Susivėlęs pasaulis: linksma!

Susivėlęs pasaulis: linksma!

Goda Giedraitytė

Minkšta, velta, jauku, šilta, puru, didelis, mažas, vilna, siūlas, muilas, kibu, spalvota, tradiciška, užmiršta ir vėl atrasta, šiuolaikiška, gniutulas, simbolika, marga, gyvybinga, paliesti, paskęsti, ironiška, rankų darbas, gėlės, vaisiai, sultys, gyvenimas, šypsena, meilė – tai vis emocijos, sukeltos besižvalgant po grupės “Baltos kandys” meninio veltinio parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose.

„Baltų kandžių“ ekspozicijos fragmentas. Prie J.Vosiliūtės „Mano šuns portreto“.

Atrado iš naujo

Prieš septynerius metus susikūrusi grupė „Baltos kandys“ – Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė – šiandien viena žinomiausių menininkų grupių Lietuvoje. Iš naujo atradusios tradicinę Vidurio Azijos tekstilę – veltinį, netradiciškai šiuolaikiškai ją eksploatuoja. Regis, mėgaujasi kiekviena veltinio galimybe, paslankia avies vilnos, karšto vandens ir muilo sąjunga, sinteze ir interakcija.

Švelniai erotiškas trijų medžiagų susiliejimo rezultatas įgalina novatoriškus medžiaginius žaidimus. Žaidimai gana konceptualūs – neretai grupiniai, lydimi videomedžiagos, dažniau – individualūs, jaukūs, išnešioti, subrandinti, suvelti.

Formą diktuoja medžiaga, o idėją – gyvenimas. Tačiau taip mėgtas J.Beuyso ir Arte povera kūrėjų veltinis – merginų rankose tampa nelyg elitine, prabangia medžiaga. Ir svarbiausia – iš jos viskas galima: paveikslai, instaliacijos, konservai, rankinės, karoliai ir net spiros.

Tai, anot kritikės R.Jurėnaitės, tik patvirtina grupės pavadinimo autentiką. Mat grupės narės, kaip tikros kandys, nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Rankomis veliamas, formuojamas ir dažomas veltinis jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tačiau, kaip “baltoji” jų atmaina, menininkės ne naikina, o kuria šią medžiagą.

Suka gyvybės ratą

Vienas gražiausių menininkių darbų – projektas „Mandala“ (sukurtas specialiai Diuseldorfo parodai) – sudėtas iš šimto gėlių žiedų ir vaisių. Įvairiaspalvis, margas ir minkštas kilimas, besivyniojantis rato spiralėmis, reflektuoja budistinę tradiciją. Sanskrito kalba „mandala“ reiškia ratą arba vienybę, o jos kūrimas – tai šviesių ir tamsių gamtos pradų visatoje vienybės simbolis. Sudėtingas piešinys iš smėlio tam tikra tvarka kuriamas devynias dienas, o paskui yra sunaikinamas ir išberiamas į vandenį, tai simbolizuoja pasaulio ir gyvybės laikinumą.

„Baltų kandžių“ atveju mandala greičiau asocijuojasi su amžino gyvybės rato sukimusi, kuris įgalina kaskart kurti naują pasaulį, varijuoti gėlių tūriais, spalvomis, deriniais. Tačiau savo akcionistiniu charakteriu atliepia ištakas: pirmame mandalos kūrimo etape atliekamas performansas, kurio metu menininkės viena kitą – nuo kojų pirštų galiukų iki veidų – užkloja margaspalviu gėlių ir vaisių apklotu. Šis beveik ritualinis veiksmas retransliuojamas fotografijose ir videofilmuke.

Parodijuoja gyvenimą

K.Kinčinaitės „Konservai. Tekstilė savose sultyse“. Videoinstaliacija su „Spiromis“ – pats naujausias grupės darbas. Darijos Vasiliauskienės ir Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Ironijos flangui parodoje atstovauja „Spiros“ – pats naujausias grupės darbas. Bene šimtas kartoninių dėželių su rudomis, rusvomis, gelsvomis veltinio spiromis eksponuojamos kaip itin vertingas produktas „Made in Lithuania“. Tą liudija ir videofilmas, pasakojantis apie spirų prekybą vienoje iš LT turgaviečių, bei kartono dėžutės su visais reikiamais indikatoriais: „Maistinė vertė: 0. Meninė vertė: nemaža. Energetinė vertė: didelė. Vartojimo laikas: neribojamas.“ Vartojimo funkcija nelabai aiški, bet slaptas noras įsigyti tokią spirų dežėlę tiesiog nevaldomas. Taip ir atsiveria (meno) vartotojo poreikis ir šiuolaikinės masinės kultūros bei prekybininkų sugebėjimas gražiai įpakavus parduoti net š….

K.Kunčinaitės mini instaliacija „Koncervai. Tekstilė savose sultyse“ – vėlgi savotiška gyvenimo parodija. Šešiuose stiklo indeliuose „marinuojami“ skirtingi tekstilės ingredientai: siūlai, veltinis, maišinė medžiaga, bintas ir t.t. Įvairiaspalviai objektai – savotiška nuoroda į tradiciją, kurią reikia išsaugoti („užkonservuoti“), ir vaisių, grybų, daržovių preparatus, kurie turi būti paragauti ir būti kuo greičiau suvartoti. Tokiu būdu pulsuojančios, gyvybe gundančios kompozicijos įkūnija dvilypį šiuolaikinės visuomenės, dvejojančios tarp kultūros ir tradicijų išsaugojimo (ateities kartoms) ar jų transformavimo, pritaikymo šiandieninėms reikėms, charakterį.

Įtraukia žiūrovus

L.Pavilonytės kompozicija „Laura Pavilonytė & …“ – akcionistinis kūrinys, į kurį įtraukiami ir žiūrovai. Veltinio plokštumoje iškerpamos apskritos ertmės, kurių turinį – apskritą veltinio rutulėlį – menininkė čia pat išsikeičia su žiūrovu į kokį nors jo pasiūlytą daiktą. Pastarąjį patalpina į veltinio kilimėlyje atsivėrusią ertmę. Tokiu būdu bendradarbiavimas su meno vartotoju, viena vertus įgyja edukacinį aspektą (leidžia žiūrovui tiesiogiai prisiliesti prie meno), o kita vertus – tampa impulsu tolimesniems menininkės kūrybiniams ieškojimams.

Telpa baltoje spalvoje

„Paveikslinėse“ kompozicijose, eksponuojamose pagal spalvinę vaivorykštės gamą – nuo šviesios iki raudonos paletės, – veriasi įvairiausi žanriniai ieškojimai: natiurmortai (A.Jurgelionytė „Indai“), abstrakcijos (K.Kunčinaitė „Erdvė“, R.Leonavičiūtė „3 vaivorykštės“, L.Pavilonytė „Rūt-y-ta“), siužetai (J.Vosiliūtė „Mano šuns portretas“, K. Kunčinaitė „Bučinys“), figūratyvas (M.Lebednykaitė „Ąžuolas“, R.Leonavičiūtė „Lotosai“).

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog kolektyvinis bendradarbiavimas anaiptol netrukdo ir individualiai grupės narių saviraiškai. Tačiau būtent grupinė veikla, „harmoningai ir paprastai iš individualių skirtybių bei jų kitimo, į veltinio formas įsiveliant naujoms patirtims ir aistroms, formuojasi ne tik dirbančių, bet ir materiją bei pasaulį transformuojančių „Baltų kandžių“ vaizdas“ (A.Čepauskaitė). „Mes kiekviena turim savo ypač mylimas spalvas. Kai tos spalvos susilieja, jos telpa baltoje. Taigi mes „Baltos kandys“ esame truputį ir dėl to. Vaivorykštė“, – sako jos.

“Scanorama”, arba Kaip kuriami mitai

“Scanorama”, arba Kaip kuriami mitai

Žydrūnas Drungilas

Skandinavų kinas jau treti metai aplanko tris didžiuosius Lietuvos miestus su keliaujančiu Šiaurės šalių kino forumu „Scanorama“. Klaipėdoje šio festivalio filmus pristatė jo meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė, o jo programą buvo galima pamatyti „Žemaitijos“ kino teatre lapkričio 25 – gruodžio 1 dienomis.

Kadrai iš „Scanoramos“ atidarymo filmo – įžymiojo Larso von Triero trilogijos antrosios dalies „Manderlėjus“.

Nors tai viena iš retų progų susipažinti su naujausiais Šiaurės šalių filmais, žiūrovų anšlago nebuvo, o pagal „Scanoramos“ lankymo Klaipėdoje statistiką klaipėdiečiai tik pamažu pratinasi pažinti Šiaurės kaimynų kiną.

Dar nematytas amplua

O apsilankyti ir pajusti šiaurietišką energiją buvo verta. Festivalio programoje šiais metais, be naujienų ir klasikos, atsirado specialios programos: „Nusikaltimas ir bausmė“, Šiaurės šalių ekranizacijos „Visatos angelai“. Vilniaus bei Kauno žiūrovai dar galėjo pamatyti ir personalinių retrospektyvų: Luko Modysono, Mikos Kaurismakio, taip pat Ingmaro Bergmano filmų.

Klaipėdoje rodyta „Scanoramos“ programa buvo daugiau nei perpus mažesnė (17 filmų), tačiau pakankamai įvairi ir šviežia. Nemaža dalis filmų buvo su teminiu pavadinimu „Nusikaltimas ir bausmė“ ir slėpė kitokį, dar nematytą (bent jau man) šiauriečių kino amplua – siaubo, detektyvo ir trilerio žanrus.

Priminė realybės šou

Naujausią skandinavų kiną klaipėdiečiams pristatė dr. Gražina Arlickaitė. Į „Scanoramos“, kaip ir į „Tinklų“, filmus uostamiestyje rinkosi daugiausia jauna publika. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kai kurie filmai, pavyzdžiui, politinis trileris apie Danijos politiką „Karališki žaidimai“, atrodė panašūs į mums gerai pažįstamą nesibaigiantį lietuviškos realybės šou: nešvarios politikų intrigos, sąmokslai, kova dėl valdžios. Šiame įtaigiame režisieriaus Nikolajaus Arcelo filme gilinamasi ne tik į politinę korupciją, bet ir į žurnalistinės etikos niuansus: galimybę manipuliuoti medžiaga, iškeliant išgalvotus faktus. Teko girdėti, kad amerikiečiai norėtų pagal šį scenarijų sukurti savo filmą. Ko gero, jis galėtų būti puikiai pritaikomas kone visose šalyse.

Gangsterinė absurdo komedija „Blyksinčios šviesos“, sukurta scenaristo ir režisieriaus Anderso Tomo Jenseno, iki mažiausių detalių ryškina komišką situaciją, į kurią patenka keturi Kopenhagos gangsteriai, priversti bėgti ir slėptis miško glūdumoje, kur jie, spaudžiant aplinkybėms, atidaro restoraną.

„Iliuzijų traukinys“ – tai dar viena ekscentriška komedija, kuri galutinai įtikina, kad skandinavai (šiuo atveju švedai) turi subtilų humoro jausmą.

Larso von Triero įžvalgos

„Scanoramos“ atidarymo filmas – Larso von Triero trilogijos antroji dalis „Manderlėjus“ – provokatyvi sociopolitinė alegorija, pastatyta, kaip ir trilogijos pirmoji dalis „Dogvilis“, pagal brechtiškos dramaturgijos principus.

Sąlygiška erdvė – pustuštė scena – ir alegoriška situacija ne panaikina, o tik sustiprina aiškias užuominas į amerikiečių karo Irake situaciją ir jų požiūrį, kad verta siekti laisvės ir demokratijos, nepaisant aplinkybių ir galios santykių.

„Manderlėjuje“ svarbūs tampa galios, laisvės, rasiniai klausimai, tačiau „Dogviliui“, mano manymu, kur kas universaliau pasisekė pažvelgti į žmogiškojo ego problemas.

Įdomu bus pamatyti, kuo užsibaigs Triero įžvalgos apie amerikietiškąjį pasaulio modelį trečiojoje jo trilogijos „Amerika – galimybių šalis“ dalyje, kuri turėtų vadintis „Vasingtonas“ (taip „s“, o ne „š“!).

Eksploatuoja mirtį

Daugelio festivalyje matytų filmų socialinių ir psichologinių temų svorio centras persikelia iš taip gerai skandinavų klasikos ištyrinėtų vyro ir moters santykių plotmės į žmogaus ir aplinkybių bei likimo teritoriją.

Tačiau gyvenimo tragizmui, personažo giliems išgyvenimams ir traumoms pabrėžti matytuose filmuose kažkodėl dažnai eksploatuojama artimo žmogaus mirties tema, tarsi vienintelė įmanoma pagrindinio personažo katarsio galimybė.

Turiu galvoje neprastus, bet pagal panašią situaciją kuriamus personažų paveikslus filmuose „Uno“, „Žiemos pabučiuoti“, „Sušalusi žemė“, „Šaltos spalvos“, „Vestuvių ir laidotuvių muzika“.

Gal tai tik įrodo, kad socialinė ir dvasinė atmosfera šiuose kraštuose yra pakankamai gera, tad dramatizmui pabrėžti ieškoma išorinių priemonių ar aplinkybių.

Jungia geokultūra

Kadrai iš Šiaurės šalių kino festivalį užbaigusios subtilaus norvegų kino humoristo Bento Hamerio juostos „Faktotum“.

„Scanorama“ apglėbė Islandijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos kinematografiją. Tačiau pastebėjau, kad po festivalio filmų daugiausia tenka kalbėti ne apie konkrečią šalį, o naudojant terminą „Skandinavija“ (žinoma, jai priskiriant Suomiją ir Islandiją). Kodėl? Matyt, todėl, kad žiūrint „Scanoramos“ filmus galima pajusti tam tikrą vientisumą, vienovę, jungiančią filmus, sakytume, geokultūrine Skandinavijos jungtimi. Tai nebūtinai koks transcendentinis vientisumas, nors yra ir jo.

Į akis krinta ir tokie dalykai, kaip šalių bendradarbiavimas statant filmus. Vos ne kiekvienas filmas sukurtas, prodiusuotas dalyvaujant kelioms šalims, dažniausiai kaimynėms (pvz., Norvegijai, Švedijai, Danijai). Todėl kartais sunku atskirti, kieno, kurios šalies šis ar kitas filmas. Net ir kalba bendradarbiaujant nėra didžiausia kliūtis: įdomu stebėti tuos pačius aktorius keliuose skirtingų skandinavų šalių filmuose, su visai kitokiais vaidmenimis, naujuose amplua.

Pravardžiuoja Trolivudu

Tai verčia susimąstyti, kodėl Lietuvoje nėra filmų instituto ir kas vienija mūsų tris mažas Baltijos šalis. Galėtų vienyti kokia sava „Dogma“, o ne dogmos ir konkurencija.

Bendradarbiavimas Skandinavijos šalių kino rinkoje vyksta ne dėl talentų trūkumo, o dėl filmo biudžeto, t.y. pinigų. Koprodukcija yra svarbi norint, kad filmą pamatytų platesnė, tarptautinė, auditorija. Vienas iš kino fondų, esantis Švedijoje, Trolhetene, netgi pravardžiuojamas Trolivudu, mat šis fondas finansuoja apie penkiasdešimt procentų Švedijos filmų, pradedant Bergmanu ir baigiant Modysonu.

Filmų institutai ir kiti kino fondai (ypač regioniniai) Šiaurės šalyse padengia nuo 20 iki 60 procentų statomo filmo sumos, kitos dalies tenka ieškoti kaimyninėse šalyse. Taip vyksta kooperavimasis ir bendradarbiavimas, taip surandami panašumai. Tokiu atveju žiūrovas turi galimybę ieškoti ir pamatyti tų šalių skirtumus.

Šiaurės trauka

Pati geriausia reklama valstybei (ar regionui, Skandinavijos atveju) yra kurti apie save gražius, įspūdingus mitus ir juos palaikyti. Ko verti vien filmų pavadinimai: „Havajai, Oslo“, „Graži šalis“(Niceland), „Sušalusi žemė“, „Blyksinčios šviesos“, „Žiemos pabučiuoti“, „Tamsūs miškai“, „Šaltos spalvos“ – taigi turime tamsią, šaltą ir neįžengiamą, bet paslaptingą ir viliojančią Skandinaviją.

Tokius filmus geriausia žiūrėti lietingą lapkričio pabaigos vakarą kino teatre ar žiemos vakarais prie židinio. Taip ir kuriami mitai, taip ir randasi nenugalima Šiaurės trauka.

Klaipėdos miesto koncertų salė nerimsta

Klaipėdos miesto koncertų salė nerimsta

Klaipėdiečių festivaliniame projekte „Renesanso paslapties šydą praskleidus…“ su Brass kvintetu žaviai pasirodė jauna vokalistė R.Ulteravičiūtė ir istorinių šokių kolektyvas „Saltanda“.

Danguolė Vilidaitė

Ir vėl Klaipėdos miesto koncertų salė nerimsta, it fejerverkais žaižaruoja pateikdama muzikinius siurprizus ir tuo vilioja miesto melomanus.

Šį kartą Kalėdas bei Naujuosius metus kartu pasitikti pakvietė klasikinės muzikos šventę ir ypatingą nuotaiką kuriantis aštuonių koncertų ciklas „Salve musica“ (išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia – būk pasveikinta, muzika). Pirmieji koncertai jau nuskambėjo, tad skubėkite apsilankyti likusiuose kituose – šiandien, rytoj ir šeštadienį.

Gražu, kad šalia ryškių Lietuvos žvaigždžių, tokių kaip choras „Jauna muzika“ (dirigentas Vaclovas Augustinas), ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris), pianistė Mūza Rubackytė (šiuo metu gyvena Prancūzijoje), smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, džiazo grandai Leonidas Šinkarenka (bosinė gitara) ir Dainius Pulauskas (klavišiniai), dalyvauja žymūs Klaipėdos miesto kolektyvai – Brass kvintetas, Klaipėdos kamerinis orkestras ir istorinių šokių kolektyvas „Saltanda“. Toks miesto menininkų palaikymas, manyčiau, yra prasmingas ir svarbus padedant ugdyti jaunas muzikų kartas.

Paslaptis ir varis

Choro iš Vilniaus „Jauna muzika“ ir ansamblio „4 Tango“ koncerte publiką kaitino A.Piacolos ir A.Ginesteros kūriniai.

Gruodžio 8-ąją žadėtas M.Rubackytės rečitalis buvo nukeltas į gruodžio 29-ąją, tad labai simboliška, kad koncertų festivalį pradėjo mūsų atlikėjų projektas „Renesanso paslapties šydą praskleidus…“.

Koncertą paruošė Klaipėdos Brass kvintetas (A.Maknavičius – trimitas, S.Sugintas – trombonas, A.Ulteravičius – valtorna, J.Dargis – tūba, vadovas Vilmantas Bružas – trimitas) kartu su istorinių šokių kolektyvu „Saltanda“ (vadovė Tulija Zinčiukienė) ir dainininke, Klaipėdos muzikinio teatro soliste Rasa Ulteravičiūte. Skambėjo įvairių renesanso ir baroko epochų kompozitorių kūriniai – „saldainiukai“ – lengva, grakšti ir puošni muzika, kuri ypač suspindėjo atliekama varinių pučiamųjų instrumentų (daugelį aranžavo klaipėdietis R.Giedraitis). Iškilmingas šio vakaro spalvas dar labiau paryškino žavi choreografija ir ryškūs atlikėjų rūbai. Sužinojau, kad santūrūs ir manieringi renesanso šokiai kartais slepia karštą ir subtilų flirtą.

Labiausiai man imponavo A.Holborno šokių siuitos ir G.F.Hendelio orkestrinės siuitos „Muzika ant vandens“ dalių interpretacija (gal tik arijos tempas kiek per greitas), taip pat solistės a cappella atlikta daina (autoriaus neišgirdau). Gražiai atrasta garso pusiausvyra tarp solistės ir stiprių varinių pučiamųjų.

Šventė vaikams

Edukacinis projektas „Kalėdų laukimas pilies menėje“ – kalėdinė dovana mažiesiems klausytojams iš vaikų globos namų ir Vaiko krizių centro. Jiems grojo Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos ir E.Balsio menų gimnazijos 2-7 klasių mokiniai, pritarė Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė) diriguojamas Tomo Ambrozaičio. (Kamerinio orkestro klubas įkurtas tik praėjusių metų gegužės mėnesį, bet per tą laiką jau spėjo suburti nuolatinių lankytojų ratą, kartu su jais apkeliauti daug pasaulio šalių, aptarti daug temų.) Su vaikais „draugavo“ muzikologė Laima Sugintienė ir du mieli angelėliai, kurie priminė Kūčių ir Kalėdų papročius, rodė burtus. Gražus, šviesus ir šiltas koncertas, bet labiausiai mane sužavėjo patys klausytojai – seniai nemačiau tokių dėmesingų, kiekvieną žodį ir kiekvieną muzikos garsą gaudančių vaikų.

Brazilijos karnavalo kaitra

Projektui „Fiesta Latina“ susivienijo du kolektyvai – „Leonid Šinkarenko Jazz 4“ ir „Giunter Percussion“. Klausytojus maloniai stebino P.Giunterio (mušamieji) meistriškas, kone mistiškas įsijautimas, gražūs ir kantileniški V.Ramoškos (trimitas) solo fragmentai, originali ir grakšti L.Šinkarenkos (bosinė gitara) kompozicija „P.S.“. Vytauto Liaudanskio ir Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Po choro iš Vilniaus „Jauna muzika“ ir ansamblio „4 Tango“ koncerto „Noches de Buenos Aires“ publika liko sužavėta virtuozišku žymių kompozitorių Astoro Piacolos ir Alberto Ginesteros kūrybos atlikimu, juos sušildė aistringi Lotynų Amerikos muzikos ritmai ir melodijos.

Panašiai temai buvo skirtas kitas, irgi dviejų kolektyvų „Leonid Šinkarenko Jazz 4“ (L.Šinkarenka – bosinė gitara, D.Pulauskas – klavišiniai, V.Ramoška – trimitas, L.Būda – mušamieji) ir „Giunter Percussion“ (mušamieji: P.Giunteris, V.Mogilo-Žano, A.Ivanauskas, A.Maniušis) projektas „Fiesta Latina“. Čia nuo pat pirmųjų koncerto minučių klausytojus užvaldė ir iki pat jo pabaigos nepaleido spinduliuojanti, kiek kietesnio ritmo energija. Lotynų Amerikos muzikos pulsavimą, žėrintį įvairiomis spalvomis papildė tradiciniai džiazo pragrojimai, nuotaikingą „Fiesta Latina“ keitė juokingų pavadinimų kompozicijos „Citrinų sultys“ ir „Suši kvan“, o jas afrikietiškos kilmės braziliškoji samba (archajiško skambėjimo), kubietiškas šokis konga – tikra muzikos fiesta, vos ne Brazilijos karnavalo nuotaika. Stebino P.Giunterio meistriškas ir net, sakyčiau, mistiškas įsijautimas, gražūs ir kantileniški V.Ramoškos trimito solo fragmentai.

Man pačiai visgi artimesnė buvo antrosios dalies programa – „europietiškesnė“, įprastesnė mūsų klausai, o gal ji tą vakarą labiau atitiko mano vidinį ritmą. „Hiphopas“, „Citrininis bliuzas“, „Bolero“ ir originali L.Šinkarenkos kompozicija „P.S.“ skambėjo lėčiau, grakščiau ir pasižymėjo vidine gelme. (Pirmoji dalis skirta kūnui, o antroji – sielai.) Klausytojai ilgai nenorėjo paleisti muzikantų. Ne todėl, manyčiau, kad mūsų mieste mėgstamas džiazas ar kad dabar Lietuvoje labai madingi Lotynų Amerikos ritmai, – papirko šiltas ir nuoširdus bendravimas, genialiai paprastas ir profesionalus, be pigių efektų, atlikimas.

Nusilenkė draugystės dainiui Simonui Dachui

Nusilenkė draugystės dainiui Simonui Dachui

Kalba duota ne tam,
Kad mes gyventume vieni
Ir nuo žmonių nutolę;
Paklauskime savęs,
Ieškokim patarimo gero,
Pasidalykime savais vargais,
Kurie mus taip užpuolė.

(“Der Mensch hat nichts so eigen”)

Simono Dacho (1605–1659) portretas.

Roma Bončkutė
Akselis Ernestas Valteris

Didžioji Lietuva XVII amžiuje turėjo „Sarmatų Horacijų“, o Mažajai Lietuvai tas amžius davė nemirtingos meilės dainos autorių Simoną Dachą, kurio gimimo 400 metų sukaktį šiemet minėjome. Ta proga Klaipėdos universitete buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje išsamiai aptarti S.Dacho gyventas metas ir jo kūryba.

Mena meilės daina

Simonas Dachas (1605–1659), kurio eilėraščio „Žmogus neturi nieko savito“ posmu prasideda šis tekstas, nėra taip plačiai žinomas lietuvių šviesiajai visuomenei kaip „Sarmatų Horacijus“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640).

Galima išvesti ne vieną gyvenimo ir kūrybos paralelę tarp Sarbievijaus ir S.Dacho. Abu buvo universitetų profesoriai, rašė lotynų kalba – daugiausia proginius, panegirinius eilėraščius, tačiau dažnai ir tokius, po kurių barokine ornamentika slėpėsi filosofinės refleksijos, stojiška laikysena, krikščioniška tematika, neretai su netikėta įtaiga perteikianti metafizinius kūrinijos apmąstymus. Ne viename abiejų poeta doctus tekste nuskamba krikščioniškosios tradicijos apleistos temos, o krikščionybės įvykiai vingriai jungiami su pagonių mitologijos veikėjais ir didingomis antikinėmis figūromis.

S.Dacho vardas susijęs su liaudyje paplitusia meilės daina „Anikė iš Toravos“, kuri dar ir šiandien dainuojama vokiškai ir lietuviškai. Jo eilėraštis draugystei „Amicitiae venerabile foedus“ („Garbinga draugystės sąjunga“, išspausdintas 1640 m.) yra tarsi perlas, vienas geriausių, gražiausių, asmeniškiausių vokiškai parašytų posmų draugystės tema.

1912 metais Klaipėdoje, minint 255-ąsias populiariausio S.Dacho kūrinio – dainos apie Toravos Anikę – parašymo metines, buvo pastatytas paminklas. Aštuoniakampio baseino centre – granitinis stulpas – pjedestalas, iš kurio į visas puses tryško vanduo. Jo priekyje buvo ovalus bronzinis reljefinis poeto portretas, ant pjedestalo – realistinė jaunutės mergaitės skulptūra. Paminklas buvo pastatytas iš visuomeninių lėšų. Autorius – berlynietis skulptorius Alfredas Kiunė. 1939-aisiais hitlerininkai paminklą iš Teatro aikštės pašalino, nes norėjo toje vietoje statyti monumentą Hitleriui. Karo metais paminklas dingo. Jis atstatytas 1989-aisiais, skulptūrą atliejo H.Hackė iš Berlyno.

Poetikos profesorius

1912 metais Klaipėdoje, minint 255-ąsias populiariausio S.Dacho kūrinio – dainos apie Toravos Anikę – parašymo metines, buvo pastatytas paminklas, kuris karo metais dingo. Toravos Anikė – paminklas S.Dachui Klaipėdos Teatro aikštėje, atstatytas 1989-aisiais.

S.Dachas kūrė lotynų ir vokiečių kalbomis. Bet ir lietuvių kalba jam buvo nesvetima. 1653 metais, išėjus pirmajai lietuvių kalbos gramatikai, jis parašė lotynišką prakalbą, kurioje gyrė gramatikos autorių Danielių Kleiną, išplėšusį iš tamsos ne tik lietuvių kalbą, bet ir visą tautą. S.Dachas gramatikos prakalboje neišplėtotai lietuvių kalbai linkėjo iškilti ir šviesti.

Poetas gimė tuometiniame Memelyje, teismo vertėjo į lietuvių, latvių ir kuršių kalbas šeimoje, todėl lietuvių kalba jam buvo žinoma, o jo eilėse aptinkama lietuviškų vietovardžių, vardažodžių, kitos su Lietuva susijusios leksikos ir baltiškų elementų.

Simono Dacho kūryba įvairi žanrais, temomis, vartojamos kalbos pobūdžiu. Rašyti jis pradėjo 1626-aisiais, jau įstojęs į Karaliaučiaus universitetą, t.y. po to, kai baigė mokyklas Memelyje, Karaliaučiuje, Vitenberge ir Magdeburge.

Studijuodamas, mokytojaudamas, o nuo 1639 metų tapęs Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, Dachas kūrė eilėraščius, parašė dvi muzikines dramas – Lenkijos karaliui, atvykusiam į Karaliaučiaus 100 metų jubiliejaus iškilmes, pagerbti. Jis sukūrė dešimtis proginių eilėraščių, daugiausia įvairiausioms universiteto šventėms paminėti. Tai buvo jo, kaip poetikos profesoriaus, pareiga. Kad galėtų laisvai realizuoti kūrybinius polinkius, jis privalėjo pateisinti poeta doctus statusą. Net rašymas lotyniškai, matyt, labiau buvo susijęs ne su to meto keliamais reikalavimais, o su būtinybe pagrįsti savo mokytumą, įrodyti sugebėjimą remtis tradicija. Mat ir anuomet – kaip ir dabar – universiteto profesoriai konkuravo, o kad prie algos prisidurtų šiek tiek ir iš poezijos, privalėjo įtikti eilėraščių užsakovų skoniui.

S.Dachas mirė 1659-ųjų balandžio 15 d. Paliko apie 1500 pavadinimų kūrinių ir… žmoną bei nespėjusius suaugti vaikus.

Subūrė tyrinėtojus

S.Dacho gyventas metas ir jo kūryba buvo išsamiai aptarti Klaipėdos universitete vykusioje konferencijoje. Nuotraukoje – konferencijos dalyviai Vladimiras Gilmanovas (Kaliningradas), Ana Gajdis (Vroclavas) ir Akselis E.Valteris (Osnabriukas).

S.Dacho kūrybos tyrinėjimas tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje ir kitur ilgai buvo atsitiktinis. Tik keletas jo eilėraščių yra sulaukę atskiros analizės, vis dar trūksta S.Dacho kūrybos visumos aptarimo ir įvertinimo. Bene Giunteris Grasas buvo vienas iš pirmųjų, kuris savo romane „Susitikimas Tilgtėje“ (1979) sukūręs įtikinamą gyvenamo laikotarpio nesuprasto poeto paveikslą, padarė Dachą pasaulinės literatūros personažu.

Kaip dažnai būna, jubiliejiniai metai yra labiausiai neatidėliojimo reikalaujanti proga suburti jėgas ir suaktualinti tyrinėjimus. Dacho gyventas metas ir jo kūryba šiemet buvo išsamiai aptarti Klaipėdos universitete vykusioje konferencijoje „Simono Dacho simpoziumas“ (Simon Dach–Tagung).

Konferencijos dalyviai, atvykę į Klaipėdos universitetą iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Šveicarijos, JAV, taip pat iš Kauno bei Vilniaus ir patys šeimininkai (iš viso 43 pranešėjai), vadovaujami Osnabriucko universiteto profesoriaus Akselio Ernesto Valterio (Axel Ernest Walter), penkias dienas ne tik nagrinėjo turtingą poeto palikimą, jo kūrybos recepciją bei epochos ypatumus, bet vakarais mėgavosi uostamiesčio teikiamais malonumais, keliavo į Neringą, aplankė Palangą, Kretingą. Džiugu, kad svečiai pastebėjo, jog, nors ir jaunas, Klaipėdos universitetas turi sutelkęs mokslininkų potencialą, galintį prisidėti prie Dacho tyrinėjimų, o galbūt net tapti tarptautiniu jo kūrybos tyrinėjimų centru.

Klaipėdai nesvetimas

S.Dacho reikšmę Vakarų Lietuvos regiono literatūrai konferencijos atidarymo kalbose pabrėžė Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas bei Margos ir Kurto Miolgardų fondo, parėmusio konferenciją, kuratorius dr. Heincas Rudis Špygelis (Heinz-Rudi Spiegel).

Kad Dachas nėra Klaipėdai svetimas šiandien, rodo čia veikiantys Simono Dacho namai, kur nuolat organizuojami kultūriniai renginiai, o konferencijos dalyviai ir miesto plačioji visuomenė juose šventė poeto 400 metų jubiliejų. Simono Dacho namų direktorius Arnoldas Piklaps ir Vokietijos ambasados Vilniuje reikalų patikėtinis Joachimas Šemelis dar kartą patikino, kad Europos tautų kultūrinis paveldas yra svarbus visiems tyrinėtojams.

Konferencija buvo pavyzdys, kad skirtumų tarp įvairių tautų yra mažiau negu panašumų. Vokietijos kultūros ir ryšių ministrė Kristina Veis konferencijos sveikinimo kalboje pažymėjo, jog tai, kad konferenciją rėmė Margos ir Kurto Miolgardų fondas, bankas NORD/LB ir Klaipėdos universitetas, yra geriausias įrodymas, kad kultūra, vienijant Europos tautas į bendriją, gali būti veiksmingesnė nei politiniai sprendimai.

Konferencijos pranešimai pagal temas buvo suskirstyti į penkias sekcijas, tačiau dirbama buvo kartu. Pranešėjai kalbėjo apie XVII a. vykusius kultūrinius mainus tarp Rytų Prūsijos ir kaimyninių šalių, apie to meto Karaliaučiaus mokslinį ir literatūrinį gyvenimą. Daugiausia skaityta pranešimų, kuriuose interpretuojama poeto kūryba, nagrinėjama jos recepcija vėlesniais laikais.

Beveik kiekvieną pranešimą lydėjo karštos diskusijos. Po išsakytų pastabų perrašyti ir publikuoti pranešimai bus svarbiausias konferencijos rezultatas. Išsamiausiai S.Dacho kūrybą ir laikotarpį tyrinėjusių profesorių Vilhelmo Kiuhlmano (Heidelbergo universitetas) ir Klauso Garberio (Osnabriucko universitetas) pranešimai davė stimulą ne vienam jaunajam tyrinėtojui.

Pralenkė laikmetį

Profesorius V.Kiuhlmanas teigė, kad S.Dachas, savo eilėse jausmingai kalbėdamas apie draugystę, pralenkė savo laikmetį ir kur kas anksčiau negu XVII a. sentimentalistai parodė tikros draugystės jėgą. Jo eilėse draugystė – tai ir pareiga, ir autentiška jausmų išraiška. Nauja buvo tai, kad S.Dachas draugystės temą siejo ne su konkrečia gyvenimo situacija, kuri dažniausiai būdavo proginio eilėraščio gimimo pretekstas, bet su asmeniniu išgyvenimu, kuris pasirodys tik vėlesnių laikų poezijoje.

Taigi S.Dachui žmogus buvo tik tuomet žmogus, kai jis – ištikimas draugas. Į pirmą vietą jis iškėlė žmonių tarpusavio komunikavimo kokybę ir susilaiko nuo draugystės simuliacijos, taip būdingos to meto rafinuotoje dvaro poetų kalboje.

Autentiškumo siekimas emocinėje sferoje lėmė tai, kad S.Dachas buvo vienas pirmųjų, ėmusių kalbėti apie asmenišką kalbą, individualų kalbėjimą sermo, o ne lingua prasme. Todėl ir proginiuose poeto eilėraščiuose greta iškilmingai pavaizduoto subjekto rasime intymų dialogą, šalia pragmatiškai organizuotos kalbos – išplėtotą vidinį kalbėjimą. S.Dachas gana anksti pajuto intymiąją žodžio laisvę, kuri leido laviruoti tarp išraiškos ir reikšmės. Sugebėjimas kurti taip, kad galėtum išsikalbėti, S.Dacho poeziją padarė terapinę, pajėgiančią po išsisakymo išlaisvinti sielą nuo psichologinių kančių. S.Dachas, nevengdamas savo poezija perteikti kasdienybės sunkumų, išgyvenimų, tam tikra prasme paliko tos epochos žmogaus intymųjį dienoraštį.