Diemedžiu
 |
| Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka |
Sigita Bartkutė
Salomėja Nėris
Diemedžiu žydėsiu
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai. –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi. – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu – –
Dar kartą pacitavau visą S.Nėries eilėraštį, nes manau, kad jo niekada mums nebus per daug… Ši teksto neproginė interpretacija pirmiausia atsirado kaip tik S.Nėries jubiliejaus minėjimo proga. Kaip spontaniškas pasipriešinimas V.Sventicko pranešimo frazei – diemedis žydi rudenį – eilėraščio tropo supaprastinimui (žinoma, gal aš pati Sventicko tropo nesupratau). Bet „mintyse „prisibarusi“ greitai lyg ir nurimau. Dėl S.Nėries 2004 metais jau būtų tekę „bartis“ su daug kuo – ir šimtą kartų pikčiau… Poetės minėjimas vyko ne tik diletantiškai ir nepagarbiai, bet daugeliui mėgaujantis ir savo pačių srutomis. V.Sventicko bent teksto kultūra visam tam buvo per daug kontrastinga.
Antroji S.Nėries eilėraščio Diemedžiu žydėsiu interpretacijos banga manyje sukilo po A.Žalio ketureilio Ne diemedžiu… publikacijos knygoje Iš retų ir nublukusių tekstų. Bet vėl „paputojau“ savyje… Ir tiek.
Tačiau netikėtai šis S.Nėries eilėraštis ir vėl prabilo… Sėdint visai prie kito ir visai kitokio teksto – net ir nuo poezijos per daug nutolusio… Tik kad prisišaukusio ir poeziją… Kaip ir polemiką su aukščiau paminėtais iškiliais mūsų vyrais… Dėl diemedžiu žydėsiu.
Žemė. Pavasaris. Ir moteris. Be galo trapus žmogaus laikinumas. Ir Amžinybė. Apie tą kalba Diemedžiu žydėsiu. Be jokios egzaltacijos. Be menkiausio retorinio gesto. Žvilgtelėkime į teksto skyrybą. Iki antro posmelio vidurio yra tik kalbėjimo adresato nuorodų, intonacijos ir minties apibendrinto užbaigtumo bei paaiškinimo ženklai – kablelis, taškas, dvitaškis. Šalia abiejų „kietai įspaustų“ taškų rašomas brūkšnys. Svarbiausias ir svariausias išorinės redukcijos ir giluminių, esminių žmogaus refleksijų ženklas. Su gramatikoje esančiu tradicinės skyrybos mokymu eilėraštyje visai nesuderinamas. O Diemedžiu žydėsiu posmelio pabaigoje, po taško, yra dar ir dviguba redukcija – brūkšniai taigi du. Jeigu nebūtų kitų S. Nėries poetinės sintaksės paslapčių ar moteriškai subjektyvių romantinės leksikos topų, o juo labiau muzikalios fonikos, tai iš skyrybos galėtume daryti išvadą, kad turime itin racionalų tekstą su pauzėmis, paliktomis tik argumentų įtvirtinimui ir apmąstymui. Tačiau įsižiūrėkime į paskutinių eilėraščio eilučių punktuaciją. Taškų jau kaip ir nebūta. Jų vietoje tik daugtaškis, tik atvira pauzė – be jokio taško dviem brūkšniais ramiai ir lygiai išsitęsianti mintis. Negriaunanti eilėraščio loginio racionalumo – brūkšniai taigi tik du. Todėl eilėraščio finalas – tai instinktyvios moteriškosios intuicijos padiktuotas, atsargiai tyloje brandintas ir pagaliau tobula skaidrios nuostabos išmintim atsivėręs Amžinybės triumfas: Aš diemedžiu žydėsiu – -…
S.Nėries eilėraščiai spindi. Visi tą pripažįstame. Diemedžiu žydėsiu spindi ypatingai. Jame susilydo ir vitališkai žalias pavasarinio žydėjimo vaiskumas, ir jau tik mirties paslaptimi švytinti sodri brandos žaluma. Eilėraštis juk ir be pradžios – tik tarsi grynai provokuojanti moters flirto su vyru tąsa be atsako. Jame susikaupęs ir moteriškas vylius, ir juokas pro ašaras, ir absoliuti moteriška rezignacija, ir vis viena viltis – mylinčiai priekaištingas perspėjimas vyriškai vitališkam, išdavikiškam pavasariui – vis tiek niekur nesidėsiančiam, begėdiškai sugrįšiančiam, užtat ir privalančiam garbingai sužinoti: Manęs jau neberasi. – – „Saldi“ kalbančiosios keršto perspektyva… Eilėraščio eilutėse visgi ištirpęs ir moteriškai trapus besąlygiškos meilės nuolankumas. Visatos sąrangoje pripažįstant neginčijamą vyriškojo prado jėgą, bet vėlgi su didžiausia moteriška nuostaba suvokiant ir savo absoliutų pranašumą – savaiminį, įvairų, nesibaigiantį ir visaapimantį žydėjimą Dievo medžiu… Žydėjimą, matuojamą tik Amžinybe. Maginis eilėraščio valiūko žvilgsnis: Ir žemė taps žiedais marga… Ir paskutinė eilutė pasidaro jau tokia atvira, kad begali tik moteriškai vylingai provokuoti – „Juk būsiu ta pati žemė[…] žiedais marga… Ieškok, jei atpažinsi!..”: Aš diemedžiu žydėsiu – –
Dabar man kažkodėl prisiminė ir pasakos, kuriose herojaus trokštama karalaitė paverčiama kokiu nors gyvūnu, tarp absoliučiai identišku tarp kelių kitų. Ir jei ne išrinktosios pasufleravimas, tai herojui būtų striuka visai… Ar aptariamo S.Nėries eilėraščio paskutinė eilutė nėra kažkas panašaus?… Bet šiek tiek vėl grįžkime į patį tekstą. Lyg ir nutoldami nuo jo.
Kas yra lietuviams diemedis?.. Ar tai tik dekoratyvus ir kvapus krūmelis, dėl to augintas ir tebeauginamas daugelyje darželių? Beje, dėl dekoratyvumo… Juk jis ir žalias pakankamai blankiai, ir žydi beveik nepastebimai bei visai neišvaizdžiai, ir susikerojęs kažkaip – visai negrabiai susipynęs… Gal todėl A. Žaliui ir išsprūdo: Ne diemedžiu žydėkite, o V.Sventicką kaip tikrą biologą dar labiau nustebino gamtinio fakto – diemedis žydi rudenį – bei poetinio vaizdo nedermė?.. Tačiau abiejų filologų jau klausiu kitaip. Kiekvienas žodis turi savo pirmapradę reikšmę, kuri pasakoma jo branduoliu. Taigi kokia diemedžio semantika?.. Akivaizdžios žodyje dvi šaknys – die ir med… Kad antroji žymi medį – niekas turbūt tuo neabejoja. O apie ką kalba pirmoji? Apie dieną?.. Šis žodis irgi siejamas su spindėjimu, švytėjimu – taigi yra jau ir „dieviškas“… Vadinasi, diemedis tikrai slepia tik dievus=Dievą… Gręžkimės į lietuvių tarmes… Kai kuriose taip ir tariama – dievmedis. Atgaivinkime mūsų liaudies dainas… Kaip jose kreipiamasi? – Oi tu diemedėli,/ Tu Dievo medeli… Bet grįžkime prie mūsų literatūrologų poetiškų teiginių, laikydamiesi tik jų pozicijų.
Kodėl šitoks vardas suteiktas augalui, kuris išorine forma visai nepatrauklus – „nevertas“ Dievo medžio vardo? Vis dėlto aptariamasis krūmelis kažkuo lietuviams buvo itin ypatingas, kad nusipelnė būti pavadintas net diemedžiu? Be išorinės, kiekvienas daiktas turi ir vidinę formą. Bet yra ir dar bet: man besodininkaujant ir labai užsigeidus diemedžio turgaus prekybininkė, o vėliau ir viena kaimynė pasiūlė visai kitokius, beje, visai skirtingus tarpusavyje augalus, negu žinojau esant diemedį… Kai jas „sukritikavau“ už tokį augalų nepažinimą ar norą net ir apgauti, jos labai įsižeidusios man atkirto, kad nuo vaikystės pripratusios prie diemedžių – tik tokių… Pagaliau iš vienos lietuvininkės gavau ir savo išsiilgtąjį diemedį… Tik kad ji, kai man davė jį, vadino visai kitaip… Tačiau bijau, kad man dabar jau vaidenas… O jau nebegaliu pasitikrinti. Vis dėlto išvada ir taip aiški – diemedžiu lietuviai vadino ir tebevadina ne vieną ir tą patį augalą… Vadinasi, gal tik per mažą ir kiekvienam atskirai svarbią gamtos detalę ir tegalėdami suvokti amžino ir tikro Dievo medžio galią – kiekvienam vis kitokią…
S.Nėris išmanė ne tik tautosaką ir mitologiją – žmogaus ir gamtos sąryšingumo pagrindų pagrindus. Poetė buvo tikinti bei labai giliai studijavo ir filosofiją. Ir dar… Ji tiesiog intuityviai spinduliavo moteriškąją išmintį. Tik paviršiuje kai kam atrodančią labai naivią ir paprastą. Susikoncentruojančią tik į realistinės gamtos detales – pienę, ramunėlę, alyvas, vyšnios ar diemedžio žydėjimą… Bet S.Nėries lūpomis iš tikrųjų kalba į mus pats kosmosas. Moteriškoji jo pusė…Be galo subtiliai nugludinta – kaip adatos smaigalys… Juk tik jame ir slypi Gyvybė. Prisiminkime pasakas… Tačiau pabandykime ir su šiuolaikinėmis – pačiomis galingiausiomis – teleskopinėmis priemonėmis į tą ypatingai išaštrintą adatos smaigalį įsižiūrėti?.. Ar esame tikri, kad, net ir ypatingai susikoncentravę ties juo, išvysime ką nors konkretaus?.. Juk greičiausiai pamatysime tik kažkokią išskydusią, virpančią ir begalinę sidabriškos spalvos masę?.. Kai adata ir taip skaudžiai spindi…
Bandau iškiliems vyrams suformuluoti ir dar vieną savo kontrargumentą. Itin moteriškas S.Nėries lyrikos „aš“ niekur nesitapatina su vyriškąja gimine. Tad ar galėjo šiame eilėraštyje būti pažeistas jau nebeginčijamas poetės lyrikos dėsnis ir „suáugta“ su diemedžiu – „vyrišku“ augalu?.. Kai net tragiškiausio herojinio ryžto metu S.Nėries lyrikoje tampama tik Odisėja. Čia tikrinio vardo formos neatsisakyta, bet juk ir šio vardo reikšmė lietuviškai kokia? – Klajūnė… Klaidžiojanti – taigi ir Klystanti moteris… Tikrinė žodžio forma čia žymi tikrai ne išdidumą. Greičiau – skaudžią atgailą… Bet grįžkime prie aptariamojo eilėraščio… Visai kitaip jame atsitiktų, jei paskutinėje jo eilutėje būtų parašyta: Aš (D)iemedžiu žydėsiu – -… Atsirastų narciziškumo apraiška – S.Nėries lyrikoje pati absurdiškiausia…
Tad įsakmus A.Žalio ketureilio imperatyvas: Ne diemedžiu žydėkite -/ liepsnokite žalia gyvybės ugnimi – su moteriškuoju Diemedžiu žydėsiu minimalizmu nesiderina net gamtiškai. Kaip galima žaliavimu neigti savaiminį žalumos vitališkumą, išsiveržiantį jau vien per S.Nėries eilėraščio kreipinį? O poetės lyrinis „aš“ poetinės brandos laikotarpiu siekia ir maksimaliai nepastebimai susilieti su gimtinės aplinka, ištirpti gamtoje, pranykti smulkiausioje pastarosios smiltelėje… Tiktai vylingai oriai jaučiant ir nemirtingąją moteriškumo galią – kol riedės mūs žemė – amžinąjį spindėjimą Dievo medžiu: asiūkliu ar varpučio laiškeliu, uogele raudona ar mažyte sraige, ramunėle ar piene, rymančiomis vėjų pabarėlyje, šventišku žydėjimu vyšnios ar alyvų, kur kris jau ir smėlio saujelės, bei V.Sventicko diemedžiu, kuris žydi rudenį… Tik ne jis poetei šiame eilėraštyje svarbiausias… V.Sventickas apie S.Nėrį pranešime pasakė ir parašė tūkstantį kartų esmingesnį sakinį, bet jį kaip vyras pats ir tegali ištarti dar kartą – jeigu nebepersigalvojo… Tačiau man tai tebėra jo teksto įstabiausia vieta.
P.S.: Ši rašliava tikrai niekam nereikalinga ir nenaudinga, o kai kam ir žalinga. Bet ji atsirado. Tik iš absurdiško neturėjimo kuo užsiimti…
