Pasaulis pagal Endį Varholą

JAV poparto dailininko E.Varholo fotoportretas, 1974-aisiais padarytas Helmuto Niutono.

Kęstutis Meškys

Vieno žymiausių XX amžiaus menininkų, JAV poparto dailininko Endžio Varholo vardas (Andy Warhol, 1928-1987) iki šiol kelia vieniems susižavėjimą, kitiems atvirą panieką ir net pasibjaurėjimą. Neseniai teko matyti jo kūrinių parodą, priminusią jos autorių – jo gyvenimą ir kūrybą.

Išsiliejo į gatves

Apie šį menininką – ryškiausią poparto atstovą – išgirdau gal prieš du dešimtmečius, kai į buvusią Sovietų Sąjungą, į Ermitažą pirmą kartą atkeliavo Amerikos moderniojo meno paroda. Tuomet šalia R.Lichtenšteino, R.Estes, R.Raušenbergo ir kitų žymių menininkų darbų kabojo ir didžiulės, prekybos centro lentynas su eilėmis išrikiuotų kokakolos buteliukų primenančios E.Varholo drobės. O ir pačių tos parodos salių šurmulys buvo panašus į kokio nors naujo šiandieninio “Akropolio“ atidarymą. Tad apie net menkiausią meditavimą, kai į nugarą rėmėsi tokių pat meno mylėtojų alkūnės, negalėjo tuomet būti nė kalbos.

Sėkmė nusišypsojo tik prieš savaitę, kai į Peterburgą iš JAV, iš Pitsburgo Endžio Varholo muziejaus, vėl atkeliavo šio dailininko darbai. Peterburgo Rusų muziejaus Marmuro rūmų salės šį kartą pasitiko nykia tuštuma ir aibe vakarykščiam homo sovieticus spindesį praradusių etikečių, reklaminių ženklų ir šou žvaigždžių atvaizdų. Tarsi tas mūsų išsvajotas E.Varholo vartotojiškas pasaulis šiandien iš parodų salės išsiliejo į šio elitinės kultūros išdidumą praradusio didmiesčio gatves, aikštes ir patvorius, virsdamas mirgančiomis pepsikolos iškabomis, naujų Holivudo filmų reklamomis ir tuščiomis importinio alaus skardinėmis tarpuvartėse. O juk šiuose rūmuose dar vakar buvusio Revoliucijos muziejaus stendai bylojo apie greitą kapitalizmo, vartotojiškos visuomenės žlugimą. Tad gal tiesa, kad komunizmą nugalėjo ne pasiaukojantis kovotojų už demokratiją judėjimas, o skardinė pepsikolos. Nugalėjo tas pasaulis, kurį taip išradingai ir kūrybingai šlovino E.Varholas.

Bjaurusis ančiukas

M.Džagerio portreto variacijos (1975).

Gimęs 1928-aisiais emigrantų iš Slovakijos šeimoje, E.Varholas nuo vaikystės nepasižymėjo išoriniu patrauklumu ir buvo tarsi bjaurus ančiukas iš jo taip mėgstamų Disnėjaus multfilmų. Gal todėl mokyklos lankymas, kur laukė patyčios, jam buvo tikra kančia. Ne kaip jam sekėsi ir mokslai. Tačiau nežabotas talentas, išblyškęs veidas ir ironiškas protas dar bestudijuojant Karnegio technologijos institute pelnė jam “inteligentiško triušio” pravardę.

Baigęs dizaino mokslus, ambicijų pilnas jaunuolis ilgai nedelsė ir jau 1950-aisiais atvyko į Niujorką. Už aštuonis dolerius išsinuomavęs studiją, jis jau po kelių dienų susirado reklamos kūrėjo darbą prestižiniuose „Glamour“, „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“ žurnaluose. Čia ir atėjo pirmas svaiginantis pripažinimas, reikšmingos premijos ir pažintys. Jis mėgavosi pirmąja šlove, nepraleisdavo nė vienos parodos atidarymo, lankėsi galerijose ir prezentacijose. Kaip pats prisipažino, jei Niujorke organizuotų iškilmingą tualeto atidarymą, jis tikrai nepraleistų ir jo.

Jau tuomet E.Varholas pasižymėjo ekstravagantiška, skandalinga elgsena, sumaniai mokydamasis savo prekinio ženklo (brend) reklamavimo iš kito savo amžininko – Salvadoro Dali. (Ne veltui meno pasaulis šiuos vardus rašo greta, įtraukdamas į jų tarpą ir Pikasą). Jau tuomet savo brangius kostiumus jis negailestingai aptaškydavo dažais, formuodamas talentingo išsiblaškiusio menininko įvaizdį. Anksti nupliko, tad nesidrovėdavo nešioti šieno, iššaukiančios raudonos spalvos perukus, ar, paėmęs už parankės motiną, manieringai vaikščiodavo Niujorko aveniu, ant pavadėlio prisirišęs keletą kačių.

Jo šlovė augo lyg ant mielių – tokios pat provokuojančios jo sukurtos reklamos turėjo neregėtą pasisekimą ir greitai pildė sąskaitą. Jis tapo naktinių klubų ir bohemos vakarėlių dažnu ir geidžiamiausiu svečiu.

Išgarsino… sriuba

Garsiosios E.Varholo „Campbell’s Soup“ („Kembelo sriuba“) kolekcijos (1968) fragmentas. E.Varholo „Dvi Merlinos“ (1962).

Tačiau reklamos anonimiškumas negalėjo patenkinti jo vis didėjančių ambicijų. Jis ištisomis valandomis eksperimentavo, skausmingai ieškodamas savo kelio. Nes tvirtai žinojo – tik tai gali atnešti jam kaip menininkui sėkmę.

Jis klodavo ant šaligatvio šviežiai išdažytas drobes, fiksuodamas praeivių pėdas, išbandė daugybę tapybos technikų ir net… šlapinosi ant dažytų drobių.

Nebe pirmąsyk jam padėjo jo ištikima draugė. (Moterims, kurios jį dievino, jis buvo abejingas, nes, manoma, E.Varholas buvo gėjus.) “Tu mėgsti pinigus – tai ir piešk juos. Tau patinka tomatų sriuba „Campbell“ – tai nutapyk ją,”- pasakė ji lyg tarp kitko.

Taip didžiulės drobės su ištapytomis „Campbell“ sriubos skardinėmis ir dolerių kupiūromis tapo jo vizitine kortele, padarė jį vienu žymiausių mūsų laikų tapytoju, kasdienius banalius daiktus prakalbinančiu šamanu.

Pasipylė liaupsinantys kritikų straipsniai, jo paveikslai aukcionuose buvo parduodami už neregėtą šiuolaikinės tapybos darbams kainą.

E.Varholas negalėjo patikėti jam nesuprantama sėkme. Apie tai jis kalbėjo iki gyvenimo pabaigos. Žmonės jam atrodė per daug kvaili. Gal nuo tada jis ir užsikrėtė ta panieka daugeliui jį supančių žmonių?

Ir tik pasaulio galingieji, žvaigždės jam išliko ant pagarbos verto pjedestalo – jis ieškojo su jais pažinčių, mėgavosi jų dėmesiu. Šį jų šlovinimo jausmą jis atsinešė dar iš savo varganos vaikystės, kai vartė blizgančius žurnalų puslapius.

Tapo simboliais

„Gyvenimo stilius“ (1976). „Mao Tse Tung“ (1973). „Šautuvas“ (1982).

Kartu su savo bendražygiu fotografu Biliu Neimu jis iš gana apleistos priemiesčio gaisrinės depo perkėlė savo studiją į erdvų pastatą 47-ojoje aveniu Niujorke. Jį visą išklijavo sidabrine folija.

Sidabrinis fabrikas (Factory) tapo ne tik jo įtempto darbo vieta – čia persikėlė visos Niujorko bohemos gyvenimas. Čia galėjai sutikti ir Elizabetą Teilor, Lizą Mineli, E.M.Remarko našlę ir Č.Čaplino buvusią žmoną, roko žvaigždę M. Džagerį ir garsųjį rašytoją, bitnikų epologetą Dž.Keruaką bei kitas įžymybes. Čia virė gyvenimas – kažkas skaitė eiles, rodė madas, gėrė likerį, filmavo ar svaiginosi narkotikais. Čia visada sukinėjosi daugybė jaunuolių ir merginų, ieškančių šlovės ir laukiančių malonės iš savo dievinamo studijos šeimininko.

O jis tik retkarčiais išeidavo iš savo kambario, trumpam pasinerdavo į šurmulį ir lyg mistiškas vampyras, pasikrovęs vitališkos energijos, vėl grįždavo prie darbo.

Taip gimė daugybė jo politikos, meno ir šou verslo žvaigždžių portretų, tapusių laiko ženklais ir simboliais.

Jiems ir buvo skirta nemaža dalis ekspozicijos parodoje, surengtoje Peterburge. Suprantama, pirmiausia čia iškabinti visų laikų pripažinto sekso simbolio – Merlinos Monro – atvaizdai. Juos kurdamas dailininkas, kaip ir daugelyje kitų darbų, pasinaudojo aktorės fotografija, sumaniai ją transformavęs.

Tiražuodamas įvairiomis spalvinėmis gamomis su įvairiais vos pastebimais formos pakitimais arba suteikdamas objektams didžiulius formatus, E.Varholas tarsi įterpia juos į masmedijos, mechanizuotos gamybos paruoštą mūsų sąmonę. Šiame, kaip ir kituose darbuose, jis verčia žiūrovą stabtelėti ir ieškoti paslėptų kodų, prikausto jo dėmesį.

Toks žaidimas su informacija, kurio taisyklių E.Varholas išmoko dar kurdamas reklamą, verčia norom nenorom sureikšminti tuos vaizduojamus objektus, ieškoti vitališkas ir estetines prasmes. Tokiu būdu visa tai, kas buvo banalu, kasdieniška, menininko talento dėka tampa prasminga, o ilgainiui – prasmingais laikmečio ženklais ir simboliais. Ir nesvarbu, kas būtų pavaizduota – kino žvaigždė, kokakolos skardinė ar pagaliau toks banalus daiktas kaip unitazas.

Kūrė su J.Meku

Nuo 1963 metų E.Varholas rimtai susidomėjo kinu, kuris jį taip sužavėjo, kad vienu metu jis net galvojo atsisakyti tapybos.

Šis jo kūrybos periodas ypač įdomus Lietuvos meno mėgėjams. Tuo metu Niujorko filmų gamybos kooperatyvui (Film-Makers Cooperative) vadovavo mūsų tautietis kino andergraundo tėvas Jonas Mekas. Nors E.Varholas ten dažnai lankydavosi, jis su J.Meku geriau susipažino tik 1965-aisiais.

Beje, mūsų tautiečio iniciatyva kiekvienas kooperatyvo seansas prasidėdavo E.Varholo vienu iš kino darbų, kurie nė iš tolo nepriminė Holivudo produkcijos. Tai buvo 16 mm nespalvoti kino portretai – kino bandymai, kaip juos pats vadino menininkas, – kuriuose ištisas valandas stambiu planu vienu rakursu buvo rodomi žmonės… Rūkantys cigarą, miegantys ar net demonstruojantys užpakalinę kūno dalį… (dėl paskutinio kino darbo net buvo iškilęs didelis skandalas, nes Endis pažadėjo draugui, kurį filmavo, kad juosta viešai nepasirodys niekada).

Tiesa, dar 1964 metais J.Mekas vadovavo E.Varholo filmo “Empire” kūrimui, tačiau jiedu ėmė artimai bendradarbiauti tik po Erdvinio kino (expanded cinema), organizuoto J.Meko, festivalio. Jis sužavėjo E.Varholą techninių ir meninių formų naujoviškumu, kai vaizdas buvo derinimas su „gyva“ scenine kūryba, roko grupių „gyvu“ muzikavimu; jame dalyvavo ir Fluxus atstovai.

Tuo metu E.Varholas tobulino savo filmus – jam prireikė sin-chroniškai filmuojančios kameros, o J.Mekas buvo puikiai įvaldęs šią techniką. Ir nors po kelių metų abiejų menininkų kūrybiniai keliai išsiskyrė, jie liko draugais. Beje, keletas iš daugiau kaip 60 E.Varholo kino darbų, primenančių J.Meko filmus, buvo paro-dyta ir Peterburgo ekspozicijoje (“Miegas”, ”Rūkantis cigarą”, “Valgantis obuolį” ir kiti).

Nors itin novatoriškų E.Varholo filmų plačioji publika nepriėmė, vis dėlto keli jo kino darbai – “Merginos iš Čelsio” (1966), ”Blyksnis” (Flash, 1968), ”Šiukšlynas”(Trash, 1969) – turėjo ir nemažą komercinį pasisekimą. Tačiau šešiasdešimtųjų pabaigoje, perleidęs studijos Factory vadovavimą savo bendražygiui Poliui Morise (Paul Morissey), jis ėmė intensyviai dirbti su savo paties įkurta roko grupe „Velvet Andeground“, ruošdamas didžiulius šviesų, muzikos, kino ir madų demonstravimo šou su visur jį lydinčia manekene Niko.

Mirties angelas ir vizionierius

Rimas Driežis: „Lėlių teatras gali būti įdomus ir suaugusiems“

Lėlininkas R.Driežis įsitikinęs, kad atėjo laikas lėlių teatrą suvokti kaip atskirą meno reiškinį.

Salomėja BURNEIKAITĖ

Kai lėlininkas Rimas DRIEŽIS 2002-aisiais atvyko į Klaipėdą dirbti pagal specialią programą su klaipėdietės lėlių teatro režisierės Jūratės Januškevičiūtės studentais, nuolat visiems besikalbant mažai kam Klaipėdoje rūpimais klausimais, jo dėka gimė neformalus lėlininkų diskusijų klubas. R.Driežis – neoficialus klubo prezidentas – šiuo metu yra vienas aktyviausių lėlių teatro menininkų: stato spektaklius, konsultuoja ir padeda kitiems rasti savo vietą lėlių teatre, tyrinėja lėlių teatro reiškinius, rašo straipsnius.

– Praėjusieji metai buvo pažymėti profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko dailininko Stasio Ušinsko 100-mečiu. Pagaliau pavyko išleisti jo knygą „Lėlių ir kaukių teatras“, kuriai parašei išsamią ir plačią įžangą. Kuo ši knyga tokia svarbi?

– Šios knygos pasirodymo laukėme septyniasdešimt metų. Mūsų dailės klasikas Stasys Ušinskas ją parašė XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė ne tik ją išleisti, bet ir nutraukė Ušinsko veiklą lėlių teatre, tada jau spėjusią sulaukti tarptautinio pripažinimo. Priminsiu, kad, negaunant finansavimo, buvo priverstinai uždarytas 1936 metais Kaune Ušinsko įsteigtas pirmas profesionalus lėlių teatras Lietuvoje. Taigi šiais metais minėsime profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-metį. O 1938-aisiais, irgi be valstybės paramos, Ušinskas sukūrė pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą „Storulio sapnas“, kuris sudomino Holivudo prodiuserius – Amerikoje jis gavo užsakymą sukurti marionečių filmą pagal H.K.Anderseno pasaką „Lankštingala“. Išlikę eskizai ir šiam filmui sukurtos lėlės rodo, kad Ušinskas rimtai ruošėsi filmavimui, bet po karo prie lėlių teatro nebegrįžo.

– Knyga „Lėlių ir kaukių teatras“ pasiekė ir Klaipėdą. Teatro ir muzikos muziejaus dėka ji pateko į Klaipėdos universiteto ir mūsų miesto meno bibliotekas kartu su kompaktiniu disku, kuriame įrašytas marionečių filmas „Storulio sapnas“. Ką jis mums turėtų priminti?

Pastaraisiais metais pasirodė net kelios knygos apie lėlių teatrą.

– Ušinskas knygą pavadino vadovėliu ir pirmą jo skyrių apie marionetes išdėstė taip, kad „mokytojas sekdamas paeiliui kiekvieną puslapį galėtų mokykloj įsikurti teatrą“. Įžanginiame žodyje Ušinskas apžvelgia lėlių teatro istoriją, pateikia lėlių tipų pavyzdžių, plačiausiai aptardamas marionetes, kurios, pasak jo, „yra labai išplitęs teatro žanras ir dabar konkuruojąs savo tobulu reiškimo būdu kitus lėlių teatro žanrus“. Tai oponavo Maskvos centrinio lėlių teatro vadovo Sergejaus Obrazcovo skeptiškam marionečių vertinimui, o šiandien net Rusijos teatrologai pripažįsta, kad šio įtakingo kūrėjo antipatija marionetėms ilgus dešimtmečius stabdė šios technikos vystymąsi visoje Tarybų Sąjungoje, kartu tolindama ir Ušinsko knygos pasirodymą. Kurį laiką dingusiu laikytą rankraštį 1986-aisiais Valstybiniame literatūros ir meno archyve aptiko režisierė Laima Lankauskaitė.

Iš tiesų leidinių apie Lietuvos lėlių teatrą yra mažai, todėl kiekvienas džiugina. Pirmiausiai – jų iš viso turi būti ir jų po truputį randasi. Beje, prie knygų apie lėlių teatrą būtina paminėti ir tavo sudarytą ir 2005 metais Klaipėdos universitete išleistą knygą „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“.

– Dabar madinga rengti įvairias laboratorijas, „vorkšopus“. Dažnas lėlių teatro festivalis įtraukia į programą tokį švietėjišką puslapį. Kokią prasmę turi tokie mokymai?

– Lietuvoje mes dar tik susipažįstame su tokia darbo forma, kurią vadiname kūrybinėmis dirbtuvėmis. Jos turėtų tobulėti. Prieš kelerius metus man teko būti viename „vorkšope“ Lenkijoje. Labai norėjau išbandyti tradicinį anglišką Pančo teatrą. Sužinojau, kad Bielystoko lėlių teatro fakultete rengiamos kūrybinės dirbtuvės, į kurias atvažiuoja profesionalus lėlininkas Pančo teatro atstovas Danas Bišopas iš Anglijos. Žinojau, kad jis priklauso Pančo draugijai, vaidina pagal autentiškus tekstus, gyvuojančius jau kelis šimtmečius. Man buvo svarbu, kad jis vaidina su nuo senų laikų lėlininkų naudotu įtaisu, vadinamąja pivete arba piščiku, deformuojančiu žmogaus balsą. Buvo įdomi jo konstrukcija, nes tai yra paslaptis. Bent žinantys vengia pasakoti, kaip tą įtaisą pasidaryti, kaip išmokti kalbėti su juo. Nuvažiavau suintriguotas. Vykau dėl Pančo, bet… Įdomesni buvo kiti dalykai. Susidomėjau tradicinių marionečių valdymu. Aš dirbau kaip studentas. Man įdomios buvo ir nekonvencinės lėlių teatro formos, ir objektų teatras. Žodžiu – važiavau vieno, o radau ką kita ir dar įdomesnių dalykų. Be to, Bielystoko lėlių teatro fakultete užtikau didelę ir turtingą biblioteką apie lėlių teatrą. Lietuvoje visi mes dar esame savamoksliai ir kiekvienas turim tik savo patirtį. O susitikę įvairiuose renginiuose dažniausiai tiesiog džiaugiamės susitikimais, geriam alų, rūkom ir… senstam. Dalykiniai pokalbiai gali vykti tik tokiose kūrybinėse laboratorijose, kur nekoketuodami dalinamės ar esame priversti dalintis patirtimi. Galime klausti, o vadovas yra priverstas atsakyti. Taigi pats patyriau, ką gali duoti kūrybinės dirbtuvės. Tai labai reikalinga savišvietos arba mokymosi forma. Manau, kad naujos žinios pas mus turėtų kainuoti daugiau. Ten, kur aš buvau, už viską turėjau mokėti.

– Kamerinių teatrų festivalyje „Kaukutis” praėjusį rudenį vadovavai kūrybinėms dirbtuvėms „Kaukių teatras“. Kuo buvo įdomi ši laboratorija?

– Šios dirbtuvės rengtos ne tiek norint pasidalinti patirtimi, bet bandant naujai „aprengti“ vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkus, kurie dažnai papuošia įvairius masinius renginius. Ušinsko 100-čiui skirtame tarptautiniame festivalyje, kurį organizavo Vilniaus teatras „Lėlė“, jaunieji Kretingos kojūkininkai žingsniavo Vilniaus senamiesčiu jau naujais pavidalais. „Kaukių teatro“ dirbtuvėje pirmiausiai bandėme fantazuoti, kartu įsivaizduodami, kaip tokios padidintos judančios figūros galėtų atrodyti atviroje erdvėje, tarp žmonių. Tai, kas tinka salėje, nelabai tinka lauke. Judėjimui trukdo ir vėjas, ir kelio nelygumai. Tačiau lauke gyvybės suteikia besiplaikstančios draperijos. „Kaukėti“ kojūkininkai turį išraiškingą plastinę formą.

– Žinau, kad dalyvavai Kretingoje pristatant ir naują leidinuką „Liaudiškasis lėlių teatras Kretingos rajone“, sudarytą „Kaukučio“ festivalio organizatoriaus Verbuto. Kokia galėtų būti jo vieta ir reikšmė tarp leidinių apie lėlių teatrą?

– Leidinuko medžiaga – vertinga. Aš labai džiaugiuosi juo. Mes matėme tik signalinius egzempliorius. Tikiuosi, kad tiražas bus pakartotas, o leidinys taps prieinamas visiems besidomintiems. Labai gerai, kad pridėta jo santrauka anglų kalba, tačiau reikėtų tiksliau nurodyti naudotus šaltinius ir rengėjus. Dabar aš jau galiu įsivaizduoti, kad kas nors imtųsi ruošti leidinį apie lėlių teatrą Lietuvos teritorijoje ar Lietuvos kunigaikštystės teritorijoje, ir tai būtų dar geriau. Visų mūsų dar laukia didelis darbas ir visi mes nuolat mokomės.

– Šiemet švęsime profesionalaus Lietuvos lėlių teatro 70-metį. Kaip keitėsi mūsų lėlių teatras per pastaruosius penkiolika Nepriklausomybės metų?

– Keitėsi kaip ir visas Lietuvos gyvenimas. Pirmiausia, yra svarbus kiekybinis, t.y. statistinis lėlių teatrų išplitimas. Iš sovietinio laikotarpio paveldėjome du valstybinius lėlių teatrus Kaune ir Vilniuje. Latviai turėjo tik vieną. Estai  taip pat tik vieną valstybinį. Dabar atsiranda daug nepriklausomų mažų teatrų. Lietuvai dviejų lėlių teatrų tikrai nepakako.

Tie laisvės metai pirmiausia davė kiekybę. Tai svarbu, nes kitaip nebūtų įmanoma kokybė, kurią garantuoja natūrali atranka.

Šiandien dar turime nuolat dirbančius Panevėžio lėlių vežimo teatrą, Klaipėdos lėlių teatrą, Kauno lėlių teatrą „Nykštukas“, Alytaus lėlių teatrą „Aitvaras“… Šie teatrai siekia įsitvirtinti. Negalima užmiršti neseniai keturiasdešimtmetį šventusio Martyno Mažvydo šalies bibliotekos „Berniuko Žirniuko“ teatro, keletą dešimtmečių dirbančio Utenos lėlių teatro „Zuikis puikis“, lėlių teatro trupės „ČIZ“ iš Rokiškio.

Dabar lengviau yra veržtis iš tik vaikams skirto teatro inercijos. Jei būtų vienas lėlių teatras, jis turėtų vaidinti tik vaikams. Bet jeigu teatrų yra daugiau, vienas kitas gali tapti įdomus ir suaugusiems.

– Bet požiūris, jog lėlių teatras tinka tik vaikams, yra labai gajus.

– Kitaip ir negali būti! Bet kai teatrų yra daugiau, tai nei valstybė, nei visuomenė negali jų įpareigoti vaidinti tik vaikams. Kuo toliau, tuo labiau publika ims įprasti ir jai nebus „šoko“, kad lėlės vaidina suaugusiems. Svarbu, kad ryžto nepritrūktų patiems lėlininkams.

Dar pastebėjau, kad atsirado stipresnis lėlių teatro istorijos ir teorijos poreikis. Net Dalia Gudavičiūtė, tyrinėjusi lėlių teatrą Atgimimo pradžioje, šiandien stebisi, kad tai, ką ji prieš keliolika metų atrado Žemaitijoje (velykinės „žalnierių“ figūros), nors ir turėjo istorinę reikšmę, bet buvo reikalinga tik jai ir dar keliems žmonėms. Dabar šiais objektais plačiau domimasi. Tai mūsų visų darbą daro visavertiškesnį. Dramos teatro seniai niekas neįsivaizduoja be teorinio domėjimosi ar gilesnės teatrologinės refleksijos. Atėjo laikas suvokti ir lėlių teatrą kaip atskirą meno reiškinį.

Visiems mums reikšminga buvo ir pirmoji mokslinė konferencija „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“, 2004-aisiais vykusi Klaipėdos universitete.

Negalima nepaminėti ir Nacionalinio UNIMA (tarptautinė lėlininkų asociacija) centro įkūrimo Lietuvoje. Tai irgi yra laisvės laikotarpio įvykis. Atėjo laikas, kai mes pajėgiame suprasti Ušinsko fenomeną.

Reikšmingas įvykis buvo ir Jūratės Januškevičiūtės parengtas lėlių teatro režisierių kursas, baigęs studijas 2004-ųjų pavasarį Klaipėdos universitete. Nors ir ne visi baigusieji liko dirbti lėlių teatro srityje, bet jų yra palyginti nemažai. Svarbu, kad pirmą kartą Klaipėdos universitete paruošti tokie specialistai. Dabar čia vėl surinktas lėlininkų kursas, ir tikiuosi, kad jiems bus šiek tiek lengviau eiti jau pramintu taku. Argi tai nerodo tam tikros lėlių teatro brandos?

– Manai, esame liudininkai, kad lėlių teatras atgimsta?

– Laikas yra geriausias liudininkas, tačiau tam tikrą naują etapą jau galime įžvelgti. Laisvės metais susiformavo nemažas lėlių teatro festivalių tinklas. Judėjimas prasidėjo 1992-aisiais, „Lėlininkų dienomis“, kurias surengė Kauno valstybinis lėlių teatras, o virto jos į kasmet vykstantį festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“. Be to, ir Panevėžio lėlių vežimo teatre ritmingai vyksta festivalis „Lagaminas“, o Alytuje – konkursinis lėlių teatrų festivalis „Aitvaras“. Štai ir Klaipėdoje 2004-aisiais vyko festivalis „Lėlių pavasaris“, o 2005-aisiais jau trečią kartą surengtas lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“, kuris išaugo į tarptautinį. Šiandien lėlių teatras neužsidaro vien savoje erdvėje. Jam vis daugiau atsiranda vietos įvairiuose kituose renginiuose, festivaliuose, šventėse.

„Paryžiaus katedra“ triumfavo Kaune

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Be pavadinimo. 2005 m. Drobė, aliejus, 60×80 cm.

Stipraus šalčio nepabūgo Klaipėdos muzikinis teatras, praėjusį savaitgalį išsiruošęs į gastroles Kaune, ir tenykščio Muzikinio teatro publika, troškusi pamatyti festivalinį klaipėdiečių pastatymą – Z.Liepinio operą „Paryžiaus katedra“.

Bienalės diplomas – klaipėdietei

D.Žalnieriūtės ekslibrisas „S.V.“ – iš apdovanotos kolekcijos bienalėje.

Beveik visus XIV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės apdovanojimus susišlavė užsieniečiai. Lietuviai pelnė tik vieną iš keturių bienalės medalių ir tris iš dešimties diplomų. Bienalės diplomu apdovanota ir klaipėdietė grafikė Danutė Žalnieriūtė.

Klaipėdos spaustuvės prisistatys Vilniuje

Šią Klaipėdoje išleistą knygą Vilniuje pristatys iš Lietuvos pajūrio atkeliavusi rašto meno paroda.

Šiandien Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje atidaroma penkių Klaipėdos spaustuvių ir leidyklų paroda, kurioje jos pristatys savo vertingiausius pastarųjų 15 metų leidinius.

Leis naują teatro žurnalą

Vasarį pasirodys naujas respublikinis teatro žurnalas „Lietuvos scena“, kurio leidime dalyvaus ir Klaipėdos teatrologai.

„Klaipėdos“ inf.

Klaipėdos valstybiniai teatrai intriguoja premjeromis

Du Klaipėdos valstybiniai teatrai – Dramos ir Muzikinis 2006-aisiais publiką pakvies į naujus spektaklius, proginius projektus ir festivalius, intriguos žymiais režisierių ir atlikėjų vardais.

Klasikos metai

Klaipėdos dramos teatre šiemet rampų šviesą išvys šeši nauji spektakliai. Juozo BALTIEJAUS nuotrauka

Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Stefa GALKAUSKAITĖ:

– Kūrybinių darbų atžvilgiu 2006-uosius Dramos teatre galima būtų iš dalies vadinti klasikos metais.

Naujuosius kūrybos metus scenoje vasario mėnesį pradės ilgai lauktasis “Karalius Lyras”.

Šią didžio anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro tragediją, tiksliau, jos adaptaciją, numatęs ir ankstesniais metais pradėjęs repetuoti režisierius klaipėdiškis Benas Šarka dėl objektyvių priežasčių negalėjo tęsti darbo.

Pastatymui buvo pakviestas Valstybinio jaunimo teatro vadovas, režisierius, aktorius Algirdas Latėnas.

Praėjusį rudenį pradėjęs repeticijas, jis jau iki tol buvo subrandinęs “Karaliaus Lyro” interpretacijos idėją. Lyro vaidmenį kuria scenos grandas aktorius Vytautas Paukštė, Lyro dukterų vaidmenyse – aktorės Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko, Jolanta Puodėnaitė. Pastatyme vaidins penkiolika aktorių.

Premjeros nekantriai laukiantys žiūrovai puikiai prisimena Algirdo Latėno debiutą uostamiesčio scenoje – prieš trylika metų jo režisuotą legendinį S.Šaltenio „Jasoną”.

Kūrybinę metų estafetę tęs “Eglė žalčių karalienė”. Tai Daivos ir Jono Vaiškūnų pjesė lietuvių liaudies pasakos motyvais.

Ją scenoje kurs uostamiesčio Dramos teatre debiutuojantis žinomas ne tik mūsų šalyje kino ir teatro režisierius Vytautas V.Lansbergis. „Eglės žalčių karalienės” premjera numatyta balandžio mėnesį.

Ja bus pažymėtas „Eglės žalčių karalienės“ spektaklio 60-metis uostamiesčio teatro scenoje.

Gera žinia ir tiems, kurie kantriai laukia režisieriaus Oskaro Koršunovo sugrįžtuvių.

Prieš dvejus metus į uostamiesčio Dramos teatro sceną išleidęs rezonansinį M. von Mayenburgo „Šaltą vaiką”, kurio trys aktoriai ir pats režisierius pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – “Auksinius scenos kryžius”, šių metų gegužę Oskaras Koršunovas publikai pristatys norvegų literatūros klasiko Henriko Ibseno “Laukinę antį”.

Birželį estafetę perims teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys. Prieš kurį laiką režisavęs scenos senjorų vaidinamą R.Harvudo “Kvartetą”, paskui savo buvusių mokinių – pirmosios jo parengtos aktorių laidos absolventų vaidinamą N.Saimono “Banketą”, šiemet Povilas Gaidys grįš prie mėgstamo komedijos žanro. Jis režisuos kultinio prancūzų rašytojo, dramaturgo Eriko Emanuelio Šmito farso charakterio komediją “Ištvirkėlis”.

Po vasaros atostogų naują kūrybos sezoną spalio mėnesį pradės Vinco Krėvės “Raganius”.

Šį lietuvių literatūros klasiko kūrinį inscenizavo ir spektaklį kurs teatro aktorius Kęstutis Macijauskas, į sceną išleidęs ne vieną nacionalinės klasikos personažą, tarp jų – jau trylika metų vaidinamas Žemaitės “Tris mylimas”, Igno Šeiniaus “Kuprelį”.

Metų pabaigoje Dramos teatre numatomos dar vienos sugrįžtuvės.

Prieš kelerius metus uostamiesčio scenoje sukūręs vieną ryškiausių savo kūrybinės brandos spektaklių – M.McDonagho “Lineino grožio karalienę” jos režisierius Gytis Padegimas šįkart brandina ne vieną sumanymą mūsų teatre.

Ir nenuostabu. Su viena kūrybingiausių Lietuvos teatrinėje padangėje – uostamiesčio Dramos teatro aktorių trupe svajoja dirbti daugelis režisierių, tačiau nedaugelis gali kuriam laikui palikti savus teatrus.

Gyčio Padegimo taikinyje, be kita ko, – amerikiečių dramaturgo, XX amžiaus klasiko Tenesio Viljamso “Jaguanos naktis”.

Eis į naujas erdves

Klaipėdos muzikiniame teatre gimusių operų, baletų, operečių bei miuziklų pastatymais šiąvasar galėsime žavėtis ir uostamiesčio aikštėse, natūralaus saulėlydžio fone. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Klaipėdos muzikinio teatro literatūrinės dalies vedėjas Ovidijus PETKEVIČIUS:

– Šie metai Klaipėdos muzikiniame teatre savotiškai pažymėti dieviškuoju Mocarto „prisilietimu“. Sausio 28-ąją maestro prof. Saulius Sondeckis diriguos paskutinįjį jo kūrinį – „Requiem“. Jį atliks mūsų teatro solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), vilnietis Algirdas Janutas (tenoras), Artūras Kozlovskis (bosas), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ ir, žinoma, mūsų teatro choras bei orkestras. Žymiajam Mocarto kūrybos žinovui ir interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui kūrinį įgyvendinti padėjo chormeisteriai Alfonsas Vildžiūnas bei Vladimiras Konstantinovas.

Sausio 28-oji ženklinama dar vienu įvykiu. Tądien savo egzistavimą pradės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubas. Pirmuoju jo svečiu kartu su jumis ir taps maestro Sondeckis.

Mitais ir legendomis apipinto „Requiem“ autorius nebus pamirštas visus metus. Pasak teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, gruodžio mėnesį mūsų teatro gerbėjams bus skirta operos „Don Žuanas“ premjera.

Jau vasario 25-ąją mūsų teatre įvyks žymiosios Johano Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ premjera. Tai, kad daugelyje muzikinių teatrų scenų statomas veikalas publikos yra ypač laukiamas, patvirtina jau dabar pastebimas jos susidomėjimas spektakliu. Tai, kad publika išvys gerokai netikėtą „Šikšnosparnio“ pastatymą, byloja spektaklio kūrėjų komanda. Operetės dirigentas, šio žanro kanonų žinovas – Stasys Domarkas. Nenuspėjamumo spektakliui suteikia režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkai Artūras Šimonis, Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas bei chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Išskirtinis stilius ir netikėti sprendimai (tai liudija ir teatro hitu tapusi „Paryžiaus katedra“) tapo neatsiejama jų darbų vizitine kortele.

Kovo mėnuo ypatingu taps operos žanro gerbėjams. Į sceną sugrįš festivalinė P.Maskanjo „Kaimo garbė“ ir jau seniai išsiilgtas Dž. Verdžio „Rigoletas“. Beje, pastarajame spektaklyje Rigoleto vaidmenį atliks prof. Eduardas Kaniava.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, neapleisdamas svajonių apie naujojo pastato viziją, kaip niekad siekia įrodyti savo reikšmę miestui ir jo kultūrai. Balandžio 7-ąją su išties įspūdinga programa – V.A.Mocarto Simfonija g-moll bei P.Čaikovskio operos „Pikų dama“ fragmentais kolektyvas po gerokos pertraukos dalyvaus „XXXI Klaipėdos muzikos pavasaryje“. Dar sykį subtiliai priminsime, kad Klaipėda, plėtodama savo istorines ir muzikines tradicijas, turi pajėgų simfoninį orkestrą. Programą diriguos jaunas dirigentas Dainius Pavilionis. Tai dar vienas patvirtinimas, kad esame atviri įvairioms idėjoms ir sprendimams.

Gegužės mėnesį simfoninės muzikos gerbėjams bus pristatyta išties elitinė, pas mus itin retai atliekama R.Vagnerio kūrinių programa. Šįkart už dirigento pulto išvysime tikrai įspūdingos biografijos dirigentą Ilmarą Lapinį, ne taip seniai tapusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentu.

Teatro publikos, daugelio jo ištikimų gerbėjų neapleidžia mintis, kaip kinta teatro veiklos koncepcija jam vadovauti pradėjus kompozitorei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei. Žinant, kad ji yra ne tik kompozitorė, bet ir muzikos istorikė, manau, dėsninga, kad naujoji vadovė pasirinko pagarbos vertą mūsų teatro istorijos puoselėjimo kelią. Įgyvendindama savo kūrybinę programą, pirmiausia ji atsigręžia į teatro praeitį. Įrodymas to – nuo pat liepos mėnesio prasidėsiantis retrospektyvinis festivalis „Klaipėdos muzikinis: vakar, šiandien, rytoj“. Jis, beje, gražiai ir prasmingai susilies su maestro Stasio Domarko sumanytu ir puoselėtu IX operos ir simfoninės muzikos festivaliu „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Šiemt muzikinis rugpjūtis prasidės jau liepą. Publika bus nustebinta retrospektyvai atnaujintomis I.Stravinsko opera-oratorija „Edipas Karalius“, Ž.Bizė opera „Karmen“ su vokalo garsenybe Sergejumi Larinu, atliksiančiu Don Chozė partiją, K.Orfo „Carmina Burana“ ir kitais teatro repertuaro „aukso fondą“ sudarančiais veikalais. „Karmen“ metu tikra koridos aikšte turėtų virsti Atgimimo aikštė. Retrospektyvinio festivalio idėja grindžia kelią Klaipėdos muzikinio teatro 20-mečiui, kurį minėsime 2007 metų sausio 1-ąją.

Ypatingo publikos palaikymo turėtų sulaukti ta žinia, kad šią vasarą operų, baletų, operečių bei miuziklų pastatymais galėsime žavėtis natūralaus saulėlydžio fone. Metų pabaigoje Muzikiniame teatre rampos šviesą turėtų išvysti dar dvi premjeros – P.Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“ ir A. Žigaitytės muzikinė drama „Frank‘Einsteinas XXI amžius“.