Išvyksta į Geteborgo knygų mugę

Išvyksta į Geteborgo knygų mugę

Rita Bočiulytė

Rytoj Švedijos miestas Geteborgas taps Lietuvos kultūros sostine užsienyje. Čia rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis vykstančioje didžiausioje Šiaurės šalių knygų mugėje Lietuva dalyvaus pagrindinės viešnios teisėmis. Šalies rašytojai, leidėjai ir kultūros atstovai šiauriečiams pristatys mūsų literatūrą, istoriją, kultūrą. Tarp jų bus ir trys Klaipėdos leidyklos bei rašytojas Gintaras Grajauskas.

Uostamiesčio leidyklos irgi turi ką parodyti

Lietuvos nacionaliniame stende bus eksponuojama apie 300 naujausių knygų kolekcija, prisistatys Lietuvos leidyklos, kurios tikisi mūsų šalies literatūra sudominti skandinavų leidėjus.

Į Lietuvos nacionalinį stendą pateko ir dviejų Klaipėdos leidyklų knygos: šešiolika S.Jokužio leidyklos-spaustuvės ir keturios K.Demerecko leidyklos. Jos bei Klaipėdos universiteto leidykla mugėje turės ir atskirus stendus, kiekvienai skirta po tris kvadratinius metrus ekspozicinio ploto.

S.Jokužio leidykla-spaustuvė Geteborge pristatys 18 pavadinimų knygas. Dauguma jų – apie Klaipėdos kraštą, „Prūsijos karalienė Luiza Klaipėdoje“, „Simonas Dachas klaipėdietis prūsas“ išleistos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Leidyklos stende bus ir fotomenininkų V.Karaciejaus, A.Ostašenkovo, tapytojos A.Banytės kūrybos albumai, taip pat pastaraisiais metais išleisti albumai apie Klaipėdą, Plungę, Mažeikius.

„Be knygų, vežame ir savo reklaminę produkciją – kalendorius, katalogus. Tarp jų bus ir vienos švedų kepyklos katalogas, – sakė “Klaipėdai“ leidyklos savininkas Saulius Jokužys. – Mūsų geografija neapsiriboja Lietuva. Mes dirbame ir švedams, danams, norvegams. Tai ir norime parodyti.“ Be kita ko, S.Jokužio leidykla-spaustuvė spausdino ir Lietuvos reprezentacijos Geteborgo knygų mugėje medžiagą, pristatančią joje dalyvaujančius Lietuvos rašytojus.

Reprezentuos Klaipėdą

K.Demerecko leidykla „Libra Memelensis“, skaičiuojanti 11-uosius savo veiklos metus, Geteborgo knygų mugėje irgi turės kuo pasigirti, pasidžiaugti. „Nuvešime tris dešimtis knygų lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis – tai, ką išleidome geriausio per pastaruosius penkerius metus, ir reprezentuosime Klaipėdą“, – tvirtino Kęstutis Demereckas. Leidėjas pirmiausia paminėjo knygas „Klaipėdos fachverkas“, Marinos Kulčinskajos „Švedija: mitai ir tikrovė“, albumus „Mažosios Lietuvos istorijos paminklai“ ir „Kretingos muziejus“, klaipėdietės rašytojos N.Kepenienės pasakų knygas „Po riestainio saule“ (2002-aisiais pripažinta geriausia Lietuvos vaikų knyga) ir „Džiovintas debesėlis“. „Libra Memelensis“ mugėje taip pat pristatys savo turistinius leidinius – žemėlapius, knygas su CD ir katalogus.

Klaipėdos universiteto leidykla irgi nepraleido progos prisistatyti Geteborgo knygų mugėje, kurioje dalyvauja pirmąkart. „Kadangi šiemet Lietuva – mugės svečias ir už ekspozicinį plotą moka mūsų valstybė, mes irgi išgalime nuvažiuoti“, – džiaugėsi leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

KU leidykla į mugę veža pačius naujausius savo leidinius, mokslines knygas – archeologų mokslinių straipsnių rinkinį „Praeities puslapiai“, D.Kšanienės monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ ir kitas bei informacinius universiteto leidinius. E.Matulionienės knygą „Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai“ mugėje papildys ką tik išleisti delmonų atvirukai. Tiesiai iš „Drukos“ spaustuvės į Švediją nukeliaus ir pati naujausia KU leidyklos knyga – „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, sudaryta dailininkų A.Kliševičiaus ir M.Petrulio. Joje pristatoma aštuonių Klaipėdos krašto dailininkų kaligrafų kūryba, įvadinį straipsnį parašė klaipėdietė dailėtyrininkė K.Jokubavičienė. Knygą Švedijoje pristatys Algis Kliševičius.

Anot L.Zemlienės, KU leidykla savo stende Geteborgo knygų mugėje surikiuos 30 pavadinimų gražiausių ir vertingiausių knygų, kurias išleido per pastaruosius trejus metus.

Lietuva – pagrindinė viešnia

Per keturias Geteborgo knygų mugės dienas bus surengti 28 seminarai, skirti Lietuvos literatūrai, istorijai ir politikai.

Mugėje viešės 17 lietuvių rašytojų, dar kita tiek garsių Lietuvos žmonių – literatūros kritikų, istorikų, politologų, visuomenės veikėjų – dalyvaus mugės seminaruose ir diskusijose.

Vienas iš pagrindinių programos akcentų bus pokario metu vykęs pasipriešinimo judėjimas, kuriuo šiauriečiai šiuo metu labai domisi.

Įvairiose Geteborgo miesto erdvėse taip pat vyks lietuviški džiazo vakarai, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzikos koncertai, literatūros skaitymai, veiks parodos, skirtos Lietuvos knygų menui, iliustracijoms bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15 metų sukakčiai.

Sudarant renginių programą buvo siekiama pristatyti ne tik šiuolaikinę Lietuvos literatūrą, bet ir platesnį šalies kultūros kontekstą. Tai padaryti padės ir specialiai šiai mugei Švedijos leidyklų išleistos aštuonios lietuvių autorių knygos.

Šiaurės ministrų tarybos biuras taip pat prisidės prie Lietuvos pristatymo ir mugės renginių programoje siūlo keletą renginių. Tai literatūros seminaras “Jūra, žemė ir dangus”, skirtas Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinių rašytojų kūrybai, politinis seminaras apie Baltijos regiono dabartį ir ateitį, kuriame dalyvaus garsūs Šiaurės ir Baltijos šalių politikai, bei poezijos ir muzikos vakaras.

Geteborgo knygų mugė, pradėta rengti nuo 1985-ųjų, yra pagrindinis ir didžiausias tokio pobūdžio renginys Šiaurės šalyse, į vieną vietą suburiantis rašytojus, leidėjus ir skaitytojus. Pernykštėje knygų mugėje pabuvojo 108 tūkst. lankytojų, buvo akredituota daugiau nei tūkstantis žiniasklaidos atstovų. Šių metų mugės tema – “Britų literatūra”.

Lietuvos viešnagė tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje suteikia unikalią galimybę ne tik išsamiai pristatyti įdomiausią ir aktualiausią lietuvių literatūrą bei kultūrą, bet ir kartu su mūsų Baltijos jūros kaimynais aptarti ir geriau suvokti bendrą istorijos patirtį, jos šiandieną ir galimas raidos perspektyvas.

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdos dailės parodų rūmų kultūros vadybininkas D.Vaičekauskas įsitikino, kad svečiose šalyse žolė nėra žalesnė… Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas, pernai daug prisidėjęs uostamiestyje organizuojant tarptautinį moderniųjų menų festivalį „Seas“, vėl šeimininkavo šio grandiozinio renginio virtuvėje. Visą mėnesį jis stažavosi Stokholme, Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centre “Intercult”, kuris organizuoja šį mūsų uostamiestyje jau pabuvojusį festivalį.

Į šią kelionę Darius išvyko laimėjęs Šiaurės šalių ministrų biuro Lietuvoje skelbtą konkursą stažuotei pagal programą „Closer Culture Neighbours“ („Artimos kultūros kaimynai“). Ši programa remia profesionalių kultūros vadybininkų stažuotes Šiaurės šalyse.

Nors iškvietimas ir nėra privalomas, tačiau pirmenybė teikiama dalyviams, kurie važiuoja į konkrečią kultūros organizaciją. D.Vaičekauskas parašė laišką „Intercult“ vadovui Krisui Toršui ir gavo jo sutikimą – atvykti į Stokholmą, „Intercult“ būstinę tuomet, kai ten vyks festivalis „Seas“.

– Kodėl važiavai į Stokholmą būtent tada, kai vyko „Seas“ festivalis? Galėjai pasirinkti ir ramesnį „Intercult“ gyvenimo laikotarpį…

– Stažuotė buvo labai naudinga ir įdomi būtent todėl, kad „Seas“ man nėra naujas projektas. Žinojau festivalio specifiką, pažinojau daugumą dalyvių ir organizatorių. Tai savotiška to darbo, kurį pernai mes atlikome Klaipėdoje, tąsa. Nuvažiavau į Stokholmą turėdamas tikslą – aktyviai dalyvauti festivalio organizaciniame darbe, pamatyti šio renginio virtuvę iš arti. Buvo labai smalsu išvysti, kaip festivalį organizuoja patys jo iniciatoriai švedai. O lyginti turėjau su kuo, nes „Seas“ pernai mačiau ne tik Klaipėdoje, bet ir Gdanske, į kurį festivalis persikėlė iš mūsų uostamiesčio. Jau Gdanskas nuvylė lūkesčius. Tikėjausi išvysti grandiozinį renginį. Tačiau galiu pasakyti drąsiai, kad Klaipėda visom prasmėm pasirodė geriausiai. Ne tik lyginant su Gdansku, bet ir su Stokholmu. Tai sakau remdamasis ne tik savo, bet ir festivalio dalyvių, mačiusių „Seas“ įvairiose vietose, įspūdžiais. Mus „Intercult“ „tarkavo“: esą renginiai būtinai privalo vykti pačiame uoste, būtinai ant marių kranto, tačiau to beveik neišvydau kituose festivalio miestuose. Gdanske buvo tik vienas pasirodymas pačiame uoste. Lenkai nesismulkino: kokias patalpas turėjo, tokias pasiūlė. Tuo tarpu mes labai stengėmės įtikti visiems pradiniams organizatorių reikalavimams. Stokholme – tas pats. Visi spektakliai vyko teatruose, nebuvo nė vieno pasirodymo prie vandens, išskyrus rusų spektaklį, kuris turėjo vykti miesto fontane, tačiau tam nebuvo gautas leidimas. Spektaklį rusai rodė netoli fontano. Tai ir buvo vienintelis „prisilietimas“ prie vandens. Visi festivalio dalyviai tikino, kad Klaipėdoje buvo pati geriausia vieta tokiam renginiui. Michaelis Lumbergas, pernai per festivalį daręs instaliacijas piliavietės bokšte, apkeliavęs su „Seas“ daugybę miestų, teigė, kad tokios fantastiškos erdvės festivaliui, kokia buvo Klaipėdoje, dar neteko matyti.

– Organizatoriai pageidavo ir itin aktyvаus festivalį priimančio miesto menininkų įsitraukimo į renginių programą.

– Manau, kad Klaipėdai tai puikiai pavyko: dalyvavo išties gausus vietinių menininkų būrys. Lenkų atstovai Gdanske – vienas jų miesto teatras, daugiau jokių menininkų. Turbūt matydami, kad su vietiniais festivalio miestų menininkais nepavyks susitarti, „Intercult“ rengėjai išbraukė šį reikalavimą iš nuostatų. Tad Stokholme taip pat nebuvo jokio vietinio meno desanto.

Dar vienas festivalio aspektas – tai žiūrovai. Klaipėda šia prasme taip pat pasirodė fantastiškai. Buvo toks publikos anšlagas, kad žmonės net pyko, negalėdami pakliūti į vieną ar kitą pasirodymą. Patirtis Gdanske ir šiemet Stokholme verčia padaryti išvadą: vaizdas, palyginti su Klaipėda, buvo graudus. Stokholme, be menininkų, pačių festivalio dalyvių, kurių buvo tikrai nemažai, vietinės publikos susidomėjimo renginys beveik nesulaukė. Žiūrovų būdavo ne daugiau kaip 40. Tai mane labai nustebino. Nemanau, kad tai tik „Intercult“, kaip organizatoriaus, nesugebėjimas pritraukti žmonių. Tai ir pačios visuomenės nesidomėjimo tokiais renginiais problema.

– Nejaugi turtingai gyvenantiems švedams nereikia meno ir kultūros?

– Visą mėnesį praleidęs Stokholme, įsitikinau, kad šiame mieste kultūrinių renginių lankomumas gana prastas. Neturėkime iliuzijų, kad užsienyje, postmaterialistinėse valstybėse žmonės labai domisi menais. Žinoma, jeigu festivalyje figūruoja labai garsūs vardai, jie žiūrovų sulaukia. Tačiau jeigu tarptautinis festivalis nevilioja grandais, dėmesys būna labai menkas. To tikrai nepasakysi apie Lietuvą. Kad ir ką bekalbėtume ar dejuotume, kad žiūrovų mažėja. Tačiau tai netiesa. Mūsų žiūrovai labai aktyvūs ir besidomintys viskuo, kas vyksta tiek Klaipėdoje, tiek kituose miestuose. Suprantama, žmones reikia pasiekti, pritraukti, sudominti. Tai akivaizdžiai matyti man dirbant Dailės parodų rūmuose.

– Galbūt „Intercult“ kelia nepamatuotus reikalavimus kitiems, o patys jų nelabai paiso?

– Galbūt ir taip. Be to, mes pernai buvome papuolę į bandomųjų triušių situaciją. Klaipėdai tai buvo pirmas toks didelis tarptautinis modernių menų festivalis, kurį reikia suorganizuoti. Neturėjome labai daug panašios patirties. Tačiau subūrėme puikią komandą, darėme, ką galėjome, ir visai neblogai pasirodėme. Manau, kad sumanęs į festivalį įtraukti ir Baltijos šalis, „Intercult“ turėjo labai daug nepamatuotų vilčių ir iliuzijų. Nors man tai atrodo gana keista. Juk ši organizacija gyvuoja jau dešimt metų. Jiems tai ne pirmas toks projektas. Galbūt jie mažiau susidūrę su Baltijos šalių specifika. Bet juk turėjo festivalį „Hotel Europa“, kuriame dalyvavo buvusios Jugoslavijos valstybės, taip pat ir Lietuva. „Intercult“ yra dirbęs su Baltijos šalimis. Ir su Lietuvos menininkais bei prodiuseriais. Negalima teigti, kad tai buvo darbas nežinomose šalyse ir nežinomomis sąlygomis. Tačiau vis tiek stebino gana naivus požiūris į tai, kokius projektus čia galima vežti parodyti. Kažkoks skraidymas padebesiais. To neturėtų daryti rimti organizatoriai ir kultūros vadybininkai.

Turiu galvoje pasirinktus kai kuriuos festivalio menininkus, projektus. Galbūt tai kažkoks keistas meninis skonis, o gal neprofesionalumas? Kartais „Intercult“ kviečia abejotinos kokybės menininkus, teatrus, ir tai sukelia savotiškų abejonių jų menine kompetencija. Pavyzdžiui, pernai festivalyje „Seas“ Klaipėdoje buvo parodytas labai abejotinas šokio spektaklis. Tačiau šiais metais jis ir toliau keliavo su festivaliu, ir toliau buvo rodomas. Tuo tarpu švedai į tokias kliauzes žiūri be gailesčio. Kai „Seas“ festivalyje Stokhome buvo parodyti keli gana žemo lygio projektai, švedų žurnalistai, kritikai gana tiesiai juos “sudirbo”. Iš karto pasirodė aštrūs, kritiški tekstai. Tarp sukritikuotų spektaklių buvo ir vienas lietuviškas. Tai – A.Liugos prodiusuotas, M.Ivaškevičiaus režisuotas „Artimas miestas“. Kai po pirmojo šio spektaklio parodymo pasipylė kritika, antrasis buvo net “nuimtas”. Kiek teko girdėti, to nėra buvę festivalio istorijoje. Kritikos esmė – negalima tokio lygio festivaliuose rodyti tokių nekokybiškų spektaklių. Man nesuvokiama, kad tokia organizacija, kaip „Intercult“, galėjo naiviai viltis, jog Švedijoje praslys taip, kaip ir Rytų bloko šalyse, – ten turbūt tikėjosi nelabai išprususios publikos. Kritika Švedijos spaudoje iš karto pakoregavo festivalio programą. Taigi, švelniai tariant, šiais metais festivalis Stokholme nebuvo labai vykęs.

– Tačiau stažuotės metu turbūt ne vien spektaklius žiūrėjai. Ką dar gero ten nuveikei?

– Aš buvau atsakingas už lietuvių grupės priežiūrą. Reikėjo ją pasitikti, nuvežti į viešbutį, organizuoti jų maitinimą. Taip pat bendravau su Lietuvių ambasada Švedijoje ir jos kultūros atašė Lijana Ruokyte. Dariau ir visokius smulkius buitinius darbelius: platinau reklamą, įvairiais organizaciniais klausimais kontaktavau su menininkais, festivalio dalyviais. Plušau menininkų kavinėje – važinėjau po parduotuves ir supirkinėjau produktus. Jos interjerui sukūriau tokią freską su festivalio atributika, žemėlapį. Papuošiau patalpas, užsakinėjau, rėminau ir vežiojau nuotraukas. Taigi įsiliejau į organizacinės komandos darbą ir dariau tai, ko tuo metu reikėjo.

– Ir kokios išvados po tokios turiningos stažuotės?

– Kad nereikia savęs nuvertinti ir galvoti, jog užsienio šalių renginių organizatoriai dirba idealiai. Taip tikrai nėra. Manau, kad mes tuos pačius dalykus darome puikiai. Tik nereikia ugdytis nepilnavertiškumo komplekso. Jeigu mes jausime savo vertę, tai ir į mus žiūrės normaliai, tikrai nelaikys trečiojo pasaulio šalimi. Dar vienas pozityvus stažuotės aspektas – atsinaujino senieji kontaktai ir užmezgiau daug naujų. Kilo naujų idėjų ir minčių apie būsimus projektus. Taigi atlikau savotišką žvalgybinį darbą, kurio rezultatai, manau, ateityje bus naudingi Klaipėdai.

– Ačiū už pokalbį. Ir sėkmės realizuojant naujus projektus.

“Permainos” jau Klaipėdoje!

“Permainos” jau Klaipėdoje!

„Permainų muzikos” videoklube vyko Dž.Adamso operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūra. Operą gausiai susirinkusiems klaipėdiečiams pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis. M.Urbaičio “Ramybė” fortepijonui (Ž.Karkauskaitė) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas R.Šerveniko) tarsi atplaukė iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Danguolė Vilidaitė

“Permainų muzika” – šiuo skambiu ir ambicingu pavadinimu prieš savaitę Klaipėdoje prasidėjo naujas šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis, kuris baigsis spalio 17-ąją.

Spontaniškai ir ryžtingai, bent jau man taip atrodo, prasiveržęs, jis žada daug naujų muzikinių patyrimų, spalvingų videoperžiūrų, karštų diskusijų, o svarbiausia – tai dar vienas bandymas pažadinti mūsų miestą iš labai jau ilgai besitęsiančio “romantiško” (tradicine prasme) snaudulio, galimybė peržiūrėti ir, jei pavyks, įvertinti praėjusio šimtmečio tikrąsias muzikos vertybes.

Nusilenkė M.K.Čiurlioniui

M.K.Čiurlionis – ryškiausias lietuvių kultūros ženklas, rodantis perėjimą iš romantinio mąstymo į modernizmą. Jo kūryba ir pažiūros iki šių dienų vis dar veikia Lietuvos menininkus. Tai, tarsi nusilenkdamas didžiam kūrėjui, patvirtino pirmasis festivalio koncertas, skirtas 130-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.

Rimta gaida vakarą pradėjo muzikologė Danutė Petrauskaitė. Toliau skambėjo jau klasika tapę M.K.Čiurlionio chorai “Beauštanti aušrelė”, “Oi giria, giria”, “Anoj pusėj Nemuno” (choras “Aukuras”, vadovas A.Vildžiūnas), keturių variacijų ciklas fortepijonui “Bėkit, bareliai”, pritaikytas styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovė L.Kuraitienė, dirigentas R.Šervenikas), du noktiurnai op.4 Nr.1 ir op.6 Nr.2, preliudas op.12 Nr.1 fortepijonui (Ž.Karkauskaitė).

Kiek gyvesnė šių kūrinių interpretacija, manyčiau, būtų praskaidrinusi gan liūdną koncerto pradžios nuotaiką. Buvo įdomu išgirsti negirdėtas M.K.Čiurlionio religines kompozicijas “Kyrie” ir “Sanctus” parašytas studijų Leipcige metais.

Susiliejo su dabartimi

Kiti koncerto “Sekant M.K.Čiurlioniu” kūriniai – dabarties lietuvių kompozitorių darbai: Mindaugo Urbaičio “Ramybė” fortepijonui ir styginiams tarsi atplaukia iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo, Algirdo Martinaičio muzikinis momentas fortepijonui “Sekant Čiurlioniu” – fugų filosofinės gelmės, Broniaus Kutavičiaus “Dzūkiškos variacijos” fonogramai ir styginių orkestrui – tautos šaknų ir begalybės pajutimo, tai tarsi arka, apjungianti senąjį ir šiuolaikinį kultūrinius sluoksnius. (Atlikėjai tie patys).

Daugeliui klausytojų, manyčiau, turėjo patikti šios profesionaliai ir gražiai suręstos kompozicijos (o dabarties muzika tapti suprantamesnė), kuriose šiuolaikinės muzikos išraiškos priemonės praturtinamos liaudies dainų ir originalios M.K.Čiurlionio kūrybos fragmentais.

Stiprus akcentas

Vakaro pabaigoje festivalis padovanojo dar vieną stiprų akcentą – amerikiečio Džono Adamso, pripažinto žymiausiu šiuo metu kuriančiu kompozitoriumi, operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūrą. (Operą pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis). Filmas rimtas, “užkabina” daug problemų, tiesiog prisiliečia prie pačios žmoniškumo širdies, daug jausmingumo ir gilumo jam suteikia įterpti dokumentiniai kadrai. Gaila, kad diskusijoms ir žadėtam bendravimui laiko pritrūko.

Festivalio “Permainų muzika” vardą inspiravo žymaus amerikiečio Džono Keidžo to paties pavadinimo kompozicija. Kompozitorius išminties ir įkvėpimų ieškojo rytų kultūrose, taip pat kinų knygoje “Permainų knyga” (“I ching”, XI – VII a. pr. Kr.), o joje daug ir įvairiai kalbama apie meną, menininko susiliejimą su spontanišku būties srautu, nenutrūkstamą permainų procesą, neužbaigtumo ir prasmingos tylos reikšmę…

“Permainų muzika” Klaipėdoje – ji jau prasidėjo.

Frankfurto meno festivalyje – klaipėdietės pianistės rečitalis

Frankfurto meno festivalyje – klaipėdietės pianistės rečitalis

Klaipėdietė pianistė J.Neniškytė-Lyvens Lietuvoje ir pasaulyje propaguoja M.K.Čiurlionio muziką.

Daiva Kšanienė

Viena žymiausių Lietuvoje M.K.Čiurlionio fortepijoninės muzikos atlikėjų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros docentė pianistė Janina Neniškytė-Lyvens dalyvavo Baltijos šalių meno festivalyje, vykusiame Frankfurte prie Maino. Šiemet Lietuvai minint 130-ąsias M.K.Čiurlionio gimimo metines, ji surengė rečitalį vienoje garsiausių Vokietijos koncertų salių, kur skambino didžiojo lietuvių kompozitoriaus muziką.

Skyrė Baltijos šalims

Festivalį globojo ir rėmė miesto meras. Renginio koordinatorė dr. Stefana Sabin, jau anksčiau girdėjusi J. Neniškytės-Lyvens atliekamą M.K.Čiurlionio muziką, pakvietė ją dalyvauti šiame reikšmingame ir iškiliame forume.

Festivalis, skirtas Baltijos šalims – Estijai, Latvijai ir Lietuvai ir atstovaujantis įvairiems menams – literatūrai, architektūrai, fotografijai, kinui bei muzikai, buvo rengiamas pirmą kartą.

Lietuvai jame atstovavo rašytojas Herkus Kunčius, fotomenininkė Ramunė Pigagaitė, kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir kiti žinomi menininkai.

Skambino M.K.Čiurlionį

Be parodų, filmų peržiūrų, festivalyje įvyko du koncertai, kuriuose pasirodė Lietuvos atlikėjai. Savo vadovaujamo džiazo trio pasirodymą surengė Adomas Rekašius. Antrasis muzikos vakaras buvo skirtas M.K.Čiurlioniui. J.Neniškytė-Lyvens skambino rečitalį vienoje garsiausių Frankfurto prie Maino – Bechsteino centro koncertų salėje puikiu “Bechstein” firmos fortepijonu.

Pianistė (jos repertuare yra beveik visa M.K.Čiurlionio muzika fortepijonui) grojo pačius įdomiausius, ryškiausiai M. K. Čiurlionio meninį braižą bei jo dvasinį pasaulį atspindinčius kūrinius. Jų koncerte skambėjo net dvidešimt septyni.

Ilgai plojo atsistoję

Prieš koncertą festivalio koordinatorė S.Sabin skaitė paskaitą apie didįjį lietuvių menininką – kompozitorių ir dailininką M. K. Čiurlionį, pavadinusi pranešimą paties menininko kadaise pasakyta mintimi – „Aš regiu pasaulį kaip didelę simfoniją”.

Gausiai susirinkusi vokiečių ir kitų tautų publika be galo šiltai, net entuziastingai priėmė mūsų pianistės pasirodymą, ilgai aidėjo aplodismentai, žmonės plojo atsistoję.

Po koncerto klausytojai ilgai nesiskirstė. Dar ilgai jaukioje lauko kavinėje jie kalbėjosi su pianiste, diskutavo. Išsilavinusi publika domėjosi ir M.K.Čiurlioniu (pirko J.Neniškytės-Lyvens įrašytas kompaktines plokšteles, pačios pianistės sudarytą ir išleistą M.K.Čiurlionio natų leidinį), ir šiuolaikine Lietuvos muzika, ir Klaipėda.

Pakvietė turui po Vokietiją

J. Neniškytė Lyvens jau ne kartą yra koncertavusi, taip pat skaičiusi paskaitas apie M.K.Čiurlionį Vokietijoje (Berlyne, Drezdene, Leipcige, Liuneburge, Riugene ir kitur). Po labai pasisekusio koncerto Frankfurte talentinga pianistė vėl pakviesta turui po Vokietiją (Berlynas, Naumburgas, Marburgas).

J.Neniškytė-Lyvens džiaugiasi, kad jos koncertai, kuriuose skamba mūsų didžiojo menininko muzika, didelio pasisekimo sulaukia ne tik svetur, bet ir Lietuvoje, nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Prieš koncertinę išvyką į Frankfurtą pianistė beveik tą pačią programą skambino Kaune, Nidoje, Palangoje, Plungėje, Vilniuje ir kitur.

“Klausytojai lietuviai M.K.Čiurlionio muzikos klausosi ir priima labai dėmesingai, šiltai, – pastebėjo muzikantė. – Tai suprantu ne tik kaip padėką man, bet ir kaip didelės pagarbos bei meilės išraišką mūsų genialaus tautiečio menui”.

Pamirštos vietos: ugnies ir vandens metaforos

Pamirštos vietos: ugnies ir vandens metaforos

A.Gaubio erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ vieniems priminė bičių korį, kitiems – bučių žuvims gaudyti. Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“ Klaipėdos menininkų kiemelyje tarsi pratęsė pažintį su fachverku.

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotas meno festivalis „Pamirštos vietos“, dar kitaip vadintas alternatyviu miesto gidu, – sveikintina idėja. Klaipėda – miestas, kuris dar neprisodrintas kultūrinio gyvenimo skleidžiamų vibracijų, todėl bet kokia iniciatyva susilaukia dėmesio. Kita vertus, kultūrinis veiksmas ne tik aktyvina, bet ir formuoja kritiškesnį mąstymą, todėl pamažu imama tikėtis ne tik kiekybės, bet ir kokybės…

Apie festivalio tikslus, planus ir ateities perspektyvas jau rašyta spaudoje, tad šį kartą daugiau dėmesio tam, ko buvo tikėtasi ir kas pamatyta festivalyje, kurio devizas – „Ugnis, vanduo ir ketvirtas matmuo!” (ketvirtasis matmuo – laikas, istorija ir kultūros evoliucija, veikiama ugnies bei vandens stichijų).

Šnabždėjo žiežirbos

Rugsėjo 15-ąją (būtent tada startavo šis meno festivalis), sutemus (21.30 val.), po gerai nulijusio lietaus ir pučiant žvarbokam rudens vėjui, reikėjo pastangų prisiversti nupėdinti į gynybiniuose įtvirtinimuose vyksiantį plačiai anonsuotą renginį. Tačiau noro pamatyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus erdvinę ugnies ir vandens instaliaciją „GYVAtės šnabždesiai“ nepritrūko daugeliui klaipėdiečių. Kaip užsakyta plieskė mėnulio pilnatis, vėjo gūsiai dangumi stūmė debesis, lietus tik dulksnojo… Gamtos gaivalai tą vakarą buvo dėmesingi žmogaus idėjai ir noriai „bendradarbiavo“ su menininkais, panorusiais pakartoti ugnies užkalbėjimo ritualą – „nuo ugnies gimimo gyvatės pavidalu iki transformacijos į ugninį žiedą“ (anot B.Šarkos).

Nuo kitų B.Šarkos projektų šis išsiskyrė savo „masiškumu“ ir apimtimi. Apie dvidešimt (o gal ir daugiau) jaunuolių (Krašto apsaugos Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanorių), ryšinčių baltas skareles, ugnies žiedus, gyvates ir kamuolius bandė paversti daugiaprasmėmis metaforomis. Visoje Jono kalnelio saloje išdėstyti erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Ugnis, vanduo ir vėjas, keisčiausiais ornamentais blaškęs žiežirbų spiečius po tamsą, – efektas, kurį buvo galima garantuoti iš anksto, bet vis dėlto estetiškas, „suplanuotas“ veiksmas, atliktas daugiau techniškai nei organiškai (kas paprastai būdinga B.Šarkos spektakliams), neprivertė krūptelėti…

Jono kalnelio saloje išdėstyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus projekto „GYVatės šnabždesiai“ erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Cirkuliavo “kraujas”

Aplink kauniečio menininko E.Markūno cirkuliuojantį objektą „Jungtis“ žiūrovai būrėsi rugsėjo 17-ąją 21 val. Kurį laiką paprasčiausiai buvo galima stebėti metalinį kubą vagojančias arterijas, kuriose cirkuliavo raudonas ir mėlynas skystis, vėliau žiūrovai sulaukė ir šiokių tokių komentarų. Pats menininkas mintimis apie savo kūrinį pasidalino gana šykščiai, tepasakydamas, kad šiomis arterijomis teka „proletariato (?) ir inteligentijos (?)“ kraujas ir kad objektas savyje talpina „įvairialypes prasmes“. Kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoja R. Lysenkaitė-Ambrasūnienė, perėmusi mikrofoną, atskleidė Tomo gatvės skverelio „paslaptį“: 1705 metais čia buvo baigta užpilti Danės upės senvagė, o 1722-aisiais susijungė dvi konkuruojančios miesto dalys, todėl, anot direktoriaus pavaduotojos, objektas simbolizuoja susijungimą ir jame cirkuliuoja (žinoma, simboline prasme) „Frydricho miesto ir senamiesčio gyventojų kraujas“…

Fachverko misterija

Paraginti interpretuoti ir mąstyti, žiūrovai persikėlė į Menininkų kiemelį, kuriame buvo provokuojami prisipažinti, kokias asociacijas sukelia A.Gaubio (Kretinga-Palanga) erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ (kai kam skulptūra priminė bičių korį, kai kam – bučių žuvims gaudyti). Po mokyklos pamoką primenančios didaktinės įžangos buvo paaiškinta, kad tai – moderni fachverko stiliaus interpretacija ir pamažu pereita prie esmingiausios, solidžiausios ir informatyviausios festivalio „Pamirštos vietos“ dalies – knygos „Klaipėdos fachverkas“ pristatymo. Knygos bendraautoriai ir leidėjai R.Noreikienė bei K.Demereckas išsamiai papasakojo apie Klaipėdos fachverko formavimąsi bei jo ypatybes, o gausiai susirinkę klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo stebėti demonstruojamas skaidres (knygos iliustracijas), kuriose užfiksuotas ir negrįžtamai prarastas, ir išsaugotas, ir pasikeitęs miestas.

Baigiamasis meno festivalio akordas, tarsi pratęsęs „teorinę“ pažintį su fachverku, – Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“: trūkčiojanti abstrakčių formų šviesos ir šešėlių slinktis ant fachverkinio fasado, tam tikra muzikinė ritmika, vienodai anoniminių ir visomis kryptimis judančių audiovizualinių kadrų (ženklų?) kaita. Žiūrovas turėjo tapti visų šių iliuzorinių nuorodų identifikatoriumi (apskritai iš žiūrovo buvo reikalaujama daugiausiai)… Tuo festivalis ir baigėsi: „interpretatoriai“ išsiskirstė, organizatoriai ir festivalio dalyviai, matyt, liko pasidžiaugti atliktu darbu, aptarti jį ir atsipūsti…

Reikia iššūkio

Atmetus pompastiką, skambią retoriką (kurios abu vakarus netrūko), įvertinus organizatorių pastangas, reginių įvairovę, reikia tik džiaugtis bandymu atverti miesto kontekstus. Nors šį kartą menų festivalis „Pamirštos vietos“ aplankė toli gražu ne pamirštas vietas, o atvirkščiai – lankytinas ir gerai prižiūrimas (Jono kalnelyje, Tomo gatvės skverelyje ar Menininkų kiemelyje nuolat vaikštinėja klaipėdiečiai, žvalgosi turistai; juose organizuojami renginiai).

Galbūt tie, kurie dalyvavo meno festivalio renginiuose, praturtėjo ir dabar, žvelgdami į šias miesto vietas, sugebės reflektuoti ne tik dabartį, bet ir praeitį. Tačiau norėtųsi tikėti, kad festivalis taps dar ir problemišku, t.y. aktualiu renginiu. Ne tik supažindinančiu, bet ir aktualizuojančiu, signalizuojančiu apie miesto „skaudulius“ (tikrąja prasme „pamirštas vietas“): griūvančius istorinę vertę turinčius pastatus ir jų vietoje sparčiai kylančius baisių konstrukcijų prekybos centrus, statomus absurdiškus paminklus ir t.t. Perfrazuojant V.Kinčinaitį ir J.Baudrilardą vienu metu, juk tam, kad suvoktum kultūrines, ekonomines, istorines ar netgi ideologines praeities (o ir dabarties) prasmes, „reikia paradokso, iššūkio, prieštaravimo, reikia „užstrigti“ pačioje problemoje <…>, pačiam pasiklysti“ ir paklaidinti žiūrovą. Bet ar tik nebandau užbėgti įvykiams už akių?..

Ilga kelionė per sapną…

Ilga kelionė per sapną…

Iki skausmo aktualią socialinę temą lėlių teatras pavertė menu

Režisierės J.Januškevičiūtės spektaklyje “Nebenoriu sapnuoti” keturi aktoriai sceniniam gyvenimui prikėlė neįtikėtinai daug būtybių, plokštuminių siluetų, figūrinių simbolių, kurie ieško atsako žiūrovų išgyvenimuose. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Rugsėjo 10-ąją Žvejų rūmų teatro salėje Klaipėdos lėlių teatro parodytas ir režisierės Jūratės Januškevičiūtės režisuotas premjerinis spektaklis „Nebenoriu sapnuoti“, skirtas paaugliams ir jaunimui, jau savaime vertingas dėl dviejų priežasčių: dėl adresato, kurio teatralai dažnai vengia (specialiai paaugliams pastatytų spektaklių profesionaliame teatre tikrai maža), ir socialinės tematikos – spektaklyje gvildenama ankstyvosios narkomanijos prevencijos problema.

Dviejų dimensijų priešpriešoje

Pjesės autorė, režisierė ir dailininkė J.Januškevičiūtė, vengdama dogmatikos ir tiesmukumo, konstruoja metaforišką, apibendrintą, filosofinį pasakojimą apie gyvenimą apskritai; apie lengvai pažeidžiamą, naivią ir atvirą paauglio sielą, apie norą „išsilaisvinti“, bet patirti priešingą efektą – nepastebimai tapti priklausomu. Šiame teatriniame pasakojime daug sąlygiškumo, daug fantasmagoriškų vaizdų, haliucinacijų, kurias padeda sukurti apšvietimas, šešėliai ir, žinoma, lėlės.

Spektaklyje kontrastuoja lengvai atskiriamos dvi plotmės: realybės plokštuma ir metafizikos tūris. Buitinis laikas ir sakralusis laikas. Šių dviejų dimensijų priešpriešoje, – tapatinantis su veikėjais (Gydytoja, Nora) ir prarandant tapatybę, bet, grįžtant į „šventąjį laiką“, – žiūrovui leidžiama išgyventi dvigubą dramą: visada yra galimybė „atgimti“, grįžti į prarastą laiką, bet geriau (teisingau ir paprasčiau) iš karto gyventi taip, kad nereikėtų iš naujo kurti gyvenimo.

Apnuogina pasąmonę

Gyvenimiškąją realybę demaskuojančiuose dialoguose atrandamos nuorodos į tai, apie ką spektaklis: paauglė Nora (akt. G.Radvilavičiūtė) Gydytojai (akt. V.Narveišytė) jau pirmoje scenoje prisipažįsta „sėdusi ant adatos“. Gydytoja bando išsiaiškinti, kaip ir kodėl Nora atsidūrė tokioje situacijoje, siūlosi pagelbėti, bet ne kartą pabrėžia, kad tik ji pati (Nora) galinti išties sau padėti. Ir Nora sako: „Nebenoriu sapnuoti!“, tačiau jai nėra paprasta atsisakyti tariamų malonumų: stebint hipnuotizuojančias lėliškas vizijas, klausantis šnabždesių, įmanoma suvokti vidines prieštaras, kankinančias jauną žmogų ir neleidžiančias griežtai ir vieną kartą pasakyti „ne“. Spektaklio pabaiga dviprasmiška – atrodo, kad Nora „supasuoja“… Ar vis dėlto jai pavyksta „iš naujo gimti“?

„Lėliški“ žaidimai tarsi apnuogina pasąmonę, iškelia metafizinius filosofinius klausimus. Imama mąstyti apie žmogaus kaip individo, o vėliau ir asmens egzistencinę vienatvę, nesaugumą, nekaltybę ir naivumą, pasyvumą; apie išorinio pasaulio destruktyvią jėgą, gebančią suvilioti, sujungti, o vėliau ir manipuliuoti „abejojančiais“. Teigiama asmens laisvė, jo teisė pasirinkti, todėl nė nebandoma įvardinti kaltų ar nekaltų – yra tik „ne tai“ pasirinkę…

Palieka dvejopą įspūdį

Aktorių scenos palieka dvejopą įspūdį: bendrame spektaklio – naudojančiame sąlyginę ženklų, simbolių, metaforų kalbą – kontekste atrodo tiesmukiškos, netgi paviršutiniškos. Ir kartu – būtinos. Matomi du žmonės, iš kurių vienas bando priartėti, o kitas – pabėgti, išsisukti. Gydytojos tariamos frazės – formalios, „lyg pro šalį“, racionalios. Noros kalba kupina nepasitikėjimo, impulsyvi, spontaniška. Gydytoja – apibendrinta, statiška, turinti aiškias etines normas („neįdomi“). Nora – individuali, vitališka, dvejojanti ir nesugebanti apsispręsti: jos, kaip daugelio panašaus likimo jaunuolių, problema, kad nespėjo (nepanorėjo) laiku pasakyti „ne“.

Teksto dramaturgija spektaklyje silpna ir vis dėlto privaloma, nes naudojama perduoti konkrečiam pranešimui, kurio aktualizuoti vien vizualinės kalbos priemonėmis atrodo nebeįmanoma. Gydytoja ir Nora – dvi skirtingos psichinės erdvės, du skirtingi mentalitetai, beveik sąmoningai prasilenkiantys mažame gydyklos kabinete – kambaryje (remontuojamame, kaip kad remontuotinas yra ir Noros gyvenimas); du žmonės, iš kurių vienas – ramus ir teisingas, o kitas – kovojantis pats su savimi ir savo demonais, kurie kvaišalų naktyje tokie neapčiuopiami, plastiški, švelnūs…

Stiprybė – lėlės

Klaipėdos lėlių teatras visada išradingai kuria ir naudoja lėles – tai teatro stiprybė ir „kitoniškumas“. Jos (lėlės) nepaprastai vizualios, utriruotos, deformuotos; tai netgi „pusiau lėlės“, pratęsiančios aktoriaus vizualinę raišką, nes yra „prijungtos“ prie aktoriaus. Keturi aktoriai – G.Radvilavičiūtė, V.Narveišytė, L.Zubė ir A.Daukantaitė – sceniniam gyvenimui prikelia neįtikėtiną skaičių būtybių, plokštuminių siluetų, figūrinių simbolių: mažų žmogučių, kvailai strakaliojančių pagal muzikos ritmą; kvaišalų prekeivių – paukštiškų, dieviškų ir spalvingų; prekeivį, spalvotus „niamniam“ ryšulėlius dalinantį tiesiog iš stalčiaus, įmontuoto jo paties kūne… Iš scenos gilumos į žiūrovą nusitiesia įspūdingo ilgio čiuptuvai (kirmėlės?)…

Viskas persipina – ir narkotinės vizijos, ir mitologinis žmogaus gimties virsmas: kai liaujasi šnabždėtis dvasios, visiškoje tamsoje į sceną įplaukia žarijomis žėruojanti laivė (įsčios), kuriai atsivėrus, akt. G.Radvilavičiūtės rankos iškelia mažą, nuogą žmogelį, beregint atgyjantį ir pavergiantį žiūrovą paprastomis patirtimis (bandymu žengti, o paskui ir eiti, nerti ir skristi – paprastai kuriamomis gyvenimo metaforomis). Miesto ūžesys ir slegianti miesto vienatvė, noras prie ko nors šlietis, kam nors priklausyti, būti su kuo nors; gyventi linksmai – štai tie abstraktūs motyvai, vedantys link trumpalaikių linksmybių ir ilgos kelionės iš sapno link.

Sąlygų neturi

Patrauklus režisierės gebėjimas iki skausmo aktualią socialinę temą paversti menu. Tai ne išorės stebėjimas, o bandymas įveikti vidinius pasąmonės labirintus, reflektuoti vidų. Tai žaidimas daugiaprasmėmis reikšmėmis ir aiškiomis prasmėmis. Todėl kiek fragmentiškas ir stilistinės vienovės stokojantis reginys palieka įspūdį, besisklaidantį pamažu – kaip sapnas; kaip sapnas vis prisimenamą…

Ir mažutė replika. Klaipėdos lėlių teatras įgyvendina gana rizikingą, tačiau nepaprastai aktualų visuomenei ir miestui projektą, neišvengiamai reikalaujantį ne tik tęstinumo, bet ir sąlygų, kurių teatro trupė neturi. Keista, kad aktyviai kultūriniame miesto gyvenime, įvairiuose šalies ir tarptautiniuose festivaliuose dalyvaujantis ir pats juos organizuojantis teatras – vis dar entuziastų grupė (VšĮ), o ne Klaipėdos miesto savivaldybės lėlių teatras. Ir kartu nekeista – kultūra labiausiai mėgstama teoriniame lygmenyje. Kai minta pati iš savęs…

A. Miežis: „Einu ieškoti“

A. Miežis: „Einu ieškoti“

A.Miežio paveikslas „Space is the Place“.

Rita BOČIULYTĖ

„Einu ieškoti“ – taip kretingiškis tapytojas Andrius Miežis pavadino savo tapybos parodą, kuri visą rugsėjį veikia uostamiesčio „Parko galerijoje“. Per vernisažą dailininkas pristatė ir pirmąjį savo tapybos katalogą, išleistą Kaune.

Ketvirtą dešimtį perkopęs parodos autorius šia darbų ekspozicija (taip pat ir katalogu, kuriame – pastarųjų trejų metų darbai) tarsi apibendrina naujausius savo kūrybinius ieškojimus. „Einu ieškoti… Kaskart tapydamas. Einu per brūzgynus, į tam tikrą avantiūrą – ar surasiu rezonansą, ar suskambės paveikslai?..“ – sakė tapytojas.

Žvilgtelėjus į jo, kaip tapytojo, karjeros pradžią, matyti, kad būta visko… Vilniuje gimė, mokėsi, studijavo architektūrą, dvejus metus dirbo Nacionaliniame dramos teatre dailininku apipavidalintoju. Lūžis įvyko 1992-aisiais. Tai riba, ženklinanti ne vieną pokytį dailininko gyvenime. Tais metais vedė ir su žmona Lolita atvažiavo gyventi į Kretingą. Čia jų porą papildė dar viena – dukra Fausta ir sūnus Gabrielius.

A.Miežis dailės parodose pradėjo dalyvauti irgi 1992-aisiais. Nuo tol – laisvas menininkas. Na, gal išskyrus 1998-1999 metus, kai Pranciškonų gimnazijoje 10-12 klasėms dėstė meno istoriją. Bet šiaip visą tą laiką tapė, vis giliau brisdamas į siur- ir hiper- realizmą, ieškodamas savo nišos ir savęs. Surengė autorines parodas Kaune, Vilniuje, Kretingoje, Klaipėdoje, jo paveikslai buvo eksponuojami Danijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, JAV.

Klaipėdoje pirmoji A.Miežio paroda vyko 2001-aisiais. Tuomet mūsų uostamiestis čia džiaugsmingai atrado jo šamanišką tapybą. A.Miežio darbai nenuvilia ir dabar. Jie tarsi viesulas – permainingi ir nenuspėjami, teikiantys estetinį pasigėrėjimą, stebinantys, o kai kurie netgi gluminantys. Tai stipriaspalvė, gana dekoratyvi, džiazuojanti, ironiška, nestandartinį mąstymą ir interpretacijas kurstanti tapyba. Autorius sėkmingai įrodinėja, kad siurrealizmas gali būti gana harmoningas, smagiai dekoratyvus ir prasmingai eklektiškas.

Abstraktūs vaizdai, nereali erdvė, ryškus maksimalizmas, daugiakryptė egzistencializmo tematika dominuoja tapytojo darbuose. 15-oje parodos paveikslų lanksčiai persipina metafizinės tendencijos, filosofinės potekstės, dekoratyvumas ir stilizacija, subtilus lyrizmas, ironija ir švelnus groteskas. Spalvų ryškumas ir intensyvumas kūriniams suteikia optimizmo, gyvumo, žavaus linksmumo. „Rojaus sodo muitinę“ specialiai nutapiau „rožine“ ir „salotine“ spalvomis, – komentavo tapytojas. – Kičinės tokios, betgi blogų spalvų nėra. Jos man asocijuojasi su kažkuo saldžiu, netgi tam tikru hedonizmu. Kaip Felinis sakė, – gyvenimas kartu yra ir juokingas, ir tragiškas. Gal tragikomiškas? Taip ir mano darbai – kažkur per vidurį, nes viskas yra diskusijos objektas, susitarimo reikalas.“

Ornamentinė piktografija, magnetizuojantis dekoratyvumas, statiška kompozicija, architektūriška vaizdo perspektyva ir lyriškos jo deformacijos, be galo stiprus erdvės pojūtis, hiperrealistinė tapybos maniera – tokia A.Miežio tapyba. Rafinuota, skoninga, šmaikšti, ironiška, teigianti gyvenimo pilnatvę. Nukelianti žiūrovą į nenatūralią bei kupiną paslapčių erdvę. Labiau provokuojanti mąstymą nei emocijas. Bet ir joms neleidžianti užsnūsti.

Dainuos Čikagoje

Henrikas ŽIŽYS ir Co. Perpetuum mobile in light 2. Šviesos grafika. Klaipėdos menininkų kiemelis, 2005 m. rugsėjo 17 d., meno festivalis “Pamirštos vietos”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dainuos Čikagoje

50-metį kitąmet pažymėsianti Čikagos lietuvių opera (JAV) jubiliejinį sezoną ruošiasi vainikuoti lietuvišku scenos veikalu – Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, kurioje dainuos ir dvi klaipėdietės operos solistės.

Kaip pranešė Čikagos lietuvių operos valdyba ir laikraštis “Draugas”, jubiliejiniame spektaklyje pagrindines partijas atliks žinomi Lietuvos operos solistai. Margirį dainuos Vladimiras Prudnikovas, Ulrichą – Liudas Norvaišas, Rūtenį – Virgilijus Noreika, Ūdrį – Vytautas Juozapaitis, Mirtą – Klaipėdos muzikinio teatro artistė Dalia Kužmarskytė. Eglės vaidmenį kurs irgi buvusi klaipėdietė, šiuo metu gyvenanti JAV Nida Grigalavičiūtė. Operos premjera tradiciškai vyks šimtametės Mortono gimnazijos salėje.

“Pilėnus” antrą kartą užjūryje režisuoti pakviestas Eligijus Domarkas, šią operą JAV statęs ir 1994 metais. Tuomet Čikagoje dainavo I.Milkevičiūtė, V.Šiškaitė, V.Noreika, V.Juozapaitis, A.Markauskas ir L.Norvaišas. Apie šį pastatymą pasakoja A.Plenio videofilmas.

Čikagos lietuvių opera yra vienintelė etninė operos grupė Amerikoje, taip pat vienas iš nedaugelio išeivijos kolektyvų, gyvuojančių pusę amžiaus. Ją 1956 metais įkūrė pokario emigrantai, siekę tęsti Lietuvos operos tradiciją ir kultūrą toli nuo savo gimtinės. Operoje solines partijas atlieka daugiausia mėgėjai, yra ir 50 dainininkų choras, gastroliavęs JAV, Kanadoje ir Lietuvoje.

Prieš pusšimtį metų įkurta Lietuvių opera pirmąjį savo veikalą – Dž.Verdžio “Rigoletą” atliko tik su vyrų choru. Per pusę amžiaus joje pastatytos operos “Aida”, “Traviata”, “Norma”, “Gražina”, “Pilėnai”, “Nabukas”, “Trubadūrai”, “Lietuviai”, “Toska”, “Pajacai”, “Faustas”, “Karmen”, “Rigoletas”, “Vilniaus varpai”, “Jūratė ir Kastytis”, “Meilės eliksyras”, “Liučija di Lamermur”, “Kaukių balius”, “Otelas”, “Kaimo garbė”, “Perlų žvejai”, oratorija “Carmina Burana”, operetė “Čigonų baronas” ir kitos. Pastaraisiais metais, kadangi trūksta vietinių atlikėjų, Čikagos lietuvių opera stato dažniausiai tik po vieną spektaklį per metus.

Esmė atsiveria žiūrintiesiems

Esmė atsiveria žiūrintiesiems

E.A.Cukermano paveikslai „Atodangos XI, XII“ (2005). Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Kartais užtenka įdėmiai pažvelgti į drobės paviršių, kad suvoktum, kiek daug pasaulyje nepažinaus ir kokios galimybės atsiveria, paleidus laisvai skristi mintį… Mąsčiau apie tai žiūrėdama į Eugenijaus Antano Cukermano paveikslus, šį rugsėjį eksponuotus „Klaipėdos galerijoje“.

Susilieja į absoliutą

E.A.Cukermano kūryba išsiskiria atvira galimybe mąstyti. Kontempliacinės erdvės, dykviečių toliai, neapčiuopiamo masto horizontai, į nežinią skrodžiančios perspektyvos – čia egzistuoja visa. Visa, kas leidžia išlaisvinti mintį ir interpretaciją.

Abstrakti kompozicija, dažnai pilkšvai matinė tapybos koloristika ir dvasingumas E.A.Cukermano kūryboje susilieja į vientisą absoliutą, nuosekliai glundantį, įsiskverbiantį ar skaudžiai kerojantį drobės paviršiuje. Minimalus priemonių arsenalas, bet kaip tik čia veriasi tapybos esmė.

Dažai, potėpis, linija, plokštuma, keliasluoksnė faktūra, kvapas, gelmė, paviršinės išnaros formuoja savotiškus drobės skeletus, apkrėstus (apdrėbtus) tapybine mėsa.

Dėmė prie dėmės, spalva prie spalvos, plokštuma prie plokštumos – ir ilgainiui gimsta paveikslas, kaskart unikalus, autentiškas, su savo išorine erdve ir sąlyčio taškais. Savotiškas keliautojas, pradžioje migruojantis nuo minties prie vaizdo, nuo vaizdo prie tūrio, o vėliau – iš dirbtuvės į parodų sales ar galerijų užutekius.

Be herojų ir siužetų

Tai – tapyba be laiko ir erdvės kategorijų, be konkrečios vietovės ar situacijos, be herojų ir siužetų, be kultūrinio bagažo. Tik dvasios judesys, procesas, ..kur beribėje erdvėje – universume – sukasi amžinasis gyvybės ciklas.

Nieko identifikacinio, lengvai atpažįstamo ir dar lengviau suprantamo.

Net pavadinimai – atviri interpretacijai, pernelyg abstraktūs, kad virstų kelią nurodančiais ženklais.

Ir pats paviršius – tik sugestija.

Visa tiesa glūdi giluminiuose k(l)oduose. Nes jeigu žvelgtume į išorinį kiautą, greičiausiai būtume maloniai šokiruoti savotiško fizinio paviršiaus grubumo, natūralaus paveikslų artumo gamtos stichijai ar architektūros segmentui.

Ir pats E.A.Cukermanas kartą savo darbus yra taip apibūdinęs: „Paguldytas ant žemės, atremtas prie sienos ir paliktas, mano paveikslas ilgainiui susigertų į tinką, į žievę, į žemę…“

Veriasi nuoga tyla

Kita vertus, būtent ši laisva neapibrėžtis, stūksanti ramybė, ir netgi savotiškas aiškus bei dėsningas racionalumas, architektūrinis stabilumas skatina praskleisti archeologines paveikslo atodangas, gelmės akivarus, už kurių veriasi tylus, bet tuo pat metu šaižiai klykiantis pokalbis su pasauliu. Negirdimas, bet matomas. Įžiūrimas po keliasluoksne paviršiaus faktūra, išjaučiamas, išnešiojamas tarsi kūdikis, kol gimsta suvokimas, supratimas, įsiklausymas, atvirumas, ..kol apsinuogini kūrėjo nuogumui.

Tačiau tai anaiptol ne krykštaujantis viešumas.

Sugestyvus E.A.Cukermano atvirumas – priešingybė lietuviškajam emocionalumui, ekspresyvumui, dramatizmui. Tai greičiau savo vietos ir reikšmės suvokimas, intelektualios rezistencijos išgyvenimas, vidujinių principų ir nuostatų išsaugojimas, nepaisant situacijos ir laikmečio absurdiškumo. O kartu toks novatoriškas žvilgsnis, tokia skvarbi 6-7 dešimtmečių Vakarų abstrakčiosios dailės ir jos lyderių – B. Niumano, K.Stilo, M.Rotko – kūrybos refleksija.

Paviršius – tik pradžia…

Unikalus menininkas.

Unikalus savo plastika, braižu, stilistika.

Unikalus dvasios (toli gražu nesiskleidžiančios religinių dogmų verpetuose) sankloda ir įvaizdijimu.

Paveikslas tai – visa ir niekas tuo pat metu, pasaulis ir chaosas, galimybė ir esatis.

Unikalus ir nelietuviškas yra tapytojas E.A.Cukermanas (jeigu galima taip apibūdinti kūrėją). Nors tai neatsitiktinis epitetas, o tikslinė nuoroda į visa pasaulinį menininko atvirumą, į ribų ar štampų nebuvimą, į laisvą kūrėjo dvasią ir kalbą.

Ir tas sąlygiškas vaizdas E.A.Cukermano drobėse – intelektuali metafora, asketiška, bet kartu nesuvaldomai įvairialypė dvasios intervencija. Paviršius – tik pradžia, užuomina…

Esmė atsiveria žiūrintiesiems…