Išleis knygą apie Klaipėdos aktorius

Išleis knygą apie Klaipėdos aktorius

Teatrologas ir režisierius doc. Petras Bielskis projekte „Lietuvos teatro režisūros klasika vaizdo įrašuose“ pristatė E.Nekrošiaus V.Šekspyro dramų trilogiją, pabrėždamas, kad ja metaforinio teatro Lietuvos scenoje epocha pasiekė kulminaciją. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Jūratė Grigaitienė

Tik šį pavasarį Vilniuje įsteigtas Lietuvos teatro sąjungos Meno kūrėjų asociacijos Teatrologų skyrius Klaipėdoje vienija dvylika narių. Per šiuos metus surengta nemažai spektaklių aptarimų, parašyta recenzijų, o pasitinkant brandų Klaipėdos dramos teatro 70 metų jubiliejų, teatrologai magistrai ir Teatro sąjungos nariai ketina iškleisti knygą „Aktorių portretai“ apie įvairių kartų uostamiesčio aktorius.

Taip pat Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedra, Lietuvos teatro sąjungos teatrologų Klaipėdos skyrius ir Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Pempininkų filialas tęsia projektą „Lietuvos teatro režisūros klasika vaizdo įrašuose“. Teatrologas ir režisierius doc. Petras Bielskis pristatė legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus V.Šekspyro dramų trilogiją „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“. Džiugu, kad į antrąjį susitikimą susirinko žymiai daugiau teatro gerbėjų nei buvo pirmajame, kuriame prisimintas E.Nekrošiaus “Kvadratas”. Vadinasi, ne masiniam vartotojui skirti renginiai yra reikalingi ir laukiami klaipėdiečių.

Projekto pristatyme doc. P.Bielskis akcentavo, kad nuo E.Nekrošiaus „Kvadrato“ prasidėjusi metaforinio teatro Lietuvos scenoje epocha pasiekė kulminaciją V.Šekspyro dramų trilogijoje. Klasika šiuose spektakliuose ypatingai sudabartinama, perskaitoma šiuolaikiškai ir todėl nuskamba naujai ir netikėtai. Per klasiką analizuojama dabartis, jos kolizijos, bandoma susivokti sudėtingame mūsų laike. Nauja ir tai, kad režisierius E.Nekrošius, norėdamas išryškinti pagrindinę spektaklio idėją, pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje atsisako profesionalaus aktoriaus ir įveda neprofesionalų atlikėją, tuo sukeldamas aršią kritiką ir diskusijas teatro kuluaruose. (Hamletą vaidina roko muzikos atlikėjas Andrius Mamontovas, o keršto ir pavydo apakinto Otelo žmoną Dezdemoną – žymi Lietuvos primabalerina Eglė Špokaitė).

Viso pasaulio kritikai stebisi unikalia E.Nekrošiaus vaizduote, interpretuojant, atrodo, jau iki dugno išsemtą Šekspyrą. Stebina stiprus spektaklių vizualinis intensyvumas, retas sugebėjimas įsijausti į teksto vingius. Režisierius atsisako stereotipų, šabloniško Šekspyro dramų traktavimo, o kiekviena sena istorija nuskamba naujai ir netikėtai. „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“ – nepaprastai vizualiai ir emociškai stiprūs spektakliai, kur vizija pranoksta žodį, o reginys prilyginamas magiškam stebuklui. Neretai spektakliai žiūrovo sąmonėje sukelia perversmą, sukrečia, pribloškia iki sakralaus ritualo pakylėti materialūs pagoniški daiktai ir objektai: pjūklas, ledas, vanduo, ugnis, akmenys, medis ir kt.

Simboliškai kalendorinius metus užbaigsime gruodžio 29-ąją, kai bus parodytas R.Tumino režisuoto spektaklio „Čia nebus mirties“ vaizdo įrašas apie tragiško likimo talentingą lietuvių poetą Paulių Širvį, kuris šiemet būtų šventęs 85-ąsias gimimo metines. Tikimės, kad ateinantys Klaipėdos dramos teatrui jubiliejiniai metai bus pasitikti nauja knyga apie aktorius, konferencija bei premjerų ir įvairiapusių recenzijų apie jas gausa.

Grafikos projektą įamžino kino filmas

Grafikos projektą įamžino kino filmas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC), kauniečių menininkės Jūratės Rekevičiūtės ir prodiuserio Ričardo Rickevičiaus organizuoto, šiąvasar per Lietuvą praskriejusio, dar ir Švedijoje paviešėjusio tarptautinio menininkų projekto „Now art now future” (“Rytoj yra dabar“) finaliniu akordu tapo filmas „Rise/Pakilti“.

R.Rickevičiaus filmo “Rise/Pakilti” premjeros momentas. Finalinis kadras. Ekrane – menininkė J.Rekevičiūtė. „Snobo kino“ vedėjas R.Zemkauskas su filmo “Rise/Pakilti” kūrėju R.Rickevičiumi – seni geri pažįstami ir kolegos televizijoje.

Kauno naktiniame klube „Los Patrankos“, kuriame jis buvo pristatytas, vyko meno kūrinių aukcionas bei buvo renkamos aukos projekto tęsiniui kitąmet. Niekas nesuabejojo, kad be tokių menininkų iniciatyvų Lietuva tikrai atrodytų skurdesnė.

Net vienas garsiausių Lietuvos „snobų“ Rytis Zemkauskas pripažino, jog „Los Patrankos“ vykęs vakarėlis išsiskyrė kaip reta demokratiška ir sava atmosfera. „Nedalyvavusiems galėčiau pasakyti, jog ten nebuvo slankiojimo pakampėmis su išraiška „…ai, atėjau, nes negražu buvo neateiti – šiaip tai aš geresnis menininkas…“ – šypsojosi „Snobo kino“ vedėjas. – Jeigu tokius projektus kaip „Now art now future“ verta vystyti Lietuvoje, tai aš tiksliai žinau žmones, kurie gali tą padaryti. O jeigu klausiate, kas iš to, tai oficialiai pareiškiu: jeigu nebūtų TO, tai vieną gražią dieną nebereikėtų nieKO“.

Prie bohemiškos menininkų vakarėlio dvasios prisidėjo ir žymi architektė Audra Kaušpėdienė, stovėjusi prie DJ pulto. „Now art now future” remiasi lyg ir sena „meno į mases“ idėja, tačiau būdas, kuriuo menas šįkart į mases atėjo, toks linksmas, „šviežias“ ir neįkyrus, jog norisi tą meną pirkti“, – šypsojosi A.Kaušpėdienė. Po R.Rickevičiaus filmo „Rise“ ji drąsiai klausinėjo: „O kas čia skundėsi, kad kinas Lietuvoje miręs?“ Nepamiršdama pridurti: „Ir dar koks kinas!“

Projekto kuratorė J.Rekevičiūtė, žurnalo ”Namas ir aš” direktorius S.Kocys ir menininkė E.Vertelkaitė didžiausio Lietuvoje grafikos atspaudo fragmentus įteikė rėmėjams. „Now art now future” kuratoriai I.Kazakevičius ir J.Rekevičiūtė bei vakaro vedėja KKKC direktoriaus pavaduotoja R.Ambrasūnienė Kauno naktiniame klube ”Los Patrankos” subūrė projekto dalyvius ir rėmėjus finaliniam jo skrydžiui.

„Filmas man atrodo naujas, ekspresyvus ir šiuolaikiškas“, – sakė festivalio „Kaunas Jazz“ organizatorius Jonas Jučas. Taip pat J.Jučą sužavėjo dar viena menininkų akcija – supjaustytas Lietuvos rekordas, t.y. didžiausias lino raižinys, atspaustas ir eksponuotas projekto „Now art now future“ metu, jo gabalėliai buvo išdalinti renginio svečiams. „Žvelgiant iš šiuolaikinio meno pozicijų, pats projektas labai geras. Manau, tokių projektų reikia. Nes menas, kuriamas tik sau, būtų labai keistas reiškinys. Turime propaguoti šiuolaikines idėjas, plėsti vartotojų ratą – judėjimas į priekį būtinai turi vykti, menininkai neturėtų užsisklęsti savyje“, – įsitikinęs J.Jučas.

„Pasakyti, kad „Rise/Pakilti“ pavykęs – per maža. Projektas baigėsi, o filmas tapo jo dokumentu, – apibendrino režisierius Vytautas Balsys. – Sukurtas su dideliu išmanymu jis išsiskiria netikėtu montažu, jaudina ir stebina savo menine išraiška. Filme atsispindi visas projekto kelias, puikiai parodyta galerija traukinyje, išryškėja konfliktas tarp meno reikalingumo ir nereikalingumo, pastangų jį kuriant ir jų nebuvimo vartojant. Pilnaverčio atpildo menininkas lyg ir nesulaukia. Tad projektą apibendrinantis vakarėlis, jo nuoširdi atmosfera ir buvo tas atpildas. Tarsi paskutinė traukinio stotelė.“

KKKC direktoriaus, menotyrininko Igno Kazakevičiaus teigimu „Klaipėdai“, projektą „Now art now future” ketinama tęsti, dar labiau suartinant meno kūrėjus ir jo vartotojus. Jau 2006-ųjų gegužę Klaipėdos senamiestyje turėtų įsikurti atviros dailininkų dirbtuvės, kuriose galės stabtelėti ir ką nors sau gražaus sukurti kiekvienas praeivis. Tema – filmo tęsiniui.

KKKC ir „Klaipėdos“ inf.

Klaipėdos miesto kultūros vystymo prioritetinės kryptys 2007-2012 metams

Naujaisiais idėjų – kaip iš gausybės rago!

Andrius MIEŽIS. Life is super. 2005 m. Drobė, akrilas, 70×120 cm.

Klaipėdos miesto kultūros vystymo prioritetinės kryptys 2007-2012 metams

I. ĮVADAS

Šiandien tradicinis savivaldos kultūros politikos supratimas (kultūra kaip laisvalaikio užimtumo, meninės kūrybos, paveldo išsaugojimo ir kt. raiška) Europos Sąjungos kontekste keičiasi, atverdamas naujas galimybes plėtoti tarptautinius santykius, skatinti kūrybines inovacijas, pasinaudoti Europos finansavimo programomis, vertinti kultūros (kūrybinių industrijų) indėlį į socialinę ir ekonominę plėtrą.

Pasikeitus aplinkai ir įvertinus esamą kultūrinę situaciją (gyventojų kultūrinius poreikius, pasiūlą, veiklas rinkos sąlygomis, iškilusias problemas ir kt.) bei vykdant 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos darbo planą, parengtas šis dokumentas, siekiant apibrėžti naujas prioritetines Klaipėdos miesto kultūros politikos vystymosi prioritetines kryptis ir principus ateinantiems šešeriems metams (2007-2012).

Šio dokumento vykdytojai: Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius, savivaldybės įstaigos, visuomeninės organizacijos ir kitos kultūros įstaigos.

Dokumento vykdymo pradžia – 2007 m.

Dokumento vykdymo pabaiga – 2012 m.

II. SITUACIJOS ANALIZĖ

Klaipėdos miesto savivaldybė (vadovaudamasi 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu Nr. I-533) yra atsakinga už miesto gyventojų bendrosios kultūros ugdymą ir etnokultūros puoselėjimą. Įgyvendindama šią funkciją, savivaldybė gali steigti biudžetines įstaigas, reglamentuoti bei kontroliuoti jų veiklą, pirkti kultūrines paslaugas, remti kultūrines programas, sudarydama sąlygas gyventojų kultūriniams poreikiams tenkinti.

1. Tapatumas

Unikali Klaipėdos miesto geografinė ir geopolitinė padėtis bei istorija yra ženklinama Baltijos jūros regiono apibrėžtimi, Mažosios Lietuvos kultūrinių ypatumų ir išskirtinės urbanistinės senamiesčio struktūros. Tačiau mieste, įsikūrusiame prie jūros, nepakanka atsiveriančių vandens panoramų. Čia fragmentiškai reiškiasi marinistinis paveldas, dėl to Klaipėda pernelyg silpnai save reprezentuoja kaip integralią Baltijos regiono dalį ir nedalyvauja jo plėtros procesuose. Dėl Mažosios Lietuvos istorijos bei Jūrų muziejų veiklos, taip pat kasmetinėmis Jūros šventėmis ši tema aktualizuojama, tačiau miesto tapatybės ženklai vis dar paieškų etape.

2. Gyventojų saviraiška ir kultūrinis užimtumas

Nors dauguma klaipėdiečių patenkinti savo miestu (2001 metų tyrimų duomenimis*), tačiau 2004 m. atlikti EURICUR (European Institute for Comparative Urban Research) tyrimai byloja apie uždarą klaipėdiečių bendruomenę, „praradusią aktyvaus pažinimo ir kultūros vertybių orientaciją, kuri nėra visiškai pasiruošusi pasinaudoti šiandieninės situacijos teikiamomis galimybėmis ir privalumais“.**

Nusistovėjusios tradicijos, nepakankama meninės kūrybos kritika, didelis atstumas nuo sostinės, „mažo miesto“ sindromas iš dalies lemia meninių-kūrybinių procesų uždarumą tiek atskirų meninių žanrų grupėse, tiek ir geografinėje erdvėje. Menininkų konkurencijos ir bendradarbiavimo stoka, profesionalių jaunų kūrėjų pajėgų „nutekėjimas“ iš Klaipėdos, pastebimas menininkų „senėjimas“ sąlygoja ir per menkas kūrybines ambicijas – inovacijų, nacionalinio lygmens meninių projektų trūkumą.

Vaikų bei jaunimo kultūrinio užimtumo, įtraukimo į kūrybinę veiklą stokai įtakos turi per menkas kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas. Pastarosios nepakankamai naudojasi kultūros įstaigų sukaupta materialine baze, istorinėmis bei etninėmis vertybėmis, menininkų kūryba bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Etnokultūros centro, Dailės parodų rūmų parengtomis edukacinėmis programomis.

Aktuali yra ir pensinio amžiaus žmonių, gyventojų su negalia saviraiškos ir kultūrinio užimtumo problema. Mieste gyvena per 40 tūkst. pensinio amžiaus žmonių, iš kurių, mūsų turimais duomenimis, beveik 2000 žmonių renkasi aktyvaus kultūrinio laisvalaikio užimtumo formas, t.y. dalyvauja asocijuotose vyresnio amžiaus grupėse. Jos yra remiamos, finansuojant jų kultūrinės veiklos programas, tačiau lėšų yra per mažai, norint išspręsti patalpų nuomos ir eksploatacijos bei įvairesnių kultūrinio užimtumo formų pasiūlos problemas. Žmonių su negalia (judėjimo, regos, klausos, psichine ir kt.) dalyvavimas kultūriniame gyvenime yra apribotas specialios infrastruktūros bei kultūrinių integracinių programų trūkumo.

3. Kultūros institucinė struktūra

Savivaldybės funkcijoms kultūros srityje vykdyti yra įsteigtos 7 savivaldybės biudžetinės ir viena viešoji kultūros įstaiga. Šių įstaigų veikla ir teikiamos paslaugos yra analizuojamos, tačiau atnaujinamos ne taip sparčiai, kaip to reikalauja gyventojų poreikiai. Praėjusiais metais pakeista Kultūrų komunikacijų centro (buvusių Menininkų namų) veikla, atsižvelgiant į šiandieninius kultūrinio bendravimo ir kūrybos plėtros poreikius. Muzikos centro reorganizacija į kultūros centrą Žvejų rūmus ir koncertinę organizaciją Koncertų salę atskyrė meninę saviraišką (mėgėjų meną) nuo profesionalios muzikos reprezentacijos. Naujų vadybos principų taikymas pagerino muzikos programų kokybę, tačiau kartu atvėrė ir naujas profesionalių meno kolektyvų bei vadybininkų darbo rinkos sąlygomis problemas.

*Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Klaipėdos miesto gyventojų kultūrinė elgsena ir kultūriniai poreikiai. Sociologinis tyrimas. Klaipėda-Vilnius, 2001.

** EURICUR. The Impacts of Culture on the Economic Development of Cities. Case study. Rotterdam, 2005.

Kultūros institucijų infrastruktūrą mieste papildo 6 valstybinės kultūros institucijos, kurios aktyviai dalyvauja formuojant miesto identitetą, ir kartu su visuomeninėmis organizacijomis, viešosiomis bei privačiomis kultūrinėmis įstaigomis (9 meno galerijos, 2 kino teatrai, apie 30 pramogų centrų ir klubų, kt.) užtikrina kultūrinių paslaugų įvairovę. Nepaisant to, visuomeninių organizacijų ir privačių institucijų dalyvavimas kultūriniame gyvenime vis dar yra per menkas. Šio neaktyvaus dalyvavimo priežastis ateityje reikėtų nuosekliau aiškintis.

Gerėja savivaldybės įstaigų materialinė bazė (rekonstruota Klaipėdos koncertų salė, atnaujinta jos techninė bazė; renovuojamas Dailės parodų rūmų pastatų ansamblis; ruošiamas Menų ir amatų kiemelio projektas, išspręsiantis Etnokultūros centro patalpų ir Kultūrų komunikacijų centro plėtros klausimus), tačiau ji vis dar neatitinka dalies gyventojų lūkesčių, todėl biudžetinių įstaigų teikiamos paslaugos „pralaimi“ privačiam kultūros sektoriui.

4. Kultūros finansavimas

Nuolatinės kultūros infrastruktūros išlaikymą, augančią kultūrinę sklaidą įgalina nuolatinis biudžetinis kultūros finansavimas (pastarųjų penkerių metų vidurkis – 5441,4 tūkst. Lt) ir projektų rėmimo galimybės. Tačiau bendras biudžeto procentas kultūrai jau beveik dešimtmetį neauga (išlieka stabilus: apie 2,9 % nuo bendro biudžeto). Pagal dabar galiojančią tvarką savivaldybė kultūros reikmėms lėšas skiria likutiniu principu, t.y. kas lieka, paskirsčius lėšas pagrindiniams savivaldybės biudžeto išlaidų straipsniams.

Kita vertus, ir patys kultūros paslaugų teikėjai nepakankamai išnaudoja valstybinių, tarptautinių fondų paramą, neieško nuolatinių alternatyvių finansavimo šaltinių (rėmėjai, mecenatai, kt.). Biudžetinėse įstaigose praktikuojama infrastruktūros ir administracinio sektoriaus, o ne veiklos (produkto) finansavimas. Akivaizdu, jog tokia praktika neskatina kūrybingos bei efektyvios kultūros institucijų veiklos. Ilgainiui tai gali sąlygoti biudžetinių įstaigų nekonkurencingumą bendroje kultūrinių paslaugų rinkoje, ypač turint omenyje profesionalios vadybos biudžetinėse organizacijose stoką, nesuformuotą kultūros vadybininkų sektorių.

5. Naujos kultūrinės erdvės ir kūrybinės industrijos

Nepaisant išplėtotos kultūros infrastruktūros, mieste vis dar trūksta modernių, šiuolaikiškų kultūrinių erdvių, galinčių patenkinti visapusiškus šiandieninės visuomenės reikalavimus. Vienas iš galimų sprendimų – naujų kultūrinių objektų steigimas jau esamose infrastruktūrinėse miesto erdvėse (pvz., jau keletą metų pristatoma kultūros fabriko idėja buvusio tabako fabriko patalpose). Sėkmingą šių projektų realizaciją įgalintų esama patirtis kultūrinę veiklą vykdyti netradicinėse erdvėse („Tabako fabriko rudens sezonas“, „Tinklai“, „SEAS“) bei turimas potencialas (KU Menų fakultetas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedra, kūrybinės sąjungos, laisvieji menininkai). Deja, šis potencialas iki šiol nėra tinkamai išnaudojamas. Menkas gyventojų kūrybiškumas bei nepatraukli aplinka gyventi gali lemti nesėkmes vis didėjančio miestų konkurencingumo aspektu ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste.

Mieste rengiama daug kultūrinių renginių: švenčių, festivalių, simpoziumų, darančių įtaką miesto įvaizdžiui, turizmo bei smulkiojo verslo plėtrai, tačiau neįtrauktų į bendrą miesto vystymo strategiją. „Tai, kaip ir įsigalėjusi nemokama renginių sistema, festivalių finansavimas, remiantis tik tradicija, o ne rinkodaros principais, ateityje daliai šių festivalių (pvz., Jūros šventė, Tarptautinis Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kt.) gali iškelti rimtas ekonomines grėsmes“ (EURICUR tyrimas).

Visuomenėje dar nepakankamai operuojama ir kūrybinės industrijos sąvoka. Apskritai kultūra vis dar nėra traktuojama kaip galimybė daryti įtaką ekonominei plėtrai. Tuo tarpu pasaulinėje praktikoje kultūra vertinama kaip ekonomikos dalis, kurianti BVP. Apibendrindami galime teigti, jog esama socialinė-ekonominė situacija mieste diktuoja neišvengiamą kultūrinės aplinkos integravimąsi į verslo plėtrą, privataus kapitalo investicijas kultūrai bei kūrybinių industrijų suvešėjimą.

6. Išvada: 2007 – 2012 m. prioritetinėmis išskirtos šios kultūros politikos kryptys:

1. Miesto kultūrinio tapatumo formavimas;

2. Bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas;

3. Kultūrinių paslaugų administravimo optimizavimas;

4. Kultūros įtakos miesto ekonominiam vystymui didinimas.

III. KULTŪROS VYSTYMO KRYPČIŲ NUSTATYMO PRINCIPAI*

1. Kūrybos laisvė. Tai pagarbos kultūros įvairovei ir teisės į pliuralizmą išraiška. Kultūros laisvė siekia užtikrinti piliečių teises į kūrybiškumą ir saviraišką bei aktyvų jų dalyvavimą tiek kultūriniame, tiek ir visuomeniniame gyvenime. Be to, pagarba kultūrinei įvairovei yra ir kultūrinio tapatumo pagrindas, kadangi ji atliepia fundamentalius kultūrinės įvairovės ir išskirtinumo sąlyčio taškus.

2. Kultūrinių poreikių ir pasiūlos derinimas. Tai galimybė įtvirtinti programinį bendrąjį finansavimą ir užtikrinti miesto gyventojams teikiamų paslaugų kokybę bei jų poreikius atitinkančių kultūrinių paslaugų spektrą. Kartu tai savivaldybės finansinių įsipareigojimų skirti lėšas kultūrinei veiklai, o ne bazei išlaikyti, vykdymas ir bendrojo finansavimo proporcijų savivaldybės kultūros institucijoms nustatymas; kultūrinių paslaugų pirkimo iš NVO ir privačių kultūros paslaugas teikiančių institucijų plėtojimas.

3. Decentralizacija ir dekoncentracija. Tai siekis ir būtinybė užtikrinti kuo platesnį kultūrinių paslaugų prieinamumą ir kūrybinės saviraiškos galimybes, nepaisant to, kas tu esi ir kur tu gyveni. Be to, decentralizacija grindžiama regioniniu principu, kuris reiškia, kad sprendžiant su kultūros politika susijusius klausimus privaloma atsižvelgti į visų piliečių poreikius. Dekoncentracija – tai siekis steigti nacionalinio lygmens institucijas mieste (pvz., nacionalinio dizaino centro steigimas) ir plėtoti kultūros institucijų struktūrą, sudarant palankesnes galimybes kūrybinei saviraiškai ir kultūrinės aplinkos formavimui.

4. Kultūros, švietimo, verslo bendradarbiavimas. Tai siekis formuoti supratimą, jog kultūra yra vienas svarbiausių ekonomikai ir socialiniam gyvenimui turinčių įtakos faktorių, kuriančių darbo vietas, per kultūrines industrijas darančių įtaką BVP augimui, miesto įvaizdžiui, formuojančių palankias sąlygas verslui ir gyvenimui. Kita vertus, pati kultūra turi būti traktuojama kaip prekė / kūrybos produktas, kurios paslaugų vadybai taikomi ir bendrieji verslo ir specifiniai kultūrai principai. Kartu tai kultūros integralumo į švietimo, socialinę ir mokslo sferas siekis.

5. Kultūros atvirumo skatinimas. Tai siekis reprezentuoti miesto kultūrą nacionaliniu lygiu bei užsienyje ir respublikinę bei užsienio kultūrą mieste. Kartu tai postūmis skirtingų žanrų atstovams formuoti vieningą ir į atskiras sekcijas nesusiskaidžiusią kultūrinę bendruomenę, kurti tarpdisciplininius meno projektus, siekti atvirumo meno pažinimui ir prieinamumui.

6. Savitumas. Tai siekis formuoti miesto kultūrinį, dvasinį išskirtinumą, stiprinti miestiečių, kaip jūrinio miesto gyventojų, tapatumo jausmą. Besiformuojant Baltijos jūros regiono kultūriniam identitetui, Klaipėdai atsiveria nauja siekiamybė – integruotis į Baltijos regiono tapatumo erdvę (tarptautinis aspektas).

IV. PRIORITETINĖS KULTŪROS VYSTYMO KRYPTYS

1. MIESTO KULTŪRINIO TAPATUMO FORMAVIMAS.

Jūrinio miesto savitumo, panaudojant esamą materialinį ir dvasinį kultūros paveldą bei kuriant naujas marinistinės kultūros reikšmes (tradicijas), stiprinimas.

– Jūrinio kultūros paveldo ir marinistinės meninės kūrybos aktualizavimas ir integravimas į visuomenines erdves.

– Klaipėdos miesto dalyvavimo Baltijos regiono tapatumo programose aktyvinimas.

– Kultūrinės, rekreacinės veiklos vystymas prieigose prie vandens.

– Etnokultūros tradicijų puoselėjimas.

Unikalaus Klaipėdos kultūrinio kraštovaizdžio kūrimas.

– Istorinių vertybių atgaivinimas, panaudojimas vystymui.

– Materialios aplinkos humanizavimas tradicinėmis ir šiuolaikinio dizaino priemonėmis.

2. BENDRUOMENĖS KULTŪRINIO AKTYVUMO SKATINIMAS.

Patrauklios aplinkos meninei kūrybai bei naujiems kontaktams mieste formavimas.

– Naujų viešųjų kultūrinių erdvių (miesto aikštėse ir patalpose) formavimas.

– Kultūros integracijos nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu skatinimas.

– Kultūrinių inovacijų skatinimas.

Vaikų ir jaunimo kūrybinio aktyvumo, integruojant į kultūrinį bendruomenės gyvenimą, skatinimas.

– Kultūrinių programų (edukacinės muziejų programos, etninės kultūros, profesionaliojo meno) integravimas į ugdymo programas.

– Kultūros, švietimo, sporto, socialinės veiklos ir kitų sričių bendradarbiavimas.

– Jaunų talentų ir kultūrinės veiklos skatinimas.

Kultūros prieinamumo įvairioms socialinėms grupėms siekimas.

– Galimybių naudotis kultūrinėmis paslaugomis neįgaliesiems sudarymas.

– Dalies kultūrinių paslaugų kainos kompensavimas mažas pajamas turinčioms socialinėms grupėms.

– Pagyvenusių žmonių iniciatyvų rėmimas, jų kultūrinių poreikių tenkinimas.

3. KULTŪROS ĮTAKOS MIESTO EKONOMINIAM VYSTYMUI DIDINIMAS.

Miesto patrauklumo ir konkurencingumo didinimas.

– Kultūrinio turizmo aktyvinimas.

– Galimybių kūrybinių industrijų plėtrai kūrimas.

– Esamo kūrybinio potencialo (KU, Vizualinio dizaino katedra, kt.) išnaudojimas.

– Kūrybinių ir verslo kontaktų plėtojimas.

4. KULTŪRINIŲ PASLAUGŲ ADMINISTRAVIMO GERINIMAS.

Šiuolaikinės vadybos principų diegimas savivaldybės viešąsias kultūros paslaugas teikiančiose įstaigose, siekiant užtikrinti aukščiausią kokybę ir tokiu būdu pritraukti lankytojų srautus bei papildomas lėšas.

– Teisinių galimybių, padedančių savivaldybės viešąsias kultūros paslaugas teikiančioms įstaigoms pritraukti alternatyvius finansavimo šaltinius, sukūrimas.

– Materialinės bazės nuolatinis modernizavimas.

– Kultūros darbuotojų ir rėmėjų skatinimo priemonių tobulinimas.

Biudžetinių įstaigų konkurencingumo didinimas.

– Biudžetinės įstaigos veiklos vertinimo mechanizmo kūrimas.

– Konkurencijos tarp kultūros paslaugų teikėjų visuose sektoriuose skatinimas.

– Savivaldybės biudžeto remiamų projektų monitoringo užtikrinimas.

– Gyventojų informavimo sistemos apie teikiamas kultūrines paslaugas plėtra.

*Šiais principais rėmėsi darbo grupė, formuluodama prioritetines kultūros vystymo kryptis.

Patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr.T2-400

Apdovanojo sidabrine „Jūros žvaigžde“

Apdovanojo sidabrine „Jūros žvaigžde“

Sidabrinę „Jūros žvaigždę“ į atlapą A.Kliševičiui įsegė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas A.Sakalauskas. Arūno Mėčiaus nuotrauka

Rita Bočiulytė

Antrąją Kalėdų dieną dviem uostamiesčio meno puoselėtojams šiemet pirmąsyk įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus apdovanojimas – sidabrinė „Jūros žvaigždė“.

Ja įvertinti dailininkas Algis Kliševičius ir menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Jai kolegos „grąžino skolą“ už praėjusius metus, kai paskelbė pirmąja šio apdovanojimo laureate, bet jo simbolio dar neturėjo.

„Skelbėme konkursą dėl mūsų apdovanojimo pavadinimo ir jo simbolio sukūrimo, bet pernai taip ir negalėjome išsirinkti paties gražiausio, – sakė „Klaipėdai“ LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas. – Norėjome, kad tai būtų įspūdingas apdovanojimas už didžiausią metų darbą nusipelniusiam žmogui dailės srityje – visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje, garsinant meną ir Klaipėdą. Norime, kad tai taptų gražia tradicija.“

K.Jokubavičienei „Jūros žvaigždė“ įteikta už Prano Domšaičio galerijoje pernai suruoštą retrospektyvinę parodą „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, kuri veiks dar visus 2006 metus. Prof. A.Kliševičius apdovanotas už nuopelnus Lietuvos rašto menui ir jo inicijuotą bei kartu su kolega Mindaugu Petruliu sudarytą knygą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“. Ji pasirodė šį rudenį ir buvo su pasisekimu pristatyta Švedijoje, tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje. Išvaizdžioje, turiningoje ir informatyvioje knygoje pristatoma aštuonių Klaipėdos krašto dailininkų kaligrafų kūryba. Jai įvadinį straipsnį parašė K.Jokubavičienė.

„Gražus, originalus apdovanojimas, kurį gavo jo tikrai verti žmonės“, – džiaugėsi A.Sakalauskas. Jo teigimu, LDS Klaipėdos skyriaus valdyba sprendžia, kam jį skirti. „Šiemet „Jūros žvaigždės“ metų laureatu vienbalsiai buvo pasiūlytas Algis Kliševičius, ištisos kaligrafijos srovės, galima sakyti, netgi mokyklos pajūryje įkūrėjas. Jis šiemet buvo pastebimiausias mūsų žmogus“, – tvirtino A.Sakalauskas, primindamas ne tik klaipėdiečio grafiko inicijuotą knygą apie kaligrafiją, bet ir jo asmeninės kūrybos projektus bei nuopelnus buriant pajūrio dailininkus kaligrafus, rengiant šalies rašto meno parodas, startavusias Klaipėdoje.

„Jūros žvaigždę“ sukūrė dailininkas juvelyras Vidas Bizauskas. Ji iškalta iš sidabro, papuošta auksu. Abi „Jūros žvaigždės“ šiek tiek skiriasi – akcentais ir prisegimu. „Kristinai skirtąją dar papuošiau natūraliu granatu ir perlu, Algiui prie atlapo prisegtąją inkrustavau sintetiniu safyru ir ametistu“, – pasakojo juvelyras.

V.Bizauskas neslėpė, kad įdomu ir malonu buvo kurti šį apdovanojimą. „Vis dėlto tai naujas autorinis darbas ir ne bet kam, o kolegai“, – sakė jis, tvirtindamas, kad nujaučia šį užsakymą gavęs neatsitiktinai. Matyt, kolegos dailininkai jo autorinėje juvelyrikos parodoje pamatė panašias žvaigždes, tik gerokai didesnes. Klaipėdos dailininkų apdovanojimo simboliu tapo viena iš daugelio juvelyro improvizacijų žvaigždės tema.

Apdovanojimu virtusi „Jūros žvaigždė“ sveria maždaug 14 gramų ir kainuoja beveik du tūkstančius litų. Tačiau, anot A.Sakalausko, čia ne pinigai svarbu. Ši žvaigždė iš dangaus nenukris ir jūros bangos jos po kojomis neišmes – jos reikia nusipelnyti talentu ir kūryba mene.

Iškyla žmogaus sielos katedra

Iškyla žmogaus sielos katedra

Gitana Gugevičiūtė

Pradėsiu nuo keistos nuostabos: opera „Paryžiaus katedra“, žiūrovams rodoma nuo 2005-ųjų rugpjūčio ir tikrai turėjusi sukelti nemažą rezonansą tarp specialistų, iki šiol taip ir nebuvo kiek išsamiau recenzuota.

Arkivyskupas Frolas (A.Kozlovskis) ir jo globotinis Kvazimodas (E.Kučinskas) Esmeralda (R.Petrauskaitė) šoka su ožkele. .

Sudėtinga perprasti

Kodėl? Pagrindinės priežastys, matyt, žanro sudėtingumas ir konkrečiai šio pastatymo keistas monolitiškumas, „tvarka“, neleidžianti susiformuluoti kiek problemiškesnių kritinio teksto konstravimo dominančių.

Sudėtinga perprasti ne tik tiršto libreto materializavimąsi scenoje, bet ir kitus operos žanre dominuojančius dalykus: muzikinę partitūrą, choreografiją, operiniam dainavimui būdingas sąlygas, derinamas su aktoriniu vaidmens apipavidalinimu. Todėl ir šis tekstas – daugiau bandymas apmąstyti reginio paliktą įspūdį nei analitinė recenzija.

Svariu ir tikrai netendencingu spektaklio vertinimu derėtų laikyti O.Petkevičiaus straipsnyje „Minkštakūnių medūzų publika ir teatriniai eksperimentai“ išsakytas mintis. Keliose pastraipose teatrologas suformuluoja spektaklio esmę: išradingą spektaklio režisūrinį sprendimą, puikų mizanscenavimą, kontrastų poetiką, prieštaravimų kupiną personažų dvasinį pasaulį; vertingus vaidmenis (Esmeraldos – ypatingų pagyrų susilaukė R.Petrauskaitė, teigiamai vertinta ir J. Tretjakova; Frolo – A.Kozlovskis)…

Veikia „koziriai”

Giudiulės (L.Ramelienė) vaidmuo kupinas tragizmo, didžiulio emocinio turinio.

Bet kokį žiūrovą – ar tai būtų nuolatinis, nuoseklus, patyręs ir kompetentingas ar tik „reklamos auka“ – veikia „koziriai“. „Paryžiaus katedros“ koziriai – galbūt nulemiantys ir auditorijos amžių – bent du – popscenos žvaigždės D.Norvilas (Deivis) ir E.Kučinskas.

Apie vieno patraukliai sukurtą vaidmenį galiu tik nujausti, apie kitą (t.y. E.Kučinską) drįstu teigti (jau mačiusi spektaklį), kad jis – puikus.

Sceninė E. Kučinsko patirtis, specifiniai vokalo duomenys, prigimtinis artistiškumas greičiausiai lemia subtilų aktoriaus užgimimą (o gal tiesiog profesionalų prisitaikymą naujoje erdvėje).

Bet pagrindinė intriga pamatyti spektaklį vis dėlto buvo ne kviestinės žvaigždės, o režisierius. Sąžiningai atsakau už žodžius: R. Kaubrys tampa Klaipėdos muzikinio teatro „vizitine kortele“. Trijų veiksmų opera – didelės apimties kūrinys, todėl reikia nemažai jėgų bei talento suvaldyti žiūrovo dėmesį, užburti jį, „pasiimti“.

Kaip tai daroma? Elegantiškai ir taupiai žongliruojant simboliais (kiaušinis, lopšys, paukščiai; spalvos), subtiliai mizanscenuojant, individualizuojant personažų charakterius; užhipnotizuojant originalia ritmine plastika, netikėtomis šokio figūromis – choreografas A.Liškauskas padirbėjo iš peties.

Stoja į savo vietas

Pirmasis veiksmas tarytum skatina išankstinę nuostatą, jog laukia gražus, bet gana monotoniškas vaizdas… Nuo idiliškos scenos, kurioje Giudiulė (akt. L.Ramelienė) reiškia savo meilę gimusiai dukrelei Agnesei, nuo akimirkos, kai ji lopšyje vietoje savo žavios dukrelės aptinka klaikų luošį ir išdainuoja ją apėmusį sielvartą ir sielos nerimastį, metamasi į po keliolikos metų mieste vykstančios šventės sūkurį. Jame pristatomi visi pagrindiniai operos personažai (Kvazimodas –E.Kučinskas, Esmeralda – R.Petrauskaitė, arkivyskupas Klodas Frolas – A.Kozlovskis ir kiti). Čia formuojasi spektaklio konfliktas ir visų grožiu „debiutuoja“ spektaklio minia. Ji – aktyvus, aistringas, gerai treniruotas organizmas, sukuriantis nuolatinio gyvumo, aktyvumo, gausos, dinamikos įspūdį.

Bet per antruąjį veiksmą, kai vis aiškiau perprantamos veikėjų būsenos, tikslai ir motyvai, kai atsiranda daugiau individualaus veiksmo, viskas stoja į savo vietas – uždraudžiama kalbėti apie iliustratyvumą ar monotoniją.

Stebina gausa ir saikas

Paukščio simbolika, įvairiais pavidalais ir formomis atsirandanti spektaklyje, bene geriausia metafora, kurios tūryje – ir žmonių visuomenė, ir žmogaus kūne slypinti nerami dvasia, balansuojanti tarp žemojo pasaulio ir dangaus. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Opera išsiskiria muzikalumu (jos autorius Z. Liepinis 1997-aisiais buvo apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu) ir vizualumu – stebina reginio detalių gausa, ir saikas, kuriamo paveikslo neleidžiantis paversti simbolių, spalvų, žodžių sąvartynu.

Spektaklio fizinis veiksmas ištrūksta iš romantizmo dvasia alsuojančio libreto rėmų ir perauga į nepaprastai intensyvų, dramatišką vidinį veiksmą, statomą ant bendražmogiškų jausmų pagrindo: meilės, nevilties, keršto troškimo, neapykantos…

Iki prieštaringos žmogiškosios esmės braunamasi ir per gausias emocijas sukeliančią muziką ir per teatrinius ženklus, tampančius moderniomis nuorodomis į kontekstualumą, o ir – į universalumą. Paukščio simbolika, įvairiais pavidalais ir formomis atsirandanti spektaklyje, bene geriausia metafora, kurios tūryje ir žmonių visuomenė, ir žmogaus kūne slypinti nerami dvasia, balansuojanti tarp žemojo pasaulio ir dangaus. Kiaušinis kaip lopšys ir kiaušinis kaip pirmapradiškumo, tobulumo, materija prima simbolis. Gėlių sodas, į kurį Esmeraldą atveda ją nuo mirties bausmės išgelbėjęs Kvazimodas, primena grožio laikinumą, trapumą: sode įvyksta drama – beviltiškai Esmeraldą įsimylėjęs arkivyskupas Frolas nužudo viena kitą netikėtai „atradusias“ Giudiulę ir Esmeraldą ir nusižudo pats. Gėlių lysvės virsta elegantiškais antkapiais…

Ne tik pagyros

Solidų režisūrinį – vizualinį operos audinį tarsi subtilūs ornamentai papuošia gražūs ir atpažinūs R.Petrauskaitės (Esmeralda), A.Kozlovskio (Frolas), D.Kužmarskytės (Flerdelisė), L.Ramelienės (Giudiulė) ir, žinoma, E.Kučinsko (Kvazimodas) aktoriniai darbai, turintys visų pirma tvirtą emocinį stuburą bei patrauklias plastines, vizualines vaidmens formas.

Išskirtinės pagyros – A.Kozlovskiui, suvaldžiusiam ypatingo sudėtingumo vaidmenį, ir debiutuojančiam aktoriaus amplua E.Kučinskui, po baltu kostiumu ir po baltu veido grimu sutalpinusiam didžiulę kupriaus dramą…

Gražios vokalinės partijos ir tragiška beveik visų aktorių artikuliacija, atimanti malonumą suprasti, „apie ką dainuojama“. Paradoksalu, bet popscenos žvaigždė kur kas talentingiau įgarsina žodį.

Jurgis Malinauskas „žydėjimais“ apstatytų visą parką

Jurgis Malinauskas „žydėjimais“ apstatytų visą parką

Jurgis Malinauskas atstovauja jaunųjų skulptorių kartai Klaipėdoje.

AURELIJA KRIPAITĖ

Klaipėdos architektūrinę panoramą papildė nauja skulptūra – jaunojo menininko Jurgio Malinausko „Žydėjimas“.

Skulptūra, vaizduojanti į šviesą besistiebiantį daigą, yra pirmasis skulptoriaus stacionarus darbas. „Žydėjimas“ – pirmasis kūrinys ne tik autoriaus biografijoje. Iš rūdijančio ir nerūdijančio metalo pagaminta skulptūra pirmoji paženklino Klaipėdos miesto geografinį centrą. „Klaipėdos“ dienraščio 60 metų jubiliejaus dieną jis buvo prie Trinyčių tvenkinio. Miesto centre iškilus „Žydėjimui“, J.Malinauskas neslėpė svajonių tokiais „žydėjimais“ išpuošti visą parką.

– Ką Tau reiškia „Žydėjimo“ gimimas?

– Labai daug reiškia. Mane pastebėjo, manimi pasitikėjo, suteikė laisvę kūrybai. Didžiausias pasiekimas, kad skulptūra jau stovi.

– Tą dieną, kai Tau pasiūlė statyti skulptūrą, ar iš karto priėmei pasiūlymą, ar dar svarstei?

– Ką čia svarstyti? Užteko tik pasiūlymo. Vis tiek tai yra įsiamžinimas. Labai gerai, kad niekas nekliudė, davė man visą laisvę ir kaip norėjau, taip dariau. Kokias medžiagas norėjau, tokias ir rinkausi.

– Kodėl būtent „Žydėjimas“?

Šalia Trinyčių tvenkinio į dangų besistiebiantis „Žydėjimas“ ženklina Klaipėdos miesto geografinį centrą. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka Po dviejų mėnesių skulptūros „pumpuras“, veikiamas lietaus ir vėjų, pasidengė rūdimis ir išties tarsi pražydo… Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

– Iš kieto, šalto, poliruoto metalo išsiveržia kitas metalas, kuris yra organiškas. Jis kaip lašas, kaip pumpuras sprogsta. Lyg ruošiasi žydėti. Kai man pasiūlė daryti skulptūrą, paruošiau eskizus. „Žydėjimas“ buvo mano pirmoji ir vienintelė idėja.

– Ar po skulptūros atidengimo dar buvai nuvažiavęs jos pasižiūrėti?

– Tą patį vakarą nuvažiavau ten vienas. Labai gilus įspūdis, glosto savimeilę. Kyla pasididžiavimo savimi jausmas, kad dariau, padariau ir pagaliau stovi baigtas darbas.

– Ar anksčiau pagalvodavai apie skulptūrą miestui?

– Dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Visada norėjau kažką savo miestui sukurti.

– Ar sunku jaunam menininkui Klaipėdoje?

– Iš tikrųjų mes dabar miname tuos pačius kelius. Vėliau gal ateis kartos, kurioms bus lengviau. Mus pastebi ir dėl to džiugu.

– Ne paslaptis, kad, išvažiavę studijuoti į sostinę, dauguma jaunuolių nė negalvoja grįžti į savo gimtuosius namus. O tu grįžai…

– Grįžau. O apie užsienius net negalvojau. Nebuvo minčių likti ir Vilniuje. Čia platesnė erdvė kūrybai. Esi labiau pastebimas, o Vilniuje pasimestum. Dabar esu vienintelis jaunosios kartos skulptorius Klaipėdoje.

– Minėjai, kad dalyvauji konkursuose. Ar sunku jaunam menininkui prasiveržti tarp tokių žymių skulptorių kaip Arūnas Sakalauskas?

– Be abejo, sunku. Bet kada nors ateis ir mūsų laikas. Dabar nelabai ko tikiuosi eidamas į tokius konkursus.

– Priklausai „Žuvies akies“ grupei. Kaip dabar vystosi jūsų veikla? Pastaruoju metu esate pritilę…

– Mes apsisprendėme nebelįsti visur, kur papuola, o ruošti rimtus projektus. Ir kurti kokybišką meną.

– Tavo tėtis – Edvardas Malinauskas – žymus tapytojas. Nesijauti esąs jo šešėlyje?

– Mes dirbame skirtingose srityse. Aš niekada nesigyniau – tėvas yra žinomas. Ir tai man šiek tiek padeda. Vis dėlto – žinoma pavardė. Ir tai yra normalu. Aš niekada nesakysiu, kad man to nereikia, kad nenoriu ar atsižadu.

– Ar Tavo šeimoje yra daugiau menininkų?

– Mano mama yra tapytoja ir dėsto Klaipėdos vaikų dailės mokykloje.

– Greičiausiai tokioje šeimoje ne menininkas negalėjo gimti.

– Aš nežinau, kaip ten buvo. Bet manęs niekas nevertė, nesakė, kas turėčiau būti. Tą kryptį jau seniai pasirinkau, tai mano sąmonėje susiformavo. Galėjau ir buhalteris būti, bet matematikos „nekertu“.

– Bet dizaino, skulptūros menuose reikia tiksliai apskaičiuoti proporcijas.

– Na, tam matematinių žinių pakanka. Kartai būnu priverstas skaičiuoti, bet tai nėra labai reikalinga. Be to, yra žmonių, kurie gali paskaičiuoti.

– Kas Tave paskatino pasirinkti tokį „sunkų“ meną? Juk reikia ir su akmeniu, ir su metalu dirbti…

– Aš ir pats nemenkas (juokiasi – A.K.). Su spalvomis esu susipykęs, tapyti nemoku. Niekada nenupiešiu taip, kaip galėčiau nulipdyti.

– Ar tėtis po „Žydėjimo“ atidengimo tau patapšnojo per petį?

– Jis labai keistai reagavo. Žinoma, pritarė man, bet jis yra kitos srities menininkas. Jis – realistas, todėl yra šiokia tokia konfrontacija. Bet jis niekada nesakys, kad aš blogai dirbu.

– Kaip manai, kur po dešimties metų bus Klaipėdos geografinis centras?

– Manau, kad jis nelabai keisis, nes ir vienoje, ir kitoje miesto pusėje statomi namai. Būtų labai gražu visą parką apstatyti „žydėjimais“.

– Ši skulptūra įkvėpė naujiems darbams?

– Iš tiesų jau turiu naujų sumanymų. Ateina laikas, kai reikia pasirinkti, ką nori iš tiesų daryti, ir nebegali mėtytis. Galvoju apie personalinę parodą.

Veidrodis mus stebi

Veidrodis mus stebi

Darius Vaičekauskas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta šiuolaikinio švedų menininko Mikaelio Lundbergo fotografijų paroda “Veidrodis tarp mūsų”.

Žmonės M.Lundbergo kiek miglotose ir poetiškose nuotraukose gyvena savo anonimiškus gyvenimus, į kuriuos mes dirsčiojame, stebime, šnipinėjame…

Šiuolaikinio meno intriga

Šiuolaikinio meno kūriniai statistiniam Lietuvos gyventojui – dar sunkiai suvokiamas, dažnai keliantis prieštaringas reakcijas bei pasipriešinimą, naujoviškas kultūrinis reiškinys. Tokie kūriniai reikalauja žiūrovo betarpiškos integracijos, žinių, asmeninių interpretacijų, įžvalgų bei mąstymo. Tai nėra tradicinis meno kūrinys, kai aiškus formalus formatas, nesunkiai suvokiamas siužetas, spalvų ar formos deriniai. Belieka mėgautis estetika ir laukti mistiškojo katarsio. Šiuolaikinio meno kūriniai dažnai koduoja savyje socialinius naratyvus, žaidžia egzistencialistinėmis idėjomis, reikalauja slepiamų prasmių intelektualinio dekodavimo bei aktyvesnės žiūrovo pozicijos ar opozicijos suvokiant kūrinius.

M.Lundbergas Klaipėdoje savo kūrybą pristato jau antrą kartą. 2004 metais vykusiame tarptautiniame modernaus meno festivalyje „Seas“ kartu su Italijos menininku Deividu Grasiu pristatė vizualinę garsinę instaliaciją “Avcom” Klaipėdos pilies bokšte.

M.Lundbergas žinomas ne tik Europoje, bet ir už Atlanto, dažnai atstovaujantis Švedijai įvairiose tarptautinėse šiuolaikinio meno bienalėse, festivaliuose. Klaipėdos dailės parodų rūmuose autorius pristato du kūrinius. Fotografijų ciklas “Veidrodis tarp mūsų” sukurtas 2005 metais – naujausias autoriaus kūrinys. Antrasis darbas “Lifetimer” sukurtas 1995-aisiais. Nors kūrinius ir skiria dešimties metų kūrybos laikotarpis, jie puikiai papildo vienas kitą bei suteikia galimybę išsamiau paanalizuoti M.Lundbergo kūrybą. Abu kūriniai į Klaipėdą atkeliavo iš tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės Tiranoje (Albanija), kurioje M.Lundbergas atstovavo Švedijos šiuolaikinam menui.

Kodėl žiūrime realybės šou?

Švedė humanitarinių mokslų daktarė, Siodertiorno aukštosios mokyklos dėstytoja Klaudija Lindon apie abu M.Lundbergo kūrinius rašė: “Savo kūriniu „Veidrodis tarp mūsų“ M.Lundbergas patenka į dabartines diskusijas apie mūsų laikų vojeristinius ir ekshibicionistinius troškimus. Troškimai, kurie yra kultūroje įvairiais lygiais, bet aiškiausiai pasireiškia žiniasklaidoje, kur taip pat tampa akivaizdu, kad žiūrovas ir ekshibicionistas gyvena intymioje simbiozėje. Be žiūrovų namie ant sofų nebūtų realybės šou ir atvirkščiai.

Ir vojerizmas, ir ekshibicionizmas yra moksliniai seksualinio iškrypimo terminai, kai iškrypėlis mėgaujasi pačiu žiūrėjimo aktu arba kam nors pasirodydamas. Būtent tai ir sukelia pasitenkinimą, iškrypėliui nebūtinas seksualinis kontaktas su tuo, į kurį jis žiūri/ kuris į jį žiūri. Medicininis apibrėžimas suteikia žodžiams tam tikrą atspalvį, tai tarsi kutenimas, kuris prilimpa prie žodžių, kai mes juos vartojam. Kai žodžiai vartojami platesne ir labiau metaforiška reikšme, vis tiek išlieka erotinė konotacija, kuri pažymi, kad mes vis dar kalbame apie troškimą, jei ne apie seksualinį nukrypimą.

Taip pat svarbu nepamiršti ir medicininio termino, nes jis rodo, kad galima nubrėžti ribą tarp „normalaus“ ir „iškrypėliško“ stebėjimo. Bet kaip iš tikrųjų žinoti, kurioje ribos pusėje mes esame?

Kad tai yra pažadas duoti galimybę pamatyti seksą, o iš to kyla susidomėjimas tokiais realybės šou kaip „Big brother“ arba „Paradise hotel“, akivaizdžiai parodo būdas, kaip tokie serialai pristatomi, o po to stebimi vakarinės spaudos. Bet yra ir kiti realybės šou bei tikrove paremtos pokalbių programos arba dokumentiniai filmai apie ligonines arba policijos darbą, kur daugiausia dėmesio skiriama žmonių problemoms ir kančioms. Vojeristinis žiūrovas ieško ne sekso, o tam tikro jausmingumo, kurį jis godžiai stebi. Lygiai taip pat kažin ar žmonės patiria erotinį susijaudinimą, televizijoje pasakodami apie savo santuokines problemas arba nesusiklosčiusius santykius su vaikais. Turi būti kažkoks pasitenkinimas, kitu atveju žmonės to nedarytų.“

Apnuogina gyvenimą

K.Lindon pastebi, kad, „abiejuose kūriniuose M.Lundbergas klausia savęs: „Kas yra gyvenimas?“ Atsakymas krypsta į patį laiką kaip „Lifetimer“ arba į tas schemas, kurias mūsų gyvenimas sukuria per laiką, kaip „Lifeline“. Kūrinys dalyvauja ekshibicionistinėje dramaturgijoje, nes savo gyvenimo apnuoginimas yra „Lifetimer“ centre. „Lifetimer“ greitai bėgantys skaičiai gali pasakoti apie Lundbergo gyvenimą, bet šis kūrinys taip pat skaudžiai akivaizdžiai parodo, kad ir mano laikas trumpėja kiekvieną akimirką. Tokiu būdu parodytos nuosavo nepakartojamo likimo dalelytės įgauna apibendrintą reikšmę. Nes ką mes pamatome, kai atskleidžiama tai, kas labiausiai asmeniška? Ogi tai, kas labiausiai bendra.“

Kritikės nuomone, „žingsnis nuo šio ekshibicionistinio meno iki vojeristinio iš tikrųjų yra visai logiškas. Erotinėje situacijoje ekshibicionistas ir žiūrovas susitinka retai, tačiau mūsų žiniasklaidos visuomenėje jie yra sąlyga vienas kitam. Tyrinėti vojeristinę poziciją – poreikį stebėti – reiškia toliau analizuoti klausimą „Kas yra gyvenimas?“ Savo naujuoju kūriniu „Veidrodis tarp mūsų“ M.Lundbergas pakeičia vietą šioje schemoje ir tampa paslaptingu stebėtoju. Tai žymiai nuodėmingesnė ir gėdingesnė pozicija, kurios būtina sąlyga yra tamsa. Apsinuoginimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet žiūrėti į kitus, kurie apie tai nežino, yra visai kitas dalykas. Taigi šis kūrinys susijęs su tamsiais paribiais – tiek su savųjų troškimų, tiek su įstatymo.“

Kviečia prie žiūrono

Kūrinio „Veidrodis tarp mūsų“ nuotraukos padarytos vakare, miesto aplinkoje, su teleoptika. „Efektas tame, kad mes žvelgiame per žmonių langus, patys likdami nepastebėti, – teigia K.Lindon. – Būdu, kuriuo padarytos šios nuotraukos, M.Lundbergas kviečia mus pasidalinti su juo vieta tamsoje prie žiūrono. Taip, jis. Nes, žinoma, jis yra vojeristas. Pasakyk „voyeur“ ir pirmoji prieš mus iškilusi nuotrauka bus vyras, kuris slapčia stebi moterį. Tačiau už šios paprastos klišės taip pat yra mūsų kultūros apsėdimas, kad žvilgsnis – tai aktyvumas, ta pati kultūra, kuri visomis formomis aktyvumą koduoja kaip vyriškumą, o pasyvumą kaip moteriškumą.“

K.Lindon įsitikinimu, vojeristinės fotografijos, tokios, kaip M.Lundbergo, užima poziciją, kuri keistu būdu yra ir aktyvi, ir pasyvi. „Viena vertus, ji yra slapta, sėlinanti ir nematoma, tamsoje fotoaparatas laukia veiksmo antroje gatvės pusėje… Kita vertus, kameros žvilgsnis susiranda šiuos nieko nežinančius žmones, mato, stebi, apipjausto, nustato ir suvartoja juos savo žvilgsniu, o jie nieko nenujaučia, – svarsto kritikė. – Šiame kūrinyje yra agresyvumo dozė, tai, kas skiria jį nuo daugelio kitų M.Lundbergo kūrinių, bet ji taip pat jį užaštrina. Pasisavinti kažkieno, nieko nežinančio, atvaizdą yra agresija, kurią galbūt galima atleisti. Bet ta įdomesnė agresija kalba apie tai, kad kūrinys mane, kaip stebėtoją, priverčia tapti dalinai atsakingą už šį vojeristinį veiksmą. Neįmanoma stebėti kūrinio ir išlikti nekaltam. Kaip ir kūriniuose „Lifetimer“ ir „Lifeline“, „Veidrodis tarp mūsų“ įspūdis nedelsiant atšoka į mus pačius, pagautus viduryje paties vojeristinio akto. Įdomūs ne patys autoriai nuotraukose, ar ką jie daro. Žmonės šiose kiek miglotose ir poetiškose nuotraukose gyvena savo anonimiškus gyvenimus, pagauti situacijose, kurios būdamos be savo konteksto iš tikrųjų pasako mums labai mažai. Čia nėra ką atskleisti, nėra jokių paslapčių. Čia svarbiausia žiūrėjimas, stebėjimas, šnipinėjimas ir dirsčiojimas.

Savo kūriniu „Veidrodis tarp mūsų“ M.Lundbergas atkreipia mūsų dėmesį į mūsų pačių ir kultūros vojeristinius troškimus. „Voyeur“ pozicija taip pat leidžia šiandien ypač aktualius klausimus apie identitetą, valdžią ir kontrolę. Kaip tik tada, kai mes manėme esantys nekalti, pasyvūs vartotojai, sužinome, kaip mūsų žvilgsnis padaro mus aktyviais dalyviais procese, kuris be mūsų galbūt atrodytų kitaip. Nuotraukoje su pagyvenusiu vyru, kuris žvelgia į tamsą per langą, susiduria aktyvumas ir pasyvumas toje pačioje erdvėje: nežinodamas, kad yra stebimas, jis žvelgia į tamsą – į mus?! Mūsų aktyvus veiksmas – stebėjimas, tuo pačiu metu mes visada jau esame stebimi, pasyvūs objektai kažkieno kito žvilgsnyje. Stebėjimo choreografija yra amžinas ratas.”

Pedagoginis darbas neužgožia kūrybos

Pedagoginis darbas neužgožia kūrybos

Kristina Jokubavičienė

Eduardo Balsio menų gimnazijos Dailės skyrius lapkričio pabaigoje pažymėjo veiklos dvidešimtmetį. Tai iš tikro įvykis dinamiškai augančios, išleidusios jau keturiolika abiturientų laidų menų ugdymo įstaigos istorijoje. Jubiliejui skirti renginiai vyko gimnazijoje ir Prano Domšaičio galerijoje, kurioje gausiam svečių būriui buvo pristatyta Dailės skyriaus mokytojų kūrybos paroda.

V.Pumpučio drobė “Žydėjimas” E.Bernoto “Paukštelis”. .

20 metų moko dailės

Klaipėdos menų mokykla-internatas įkurta 1983 metais kaip berniukų chorinio dainavimo mokykla. 1985-aisiais jai suteiktas E.Balsio vardas, priimti pirmieji dailės skyriaus mokiniai (taip pat tik berniukai). 1992 metais mokykloje muzikos ir dailės pradėjo mokytis ir mergaitės, o nuo 1993-iųjų mokyklai suteiktas menų gimnazijos statusas. Šiuo metu Dailės skyriuje mokosi 173 mokiniai.

Pirmieji dailės mokytojai buvo Rimas Tunaitis ir Dainius Drulys, kiek vėliau į mokyklą atėjo dirbti dailininkės Violeta Skirgailaitė, Felicija Kačenauskaitė. Šiuo metu E.Balsio menų gimnazijos Dailės skyriuje dirba 20 pedagogų. Visi jie – dailininkai profesionalai, baigę įvairias aukštąsias mokyklas ir atstovaujantys įvairioms dailės sritims, mieste ar šalyje gerai žinomi kūrėjai.

Ateina pažiūrėti mokiniai

R.Terlecko “Švyturys”. E.Bernoto “Iš praeities į ateitį” G.Jonkaus “Berniukas su smuiku”. .

Tai, kad pedagoginis darbas neužgožia kūrybos, kad galima džiaugtis ne tik, kaip įprasta, mokinių darbais ir pasiekimais, bet ir dalyvauti parodose, pleneruose, kurti, atneša ir dar vieną aspektą – mokinių pagarbą, verčia juos pasitempti. Į galeriją atėję jų mokiniai išdidžiai sako: atėjome pažiūrėti savo mokytojų parodos.

Jūratė Kavaliauskienė, jau aštuonerius metus vadovaujanti Dailės skyriui, pateikė iškalbingą statistiką – skyrių baigė 251 mokinys, didžioji dalis (172 absolventai) sėkmingai tęsė ar tebetęsia dailės studijas įvairiose aukštosiose mokyklose.

Vyrauja tapyba

Dailės skyriaus mokytojų kūrybos paroda natūraliai įsijungė į galerijoje jau metus veikiančią ilgalaikę parodą „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ – joje eksponuojami ir kelių dailininkų, dirbančių E.Balsio menų gimnazijoje, darbai. Taigi parodą galima vertinti kaip trumpalaikį retrospektyvios Klaipėdos dailės ekspozicijos papildymą, juolab kad ir jubiliejinei parodai E.Balsio gimnazijos mokytojai pateikė ne tik naujausius, bet ir prieš kelerius ar keliolika metų sukurtus darbus.

Parodoje vyrauja, dėmesį patraukia tapyba, duodanti kamertoną ir visai ekspozicijai: tapytojai Virginijus Viningas, Valdas Pumputis ir Rytis Martinionis atstovauja ekspresyviajai tapybos linijai. Agresyvūs V.Viningo tapybos motyvai: deformuotos figūros, rėkiančios stambios galvos, tykštančios seilės, varvantys dažai, iki dviejų trijų tonų suvesta spalvinė gama. Tai drastiški paveikslai, priverčiantys sustoti, susimąstyti.

Dramatiškos, emocionalios būsenos būdingos ir R.Martinionio paveikslams, nors juose žmogaus buvimas tik nujaučiamas, perteikiamas dažniau per jo aplinką.

V.Pumpučio drobėse emocionali ekspresija išreiškiama abstrakčių splavinių dėmių žaismėmis, kartais tiesiog gražiai neįpareigojančiomis, dažniau pasiekiančiomis puikaus kolorito požiūriu rezultato.

Pasirodo skulptoriai

Gimnazijos Dailės skyriuje dirba skulptoriai Violeta Skirgailaitė, Aurimas Anusas, Evaldas Bernotas, Gintautas Jonkus ir Algirdas Bosas. Tik pastarasis, jau trečią kartą išvažiuodamas į prestižinį skulptūros plenerą Korėjoje, nespėjo savo kūrinių į parodą atnešti. V.Skirgailaitės eksponuojami šamotiniai portretai primena primirštą, meniniu ir dokumentiniu aspektu reikšmingą, dar aštuntąjį dešimtmetį kurtą nuotaikingų, su subtiliu humoru Klaipėdos kultūrininkų portretų seriją.

Keletą projektinių maketų demonstruoja skulptorius G.Jonkus.

Metalo plastika pastaruoju metu yra svarbiausia E.Bernoto kūrybinių interesų sritis. Iš vario, bronzos kalinėtos, montuotos kompozicijos patraukia precizišku smulkių detalių atlikimu, netikėtais formų deriniais, panaudojami ir spalviniai metalų skirtumai. Juvelyriškas detalėse, išraiškingo silueto E.Bernoto kompozicijas galime įsivaizduoti puošiančias miesto erdves: nedideles aikštes, jaukius kiemelius, kavinių interjerus.

Švyti grafika ir akvarelės

R.Martinionio paveikslas “Torsas”. I.Kačenauskaitės “Gyvenimo kryžkelės”. R.Steponėnienės “Sapnas. III”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Dizainą VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje studijavusi Violeta Paukštienė ne tik savo kūryboje, bet ir pedagoginio darbo procese sėkmingai panaudoja profesines žinias. Dar vasaros pradžioje džiaugėmės jos mokinių plakatais, pateiktais Prano Domšaičio 125-osioms gimimo metinėms skirtam moksleivių plakato konkursui. V.Paukštienės mokinių plakatai laimėjo konkurso diplomus, pasižymėjo profesionalumu, kompiuterinių technologijų įvaldymu. Dailininkė parodai pateikė keletą kompiuterinės grafikos kūrinių.

Grafiką Dailės skyriuje dėsto keletas patyrusių menininkių: seserys Irena ir Felicija Kačenauskaitės, Emilija Poškutė-Pumputienė, Ramunė Bosienė, Rima Steponėnienė ir kiti.

Techniškai puikiai atlikti, lyriškos nuotaikos kupini E.Poškutės-Pumputienės ofortai, kuriuose vyrauja liaudies meno motyvai. Nuotaikingos R.Bosienės, R.Steponėnienės akvarelės.

E.Balsio menų gimnazijos Dailės skyriaus mokytojų kūrybos paroda veiks iki 2006-ųjų sausio vidurio, tad ir po švenčių šurmulio dar bus laiko po ją pasižvalgyti.

Susivėlęs pasaulis: linksma!

Susivėlęs pasaulis: linksma!

Goda Giedraitytė

Minkšta, velta, jauku, šilta, puru, didelis, mažas, vilna, siūlas, muilas, kibu, spalvota, tradiciška, užmiršta ir vėl atrasta, šiuolaikiška, gniutulas, simbolika, marga, gyvybinga, paliesti, paskęsti, ironiška, rankų darbas, gėlės, vaisiai, sultys, gyvenimas, šypsena, meilė – tai vis emocijos, sukeltos besižvalgant po grupės “Baltos kandys” meninio veltinio parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose.

„Baltų kandžių“ ekspozicijos fragmentas. Prie J.Vosiliūtės „Mano šuns portreto“.

Atrado iš naujo

Prieš septynerius metus susikūrusi grupė „Baltos kandys“ – Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė – šiandien viena žinomiausių menininkų grupių Lietuvoje. Iš naujo atradusios tradicinę Vidurio Azijos tekstilę – veltinį, netradiciškai šiuolaikiškai ją eksploatuoja. Regis, mėgaujasi kiekviena veltinio galimybe, paslankia avies vilnos, karšto vandens ir muilo sąjunga, sinteze ir interakcija.

Švelniai erotiškas trijų medžiagų susiliejimo rezultatas įgalina novatoriškus medžiaginius žaidimus. Žaidimai gana konceptualūs – neretai grupiniai, lydimi videomedžiagos, dažniau – individualūs, jaukūs, išnešioti, subrandinti, suvelti.

Formą diktuoja medžiaga, o idėją – gyvenimas. Tačiau taip mėgtas J.Beuyso ir Arte povera kūrėjų veltinis – merginų rankose tampa nelyg elitine, prabangia medžiaga. Ir svarbiausia – iš jos viskas galima: paveikslai, instaliacijos, konservai, rankinės, karoliai ir net spiros.

Tai, anot kritikės R.Jurėnaitės, tik patvirtina grupės pavadinimo autentiką. Mat grupės narės, kaip tikros kandys, nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Rankomis veliamas, formuojamas ir dažomas veltinis jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tačiau, kaip “baltoji” jų atmaina, menininkės ne naikina, o kuria šią medžiagą.

Suka gyvybės ratą

Vienas gražiausių menininkių darbų – projektas „Mandala“ (sukurtas specialiai Diuseldorfo parodai) – sudėtas iš šimto gėlių žiedų ir vaisių. Įvairiaspalvis, margas ir minkštas kilimas, besivyniojantis rato spiralėmis, reflektuoja budistinę tradiciją. Sanskrito kalba „mandala“ reiškia ratą arba vienybę, o jos kūrimas – tai šviesių ir tamsių gamtos pradų visatoje vienybės simbolis. Sudėtingas piešinys iš smėlio tam tikra tvarka kuriamas devynias dienas, o paskui yra sunaikinamas ir išberiamas į vandenį, tai simbolizuoja pasaulio ir gyvybės laikinumą.

„Baltų kandžių“ atveju mandala greičiau asocijuojasi su amžino gyvybės rato sukimusi, kuris įgalina kaskart kurti naują pasaulį, varijuoti gėlių tūriais, spalvomis, deriniais. Tačiau savo akcionistiniu charakteriu atliepia ištakas: pirmame mandalos kūrimo etape atliekamas performansas, kurio metu menininkės viena kitą – nuo kojų pirštų galiukų iki veidų – užkloja margaspalviu gėlių ir vaisių apklotu. Šis beveik ritualinis veiksmas retransliuojamas fotografijose ir videofilmuke.

Parodijuoja gyvenimą

K.Kinčinaitės „Konservai. Tekstilė savose sultyse“. Videoinstaliacija su „Spiromis“ – pats naujausias grupės darbas. Darijos Vasiliauskienės ir Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Ironijos flangui parodoje atstovauja „Spiros“ – pats naujausias grupės darbas. Bene šimtas kartoninių dėželių su rudomis, rusvomis, gelsvomis veltinio spiromis eksponuojamos kaip itin vertingas produktas „Made in Lithuania“. Tą liudija ir videofilmas, pasakojantis apie spirų prekybą vienoje iš LT turgaviečių, bei kartono dėžutės su visais reikiamais indikatoriais: „Maistinė vertė: 0. Meninė vertė: nemaža. Energetinė vertė: didelė. Vartojimo laikas: neribojamas.“ Vartojimo funkcija nelabai aiški, bet slaptas noras įsigyti tokią spirų dežėlę tiesiog nevaldomas. Taip ir atsiveria (meno) vartotojo poreikis ir šiuolaikinės masinės kultūros bei prekybininkų sugebėjimas gražiai įpakavus parduoti net š….

K.Kunčinaitės mini instaliacija „Koncervai. Tekstilė savose sultyse“ – vėlgi savotiška gyvenimo parodija. Šešiuose stiklo indeliuose „marinuojami“ skirtingi tekstilės ingredientai: siūlai, veltinis, maišinė medžiaga, bintas ir t.t. Įvairiaspalviai objektai – savotiška nuoroda į tradiciją, kurią reikia išsaugoti („užkonservuoti“), ir vaisių, grybų, daržovių preparatus, kurie turi būti paragauti ir būti kuo greičiau suvartoti. Tokiu būdu pulsuojančios, gyvybe gundančios kompozicijos įkūnija dvilypį šiuolaikinės visuomenės, dvejojančios tarp kultūros ir tradicijų išsaugojimo (ateities kartoms) ar jų transformavimo, pritaikymo šiandieninėms reikėms, charakterį.

Įtraukia žiūrovus

L.Pavilonytės kompozicija „Laura Pavilonytė & …“ – akcionistinis kūrinys, į kurį įtraukiami ir žiūrovai. Veltinio plokštumoje iškerpamos apskritos ertmės, kurių turinį – apskritą veltinio rutulėlį – menininkė čia pat išsikeičia su žiūrovu į kokį nors jo pasiūlytą daiktą. Pastarąjį patalpina į veltinio kilimėlyje atsivėrusią ertmę. Tokiu būdu bendradarbiavimas su meno vartotoju, viena vertus įgyja edukacinį aspektą (leidžia žiūrovui tiesiogiai prisiliesti prie meno), o kita vertus – tampa impulsu tolimesniems menininkės kūrybiniams ieškojimams.

Telpa baltoje spalvoje

„Paveikslinėse“ kompozicijose, eksponuojamose pagal spalvinę vaivorykštės gamą – nuo šviesios iki raudonos paletės, – veriasi įvairiausi žanriniai ieškojimai: natiurmortai (A.Jurgelionytė „Indai“), abstrakcijos (K.Kunčinaitė „Erdvė“, R.Leonavičiūtė „3 vaivorykštės“, L.Pavilonytė „Rūt-y-ta“), siužetai (J.Vosiliūtė „Mano šuns portretas“, K. Kunčinaitė „Bučinys“), figūratyvas (M.Lebednykaitė „Ąžuolas“, R.Leonavičiūtė „Lotosai“).

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog kolektyvinis bendradarbiavimas anaiptol netrukdo ir individualiai grupės narių saviraiškai. Tačiau būtent grupinė veikla, „harmoningai ir paprastai iš individualių skirtybių bei jų kitimo, į veltinio formas įsiveliant naujoms patirtims ir aistroms, formuojasi ne tik dirbančių, bet ir materiją bei pasaulį transformuojančių „Baltų kandžių“ vaizdas“ (A.Čepauskaitė). „Mes kiekviena turim savo ypač mylimas spalvas. Kai tos spalvos susilieja, jos telpa baltoje. Taigi mes „Baltos kandys“ esame truputį ir dėl to. Vaivorykštė“, – sako jos.

Kažkelintame laike – tarp originalumo ir fotoateljė

Kažkelintame laike – tarp originalumo ir fotoateljė

Ignas Kazakevičius

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus galerijoje pristatoma kalėdinė skyriaus narių paroda.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių metų fotoparodos fragmentai. Prie A.Sendrausko “Metų ciklo”. A.Rutkausko fotografija.

Iškrito iš proceso

Paradui vadovauja dabartinis skyriaus pirmininkas fotomenininkas Remigijus Treigys. Kaip naujasis vadovas įsivaizduoja tolimesnę parodinę veiklą? Kuria linkme kreipti procesą – susidedantį iš didesnių, mažų ir smulkiausių dalelių? Pradedant (ir baigiant?) motyvacija dalyvauti parodose, ne tik tinkamu, bet ir įdomiu kūrinių pateikimu, konkursų rengimu, konkrečios temos išnarstymu ir išgvildenimu, projektų pristatymu žiniasklaidai ir visuomenei. Toks ciklas yra pakankamai apibrėžtas ir sykiu atviras ne vien besidominčiam fotografija žiūrovui, bet ir bet kuriam žmogui, kuris yra pasiruošęs (ar bent jau nieko prieš neturintis) priimti kvietimą apsilankyti meno pasaulyje.

Fotografijos galerija Klaipėdoje yra viena. Ji, daugelį metų buvusi ne meno, ne gyvenimo, netgi apskritai ne procese, turi į jį sugrįžti. Tuo noriu pasakyti, kad bet kurioje ekspozicinėje erdvėje pristatomas menas turi būti: a) kam nors reikalingas, b) kam nors aktualus,c) kuo nors aktualus. Nepamirškite, jog kūrybinei įtampai palaikyti reikalingi du tarpusavyje bendraujantys poliai. Pvz., organizatorius ir menininkas, menininkas ir žiūrovas.

Tačiau tai dar ne procesas. Tai tik pradžia. Procesui paskatinti turėtų rastis trečiasis elementas. Pastarasis gali būti menininkas, kurio kūrybinius sumanymus paveikė ir kaip nors „pakoregavo“ kolegos kūryba, arba poetas, pamatęs parodą ir taręs sau: „Galėčiau skaityti čia eiles”, arba studentas, atėjęs paprašyti patarimo ir galbūt gauti įvertinimą, koks jis bebūtų, sulaukti paskatinimo…

Ne tik ekspozicija

Paroda ne visada sukuriama ekspozicijos dėka. Labai daug lemia atmosfera, formuojamo ir pateikiamo įvykio dinamika. Kaip prasibrauti į žmonių širdis, užgrūdintas renginių – gerų ir blogų – gausos, netikėjimo, kad galima ir verta kurti, abejingumo savo ir kitų kūrybai, pavydo?..

Grįžkime prie proceso. Konkursai, konfliktai, diskusijos, parodos, skirtos tam tikrai technikai, naujausių stilistinių tendencijų pristatymui ir pan., padėtų kiekvienam miesto fotografui pamatyti save iš šalies, paskatintų mąstyti, o ne vien tik pristatyti kūrybą. Vienoks yra mąstymas gaudant reportažinį kadrą, kitoks – režisuojant objekto estetiką ar dirbant su modeliu, dar kitoks – montuojant vaizdus kompiuteriu. Mąstymą kūryboje suprantu kaip sugalvotos idėjos pateikimą taip, kad pati idėja taptų įdomi ir būtų verta apie ją kalbėti. Idėjos juk tam ir plaukioja, kad kūrybingi žmonės jas materializuotų ir parodytų kitiems. Bent jau menininkams taip atrodo…

Taigi kalėdinėje, o tiksliau būtų ją pavadinti metų ataskaitine paroda, pasigendu to, kas fotografiją paverčia: a) fotografijos menu, b) menu apskritai. Galime netgi įvesti frazę – „tik fotografija“, kas reikštų tik fakto konstatavimą. Betgi į meną pretenduojantis faktas mus turėtų veikti šviesos kontrastais, kompozicija, rakursu, faktūra ir kuo tik nori, kad įrodytų buvęs vertingas realizuoti. Vis dar mėgstamas moters figūros ar jos kūno dalies paviršutiniškas užmuilinimas akto žanre (neva paslaptis) nei faktą išryškina, nei fotoišraiškos galimybių estetiką teigia. Stengiantis nupilti kelis minėtus zuikius sukuriama kažkas neapibrėžtino – „tarp“. T.y. įspūdis, jog įstrigta tarp originalumo, tarp individualumo, tarp savitumo, tarp intrigos ir fotoateljė.

Neatrastos idėjos

Tauragiškių R.Vaitkaus ir V.Butkaus fotografijos, žinovų nuomone, daugeliui klaipėdiečių fotomenininkų nušluostė nosį.

Kai kuriuos autorius lyginti leistų to paties motyvo ar žanro eksploatavimas. Tarkim, R.Gabrys ir S.Jokužys (moteris), A.Sendrauskas ir G.Survila (daiktai smėlyje). Galima būtų lyginti, kurio iš jų intelektualesnis sprendimas, labiau vykusi kompozicija ar pan. Bet prasmingiau būtų lyginti atskiro autoriaus eksploatuojamos idėjos vertę fotomeno, kitų menų, stilistikos ar simbolikos kontekste (sutikite, dabar fotografija tokia populiari, jog daro didelę įtaką kitoms meno sferoms ir kartu jomis penisi). Antai L.Kuliešienės rožė ledo gabale – pakankamai naivi metafora, lygintina su vitrininiu rožyčių, žvaigždučių ir dirbtinio ledo gabaliukų pasauliu. Jis toks įprastas ir nieko nebejaudinantis kaip ir landynėje TV žiūrintis valkata (S.Kancevičiaus fotografija). Tam tikra prasme abu šie darbai yra socialiai reikšmingi, nes galėtų žymėti atskaitos taškus, pavyzdžiui, tarp gerojo ir blogojo prado gyvenime.

O visu rimtumu tariant, pasigendu darbuose aiškiai išreikštos pozicijos. Pirmu atveju, kuo ši rožė skiriasi nuo milijono kitų fotobūdu įamžintų rožių? Antru atveju, ką šis socialinis fragmentas galėtų pasakyti daugiau, nei matyti per milijonus žiniasklaidos langų į tragišką žmogaus egzistenciją?

Antai tauragiškio R.Malycho sugriautos fermos motyvas su beviltiškai viršum nevilties zonos stirksančiu vandens bokštu atrodo pakankamai įtikinamas ir pranašiškas, tačiau pati idėja tarsi pakibusi tarp žemės ir dangaus, dialogui su žiūrovu pasirinktas žemės lopinėlis taip ir nepradeda komunikuoti.

Nugriebė “grietinėlę”

Labiau pavykusiu laikyčiau E.Paplauskio iš Rytų (Indijos) parsivežtą kadrą, kuriame pats motyvas save nuolat režisuoja, kur nuolat rasis koks egzotiškas asilas ar šventas bastūnas, ar kokia aplaupyta siena, rasis jų šviesos, objektų kontrastas, o fotografui tereikia laiku spustelėti mygtuką, o pasaulis į fotoaparatą sulįs pats, ir visada kontrasto antrąja puse būsime mes, būsime ir atrasime tame egzotiką.

Save akmenų triptike įkomponavęs A.Darongauskas dar vienai Olandų kepurės istorijai suteikia realistinės romantikos dozę, sakytum, susitapatina su savo „augintiniais“.

Įspūdingai bangų paskandintą Klaipėdos uosto molą nufotografavęs A.Kalvaitis nugriebė marinistinę grietinėlę, o jo artimiausias „konkurentas“ parodoje V.Karaciejus šį kartą pateikia „Žemės esė“. Keturiomis horizontalėmis, kultūringai dideliame formate suraikytos bangos primena lavos kepalus, koralus bei kitas, tik nevandeniškas, materijas ir stipriai išsiskiria iš daugumos, visomis prasmėmis standartiniuose rėmuose surikiuotų motyvų, siužetų, fragmentų, personažų. Betgi lyrikos ir saulėlydžio čia gerokai padauginta…

Kaip matote ir nujaučiate, kaip daugelis ir tikėjosi, paroda vientisa, tačiau, tenka pripažinti, neįdomi.

Nuosekli, tačiau be idėjų. Nuoširdi, bet neįtikina. Su vadinamais gražiais vaizdais, tačiau be įvaizdžio. Be konkretaus braižo, kuris išskirtų Klaipėdos kūrėjus bent jau tarp jų pačių.

Betgi visa tai galima įgyti, surasti ir atrasti. Tai tegul 2006-ieji tampa iniciatyvos, kūrybiškumo, tarpusavio komunikacijos, dalinimosi patirtimi, idėjų metais!