Pastabos iš šios rezervato pusės

Finalinė G.Grajausko pjesės „Rezervatas“ (rež. D.Meškauskas ir A.Giniotis) scena. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Ką apskritai reiškia teatro scenai Klaipėdos dramos teatre daugiau nei metus rodomas D.Meškausko ir A.Giniočio režisuotas spektaklis pagal G.Grajausko pjesę (pjesė parašyta 2003 m.) „Rezervatas”? Ogi aktyvų veiksmą, padedantį spręsti lietuviškos dramaturgijos egzistencijos klausimą.

Tuo metu, kai daugelis debiutuojančių dramaturgų mėgina rašyti tik specialiai konkursams, festivaliams ar „stalčiui“, nes teatrų režisieriai tas pjeses atmeta nė nepranešę, jog malonėjo perskaityti, du talentingi, žinomi kūrėjai ėmė ir „susivienijo“. Vienas parašė (ne taip svarbu, kad pirminis imperatyvas parašyti pjesę buvo Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro užsakymas), kitas – režisavo ir suvaidino. Abu suteikė progą išgirsti, pamatyti, įvertinti ir aptarti; suteikė galimybę kalbėtis ir apie dramaturgiją, ir apie režisūrą viename, t.y. apie spektaklį. Apšvietė ir kitą reiškinio pusę – snaudžiantį teatrologų „cechą“… O gal būtina užsisakyti „dėmesį iš anksto“?

Pradžia „apgauna“

Ir dėl savo pliusų, ir dėl minusų spektaklis provokuoja, ir tai yra gerai. Pastebėjau, kad jo (spektaklio) pradžia – ir tada, prieš gerus metus, ir dabar, prieš keletą dienų, žiūrovus „apgauna“: pastarieji iškart puola nuoširdžiai klausytis, bandyti suvokti prasmę rodomose skaidrėse, sugauti reikšmes senelio ir anūkėlės pašnekesyje apie seną garbingą dakotų gentį, Baltuosius bizonus, neaprėpiamą laisvę ir Madoną… Įprastais rūbais apsirengę aktoriai pamažu renkasi į sceną ir virsta tuo, ką vaidins: dviem indėnais – Kajuga (akt. D.Meškauskas) ir Kiku (akt. E.Brazys), Baltąja moterimi (akt. E.Barauskaitė) ir Storu žmogumi (akt. V.Jočys). Žiūrovai laukia pradžios, o Pradžia jau senų senovėje įvykusi, – dabar tėra girdimi tolimi praeities atgarsiai ir yra Dabartis. Jei iškart priimsi spektaklio, kaip žaidimo, taisykles, spektaklis „matysis“ pagrįstas, motyvuotas. Kitu atveju jis mažų mažiausiai neįkvepia. Tačiau reikėtų atidžiau padėlioti šių dviejų skirtingų matymo pozicijų pasiansą.

Jeigu tai žaidimas…

Kajuga (akt. D.Meškauskas). Baltoji moteris (akt. E.Barauskaitė).

Tarkime, kad spektaklis – postmodernus žaidimas. Spektaklio personažai – su „neišplėtotomis biografijomis“, schematiški, gana abstraktūs „indėnizuoti“ lietuviai – nesijungia į apibrėžtą, aiškią visumą, nes šį spektaklį galime suprasti ne kaip baigtinį, o kaip laike tebesitęsiantį suvokimo (ir susivokimo) procesą. Pagal postmodernizmo dėsnius (o tokie tikrai yra) spektaklis nieko neprivalo aiškinti ar paaiškinti, bet jis visada sukuria žiūrėjimo būdą. Šiuo atveju žiūrėjimo būdu gali tapti žaidimas: žaidimas kalba (tekstu), surogatiniais veikėjais; režisieriaus žaidimas, kad jis režisuoja, aktoriaus – kad vaidina, žiūrovo, kad žiūri ir tiki, jog mato spektaklį… Viena, ko tikrai galima reikalauti iš suaugusiųjų žaidimo, – tikro suvokimo, jog tai, kas žaidžiama, yra arba pramoga, arba kova, arba šiaip malonumas.

Būtent dėl paskutiniosios pozicijos galima suabejoti „spektaklio – žaidimo“ versija: vienintelis E.Brazio Kikas dar bando nuoširdžiai sužaisti savo indėną iš juodakojų genties; šamaną, nežinantį, kad jis toks yra; nuoširdų naivuolį, tikintį, jog Baltoji moteris tikrai yra princesė, negalinti „dulkintis“ su nekilmingais. Na, dar Storą žmogų neblogai sužaidžia V.Jočys. Bet ką iš tikrųjų norėtų žaisti E.Barauskaitė – seniausios profesijos atstovę ar princesę? Visos mažos mergaitės žaidžia ir princeses, ir verslininkes, ir dainininkes, ir t.t., ir kaip profesionaliai jos tai daro! Kodėl? Nes tiki.

Žiūrint kitaip

Storas žmogus (akt. V.Jočys). Kikas (akt. E.Brazys).

Galima šį spektaklį žiūrėti kitaip. Taip, kaip, beveik neabejoju, žiūri daugelis. Tikėtis konkrečios istorijos, spalvingų ir gyvų personažų, atvirų konfliktų.

Konfliktas čia, žinoma, yra. Vidinis konfliktas: kova su savo baimėmis, neryžtingumu, su dvasiniais poreikiais; noras ištrūkti iš vidinio rezervato, tapti savimi. Ir veikėjai – tarsi idealistai, „paskutinieji mohikanai“, susirūpinę, kaip išlikti autentiškais surogatiniame pasaulyje, – yra, bet jie kažkokie „vienkartiniai“, anemiški, gana nuobodūs. Be kelių šykščių nuorodų, jog Kikas – banko tarnautojas, sergantis ir prostata, ir hemorojumi; Kajuga – turtingas indėnas, savo vigvame turintis televizorių ir galintis bet ką nusipirkti (net Baltąją moterį); Storas žmogus – advokatų nustekentas išsiskyręs žliumba, o Baltoji moteris – prostitutė, dramaturgas nei emociškai, nei dvasiškai savo veikėjų neturtina. Jis pasitenkina abstrakčiomis, visiems tinkamomis frazėmis, kurios lygiai taip pat gali skambėti ir iš traktoristo, ir iš belgo, ir iš buhalterės lūpų.

Neilgai „temaitino“

Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos

Scenos iš Klaipėdos lėlių tetro edukacinio projekto “Judėjimas”. Iš nedidelio rutulio ir kelių ilgų siaurų juostų žiūrovų akivaizdoje gimė rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Aktorių rankose audeklas pulsavo, lėtai leidosi žemyn ar kilo į viršų, sukurdamas tai audringos jūros, tai beribės erdvės įspūdį. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jūratė Grigaitienė

Klaipėdos lėlių teatro naujausias kūrinys – edukacinis projektas „Judėjimas“ – traukia dėmesį netradiciškumu ir eksperimentiniais ieškojimais.

Gimė iš etiudų

Spektaklį režisavo Gintarė Radvilavičiūtė, vaidino teatro aktoriai ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių teatro specializacijos studentai (kurso vadovas lektorius Linas Zubė).

Tai jau ketvirtas jaunos režisierės kūrybinis darbas Klaipėdos lėlių teatre ir antroji premjera šį pusmetį.

Spektaklis eksperimentinis ir netradicinis keliais aspektais. Pirma, vaidinimas vyko ne teatro scenoje, kaip įprasta, o didžiuliame Žvejų kultūros rūmų fojė. Antra, visiškai atsisakyta verbalinio teksto, skambėjo tik muzika, o pirmieji žiūrovai buvo kurčnebyliai, labai gyvai ir emocingai reagavę į tai, kas vyksta vaidinimo aikštelėje.

Nebuvo spektaklyje ir tradiciškai suvokiamų lėlių, o tik įvairūs daiktai, skirtingų faktūrų judantys objektai. Lėlininkas L.Zubė kalbėjo, kad spektaklis gimė etiudų pagrindu. Studentai gavo kūrybinę užduotį – parengti etiudą, kuriame atsiskleistų netikėčiausios pasirinkto daikto ar objekto savybės.

Audeklas virto paukšte

Iš tiesų spektaklyje kai kurių daiktų/objektų pasaulis išplėtotas maksimaliai. Režisierė ir aktoriai išradingai žaidžia žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų temomis. Tiesa, proporcijos nėra idealiai išlaikytos, nes daugiausia dėmesio skiriama oro ir vandens stichijoms.

Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje palubėje pakibęs balto audeklo gabalas netikėtai pradeda judėti, virsdamas į paukštę dideliais sparnais ar tolumoje boluojančią burę. Audeklas pulsuoja, lėtai leidžiasi žemyn ar kyla į viršų, sukurdamas beribės erdvės įspūdį. Vėliau didysis audeklas tarsi pasidalija į daug mažų, vienodo dydžio audeklo atraižėlių, kurios tvarkingai sukabintos ant dviejų ilgų virvių. Jos, sinchroniškai virpėdamos, judėdamos erdvėje pirmyn ir atgal, sukuria tam tikrą konfliktą. Kurį laiką aktyviai vyksta nebyli lygiagrečiai ant virvių sukabintų atraižėlių komunikacija. Intriga kyla, kai atraižėlių centre netikėtai atsiranda įvairių dydžių ir formų skylės. Įdėmus žiūrovas, sėdintis šalia, suabejojo ar tai iškirptos skylės, ar tiesiog tamsios dėmės. Užsiplieskia konfliktas tarp dviejų eilėmis tvarkingai sukabintų baltų ir skylėtų/dėmėtų atraižėlių. Galų gale tarsi po sunkaus mūšio scenoje lieka boluoti vieniša atraiža.

Įdomūs ieškojimai su nedideliu rutuliu ir keliomis ilgomis siauromis juostomis. Žiūrovų akivaizdoje gimsta rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Judanti lėlė pranoksta gyvą aktorių, nes tokių akrobatinių triukų negalėtų atlikti net lanksčiausias cirko artistas.

Suprato be žodžių

Netikėti atrodė etiudai su tampomu audeklu. Aktoriai, atsidūrę tampraus audeklo viduje, priminė judantį kūdikį motinos įsčiose, o gal dinamišką ugnies šokį. Spektaklyje apstu ženklų, simbolių, kuriuos šifruojant reikia gerokai pažadinti savo vaizduotę ir jausmus. Juolab kad spektaklyje neištariamas nė vienas žodis. Kulminacija pasiekiama kuriant vandens stichiją su didžiuliu peršviečiamu audeklu, patiestu ant žemės. Keturi aktoriai tarsi magai pradeda nuo vos juntamo subtilaus virpėjimo, kuris po truputį įsilinguoja, įsisiūbuoja, virsdamas nepaprasto grožio audringa jūra. Sukuriama spalvinga ir jaudinanti didelių ir mažų bangelių paletė.

Spektaklyje stebina aktorių susiklausymas, sinchroniškumas, ansambliškumas, nors patys scenoje beveik nepasirodo, užleisdami vietą daiktams. Lėlininkai nesusipainioja tarp daugybės tampomų virvių ir virvelių, nepasiklysta sudėtinguose daiktų ir objektų judėjimo labirintuose. Aktoriai spektaklyje dirba kaip viena darni komanda, supranta vienas kitą be žodžių, kaip ir tie likimo nuskriausti, bet nepalaužti jaunieji žiūrovai.

Tiesa, žiūrovai vaidinime pasigedo aiškesnės dramaturginės siužeto linijos, gilesnės minties, idėjos bei atskirus etiudus vienijančios jungiamosios grandies. Įdomūs atskiri etiudai, ieškojimai, netikėtos daiktų formos, objektų judėjimas erdvėje, bet pasakyti apie ką konkrečiai spektaklis, dar sunku. Tiesiog sukurtas puikus vizualinis reginys, atskleistos netikėtos skirtingų faktūrų daiktų charakteristikos. Manyčiau, naujai premjerai pritrūko užbaigtumo, temos ir idėjos aiškumo, o gal tiesiog laiko. Spektaklis „Judėjimas“ puiki paraiška tolimesniems ieškojimams keturių stichijų tema.

Kultūrą – gerbt!

Klaipėdos menininkų namai, prieš metus tapę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC), pakeitė ne tik pavadinimą – atgimė šios miesto kultūros įstaigos veikla, išaugo jos užmojai. Apie KKKC kūrybines idėjas ir šiemet vyksiančius projektus su “Klaipėdos” dienraščiu mintimis dalinasi centro direktorius Ignas KAZAKEVIČIUS.

Pažvelkime novatoriškai

“Kultūra kuriama personaliai, o pristatoma viešai, kad kuo daugiau žmonių ja “apsikrėstų”. Vartotoją “susargdinti” reikiama kultūros viruso atmaina – vienas iš mūsų centro tikslų”, – sakė Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro direktorius I.Kazakevičius. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

2006 metais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras tęs ir užtvirtins savo pirmųjų veiklos metų atradimus ir novatoriškai pažvelgs į “kultūros” sąvoką.

Kas yra kultūra? Kultūra prasideda nuo mandagiai ištarto (pageidautina šypsantis) „labas rytas“, nuo pirmadienio spaudos apžvalgos ir lydi mus nuo „daržų iki bažnyčių“… (čia – iš geografinių KKKC koordinačių kilęs posakis, maždaug tolygus popiežiaus urbi et orbi). Prisiminkime, jog žodis kultūra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio colere (apgyvendinti, lavinti, lavinimas, tobulinimas, vystyti, gerbti). Iš esmės kultūra apima žmonių veiklą: žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys ir kurie leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes. Pastoviais laikais kultūra tampa arba tradicija, arba “sveiku protu”, t.y. tuo, kas nebesvarstytina, natūralu.

Šiandien sutariame, kad kultūra reikalinga, tačiau ginčijamės dėl jos formų (elitinė, masinė ir pan.), visuomeninės, išliekamosios vertės. Visos šios kultūros viruso atmainos yra mumyse ir pasireiškia priklausomai nuo aplinkos poveikio ir kitų stimuliatorių. Kultūra kuriama personaliai, o pristatoma viešai, kad kuo daugiau žmonių “apsikrėstų”. Žodžiai gražūs, tačiau kaip vartotoją “susargdinti” reikiama kultūros viruso atmaina? Toks yra vienas iš KKKC bei čia dirbančių projektų vadovų Skaistės Kazarauskaitės ir Gyčio Skudžinsko tikslų.

Gerieji virusai

Kultūrai reikia suteikti formą. Be jos liks tik abstrakcija, teorinių normų rinkinys. Menas – populiariausia išraiškos forma. O pastarąjį, savo ruožtu, reikia išvaduoti iš formos, cechų, sričių, netgi erdvių ir tradicinės pateikimo sampratos gniaužtų.

Neatsitiktinai vienus projektus KKKC realizuos tik uostamiestyje (konferencija “Neužšalanti kultūra” + meno festivalis “Pamirštos vietos”), kiti skirti Klaipėdos kūrėjų reprezentacijai platesniuose vandenyse.

Šios krypties projektai negali užsidaryti vien tik gimtojoje erdvėje. “Tik – elementarus” Klaipėdos meno “tik – pristatymas” kituose miestuose dar negarantuoja proceso kokybės ir reikiamo atoveiksmio. Klaipėdos menas pats nėra kuo nors ypatingas. Kad tokiu taptų, privalo atsirasti ir tinkamas kontekstas, ir naujo tipo kūrėjas. Šiam tikslui KKKC seikia pritraukti kitų Lietuvos miestų, užsienio šalių kuratorių, institucijų dėmesį. Antai KKKC, kuratorės J.Rekevičiūtės ir prodiuserio R.Rickevičiaus inicijuotas projektas “Rytoj yra dabar” vyksta ne viename atskirai paimtame mieste, bet visoje šalyje. Projektas yra suformuotas tikrąja “projektine” prasme: 2005-aisiais jis buvo pristatytas Lietuvoje ir užsienyje, apie jį sukurtas filmas, atsirado nuolatiniai rėmėjai ir fanai, menininkai kūrinius kuria specialiai šiam projektui. 2006-aisiais projektas taps bienale ir nuo šiol net tik kas dvejus metus pristatys lietuvių, latvių, estų ir vienos šalies – svečio intriguojančias šiuolaikinės grafikos kūrinių kolekcijas, bet ir pasiūlys miestiečiams naujas laisvalaikio praleidimo formas viešose erdvėse. Atraskime kultūrą naujose kasdienybės situacijose!

INTRO: dvi bienalės

INTRO – tai novatoriškus sprendimus skatinantis ir inicijuojantis “motininis” KKKC renginių ciklas. Šio ciklo rėmuose “užaugintos” ir kūną įgavusios bei kovinį krikštą gavusios idėjos vėliau tampa savarankiškais platesenės panoramos projektais, susidedančiais iš parodų, akcijų, “vorkšopų” ir seminarų. Ir į visuomeniškiausią grafikos mediją orientuota bienalė “Rytoj yra dabar”, ir 2004-aisiais pradėtas fotografijos projektas “Erozija” tęs laipsnišką meno “bienalizacijos” procesą. Norime padovanoti Klaipėdai bienales, kurios įprasmintų kuriamą vizualinių menų pristatymo tradiciją. Pasirinktas grafikos + fotografijos derinys yra artimas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (KVDK) studentams, nesvetimas vyresnės kartos Klaipėdos kūrėjams, populiarus pasaulyje.

Būsimais mūsų miesto kultūros skleidėjais pasirūpinti reikia jau šiandien! Todėl, aktyviau į meninę veiklą įsijungus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, “Erozijos” projekto vadovu tapo R.Treigys, ir pagal bendrą su kuratoriumi G.Skudžinsku paruoštą koncepciją jame bus akcentuojama jaunųjų menininkų kūryba. Pirmą kartą Lietuvoje projektas vyks net 10 mėnesių ir po rimtos konkursinės atrankos suteiks galimybę jauniesiems debiutuoti 6-iose projekto parodose, o geriausiems iš geriausiųjų prisistatyti sykiu su profesionalais finaliniame, tarptautiniame projekto etape – Klaipėdos dailės pa- rodų rūmuose lapkričio mėnesį.

“Erozija” sezoną pradeda jau vasario 3-iąją dvinare paroda “Dėmesys daiktui”. LFS Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) pakviesime susipažinti su KVDK tebestudijuojančių ir jau baigusiųjų darbais, o 17-ją vasario KKKC galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) – į pripažinto šios temos meistro Alvydo Lukio parodą.

Bus menų kvartalas

Tarptautinis projektas “Rytoj yra dabar. Grafika” 2005-aisiais Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune subūrė trijų Baltijos šalių dailininkus. Jo metu, padedant publikai, buvo sukurtas ir Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuotas didžiausias grafikos kūrinys. KKKC organizuotas pirmasis meno festivalis “Pamirštos vietos” pernai uostamiesčio Menininkų namų kiemelio fachverką pavertė fantastiška muzikos ir šviesos projekcijų erdve. Nerijaus Jankausko nuotraukos

KKKC meną supranta kaip nuolatinę, gyvą, cirkuliuojančią visuomenės bendravimo formą. Todėl pagrindiniai mūsų projektai yra “socializuoti”. Išeiname į miesto erdves, išeiname arčiau žmogaus, stengiamės susieti įvairias kultūros pasireiškimo formas. Vartotojiška kultūra duoda. O vadinamoji “tikroji kultūra” gali duoti tik tuo atveju, jei pats vartotojas pasiryš bent minimalioms pastangoms ir taps ieškotoju bei kūrėju. Padėti žiūrovui surizikuoti ir pasirinkti savęs pažinimo laisvę reikalingas procesas, jam sukurti ir palaikyti – organizacinė struktūra, o struktūrai – bazė.

KKKC ateityje turi tapti miesto kultūros proceso stimuliatoriumi, aktyviu dalyviu, sukurti traukos zoną tiek veiklos, tiek vietos prasme. Šią sistemą netolimoje ateityje sudarys kuriama meninė rezidencija, jau esantis KKKC informacinis padalinys (tai pirmoji pagalba norinčiajam pakelti sparnus ir savo ruožtu ieškantiems užsienio partnerių projektams uostamiestyje), specifiniams projektams pritaikyta meno galerija bei kartu su miesto savivaldybe inicijuota menininkų kiemelio renovacija.

Jau yra paruoštas techninis projektas, kuris leidžia dalyvauti struktūrinių Europos fondų programose ir suformuoti savitą senamiesčio kultūrinių objektų ir erdvių kompleksą – menų ir amatų kvartalą. Taip atsiras ne tik turistų srautams patrauklus objektas – bus skatinamas ir kultūros verslumas, kūrėjų ir miesto visuomenės bendradarbiavimas, kaimyninių regionų kultūriniai mainai.

Padės prisiminti apklausa

Kad bežygiuodami į priekį neatitrūktume nuo šaknų, apie netolimą praeitį primins miesto identitetą tiriantis antrasis meno festivalis “Pamirštos vietos” (pirmasis įvyko 2005-aisiais).

Kurias vietas menininkai akimirkai prikels gyvenimui? Tas, kurias apklausos metu pasirinks miestelėnai.

“Pamirštų vietų” idėja pratina žmogų prie naujadarų jo atminties teritorijoje, prie aktualių šiandienai išraiškos formų, prie galimybės meno objektus viešoje erdvėje įkurdinti ilgesniam laikui. Kalbame apie skulptūrines fantazijas, kurios negąsdintų formų monumentalumu ir medžiagišku pastovumu, neslėgtų tiesmukais istoriniais motyvais, o taptų vizualiai paslankesniais, daugiau asociacijų keliančiais kūriniais.

Veiks diskusijų klubas

Šiais metais veiklą pradėsiantis KKKC klubas “Kulturpolis” organizuos atviras diskusijas, kvies žmones, norinčius kurti ir kuriančius naują kultūros sampratą. Į klubo pokalbius pakviesime miesto kultūros strategus, kūrėjus, verslininkus, dėstytojus, studentus, žodžiu, visus, kurie turi originalių idėjų, taip pat energijos šias idėjas vystyti ir pritaikyti mūsų miesto aplinkoje. Kitais vakarais klubas suburs norinčiuosius sužinoti apie meno raiškos įvairovę, formas bei tendencijas. Tarpdisciplininį dialogą plėtos literatūrai ir jos kūrėjams skirtas renginių ciklas ir novatorišką garsų muzikos kultūrą propaguojančius menininkus vienijantis projektas „Garsų galerija”.

Taigi idėjų yra. O kadangi jų turi ne tik KKKC, planuoti, organizuoti, pasitikrinti save dar nestartavus padės vadybos aktualijų farvaterį gilinsianti konferencija “Neužšalanti kultūra”. KKKC jau planuoja 2007 metų veiklą. Tačiau ir šį sezoną esame atviri naujoms ir netikėtoms mintims.

Ten, tarp Žemės ir Rojaus…

Kadras iš A.Matelio dokumentinio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“.

Jūratė Usanova

Kol kažkur lietuviškomis premjeromis gardžiuojamasi per reguliarius seansus, uostamiesčio kino klubas „Kinopolis“ sausio 20-ąją į P.Domšaičio galeriją sukvietė pilną salę klaipėdiečių, norėjusių pasimėgauti lietuvišku kinu.

Buvo rodomas režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005), jau turintis du prizus – Leipcigo festivalio „Auksinį balandį“ ir Amsterdamo festivalio IDEA „Sidabrinį Vilką“.

Filmuotas ligoninėje

Santariškių vaikų ligoninėje filmuotas lyriškas esė iš kino ekrano švietė pilnai salei susirinkusiųjų, bet negraudino. Filme šypsena ir skausmas ligoninėje dera ypatingame – vaikystės – laike ir salėje kelia natūraliai banguojančią atmosferą: čia susikaupusią skausmo suvokimo tylą, čia žaidimų komiškumo reakcingą stebėjimą. „Taip, ten yra skausmas, yra nežinia, yra netektys. Bet tai nėra paskutinė stotelė“ (iš kino kritikės R.Oginskaitės interviu su režisieriumi A.Mateliu). Ne paskutinė stotelė, bet „<…> kažkas šviesaus tarp Rojaus ir Žemės.“

Anot K.Jasperso, žmogui žinojimas, kad jis mirs, yra neapibrėžto momento laukimas. Tačiau kol mirtis tik verčia rūpintis, kaip jos išvengti, tai dar nėra ribinė situacija. Mažieji žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis, gyvena suvokdami nuolatinę mirties grėsmę, įsikūrę meile ir rūpesčiu užkrečiančiame savo pasaulyje. Jau beveik natūraliomis kūno dalimis tapusios lašelinės ar medicininiai terminai, vartojami buitinėje jų šnekoje, ir kai kurie net nežino kito gyvenimo – gyvenimo Žemėje. Lyg tie renesansinių freskų ar drobių pučiai, žvelgiantys nuo lubų, kažkur pakibusio pasaulio. Tik filme jie – visai be manieringos pompastikos, ir jų stebėjimo bokštas – tai ligoninės korpusas. Ir jie taip pat priekaištauja mamoms, gal kiek supratingiau nei bendraamžiai, kad puodai stebuklų nedaro – vis dėlto tai morkos, o ne mėsainis.

Įkvepia kilniaširdiškumo

Pagrindiniu filmo leitmotyvu ir tampa tas plikagalvių vaikų išraiškingomis akimis spinduliuojamas neišsenkantis gyvybingumas. Patys filmo herojai kažin ar traktuoja save kaip angelus. Jie gal ir nejaučia atliekantys misiją. Tačiau aiški jų belytiškumo išraiška nukreipia nuo jų išorės ir priverčia pažiūrėti, pajausti, pamėginti suprasti „iš vidaus“… Ir suvokti, kad vis dėlto galime mokytis tvirtybės ir kilniaširdiškumo, bylojančio apie tai, kad „<…> nesvarbu, su plaukais, ar be plaukų mano draugė. Aš jos pasiilgau.“

Įvairi filmo medžiaga: nespalvotos fotografijos, dialogų ir monologų vaizdo įrašai, pačių vaikų filmuoti jų kasdienybės ligoninėje reportažai, ūžiančio skrydžio virš kopų kadrai – visa tai daro filmą nevienalypiu, bet kartu tiksliai struktūrizuotu. Išlaikydamas ritmą, negrasindamas ištęstumu ir nedėliodamas įvykių aiškiai nubrėžtoje ašyje, filmas tampa ramus ir stebintis. Kažkas laikinai sustojusio – kaip ir filmo takią struktūrą pertraukiantys elementai – stop kadrai, retrospektyvios Eglės Mėlinauskienės fotografijos iš jos fotociklo „Diagnozė: CA in situ“. Čia sustojęs nespalvotų nuotraukų laikas supriešinamas su besitęsiančiu garso takelio laiku.

Kamera – vaiko rankose

Kameros – civilizacijos žaisliuko, ar, pasak paties A.Matelio, – antropologinių tyrinėjimų daikto „kelionė“ vaikų rankomis – tampa natūraliu jų aplinkos elementu. O kai tai „sava“ – tai išlaisvina atvirumą, išsisakymą, padeda užfiksuoti svarbias nesuvaidintas detales, perpasakoti istorijas.

Yra ir daugiau tokių pavyzdžių, kai grupelė apmokytų žmonių kameromis fiksuoja savo gyvenimą. Kad ir viena pirmųjų ŠMC laidų, sukurtų, atiduodant kameras vaikams. Bet tai jau kitokio ekrano istorijos. Be to, skiriasi ir pats tokio eksperimento pobūdis. A.Matelio filme tai labiau vidinis tyrinėjimas, bandymas pamatyti filmavimą iš kitos – pačių vaikų pusės. Anot A.Matelio, „galėdami žaisti vaikai taip praskaidrina ar įprasmina savo buvimą ten, o kamera tampa vienu iš bendravimo segmentų“.

A.Matelio filmas – lyg mėginimas pažvelgti į mirtį, atsiribojant nuo bet kokios jos – kaip tabu – traktavimo galimybės, ar bandymas išvengti visų klaidingų socializacijos sąlygotų įsitikinimų apie žmogiškosios egzistencijos pabaigą – mirimą ir mirtį. Artimieji visada tikisi, kad kiekvienas iš ligoninės sugrįš atgal, namo į Žemę. O jei ir negrįš, tai jokiu būdu nemirs – tik išskris virš smėlingų kopų…

A.Matelio filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ „Kinopolis“ dar rodys šiandien ir rytoj 18 val. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33).

Muzika kvietė būti kartu

M.Rubackytės rečitalis stebino interpretacijos įvairiaplaniškumu, sukrėtė įspūdžio stiprumu. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos koncertų salė festivaliu “Salve musica” kvietė muziką sveikinti ir švęsti kartu. Publikai buvo surengti aštuoni skirtingi vakarai – pulsuojantys Lotynų Amerikos ritmais, žavintys baroko puošnumu ar klasikine darna, o gal kažkuo intriguojantys, – kiekvienas galėjome pasirinkti pagal savo nuotaiką ar norą.

Sukrėtė M.Rubackytė

Šio festivalio svarbiausias akcentas – pianistės Mūzos Rubackytės rečitalis. Jis buvo atidėtas net du kartus ir daugelis turbūt jau nebesitikėjo išgirsti Klaipėdai žadėtą šios žymios Lietuvos ir pasaulio atlikėjos koncertą. Stebuklas vis dėlto įvyko ir “Kelionių metai” (toks koncerto pavadinimas) iš scenos persikėlė į mūsų dvasines gelmes.

Apie M.Rubackytę rašyti sunku ir lengva, – atrodo, visi įmanomi pagyrimai jau yra išsakyti, laikraščių recenzijose tik aukščiausi įvertinimai: didi menininkė, fortepijono meistrė, garso poetė ir t.t. Labiausiai stebina interpretacijos įvairiaplaniškumas ir tai, kaip tokia trapi bei subtili moteris scenoje staiga virsta įvairiomis emocijomis ir jėga žaižaruojančiu ugnikalniu, sugeba atskleisti pačią muzikos esmę.

Pirmoje dalyje skambėjo nedidukė V.A.Mocarto fantazija c-moll ir L.van Bethoveno sonata Nr.23 f-moll “Appassionata” (itališkai – aistringoji). Fantazijos atlikimas nebuvo tradicinis – ją pianistė suskaidė į daug mažyčių individualių fragmentėlių (tai leidžia šio kūrinio žanras) ir suteikė gilesnį charakterį. Paryškindama kiekvieną melodinį, ritminį ar faktūrinį pasikeitimą ir juos “perskaitydama” L.van Bethoveno stiliumi, ji, atrodo, norėjo atskleisti, iš kur šis muzikos genijus sėmėsi idėjų. “Appassionata” skambėjo įprastai, gal tik keli epizodai, lengvi ir grakštūs, labiau priminė V.A.Mocartą, kai kuriose vietose trūko fizinės garso jėgos.

Antroji koncerto dalis buvo skirta F.Listo kūrybai. Išgirdome penkias „Klajonių metų” dalis: “Sužadėtuves”, tris “Petrarkos sonetus” (Nr.47, 104 ir 123) bei sonatą-fantaziją “Perskaičius Dantę”.

Interpretuoti šį autorių atlikėjui yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių. Pianistas turi būti ne tik techniškai, bet ir vidujai labai pasiruošęs, brandi asmenybė. F.Listo kūriniuose yra paslėpta daug įvairiausių dalykų: filosofinė gelmė, giliausi žmogaus būties išgyvenimai čia dera su žaismingu valiūkiškumu, poetišką kantileną keičia griausmingų akordų kaskados, kaprizingą ir išdidų ritmą – genialus ir neįmanomas paprastumas. (Šis kompozitorius kartais yra vadinamas vienu iš eklektiškiausių muzikos istorijoje.)

Visa tai radau M.Rubackytės grojime. Ypač sukrėtė, vos ne tiesiogine šio žodžio prasme, sonatos-fantazijos atlikimas – didžiulė dovana išgirsti tokią interpretaciją, įspūdis – labai stiprus.

Bisui tarsi energingas vėjo gūsis praūžė F.Šopeno “Revoliucinis etiudas”.

Vedė solo gitara

D.Kontrimas lyg koks burtininkas lengvai sau gitara pynė sudėtingiausius muzikos pasažus, minkštai ir subtiliai vedė solo. Smuikininkas V. Čepinskis ir ansamblis “Camerata Klaipėda” koncertu “Tik Mocartas ir Piacola” paminėjo savo vienerių metų sukaktį. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Jaunas ir kūrybingas gitaristas Deividas Kontrimas turbūt jau žinomas daugeliui Klaipėdoje. Jis aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, vadovauja jaunimo džiazo ir roko grupėms, pats kuria. Festivalio “Salve musica” koncertas “Virš baltos tylos…” yra jo prieš metus suburto džiazo kvarteto (Paulius Stonkus – bosinė gitara, Viktoras Rubežas – mušamieji, Žilvinas Gaubas – klavišiniai) ir Klaipėdos kamerinio orkestro mažosios grupės “Dolcissimo” (vadovė Liuda Kuraitienė; dolcissimo – išvertus iš italų reiškia labai švelniai, maloniai) bendras darbas.

Skambėjo daug gražios ir žinomos muzikos (pvz., fragmentai iš E.L.Veberio roko operos “Jėzus Kristus superžvaigždė”, miuziklo “Evita” ir kt.), ji buvo atlikta be priekaištų.

Stipriu šio vakaro traukos centru tapo D.Kontrimo asmuo. Jis lyg koks burtininkas lengvai sau gitara pynė sudėtingiausius muzikos pasažus, minkštai ir subtiliai vedė solo. Poetišką solisto nusiteikimą, atrodė, dar labiau stiprino kiti atlikėjai. Džiugu, kad ir mūsų mieste kuriami įvairius muzikos stilius jungiantys projektai.

Jau vieneri metukai

Koncertu “Tik Mocartas ir Piacola” smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir ansamblis “Camerata Klaipėda” paminėjo savo vienerių metų sukaktį – kolektyvas buvo įkurtas prieš metus, priešpaskutinę 2004-ųjų dieną. Kad šie muzikai jau išsikovojo pripažinimą, rodė pilna klausytojų salė. Nieko keisto, – juk ansamblis pasižymi profesionaliu grojimu, darniu skambėjimu ir švaria garso intonacija, sugebėjimu vienas kitą jausti be dirigento pagalbos, techniški ir išraiškingi pačių orkestro dalyvių solo pragrojimai (Danielis Rubinas – kontrabosas, Tomas Ramančiūnas – violončelė). Papirko uždegančios ir energingos A.Piacolos tango interpretacijos (nepaprastai gerą aranžuotę orkestrui padarė pats V.Čepinskis), bet vis dėlto įdomiau klausiausi V.A.Mocarto muzikos.

Tauriai ir šviesiai suskambo du šio kompozitoriaus kūriniai: Adagio E-dur smuikui ir orkestrui (solistas V.Čepinskis – gal kiek trūko trapaus ir lengvo, tarsi pakilusio virš orkestro garso, būdingo V.A.Mocartui) ir trijų dalių koncertinė simfonija Es-dur smuikui, altui ir orkestrui (solistai V.Čepinskis ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė). Įsimintina pastarojo kūrinio interpretacija – dviejų asmenybių, virtuozų rungtynės ir tarpusavio derėjimo ieškojimas. Kartais atrodė, kad abu atlikėjai priklauso visiškai skirtingoms mokykloms – tos pačios frazės dinamiškai buvo interpretuojamos kitaip, net priešingai – tai labiausiai šiame koncerte ir intrigavo.

„Nepaklusniųjų” nepaklusnumas

Tie, kurie žino, kas yra ansamblis “Nepaklusnieji” (Andrius Radziukynas – fleita, Julius Černius – klarnetas, Ieva Sipaitytė – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė, Rokas ir Sonata Zubovai – fortepijonas) ir kur yra “Nepaklusniųjų žemė” (kokie joje galioja įstatymai), greitai perprato koncerto nuotaiką.

Pirmoji “Kvietimo šokiui” (toks koncerto pavadinimas) dalis buvo labiau akademinė (V.A.Mocarto, K.M.Vėberio, E.Grygo kūriniai) – tai klausytojus privertė šiek tiek nerimauti ieškant lauktojo nepaklusnumo. Šios dalies rimtį visiškai atsvėrė antroji, jos muzika, pokštai ir malonūs netikėtumai (K.Bolingo, A.Piacolos, D.Milho ir Č.Čaplino kūryba). Supratau, kad šiems atlikėjams pavaldūs įvairūs muzikos stiliai – netikėtai gera K.Bolingo “Džiazo siuitos” interpretacija, labai “mocartiškai” gerąja tradicijų prasme suskambo V.A.Mocarto kvartetas fleitai, smuikui, altui ir violončelei D-dur.

Apie „bitlus”, Bachą ir nerūdijančią meilę boso gitarai

„Man viskas gražu, kas yra gražu“, – sako jubiliejinio koncerto ir daugelio netradicinių projektų autorius R.Malinauskas, draugų vadinamas tiesiog Malina.

Rolanda Lukoševičienė

Gimtasis miestas, scenoje – artimiausi džiazo improvizacijų bendražygiai, sausakimša Klaipėdos koncertų salė. Ir staiga joje tyliai prabylanti Romualdo Malinausko boso gitara…

Suklusti priverčia ne koncerto „kaltininko“ pasirodymas, jo meistriškai valdomos gitaros skambesys. Ir ne ta reta akimirka, kai žinomą uostamiesčio džiazo muzikantą, aranžuotoją, Klaipėdos universiteto Džiazo katedros docentą publika išvysta akistatoje su žiūrovais vienut vieną: pačiame scenos priekyje, vietoje įprastų lengvų marškinėlių vilkintį elegantišką kostiumą. Publiką pribloškia R.Malinausko atliekama J.S.Bacho kompozicija – taip netikėtai su gerbėjais pasisveikino džiazo muzikantas, draugų vadinamas tiesiog Malina.

Paskui – nuo improvizacijų audros lūžtančios Arvydo Jofės būgnų lazdelės, ugnimi spjaudantis Petro Vyšniausko saksofonas, „rokerišką“ prigimtį išduodantis Gintauto Litinsko vokalas, „užvedantis“ „Alkos“ folkdžiazas, „džiazovi“ Eugenijaus Jonavičiaus, Stepo Januškos, Amberlife „bitlai“ . Ir ovacijų pliūpsniai, gėlės, sveikinimai, linkėjimai…

„Nejaugi ir džiazo muzikantai groja gamas?“- klausant virtuoziško muzikavimo netikėtai toptelėjo paikas klausimas. Tačiau kokį vaidmenį R.Malinausko gyvenime suvaidino gamos ir jo didenybė Bachas, išgirdau tik po kelių dienų. Aprimus jubiliejinio koncerto sukeltom aistrom, tačiau dar gyviems šiltiems įspūdžiams – apie subtilią publiką, kurios dėka muzikantai ant scenos jautėsi tarsi savo namuose, apie pompastika neatskiestą jaukumą ir legendinę grupę „The Beatles“, kurios muzika įkvėpė R.Malinauską sukurti ir klausytojų teismui atiduoti pirmą kartą nuskambėjusį projektą „We love “The Beatles”.

– Muzikuoti pradėjau nuo Bacho. Man tai labai graži muzika. Kai pradėjau groti gitara, nebuvo jokios literatūros. Tuomet „pasiėmiau“ Bachą. Ir jis man tikrai labai daug davė. Galbūt per koncertą man nepavyko pagroti taip, kaip per repeticiją. Tas jaudulys, pilna salė… Be to, grojau vilkėdamas švarką – rankovė kliūna už stygų, nepatogu, o sustoti nėra kaip. Nemėgstu švarko scenoje… Bachas – tarsi mano, muzikanto, pradžia. Todėl jo kūrinį pasirinkau ir savo jubiliejinio koncerto pradžiai. Tiesa, groti vienam ir dar pačiame scenos priešakyje tenka nedažnai. O dar Bachas – boso gitarai jis pakankamai sudėtingas. Gal kiek per skambiai pasakysiu, bet ne kiekvienas boso gitaristas ryžtųsi atlikti jo kūrinį. Man viskas gražu, kas yra gražu. O Bachą groti yra ir gražu, ir įdomu,- atviravo R.Malinauskas.

– Klausytojai, Tavo ir džiazo gerbėjai, koncerte išgirdo net tris projektus. Du jų – sukurti seniau. „We love “The Beatles”– premjera. Staigmena – koncerto pradžioje nuskambėjęs Bacho kūrinys. Ar galima tokį įvairiapusišką koncertą pavadinti duokle jubiliejui?

Į folkdžiazo atlikėjų gretas įsiliejo ir dainininkas S.Januška.

– Pagrindinis koncerto tikslas – ne siekis įamžinti savo 50 metų. Tiesiog labai norėjosi šią įsimintiną dieną pabūti su savo draugais, bendražygiais, su kuriais scenoje išlieta nemažai prakaito. Pabendrauti su jais per muziką. Tiesa, dėl įvairių aplinkybių visų sukviesti nepavyko.

Folkdžiazo projektas su “Alka” jau buvo sukurtas. Galbūt premjeriniam projektui pasirinkta “bitlų” muzikos interpretacija džiazo gurmanams galėjo sukelti kontroversiškas nuomones, tačiau man pačiam tuo momentu tai buvo priimtina, tokia buvo mano vizija. „We love “The Beatles” nuskambėjo apskritai pirmą kartą. Visiškai naujos aranžuotės. Tokią man svarbią dieną norėjosi pagroti tai, kas miela ir kas jungia visus, ne tik atlikėjus.

“Bitlus” pasirinkau neatsitiktinai. Man ši muzika kelia gražius prisiminimus. Kaip ir mano bendraamžiai, užaugau su šia grupe. Jų muzika jaudino ir jaudina iki šiolei. Neužmirštama melodika, tekstai. Manau, kad ji atspindi daugelio mūsų kartos žmonių jausmus ir patirtis.

– „The Beatles“ – iki šiolei populiari ir mėgiama grupė. Bandymas dar kartą savaip sugroti jų muziką susijęs su rizika?..

– Rizika visuomet yra, ką bedarytumei. Suprantu ir žmones, kurie išgirdo galbūt ne tai, ko tikėjosi. Buvo pritaikytos kitos aranžuotės, nei buvome įpratę. Šis projektas – tai mano požiūris į tai, ką aš kažkada išgyvenau, klausydamasis “bitlų”. Ir kartu – kaip aš tą muziką suprantu dabar. Išreiškiau save per tai, ką aš kažkada dievinau.

– Ar galima teigti, kad legendinės grupės “The Beatles” muziką sulaukęs 50 metų supranti kiek kitaip, negu būdamas paauglys?

– Manau, kad dabar aš ją suprantu šiek tiek giliau. Tuomet, kai išgirdau pirmą kartą, – buvau kokių šešiolikos ar septyniolikos metų, – dar negalvojau, kad kada nors drįsiu daryti šios muzikos aranžuotes. “Bitlai” man buvo tabu. Nesakau, kad per tą laiką tapau „kietesnis“ muzikoje. Greičiausiai – subrendau. Kai viską norisi padaryti savaip. Ir su tuo savu požiūriu prisiliesti prie šventų dalykų. Tą mano norą ir jo rezultatą galima vertinti įvairiai – vieniems galėjo patikti, kitiems – ne, o man pačiam tai – ir rizika, ir begalinis įdomumas dirbant su tokia medžiaga.

Žmonės yra įpratę prie tam tikrų kanonų. Ir kai pateiki kitokią, neįprastą versiją, ji arba atstumiama, arba priimama. Tame ir yra rizika. Galėjo kai kam pasirodyti, kad tai komercinis džiazas. Išties jis nebuvo konceptualus. Šis „bitlų” projektas – popmuzikos klasika lengvo džiazo apvalkale.

– Anuometiniai “bitlai” nebuvo „džiazovi“…

– Išties džiazo jie negrojo. Tačiau aš “bitlus” jaučiau būtent taip, kaip tu sakai, “džiazovai”. Nesu tokios “bitlų” interpretacijos pradininkas. “Bitlų” temas džiaze yra daug kas naudojęs. Ir ne tik džiaze, bet ir simfoninėje muzikoje. Nes tai – fantastiška melodika, harmonija, lyrika. Ji mūsų laikmečio žmonėms labai brangi ir daug ką reiškia. Kiekviena karta turi savo muzikos „dievus“. Manoji buvo vadinama bitlomanais. Nežinau, kaip tai pavyko, žvelgiant iš šalies, bet man pačiam tas koncertas, projektas buvo didelė šventė. Susirinko kartu pamuzikuoti draugai. Nustebau, kad buvo anšlagas. Tai labai pamalonino.

– Atsirinkai tas dainas, kurios tau patiko, ar bandei jas priderinti prie bendros projekto atmosferos?

– Norėjau, kad dainos „įsipaišytų“ į projekto kontekstą. Ir, žinoma, kad patiktų. Pasirinkau, ką buvau girdėjęs, kas jau anksčiau buvo naudota džiaze. Kai ką norėjosi padaryti savaip. Vieną, retai atliekamą temą pasakė draugas. Jos autoriai ne “bitlai”, o kompozitorė moteris.

– Tavo 35 metus besitęsianti meilė boso gitarai – nuolat žurnalistus dominanti tema. Iš pažiūros, niekuo itin neišsiskiriantis instrumentas, retai atsiduriantis priešakinėse džiazo fronto linijose…

Saksofonininkas P.Vyšniauskas – vienas seniausių ir ištikimiausių R.Malinausko bendražygių. Gitaristas E.Jonavičius ne tik senas R.Malinausko bičiulis. Abu klaipėdiečiai ne kartą muzikavo žymiosios L.Vaikulės komandoje. Koncerto įkarštyje neatlaikė mušamųjų aso A.Jofės būgnų lazdelės. Egidijaus Jankausko nuotraukos

– Nesvarbu, kaip ta boso gitara atrodo, tačiau iš tiesų ji – savotiškas harmoninis ritminis pagrindas, stuburas, ant kurio laikosi visa kompozicija. Tik iš pažiūros kažkoks bum, bum… Instrumento garsas, kaip ir žmogaus balso tembras, atspindi jo prigimtį. Ar galėtumei įsimylėti žmogų vien iš balso tembro, jo nemačiusi?

– Manau, kad visai įmanoma…

– Taip ir aš. Pamėgau boso gitarą ne dėl jos konstrukcijos, išvaizdos, ne dėl jos išorinių savybių. Juk būna, nematai žmogaus, o tik išgirsti per televizorių ar šalia praeinant kažkas kažką sako… Ir tas tembras taip užburia… O kitiems kur kas svarbesnė išvaizda – būtinai turi pamatyti, pačiupinėti. Taip ir aš: išgirdau ir pamilau. Iki šiolei tebesitęsianti meilė boso gitarai nesusijusi su mada. Ar su tuo, kad gitaristai anais laikais buvo labai madingi ir panos jiems ant kaklo kabinosi. Man artimas boso gitaros garsas. Per jos tembrą aš galiu save išreikšti. Tai tokie keisti sutapimai. Kai kažkas viduje susiderina. Į šią meilę galima žiūrėti filosofiškai, galima – labai paprastai. Manau, kad mudu su boso gitara esame savo vietoje.

– Ir garbės pakanka?

– Tai kad man jos nereikia. Svarbiausia, kad mane supranta. O dar svarbiau – kas. Juk taip nebūna, kad visiems geras. O tie draugai, kurie su manimi grojo, manau, supranta.

– Taigi esi gerbiamas ir mylimas. Tiek bičiulių – džiazo žvaigždžių susirinko švęsti gimtadienio scenoje su Tavimi kartu. Vertina Tave ir latvių estrados dievaitė Laima Vaikulė, esi ne kartą buvęs jos komandos narys. Regis, ko daugiau reikia? Sėdėtumei sau ramiai, bet nenustygsti. Nuolat netikėtais projektais pradžiugini ne tik klaipėdiečius. Kam Tau viso to reikia?

– Projektų kūrimas – tai mano saviraiška. Jie atsiranda, kai viduje kažkas subręsta. Galima, žinoma, nieko nedaryti arba kitus kritikuoti. Tačiau man patinka tas kūrybinis procesas, kuriame neišvengsi nesuplanuotų netikėtumų.

Ir šiame koncerte nuskambėję kad ir senesni projektai buvo parodyti naujai. Pavyzdžiui, didžioji dalis folkdžiazo projekto. Jame – daug anksčiau negrojusių atlikėjų: Petras Vyšniauskas, Arvydas Jofė, Eugenijus Jonavičius. Tai tarsi to paties projekto kita versija. Ir folkloro ansamblis pasirodė kitaip. Garso režisierius Ričardas Baltuonis atvežė specialius mikrofonus folkdainininkams, buvo idealiai suderintas vaizdas su geru garsu. Galų gale – kita erdvė. Žvejų rūmai, kur įvyko šio projekto premjera, labai dideli. Ten buvo kitas įgarsinimas. O dabar – viskas labai šilta, kompaktiška. Be jokios pompastikos, natūraliai…

Aranžuoti muziką R.Malinauskas pradėjo beveik tuo pat metu, kaip ir groti „Doudi Jazz Band“ – prieš 25 metus. Teminiais projektais klausytojus džiugina pastaruosius 5 metus. Kai suvokė, kad aranžavimas – lygiai tokia pat kūryba. Tuomet, sako, įsidrąsinęs. Taip atsirado „Kalėdinės džiazo mišios“ Kretingos bažnyčioje, „Šv. Antano mišios“ Kretingos stadione, Klaipėdos pilies džiazo festivalyje nuskambėjęs ir puikiai Talino džiazo festivalyje įvertintas projektas „Malina‘s Top Secret“, kuriame atlikta legendinės grupės „Tower of Pover“ muzika.

– Aranžuotė – tarsi melodijos rūbas, ji labai svarbi. Gali būti sukurta labai graži melodija, tačiau prasta aranžuotė ją sugadins. Arba gera ją pavers hitu. Čia ir slypi visa intriga, – dalijosi kūrybos paslaptimis R.Malinauskas.

Apie tai, ką ateityje gražaus ir netikėto žada „iškrėsti“, Malina nepasakoja.

– Ar „bitlai“ buvo staigmena? Buvo. Tebūnie staigmena ir tai, kas kol kas yra tik mano mintyse, – mįslingai prasitaria. – O šiaip Klaipėda iš tiesų yra jėga. Joje tiek daug nepanaudoto muzikinio potencialo. Tai reikia visiems parodyti.

…Na, lekiu pas savo studentus. Egzaminas vis dėlto,- prisimena šventas dėstytojo pareigas R.Malinauskas.

– Tikėkimės, jie nebus nuskriausti blogais pažymiais… – bandau provokuoti.

– Ne… – šypsosi muzikantas. – Aš studentams kaip tėvelis. Niekada neskriaudžiu…

Lietuviškus bumerangus dekoravo dailininkai

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje veikiančioje parodoje “Bumerangai: sukurta Lietuvoje” vilnietis mokslininkas Saulius Pakalnis pirmą kartą demonstruoja savuosius originalius bumerangus.

Autorius – mokslininkas

Saulius Pakalnis 1979-1984 metais studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, 1993-iaisiais tapo gamtos mokslų daktaru (eksperimentinė fizika). 1995 metais jis tęsė studijas Jyvaskyla universitete

(Suomija), 1998-1999 metais bendradarbiavo su Jenos taikomųjų mokslų universitetu (Vokietija), 2000-aisiais atliko mokslo tiriamuosius darbus Kalifornijos universitete (JAV), o 2001-2002 metais – Virdžinijos sandraugos universitete (JAV).

Dvejus metus dirbo Tartu universiteto Fizikos institute. Šiuo metu yra UAB “EKSPLA” ir Fizikos instituto (Vilnius) inžinierius konstruktorius. Turi penkiolikos metų patirtį, tobulinant ir naudojant moksliniams tyrimams laikinės skyros spektrometrines sistemas, netiesinės parametrinės šviesos konversijos metodus ir kt. Yra paskelbęs mokslinių publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje.

Turi retą pomėgį

Lietuviškieji bumerangai, sukurti vilniečio mokslininko S.Pakalnio ir dekoruoti dailininkų profesionalų, parodoje nušvito įvairiausiais motyvais ir spalvomis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Greta rimtos mokslinės veiklos S.Pakalnis turi retą pomėgį. Jis sukūrė ir patentavo originalią bumerango konstrukciją. S.Pakalnis pasakojo: „Tradicinis aborigenų dviejų menčių bumerangas yra vienas iš galimų bumerango variantų, tačiau dėl savo konstrukcijos paprastumo jis yra labiausiai paplitęs ir seniausiai naudojamas modelis. Jis buvo gaminamas iš medžio šakos, turinčios alkūnės formą. Šiuolaikiniai bumerangai yra įvairiausių formų, kurių dauguma žymima simboliais X, V, T, H ir Y, ir yra gaminami iš įvairių kompozicinių medžiagų. λ bumerango formos konstrukcija, kurią patentavau, yra originali. Naujo tipo bumerangai turi geresnes skrydžio charakteristikas: jų trajektorija yra ilgesnė ir žymiai geriau nuspėjama, todėl toks bumerangas yra saugesnis ir metikui, ir žiūrovams“.

Įvairių tipų bumerangus, eksponuojamus parodoje, S.Pakalnis pradėjo daryti prieš dvejus metus iš įvairių rūšių kokybiškos faneros (jachtinės, statybinės). Idealiai nušlifuotas paviršius kelis kartus dengiamas plonu lako sluoksniu (paskutinį kartą lakuojamas jau dekoruotas bumerangas).

Įrankis tapo menu

Tačiau mokslininkas, kurdamas bumerangus savo rankomis, neapsiribojo vien techninių parametrų gerinimu, idealios formos paieškomis, precizišku atlikimu. Sekdamas Australijos aborigenų meninės kūrybos pavyzdžiais, jis pabandė pats puošti bumerangus įvairiais ornamentais, tačiau greitai suprato, kad menas – ne jo sritis, ir dekoruoti bumerangus pakvietė dailininkus.

Taip buvo sėkmingai suderinti techniniai ir meniniai dalykai, funkcionalus įrankis tapo ir menišku objektu. Paprastai ištapomos abi bumerangų pusės, todėl natūralu, kad dažnas įsigyja S.Pakalnio bumerangus kaip kolekcinį eksponatą, kuris puikiai dera šiuolaikiniame interjere, suteikdamas jam egzotiško atspalvio.

Nušvito spalvomis

Bumerangų forma plastiška ir išraiškinga, dinamiška, kaip ir jų skrydis, siekiantis iki dviejų šimtų metrų. Kartu ji gana sudėtinga, reikalaujanti apgalvoto motyvų dėstymo. Motyvų tematika ir spalvinis sprendimas visiškai priklausė nuo dailininkų pomėgių ir meninio braižo.

Lietuviškieji bumerangai nušvito įvairiausiais motyvais ir spalvomis: pradedant tradicinės bumerangų žemės – Australijos aborigenų ornamentika ir baigiant popmeno vaizdiniais. Yra bumerangų, kurie ištapyti sudėtingais geometriniais motyvais, kituose panaudota Senovės Egipto, Senovės graikų, Tolimųjų Rytų meno tematika, būdingos formos ir spalvos. Randame ir primityviojo meno, ir abstrakcionizmo stilistiką, kaligrafijos, koliažo užuomazgas.

Šiuolaikinis menas atviras įvairioms naujovėms: dailininkai, siekdami netikėtų meninių sprendimų, imasi dekoruoti standartinius baldus, tapo ant įvairiausių buitinių daiktų paviršių. Nuo šiol į šį sąrašą teks įtraukti ir bumerangus.

Greta aborigenų kūrinių

S. Pakalnio originalių bumerangų paroda aktualizuoja jau kelinti metai muziejuje veikiančios parodos „Australijos ir Okeanijos tautų menas“ eksponatus, tikruosius aborigenų bumerangus. Pastarieji nėra tokie spalvingi, dekoratyvūs, kaip lietuviškieji, tačiau funkcionalumu, skrydžio ir kovinėmis savybėmis vieni kitiems nenusileidžia.

Paroda veiks iki gegužės mėnesio, jai parengtos edukacinės programos, kurios, tikimės, bus įdomios technika ir menu besidomintiems įvairaus amžiaus lankytojams.

Išleido „Baltų lankų” leidykla

Baigiantis 2005-iesiems ir šių metų pradžioje leidykla “Baltos lankos” išleido dar kelias naujas knygas, kurios jau pasirodė uostamiesčio knygynuose.

Atsako į žmogaus būties klausimus

Algirdo Juliaus Greimo knyga “Lietuvių mitologijos studijos” gali būti naudinga mitologiją studijuojantiems ir įdomi tiems, kurie gilinasi būtent į lietuvių mitologiją.

A.J.Greimas tyrinėjo lietuvių mitologiją remdamasis jo paties įsteigtos Paryžiaus semiotinės mokyklos principais. Mitą jis laiko figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus.

Knygoje perspausdinamos A.J.Greimo mitologinės studijos „Apie dievus ir žmones“ (1979) ir „Tautos atminties beieškant“ (1990), pasakų ciklo apie bebaimį herojų semiotinė analizė (1970), rankraštyje likę Gedimino sapno ir mitinės Palemono giminės genealogijos tyrinėjimai, studija „Apie Nykštuką ir Grigo ratus“, medžiaga lietuvių mitologijos žodynui.

Baigiamajame Kęstučio Nastopkos straipsnyje aptariama A.J.Greimo mitologinių studijų metodologija.

Knygą vertė Kęstutis Nastopka, Rolandas Pavilionis, Jūratė Navakauskienė.

Kaip pasaulis įgauna prasmę

Kita A.J.Greimo knyga “Struktūrinė semantika” padėjo pamatus Paryžiaus semiotikos mokyklai, sulaukusiai atgarsio ir pasekėjų visame pasaulyje. Ji tebėra svarbiausias teorinis šaltinis tyrinėjant kalbos reikšmę.

Knygoje suformuluotos pamatinės semiotinio metodo sąvokos, nubrėžta tekstų naratyvinio ir diskursyvinio lygmens tyrinėjimų kryptys. Knyga pirmą sykį išleista 1966 metais, yra išversta į daugelį Europos kalbų, nuolat cituojama.

A.J.Greimo semiotinės idėjos rado atgarsį įvairiuose Lietuvos humanitarų tyrinėjimuose. Tačiau dažniausiai su jomis buvo susipažįstama iš vėlesnių darbų – pradedant tarsi nuo stogo, nelabai suvokiant, kokie pamatai laiko pastatą. A.J.Greimo “Struktūrinė semantika”, pasirodžiusi lietuvių kalba, bus naudinga ir akademinėms studijoms, ir humanitarinei savišvietai.

Knygą iš prancūzų kalbos vertė ir semiotinių terminų žodyną sudarė vienas iškiliausių lietuvių semiotikų prof. Kęstutis Nastopka. Įvadinį knygos straipsnį parašė ištikimas A.J.Greimo mokinys, Prancūzijos nacionalinių mokslinių tyrimų centro Politinių mokslų fondo mokslinis bendradarbis Erikas Landovskis.

Jo teigimu, “šiandieniniam skaitytojui „Struktūrinė semantika“ turi ne vien istorinę vertę. Ši knyga nėra liudijimas apie praėjusį ir jau pasenusį mąstymą, tai – nauja ir itin originali semiotika. Ji jaučiasi pašaukta išaiškinti moralinę reikšmę, politines implikacijas, estetinį potencialą, žodžiu, egzistencinę reikšmę tų prasmę kuriančių praktikų, kurias pasirenkame ar atliekame tiesiog iš įpročio, atsiliepdami į įvairias situacijas bei patirtis, su kuriomis kas dieną susiduriame ir suteikdami joms prasmę. Galingą ir koherentišką teorinį bei metodologinį aparatą pateisina, tarkim, ir tai, kad jis galų gale padeda paaiškinti, kokiu būdu pasaulis įgauna prasmę (arba jos neįgauna) tuo aparatu besinaudojančiam semiotikui.“

Grįžęs iš „tenai” perduoda savo patirtį

Knygos “Kultūrų interpretavimas” autorius Klifordas Gertcas šiandien vadinamas neabejotinai vienu žymiausių kultūros antropologų, kartais laikomas ir vienu iš kontroversiškiausių…

Bet dabar Gertcas kritikuojamas jau ne tik už beatodairišką antropologinių ir etnografinių tyrimų mokslinio objektyvumo neigimą bei griovimą; radikalūs pasekėjai kritikuoja jį išsaugant per daug tų moksliškumo pretenzijų ir leidžiantis į kompromisus. Tad Gertcas yra atsidūręs įprastoje gyvo klasiko situacijoje.

Gertcas vadinamas poststruktūralistu, postmoderniosios etnografijos, literatūrinio bei intersubjektinio antropologijos posūkių pradininku, kultūriniu reliatyvistu, metodologinio pliuralizmo bei anarchizmo šalininku

Spalvota Ernesto Žvaigždino išpažintis

Ilgai gyvenančio prie jūros tapytojo E.Žvaigždino paveiksluose juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga.

Goda Giedraitytė

„Klaipėdos galerijoje“ šių metų parodų maratoną pradėjo klaipėdietis tapytojas Ernestas Žvaigždinas. Nors menininkas savo kūryboje išlaiko nuoseklią plastinės kalbos slinktį, šįkart pastaroji buvo praturtinta nauja siužetine linija.

Tapyba “kandžiojasi”

E.Žvaigždino tapyba tai – visų pirma – spalva ir faktūra. Pasitelkdamas šias pamatines priemones, dailininkas drąsiai sklendžia drobės paviršiumi, kurdamas savitą pasaulį, subtiliai laviruojantį tarp realistinio figūratyvo ir abstraktaus tikrovės paveikslo.

E.Žvaigždinas mėgaujasi faktūrine ekspresija, jo netenkina tolygi paviršiaus lesiruotė. Naudodamas įvairias, tik jam vienam žinomas priemones, autorius formuoja naują paveikslo paviršių: braižo, stumdo, gramdo dažų sluoksnį, tepa riebų, reljefišką potėpį – taip atskleisdamas pačių dažų, spalvos sodrumą ir gyvastį…

Drąsus, aštrus linijos, gaivališkas potėpio rėžis neleidžia ilsėtis. Tai – intensyvi tapyba, “grybščiojanti”, “kandžiojanti” žiūrovą.

Paneigia konkretumą

E.Žvaigždino drąsus, aštrus linijos, gaivališkas potėpio rėžis žiūrovui neleidžia ilsėtis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Apskritai E.Žvaigždino kūrybai būdingas linijos, skaidytos erdvės akcentavimas, dėmesys geometrinei abstrakcijai. Taip išryškėja intriguojanti tapybos sąsaja su odos menu ar vitražinėmis kompozicijomis.

Skaidulos išryškinamos ne tik linijos, štricho, bet ir kontrastišku spalvų supriešinimu.

Toks paviršiaus suaižymas įgalina įvaizdinti deformuotą pasaulio veidą.

Tačiau ši deformacija – ne destruktyvi. Priešingai, ji leidžia paneigti konkretumą, laiko ir vietos duotybę, erdvės ribotumą.

Skleidžiasi paslapties žiedu

Šiame kontekste aktualizuojasi ir E.Žvaigždino tematika.

Įdomu, jog anksčiau autoriaus ypač mėgtus vandens, atspindžių, horizonto linijos, miesto ir uosto motyvus, kurie jau patys savaime įgalina deformacijos principų plėtotę, šįkart keičia figūratyvo dominantė.

Nuogas moters kūnas, o dažniau – tik užuomina į jį – tapytojo drobėse skęsta tai vienatvės, tai kitų moterų draugijos apsuptyje.

Vyro subjektas šiuose kompoziciniuose žaidimuose nedalyvauja, ir tai leidžia išsiskleisti moteriškosios paslapties žiedui, interpretacijų laukui, kur moteris gali būti tapatinama su mūza, vaisingumu, šventenybe, nekaltumu arba tiesiog atviru erotiškumu, o galbūt viskuo viename.

Pulsuoja nuotaikų kaita

Ir vis dėlto, kiek besvarstytume, pati tema E. Žvaigždinui nėra svarbi. Ji – tik priemonė realizuoti tikrąją tapybos prigimtį, išryškinti spalvos grynuolį.

Tapytojas ypač mėgsta niuansinę spalvų gamą (dažnai paveiksluose varijuoja visomis įmanomomis toninės paletės skalėmis). Nors neretai mėgaujasi ir spalvinėmis sąšaukomis, jų deklaratyviais kontrastais, leidžiančiais atskleisti nuotaikų būvį ar kaitą. Gal todėl autoriaus kūryboje regime atvirą spalvinių dėmių pulsavimą.

Klaipėdietiška natūra

E.Žvaigždinas – produktyvus menininkas, plėtojantis vieningą kūrybinį kelią. Ir nors darbus vienija tam tikra braižo bendrystė, potėpio jėga, faktūrinė paviršiaus modeliuotė, išorinė paveikslo stilistika, tačiau kiekvienas E.Žvaigždino kūrinys alsuoja savitu charakteriu, unikalia traktuote. Net ir tais pačiais metais sukurti paveikslai daugiabriauniai: vienur išryškinama linijos gracija, kitur – dažo faktūra, aštrus potėpis arba, atvirkščiai, švelnus, plaukiantis teptuko mostas.

Iš kitų Lietuvos dailininkų E. Žvaigždinas išsiskiria savo klaipėdietiška natūra, specifiniu matymu, būdingu žmogui ilgai gyvenant prie jūros, kuomet kiekviename potėpyje juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga. Būtent iš čia tas nenumaldomas drobės paviršiaus raibuliavimas, suaižymas, suskaidymas, refleksyvus atspindžio daugialypiškumas…

Išleido „Baltų lankų” leidykla

ir dar kitaip. Jis pats teigia, kad įvairūs tyrimo būdai turi santykinę vertę, kad skirtingi teoriniai požiūriai gali būti derinami ir keičiami priklausomai nuo tyrimo tikslų, o jų pasirinkimas – kontekstinis ir pragmatinis dalykas. Tačiau apskritai Gertcas – ne tiek metodologas, kiek metodų taikymo virtuozas, rašytojas antropologinėmis temomis, kartais galvojantis ir pasakojantis apie tai, kaip jis rašo.

Antropologija – rašto menas, literatūra. Grįžus iš „tenai“, tenka rašyti savąjį tekstą, remiantis užrašais, atsiminimais ir visa esama tyrimo lauko literatūra. Antropologas buvo „ten“ ir mums „čia“ perduoda savo patirtį. Kaip galime ir ar apskritai galime patikėti, kad tai – tikra patirtis? Atrodo, nebelieka nieko kita, kaip įdėmiai skaityti, kartais paklausiant savęs: kas gi čia iš tiesų vyksta?

Knygą sudarė Arūnas Sverdiolas, į lietuvių kalbą išvertė Antanas Danielius, Arūnas Gelūnas, Edgardas Platelis ir Ingrida Tatolytė.

Baroko iliuzijos ir paradoksai

Prancūzų kultūrologės Anne-Laure Angoulvent knygoje “Baroko dvasia” pateikiama ne tik koncentruota baroko epochos apžvalga, bet ir savitas požiūris į šią epochą.

Ispanų-portugalų kilmės žodžiu barroco (pirmą kartą užrašytu 1531 m.) iš pradžių buvo vadinamas netaisyklingos formos ypač spindintis perlas; vėliau šis žodis ėmė reikšti Romos katalikų bažnyčios ir jėzuitų suformuotą stilių.

Barokas – Europos istorijos tarpsnis nuo XVI iki XVII amžiaus, liudijantis nuolat budinčią, ieškančią valią, siekį suprasti pasaulį ir žmogų, mėginimą išreikšti juos metafizikos, mokslo ir estetikos kalba. Dekarto piktasis genijus, Kornelio komiška iliuzija, pasakiškasis Šekspyro pasaulis, Bachų dinastijos muzikiniai eksperimentai – visa tai prancūzų kultūrologė Anne-Laure Angoulvent aptaria šioje studijoje, kalbėdama apie baroką, jo iliuzinę tarsi teatro dekoracija tikrovę.

Anot autorės, baroko menas iškilo kaip neramios epochos raiškos ir identifikacijos būdas, o jo filosofija atskleidžia moralinio, juridinio ir estetinio jausmo, kurio galutinis tikslas yra harmoningas tobulumas, sampratą – tai, ką galima pavadinti baroko dvasia, daugiau kaip pusantro šimto metų leidusia skleistis ir individualiai, ir kolektyvinei sąmonei.

Knygoje kalbama apie prancūzų, ispanų, italų, vokiečių baroko kilmę, raidą ir ypatybes, brėžiamos svarbiausios baroko mentaliteto gairės, aptariami jo paradoksai.

Atspindi mūsų nueitą kelią

Kultūros istorijai skirtas leidinys – Sabine Melchior-Bonnet „Veidrodžio istorija“ pasakoja apie veidrodžio atsiradimą ir jo įprasminimą Vakarų kultūroje.

Kitados retas, brangus ir manieringas daiktas, šiandien veidrodis, yra įprastas namų puošybos ar miesto architektūros elementas. Amžiams bėgant veidrodis patyrė daugybę susižavėjimą keliančių metamorfozių – nuo mažučio metalinio veidrodėlio, taip vertinto kilmingų damų, iki modernių mūsų civilizacijos veidrodžių, kuriuos šiandien matome visur.

Veidrodžio istorija – tai ir žmogaus ryšio su savo atvaizdu, savo antrininku, istorija. Susiedamas tiesą su regimybe, bendrybę su atskirybe, veidrodis įkūnija aistras ir fantomus; vieniems tai yra dieviškumo atspindys, kitiems – gundymo ir iliuzijų įrankis…

S.Melchior-Bonnet, dėstanti College de France Modernaus Vakarų mąstymo istorijos katedroje, savo knygoje analizuoja įvairius veidrodžio simbolikos aspektus ir atskleidžia, kokią nepaprastą įtaką šis kasdienis daiktas padarė mūsų psichikai: garsioji „veidrodžio stadija“, kurios metu individas atranda save, čia įrašoma į ilgaamžę veidrodžio istoriją. Žaviu pasakojimo stiliumi autorė meistriškai supynė mokslą ir meną, literatūrą ir filosofiją, istoriją ir apmąstymus. Jau pati istorinės esė apie veidrodį idėja yra nuostabi. Juk tas kitados brangus, dabar banalus objektas atspindi mūsų civilizacijos nueitą kelią.

Santykis su veidrodžiu, ypač moteriai, yra dviprasmis. Tikra teisybė, kad ji „Nubunda gyvenimui, kai pamato savo atvaizdą“. Pasak Simone Weil, „labai graži moteris, žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, gali pamanyti, kad ji tokia ir yra, o negraži moteris žino, kad ji − ne vien šis atvaizdas“.

Parengė R.B.