinį jaunikio išbandymą”. Dialogai, beje, irgi kiek „pritempti“.

Apie marazmą “Gimę nekalti” – blogai arba nieko. Jei iš pradžių nors erotiniu klipu pavadinti buvo negėda, tai pabaigoje išvis juokas užpuolė. Po iš lapo perskaityto teksto – Meksikos serialuose slėpkis.

Šventai ramus “viduriukas” su perspektyvomis

Pabaigai – apie tuos, kurie kaip zebrai, t.y. ir buvo kažkas sužadinančio smalsumą, ir stomatologiškai žiovulio skylę išgręžiančio.

E.Vėlyvio “Matvaju” sugrąžino kiną į gatves. “Sindikatą” pagrojo, pažaidė su tikrais ir tariamais lavonėliais ir keikėsi, kur reikia ir kur nereikia. Prievartavo, žudė, žaidė Tarantiną. Gangsteriškai montavo. Bet išėjo labiau juodojo humoro laida nei filmas. Per daug pamėgdžiojimo. Per toli nuo lietuviško kriminalo realybės.

I.Kurklietytės “Pašaukimai” nustebino estetišku filmavimu. Grožis iš buities, smulkmenų kalba, prikąsti liežuvį provokuojantys planai. Bet minties judesio mažai. Pavadinkime I.Kurklietytę lietuvišku P.Grynavėjumi.

“Cenzūra” pasiklydo tarp paprasto eksperimentinio kino ir lengvos erotikos. Kalėjimo prižiūrėtojas pažaidė su lapu. Moteris dejavo. Vyriškis dirbtinai ištarė kelis dirbtinius žodžius ir išnyko į titrus.

Iš “Eroto motto” liko tik supersėkminga animacija. Čia – didelis “respektas” kūrėjams. Beje, ir už montažą – šiai komandai reikėtų užsiimti vaizdo klipų gamyba.

K.Gudavičiaus “Perspektyvioje poroje” šalia neaiškių motyvų, meniško “nusitraiškymo” ir “bleksinčio” Adomaičio šiek tiek kasdieniško humoro aptikta. Nors šiaip – kam iš “bytavuchės” avangardą spausti?

“Food family”? Hamletai, kur mano žuvis? Užuomazgos buvo neblogos, bet vėliau – vieni nukrypimai nuo temos. Egzaltacija. Lietuviška jūra skardinėje. Abiturientiškos išleistuvės iš merginos į moters pasaulį.

Ir pagaliau gerbiamas Skirmantas Valiulis. Trigubas iksas narkotiniame transe “Dovana”. Daugybė triukų ir triukaičių, bet A.Rutkaus filmas – be jokių intrigos kelnaičių. Basa kvailybė. Ir paprastas kaip du centai Valiulis. Atperkantis tą paprastą komerciškumą, kurio trūksta visam šiuolaikiniam lietuvių kinui, užmigusiam suskilusioje pretenzijos į šedevrą geldoje.

Dailininkų kolonijos sudomino žymiausius Europos menotyrininkus

Dailininkų kolonijos sudomino žymiausius Europos menotyrininkus

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje rugsėjo 15-17 dienomis vyko tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, į kurią suvažiavo žymiausi Europos menotyrininkai, tyrinėjantys dailininkų kolonijų veiklą.

Veikia kultūros centras

2001-ųjų vasarą atidarius Klaipėdos paveikslų galerijoje nuolat veikiančią ekspresionisto Prano Domšaičio tapybos ekspoziciją, pradėjo veikti ir dailininko vardo kultūros centras. Buvo sudaryta penkerių metų centro veiklos programa, apimanti plačias dailininko kūrybos tyrinėjimų, aktualizavimo sritis.

Vienas iš centro tikslų – suburti Lietuvos ir kitų kraštų menotyrininkus ir muziejininkus P.Domšaičio kūrybos aptarimui. 2002 ir 2003 metais vyko tęstinės konferencijos „Tapytojas Pranas Domšaitis ir XX a. pirmos pusės Europos dailės kontekstas. Vokietija, Austrija, Lietuva“, kuriose skaityti pranešimai 2004 metais išleisti atskiru leidiniu „Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo ir kūrybos erdvės“. Jame pateikiama ir platesnė Klaipėdos krašto dailės, muzikinio paveldo panorama.

Greta P.Domšaičio kūrinių

Šiemet minime 125-ąsias dailininko gimimo metines. Labai džiugu, kad jubiliejinius metus pasitikome su nauju pavadinimu: Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio galerija.

Renginiai, skirti dailininko jubiliejui, vyksta ištisus metus. Jau surengtas moksleivių plakato konkursas, kurio dalyviai, įvairių Klaipėdos mokyklų moksleiviai, susipažinę su P.Domšaičio kūryba, sukūrė įdomių, įvairiai dailininko kūrybą, asmenį atspindinčių plakatų. Juos galima pamatyti greta P.Domšaičio kūrinių.

Teatrinė impresija „Nuo jūros link regėjimų jūros“, į kurią Jūros šventės metu pakvietėme muziejaus bičiulius, buvo skirta amžinajai kūrėjo temai, intrigavo netikėtos paralelės tarp P.Domšaičio ir A.Jusionio kūrybos.

Jaunuosius galerijos lankytojus metų pabaigoje pakviesime dalyvauti parodoje „Mano prakartėlė“, kurios tema taip pat susijusi su P.Domšaičiu: dailininkas kolekcionavo prakartėlių figūrėles, mėgo jas restauruoti, tvarkyti, labai dažnai jos tapdavo paveikslų religine tema prototipais.

Įprasmino dailininko jubiliejų

Tačiau svarbiausias renginys, įprasminęs dailininko jubiliejų, be abejonės, buvo tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, įvykusi P.Domšaičio galerijoje rugsėjo 15-17 dienomis. Jos dalyvius pasveikinęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pabrėžė, kad konferencija simboliškai užbaigia penkerių metų P.Domšaičio kultūros centro programą.

Konferencijoje dalyvavo dvylika pranešėjų iš Vokietijos, Belgijos, Švedijos, Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos, kurių pranešimuose menininkų kolonijų istorinis paveldas buvo aptartas įvairiais aspektais ­– istoriniu, socialiniu, menotyriniu, architektūriniu, kultūrinio turizmo ir bendradarbiavimo.

Pagrindiniai konferencijos pranešimai buvo skaitomi P.Domšaičio galerijoje, viena diena buvo skirta išvažiuojamajai sesijai Nidoje. Kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ vyko posėdis, o Nidos dailininkų kolonijos pradininko H.Blodės anūkė ir ilgamečio šios kolonijos puoselėtojo, tapytojo Ernsto Mollenhauerio duktė menotyrininkė Maja Ehlermann-Molenhauer vedė tarptautinės konferencijos dalyvius svarbiausiomis kolonijos vietomis, pasidalijo autentiškais prisiminimais apie kolonijos dalyvius, neužmirštamus pokalbius Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“.

Tiria unikalų reiškinį

Renginį organizavo LDM Prano Domšaičio galerija, Tomo Mano kultūros centras ir Gėtės institutas (Vilniuje). Konferenciją moderavo Tomo Mano kultūros centro projektų vadovė Eva Pluharova-Grigienė, LDM Prano Domšaičio galerijos vedėja K.Jokubavičienė, talkino Tomo Mano kultūros centro projektų asistentė Živilė Etevičiūtė. Konferenciją rėmė Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius, LR Kultūros ir sporto rėmimo fondas, “Deutsches Kulturforum Östliches Europa”, Roberto Bošo fondas, IFA (Vokietija). Pagalbą, organizuojant konferenciją, suteikė Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras “Agila”, Vokietijos ambasada.

Konferencijos tikslas – tirti dailininkų kolonijų veiklą kaip unikalų reiškinį, į tyrimų ratą įtraukiant Vidurio ir Rytų Europos šalis. Kultūros paveldo tyrinėjimas yra svarbus šiuolaikiniam meno gyvenimui, jis atveria plačias bendradarbiavimo galimybes. Konferencijos tematiką paskatino unikali, iki Antrojo pasaulinio karo egzistavusi Nidos dailininkų kolonija, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis.

Priėmė dvi rezoliucijas

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo augančių miestų sambrūzdžio, palankių vietų kūrybai ieškojo civilizacijos nepaliestoje gamtoje.

Menininkų kolonijų, kaip dailės gyvenimo fenomeno, tyrinėjimai prasidėjo paskutinįjį XX a. dešimtmetį. 1994 m. Briuselyje įsteigta „EuroArt“ (Europos dailininkų kolonijų asociacija), šiuo metu vienijanti šešiolika šalių.

Konferencijoje dalyvavo asociacijos generalinis sekretorius dr. Beno Rischas. „EuroArt“ rūpinasi šio unikalaus kultūros paveldo aktualizavimu, skatina šiuolaikinių menininkų bendruomenių veiklą.

Į konferenciją suvažiavo žymiausi Europos menotyrininkai, tyrinėjantys dailininkų kolonijų veiklą, – dr. Rut Negendanck (Germanų nacionalinis muziejus, Niurnbergas), dr. Jornas Barfordas (Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus).

Dr. Valdemaras Odorovskis iš Kazimiežo Dolny muziejaus, aptardamas dailininkų kolonijos veiklą šiame Lenkijos miestelyje, akcentavo, kad XX a. pradžios Rytų Europos dailininkai, burdamiesi į menininkų kolonijas, siekė formuoti tautinį stilių.

Apie kultūrinio turizmo perspektyvas dailininkų kolonijų vietose kalbėjos Arenshopo miesto meras Hansas Götzė.

Pranešimus skaitė dr. Larsas Vangdahlas (Gotlando universitetas, Švedija), dr. Betina von Andrian (Kaselis, Vokietija), dr. Klaudija Tutš (Potsdamas, Vokietija), dr. Nijolė Strakauskaitė, dr. Rasa Andriušytė-Žukienė (Lietuva) ir kiti.

Konferencijos dalyviai priėmė dvi rezoliucijas: dėl Prano Domšaičio vardo tarptautinių tapytojų plenerų rengimo Klaipėdoje bei kreipimąsi į valstybines ir kultūrines institucijas dėl Kuršių nerijos kultūrinio ir urbanistinio paveldo išsaugojimo.

Baltijos šalių bienalėje Lietuvos grafikos kolekcija pripažinta geriausia

Baltijos šalių bienalėje Lietuvos grafikos kolekcija pripažinta geriausia

Ramunė Pletkauskaitė

Rugsėjo 15-ąją Kaliningrade startavusioje tradicinėje 8-ojoje Baltijos regiono grafikos bienalėje Lietuvos kolekcija pelnė geriausios kolekcijos apdovanojimą. Firminį stilių ekspozicijai sukūrė ir lietuvių darbus Kaliningrade eksponavo klaipėdietis dailininkas Anatolijus Klemencovas.

“Grand Prix” – lenkei

Bienalės diplomais įvertinti ir lietuvių menininkų Redo Diržio, prieš penkerius metus bienalėje Kaliningrade laimėjusio pirmąją vietą, bei Mariaus Zavadsko darbai, o Auksė Petrulienė pakviesta į kitais metais vyksiančią prestižinę Krokuvos bienalę.

Pagrindinis – Grand Prix – apdovanojimas už geriausią bienalės kūrinį šiemet atiteko jaunai garsiai Lenkijos menininkei Malvinai Niespodzievanai. Tarptautinėje vertinimo komisijoje buvo ir Lietuvos atstovė – dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė.

Šiemet bienalėje Kaliningrade dalyvavo daugiau kaip 100 menininkų iš devynių Baltijos jūros regiono šalių, tačiau Lietuvos kolekcija susilaukė geriausių ir šilčiausių atsiliepimų. “Tiek žiūrovai, tiek ekspertų komisija lietuvių darbus įvertino kaip moderniausius, atstovaujančius naujausioms šiandienos grafikos ir apskritai meno tendencijoms“, – sakė Lietuvos instituto koordinatorė Saulė Mažeikaitė. Anot jos, grafika – itin dinamiškas menas, todėl Kaliningrado bienalė yra puiki proga naujausius mūsų menininkų pasiekimus plačiai pristatyti visam Baltijos regionui.

Išsiskyrė drąsa

Šiemetinę Lietuvos grafikos kolekciją atrinko ir ją kuravo kaunietė menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė. Jos teigimu, Lietuvos grafikos darbai bienalėje išsiskyrė novatoriškumu ir drąsa. „Sudarant kolekciją siekta, kad ji atitiktų pagrindinį bienalės keliamą reikalavimą – visi darbai būtų nauji ir demonstruotų šalies grafikos naujoves. Be to, norėta, kad ji konceptualiai atspindėtų kuo įvairesnes kūrybos kryptis: nuo tradicinės grafikos iki perfomansų, pateikiančių šiuolaikinį suvokimą apie vizualų meną”, – teigė V.Jasevičiūtė. Anot jos, kiekvienas į Lietuvos kolekciją atrinktas darbas yra kažkuo unikalus ir naujas – ar savo atlikimu, ar menine idėja. Pavyzdžiui, M.Ratavičiaus kūrinys „Kontrabandininkas“ buvo sukurtas pasitelkus naujausią išradimą – skaitmeninį holografinį spausdintuvą, kurio technologija užpatentuota Lietuvoje 1999-aisiais. Jos pagrindinis išradėjas – britas dr. Deividas Ratklifas, o pirmąjį prototipą sukūrė Lietuvos lazerinių technologijų bendrovė „Geola“. Šiuo metu pasaulyje yra tik šeši tokie įrenginiai, jų spausdinimo darbe naudojamas „Geolos“ sukurtas spalvotas impulsinis lazeris.

Greta Anri Matiso

Lietuvai bienalėje šiemet atstovavo devyni lietuviai menininkai: Redas Diržys, Tomas Gečiauskas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Auksė Petrulienė, Mindaugas Ratavičius, Rolandas Rimkūnas, Edmundas Saladžius ir Marius Zavadskis. Į šalies kolekciją taip pat buvo įtrauktas ir vienas norvegų menininko Gorano Oldiecko, gyvenančio Lietuvoje, darbas.

Lietuvos grafikų kūriniai iki lapkričio 15-osios eksponuojami Kaliningrado meno galerijoje greta kitų Baltijos jūros regiono šalių bei iš Ermitažo atvežtos unikalios žymaus prancūzų dailininko Anri Matiso (1869–1954) grafikos kolekcijų. Lietuvos kolekciją sudaro daugiau kaip 30 kūrinių.

Skatina mainus

Lietuvos menininkų dalyvavimą Baltijos regiono grafikos bienalėje Kaliningrade koordinavo Lietuvos institutas, kolekciją parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Projekto partneriai – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.

8-ąjį kartą Kaliningrade vyksianti Baltijos regiono grafikos bienalė savo istoriją skaičiuoja nuo 1990 metų. 2000-aisiais bienalei tapus „ARS – BALTICA“ programos dalimi, Lietuva pradėjo dalyvauti pristatydama meno ekspertų atrinktas grafikos kolekcijas. Šiemet Lietuva grafikos kolekciją Kaliningrade eksponuoja jau trečią kartą, nors pavieniai šalies menininkai šioje grafikos bienalėje dalyvaudavo nuo pat jos pradžios.

„ARS – BALTICA“ – kultūrinė Baltijos jūrą juosiančių šalių programa, koordinuojama kultūros ministerijų. Ši kultūrinio bendradarbiavimo iniciatyva kilo dar 1989 metais. Jos tikslas – skatinti meno ir kultūros istorijos mainus organizuojant meno parodas, muzikos renginius ir konferencijas.

Kultūrinis “eksportas” – pas kaimynus, į Švediją

Kultūrinis “eksportas” – pas kaimynus, į Švediją

Rugsėjo 24-ąją Švedijoje pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) gimęs ir gegužės mėnesį trijuose Lietuvos miestuose rodytas trijų Baltijos valstybių menininkų kurtas projektas „Now Art Now Future. Print“ / „Rytoj yra dabar. Grafika“.

Paroda atidaryta populiarioje Stokholmo priemiesčio Edsviko galerijoje, kur veiks iki spalio vidurio. Projektą globoja Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje. Tai pirmasis kultūrinis KKKC „eksportas“.

„Siekiame parodyti, kad grafika gali kalbėti klasikine technika, bet šiuolaikine meno kalba“, – sakė KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius, pristatydamas projektą švedams.

Jis kartu su projekto kuratore kauniete grafike Jūrate Rekevičiūte pavasarį nustebino lietuvius meno vartotojus, išjudinę traukinio vagoną-galeriją.

Nuo Vilniaus iki Klaipėdos nusitęsęs projektas, kuriame dalyvavo lietuvių, latvių bei estų kūrėjai, žada tapti tęstiniu, įtraukti naujas Lietuvos ir uostamiesčio kultūros bei meno įstaigas. Kitąmet vėl planuojama žiūrovus pakviesti į bėgiais judančią parodą, išplėsti menines ir socialines raiškos ribas, realizuoti edukacines bei kultūros mainų programas. 2006-aisiais tikimasi prie projekto svečių teisėmis prisijungsiant kolegas iš Švedijos.

Edsviko galerijoje eksponuojami tie patys latvių Metros Drulės, Ilzės Abikos, Lienos Bondarės, Elinos Elerės, Ritumo Ivanovo bei estų grafikų Peterio Aliko, Aili Vahtrapu, Lembės Ruben ir Anu Kalm kūriniai. O štai lietuvių autoriai, dalyvavę projekte „Rytoj yra dabar. Grafika“, beveik iš esmės atsinaujino – jie pristatė specialiai Stokholmo parodai sukurtus darbus. Lietuvai parodoje atstovauja kauniečiai ir vilniečiai dailininkai – Kęstutis Vasiliūnas, Lida Dubauskienė, Jūratė Rekevičiūtė, Miglė Datkūnaitė, Eglė Vertelkaitė, Eglė Kuckaitė, Eimantas Ludavičius, Auksė Petrulienė, Evaldas Mikalauskis, Jūratė Pikčilingytė, Inga Dargužytė, taip pat klaipėdiečiai grafikai Romas Klimavičius ir Anatolijus Klemencovas.

Per parodos Švedijoje atidarymą pakartota pavasarį Kaune vykusi J.Rekevičiūtės meno akcija „Ženklo pasirodymas danguje“, kurioje dalyvavo ir ją stebėję žiūrovai. Švedai, gavę 500 helio pripildytų balionų, prisijungė prie menininkės, paleidusios į dangų savo grafikos kūrinį.

Parodos lankytojams pristatytas režisieriaus Ričardo Rickevičiaus filmas apie projektą Lietuvoje. Stokholme taip pat buvo filmuojamas projekto tęsinys.

Nidoje fotografai diskutavo apie drąsą

Nidoje fotografai diskutavo apie drąsą

Lfs valdybos sekretorius fotomenininkas S.Žvirgždas seminarus savo kolegoms Nidoje rengia nuo 1992-ųjų, o buvęs yra visuose 28-iuose.

Rita Bočiulytė

Į Nidą suvažiavę šalies fotografai savaitę klausėsi paskaitų apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų, diskutavo apie autentiškumą ir drąsą, geismą ir grožį šiuolaikinėje fotografijoje.

Rugsėjo 12-18 dienomis Nidoje vykusiame 28-ajame tarptautiniame fotografų seminare paskaitas skaitė žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai, rašytojai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos. Diskutuoti provokavo mūsų fotografijos metrai Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas ir kritikas Skirmantas Valiulis.

Seminare dalyvavo, polemizavo kaip niekad daug fotografų, ypač jaunimo, teikiančio vilčių, kad į Lietuvos fotografiją pagaliau ateis nauja karta.

Po paskaitų ir diskusijų vyko autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai bei aptarimai, vakarais buvo rodomi videofilmai apie fotografiją ir jos kūrėjus.

Tradicinį tarptautinį fotografų seminarą Nidoje organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Lfs) ir jos valdybos sekretorius Stanislovas ŽVIRGŽDAS. Jį paprašėme pasidalinti mintimis apie renginį ir pajūrio fotomenininkų veiklą.

– Ar kasmet Jūsų Nidoje rengiami fotografų sambūriai gvildena tam tikrą temą?

– Taip, kasmet pasirenkame vis kitą temą. Šiemet polemizavome apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų.

Pirmąjį seminarą Nidoje surengėme 1973-iaisiais. Paskui buvo pertrauka iki 1979-ųjų. Ir nuo tol rudenį Nidoje renkamės kasmet. Tarptautiniu mūsų renginys tapo 1991-aisiais. Šį projektą remia Kultūros ministerija bei Kultūros ir sporto fondas.

– Kuo buvo įdomus šiemetinis, jau 28-asis, seminaras?

– Kaip niekad daug buvo jaunimo. Maždaug pusė seminaro dalyvių – jauni fotografai – pradedantys, besimokantys ir labai besidomintys fotografija. Tai buvo gausiausias seminaras nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. Per 170 dalyvių. Tiesa, sovietmečiu susirinkdavo dar daugiau žmonių, nes viską apmokėdavo valstybė.

– Seminaruose jūs kasmet karštai diskutuojate. Kokia diskusija šiemet labiausiai pavyko?

– Apie drąsą ir baimę kūryboje. Diskutavom aš, kritikas Skirmantas Valiulis, filosofas Virginijus Kinčinaitis, prisijungė poetė Dovilė Zelčiūtė ir kiti. Diskusiją vedė mano kolega Aleksandras Macijauskas. Buvo gana neblogas pokalbis.

– Ką Jūs pats manote apie drąsą ir baimę fotografijoje?

– reikia ir vieno, ir kito. Bet tarp to ir ano dar turi būti fotografo vidinė cenzūra. Fotografuodamas jis turi laikytis etikos ir moralės normų, neįžeisti žmogaus orumo.

– Aštrumu garsėja seminaro metu vykstantys autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai ir aptarimai. Tai turi prasmę?

– Seminaras – ne tik bendravimas, bet ir pasikeitimas nuveiktais darbais. Jame rodoma visa fotografijos virtuvė. Gali dalyvauti ir jauni, tik pradedantys fotografai. O toje mūsų virtuvėje drąsiai rodoma, aptariama, pasakoma teisybė į akis. Kiti gauna ir pylos. Ne taip, kaip per parodų atidarymus, kai girdime vien liaupses. Mes negailestingai taršome. Šiemet taršėme ir vieną dar visai jauną klaipėdietį…

– Už ką?

– Už skystus pajūrio peizažus. Pasakiau jam atvirai, – kad panašius darbus prieš 28 metus jau esu matęs, dabar reikėtų geriau ir jausti kontekstą.

– Ar daug fotografų dabar vienija Lietuvos fotomenininkų sąjunga?

– Šiemet sausio 1-ąją turėjome dar 280 narių. Dabar iš jų 175 suteiktas meno kūrėjo statusas. Į jį gali pretenduoti ir kiti.

– Kaip vertinate Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą?

– Jokios veiklos kol kas nėra. Anksčiau buvo, bet jau penkeri metai veikla apmirusi. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais atsigirdo, kad vėl veikia galerija, joje vyksta parodos. Tik keista, kad ji pasivadino Meninės fotografijos galerija. Sprendžiant iš pavadinimo, be meninės fotografijos, ten daugiau nieko – nei reportažinės, nei dokumentinės fotografijos – negali būt. Betgi kodėl ne? Kam reikia spraustis į tokius siaurus rėmus?

Vis dėlto turim viltį, kad Klaipėdoje reikalai pajudės. Ketiname naująjį skyriaus pirmininką Arvydą Stubrą priimti į sąjungos valdybą, padėti jam spręsti iškylančias problemas.

– Ar ne pati didžiausia – menkas fotomenininkų suinteresuotumas, lėšų veiklai trūkumas?

– Mūsų sąjungos skyriai turi išsilaikyti patys. O projektams lėšų, kaip ir visi meno kūrėjai, gali tikėtis iš Kultūros ministerijos, Kultūros ir sporto rėmimo fondo. Turėtų rašyti projektus, dalyvauti konkursuose ir gautų pinigų. Bet klaipėdiečiai fotomenininkai pasyvūs, kiek man žinoma, šiemet nepateikė nė vienos paraiškos.

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos fotomeno situaciją dabar?

– Ji normali. Svarbiausia, kad atsirado kartų susikalbėjimas. To anksčiau vienu metu nebuvo. Arba jis buvo sumenkęs. Dabar vėl yra. Tai ypač pajutome per šiemetinį seminarą. Matyt, jaunimas prisižaidė. Kol neatsiras naujų revoliucionierių. Bet menas toks dalykas – be jo niekaip. Dabar labai džiugu, kad vėl kalbamės ir susikalbame.

Išvyksta į Geteborgo knygų mugę

Išvyksta į Geteborgo knygų mugę

Rita Bočiulytė

Rytoj Švedijos miestas Geteborgas taps Lietuvos kultūros sostine užsienyje. Čia rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis vykstančioje didžiausioje Šiaurės šalių knygų mugėje Lietuva dalyvaus pagrindinės viešnios teisėmis. Šalies rašytojai, leidėjai ir kultūros atstovai šiauriečiams pristatys mūsų literatūrą, istoriją, kultūrą. Tarp jų bus ir trys Klaipėdos leidyklos bei rašytojas Gintaras Grajauskas.

Uostamiesčio leidyklos irgi turi ką parodyti

Lietuvos nacionaliniame stende bus eksponuojama apie 300 naujausių knygų kolekcija, prisistatys Lietuvos leidyklos, kurios tikisi mūsų šalies literatūra sudominti skandinavų leidėjus.

Į Lietuvos nacionalinį stendą pateko ir dviejų Klaipėdos leidyklų knygos: šešiolika S.Jokužio leidyklos-spaustuvės ir keturios K.Demerecko leidyklos. Jos bei Klaipėdos universiteto leidykla mugėje turės ir atskirus stendus, kiekvienai skirta po tris kvadratinius metrus ekspozicinio ploto.

S.Jokužio leidykla-spaustuvė Geteborge pristatys 18 pavadinimų knygas. Dauguma jų – apie Klaipėdos kraštą, „Prūsijos karalienė Luiza Klaipėdoje“, „Simonas Dachas klaipėdietis prūsas“ išleistos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Leidyklos stende bus ir fotomenininkų V.Karaciejaus, A.Ostašenkovo, tapytojos A.Banytės kūrybos albumai, taip pat pastaraisiais metais išleisti albumai apie Klaipėdą, Plungę, Mažeikius.

„Be knygų, vežame ir savo reklaminę produkciją – kalendorius, katalogus. Tarp jų bus ir vienos švedų kepyklos katalogas, – sakė “Klaipėdai“ leidyklos savininkas Saulius Jokužys. – Mūsų geografija neapsiriboja Lietuva. Mes dirbame ir švedams, danams, norvegams. Tai ir norime parodyti.“ Be kita ko, S.Jokužio leidykla-spaustuvė spausdino ir Lietuvos reprezentacijos Geteborgo knygų mugėje medžiagą, pristatančią joje dalyvaujančius Lietuvos rašytojus.

Reprezentuos Klaipėdą

K.Demerecko leidykla „Libra Memelensis“, skaičiuojanti 11-uosius savo veiklos metus, Geteborgo knygų mugėje irgi turės kuo pasigirti, pasidžiaugti. „Nuvešime tris dešimtis knygų lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis – tai, ką išleidome geriausio per pastaruosius penkerius metus, ir reprezentuosime Klaipėdą“, – tvirtino Kęstutis Demereckas. Leidėjas pirmiausia paminėjo knygas „Klaipėdos fachverkas“, Marinos Kulčinskajos „Švedija: mitai ir tikrovė“, albumus „Mažosios Lietuvos istorijos paminklai“ ir „Kretingos muziejus“, klaipėdietės rašytojos N.Kepenienės pasakų knygas „Po riestainio saule“ (2002-aisiais pripažinta geriausia Lietuvos vaikų knyga) ir „Džiovintas debesėlis“. „Libra Memelensis“ mugėje taip pat pristatys savo turistinius leidinius – žemėlapius, knygas su CD ir katalogus.

Klaipėdos universiteto leidykla irgi nepraleido progos prisistatyti Geteborgo knygų mugėje, kurioje dalyvauja pirmąkart. „Kadangi šiemet Lietuva – mugės svečias ir už ekspozicinį plotą moka mūsų valstybė, mes irgi išgalime nuvažiuoti“, – džiaugėsi leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

KU leidykla į mugę veža pačius naujausius savo leidinius, mokslines knygas – archeologų mokslinių straipsnių rinkinį „Praeities puslapiai“, D.Kšanienės monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ ir kitas bei informacinius universiteto leidinius. E.Matulionienės knygą „Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai“ mugėje papildys ką tik išleisti delmonų atvirukai. Tiesiai iš „Drukos“ spaustuvės į Švediją nukeliaus ir pati naujausia KU leidyklos knyga – „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, sudaryta dailininkų A.Kliševičiaus ir M.Petrulio. Joje pristatoma aštuonių Klaipėdos krašto dailininkų kaligrafų kūryba, įvadinį straipsnį parašė klaipėdietė dailėtyrininkė K.Jokubavičienė. Knygą Švedijoje pristatys Algis Kliševičius.

Anot L.Zemlienės, KU leidykla savo stende Geteborgo knygų mugėje surikiuos 30 pavadinimų gražiausių ir vertingiausių knygų, kurias išleido per pastaruosius trejus metus.

Lietuva – pagrindinė viešnia

Per keturias Geteborgo knygų mugės dienas bus surengti 28 seminarai, skirti Lietuvos literatūrai, istorijai ir politikai.

Mugėje viešės 17 lietuvių rašytojų, dar kita tiek garsių Lietuvos žmonių – literatūros kritikų, istorikų, politologų, visuomenės veikėjų – dalyvaus mugės seminaruose ir diskusijose.

Vienas iš pagrindinių programos akcentų bus pokario metu vykęs pasipriešinimo judėjimas, kuriuo šiauriečiai šiuo metu labai domisi.

Įvairiose Geteborgo miesto erdvėse taip pat vyks lietuviški džiazo vakarai, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzikos koncertai, literatūros skaitymai, veiks parodos, skirtos Lietuvos knygų menui, iliustracijoms bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15 metų sukakčiai.

Sudarant renginių programą buvo siekiama pristatyti ne tik šiuolaikinę Lietuvos literatūrą, bet ir platesnį šalies kultūros kontekstą. Tai padaryti padės ir specialiai šiai mugei Švedijos leidyklų išleistos aštuonios lietuvių autorių knygos.

Šiaurės ministrų tarybos biuras taip pat prisidės prie Lietuvos pristatymo ir mugės renginių programoje siūlo keletą renginių. Tai literatūros seminaras “Jūra, žemė ir dangus”, skirtas Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinių rašytojų kūrybai, politinis seminaras apie Baltijos regiono dabartį ir ateitį, kuriame dalyvaus garsūs Šiaurės ir Baltijos šalių politikai, bei poezijos ir muzikos vakaras.

Geteborgo knygų mugė, pradėta rengti nuo 1985-ųjų, yra pagrindinis ir didžiausias tokio pobūdžio renginys Šiaurės šalyse, į vieną vietą suburiantis rašytojus, leidėjus ir skaitytojus. Pernykštėje knygų mugėje pabuvojo 108 tūkst. lankytojų, buvo akredituota daugiau nei tūkstantis žiniasklaidos atstovų. Šių metų mugės tema – “Britų literatūra”.

Lietuvos viešnagė tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje suteikia unikalią galimybę ne tik išsamiai pristatyti įdomiausią ir aktualiausią lietuvių literatūrą bei kultūrą, bet ir kartu su mūsų Baltijos jūros kaimynais aptarti ir geriau suvokti bendrą istorijos patirtį, jos šiandieną ir galimas raidos perspektyvas.

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdos dailės parodų rūmų kultūros vadybininkas D.Vaičekauskas įsitikino, kad svečiose šalyse žolė nėra žalesnė… Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas, pernai daug prisidėjęs uostamiestyje organizuojant tarptautinį moderniųjų menų festivalį „Seas“, vėl šeimininkavo šio grandiozinio renginio virtuvėje. Visą mėnesį jis stažavosi Stokholme, Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centre “Intercult”, kuris organizuoja šį mūsų uostamiestyje jau pabuvojusį festivalį.

Į šią kelionę Darius išvyko laimėjęs Šiaurės šalių ministrų biuro Lietuvoje skelbtą konkursą stažuotei pagal programą „Closer Culture Neighbours“ („Artimos kultūros kaimynai“). Ši programa remia profesionalių kultūros vadybininkų stažuotes Šiaurės šalyse.

Nors iškvietimas ir nėra privalomas, tačiau pirmenybė teikiama dalyviams, kurie važiuoja į konkrečią kultūros organizaciją. D.Vaičekauskas parašė laišką „Intercult“ vadovui Krisui Toršui ir gavo jo sutikimą – atvykti į Stokholmą, „Intercult“ būstinę tuomet, kai ten vyks festivalis „Seas“.

– Kodėl važiavai į Stokholmą būtent tada, kai vyko „Seas“ festivalis? Galėjai pasirinkti ir ramesnį „Intercult“ gyvenimo laikotarpį…

– Stažuotė buvo labai naudinga ir įdomi būtent todėl, kad „Seas“ man nėra naujas projektas. Žinojau festivalio specifiką, pažinojau daugumą dalyvių ir organizatorių. Tai savotiška to darbo, kurį pernai mes atlikome Klaipėdoje, tąsa. Nuvažiavau į Stokholmą turėdamas tikslą – aktyviai dalyvauti festivalio organizaciniame darbe, pamatyti šio renginio virtuvę iš arti. Buvo labai smalsu išvysti, kaip festivalį organizuoja patys jo iniciatoriai švedai. O lyginti turėjau su kuo, nes „Seas“ pernai mačiau ne tik Klaipėdoje, bet ir Gdanske, į kurį festivalis persikėlė iš mūsų uostamiesčio. Jau Gdanskas nuvylė lūkesčius. Tikėjausi išvysti grandiozinį renginį. Tačiau galiu pasakyti drąsiai, kad Klaipėda visom prasmėm pasirodė geriausiai. Ne tik lyginant su Gdansku, bet ir su Stokholmu. Tai sakau remdamasis ne tik savo, bet ir festivalio dalyvių, mačiusių „Seas“ įvairiose vietose, įspūdžiais. Mus „Intercult“ „tarkavo“: esą renginiai būtinai privalo vykti pačiame uoste, būtinai ant marių kranto, tačiau to beveik neišvydau kituose festivalio miestuose. Gdanske buvo tik vienas pasirodymas pačiame uoste. Lenkai nesismulkino: kokias patalpas turėjo, tokias pasiūlė. Tuo tarpu mes labai stengėmės įtikti visiems pradiniams organizatorių reikalavimams. Stokholme – tas pats. Visi spektakliai vyko teatruose, nebuvo nė vieno pasirodymo prie vandens, išskyrus rusų spektaklį, kuris turėjo vykti miesto fontane, tačiau tam nebuvo gautas leidimas. Spektaklį rusai rodė netoli fontano. Tai ir buvo vienintelis „prisilietimas“ prie vandens. Visi festivalio dalyviai tikino, kad Klaipėdoje buvo pati geriausia vieta tokiam renginiui. Michaelis Lumbergas, pernai per festivalį daręs instaliacijas piliavietės bokšte, apkeliavęs su „Seas“ daugybę miestų, teigė, kad tokios fantastiškos erdvės festivaliui, kokia buvo Klaipėdoje, dar neteko matyti.

– Organizatoriai pageidavo ir itin aktyvаus festivalį priimančio miesto menininkų įsitraukimo į renginių programą.

– Manau, kad Klaipėdai tai puikiai pavyko: dalyvavo išties gausus vietinių menininkų būrys. Lenkų atstovai Gdanske – vienas jų miesto teatras, daugiau jokių menininkų. Turbūt matydami, kad su vietiniais festivalio miestų menininkais nepavyks susitarti, „Intercult“ rengėjai išbraukė šį reikalavimą iš nuostatų. Tad Stokholme taip pat nebuvo jokio vietinio meno desanto.

Dar vienas festivalio aspektas – tai žiūrovai. Klaipėda šia prasme taip pat pasirodė fantastiškai. Buvo toks publikos anšlagas, kad žmonės net pyko, negalėdami pakliūti į vieną ar kitą pasirodymą. Patirtis Gdanske ir šiemet Stokholme verčia padaryti išvadą: vaizdas, palyginti su Klaipėda, buvo graudus. Stokholme, be menininkų, pačių festivalio dalyvių, kurių buvo tikrai nemažai, vietinės publikos susidomėjimo renginys beveik nesulaukė. Žiūrovų būdavo ne daugiau kaip 40. Tai mane labai nustebino. Nemanau, kad tai tik „Intercult“, kaip organizatoriaus, nesugebėjimas pritraukti žmonių. Tai ir pačios visuomenės nesidomėjimo tokiais renginiais problema.

– Nejaugi turtingai gyvenantiems švedams nereikia meno ir kultūros?

– Visą mėnesį praleidęs Stokholme, įsitikinau, kad šiame mieste kultūrinių renginių lankomumas gana prastas. Neturėkime iliuzijų, kad užsienyje, postmaterialistinėse valstybėse žmonės labai domisi menais. Žinoma, jeigu festivalyje figūruoja labai garsūs vardai, jie žiūrovų sulaukia. Tačiau jeigu tarptautinis festivalis nevilioja grandais, dėmesys būna labai menkas. To tikrai nepasakysi apie Lietuvą. Kad ir ką bekalbėtume ar dejuotume, kad žiūrovų mažėja. Tačiau tai netiesa. Mūsų žiūrovai labai aktyvūs ir besidomintys viskuo, kas vyksta tiek Klaipėdoje, tiek kituose miestuose. Suprantama, žmones reikia pasiekti, pritraukti, sudominti. Tai akivaizdžiai matyti man dirbant Dailės parodų rūmuose.

– Galbūt „Intercult“ kelia nepamatuotus reikalavimus kitiems, o patys jų nelabai paiso?

– Galbūt ir taip. Be to, mes pernai buvome papuolę į bandomųjų triušių situaciją. Klaipėdai tai buvo pirmas toks didelis tarptautinis modernių menų festivalis, kurį reikia suorganizuoti. Neturėjome labai daug panašios patirties. Tačiau subūrėme puikią komandą, darėme, ką galėjome, ir visai neblogai pasirodėme. Manau, kad sumanęs į festivalį įtraukti ir Baltijos šalis, „Intercult“ turėjo labai daug nepamatuotų vilčių ir iliuzijų. Nors man tai atrodo gana keista. Juk ši organizacija gyvuoja jau dešimt metų. Jiems tai ne pirmas toks projektas. Galbūt jie mažiau susidūrę su Baltijos šalių specifika. Bet juk turėjo festivalį „Hotel Europa“, kuriame dalyvavo buvusios Jugoslavijos valstybės, taip pat ir Lietuva. „Intercult“ yra dirbęs su Baltijos šalimis. Ir su Lietuvos menininkais bei prodiuseriais. Negalima teigti, kad tai buvo darbas nežinomose šalyse ir nežinomomis sąlygomis. Tačiau vis tiek stebino gana naivus požiūris į tai, kokius projektus čia galima vežti parodyti. Kažkoks skraidymas padebesiais. To neturėtų daryti rimti organizatoriai ir kultūros vadybininkai.

Turiu galvoje pasirinktus kai kuriuos festivalio menininkus, projektus. Galbūt tai kažkoks keistas meninis skonis, o gal neprofesionalumas? Kartais „Intercult“ kviečia abejotinos kokybės menininkus, teatrus, ir tai sukelia savotiškų abejonių jų menine kompetencija. Pavyzdžiui, pernai festivalyje „Seas“ Klaipėdoje buvo parodytas labai abejotinas šokio spektaklis. Tačiau šiais metais jis ir toliau keliavo su festivaliu, ir toliau buvo rodomas. Tuo tarpu švedai į tokias kliauzes žiūri be gailesčio. Kai „Seas“ festivalyje Stokhome buvo parodyti keli gana žemo lygio projektai, švedų žurnalistai, kritikai gana tiesiai juos “sudirbo”. Iš karto pasirodė aštrūs, kritiški tekstai. Tarp sukritikuotų spektaklių buvo ir vienas lietuviškas. Tai – A.Liugos prodiusuotas, M.Ivaškevičiaus režisuotas „Artimas miestas“. Kai po pirmojo šio spektaklio parodymo pasipylė kritika, antrasis buvo net “nuimtas”. Kiek teko girdėti, to nėra buvę festivalio istorijoje. Kritikos esmė – negalima tokio lygio festivaliuose rodyti tokių nekokybiškų spektaklių. Man nesuvokiama, kad tokia organizacija, kaip „Intercult“, galėjo naiviai viltis, jog Švedijoje praslys taip, kaip ir Rytų bloko šalyse, – ten turbūt tikėjosi nelabai išprususios publikos. Kritika Švedijos spaudoje iš karto pakoregavo festivalio programą. Taigi, švelniai tariant, šiais metais festivalis Stokholme nebuvo labai vykęs.

– Tačiau stažuotės metu turbūt ne vien spektaklius žiūrėjai. Ką dar gero ten nuveikei?

– Aš buvau atsakingas už lietuvių grupės priežiūrą. Reikėjo ją pasitikti, nuvežti į viešbutį, organizuoti jų maitinimą. Taip pat bendravau su Lietuvių ambasada Švedijoje ir jos kultūros atašė Lijana Ruokyte. Dariau ir visokius smulkius buitinius darbelius: platinau reklamą, įvairiais organizaciniais klausimais kontaktavau su menininkais, festivalio dalyviais. Plušau menininkų kavinėje – važinėjau po parduotuves ir supirkinėjau produktus. Jos interjerui sukūriau tokią freską su festivalio atributika, žemėlapį. Papuošiau patalpas, užsakinėjau, rėminau ir vežiojau nuotraukas. Taigi įsiliejau į organizacinės komandos darbą ir dariau tai, ko tuo metu reikėjo.

– Ir kokios išvados po tokios turiningos stažuotės?

– Kad nereikia savęs nuvertinti ir galvoti, jog užsienio šalių renginių organizatoriai dirba idealiai. Taip tikrai nėra. Manau, kad mes tuos pačius dalykus darome puikiai. Tik nereikia ugdytis nepilnavertiškumo komplekso. Jeigu mes jausime savo vertę, tai ir į mus žiūrės normaliai, tikrai nelaikys trečiojo pasaulio šalimi. Dar vienas pozityvus stažuotės aspektas – atsinaujino senieji kontaktai ir užmezgiau daug naujų. Kilo naujų idėjų ir minčių apie būsimus projektus. Taigi atlikau savotišką žvalgybinį darbą, kurio rezultatai, manau, ateityje bus naudingi Klaipėdai.

– Ačiū už pokalbį. Ir sėkmės realizuojant naujus projektus.

“Permainos” jau Klaipėdoje!

“Permainos” jau Klaipėdoje!

„Permainų muzikos” videoklube vyko Dž.Adamso operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūra. Operą gausiai susirinkusiems klaipėdiečiams pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis. M.Urbaičio “Ramybė” fortepijonui (Ž.Karkauskaitė) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas R.Šerveniko) tarsi atplaukė iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Danguolė Vilidaitė

“Permainų muzika” – šiuo skambiu ir ambicingu pavadinimu prieš savaitę Klaipėdoje prasidėjo naujas šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis, kuris baigsis spalio 17-ąją.

Spontaniškai ir ryžtingai, bent jau man taip atrodo, prasiveržęs, jis žada daug naujų muzikinių patyrimų, spalvingų videoperžiūrų, karštų diskusijų, o svarbiausia – tai dar vienas bandymas pažadinti mūsų miestą iš labai jau ilgai besitęsiančio “romantiško” (tradicine prasme) snaudulio, galimybė peržiūrėti ir, jei pavyks, įvertinti praėjusio šimtmečio tikrąsias muzikos vertybes.

Nusilenkė M.K.Čiurlioniui

M.K.Čiurlionis – ryškiausias lietuvių kultūros ženklas, rodantis perėjimą iš romantinio mąstymo į modernizmą. Jo kūryba ir pažiūros iki šių dienų vis dar veikia Lietuvos menininkus. Tai, tarsi nusilenkdamas didžiam kūrėjui, patvirtino pirmasis festivalio koncertas, skirtas 130-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.

Rimta gaida vakarą pradėjo muzikologė Danutė Petrauskaitė. Toliau skambėjo jau klasika tapę M.K.Čiurlionio chorai “Beauštanti aušrelė”, “Oi giria, giria”, “Anoj pusėj Nemuno” (choras “Aukuras”, vadovas A.Vildžiūnas), keturių variacijų ciklas fortepijonui “Bėkit, bareliai”, pritaikytas styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovė L.Kuraitienė, dirigentas R.Šervenikas), du noktiurnai op.4 Nr.1 ir op.6 Nr.2, preliudas op.12 Nr.1 fortepijonui (Ž.Karkauskaitė).

Kiek gyvesnė šių kūrinių interpretacija, manyčiau, būtų praskaidrinusi gan liūdną koncerto pradžios nuotaiką. Buvo įdomu išgirsti negirdėtas M.K.Čiurlionio religines kompozicijas “Kyrie” ir “Sanctus” parašytas studijų Leipcige metais.

Susiliejo su dabartimi

Kiti koncerto “Sekant M.K.Čiurlioniu” kūriniai – dabarties lietuvių kompozitorių darbai: Mindaugo Urbaičio “Ramybė” fortepijonui ir styginiams tarsi atplaukia iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo, Algirdo Martinaičio muzikinis momentas fortepijonui “Sekant Čiurlioniu” – fugų filosofinės gelmės, Broniaus Kutavičiaus “Dzūkiškos variacijos” fonogramai ir styginių orkestrui – tautos šaknų ir begalybės pajutimo, tai tarsi arka, apjungianti senąjį ir šiuolaikinį kultūrinius sluoksnius. (Atlikėjai tie patys).

Daugeliui klausytojų, manyčiau, turėjo patikti šios profesionaliai ir gražiai suręstos kompozicijos (o dabarties muzika tapti suprantamesnė), kuriose šiuolaikinės muzikos išraiškos priemonės praturtinamos liaudies dainų ir originalios M.K.Čiurlionio kūrybos fragmentais.

Stiprus akcentas

Vakaro pabaigoje festivalis padovanojo dar vieną stiprų akcentą – amerikiečio Džono Adamso, pripažinto žymiausiu šiuo metu kuriančiu kompozitoriumi, operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūrą. (Operą pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis). Filmas rimtas, “užkabina” daug problemų, tiesiog prisiliečia prie pačios žmoniškumo širdies, daug jausmingumo ir gilumo jam suteikia įterpti dokumentiniai kadrai. Gaila, kad diskusijoms ir žadėtam bendravimui laiko pritrūko.

Festivalio “Permainų muzika” vardą inspiravo žymaus amerikiečio Džono Keidžo to paties pavadinimo kompozicija. Kompozitorius išminties ir įkvėpimų ieškojo rytų kultūrose, taip pat kinų knygoje “Permainų knyga” (“I ching”, XI – VII a. pr. Kr.), o joje daug ir įvairiai kalbama apie meną, menininko susiliejimą su spontanišku būties srautu, nenutrūkstamą permainų procesą, neužbaigtumo ir prasmingos tylos reikšmę…

“Permainų muzika” Klaipėdoje – ji jau prasidėjo.