„Docu In Motion“ sujungė žmogų ir pasaulį

„Docu In Motion“ sujungė žmogų ir pasaulį

Kadrai iš S.Loznicos „Peizažo“ ir D.Rangos „Istorijos“.

Jūratė Usanova

Lapkričio 4-11 dienomis vyko pirmasis Nacionalinės kino klubų asociacijos pristatomas renginys – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis “Docu In Motion”, kurio du filmai lapkričio 10-ąją buvo parodyti ir Klaipėdoje. Prano Domšaičio galerijoje „Kinopolio“ žiūrovai galėjo pamatyti Sergejaus Loznicos „Peizažą“ ir Danos Rangos „Istoriją“ („Story“). Šiųmetinė festivalio tendencija – noras priartėti kuo arčiau žmogaus, jo kasdienybės, atradimų, dvejonių. Festivalis kreipė žiūrovų dėmesį į vidinį žmogaus pasaulį.

Ir atkreipė. Netgi įtraukė. Filmai „Peizažas“ ir „Istorija“ susiejo ir persipynė. Atrodo, ir sukeisti pavadinimai jų esmės nepakeistų. Netikėtai susiliejo tiesioginės gamtovaizdžio, socialinės paralelės bei atvirkštinės kameros judėjimo ir vaizdo pateikimo principai. Nors eksperimentinę – poetinę dokumentiką labiau atitinka S.Loznicos „Peizažas“, kuriame iš pradžių nebylūs, vėliau rusų kalba prabilę kadrai sukami aplink stebėtoją 360 laipsnių kampu. Tačiau visai ne eksperimentinis „Istorija“ mūsų žiūrėjimo poziciją pakeičia – čia jau žiūrovas yra tas palydovas, plastiškai skriejantis virš upių žiočių, miškų, salynų ar tiesiog kosminio laivo ūžesiu monotoniškai plaukiantis žemės rutulio apskritimu aplink.

Peizažo dalis

Apskritimu be pradžios ir pabaigos. Taip mes įsukami į Rusijos miestelio Okulovkos peizažą ir kasdienybę („Peizažas“) iki pagrindinės vyksmo vietos – autobuso stotelės. Kraštovaizdis yra tiek gera aplinka savo sudėtinėms dalims, kiek pats atitinka jų požymius. Miestelio kraštovaizdį dėlioja tokie objektai kaip plytiniai griuvėsiai, sniegu padengto purvo kūgiai, žiemiško atodrėkio asfaltas, pliki medžiai, apleistos istorinės architektūros fragmentai – atitinka jame „tarpstančius“ vietinius gyventojus: pavargę, pasidavę kasdienybei, komiškai pikti jei ne ant kitų, tai patys ant savęs, vieni vulgarūs, kiti praradę viltį, patiriantys smurtą, dar kiti girtuokliaujantys, kažko netekę…

Vientiso kameros judesio sujungtos žmonių kalbos, socialiniai ženklai – keiksmažodžiai, pyktis, rutininis erzulys kuria ne itin aukštos kultūros socialinį vietovaizdį. Pašnekesių srautai susipina į raizginį, mazgą, savotišką socialinę entropiją, šurmuliuojančią netvarką, kuri turi inspiruoti tylios tvarkos atsiradimą, šiuo atveju – autobuso atvykimo tylą stotelėje. „Paskutinis pasispardymas“ – kadrai pro važiuojančio autobuso langus sukelia atsukamos atgal kino juostos įspūdį. Ir palieka spengiančiai tylu. Galbūt gamta be žmonių visada bus tiesiog idealus peizažas?

Išnyksta riba

Moksliškai nėra aišku, kiek kraštovaizdis veikia žmogų. Patys žmonės, kultūra, kalba yra jų gyvenamųjų vietovių dalis. Kodėl prisirišame prie vienų ar kitų gamtovaizdžių? Kodėl žavi būtent tokios peizažo kompozicijos ir ne kitokios? Kodėl „Istorijos“ herojų taip keri Ouvea sala? „Aš jų turiu šimtus, bet Ouvea – meno kūrinys“. (Ouvea – sala Naujoje Kaledonijoje, ištikimybės salų grupėje, angl. Loyalty Islands).

Savotiško psichologinio esė – filmo „Istorija“ karkasas kuriamas iš šių dviejų laikančiųjų konstrukcijų: vienintelio herojaus Story Musgrave veido (vaizdo pagrindas) ir jo balso – monologo (garso pagrindas). Vaizdo konstrukcija pildoma kerinčiais vaizdais iš kosmoso, žemės reljefo formomis, poetinėmis miškų fotokompozicijomis. Filosofinį monologą papildo kosminio laivo ūžesys, nevalingai vaizduotėje susitapatinantis su „žemės balsu“ ar „žemės garsu“. Plastiškai vienas kitą keičiantys astronauto veido ir žemės kraštovaizdžių kadrai tarytum ekranizuoja hipnotizuojantį monologą apie evoliuciją, kaitą, žemės ir žmogiškąjį kodus, dvasingumą ir pojūčius. Riba tarp žmogaus ir pasaulio išnyksta: „Mes esame žemė. Svarbus vientisumo jausmas“, – dalinasi potyriais Story. Neslėpdamas asmeninio gyvenimo tragizmo faktų, lyg aidu atliepiančių S.Loznicos „Peizažo“ žmonių kalbas. Estetinio pasakojimo nesutrikdo ir nesumenkina Story išgyventi socialiniai kraštutinumai – šeimos narių degradacijos, išsiskyrimai, netektys. Problemos neatsietos nuo patirto grožio jausmo. Čia viskas kartu ir apie to paties žmogaus kasdienybę bei įkvėpimus. Pats Story tai patvirtina: „Nėra nieko įspūdingiau, nei matyti gyvenimą ir mirtį čia. Gyventi žemėje yra daug įspūdingiau, nei būti kosminėje erdvėje.“

Nuteikia šviesiam laukimui

Danas ANDRIULIONIS. Nuojauta. 2005, aliejus, akrilas, drobė, 64×88 cm.

 

Nuteikia šviesiam laukimui

Kristina Jokubavičienė

Iki gruodžio vidurio „Parko galerijoje“ veikia klaipėdiečio dailininko Dano Andriulionio tapybos paroda “Vilties ženklai”, pavadinimu ir kūrinių dvasia nuteikianti šviesiam artėjančių švenčių laukimui.

D.Andriulionis „Parko galerijoje“ atidarė tapybos parodą “Vilties ženklai”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žinoma, paveikslus galima vertinti ir tik kaip formalias, spalvinių dėmių bei paprastų, pasikartojančių motyvų kompozicijas, patrauklias akiai, dekoratyvias, neįpareigojančias, puikiai tinkančias bet kokiame interjere.

Bet verta paieškoti juose to, kas tik nujaučiama, sunkiau nusakoma žodžiais. “Vilties ženkluose”, manau, kiekvienas ras skirtingas prasmes – tai byloja apie semantinį kūrinių universalumą.

Po “Vilties ženklų” pavadinimu slypi dekoratyvūs, abstraktūs, aiškaus konstrukto ir skaidraus spalvinio sluoksnio paveikslai, kuriuose užslėpti įvairūs ženklai, simboliai. Kai kurie atpažįstami, kaip kažkada girdėta melodija, kai kurie numanomi, daugelis – laisvai interpretuotini.

Tai kūriniai, kurių pavadinimų nereikia skaityti. Verčiau – spėlioti, gilintis, svarstyti, kokios prasmės slypi pabrėžtinai plokščiose, aiškios centrinės arba frizinės kompozicijos struktūrose, primenančiose schemą, galvosūkį. Atrodo, kad ši schemiška visuma gerai pažįstama, belieka įvardinti atskirus jos elementus ir bus gautas atsakymas, tačiau…

Stambios formos kartojasi mažesnėse, ritmiškai skaidosi, jungiasi, kaip sutartinėje. Visuma sustiprinama juodu plonu kontūru, o kietą geometrizmą švelnina spalvinės dermės bei tapysena – plona, kurianti dažų sluoksnio nykimo, atskirų tonų persiliejimo įspūdį. Mirgėjimo efektą paryškina ir švytėjimo suteikia blizgantys smulkūs intarpai.

Paroda kaip reta vieninga: kiekviename paveiksle aiškios ritminės struktūros kuria lyg nedidelį mikrovisatos fragmentą, o jų visuma byloja apie vieningą bekraštę erdvę, makrokosmosą, kuriame telpa kosmogoniniai simboliai (kryžius, dangaus šviesulio skritulys), liaudies baldų, audinių spalviniai motyvai, jų taisyklingas, taigi ir amžinas matmenų ir ataudų, šviesos ir tamsos, judėjimo ir pastovumo virsmas. Nė vienoje kompozicijoje nėra tiesmukų nuorodų, analogijų. Paveikslų koloritas, simetriškos, įcentrinės arba pabrėžtinai linijinės kompozicijos, paprasti motyvai kuria archajiško, stabilaus, aiškaus pasaulio – taip dažnai atsiveriančio neįmantriuose liaudiškų skrynių piešiniuose, lovatiesių raštuose ir spalvinėse dermėse ir nepasiduodančio niveliacijai, skubėjimui – nuojautą ir viltį.

Vilniuje išleido kūrybos albumus

Vilniuje išleido kūrybos albumus

Ramunė Pletkauskaitė

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) leidyklos jau penktus metus leidžiamą dailės albumų seriją “Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai” papildė dvi knygos apie LDS Klaipėdos skyriaus narių – klaipėdiečio skulptoriaus Algirdo Boso ir telšiškio metalo dailininko Romualdo Inčirausko kūrybą.

Dar du ką tik pasirodę šios serijos leidiniai skirti vilniečių tapytojų Mindaugo Skudučio ir Jūratės Mykolaitytės kūrybai.

Leidiniuose, be dailininkų kūrinių reprodukcijų, spausdinama jų kūrybos apžvalga lietuvių ir anglų kalbomis, pateikta išsami dokumentacija: trumpa autorių biografija, jų sukurtų kūrinių ir surengtų parodų sąrašai, bibliografija.

Naujųjų knygų įžanginiuose tekstuose dailininkų kūrybą įvertino vilniečiai dailėtyrininkai Viktoras Liutkus, Elona Lubytė, Jurgita Ludavičienė ir Ugnė Dalinkevičiūtė.

1997-aisiais įkurta LDS leidykla jau išleido 15 serijos “Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai” knygų. Tarp jų apie klaipėdiečius – daugiau nėra.

Keturi naujausi leidiniai praėjusią savaitę pristatyti Vilniuje. R.Inčirausko albumą gruodžio 2-ąją leidykla pristatys Telšiuose. Jos direktorės Danutės Zovienės teigimu, A.Boso knygos pristatymas uostamiestyje neplanuojamas, nes Klaipėda neparėmė jos leidimo.

Klaipėdiečiams dar nepristatytas ir šiemet pasirodęs stilingas uostamiesčio fotomenininko Remigijaus Treigio kūrybos albumas, kuris sulaukė Klaipėdos miesto savivaldybės bei Kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos. Kad knyga išvystų dienos šviesą, rūpinosi pats autorius, pasistengė ir Vilniaus spaustuvė “Logotipas”, irgi tapusi jos rėmėja. Fotoalbumui įžangą parašė menotyrininkė Agnė Narušytė. R.Treigio fotografijų knyga vainikuoja jo kūrybos 20-metį.

Kultūros politikos viziją subrandino „smegenų šturmas“

Kultūros politikos viziją subrandino „smegenų šturmas“

Rolanda Lukoševičienė

Lapkričio 14 ir 15 dienomis Palangoje, siaučiant audrai ir iki vidurnakčio verdant diskusijoms, išryškėjo artimiausio dešimtmečio Klaipėdos kultūros vizija. Padedant viešą konkursą laimėjusio Artašeso Gazariano vadybos ir verslo mokyklai, dviejų dienų seminare ją formavo 18 uostamiesčio savivaldybės, miesto kultūros įstaigų, organizacijų narių ir vadovų, verslo bei politikos atstovų darbo grupė. Klaipėdos kultūros plėtros dokumentas visuomenei ir miesto politikams turėtų būti pristatytas artimiausiomis savaitėmis.

Dvi audringas dienas aštuoniolikos žmonių darbo grupė Palangoje praleido diskutuodama apie Klaipėdos kultūros ateitį. Visi seminaro dalyviai surašė galimas prioritetines kultūros sritis, kurias turėtų remti Klaipėdos miesto savivaldybė.

Medžiaga – iš konferencijos

Spalio 25-26 dienomis uostamiestyje vykusi konferencija „Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija“ akivaizdžiai parodė, kad į „neužšąlančią“ pretenduojanti mūsų miesto kultūra atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Politikams atrodo, kad iš miesto biudžeto atseikėjamų finansinių injekcijų turėtų pakakti, kultūros žmonės paburnoja, kad yra skriaudžiami, kultūros strategai įžvelgia naujų idėjų badą ir baugiai dairosi į atsiveriančias naujas erdves, kurioms apgyvendinti verkiant trūksta jaunos, drąsios „darbo jėgos“.

Konferencijos diskusijų metu buvo iškelti gana įvairūs kultūros vystymosi prioritetai: regioninės kultūros, bendruomenės poreikių, protestantiškosios kultūros išryškinimas, kultūros decentralizavimas, kultūros fabriko idėjos brandinimas, sąlygų sudarymas jaunųjų menininkų saviraiškai, profesionalaus meno rėmimas, menininkų bendradarbiavimas, siūlyta juridiškai išaiškinti menininko statusą, labiau į miesto renginių programas įtraukti pagyvenusius žmones ir kiti. Konferencijoje nuskambėję dalyvių pasiūlymai ir mintys tapo pagrindine medžiaga, kuria naudojosi Palangoje vykusio seminaro dalyviai.

Paspartino parengimą

Pastarieji metai, kai iš esmės pasikeitė ekonominė, politinė šalies situacija, neišvengiamai koregavo ir kultūros strategiją bei prioritetus. Prieš gerą dešimtmetį niekas nebūtų drįsęs kalbėti apie kultūrą kaip verslo objektą, turintį ne tik šviečiamąjį poveikį, bet ir kuriantį „pridedamąją vertę“. Sunkiai suvokiamas būtų ir šiandien kultūrininkų leksikoje skambantis terminas „kultūros industrijos“ bei verslo vadybos dėsniai ir apibrėžimai, taikomi, regis, tokioje efemeriškoje srityje kaip menai.

Turbūt neatsitiktinai kultūros politikos vizijai formuoti pasitelkta Vadybos ir demokratijos mokykla. Šios srities profesionalas A.Gazarianas, seminaro pradžioje jos dalyviams paskaitęs teorinę paskaitą „Vystymo valdymas“, galutinai išsklaidė abejones, įrodęs, jog visas gyvenimo sritis valdo tie patys dėsniai ir būtų neracionalu juos ignoruoti. Kas geriau – ar stichiškas, nevaldomas procesas, kuris vis tiek neišvengiamai nuveda kažkur, ar galimybė jį veikti ir pakreipti norima linkme?

Iki šiolei galiojusias kultūros politikos nuostatas visus metus rengė bene du šimtai žmonių. Kadangi šiemet buvo pavėluota, savivaldybė samdė organizatorių, kuris, taikydamas tam tikrus metodus, padėjo dokumentą parengti greičiau. Dokumento parengimas – konferencijos, seminaro organizavimas – užtruko porą mėnesių ir kainavo 35 tūkst. Lt.

„Šturmavo smegenis“

Seminaro dalyviai išsakė nuomones apie sritis, kurios galėtų tikėtis savivaldybės dėmesio. Buvo suformuota kelios dešimtys tezių, išryškinusių jautriausias miesto kultūros politikos vietas. Tai jūrinio miesto įvaizdžio formavimas, naujų modernių kultūrinių erdvių steigimas, atviros kultūros puoselėjimas, jaunimo kultūrinių poreikių ugdymas, šiuolaikinio profesionalaus meno sklaida, vietinio kūrybinio potencialo palaikymas, masinio susibūrimo erdvių panaudojimas reklamai, alternatyvių kultūros finansavimo galimybių paieška, platesnė kūrybinė realizacija ir skirtingų kultūros, švietimo sričių bendradarbiavimas, gabių menininkų įvertinimas ir motyvacijos skatinimas, kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, kultūros paveldo integravimas į miestiečių savimonę ir identiteto formavimas, vietos mecenatų auginimas, profesionalaus kultūros vadybos lygio kėlimas, masinės kultūros vietos apibrėžimas, kultūrinių industrijų aktyvizavimas ir kitos.

Viską susisteminus ir balsavus, išsikristalizavo kelios pagrindinės temos: kultūros finansavimas ir vadyba, jaunimo ir kitų socialinių grupių kultūrinė saviraiška bei poreikiai, miesto identitetas, naujų kultūrinių erdvių formavimas ir senųjų panaudojimas, kultūrinė industrija. Susiskirstę į mažesnes grupes, seminaro dalyviai ėmėsi Vakaruose populiarios idėjų generavimo formos – „smegenų šturmo“. Buvo apibrėžta pagrindinių temų dabartinė situacija, teigiamos ir neigiamos pusės, galimos grėsmės ir vystymosi kryptys.

Padėjo į banką

Viešose diskusijose buvo išsakyta gana daug kritiškų pastabų ir netgi patrauklių pasiūlymų, kuriuos seminaro dalyviai žada padėti į „idėjų banką“ ir, esant tinkamam momentui, juos realizuoti. Kalbėta apie tai, kad kultūra izoliuota nuo verslo, švietimo, socialinės sferos, kad nėra vieningos kultūrinės informacijos sistemos, kad potenciali kūrybinė jėga – Klaipėdos universitetas – nedalyvauja miesto kultūriniame gyvenime ir “verda savo sultyse”, kad jaunimas bėga iš Klaipėdos ir verkiant reikia jį sulaikyti.

Kaip potenciali grėsmė įvardintos beveik Klaipėdos centre besikuriančios didžiulės prekybos „maksimos“, „išsiurbiančios“ žmones iš kultūrinių erdvių, mažinančios poreikį kultūrai. Bene pirmą kartą kultūra garsiai buvo įvertinta kaip ekonominę galią kuriantis faktorius. Kalbėta apie Baltijos identitetą ir Klaipėdos vietą jame, jūrinių ženklų trūkumą ir jūrinio miesto įvaizdžio stiprinimą. Apsvarstytos galimybės Klaipėdoje įsteigti unikalų respublikinės reikšmės centrą ir siekti šalies kontekste labiau išryškinti uostamiestį, kurį dėl objektyvių aplinkybių nuolat užgožia Vilnius.

Konferencijos „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“ sprendimai

Konferencijos „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“ sprendimai

Įžanga

Konferencija pažymi, kad dėl ypatingų istorinių aplinkybių Lietuvos Respublikai priklausančioje Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono dalyje (Klaipėdos krašte) laikotarpiu nuo 1944 iki 1990 m. kultūros paveldas sunyko arba buvo sunaikintas nepalyginamai daugiau negu bet kurioje kitoje valstybės dalyje. Sovietinio valdymo dešimtmečiais vykdyto etnocido dešimtmečiais žuvo apie 90 procentų Mažosios Lietuvos kultūros paveldo objektų. Dėl to šiuo metu kultūros paveldo būklė Klaipėdos krašte yra žymiai blogesnės būklės nei kituose šalies etnokultūriniuose regionuose.

Esminio persilaužimo, užtikrinant išlikusio paveldo apsaugą ir atgimimą, nepasiekta ir Nepriklausomybės laikotarpiu. 1990-2005 metais Mažosios Lietuvos kultūra ir materialusis paveldas buvo daug mažiau tiriamas negu analogiškos Didžiosios Lietuvos vertybės. Pastebime, kad Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių apsaugos departamentas, vykdydamas kultūros paminklų apsaugą buvusiame Klaipėdos krašte, nepakankamai atsižvelgia į šio regiono specifiką, neįvertina tiek šių paminklų išliekamosios svarbos, tiek jų naudotojų galimybių. Pavyzdžiui, iš labai negausių, kartais tik keletą arba keliolika narių turinčių evangelikų liuteronų bendruomenių reikalaujama, kad jos surinktų 50 proc. lėšų kultūros paminklais laikomų bažnyčių remontui. Kultūros paveldo centras Mažosios Lietuvos kultūros paveldo paminklų apskaitai skiria per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, Pagėgių savivaldybės teritorijoje šiuo metu valstybės saugomais paskelbti tik 86 paminklai. Tačiau daugumos jų nurodoma tik archeologinė ir architektūrinė vertė, nekreipiant dėmesio į istorinę vertę. Nesaugomi net tokie akivaizdžią kultūrinę vertę turintys objektai kaip Piktupėnų ir Žukų senosios mokyklos, buvusios Kristijono Donelaičio gimnazijos pastatas Pagėgiuose ir su rašytojo Johanneso Bobrowskio gyvenimu susijęs namas Mociškiuose. Neįvertinta ir kaip istorijos paminklas nesaugoma Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esanti Priekulės spaustuvė ir jo savininko Jurgio Traušio kapas Drukių kaimo kapinėse. Šis pastatas yra vienintelis iš kaizerinės Vokietijos laikų išlikęs tokiai paskirčiai projektuotas architektūros paminklas.

Atkreipiame ypatingą dėmesį į kritišką daugelio Mažosios Lietuvos kapinių būklę. Vien buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje jų iš viso yra apie 1000. Kapines sunku pritaikyti lankymui, dar sunkiau apsaugoti jose išlikusias materialines vertybes. Čia vis dar pasitaiko antkapinių paminklų grobimo ir net palaikų niekinimo – marodieriavimo. Į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apskaitą nepatenka kaip vieningi kultūros kompleksai saugotinos Drevernos, Kisinių, Kriokiškių, Piktupėnų, Ropkojų, Saugų, Sokaičių, Vanagų ir kitos Klaipėdos, Šilutės, Neringos, Pagėgių, Jurbarko ir Tauragės savivaldybių teritorijose esančios senosios kapinės.

Etninė Mažosios Lietuvos architektūra sudaro didelę ir svarbią viso šio krašto kultūros paveldo dalį. Mediniai pastatai, jų neprižiūrint, nyksta daug greičiau negu mūriniai, o dabartiniai savininkai, daugiausiai senyvo amžiaus gyventojai, negali jų ne tik kvalifikuotai remontuoti, bet ir tinkamai išlaikyti. Šilutės rajone 2005 metų vasarą buvo uždarytos kelios pradinės mokyklos, veikusios Prūsijos ir Vokietijos valdymo laikais statytuose savitos architektūros tipiniuose mokyklų pastatuose. Visi jie pasikeitusių savininkų neabejotinai bus pritaikomi kitoms reikmėms ir radikaliai perstatomi. Naujų statybų gausėjimas Kuršių nerijoje kelia grėsmę prarasti šio unikalaus krašto istorinį ir gamtinį savitumą. Taip pat pastebėta, kad naujų statinių projektuotojai per mažai atsižvelgia arba iš viso nepaiso architektūros reglamentų, kurie yra nustatyti 1994 m. ir kituose Neringos urbanistinės raidos planuose bei Nacionalinio parko nuostatuose. Didelį susirūpinimą kelia dvarai. Jų pastatai dažniausiai yra privatizuoti ir apgyventi asocialių šeimų, todėl susiduriama su išsaugojimo, konservavimo ir atstatymo problemomis. Valstybės ir savivaldybių lėšų panaudojimas yra laikomas privačių interesų protegavimu. Tačiau be priežiūros palikti dvarai yra pasmerkti sparčiam sunykimui.

Rambyno regioninio parko direkcija, pasitelkusi įvairių fondų ir institucijų paramą, 2002-2004 metais likvidavo avarinę Rambyno alkakalnio būklę: atlikti reikalingi tyrinėjimai, stabilizuota erozijos pažeisto šlaito būklė, kaip apsauginė priemonė, o kartu ir lankytojų patogumui apžvalgos vietoje įrengti laiptai. 2005 metais Phare projekto lėšomis parengtas Rambyno kalno pritaikymo lankymui techninis projektas, kuriame numatyti tolimesni šios teritorijos tvarkymo darbai. Tačiau globos reikia ne tik Rambyno kalnui. Ant jo išlikusios prieškario įtakingos Klaipėdos kultūros ir švietimo draugijos ,,Aukuras“ sodybos (dabar gyvena Stakvilevičiai), kalno papėdėje esančio Bitėnų kaimo, jo kapinių ir aušrininko Martyno Jankaus memorialinės sodybos–muziejaus teritorija ir statiniai sudaro vientisą kompleksą. Jis toli peržengia regioninio paminklo reikšmę. Šio komplekso išsaugojimo ir tolesnio pritaikymo paveldo aktualinimo reikmėms problemos turi būti sprendžiamos vadovaujantis vieningu projektu. Deja, pačios Martyno Jankaus memorialinės sodybos-muziejaus teritorija ir net pastatai padalinti tarp dviejų savininkų.

Visos Vakarų Lietuvos savivaldybės, paveldosaugos ir kultūros institucijos, visuomeninės organizacijos nepakankamai rūpinasi įžymių Mažosios Lietuvos lietuvių ir vokiečių asmenų vardo įamžinimu. Net Klaipėdoje iki šiol nėra dailininko Adomo Brako, istoriko Anso Bruožio, Bažnyčios ir politikos veikėjo Viliaus Gaigalaičio, politikos ir valstybės veikėjo Erdmono Simonaičio, pedagogo Miko Šlažos vardu pavadintų vietų ir objektų, negrąžintas prieškariu buvusios pirmojo ,,Aušros“ redaktoriaus Jurgio Mikšo gatvės pavadinimas. Įvairiuose Pamario krašto vietose neįamžintas iškilių lietuvių tautinio ir politinio sąjūdžio dalyvių Jokūbo Brožaičio, Jurgio Bruvelaičio, tėvo Martyno ir jo sūnų Albino, Valentino ir Viktoro Gailių, Enzio Jagomasto, Kristupo Lekšo, Kristupo Lokio, Martyno Pėteraičio, Jokūbo Stiklioriaus, Jurgio Strėkio, Viliaus Šaulinskio ir kitų asmenų atminimas.

Saugotinų senųjų krikštų pajūrio kapinaitėse kasmet mažėja. Ričardo Šileikos nuotrauka

Konferencija siūlo…

…Iš esmės įvertinti ir tikslinti ligšiolinę paminklosaugos strategiją Lietuvos Respublikai priklausančiame Klaipėdos krašte. Atnaujinamuose ir papildomuose kultūros paveldo vertybių ir paminklų sąrašuose tinkamai atspindėti Mažosios Lietuvos medžiaginės kultūros ir paveldo visas rūšis ir porūšius, jų būklę ir ypatybes, saugojimo galimybes ir panaudos perspektyvą.

…Atsakingų ir suinteresuotų institucijų ir organizacijų pastangomis sukurti ilgalaikę Mažosios Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualinimo programą. Ją sieti su Lietuvos tūkstantmečio sukakties programa, kitais reikšmingais Lietuvos Respublikos ateities kultūros, mokslo, vidaus ir užsienio politikos plėtros užduotimis ir įvykiais.

…Kultūros vertybių paveldo departamente įkurti padalinį, kuris koordinuotų Mažosios Lietuvos istorinio, konfesinio, etnografinio paveldo fiksacijos, tyrimo ir išsaugojimo užduočių vykdymą. Viena jos funkcijų galėtų būti paveldosaugos projektų rengimas. Strateginiam planavimui iš įvairių sričių mokslininkų (istorikų, kultūrologų, etnologų, teologų, kalbininkų, menotyrininkų, architektų ir kt.), paminklosaugininkų, konfesijų atstovų sudaryti darbo grupę.

…Sukurti duomenų bazę (sąvadą) apie Mažojoje Lietuvoje buvusį rašytinės kultūros paveldą: archyvalijas, bažnytinių metrikų knygas, saugomas Lietuvos Respublikoje, užsienio šalyse ir išeivijos telkiniuose, į elektronines laikmenas perkelti visą svarbiausią surinktą ir suskaitmenintą tokio paveldo medžiagą.

…Sudaryti išsamią Mažosios Lietuvos spaudos leidinių (knygų ir periodikos) lietuvių, vokiečių ir kitomis kalbomis bibliografinę duomenų bazę.

…Sukurti tiriamojo darbo programą, kuri numatytų: 1) organizuoti ir vykdyti mokslines lauko ekspedicijas, kurių metu būtų atlikta generalinė Mažosios Lietuvos istorinio, konfesinio, etnografinio paveldo inventorizacija; 2) pagal atitinkamą metodiką susisteminta ir įvertinta Mažosios Lietuvos istorinio, konfesinio, etnografinio paveldo medžiaga būtų tiriama ir gauti rezultatai skelbiami mokslinėje literatūroje, mokslo populiarinimo darbuose, aptariami konferencijose.

…Įkurti tikslinį Mažosios Lietuvos medžiaginės ir dvasinės kultūros paveldo tyrimo ir veikalų apie jį leidybos, specialios interneto svetainės ir elektroninių priemonių, skirtų žinių apie paveldą telkimui ir sklaidai, palaikymo fondą.

…Sudaryti išnykusių arba baigiančių nykti kapinių sąrašus. Prie pačių kapinių pateikti informaciją, kad jos yra valstybės saugoma kultūros vertybė, pagal galimybę aptverti ir skirti lėšų bent minimaliai priežiūrai. Numatyti ir paskelbti baudžiamosios atsakomybės priemones už memorialinio pobūdžio kultūros paveldo naikinimą. Apie vokiečių karių kapines informuoti atitinkamas kapinių tvarkymu užsiimančias Vokietijos Federacinės Respublikos organizacijas.

…Sudaryti specialią kapinių tvarkymo programą. Ypatingas dėmesys vykdant programą turėtų būti atkreiptas į kalbiniu požiūriu itin vertingus antkapinius paminklus, atspindinčius krašto istorinius, tautinius ir kalbinius procesus (ypač vertingi paminklai su lietuviškais užrašais arba su lietuviškomis, taip pat ir baltiškomis pavardėmis). Visų tyrinėtojų medžiaga apie paminklinius kapų užrašus sukaupti, apdoroti ir paskelbti atskiru leidiniu.

…Rekomenduoti Kultūros ministerijai ir Pagėgių savivaldybei, restauravus Plaškių arba Žukų bažnyčią, joje  (ir prie jos) įrengti lietuvininkų kryžių ir antkapinių ženklų muziejų – memorialą. Jame galėtų būti saugomi nykstančių kapinių fragmentai (tvorelės, paminklai, užrašai), taip pat parodytas Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios sunaikinimo vyksmas.

…Specialiai sukurtu atminimo ženklu paženklinti įžymių Mažosios Lietuvos politinio, kultūrinio ir švietėjiško sąjūdžio dalyvių palaidojimo vietas. Taip pat įamžinti Klaipėdos krašte gyvenusių ir kūrusių vokiečių lituanistų, rašytojų ir švietėjų atminimą.

…Sudaryti aktualių lietuvių politinio, kultūrinio ir švietėjiško sąjūdžio objektų (pastatų, vietų, paminklų, svarbiomis progomis sodintų medžių ir kt.) sąvadą ir juos įamžinti atminimo ir paminkliniais ženklais.

…Sudaryti tipiškos Prūsijos ir Vokietijos valdymo laikų visuomeninės paskirties raudonplytės architektūros statinių – mokyklų, geležinkelio stočių, pašto, žandarmerijos, teismo, girininkijų, administracijos ir kt. įstaigų – sąvadą ir užtikrinti vertingiausių objektų apsaugą.

…Numatyti prioritetus ir laiku skirti lėšas labiausiai priežiūros reikalingų paveldo objektų konservavimui (Plaškių bažnyčia) ir remontui (Rusnės, Žukų bažnyčios, kiti pastatai). Tokiu objektų apsaugai sutelkti savivaldybių, Evangelikų (kai kada ir katalikų) bažnyčios, užsienyje gyvenančių kraštiečių paramą ir, rengiant projektus, pritraukti Europos Sąjungos lėšas. Naudojantis ,,kooperacijos abipus sienos“ programa, rengti paraiškas kultūros paveldo apsaugos projektams bendradarbiaujant su Vokietijos, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities ir Lenkijos Varmijos-Mozūrų vaivadijos giminingomis organizacijomis.

…Atsižvelgiant į skaudžią patirtį ir nenumaldomas tendencijas, susijusias su statybomis saugomose teritorijose, parengti metodinių-praktinių nurodymų dėl naujų pastatų statybos ir senų priežiūros atskirose urbanistinėse buvusios Mažosios Lietuvos teritorijose vadovą. Šiame leidinyje kiekvienas pilietis, susiruošęs statytis namą saugotinoje teritorijoje, turėtų rasti išsamią informaciją apie Mažosios Lietuvos medinių ir mūrinių pastatų statybos ypatybes, dabartiniai savininkai – nurodymus, kaip prižiūrėti seną pastatą.

…Sukurti Rambyno–Bitėnų istorijos paminklų kompleksą. Aušrininko Martyno Jankaus memorialinei sodybai–muziejui Bitėnuose suteikti valstybinio masto istorijos paminklo statusą ir jį priskirti kompetetingos institucijos pavaldumui bei aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų atsakomybei. Su juo susiejamos Bitėnų kapinės, kurioms skiriama ypatinga apsauga ir globa.

…Sudaryti komisiją, kuri suformuluotų priešprojektinius pasiūlymus ir paskelbtų atvirą projekto konkursą nacionalinės reikšmės paveldo objekto – Rambyno kalno teritorijos monumentinės zonos renovacijai, po to  atrinktų geriausią projektą įgyvendinimui.

…Užtikrinti išskirtinę vertę turinčio istorijos paminklo – 1422 m. nustatytos ir 500 metų galiojusios sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos, kartu ir tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, linijos – apsaugą. Ją būtina pripažinti istorijos paveldo vertybe. Atskiri sienos posūkio bei perėjimo punktai (pavyzdžiui, išlikę muitinės pastatai ties Smalininkais Jurbarko-Viešvilės kalyje, ties Vidugiriu Jurbarko rajone, ties Gargždais Klaipėdos rajone, ties Žagatpurviais Saugų-Švėkšnos kelyje Šilutės rajone, ties Pėžaičiais Klaipėdos rajone ir kt.) galėtų būti pažymėti simboliniais ženklais.

…Paruošti išsamų istorinį ir geografinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos sienos aprašymą, inventorizuoti išlikusius sienos elementus ir numatytų būdus, kaip juos konservuoti ir išsaugoti.

…Įkurti sienos muziejų, kuriame būtų akcentuojami socialiniai, politiniai ir dvasiniai pasienio regiono ypatumai: emigracija, nelegalioji tautinio ir politinio judėjimo dalyvių migracija, knygnešystė, kontrabanda, gyventojų tautinis ir religinis tapatumas, gyvenimo būdo savitumai ir kt. Tai galėtų būti ir patrauklus turizmo verslo elementas.

…Remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 4 (73) ,,Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje“ ir kitais dokumentais, Mažosios Lietuvos lietuviškus vietovardžius vartoti ne tik transporto informacijoje, bet ir  žiniasklaidoje, geografijos tekstuose, žemėlapiuose ir kitur.

…Siekdami, kad Karaliaučiaus srityje rastųsi daugiau kultūrinės traukos istorinių objektų ir plėstųsi pažintinis turizmas,  Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms su Rusijos Federacija pasirašyti Lietuvos Respublikai aktualaus materialaus kultūros paveldo globos sutartį, kuri leistų Lietuvos pusei reikšti iniciatyvą ir suinteresuotai dalyvauti tvarkant bei tyrinėjant Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje išlikusius kultūros paveldo objektus, įamžinant informacinėmis atminimo lentomis (ar kitaip) lietuvių kultūrai nusipelniusias šio krašto asmenybes. Prioritetiniais objektais laikytume Valtarkiemio ir Pabėtų bažnyčių pastatus, kultūros veikėjo Vydūno ir Enzio Jagomasto leidyklos–spaustuvės ,,Lituania“ namus Tilžėje.

…Siekiant suaktyvinti pažintinį turizmą ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos Respublikos ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities, įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją susitarti ir atidaryti Rusijos Federacijos konsulato pasienio kelionių vizų išdavimo skyrių Kauno mieste.

…Aktualizuojant istorinės onomastikos vertę, pasiūlyti Vilniaus ir Klaipėdos universitetams kartu su valstybinio Imanuelio Kanto universiteto Lietuvių kalbos katedra Karaliaučiuje (Kaliningrade) surengti seminarą istorinių Karaliaučiaus karšto vietovardžių tema. 

…Lietuvos Respublikos universitetams ir mokslo institutams periodiškai rengti mokslines ir metodines konferencijas aktualiais Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrimo ir panaudojimo naujoje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje klausimais.

Konferencijos rengimo komiteto pirmininkas habil. dr. Domas Kaunas, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Vilniaus universiteto profesorius

Pirmininko pavaduotoja Dr. Silva Pocytė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė

2005 m. lapkričio 14 d.

Teatro vadovė Audronė Žigaitytė: “Pinigai – tik priemonė tikslui pasiekti”

Teatro vadovė Audronė Žigaitytė: “Pinigai – tik priemonė tikslui pasiekti”

Ovidijus Petkevičius

Kompozitorė A.Žigaitytė įsitikinusi, kad pinigai nėra gyvenimo pagrindas ir kad teatras – ne fabrikas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kitą sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras minės kūrybinės veiklos 20-metį. Simboliška, kad teatrui vadovauti pradėjo vilnietė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Būtent jos opera “Mažvydas” Klaipėdos muzikinis teatras pradėjo savo istoriją.

Baigusi Lietuvos muzikos akademijos prof. E.Balsio kompozicijos klasę, vėliau – Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos asistentūrą-stažuotę (prof. N.Sidelnikovo kompozicijos klasę) A.Žigaitytė ne tik kuria, bet ir daugiau nei 20 metų dėsto Lietuvos muzikos akademijoje, yra šios akademijos docentė. A.Žigaitytė – ir Lietuvos kompozitorių, muzikų bei žurnalistų sąjungų narė. Kompozitorės vokaliniai ir vokaliniai simfoniniai kūriniai yra pelnę apdovanojimų tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose. Ne kartą jos kūryba (taip pat ir uostamiestyje pastatyta opera “Žilvinas ir Eglė”) reprezentavo Lietuvą tarptautiniuose festivaliuose. Galbūt būtų galima teigti, kad platų naujosios Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės kūrybinės veiklos diapazoną lemia ir Audros vardas. Jis pabrėžia ir šios vilnietės menininkės sąsajas su Klaipėda.

Iš tiesų retas atvejis, kad sostinėj kuriantis žmogus, išsikovojęs konkrečią nišą savo kūrybinei erdvei, pasirinktų savanorišką “tremtį” į provinciją (kad ir kiek ignoruotume šį žodį, jis yra, deja, reali sąvoka).

Naujas teatro pastatas, Klaipėdos muzikinio teatro reorganizavimas į Klaipėdos operos ir baleto teatrą – tik dalis naujosios teatro vadovės planų, lėmusių jai pergalę Kultūros ministerijos paskelbtame konkurse. Naujoji teatro vadovė supranta, kad savaime planai netaps kūnu, jie nebus įgyvendinti “per vieną naktį”. Tai, pasak jos, tas pats, kaip sodinti medį. Juk sodini tą medį ne sau, o savo vaikams, anūkams… Nėra prasmės, jei tai darai tik sau.

Pravėrus kabineto duris ar matant prie jų nesibaigiančią interesantų eilę (kultūros ministrui V.Prudnikovui pristatant naują teatro vadovę ji teigė išklausysianti kiekvieną teatro kolektyvo narį, o jų – daugiau nei 200), galima būtų pamanyti, kad Audronė Žigaitytė „atsiskyrė“ nuo Audronės Nekrošienės. Būtent šia pavarde pasirašinėjami visi oficialūs teatro raštai ir įsakymai. Bet tai tik pirminis, „apgaulingas“ matymas. Vienas naujausių kompozitorės A.Žigaitytės darbų – muzikinė drama „Frank‘Einsteinas XXI“. Pagrindinis jos leitmotyvas – tobulo žmogaus, apskritai tobulumo paieška. Galbūt tai donkichotiškas maksimalizmas, bet jis ir glūdi pirmojo pokalbio su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove Audrone Žigaityte-Nekrošiene potekstėje.

– Ar būtų galima teigti, kad į Klaipėdos muzikinio teatro vadovės kėdę Jus atvedė tobulumo siekis ir paieškos?

– Nuo vaikystės svajojau neišeiti iš teatro, manau, kad ta svajonė pildosi. (Išties ši A.Žigaitytės svajonė materializavosi – teatro vadovė net apsigyveno teatro bokšte – aut. past.).

Galėčiau sakyti, kad naują postūmį mano veiklai, brandinamam manojo teatro modeliui davė 2000-ųjų išvyka į Bairoto (Bayreuth, Vokietija) operos festivalį, kuris vyksta R.Vagnerio suprojektuotame teatre. Jis man tapo tobulo teatro pavyzdžiu. Tik ten patyriau sintezės (ir įtaigos, ir veiksmo, ir vaizdo, ir, žinoma, garso) fenomeną. Kiekvienoje epochoje kalbama apie operos krizę. Norint, kad operos mene būtų išvengta krizės, ji turi būti atlikta (pateikta) tobulai, to negalima ignoruoti. Krizė trukdo tam, ji pažeidžia tobulumo mechanizmą. Kita vertus, tame tobulumo siekyje neišrandama nieko nauja, visa tai buvo užfiksuota dar graikų tragedijoje. Menas turi turėti idėjų užtaisą, išreiškiamą stipria ne paviršutine koncepcija, ir visi šie aspektai turi būti tobulai realizuoti. Žinoma, tobulumas scenos mene, kuris talpina begalę komponentų (vadinamoji sintezė – ir aktorinis meistriškumas, talentas, vokalo stiprumas, ir vizualumas, ir pati spektaklio konstrukcija, ir visi techniniai dalykai, ir dar begalė kitų), reikalauja tobulo atlikimo, pateikimo, kitaip tai netenka prasmės.

– Ar įmanoma to pasiekti realiai, puikiai žinant ir įvertinant esamas sąlygas?

– Svarbu to siekti, norėti. Svarbu nepaskęsti rutinoje. O kad nepaskęstume rutinoje – būtina turėti tikslą. Jei yra tikslas (jis gali būti didesnis ar mažesnis), daugelis problemų tampa pavaldžios situacijai. Žinoma, situacija yra situacija, o realybė išlieka realybe. Bet jokiu būdu negalima išgyventi arba sustoti ties tuo, ko negali pakeisti. Jei turi aiškų tikslą, tas negalėjimas pakeisti tampa tik laikinu dalyku.

– Atrodo, visi mes sau keliame tikslus, bet ne visus juos pavyksta pasiekti, kaip kad ir ne visados jų nepasiekimas ar neišsipildymas tampa tik “laikinu” dalyku. Kas tam trukdo?

– Nepasitikėjimas jėgomis ir finansų sureikšminimas. Pinigai – tik priemonė tikslui pasiekti. Pastaruoju metu ypač daug kultūros žmonių pasiduoda šiai pinigų opinijai. Daugeliui iš mūsų mestas labai rimtas išbandymas – “gundymas auksu”: kai vietoje “Snaigės” virtuvėje gali stovėti “Siemens”… Neneigiu, kad dabar egzistuojančioje situacijoje kultūros, meno kūrėjai nėra pajėgūs konkuruoti su verslo atstovais. Tad dėsninga, kad sunku išlaikyti tikėjimą savo profesijos misija. Šią misiją ne tik žinau, bet ją tiesiog gerbiu visais aspektais ir tikiu, kad kultūra, menas turi būti (ar vėl tapti) reikalingi ir prieinami visiems žmonėms. Ir pas mus kultūra, kaip visame civilizuotame pasaulyje, turi tapti pačia brangiausia, pačia prabangiausia preke! Pavyzdžiui, šiuo metu man nieko brangesnio, geresnio negalėtumėte pasiūlyti už Bairotą…

Žinau, kad šie tikslai – sunkiai pasiekiami arba tai nėra greitas procesas, bet jokiu būdu man tai nėra rodiklis, kad viso to ir nereikia siekti.

– Bet tai – idealistinis požiūris. Jei šiandien garsiai šaukčiau, kad Klaipėdos menininkų ir, sakykime, mūsų Muzikinio teatro darbai – brangiausia „prekė“, geriausiu atveju, daugelis tik tolerantiškai šyptelėtų.

– Manau, čia ir glūdi didžioji problemos dalis. Neretai klaipėdiškiai, čia ilgesnį laiką sėsliai gyvenantieji pamiršta situaciją ir distanciją tarp tam tikrų procesų. Man ir įdomu, kad šiuos procesus galiu matyti iš dviejų pusių, – vietoje, tai yra čia, ir iš sostinės. Iš vienos pusės aš čia regiu labai daug progresyvių, turinčių didžiulę kūrybinę potenciją dalykų, iš kitos… Mane, žvelgiančią iš Vilniaus, visą laiką stebino, kad Klaipėdos kultūrininkai, šio miesto kultūros formuotojai bei propaguotojai visai nesureikšmina (neretai net nepastebi) savo didžiausios vertybės – Muzikinio teatro. O būtent muzikinis teatras, iš visų menų turintis didžiausią vėlgi visų menų sintezės fenomeną, yra tiesiog sutvertas garsinti miesto vardą. Taip ir yra visame pasaulyje. Turėti muzikinį (operos) teatrą laikoma didžiausia to miesto prabanga ir prestižu. Tad mano atėjimo į šį teatrą misija yra labai aiški, aš tame nieko ypatinga nematau, tiesiog aš turiu atkreipti dėmesį vienų į kitus. Pradinis mano darbo ir mano programos įgyvendinimas ir yra kalbėjimas ir įtikinėjimas.

– Už Jūsų liko Vilnius, iš kurio, galima teigti, neišvykote, o tik„atvykote čia, kaip iš taško „A“ atvykstama į tašką „Z“. Ar šį žingsnį galima vis dėlto laikyti bambagyslės nutraukimu?

– Jokios bambagyslės aš nenutraukiau. Netgi mano laimėtą konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigoms laikyčiau iš tiesų sąmoninga komisijos įžvalga. Netgi dabar egzistuojančios situacijos neišvengiamybe.

Žmonės, apsigyvenę viename mieste, t.y. sėsliai jame gyvenantys, įgyja nepageidautiną „imunitetą“ – baimę migruoti. „Migruoti“ ne tik erdvėje, bet ir savo darbuose, kūryboje. Savo kolegas vilniečius stebindavau tuo, kad galiu staiga imti ir išvažiuoti į… Klaipėdą pažiūrėti spektaklio, o po jo grįžti namo. Taigi aš jokios bambagyslės nenutraukiu. Priešingai, atsiranda nauji ryšiai, naujos galimybės, naujas etapas ir man, ir teatrui… Iš viso nepakeliu jokių skyrybų, santykių nutraukimo. Apskritai esu susitaikymo, bendravimo šalininkė. Konfliktą pripažįstu, ne tik pripažįstu, bet ir labai vertinu, kaip pagrindinę kūrybinio proceso varomąją jėgą. Jei nebus konflikto, nebus ir prieštaravimų, nebus ginčų, vadinasi, nebus ir progreso. Svarbu, kad iš to gimtų pastangos suprasti, o ne aklas įsikibimas į vienintelę tiesą.

– Bet migracijai yra ir žymiai tobulesnių vietų, kur lengviau galima realizuoti vieną ar kitą tiesą.

– Klaipėdos muzikinis teatras – retas, man labai brangus fenomenas (tai motyvuoju ir tuo, kad nepretendavau tapti Kauno muzikinio teatro vadove, nors konkursas ir buvo paskelbtas, ir galbūt turėjau dar daugiau galimybių jį laimėti). Be abejo, man imponavo ir kolektyvo žmonių noras padaryti (daryti) kur kas daugiau, nei leidžia egzistuojanti reali situacija. Teatras – kolektyvinis darbas. Teatro kolektyvas gali ir turi būti puikiai suderintas mechanizmas. Bet kartu tai ir mechanizmas su didžiule emocine jėga. Čia tobulas kūrimas jokiu būdu nėra dėlionė, kurią gali sudėlioti vienas žmogus. Tik egzistuojant tokiam suvokimui galima kelti rimtus uždavinius ir „viršuždavinius“. Taip, prisipažinsiu, daugelis Vilniuje, ypač žinantieji realią Klaipėdos muzikinio teatro situaciją, mano žingsnio nesupranta: juk čia tiek daug visko trūksta, čia taip sunku… Bet tas trūkumas tampa tik tarpine grandimi, einant į tą tikslą, kuris gali būti pasiekiamas.

– Esate kompozitorė, „Muzikos barų“ vyriausioji redaktorė, Lietuvos muzikos akademijos docentė, viena iš pagrindinių šios vasaros tarptautinio Tytuvėnų festivalio organizatorių, be to, esate įkūrusi lėlių operos teatrą „Primadona“ – ir tai tik maža Jūsų veiklos dalis. Dabar atsiranda dar vienas naujas veiklos etapas?..

– Bet kuris veiklos etapas turi pereiti į naują. Pernelyg ilgas užsisėdėjimas vienoje vietoje, viename darbe veikia mąstymą. Tiesiog priprantama prie tam tikrų problemų, jų sprendimo būdų. Prarandamas tikėjimas tikslais. Negalima laukti to momento, kai darbas virs rutina. Visados būtina žengti tolimesnį žingsnį.

– Be to, kad esate menininkė, kūrėja, esate ir progresyvių naujų technologijų šalininkė. Ar taip yra dėl Jūsų glaudžių ryšių ir su jaunąja karta?

– Jaunoji karta lipa mums ant kulnų, nes mes jau esame iš praėjusio šimtmečio, be to, išugdyti kitos sistemos. Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Naudodamasi savo patirtimi, studentams galiu aiškinti, kad pinigai nėra gyvenimo pagrindas ir kad teatras neturi tapti fabriku, kad ir kaip tiksliai sustyguotas mechanizmas jį valdytų. Šiandien mūsų kartos žmonės privalo sustabdyti vis labiau įsivyraujantį pragmatizmą, ateinančios kartos dėmesį atkreipti į dvasingumo idealus.

Kita vertus, aš esu pasiruošusi priimti ir įvertinti jaunimo tiesas ir kategorijas, duodama jam mokytis iš jų. Nors pažinau ir turėjau galimybę bendrauti su daugeliu ryškių asmenybių, bet ypatingu autoritetu buvo ir išlieka profesorius Saulius Sondeckis. Jo dėka susipažinau su daugybe pasaulinių autoritetų. Perimamumas visados turi būti ir išlikti. Kaip ir tobulumo siekis.

Jūros ošimo garsas – iš dėžės su smėliu

Jūros ošimo garsas – iš dėžės su smėliu

Šiomis dienomis Dramos teatro veteranas, aktorius Balys Juškevičius, pirmojo pokarinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ dalyvis, švęs 85-ąjį gimtadienį. Spausdiname jo prisiminimus apie prieš 60 metų įvykusį Klaipėdos dramos teatro atgimimą, linkėdami teatro veteranui ilgų metų, sveikatos, geros nuotaikos.

Klaipėdos muzikinės dramos teatro 1946-ųjų spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ 16 puslapių gausiai iliustruota nespalvota programėlė – viena brangiausių relikvijų, spektaklio dalyviui B.Juškevičiui primenančių nepaprastą šio pastatymo sėkmę ir teatro Klaipėdoje atgimimą. Teatro veteranas B.Juškevičius gali palyginti, koks teatras Klaipėdoje buvo pokariu ir koks yra dabar. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Balys Juškevičius

Teatro veteranas

Dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas minėjo, kad naujame 2005-2006 metų repertuare, berods kovo mėnesį, atsiras ir spektaklis „Eglė žalčių karalienė“. Šis pavadinimas kelia ne tik didelį susidomėjimą prieš 60 metų statytu spektakliu, turėjusiu nepaprastą pasisekimą tarp tų laikų žiūrovų. Jis sukelia ir daug minčių, prisiminimų apie pokario Klaipėdos teatro gyvenimą, jo galimybes, darbo sąlygas, žmones, kūrusius šį spektaklį, priežastis, lėmusias jo pasisekimą.

Kėlė iš griuvėsių

Kokiu spektakliu atidaryti po karo 1945 metais įsteigtą Muzikinės komedijos teatrą, kai miestas dar skendi griuvėsiuose, kai uostamiesčio centras tiek šalia teatro, tiek jo prieigose buvo pasiekiamas tik pagrindine Herkaus Manto arba Tiltų gatvėmis? Net atėjimas į teatrą pėsčiomis per griuvėsius nebuvo lengvas dalykas.

Prieš atidarant teatrą jo darbuotojai, artistai, muzikantai, techninis personalas ilgas 1946 metų vasaros dienas praleido ne tik repeticijose, bet ir kasdieninėse talkose valydami miestą nuo griuvėsių. Jų ypač daug buvo aplinkui dabartinį Muzikinį teatrą, Atgimimo aikštę. Tai buvo naujųjų Klaipėdos gyventojų patriotinė iniciatyva – Lietuvos uostamiestį prikelti naujam gyvenimui.

Sugriauto miesto likimas veikė ir teatro vadovybę, kuri intensyviai ieškojo kūrinio, galėjusio bent iš dalies atspindėti lietuvių tautos kančią ir prisirišimą prie Baltijos jūros, kurios bangos skalavo miestą, kurio buvome netekę 1939 metais fašistams okupavus jį ir išvaikius veikusį Dramos teatrą.

Pasirinko… pasaką!

Po ilgų dvejonių ir pasiūlymų teatro vadovai ir Kultūros ministerija sustojo ties pasaka – legenda apie Eglę žalčių karalienę, kuriai kompozitorius Jonas Švedas buvo parašęs muziką. Šis kūrinys 1944 metais buvo pastatytas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, bet Lietuvą užgriuvęs karas neleido šiam pastatymui įsitvirtinti laikinojoje sostinėje. Praėjus frontui spektaklis nebebuvo atnaujintas, juolab kad vienas iš pagrindinių jo statytojų kompozitorius Klemensas Griauzdė buvo paskirtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatro vyriausiuoju dirigentu. Jis ir tapo vienu iš iniciatorių šį kūrinį pastatyti mieste prie jūros ir skirti jį teatro atidarymui.

Palaipsniui formavosi aktorių grupė, telkėsi orkestras, atsirado keli baleto artistai. Muzikiniam paruošimui vadovavo K.Griauzdė, su aktoriais, šokėjais ir pagalbiniu personalu dirbo režisierius Juozas Gustaitis.

Išlikusioje spektaklio programėlėje nenurodyta, kas dirbo su baleto artistais, nors prisimenu, kad to meto teatro baleto žvaigždės Zita Lapytė ir Aleksas Alchimavičius šoko solinius šokius Žilvino rūmuose.

Gausiam chorui, kurio vieta spektaklyje buvo labai žymi, vadovavo Stasys Ratkevičius, vėliau ilgametis Marijampolės ir Kauno valstybinio lėlių teatro steigėjas ir vadovas.

Įspūdingas dekoracijas paruošė dailininkas Juozas Jankus. Jo jūros peizažas su auksinėmis kopomis ir palinkusiomis pušelėmis buvo toks įspūdingas, kad sulaukdavo žiūrovų aplodismentų. Dailininkas visame aštuonių paveikslų spektaklyje labai spalvingai, įtaigiai, dinamiškai keitė scenovaizdžius, ypač įspūdingai sukūrė spektaklio pradžią ir finalinę sceną.

Jaudino visus

Spektaklis buvo sudėtingas. Daug veikėjų, aštuoni scenovaizdžiai reikalavo išradingumo ir greito dekoracijų keitimo. Tuo metu teatro scena, palyginus su dabartinėmis scenomis, buvo ypač skurdi savo technika, šviesos ir garso aparatūra. Jos buvo labai mažai, nes po karo teatro pastatas buvo nusiaubtas. Scenos ratas šiame spektaklyje nebuvo naudojamas, nes jo mechanizmas neveikė. Jokių garso aparatų nebuvo, jokių įrašų tada niekas nedarė, tai daug vėlesnių laikų pasiekimai, kai teatre atsirado magnetofonai.

Tačiau jūros bangų šniokštimą žiūrovai girdėjo, bet jį sukeldavo teatro artistai ir scenos darbininkai. Sauso smėlio pripildytos dėžės būdavo vartomos į viršų ir į apačią, tai sudarydavo bangų šniokštimo iliuziją. Tokias dėžes teko vartyti ir man.

Scenos gilumoje buvo sukabinta daugybė skardos lakštų, metalinių plokščių, kurių siūbavimas, daužymas ir lankstymas sukeldavo griausmo, perkūno garso efektus, o žaibus svaidė elektros strypų susidūrimai, kuriuos taip pat valdė aktoriai. Norint išgauti jūros audros stichiją, buvo rengiamos specialios repeticijos, kad smėlio dėžės, skardų lakštai, metaliniai skydai harmoningai sukurtų reikiamų garsų efektus. V.Kancleris vedė spektaklį, „dirigavo“ visų garsų ir triukšmų efektams, jam talkino S.Ratkevičius.

Neužmirštamas ir įspūdingas buvo Eglės išvežimas į jūrą. Palengva žengdama aukšta, liekna, tradiciniu lietuvišku kostiumu apsirengusi Eglė (aktorė Angelė Ignatavičiūtė) ranka paliesdavo kiekvieną paliekantį, Žilvino pasiuntinių vedama eidavo link vartų. Visi spektaklio dalyviai uždainuodavo žinomą liaudies dainą, J.Švedo pritaikytą scenai, „O kur tu važiuoji, miela seserėle“, – liūdną, skaudžią melodiją, kurios reikšmingi žodžiai jaudino visus vaidinančius ir žiūrovus.

Verkė tikromis ašaromis

Buvo tie laikai, kai daugelis buvo išvežti nežinia kur ir už ką. Aš vaidinau Eglės tėvą, šalia buvo Motina (aktorė V.Ratkevičienė), abu susikabinę, apsiglėbę mes verkėme dėl Eglės tikromis, visai neartistiškomis ašaromis, nes mes jutome ypač skaudų tos scenos turinį ir savo pačių nežinią.

Kompozitorius J.Švedas parašė labai įspūdingą spektaklio finalą. Jis kupinas dramatizmo, nerimo, liūdesio. Eglė atbėga su vaikais ant kranto. Banguoja jūra. Eglė šaukia savo Žilviną: „Žilvine, Žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas – kraujo puta!..“ Orkestre pasigirsdavo nerimastingas styginių tremolo, po to – pauzė, pilna nerimo, laukimo. Salėje mirtina tyla, o muzikos nerimas auga platyn ir garsyn, kol su staiga nutrūkusiais styginių garsais jūroje pasirodydavo raudona kraujo banga.

„Kas, kuris?!“ – šaukė Eglė, ištiesusi rankas į šėlstančią jūrą. Vaikai susigūžę į vieną kamuolį, tik Drebulėlė visa drebėdavo ir bijojo eiti prie brolių. Išdavikas aiškus.

„Būk prakeikta, dukra. Amžių amžius drebėk“, – užkeikė Eglė.

„O aš liksiu krante amžinai žalia“, – perkūnas ir žaibai lydėdavo užkeikimą, orkestras grodavo dramatinį finalą.

Mažos pauzės metu aš, stovėdamas užkulisyje, pastatydavau drebulės medelį. Šis dalyvavimas paslaptingame rituale taip įtraukdavo į jausminę dramatiško akto paslaptį, kad atrodydavo, tarsi mane patį pasmerkdavo prakeikimai. Tylėdami, susikaupę eidavome nusilenkti žiūrovams, kurie visada buvo labai dėkingi teatrui.

Tarsi vakar…

„Kraujo banga“, kuri pasirodydavo išdavystės silpnybėje, tarsi visiems bylojo apie kruviną mūsų tautos padėtį ir apie nežinią, kurios laukdavome kaip baisios lemties ir scenoje, ir salėje. Tai buvo 1947 metų liepos 27 dieną, jau prieš 60 metų, tačiau visa tai jaučiu, tarsi buvus vakar. Žinoma, ir didelė banga teigiamų, puikių akimirkų džiaugiantis, kad esu gyvas, kad dalyvauju svarbiame Klaipėdos dramos teatro istorijos procese, kad žiūrovų širdžių siunčiama energija yra tarsi didžiausias atlygis už kūrybą.

O po „Eglės žalčių karalienės“ premjeros šventiniame baliuje dalyvavo gausus tuometinės Lietuvos vyriausybės ir miesto vadovų būrys: J.Paleckis, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas V.Bergas, rašytojai ir meno veikėjai A.Venclova, J.Banaitis, K.Korsakas, J.Baltušis, M.Meškauskienė, kompozitorius J.Švedas, Vilniaus, Kauno, Šiaulių teatrų atstovai. Premjerą šventėme dabartinio viešbučio ir restorano „Europa“ salėje.

Didžiausio svečių dėmesio sulaukė Eglės vaidmens atlikėja A.Ignatavičiūtė, kurią visą vakarą „atakavo“ A.Venclova.

Liepos mėnesio naktys trumpos. Pokylis baigėsi, kai virš Klaipėdos pakilo skaisti saulė. Kaip tik tą dieną prasidėjo ir teatro vasaros atostogos – pirmosios atgimusio Klaipėdos muzikinės komedijos teatro atostogos.