Skambančios permainos

Skambančios permainos

Festivalio videoklube pianistas prof. P.Geniušas dalinosi mintimis apie videodokumentinę operą “Trys pasakos”, F.Glaso muziką ir minimalizmo žavesį. Daug keliavę ir šiuolaikinę lietuvių muziką sėkmingai prezentavę pasaulyje, “Gaidos ansamblio solistai” galų gale užsuko ir į Klaipėdą. A.Šionbergo „Mėnulio Pjero“ S.Jančaitė pasirodė ne tik kaip vokalo meistrė, bet ir kaip artistė.

Danguolė Vilidaitė

Spalio 17-ąją Klaipėdoje nuskambėjo paskutinis pirmojo „Permainų muzikos“ festivalio koncertas. Per mėnesį šis naujas festivalis pakvietė į antrąjį sezoną pradedančią atjaunėjusią uostamiesčio Koncertų salę, joje šiuolaikinės muzikos gerbėjams surengdamas šešis koncertus ir keturis festivalio videoklubo vakarus.

Šio naujo šiuolaikinės muzikos festivalio gimimą, kaip suprantu, išprovokavo naujos koncertinės erdvės atsiradimas ir būtinybė atnaujinti, pagyvinti mūsų miesto kultūrinį muzikinį gyvenimą. Juk miestui irgi reikia permainų. O jos būna visokios. Vienos mūsų gyvenime vos pastebimos, gana pilkos, gal ir nemalonios, kitos – ryškios ir reikšmingos, įsiveržia į mūsų „visatą“ nuspalvindamos ją visomis paletės spalvomis. Šių, pavargę nuo kasdienės rutinos, mes dažniausiai ieškome, „medžiojame“ ir tikimės bent minimalaus savo gyvenimo paįvairinimo. Kaip prisiminsime „Permainų muziką“, svarstyti dar ankstoka. Tos žymės, manau, išryškės vėliau. Čia – tik keli pasvarstymai praėjusio festivalio tema.

Intelektualūs ieškojimai

Daug intelektualia ir klubine šokių muzika susidomėjusio jaunimo pritraukė Vytauto V.Jurgučio projektas „Neogard-club-elektronic“ su pažadėtomis lazerio ir vaizdo projekcijomis. Akivaizdu, Klaipėdoje vis dar trūksta intelektualios elektroninės muzikos ir multimedijinių projektų.

Programa intelektuali? Taip, ir net labai. Klubinės muzikos? Atsakymas – turbūt ne Lietuvai skirtos. Kompozitorius, įsigilinęs į savo kompozicijų dažnai abstrakčią garso ir vaizdo konstrukciją, jų organiškumą, atrodė, visai nesiruošė „koketuoti“ su publika, leisti jai pramogauti – jokios lengvai atkartojamos melodinės linijos ar paprastesnės tradicinės ritmo schemos (gal tik vakaro pabaigoje). Labiau „amerikietiškas“ požiūris į elektroninės muzikos kūrimą – daryti ją suprantamesne, manyčiau, autoriui nepakenktų. Bet tai tik mano nuomonė. Dabar gi šį projektą pavadinčiau bandymu, elektroninio garso ir vaizdo jungimo, sintezės ieškojimo eksperimentu. Šiuo aspektu jis ir buvo man įdomus.

Ilgai lauktas

Pagaliau į Klaipėdą koncertuoti atvyko „Gaidos ansamblio solistai“: Rusnė Mataitytė (smuikas), Dalia Suraučiūtė (smuikas), Vitalija Raškevičiūtė (altas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Valentinas Gelgotas (fleita) ir Jurgis Karnavičius (fortepijonas). Daug keliavęs ir šiuolaikinę lietuvių muziką sėkmingai prezentavęs pasaulyje, šis kolektyvas galų gale užsuko ir pas mus.

Programoje skambėjo lietuvių kompozitorių darbai: Osvaldo Balakausko „Rex Re“ (fleitai, smuikui ir altui), Vidmanto Bartulio „I like H.Berlioz (Lointaine)“ (fortepijonui ir styginių kvartetui), Antano Kučinsko „Loop in D minor“ (smuikui, violončelei ir fortepijonui), Remigijaus Merkelio „MiKonst“ (fortepijonui ir styginių kvartetui), Onutės Narbutaitės „Winterserenade“ (fleitai, smuikui ir altui) ir „Mozartsommer“ (fleitai, smuikui, altui ir klavesinui).

Visuose šiuose kūriniuose daugiau ar mažiau prisiliesta prie klasikinės muzikos praeities, galima išgirsti žinomų temų citatas, charakteringos faktūros ar harmoninių junginių fragmentus, sena ir nauja susijungia. Klasika čia panaudojama kaip įvairiose pasaulio šalyse lengvai atpažįstamas kodas, padedantis užsienio klausytojui atskleisti lietuvių kompozitorių meistriškumą (ir mūsų neįgudusiam klausytojui išmokti vertinti šiuolaikinę muziką).

Koncerte labiausiai imponavo O.Narbutaitės „Winterserenade“ muzikos subtilus pynimas iš fragmentų draiskanėlių ir R.Merkelio „MiKonst“ formos dramaturgijos aiškumas (priežastys, dėl kurių greičiausiai šie kūriniai kitiems atrodė neįdomūs). Gaila, kad šis ir kiti geros šiuolaikinės muzikos koncertai mūsų mieste nesulaukė jų verto dėmesio.

Nuostabiausias “Permainų muzikos” atradimas – „Quasar saxophone quartet“ iš Kanados – Ž.F.Laporto „Procesiją“ atliko vargonų vamzdžiais, kurie efektingai skambėjo Klaipėdos koncertų salės fojė. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Džiazo pertraukėlė

Džiazo grupės „Willem Breuker Kollektief“ (Olandija) pasirodymas buvo netikėtas festivalio „Permainų muzika“ garso erdvėje, – nedidelė poilsio salelė intelektualių kompozicijų jūroje.

Šiai muzikai irgi netrūko sudėtingumo, tik jau palengvinto žaismingomis improvizacijomis, netikėtais muzikos posūkiais, įvairių stilių citatomis. Pirmoji koncerto dalis buvo labiau skirta atlikėjų individualiems sugebėjimams atskleisti. Antroji – šou publikos simpatijoms užkariauti.

Simpatiškas ir labai profesionalus kolektyvas, tikra Vilniaus džiazo festivalio dovana Klaipėdos avangardinio džiazo gerbėjams.

Garsas, judesys ir žodis

Kaip ir buvo festivalio žadėta, labai įdomiai pasirodė dainininkė Skaidra Jančaitė. Jai padėjo aktorė Birutė Marcinkevičiūtė ir instrumentinis ansamblis: Algimantas Treikauskas (fleita), Algirdas Budrys (klarnetas), Artūras Šilalė (smuikas, altas), Dainius Palšauskas (violončelė), Sergejus Okruško (fortepijonas), dirigavo Robertas Šervenikas.

Gerai, beveik nepriekaištingai atlikta nepaprastai sudėtinga programa, kurią vainikavo šiuolaikinės muzikos klasika vadinamas Arnoldo Šionbergo (Arnold Schönberg) „Mėnulio Pjero“. Žodžiai tariami raiškiai (juntama V.Noreikos dainavimo mokykla), atrasta daug dinaminių ir intonacinių spalvų, gyvai atskleistos nuotaikos. Tik kartais klausytis trukdė drebantis kai kurių garsų tremolo, pakenkęs kompozitorės Zitos Bružaitės kūrinio interpretacijai.

S.Jančaitė ne tik puiki vokalo meistrė, bet ir gera aktorė, mokanti vaidyba paryškinti įvairias teksto prasmes. Ypač spalvingai suskambo Dmitrijaus Šostakovičiaus „Satyros“, o poeto Sašos Čiornyj eilės, panaudotos šiame kūrinyje, priminė makabriškai linksmus tarybinius laikus („…šyr rodnych kukuruznych poley…“). Lietuvoje šiuo metu turbūt nerasime kito taip gerai šiuolaikinę muziką interpretuojančio dainininko.

Paskutinis puslapis

…Ryškiausias iš visų. Ekspresyvus ir energingas saksofonų kvartetas iš Kanados „Quasar saxophone quartet“ „Permainų muzikoje“ atsirado Vilniaus festivalio „Gaida“ ir Kanados pasiuntinybės dėka.

„Quasar saxophone quartet“ atlikėjai save vadina naujų idėjų mediumais, tarpininkais tarp kompozitoriaus ir klausytojo. Tokia jų misija.

Programoje skambėjo kūrėjų iš Kanados, Švedijos ir Lietuvos darbai. Įdomios kompozicijos, gera jų interpretacija priminė, kaip turi atrodyti aukščiausio lygio šiuolaikinės muzikos festivaliai.

Labiausiai įsiminė Žano F.Laporto (Jean-Franēois Laporte) „Procesija“, atlikta vargonų vamzdžiais (kaip pučiamaisiais muzikos instrumentais), panaudojant Koncertų salės fojė garsinę erdvę.

Asmenybės ir šiaip…

Idėja rengti videoperžiūras ir jose rodyti sunkiai Lietuvoje pasiekiamus šiuolaikinės muzikos kūrinius ir projektus festivaliuose nėra nauja. „Permainų muzikoje“ tam buvo skirti net keturi vakarai.

Turėjome galimybę pamatyti žymius XX a. operos žanro pastatymus (Albano Bergo (Alban Berg) „Vocekas“, Džono Adamso (John Adams) „Klinghoferio mirtis“, Stivo Raicho (Steve Reich) „Trys pasakos“), susipažinome su naujausiais elektroninės ir avangardinės muzikos pavyzdžiais (“Warp Records” vaizdo klipai ir Glenas Branka (Glenn Branca).

Gražūs ir išieškoti videoperžiūrų pavadinimai („Realybė ir išmonė“, „Simfonija gitaroms ir šokiai smegenims“, „Šiuolaikinė opera: būti ar nebūti“, „Minimalizmo žavesys“), pažadėti susitikimai su žymiais Lietuvos muzikinio elito atstovais (Mindaugas Urbaitis, Petras Geniušas) ir diskusijos sudomino ne vieną žiūrovą. Publikos netrūko. Ir tai, sakyčiau, liudija atliktą didelį festivalio vadybos darbą.

Tik gaila, kad atskleisti minimalistinio muzikos stiliaus grožiui buvo parinkti ne patys tinkamiausi kūriniai (arba reikėjo keisti vakaro pavadinimą) ir dėl laiko stokos neįvyko žadėtosios diskusijos.

Patiko muzikologo ir kompozitoriaus iš Vilniaus Lino Paulauskio rimtas pasiruošimas paskaitai – videoperžiūrai „Simfonija gitaroms ir šokiai smegenims“. Ji buvo skirta šiuolaikinės elektroninės muzikos avangardui, eksperimentams ir netradiciniams sprendimams, elektroninės muzikos kompanijos “Warp Records” vaizdo klipams ir Niujorko avangardistui Glenui Brankai („Simfonija Nr.8 – live at the kitchen“ skirta aštuonių elektrinių gitarų ansambliui). Nustebino ekstremalūs pastarojo Amerikos kompozitoriaus ieškojimai kuriant naująją šių amžių misteriją.

Apžvelgdamas naujas pasaulio muzikos tendencijas, L.Paulauskis pastebėjo dabar vykstantį skirtingų, tarsi neturinčių tarpusavyje nieko bendro, muzikos pasaulių susiliejimą. Vakaras buvo įdomus, pamėtėjo daug minčių apmąstymams.

Turtingas ir daug apimantis buvo šis pirmasis „Permainų muzikos“ festivalis. Tikėkimės, kad Klaipėda – šiuolaikinis ir jaunatviškas, įvairioms naujoms idėjoms atviras miestas – išgirdo jo kviečiantį garsą.

Lietuvių režisūros klasika – vaizdo įrašuose

Lietuvių režisūros klasika – vaizdo įrašuose

Projektą „Lietuvių režisūros klasika vaizdo įrašuose“ ir E.Nekrošiaus režisuotą istorinį “Kvadratą” klaipėdiečiams pristatė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros doc. P.Bielskis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jūratė Grigaitienė

Šį rudenį Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros dėstytojai bei teatrologijos magistrai kartu su Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Pempininkų filialu pradėjo naują renginių ciklą „Lietuvių režisūros klasika vaizdo įrašuose“.

Gyvuoja tik “čia ir dabar”

Reikėtų priminti, kad šių metų balandžio mėnesį Vilniuje įsteigtas Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos teatrologijos skyrius Klaipėdoje pradėjo savo veiklą. Klaipėdos skyriuje šiuo metu yra dvylika narių. Surengti keli Klaipėdos dramos teatro premjerinių spektaklių aptarimai, rašomi atsiliepimai bei recenzijos spaudoje, planuojamas leidinys, skirtas Klaipėdos dramos teatro 60 metų jubiliejui paminėti, teatrologinės konferencijos, edukaciniai projektai ir kt.

Sumanymas surengti žymiausių Lietuvos režisierių spektaklių videoretrospektyvą kilo dėl pačios teatro prigimties. Spektaklis, skirtingai nei kitos meno rūšys, gyvuoja tik „čia ir dabar“, gimsta ir miršta žiūrovų akivaizdoje. Jei literatūra, muzika ar dailė šimtmečius išlieka nepakitusi rašytiniuose šaltiniuose, natų pavidalu ar dailės kūriniuose, tai spektaklis – tik kiekvieno žiūrovo atmintyje.

Nors režisierius J.Vaitkus paskutiniame „Kultūros barų“ žurnale spektaklio laikinumą laike ir erdvėje pavadino pačia vertingiausia vaidinimo savybe, tačiau džiugu, kad šiuolaikinės technologijos užfiksuoja teatrines akimirkas.

Pristatė “Kvadratą”

Projektą „Lietuvių režisūros klasika vaizdo įrašuose“ pristatė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros doc. Petras Bielskis. Docentas įžanginėje kalboje apžvelgė teatro raidos bruožus nuo pirmykščių ritualinių apeigų, vestuvinės rėdos, rugio dramos, baisiųjų sakmių, liaudinių vaidinimų iki šių dienų konceptualiosios režisūros aukštumų. Lietuvos teatrą suskirstė į tris lygius: mokyklinis, tautodailinis arba mėgėjų ir dailės arba profesionalus.

Teatrologai pirmuoju šio projekto spektakliu neatsitiktinai pasirinko žymaus lietuvių režisieriaus E.Nekrošiaus pastatymą „Kvadratas“. Šis spektaklis buvo sukurtas pagal mažai kam žinomą V.Jelisejevos apysaką „O buvo taip“, paremtą realiais faktais. Fabula paprasta. Kažkur Rusijos gilumoje, rašydami vienas kitam laiškus, suartėja du žmonės: mokytoja ir kalinys…

Šis spektaklis Jaunimo teatro scenoje vaidintas ilgiausiai – nuo 1980 iki 1996 metų.

Lemtingas teatro istorijoje

Lietuvių teatrologai vieningai sutinka, kad spektakliu “Kvadratas“ prasidėjo naujas etapas lietuvių teatro istorijoje – neverbalinės, autonomiškos nuo literatūros teatro kalbos era. Nors pats „Kvadrato“ siužetas nėra labai gilus, bet jis mokė, pratino žiūrovus skaityti ne tik pjesę, bet ir teatrą, gilintis į jame užkoduotas scenines metaforas.

Iš tiesų jau pavadinime „Kvadratas“ nesunkiai įžvelgiama izoliacijos, uždarumo, vienatvės, kalėjimo kaip gyvenimo metafora. Nauja buvo ir tai, kad pirmą kartą aktorius K.Smoriginas, vaidinantis kalinį, scenoje išbuvo beveik dešimt minučių tyloje, kurdamas savadarbį radijo imtuvą, vienintelį komunikacinį ryšį su aplinkiniu pasauliu. Chrestomatine lietuvių teatro istorijoje tapo ir originali cukraus gabaliukų scena, simbolizuojanti saldžią meilę ir laisvę bei daiktiškai įprasminanti daugybe praleistų dienų kalėjime.

Iš genetinės atminties klodų

Įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žiūrovai, sulaikę alsavimą, spalio 27-ąją bibliotekoje stebėjo “Kvadrato“ vaizdo įrašą. Jis vertė įsiklausyti, išgirsti ir užjausti užguitą, tik į svetimas komandas reaguojantį pagrindinį herojų, neturintį nei vardo, nei pavardės, tik kalinio numerį 372. Įdomu, kad net ir žiūrint vaizdo įrašą prasimuša stiprus aktorių magnetizmas, tikras jausmas, subtilus dviejų mylinčių žmonių bendravimas.

Žiūrovai po peržiūros vieningai pripažino, kad režisierius šiame spektaklyje atsiplėšė nuo literatūros, sukūrė autentišką, neverbalinę teatrinę raišką, o kiekviena scena vainikuojama prasmingu poetiniu apibendrinimu. Be to, prieš du dešimtmečius vaidintas spektaklis ir šiandien nuskambėjo gana šiuolaikiškai, nes „kvadratas“ ir laisvoje šalyje yra greičiau vidinė dvasinė, o ne išorinė kategorija. Docentas P.Bielskis apibendrindamas kalbėjo, kad režisieriaus E.Nekrošiaus pasaulėjauta, poetiniai įvaizdžiai išplaukia iš jo genetinės atminties klodų. Akademinio jaunimo tądien buvo mažoka, nes Klaipėdos universiteto Menų fakultete vyko Režisūros katedros 30 metų jubiliejui skirti renginiai, o Humanitarinio fakulteto studentai audringai šventė humanitarų dieną. Projektas tęsis visus metus. Spektaklių vaizdo įrašai bus rodomi kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį 16 valandą savivaldybės Viešosios bibliotekos Pempininkų filiale. Lapkričio 24-ąją visi besidomintys teatru kviečiami į E. Nekrošiaus V.Šekspyro trilogijos „Hamletas”, „Otelas“, „Makbetas“ vaizdo įrašų peržiūrą, o šiuos kalendorinius metus užbaigsime R.Tumino režisuotu spektakliu „Čia nebus mirties“, skirtu poetui Pauliui Širviui atminti.

Kaip pažymėsime A.Brako 120-ąsias gimimo metines?

Kaip pažymėsime A.Brako 120-ąsias gimimo metines?

Adomas Brakas. Autoportretas, nutapytas maždaug 1918-1919 metais.

Kristina Jokubavičienė

Kalbėdami apie šiuolaikinę Klaipėdos dailę, negalime neprisiminti jos istorijos ir žymiausių asmenybių, juolab kad turime jų labai nedaug. Iki Antrojo pasaulinio karo nuolat Klaipėdoje gyveno ir kūrė, pasak kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus, bene vienintelis dailininkas lietuvis Adomas Brakas, kurio 120-ąsias gimimo metines minėsime 2006 metų balandžio 5-ąją.

Persona non grata

1986 metais buvo norėta pažymėti 100-ąsias A.Brako gimimo metines, tačiau sovietiniais laikais jis buvo savotiška persona non grata: dėl netinkamos partiniams ideologams biografijos, veiklos, tremties buvo tarp neminėtų asmenų.

Šiandien visuomenėje, tarp moksleivijos, akademinio jaunimo A.Brakas yra pernelyg mažai žinomas kaip svarbus prieškario Klaipėdos kultūros, dailės veikėjas. Jo vardo įtvirtinimas, kūrybos tyrimai ir įvertinimai yra labai aktualūs.

A.Brako veikla buvo labai įvairialypė: dailininkas, architektas, publicistas, pedagogas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius, politikas…

Gamino baldus, mokytojavo

A.Brakas gimė 1886-aisiais balandžio 6-ąją Jankaičiuose. Apie 1908-1910 metus mokėsi grafikos Paryžiuje, Meno akademijoje.

Klaipėdoje A.Brakas apsigyveno 1914-aisiais, projektavo ir nuosavoje įmonėje „Dailiava” gamino baldus. Jam priklausė kino teatras „Capitol”, trikotažo fabrikas, keli nuomojami butai. Tačiau buvo prastas verslininkas, įmonės nešė tik nuostolius.

1922-1939 metais A.Brakas mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dėstė piešimą, organizavo dailės būrelį, rūpinosi mokinių estetiniu auklėjimu, rengė jų kūrybos parodėles. Daugelis prisimena jį kaip rūpestingą ir subtilų pedagogą.

Žavėjosi Vydūno idėjomis

Labiausiai A.Brakas žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė juo ir kartu dirbo „Santaros” jaunimo draugijoje. Pats taip nusakė savo veiklos tikslą: „Kad lietuvis su džiaugsmu būtų lietuvis”. Kartu su bendraminčiais 1919 metais Klaipėdoje A.Brakas įsteigė scenos mėgėjų draugiją „Aida” ir visą laiką jai vadovavo. Klaipėdos krašte draugija rengė koncertus, vaidinimus, statė Vydūno dramas, pats vadovavo daugeliui pastatymų ir kūrė jiems dekoracijas. „Aukuro” draugijos įsteigtoje „Vaidyklos mokykloje” A.Brakas dėstė meno istoriją.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą A.Brakas įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. 1920-1923 m. jis buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininkas, dalyvavo Paryžiaus ambasadorių konferencijoje, o 1923 metais – Klaipėdos sukilime.

Pasižymėjo kaip architektas

A.Brakas pasižymėjo ir kaip architektas. Pagal jo projektą Pagėgiuose pastatyti Lietuvos banko ir Kristijono Donelaičio progimnazijos pastatai.

A.Brakas tyrinėjo lietuviškų medinių namų dekorą, vertino jį ir laikė svarbiu tautinio savitumo požymiu. Liaudies architektūros stiliumi suprojektavo neįgyvendintą statinį – Vytauto Didžiojo muziejų Klaipėdos piliavietėje.

Pagal A.Brako projektą pastatytas paminklas 1923-iųjų sukilėliams miesto kapinėse (1925).

Mirė Sibiro kalėjime

Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už savo veiklą prieš vokietinimo politiką A.Brakas buvo suimtas.

Priverstas palikti Klaipėdos kraštą, 1939 metais dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo „Saulės“ gimnazijoje piešimo mokytoju, daug kūrė.

Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai 1941-ųjų birželio ankstyvą rytą Brakas buvo vėl suimtas ir ištremtas į Altajaus kraštą. Sunkus fizinis darbas greitai paveikė sveikatą.

Tik tapyba kiek praskaidrino paskutines dienas. Nusilpęs ir apakęs, Brakas 1952 m. kovo 3-iąją mirė Bijsko kalėjime.

Reiškėsi kaip grafikas

Daugiausiai žinoma apie A.Brako grafiką.

Dar studijuodamas Paryžiuje, jis pradėjo iliustruoti aktualius kraštui leidinius, tai darė tol, kol gyveno Klaipėdoje.

A.Brakas piešė kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų, redagavo ir savo piešiniais iliustravo kultūros almanachą „Aukuras” ir kt.

Iliustravo knygas

Veiklos ir interesų platumas, rūpestis dėl lietuvių Klaipėdos krašte, politinės peripetijos, kultūrinės veiklos poreikis neleido A.Brakui susikaupti vien prie meno dalykų, kūrybos. Reikšmingiausi darbai nuveikti knygų grafikos, iliustracijos srityje.

Bendroje lietuvių dailės istorijos XX a. pradžios panoramoje A.Brakas iškyla kaip geras aktualių kraštui leidinių iliustratorius.

Jo kūryba, turinti simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžia krašto savitumą ir dvasią.

Kūriniai išbarstyti

Daugelis A.Brako iliustruotų leidinių yra saugomi muziejuose, bibliotekose, archyvuose, nemažai jų galima rasti privačiose bibliotekose, pas kolekcininkus.

Bendras kūrybinis Brako palikimas yra apie 300 grafikos darbų.

Žinoma ir apie keletą aliejinių paveikslų, kurie yra JAV ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.

Nemažai spaudinių, archyvinės medžiagos sukaupė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Prisiminkime ir susipažinkime

Artėjant žymaus dailininko gimimo metinėms, laikas svarstyti, kaip jas pažymėsime.

Svarbių kultūros istorijai asmenybių įamžinimas gali būti labai įvairus. Kalbant apie A.Braką, pirmiausia reikėtų supažindinti visuomenę su jo kūryba, veikla, asmeniu.

Kviečiame visus, kuriems aktuali dailės paveldo tema, pareikšti savo nuomonę.

Tikimės, kad atsiras žmonių, kurie gyvai pažinojo dailininką, turi dar nežinomų jo kūrinių, jo iliustruotų leidinių.

Sugrąžinkime ir įtvirtinkime

Tai padės geriau apmąstyti ir pasiruošti svarbiai Klaipėdos dailės istorijos datai – Adomo Brako 120-osioms gimimo metinėms.

Visa informacija ir mintys padės geriau apmąstyti ir pasiruošti svarbiai Klaipėdos dailės istorijos datai – Adomo Brako jubiliejui.

Pastaruoju metu vis daugiau Mažosios Lietuvos dailės istorijos asmenybių ir jų kūrinių sugrįžta į mūsų atmintį ir muziejus. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys yra Prano Domšaičio kūrybinio palikimo sugrįžimo į Lietuvą istorija.

Sugrąžinkime ir įtvirtinkime Klaipėdoje kūrusio dailininko atminimą.

„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai

„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai

Aktoriaus D.Meškausko personažas monospektaklyje „Urvinis žmogus“ dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Distancijai nuo pamatyto teatrinio reginio, įvardinto „Urvinis žmogus“ (premjera Klaipėdoje įvyko spalio 14-ąją), didėjant, slopstant karštiems įspūdžiams ir pasikeitus nuomonėmis su keliais bičiuliais bei tais, kurie jau recenzavo matytąjį spektaklį, tampa vis sudėtingiau džiaugtis, apibendrinti ir vertinti tai, ką matė nuosavos akys ir apmąstė kai kurios smegenų dalys…

Kaip humoro vakaras

„Urvinis žmogus“ – amerikiečių aktoriaus, režisieriaus ir prodiuserio R.Bekerio sukurtas monologas apie vyrų ir moterų santykius, „amerikoniškai“ plačiai išreklamuotas, gyvai pristatytas (pamanykit tik – pačiame Brodvėjuje parodytas daugiau kaip 700 kartų, pagerinęs visus monospektaklių egzistavimo rekordus!!!) ir Lietuvoje prigrūdęs sausakimšas sales žiūrovų, iliustruoja, kad:

1. Lietuvoje atsiranda (jau yra) kultūros vadyba;

2. Teatras išties yra (gali būti) visur;

3. Hedonizmas ir „vartotojiškoji visuomenė“ Lietuvoje – jau ne teorinės sąvokos.

Neteko matyti, kaip Kauno klube „Oazė“ ar Vilniaus klube „New York“ tautiečiai, stebėdami spektaklį, maitinasi ir „girdosi”, bet teko regėti, kaip Klaipėdos koncertų salėje publika siurbė vyną ir krimto spragintus kukurūzus.

„Urvinio žmogaus“ stilistika – kai kam primenanti geriausius Chazanovo pasirodymus, kai kam amerikietiškuoju humoru persisunkusius serialus (tokius kaip „Vedęs ir turi vaikų“, „Draugai“ ir pan.) arba populiariosios psichologijos vadovėlius (rašomus tokio Grėjaus, vyrus kildinančio iš Marso, moteris – iš Veneros) apie lyčių skirtumus – tiesiog antipuritoniška, atpalaiduojanti ir nepretenzinga. Tai profesionaliai organizuota ir atliekama pramoga – programa. Humoro vakaras. Žodis „spektaklis“ irgi tinka, nes pasirodyme visa privaloma teatrinė atributika – profesionalus aktorius, profesionali vaidyba, scenografija, muzika, režisūra – yra.

Apnuogina aktorių

Monospektaklį „Urvinis žmogus“ pagal R.Bekerio monologus režisavo K.Smoriginas ir D.Kazlauskas. Būtina pabrėžti, kad jie ir aktoriai, vaidinantys „pamainomis“. Dar vienas šio spektaklio aktorius – D.Meškauskas – Klaipėdos žiūrovams itin gerai pažįstamas. Žodžiu, lietuviškasis “Urvinis žmogus” – triptikas. Spaudoje buvo rašyta, kad kiekvienas iš aktorių savaip interpretuos pjesės medžiagą ir savotiškai atstovaus trims kartoms: K.Smoriginas – vyresniajai, D.Meškauskas – viduriniajai, D.Kazlauskas – jaunajai. Todėl reginys, įsivaizduoju (tik įsivaizduoju, nes kitų aktorių šiame spektaklyje dar neteko matyti), turėtų būti spalvingas, žaismingas ir netikėtas kiekvieną sykį atėjus į svečius „pas urvinį“.

Šįkart bandau svarstyti apie D.Meškausko „benefisą“. Išties buvo smalsu, kaip šis talentingas, plataus diapazono menininkas atrodys scenoje; kaip jis doros, interpretuos ir eksponuos tekstą; kaip jis gebės (ar ne) valdyti ir linksminti publiką, nes, panašu, kad būtent atsipalaiduoti ir pasilinksminti ji susirenka. Beje, tai ir atranda: „Urvinis žmogus“ – lengvas reginys, pripildytas estradinių numerių, šviesų ir garso efektų, teikiantis publikai emocinį pasitenkinimą.

Šiame spektaklyje aktoriams tenka dviprasmiškas vaidmuo: aktoriaus – neaktoriaus. Apie tai gana išsamiai rašė teatrologas V.Jauniškis, atkreipdamas dėmesį, kad tokia profesija, kurios angliškas pavadinimas entertainer, lietuviškai nė neturi atitikmens. Taigi tokiu „enter…“ tapęs aktorius turi ne tik sudominti, smaginti publiką, bet ir meistriškai vaidinti, kad žiūrovui būtų įdomu, kad jis neturėtų laiko nuobodžiauti ir gautų progą „atsijungti“.

Monospektaklis visai apnuogina aktorių. Ne tik sukuria erdvę talento sklaidai, bet ir reikalauja iš to talento maksimumo, nes geras tekstas pats savaime tikrai nežada sėkmės. Vidutiniškas – juolab…

Žaismingas ir tikslus

D. Meškausko personažas – veikėjas prisipažįsta gimęs 1964 metais, o kartu su jo „prisipažinimu” į sceną ateina anuomet populiarių filmų herojai (Zoro, Septyni samurajai), žaidimai („Ali Baba, čemu sluga…“, „Užmušk su kiaušiniu“), muzika („Pink Floyd“…). Spektaklio metu cituojama „lietuviškoji“ patirtis – spektaklio privalumas.

Įrodoma, kad lyčių skirtumai ryškūs nuo pat vaikystės: kai vyrukai kovoja, šaudo ir gaudo, mergaitės tuo metu žaidžia „namus“ (!), klases, liuoksi per šokdynę ar straksi tarp gumyčių…

Veikėjas žaismingai ir tiksliai piešia tolesnę dviejų pasaulių raidą ir natūralius, tiesiog prigimtinius jų skirtumus, kurių ištakos siekia net priešistorinius laikus. Vyrai yra medžiotojai, moterys – derliaus rinkėjos. Štai kodėl vyras nemėgsta šiaip sau vaikštinėti po prekybos centrą – į parduotuvę jis eina tik tada, kai visiškai sudoroja „auką“ (pvz., iki paskutinio siūlo sudėvi marškinius). Ir štai kodėl moteris mėgsta apsipirkinėti, nes pirkimas jai atstoja įgimtą poreikį rinkti: pamatyti, paimti, turėti, paslėpti ir nė nesunaudojus visų atsargų (netgi pamiršus, kur jos yra), kilti į žygį vėl… Moterys yra vieningos, todėl į virtuvę atnešti traškučių eina visos. Vyrai – derybininkai, pasinaudojantys netgi menkiausio kalibro argumentų šoviniais. Į vyrų burnas dienai įspraudžiamas ribotas kiekis (tik 2000) žodžių, todėl jie dažniausiai tyli, skaito laikraštį ar spokso į ekraną. Moterų burnos tiesiog brinksta nuo žodžių (jų dienos norma – 7000) ir tylą jos suvokia tik taip: jeigu nekalba, vadinasi – pyksta…

Aktoriaus D.Meškausko personažas dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Taip, beveik visi vyrai laisvi jaučiasi tik tualete, prie televizoriaus ekrano ar savo automobilyje. Taip, beveik visos moterys naktį kiša „susišildyti“ savo ledines kojas, beveik visos įžvelgia pasaulio pabaigą nukritusiame ant stalo ar ant kilimo trupinyje; visos (beveik) blizgina ir šveičia buitį iki sąmonės netekimo ir tikisi liaupsių, supratimo ir kitokių niekų, vyrų pasaulyje neegzistuojančių.

Žodžiai, tuščios kalbos nepadeda suvokti esmės. Paprasčiau būtų pripažinti, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, dvi skirtingos struktūros (kultūros), tiesiog egzistuojančios viena šalia kitos, viena kitai reikalingos ir gerbtinos. Apie tai šis spektaklis – monologas.

Sukūrė savo variantą

D.Meškauskas – tiesiog neprilygstamas. Nepaprasta organika, vokalo galimybės, ekspresija – visa tai abstraktūs komplimentai, nė iš tolo neatspindintys aktoriaus atlikto (atliekamo) sceninio darbo.

Tik aktoriaus dėka tekstas – žaismingas, lengvai kritiškas, negerąja prasme „amerikoniškas“, saikingai temperuotas žmogiškomis intonacijomis – tampa šiek tiek dramatiškas, konfliktiškas ir autentiškas.

Drąsiai galima teigti, kad D. Meškauskas sukuria autonominį monospektaklio variantą ir sau tinkančią vaidmens partitūrą. Kvailiodamas ir linksmindamas aktorius išlaiko vidinį dramatizmą (na, šįsyk šis žodis kiek per skambus) bei psichologinį charakterį. O dar tos jo kuriamos mizanscenos!…

Prisiminkime kad ir tą, kai kartu su personažu vyru kiek „nesaikingai“ vaišinamės bare: D.Meškauskas ant didžiulio popieriaus užrašo žodį „BARAS“, paskui piešia alaus bokalą, paskui dar vieną, paskui stiklą vyno, kokteilį, bokalą ir dar vieną didžiausią bokalą… Ir piešdamas vis „minkštėja“ , svaigsta nuo alkoholio… O paskui dar šokiai ir moteris…

Mizanscenos kaip karoliai veriamos ant pagrindinio pasakojimo „apie vyrus, moteris ir jų bendravimą“, kaip paveikslėliai dėliojamos į tam tikrą siužetą turintį komiksą.

Išties terapinis spektaklis (dar viena pozicija, nuolat dominuojanti spektaklio reklamoje: „Spektaklis sutaiko poras!”). Optimizuojantis. Lengvai suvokiamas. Greitai suvirškinamas ir greitai pamirštamas. Bet geras. Aktoriaus nuopelnas.

Mažų pasaulių didelės mintys…

Mažų pasaulių didelės mintys…

S.Šidlausko (Kaunas) “Komūna”. V.Mockaičio (Telšiai) “Dvyniai”. R.Klimavičiaus (Klaipėda) piešinys ir skulptūra iš ciklo “Septynios dienos”. Vytauto Liaudanskio nuotraukos P.Gintalo (Klaipėda) kompozicija “Lietuva”. O.Neniškio (Telšiai) “2005”.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengta jungtinė Lietuvos menininkų „Mažosios plastikos“ paroda iš uostamiesčio iškeliavo į sostinę ir šiandien atidaroma Vilniaus Medalių galerijoje.

Unikalus projektas

Unikalus jis net keliomis projekcijomis. Visų pirma dėl to, jog skulptūros bei mažosios plastikos parodos šiandieniniame Lietuvos meno kontekste gana retas reiškinys. Todėl parodos kuratoriaus klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio suformuotas homogeninis mažosios plastikos darinys, kurio paskiri segmentai reprezentuoja skirtingus kūrybinius dažnius ir skirtingų mokyklų pagrindus, apeliuoja į svarų šalies kolekcijos vardą.

Antra vertus, projektas įdomus medžiagų, technologijų, formų diskursu, o kartu ir aiškiai iškristalizuotu kūrėjų kartų dialogu. Jaukus savo apimtimi, formatais, proporcijomis, turiniu. Šiltas, nes net akmuo ir metalas čia sušvinta pirmapradės ugnies žiežirba.

Bet svarbiausia – gausus: savo kūrybą “Mažosios plastikos” projekte pristato net dvidešimt penki autoriai (per šešiasdešimt darbų) iš visų didžiųjų Lietuvos miestų. Pastarasis darbų ir autorių spektras itin vertingas, kadangi įgalina su(si)daryti visuminį mažosios plastikos kūrėjų šiandieninės veiklos ir rezultatų situacijos vaizdą. Jį dar labiau išryškina kartų dialogas, atiduodantis duoklę skirtingoms mokykloms ir jų charakteristikoms – Lietuvos mažosios plastikos krūviui.

Gylio link

Svarbu pabrėžti ir parodoje atsiveriančią plačiabriaunę medžiagų bei technologijų sklaidą, atskleidžiančią tendencijų bei krypčių esamybes ir galimybes.

Tradiciškai gausiausiai eksploatuojamą metalo bei jo darinių – bronzos, geležies, alavo – ir medžio primatą parodoje papildo netikėti medžiaginiai sprendimai: objektams naudojamos plunksnos (K.Čiuplienė), floristinės nuotrupos (V.Mockaitis), natūralūs akmenėliai (S.Šidlauskas), „ready made“ objektai (T.Povilionis). Pastarasis novatoriškų raiškų spektras ne tik pagyvina ir taip gyvaveidę ekspoziciją, bet ir atskleidžia neribotą variacijų lauką, galimybių auditoriją.

Tokia tat formalioji portatyvinės parodos atspirties situacija, visuminė aplinka, nuo kurios galime pajudėti kūrinių idėjinio gylio link.

Eksponuojamus darbus galima būtų grubiai suskaidyti į kelias grupes. Pirmiesiems, įvardykime juos simbolistiniais, priskirtume idėjiškai užkoduotus, interpretacinius figūratyvus ar abstrakčias formas (R.Klimavičius, S.Šidlauskas, K.Čiuplienė, T.Povilionis, V.Mockaitis, kt.). Kitiems – realaus pasaulio parafrazes, elementus, gražius jau savo pačių amatininkiška meistryste (S.Plotnikovas, M.Jurėnas, S.Jurkus, R.Miliauskaitė, kt.). Te neįsižeidžia menininkai; meistrystę šiuo atveju vertinu kaip itin vertingą menininko pasiekimą. Trečiuosius galėtume identifikuoti kaip „mišrūnus“, sugebančius savyje suderinti tiek simboliškųjų, tiek ir realistinių kūrinių vertybes (P.Gintalas, A.Olbutas, D.Drulys).

A.Skiezgelo (Klaipėda) “Santykis”. L.Miliauskaitės (Klaipėda) “Grojanti”. S.Plotnikovo (Klaipėda) “Klaipėdietis”.

Atsiveria simboliais

Pasižvalgykime… Kiek makabriškas ir eklektiškas R.Klimavičiaus ciklas „Septynios dienos“ atsiveria visapasauliniais tikėjimo simboliais. Atskiri objektai iš ėsdinto metalo ir akmens – „Nojaus indas“, „Vienaragis“, „Papūgėlė“ ir kiti bei juos lydintys piešiniai – pasakoja apie dvasines vertybes, keliaujančias per simbolinius amžių, religijų ir žmonių takus. Netoliese subtiliai alsuoja rafinuota K.Čiuplienės „Palaimos“ vizija. Medžiagiškai „untraditional“, tačiau simboliškai logiškas kūrinys (apskritimas – visatos, kosminės tvarkos ir amžinojo gyvybės ciklo simbolis), suformuotas iš lengvų plunksnelių, kur ne kur prasiveriantis šviesos akivarais, dvelkia jaukumu ir šiluma – tikra palaima.

Asociatyvi ir T.Povilionio kompozicija „Neramus sapnas“ – simbolinė mirties, baimės, pavojaus ekspresija. Ant medžio kamieno kaladės su aiškiais įsirėžusiomis rievėmis stovi nedidelė metalinė lovelė. Iš pirmo žvilgsnio jaukus ir ramus ansamblis, sudrumsčiamas pistoleto šovinių dėklinės, įmontuoto lovelės kojūgaly vietoj atlošo. „Ready made“ stilistiką eksploatuoja ir turiniu kiek panašus, nors akcentuojantis kitas mentalines įvores – V.Mockaičio diptikas “Dvyniai”. Tai – vienas idėjiškai „stipriausių“ ekspozicijos kūrinių, deklaruojantis gyvybės nemarumą. Minimaliomis priemonėmis menininkas kalba apie pasaulio gyvasties grožį ir stiprybę: kelių augalo pūkelių vainikas „nurengia“ surūdijusią karo instrumentų grėsmę, apvalo nuo baimės ir pavojaus, išviešina silpnesnio ir mažesnio dvasinę galią.

Intriguoja ir žavi

Kaip visada intriguojantis ir žaismingas R.Inčirauskas šį kartą savo “herojų” arsenalą dedikuoja Matui Šalčiui. Ansamblyje „Kelionių žavesys“ menininkas išsklaido keliavimo priemones – dviratį, automobilį, lėktuvą ir laivą, kurių apsupty patupdo ir patį keliautoją. Šioje teigiamoje sumaištyje pasiklydęs paukštelis – laisvės ir nuotykių ieškotojo prigimties simbolis.

Svaigus ir S.Bertulio “Laukimas” – baltas paukštis auksinėmis akutėmis – vilties ir tyrumo inskripcija.

Tuo tarpu S.Šidlausko “Komūnos” medis iš ant svarstykles menančių šakų kabančių akmens “obuolių” – subtili aliuzija į gyvenimo gajumą bei bendrystės jungtį.

Ironiškas šioje parodoje D.Drulys. Pasitelkdamas medžiagos savaime diktuojamą formą, menininkas kuria menines transformacijas – moters „Torsą“, vyro „Žvilgsnį“. Vos keli pridėtiniai metalo elementai – ir medžio ruošinys virsta skulptūra. Netoliese eksponuojama to paties autoriaus kompozicija „Vegetaro pusryčiai“ iš trijų granitinių vaisių, kurių vienas – prakąsta kriaušė – sarkastiška improvizacija šiuolaikinio pasaulio tema.

Atiduoda duoklę

Duoklę abstraktaus meno raiškai atiduoda A.Kuzma („Sfera“, „Keliaujanti forma“), K.Vildžiūnas („Banga“, „Forma“), P.Repšys („Jokių žinių“). Abstrahuotą figūratyvą eskaluoja A.Olbutas „Paukštis“, „Sėdinti“, „Mėnulio moteris“ bei A.Mikalauskas „Pau-kštis“, „Dekoratyvinė forma“. Vos keli štrichai, linijos lankstas – čia tampa formos esme, atskleidžiančia kūrinio turinį.

O greta – visai kitoniška raiškos forma kerinti S.Plotnikovo animalistika. Bronzoje bei aliuminyje įkūnyti realistiniai vos 10 cm aukščio lokio, varno ir stepių erelio portretai liudija precizišką ir išpuoselėtą metalo apdirbimo meistrystę. Realistinę liniją papildo S.Jurkaus figūrėlės „Žuvies pardavėjas“, „Pasivaikščiojimas su žuvimis“ bei R. Miliauskaitės grafiška, tarsi iš smėlio smilčių supilta “gracijų” serija – “Grojanti“, „Erekcija“, „Išdygo mergaitė“.

Kiek lengvesnė realizmo dozė, atskiesta interpretacinių įžvalgų, atsiveria M.Jurėno darbe „Lėktuvėlis“, P.Gintalo kompozicijose „Lietuva“, „Politiko suvenyrai“, „Vizijos“.

Be drastiškų riboženklių

Įdomu pastebėti, jog nors paro-doje pristatomi skirtingų kartų bei mokyklų kūrėjai, didelių ar drastiškų riboženklių tarp kūrinių neįžvelgsime: visi autoriai, nepriklausomai nuo amžiaus, profesinio pamato, patirties, varijuoja šiuolaikiškomis priemonėmis, formomis bei mentalinėmis konvencijomis. Ir vis dėlto kiekvienas parodos eksponatas – tai atskiro autoriaus minties išraiška, išieškotas tūris ir kontūras, stilistika ir turinio krūvis. Kiekvienas darbas – tai kruopelė kūrėjo, reflektuojama per medžiagos apdorojimą, plastinę raišką ar šlakelį autentiško žavesio.

Pabaigai telieka pasiguosti, jog viename spaudos lape sunku apžvelgti tokią gausybę autorių, sunku tinkamai visus juos įvertinti. Kita vertus, gal visai ir nebūtina visų pastebėti, paminėti, pažymėti. Svarbiausia, pats faktas – kad tokia paroda įvyko. Svarbiausia – šios parodos indėlis į mažosios plastikos plėtotę ir sklaidą Lietuvoje. Tebūna ji teigiamas atspirties taškas ateičiai.

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

A.Taurinsko paveikslai iš parodos, veikiančios Klaipėdos Baroti galerijoje. “Senamiestis” (1972). “Triptikas” (2002).

Kristina Jokubavičienė

Ne veltui Baroti galerija yra laikoma geriausiai mieste dirbančia privačia dailės galerija. Du šiais metais įgyvendinti galerijos projektai tai dar kartą patvirtina. Prieš kelias savaites galerija pakvietė meno visuomenę į ketvirtąją ir paskutiniąją šiais metais projekto “XX a. Lietuvos dailės klasikai” parodą, kurioje eksponuojami Algirdo Taurinsko paveikslai. Projektas klaipėdiečiams jau pristatė tris parodas – garsių XX a. antros pusės lietuvių tapytojų Algirdo Petrulio, Jono Švažo, Prano Poručio kūrybą.

Spalio 28-ąją Vilniuje, “Maldžio” galerijoje, skambant smagiai “Doudi Jazz Band” ir Vytauto Grubliausko atliekamai muzikai, atidaryta Klaipėdos dailininkų kūrybos paroda “Klaipėda. Iš arti” – dar vienas sėkmingas Baroti galerijos projektas. Iki lapkričio 29-osios sostinės publikai siūloma susipažinti su “priartėjusia” uostamiesčio dailininkų kūryba.

Iš arti

Abu Baroti galerijos projektus jungia keli tikslai: vienu atveju – parodyti žinomus dailės reiškinius kitu aspektu (man labai priimtinas tapytojo Algirdo Taurinsko įtvirtinimas XX a. lietuvių tapybos klasiku), kitu – pristatyti Klaipėdos ir Vilniaus plačiajai publikai tai, kas mažiau žinoma, rečiau matoma: pvz., Klaipėdoje – A. Petrulio, J.Švažo tapybą; Vilniuje – klaipėdiečių dailės kūrinius.

Nepaisant visų pastarųjų metų pokyčių dailės gyvenimo politikoje, tenka konstatuoti, kad atstumai tarp centro ir regionų išlieka. Stebint šalies televizijų kultūrines laidas, vartant spaudą, gali susidaryti įspūdis, kad regionuose (turiu omeny ne tik apie Klaipėdą ar Vakarų Lietuvą) meninis gyvenimas nevyksta arba nevertas dėmesio. Todėl įsivaizduoju, kaip smagu turėjo būti Baroti galerijos savininkams Andželikai ir Isroildžonui, kai vilniečiai kolegos, stebėdamiesi, kad paroda “Klaipėda. Iš arti” eksponuojama prestižinėje “Maldžio” galerijoje, mėtė užuominas, – gal ir juos Baroti galėtų taip sėkmingai kuruoti?..

Į parodos atidarymą susirinko gausus svečių būrys: dailininkai, menotyrininkai, politikai. Iš Klaipėdos atvažiavo verslininkai, Baroti galerijos bičiuliai ir rėmėjai, keletas autorių, kurių kūriniai eksponuojami parodoje.

Žymaus Lietuvos kolekcininko Edmundo Armoškos “Maldžio” galerijos ekspozicinės erdvės labai geros, jose paprastai rengiamos rimtos, aukšto lygio, sulaukiančios rezonanso spaudoje parodos.

Verti klasiko vardo

Grįžkime prie subtilių klasikos ir klasikų reikalų.

XX a. antros pusės Klaipėdos dailės raidoje yra keletas laikotarpių ir keletas pavardžių, su kuriomis dažnai siejama visa, kas geriausio toje raidoje yra buvę.

Šiuo aspektu, be abejonės, kalbame apie septintojo dešimtmečio antrąją pusę ir aštuntąjį dešimtmetį, kai į miestą tiesiog nenutrūkstama vora skubėjo nauji jauni dailininkai. Su keliais, jau anksčiau čia apsigyvenusiais, jie labai greitai suformavo stiprią ir kūrybingą bendruomenę, skaičiumi išlikusią gausiausia iki šių dienų.

Kai minime Violetos Skirgailaitės, Edvardo Malinausko ar Algirdo Taurinsko pavardes, kalbame iš esmės apie tą patį kūrybinio pakilimo tarpsnį, sakytume, kokį aukso amžių, kuriam šie kūrėjai (ir kiti, nepaminėtieji) geriausiai atstovauja. Jie tikrai verti (jei ne šalies, kad kitiems būtų ramiau, tai bent jau miesto mastu) būti vadinami klasikais. Kiekvienas dėl skirtingų priežasčių, bet dėl vieno rezultato – tardicinės dailės arba, jei norite, moderniosios dailės principų įtvirtinimo.

Taigi smagu, kai kas pasako, o kiti pritaria – taip, klasikas, talentingas, puikus savo laiku aktualiais kūriniais, vertingas šiuo metu tradicijų tęstinumu.

“Žvejo dukra” (1989). “Aktoriaus B.Gražio portretas” (1999). “Senamiestis II” (1981).

Įtvirtino paroda

Gaila, kad A.Taurinsko atveju visos kūrybos ir labai norėdami pamatyti (net ir virtualioje erdvėje) negalime. Niekas tikriausiai negali ir pasakyti, kiek tų paveikslų būta, kur jie yra šiuo metu. Tenka tik iš fragmentų (jubiliejinė paroda, darbai grupinėse parodose, paveikslai P.Domšaičio galerijos retrospektyvinėje parodoje, ir šioje, Baroti galerijoje, iki lapkričio 28-osios veikiančioje) dėlioti vieno iš žymiausių miesto tapytojų kūrybinę mozaiką.

Jokio leidinio, jokios išsamesnės dokumentacijos. Gerai, kad drąsiai pasakėme – “klasikas”, bet teks padaryti darbus, kurie klasiko vardą įtvirtintų. Šį kartą įtvirtino paroda, kuri atsirado ir dėl kolekcininkų sutikimo eksponuoti jiems priklausančius paveikslus. Kelių nuoširdžiai pavydžiu. Turiu omeny “Senamiestį” (1972) ir “Senamiestį II” (1981), “Kalvį” (1979), “Žvejo dukrą” (1989)… Tie kūriniai atstovauja pačiam produktyviausiam ir geriausiam A.Taurinsko tapybos laikotarpiui, kupinam spalvų jėgos, stipraus smūgiuojančio potėpio, šiurkčios faktūros ir neramios pajūrio krašto dvasios portretuojamųjų akyse, vėjo gūsių, blaškančių skalbinius dar nepudruoto senamiesčio kiemuose. Akivaizdžiai pasikartojantys pastarųjų metų paveikslų motyvai, neišbalansuotas koloritas negadina bendro nedidelės, tik vienuolikos drobių, parodos įspūdžio.

Idėjos – paribiuose

Pakilimai ir atoslūgiai atskiro dailininko kūryboje, taip pat ir dailininkų bendruomenės gyvenime yra neišvengiami. Menininkai patiria tuos pačius šiuolaikinės visuomenės grupių interesų susikirtimus, yra veikiami tų pačių laikotarpio iššūkių ir grėsmių. Kai nauji reiškiniai dailėje beveik paraleliai, vienu metu atsiranda skirtingose vietose, lieka tik objektyvūs, smulkūs vietinio dailės gyvenimo skirtumai, kažin ar įdomūs kūrybos aspektu. Lieka ir formali teritorinė dislokacija, ne tik atskirianti dailininkus nuo centrų, bet ir teikianti galimybę panaudoti savojo regiono savitumą, suteikiant jam naują, modernią raišką.

Globalizuotame pasaulyje regioniškumas, vietoje kartais atrodantis kaip trūkumas ar atotrūkis, vis dažniau tampa privalumu. Tai dailės istorijoje jau buvo – pripažinti ir stiprūs XX a. Europos meno centrai perėmė daug idėjų iš vadinamųjų meno paribių.

Iš toliau plačiau matyti

Kaip vilniečiams iš arti atrodys Klaipėdos dailė, palaukime jų atsiliepimų. Iš Klaipėdos žiūrint, parodoje sėkmingai dera moderniosios ir postmoderniosios dailės kūriniai, pateikiama plati šiuolaikinės, aktualios miesto dailės panorama.

Parodoje eksponuojama kelių kartų ir įvairių sričių dailininkų kūryba – tapyba, grafika, keramika, skulptūra, fotografija bei tarpdisciplininės dailės kūriniai.

Gausiausia – tapybos dalis: eksponuojami Dano Andriulionio, Angelinos Banytės, Ryto Jurgelio, Arvydo Karvelio, Ryčio Martinionio, Liudviko Natalevičiaus, Danieliaus Rusio ir Virginijaus Viningo paveikslai.

Skulptūros kūrinius pateikia Aurimas Anusas ir Vytautas Balsys. Uostamiesčio grafikams atstovauja Algis Kliševičius su kaligrafinėmis kompozicijomis ir Romas Klimavičius, savus kūrinius vadinantis objektais. Parodos kuratorius Isroildžonas Barotis eksponuoja keramiką.

Reikšminga vieta klaipėdiečių parodoje tenka fotografijai, kuriai atstovauja pastaruoju metu kūrybinį pakilimą išgyvenantis Remigijus Treigys bei Darius Vaičekauskas.

Baroti galerijos ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos pastangomis surinkta klaipėdiečių kolekcija imponuoja: penkiolika autorių pristato keturiasdešimt keturis kūrinius, kurių individualumas, meniniai ieškojimai įdomūs ne tik pirmą kartą su minėtų dailininkų kūryba susiduriančiam žiūrovui. Parodą “Klaipėda. Iš arti” verta surengti ir mūsų mieste.