Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos

Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos

Scenos iš Klaipėdos lėlių tetro edukacinio projekto “Judėjimas”. Iš nedidelio rutulio ir kelių ilgų siaurų juostų žiūrovų akivaizdoje gimė rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Aktorių rankose audeklas pulsavo, lėtai leidosi žemyn ar kilo į viršų, sukurdamas tai audringos jūros, tai beribės erdvės įspūdį. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jūratė Grigaitienė

Klaipėdos lėlių teatro naujausias kūrinys – edukacinis projektas „Judėjimas“ – traukia dėmesį netradiciškumu ir eksperimentiniais ieškojimais.

Gimė iš etiudų

Spektaklį režisavo Gintarė Radvilavičiūtė, vaidino teatro aktoriai ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių teatro specializacijos studentai (kurso vadovas lektorius Linas Zubė).

Tai jau ketvirtas jaunos režisierės kūrybinis darbas Klaipėdos lėlių teatre ir antroji premjera šį pusmetį.

Spektaklis eksperimentinis ir netradicinis keliais aspektais. Pirma, vaidinimas vyko ne teatro scenoje, kaip įprasta, o didžiuliame Žvejų kultūros rūmų fojė. Antra, visiškai atsisakyta verbalinio teksto, skambėjo tik muzika, o pirmieji žiūrovai buvo kurčnebyliai, labai gyvai ir emocingai reagavę į tai, kas vyksta vaidinimo aikštelėje.

Nebuvo spektaklyje ir tradiciškai suvokiamų lėlių, o tik įvairūs daiktai, skirtingų faktūrų judantys objektai. Lėlininkas L.Zubė kalbėjo, kad spektaklis gimė etiudų pagrindu. Studentai gavo kūrybinę užduotį – parengti etiudą, kuriame atsiskleistų netikėčiausios pasirinkto daikto ar objekto savybės.

Audeklas virto paukšte

Iš tiesų spektaklyje kai kurių daiktų/objektų pasaulis išplėtotas maksimaliai. Režisierė ir aktoriai išradingai žaidžia žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų temomis. Tiesa, proporcijos nėra idealiai išlaikytos, nes daugiausia dėmesio skiriama oro ir vandens stichijoms.

Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje palubėje pakibęs balto audeklo gabalas netikėtai pradeda judėti, virsdamas į paukštę dideliais sparnais ar tolumoje boluojančią burę. Audeklas pulsuoja, lėtai leidžiasi žemyn ar kyla į viršų, sukurdamas beribės erdvės įspūdį. Vėliau didysis audeklas tarsi pasidalija į daug mažų, vienodo dydžio audeklo atraižėlių, kurios tvarkingai sukabintos ant dviejų ilgų virvių. Jos, sinchroniškai virpėdamos, judėdamos erdvėje pirmyn ir atgal, sukuria tam tikrą konfliktą. Kurį laiką aktyviai vyksta nebyli lygiagrečiai ant virvių sukabintų atraižėlių komunikacija. Intriga kyla, kai atraižėlių centre netikėtai atsiranda įvairių dydžių ir formų skylės. Įdėmus žiūrovas, sėdintis šalia, suabejojo ar tai iškirptos skylės, ar tiesiog tamsios dėmės. Užsiplieskia konfliktas tarp dviejų eilėmis tvarkingai sukabintų baltų ir skylėtų/dėmėtų atraižėlių. Galų gale tarsi po sunkaus mūšio scenoje lieka boluoti vieniša atraiža.

Įdomūs ieškojimai su nedideliu rutuliu ir keliomis ilgomis siauromis juostomis. Žiūrovų akivaizdoje gimsta rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Judanti lėlė pranoksta gyvą aktorių, nes tokių akrobatinių triukų negalėtų atlikti net lanksčiausias cirko artistas.

Suprato be žodžių

Netikėti atrodė etiudai su tampomu audeklu. Aktoriai, atsidūrę tampraus audeklo viduje, priminė judantį kūdikį motinos įsčiose, o gal dinamišką ugnies šokį. Spektaklyje apstu ženklų, simbolių, kuriuos šifruojant reikia gerokai pažadinti savo vaizduotę ir jausmus. Juolab kad spektaklyje neištariamas nė vienas žodis. Kulminacija pasiekiama kuriant vandens stichiją su didžiuliu peršviečiamu audeklu, patiestu ant žemės. Keturi aktoriai tarsi magai pradeda nuo vos juntamo subtilaus virpėjimo, kuris po truputį įsilinguoja, įsisiūbuoja, virsdamas nepaprasto grožio audringa jūra. Sukuriama spalvinga ir jaudinanti didelių ir mažų bangelių paletė.

Spektaklyje stebina aktorių susiklausymas, sinchroniškumas, ansambliškumas, nors patys scenoje beveik nepasirodo, užleisdami vietą daiktams. Lėlininkai nesusipainioja tarp daugybės tampomų virvių ir virvelių, nepasiklysta sudėtinguose daiktų ir objektų judėjimo labirintuose. Aktoriai spektaklyje dirba kaip viena darni komanda, supranta vienas kitą be žodžių, kaip ir tie likimo nuskriausti, bet nepalaužti jaunieji žiūrovai.

Tiesa, žiūrovai vaidinime pasigedo aiškesnės dramaturginės siužeto linijos, gilesnės minties, idėjos bei atskirus etiudus vienijančios jungiamosios grandies. Įdomūs atskiri etiudai, ieškojimai, netikėtos daiktų formos, objektų judėjimas erdvėje, bet pasakyti apie ką konkrečiai spektaklis, dar sunku. Tiesiog sukurtas puikus vizualinis reginys, atskleistos netikėtos skirtingų faktūrų daiktų charakteristikos. Manyčiau, naujai premjerai pritrūko užbaigtumo, temos ir idėjos aiškumo, o gal tiesiog laiko. Spektaklis „Judėjimas“ puiki paraiška tolimesniems ieškojimams keturių stichijų tema.

Kultūrą – gerbt!

Kultūrą – gerbt!

Klaipėdos menininkų namai, prieš metus tapę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC), pakeitė ne tik pavadinimą – atgimė šios miesto kultūros įstaigos veikla, išaugo jos užmojai. Apie KKKC kūrybines idėjas ir šiemet vyksiančius projektus su “Klaipėdos” dienraščiu mintimis dalinasi centro direktorius Ignas KAZAKEVIČIUS.

Pažvelkime novatoriškai

“Kultūra kuriama personaliai, o pristatoma viešai, kad kuo daugiau žmonių ja “apsikrėstų”. Vartotoją “susargdinti” reikiama kultūros viruso atmaina – vienas iš mūsų centro tikslų”, – sakė Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro direktorius I.Kazakevičius. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

2006 metais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras tęs ir užtvirtins savo pirmųjų veiklos metų atradimus ir novatoriškai pažvelgs į “kultūros” sąvoką.

Kas yra kultūra? Kultūra prasideda nuo mandagiai ištarto (pageidautina šypsantis) „labas rytas“, nuo pirmadienio spaudos apžvalgos ir lydi mus nuo „daržų iki bažnyčių“… (čia – iš geografinių KKKC koordinačių kilęs posakis, maždaug tolygus popiežiaus urbi et orbi). Prisiminkime, jog žodis kultūra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio colere (apgyvendinti, lavinti, lavinimas, tobulinimas, vystyti, gerbti). Iš esmės kultūra apima žmonių veiklą: žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys ir kurie leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes. Pastoviais laikais kultūra tampa arba tradicija, arba “sveiku protu”, t.y. tuo, kas nebesvarstytina, natūralu.

Šiandien sutariame, kad kultūra reikalinga, tačiau ginčijamės dėl jos formų (elitinė, masinė ir pan.), visuomeninės, išliekamosios vertės. Visos šios kultūros viruso atmainos yra mumyse ir pasireiškia priklausomai nuo aplinkos poveikio ir kitų stimuliatorių. Kultūra kuriama personaliai, o pristatoma viešai, kad kuo daugiau žmonių “apsikrėstų”. Žodžiai gražūs, tačiau kaip vartotoją “susargdinti” reikiama kultūros viruso atmaina? Toks yra vienas iš KKKC bei čia dirbančių projektų vadovų Skaistės Kazarauskaitės ir Gyčio Skudžinsko tikslų.

Gerieji virusai

Kultūrai reikia suteikti formą. Be jos liks tik abstrakcija, teorinių normų rinkinys. Menas – populiariausia išraiškos forma. O pastarąjį, savo ruožtu, reikia išvaduoti iš formos, cechų, sričių, netgi erdvių ir tradicinės pateikimo sampratos gniaužtų.

Neatsitiktinai vienus projektus KKKC realizuos tik uostamiestyje (konferencija “Neužšalanti kultūra” + meno festivalis “Pamirštos vietos”), kiti skirti Klaipėdos kūrėjų reprezentacijai platesniuose vandenyse.

Šios krypties projektai negali užsidaryti vien tik gimtojoje erdvėje. “Tik – elementarus” Klaipėdos meno “tik – pristatymas” kituose miestuose dar negarantuoja proceso kokybės ir reikiamo atoveiksmio. Klaipėdos menas pats nėra kuo nors ypatingas. Kad tokiu taptų, privalo atsirasti ir tinkamas kontekstas, ir naujo tipo kūrėjas. Šiam tikslui KKKC seikia pritraukti kitų Lietuvos miestų, užsienio šalių kuratorių, institucijų dėmesį. Antai KKKC, kuratorės J.Rekevičiūtės ir prodiuserio R.Rickevičiaus inicijuotas projektas “Rytoj yra dabar” vyksta ne viename atskirai paimtame mieste, bet visoje šalyje. Projektas yra suformuotas tikrąja “projektine” prasme: 2005-aisiais jis buvo pristatytas Lietuvoje ir užsienyje, apie jį sukurtas filmas, atsirado nuolatiniai rėmėjai ir fanai, menininkai kūrinius kuria specialiai šiam projektui. 2006-aisiais projektas taps bienale ir nuo šiol net tik kas dvejus metus pristatys lietuvių, latvių, estų ir vienos šalies – svečio intriguojančias šiuolaikinės grafikos kūrinių kolekcijas, bet ir pasiūlys miestiečiams naujas laisvalaikio praleidimo formas viešose erdvėse. Atraskime kultūrą naujose kasdienybės situacijose!

INTRO: dvi bienalės

INTRO – tai novatoriškus sprendimus skatinantis ir inicijuojantis “motininis” KKKC renginių ciklas. Šio ciklo rėmuose “užaugintos” ir kūną įgavusios bei kovinį krikštą gavusios idėjos vėliau tampa savarankiškais platesenės panoramos projektais, susidedančiais iš parodų, akcijų, “vorkšopų” ir seminarų. Ir į visuomeniškiausią grafikos mediją orientuota bienalė “Rytoj yra dabar”, ir 2004-aisiais pradėtas fotografijos projektas “Erozija” tęs laipsnišką meno “bienalizacijos” procesą. Norime padovanoti Klaipėdai bienales, kurios įprasmintų kuriamą vizualinių menų pristatymo tradiciją. Pasirinktas grafikos + fotografijos derinys yra artimas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (KVDK) studentams, nesvetimas vyresnės kartos Klaipėdos kūrėjams, populiarus pasaulyje.

Būsimais mūsų miesto kultūros skleidėjais pasirūpinti reikia jau šiandien! Todėl, aktyviau į meninę veiklą įsijungus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, “Erozijos” projekto vadovu tapo R.Treigys, ir pagal bendrą su kuratoriumi G.Skudžinsku paruoštą koncepciją jame bus akcentuojama jaunųjų menininkų kūryba. Pirmą kartą Lietuvoje projektas vyks net 10 mėnesių ir po rimtos konkursinės atrankos suteiks galimybę jauniesiems debiutuoti 6-iose projekto parodose, o geriausiems iš geriausiųjų prisistatyti sykiu su profesionalais finaliniame, tarptautiniame projekto etape – Klaipėdos dailės pa- rodų rūmuose lapkričio mėnesį.

“Erozija” sezoną pradeda jau vasario 3-iąją dvinare paroda “Dėmesys daiktui”. LFS Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) pakviesime susipažinti su KVDK tebestudijuojančių ir jau baigusiųjų darbais, o 17-ją vasario KKKC galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) – į pripažinto šios temos meistro Alvydo Lukio parodą.

Bus menų kvartalas

Tarptautinis projektas “Rytoj yra dabar. Grafika” 2005-aisiais Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune subūrė trijų Baltijos šalių dailininkus. Jo metu, padedant publikai, buvo sukurtas ir Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuotas didžiausias grafikos kūrinys. KKKC organizuotas pirmasis meno festivalis “Pamirštos vietos” pernai uostamiesčio Menininkų namų kiemelio fachverką pavertė fantastiška muzikos ir šviesos projekcijų erdve. Nerijaus Jankausko nuotraukos

KKKC meną supranta kaip nuolatinę, gyvą, cirkuliuojančią visuomenės bendravimo formą. Todėl pagrindiniai mūsų projektai yra “socializuoti”. Išeiname į miesto erdves, išeiname arčiau žmogaus, stengiamės susieti įvairias kultūros pasireiškimo formas. Vartotojiška kultūra duoda. O vadinamoji “tikroji kultūra” gali duoti tik tuo atveju, jei pats vartotojas pasiryš bent minimalioms pastangoms ir taps ieškotoju bei kūrėju. Padėti žiūrovui surizikuoti ir pasirinkti savęs pažinimo laisvę reikalingas procesas, jam sukurti ir palaikyti – organizacinė struktūra, o struktūrai – bazė.

KKKC ateityje turi tapti miesto kultūros proceso stimuliatoriumi, aktyviu dalyviu, sukurti traukos zoną tiek veiklos, tiek vietos prasme. Šią sistemą netolimoje ateityje sudarys kuriama meninė rezidencija, jau esantis KKKC informacinis padalinys (tai pirmoji pagalba norinčiajam pakelti sparnus ir savo ruožtu ieškantiems užsienio partnerių projektams uostamiestyje), specifiniams projektams pritaikyta meno galerija bei kartu su miesto savivaldybe inicijuota menininkų kiemelio renovacija.

Jau yra paruoštas techninis projektas, kuris leidžia dalyvauti struktūrinių Europos fondų programose ir suformuoti savitą senamiesčio kultūrinių objektų ir erdvių kompleksą – menų ir amatų kvartalą. Taip atsiras ne tik turistų srautams patrauklus objektas – bus skatinamas ir kultūros verslumas, kūrėjų ir miesto visuomenės bendradarbiavimas, kaimyninių regionų kultūriniai mainai.

Padės prisiminti apklausa

Kad bežygiuodami į priekį neatitrūktume nuo šaknų, apie netolimą praeitį primins miesto identitetą tiriantis antrasis meno festivalis “Pamirštos vietos” (pirmasis įvyko 2005-aisiais).

Kurias vietas menininkai akimirkai prikels gyvenimui? Tas, kurias apklausos metu pasirinks miestelėnai.

“Pamirštų vietų” idėja pratina žmogų prie naujadarų jo atminties teritorijoje, prie aktualių šiandienai išraiškos formų, prie galimybės meno objektus viešoje erdvėje įkurdinti ilgesniam laikui. Kalbame apie skulptūrines fantazijas, kurios negąsdintų formų monumentalumu ir medžiagišku pastovumu, neslėgtų tiesmukais istoriniais motyvais, o taptų vizualiai paslankesniais, daugiau asociacijų keliančiais kūriniais.

Veiks diskusijų klubas

Šiais metais veiklą pradėsiantis KKKC klubas “Kulturpolis” organizuos atviras diskusijas, kvies žmones, norinčius kurti ir kuriančius naują kultūros sampratą. Į klubo pokalbius pakviesime miesto kultūros strategus, kūrėjus, verslininkus, dėstytojus, studentus, žodžiu, visus, kurie turi originalių idėjų, taip pat energijos šias idėjas vystyti ir pritaikyti mūsų miesto aplinkoje. Kitais vakarais klubas suburs norinčiuosius sužinoti apie meno raiškos įvairovę, formas bei tendencijas. Tarpdisciplininį dialogą plėtos literatūrai ir jos kūrėjams skirtas renginių ciklas ir novatorišką garsų muzikos kultūrą propaguojančius menininkus vienijantis projektas „Garsų galerija”.

Taigi idėjų yra. O kadangi jų turi ne tik KKKC, planuoti, organizuoti, pasitikrinti save dar nestartavus padės vadybos aktualijų farvaterį gilinsianti konferencija “Neužšalanti kultūra”. KKKC jau planuoja 2007 metų veiklą. Tačiau ir šį sezoną esame atviri naujoms ir netikėtoms mintims.

„Paryžiaus katedra“ triumfavo Kaune

„Paryžiaus katedra“ triumfavo Kaune

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Be pavadinimo. 2005 m. Drobė, aliejus, 60×80 cm.

Stipraus šalčio nepabūgo Klaipėdos muzikinis teatras, praėjusį savaitgalį išsiruošęs į gastroles Kaune, ir tenykščio Muzikinio teatro publika, troškusi pamatyti festivalinį klaipėdiečių pastatymą – Z.Liepinio operą „Paryžiaus katedra“.

Į du klaipėdiečių spektaklius sausio 21 ir 22 dienomis Kauno muzikiniame teatre bilietai buvo išpirkti prieš dvi savaites. Abu vakarus buvo anšlagas. Ir šeštadienį, ir sekmadienį, pasak kauniečių, spektaklis ėjo kaip iš pypkės ir buvo priimtas puikiai.

Anot pačių artistų, vis dėlto tobulesnis buvo sekmadienio pasirodymas, nes šeštadienį orkestras turėjo įgarsinimo problemų.

Kad Kauno publikai „Paryžiaus katedra“ padarė įspūdį, galima spręsti iš teisingos, adekvačios reakcijos jo metu ir netgi kurioziškų atsiliepimų. Po pirmojo spektaklio viena žiūrovė atsiduso: „Šeštadienis, o reikia verkti…“. Klaipėdiečiams tai atrodė gana neįprasta. „Gal jie ten savaitgaliais dažniau operetes žiūri?“ – bandė išsiaiškinti artistai, studijuodami Kauno muzikinio teatro repertuarą.

Klaipėdiečių „Paryžiaus katedra“ Kauno publikai išspaudė ne tik ašarą. Po abiejų spektaklių prapliupo galingos ovacijos, žiūrovai plojo atsistoję. Ir spektaklių metu po pagrindinių veikėjų – Kvazimodo, Frolo, Esmeraldos – arijų salė pratrūkdavo plojimais, dirigentui Ilmarui Lapiniui tekdavo stabdyti orkestrą.

Kaune šeštadienį „Paryžiaus katedroje“ pagrindinius vaidmenis atliko Deividas Norvilas ir Jekaterina Tretjakova, sekmadienį – Edmundas Kučinskas ir Rita Petrauskaitė. Frolo vaidmenį abu vakarus vėl nepakartojamai atliko Artūras Kozlovskis.

Kauniečiai teiravosi, ar Klaipėdos muzikiniame teatre daug tokio lygio spektaklių, kaip šis. „Mes mielai atvažiuotume jų pažiūrėti ir į uostamiestį“, – sakė jie, dėkodami artistams.

Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“ Klaipėdos muzikinis teatras ketina parodyti tik 2007-ųjų sausį, per kitąmet ten suplanuotas gastroles. Šiemet į NOBT pakviestas gastrolių Kauno muzikinis teatras. Klaipėdiečių eilė ateis tik po metų.

Bienalės diplomas – klaipėdietei

Bienalės diplomas – klaipėdietei

D.Žalnieriūtės ekslibrisas „S.V.“ – iš apdovanotos kolekcijos bienalėje.

Beveik visus XIV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės apdovanojimus susišlavė užsieniečiai. Lietuviai pelnė tik vieną iš keturių bienalės medalių ir tris iš dešimties diplomų. Bienalės diplomu apdovanota ir klaipėdietė grafikė Danutė Žalnieriūtė.

XIV tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje dalyvavo 58 autoriai iš 19 šalių. Be nuolatinių svečių iš Latvijos, Italijos, Čekijos ir kitur, šįkart savo kūrybą pristatė dailininkai ir iš Armėnijos, Norvegijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Slovakijos, Vengrijos, Vokietijos.

Nuo antrosios bienalės (jos vyksta Vilniuje kas antri metai) jose dalyvaujantis klaipėdietis grafikas Algis Kliševičius „Klaipėdai“ tvirtino, kad penkioliktoji – itin įdomi, spalvinga, įvairiapusė ir intriguojanti. „Esama ir keistumų: Argentina, Urugvajus, JAV – tolimų, neįprastų šalių autorių atsirado“, – pasakojo jis.

Vis dėlto Lietuvos kolekcija bienalėje buvo didžiausia. Po penkis ekslibrisus jai pateikė 20 dailininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Tarp jų – klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Ona Šimaitytė-Račkauskienė ir Danutė Žalnieriūtė. Vilnietis Valentinas Ajauskas pelnė XIV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės medalį, vilnietė Tatjana Diščenko, panevėžietis Povilas Šiaučiūnas ir klaipėdietė Danutė Žalnieriūtė apdovanoti diplomais.

Anot dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės, bienalėje išryškėjo dvi kryptys – archajinė ir modernioji, tarpusavyje konkuravo trys darbų grupės. Nemažai jos autorių puoselėja oforto, sausos adatos, akvatintos ir mecotintos technikas, jų darbuose vyrauja siurreali vaizdo samprata, preciziškas atlikimas, vieni ekslibrisai lyriški, kiti – švelniai ironiški. Ypač gausi kita – lino ir medžio raižinių – grupė. Net 11 autorių iš Argentinos rodo šia technika sukurtus darbus, kuriuose dominuoja apibendrintos formos, dėmių kontrastai, ryškus koloritas, grubios linijos. Trečiajai grupei atstovauja kompiuterinę techniką puoselėjantys autoriai, kurie leidžiasi į intelektualius žaidimus.

Gruodį pristatyta Vilniaus Šv.Jono gatvės galerijoje, bienalė netrukus pradės kelionę po Lietuvą. Klaipėdoje, P.Domšaičio galerijoje, ji svečiuosis birželį.

Klaipėdos spaustuvės prisistatys Vilniuje

Klaipėdos spaustuvės prisistatys Vilniuje

Šią Klaipėdoje išleistą knygą Vilniuje pristatys iš Lietuvos pajūrio atkeliavusi rašto meno paroda.

Šiandien Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje atidaroma penkių Klaipėdos spaustuvių ir leidyklų paroda, kurioje jos pristatys savo vertingiausius pastarųjų 15 metų leidinius.

M.Mažvydo biblioteka pakvietė prisistatyti daugiausia knygas leidžiančias ir tarptautinėse knygų mugėse nuolat dalyvaujančias uostamiesčio leidyklas ir spaustuves.

„Vis dėlto pagrindinis šios paro-dos akcentas – knyga. Juolab kad ji rengiama bibliotekoje“, – sakė „Klaipėdai“ projekto kuratorė ir dalyvė Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

Visą mėnesį parodoje „Klaipėdos leidyklos ir spaustuvės 1990-2005“ bus eksponuojama maždaug 500 knygų ir kitų spaudos leidinių. Be knygų, S.Jokužio leidykla-spaustuvė dar pristatys kalendorius, o leidykla „Libra Memelensis“ – atvirukus su senosios Klaipėdos vaizdais. Taip pat parodoje dalyvaus „Eglės leidykla“ ir spaustuvė „Druka“.

Ekspoziciją papuoš aštuonių Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų darbų paroda. Ja bus pristatyta uostamiesčio dailininkų Algio Kliševičiaus ir Mindaugo Petrulio sudaryta ir Klaipėdos universiteto leidyklos 2005-ųjų pabaigoje išleista knyga apie tų pačių aštuonių dailininkų kūrybą – „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, jau spėjusi pabuvoti didžiausioje Šiaurės šalių knygų mugėje Geteborge.

Leis naują teatro žurnalą

Leis naują teatro žurnalą

Vasarį pasirodys naujas respublikinis teatro žurnalas „Lietuvos scena“, kurio leidime dalyvaus ir Klaipėdos teatrologai.

Sausio 12-ąją Vilniuje įvyko neeilinis Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos Teatrologijos skyriaus valdybos posėdis. Teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis su neslepiamu pasididžiavimu pranešė žinią apie naują teatro žurnalą.

Posėdyje teatrologai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos miestų išsamiai aptarė būsimo žurnalo viziją, pagrindines temas, rubrikas, adresatą, formatą, red. kolegijos sudėtį ir kitus neatidėliotinus klausimus. Žurnalo „Lietuvos scena“ red. kolegiją sudarys 11 teatrologų, pirmininkas – doc. Aleksandras Guobys. Klaipėdos regionui atstovaus doc. dr. Petras Bielskis, Jūratė Grigaitienė, žurnalo bendraautorių gretose – Gitana Gugevičiūtė, Salomėja Burneikaitė ir kiti.

Pirmojo numerio, kuris žada pasirodyti jau vasario pabaigoje, redaktoriumi paskirtas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorantas Martynas Petrikas.

Švietėjiškas žurnalas apžvelgs ne tik profesionalius, bet ir mėgėjiškus bei mokyklinius teatrus, bus skirtas ne tik teatralams, bet ir visiems besidomintiems teatro problemomis, ruošiasi spausdinti straipsnius apie įvairius Lietuvos teatrus (šokio, judesio, lėlių, muzikinius ir kt.) bei teatro reiškinius.

Ypatingas dėmesys žurnale turėtų būti skiriamas jauniems, tik pradedantiems kūrėjams ir periferijos teatrų menininkams – aktoriams, režisieriams, scenografams, – kurie šiandien dažnai nepelnytai yra užmiršti. Klaipėdos teatrologai tikisi, kad kiekviename numeryje bus nušviestas ir Klaipėdos miesto bei regiono teatrinis gyvenimas.

Penkis pirmuosius žurnalo numerius, kurie turėtų pasirodyti šiemet, parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

„Klaipėdos“ inf.

Klaipėdos valstybiniai teatrai intriguoja premjeromis

Klaipėdos valstybiniai teatrai intriguoja premjeromis

Du Klaipėdos valstybiniai teatrai – Dramos ir Muzikinis 2006-aisiais publiką pakvies į naujus spektaklius, proginius projektus ir festivalius, intriguos žymiais režisierių ir atlikėjų vardais.

Klasikos metai

Klaipėdos dramos teatre šiemet rampų šviesą išvys šeši nauji spektakliai. Juozo BALTIEJAUS nuotrauka

Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Stefa GALKAUSKAITĖ:

– Kūrybinių darbų atžvilgiu 2006-uosius Dramos teatre galima būtų iš dalies vadinti klasikos metais.

Naujuosius kūrybos metus scenoje vasario mėnesį pradės ilgai lauktasis “Karalius Lyras”.

Šią didžio anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro tragediją, tiksliau, jos adaptaciją, numatęs ir ankstesniais metais pradėjęs repetuoti režisierius klaipėdiškis Benas Šarka dėl objektyvių priežasčių negalėjo tęsti darbo.

Pastatymui buvo pakviestas Valstybinio jaunimo teatro vadovas, režisierius, aktorius Algirdas Latėnas.

Praėjusį rudenį pradėjęs repeticijas, jis jau iki tol buvo subrandinęs “Karaliaus Lyro” interpretacijos idėją. Lyro vaidmenį kuria scenos grandas aktorius Vytautas Paukštė, Lyro dukterų vaidmenyse – aktorės Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko, Jolanta Puodėnaitė. Pastatyme vaidins penkiolika aktorių.

Premjeros nekantriai laukiantys žiūrovai puikiai prisimena Algirdo Latėno debiutą uostamiesčio scenoje – prieš trylika metų jo režisuotą legendinį S.Šaltenio „Jasoną”.

Kūrybinę metų estafetę tęs “Eglė žalčių karalienė”. Tai Daivos ir Jono Vaiškūnų pjesė lietuvių liaudies pasakos motyvais.

Ją scenoje kurs uostamiesčio Dramos teatre debiutuojantis žinomas ne tik mūsų šalyje kino ir teatro režisierius Vytautas V.Lansbergis. „Eglės žalčių karalienės” premjera numatyta balandžio mėnesį.

Ja bus pažymėtas „Eglės žalčių karalienės“ spektaklio 60-metis uostamiesčio teatro scenoje.

Gera žinia ir tiems, kurie kantriai laukia režisieriaus Oskaro Koršunovo sugrįžtuvių.

Prieš dvejus metus į uostamiesčio Dramos teatro sceną išleidęs rezonansinį M. von Mayenburgo „Šaltą vaiką”, kurio trys aktoriai ir pats režisierius pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – “Auksinius scenos kryžius”, šių metų gegužę Oskaras Koršunovas publikai pristatys norvegų literatūros klasiko Henriko Ibseno “Laukinę antį”.

Birželį estafetę perims teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys. Prieš kurį laiką režisavęs scenos senjorų vaidinamą R.Harvudo “Kvartetą”, paskui savo buvusių mokinių – pirmosios jo parengtos aktorių laidos absolventų vaidinamą N.Saimono “Banketą”, šiemet Povilas Gaidys grįš prie mėgstamo komedijos žanro. Jis režisuos kultinio prancūzų rašytojo, dramaturgo Eriko Emanuelio Šmito farso charakterio komediją “Ištvirkėlis”.

Po vasaros atostogų naują kūrybos sezoną spalio mėnesį pradės Vinco Krėvės “Raganius”.

Šį lietuvių literatūros klasiko kūrinį inscenizavo ir spektaklį kurs teatro aktorius Kęstutis Macijauskas, į sceną išleidęs ne vieną nacionalinės klasikos personažą, tarp jų – jau trylika metų vaidinamas Žemaitės “Tris mylimas”, Igno Šeiniaus “Kuprelį”.

Metų pabaigoje Dramos teatre numatomos dar vienos sugrįžtuvės.

Prieš kelerius metus uostamiesčio scenoje sukūręs vieną ryškiausių savo kūrybinės brandos spektaklių – M.McDonagho “Lineino grožio karalienę” jos režisierius Gytis Padegimas šįkart brandina ne vieną sumanymą mūsų teatre.

Ir nenuostabu. Su viena kūrybingiausių Lietuvos teatrinėje padangėje – uostamiesčio Dramos teatro aktorių trupe svajoja dirbti daugelis režisierių, tačiau nedaugelis gali kuriam laikui palikti savus teatrus.

Gyčio Padegimo taikinyje, be kita ko, – amerikiečių dramaturgo, XX amžiaus klasiko Tenesio Viljamso “Jaguanos naktis”.

Eis į naujas erdves

Klaipėdos muzikiniame teatre gimusių operų, baletų, operečių bei miuziklų pastatymais šiąvasar galėsime žavėtis ir uostamiesčio aikštėse, natūralaus saulėlydžio fone. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Klaipėdos muzikinio teatro literatūrinės dalies vedėjas Ovidijus PETKEVIČIUS:

– Šie metai Klaipėdos muzikiniame teatre savotiškai pažymėti dieviškuoju Mocarto „prisilietimu“. Sausio 28-ąją maestro prof. Saulius Sondeckis diriguos paskutinįjį jo kūrinį – „Requiem“. Jį atliks mūsų teatro solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), vilnietis Algirdas Janutas (tenoras), Artūras Kozlovskis (bosas), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ ir, žinoma, mūsų teatro choras bei orkestras. Žymiajam Mocarto kūrybos žinovui ir interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui kūrinį įgyvendinti padėjo chormeisteriai Alfonsas Vildžiūnas bei Vladimiras Konstantinovas.

Sausio 28-oji ženklinama dar vienu įvykiu. Tądien savo egzistavimą pradės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubas. Pirmuoju jo svečiu kartu su jumis ir taps maestro Sondeckis.

Mitais ir legendomis apipinto „Requiem“ autorius nebus pamirštas visus metus. Pasak teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, gruodžio mėnesį mūsų teatro gerbėjams bus skirta operos „Don Žuanas“ premjera.

Jau vasario 25-ąją mūsų teatre įvyks žymiosios Johano Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ premjera. Tai, kad daugelyje muzikinių teatrų scenų statomas veikalas publikos yra ypač laukiamas, patvirtina jau dabar pastebimas jos susidomėjimas spektakliu. Tai, kad publika išvys gerokai netikėtą „Šikšnosparnio“ pastatymą, byloja spektaklio kūrėjų komanda. Operetės dirigentas, šio žanro kanonų žinovas – Stasys Domarkas. Nenuspėjamumo spektakliui suteikia režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkai Artūras Šimonis, Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas bei chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Išskirtinis stilius ir netikėti sprendimai (tai liudija ir teatro hitu tapusi „Paryžiaus katedra“) tapo neatsiejama jų darbų vizitine kortele.

Kovo mėnuo ypatingu taps operos žanro gerbėjams. Į sceną sugrįš festivalinė P.Maskanjo „Kaimo garbė“ ir jau seniai išsiilgtas Dž. Verdžio „Rigoletas“. Beje, pastarajame spektaklyje Rigoleto vaidmenį atliks prof. Eduardas Kaniava.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, neapleisdamas svajonių apie naujojo pastato viziją, kaip niekad siekia įrodyti savo reikšmę miestui ir jo kultūrai. Balandžio 7-ąją su išties įspūdinga programa – V.A.Mocarto Simfonija g-moll bei P.Čaikovskio operos „Pikų dama“ fragmentais kolektyvas po gerokos pertraukos dalyvaus „XXXI Klaipėdos muzikos pavasaryje“. Dar sykį subtiliai priminsime, kad Klaipėda, plėtodama savo istorines ir muzikines tradicijas, turi pajėgų simfoninį orkestrą. Programą diriguos jaunas dirigentas Dainius Pavilionis. Tai dar vienas patvirtinimas, kad esame atviri įvairioms idėjoms ir sprendimams.

Gegužės mėnesį simfoninės muzikos gerbėjams bus pristatyta išties elitinė, pas mus itin retai atliekama R.Vagnerio kūrinių programa. Šįkart už dirigento pulto išvysime tikrai įspūdingos biografijos dirigentą Ilmarą Lapinį, ne taip seniai tapusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentu.

Teatro publikos, daugelio jo ištikimų gerbėjų neapleidžia mintis, kaip kinta teatro veiklos koncepcija jam vadovauti pradėjus kompozitorei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei. Žinant, kad ji yra ne tik kompozitorė, bet ir muzikos istorikė, manau, dėsninga, kad naujoji vadovė pasirinko pagarbos vertą mūsų teatro istorijos puoselėjimo kelią. Įgyvendindama savo kūrybinę programą, pirmiausia ji atsigręžia į teatro praeitį. Įrodymas to – nuo pat liepos mėnesio prasidėsiantis retrospektyvinis festivalis „Klaipėdos muzikinis: vakar, šiandien, rytoj“. Jis, beje, gražiai ir prasmingai susilies su maestro Stasio Domarko sumanytu ir puoselėtu IX operos ir simfoninės muzikos festivaliu „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Šiemt muzikinis rugpjūtis prasidės jau liepą. Publika bus nustebinta retrospektyvai atnaujintomis I.Stravinsko opera-oratorija „Edipas Karalius“, Ž.Bizė opera „Karmen“ su vokalo garsenybe Sergejumi Larinu, atliksiančiu Don Chozė partiją, K.Orfo „Carmina Burana“ ir kitais teatro repertuaro „aukso fondą“ sudarančiais veikalais. „Karmen“ metu tikra koridos aikšte turėtų virsti Atgimimo aikštė. Retrospektyvinio festivalio idėja grindžia kelią Klaipėdos muzikinio teatro 20-mečiui, kurį minėsime 2007 metų sausio 1-ąją.

Ypatingo publikos palaikymo turėtų sulaukti ta žinia, kad šią vasarą operų, baletų, operečių bei miuziklų pastatymais galėsime žavėtis natūralaus saulėlydžio fone. Metų pabaigoje Muzikiniame teatre rampos šviesą turėtų išvysti dar dvi premjeros – P.Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“ ir A. Žigaitytės muzikinė drama „Frank‘Einsteinas XXI amžius“.