„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai

„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai

Aktoriaus D.Meškausko personažas monospektaklyje „Urvinis žmogus“ dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Distancijai nuo pamatyto teatrinio reginio, įvardinto „Urvinis žmogus“ (premjera Klaipėdoje įvyko spalio 14-ąją), didėjant, slopstant karštiems įspūdžiams ir pasikeitus nuomonėmis su keliais bičiuliais bei tais, kurie jau recenzavo matytąjį spektaklį, tampa vis sudėtingiau džiaugtis, apibendrinti ir vertinti tai, ką matė nuosavos akys ir apmąstė kai kurios smegenų dalys…

Kaip humoro vakaras

„Urvinis žmogus“ – amerikiečių aktoriaus, režisieriaus ir prodiuserio R.Bekerio sukurtas monologas apie vyrų ir moterų santykius, „amerikoniškai“ plačiai išreklamuotas, gyvai pristatytas (pamanykit tik – pačiame Brodvėjuje parodytas daugiau kaip 700 kartų, pagerinęs visus monospektaklių egzistavimo rekordus!!!) ir Lietuvoje prigrūdęs sausakimšas sales žiūrovų, iliustruoja, kad:

1. Lietuvoje atsiranda (jau yra) kultūros vadyba;

2. Teatras išties yra (gali būti) visur;

3. Hedonizmas ir „vartotojiškoji visuomenė“ Lietuvoje – jau ne teorinės sąvokos.

Neteko matyti, kaip Kauno klube „Oazė“ ar Vilniaus klube „New York“ tautiečiai, stebėdami spektaklį, maitinasi ir „girdosi”, bet teko regėti, kaip Klaipėdos koncertų salėje publika siurbė vyną ir krimto spragintus kukurūzus.

„Urvinio žmogaus“ stilistika – kai kam primenanti geriausius Chazanovo pasirodymus, kai kam amerikietiškuoju humoru persisunkusius serialus (tokius kaip „Vedęs ir turi vaikų“, „Draugai“ ir pan.) arba populiariosios psichologijos vadovėlius (rašomus tokio Grėjaus, vyrus kildinančio iš Marso, moteris – iš Veneros) apie lyčių skirtumus – tiesiog antipuritoniška, atpalaiduojanti ir nepretenzinga. Tai profesionaliai organizuota ir atliekama pramoga – programa. Humoro vakaras. Žodis „spektaklis“ irgi tinka, nes pasirodyme visa privaloma teatrinė atributika – profesionalus aktorius, profesionali vaidyba, scenografija, muzika, režisūra – yra.

Apnuogina aktorių

Monospektaklį „Urvinis žmogus“ pagal R.Bekerio monologus režisavo K.Smoriginas ir D.Kazlauskas. Būtina pabrėžti, kad jie ir aktoriai, vaidinantys „pamainomis“. Dar vienas šio spektaklio aktorius – D.Meškauskas – Klaipėdos žiūrovams itin gerai pažįstamas. Žodžiu, lietuviškasis “Urvinis žmogus” – triptikas. Spaudoje buvo rašyta, kad kiekvienas iš aktorių savaip interpretuos pjesės medžiagą ir savotiškai atstovaus trims kartoms: K.Smoriginas – vyresniajai, D.Meškauskas – viduriniajai, D.Kazlauskas – jaunajai. Todėl reginys, įsivaizduoju (tik įsivaizduoju, nes kitų aktorių šiame spektaklyje dar neteko matyti), turėtų būti spalvingas, žaismingas ir netikėtas kiekvieną sykį atėjus į svečius „pas urvinį“.

Šįkart bandau svarstyti apie D.Meškausko „benefisą“. Išties buvo smalsu, kaip šis talentingas, plataus diapazono menininkas atrodys scenoje; kaip jis doros, interpretuos ir eksponuos tekstą; kaip jis gebės (ar ne) valdyti ir linksminti publiką, nes, panašu, kad būtent atsipalaiduoti ir pasilinksminti ji susirenka. Beje, tai ir atranda: „Urvinis žmogus“ – lengvas reginys, pripildytas estradinių numerių, šviesų ir garso efektų, teikiantis publikai emocinį pasitenkinimą.

Šiame spektaklyje aktoriams tenka dviprasmiškas vaidmuo: aktoriaus – neaktoriaus. Apie tai gana išsamiai rašė teatrologas V.Jauniškis, atkreipdamas dėmesį, kad tokia profesija, kurios angliškas pavadinimas entertainer, lietuviškai nė neturi atitikmens. Taigi tokiu „enter…“ tapęs aktorius turi ne tik sudominti, smaginti publiką, bet ir meistriškai vaidinti, kad žiūrovui būtų įdomu, kad jis neturėtų laiko nuobodžiauti ir gautų progą „atsijungti“.

Monospektaklis visai apnuogina aktorių. Ne tik sukuria erdvę talento sklaidai, bet ir reikalauja iš to talento maksimumo, nes geras tekstas pats savaime tikrai nežada sėkmės. Vidutiniškas – juolab…

Žaismingas ir tikslus

D. Meškausko personažas – veikėjas prisipažįsta gimęs 1964 metais, o kartu su jo „prisipažinimu” į sceną ateina anuomet populiarių filmų herojai (Zoro, Septyni samurajai), žaidimai („Ali Baba, čemu sluga…“, „Užmušk su kiaušiniu“), muzika („Pink Floyd“…). Spektaklio metu cituojama „lietuviškoji“ patirtis – spektaklio privalumas.

Įrodoma, kad lyčių skirtumai ryškūs nuo pat vaikystės: kai vyrukai kovoja, šaudo ir gaudo, mergaitės tuo metu žaidžia „namus“ (!), klases, liuoksi per šokdynę ar straksi tarp gumyčių…

Veikėjas žaismingai ir tiksliai piešia tolesnę dviejų pasaulių raidą ir natūralius, tiesiog prigimtinius jų skirtumus, kurių ištakos siekia net priešistorinius laikus. Vyrai yra medžiotojai, moterys – derliaus rinkėjos. Štai kodėl vyras nemėgsta šiaip sau vaikštinėti po prekybos centrą – į parduotuvę jis eina tik tada, kai visiškai sudoroja „auką“ (pvz., iki paskutinio siūlo sudėvi marškinius). Ir štai kodėl moteris mėgsta apsipirkinėti, nes pirkimas jai atstoja įgimtą poreikį rinkti: pamatyti, paimti, turėti, paslėpti ir nė nesunaudojus visų atsargų (netgi pamiršus, kur jos yra), kilti į žygį vėl… Moterys yra vieningos, todėl į virtuvę atnešti traškučių eina visos. Vyrai – derybininkai, pasinaudojantys netgi menkiausio kalibro argumentų šoviniais. Į vyrų burnas dienai įspraudžiamas ribotas kiekis (tik 2000) žodžių, todėl jie dažniausiai tyli, skaito laikraštį ar spokso į ekraną. Moterų burnos tiesiog brinksta nuo žodžių (jų dienos norma – 7000) ir tylą jos suvokia tik taip: jeigu nekalba, vadinasi – pyksta…

Aktoriaus D.Meškausko personažas dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Taip, beveik visi vyrai laisvi jaučiasi tik tualete, prie televizoriaus ekrano ar savo automobilyje. Taip, beveik visos moterys naktį kiša „susišildyti“ savo ledines kojas, beveik visos įžvelgia pasaulio pabaigą nukritusiame ant stalo ar ant kilimo trupinyje; visos (beveik) blizgina ir šveičia buitį iki sąmonės netekimo ir tikisi liaupsių, supratimo ir kitokių niekų, vyrų pasaulyje neegzistuojančių.

Žodžiai, tuščios kalbos nepadeda suvokti esmės. Paprasčiau būtų pripažinti, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, dvi skirtingos struktūros (kultūros), tiesiog egzistuojančios viena šalia kitos, viena kitai reikalingos ir gerbtinos. Apie tai šis spektaklis – monologas.

Sukūrė savo variantą

D.Meškauskas – tiesiog neprilygstamas. Nepaprasta organika, vokalo galimybės, ekspresija – visa tai abstraktūs komplimentai, nė iš tolo neatspindintys aktoriaus atlikto (atliekamo) sceninio darbo.

Tik aktoriaus dėka tekstas – žaismingas, lengvai kritiškas, negerąja prasme „amerikoniškas“, saikingai temperuotas žmogiškomis intonacijomis – tampa šiek tiek dramatiškas, konfliktiškas ir autentiškas.

Drąsiai galima teigti, kad D. Meškauskas sukuria autonominį monospektaklio variantą ir sau tinkančią vaidmens partitūrą. Kvailiodamas ir linksmindamas aktorius išlaiko vidinį dramatizmą (na, šįsyk šis žodis kiek per skambus) bei psichologinį charakterį. O dar tos jo kuriamos mizanscenos!…

Prisiminkime kad ir tą, kai kartu su personažu vyru kiek „nesaikingai“ vaišinamės bare: D.Meškauskas ant didžiulio popieriaus užrašo žodį „BARAS“, paskui piešia alaus bokalą, paskui dar vieną, paskui stiklą vyno, kokteilį, bokalą ir dar vieną didžiausią bokalą… Ir piešdamas vis „minkštėja“ , svaigsta nuo alkoholio… O paskui dar šokiai ir moteris…

Mizanscenos kaip karoliai veriamos ant pagrindinio pasakojimo „apie vyrus, moteris ir jų bendravimą“, kaip paveikslėliai dėliojamos į tam tikrą siužetą turintį komiksą.

Išties terapinis spektaklis (dar viena pozicija, nuolat dominuojanti spektaklio reklamoje: „Spektaklis sutaiko poras!”). Optimizuojantis. Lengvai suvokiamas. Greitai suvirškinamas ir greitai pamirštamas. Bet geras. Aktoriaus nuopelnas.

Mažų pasaulių didelės mintys…

Mažų pasaulių didelės mintys…

S.Šidlausko (Kaunas) “Komūna”. V.Mockaičio (Telšiai) “Dvyniai”. R.Klimavičiaus (Klaipėda) piešinys ir skulptūra iš ciklo “Septynios dienos”. Vytauto Liaudanskio nuotraukos P.Gintalo (Klaipėda) kompozicija “Lietuva”. O.Neniškio (Telšiai) “2005”.

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengta jungtinė Lietuvos menininkų „Mažosios plastikos“ paroda iš uostamiesčio iškeliavo į sostinę ir šiandien atidaroma Vilniaus Medalių galerijoje.

Unikalus projektas

Unikalus jis net keliomis projekcijomis. Visų pirma dėl to, jog skulptūros bei mažosios plastikos parodos šiandieniniame Lietuvos meno kontekste gana retas reiškinys. Todėl parodos kuratoriaus klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio suformuotas homogeninis mažosios plastikos darinys, kurio paskiri segmentai reprezentuoja skirtingus kūrybinius dažnius ir skirtingų mokyklų pagrindus, apeliuoja į svarų šalies kolekcijos vardą.

Antra vertus, projektas įdomus medžiagų, technologijų, formų diskursu, o kartu ir aiškiai iškristalizuotu kūrėjų kartų dialogu. Jaukus savo apimtimi, formatais, proporcijomis, turiniu. Šiltas, nes net akmuo ir metalas čia sušvinta pirmapradės ugnies žiežirba.

Bet svarbiausia – gausus: savo kūrybą “Mažosios plastikos” projekte pristato net dvidešimt penki autoriai (per šešiasdešimt darbų) iš visų didžiųjų Lietuvos miestų. Pastarasis darbų ir autorių spektras itin vertingas, kadangi įgalina su(si)daryti visuminį mažosios plastikos kūrėjų šiandieninės veiklos ir rezultatų situacijos vaizdą. Jį dar labiau išryškina kartų dialogas, atiduodantis duoklę skirtingoms mokykloms ir jų charakteristikoms – Lietuvos mažosios plastikos krūviui.

Gylio link

Svarbu pabrėžti ir parodoje atsiveriančią plačiabriaunę medžiagų bei technologijų sklaidą, atskleidžiančią tendencijų bei krypčių esamybes ir galimybes.

Tradiciškai gausiausiai eksploatuojamą metalo bei jo darinių – bronzos, geležies, alavo – ir medžio primatą parodoje papildo netikėti medžiaginiai sprendimai: objektams naudojamos plunksnos (K.Čiuplienė), floristinės nuotrupos (V.Mockaitis), natūralūs akmenėliai (S.Šidlauskas), „ready made“ objektai (T.Povilionis). Pastarasis novatoriškų raiškų spektras ne tik pagyvina ir taip gyvaveidę ekspoziciją, bet ir atskleidžia neribotą variacijų lauką, galimybių auditoriją.

Tokia tat formalioji portatyvinės parodos atspirties situacija, visuminė aplinka, nuo kurios galime pajudėti kūrinių idėjinio gylio link.

Eksponuojamus darbus galima būtų grubiai suskaidyti į kelias grupes. Pirmiesiems, įvardykime juos simbolistiniais, priskirtume idėjiškai užkoduotus, interpretacinius figūratyvus ar abstrakčias formas (R.Klimavičius, S.Šidlauskas, K.Čiuplienė, T.Povilionis, V.Mockaitis, kt.). Kitiems – realaus pasaulio parafrazes, elementus, gražius jau savo pačių amatininkiška meistryste (S.Plotnikovas, M.Jurėnas, S.Jurkus, R.Miliauskaitė, kt.). Te neįsižeidžia menininkai; meistrystę šiuo atveju vertinu kaip itin vertingą menininko pasiekimą. Trečiuosius galėtume identifikuoti kaip „mišrūnus“, sugebančius savyje suderinti tiek simboliškųjų, tiek ir realistinių kūrinių vertybes (P.Gintalas, A.Olbutas, D.Drulys).

A.Skiezgelo (Klaipėda) “Santykis”. L.Miliauskaitės (Klaipėda) “Grojanti”. S.Plotnikovo (Klaipėda) “Klaipėdietis”.

Atsiveria simboliais

Pasižvalgykime… Kiek makabriškas ir eklektiškas R.Klimavičiaus ciklas „Septynios dienos“ atsiveria visapasauliniais tikėjimo simboliais. Atskiri objektai iš ėsdinto metalo ir akmens – „Nojaus indas“, „Vienaragis“, „Papūgėlė“ ir kiti bei juos lydintys piešiniai – pasakoja apie dvasines vertybes, keliaujančias per simbolinius amžių, religijų ir žmonių takus. Netoliese subtiliai alsuoja rafinuota K.Čiuplienės „Palaimos“ vizija. Medžiagiškai „untraditional“, tačiau simboliškai logiškas kūrinys (apskritimas – visatos, kosminės tvarkos ir amžinojo gyvybės ciklo simbolis), suformuotas iš lengvų plunksnelių, kur ne kur prasiveriantis šviesos akivarais, dvelkia jaukumu ir šiluma – tikra palaima.

Asociatyvi ir T.Povilionio kompozicija „Neramus sapnas“ – simbolinė mirties, baimės, pavojaus ekspresija. Ant medžio kamieno kaladės su aiškiais įsirėžusiomis rievėmis stovi nedidelė metalinė lovelė. Iš pirmo žvilgsnio jaukus ir ramus ansamblis, sudrumsčiamas pistoleto šovinių dėklinės, įmontuoto lovelės kojūgaly vietoj atlošo. „Ready made“ stilistiką eksploatuoja ir turiniu kiek panašus, nors akcentuojantis kitas mentalines įvores – V.Mockaičio diptikas “Dvyniai”. Tai – vienas idėjiškai „stipriausių“ ekspozicijos kūrinių, deklaruojantis gyvybės nemarumą. Minimaliomis priemonėmis menininkas kalba apie pasaulio gyvasties grožį ir stiprybę: kelių augalo pūkelių vainikas „nurengia“ surūdijusią karo instrumentų grėsmę, apvalo nuo baimės ir pavojaus, išviešina silpnesnio ir mažesnio dvasinę galią.

Intriguoja ir žavi

Kaip visada intriguojantis ir žaismingas R.Inčirauskas šį kartą savo “herojų” arsenalą dedikuoja Matui Šalčiui. Ansamblyje „Kelionių žavesys“ menininkas išsklaido keliavimo priemones – dviratį, automobilį, lėktuvą ir laivą, kurių apsupty patupdo ir patį keliautoją. Šioje teigiamoje sumaištyje pasiklydęs paukštelis – laisvės ir nuotykių ieškotojo prigimties simbolis.

Svaigus ir S.Bertulio “Laukimas” – baltas paukštis auksinėmis akutėmis – vilties ir tyrumo inskripcija.

Tuo tarpu S.Šidlausko “Komūnos” medis iš ant svarstykles menančių šakų kabančių akmens “obuolių” – subtili aliuzija į gyvenimo gajumą bei bendrystės jungtį.

Ironiškas šioje parodoje D.Drulys. Pasitelkdamas medžiagos savaime diktuojamą formą, menininkas kuria menines transformacijas – moters „Torsą“, vyro „Žvilgsnį“. Vos keli pridėtiniai metalo elementai – ir medžio ruošinys virsta skulptūra. Netoliese eksponuojama to paties autoriaus kompozicija „Vegetaro pusryčiai“ iš trijų granitinių vaisių, kurių vienas – prakąsta kriaušė – sarkastiška improvizacija šiuolaikinio pasaulio tema.

Atiduoda duoklę

Duoklę abstraktaus meno raiškai atiduoda A.Kuzma („Sfera“, „Keliaujanti forma“), K.Vildžiūnas („Banga“, „Forma“), P.Repšys („Jokių žinių“). Abstrahuotą figūratyvą eskaluoja A.Olbutas „Paukštis“, „Sėdinti“, „Mėnulio moteris“ bei A.Mikalauskas „Pau-kštis“, „Dekoratyvinė forma“. Vos keli štrichai, linijos lankstas – čia tampa formos esme, atskleidžiančia kūrinio turinį.

O greta – visai kitoniška raiškos forma kerinti S.Plotnikovo animalistika. Bronzoje bei aliuminyje įkūnyti realistiniai vos 10 cm aukščio lokio, varno ir stepių erelio portretai liudija precizišką ir išpuoselėtą metalo apdirbimo meistrystę. Realistinę liniją papildo S.Jurkaus figūrėlės „Žuvies pardavėjas“, „Pasivaikščiojimas su žuvimis“ bei R. Miliauskaitės grafiška, tarsi iš smėlio smilčių supilta “gracijų” serija – “Grojanti“, „Erekcija“, „Išdygo mergaitė“.

Kiek lengvesnė realizmo dozė, atskiesta interpretacinių įžvalgų, atsiveria M.Jurėno darbe „Lėktuvėlis“, P.Gintalo kompozicijose „Lietuva“, „Politiko suvenyrai“, „Vizijos“.

Be drastiškų riboženklių

Įdomu pastebėti, jog nors paro-doje pristatomi skirtingų kartų bei mokyklų kūrėjai, didelių ar drastiškų riboženklių tarp kūrinių neįžvelgsime: visi autoriai, nepriklausomai nuo amžiaus, profesinio pamato, patirties, varijuoja šiuolaikiškomis priemonėmis, formomis bei mentalinėmis konvencijomis. Ir vis dėlto kiekvienas parodos eksponatas – tai atskiro autoriaus minties išraiška, išieškotas tūris ir kontūras, stilistika ir turinio krūvis. Kiekvienas darbas – tai kruopelė kūrėjo, reflektuojama per medžiagos apdorojimą, plastinę raišką ar šlakelį autentiško žavesio.

Pabaigai telieka pasiguosti, jog viename spaudos lape sunku apžvelgti tokią gausybę autorių, sunku tinkamai visus juos įvertinti. Kita vertus, gal visai ir nebūtina visų pastebėti, paminėti, pažymėti. Svarbiausia, pats faktas – kad tokia paroda įvyko. Svarbiausia – šios parodos indėlis į mažosios plastikos plėtotę ir sklaidą Lietuvoje. Tebūna ji teigiamas atspirties taškas ateičiai.

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

A.Taurinsko paveikslai iš parodos, veikiančios Klaipėdos Baroti galerijoje. “Senamiestis” (1972). “Triptikas” (2002).

Kristina Jokubavičienė

Ne veltui Baroti galerija yra laikoma geriausiai mieste dirbančia privačia dailės galerija. Du šiais metais įgyvendinti galerijos projektai tai dar kartą patvirtina. Prieš kelias savaites galerija pakvietė meno visuomenę į ketvirtąją ir paskutiniąją šiais metais projekto “XX a. Lietuvos dailės klasikai” parodą, kurioje eksponuojami Algirdo Taurinsko paveikslai. Projektas klaipėdiečiams jau pristatė tris parodas – garsių XX a. antros pusės lietuvių tapytojų Algirdo Petrulio, Jono Švažo, Prano Poručio kūrybą.

Spalio 28-ąją Vilniuje, “Maldžio” galerijoje, skambant smagiai “Doudi Jazz Band” ir Vytauto Grubliausko atliekamai muzikai, atidaryta Klaipėdos dailininkų kūrybos paroda “Klaipėda. Iš arti” – dar vienas sėkmingas Baroti galerijos projektas. Iki lapkričio 29-osios sostinės publikai siūloma susipažinti su “priartėjusia” uostamiesčio dailininkų kūryba.

Iš arti

Abu Baroti galerijos projektus jungia keli tikslai: vienu atveju – parodyti žinomus dailės reiškinius kitu aspektu (man labai priimtinas tapytojo Algirdo Taurinsko įtvirtinimas XX a. lietuvių tapybos klasiku), kitu – pristatyti Klaipėdos ir Vilniaus plačiajai publikai tai, kas mažiau žinoma, rečiau matoma: pvz., Klaipėdoje – A. Petrulio, J.Švažo tapybą; Vilniuje – klaipėdiečių dailės kūrinius.

Nepaisant visų pastarųjų metų pokyčių dailės gyvenimo politikoje, tenka konstatuoti, kad atstumai tarp centro ir regionų išlieka. Stebint šalies televizijų kultūrines laidas, vartant spaudą, gali susidaryti įspūdis, kad regionuose (turiu omeny ne tik apie Klaipėdą ar Vakarų Lietuvą) meninis gyvenimas nevyksta arba nevertas dėmesio. Todėl įsivaizduoju, kaip smagu turėjo būti Baroti galerijos savininkams Andželikai ir Isroildžonui, kai vilniečiai kolegos, stebėdamiesi, kad paroda “Klaipėda. Iš arti” eksponuojama prestižinėje “Maldžio” galerijoje, mėtė užuominas, – gal ir juos Baroti galėtų taip sėkmingai kuruoti?..

Į parodos atidarymą susirinko gausus svečių būrys: dailininkai, menotyrininkai, politikai. Iš Klaipėdos atvažiavo verslininkai, Baroti galerijos bičiuliai ir rėmėjai, keletas autorių, kurių kūriniai eksponuojami parodoje.

Žymaus Lietuvos kolekcininko Edmundo Armoškos “Maldžio” galerijos ekspozicinės erdvės labai geros, jose paprastai rengiamos rimtos, aukšto lygio, sulaukiančios rezonanso spaudoje parodos.

Verti klasiko vardo

Grįžkime prie subtilių klasikos ir klasikų reikalų.

XX a. antros pusės Klaipėdos dailės raidoje yra keletas laikotarpių ir keletas pavardžių, su kuriomis dažnai siejama visa, kas geriausio toje raidoje yra buvę.

Šiuo aspektu, be abejonės, kalbame apie septintojo dešimtmečio antrąją pusę ir aštuntąjį dešimtmetį, kai į miestą tiesiog nenutrūkstama vora skubėjo nauji jauni dailininkai. Su keliais, jau anksčiau čia apsigyvenusiais, jie labai greitai suformavo stiprią ir kūrybingą bendruomenę, skaičiumi išlikusią gausiausia iki šių dienų.

Kai minime Violetos Skirgailaitės, Edvardo Malinausko ar Algirdo Taurinsko pavardes, kalbame iš esmės apie tą patį kūrybinio pakilimo tarpsnį, sakytume, kokį aukso amžių, kuriam šie kūrėjai (ir kiti, nepaminėtieji) geriausiai atstovauja. Jie tikrai verti (jei ne šalies, kad kitiems būtų ramiau, tai bent jau miesto mastu) būti vadinami klasikais. Kiekvienas dėl skirtingų priežasčių, bet dėl vieno rezultato – tardicinės dailės arba, jei norite, moderniosios dailės principų įtvirtinimo.

Taigi smagu, kai kas pasako, o kiti pritaria – taip, klasikas, talentingas, puikus savo laiku aktualiais kūriniais, vertingas šiuo metu tradicijų tęstinumu.

“Žvejo dukra” (1989). “Aktoriaus B.Gražio portretas” (1999). “Senamiestis II” (1981).

Įtvirtino paroda

Gaila, kad A.Taurinsko atveju visos kūrybos ir labai norėdami pamatyti (net ir virtualioje erdvėje) negalime. Niekas tikriausiai negali ir pasakyti, kiek tų paveikslų būta, kur jie yra šiuo metu. Tenka tik iš fragmentų (jubiliejinė paroda, darbai grupinėse parodose, paveikslai P.Domšaičio galerijos retrospektyvinėje parodoje, ir šioje, Baroti galerijoje, iki lapkričio 28-osios veikiančioje) dėlioti vieno iš žymiausių miesto tapytojų kūrybinę mozaiką.

Jokio leidinio, jokios išsamesnės dokumentacijos. Gerai, kad drąsiai pasakėme – “klasikas”, bet teks padaryti darbus, kurie klasiko vardą įtvirtintų. Šį kartą įtvirtino paroda, kuri atsirado ir dėl kolekcininkų sutikimo eksponuoti jiems priklausančius paveikslus. Kelių nuoširdžiai pavydžiu. Turiu omeny “Senamiestį” (1972) ir “Senamiestį II” (1981), “Kalvį” (1979), “Žvejo dukrą” (1989)… Tie kūriniai atstovauja pačiam produktyviausiam ir geriausiam A.Taurinsko tapybos laikotarpiui, kupinam spalvų jėgos, stipraus smūgiuojančio potėpio, šiurkčios faktūros ir neramios pajūrio krašto dvasios portretuojamųjų akyse, vėjo gūsių, blaškančių skalbinius dar nepudruoto senamiesčio kiemuose. Akivaizdžiai pasikartojantys pastarųjų metų paveikslų motyvai, neišbalansuotas koloritas negadina bendro nedidelės, tik vienuolikos drobių, parodos įspūdžio.

Idėjos – paribiuose

Pakilimai ir atoslūgiai atskiro dailininko kūryboje, taip pat ir dailininkų bendruomenės gyvenime yra neišvengiami. Menininkai patiria tuos pačius šiuolaikinės visuomenės grupių interesų susikirtimus, yra veikiami tų pačių laikotarpio iššūkių ir grėsmių. Kai nauji reiškiniai dailėje beveik paraleliai, vienu metu atsiranda skirtingose vietose, lieka tik objektyvūs, smulkūs vietinio dailės gyvenimo skirtumai, kažin ar įdomūs kūrybos aspektu. Lieka ir formali teritorinė dislokacija, ne tik atskirianti dailininkus nuo centrų, bet ir teikianti galimybę panaudoti savojo regiono savitumą, suteikiant jam naują, modernią raišką.

Globalizuotame pasaulyje regioniškumas, vietoje kartais atrodantis kaip trūkumas ar atotrūkis, vis dažniau tampa privalumu. Tai dailės istorijoje jau buvo – pripažinti ir stiprūs XX a. Europos meno centrai perėmė daug idėjų iš vadinamųjų meno paribių.

Iš toliau plačiau matyti

Kaip vilniečiams iš arti atrodys Klaipėdos dailė, palaukime jų atsiliepimų. Iš Klaipėdos žiūrint, parodoje sėkmingai dera moderniosios ir postmoderniosios dailės kūriniai, pateikiama plati šiuolaikinės, aktualios miesto dailės panorama.

Parodoje eksponuojama kelių kartų ir įvairių sričių dailininkų kūryba – tapyba, grafika, keramika, skulptūra, fotografija bei tarpdisciplininės dailės kūriniai.

Gausiausia – tapybos dalis: eksponuojami Dano Andriulionio, Angelinos Banytės, Ryto Jurgelio, Arvydo Karvelio, Ryčio Martinionio, Liudviko Natalevičiaus, Danieliaus Rusio ir Virginijaus Viningo paveikslai.

Skulptūros kūrinius pateikia Aurimas Anusas ir Vytautas Balsys. Uostamiesčio grafikams atstovauja Algis Kliševičius su kaligrafinėmis kompozicijomis ir Romas Klimavičius, savus kūrinius vadinantis objektais. Parodos kuratorius Isroildžonas Barotis eksponuoja keramiką.

Reikšminga vieta klaipėdiečių parodoje tenka fotografijai, kuriai atstovauja pastaruoju metu kūrybinį pakilimą išgyvenantis Remigijus Treigys bei Darius Vaičekauskas.

Baroti galerijos ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos pastangomis surinkta klaipėdiečių kolekcija imponuoja: penkiolika autorių pristato keturiasdešimt keturis kūrinius, kurių individualumas, meniniai ieškojimai įdomūs ne tik pirmą kartą su minėtų dailininkų kūryba susiduriančiam žiūrovui. Parodą “Klaipėda. Iš arti” verta surengti ir mūsų mieste.

„Scanorama“ į Klaipėdą atveža Šiaurės šalių kiną

Saulius BERTULIS. Laukimas. 2005, marmuras, bronza, h 40 cm. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

„Scanorama“ į Klaipėdą atveža Šiaurės šalių kiną

Lapkričio 11-ąją Vilniuje startavo trečiasis Šiaurės šalių kino festivalis „Scanorama“, kuris lapkričio 26-ąją pasieks ir Klaipėdą.

Skandinaviškų filmų „pašvaistė“ iki gruodžio 1-osios nusidrieks per tris didžiausius Lietuvos miestus – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje „Scanorama“ pristatys naujausius ir įdomiausius Šiaurės šalių kinematografininkų darbus.

„Šis festivalis sumanytas, kad praskaidrintų lietuvišką rudenį. Norėjau, kad jis Lietuvą nušviestų kaip Šiaurės pašvaistė, kokią teko matyti viešint Norvegijoje“, – sakė kino forumo „Scanorama“ meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Festivalio metu bus parodyta apie keturias dešimtis filmų – Vilniuje, kino centruose „Forum Cinemas Vingis“ ir „Forum Cinemas Akropolis“ (lapkričio 11-19 dienomis), Kaune, kino teatre „Romuva“ (lapkričio 18-25 dienomis), ir Klaipėdos „Žemaitijoje“ (lapkričio 26-gruodžio 1 dienomis). Uostamiestyje bus parodyta 16 festivalio filmų.

Organizatorių teigimu, šiemet „Scanorama“ pristatys “galingą“ naujienų programą, kurioje – tik Kanuose bei dar keliuose žymiuose festivaliuose parodytos kino juostos.

Penktadienį sostinėje šių metų „Scanoramą“ atidarė įžymiojo Larso fon Triero naujausias kūrinys „Manderlis“, šiemet Kanų festivalyje rodytas konkursinėje programoje. Juo „Scanorama“ pradės savo viešnagę ir Klaipėdoje.

Į uostamiestį atkeliaus ir kitos didžiausios festivalio naujienos: Aku Louhimieso „Sušalusi žemė“ (2005), kurią pats režisierius pristato kaip Levo Tolstojaus inspiruotą suomių „Dogmą“, populiaraus norvegų aktoriaus Akselio Henie garsusis debiutas „Uno“ (2004), apdovanotas prizais net trylikoje tarptautinių kino festivalių, žiūrimiausia, „Oskarui“ nominuota jo kolegos Eriko Pope juosta „Havajai, Oslas“ (2004), jau apkeliavusi tris dešimtis tarptautinių kino festivalių, bei ryškiausias metų debiutas – jaunos režisierės Saros Johanson filmas „Žiemos pabučiuoti“ (2005), šiemet pristatytas „Oskarui“.

Anot G.Arlickaitės, specialioje filmų programoje „Nusikaltimas ir bausmė“ pristatomi žanrai, kuriais garsėja Šiaurės šalių literatūra ir kinas – detektyvai, juodosios komedijos, anekdotiniai kriminalai. Taip pat bus parodyta Šiaurės šalių literatūros ekranizacijų programa „Visatos angelai“, priminta šiauriečių praeitis ir modernioji klasika. Neseniai Lietuvoje koncertavusį Goraną Bregovičių „Scanoramos“ žiūrovai galės pamatyti naujame – aktoriaus – amplua norvegės Uni Straume filme „Vestuvių ir laidotuvių muzika“ (2002). Šiaurės šalių kino forumą uždarys subtilaus norvegų kino humoristo Bento Hamerio juosta „Factotum“, šiltai sutikta šių metų Kanų kino festivalyje.

G.Arlickaitės teigimu, prieš dešimtmetį Šiaurės šalis daug kas laikė tylinčiomis kino pasaulyje, tačiau šiuo metu jaučiamas skandinaviškų filmų pakilimas. „Šiaurės šalių kino banga galingai ritasi per visą kino pasaulį“, – tvirtino trečiosios „Scanoramos“ meno vadovė.

„Pilot: 2“ Londone apklausė menininkus ir jų vadybininkus

„Pilot: 2“ Londone apklausė menininkus ir jų vadybininkus

Spalio 21-24 dienomis Londone vyko tarptautinis meno forumas „Pilot: 2“, subūręs beveik šimtą menininkų ir jų projektų vadybininkų iš viso pasaulio. Forume Lietuvai atstovavo vilnietis dailininkas Juozas Laivys ir klaipėdietis meno vadybininkas Darius Vaičekauskas.

Kaip „Klaipėdai“ pasakojo D.Vaičekauskas, šis forumas sujungė du projektus: įspūdingą šiuolaikinio meno parodą ir seminarų ciklą, kuriame dalyvavo ir menininkai, ir meno projektų kuratoriai.

„Pilot: 2“ stengėsi išsiaiškinti šiuolaikinio menininko ir nekomercinio meno situaciją bei perspektyvas.

Todėl forumo rengėjai visiems forumo dalyviams uždavė tuos pačius keturis klausimus. Forumas savo svečių teiravosi: kodėl jie dalyvauja meno mugėse ir bienalėse; ar auganti menininkams atstovaujančių modelių įvairovė ir galimybės praverčia, kuriant bendrus pasaulinius tinklus, pristatančius menininkus; kaip meno rinka veikia Jūsų meninę kūrybą; kaip pradėjote pardavinėti ar kolekcionuoti meno kūrinius.

Forumo dalyvių atsakymai sudėti į specialų „Pilot: 2“ leidinį, kurio keli egzemplioriai atkeliavo į Vilnių ir Klaipėdą.

D.Vaičekausko žodžiais, įdomu patyrinėti kolegų patirtį, galbūt pasisemti idėjų, kurias galima būtų pritaikyti Lietuvos meno rinkoje.

„3K“ pristato grafiką

„3K“ pristato grafiką

Kaliningrado dailininkų namuose lapkričio 3-iąją atidaryta bendra kaliningradiečių ir klaipėdiečių dailininkų grafikos paroda tęsia šį pavasarį startavusį bendrą meno projektą “3K” (Kaliningradas – Kultūra – Klaipėda).

Vasario ir kovo mėnesiais Kaliningrade Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus taikomosios dailės sekcijos nariai surengė parodą “Arti”, kurioje prisistatė 22 autoriai su daugiau nei 100 kūrinių – keramikos, metalo ir medžio plastikos, dailiosios tekstilės, juvelyrikos darbais.

Šįsyk į projektą įsijungė 11 Kaliningrado ir 12 Klaipėdos krašto grafikų.

Per tris dešimtis savo grafikos kūrinių parodoje eksponuoja LDS Klaipėdos skyriaus grafikos sekcijos nariai – klaipėdiečiai dailininkai Algis Kliševičius, Danutė Žalnieriūtė, Augustinas Virgilijus Burba, Birutė Andriekutė, Emilija Poškutė-Pumputienė, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Liuda Vėgėlienė, Ona Šimaitytė-Račkauskienė, Arūnas Mėčius, palangiškė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė ir kretingiškė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė.

Jų darbų kolekciją surinko vienas iš projekto iniciatorių, parodos kuratorius ir dalyvis klaipėdietis grafikas Anatolijus Klemencovas.

Mūsų pajūrio dailininkus per vernisažą Kaliningrade pristatė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas, autoriams parodos atidaryme atstovavo grafikas ir tapytojas A.Mėčius.

Kaliningrado dailininkų sąjungos pirmininkas Jevgenijus Pečerskis džiaugėsi projekto tąsa, jį – vis labiau įsibėgėjantį, augantį ir stiprėjantį – sveikino Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydas Juozaitis.

Bendra kaliningradiečių ir klaipėdiečių grafikos paroda Kaliningrado dailininkų namuose veiks iki gruodžio 10-osios. Anot A.Sakalausko, ji jau spėjo susilaukti labai šiltų atsiliepimų.

Dviejų kaimyninių miestų dailininkų indėlį į kultūros projektą “3K” kitąmet žadama pratęsti P.Domšaičio tapybos pleneru Klaipėdoje ir Kaliningrado apskrityje, dar vieną plenerą kaimynai žada surengti Kaliningrado uoste. Trečiojoje “3K” parodoje kitąmet prisistatys tapytojai.

„Be to, 2006-iesiems baigiantis Klaipėdos dailės parodų rūmuose planuojame drauge surengti dar vieną didelę grafikos parodą, – sakė A.Sakalauskas „Klaipėdai“. – Joje su savo darbais turėtų pasirodyti kone visi Kaliningrado ir Klaipėdos krašto grafikai. Abu projekto „3K“ partneriai eksponuos maždaug po 100 įvairiausiomis grafikos technikomis sukurtų darbų.“

„Klaipėdos“ inf.