Ieškojo šventumo koncepcijos

Tarptautiniame konceptualaus meno projekte „Šventumas“, kurį surengė Šiaulių „Laiptų“ galerija, dalyvavo ir klaipėdiečiai.

Projektas buvo sumanytas iš dviejų dalių – paroda ir ją vainikuojanti konferencija apie projekto „Šventumas“ aktualijas ir perspektyvas.

Konferencijoje, vykusioje vasario 14-ąją, vieną iš pranešimų skaitė literatūrologas, Klaipėdos universiteto docentas Aleksandras Žalys.

Parodoje „Šventumas“ dalyvavo dailininkai profesionalai ir tautodailininkai iš visos Lietuvos bei Vokietijos ir Latvijos. Savo darbus eksponavo 40 autorių – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, meninio pasiruošimo ir gyvenimiškos patirties žmonės.

Projektą įamžino Klaipėdos spaustuvėje „Druka“ išleistas įspūdingas katalogas, kurį sumaketavo vėlgi klaipėdietis dailininkas Algis Kliševičius. Jo kaligrafija irgi buvo eksponuojama „Šventumo“ parodoje.

Prie „Šventumo“ projekto savo kūriniais taip pat prisijungė klaipėdiečiai dailininkai Augustinas Virgilijus Burba, Juozas Vosylius ir Danutė Žalnieriūtė.

Apdovanos „Padėkos kauke“

Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe įsteigė apdovanojimą – „Padėkos kaukę“, kuri kasmet bus teikiama Klaipėdos miesto teatralams už reikšmingiausią metų darbą.

„Tai gali būti spektaklis, vaidmuo, scenografija, choreografijos projektas. „Padėkos kauke“ gali būti įvertinta ir organizacinė veikla bei nuopelnai teatro menui“, – patikslino LTS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Valentinas Klimas.

Labiausiai nusipelniusiems teatro menininkams pagerbti kauniečiai jau dešimt metų turi „Fortūną“, klaipėdiečiai nuo šių metų turės „Padėkos kaukę“.

Šio apdovanojimo iniciatorius – Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda, stilizuotomis sidabrinėmis kaukėmis apdovanojęs teatralus per savojo teatro 20-metį.

„Padėkos kaukės“ apdovanojimą patvirtins regalijos: meno kūrinys – stilizuota kaukė bei vardinis apdovanojimo dokumentas, taip pat įteikiamas laureatui.

Dėl „Padėkos kaukės“ teatro menininkai varžysis skirtingose nominacijose: metų režisierius, metų aktorius, metų aktorė, metų scenografas (dailininkas, kostiumų dailininkas), metų vaidmuo, metų dramos spektaklis, metų muzikinis spektaklis, metų choreografas, metų šokio projektas, metų debiutas, metų teatro kompozitorius, už nuopelnus teatro menui.

Specialios ceremonijos metu per Tarptautinę teatro dieną, švenčiamą kovo pabaigoje, kiekvienais metais bus įteikiamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“ pagal šį nominacijų sąrašą.

Pretendentus „Padėkos kaukės“ nominacijai gali siūlyti Klaipėdos miesto kultūros institucijos, miesto Kultūros skyrius, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, taip pat privatūs asmenys.

Iš nominantų laureatus išrinks specialiai sudaryta 7 narių komisija. Joje bus Lietuvos teatro sąjungos nariai, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovas, Klaipėdos universiteto Režisūros katedros deleguotas atstovas.

Siūlant pretendentą „Padėkos kaukės“ apdovanojimui reikia pateikti: motyvuotą pasiūlymą, pasirašytą siūlančiojo asmens ar organizacijos (už kokius nuopelnus siūlomas konkretus asmuo ar įvykis, kokiai nominacijai ir pan.); pretendento nuopelnų teatro menui aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie apdovanojimus ir kt.); pretendento gyvenimo aprašymą.

Apdovanojimo steigėjai kviečia siūlyti pretendentus! Savo pasiūlymus adresuokite Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriui, Teatro g. 2, Klaipėda LT-91247. Taip pat galima siųsti internetiniu adresu: teatras@europe.com

Pasiūlymai „Padėkos kaukės“ nominacijai priimami ir registruojami iki kovo 20-osios.

Remigijaus Treigio alchemija, skudurėliai ir Maroko toliai

„Dabar atsidūriau tarsi kitoje barikadų pusėje. Nelengva, bet yra ir savotiškas azartas“, – neslėpė naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas fotografas R.Treigys.

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos senamiesčio gatvelėje išnyrantis fotomenininko Remigijaus Treigio siluetas – tarsi pažadas: nesvarbu, apsiniaukę ar dvasioje nykuma, ši akistata nepagadins dienos, o gal net atvirkščiai…

„Kaip yra?“ – automatiškai iššoka ritualinis klausimas. „O kam dabar lengva?“ – priimu šiltos ironijos sprigtą. Nusijuokiame kaip vaikai, kurie žaidžia metai po metų besikartojantį, bet niekada neįgrystantį žaidimą: tas pats malonus susitikimo veiksmas, beveik nesikeičiantis į pasąmonę įsirėžęs tekstas ir jaukus apsimėtymas juo tarsi sniego gniūžtėmis. Mainosi dekoracijos, keičiasi metų laikai, CV įrašai (gal net ir mes šiek tiek?), bet visuomet išlieka saugumo ir malonaus netikėtumo jausmas.

Šįkart nutūpiame cepelinų, rūkytų šonkauliukų, kugelių viešpatijoje, kurioje besisukantis diktofonas ir „gresiantis“ pokalbis apie fotografijos meną, netikėtą Remigijaus viražą fotografijos padangėje – iš nepriklausomo menininko į Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus pirmininko sostą – atrodo mažumėlę keistai. Ir tradiciniam interviu visiškai nepasirengta – jokių klausimų, išskyrus vieną vienintelį – kaip gyveni, – galvoje nedūzgia.

Tačiau niekur nedingsi: jau prieš kelias savaites esu įrašyta į ūmai veikliu žmogumi tapusio skyriaus pirmininko dienotvarkę. Toks skrupulingas planingumas galėtų nuteikti nelabai optimistiškai, jeigu ne žinojimas, kaip entuziastingai R.Treigys nėrė į sąjungos strategijos kūrimą, popierių, finansinių ataskaitų šūsnis, kaip bandė prisijaukinti naujas kompiuterio programas ir net metų pabaigoje visus apskrities fotografus spėjo suvienyti bendroje parodoje. Ir vis dėlto. Koks mašalas įgėlė fotomenininkui, linkusiam ramiai prisijaukinti daiktus, pastatus ir peizažus, kad laisvus fotomedžioklės plotus šis ryžosi išmainyti į visai neromantiškus organizatoriaus rūpesčius?..

– Pinigai tikrai nebuvo lemiamas faktorius, – tvirtino Remigijus. – Turbūt šiam pokyčiui išmušė valanda. Norėjosi veiklos, pabandyti į organizacinius reikalus pažvelgti kaip į kūrybos procesą, o ne kažkokį viršininkavimą. Pagalvojau, kad galėtų praversti ir mano įgyta patirtis – parodų rengimas užsienyje. Norėjosi labiau išjudinti Klaipėdos skyriaus, kuriam priklauso 24 Tauragės, Plungės, Palangos, Mažeikių, Klaipėdos fotografai, veiklą. Buvimas „valdžioje“ – tai ir savotiškas iššūkis sau. Noras išbandyti save visai kitoje veikloje. Iš vidaus pažiūrėti į visą mūsų fotografijos galerijos, skyriaus veiklos mechanizmą. Dabar atsidūriau tarsi kitoje barikadų pusėje. Nelengva, bet yra ir savotiškas azartas.

– Kaip galėtumei apibūdinti savo kūrybos laikotarpį iki tapimo skyriaus vadovu? Kokie tie paskutiniai metai buvo Tau?

– Iki šio svarbaus mano gyvenimo fakto turėjau ramius apmąstymo ir pakankamai vaisingus metus. Nors, kita vertus, menininkui niekada nebūna visai ramu… 2005-ieji buvo tarsi koks anksčiau pasėtų vaisių susirinkimas, derliaus metas. Pernai pasirodė pirmasis mano darbų katalogas. Knyga pradėta rengti prieš 3 metus, todėl ją išleidžiant didelių stresų neturėjau. Ir gerai, kad tai neįvyko anksčiau, – viskas ramiai susigulėjo. Kitas svarbus įvykis – paroda „21 diena Berlyne“ Vokietijos sostinėje. Ją parengiau 2004-aisiais. Tada ją išvydo ir Lietuvos žiūrovai. O Berlynas – paskutinis šios parodos etapas. Pernai įvyko mano paroda Poznanės (Lenkija) galerijoje „PF“. 2005-aisiais sukako lygiai 20 metų, kai pirmą kartą dalyvavau parodoje. Ta proga Šiaulių fotografijos muziejuje surengiau parodą, kurioje eksponavau pastarųjų penkerių metų darbus. Paskui turėjau ramią vasarą, pradėjau naują fotografijų ciklą, vėl grįždamas prie daiktų. Nes pastaraisiais metais buvau labai pasinėręs į peizažus („21 diena Berlyne“, „Paskutinė diena Venecijoje“). Na, o paskutinis pernykščių metų štrichas – gruodžio mėnesį buvau išrinktas LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku. Taigi buvo vaisingi metai be didelės kūrybinės kančios.

– Iš pažiūros atrodytų, kad esi ramus žmogus – be į akis krintančių kankinio bruožų. Apie tai bylotų ir Tavo darbai – be galingų emocijų proveržio, be ekspresiją imituojančių efektų.

– Kančios kūryboje tikrai neturėtų būti. Tiesa, esu gana ramus žmogus ir kūrėjas. Mano vulkanizmas slypi kažkur giliai viduje. Kaip ir kiekvienam žmogui, man taip pat neišvengiamas konfliktas su savimi, aplinka, kurioje esu. Tai iš dalies inspiruoja ir kūrybos procesą.

– Net ir Tavo kūrybos objektai – be išorinio vulkanizmo požymių. Nuo nereikalingų smulkmenų „išvalyti“ peizažai, erdvėje sustingę daiktai. Jokių žmogiškų mimikų, jokio triukšmingo gyvenimo teatro ir kasdienybės blizgučių. O ką užfiksavai savo pirmoje parodoje prieš 20 metų?

– Tada buvau studentas, ir pirmosiose nuotraukose buvo įamžinti vaizdai iš studentiško gyvenimo. Buvo žmonės. Vos ne reportažas.

– Vadinasi, kaip „tikras fotografas“ taip pat kažkada fotografai žmones?

– Išties, kažkada fotografavau „teisingai“. Pagal visas taisykles. Tik paskui supranti, kad taisyklių niekur nėra. Ypač mene. Tada pradedi kurti pasaulį pagal savo sugalvotas taisykles.

– Kokios taisyklės privertė iš nuotraukų „panaikinai“ žmones?

– Mano fotografijose žmogaus kaip fizinės formos iš tiesų nėra. Tačiau žmogus vis tiek yra, jis mano nuotraukų dalyvis – gyvena tame name, kurį fotografuoju, gyvena už tų daiktų arba stovi šalia kadro. Savo nuotraukų krašteliuose dažnai naudoju juodas linijas. Taigi žmogus stovi už tos linijos, nuotraukos užkulisiuose.

– Nejaugi Tau žmogus neįdomus kaip figūra, kaip objektas? Juk žmogų galima taip pat pavaizduoti kaip daiktą.

– Žinoma, galima. Esu padaręs seriją miniatiūrinių, beveik pašto ženklo dydžio aktų, kuriuose žmogus uždangstytas. Tai bandymas į žmogų pažiūrėti kaip į formą. Tai ne portretai.

– Pašto ženklo dydžio aktai, vos įžiūrimi skudurų ryšulėliai ir kiti nedideli formatai. Traukia minimalizmas?

– Minimalizmas man svarbus. Norisi sukurti kažkokį intymumą su fotografija ir joje pavaizduotu objektu. Kai kur tinka ir dideli formatai. Tačiau, mano galva, žiūrovas ir fotografija turi būti labai arti, kad atsirastų kontaktas, intymus pabendravimas. Kad sąlytis su nuotrauka įvyktų vienumoje. O dideli formatai pritraukia minią.

– Kuo Tau įdomūs kai kurie daiktai? Kaip juos išsirenki iš aplinkos?

– Tai labai sunku paaiškinti. Tiesiog pajuntu, kad nuo tam tikrų daiktų ar objektų peizaže kažkas sklinda. Pajuntu keistą trauką. Ir tada jie pradeda gyventi mano mintyse. Peizažo per daug nesurežisuosi. O štai serija su daiktais – tai surežisuotas pasaulis. Daiktas nebūtinai gali gyventi toje aplinkoje. Jis gali būti atneštas, padėtas, parenkant man reikalingą apšvietimą. Reikšminga ir paties daikto plastika, sukurianti kažkokį žaidimą. Gali tą patį skuduriuką rodyti daugybę kartų, kiekvieną kartą sukurdamas visai skirtingą nuotaiką.

– Dažnai žmonės neatpažįsta Tavo daiktų ir net daug kartų regėtų – praeitų, pravažiuotų peizažų. Kaip atsiranda toji kita realybė? Girdėjau, kad ir vokiečiai pastėro, išvydę Berlyną visai kitokį.

– Suvokime, pamatyme daug ką lemia skirtingi požiūriai ir kitas kultūrinis kontekstas. Pavyzdžiui, lietuvių menotyrininkams mano darbai labiau suprantami negu suomių, švedų ar vokiečių. Tačiau tai nėra pati svarbiausia „matymo-nematymo“ priežastis. Daugelis turime susikūrę savas vizijas, kurias grindžiame asmenine patirtimi. Vokiečiai pamatė Berlyną be žmonių – tai sunkiai įsivaizduojama. Aš laukdavau to momento, kai mane patraukusios vietos visiškai ištuštės, – šeštadienio, sekmadienio. Man buvo nereikalingi ne tik žmonės, bet ir mašinos. Berlynas turėjo būti ramus, be jokios išorinės dinamikos.

– Išeitų, kad sukūrei savo Berlyną, tokį, kokio tarsi nėra..

– Gal ir yra, tik dauguma to nepastebi. Paprastai Berlynas įsivaizduojamas kaip dinamiškas miestas, o mano nuotraukų cikle nebuvo jokio išorinio judesio.

– Judesio nėra ir kituose peizažuose ar serijoje su daiktais. Kartą, kalbėdamas apie savo fotografijas, prasitarei, kad Tau visai nesvarbu miesto ar vietovės pavadinimas.

– Nes aš nedokumentuoju situacijos. Mano fotografija nėra dokumentinė. Iš tiesų man visai nesvarbi vieta, todėl neįvardiju nei gatvės, nei vietovės. Todėl ir mano Berlynas abstraktus. Kaip kažkas pajuokavo per parodos atidarymą, tas Berlynas gali būti ir bet kuris Lietuvos miestas.

– Į Berlyną Tave nubloškė konkretus projektas, kuriame buvai pakviestas dalyvauti. O kaip atsidūrei Venecijoje?

– Į Veneciją prieš dvejus metus važiavau su fotografu Gintautu Trimaku. Viena Niujorko galerijos savininkė suorganizavo savaitės kelionę. Veneciją pasiūlė ji. Tačiau aš pasirinkau laiką. Man reikėjo, kad ji būtų tuštesnė ir kad būtų rūkas. Tačiau, kai mes nuvažiavome, jokio rūko nebuvo, kaip tyčia – saulėta. Tik paskutinę dieną prieš išvažiuojant tvyrojo rūkas, ir man pavyko padaryti seriją fotografijų. Todėl tas ciklas ir vadinasi „Paskutinė diena Venecijoje“.

– Na, štai, neįtinka Tau ne tik žmonės, bet ir saulė…

– Rūkas ar migla slepia tai, ko man nereikia. Rūke gali pasirinkti, režisuoti peizažą, kaip ir fotografuojant daiktus. Fotografuoti ne viską. Gali prieiti arčiau, gali fotografuoti iš toliau. Rūko dėka pats darai atranką. Kai saulėta diena, esi priverstas fotografuoti viską. Ir tai, ką matai šalia tau rūpimo objekto. Rūkas padeda atrasti tik tai, ko reikia man.

– Nedomina visuma?

– Domina. Bet tik su tomis detalėmis, kurių norisi. Visumoje vyksta atranka. O rūkas padeda išgryninti man svarbius dalykus.

– Jeigu turėtumei galimybę pasirinkti miestą ar vietovę kaip fotografavimo objektą, ką norėtumei įamžinti?

– Norėčiau fotografuoti Maroką – nežinau kodėl. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip tas Marokas atrodo… Tačiau fantazuoju, kad ten turėtų būti daug lygumų. Man dabar labai norisi tuščių erdvių. Todėl Marokas asocijuojasi su nesibaigiančiais toliais ir vienu kitu objektėliu. Islandija? Ne… Ten yra kalnų, uolų, o jie sustabdo žvilgsnį. O aš norėčiau, kad žvilgsnis slystų į tolį. Įsivaizduoju, Maroke man net rūko neprireiktų. Jausmas tarsi kokioje stepėje.

– Tai gal reikėtų patraukti į motiną Rusiją? Ten lyg ir turėtų būti daug stepių.

– Ne, man įdomesnis Marokas J. Jau dveji, treji metai apie jį galvoju.

– O gal Maroką galima rasti Lietuvoje?

– Lietuvoje galima rasti daug ką. Ir Italiją, ir Angliją – ypač Klaipėdos krašte, kur yra daug įdomių vietų. Fotografuodamas gali sumeluoti tą vietą.

– Kas konkrečiai erdvei suteikia visai kitą tapatumą?

– Tai lemia vidiniai pojūčiai. Pajauti tą miestą ar vietą. Ji gali būti ir ne pati gražiausia (nors kiekvienam tas grožis vis kitas). Kaip, atėjęs į svečius, pajunti, kad toje erdvėje gera. Taip supranti, kad tai vieta, kurią norisi fotografuoti. Tačiau nebūtinai tik pajutus pulti tai daryti. Įsivaizduoji, kaip ta vieta ar objektas atrodytų tam tikrame apšvietime. Kaip atrodytų žiemą ar vasarą. Ir lauki. Tarkime, viena mano fotografija „Namas prie kanalo“. Tas namas stovi laukuose, aš jį norėjau labai seniai fotografuoti. Tos akimirkos laukiau trejus ar ketverius metus. Ir štai vieną dieną pažvelgiau pro langą – ogi migla. Galvoju, reikia pažiūrėti į tą namą migloje. Ir buvo kaip tik tai… Tačiau tos akimirkos laukiau ilgai. Turiu išnešioti vaizdą savyje. Niekada nepasiduodu pirmai emocijai. Turi viduje viskas susigulėti, atsirasti būsimos fotografijos vizija. Yra tokių vietų, kurias pamatai ir pamiršti. O yra tokių, kurios tiesiog neduoda ramybės. Tada važiuoji, žiūri, nerimsti. Kol nufotografuoji. Ir dabar yra tokių vietų, kurios man neduoda ramybės.

– Daug kam knieti, kodėl „subraižai“ savo nuotraukas.

– Kartais žmonės mano, kad tais subraižymais aš imituoju senovines fotografijas. Jokiu būdu. Kaip ir rudumą – naudoju visai ne dėl to. Subraižymai – tarsi mano nuotraukų įgarsinimas. Viena, subraižymas – tarsi plastikos forma, vizualinė raiška. Antra, tai tarsi papildomas triukšmas, tylos įgarsinimas. Kaip, tarkime, plokštelės grojimas. Girdi garsą ir papildomus traškesius. Jie klausant suteikia savotišką malonumą. Išreiškia šilumą, atspindi jau įvykusius prisilietimus prie muzikos, prie plokštelės. Taip ir taškiukų, brūkšniukų gausa mano nuotraukose priklauso nuo to, kiek aš siekiu jas įgarsinti. Viskas yra valdoma. Turi būti saiko jausmas, išlikti vizualumas. Tai nėra veiksmas dėl veiksmo. Jeigu nuotrauką labai „užterši“ garsu, „nebesigirdės“ tikrojo vaizdo, bus užgožta nuotraukos tyla. Ir subraižytos plokštelės garsas negali užgožti tikrosios muzikos.

– Grynos tylos tarsi ir nėra…

– Taip, tyla turi savo garsą. Tyloje visuomet girdėsi savo širdies dūžius, kvėpavimą arba spengimą ausyse. O tyla rūke yra savotiška. Rūkas filtruoja garsą.

– Esi ne vienišas – turi savotiškus savo kraujo brolius – Gintautą Trimaką ir Alvydą Lukį. Kas jus sieja?

– TTL nėra formali grupė. Tiesiog kartais mes kartu rengiame parodas. Mus jungia panašus požiūris į fotografiją, nors kiekvieno saviraiška labai skirtinga. Visiems trims patinka režisuoti. Nors, manau, kad visi fotografai režisuoja vaizdą. Fotografijoje nėra visiško atsitiktinumo. Šiais laikais, su šiuolaikinėm technologijom fotografija jau nebėra dokumentas ir įrodymas. Gali suklastoti net ir paso nuotrauką – vieną akį žalią padaryti, kitą – mėlyną. Fotografija nėra liudijimas, kad buvai ten. O prieš 50 metų fotografija buvo faktas, istorijos dalis, dokumentas. Dabar gali fotografijos dėka „paliudyti“ bet ką.

– Ar galėtumei drąsiai pareikšti, kad kažko fotografijoje tikrai niekada nedarysi? Pavyzdžiui, niekada nesužavės spalvos ar nefotografuosi vestuvių.

– Vestuvių gal ir nefotografuosiu… Nors kas čia žino? Juk niekada nemaniau, kad tapsiu LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku… Nesu fotografavęs vestuvių. Fotografija man yra toji erdvė, kurioje darau tik tai, ko noriu, – niekada nepataikauju.

– O jeigu kokia ponia už apvalią sumelę paprašytų ją labai gražiai nufotografuoti?

– Nufotografuoti gražiai galėčiau. Juk turiu tą suvokimą. Bet, gaila, niekas nepaprašo „normaliai“ nufotografuoti. Turbūt pamato mano nuotraukas ir galvoja: šitas kitaip nemoka…

Iš tiesų esu visokių eksperimentų pridaręs. Pavyzdžiui, seriją „Daiktai tamsoje“. Tai tarsi fotografija apie nieką. Beveik juodos nuotraukos, bet į jas įsižiūrėjus gali pamatyti daikto formą. Panašiai, kaip sėdint tamsoje. Iš pradžių nieko nematai, o kai akys pripranta prie tamsos, pradedi įžvelgti daiktų kontūrus. Taip išgirsti tylos garsą.

R.Treigio fotografijos „Obuoliai“ ir „Namas prie kanalo“.

– Toks pašėlęs gyvenimo tempas, o Tu jį bandai stabdyti. Ir dar verti žmones mąstyti…

– Džiugu, jeigu vieną kitą žmogų mano fotografijos nuteikia apmąstymams. Jeigu išėjus iš parodos dar bent šiek tiek laiko jaučia matytą vaizdą. Tai geriausias menininko įvertinimas. Dabar visi geidžia paviršutiniškumo, judesio, greito atsipalaidavimo, karnavalo, „makdonaldo“ sumuštinio mene. Pamatei, greitai suvirškinai ir leki toliau. Man pačiam niekas nepavyksta greitai. Siekiu, kad tie dalykai apsigyventų žmoguje, kaip jie gyvena ir manyje.

– Naujas etapas veikloje, daug įvairių, regis, toli nuo meno, darbų. Ar naujos veiklos fone atsiras laiko parodai, polėkio kūrybos kibirkštims įsižiebti?

– Kartais veiklos gausa ir gana skirtingos jos formos dar labiau sukoncentruoja. Apie parodą dar negalvoju, bet kažkur giliai formuojasi naujas fotografijų ciklas. Kai esi visai „laisvas menininkas“, gali leisti sau atidėlioti – et, padarysiu po metų, po dvejų. O kai viską susidėlioji, imi ir padarai daugiau nei anksčiau. Nauja veikla įnešė daugiau neramumo. Kaip kažkada sakei, akys žibėti pradėjo J. Na, sudrumsčiau savo gyvenimą.

– Gana dažnai iš Tavęs tenka išgirsti ironišką frazę – o kam dabar lengva… Tai Tavo atspirties taškas, tramplinas, nuo kurio nušokant lengviau pasinerti į kasdienybės ritualus?

– Šią frazę aš išmokau iš Lukio. Ji, mano galva, tinka visiems gyvenimo atvejams. O šiaip aš pakankamai dažnai ironizuoju. Manau, kad negalima į viską rimtai žiūrėti. Tik su ironija ir šypsena. Na, turėsi daugiau pinigų, tačiau savo gyvenimo kokybės labai stipriai nepakeisi. O ypač menininkui pinigai lemia nedaug. Žinoma, jie reikalingi, nes reikia medžiagų, dešros nusipirkti. Tik nesuprantu, kas ir kada kažkam pakišo mintį, kad menininkas turi gyventi skurde, kitaip esą neliepsnos kūrybos laužai. Neturi menininkas gyventi skurde! Būtent menininkas turi gyventi gerai.

– Turbūt neskursti, kad leidi sau šiais laikais sunkiai suvokiamą prabangą – fotografuoti ne skaitmeniniu, o senovišku juostiniu fotoaparatu?

– Naudoju tik juosteles – jokios kompiuterio invazijos. Aš atsilikęs…Viską darau pats. Kitokių būdų nepripažįstu. Padarau tik du tris nuotraukos antspaudus. Murkdausi vonioje prie raudonos šviesos, pats ryškinu juostas, pats maišau chemikalus. Dabar jau mažai kas taip daro. Na, mano broliai Trimakas ir Lukys – taip. Rankų prisilietimas – vienas svarbiausių dalykų kūryboje. Neįsivaizduočiau, kaip galima nuotraukos „failą“ patikėti kažkam. Juostelių ryškinimas, įtrynimai, čiupinėjimai. Juk ne pieštukas, ne teptukas ir ne fotoaparatas kuria.

– Ir tuos subraižymus sukuri rankomis? O gal – atleisk – nagais?

– Ne, kojomis.

– Nekerpi nagų?!.

– Kaip braižau nuotraukas – valstybinė paslaptis! Mano nagai nukirpti, aš – tvarkingas menininkas. Jeigu kas mano, kad menininkai turi būti netvarkingi, labai klysta. Esu iš tų, kurie net dantis valo…

– Tai nelengva Tau gyventi…

– O kam dabar lengva?

“Šikšnosparnis” – proga pakelti taurę šampano

Rita Bočiulytė

Šeštadienį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nugriaudėjusi legendinės J.Štrauso operetės “Šikšnosparnis” premjera vienus apstulbino, o kitus ir sužavėjo šiuolaikiškumu.

Scenos iš premjerinio J.Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ spektaklio Klaipėdos muzikiniame teatre. Šokis su plunksnomis.

Apeliuoja į intymumą

Spektaklio statytojai dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas surizikavo ir dabar gali sudaužti šampano taures. Visas pasaulio scenas apkeliavusi XIX amžiaus komiška opera, ne vieną kartą statyta ir Lietuvoje, uostamiesčio teatre atgimė stilingu postmodernistiniu spektakliu – su visais jam būtinais atributais, inspiruotais XXI amžiaus pradžios žmogaus savijautos ir mąstysenos, patirčių ir svajonių.

Į jas apeliuodami, žaismingai lukštendami santuokinės moralės, ištikimybės temas, spektaklio kūrėjai nestokojo ironijos ir daugiaprasmių užuominų į vartotojišką mūsų buitį ir būtį. Taip scenovaizdžio centre atsidūrė šaldytuvas, pilnas šampano, bulvių ir citrinų – kaip gyvenimas pačių įvairiausių mūsų jausmų; savotiška šeimos idilija, pertekliaus, gerovės ir intymumo derinys. Trapų, apgaulingą šeimos židinio jaukumą pirmajame veiksme dar labiau pabrėžė minkšti personažų chalatai, krėslas su pagalvėlėmis ir baltos sienos, nukabinėtos medžioklės trofėjais, dekoruotos XX amžiaus moters grožio idealo Merlinos Monro atvaizdu.

Slepia ir vilioja

Vartojimas, kaupimas, konservavimas ir kolekcionavimas giminiuojasi su nuoboduliu, tuštybe ir ištvirkavimu, slypinčiais po miesčioniška prabanga, kurios užuominų spektaklyje irgi netrūko.

Spalvų ir prasmių žaismė susiliejo antrajame veiksme, sušvytėjo karnavale – smagiame aukštuomenės vakarėlyje medžioklės tema. Ką slepiate po savo kaukėmis?.. – provokuoja publiką spektaklio statytojai. Nemalonų dūrį čia pat “užmarindami” mistine, siurrealistine karnavalo atmosfera, paglostydami savimeilę egzotišku pajūrio koloritu su svajingai pro sutemas mojančia palme. Ir įsuka į nerūpestingą karnavalinį siautulį stulbinančiu rankų kankanu, svajingu “citrinos” valsu ir efektingais šokiais su plunksnomis…

Fermentavo klasiką

Alfredas (D.Norvilas) atkakliai bandė užkariauti Rozalindos (D.Kužmarskytė) širdį. Tarnaitė Adelė (R.Petrauskaitė) bando įrodyti ponui Falkui (V.Pupšys), kad sugebėtų vaidinti jo teatre. Alfredas (D.Norvilas) Rozalindos (D.Kužmarskytė) namuose greitai ima jaustis kaip šeimininkas.

Spektaklis naujoviškas, nenuobodus dabartiniam žiūrovui, kuris “Šikšnosparnio” muziką ir siužetą turbūt žino mintinai. Žaisdami citatomis, originaliai atkartodami tai, kas jau senų seniausiai šiuo kūriniu pasakyta, jie tarsi fermentavo jį iš naujo – vyną paversdami šampanu, priversdami jį putoti ir svaiginti publiką.

Taip subtiliai, asociatyviai, groteskiškai jie prabilo apie šeimos vertybių krizę, ištikimybę ir meilę, kuri visais laikais žmogui išlieka nepaprastai svarbi. Pasirodo, apie tai gali priminti net operetė, paprastai laikoma lengvu, nerūpestingu muzikos ir teatro žanru.

Spektakliui galima prikišti nebent vokalinius netikslumus ar vaidybinius techninius netobulumus – vienas solistas neteisingai kažkur intonavo, kitas nespėjo į taktą su orkestru, trečiam artistui pristigo šarmo vaidinant, o ketvirtam sinchroniškumo šokant… Bet argi tai svarbiausia per premjerą?!.

Vis dėlto svarbu, kad šiuokart orkestras grojo labai tiksliai, „švariai“, jautriai, netgi tobulai ir visai negoždamas solistų.

Savuose amplua

Henrikas Aizenštainas (M.Gylys) meluoja savo žmonai Rozalindai (D.Kužmarskytė) padedamas savo bičiulio Falko (V.Pupšys). Adelė (R.Petrauskaitė) iš pelenės kaukių baliuje virto princese.

Bendras įspūdis tikrai geras. Dar neteko matyti tokio visapusiškai žavaus Ritos Petrauskaitės (Adelė) vaidmens. Jis nejuokais konkuravo (ir operetės siužetas tam neprieštarauja) su Dalios Kužmarskytės (Rozalinda) personažu. Abi artistės scenoje buvo savaip puikios.

Joms stengėsi nenusileisti Mindaugas Gylys (Henrikas Aizenštainas) ir Aurelija Dovydaitienė (kunigaikštienė Orlovska), Virgis Pupšys (Falkas) ir Viačeslavas Tarasovas (advokatas Blindas), komiko talentu spindėjo Šarūnas Juškevičius (kalėjimo prižiūrėtojas Frošas) ir Stasys Rezgevičius (liokajus-eigulys).

Netikėtu pasirodymu įsimylėjusio italų lakūno amplua savo gerbėjus vėl pamalonino Deividas Norvilas (Alfredas), kitiems primindamas XX amžiaus heroizmo, romantikos ir vyriškumo įsikūnijimą – dirižablių konstruotoją ir pilotą italą Umbertą Nobile… Dar viena praėjusio amžiaus simbolių kolekcijos citata spektaklyje. Miela ir nostalgiška – kaip būtojo laiko prisiminimas. Juokinga ir naivi – iš esamojo laiko distancijos.

Žavi visuma

Kalėjimo prižiūrėtojas Frošas (Š.Juškevičius) įrodinėja direktoriui (A.Kozlovskis), kad kalėjimą supa kaliniai. Kaukių balius įsuko į magišką paslapties ir vilionės siautulį.

Apskritai šiuokart viskas – tikslinga, pagrįsta, drąsu ir režisūriškai tikslu. Ir nieko nereikalingo, nemotyvuoto, iškrentančio iš konteksto.

Scenoje nėra statistų. Solistai ir choro artistai plastiškai persipynė su baleto šokėjais, ne tik dainavo, bet ir gracingai judėjo, šoko, o R.Petrauskaitė savo ariją antrajame veiksme atliko tiesiog supama ant vyrų šokėjų rankų, – balsas dėl to tikrai neskambėjo blogiau.

“Šikšnosparniui” nepristigo režisieriaus, dailininkų ir choreografo gero skonio bei išmonės, žavi solistų, choro artistų, orkestro dirigento ir muzikantų nuoširdžios pastangos įkūnijant visus užmojus.

Bet dar labiau žavi rezultatas – dinamiška, vizuali ir konceptuali, netgi truputėlį erotiška, tačiau “nepersaldinta”, nepaviršutiniška, giliaprasmė ir darni visuma, – retas stebuklas operetės pastatymuose.

Eksperimentas pavyko. Tikrai yra proga pakelti taurę šampano. Už prasmingas kūrybines kančias, publikos nuostabą, susižavėjimą ir ilgai netylančas ovacijas!

Pribloškė šaldytuvu

“Šikšnosparnyje” viskas baigiasi laimingai, liejasi šampanas ir fermentuojasi jausmai. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

“Šekspyro “Karaliuje Lyre” skamba rusiška muzika, Štrauso “Šikšnosparnyje” veiksmas sukasi aplink šaldytuvą. Ką pamatysime teatre dar po dešimties metų?!.” – spėliojo priblokštas vienas teatro gerbėjas per pertrauką. Po antrojo operetės veiksmo jis jau tikino, kad jam tikrai patinka tai, ką mato scenoje. Kitas žiūrovas juokavo, kad šaldytuve vis dėlto pasigedo alaus ir dešros – įprasto tikram lietuviui turinio. Viena garbi ponia po spektaklio vilkdamasi kailinius patyliukais teiravosi kitos, ar toji negalinti gauti kostiumų dailininkės telefono numerio, – norėtų užsisakyti pas ją vakarinę suknelę, na, tokią kaip spektaklyje per karnavalą, tik niekaip negalinti apsispręsti – raudoną kaip Rozalindos, violetinę kaip Adelės ar vieną iš tų – šampano butelio spalvos… Į pokalbį įsikišo juokdamasis vyras: “Kartu man užsakyk tuos rytietiškus tarno drabužius ir būtinai nepamiršk tiurbano, primenančio kriauklę”. “Gal dar ir kaktuso su distanciniu valdymu užsigeisi?!.” – nusikvatojo žmona. “O ką?! Būtų neblogai, jei kaip Azenštainas nelauktai netikėtai vėl atsidurčiau cypėje, juodai dienai turėčiau tekilos lašelį”, – liūdnai šyptelėjo buvęs bankininkas, pabučiuodamas žmoną į skruostą ir išsivesdamas pro duris.

Kažkas išeidamas niūniavo Štrauso melodiją. Lauke sniguriavo… Keista, pagalvojau, juk niekas nepasikeitė. Visi grįšim namo, įsispirsime į šlepetes, užsimesime minkštus chalatus, atidarysime šaldytuvą ir prisikirsime prieš naktį, kaip tikri lietuviai. Arba ne, nuotaika ne ta. Surasim šventei pirktą šampano butelį, užsidegsime žvakę ir truputį pasėdėsime dviese, prisiminsime, kaip ten buvo teatre ir kaip yra gyvenime…

V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto gimimo 250-ųjų metinių proga jo garsųjį “Requiem” Klaipėdoje atliko solistai S.Konstantinova, D.Kužmarskytė, A.Janutas, A.Kozlovskis, “Aukuro” ir Muzikinio teatro chorai bei orkestras, diriguojant savitam Mocarto muzikos interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Daiva Kšanienė

Genialiajam visų laikų kompozitoriui V.A.Mocartui šiais metais sukanka 250 metų. Visas pasaulis pažymi šią datą festivaliais, koncertais, konkursais, parodomis ir kitais renginiais. Klaipėda taip pat labai iškilmingai pažymėjo didžiojo muziko gimimo sukaktį. Muzikinio teatro iniciatyva nuskambėjo vienas nuostabiausių pasaulio muzikos literatūroje veikalų, didingasis “Requiem” (1791). Sausakimša Klaipėdos muzikinio teatro salė liudijo, kaip žmonės išsiilgę tikros, jaudinančios, kiekvieno širdį ir jausmus pasiekiančios muzikos.

Kvietė į klubą

V.A.Mocarto “Requiem” sukurtas keturiems solistams, chorui ir orkestrui (styginiai, 2 klarnetai, 2 fagotai, 3 trombonai, 2 trimitai, timpanai ir vargonai). Šio veikalo kompozitorius neužbaigė, tad jį pabaigė mokinys F.Ziusmajeris, kurio plunksnai priklauso trys priešpaskutiniai “Requiem” numeriai.

Prieš suskambant muzikai, įžanginį žodį tarė Muzikinio teatro vadovė, kompozitorė Audronė Žigaitytė, įtaigiai, vaizdžiai ir nestandartiškai pristačiusi V.A.Mocarto asmenybę, jo muziką, atskleidusi išskirtinius kūrėjo gyvenimo momentus bei jo jautraus vidinio pasaulio subtilybes. Vadovė po koncerto kvietė visus susiburti į operos mėgėjų klubą, išmoningai įvardindama jį kaip savotišką masonų ložę (V.A.Mocartas buvo masonas) gerąja, senąja prasme, kai masonai dar buvo daugiau etinė draugija, siekianti dvasinio tobulėjimo, žmonių broliškumo ir draugiškumo bei diskusijų laisvės.

Prieš “Requiem”, tarsi pa-ruošiant klausytoją sudėtingam kūriniui, nuskambėjo du choro ir orkestro atliekami V.A.Mocarto motetai, “įvedę” klausytojus į kupiną susikaupimo atmosferą.

Skamba dažnai

Gedulingų mišių už mirusius žanras “Requiem” turi gilias tradicijas ir seną istoriją. (Pirmasis sukurtas XV a.). Pavadinimas “Requiem” kilęs nuo pirmųjų lotyniškos giesmės teksto “Requiem aeternam dona eis, Domine” (“Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie”).

V.A.Mocarto “Requiem” yra aštuonių stambių dalių (Introitus, Kyrie, Sequenz, Offertorium, Sanctus, Benediktus, Agnus Dei, Communio), sudarytų (ne visos) iš mažesnių, kontrastingų padalų.

Jis pasaulio muzikos literatūroje jau yra tapęs chrestomatiniu muzikos veikalu, atliekamu labai dažnai daugybėje šalių. Šis “Requiem” ne vieną kartą yra skambėjęs ir Klaipėdos koncertų salėse, atliekant įvairiems solistams, chorams, diriguojant skirtingo meninio braižo ir savito V.A.Mocarto stiliaus suvokimo dirigentams. Vieni jų traktuoja kūrinį, įprasmindami jį kaip gedulingą bažnytinės muzikos veikalą, kiti akcentuoja žmoniškuosius lyrinio bei dramatinio konflikto aspektus ir pan.

Dirigavo dešimtis kartų

Šį kartą išgirdome taip pat įdomiai ir individualiai interpretuojamą nemirtingą veikalą, siekiant lyrinio ir dramatinio, dvasiškojo ir žmogiškojo pradų simbiozės.

“Requiem” atliko solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras) ir Artūras Kozlovskis (bosas), Muzikinio teatro choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), choras “Aukuras” (vad. Alfonsas Vildžiūnas) bei orkestras.

Veikalui dirigavo prof. Saulius Sondeckis, kuris vėliau operos teatro klubo narių susirinkime kukliai prisipažino, kad šį kūrinį jam yra tekę diriguoti keliasdešimt kartų įvairiausiose (tarp jų ir pačiose prestižiškiausiose) pasaulio koncertų scenose.

Nemanau, kad skaitytojas pageidautų, kad recenzentė straipsnyje detaliai nurodytų, koks instrumentas vienu ar kitu metu pagrojo ne visai švarią natą, kad solistė viena ketvirtąja takto dalimi per anksti įstojo ar pan. Svarbiau yra bendras įspūdis ir renginio intencija.

Susijungė du chorai

Tačiau pačio bendriausio įvertinimo reikėtų. Šis jubiliejinis V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas padarė gerą įspūdį, teikė estetinį pasigėrėjimą, kai kam, skambant ypač jaudinančioms vietoms, ištryško ašaros.

Apibendrintai vertinant, gerai buvo pasirengę visi kūrinio atlikėjai; be to, jie labai stengėsi. Sujungti du profesionalūs chorai (Muzikinio teatro ir “Aukuras”) skambėjo galingai, pakiliai (ten, kur reikėjo). Solistai taip pat buvo puikiai pasiruošę. Šiek tiek tikslesnio skambesio, mocartiškos precizijos pristigo orkestrui. Tačiau kai kuriose dalyse orkestro skambesys buvo nepriekaištingas.

Pirmoji lėtoji (Adagio) dalis “Introitus” bei antroji “Kyrie” (Allegro), atliekamos choro ir orkestro, skambėjo iškilmingai, netgi ekspresyviai, nors kompozitorius jas sukūrė dar šiek tiek remdamasis barokiniu stiliumi (puošmenos choro partijoje, polifonizavimas). Šios įžanginės “Requiem” padalos – maldos už mirusius sutelkė klausytojų dėmesį ir psichologiškai taikliai nuteikė tolimesniam kūrinio nuotaikų suvokimui. Pagirtinas chorų dainavimas, kurie sudėtingas (netgi koloratūriškas) partijas atliko nepriekaištingai.

Įspūdingai ir galingai

Antroji dalis “Sequenz” (sekvencija) – pati sudėtingiausia ir ilgiausia, pasižyminti didžiuliais kontrastais, psichologiniais pokyčiais, nuotaikų kaita; skausmingiausias dramatizmas čia gretinamas su švelnia ar graudžia lyrika ir pan. Dalį pradeda rūsti, net grėsminga “Dies irae” (“Dieną rūsčią”, Allegro assai) padala. Tai muzika, vaizduojanti paskutinio teismo dieną. V.A.Mocartas joje atsisakė polifoninio plėtojimo, todėl išraiškos priemonės čia artimesnės jo operinei ir simfoninei kūrybai ir todėl čia jo muzika labiau subjektyvi bei asmeniška. “Dies irae” nuskambėjo ypač įspūdingai ir galingai. Malonumo teikė švarus choro intonavimas, nors orkestre pritrūko tokios būtinos V.A.Mocarto muzikai precizikos.

Neilga antroji dalies padala “Tuba mirum” (Antante) – prisikėlimo iš mirusiųjų vaizdas, trimitu kviečiant į paskutinį teismą, parašyta ne tik chorui bei orkestrui; čia jau įstoja visi keturi solistai. Giliai žmogišką, minkštą, šviesią muziką atlikėjai perteikė nuoširdžiai ir psichologiškai įtikinamai. Ypač sklandžiai ir jaudinančiai savo partiją atliko solistas A.Kozlovskis.

Orkestras kartais „šlubavo“

Trečiojoje padaloje “Rex tremendae (“Viešpaties rūstybė”) atskleidžiamas rūstaus, teisingai nusikaltėlius baudžiančio Dievo paveikslas, o pastarieji meldžia pasigailėjimo. Grave (lėtai, sunkiai) tempe kanono būdu (polifonija) skamba pilna patoso ir rūstybės muzika. Ypatingą dramaturginį vaidmenį šioje padaloje kompozitorius skyrė orkestrui: dominuoja galingas punktyrinis ostinatinis motyvas. Jis atlikėjams kelia nemažai sunkumų. Atliekant šią padalą, orkestrui ne visai pavyko įveikti V.A.Mocarto „užduotį”. Buvo juntamas balsų pakrikimas, ritminis nestabilumas. Padėtį gelbėjo gerai savo vaidmenį atliekantis choras.

Dalis baigiasi gana išplėsta padala “Recordare” (“Prisiminimas”), kuri neabejotinai yra viena ryškiausių viso veikalo kulminacijų. Dvasiškai artima buvusiai padalai, ji perteikia paskutinę mirusiųjų maldą, išreiškiančią nusiraminimą ir viltį. Atliekama solistų ir choro, jį „įneša” ryškų kontrastą. Šioje dalyje išreikštą V.A.Mocarto muzikos nuoširdumą, besiderinantį su bažnytiniu santūrumu, solistai pajuto ir stilingai atliko. Orkestro ansambliškumas vėl šiek tiek „šlubavo”.

Ketvirtoji padala “Confutatis” (Antante) paruošia vieną iš įspūdingiausių “Requiem” epizodų – “Lacrimosa”. “Confutatis” padaloje vaizduojamos nusidėjėlių kančios ir jų maldavimas atleisti. Kompozitorius šią dalį sukūrė gana dramatišką. Atlikėjams pasisekė perteikti V.A.Mocarto idėją: muzika skambėjo griežtai, tiksliai, nors orkestro partija ir labai komplikuota, virtuoziška.

Paskutinioji “Sequenz” padala “Lacrimosa” (“Ašaringoji”) – įstabiausias V.A.Mocarto bažnytinės lyrikos puslapis. Graudi, skausmo kupina muzika perteikia kančią, neviltį, nepaguodžiamą skausmą, bet kartu ir viltį. Choras ir orkestras šią dalį atliko įsijautę, sutartinai. Tai geriausiai atliktas “Requiem” numeris. Santūrūs orkestro balsai subtiliai papildė ir pritarė nuostabiai melodingai, graudulingai choro partijai. Norėjosi šiek tiek ramesnės, tylesnės orkestro įžangos.

Solistai įveikė sunkumus

Ketvirtoji “Requiem” dalis “Offertorium” (“Atnašavimas”) susideda iš dviejų padalų: “Domine Jesu” (Antante con motto) ir “Hostias” (Antante-Andante con motto). Pirmojoje kalbama apie nusidėjėlių prašymą gelbėti jų sielas, nepasmerkti pragaro kančioms. Muzika niūraus, tamsaus charakterio, kartais praskaidrinama liūdesiu. Ji parašyta chorui ir orkestrui. “Hostias” (“Auka”, Andante), atvirkščiai, – šviesi, nusidėjėliams viltį teikianti muzika. Abiejose padalose partijos visais muzikos išraiškos elementais labai sudėtingos, reikalaujančios didelio “susigrojimo”, vieni kitų pojūčio. Čia pasitaikė ir intonacinių svyravimų, ir ritminio netikslumo, momentais buvo forsuotas choro garsas.

Penktoji, nors trumputė dalis “Sanctus” (Adagio, Allegro) – labai išraiškinga ir svarbi kūrinio architektonikai. Svarbiausioje pagal liturginį turinį dalyje “Sanctus” (“Šventas”) V.A.Mocartas įveda intonaciškai artimą melodiją iš pradžioje skambėjusios dalies “Dies irae”, kuri, beje, yra viso kūrinio intonacinis pagrindas, kartu suvienija kūrinio idėją. Neryškiai polifonizuota dalis kėlė mažiau atlikimo problemų; choras skambėjo užtikrintai, tiksliai ir stilingai.

Šeštojoje dalyje “Benedictus” (“Palaimintasis”, Antante, Allegro), be choro ir orkestro, ne mažiau svarbus vaidmuo skiriamas solistų kvartetui. Nelengva bažnytinės muzikos literatūroje atrasti kilnesnę žmoguje gimstančio džiaugsmo išraišką, kai Dievo palaimintasis suteikia viltį. Dalis sudėtinga ir faktūros, ir formos požiūriu. Dominuoja polifoninis plėtojimas. Solistų partijos „išdėstomos” imitaciniu principu, vokališkai sudėtingos. Solistai įveikė visus polifoninius sunkumus, nors jų balsų ansamblinis derinimas ir nebuvo idealus. Ypač norėčiau išskirti A.Kozlovskį ir D.Kužmarskytę, jautriai pajutusiems V.A.Mocarto muzikos esmę. A.Janutas vokaliniu požiūriu dainavo gerai, bet jo partija skambėjo tarsi operos herojaus. Jauna, pradedanti solistė Svetlana Konstantinova įdėjo daug pastangų ruošdama šią nelengvą partiją. Tačiau solistei dar reikėtų paieškoti tembrinių spalvų, ryškesnių obertonų, siekti laisvesnės jausenos scenoje. Choro fuga pavyko gerai ir „ištaisė” kitiems atlikėjams kilusias problemas.

Užbaigė sklandžiai

Nuostabiai gražios, išraiškingos septintosios dalies “Agnus Dei” (“Dievo Avinėli”) muzika susišaukia su daugeliu “Requiem” motyvų. (Tai vienija stambios vokalinės-instrumentinės formos kūrinį į vientisą ciklą). Tris kartus pasigirstanti aklamacija, padalina dalį į tris padalas. Homofoninis-harmoninis choro skambesys suteikia ramybės ir iškilmingumo, kurį atlikėjai perteikė įspūdingai, įkvėptai ir jaudinančiai.

Paskutinioji V.A.Mocarto „Requiem“ dalis “Communio” (“Bendrumas”, “Įtvirtinimas”, Adagio, Allegro) – viena sudėtingiausių atlikimo požiūriu. Jos paantraštė – “Lux aeterna” (“Amžinoji šviesa”). Toji dalis – tai padėka, viltis, tikėjimas amžina ramybe ir šviesa. Muzikiniu požiūriu ji labai artima pirmajai daliai; tuo sukuriama konstruktyvi kūrinio formos arka, sujungianti visą ciklą. Atlikėjai, įsijautę į muzikos nuotaiką, sklandžiai užbaigė didingąjį kūrinį.

V.A.Mocarto muziką (ypač “Requiem”) atlikti yra labai sudėtinga. Jo muzika reikalauja be galo tikslios precizijos, kiekvieno štricho „išgrojimo”, bekompromisio ansambliškumo, muzikos psichologinės nuojautos, o svarbiausia – stiliaus pojūčio.

Vedė savaip

Ypatinga užduotis tenka dirigentui. Retokos dinaminės, štrichų bei tempų nuorodos partitūroje palieka didelę laisvę (ir atsakomybę) interpretatoriui, kuria reikia profesionaliai (ir intuityviai) pasinaudoti.

S.Sondeckis turi savitą V.A.Mocarto muzikos (taip pat ir jo “Requiem”) interpretacijos suvokimą, ištobulintą šios muzikos perteikimą. Kiekvienas klausytojas taip pat turi savą V.A.Mocarto muzikos suvokimo „standartą”. S.Sondeckio dirigavimas, manau, jį atitiko, nes nenuvylė. Tačiau, šiek tiek kitaip įsivaizduojant V.A.Mocarto muzikos gyvybę ir esmę, galima buvo pasigesti gilesnio, sukauptesnio, lygesnio skambesio, dainingesnio choro vedimo (dažnesnių legato). Pvz., pirmoje dalyje „Introitus” gal nereikėjo taip akcentuoti ir „skaldyti” muzikos tėkmės žodžiuose „et lux perpetua” ir kt.

Solistai, nors tiksliai ir gerai atliko savo partijas, ne visada organiškai įsikomponuodavo į veikalo formos visumą. Jų intarpai kartais atrodė dirbtini.

Nepaisant kai kurių menkų priekaištų, V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas Klaipėdoje yra didžiulės meninės vertės įvykis, papuošęs miesto kultūrinę erdvę ir teikiantis viltį (kaip pats “Requiem”) dažniau gėrėtis panašaus pobūdžio didžiosios muzikos koncertais.

Paskandino jausmų ir garsų jūroje

Pianisto P.Geniušo soliniam koncertui Klaipėdoje pritrūko tik didelio visos publikos susikaupimo ir tylos. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Danguolė Vilidaitė

Po Petro Geniušo rečitalio Klaipėdos koncertų salėje svarsčiau, ar daug Lietuvoje yra tokių kuriančių asmenybių, kurios mus stebintų ne tik savo darbo profesionalumu, bet ir sielos vidine jėga, paslaptimi, charizma, – kažkuo, kas kiekvieną kartą su tuo susidūrus neramintų, skatintų judėti?..

Tai greičiau retorinis nei reikalaujantis atsakymo klausimas. Aišku tik viena – šių susitikimų mes laukiame, juos atpažįstame, jie klausytojais sklidinai pripildo koncertų sales.

Dalinosi atradimais

Šie koncertiniai metai, manyčiau, ypač buvo sėkmingi Klaipėdos fortepijoninės muzikos mylėtojams: netikėtą F.Šopeno interpretaciją pateikė Kasparas Uinskas, žavėjomės ugningu Mūzos Rubackytės temperamentu, galbūt pirmą kartą išgirdome grojantį Gabrielių Alekną, nuostabų Tomo Daukanto ir Vilijos Poškutės duetą, o visai neseniai kūrybiniais atradimais su mumis dalinosi Petras Geniušas.

Savo keturiasdešimt penkerių metų sukaktį šis atlikėjas nusprendė paminėti paruošdamas sudėtingą ir turtingą rečitalio programą. Koncerte skambėjo J.S.Bacho partita Nr.1 B-dur, L. van Bethoveno sonata Nr.17 d-moll, B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”, R.Šumano fantazija C-dur.

Interpretacija – netikėta

Viename interviu P.Geniušas paminėjo, jog kažkada jam stipriu įkvėpimo šaltiniu buvo Glenas Guldas ir Sviatoslavas Richteris. Jų J.S.Bacho kūrybos interpretacija ir šiomis dienomis yra pasaulyje vertinama kaip viena iš geriausių.

Tai žinodama, partitos Nr.1 B-dur atlikime tikėjausi išgirsti šių didžių muzikų arba kitos, taip pat gerai vertinamos Tatjanos Nikolajevos grojimo manieros atgarsių – virtuoziško greičio ar valingo garso, gal bandymų atkartoti sausą ir trumpą klavesino skambėjimą.

Interpretacija buvo netikėta. Lėtesnis, nei įprasta, tempas ir švelnesnis tembras vis dėlto nepažeidė kūrinio dramaturgijos – lyriniu centru išliko sarabanda, ypač gražiai susisluoksniavo kitų dalių polifoniniai fragmentai, kaip post scriptum prabėgo miniatiūrinės žigos eilutės.

Grojo itin įtaigiai

Sonatą fortepijonui Nr.17 d-moll didysis muzikos klasikas L.Bethovenas parašė neįtikėtinai greitai. (Šiaip kompozitorius savo kūrinių idėjas mėgo brandinti ilgai, tai jam buvo tarsi naujo pasaulio gimimas.) Kaip ir “Apasionatoje” (sonata Nr.23 f-moll) šiame kūrinyje daug aistringumo, dramatiškos kovos ir nesutramdomos energijos. Tyliai skambantis arpedžio akordas pačioje pradžioje – tarsi nebylus įsakymas, po kurio prasideda bėgimas, beveik paknopstomis – “taip bėga išgąsdinta siela”, rašė Romenas Rolanas.

Kai kuriuose nelabai sėkminguose atlikimuose, teisingai neperskaičius pirmojo kontrasto, visa dalis įgauna lengvabūdiško vaikiškumo atspalvių. Šiame kūrinyje kompozitoriui jau nebeužtenka fortepijonui būdingos faktūros, naudojami orkestro instrumentams būdingi štrichai, “balso” rečitavimas, o tai iš atlikėjo reikalauja dar didesnio meistriškumo ir girdėjimo. Kitos dalys, rami antroji ir švelniai melancholiška (nepaprastai dainingo refreno) trečioji, interpretuojamos lengviau.

P.Geniušas šį kūrinį pagrojo nepaprastai įtaigiai.

Tarsi vienu atsikvėpimu

Žaismingai suskambo B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”. Šis al fresco maniera parašytas kūrinys nėra pats sudėtingiausias kompozitoriaus biografijoje. Ir nors čia nėra ypač virtuoziškų efektų, muzikinį audinį pinti irgi gana sunku: netikėtai priešpastatomos skirtingos faktūros ir registrai, paprastas ritmas keičiamas kaprizingu, sausas garsas – daininga melodija.

Jausmų ir garsų jūroje klausytojus paskandino paskutinis rečitalio kūrinys – R.Šumano fantazija C-dur, atliktas tarsi vienu atsikvėpimu.

Šis monumentalus trijų dalių opusas iš pradžių buvo dedikuotas L.Bethovenui (girdima šio kompozitoriaus stilistinė įtaka), vėliau perrašytas F.Listui – ypač pastarajam patiko antroji valingo maršo dalis. Bet tikroji fantazijos atsiradimo priežastis greičiausiai yra R.Šumano meilė žymiai to meto pianistei Klarai Vik.

Trukdė vaikai

Vis dar stebiuosi, kaip kruopščiai ir virtuoziškai pianistui P.Geniušui pavyko įveikti sudėtingą šio kūrinio akcentų kaitą, polifonizuotos faktūros pinkles, atskirų fragmentų charakterio įvairovę. Atliktas titaniškas darbas.

O bisui, kaip visada, – virtuoziški “saldainiukai”: F.Listo “Transcendentinis etiudas” a-moll, fragmentėlis iš J.Kanderio “Kabareto” ir kita.

Tenka apgailestauti, kad šiai didelio susikaupimo ir tylos reikalaujančiai muzikai trukdė balkone šurmuliuojantys vaikai, skambantys mobilieji telefonai. Šis triukšmas, manyčiau, neleido atlikėjui įsijausti iki galo. Dėl tos pačios priežasties likome nuskriausti ir mes, klausytojai.

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Ignas Kazakevičius

Neseniai ŠMC veikė naujausias dizaino tendencijas pristatanti britų menininkų paroda „Mano pasaulis: naujasis subjektyvumas dizaine“. Na, o kaip britai pristato meną savo šalyje?

Prisistato mugėje

Radau sau žaisliuką. Esu pavargęs nuo vaikščiojimo, nuo temperatūros svyravimo… Lietuvoje – 20 laipsnių šalčio, Londono gatvėse – 12 laipsnių šilumos, su žieminiu paltu – nepakeliama, o galerijose išvis karšta… Sakralumas ir vėlgi ta pati niveliacija, dar šiek tiek – arabiško pojūčio, kurio Londono meno mugėje irgi buvo.

Susigundžiau patyrinėti mūsų įstaigos, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro, tinklalapį ir pasižiūrėti platesnio diapazono, pristatančius šalį ar regioną, ar skirtus tam tikrai temai renginius, pavyzdžiui, muges.

Pasaulyje vykstančios meno mugės turi savo kaleidoskopą, kuris žada stilių, žanrų, kultūrinio gyvenimo įvairovę, turi ir savo kalendorių. Pirmoji rimta mugė vyksta Londone sausio mėnesį. Peržvelgęs žadamą meniu, ilgai nesvarsčiau ir trims dienoms palikau speiguotą tėvynę.

Londone pasitiko ne tik žaliuojančios pievos, bet ir sveikas požiūris į meną, gyvas vartotojiškas jo pulsas. Speciali šiuolaikinio meno mugė vyksta spalį (teks vėl apsilankyti). Verslo dizaino centre (Business design centre) sausio 18-22 dienomis vykusi mugė pristatė per 100 Didžiosios Britanijos galerijų (dauguma jų – Londono), 1570 menininkų (ne vienoje galerijoje galima sutikti tas pačias pavardes), taip pat atskiroje salėje buvo eksponuojami meno projektai. Gal 15 galerijų prisistatė kaip dirbančios tam tikrose meno sferose ir posluoksniuose. Tai – iliuminacijos, piešiniai, fotografija, etninis egzotiškas krašto menas ir kita.

Pietums – parodos

Londono meno mugėje buvo galima pamatyti ir štai tokią galvą iš degtukų arba tokį šiuolaikinės tapybos darbą.

Bilietas į mugę – 12,5 svaro. Tradiciniai angliški pusryčiai tradicinėje jaukioje kavinėje – 6 svarai. Kokteilis stilingame bare, garsių pasaulio dizainerių parduotuvių rajone Mayfair – 10 svarų.

Palyginimui – Turnerio premijos (įteikiama kasmet nedidelei grupei autorių – perspektyviems jauniesiems britų menininkams) laureatų paroda – 5 svarai, visuose vadovėliuose išlinksniuoto vieno iš minimalizmo pradininkų, deja, jau a.a. Dano Flavino pirmoji retrospektyva privačioje galerijoje – 7,5 svaro. Tačiau čia gali susimokėti metinį nario mokestį (dabar nebepamenu tiksliai kiek) ir ne tik būsi informuotas apie renginius, bet ir vaikščiosi nemokamai. „Teito“ galerija visus įsileidžia už dyką.

Turneris vertas dėmesio, na, tikrai gera tapyba. D.Flavino neoninės instaliacijos užbūrė. O jaunųjų paroda, išskyrus vieną autorių, nuvylė.

Pirk čia ir dabar

Šioje meno mugėje buvo galima pamatyti britų klasikų – nuo L.S. Lowry, Ben Nicholson ir William Scott iki Terry Frost ir Henry Motore kūrinius.

Šiuolaikinio meno apžvalga aprėpė taip pat pakankamai platų spektrą – nuo Peter Blake, Bridget Riley, Anish Kapoor, Damien Hirst, Rachel Whiteread, iki Gavin Turk. (Beje, džiaugiuosi, kad vėl pavyko susitikti ir pabendrauti su pastaruoju autoriumi. Džiaugiuosi ir tuo, jog mūsų nuomonės apie šią mugę sutapo). Iš esmės ji skirta išsilavinusioms masėms, perkančioms čia ir dabar.

Nusipirkti galėjai beveik viską. Antai klasikai abstrakcionistai: Patrick Heron, Peter Lanyon, Barbara Hepwort, ekspresionizmo žvaigždė Franc Auerbach, popmeno tūzas Andy Worholas… Čia ir Picaso paveikslas – 14 000 svarų sterlingų (1 svaras – maždaug 5 litai), M.Šagalo litografijos – 360 svarų, 232-oji A.Matiso kopija – 490 svarų. Taigi 2450 litų, ir turite maždaug 15×15 cm dydžio, keliomis meistro linijomis pieštą moters veidelį.

Tačiau tikrąjį Londono meno pulsą, be abejo, parodo ne ikonomis tapę autoriai ir jų kūriniai. Nepavadinčiau antruoju ešelonu mažiau arba visai nežinomų (man ar mums) kūrinių. Mugėje daug gero meno ir nemažai prasto, saloninio (jei Lietuvoje vyktų respublikinė galerijų mugė, sulauktume panašaus rezultato). Didžiąją dalį joje pateiktų kūrinių galima pavadinti „padarytais“.

Padarytas menas

Štai kas mūsų laukia… Gerai tai ar blogai? Įdomus, bet nesudėtingas a la klasikinės, realistinės tapybos darbas. Ir siužetas – amūras, – taip pat klasikinis santykis su burbuliniu pakavimo celofanu. Tai kūrinį paverčia, na, tokia masine produkcija!.. Tiesiog procesas. Bet aš už tai, kad forma būtų labiau išieškota, kaip ir idėja, ne  vien paviršiaus efektas. Arba jei remiamasi efektu, tai kad driokstelėtų kaip reikiant.

Tapyba, grafika, objektai, skulptūros – tai gal pagrindinės rūšys ir gana daug tarpinių variantų, sintetinių rūšių, kuriose betgi aišku, nuo ko prasidėjo idėjos vystymasis. Galima teigti, kad nė viena sritis nėra suprantama taip, kaip Lietuvoje (kur sintezės procesas vyksta nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio).

Mūsų šalyje tapyba yra tapybiška, grafika – grafiška. Tapybą lietuviai vis dar supranta kaip dažų arba ištapytų daiktų, arba objektų „pokalbį“, kur emociškai ištapomas pasakojimas.

Ne Lietuvoje ištapomas objektų sąryšis, t.y. mintis. Antai D.Hirstas elementarų ofortą naudoja tik kaip išraiškos būdą idėjai. Jo grafika nėra stereotipiškai apibrėžta.

Pas mus menas vis dar yra labai sureikšminamas, garbinamas kaip svarbus pats savaime. Kaip mitologizuotas visuomenės šauklys. Tačiau kad galėtų išreikšti jos balsą, menas turi tapti laisvas nuo pačios visuomenės. Kad galėtų išreikšti savo balsą, menas privalo normaliai vystytis. Nuosekliai. Privalo turėti normalias sąsajas su kitų šalių menu.

Prisiminkime, jog Lietuvos menas vystėsi su pertrūkiais. Paradoksalu ar nelabai, tačiau tada, kai pasaulis mene šokteldavo priekin, čia vis vykdavo politiniai perversmai ar rietenos. Gal todėl mes taip labai prisirišę prie savo atrastų meno lopinėlių ir kitų mažmožių…

Mados jaukas

Žaisminga skulptūra su švirkštų skiautere. Anaiptol nekelia kokių nors socialiai užaštrintų asociacijų. Vėlgi techniškas daiktas, atsiprašau, menas. Kita vertus, ar menas būtinai turi provokuoti, veikti? Taip. Tačiau provokuoti bet kokia kaina nebūtinai. Galerijose Londono meno mugės metu vyravo aktyvaus susidomėjimo dvasia ir siekis bendrauti.

Dauguma Londono mugėje eksponuojamų autorių turi ne tik savo stilių, bet ir savo techniką. Ją tobulina ir būtent jos dėka stengiasi išsiskirti iš kitų. Tad ne meno rūšis, bet technika, mokėjimas padaryti yra svarbu. Todėl kūriniai, palyginti su lietuvių, atrodo labiau apgalvoti, surežisuoti, aktyvesni.

Trumpai tariant, britų meną galima pavadinti vizualiai pranašesniu nei mūsų. Emocija čia – prabanga. O tobulai išreikštos, natūralios emocijos reikia labai paieškoti. Dominuoja jausminė ir ekspresijos fikcija. T.y. menas gana šaltas, logiškas, efektas apskaičiuojamas, sklidinas, jei taip galima išsireikšti, vidinės refleksijos.

Įdomus faktas, kad nesibodima plagijuoti ar bent jau taip priartėti prie klasikos ar madingo kanono, jog kartais net nepatogu matyti, pavyzdžiui, mažne identišką faktūrinę monochrominę tapybą. Jei mes kopijuojame juos, tai sekame klasika, o jei jie kopijuoja savus… Štai jums ir kultūrinių slenksčių potyris.

Meno mugė – jaukas saviems, užsieniečiams ir kuratoriams. Bet kokiu atveju verta pamatyti. Verta bendrauti, megzti ryšius ir dalyvauti.

Tuo metu, kai ten buvau, Londono parlamentas buvo restauruojamas, o Temzėje malėsi banginis.

Speciali šiuolaikinio meno mugė Didžiosios Britanijos sostinėje vyksta spalį. Teks sugrįžti rudenį.

Igno Kazakevičiaus nuotraukos ir komentarai

Pelenais kvepianti klasika

Ignas Kazakevičius

”Klaipėdos galerijoje” vasarį buvo eksponuojama klaipėdiečio tapytojo Liudviko Natalevičiaus darbų paroda “Kvepianti tapyba”. Atrodo, kas čia keista, taigi tapyba iš tiesų kvepia dažniausiai aliejiniais dažais, o studentai jau yra darę diplominius kvepalais tapydami… Betgi Liudvikas tapo suodžiais…

Naujausiuose darbuose L.Natalevičius apsiriboja juodos, baltos ir raudonos spalvų deriniais.

Taip, jis tapo suodžiais, drobes šioje parodoje pakeičia popierius, o ir taip menininko negausiai naudojamas spalvas – juodos, baltos ir raudonos derinys. Siužetai išlieka, mums pažįstama rimtis – taip pat. Tačiau ramybės neduoda autoriaus dėmesys paprastoms, tačiau kiek neįprastoms vertybėms: popieriui ir pelenų saujai.

Galbūt pelenai ženklina didžiausią medžio vertybę – šilumą, t.y. ugnis išplazdėjo ir sušildė į ją žiūrintįjį. Taip ir su paveikslais. Išliepsnojus idėjos dvasiai, lieka dažų pelenai. Primenantys apie buvusį karštį. Jį nutapyti tolygu realiai nugyventi fantaziją. Todėl kai stebime ne patį karštį, bet galutinį produktą – pelenus, įsitikiname, jog tapyba tėra meninės iliuzijos forma.

Jei menui vis tiek, kokia forma jis bus išreikštas, tai vertintojui rūpi (dažniausiai dėl subjektyvių dalykų, dėl suformuotos mitologijos), na, kad ir tai, jog esą tik aliejinė tapyba ant drobės yra vertinga. Dėl ilgalaikiškumo, specifinės aliejaus gelmės – sutinku, tačiau ne pati technika, ne turinys yra svarbiausia, o pasirinktos išraiškos atitikimas idėjai.

L.Natalevičiaus tapyboje pelenais ant popieriaus vėlgi nesunkiai atpažįstama švelniai abstrahuota religinė simbolika.

Mes galime kalbėti, kad štai tradicinė Liudviko tapyba žymiai svaresnė, raiškesnė ir labiau paveiki. Bet, kita vertus, šie A4 formato ar nedaug didesni lapai yra taip pat išbaigti paveikslai, skirtingai nei tapiniai, pradėti ir baigti, regis, tą pačią akimirką. (Bet ar tik negudrauja menininkas – raudoni akcentai atrodo tikrai dėti itin sąmoningai, siekiant dar labiau pabrėžti prigimtinį baltos ir juodos kontrastą.)

Kūriniai žavi juosvumu. Grynos juodos vengiantis apyboje nuo pasaulio L.Natalevičius atsitveria juodos atspalviais, o šioje ”popierinėje” parodoje – tonų gama. Juoda aliejinėje tapyboje – gyvas tamsis, ir skaidruma šešėlių ant jo prikaltų taip pat sveria… Popieriuje – visa kitaip. Mums gerai pažįstami siluetai sakytum kyla kartu su A4 formatu.

Ir visai nebesvarbu, kaip mes pavadinsime šį L.Natalevičiaus meną – akvarele, grafika, piešiniu ar tapyba ant popieriaus suodžiais. Visa tai bus tik žodžiai. Kūrinio vertė nėra padaroma, nėra nusprendžiama, ji sukuriama. Sukuriama visų pirma autoriaus pozicijos. Dirbant ir eksperimentuojant, ir negalvojant, ar kūrinys jau tapo vertybe? Ar jis vertingas?..

Stebint parodą reikia (bet sunku) atsiriboti nuo išankstinės nuostatos – “bet tai sukurta ant popieriaus!”. Nors aš ir ne pirkėjas, bet taip pat nejučia lyginu: aliejus – popierius… Kadangi mes įpratę tapybą matyti tapybišką, be to, ypač L.Natalevičiaus tapybą įpratę matyti tapybišką, sunku pripažinti suodžiu popieriaus skiautėje tiesą išrašytą esant. Tiesą, kurią primena medžiagos virtimas anglimi – tuo juodu tarsi niekuo. Niekuo, kuris betgi turi galią vaizduoti, brėžti liniją, skleisti toną… Švelniai abstrahuota religinė simbolika puikiai atpažįstama. Jei dideliame formate ji skamba įtikinamiau, o sparnuotieji siluetai dideliuose drobių stačiakampiuose išsitęsia visu mostu, išdidžiai ir manieringai, čiagi labiau juntamas nedidelio kūrybinio impulso spurdėjimas… Ir šiek tiek pasvilintos sielos, šiek tiek kraujo krešulių, dar – gyvo kūno spurdėjimas, meilės ir darbo akimirkos ir pelenais kvepianti klasika.

Novatoriškas susitikimas ten pat

D.Sodeika. Ietis. D.Sodeikos „Kentauras“ E.Balsiukaitės paveikslo „Santuoka žlugo, bet svajonės – ne“ fone. E.Balsiukaitė. Agapi.

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Baroti galerijoje veikia Elenos Balsiukaitės ir Danieliaus Sodeikos kūrinių paroda „Susitikimas Nr.2“.

Skatina galvoti

Aleksandras ŽALYS

Naujausiai Klaipėdos dramos teatro premjerai – V.Šekspyro „Karaliui Lyrui“ – galima papriekaištauti dėl daug ko: dėl spektaklio kūrėjų perdėtų pastangų siekti šiuolaikiškumo, modernumo ir dėl pastatymo meninio vieningumo bei konceptualaus išbaigtumo stokos, dėl stilistinės eklektikos, disonansų, atskirų epizodų statiškumo.

Tačiau šiuolaikinis menas paprastai nebesiekia harmoningo vaizdo ir išbaigtos formos, priešingai – eklektika ir disonansai daug dažniau tampa efektyvia ir efektinga priemone darant suvokėjui įspūdį, siekiant jį sujaudinti, provokuoti ir šokiruoti.

Atrodo, kad šiuo keliu ir nueita, kuriant modernią „Karaliaus Lyro“ interpretaciją. Ir tai pirmiausia pasakytina apie režisieriaus A.Latėno darbą, bei, žinoma, apie svarbiausių herojų vaidmenų atlikėjus – V.Paukštę, R.Šaltenytę, N.Savičenko, B.Gražį, V.Leonavičiūtę, D.Meškauską, K.Žvinklį ir kitus.

Čia, man atrodo, svarbiausia, kaip šiuolaikinėmis meno priemonėmis teatrui pavyko pasiekti ir atskleisti savo tikslus. Man atrodo, kad pavyko, – spektaklis įdomus, žiūrėjau jį du kartus. Iš pradžių kiek per daug šokiravo rusiškos dainos, tačiau antrąsyk jos jau daug mažiau rėžė ausį – tiesiog nežinau, kodėl.

Istorinis legendinis V.Šekspyro tragedijos pasaulis perkeltas į mūsų laikus – su visa sušiuolaikinta problematika, išorine ir vidine poetikos atributika. Sąlygiškumas ir simbolizuotas modernumas yra ir erdvės, ir veikėjų bei kitų spektaklio sudėtinių elementų svarbiausieji bruožai.

Spektaklyje vis dėlto galima išskirti dvi ryškias stilistines linijas: rimtoji, tragiškoji, kuri sudaro turbūt du trečdalius spektaklio veiksmo, ir – žaismingoji, sarkastiškoji, tragikomiškoji. Pastaroji labiausiai ir daro spektaklį avangardišką šių dienų prasme. Tai scenos, kur Karalius Lyras susitinka su Edgaru ir kuriamas žaismingas „šiukšlyno žmonių“ miuzikliškas gyvenimo vaizdas, Glosterio kankinimo scena, kuria baigiama pirmoji spektaklio dalis, ir pagaliau finalinis viso pastatymo epizodas – karo paveikslas, formuojamas kaip transformuotas šiuolaikinio jaunimo pasilinksminimas, kur savęs ir kitų ardymas, griovimas bei naikinimas pateikiamas kaip visa apimanti išraiškinga, plastiška šokio orgija.

Šiandieninis menas siekia įspūdžio, reikalauja iš suvokėjo didelio dėmesio, įsigilinimo ir atsivėrimo, tik gal labiau sąmonės nei širdies. Galbūt tai ne visiems priimtina, ne visiems patinka, galbūt tai neatliepia mūsų širdies troškimų, tačiau drįstu manyti, kad tai – įdomu, daro įspūdį, skatina galvoti, ieškoti ir kažką atrasti ne tiek pasaulyje, o daug labiau – savyje.