Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Ignas Kazakevičius

Neseniai ŠMC veikė naujausias dizaino tendencijas pristatanti britų menininkų paroda „Mano pasaulis: naujasis subjektyvumas dizaine“. Na, o kaip britai pristato meną savo šalyje?

Prisistato mugėje

Radau sau žaisliuką. Esu pavargęs nuo vaikščiojimo, nuo temperatūros svyravimo… Lietuvoje – 20 laipsnių šalčio, Londono gatvėse – 12 laipsnių šilumos, su žieminiu paltu – nepakeliama, o galerijose išvis karšta… Sakralumas ir vėlgi ta pati niveliacija, dar šiek tiek – arabiško pojūčio, kurio Londono meno mugėje irgi buvo.

Susigundžiau patyrinėti mūsų įstaigos, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro, tinklalapį ir pasižiūrėti platesnio diapazono, pristatančius šalį ar regioną, ar skirtus tam tikrai temai renginius, pavyzdžiui, muges.

Pasaulyje vykstančios meno mugės turi savo kaleidoskopą, kuris žada stilių, žanrų, kultūrinio gyvenimo įvairovę, turi ir savo kalendorių. Pirmoji rimta mugė vyksta Londone sausio mėnesį. Peržvelgęs žadamą meniu, ilgai nesvarsčiau ir trims dienoms palikau speiguotą tėvynę.

Londone pasitiko ne tik žaliuojančios pievos, bet ir sveikas požiūris į meną, gyvas vartotojiškas jo pulsas. Speciali šiuolaikinio meno mugė vyksta spalį (teks vėl apsilankyti). Verslo dizaino centre (Business design centre) sausio 18-22 dienomis vykusi mugė pristatė per 100 Didžiosios Britanijos galerijų (dauguma jų – Londono), 1570 menininkų (ne vienoje galerijoje galima sutikti tas pačias pavardes), taip pat atskiroje salėje buvo eksponuojami meno projektai. Gal 15 galerijų prisistatė kaip dirbančios tam tikrose meno sferose ir posluoksniuose. Tai – iliuminacijos, piešiniai, fotografija, etninis egzotiškas krašto menas ir kita.

Pietums – parodos

Londono meno mugėje buvo galima pamatyti ir štai tokią galvą iš degtukų arba tokį šiuolaikinės tapybos darbą.

Bilietas į mugę – 12,5 svaro. Tradiciniai angliški pusryčiai tradicinėje jaukioje kavinėje – 6 svarai. Kokteilis stilingame bare, garsių pasaulio dizainerių parduotuvių rajone Mayfair – 10 svarų.

Palyginimui – Turnerio premijos (įteikiama kasmet nedidelei grupei autorių – perspektyviems jauniesiems britų menininkams) laureatų paroda – 5 svarai, visuose vadovėliuose išlinksniuoto vieno iš minimalizmo pradininkų, deja, jau a.a. Dano Flavino pirmoji retrospektyva privačioje galerijoje – 7,5 svaro. Tačiau čia gali susimokėti metinį nario mokestį (dabar nebepamenu tiksliai kiek) ir ne tik būsi informuotas apie renginius, bet ir vaikščiosi nemokamai. „Teito“ galerija visus įsileidžia už dyką.

Turneris vertas dėmesio, na, tikrai gera tapyba. D.Flavino neoninės instaliacijos užbūrė. O jaunųjų paroda, išskyrus vieną autorių, nuvylė.

Pirk čia ir dabar

Šioje meno mugėje buvo galima pamatyti britų klasikų – nuo L.S. Lowry, Ben Nicholson ir William Scott iki Terry Frost ir Henry Motore kūrinius.

Šiuolaikinio meno apžvalga aprėpė taip pat pakankamai platų spektrą – nuo Peter Blake, Bridget Riley, Anish Kapoor, Damien Hirst, Rachel Whiteread, iki Gavin Turk. (Beje, džiaugiuosi, kad vėl pavyko susitikti ir pabendrauti su pastaruoju autoriumi. Džiaugiuosi ir tuo, jog mūsų nuomonės apie šią mugę sutapo). Iš esmės ji skirta išsilavinusioms masėms, perkančioms čia ir dabar.

Nusipirkti galėjai beveik viską. Antai klasikai abstrakcionistai: Patrick Heron, Peter Lanyon, Barbara Hepwort, ekspresionizmo žvaigždė Franc Auerbach, popmeno tūzas Andy Worholas… Čia ir Picaso paveikslas – 14 000 svarų sterlingų (1 svaras – maždaug 5 litai), M.Šagalo litografijos – 360 svarų, 232-oji A.Matiso kopija – 490 svarų. Taigi 2450 litų, ir turite maždaug 15×15 cm dydžio, keliomis meistro linijomis pieštą moters veidelį.

Tačiau tikrąjį Londono meno pulsą, be abejo, parodo ne ikonomis tapę autoriai ir jų kūriniai. Nepavadinčiau antruoju ešelonu mažiau arba visai nežinomų (man ar mums) kūrinių. Mugėje daug gero meno ir nemažai prasto, saloninio (jei Lietuvoje vyktų respublikinė galerijų mugė, sulauktume panašaus rezultato). Didžiąją dalį joje pateiktų kūrinių galima pavadinti „padarytais“.

Padarytas menas

Štai kas mūsų laukia… Gerai tai ar blogai? Įdomus, bet nesudėtingas a la klasikinės, realistinės tapybos darbas. Ir siužetas – amūras, – taip pat klasikinis santykis su burbuliniu pakavimo celofanu. Tai kūrinį paverčia, na, tokia masine produkcija!.. Tiesiog procesas. Bet aš už tai, kad forma būtų labiau išieškota, kaip ir idėja, ne  vien paviršiaus efektas. Arba jei remiamasi efektu, tai kad driokstelėtų kaip reikiant.

Tapyba, grafika, objektai, skulptūros – tai gal pagrindinės rūšys ir gana daug tarpinių variantų, sintetinių rūšių, kuriose betgi aišku, nuo ko prasidėjo idėjos vystymasis. Galima teigti, kad nė viena sritis nėra suprantama taip, kaip Lietuvoje (kur sintezės procesas vyksta nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio).

Mūsų šalyje tapyba yra tapybiška, grafika – grafiška. Tapybą lietuviai vis dar supranta kaip dažų arba ištapytų daiktų, arba objektų „pokalbį“, kur emociškai ištapomas pasakojimas.

Ne Lietuvoje ištapomas objektų sąryšis, t.y. mintis. Antai D.Hirstas elementarų ofortą naudoja tik kaip išraiškos būdą idėjai. Jo grafika nėra stereotipiškai apibrėžta.

Pas mus menas vis dar yra labai sureikšminamas, garbinamas kaip svarbus pats savaime. Kaip mitologizuotas visuomenės šauklys. Tačiau kad galėtų išreikšti jos balsą, menas turi tapti laisvas nuo pačios visuomenės. Kad galėtų išreikšti savo balsą, menas privalo normaliai vystytis. Nuosekliai. Privalo turėti normalias sąsajas su kitų šalių menu.

Prisiminkime, jog Lietuvos menas vystėsi su pertrūkiais. Paradoksalu ar nelabai, tačiau tada, kai pasaulis mene šokteldavo priekin, čia vis vykdavo politiniai perversmai ar rietenos. Gal todėl mes taip labai prisirišę prie savo atrastų meno lopinėlių ir kitų mažmožių…

Mados jaukas

Žaisminga skulptūra su švirkštų skiautere. Anaiptol nekelia kokių nors socialiai užaštrintų asociacijų. Vėlgi techniškas daiktas, atsiprašau, menas. Kita vertus, ar menas būtinai turi provokuoti, veikti? Taip. Tačiau provokuoti bet kokia kaina nebūtinai. Galerijose Londono meno mugės metu vyravo aktyvaus susidomėjimo dvasia ir siekis bendrauti.

Dauguma Londono mugėje eksponuojamų autorių turi ne tik savo stilių, bet ir savo techniką. Ją tobulina ir būtent jos dėka stengiasi išsiskirti iš kitų. Tad ne meno rūšis, bet technika, mokėjimas padaryti yra svarbu. Todėl kūriniai, palyginti su lietuvių, atrodo labiau apgalvoti, surežisuoti, aktyvesni.

Trumpai tariant, britų meną galima pavadinti vizualiai pranašesniu nei mūsų. Emocija čia – prabanga. O tobulai išreikštos, natūralios emocijos reikia labai paieškoti. Dominuoja jausminė ir ekspresijos fikcija. T.y. menas gana šaltas, logiškas, efektas apskaičiuojamas, sklidinas, jei taip galima išsireikšti, vidinės refleksijos.

Įdomus faktas, kad nesibodima plagijuoti ar bent jau taip priartėti prie klasikos ar madingo kanono, jog kartais net nepatogu matyti, pavyzdžiui, mažne identišką faktūrinę monochrominę tapybą. Jei mes kopijuojame juos, tai sekame klasika, o jei jie kopijuoja savus… Štai jums ir kultūrinių slenksčių potyris.

Meno mugė – jaukas saviems, užsieniečiams ir kuratoriams. Bet kokiu atveju verta pamatyti. Verta bendrauti, megzti ryšius ir dalyvauti.

Tuo metu, kai ten buvau, Londono parlamentas buvo restauruojamas, o Temzėje malėsi banginis.

Speciali šiuolaikinio meno mugė Didžiosios Britanijos sostinėje vyksta spalį. Teks sugrįžti rudenį.

Igno Kazakevičiaus nuotraukos ir komentarai

Pelenais kvepianti klasika

Pelenais kvepianti klasika

Ignas Kazakevičius

”Klaipėdos galerijoje” vasarį buvo eksponuojama klaipėdiečio tapytojo Liudviko Natalevičiaus darbų paroda “Kvepianti tapyba”. Atrodo, kas čia keista, taigi tapyba iš tiesų kvepia dažniausiai aliejiniais dažais, o studentai jau yra darę diplominius kvepalais tapydami… Betgi Liudvikas tapo suodžiais…

Naujausiuose darbuose L.Natalevičius apsiriboja juodos, baltos ir raudonos spalvų deriniais.

Taip, jis tapo suodžiais, drobes šioje parodoje pakeičia popierius, o ir taip menininko negausiai naudojamas spalvas – juodos, baltos ir raudonos derinys. Siužetai išlieka, mums pažįstama rimtis – taip pat. Tačiau ramybės neduoda autoriaus dėmesys paprastoms, tačiau kiek neįprastoms vertybėms: popieriui ir pelenų saujai.

Galbūt pelenai ženklina didžiausią medžio vertybę – šilumą, t.y. ugnis išplazdėjo ir sušildė į ją žiūrintįjį. Taip ir su paveikslais. Išliepsnojus idėjos dvasiai, lieka dažų pelenai. Primenantys apie buvusį karštį. Jį nutapyti tolygu realiai nugyventi fantaziją. Todėl kai stebime ne patį karštį, bet galutinį produktą – pelenus, įsitikiname, jog tapyba tėra meninės iliuzijos forma.

Jei menui vis tiek, kokia forma jis bus išreikštas, tai vertintojui rūpi (dažniausiai dėl subjektyvių dalykų, dėl suformuotos mitologijos), na, kad ir tai, jog esą tik aliejinė tapyba ant drobės yra vertinga. Dėl ilgalaikiškumo, specifinės aliejaus gelmės – sutinku, tačiau ne pati technika, ne turinys yra svarbiausia, o pasirinktos išraiškos atitikimas idėjai.

L.Natalevičiaus tapyboje pelenais ant popieriaus vėlgi nesunkiai atpažįstama švelniai abstrahuota religinė simbolika.

Mes galime kalbėti, kad štai tradicinė Liudviko tapyba žymiai svaresnė, raiškesnė ir labiau paveiki. Bet, kita vertus, šie A4 formato ar nedaug didesni lapai yra taip pat išbaigti paveikslai, skirtingai nei tapiniai, pradėti ir baigti, regis, tą pačią akimirką. (Bet ar tik negudrauja menininkas – raudoni akcentai atrodo tikrai dėti itin sąmoningai, siekiant dar labiau pabrėžti prigimtinį baltos ir juodos kontrastą.)

Kūriniai žavi juosvumu. Grynos juodos vengiantis apyboje nuo pasaulio L.Natalevičius atsitveria juodos atspalviais, o šioje ”popierinėje” parodoje – tonų gama. Juoda aliejinėje tapyboje – gyvas tamsis, ir skaidruma šešėlių ant jo prikaltų taip pat sveria… Popieriuje – visa kitaip. Mums gerai pažįstami siluetai sakytum kyla kartu su A4 formatu.

Ir visai nebesvarbu, kaip mes pavadinsime šį L.Natalevičiaus meną – akvarele, grafika, piešiniu ar tapyba ant popieriaus suodžiais. Visa tai bus tik žodžiai. Kūrinio vertė nėra padaroma, nėra nusprendžiama, ji sukuriama. Sukuriama visų pirma autoriaus pozicijos. Dirbant ir eksperimentuojant, ir negalvojant, ar kūrinys jau tapo vertybe? Ar jis vertingas?..

Stebint parodą reikia (bet sunku) atsiriboti nuo išankstinės nuostatos – “bet tai sukurta ant popieriaus!”. Nors aš ir ne pirkėjas, bet taip pat nejučia lyginu: aliejus – popierius… Kadangi mes įpratę tapybą matyti tapybišką, be to, ypač L.Natalevičiaus tapybą įpratę matyti tapybišką, sunku pripažinti suodžiu popieriaus skiautėje tiesą išrašytą esant. Tiesą, kurią primena medžiagos virtimas anglimi – tuo juodu tarsi niekuo. Niekuo, kuris betgi turi galią vaizduoti, brėžti liniją, skleisti toną… Švelniai abstrahuota religinė simbolika puikiai atpažįstama. Jei dideliame formate ji skamba įtikinamiau, o sparnuotieji siluetai dideliuose drobių stačiakampiuose išsitęsia visu mostu, išdidžiai ir manieringai, čiagi labiau juntamas nedidelio kūrybinio impulso spurdėjimas… Ir šiek tiek pasvilintos sielos, šiek tiek kraujo krešulių, dar – gyvo kūno spurdėjimas, meilės ir darbo akimirkos ir pelenais kvepianti klasika.

Novatoriškas susitikimas ten pat

Novatoriškas susitikimas ten pat

D.Sodeika. Ietis. D.Sodeikos „Kentauras“ E.Balsiukaitės paveikslo „Santuoka žlugo, bet svajonės – ne“ fone. E.Balsiukaitė. Agapi.

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Baroti galerijoje veikia Elenos Balsiukaitės ir Danieliaus Sodeikos kūrinių paroda „Susitikimas Nr.2“.

Prieš trejus metus čia buvo atidaryta pirmoji šių dviejų Kauno menininkų darbų paroda. Tuomet įvyko susitikimas Nr.1. Ir nors antrasis pagal pavadinimą įgavo tik skaitmeninį papildymą, tačiau pati paroda skiriasi iš esmės… Taip, neatsisakyta plastinės raiškos (Elena vis dar tebetapo, o Danielius tebekuria skulptūras), tačiau stilistinė laikysena įgavo kokybiškai naują svorį.

Pirmiausia pakito masteliai. Nors Elena visuomet mėgo didelį drobės paviršiaus skliautą, tačiau šįkart vizualinio masyvumo, didybės jam suteikia milžiniški „herojų“ portretai. Nebeliko lengvo kiek grafinio, šiai dailininkei charakteringo piešinio. Dabar autorė mėgaujasi 3D formatais – objektais, kuriuos pamatyti gali tik gerokai atsitraukęs nuo drobės, kai pasijunti kiek per mažas, kad ginčytumeisi. Ir net ne tai dar yra svarbiausia… Kraują stingdo ne nuolankus žvilgsnio skverbimasis į grubų drobės paviršių, bet tie siaubo perkreipti veidai (savotiškos „Bleiro raganos“ parafrazės), kurių niūrios šypsenos, labiau primenančios kalinius nei pranašus, veržiasi laukan.

Naująjį Elenos darbų turinį lydi ir fizikinės raiškos pokyčiai: charakteringos autorei nutekėjusios dažų kaskados šįkart suliejamos į vieningą spalvos koloristiką – pilkšvą rašalo mėlynę. Tik nežymios šešėlinės akiduobių skylės ir išvarvėję dantų baltymai išnyra į viešą erdvę. Savotiškos šiuolaikinio pasaulio grimasos, tarsi neapsisprendžiančios, ar čia šokti, ar geriau pastovėti.

Tuo būdu naujausi E.Balsiukaitės darbai tęsia šiuolaikinę moteriškąją LT tapybos tradiciją – sukauptų nuoskaudų ir liūdesio kūrybą, persmelktą savo galios ir galimybių suvokimo, naiviu ir skausmingu atvirumu. Prisiminkime, kad ir J.Barilaitės, E.Rakauskaitės ekspresyvųjį pradą.

Ekspresijos nepritrūksta ir Danieliui. Jis netgi labiau egzaltuotas: objektų masteliai viršija normos ribas ir virsta savotiškais Guliverio kelionės pas milžinus atributais. Kita vertus, mastelis – pirminė sąlyga, norint transformuoti kasdieninį, netgi buitinį objektą į meninį. Ypač kai pati stilistika orientuota į minimalistinį braižą. Įdomu, jog visi iš bronzos atlieti skulptūriniai objektai (jų parodoje – vos 3) gaubiami tam tikrų pasąmoninių motyvacijų – patriotizmo (ietigalis), grožio estetikos (moters torsas), jėgos (kentauro raumenų grupė). Jie – tarsi išsibarstę žaidimo elementai, kuriuos surinkus į vieną, išryškėtų vyriškojo prado mozaika, ansamblinio derinio esmė. Savotišką karžygio atributiką dar labiau pabrėžia, išryškina ir papildo greta svyrantys Elenos tapiniai.

Vadinasi, susitikimas parodoje vyksta ne tik tarp žiūrovo ir autoriaus, bet ir tarp abiejų autorių, tarp vyro bei moters, tarp objekto ir juslės, tarp tapybos ir skulptūros… Apibendrinant – tiek dvimačiai, tiek ir trimačiai objektai šioje parodoje virsta jausmais, vidiniais išgyvenimais, jusliniais suvokiniais, kuriuos įvaizdinti, įkūnyti įmanoma tik per asociatyvias sąšaukas. Tai – pasaulis, ieškantis pamatinių vertybių… Chaosinis kasdienybės virsmas slepiamas po nuogu ir atviru pirmapradės žmogaus būties esiniu.

Skatina galvoti

Skatina galvoti

Aleksandras ŽALYS

Naujausiai Klaipėdos dramos teatro premjerai – V.Šekspyro „Karaliui Lyrui“ – galima papriekaištauti dėl daug ko: dėl spektaklio kūrėjų perdėtų pastangų siekti šiuolaikiškumo, modernumo ir dėl pastatymo meninio vieningumo bei konceptualaus išbaigtumo stokos, dėl stilistinės eklektikos, disonansų, atskirų epizodų statiškumo.

Tačiau šiuolaikinis menas paprastai nebesiekia harmoningo vaizdo ir išbaigtos formos, priešingai – eklektika ir disonansai daug dažniau tampa efektyvia ir efektinga priemone darant suvokėjui įspūdį, siekiant jį sujaudinti, provokuoti ir šokiruoti.

Atrodo, kad šiuo keliu ir nueita, kuriant modernią „Karaliaus Lyro“ interpretaciją. Ir tai pirmiausia pasakytina apie režisieriaus A.Latėno darbą, bei, žinoma, apie svarbiausių herojų vaidmenų atlikėjus – V.Paukštę, R.Šaltenytę, N.Savičenko, B.Gražį, V.Leonavičiūtę, D.Meškauską, K.Žvinklį ir kitus.

Čia, man atrodo, svarbiausia, kaip šiuolaikinėmis meno priemonėmis teatrui pavyko pasiekti ir atskleisti savo tikslus. Man atrodo, kad pavyko, – spektaklis įdomus, žiūrėjau jį du kartus. Iš pradžių kiek per daug šokiravo rusiškos dainos, tačiau antrąsyk jos jau daug mažiau rėžė ausį – tiesiog nežinau, kodėl.

Istorinis legendinis V.Šekspyro tragedijos pasaulis perkeltas į mūsų laikus – su visa sušiuolaikinta problematika, išorine ir vidine poetikos atributika. Sąlygiškumas ir simbolizuotas modernumas yra ir erdvės, ir veikėjų bei kitų spektaklio sudėtinių elementų svarbiausieji bruožai.

Spektaklyje vis dėlto galima išskirti dvi ryškias stilistines linijas: rimtoji, tragiškoji, kuri sudaro turbūt du trečdalius spektaklio veiksmo, ir – žaismingoji, sarkastiškoji, tragikomiškoji. Pastaroji labiausiai ir daro spektaklį avangardišką šių dienų prasme. Tai scenos, kur Karalius Lyras susitinka su Edgaru ir kuriamas žaismingas „šiukšlyno žmonių“ miuzikliškas gyvenimo vaizdas, Glosterio kankinimo scena, kuria baigiama pirmoji spektaklio dalis, ir pagaliau finalinis viso pastatymo epizodas – karo paveikslas, formuojamas kaip transformuotas šiuolaikinio jaunimo pasilinksminimas, kur savęs ir kitų ardymas, griovimas bei naikinimas pateikiamas kaip visa apimanti išraiškinga, plastiška šokio orgija.

Šiandieninis menas siekia įspūdžio, reikalauja iš suvokėjo didelio dėmesio, įsigilinimo ir atsivėrimo, tik gal labiau sąmonės nei širdies. Galbūt tai ne visiems priimtina, ne visiems patinka, galbūt tai neatliepia mūsų širdies troškimų, tačiau drįstu manyti, kad tai – įdomu, daro įspūdį, skatina galvoti, ieškoti ir kažką atrasti ne tiek pasaulyje, o daug labiau – savyje.

„Karalius Lyras”: netaiklus šūvis į širdį

„Karalius Lyras”: netaiklus šūvis į širdį

Rolanda Lukoševičienė

Bemaž trejus metus po Klaipėdos dramos teatro užkulisius slankiojusi “Karaliaus Lyro” dvasia pagaliau įgavo materialų pavidalą.

Sukriošęs, bet ambicingas ir pasipūtęs seniokas Lyras (V.Paukštė), pasitraukęs iš sosto, ilgai nesuprato, kad prarado ne tik valdžią. V.Šekspyro „Karalius Lyro“ (rež. A.Latėnas) karo scena spektaklyje priminė sirgalių tribūną sporto varžybose.

Režisieriaus Beno Šarkos pradėtas vaisius dėl nepalankaus žvaigždžių išsidėstymo, deja, taip ir neišvydo šio pasaulio, o neįgyvendintą klaipėdiečio sumanymą pasiryžęs perimti Algirdas Latėnas užsikrovė ne itin lengvą naštą – priglobė taip ir neišstypusį našlaitį su ne pačia lengviausia gyvenimiška patirtimi: vėtytą ir mėtytą po kelis teatro sezonus, su savo nepajudinamu “kraičiu” – nemenka sąmata, dar prieš gimimą užsakytais kūdikio rūbeliais – Marijaus Jacovskio scenografija bei smalsumą kurstančia intriga – kas iš viso to išeis?

Regis, po vasario 18-ąją įvykusios premjeros lengviau atsikvėpė ir teatro administracija (nebebus peno žurnalistams ieškoti detektyvų), ir aktoriai, ilgokai brendę šiai Viljamo Šekspyro tragedijai, ir žiūrovai, jau spėję išsiilgti premjerinio pasėdėjimo teatro minkštasuoliuose. Taigi galime konstatuoti: Klaipėda “Lyrą” pagaliau turi. Tik kas mums iš to?

Norisi „Paskenduolės”

Akis praradęs Glosteris (B.Gražys) ir niekaip nepraregintis Lyras (V.Paukštė). Edgaras (D.Meškauskas), karalius Lyras (V.Paukštė), Kentas (Č.Judeikis) ir Juokdarys (V.Leonavičiūtė).

Stebėdama, kaip A.Latėnas bando manipuliuoti spektaklio erdve ir sudėtinga medžiaga, nė akimirkai neleisdamas prisnūsti tingiam “tv popso” nuskalbtam žiūrovo protui, nepalioviau spėlioti: kaip jis, pasitelkęs modernių režisūros priemonių arsenalą, galų gale išpainios “Karaliaus Lyro” mįslę? Taip, kad suvirpėtų, anot olimpiečių, pats stipriausias žmogaus raumuo – širdis. Tačiau pasižiūrėjusi spektaklį, jaučiuosi keistai ir neramiai: joks raumuo man taip ir vėl nesuvirpėjo. Kaip ir po kelių kitų pastaruoju metu matytų lietuviško teatro elito spektaklių. Jausmas tikrai savotiškas, – kad net užsinoriu, žinote ko? Ogi elementarios klasikinės kostiuminės tragedijos! Arba, anot vieno žiūrovo pertraukos metu išsakyto pastebėjimo, paprasčiausios lietuviškos „Paskenduolės”… Nors verk, kaip norisi grynumo, o ne eklektikos; gelmės, o ne triukšmingų jos imitacijų.

Nesinori apie spektaklį kalbėti vartotojišku aspektu, tačiau skubančiam pasauliui laikas dabar labai brangus. Taigi geroji žinia skubantiems: spektaklis kompaktiškas, telpantis į saugius dviejų valandų su trupučiu rėmus. Spektaklis nenuobodus: režisierius ir jo komanda nuoširdžiai pasistengė, kad V.Šekspyro gerbėjams liktų genialių V.Šekspyro tekstų, tačiau ne V.Šekspyro gerbėjų, kad jie taip pat “negrūzintų”. Pagiriamasis žodis aktoriams: tekstą jie moka gerai. Tačiau į modernišką klasikos interpretaciją pretenduojančiam spektakliui stipriai kenkia, regis, nebeišmušamas akademiškas aktorių požiūris į savo darbą: dar iš „Jasono” laikų atklydusios, iki skausmo nuzulintos intonacijos, baimė pabėgti iš gelbėjimosi ratais tapusių schemų.

Tiems, kurie bodisi pernelyg įmantriomis verbalinėmis klasikos vingrybėmis, siūlomas gana įdomus sprendimas – virš scenos kabančiame ekrane galima skaityti smegenis pajaukiančius (gerąja prasme) klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko laisvai interpretuotus slavų regio grupės “Piatnizza” tekstus.

Saugo žiūrovo smegenis

Veidmainės dukros Regana (N.Savičenko) ir Gonerilė (R.Šaltenytė), perėmę karališką valdžią, iš karaliaus Lyro (V.Paukštė) atėmė viską, net jo orumą. Osvaldas (V.Klimas), Gonerilė (R.Šaltenytė) su seseriai paruošta nuodų taure ir Edmundas (K.Žvinklys). Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Galbūt ties šia vieta vertėtų stabtelėti. Iš pradžių šis chuliganiškas sumanymas kiek išmuša iš pusiausvyros. Juk nejučia tikiesi rimties ir susikaupimo, išgirdęs V.Šekspyro vardą. Paskui imi svarstyti: o ką tai galėtų reikšti, kuo čia dėtas slaviškas regis ir “Karalius Lyras”? Ir slapčia dairaisi į šalia sėdinčio žiūrovo veidą – gal jis pasufleruos, kaip turėtumei reaguoti? O dar paskui galvoji, kad turbūt esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo ir teatro (o gal jų persisotinęs?). Mat prieš gerą savaitę kažką panašaus Klaipėdoje parodė Oskaras Koršunovas – sausakimša Žvejų rūmų salė liudininkė. Tik spektaklis vadinosi ne “Karalius Lyras”, o “Vaidinant auką”.

Dabar visokie “stiliai” daug kalba apie drabužių madas, bet, matyt, egzistuoja ir teatro mados.

Štai tokią brechtiškojo teatro “zongų” atmainą galbūt ir galima vadinti mada. Augančią spektaklio įtampą nejučia nutraukia daina (turbūt dabar „ant bangos” rusiška) ar dainavimą imituojantis „pasakotojas” („Lyre” šią užduotį atlieka nematomo „sinchroninio vertėjo” ekrane transliuojami tekstai). Dainos fone mirga spalvingi, gana plastiški vaizdeliai iš personažų gyvenimo. Tas savotiškas atitraukimas nuo veiksmo neleidžia perkaisti jautrioms žiūrovo smegenims ir nuteikia visai pakiliai. Kaip ten bebūtų, bent jau aš šį A.Latėno ir G.Grajausko sumanymą „sukramčiau” su pasitenkinimu, per daug nesigilindama, kam to reikėjo. Nors, logiškai mąstant, nuoseklumo, vieningos koncepcijos spektakliui šis paišdykavimas ir nepridėjo.

Ir iliustracijai – viena G.Grajausko interpretuotų „Piatnizzos” citatų: “Mumyse tebegyvas barbaras – apdujęs nuo visokių gražumynų, priblokštas ir vis tiek pasiryžęs žūtbūt ginti savo teritorijas. O gal tik šiaip – vienišas, pamažu besikraustantis iš proto žmogus?.. („Big badda-boom“)

Valdovas nepraregi

Edmundas (K.Žvinklys), Regana (N.Savičenko) ir Kornuolis (I.Reklaitis). Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Dabar truputį rimčiau. Ar istorijos dulkėmis dvelkiantis Renesansas, ar “post” nuorodomis užkaišiotas XXI amžius – jokio skirtumo. Kad ir kaip gaila, bet žmogus vis dar neišmoko augti kitaip, tik per kančią. Per tuos paslaptingus virpesius, kurie tarsi geležį – iki raudonumo – įkaitina dvasią, ir ji tampa minkštesnė.

Bet štai kas išeina: sukriošęs, bet ambicingas ir pasipūtęs seniokas Lyras, atstumtas dviejų auksaburnių dukterų ir prakeikęs tylią Kordelijos meilę bei atsidavimą, nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos pasirodė besąs… aklas. Tiesa, jo akys, kitaip nei Glosterio, liko savo vietose. Tačiau A.Latėnas Lyrą nuskriaudė labiau negu Šekspyras Glosterį, šiam „išdurdamas” akis. Kaip? Ogi nesuteikdamas galimybės praregėti viduje, suvokiant savo pasirinkimų ir klaidų prasmę.

Spektaklio finalas – visi personažai sutupdyti į beprotnamį – atima viltį, tačiau šiek tiek pateisina iki tol vykusį žaidimą. O pateisinti galima bet ką: ir gausiai iškupiūruotą tekstą, ir iki ženklų susitraukusį personažų schematizmą, aktorinės motyvacijos stoką bei „prarytą” tekstą ir net asketišką scenografiją, kuri, toks įspūdis, verčia aktorius ją jaukintis per prievartą.

Taigi, teigia spektaklio kūrėjai, neturėkime iliuzijų, kad esame laisvi rinktis. Esame tik akli, nesąmoningi kačiukai, žaidžiantys karalius ir juokdarius beprotnamio palatoje. Skirtumas tik tas, kad vieni nesusimąstydami nuryja seselės maloniai pasiūlytas „gyvenimo be kančios” piliules, kiti apsimetinėja, kad jas ryja.

Jaučiasi apmulkinti

Eidama iš spektaklio vis svarsčiau: kur moderniojo “Karaliaus Lyro” tragizmas ir kodėl taip norisi kuo skubiau pabėgti nuo to bala žino ko? Gal jautiesi truputį apmulkintas triukšmingo reginio, ir slegia nyki tuštuma, kad mieliau spoksai į bokalus kilnojančius žmones kavinėse, švytinčius langus su svetimais, bet tikrais gyvenimais. O dar tas įkyriai lendantis klausimas – kokia buvo dviejų su trupučiu valandų prasmė?

Programėlėje parašyta „tragedija” – ne farsas, ne absurdo drama. Galbūt tragedija tai, kad žmogus nesuvokia ir nenori suvokti savo kančių priežasties? Ieško kaltų, ieško priešų – gonerilių, reganų, kornuolių, edmundų. Ieško stebuklingų receptų, kurie išgydytų jį patį nuo savęs. Apie A.Latėno užuominas į visuomenės nužmogėjimą, kitokius dvasios skaudulius pažiūrėjus spektaklį gal ir galima įtarti. Tačiau ar jie moderniuose drabužėliuose realiai atsiskleidžia, čia jau kitas klausimas…

Atvirų prasmių valandos

Atvirų prasmių valandos

Gitana Gugevičiūtė

Prieš kokį ketvertą metų Oskaro Koršunovo spektaklis pagal brolių Presniakovų pjesę „Vaidinant auką“, matyt, nebūtų sukėlęs tiek keblumų bandant jį priimti tokį, koks jis yra….

Milicijos kapitonas (V.Martinaitis), tiriantis nusikaltimus, galiausiai pratrūksta visu susikaupusiu pykčiu, kuris publikai kelia tik juoką. Valia (D.Gumauskas) atkuriamose žmogžudysčių scenose „vaidina aukas“. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

O yra jis susiformavęs iš pjesės, parašytos naudojant šiek tiek autentizuotą „verbatim“ techniką, t.y. tokį pjesių gaminimo būdą, kai „gyvenimiškosios istorijos“ (lengvai atpažįstama kasdienio gyvenimo dokumentika), realūs personažų prototipai, autentiška gatvės šneka imami „už pagrindą“, o kūrybinga vaizduotė iš to kuria savotiškas siaubo komedijas, farsus, kuriuose nėra ribų tarp anapusybės, realybės, meno ar kičo.

Orientuojasi į mases

Pirmoji pjesės poetikos dalis jau gana gerai pažįstama teatro mėgėjams (be V. ir O. Presniakovų kai kam galbūt žinomi ir J.Griškovecas bei V.Sorokinas), antroji – gana „egzotiškas socialinis karnavalas“, „farsofilosofija“, plius akivaizdi „Hamleto“ parafrazė – intriguoja gana tiesmuku klasikos peržaidimu, bandymu universalizuotis, nors „estradinės“ spektaklio prigimties paslėpti nesugeba. O gal ir nesiekia: „Mus domina viskas, kas gimsta iš skirtybių susidūrimo. O stabilumas… Žmonės stengiasi viską labai greitai paaiškinti ir atsikratyti klausimų ir klausiančiųjų. Ši situacija dažnai iškyla mene – net jauni žmonės siekia įvardyti ir pamiršti. Šokas, drebulys, mada, revoliucija, populiarumas… O mes nenorime uždaryti prasmių“, – teigė broliai Presniakovai viename interviu.

Dramaturgai neslepia orientacijos į „masinę buitinę sąmonę“, į jauną publiką. Į tą, kuriai „svarbiausia matyti scenoje tai, kas vyksta aplinkui, ir kad forma būtų adekvati jų suvokimui“.

Taigi spektaklio scenoje – buitis, buitinės beprasmės mirtys ir kvailos priežastys nužudyti; seniai tapę norma ir nieko nestebinantys keiksmažodžiai; šmaikšti, paradoksali kalba, už kurios – kartais moralas, kartais – tuštuma.

Na, o forma – TV reklamų, klipų, estradinių „numerių“, fantasmagoriškų anapusybės vaizdų, sapnų greita, dinamiška serija. Komiksas.

Režisierius panaudoja visas įmanomas priemones eklektiškam vaizdui sukurti, todėl baseino scenoje į orą linksmai šokinėja pripučiamas guminis delfinas ir krokodiliukas; į žiūrovus tuščiomis akiduobėmis mąsliai „žiūri“ trys kaukolės; klubus kraipo mini ir bikinį dėvinti Baseino lankytoja (Airida Gintautė, Rūta Butkutė), juodos vilnos kuokštus ant nugaros ir krūtinės demonstruoja Zakirovas (Algirdas Dainavičius). Artistai veiksmą, beįgaunantį balagano formą, užbaigia „zongais“ (aktoriai patys save „pervaidina“; parodijuoja savo buvusius vaidmenis, „numerius“ (pozicijas)…

Neriasi iš kailio

Prie (jau tapusios tradicine) baltos sienelės, ant kurios nupiešta japoniškos klasikinės graviūros silueto banga, ir vyksta spektaklio veiksmas. Trys milicininkai – Seržantas Sieva (Rytis Saladžius), Milicijos kapitonas (Vaidotas Martinaitis) ir eksperimentus filmuojanti Praporščikė (Dalia Michelevičiūtė) – savo rengiamų eksperimentų scenose mėgina demaskuoti padariusiuosius nusikaltimą: įtariamas nusikaltimu asmuo demonstruoja įvykių eigą, o Valia (Darius Gumauskas), irgi dirbantis policijos nuovadoje, atkuriamose žmogžudysčių scenose „vaidina aukas“.

Ir tai ne vien jo darbas – tai ir jo gyvenimo, kuris turi akivaizdžių paralelių su Šekspyro Hamletu, dalis. Namuose, kuriuose jis gyvena su savo seksualiai ir gyvenimiškai nepatenkinta motina, ruošiasi „įsitvirtinti“ senas „perdyla“, „netašytas kelmas“ dėdė Piotras (Kostas Smoriginas). Tėvo šmėkla (Dainius Gavenonis) įkyriai, utriruotai braunasi į Valios sąmonę ir į daugelį spektaklio scenų bei mizanscenų, „bandydama“ suteikti joms transcendencijos aspektą, kuris reklaminių klipų, „čiastuškų“, spalvų erdvėje „akivaizdėja“ per kiekvieną aktoriaus ir režisieriaus pastangą „išsinerti iš kailio“: kaip nors pateisinti, išteisinti brolių Presniakovų mėgavimąsi tekstu, nereikalingu epizodų plėtojimu, nuoboduliu, kurį sukelia gerai žinomas žaidimas „buities (būties) absurdu“.

Paperka išbaigtumu

Ir nors gana paviršutiniškas, nuobodokas spektaklis euforijos nesukelia (na, kai kam vis dėlto sukelia… Beje, visi prasminiai atspalviai – teisingi. Broliai Presniakovai, paskelbę naujojo teatro manifestą, teigia: „Šiuolaikinis teatras yra tai, kas nepasistoja…“), negali nepripažinti jo išbaigtumo, vidinio „sąryšio“ tarp visko: scenografijos (Jūratė Paulėkaitė), muzikos (kompozitorius Gintaras Sodeika), parodijos, saviparodijos…

Kiekvienas veiksmas ar daiktas scenoje yra „nuoroda“ į kažką: lazdelės – suši, pašvinkusi silkė – žuvies griaučiai su žmogaus kaukole, žudikas – auka ir nuolat žudomas Kenis iš Pietų parko. Mirtis pripažįstama, bet ji nebevertinga, nereikšminga, „animacinė“. Tai tokia tema, kurią galima eksploatuoti spalvingose ir žaismingose reklamose, klipuose ir bet kur – tik atsargiai ir per daug „neluošinant“ sąmonės…

Erezija tokia: jei žmogus mato prasmę gyventi, tai kodėl jos neatras dvi valandas trunkančiame spektaklyje?

Iš investicijų į kūrybą Donis dividendų nesitiki

Iš investicijų į kūrybą Donis dividendų nesitiki

ARNOLDAS REMEIKA

Baltų giesmių ir elektroninės muzikos derinys nekelia nuostabos tik neofolkloro žinovams. Daugeliui kitų šiuolaikiškai aranžuotos archajinės dainos gali pasirodyti slegiančios. Tačiau ilgametis šios muzikos kūrėjas Donatas BIELKAUSKAS, dažnai vadinamas tiesiog Doniu, net nesiruošia pasiduoti – jis kuria popkultūros nesugadintiems, mąstantiems žmonėms.

Naująjį albumą „Bite lingo“ Donis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre pristatė neatsitiktinai – jo nuomone, čia iš letargo miego bandoma prikelti meninį pogrindį. Dariaus GERULAIČIO nuotraukos

Savo naująjį savo albumą „Bite lingo“, kurį jam padėjo įrašyti klaipėdietė dainininkė Rasa Serra ir Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“, vaikinas gerbėjams pirmiausia pristatė Kultūrų komunikacijų centre, o po to jau ir Vilniuje, klube „Mulen ružas“. „Klaipėdai“ Donatas neaimanavo, kad alternatyvios muzikos gerbėjų nėra daug. „Kiek yra, tiek ir užtenka. Albumų tiražai taip pat nedideli. Bet gal dėl to jie ir įgauna papildomo savitumo“, – svarstė grupės „Donis“ iniciatorius ir neseniai į pogrindžio sceną sugrįžusio projekto „Wejdas“ narys.

– Ką manai apie alternatyvios muzikos ir netradicinių menų situaciją Klaipėdoje? Kodėl albumo „Bite lingo“ pristatymas vyko būtent uostamiestyje?

– Taip, situacija mūsų mieste liūdnoka. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Tai, žinoma, keista, juk Klaipėdoje turime Menų fakultetą, Vizualinio dizaino katedrą, S.Šimkaus konservatoriją, E.Balsio menų gimnaziją… Tai kodėl gi niekas nieko nedaro, o jei ir daro, tai pasislėpę kažkur rūsiuose ar savo auditorijose? Iš dalies, matyt, kalti ir apsnūdę dėstytojai, nerodantys auklėtiniams tinkamo pavyzdžio. Visa meninė alternatyva prasideda ir baigiasi ties keliais veteranais. Jau reikia naujos pamainos, gaivių idėjų pliūpsnio.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad aktyviau palaikomas jaunimas pradės vis drąsiau reikštis. Manau, labai teisinga linkme eina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Aplankau daugelį jų renginių. Labai svarbią švietėjišką veiklą atlieka renginių ciklas „Garsų galerija“. Juose sudaroma puiki galimybė susipažinti su naujosios netradicinės muzikos kūrėjais. Būtent todėl savo naujo albumo pristatymą ir norėjau surengti čia.

– Ilgai buvai projekto „Wejdas“ dalis. Kodėl nusprendei pasukti individualiu keliu? Ar nepasiilgsti anų laikų?

Nuo 1994-ųjų gyvuojančio projekto „Wejdas“ narys D.Bielkauskas jau kelerius metus kuria muziką Donio pseudonimu. „Šis žodis senąja prūsų kalba reiškė duoklę“, – iššifravo kūrėjas.

– Neseniai „Wejdas“ atnaujino savo veiklą. Anie laikai niekur nedingo. Tiesiog vieni įvykiai nulemia kitus, ir viskas dėsningai ritasi pirmyn. Noras ieškoti kitokių, naujų muzikavimo galimybių pastūmėjo sukurti solinį projektą „Donis“. „Bite lingo“ – jau penktasis mano albumas. Šiuo metu, plečiantis projekto muzikos stilistiniam spektrui, kuriama muzika jau nebetelpa po vienu pseudonimu. Todėl visą eksperimentinę muziką publikuoju su „d.n.s.“ logotipu.

– Nuėjai išties netrumpą kūrybinį kelią – Tavo diskografijoje priskaičiavau per 20 albumų. Kaip viskas prasidėjo?

– Taip, albumų nuo 1994-ųjų išleidome nemažai, ir jie gana skirtingi. Žinoma, skiriasi ir jų „svoris“. Vieni labiau nusisekę, kiti – mažiau, bet visi nuoširdūs. Viskas prasidėjo Jurbarke, kai mokiausi gal dešimtoje klasėje. Aparatūrą duodavo tėtis. Nutiko taip, kad netradicinę muziką pradėjau kurti anksčiau, nei sužinojau, kad yra ir daugiau ja besidominčių žmonių. Tada su bendraklasiu sukūrėme projektą „Wejdas“.

– Mokeisi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje. Kokiais instrumentais groji?

– Penkeri studijų meteliai prabėgo labai greitai. Šiek tiek prisiliečiau prie senųjų folkloro lobynų ir pramokau groti liaudiškais instrumentais – pučiamaisiais, dumpliniais, perkusiniais, styginiais. Manau, kad kone kiekvienas daiktas, sumaniai naudojant, gali tapti instrumentu. Savo muzikoje eksperimentuodamas neapsiriboju tik instrumentų garsais, naudoju ir aplinkos garsus, tad galima sakyti, kad mano instrumentarijus – begalinis.

– Tavo kūryba neatsiejama nuo kompiuterio. Ar ne keistas derinys – folkloras ir pažangios technologijos?

– Derinys tikrai nekeistas, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Nesureikšminu, kur gyvas garsas, o kur – elektroninis. Dirbdamas su folkloru ar etnomuzika, visada siekiu garsų harmoningumo, gilaus skambesio, įdomių tembrų. Pradžioje kompiuterio neturėjau, įrašinėdavome nedidelėse studijose. Dabar viską galiu daryti namuose, kūrybai skirti daug daugiau laiko, todėl „įkandami“ įvairesni muzikos stiliai.

– Tavo projektuose būna nemažai kviestinių vokalistų. Kodėl?

– Pats galiu dainuoti tik kaip folkloro ansamblio dalyvis. Solinių vokalo gabumų neturiu. Praeityje keletą folklorinių dainų esu įrašęs duetu, vieną – solo. Dabar pasiklausęs suprantu, kad to daryti nereikėjo. Manau, kad vokalines partijas geriau patikėti profesionaliems dainininkams.

– Albume „Bite lingo“ – klaipėdietės Rasos Serra balsas. Kodėl pasirinkai būtent šią dainininkę?

– Rasos balsas man pažįstamas dar nuo studijų. Jis labai savitas, stiprus ir įtaigus. Nežinau nė vienos dainininkės, kuri „Bite lingo“ albume galėtų geriau perteikti karines istorines dainas. Kol kas atsiliepimai apie jos dainavimą ir patį albumą – labai palankūs.

– Akivaizdu, kad iš nekomercinės muzikos daug neuždirbsi. Ar turi vilties, kad kada nors atsigręšime į savo šaknis, ir neofolkloras išpopuliarės?

– Kuriu ne tik neofolk muziką. Pavadinkime ją tiesiog nekomercine. Tą dieną, kai pradėsiu už savo muziką gauti realius pinigus, ji taps komercine. Dabar jau vis sunkiau atskirti, kur pogrindinės ir komercinės muzikos ribos. Sunku pasakyti, ar vis dar tebesu menininkas iš pogrindžio. Žinoma, sunkoka vis investuoti savo asmenines lėšas į techninės bazės gerinimą, kai kuriama muzika to negali atpirkti. Mano šeima nukenčia dėl mano veiklos. Gerai, kad kol kas neprotestuoja prieš mano investicijas, kurios niekada negrįš.

Būtų puiku, jei galėčiau užsiimti tik kūryba. Tačiau situacija pas mus apgailėtina. Lietuvoje net profesionalūs kompozitoriai nepragyvena iš savo kūrybos. Dirba begales darbų, kad tik galą su galu sudurtų. Tuo tarpu paprastas darbininkas statybose, kaldamas lentas, gali kelis kartus daugiau uždirbti. Paradoksalu ir liūdna.

– Dirbi su vaikais. Ar mokiniams bandai įdiegti simpatijas baltų folklorui?

– Darbuojuosi Dovilų etninės kultūros centre meno vadovu ir Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre muzikos būrelio vadovu. Būrelyje vaikai turi visiškai laisvą kūrybinę erdvę. Neprimetu jiems savo požiūrio į popmuziką. Kiekvienas lai atranda sau priimtinas muzikos erdves.

– Paprastam paaugliui Tavo kuriama muzika gali atrodyti slegianti. Kaip ją pats apibūdintum?

– Statistiniam piliečiui, sistemingai vartojančiam popkultūros „produktus”, gali atrodyti, kad mano muzika tiesiog nesąmoninga. Nematau prasmės tai neigti. Savo muziką skiriu atviriems ir inteligentiškiems, kitaip tariant, nesugadintiems žmonėms – nesvarbu, ar tai paauglys, ar senelis. Ji gana toli nuo popscenai būdingos arogancijos ir imitacijų, neužmuša, suteikia erdvės mintims.

– Ką norėtum pasakyti bendraminčiams?

– Dėkoju visiems, kas kuria ar palaiko teisingus menus. Ačiū.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius:

Pažintis su Donio (Donato Bielkausko) muzika yra tam tikra atsvara iš visur ir visą laiką skambančiai „apmušalinei“ garsodarai. Jau seniai muzikos gelmė užleido vietą muzikos paviršiams, kurie įkyriai persekioja ir slopina kitokios muzikos sklaidą. Donio kompozicijos yra išbandymas tiems, kurie nedrįsta atitrūkti nuo stereotipų, ir dvasios pagava tiems, kurie jau surado kitokios muzikos erdves. Prigimtinis autoriaus akustinis subtilumas ir meninis skonis įaudrina vaizduotę, o šiai padeda ir dažnai Donio muziką lydintys vaizdai, neapibrėžti ir pabrėžtinai lėti, kaip ir jo muzika. Laikas šioje meno dimensijoje yra aptingęs ir belaikis. Jis veda iš vieno laukimo į kitą, iš vieno neįvykio į kitą. Čia niekas negąsdina, čia nėra agresijos ir nepadorių nešvankybių, be kurių net didieji meno žmonės šiandien jaučiasi lyg apvogti. Dvasia čia skaidri, gera, linkinti. Donio darbai yra prisiminimai apie mūsų ateities ketinimus, kuriems dažnai nebeturime drąsos.

Šiais neramiais kultūros virsmo metais yra žmonių, siekiančių išsaugoti pamatinių jausmų ir pojūčių ląsteles. Donio ėjimas pirmyn, sugrįžtant į prieštvaninio kultūrinio mentaliteto pjūvį, yra pasisekęs bandymas pateikti mums to pjūvio garsyną. Jo sugebėjimas žaisti modernia ir archajiška išraiška žavi ir guodžia: jo plokštelėse – šių sugebėjimų liudijimas.

Dainininkė Rasa Serra:

Su Donatu kartu studijavome Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kartu dalyvavome folkloro ansamblyje. Esu ir anksčiau su juo koncertavusi, tačiau įrašuose mano balsas nuskambėjo pirmąkart. Jo kvietimą prisidėti prie albumo „Bite lingo“ įrašų priėmiau tik dėl entuziazmo – jokių pinigų iš tokios muzikos neuždirbsi.

Kodėl jos apskritai reikia? Manau, visi esame skirtingi – vieniems patinka džiazas, kitiems – folkloras. Tai, kad Kultūrų komunikacijų centro salė buvo pilnutėlė, ir yra įrodymas, jog ir tokia muzika turi savų gerbėjų. Aš pati esu uoli liaudies muzikos šalininkė, o Donį gerbiu už tai, kad jis šią muziką nenuleisdamas rankų propaguoja.

Naujas lietuvių kino manifestas pagal „Diringą“

Naujas lietuvių kino manifestas pagal „Diringą“

Kadrai iš I.Miškinio filmo „Diringas“.

Žydrūnas Drungilas

„Kino manifestas“, kurį prieš gerą mėnesį parašė septyni jauni režisieriai, atsirado, anot jų, kaip būtinybė, kaip nūdienos realijų išraiška, kaip konfrontacija su autoritetais (www.manifesta.lt).

Aštrus, maištingas manifestas, gimęs iš „chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas“, nukreiptas prieš lietuviško kino politiką ir klasikų ekranizacijas, organizuojantis naujam požiūriui ir „naujų orientyrų“ paieškoms. Panašiai kaip ir danų „Dogme 95” lietuviškasis manifestas žada siekti autentiškumo, betarpiškumo („režisierius turi ne prievartauti, o suvilioti, įtraukti ir priblokšti žiūrovą“). Manifestas rimtas ir negailestingas, o jo pirmąjį kūdikį negirdėtu vardu – filmą „Diringas“ (rež. Ignas Miškinis) – žiūrovai galėjo pamatyti ir Klaipėdoje.

Vaikosi įvaizdžio

Kuo galėtų, cituojant manifestą, suvilioti, įtraukti ir priblokšti šis filmas? Tai filmas šiuolaikiška tema – apie viešųjų ryšių, reklamos pasaulį, apie naujo įvaizdžio („brendo“), kuris vadinasi keistai – „diringas“, – kūrėjus.

Kad įvaizdžio, t.y. bandymo atrodyti geriau, nei iš tiesų, (su)kūrimas šiuolaikinėje visuomenėje yra dar ne viskas, kad tai gerokai perdėta ir todėl atrodo tragikomiškai, – puikiai supranta filmo kūrėjai. Todėl žiūrovas iš karto pajunta autorių (scenaristo Manto Gimžausko ir režisieriaus Igno Miškinio) ironiją filmo istorijoje ir personažų paveiksluose. Pamato reklamos virtuvę, tiksliau, miegamąjį iš arčiau. Suvokia, jei dar nesuvokė, įvaizdžio vaikymosi tuštybę ir pasekmes.

Taigi pati filmo idėja ir situacija yra nūdieniška ir, sakykim, šiek tiek „euro-madinga“. Filmo pradžia įmeta žiūrovą tiesiai į „japių“ (jaunųjų profesionalų) kultūros svaigų šurmulį, į madingus Vilniaus naktinius klubus, kurių muzikos gaudime girdėti miesčioniškas žargonas – „nerealus“, „brendas“, „ekskliuzyvas“, šmėkščioja garsūs prekiniai ženklai ir skleidžiasi iškalbingi (nors iš tikro nesurezgantys nė sakinio) barų ir konkurencijos nuvarginti personažai.

Įklampina intriga

Tokiame fone užsimezga „diringo“ kaip ženklo intriga, čia, naktiniuose klubuose, susitinka dviejų konkuruojančių reklamos firmų atstovai – Dildė (akt. Juozas Gaižauskas) ir Diana (akt. Neringa Varnelytė) bei „diringo“ ženklo įsikūnijimas – Jura (akt. Dainius Gavenonis). Auga įtampa ir iš tikrųjų darosi įdomu, kas tas „diringas“. Gal tai koks naujas lietuviškas ženklas ar naujas viešųjų ryšių triukas? Gal Lietuva turi galimybių išgarsėti ne vien tik „juodosiomis technologijomis“? Po truputį pradeda aiškėti, kad to naujojo „brendo“ užsakovai yra paslaptingi vyrai juodais kostiumais, kurie filmo pabaigoje dar parodys savo tikrus veidus. Bet čia stop.

Štai tada ir paaiškėja, kad niekas iš filmo personažų nežino ir negali įvardinti, kas tas „diringas“, o tokie paaiškinimai, kaip „tai naujas brendas, tai daugiau negu brendas“, tik dar labiau įklampina personažus į nežinią. Žiūrovas taip pat puola į paniką. O režisierius, užuot baigęs savo filmą intriga, ištęsia jį dar mažiausiai valandą. Matyt, dėl to, kad niekas nesuabejotų manifesto rimtumu. Tačiau labiau panašu, kad filmo kūrėjai ir buvo sumanę ne pateikti įtikinamą jų pačių sugalvoto termino „diringas“ versiją, o palikti jį kaip „brendų brendo“ simbolį ir galbūt kaip viešųjų ryšių jauką.

Ima žiovulys

Tik bėda, kad žiūrovas po 15 filmo minučių patenka į žiovulio spąstus ir priverstas stebėti besikankinančius aktorius, nesurandančius atsakymo į autoriaus neaiškią užduotį. Ir jie blaškosi ištęstose iki begalybės scenose, nebeturėdami ką veikti ir ką pasakyti. O gal žiūrovas turi pasijusti lygiai taip pat kaip ir tie filmo herojai, nesupratę naujojo įvaizdžio esmės?

Netampa aiškiau ir tuomet, kai produktas (suprask – „diringas“) baigtas, ir abi reklamos kūrėjų komandos kartu su reklamos užsakovais mato režisieriaus Makso (akt. Simonas Aškelavičius) profesionaliai susuktą klipą. Jame pagal šiuolaikinę „imadžineriją“ susiduria gėris ir blogis – baltai apsirengęs „Gėris“ su buteliu gėrimo sklendžia oru ir nuspiria juodai apsirengusį ginkluotą „Blogį“. Žinoma, viskas daug komplikuočiau: realybėje Gėris žūva nuo Blogio šūvio, o tikrieji blogiečiai pasirodo esantys reklamos užsakovai. Taigi atsakomybė perkeliama užsakovams.

Išgelbsti aktoriai

Tačiau viskas nėra taip blogai. Gana plokščią dramaturgiją aktoriai savo vaidmenimis sugeba pagyvinti. Jiems, atrodo, taip patinka jų vaidmenys, kad imi ir patiki Ramūno Cicėno vaidinamu Basliu, tragikomišku, išraiškingu šefo Dildės parankiniu. Arba tuo pačiu rūsčiu J.Gaižausko vaidinamu Dilde, kuris vienintelis neabejoja „diringu“.

O mikčiojantis, infantilus S.Aškelavičiaus personažas Maksas, deja, labiau primena lietuviško kino mikčiojimą, neartikuliuotą, neišsakytą mintį.

Vienaip ar kitaip, labai norisi tikėti manifesto siūlomu kino atsinaujinimu ir priartėjimu prie žiūrovo. Ir dar. Įstrigo viena scena iš „Diringo“, kur firmos direktorius reklamos režisieriui sako: „Tau svarbiausia daryti ne ką, o kaip“. Norisi tikėti, kad to paties neturėjo galvoje ir šio filmo režisierius.

Gyvenimo realijas narstė šokiu

Gyvenimo realijas narstė šokiu

Scenos iš L.Michalkevič šiuolaikinio šokio spektaklio ,,Gyvenimo realijos”, parodyto Klaipėdos dramos teatre. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Violeta Milvydienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje iškilmingai įteikti diplomai dar dvylikai 34-osios Choreografijos katedros laidos absolventų. Aidėjo Alma mater vadovybės atstovų, pedagogų, artimųjų, draugų ir jaunesniųjų kolegų sveikinimai, švytėjo diplomantų veidai. O visai neseniai nuskambėjo paskutinieji studijų akordai – buvo parodyti gražūs ir prasmingi diplominiai darbai, kuriuos ir norėtųsi prisiminti.

Diplominiai darbai – spektakliai

Dauguma baigiamųjų darbų – savotiški choreografiniai spektakliai, kurių scenarijų, režisūrą (dažnai – ir scenografiją, kostiumus, net apšvietimą) kūrė patys studentai. Tiesa, matyti spektakliai – įvairialypiai, skirtingi savo stiliumi bei trukme, mažiau ar daugiau brandūs, priklausomai nuo galimybių, vidinių ir išorinių sąlygų. Mat vieni jų buvo parodyti mokyklose ir gimnazijose, kiti pristatyti koncertų salėse ar net teatruose.

Iš visų išskirčiau keletą. Tai E.Rudytės ir V.Stirbio surežisuota dviejų dalių koncertinė programa, įgyvendinta Žvejų rūmuose kartu su žymiais uostamiesčio kolektyvais ,,Vijurku” (vad. V.Šleinienė) ir ,,Vėtra” (vad. V.Šleinius). Taip pat – I.Syčevos klasikinio šokio leksika pagrįstas baleto spektaklis ,,Bjaurusis ančiukas”, kurį ji pastatė Plungės meno mokyklos Choreografijos skyriaus auklėtiniams. Tarp įdomesnių – ir G. Nutautaitės tautinio šokio pagrindais sukurta ,,Miško pasaka” Panevėžio ,,Grandinėlėje” (vad. Z.Rimkuvienė).

Studijavo užsienyje

Tačiau pačiu brandžiausiu ir išsamiausiu darbu pripažintas Lauros Michalkevič šiuolaikinio šokio spektaklis ,,Gyvenimo realijos”, parodytas Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje.

Laimėjusi konkursą pagal ,,Sokrates Erasmus” programą, Laura net metus studijavo Stokholmo (Švedija) šokio koledže (Danshogskolan univerity college of dance), kur įgavo naujų modernaus, flamenko, džiazinio šokio žinių.

Prisiminus netolimą istoriją, reikėtų paminėti, jog šioje srityje pirmąja ,,kregžde” tapo teatrologijos magistrantė A.Šeiko-Sarulienė, išvykusi tęsti choreografijos mokslus Roterdamo (Olandija) šokio akademijoje. Kiek vėliau Stokholme mokėsi M.Kavaliauskas, kuris grįžęs apgynė diplomą Choreografijos katedroje. Praėjusių metų semestrą ten pat studijavo A.Bareikytė ir A.Abromavičiūtė, o Rygoje (Latvija) – ketvirtakursės L.Geraščenko ir A.Venskienė. Pagal pasikeitimo programą mūsų katedroje šokio meno paslaptis stengėsi pažinti dvi studentės iš Rygos pedagoginio universiteto. Visa tai – itin skatintinas ir sveikintinas reiškinys.

Verčia susimąstyti

Grįžtant prie ,,Gyvenimo realijų”, tenka pripažinti – šis šiuolaikinis spektaklis suformavo postmodernistinio, net avangardinio šokio įspūdį.

Jame netikėtai, kiek drastiškai, o kartais – buitiškai ir kiek ironiškai vaizduojami žmonių gyvenimo epizodai, ypač išryškinant negatyviuosius mūsų visuomenėje vykstančius reiškinius.

Štai besaikis, neplanuotas gimdymas čia asocijuojasi su mažų stalo teniso kamuoliukų mėtymu, o kvaišalų vartojimas baigiasi beviltiškai – mirtimi, ir scenoje lieka iš žemės supiltas kapas.

Vaizdingą ir savitą funkciją atlieka statybiniai karučiai, virvėmis surištos rankos – pančiai, traktuojantys žmogaus nelaisvę, raiščiu ant akių išryškinama raudonoji gyvenimo linija, kailinės kepurės simbolizuoja Sibiro tremtį, o raudoni vyrų sijonai – tai, jog lytis neišskiriama.

Gilu, prasminga, verčia susimąstyti…

Pasitelkė profesionalus

Įdomu, jog kažkurią spektaklio dalį jaunoji choreografė sukūrė dar studijuodama Stokholme, tačiau visą savo darbą nutarė parodyti ir diplomą įsigyti Klaipėdoje. Tam L.Michalkevič pasitelkė atlikėjus profesionalus, tiesiog meistriškai realizavusius jos sumanymą.

Tai šokantys aktoriai iš Vilniaus ir Kauno, studijuojantys Muzikos ir teatro akademijoje ar jau dirbantys įvairiuose teatruose artistai: I.Juodpusytė, L.Raškevičiūtė, M.Kavaliauskas, J.Gečas, R.Juodzevičius. Beje, pati Laura taip pat sėkmingai pasirodė savo spektaklyje.

Visi veikėjai žavūs ne tik lengvai atliekama šokio technika, bet ir jausmine išraiška, individualumu. Kiekvienas iš jų – savitas ir skirtingas, išryškinantis tiek šokio stiliaus bruožus, tiek vaizduojamo charakterio ypatumus.

Spektaklio muzikinis apipavidalinimas – įvairios muzikos audioįrašai, be to, neįprastai, tačiau organiškai įterpiama „gyva“ smuiko giesmė. Čia itin tiko ir ypač sujaudino J.Martinkėnaitės griežiama K. Sen-Sanso ,,Mirštančioji gulbė”.

Belieka palinkėti visiems diplomantams ir toliau eiti choreografijos keliu, siekti kilnaus tikslo, puoselėjant pačią universaliausią – šokio kalbą.

Į teatrinį veiksmą mokėsi įtraukti žiūrovus

Į teatrinį veiksmą mokėsi įtraukti žiūrovus

A.Ouvensas, remdamasis V. Šekspyro „Hamleto“ tragedija bei afrikiečių pasaka „Atogrąžų lietūs“, kartu su seminaro dalyviais gyvai analizavo ir ieškojo jiems asmeniškai svarbių etinių sprendimų. Jūratės Grigaitienės nuotrauka

Jūratė Grigaitienė

Dviejų dienų tarptautiniame seminare „Proceso drama. Vertinimas ir refleksija“, vykusiame Vilniuje, patirtimi dalinosi žymūs teatro pedagogai iš užsienio.

Startavo prieš metus

Tai tęstinis seminaras teatro pedagogams, startavęs prieš metus Klaipėdos universitete. Tuomet teorinius ir praktinius užsiėmimus vedė žymūs Suomijos, Danijos, Norvegijos bei Lietuvos teatro pedagogai, dalyvavo teatro mokytojai praktikai, režisieriai pedagogai, dėstytojai ir studentai.

Šio seminaro pagrindu išleistas gausiai nuotraukomis iliustruotas metodinis leidinys „Socialinės dramos galimybės ir praktika“, kuriame skelbiami interaktyvūs dramos metodai bei geriausi seminaro dalyvių kūrybiniai projektai. Leidinyje publikuojami ir keli klaipėdiečių kūrybiniai darbai: Klaipėdos jaunimo centro vaikų ir jaunimo teatrų „Svajonė“ ir „Trepsė“ (rež. R.Svytytė, M.Pūstelninkienė), Klaipėdos universiteto režisūros katedros pirmo kurso studentų (lekt. L.Gasiūnienė, mokytoja metodininkė S.Burneikaitė) ir Palangos Senosios gimnazijos teatro studijos „Kuprinė“ (rež. R.Radzevičienė).

Kuria čia pat

Šiemet Vilniuje dalyvavo ne tik teatro, bet ir kitų specialybių pedagogai, profesionalūs aktoriai, socialiniai darbuotojai, psichologai, vadybininkai, verslininkai ir kiti. Interaktyvūs dramos metodai Lietuvoje dar mažai žinomi ir retai taikomi. Tačiau jie populiarūs ir plačiai naudojami Europoje, ypač Anglijoje ir Skandinavijos šalyse. Kadangi nėra nusistovėjusi terminologija, šie metodai įvardijami skirtingai: Proceso drama, Taikomasis teatras, Socialinė drama, Forumo teatras ir kt.

Žymus brazilų dramos teoretikas Augustas Boalo teigia, kad tradicinis teatras slopina vidinį žiūrovo poreikį veikti. Aristoteliška teatro samprata gali pasiūlyti patirti katarsį stebint kitų išgyvenimus, bet, deja, visai nepadeda žiūrovui pamatyti realių, tikrovėje glūdinčių jo paties kančių priežasčių. Tad labai svarbu į veiksmą įtraukti žiūrovus. Tradiciniame teatre režisierius, aktoriai ir scenografai pateikia žiūrovams iš anksto parengtus vaidmenis, veiksmo vietą, laiką, net požiūrį į įvykius, o proceso dramoje dalyviai kartu su teatro specialistais čia pat, veiksmo metu, susikuria jiems aktualius, dabartyje svarbius vaidmenis.

Ugdė įgūdžius

Tarptautiniame seminare Vilniuje savo patirtimi dalinosi žymus teatro pedagogas, Česterio (Jungtinė karalystė) dramos ir teatro studijų katedros dėstytojas Alanas Ouvensas, Helsinkio teatro akademijos (Suomija) studijų centro projektų koordinatorius Peka Korhonenas, taip pat dėstytojos Marjata Karkulainen, Raija Airaksinen, Ula Lehtonen (Suomija) ir kiti.

A.Ouvensas proceso dramos metodą daug metų naudoja mokyklose, universitetuose, kalėjimuose, bendruomenių centruose Jungtinėje karalystėje bei kitose šalyse. Pasak jo, „proceso drama yra vienas iš teatro įtraukiant žiūrovus žanrų, kur pagrindinis vaidmuo tenka dalyviams. Dalyvių tikslas – vaidinant atrasti tam tikro reiškinio ir svarbaus jų gyvenimo įvykio ryšį“.

Pedagogas, remdamasis V. Šekspyro „Hamleto“ tragedija bei afrikiečių pasaka „Atogrąžų lietūs“, kartu su dalyviais analizavo ir ieškojo jiems asmeniškai svarbių etinių sprendimų, ugdė socialinius įgūdžius ir gebėjimus: toleranciją, jautrumą kitiems žmonėms, pagarbą kito nuomonei, pasitikėjimą savo jėgomis ir kita.

Pristatė knygą

Svarbus akcentas seminare buvo ir naujos Alano Ouvenso ir Keitės Barber knygos „Proceso drama: dramos darbai“ (pirmoji knyga) lietuvių kalba pristatymas. Tai pirmoji tokio pobūdžio knyga Lietuvoje, kur analizuojami praktinių dramos struktūrų kūrimas ir proceso dramos plėtojimas, publikuojamos metodinės rekomendacijos bei realiai ne kartą praktikoje patikrinti šeši proceso dramos planai, skirti įvairaus amžiaus ir skirtingų gebėjimų žmonėms.

Seminarų metu proceso dramos metodą įvaldė jau nemažas būrys klaipėdiečių, kurie įgytas žinias žada taikyti savo darbe. Tarptautinė praktika rodo, kad šis metodas yra labai efektyvus ir turi puikias perspektyvas ateityje, nes skatina mokymosi motyvaciją, stiprina pasitikėjimą savimi, padeda lavinti tarpasmeninius ir socialinius santykius, žadina vaizduotę ir jausmus, suteikia galimybę mokytis įvairių dalykų patrauklia forma.