Muzikos istorijos ir teorijos katedra šventė auksaspalvį jubiliejų

Muzikos istorijos ir teorijos katedra šventė auksaspalvį jubiliejų

Muzikos istorijos ir teorijos katedros kolektyvas ir Menų fakulteto dekanas prof. V.Tetenskas (pirmas dešinėje) įsiamžino atminimui per jubiliejinę šventę. Katedros vedėja prof. dr. D.Kšanienė ir Menų fakulteto dekanas prof. V.Tetenskas drauge suraikė jubiliejinį tortą.

Milda Kazakevičienė

Rudeniui įsibėgėjus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedra šventė brandų 30-mečio jubiliejų, kurį įprasmino du renginiai: respublikinė muzikologinė konferencija ir katedros kompozitorių kūrinių koncertas.

Tapo fakulteto ašimi

Muzikos istorijos ir teorijos katedra yra specifiška: čia bendradarbiauja skirtingų specialybių muzikai – kompozitoriai, istorikai, teoretikai, folklorininkai. Šie įvairių sričių specialistai dėsto pagrindines teorines disciplinas visų Menų fakulteto katedrų studentams. Todėl, pasak prodekanės doc. E.Savukynaitės, ši katedra tapo fakulteto ašimi. Pagal paruoštą atskirą programą nuo 1995-ųjų čia vyksta muzikologijos bakalauro, o nuo 1996 metų – ir magistrantūros studijos.

Per dešimtmečius keitėsi katedros vadovai, kol jos vairo neperėmė muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė, tapusi ilgamete, nepamainoma šios katedros vedėja. Įvairavo ir pedagogų gretos – dabar čia dėsto trys profesoriai, keturi docentai ir keturi lektoriai.

Šios katedros iniciatyva veiksmingai funkcionuoja Muzikologijos institutas, vadovaujamas prof. dr. Danutės Petrauskaitės. Čia dėsto kone visi (išskyrus tris asmenis) Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus, vadovaujamo prof. Remigijaus Šileikos, nariai.

Katedros profesoriai skaitė paskaitas JAV, Ispanijos, Vokietijos, Turkijos universitetuose, dalis pedagogų yra pelnę premijas bei apdovanojimus, o kompozitoriai užsienyje sėkmingai atstovauja Lietuvos muzikinei kultūrai.

Nuo 1992-ųjų rengiamos muzikologinės konferencijos „Muzikos meno idėjos ir keliai“, įkomponuotos į LKS Klaipėdos skyriaus ruošiamus tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai“.

Katedros docentės Rūtos Vildžiūnienės suburtas Menų fakulteto folkloro ansamblis „Auksodis“ ne kartą dalyvavo garsiosiose „Europiadose“.

Subūrė šalies muzikologus

Katedros jubiliejaus proga spalio 27-ąją surengtoje respublikinėje muzikologinėje konferencijoje buvo perskaityta dešimt mokslinių pranešimų. Juos galėtume surikiuoti į muzikologinius statistinius (prof. dr. D.Kšanienės „Muzikos istorijos ir teorijos katedros kelias“; Šiaulių universiteto doc. dr. Ryčio Urniežiaus „XX a. muzikos pučiamųjų orkestrui akademinių žanrų raida ir ypatumai“) ir etnomuzikologinius (VDU habil. dr. Romualdo Apanavičiaus „Etninė muzika – seniausio ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonė?“ ir prof. habil. dr. Alfonso Motuzo „Vilniaus Trijų Kryžių kalno muzika; vietos ir atnešta tradicija“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės Virginijos Apanavičienės „Etnografiniai regionai lietuvių kompozitorių kūryboje“).

Du pranešimai skirti muzikos istorijos sričiai: prof. dr. D.Petrauskaitės „Muzika Kauno gete: nuo giesmės iki simfonijos“ ir Linos Liakšienės „Šilutės kultūrinės muzikinės draugijos XIX a. pab. – XX amžiaus pirmoji pusė“. Pastaroji pranešėja už šiais metais apgintą magistrantės darbą (vadovė prof. D.Kšanienė) spėjo pelnyti jau dvi premijas.

Du vilniečių muzikologių pranešimai nagrinėjo iškiliųjų kompozitorių meninės pasalėjautos ir stiliaus ypatumus (doc. dr. Audronės Žiūraitytės „Biblijos motyvai ir muzikiniai „mitai“ (archetipai) Onutės Narbutaitės kūryboje“ ir doc. dr. Rūtos Gaidamavičiūtės „Vidmanto Bartulio „Pamoka“ – tarp aleatorikos ir autorinės interpretacijos“). Teoriniame darbe „Generalboso menas kaip baroko muzikos mokslo teorija“ doc. dr. Gražina Daunoravičienė, remdamasi naujausiais muzikologijos mokslo tyrimais, koregavo kai kuriuos baroko terminus, sąvokas, muzikos interpretacijos nuostatas.

Naujumu išsiskyrė ir moksliškai pagrįstas prof. A.Motuzo pranešimas, sugriovęs tradicinę nuostatą ir įrodęs, kad Trijų Kryžių kalno Vilniuje ištakos yra ne bernardinų, o pranciškonų pamaldumo kultūros dalis ir apeigų šaknys – ne religinės ar mitologinės, o bendrakultūrinės.

Tematikos originaliu naujumu išsiskyrė ir prof. D.Petrauskaitės darbas, kurio pagrindinė informacijos dalis ir muzikos kūriniai surinkti JAV muziejų archyvuose.

Problematiški, įdomūs, iliustratyvūs pranešimai išprovokavo karštas diskusijas. Konferencija, kurioje atstovautos pagrindinės pasaulinės muzikologijos sritys, sulaukė didelio susidomėjimo ir praturtino jos dalyvius.

Surengė Klaipėdos kūrėjų koncertą

Tą patį vakarą KU koncertų salėje klausėmės Klaipėdos kompozitorių instrumentinės muzikos. Vakarą vedusi šio renginio iniciatorė prof. dr. D.Kšanienė charakterizavo katedros kompozitorius, jų kūrybą, šiltai pristatydama ir atlikėjus.

Pirmoje koncerto dalyje dominavo fortepijonas – galėjome gėrėtis ne tiktai atlikėjų, bet ir naujo fortepijono privalumais.

Meniškai sudėtingą, koncertišką programą atliko talentingi, patyrę Lietuvos instrumentalistai, vienmintišku ansambliavimu atskleidę kūrinių vidinį turinį, jų meninės bei techninės raiškos ypatumus. Zigmo Virkšo (1945-2001) „Vandenis“ fortepijonui pianistės doc. Tatjanos Romaškinos atliktas su ryškia menine pagava. Docenčių Ingos Maknavičienės ir T.Romaškinos fortepijoninis duetas vieningai perteikė šmaikščią, impulsyvią kompozitoriaus Jono Domarko simfoninio kūrinio „Capriccio“ kamerinę versiją. Natalijos Eager „Sielos sezonų“ III dalies neoromantiškai amerikietišką muzikos koloritą ekspresyviai, kūrybingai interpretavo prof. Vilmanto Bružo (trimitas) ir doc. I. Maknavičienės duetas.

Koncerto pirmosios dalies centriniu programos numeriu tapo prof. Remigijaus Šileikos Trio fleitai, fortepijonui ir mušamiesiems. Valentinas Gelgotas (fleita), T. Romaškina ir Saulius Astrauskas (mušamieji) įprasmino kontrastingų muzikos sferų – drastiškai impulsyvios ir liūdnokos lyrinės – logiką, pabrėžė charakteringų mušamųjų tembrų meninę raišką.

Antrąją koncerto dalį griežė Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Liudos Kuraitienės, jam dirigavo Tomas Ambrozaitis. Skambėjo kompozitoriui Juliui Juzeliūnui dedikuotų dvidešimties kompozitorių sukurtų Variacijų ciklo trys miniatiūros, kurių autoriai – O.Narbutaitė, V.Jurgutis ir R.Šileika. T. Ambrozaičio vadovaujamas orkestras išraiškingai perteikė Alvido Remesos Rondo muzikoje vyravusį grakštų polifonišką energingumą bei kontrastingo epizodo charakteringą keistą „nežemiškumą“.

Pastaruoju metu kompozitorius Jonas Paulikas savo naujais kūriniais klausytojų nelepino, todėl su įdomumu klausėmės pernai jo sukurtos dviejų dalių Muzikos styginiams, kurioje apibendrinti pamėgtos polifoninės technikos pasiekimai, daugiau vietos skiriant išraiškingai tauriai lyrikai.

Jubiliejaus šventės finale aidėjo nuoširdūs kolegų sveikinimai, scenoje sušvito auksaspalvės rudeninių gėlių puokštės…

Trisdešimt metų su teatru ir jo padedami

Trisdešimt metų su teatru ir jo padedami

Buvęs katedros vedėjas doc. G.Šimkus ieškojo įvairių teatro formų ir vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo Vandens, Vežimų, Akmenų teatrų judėjimą. Ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius B.Juškevičius studentams atskleidė teatro istorijos paslaptis. KU Menų fakulteto Režisūros katedros vedėja doc.dr. D.Vaigauskaitė į ateitį žvelgia su viltimi. Nerijaus Jankausko nuotraukos Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje prigijęs kaunietis režisierius G.Padegimas su studentais repetuoja net Menų fakulteto kiemelyje. Žinoma scenos judesio ir pantomimos specialistė doc.E.Savukynaitė Režisūros katedroje – nuo pirmųjų dienų.

Rolanda Lukoševičienė

Per 30 metų – 413 teatro bacila paskiepytų absolventų, pabirusių po visą Lietuvą, režisuojančių, vaidinančių, įgytas žinias pritaikančių žurnalistikoje, versle, pramogų pasaulyje. Toks didelis ir brangus spalio mėnesį trisdešimties metų jubiliejų minėjusios Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros kraitis.

1975-aisiais tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Režisūros katedrą, surinkusią pirmąją liaudies teatro režisierių laidą, ne kartą bandyta ištrinti kaip „nereikalingą“. Šiandien Režisūros katedra gali didžiuotis esanti vienintelė aukštąjį išsilavinimą mėgėjų teatro režisieriams suteikianti įstaiga ne tik Šiaurės Europoje, bet unikali ir visame pasaulyje. Ne šiaip sau į Klaipėdą studijuoti atvyksta žmonės iš Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Ugandos, Zimbabvės, Kenijos, Kanados. Nuo 2001-ųjų, kai Režisūros katedroje buvo surinktas pirmasis tarptautinis kursas, čia mokėsi 21 užsienio studentas.

Skambėjo linkėjimai ir studijų dainos

Tris dienas trukusiuose jubiliejiniuose renginiuose būta visko: ir jaudinančių kalbų, seniai nesimačiusių bičiulių apsikabinimų, ir spektaklių, dainų, diskusijų.

Pats pirmasis renginys – bandymas sukviesti tuos, kurie nedirba pagal specialybę. Ką režisūros studijos davė žurnalistui, verslininkui, dainininkui? Ką jos davė tiems, kurie liko ištikimi ir šiandien aria mėgėjų teatro dirvonus – stebina miestų, miestelių žmones naujais pastatymais, stebina pasaulį, išvydusį iki tol neregėtus lietuviškus mėgėjų spektaklius, neretai nuskinančius laurus tarptautiniuose festivaliuose. Ar tie keli studijų metai tebuvo smagiai praleistas studijų laikas, bandymas „prisijaukinti“ Melpomenę, ar įskiepijo sugebėjimą suvaldyti jaudulį tiesioginiame radijo eteryje, televizijos ekrane, laisvai reikšti mintis, bendrauti su įvairiais žmonėmis?

Visi kalbėjusieji absolventai, nors ir nevalgantys iš teatro meno duonos tiesiogine prasme, pabrėžė tokių studijų naudą ir akivaizdžią galimybę jas pritaikyti bet kurioje gyvenimo srityje. Teatras žmogui suteikia neabejotiną spalvą, ryškumą, kultūrinio konteksto suvokimą. Daugybė režisūros mokslų ragavusių žmonių dirba televizijoje ir spaudoje. Jie užpildė vienu metu apytuštę pramogų pasaulio nišą, nes buvo išmokyti valdyti dėmesį, kūną, kalbą, girdėti, ką sako pašnekovas, stebėti pasaulį, žmones, jausti situaciją ir akimirksniu į ją reaguoti. Ir nors gyvenimo mizanscenos kartais būna gerokai sunkesnės už tas, kuriose teko būti scenoje, nė vienas iš tų 413, įgijusių režisieriaus diplomą, nepasiklydo, nepaslydo, išliko vienaip ar kitaip realizuodami save.

Katedros jubiliejui buvo skirti du festivaliai – „Baltijos skrydis“ ir „Auksinis Amūras“. Pirmame – ryškiausių Rusijos, Latvijos ir Lietuvos mėgėjų teatrų pasirodymai. Antrasis, tradicinis, rengiamas nuo 1981-ųjų, sumanytas tuometinio katedros vedėjo doc. Gedimino Šimkaus. Jis skirtas absolventų pasirodymams. Ir šįkart jame buvo parodyti geriausi buvusių Režisūros katedros studentų darbai. Na, o jubiliejaus kulminacija – iškilmingas pokylis, kuriame susitiko skirtingos Režisūros katedros absolventų kartos. Apie prabėgusias akimirkas priminė didžiuliuose ekranuose rodomos archyvinės nuotraukos, kuriose – visi jauni, su polėkiu, kupini noro kurti, vaidinti. Kol „Žuvėdros“ salėje skambėjo sveikinimo kalbos ir palinkėjimai, jos kuluaruose atgijo… studentų bendrabutis. Iš kažkur atsirado gitara, ir tarsi iš gausybės rago ėmė lietis bendrabučio koridoriuose vakarais skambėjusios dainos…

„Teatrinio podirvio“ žmonės

Šiuo metu Režisūros katedrai vadovaujanti doc. dr. Danutė Vaigauskaitė su viltimi žvelgia į ateitį.

– Aš pritariu režisieriaus ir katedroje dirbančio pedagogo Gyčio Padegimo minčiai, kad mes ruošiame žmones „teatriniam podirviui“. Turėdami profesionalų pasirengimą, jie eina „į liaudį“ ir „iškrapšto“ teatrą net ir ten, kur jo iki tol nebuvo. Lietuvoje į mėgėjų teatrų judėjimą yra įtraukta maždaug 50 tūkstančių žmonių. Tai daro beveik 70 procentų mūsų katedros studentų. Beveik visai Lietuvos mėgėjų teatrinei kultūrai vadovauja mūsų absolventai. Kai kurie nedirba pagal specialybę, kiti išėjo į profesionalius teatrus.

– Kadaise, sovietmečiu, mėgėjų teatrų judėjimas buvo itin populiarus. Paskui kuriam laikui jis buvo priblėsęs. O kaip dabar?

– Vadinamuoju pereinamuoju laikotarpiu pasimetimas buvo juntamas ir profesionaliame, ir mėgėjų teatre. Buvo išdraskyti kultūros namai, kultūros centrai, aplink kuriuos būrėsi teatrų kolektyvai. Paskui, kai įkvėpėme laisvės oro, praėjo šiek tiek laiko, kol supratome, ko norime iš tiesų. Maždaug nuo 1995-ųjų mėgėjų teatre prasidėjo ryškus atsigavimas. Sovietiniais laikais buvo kitaip: režisieriaus, jo padėjėjo ir dailininko etatai liaudies teatre bei sukurtos sąlygos kultūros namuose teikė dideles mūsų specialistų įsidarbinimo galimybes ir tarsi leido kopijuoti profesionalųjį teatrą. O atkūrus Nepriklausomybę, viskas ryškiai pasikeitė. Ir nejučia mėgėjų teatrinėje veikloje vėl atsirado pagyvėjimas. Gal režisieriai ėmė suvokti, ką nori daryti čia ir dabar, kokia jų misija? Gal, išnykus cenzūrai, atsivėrė didesnė erdvė fantazijai? O gal žmonėms atsirado didesnis teatro poreikis?

Teatro formų paieškos

– Kaip per 30 metų keitėsi katedra, mokymosi procesas, pedagogai?

– Pagal mūsų katedros istoriją galima būtų parašyti Lietuvos istoriją. 1975 metais buvo gilus tarybinis laikotarpis – tuomet surinkta pirmoji laida. Slėgė ideologiniai varžtai, programos iš Maskvos. Turėjai daryti tai, ko reikalavo. Nuo 1980-1989 metų ėmė vis labiau prasiveržti naujesnės idėjos. Katedroje tuo metu buvo išties įdomių dalykų. Vadovaujant Gediminui Šimkui, vyko teatro formų paieškos: atsirado Vandens, Akmenų, Vežimų teatrai, kurie traukė žmones. 1985-aisiais Klaipėdoje įvyko praktinė konferencija, į kurią atvyko teatralai iš visos Sovietų Sąjungos ir kuri turėjo reikšmės tolesniam katedros gyvavimui.

Nuo 1981-ųjų pradėti organizuoti absolventų teatrų festivaliai “Auksinis Amūras” ir “Svirplio teatras”, kuriuose mūsų buvę studentai parodo savo spektaklius. Tuomet ir buvo užmegztas glaudus ryšys su absolventais. To neturi nė viena aukštoji mokykla – tai mūsų katedros brangenybė. Kiekvienais metais pedagogai susitinka su jų paruoštais žmonėmis ir gali pamatyti, kaip jie juda į priekį, pakritikuoti, padiskutuoti. Todėl ir jaučiamės lyg šeimyna. Smagu, kai matai, kad žmonės dirba, jaučia pagrindą po kojomis, kad pedagogų darbas nenuėjo perniek. Yra išties fantastiškų pavyzdžių, pavyzdžiui, Dalia ir Virgis Dargiai Šiauliuose, su vaikais kuriantys spektaklius pagal Moljerą; Leontina ir Petras Valskiai Kuršėnuose, į teatrinę veiklą kasmet įtraukiantys iki 50 vaikų. Arba Vita Vadoklytė Skapiškyje Kupiškio rajone. Ten vaidina visas kaimas – ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Tokių užkrečiančių pavyzdžių daug. Vadinasi, mes dirbame prasmingą darbą.

Ilgainiui keitėsi ir specialybės pavadinimas. Pirmasis įrašas diplome – Kultūros švietimo darbuotojas, saviveiklinio teatro kolektyvo režisierius. Paskui – Liaudies teatro režisierius. 1992 metais, kai tapau katedros vadove, atsirado specialybės pavadinimas – dramos režisierius. Po 1992-ųjų įvyko vienas ryškiausių pasikeitimų: susijungė Renginių režisūros ir Režisūros katedros, įsiliejo labai daug gerų specialistų. Pradėjome rengti režisierius su renginių režisūros, lėlių teatro, pantomimos teatro specializacijomis. Tokie ieškojimai tęsėsi 8 metus. Tačiau ilgainiui pamatėme, kad sudėtinga į vieną žmogų per trumpą laiką “sudėti” tiek daug profesinės informacijos. Atsirado „grynųjų“ specialistų poreikis. Tad nuo 2001-ųjų kasmet ruošiame skirtingų specializacijų režisierius: dramos, renginių, lėlių, pantomimos. Taigi katedra visada buvo paslanki pokyčiams, kuriuos diktavo laikmetis.

Iš ministerijos – „šaltas dušas“

Nelengvas išbandymas laukė 1991-aisiais, kai iš Aukštojo mokslo ministerijos gavome raštą, kuriame buvo teigiama, kad tokiems specialistams, kuriuos ruošiame mes, nereikia aukštojo mokslo. Užtektų ir kultūros mokyklos išsilavinimo. Tai buvo tarsi šaltas dušas. Kaip išaiškinti aukštojo mokslo ministrui, kad žmogus, kuris eina dirbti – kurti teatro su akademiku, traktorininku, mokytoju, melžėja, turi sugebėti rasti kalbą su visais? Būtent tuo metu, po 1990-ųjų, analogišką mokyklą uždarė estai, latviai. Mes išsilaikėme. Ir atėjo laikas, kai tapome unikalūs, nes kitose Europos šalyse tokie specialistai neruošiami. Konsultuojame švedus, suomius. Pas mus pradėjo važiuoti mokytis žmonės iš viso pasaulio, nors mūsų studijos užsieniečiams pakankamai ilgos – vieneri metai. Taigi išlošėme visomis prasmėmis. 30 metų patirtis labai svari. Yra tokių pedagogų, kurie dirba nuo pat katedros įkūrimo – Gediminas Šimkus, Elena Savukynaitė. Jie turi sukaupę turtingą pedagoginę patirtį. Tačiau yra ir naujų žmonių, kurie atgaivina kolektyvą. Štai atėjo Gytis Padegimas ir įnešė naujų vėjų.

– Ko galima tikėtis toliau, peržengus trijų dešimtmečių slenkstį?

– Planų daug. Šiandien vis dar reikia daug mėgėjų teatro specialistų. Rajonuose trūksta 34 režisierių, tik daug kas ten nenori važiuoti dėl buitinių sąlygų, atlyginimų. Ypač stinga techninių darbuotojų, apšvietėjų, rekvizitorių, butaforų profesiniame teatre. Trūksta scenaristų. Dabar, kai turime gerai įrengtą techninę bazę, galime galvoti apie galimybes juos ruošti. Neabejoju, kad dar plėsis tarptautinio kurso geografija. Jau turime paraiškų iš Indijos, Kinijos, Japonijos. Universiteto vadovybė į mus žiūri palankiai, pritaria mūsų ieškojimams. Nebeskauda dėl mūsų galva Muzikos ir teatro akademijai, kur rengiami specialistai profesionaliam teatrui. Mes bendradarbiaujame, keičiamės pedagogais. Visiems užtenka vietos po saule. Taigi viltys, žvelgiant į ateitį, labai šviesios.

Estetiškos agresijos spektaklis šokiravo ir linksmino

Estetiškos agresijos spektaklis šokiravo ir linksmino

Klaipėdietis M.Valiukas (kairėje), iki šiol žinomas kaip poetas, festivalyje “Ašakos” debiutavo kaip dramaturgas ir aktorius skaitovas. Simono Stankaus nuotrauka

Rimantas Kmita

Vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ organizuoto festivalio „Ašakos“ programoje spalio 21-osios vakarą buvo skaitoma Mindaugo Valiuko pjesė „17“.

Jos autorius M.Valiukas, baigęs lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, iki šiol buvo žinomas kaip poetas, išleidęs du eilėraščių rinkinius. Šįkart jis debiutavo kaip dramaturgas ir aktorius skaitovas.

Su pjesės autoriumi scenoje vaidino Andrius Petreikis, Vidmantas Kabošis, boso gitara į veiksmą bandė įsijungti Dmitrijus Galanovas, o viską prižiūrėjo režisierės Editos Prakuliauskaitės akis.

Svajoja… žudyti

Kadangi spektaklis prasidėjo jau po 22 valandos ir jį tematė beveik vien festivalio dalyviai, trumpai referuosiu spektaklio eigą. Scenoje susitinka du personažai, su savo trūkumais ir kompleksais. Vienas nori žudyti, tačiau neturi fantazijos tai daryti išradingai, kito polėkis naujiems smurtavimo būdams gerokai stipresnis, tačiau realizuoti jį nėra ryžto.

Pjesė prasideda šių dviejų personažų atsitiktiniu susitikimu, absurdo teatro principais grįstais nesusikalbėjimais, nesusipratimais, (ne)įsižeidimais ir atsiprašinėjimais. Po pirmų bendravimo akimirkų pasirodo, kad vienas, „atpirkimo ožys“, yra drąsus ir sugeba muštis, kitam gi labiau patinka būti žeminamu ir mušamu. Taip personažai apsikeičia savo įvaizdžiais, savo vaidmenimis, kažkieno gyvenime primestomis ar pačių klaidingai susikurtomis, ir įsivaizduoja atradę savąjį „aš“. Tačiau sykiu jie tampa vienas nuo kito priklausomi. Smurto skonį pajutęs personažas įsivaizduoja atradęs sau skirtą žmogų, kuris gali padėti įgyvendinti jo svajonių žmogžudystes. Pirmąja auka jis pasirenka savo pašnekovo motiną, nors pastarasis tvirtina, kad ji seniai žuvusi. Galiausiai įvyksta derybos – jeigu suskaičiavus iki 47 neatsiranda mama, „atpirkimo ožys“ bus pasmerktas geriesiems vešiesiems darbams – padėti vargšams, laistyti gėles, sekti pasakas mažyliams prieš miegą, sukelti iškritusius kuosiukus į lizdus ir t.t. Tačiau mama atsiranda – neaiški žmogysta iš ano pasaulio. Ji(s) abu personažus vadina savo sūnumis, pasakoja savo istoriją, kuri persipina tiek su vieno, tiek su kito personažo vaikystės prisiminimais, ir jie abu susiginčija, kieno tai motina. Čia personažai, besiklausydami žmogystos istorijos apie tai, kaip ji norėjusi nužudyti savo išsigimėlį ketverių metų sūnų, dar kartą apsikeičia vaidmenimis – siekęs žudyti nori išklausyti istoriją, o kitas, fantazuotojas, – pasibaisėjęs ir keršto vedinas bando ją nužudyti. Motina reikalauja, kad ją užmuštų, bet jos nei vienas, nei kitas personažas taip ir neužmuša. Apskritai lieka neaišku, ar žmogysta gyva, ar iš ano pasaulio, o abu personažai tampa tarsi vieno žmogaus vidinėmis kaukėmis. Pjesė lieka atvira, sukurianti erdvę klausimams, o ne bandanti vienaprasmiškai paaiškinti žmogaus žiaurumo fenomeną.

Perauga į žaidimą

Žudymas, agresija pjesėje yra būdas mąstyti apie žmogaus psichologinius kompleksus, poreikius, jų slopinimą, realizavimą kitoms formomis, transformacijas, galiausiai bandymas išsiaiškinti, kas ir koks yra žmogus. Agresija reiškiasi nuo įžeidinėjimų, fantazavimo iki konkrečių veiksmų. Tai pozityvus, kūrybinis agresyvumas, peraugantis į aktorių žaidimą ir poveikį žiūrovams.

Viena vertus, į žudymo situaciją įsijaučiama, ji varijuojama, ji kaupiama, psichologiškai, filosofiškai ir estetiškai vystoma, tačiau sykiu ir atsiribojama nuo jos, nesusitapatinama. Vaidinama viskai priešingai „žiaurumo teatro“ taisyklėms, kur aktorius savo vaidyba, kūnu, šokiu turi sukelti įspūdį, priartinti, o ne papasakoti realybę, kur tekstas gali atlikti tik muzikos, garsų vaidmenį. Čia tekstas dominuoja, jis skaitomas su pasimėgavimu, pasiremiama savotišku išsakymo, išpažinimo principu, tačiau efektas nemažiau įspūdingas.

Suprantu, kad kai kuriems žiūrovams gali kilti etikos, moralės klausimai, tačiau žiaurumo ir žudymo instinktus drastiškai ir žaismingai žaidžianti pjesė atrodo etiškai kur kas moralesnė, negu rimtu veidu bei vaikus gąsdinančiu balso tonu, kokiu nors abipussienostiesribasrovių stiliumi su pasiskonėjimu rodomi, inscenizuojami kaimo senelių apiplėšimai ir žudymai, tokius slaptus instinktus ir tenkinantys, o ne sprendžiantys kokias nors problemas, kaip tai neva turėtų daryti „tiriamoji žurnalistika“.

Groteskiškos žudymo fantazijos, motinos pasakojimas apie savo sūnaus nužudymą jokiu būdu neleidžia susitapatinti – greičiau sukrečia, kai kada sukelia tragikomišką juoką. Tačiau nei depresiškai prislegia, nei inspiruoja ar skatina agresiją. Gali sakyti, įvyksta aristoteliškas katarsis. Ir tai atsitinka be tiesioginio prievartos vaizdavimo, be kraujo imitacijų, scenoje nevyksta nieko žiauraus ar drastiško.

Sukuria distancijos pojūtį

Aristotelis, beje, manė, kad baimę ir gailestį, kuriuos išgyvendamas žiūrovas patiria katarsį, sukelia ne priešo sukeltos kančios, skausmo stebėjimas, bet agresija tarp artimų žmonių. M.Valiuko pjesė dramatiškumo kaip tik ir įgauna motinos ir sūnaus istorijoje, be kurio dviejų žmonių pokalbis galėtų ir likti tik žaidimas. O emocijų skalė čia gerokai platesnė nei baimė ir užuojauta – jas dar papildo groteskiškas juokas, pasišlykštėjimas, neapykanta, cinizmas – ne tik tarp artimų žmonių (motinos ir sūnaus istorija), bet ir vieno žmogaus viduje.

Pjesė „17“ ir savotiška šiuolaikinė Lesedrama, kuri daugiau privalumų turi būtent skaitant – žiūrovo vaizduotė inspiruota teksto turi galimybę ryškiai ir įtikinamai susikurti savo vaizdinius, kurie perkelti į teatrinę kalbą gali netekti savo paveikumo – taip ir įsivaizduoju kečupu besilaistančius ar prievartos scenas demonstruojančius aktorius.

Iš lapų skaitantys aktoriai netikėtai sukuria distancijos, nesusitapatinimo nei su tekstu, nei su veiksmu pojūtį. Pati pjesės estetika iš principo yra žodinė, tekstinė. Poetiškos metaforos skleidžiasi jas tariant ir tik minimaliai nukreipiant į vieną ar kitą pusę intonacija ar gestu. Yra nemažai rizikos, kad, bandant pastatyti spektaklį, tokio teksto įkūnijimas, sukonkretinimas daiktais, konkrečiais veiksmais ją susiaurintų, prižemintų, priartintų prie šiandieninio „socialinio teatro“, kuriam kai kada nedaug trūksta iki tiriamosios žurnalistikos laidų iliustravimo.

Pataikė į dešimtuką

Reikėtų pažymėti ir publikos reakciją – mažoje teatro salėje greit užsimezgė betarpiškas kontaktas, kuris atpalaidavo aktorius skaitovus, beveik išvengusius aktorinių štampų ir ėmusius žaisti bei improvizuoti. Nuo pirmųjų replikų spektaklio taisyklės buvo atpažintos, publika reagavo taip, lyg jau matytų seniai pažįstamus personažus ir žinotų jų santykių ir viso vaidinimo kodą. Tai irgi byloja, kad pjesė (visų pirma pjesė) tiksliai pataiko į laiko dvasią, bet pataiko nepataikaudama.

Šiuolaikinio „socialinio teatro“ kontekste pjesė ir pats vaidinimas išsiskiria. Ji negvildena konkrečių problemų, beje, dažnai importuotų ir Lietuvoje visiškai neaktualių, arba aktualių tik siauram sluoksniui. Tai pjesė, kuri tiesiogiai tų problemų ir nerodo. Ji byloja apie žiaurumą ir agresiją, bet daro tai žaismingai ir su distancija – aktorine, estetine. Tekstas perdėm estetizuotas, o vaidinimas asketiškas ir minimalus, kad bandytų prilygti „tikram gyvenimui“.

Kai Lietuvoje desperatiškai ieškoma naujų dramaturgų, kai jiems organizuojami visokiausi rašymo kursai su iš užsienių pasikviestais mokytojais, kai kurie iš jų sugeba kuo puikiausiai pasislėpti ir paslėpti savo kūrybą, kuri šiuo metu galėtų iššauti į dešimtuką. Žinoma, nė vieno režisieriaus ir nė vieno aktoriaus, ir nė vieno kritiko, jokių ten naujųjų dramaturgų, ieškančių skautų salėje, nebuvo, ir mes vėl galėsime vienas kitam skųstis, koks nuobodus mūsų kultūrinis ir teatrinis gyvenimas. Na, nors tą vakarą tokių skundų nebuvo girdėti.

Šokiruojanti, stebinanti, linksminanti pjesė, kurios skaitymai, belieka tikėtis, kiek patobulinti dar bus kartojami. Būtų gaila pamesti mažą, atsitiktinai rastą deimančiuką.

Prasiveržė lietuvių dramaturgijos „Versmė“

Prasiveržė lietuvių dramaturgijos „Versmė“

Kamerinė „Bohemos“ atmosfera atsivėrė nostalgiškoms B.Šarkos improvizacijoms. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ramunė Pletkauskaitė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kitąmet rudenį planuoja surengti nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“. Šiemet lapkričio 3 ir 4 dienomis vyko išankstiniai Lietuvos dramaturgų kūrinių skaitymai, kuriuose dalyvavo ir klaipėdietis Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka.

Festivalio preliudija

Lapkričio 3 ir 4 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras publiką pakvietė į pirmąjį lietuvių dramaturgijos festivalio “Versmė” etapą – išankstinius naujųjų Lietuvos dramaturgų kūrinių skaitymus.

Didžiojoje bei Mažojoje salėse, teatro fojė, taip pat salėje „Po palme“ pristatytos penkios pjesės – S.Parulskio „Viskas, ko pageidavote“, H.Kunčiaus „Matas“, G.Gabrėno „Utopija“, V.V.Landsbergio „Kurmio urvas“ bei klaipėdiečio B.Šarkos spektaklis „A gu gu“ pagal G.Grajausko tekstus.

Anot teatrologės Daivos Šabasevičienės, Lietuvių dramaturgijos festivalio idėja kilo dar praėjusį sezoną buvusiajam Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniam direktoriui Vytautui Rumšui bei jo pavaduotojui Jonui Korenkai. Festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra “Versmė”, esanti teatro fojė. Remdamasis šios skulptūros siluetu, S.Kuzma sukūrė ir būsimo festivalio logotipą.

Ieškant išeities taško

Išankstiniai lietuvių dramaturgijos festivalio “Versmė” skaitymai prasidėjo lapkričio 3-iąją – buvo pristatyta festivalio programa, o paskaitą „Lietuvių dramaturgijos retrospektyva“ perskaitė literatūros tyrinėtoja dr. Aušra Martišiūtė.

Skaitymuose buvo pristatyti trys festivaliui ruošiami kūriniai. Sigito Parulskio pjesės “Viskas, ko pageidavote” eskizą pristatė režisierius Paulius Budraitis, buvo galima susipažinti su naujausiu Herkaus Kunčiaus veikalu teatrui – “Matas”, kurį režisuoja Albertas Vidžiūnas. Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus vadovaujama komanda pristatė prieš  dešimt metų mirusio literato, poeto, teatro kritiko Giedriaus Gabrėno kūrinį “Utopija”. Savo veikalo “Kurmio urvas” eskizą pristatė dramaturgas ir režisierius Vytautas V.Landsbergis, o Mažojoje salėje Benas Šarka pademonstravo, kaip poeto Gintaro Grajausko tekstai gali virsti autorinio teatro išeities tašku, – paro-dė spektaklį „A gu gu“.

Nostalgija jai tinka

Po savaitės, lapkričio 11-ąją, B.Šarka pradėjo Klaipėdos dailės parodų rūmų lapkričio sezoną. Klausdamas publikos, kas yra šaltas ir blizgantis, B.Šarka buvusiame „Bohemos“ bare improvizavo vieno iš savo spektaklių „Topor sosi“ motyvais. Spektaklis sukurtas pagal rusų rašytojo V.Sorokino tekstus ir, anot B.Šarkos, yra atviras improvizacijoms.

Lapkritį aktorius ketina surengti tris tokius improvizacijų vakarus pagal „Topor sosi“ – visą misterijų, regėjimų ir pranašysčių ciklą. Susitikimo vietos ir laiko pakeisti negalima: penktadieniais 20 val. buvusiame bare „Bohema“ (Aukštoji g. 3/3a). Sezono pabaiga planuojama gruodžio pradžioje.

Klaipėdoje griežė svečiai iš Liubeko

Klaipėdoje griežė svečiai iš Liubeko

Liubeko privačios muzikos mokyklos Jaunimo kamerinis orkestras bičiuliams Klaipėdoje surengė įspūdingą koncertą, kurį dirigavo orkestro įkūrėja ir vadovė Brita fon der Lipė (dešinėje). Nerijaus Jankausko nuotrauka

Laima Sugintienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje įvyko Liubeko (Vokietija) privačios muzikos mokyklos Jaunimo kamerinio orkestro koncertas, kurį dirigavo orkestro įkūrėja ir vadovė Brita fon der Lipė (Britta von der Lippe).

Didelėje, įspūdingoje svečių pasirodymo programoje nuskambėjo net trys koncertai, šiuolaikinio Liubeko kompozitoriaus J.V.Mederio Čakona, M.K.Čiurlionio, J.Naujalio muzika. Pastarųjų dviejų kūrinius su svečiais grojo ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos jaunieji stygininkai, vadovaujami Skaistės Čilinskaitės.

Garsina gimtąjį miestą

Liubekas – su Klaipėda susigiminiavęs miestas. Kai prieš devynerius metus į mūsų uostamiestį pirmąkart atvyko šios muzikos mokyklos kamerinis orkestras, lydimas buvusios merės, orkestro rėmėjos I.Somer (I.Sommer), Klaipėdos miesto savivaldybės Užsienio reikalų departamento darbuotojai pasiūlė S.Šimkaus konservatorijos kolektyvui pagloboti svečius. Taigi vokiečių kamerinio orkestro ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos stygininkų draugystė turi jau kelerių metų istoriją – bičiuliai iš Vokietijos mūsų uostamiestyje lankėsi jau penktą kartą.

Nuo 1982-ųjų gyvuojantis, o nuo 1985-ųjų kasmet rudeninių gastrolių išvykstantis Liubeko muzikos mokyklos kamerinis orkestras (koncertavo beveik visoje Europoje: Danijoje, Švedijoje, Čekijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, taip pat Izraelyje, Amerikoje) savo veikla garsina gimtąjį miestą. Šių gastrolių preliudija – kolektyvo išvyka į Italiją, kur, be kitų miestų, koncertuota ir Genujoje – 2004-ųjų Europos kultūros sostinėje.

Gastroliavo Baltijos šalyse

“Mes jaučiamės esą Liubeko ambasadoriai”, – sakė B. fon der Lipė. Vykdydamas šią gražią misiją, kolektyvas spalio 1-12 dienomis gastroliavo Baltijos šalyse. Pirmiausia liubekiečiai stabtelėjo Klaipėdoje, toliau jų kelionių maršrutai nusidriekė į Rygą, Taliną (čia vokiečiai dalyvavo konferencijoje “Liubeko ir Baltijos šalių muzikiniai kontaktai”) ir Peterburgą. Be klasikinio kamerinio orkestro repertuaro, kiekvienoje šalyje orkestras atliko to krašto kompozitorių muziką bei minėtą liubekiečio opusą.

Orkestro gastroles finansuoja įvairūs fondai, draugijos, privatūs rėmėjai, tačiau didžiąją lėšų dalį skiria patys atlikėjai. Galima tik pavydėti jiems nuolatinio spaudos dėmesio bei visokeriopo miesto valdžios palaikymo – šįsyk pats Liubeko miesto meras Berndas Saksė (Bernd Saxe) ėmėsi globoti orkestrą, kurio laišką, adresuotą mūsų miesto merui, svečiai perdavė viešnagės metu.

Mokytoja su mokiniais

Jaunimo kamerinio orkestro repertuare, be kamerinės ir simfoninės (kolektyvas koncertuoja ir simfoninio orkestro sudėtimi) muzikos klasikos – A.Vivaldžio, J.S.Bacho, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, V.A.Mocarto, L.Bethoveno, J.Stamico – F.Šopeno, E.Grygo, J.Sibelijaus, O.Respigio, S.Barberio, B.Briteno kūriniai.

Vienas ambicingiausių paskutinių projektų – A.Dvoržako 9 simfonijos “Iš Naujojo pasaulio” atlikimas, sulaukęs itin palankaus kritikų įvertinimo. Pasak energingosios dirigentės, ši simfoninė drobė buvusi didžiausia jos svajonė.

Orkestre groja 24 atlikėjai, kurių dauguma – pačios dirigentės auklėtiniai. Be muzikos mokyklos mokinių (jauniausiam muzikantui – tik vienuolika!), kartu griežia ir keli Liubeko aukštosios muzikos mokyklos studentai.

Pirmas smuikas – penkiolikmetė persė

Koncerto pradžioje į svečius kreipėsi Klaipėdos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus vedėjas Ričardas Zulcas, pasveikinęs svečius iš miesto partnerio ir įteikęs atminimo dovanėlę, o B. fon der Lipė perskaitė Liubeko mero laišką.

Dviejų dalių koncertą liubekiečiai užtikrintai ir ryžtingai pradėjo A.Vivaldžio koncertu keturiems smuikams ir orkestrui. Lanksčiai muzikavo jaunosios solistės – Azadeh Maghhsoodi, Maria Behrens, Irina Stroh, Katarina Bernard, žavėjo jų muzikalumas, pasitikėjimas savimi, laisva sceninė laikysena.

Tiesiogine ir perkeltine prasme pirmu smuiku griežė orkestro žvaigždė penkiolikmetė persė A.Maghhsoodi, kurios pirmoji smuiko mokytoja – B.fon der Lipė.

“Geru tonusu” pasižymėjo ir kiti programos kūriniai: sodriai nuskambėjo J.V.Mederio Čakona, darniai pynėsi solisčių partijos J.S.Bacho koncerte dviems smuikams d – moll (solistės I. Stroh ir A. Maghhsoodi), jautriai V.A.Mocarto koncerte C – dur muzikavo pianistė Ilzė Vaivara.

Nustebino lietuviška muzika

Energingiems, ryžtingiems dirigentės mostams pakluso šimkiukais pasipildęs orkestras. Kiek netikėtomis spalvomis nuskambėjo lietuviškoji programos dalis – išgirdome gerokai ekspresyvesnę nei mums įprasta J.Naujalio “Svajonę”, dramatiškas aukštumas pasiekė M.K.Čiurlionio “Bėkit, bareliai”. Beje, svečiai teigia, kad jiems tai labai graži muzika.

Liubekiečiai koncertą efektingai baigė P.Sarastės “Čigoniškomis melodijomis”. Turėjome progą dar kartą žavėtis talentingąja A.Maghhsoodi, jos virtuoziška technika, muzikalumu, brandžia interpretacija. Tai buvo įspūdinga viso koncerto kulminacija.

Penktą kartą Klaipėdoje koncertavęs Jaunimo kamerinis orkestras kiekvienąsyk demonstruoja vis didesnę sceninę patirtį, aukštesnį meninį, profesinį lygį, stebina didele scenine ištverme. Stipri smuiko mokykla – gero orkestro skambesio pagrindas.

Gausiai susirinkusi publika įdėmiai klausė ir labai šiltai bei emocingai palaikė atlikėjus.

Muzikos leidiniuose ieškoma populiarių pasakojimų ir gaidų

Muzikos leidiniuose ieškoma populiarių pasakojimų ir gaidų

Profesorė Danutė Petrauskaitė: „Muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės muzika domisi labiau nei muzikantai“

Profesorės D.Petrauskaitės knyga apie S.Šimkaus auklėtinį violončelininką Petrą Armoną nesudomino konservatorijos, kuriai suteiktas kompozitoriaus vardas, darbuotojų. Muzikos įrašų parduotuvėse galima pasiklysti tarp gausybės albumų. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

AURELIJA KRIPAITĖ

Išmanyti muzikos istoriją, iš pirmųjų akordų atpažinti skambančią simfoniją, žinoti garsiųjų kompozitorių biografijas – jau seniai tapo erudicijos ir išsilavinimo rodikliu.

Dabar žinių apie žymiuosius muzikus galima rasti bibliotekose, knygynuose, internete. Tačiau nuo informacijos pertekliaus žmonėms tampa sunku atskirti reikalingus šaltinius nuo nebūtinų. Uostamiesčio knygynai ir muzikos įrašų parduotuvės pateikė pačių perkamiausių albumų ir literatūros, susijusios su muzika, sąrašus. Juos „Klaipėdos“ dienraščio meno leidiniui „Durys“ sutiko pakomentuoti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros profesorė Danutė Petrauskaitė.

Perka „pradžiamokslius“

Uostamiesčio knygyno „Vaga“ perkamiausios muzikinės literatūros penketuko viršūnėje – V.Paliulio „Gitaros pradžiamokslis“. „Tokia knyga aktuali jaunimui, nes gitara visada buvo populiarus instrumentas. Todėl žmonės ir domisi, nori patys išmokti groti“, – sakė profesorė.

Ji šiek tiek nustebo, kad tarp perkamiausių – „Fleitos pradžiamokslis“. „Ar tikrai pas mus tiek daug fleitininkų?“ – stebėjosi profesorė. Ji spėjo, kad tokį populiarumą tikriausiai paskatino metodinės medžiagos stoka, nes ilgai muzikos mokyklos naudojosi rusiška literatūra.

Profesoriaus Vytauto Landsbergio sudarytą „M.K.Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma“ D.Petrauskaitė pavadino kapitaliniu darbu. „Šis J.Petronio leidyklos leidinys spaudos kokybe, meniniu apipavidalinimu ir natografija vertas pačių aukščiausių įvertinimų. Jis parengtas dviem kalbomis ir orientuotas į tarptautinę rinką. Jį galime drąsiai dėti šalia Čiurlionio dailės albumo“, – komentavo ji.

Svarbiu veikalu profesorė įvardino ir B.Zubricko enciklopedinio pobūdžio knygą „Lietuvos kompozitoriai“. Leidiniu, pagrįstu lietuvių muzikos kūrėjų biografijomis bei išsamiais jų kūrinių sąrašais, šiandien naudojasi ne vienas muzikos pedagogas ir atlikėjas. Ši knyga rekomenduojama ir muzikos specialybių studentams.

„Na, o „Užstalės dainos“ praverčia per vardines, vaišes, vestuves ir kitas tradicines šventes“, – teigė D.Petrauskaitė.

Viršūnėje – bardai

„Pegaso“ ir „Baltų lankų“ knygynuose perkamiausia – Gedimino Storpirščio „Bardų knyga“ su populiariausiomis lietuvių dainuojamosios poezijos autorių – Olego Ditkovskio, Aido Giniočio, Vytauto Kernagio, Romo Lileikio, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio – dainomis. „Bardų muzika – visada populiari. Toks pasirinkimas nestebina“, – komentavo profesorė.

Tarp perkamiausios muzikinės literatūros „Baltose lankose“ – L.Drąsutienės „Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis“. „Autorė – puiki pedagogė, šia knyga ji perduoda žinias kitiems mokytojams“, – sakė D.Petrauskaitė.

Profesorę šiek tek nustebino, kad tarp labiausiai perkamų yra ir O.Narbutienės „Eduardas Balsys“. „Visi kompozitoriaus jubiliejai praėjo. Galbūt jo vardo gimnazija šių knygų daugiau įsigijo. Juk priklausytų ją turėti visiems šios mokymo įstaigos mokiniams ir pedagogams“, – sakė ji.

Pirkėjai „Pegaso“ ir „Baltų lankų“ knygynų lentynose neretai ieškojo knygelių su vaikiškų dainelių tekstais ir gaidomis – D.Vaicenavičienės „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“, A.Šiaučiulienės „Dzūkų dainelės vaikams“ su kompaktinėmis plokštelėmis ir E.Tolvaišienės „Aukime su saulute“.

Tarp šių knygų – ir R.Mikalausko sudaryta „The Beatles istorija“. „Čia irgi klasika – žmones visada domino šio legendinio ansamblio istorija“, – tvirtino Klaipėdos universiteto profesorė.

Sąrašą tęstų

Parduotuvė „Bomba“ dienraščiui pateikė pačių perkamiausių populiariosios ir klasikinės muzikos įrašų „topus“.

„Taigi čia visas muzikos aukso fondas. Tą sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes klasika neišsemiama. Tai muzika, kuri skamba mobiliuosiuose telefonuose, tik žmonės dažnai neatpažįsta tų kūrinių“, – tvirtino profesorė. Tie kūriniai, anot D.Petrauskaitės, lyg elementorius norintiems susipažinti su klasikos šedevrais. Dažniausiai nuo jų prasideda pažintis su rimtąja muzika.

Populiariosios muzikos „topas“ profesorės nė kiek nesutrikdė – šiuos kūrinius jai neretai pačiai tenka girdėti maršrutiniuose autobusuose, kavinėse. „Žvagulį ypač pamėgo vairuotojai, na, o V.Riaubiškytė – šiek tiek aukštesnio lygio“, – komentavo ji. „Žalvarinio“ muzikantai, pasak profesorės, populiarūs todėl, kad jie atlieka liaudiško stiliaus dainas. Lotynų Amerikos dainininkė Šakira ir šiemet muzikiniuose apdovanojimuose daugiausiai laurų susižėrę rokeriai „Green Day“ labiausiai mėgstami jaunimo. „Jaunuoliams visada reikia aštresnio ritmo, stipresnio garso. Tai natūralu“, – sakė D.Petrauskaitė.

Trūksta rašančiųjų

„Išvada būtų tokia, kad žmonės nori mokytis ir mokyti savo vaikus, domisi muzika, o ypač laiko patikrinta“, – reziumavo profesorė. Tačiau, anot jos, problema yra kitur – trūksta populiariai rašančių knygų autorių. Tam reikia ne tik puikiai išmanyti muziką, bet ir gerai valdyti plunksną, sugebėti sudominti skaitytoją ne tik skaičių bei faktų gausa, bet ir jų interpretavimu, vaizdingu žodžiu.

Profesorė iš spintos ištraukė Rūtos Gaidamavičiūtės parengtą monografiją „Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys“. „Tai vertingas mokslinis darbas. Bet jis skirtas tik mažai muzikų grupei. Mažiau šioje srityje išprusęs žmogus, pavartęs knygą ir radęs daugybę skaičių, lentelių, sudėtingą terminiją, ją padeda atgal į lentyną“, – sakė profesorė.

Visai kitoks pavyzdys – tos pačios leidyklos išleista Onos Narbutienės knyga „Eduardas Balsys“. „Šių dviejų knygų išorė panaši, bet antrosios turinys prieinamas daugumai skaitytojų. O.Narbutienė pateikia ne vien kompozitoriaus kūrinių analizę, bet ir laiškus, amžininkų atsiminimus, bendrą kultūrinį kontekstą“, – lygino profesorė.

Muzikantai nebeskaito

Profesorė pastebėjo, kad pedagogai, muzikantai, muzikos studentai ėmė mažiau skaityti, retas kuris lankosi koncertuose, parodose ar naujų leidinių pristatymuose.

O kaip yra perkamos pačios profesorės knygos? „Visaip. Knyga apie kompozitorių Jeronimą Kačinską populiari tarp jo vardu pavadintos Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogų. Tačiau knygos „Klaipėdos muzikos mokykla 1923-1939“, paįvairintos retomis prieškarinės Klaipėdos muzikinio gyvenimo nuotraukomis, S.Šimkaus auklėtinių laiškų bei autentiškų pasakojimų fragmentais, Klaipėdos konservatorija įsigijo tik kelis egzempliorius.

Niekas iš šios konservatorijos nepasidomėjo ir neseniai pasirodžiusia knyga apie Stasio Šimkaus auklėtinį violončelininką Petrą Armoną. Šiek tiek apmaudu ne dėl savęs, bet dėl knygos herojų. O juk tokio pobūdžio leidiniai, kaip ir autorių kolektyvo parašyta knyga „Lietuvos muzikos istorija. Tautinio atgimimo metai“ ar profesorės Daivos Kšanienės monografija „Muzika Mažojoje Lietuvoje“, galėtų būti ir vadovėliai, ir laisvalaikio skaitiniai. Man tenka džiaugtis tuo, kad mano knygas skaito išeivijoje gyvenantys tautiečiai, taip pat kitų profesijų atstovai. Nemažai yra vilniečių bei kauniečių. Iš jų esu gavusi ne vieną puikų atsiliepimą“, – pasakojo D.Petrauskaitė.

Profesorė pastebėjo, kad muzikantai tapo tik savo srities amatininkais. Jie neblogai groja ir dainuoja, tarptautiniuose konkursuose skina laurus, tačiau laiko, o gal ir noro, paimti knygą į rankas nelieka. O juk nuo jų erudicijos priklauso ir muzikos interpretavimo lygmuo. „Gal jau padėtis keičiasi į gerąją pusę? Juk statistika byloja, kad knygos yra perkamos. Reikia tikėtis, kad jas įsigyja ir muzikos profesionalai, ir mėgėjai“, – svarstė profesorė D.Petrauskaitė.

Lietuvių režisūros klasika – vaizdo įrašuose

Lietuvių režisūros klasika – vaizdo įrašuose

Projektą „Lietuvių režisūros klasika vaizdo įrašuose“ ir E.Nekrošiaus režisuotą istorinį “Kvadratą” klaipėdiečiams pristatė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros doc. P.Bielskis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jūratė Grigaitienė

Šį rudenį Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros dėstytojai bei teatrologijos magistrai kartu su Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Pempininkų filialu pradėjo naują renginių ciklą „Lietuvių režisūros klasika vaizdo įrašuose“.

Gyvuoja tik “čia ir dabar”

Reikėtų priminti, kad šių metų balandžio mėnesį Vilniuje įsteigtas Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos teatrologijos skyrius Klaipėdoje pradėjo savo veiklą. Klaipėdos skyriuje šiuo metu yra dvylika narių. Surengti keli Klaipėdos dramos teatro premjerinių spektaklių aptarimai, rašomi atsiliepimai bei recenzijos spaudoje, planuojamas leidinys, skirtas Klaipėdos dramos teatro 60 metų jubiliejui paminėti, teatrologinės konferencijos, edukaciniai projektai ir kt.

Sumanymas surengti žymiausių Lietuvos režisierių spektaklių videoretrospektyvą kilo dėl pačios teatro prigimties. Spektaklis, skirtingai nei kitos meno rūšys, gyvuoja tik „čia ir dabar“, gimsta ir miršta žiūrovų akivaizdoje. Jei literatūra, muzika ar dailė šimtmečius išlieka nepakitusi rašytiniuose šaltiniuose, natų pavidalu ar dailės kūriniuose, tai spektaklis – tik kiekvieno žiūrovo atmintyje.

Nors režisierius J.Vaitkus paskutiniame „Kultūros barų“ žurnale spektaklio laikinumą laike ir erdvėje pavadino pačia vertingiausia vaidinimo savybe, tačiau džiugu, kad šiuolaikinės technologijos užfiksuoja teatrines akimirkas.

Pristatė “Kvadratą”

Projektą „Lietuvių režisūros klasika vaizdo įrašuose“ pristatė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros doc. Petras Bielskis. Docentas įžanginėje kalboje apžvelgė teatro raidos bruožus nuo pirmykščių ritualinių apeigų, vestuvinės rėdos, rugio dramos, baisiųjų sakmių, liaudinių vaidinimų iki šių dienų konceptualiosios režisūros aukštumų. Lietuvos teatrą suskirstė į tris lygius: mokyklinis, tautodailinis arba mėgėjų ir dailės arba profesionalus.

Teatrologai pirmuoju šio projekto spektakliu neatsitiktinai pasirinko žymaus lietuvių režisieriaus E.Nekrošiaus pastatymą „Kvadratas“. Šis spektaklis buvo sukurtas pagal mažai kam žinomą V.Jelisejevos apysaką „O buvo taip“, paremtą realiais faktais. Fabula paprasta. Kažkur Rusijos gilumoje, rašydami vienas kitam laiškus, suartėja du žmonės: mokytoja ir kalinys…

Šis spektaklis Jaunimo teatro scenoje vaidintas ilgiausiai – nuo 1980 iki 1996 metų.

Lemtingas teatro istorijoje

Lietuvių teatrologai vieningai sutinka, kad spektakliu “Kvadratas“ prasidėjo naujas etapas lietuvių teatro istorijoje – neverbalinės, autonomiškos nuo literatūros teatro kalbos era. Nors pats „Kvadrato“ siužetas nėra labai gilus, bet jis mokė, pratino žiūrovus skaityti ne tik pjesę, bet ir teatrą, gilintis į jame užkoduotas scenines metaforas.

Iš tiesų jau pavadinime „Kvadratas“ nesunkiai įžvelgiama izoliacijos, uždarumo, vienatvės, kalėjimo kaip gyvenimo metafora. Nauja buvo ir tai, kad pirmą kartą aktorius K.Smoriginas, vaidinantis kalinį, scenoje išbuvo beveik dešimt minučių tyloje, kurdamas savadarbį radijo imtuvą, vienintelį komunikacinį ryšį su aplinkiniu pasauliu. Chrestomatine lietuvių teatro istorijoje tapo ir originali cukraus gabaliukų scena, simbolizuojanti saldžią meilę ir laisvę bei daiktiškai įprasminanti daugybe praleistų dienų kalėjime.

Iš genetinės atminties klodų

Įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žiūrovai, sulaikę alsavimą, spalio 27-ąją bibliotekoje stebėjo “Kvadrato“ vaizdo įrašą. Jis vertė įsiklausyti, išgirsti ir užjausti užguitą, tik į svetimas komandas reaguojantį pagrindinį herojų, neturintį nei vardo, nei pavardės, tik kalinio numerį 372. Įdomu, kad net ir žiūrint vaizdo įrašą prasimuša stiprus aktorių magnetizmas, tikras jausmas, subtilus dviejų mylinčių žmonių bendravimas.

Žiūrovai po peržiūros vieningai pripažino, kad režisierius šiame spektaklyje atsiplėšė nuo literatūros, sukūrė autentišką, neverbalinę teatrinę raišką, o kiekviena scena vainikuojama prasmingu poetiniu apibendrinimu. Be to, prieš du dešimtmečius vaidintas spektaklis ir šiandien nuskambėjo gana šiuolaikiškai, nes „kvadratas“ ir laisvoje šalyje yra greičiau vidinė dvasinė, o ne išorinė kategorija. Docentas P.Bielskis apibendrindamas kalbėjo, kad režisieriaus E.Nekrošiaus pasaulėjauta, poetiniai įvaizdžiai išplaukia iš jo genetinės atminties klodų. Akademinio jaunimo tądien buvo mažoka, nes Klaipėdos universiteto Menų fakultete vyko Režisūros katedros 30 metų jubiliejui skirti renginiai, o Humanitarinio fakulteto studentai audringai šventė humanitarų dieną. Projektas tęsis visus metus. Spektaklių vaizdo įrašai bus rodomi kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį 16 valandą savivaldybės Viešosios bibliotekos Pempininkų filiale. Lapkričio 24-ąją visi besidomintys teatru kviečiami į E. Nekrošiaus V.Šekspyro trilogijos „Hamletas”, „Otelas“, „Makbetas“ vaizdo įrašų peržiūrą, o šiuos kalendorinius metus užbaigsime R.Tumino režisuotu spektakliu „Čia nebus mirties“, skirtu poetui Pauliui Širviui atminti.

Kaip pažymėsime A.Brako 120-ąsias gimimo metines?

Kaip pažymėsime A.Brako 120-ąsias gimimo metines?

Adomas Brakas. Autoportretas, nutapytas maždaug 1918-1919 metais.

Kristina Jokubavičienė

Kalbėdami apie šiuolaikinę Klaipėdos dailę, negalime neprisiminti jos istorijos ir žymiausių asmenybių, juolab kad turime jų labai nedaug. Iki Antrojo pasaulinio karo nuolat Klaipėdoje gyveno ir kūrė, pasak kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus, bene vienintelis dailininkas lietuvis Adomas Brakas, kurio 120-ąsias gimimo metines minėsime 2006 metų balandžio 5-ąją.

Persona non grata

1986 metais buvo norėta pažymėti 100-ąsias A.Brako gimimo metines, tačiau sovietiniais laikais jis buvo savotiška persona non grata: dėl netinkamos partiniams ideologams biografijos, veiklos, tremties buvo tarp neminėtų asmenų.

Šiandien visuomenėje, tarp moksleivijos, akademinio jaunimo A.Brakas yra pernelyg mažai žinomas kaip svarbus prieškario Klaipėdos kultūros, dailės veikėjas. Jo vardo įtvirtinimas, kūrybos tyrimai ir įvertinimai yra labai aktualūs.

A.Brako veikla buvo labai įvairialypė: dailininkas, architektas, publicistas, pedagogas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius, politikas…

Gamino baldus, mokytojavo

A.Brakas gimė 1886-aisiais balandžio 6-ąją Jankaičiuose. Apie 1908-1910 metus mokėsi grafikos Paryžiuje, Meno akademijoje.

Klaipėdoje A.Brakas apsigyveno 1914-aisiais, projektavo ir nuosavoje įmonėje „Dailiava” gamino baldus. Jam priklausė kino teatras „Capitol”, trikotažo fabrikas, keli nuomojami butai. Tačiau buvo prastas verslininkas, įmonės nešė tik nuostolius.

1922-1939 metais A.Brakas mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dėstė piešimą, organizavo dailės būrelį, rūpinosi mokinių estetiniu auklėjimu, rengė jų kūrybos parodėles. Daugelis prisimena jį kaip rūpestingą ir subtilų pedagogą.

Žavėjosi Vydūno idėjomis

Labiausiai A.Brakas žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė juo ir kartu dirbo „Santaros” jaunimo draugijoje. Pats taip nusakė savo veiklos tikslą: „Kad lietuvis su džiaugsmu būtų lietuvis”. Kartu su bendraminčiais 1919 metais Klaipėdoje A.Brakas įsteigė scenos mėgėjų draugiją „Aida” ir visą laiką jai vadovavo. Klaipėdos krašte draugija rengė koncertus, vaidinimus, statė Vydūno dramas, pats vadovavo daugeliui pastatymų ir kūrė jiems dekoracijas. „Aukuro” draugijos įsteigtoje „Vaidyklos mokykloje” A.Brakas dėstė meno istoriją.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą A.Brakas įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. 1920-1923 m. jis buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininkas, dalyvavo Paryžiaus ambasadorių konferencijoje, o 1923 metais – Klaipėdos sukilime.

Pasižymėjo kaip architektas

A.Brakas pasižymėjo ir kaip architektas. Pagal jo projektą Pagėgiuose pastatyti Lietuvos banko ir Kristijono Donelaičio progimnazijos pastatai.

A.Brakas tyrinėjo lietuviškų medinių namų dekorą, vertino jį ir laikė svarbiu tautinio savitumo požymiu. Liaudies architektūros stiliumi suprojektavo neįgyvendintą statinį – Vytauto Didžiojo muziejų Klaipėdos piliavietėje.

Pagal A.Brako projektą pastatytas paminklas 1923-iųjų sukilėliams miesto kapinėse (1925).

Mirė Sibiro kalėjime

Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už savo veiklą prieš vokietinimo politiką A.Brakas buvo suimtas.

Priverstas palikti Klaipėdos kraštą, 1939 metais dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo „Saulės“ gimnazijoje piešimo mokytoju, daug kūrė.

Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai 1941-ųjų birželio ankstyvą rytą Brakas buvo vėl suimtas ir ištremtas į Altajaus kraštą. Sunkus fizinis darbas greitai paveikė sveikatą.

Tik tapyba kiek praskaidrino paskutines dienas. Nusilpęs ir apakęs, Brakas 1952 m. kovo 3-iąją mirė Bijsko kalėjime.

Reiškėsi kaip grafikas

Daugiausiai žinoma apie A.Brako grafiką.

Dar studijuodamas Paryžiuje, jis pradėjo iliustruoti aktualius kraštui leidinius, tai darė tol, kol gyveno Klaipėdoje.

A.Brakas piešė kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų, redagavo ir savo piešiniais iliustravo kultūros almanachą „Aukuras” ir kt.

Iliustravo knygas

Veiklos ir interesų platumas, rūpestis dėl lietuvių Klaipėdos krašte, politinės peripetijos, kultūrinės veiklos poreikis neleido A.Brakui susikaupti vien prie meno dalykų, kūrybos. Reikšmingiausi darbai nuveikti knygų grafikos, iliustracijos srityje.

Bendroje lietuvių dailės istorijos XX a. pradžios panoramoje A.Brakas iškyla kaip geras aktualių kraštui leidinių iliustratorius.

Jo kūryba, turinti simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžia krašto savitumą ir dvasią.

Kūriniai išbarstyti

Daugelis A.Brako iliustruotų leidinių yra saugomi muziejuose, bibliotekose, archyvuose, nemažai jų galima rasti privačiose bibliotekose, pas kolekcininkus.

Bendras kūrybinis Brako palikimas yra apie 300 grafikos darbų.

Žinoma ir apie keletą aliejinių paveikslų, kurie yra JAV ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.

Nemažai spaudinių, archyvinės medžiagos sukaupė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Prisiminkime ir susipažinkime

Artėjant žymaus dailininko gimimo metinėms, laikas svarstyti, kaip jas pažymėsime.

Svarbių kultūros istorijai asmenybių įamžinimas gali būti labai įvairus. Kalbant apie A.Braką, pirmiausia reikėtų supažindinti visuomenę su jo kūryba, veikla, asmeniu.

Kviečiame visus, kuriems aktuali dailės paveldo tema, pareikšti savo nuomonę.

Tikimės, kad atsiras žmonių, kurie gyvai pažinojo dailininką, turi dar nežinomų jo kūrinių, jo iliustruotų leidinių.

Sugrąžinkime ir įtvirtinkime

Tai padės geriau apmąstyti ir pasiruošti svarbiai Klaipėdos dailės istorijos datai – Adomo Brako 120-osioms gimimo metinėms.

Visa informacija ir mintys padės geriau apmąstyti ir pasiruošti svarbiai Klaipėdos dailės istorijos datai – Adomo Brako jubiliejui.

Pastaruoju metu vis daugiau Mažosios Lietuvos dailės istorijos asmenybių ir jų kūrinių sugrįžta į mūsų atmintį ir muziejus. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys yra Prano Domšaičio kūrybinio palikimo sugrįžimo į Lietuvą istorija.

Sugrąžinkime ir įtvirtinkime Klaipėdoje kūrusio dailininko atminimą.

„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai

„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai

Aktoriaus D.Meškausko personažas monospektaklyje „Urvinis žmogus“ dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Distancijai nuo pamatyto teatrinio reginio, įvardinto „Urvinis žmogus“ (premjera Klaipėdoje įvyko spalio 14-ąją), didėjant, slopstant karštiems įspūdžiams ir pasikeitus nuomonėmis su keliais bičiuliais bei tais, kurie jau recenzavo matytąjį spektaklį, tampa vis sudėtingiau džiaugtis, apibendrinti ir vertinti tai, ką matė nuosavos akys ir apmąstė kai kurios smegenų dalys…

Kaip humoro vakaras

„Urvinis žmogus“ – amerikiečių aktoriaus, režisieriaus ir prodiuserio R.Bekerio sukurtas monologas apie vyrų ir moterų santykius, „amerikoniškai“ plačiai išreklamuotas, gyvai pristatytas (pamanykit tik – pačiame Brodvėjuje parodytas daugiau kaip 700 kartų, pagerinęs visus monospektaklių egzistavimo rekordus!!!) ir Lietuvoje prigrūdęs sausakimšas sales žiūrovų, iliustruoja, kad:

1. Lietuvoje atsiranda (jau yra) kultūros vadyba;

2. Teatras išties yra (gali būti) visur;

3. Hedonizmas ir „vartotojiškoji visuomenė“ Lietuvoje – jau ne teorinės sąvokos.

Neteko matyti, kaip Kauno klube „Oazė“ ar Vilniaus klube „New York“ tautiečiai, stebėdami spektaklį, maitinasi ir „girdosi”, bet teko regėti, kaip Klaipėdos koncertų salėje publika siurbė vyną ir krimto spragintus kukurūzus.

„Urvinio žmogaus“ stilistika – kai kam primenanti geriausius Chazanovo pasirodymus, kai kam amerikietiškuoju humoru persisunkusius serialus (tokius kaip „Vedęs ir turi vaikų“, „Draugai“ ir pan.) arba populiariosios psichologijos vadovėlius (rašomus tokio Grėjaus, vyrus kildinančio iš Marso, moteris – iš Veneros) apie lyčių skirtumus – tiesiog antipuritoniška, atpalaiduojanti ir nepretenzinga. Tai profesionaliai organizuota ir atliekama pramoga – programa. Humoro vakaras. Žodis „spektaklis“ irgi tinka, nes pasirodyme visa privaloma teatrinė atributika – profesionalus aktorius, profesionali vaidyba, scenografija, muzika, režisūra – yra.

Apnuogina aktorių

Monospektaklį „Urvinis žmogus“ pagal R.Bekerio monologus režisavo K.Smoriginas ir D.Kazlauskas. Būtina pabrėžti, kad jie ir aktoriai, vaidinantys „pamainomis“. Dar vienas šio spektaklio aktorius – D.Meškauskas – Klaipėdos žiūrovams itin gerai pažįstamas. Žodžiu, lietuviškasis “Urvinis žmogus” – triptikas. Spaudoje buvo rašyta, kad kiekvienas iš aktorių savaip interpretuos pjesės medžiagą ir savotiškai atstovaus trims kartoms: K.Smoriginas – vyresniajai, D.Meškauskas – viduriniajai, D.Kazlauskas – jaunajai. Todėl reginys, įsivaizduoju (tik įsivaizduoju, nes kitų aktorių šiame spektaklyje dar neteko matyti), turėtų būti spalvingas, žaismingas ir netikėtas kiekvieną sykį atėjus į svečius „pas urvinį“.

Šįkart bandau svarstyti apie D.Meškausko „benefisą“. Išties buvo smalsu, kaip šis talentingas, plataus diapazono menininkas atrodys scenoje; kaip jis doros, interpretuos ir eksponuos tekstą; kaip jis gebės (ar ne) valdyti ir linksminti publiką, nes, panašu, kad būtent atsipalaiduoti ir pasilinksminti ji susirenka. Beje, tai ir atranda: „Urvinis žmogus“ – lengvas reginys, pripildytas estradinių numerių, šviesų ir garso efektų, teikiantis publikai emocinį pasitenkinimą.

Šiame spektaklyje aktoriams tenka dviprasmiškas vaidmuo: aktoriaus – neaktoriaus. Apie tai gana išsamiai rašė teatrologas V.Jauniškis, atkreipdamas dėmesį, kad tokia profesija, kurios angliškas pavadinimas entertainer, lietuviškai nė neturi atitikmens. Taigi tokiu „enter…“ tapęs aktorius turi ne tik sudominti, smaginti publiką, bet ir meistriškai vaidinti, kad žiūrovui būtų įdomu, kad jis neturėtų laiko nuobodžiauti ir gautų progą „atsijungti“.

Monospektaklis visai apnuogina aktorių. Ne tik sukuria erdvę talento sklaidai, bet ir reikalauja iš to talento maksimumo, nes geras tekstas pats savaime tikrai nežada sėkmės. Vidutiniškas – juolab…

Žaismingas ir tikslus

D. Meškausko personažas – veikėjas prisipažįsta gimęs 1964 metais, o kartu su jo „prisipažinimu” į sceną ateina anuomet populiarių filmų herojai (Zoro, Septyni samurajai), žaidimai („Ali Baba, čemu sluga…“, „Užmušk su kiaušiniu“), muzika („Pink Floyd“…). Spektaklio metu cituojama „lietuviškoji“ patirtis – spektaklio privalumas.

Įrodoma, kad lyčių skirtumai ryškūs nuo pat vaikystės: kai vyrukai kovoja, šaudo ir gaudo, mergaitės tuo metu žaidžia „namus“ (!), klases, liuoksi per šokdynę ar straksi tarp gumyčių…

Veikėjas žaismingai ir tiksliai piešia tolesnę dviejų pasaulių raidą ir natūralius, tiesiog prigimtinius jų skirtumus, kurių ištakos siekia net priešistorinius laikus. Vyrai yra medžiotojai, moterys – derliaus rinkėjos. Štai kodėl vyras nemėgsta šiaip sau vaikštinėti po prekybos centrą – į parduotuvę jis eina tik tada, kai visiškai sudoroja „auką“ (pvz., iki paskutinio siūlo sudėvi marškinius). Ir štai kodėl moteris mėgsta apsipirkinėti, nes pirkimas jai atstoja įgimtą poreikį rinkti: pamatyti, paimti, turėti, paslėpti ir nė nesunaudojus visų atsargų (netgi pamiršus, kur jos yra), kilti į žygį vėl… Moterys yra vieningos, todėl į virtuvę atnešti traškučių eina visos. Vyrai – derybininkai, pasinaudojantys netgi menkiausio kalibro argumentų šoviniais. Į vyrų burnas dienai įspraudžiamas ribotas kiekis (tik 2000) žodžių, todėl jie dažniausiai tyli, skaito laikraštį ar spokso į ekraną. Moterų burnos tiesiog brinksta nuo žodžių (jų dienos norma – 7000) ir tylą jos suvokia tik taip: jeigu nekalba, vadinasi – pyksta…

Aktoriaus D.Meškausko personažas dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Taip, beveik visi vyrai laisvi jaučiasi tik tualete, prie televizoriaus ekrano ar savo automobilyje. Taip, beveik visos moterys naktį kiša „susišildyti“ savo ledines kojas, beveik visos įžvelgia pasaulio pabaigą nukritusiame ant stalo ar ant kilimo trupinyje; visos (beveik) blizgina ir šveičia buitį iki sąmonės netekimo ir tikisi liaupsių, supratimo ir kitokių niekų, vyrų pasaulyje neegzistuojančių.

Žodžiai, tuščios kalbos nepadeda suvokti esmės. Paprasčiau būtų pripažinti, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, dvi skirtingos struktūros (kultūros), tiesiog egzistuojančios viena šalia kitos, viena kitai reikalingos ir gerbtinos. Apie tai šis spektaklis – monologas.

Sukūrė savo variantą

D.Meškauskas – tiesiog neprilygstamas. Nepaprasta organika, vokalo galimybės, ekspresija – visa tai abstraktūs komplimentai, nė iš tolo neatspindintys aktoriaus atlikto (atliekamo) sceninio darbo.

Tik aktoriaus dėka tekstas – žaismingas, lengvai kritiškas, negerąja prasme „amerikoniškas“, saikingai temperuotas žmogiškomis intonacijomis – tampa šiek tiek dramatiškas, konfliktiškas ir autentiškas.

Drąsiai galima teigti, kad D. Meškauskas sukuria autonominį monospektaklio variantą ir sau tinkančią vaidmens partitūrą. Kvailiodamas ir linksmindamas aktorius išlaiko vidinį dramatizmą (na, šįsyk šis žodis kiek per skambus) bei psichologinį charakterį. O dar tos jo kuriamos mizanscenos!…

Prisiminkime kad ir tą, kai kartu su personažu vyru kiek „nesaikingai“ vaišinamės bare: D.Meškauskas ant didžiulio popieriaus užrašo žodį „BARAS“, paskui piešia alaus bokalą, paskui dar vieną, paskui stiklą vyno, kokteilį, bokalą ir dar vieną didžiausią bokalą… Ir piešdamas vis „minkštėja“ , svaigsta nuo alkoholio… O paskui dar šokiai ir moteris…

Mizanscenos kaip karoliai veriamos ant pagrindinio pasakojimo „apie vyrus, moteris ir jų bendravimą“, kaip paveikslėliai dėliojamos į tam tikrą siužetą turintį komiksą.

Išties terapinis spektaklis (dar viena pozicija, nuolat dominuojanti spektaklio reklamoje: „Spektaklis sutaiko poras!”). Optimizuojantis. Lengvai suvokiamas. Greitai suvirškinamas ir greitai pamirštamas. Bet geras. Aktoriaus nuopelnas.

Mažų pasaulių didelės mintys…

Mažų pasaulių didelės mintys…

S.Šidlausko (Kaunas) “Komūna”. V.Mockaičio (Telšiai) “Dvyniai”. R.Klimavičiaus (Klaipėda) piešinys ir skulptūra iš ciklo “Septynios dienos”. Vytauto Liaudanskio nuotraukos P.Gintalo (Klaipėda) kompozicija “Lietuva”. O.Neniškio (Telšiai) “2005”.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengta jungtinė Lietuvos menininkų „Mažosios plastikos“ paroda iš uostamiesčio iškeliavo į sostinę ir šiandien atidaroma Vilniaus Medalių galerijoje.

Unikalus projektas

Unikalus jis net keliomis projekcijomis. Visų pirma dėl to, jog skulptūros bei mažosios plastikos parodos šiandieniniame Lietuvos meno kontekste gana retas reiškinys. Todėl parodos kuratoriaus klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio suformuotas homogeninis mažosios plastikos darinys, kurio paskiri segmentai reprezentuoja skirtingus kūrybinius dažnius ir skirtingų mokyklų pagrindus, apeliuoja į svarų šalies kolekcijos vardą.

Antra vertus, projektas įdomus medžiagų, technologijų, formų diskursu, o kartu ir aiškiai iškristalizuotu kūrėjų kartų dialogu. Jaukus savo apimtimi, formatais, proporcijomis, turiniu. Šiltas, nes net akmuo ir metalas čia sušvinta pirmapradės ugnies žiežirba.

Bet svarbiausia – gausus: savo kūrybą “Mažosios plastikos” projekte pristato net dvidešimt penki autoriai (per šešiasdešimt darbų) iš visų didžiųjų Lietuvos miestų. Pastarasis darbų ir autorių spektras itin vertingas, kadangi įgalina su(si)daryti visuminį mažosios plastikos kūrėjų šiandieninės veiklos ir rezultatų situacijos vaizdą. Jį dar labiau išryškina kartų dialogas, atiduodantis duoklę skirtingoms mokykloms ir jų charakteristikoms – Lietuvos mažosios plastikos krūviui.

Gylio link

Svarbu pabrėžti ir parodoje atsiveriančią plačiabriaunę medžiagų bei technologijų sklaidą, atskleidžiančią tendencijų bei krypčių esamybes ir galimybes.

Tradiciškai gausiausiai eksploatuojamą metalo bei jo darinių – bronzos, geležies, alavo – ir medžio primatą parodoje papildo netikėti medžiaginiai sprendimai: objektams naudojamos plunksnos (K.Čiuplienė), floristinės nuotrupos (V.Mockaitis), natūralūs akmenėliai (S.Šidlauskas), „ready made“ objektai (T.Povilionis). Pastarasis novatoriškų raiškų spektras ne tik pagyvina ir taip gyvaveidę ekspoziciją, bet ir atskleidžia neribotą variacijų lauką, galimybių auditoriją.

Tokia tat formalioji portatyvinės parodos atspirties situacija, visuminė aplinka, nuo kurios galime pajudėti kūrinių idėjinio gylio link.

Eksponuojamus darbus galima būtų grubiai suskaidyti į kelias grupes. Pirmiesiems, įvardykime juos simbolistiniais, priskirtume idėjiškai užkoduotus, interpretacinius figūratyvus ar abstrakčias formas (R.Klimavičius, S.Šidlauskas, K.Čiuplienė, T.Povilionis, V.Mockaitis, kt.). Kitiems – realaus pasaulio parafrazes, elementus, gražius jau savo pačių amatininkiška meistryste (S.Plotnikovas, M.Jurėnas, S.Jurkus, R.Miliauskaitė, kt.). Te neįsižeidžia menininkai; meistrystę šiuo atveju vertinu kaip itin vertingą menininko pasiekimą. Trečiuosius galėtume identifikuoti kaip „mišrūnus“, sugebančius savyje suderinti tiek simboliškųjų, tiek ir realistinių kūrinių vertybes (P.Gintalas, A.Olbutas, D.Drulys).

A.Skiezgelo (Klaipėda) “Santykis”. L.Miliauskaitės (Klaipėda) “Grojanti”. S.Plotnikovo (Klaipėda) “Klaipėdietis”.

Atsiveria simboliais

Pasižvalgykime… Kiek makabriškas ir eklektiškas R.Klimavičiaus ciklas „Septynios dienos“ atsiveria visapasauliniais tikėjimo simboliais. Atskiri objektai iš ėsdinto metalo ir akmens – „Nojaus indas“, „Vienaragis“, „Papūgėlė“ ir kiti bei juos lydintys piešiniai – pasakoja apie dvasines vertybes, keliaujančias per simbolinius amžių, religijų ir žmonių takus. Netoliese subtiliai alsuoja rafinuota K.Čiuplienės „Palaimos“ vizija. Medžiagiškai „untraditional“, tačiau simboliškai logiškas kūrinys (apskritimas – visatos, kosminės tvarkos ir amžinojo gyvybės ciklo simbolis), suformuotas iš lengvų plunksnelių, kur ne kur prasiveriantis šviesos akivarais, dvelkia jaukumu ir šiluma – tikra palaima.

Asociatyvi ir T.Povilionio kompozicija „Neramus sapnas“ – simbolinė mirties, baimės, pavojaus ekspresija. Ant medžio kamieno kaladės su aiškiais įsirėžusiomis rievėmis stovi nedidelė metalinė lovelė. Iš pirmo žvilgsnio jaukus ir ramus ansamblis, sudrumsčiamas pistoleto šovinių dėklinės, įmontuoto lovelės kojūgaly vietoj atlošo. „Ready made“ stilistiką eksploatuoja ir turiniu kiek panašus, nors akcentuojantis kitas mentalines įvores – V.Mockaičio diptikas “Dvyniai”. Tai – vienas idėjiškai „stipriausių“ ekspozicijos kūrinių, deklaruojantis gyvybės nemarumą. Minimaliomis priemonėmis menininkas kalba apie pasaulio gyvasties grožį ir stiprybę: kelių augalo pūkelių vainikas „nurengia“ surūdijusią karo instrumentų grėsmę, apvalo nuo baimės ir pavojaus, išviešina silpnesnio ir mažesnio dvasinę galią.

Intriguoja ir žavi

Kaip visada intriguojantis ir žaismingas R.Inčirauskas šį kartą savo “herojų” arsenalą dedikuoja Matui Šalčiui. Ansamblyje „Kelionių žavesys“ menininkas išsklaido keliavimo priemones – dviratį, automobilį, lėktuvą ir laivą, kurių apsupty patupdo ir patį keliautoją. Šioje teigiamoje sumaištyje pasiklydęs paukštelis – laisvės ir nuotykių ieškotojo prigimties simbolis.

Svaigus ir S.Bertulio “Laukimas” – baltas paukštis auksinėmis akutėmis – vilties ir tyrumo inskripcija.

Tuo tarpu S.Šidlausko “Komūnos” medis iš ant svarstykles menančių šakų kabančių akmens “obuolių” – subtili aliuzija į gyvenimo gajumą bei bendrystės jungtį.

Ironiškas šioje parodoje D.Drulys. Pasitelkdamas medžiagos savaime diktuojamą formą, menininkas kuria menines transformacijas – moters „Torsą“, vyro „Žvilgsnį“. Vos keli pridėtiniai metalo elementai – ir medžio ruošinys virsta skulptūra. Netoliese eksponuojama to paties autoriaus kompozicija „Vegetaro pusryčiai“ iš trijų granitinių vaisių, kurių vienas – prakąsta kriaušė – sarkastiška improvizacija šiuolaikinio pasaulio tema.

Atiduoda duoklę

Duoklę abstraktaus meno raiškai atiduoda A.Kuzma („Sfera“, „Keliaujanti forma“), K.Vildžiūnas („Banga“, „Forma“), P.Repšys („Jokių žinių“). Abstrahuotą figūratyvą eskaluoja A.Olbutas „Paukštis“, „Sėdinti“, „Mėnulio moteris“ bei A.Mikalauskas „Pau-kštis“, „Dekoratyvinė forma“. Vos keli štrichai, linijos lankstas – čia tampa formos esme, atskleidžiančia kūrinio turinį.

O greta – visai kitoniška raiškos forma kerinti S.Plotnikovo animalistika. Bronzoje bei aliuminyje įkūnyti realistiniai vos 10 cm aukščio lokio, varno ir stepių erelio portretai liudija precizišką ir išpuoselėtą metalo apdirbimo meistrystę. Realistinę liniją papildo S.Jurkaus figūrėlės „Žuvies pardavėjas“, „Pasivaikščiojimas su žuvimis“ bei R. Miliauskaitės grafiška, tarsi iš smėlio smilčių supilta “gracijų” serija – “Grojanti“, „Erekcija“, „Išdygo mergaitė“.

Kiek lengvesnė realizmo dozė, atskiesta interpretacinių įžvalgų, atsiveria M.Jurėno darbe „Lėktuvėlis“, P.Gintalo kompozicijose „Lietuva“, „Politiko suvenyrai“, „Vizijos“.

Be drastiškų riboženklių

Įdomu pastebėti, jog nors paro-doje pristatomi skirtingų kartų bei mokyklų kūrėjai, didelių ar drastiškų riboženklių tarp kūrinių neįžvelgsime: visi autoriai, nepriklausomai nuo amžiaus, profesinio pamato, patirties, varijuoja šiuolaikiškomis priemonėmis, formomis bei mentalinėmis konvencijomis. Ir vis dėlto kiekvienas parodos eksponatas – tai atskiro autoriaus minties išraiška, išieškotas tūris ir kontūras, stilistika ir turinio krūvis. Kiekvienas darbas – tai kruopelė kūrėjo, reflektuojama per medžiagos apdorojimą, plastinę raišką ar šlakelį autentiško žavesio.

Pabaigai telieka pasiguosti, jog viename spaudos lape sunku apžvelgti tokią gausybę autorių, sunku tinkamai visus juos įvertinti. Kita vertus, gal visai ir nebūtina visų pastebėti, paminėti, pažymėti. Svarbiausia, pats faktas – kad tokia paroda įvyko. Svarbiausia – šios parodos indėlis į mažosios plastikos plėtotę ir sklaidą Lietuvoje. Tebūna ji teigiamas atspirties taškas ateičiai.