“Šikšnosparnis” – proga pakelti taurę šampano

“Šikšnosparnis” – proga pakelti taurę šampano

Rita Bočiulytė

Šeštadienį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nugriaudėjusi legendinės J.Štrauso operetės “Šikšnosparnis” premjera vienus apstulbino, o kitus ir sužavėjo šiuolaikiškumu.

Scenos iš premjerinio J.Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ spektaklio Klaipėdos muzikiniame teatre. Šokis su plunksnomis.

Apeliuoja į intymumą

Spektaklio statytojai dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas surizikavo ir dabar gali sudaužti šampano taures. Visas pasaulio scenas apkeliavusi XIX amžiaus komiška opera, ne vieną kartą statyta ir Lietuvoje, uostamiesčio teatre atgimė stilingu postmodernistiniu spektakliu – su visais jam būtinais atributais, inspiruotais XXI amžiaus pradžios žmogaus savijautos ir mąstysenos, patirčių ir svajonių.

Į jas apeliuodami, žaismingai lukštendami santuokinės moralės, ištikimybės temas, spektaklio kūrėjai nestokojo ironijos ir daugiaprasmių užuominų į vartotojišką mūsų buitį ir būtį. Taip scenovaizdžio centre atsidūrė šaldytuvas, pilnas šampano, bulvių ir citrinų – kaip gyvenimas pačių įvairiausių mūsų jausmų; savotiška šeimos idilija, pertekliaus, gerovės ir intymumo derinys. Trapų, apgaulingą šeimos židinio jaukumą pirmajame veiksme dar labiau pabrėžė minkšti personažų chalatai, krėslas su pagalvėlėmis ir baltos sienos, nukabinėtos medžioklės trofėjais, dekoruotos XX amžiaus moters grožio idealo Merlinos Monro atvaizdu.

Slepia ir vilioja

Vartojimas, kaupimas, konservavimas ir kolekcionavimas giminiuojasi su nuoboduliu, tuštybe ir ištvirkavimu, slypinčiais po miesčioniška prabanga, kurios užuominų spektaklyje irgi netrūko.

Spalvų ir prasmių žaismė susiliejo antrajame veiksme, sušvytėjo karnavale – smagiame aukštuomenės vakarėlyje medžioklės tema. Ką slepiate po savo kaukėmis?.. – provokuoja publiką spektaklio statytojai. Nemalonų dūrį čia pat “užmarindami” mistine, siurrealistine karnavalo atmosfera, paglostydami savimeilę egzotišku pajūrio koloritu su svajingai pro sutemas mojančia palme. Ir įsuka į nerūpestingą karnavalinį siautulį stulbinančiu rankų kankanu, svajingu “citrinos” valsu ir efektingais šokiais su plunksnomis…

Fermentavo klasiką

Alfredas (D.Norvilas) atkakliai bandė užkariauti Rozalindos (D.Kužmarskytė) širdį. Tarnaitė Adelė (R.Petrauskaitė) bando įrodyti ponui Falkui (V.Pupšys), kad sugebėtų vaidinti jo teatre. Alfredas (D.Norvilas) Rozalindos (D.Kužmarskytė) namuose greitai ima jaustis kaip šeimininkas.
Interpretuodami klasikinę operetę kaip šiuolaikinį “popsą”, jos statytojai išlošė visais aspektais.

Spektaklis naujoviškas, nenuobodus dabartiniam žiūrovui, kuris “Šikšnosparnio” muziką ir siužetą turbūt žino mintinai. Žaisdami citatomis, originaliai atkartodami tai, kas jau senų seniausiai šiuo kūriniu pasakyta, jie tarsi fermentavo jį iš naujo – vyną paversdami šampanu, priversdami jį putoti ir svaiginti publiką.

Taip subtiliai, asociatyviai, groteskiškai jie prabilo apie šeimos vertybių krizę, ištikimybę ir meilę, kuri visais laikais žmogui išlieka nepaprastai svarbi. Pasirodo, apie tai gali priminti net operetė, paprastai laikoma lengvu, nerūpestingu muzikos ir teatro žanru.

Spektakliui galima prikišti nebent vokalinius netikslumus ar vaidybinius techninius netobulumus – vienas solistas neteisingai kažkur intonavo, kitas nespėjo į taktą su orkestru, trečiam artistui pristigo šarmo vaidinant, o ketvirtam sinchroniškumo šokant… Bet argi tai svarbiausia per premjerą?!.

Vis dėlto svarbu, kad šiuokart orkestras grojo labai tiksliai, „švariai“, jautriai, netgi tobulai ir visai negoždamas solistų.

Savuose amplua

Henrikas Aizenštainas (M.Gylys) meluoja savo žmonai Rozalindai (D.Kužmarskytė) padedamas savo bičiulio Falko (V.Pupšys). Adelė (R.Petrauskaitė) iš pelenės kaukių baliuje virto princese.

Bendras įspūdis tikrai geras. Dar neteko matyti tokio visapusiškai žavaus Ritos Petrauskaitės (Adelė) vaidmens. Jis nejuokais konkuravo (ir operetės siužetas tam neprieštarauja) su Dalios Kužmarskytės (Rozalinda) personažu. Abi artistės scenoje buvo savaip puikios.

Joms stengėsi nenusileisti Mindaugas Gylys (Henrikas Aizenštainas) ir Aurelija Dovydaitienė (kunigaikštienė Orlovska), Virgis Pupšys (Falkas) ir Viačeslavas Tarasovas (advokatas Blindas), komiko talentu spindėjo Šarūnas Juškevičius (kalėjimo prižiūrėtojas Frošas) ir Stasys Rezgevičius (liokajus-eigulys).

Netikėtu pasirodymu įsimylėjusio italų lakūno amplua savo gerbėjus vėl pamalonino Deividas Norvilas (Alfredas), kitiems primindamas XX amžiaus heroizmo, romantikos ir vyriškumo įsikūnijimą – dirižablių konstruotoją ir pilotą italą Umbertą Nobile… Dar viena praėjusio amžiaus simbolių kolekcijos citata spektaklyje. Miela ir nostalgiška – kaip būtojo laiko prisiminimas. Juokinga ir naivi – iš esamojo laiko distancijos.

Žavi visuma

Kalėjimo prižiūrėtojas Frošas (Š.Juškevičius) įrodinėja direktoriui (A.Kozlovskis), kad kalėjimą supa kaliniai. Kaukių balius įsuko į magišką paslapties ir vilionės siautulį.

Apskritai šiuokart viskas – tikslinga, pagrįsta, drąsu ir režisūriškai tikslu. Ir nieko nereikalingo, nemotyvuoto, iškrentančio iš konteksto.

Scenoje nėra statistų. Solistai ir choro artistai plastiškai persipynė su baleto šokėjais, ne tik dainavo, bet ir gracingai judėjo, šoko, o R.Petrauskaitė savo ariją antrajame veiksme atliko tiesiog supama ant vyrų šokėjų rankų, – balsas dėl to tikrai neskambėjo blogiau.

“Šikšnosparniui” nepristigo režisieriaus, dailininkų ir choreografo gero skonio bei išmonės, žavi solistų, choro artistų, orkestro dirigento ir muzikantų nuoširdžios pastangos įkūnijant visus užmojus.

Bet dar labiau žavi rezultatas – dinamiška, vizuali ir konceptuali, netgi truputėlį erotiška, tačiau “nepersaldinta”, nepaviršutiniška, giliaprasmė ir darni visuma, – retas stebuklas operetės pastatymuose.

Eksperimentas pavyko. Tikrai yra proga pakelti taurę šampano. Už prasmingas kūrybines kančias, publikos nuostabą, susižavėjimą ir ilgai netylančas ovacijas!

Pribloškė šaldytuvu

“Šikšnosparnyje” viskas baigiasi laimingai, liejasi šampanas ir fermentuojasi jausmai. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

“Šekspyro “Karaliuje Lyre” skamba rusiška muzika, Štrauso “Šikšnosparnyje” veiksmas sukasi aplink šaldytuvą. Ką pamatysime teatre dar po dešimties metų?!.” – spėliojo priblokštas vienas teatro gerbėjas per pertrauką. Po antrojo operetės veiksmo jis jau tikino, kad jam tikrai patinka tai, ką mato scenoje. Kitas žiūrovas juokavo, kad šaldytuve vis dėlto pasigedo alaus ir dešros – įprasto tikram lietuviui turinio. Viena garbi ponia po spektaklio vilkdamasi kailinius patyliukais teiravosi kitos, ar toji negalinti gauti kostiumų dailininkės telefono numerio, – norėtų užsisakyti pas ją vakarinę suknelę, na, tokią kaip spektaklyje per karnavalą, tik niekaip negalinti apsispręsti – raudoną kaip Rozalindos, violetinę kaip Adelės ar vieną iš tų – šampano butelio spalvos… Į pokalbį įsikišo juokdamasis vyras: “Kartu man užsakyk tuos rytietiškus tarno drabužius ir būtinai nepamiršk tiurbano, primenančio kriauklę”. “Gal dar ir kaktuso su distanciniu valdymu užsigeisi?!.” – nusikvatojo žmona. “O ką?! Būtų neblogai, jei kaip Azenštainas nelauktai netikėtai vėl atsidurčiau cypėje, juodai dienai turėčiau tekilos lašelį”, – liūdnai šyptelėjo buvęs bankininkas, pabučiuodamas žmoną į skruostą ir išsivesdamas pro duris.

Kažkas išeidamas niūniavo Štrauso melodiją. Lauke sniguriavo… Keista, pagalvojau, juk niekas nepasikeitė. Visi grįšim namo, įsispirsime į šlepetes, užsimesime minkštus chalatus, atidarysime šaldytuvą ir prisikirsime prieš naktį, kaip tikri lietuviai. Arba ne, nuotaika ne ta. Surasim šventei pirktą šampano butelį, užsidegsime žvakę ir truputį pasėdėsime dviese, prisiminsime, kaip ten buvo teatre ir kaip yra gyvenime…

Gyvenimo realijas narstė šokiu

Gyvenimo realijas narstė šokiu

Scenos iš L.Michalkevič šiuolaikinio šokio spektaklio ,,Gyvenimo realijos”, parodyto Klaipėdos dramos teatre. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Violeta Milvydienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje iškilmingai įteikti diplomai dar dvylikai 34-osios Choreografijos katedros laidos absolventų. Aidėjo Alma mater vadovybės atstovų, pedagogų, artimųjų, draugų ir jaunesniųjų kolegų sveikinimai, švytėjo diplomantų veidai. O visai neseniai nuskambėjo paskutinieji studijų akordai – buvo parodyti gražūs ir prasmingi diplominiai darbai, kuriuos ir norėtųsi prisiminti.

Diplominiai darbai – spektakliai

Dauguma baigiamųjų darbų – savotiški choreografiniai spektakliai, kurių scenarijų, režisūrą (dažnai – ir scenografiją, kostiumus, net apšvietimą) kūrė patys studentai. Tiesa, matyti spektakliai – įvairialypiai, skirtingi savo stiliumi bei trukme, mažiau ar daugiau brandūs, priklausomai nuo galimybių, vidinių ir išorinių sąlygų. Mat vieni jų buvo parodyti mokyklose ir gimnazijose, kiti pristatyti koncertų salėse ar net teatruose.

Iš visų išskirčiau keletą. Tai E.Rudytės ir V.Stirbio surežisuota dviejų dalių koncertinė programa, įgyvendinta Žvejų rūmuose kartu su žymiais uostamiesčio kolektyvais ,,Vijurku” (vad. V.Šleinienė) ir ,,Vėtra” (vad. V.Šleinius). Taip pat – I.Syčevos klasikinio šokio leksika pagrįstas baleto spektaklis ,,Bjaurusis ančiukas”, kurį ji pastatė Plungės meno mokyklos Choreografijos skyriaus auklėtiniams. Tarp įdomesnių – ir G. Nutautaitės tautinio šokio pagrindais sukurta ,,Miško pasaka” Panevėžio ,,Grandinėlėje” (vad. Z.Rimkuvienė).

Studijavo užsienyje

Tačiau pačiu brandžiausiu ir išsamiausiu darbu pripažintas Lauros Michalkevič šiuolaikinio šokio spektaklis ,,Gyvenimo realijos”, parodytas Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje.

Laimėjusi konkursą pagal ,,Sokrates Erasmus” programą, Laura net metus studijavo Stokholmo (Švedija) šokio koledže (Danshogskolan univerity college of dance), kur įgavo naujų modernaus, flamenko, džiazinio šokio žinių.

Prisiminus netolimą istoriją, reikėtų paminėti, jog šioje srityje pirmąja ,,kregžde” tapo teatrologijos magistrantė A.Šeiko-Sarulienė, išvykusi tęsti choreografijos mokslus Roterdamo (Olandija) šokio akademijoje. Kiek vėliau Stokholme mokėsi M.Kavaliauskas, kuris grįžęs apgynė diplomą Choreografijos katedroje. Praėjusių metų semestrą ten pat studijavo A.Bareikytė ir A.Abromavičiūtė, o Rygoje (Latvija) – ketvirtakursės L.Geraščenko ir A.Venskienė. Pagal pasikeitimo programą mūsų katedroje šokio meno paslaptis stengėsi pažinti dvi studentės iš Rygos pedagoginio universiteto. Visa tai – itin skatintinas ir sveikintinas reiškinys.

Verčia susimąstyti

Grįžtant prie ,,Gyvenimo realijų”, tenka pripažinti – šis šiuolaikinis spektaklis suformavo postmodernistinio, net avangardinio šokio įspūdį.

Jame netikėtai, kiek drastiškai, o kartais – buitiškai ir kiek ironiškai vaizduojami žmonių gyvenimo epizodai, ypač išryškinant negatyviuosius mūsų visuomenėje vykstančius reiškinius.

Štai besaikis, neplanuotas gimdymas čia asocijuojasi su mažų stalo teniso kamuoliukų mėtymu, o kvaišalų vartojimas baigiasi beviltiškai – mirtimi, ir scenoje lieka iš žemės supiltas kapas.

Vaizdingą ir savitą funkciją atlieka statybiniai karučiai, virvėmis surištos rankos – pančiai, traktuojantys žmogaus nelaisvę, raiščiu ant akių išryškinama raudonoji gyvenimo linija, kailinės kepurės simbolizuoja Sibiro tremtį, o raudoni vyrų sijonai – tai, jog lytis neišskiriama.

Gilu, prasminga, verčia susimąstyti…

Pasitelkė profesionalus

Įdomu, jog kažkurią spektaklio dalį jaunoji choreografė sukūrė dar studijuodama Stokholme, tačiau visą savo darbą nutarė parodyti ir diplomą įsigyti Klaipėdoje. Tam L.Michalkevič pasitelkė atlikėjus profesionalus, tiesiog meistriškai realizavusius jos sumanymą.

Tai šokantys aktoriai iš Vilniaus ir Kauno, studijuojantys Muzikos ir teatro akademijoje ar jau dirbantys įvairiuose teatruose artistai: I.Juodpusytė, L.Raškevičiūtė, M.Kavaliauskas, J.Gečas, R.Juodzevičius. Beje, pati Laura taip pat sėkmingai pasirodė savo spektaklyje.

Visi veikėjai žavūs ne tik lengvai atliekama šokio technika, bet ir jausmine išraiška, individualumu. Kiekvienas iš jų – savitas ir skirtingas, išryškinantis tiek šokio stiliaus bruožus, tiek vaizduojamo charakterio ypatumus.

Spektaklio muzikinis apipavidalinimas – įvairios muzikos audioįrašai, be to, neįprastai, tačiau organiškai įterpiama „gyva“ smuiko giesmė. Čia itin tiko ir ypač sujaudino J.Martinkėnaitės griežiama K. Sen-Sanso ,,Mirštančioji gulbė”.

Belieka palinkėti visiems diplomantams ir toliau eiti choreografijos keliu, siekti kilnaus tikslo, puoselėjant pačią universaliausią – šokio kalbą.

V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto gimimo 250-ųjų metinių proga jo garsųjį “Requiem” Klaipėdoje atliko solistai S.Konstantinova, D.Kužmarskytė, A.Janutas, A.Kozlovskis, “Aukuro” ir Muzikinio teatro chorai bei orkestras, diriguojant savitam Mocarto muzikos interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Daiva Kšanienė

Genialiajam visų laikų kompozitoriui V.A.Mocartui šiais metais sukanka 250 metų. Visas pasaulis pažymi šią datą festivaliais, koncertais, konkursais, parodomis ir kitais renginiais. Klaipėda taip pat labai iškilmingai pažymėjo didžiojo muziko gimimo sukaktį. Muzikinio teatro iniciatyva nuskambėjo vienas nuostabiausių pasaulio muzikos literatūroje veikalų, didingasis “Requiem” (1791). Sausakimša Klaipėdos muzikinio teatro salė liudijo, kaip žmonės išsiilgę tikros, jaudinančios, kiekvieno širdį ir jausmus pasiekiančios muzikos.

Kvietė į klubą

V.A.Mocarto “Requiem” sukurtas keturiems solistams, chorui ir orkestrui (styginiai, 2 klarnetai, 2 fagotai, 3 trombonai, 2 trimitai, timpanai ir vargonai). Šio veikalo kompozitorius neužbaigė, tad jį pabaigė mokinys F.Ziusmajeris, kurio plunksnai priklauso trys priešpaskutiniai “Requiem” numeriai.

Prieš suskambant muzikai, įžanginį žodį tarė Muzikinio teatro vadovė, kompozitorė Audronė Žigaitytė, įtaigiai, vaizdžiai ir nestandartiškai pristačiusi V.A.Mocarto asmenybę, jo muziką, atskleidusi išskirtinius kūrėjo gyvenimo momentus bei jo jautraus vidinio pasaulio subtilybes. Vadovė po koncerto kvietė visus susiburti į operos mėgėjų klubą, išmoningai įvardindama jį kaip savotišką masonų ložę (V.A.Mocartas buvo masonas) gerąja, senąja prasme, kai masonai dar buvo daugiau etinė draugija, siekianti dvasinio tobulėjimo, žmonių broliškumo ir draugiškumo bei diskusijų laisvės.

Prieš “Requiem”, tarsi pa-ruošiant klausytoją sudėtingam kūriniui, nuskambėjo du choro ir orkestro atliekami V.A.Mocarto motetai, “įvedę” klausytojus į kupiną susikaupimo atmosferą.

Skamba dažnai

Gedulingų mišių už mirusius žanras “Requiem” turi gilias tradicijas ir seną istoriją. (Pirmasis sukurtas XV a.). Pavadinimas “Requiem” kilęs nuo pirmųjų lotyniškos giesmės teksto “Requiem aeternam dona eis, Domine” (“Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie”).

V.A.Mocarto “Requiem” yra aštuonių stambių dalių (Introitus, Kyrie, Sequenz, Offertorium, Sanctus, Benediktus, Agnus Dei, Communio), sudarytų (ne visos) iš mažesnių, kontrastingų padalų.

Jis pasaulio muzikos literatūroje jau yra tapęs chrestomatiniu muzikos veikalu, atliekamu labai dažnai daugybėje šalių. Šis “Requiem” ne vieną kartą yra skambėjęs ir Klaipėdos koncertų salėse, atliekant įvairiems solistams, chorams, diriguojant skirtingo meninio braižo ir savito V.A.Mocarto stiliaus suvokimo dirigentams. Vieni jų traktuoja kūrinį, įprasmindami jį kaip gedulingą bažnytinės muzikos veikalą, kiti akcentuoja žmoniškuosius lyrinio bei dramatinio konflikto aspektus ir pan.

Dirigavo dešimtis kartų

Šį kartą išgirdome taip pat įdomiai ir individualiai interpretuojamą nemirtingą veikalą, siekiant lyrinio ir dramatinio, dvasiškojo ir žmogiškojo pradų simbiozės.

“Requiem” atliko solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras) ir Artūras Kozlovskis (bosas), Muzikinio teatro choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), choras “Aukuras” (vad. Alfonsas Vildžiūnas) bei orkestras.

Veikalui dirigavo prof. Saulius Sondeckis, kuris vėliau operos teatro klubo narių susirinkime kukliai prisipažino, kad šį kūrinį jam yra tekę diriguoti keliasdešimt kartų įvairiausiose (tarp jų ir pačiose prestižiškiausiose) pasaulio koncertų scenose.

Nemanau, kad skaitytojas pageidautų, kad recenzentė straipsnyje detaliai nurodytų, koks instrumentas vienu ar kitu metu pagrojo ne visai švarią natą, kad solistė viena ketvirtąja takto dalimi per anksti įstojo ar pan. Svarbiau yra bendras įspūdis ir renginio intencija.

Susijungė du chorai

Tačiau pačio bendriausio įvertinimo reikėtų. Šis jubiliejinis V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas padarė gerą įspūdį, teikė estetinį pasigėrėjimą, kai kam, skambant ypač jaudinančioms vietoms, ištryško ašaros.

Apibendrintai vertinant, gerai buvo pasirengę visi kūrinio atlikėjai; be to, jie labai stengėsi. Sujungti du profesionalūs chorai (Muzikinio teatro ir “Aukuras”) skambėjo galingai, pakiliai (ten, kur reikėjo). Solistai taip pat buvo puikiai pasiruošę. Šiek tiek tikslesnio skambesio, mocartiškos precizijos pristigo orkestrui. Tačiau kai kuriose dalyse orkestro skambesys buvo nepriekaištingas.

Pirmoji lėtoji (Adagio) dalis “Introitus” bei antroji “Kyrie” (Allegro), atliekamos choro ir orkestro, skambėjo iškilmingai, netgi ekspresyviai, nors kompozitorius jas sukūrė dar šiek tiek remdamasis barokiniu stiliumi (puošmenos choro partijoje, polifonizavimas). Šios įžanginės “Requiem” padalos – maldos už mirusius sutelkė klausytojų dėmesį ir psichologiškai taikliai nuteikė tolimesniam kūrinio nuotaikų suvokimui. Pagirtinas chorų dainavimas, kurie sudėtingas (netgi koloratūriškas) partijas atliko nepriekaištingai.

Įspūdingai ir galingai

Antroji dalis “Sequenz” (sekvencija) – pati sudėtingiausia ir ilgiausia, pasižyminti didžiuliais kontrastais, psichologiniais pokyčiais, nuotaikų kaita; skausmingiausias dramatizmas čia gretinamas su švelnia ar graudžia lyrika ir pan. Dalį pradeda rūsti, net grėsminga “Dies irae” (“Dieną rūsčią”, Allegro assai) padala. Tai muzika, vaizduojanti paskutinio teismo dieną. V.A.Mocartas joje atsisakė polifoninio plėtojimo, todėl išraiškos priemonės čia artimesnės jo operinei ir simfoninei kūrybai ir todėl čia jo muzika labiau subjektyvi bei asmeniška. “Dies irae” nuskambėjo ypač įspūdingai ir galingai. Malonumo teikė švarus choro intonavimas, nors orkestre pritrūko tokios būtinos V.A.Mocarto muzikai precizikos.

Neilga antroji dalies padala “Tuba mirum” (Antante) – prisikėlimo iš mirusiųjų vaizdas, trimitu kviečiant į paskutinį teismą, parašyta ne tik chorui bei orkestrui; čia jau įstoja visi keturi solistai. Giliai žmogišką, minkštą, šviesią muziką atlikėjai perteikė nuoširdžiai ir psichologiškai įtikinamai. Ypač sklandžiai ir jaudinančiai savo partiją atliko solistas A.Kozlovskis.

Orkestras kartais „šlubavo“

Trečiojoje padaloje “Rex tremendae (“Viešpaties rūstybė”) atskleidžiamas rūstaus, teisingai nusikaltėlius baudžiančio Dievo paveikslas, o pastarieji meldžia pasigailėjimo. Grave (lėtai, sunkiai) tempe kanono būdu (polifonija) skamba pilna patoso ir rūstybės muzika. Ypatingą dramaturginį vaidmenį šioje padaloje kompozitorius skyrė orkestrui: dominuoja galingas punktyrinis ostinatinis motyvas. Jis atlikėjams kelia nemažai sunkumų. Atliekant šią padalą, orkestrui ne visai pavyko įveikti V.A.Mocarto „užduotį”. Buvo juntamas balsų pakrikimas, ritminis nestabilumas. Padėtį gelbėjo gerai savo vaidmenį atliekantis choras.

Dalis baigiasi gana išplėsta padala “Recordare” (“Prisiminimas”), kuri neabejotinai yra viena ryškiausių viso veikalo kulminacijų. Dvasiškai artima buvusiai padalai, ji perteikia paskutinę mirusiųjų maldą, išreiškiančią nusiraminimą ir viltį. Atliekama solistų ir choro, jį „įneša” ryškų kontrastą. Šioje dalyje išreikštą V.A.Mocarto muzikos nuoširdumą, besiderinantį su bažnytiniu santūrumu, solistai pajuto ir stilingai atliko. Orkestro ansambliškumas vėl šiek tiek „šlubavo”.

Ketvirtoji padala “Confutatis” (Antante) paruošia vieną iš įspūdingiausių “Requiem” epizodų – “Lacrimosa”. “Confutatis” padaloje vaizduojamos nusidėjėlių kančios ir jų maldavimas atleisti. Kompozitorius šią dalį sukūrė gana dramatišką. Atlikėjams pasisekė perteikti V.A.Mocarto idėją: muzika skambėjo griežtai, tiksliai, nors orkestro partija ir labai komplikuota, virtuoziška.

Paskutinioji “Sequenz” padala “Lacrimosa” (“Ašaringoji”) – įstabiausias V.A.Mocarto bažnytinės lyrikos puslapis. Graudi, skausmo kupina muzika perteikia kančią, neviltį, nepaguodžiamą skausmą, bet kartu ir viltį. Choras ir orkestras šią dalį atliko įsijautę, sutartinai. Tai geriausiai atliktas “Requiem” numeris. Santūrūs orkestro balsai subtiliai papildė ir pritarė nuostabiai melodingai, graudulingai choro partijai. Norėjosi šiek tiek ramesnės, tylesnės orkestro įžangos.

Solistai įveikė sunkumus

Ketvirtoji “Requiem” dalis “Offertorium” (“Atnašavimas”) susideda iš dviejų padalų: “Domine Jesu” (Antante con motto) ir “Hostias” (Antante-Andante con motto). Pirmojoje kalbama apie nusidėjėlių prašymą gelbėti jų sielas, nepasmerkti pragaro kančioms. Muzika niūraus, tamsaus charakterio, kartais praskaidrinama liūdesiu. Ji parašyta chorui ir orkestrui. “Hostias” (“Auka”, Andante), atvirkščiai, – šviesi, nusidėjėliams viltį teikianti muzika. Abiejose padalose partijos visais muzikos išraiškos elementais labai sudėtingos, reikalaujančios didelio “susigrojimo”, vieni kitų pojūčio. Čia pasitaikė ir intonacinių svyravimų, ir ritminio netikslumo, momentais buvo forsuotas choro garsas.

Penktoji, nors trumputė dalis “Sanctus” (Adagio, Allegro) – labai išraiškinga ir svarbi kūrinio architektonikai. Svarbiausioje pagal liturginį turinį dalyje “Sanctus” (“Šventas”) V.A.Mocartas įveda intonaciškai artimą melodiją iš pradžioje skambėjusios dalies “Dies irae”, kuri, beje, yra viso kūrinio intonacinis pagrindas, kartu suvienija kūrinio idėją. Neryškiai polifonizuota dalis kėlė mažiau atlikimo problemų; choras skambėjo užtikrintai, tiksliai ir stilingai.

Šeštojoje dalyje “Benedictus” (“Palaimintasis”, Antante, Allegro), be choro ir orkestro, ne mažiau svarbus vaidmuo skiriamas solistų kvartetui. Nelengva bažnytinės muzikos literatūroje atrasti kilnesnę žmoguje gimstančio džiaugsmo išraišką, kai Dievo palaimintasis suteikia viltį. Dalis sudėtinga ir faktūros, ir formos požiūriu. Dominuoja polifoninis plėtojimas. Solistų partijos „išdėstomos” imitaciniu principu, vokališkai sudėtingos. Solistai įveikė visus polifoninius sunkumus, nors jų balsų ansamblinis derinimas ir nebuvo idealus. Ypač norėčiau išskirti A.Kozlovskį ir D.Kužmarskytę, jautriai pajutusiems V.A.Mocarto muzikos esmę. A.Janutas vokaliniu požiūriu dainavo gerai, bet jo partija skambėjo tarsi operos herojaus. Jauna, pradedanti solistė Svetlana Konstantinova įdėjo daug pastangų ruošdama šią nelengvą partiją. Tačiau solistei dar reikėtų paieškoti tembrinių spalvų, ryškesnių obertonų, siekti laisvesnės jausenos scenoje. Choro fuga pavyko gerai ir „ištaisė” kitiems atlikėjams kilusias problemas.

Užbaigė sklandžiai

Nuostabiai gražios, išraiškingos septintosios dalies “Agnus Dei” (“Dievo Avinėli”) muzika susišaukia su daugeliu “Requiem” motyvų. (Tai vienija stambios vokalinės-instrumentinės formos kūrinį į vientisą ciklą). Tris kartus pasigirstanti aklamacija, padalina dalį į tris padalas. Homofoninis-harmoninis choro skambesys suteikia ramybės ir iškilmingumo, kurį atlikėjai perteikė įspūdingai, įkvėptai ir jaudinančiai.

Paskutinioji V.A.Mocarto „Requiem“ dalis “Communio” (“Bendrumas”, “Įtvirtinimas”, Adagio, Allegro) – viena sudėtingiausių atlikimo požiūriu. Jos paantraštė – “Lux aeterna” (“Amžinoji šviesa”). Toji dalis – tai padėka, viltis, tikėjimas amžina ramybe ir šviesa. Muzikiniu požiūriu ji labai artima pirmajai daliai; tuo sukuriama konstruktyvi kūrinio formos arka, sujungianti visą ciklą. Atlikėjai, įsijautę į muzikos nuotaiką, sklandžiai užbaigė didingąjį kūrinį.

V.A.Mocarto muziką (ypač “Requiem”) atlikti yra labai sudėtinga. Jo muzika reikalauja be galo tikslios precizijos, kiekvieno štricho „išgrojimo”, bekompromisio ansambliškumo, muzikos psichologinės nuojautos, o svarbiausia – stiliaus pojūčio.

Vedė savaip

Ypatinga užduotis tenka dirigentui. Retokos dinaminės, štrichų bei tempų nuorodos partitūroje palieka didelę laisvę (ir atsakomybę) interpretatoriui, kuria reikia profesionaliai (ir intuityviai) pasinaudoti.

S.Sondeckis turi savitą V.A.Mocarto muzikos (taip pat ir jo “Requiem”) interpretacijos suvokimą, ištobulintą šios muzikos perteikimą. Kiekvienas klausytojas taip pat turi savą V.A.Mocarto muzikos suvokimo „standartą”. S.Sondeckio dirigavimas, manau, jį atitiko, nes nenuvylė. Tačiau, šiek tiek kitaip įsivaizduojant V.A.Mocarto muzikos gyvybę ir esmę, galima buvo pasigesti gilesnio, sukauptesnio, lygesnio skambesio, dainingesnio choro vedimo (dažnesnių legato). Pvz., pirmoje dalyje „Introitus” gal nereikėjo taip akcentuoti ir „skaldyti” muzikos tėkmės žodžiuose „et lux perpetua” ir kt.

Solistai, nors tiksliai ir gerai atliko savo partijas, ne visada organiškai įsikomponuodavo į veikalo formos visumą. Jų intarpai kartais atrodė dirbtini.

Nepaisant kai kurių menkų priekaištų, V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas Klaipėdoje yra didžiulės meninės vertės įvykis, papuošęs miesto kultūrinę erdvę ir teikiantis viltį (kaip pats “Requiem”) dažniau gėrėtis panašaus pobūdžio didžiosios muzikos koncertais.

Į teatrinį veiksmą mokėsi įtraukti žiūrovus

Į teatrinį veiksmą mokėsi įtraukti žiūrovus

A.Ouvensas, remdamasis V. Šekspyro „Hamleto“ tragedija bei afrikiečių pasaka „Atogrąžų lietūs“, kartu su seminaro dalyviais gyvai analizavo ir ieškojo jiems asmeniškai svarbių etinių sprendimų. Jūratės Grigaitienės nuotrauka

Jūratė Grigaitienė

Dviejų dienų tarptautiniame seminare „Proceso drama. Vertinimas ir refleksija“, vykusiame Vilniuje, patirtimi dalinosi žymūs teatro pedagogai iš užsienio.

Startavo prieš metus

Tai tęstinis seminaras teatro pedagogams, startavęs prieš metus Klaipėdos universitete. Tuomet teorinius ir praktinius užsiėmimus vedė žymūs Suomijos, Danijos, Norvegijos bei Lietuvos teatro pedagogai, dalyvavo teatro mokytojai praktikai, režisieriai pedagogai, dėstytojai ir studentai.

Šio seminaro pagrindu išleistas gausiai nuotraukomis iliustruotas metodinis leidinys „Socialinės dramos galimybės ir praktika“, kuriame skelbiami interaktyvūs dramos metodai bei geriausi seminaro dalyvių kūrybiniai projektai. Leidinyje publikuojami ir keli klaipėdiečių kūrybiniai darbai: Klaipėdos jaunimo centro vaikų ir jaunimo teatrų „Svajonė“ ir „Trepsė“ (rež. R.Svytytė, M.Pūstelninkienė), Klaipėdos universiteto režisūros katedros pirmo kurso studentų (lekt. L.Gasiūnienė, mokytoja metodininkė S.Burneikaitė) ir Palangos Senosios gimnazijos teatro studijos „Kuprinė“ (rež. R.Radzevičienė).

Kuria čia pat

Šiemet Vilniuje dalyvavo ne tik teatro, bet ir kitų specialybių pedagogai, profesionalūs aktoriai, socialiniai darbuotojai, psichologai, vadybininkai, verslininkai ir kiti. Interaktyvūs dramos metodai Lietuvoje dar mažai žinomi ir retai taikomi. Tačiau jie populiarūs ir plačiai naudojami Europoje, ypač Anglijoje ir Skandinavijos šalyse. Kadangi nėra nusistovėjusi terminologija, šie metodai įvardijami skirtingai: Proceso drama, Taikomasis teatras, Socialinė drama, Forumo teatras ir kt.

Žymus brazilų dramos teoretikas Augustas Boalo teigia, kad tradicinis teatras slopina vidinį žiūrovo poreikį veikti. Aristoteliška teatro samprata gali pasiūlyti patirti katarsį stebint kitų išgyvenimus, bet, deja, visai nepadeda žiūrovui pamatyti realių, tikrovėje glūdinčių jo paties kančių priežasčių. Tad labai svarbu į veiksmą įtraukti žiūrovus. Tradiciniame teatre režisierius, aktoriai ir scenografai pateikia žiūrovams iš anksto parengtus vaidmenis, veiksmo vietą, laiką, net požiūrį į įvykius, o proceso dramoje dalyviai kartu su teatro specialistais čia pat, veiksmo metu, susikuria jiems aktualius, dabartyje svarbius vaidmenis.

Ugdė įgūdžius

Tarptautiniame seminare Vilniuje savo patirtimi dalinosi žymus teatro pedagogas, Česterio (Jungtinė karalystė) dramos ir teatro studijų katedros dėstytojas Alanas Ouvensas, Helsinkio teatro akademijos (Suomija) studijų centro projektų koordinatorius Peka Korhonenas, taip pat dėstytojos Marjata Karkulainen, Raija Airaksinen, Ula Lehtonen (Suomija) ir kiti.

A.Ouvensas proceso dramos metodą daug metų naudoja mokyklose, universitetuose, kalėjimuose, bendruomenių centruose Jungtinėje karalystėje bei kitose šalyse. Pasak jo, „proceso drama yra vienas iš teatro įtraukiant žiūrovus žanrų, kur pagrindinis vaidmuo tenka dalyviams. Dalyvių tikslas – vaidinant atrasti tam tikro reiškinio ir svarbaus jų gyvenimo įvykio ryšį“.

Pedagogas, remdamasis V. Šekspyro „Hamleto“ tragedija bei afrikiečių pasaka „Atogrąžų lietūs“, kartu su dalyviais analizavo ir ieškojo jiems asmeniškai svarbių etinių sprendimų, ugdė socialinius įgūdžius ir gebėjimus: toleranciją, jautrumą kitiems žmonėms, pagarbą kito nuomonei, pasitikėjimą savo jėgomis ir kita.

Pristatė knygą

Svarbus akcentas seminare buvo ir naujos Alano Ouvenso ir Keitės Barber knygos „Proceso drama: dramos darbai“ (pirmoji knyga) lietuvių kalba pristatymas. Tai pirmoji tokio pobūdžio knyga Lietuvoje, kur analizuojami praktinių dramos struktūrų kūrimas ir proceso dramos plėtojimas, publikuojamos metodinės rekomendacijos bei realiai ne kartą praktikoje patikrinti šeši proceso dramos planai, skirti įvairaus amžiaus ir skirtingų gebėjimų žmonėms.

Seminarų metu proceso dramos metodą įvaldė jau nemažas būrys klaipėdiečių, kurie įgytas žinias žada taikyti savo darbe. Tarptautinė praktika rodo, kad šis metodas yra labai efektyvus ir turi puikias perspektyvas ateityje, nes skatina mokymosi motyvaciją, stiprina pasitikėjimą savimi, padeda lavinti tarpasmeninius ir socialinius santykius, žadina vaizduotę ir jausmus, suteikia galimybę mokytis įvairių dalykų patrauklia forma.

Paskandino jausmų ir garsų jūroje

Paskandino jausmų ir garsų jūroje

Pianisto P.Geniušo soliniam koncertui Klaipėdoje pritrūko tik didelio visos publikos susikaupimo ir tylos. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Danguolė Vilidaitė

Po Petro Geniušo rečitalio Klaipėdos koncertų salėje svarsčiau, ar daug Lietuvoje yra tokių kuriančių asmenybių, kurios mus stebintų ne tik savo darbo profesionalumu, bet ir sielos vidine jėga, paslaptimi, charizma, – kažkuo, kas kiekvieną kartą su tuo susidūrus neramintų, skatintų judėti?..

Tai greičiau retorinis nei reikalaujantis atsakymo klausimas. Aišku tik viena – šių susitikimų mes laukiame, juos atpažįstame, jie klausytojais sklidinai pripildo koncertų sales.

Dalinosi atradimais

Šie koncertiniai metai, manyčiau, ypač buvo sėkmingi Klaipėdos fortepijoninės muzikos mylėtojams: netikėtą F.Šopeno interpretaciją pateikė Kasparas Uinskas, žavėjomės ugningu Mūzos Rubackytės temperamentu, galbūt pirmą kartą išgirdome grojantį Gabrielių Alekną, nuostabų Tomo Daukanto ir Vilijos Poškutės duetą, o visai neseniai kūrybiniais atradimais su mumis dalinosi Petras Geniušas.

Savo keturiasdešimt penkerių metų sukaktį šis atlikėjas nusprendė paminėti paruošdamas sudėtingą ir turtingą rečitalio programą. Koncerte skambėjo J.S.Bacho partita Nr.1 B-dur, L. van Bethoveno sonata Nr.17 d-moll, B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”, R.Šumano fantazija C-dur.

Interpretacija – netikėta

Viename interviu P.Geniušas paminėjo, jog kažkada jam stipriu įkvėpimo šaltiniu buvo Glenas Guldas ir Sviatoslavas Richteris. Jų J.S.Bacho kūrybos interpretacija ir šiomis dienomis yra pasaulyje vertinama kaip viena iš geriausių.

Tai žinodama, partitos Nr.1 B-dur atlikime tikėjausi išgirsti šių didžių muzikų arba kitos, taip pat gerai vertinamos Tatjanos Nikolajevos grojimo manieros atgarsių – virtuoziško greičio ar valingo garso, gal bandymų atkartoti sausą ir trumpą klavesino skambėjimą.

Interpretacija buvo netikėta. Lėtesnis, nei įprasta, tempas ir švelnesnis tembras vis dėlto nepažeidė kūrinio dramaturgijos – lyriniu centru išliko sarabanda, ypač gražiai susisluoksniavo kitų dalių polifoniniai fragmentai, kaip post scriptum prabėgo miniatiūrinės žigos eilutės.

Grojo itin įtaigiai

Sonatą fortepijonui Nr.17 d-moll didysis muzikos klasikas L.Bethovenas parašė neįtikėtinai greitai. (Šiaip kompozitorius savo kūrinių idėjas mėgo brandinti ilgai, tai jam buvo tarsi naujo pasaulio gimimas.) Kaip ir “Apasionatoje” (sonata Nr.23 f-moll) šiame kūrinyje daug aistringumo, dramatiškos kovos ir nesutramdomos energijos. Tyliai skambantis arpedžio akordas pačioje pradžioje – tarsi nebylus įsakymas, po kurio prasideda bėgimas, beveik paknopstomis – “taip bėga išgąsdinta siela”, rašė Romenas Rolanas.

Kai kuriuose nelabai sėkminguose atlikimuose, teisingai neperskaičius pirmojo kontrasto, visa dalis įgauna lengvabūdiško vaikiškumo atspalvių. Šiame kūrinyje kompozitoriui jau nebeužtenka fortepijonui būdingos faktūros, naudojami orkestro instrumentams būdingi štrichai, “balso” rečitavimas, o tai iš atlikėjo reikalauja dar didesnio meistriškumo ir girdėjimo. Kitos dalys, rami antroji ir švelniai melancholiška (nepaprastai dainingo refreno) trečioji, interpretuojamos lengviau.

P.Geniušas šį kūrinį pagrojo nepaprastai įtaigiai.

Tarsi vienu atsikvėpimu

Žaismingai suskambo B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”. Šis al fresco maniera parašytas kūrinys nėra pats sudėtingiausias kompozitoriaus biografijoje. Ir nors čia nėra ypač virtuoziškų efektų, muzikinį audinį pinti irgi gana sunku: netikėtai priešpastatomos skirtingos faktūros ir registrai, paprastas ritmas keičiamas kaprizingu, sausas garsas – daininga melodija.

Jausmų ir garsų jūroje klausytojus paskandino paskutinis rečitalio kūrinys – R.Šumano fantazija C-dur, atliktas tarsi vienu atsikvėpimu.

Šis monumentalus trijų dalių opusas iš pradžių buvo dedikuotas L.Bethovenui (girdima šio kompozitoriaus stilistinė įtaka), vėliau perrašytas F.Listui – ypač pastarajam patiko antroji valingo maršo dalis. Bet tikroji fantazijos atsiradimo priežastis greičiausiai yra R.Šumano meilė žymiai to meto pianistei Klarai Vik.

Trukdė vaikai

Vis dar stebiuosi, kaip kruopščiai ir virtuoziškai pianistui P.Geniušui pavyko įveikti sudėtingą šio kūrinio akcentų kaitą, polifonizuotos faktūros pinkles, atskirų fragmentų charakterio įvairovę. Atliktas titaniškas darbas.

O bisui, kaip visada, – virtuoziški “saldainiukai”: F.Listo “Transcendentinis etiudas” a-moll, fragmentėlis iš J.Kanderio “Kabareto” ir kita.

Tenka apgailestauti, kad šiai didelio susikaupimo ir tylos reikalaujančiai muzikai trukdė balkone šurmuliuojantys vaikai, skambantys mobilieji telefonai. Šis triukšmas, manyčiau, neleido atlikėjui įsijausti iki galo. Dėl tos pačios priežasties likome nuskriausti ir mes, klausytojai.

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Ignas Kazakevičius

Neseniai ŠMC veikė naujausias dizaino tendencijas pristatanti britų menininkų paroda „Mano pasaulis: naujasis subjektyvumas dizaine“. Na, o kaip britai pristato meną savo šalyje?

Prisistato mugėje

Radau sau žaisliuką. Esu pavargęs nuo vaikščiojimo, nuo temperatūros svyravimo… Lietuvoje – 20 laipsnių šalčio, Londono gatvėse – 12 laipsnių šilumos, su žieminiu paltu – nepakeliama, o galerijose išvis karšta… Sakralumas ir vėlgi ta pati niveliacija, dar šiek tiek – arabiško pojūčio, kurio Londono meno mugėje irgi buvo.

Susigundžiau patyrinėti mūsų įstaigos, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro, tinklalapį ir pasižiūrėti platesnio diapazono, pristatančius šalį ar regioną, ar skirtus tam tikrai temai renginius, pavyzdžiui, muges.

Pasaulyje vykstančios meno mugės turi savo kaleidoskopą, kuris žada stilių, žanrų, kultūrinio gyvenimo įvairovę, turi ir savo kalendorių. Pirmoji rimta mugė vyksta Londone sausio mėnesį. Peržvelgęs žadamą meniu, ilgai nesvarsčiau ir trims dienoms palikau speiguotą tėvynę.

Londone pasitiko ne tik žaliuojančios pievos, bet ir sveikas požiūris į meną, gyvas vartotojiškas jo pulsas. Speciali šiuolaikinio meno mugė vyksta spalį (teks vėl apsilankyti). Verslo dizaino centre (Business design centre) sausio 18-22 dienomis vykusi mugė pristatė per 100 Didžiosios Britanijos galerijų (dauguma jų – Londono), 1570 menininkų (ne vienoje galerijoje galima sutikti tas pačias pavardes), taip pat atskiroje salėje buvo eksponuojami meno projektai. Gal 15 galerijų prisistatė kaip dirbančios tam tikrose meno sferose ir posluoksniuose. Tai – iliuminacijos, piešiniai, fotografija, etninis egzotiškas krašto menas ir kita.

Pietums – parodos

Londono meno mugėje buvo galima pamatyti ir štai tokią galvą iš degtukų arba tokį šiuolaikinės tapybos darbą.

Bilietas į mugę – 12,5 svaro. Tradiciniai angliški pusryčiai tradicinėje jaukioje kavinėje – 6 svarai. Kokteilis stilingame bare, garsių pasaulio dizainerių parduotuvių rajone Mayfair – 10 svarų.

Palyginimui – Turnerio premijos (įteikiama kasmet nedidelei grupei autorių – perspektyviems jauniesiems britų menininkams) laureatų paroda – 5 svarai, visuose vadovėliuose išlinksniuoto vieno iš minimalizmo pradininkų, deja, jau a.a. Dano Flavino pirmoji retrospektyva privačioje galerijoje – 7,5 svaro. Tačiau čia gali susimokėti metinį nario mokestį (dabar nebepamenu tiksliai kiek) ir ne tik būsi informuotas apie renginius, bet ir vaikščiosi nemokamai. „Teito“ galerija visus įsileidžia už dyką.

Turneris vertas dėmesio, na, tikrai gera tapyba. D.Flavino neoninės instaliacijos užbūrė. O jaunųjų paroda, išskyrus vieną autorių, nuvylė.

Pirk čia ir dabar

Šioje meno mugėje buvo galima pamatyti britų klasikų – nuo L.S. Lowry, Ben Nicholson ir William Scott iki Terry Frost ir Henry Motore kūrinius.

Šiuolaikinio meno apžvalga aprėpė taip pat pakankamai platų spektrą – nuo Peter Blake, Bridget Riley, Anish Kapoor, Damien Hirst, Rachel Whiteread, iki Gavin Turk. (Beje, džiaugiuosi, kad vėl pavyko susitikti ir pabendrauti su pastaruoju autoriumi. Džiaugiuosi ir tuo, jog mūsų nuomonės apie šią mugę sutapo). Iš esmės ji skirta išsilavinusioms masėms, perkančioms čia ir dabar.

Nusipirkti galėjai beveik viską. Antai klasikai abstrakcionistai: Patrick Heron, Peter Lanyon, Barbara Hepwort, ekspresionizmo žvaigždė Franc Auerbach, popmeno tūzas Andy Worholas… Čia ir Picaso paveikslas – 14 000 svarų sterlingų (1 svaras – maždaug 5 litai), M.Šagalo litografijos – 360 svarų, 232-oji A.Matiso kopija – 490 svarų. Taigi 2450 litų, ir turite maždaug 15×15 cm dydžio, keliomis meistro linijomis pieštą moters veidelį.

Tačiau tikrąjį Londono meno pulsą, be abejo, parodo ne ikonomis tapę autoriai ir jų kūriniai. Nepavadinčiau antruoju ešelonu mažiau arba visai nežinomų (man ar mums) kūrinių. Mugėje daug gero meno ir nemažai prasto, saloninio (jei Lietuvoje vyktų respublikinė galerijų mugė, sulauktume panašaus rezultato). Didžiąją dalį joje pateiktų kūrinių galima pavadinti „padarytais“.

Padarytas menas

Štai kas mūsų laukia… Gerai tai ar blogai? Įdomus, bet nesudėtingas a la klasikinės, realistinės tapybos darbas. Ir siužetas – amūras, – taip pat klasikinis santykis su burbuliniu pakavimo celofanu. Tai kūrinį paverčia, na, tokia masine produkcija!.. Tiesiog procesas. Bet aš už tai, kad forma būtų labiau išieškota, kaip ir idėja, ne  vien paviršiaus efektas. Arba jei remiamasi efektu, tai kad driokstelėtų kaip reikiant.

Tapyba, grafika, objektai, skulptūros – tai gal pagrindinės rūšys ir gana daug tarpinių variantų, sintetinių rūšių, kuriose betgi aišku, nuo ko prasidėjo idėjos vystymasis. Galima teigti, kad nė viena sritis nėra suprantama taip, kaip Lietuvoje (kur sintezės procesas vyksta nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio).

Mūsų šalyje tapyba yra tapybiška, grafika – grafiška. Tapybą lietuviai vis dar supranta kaip dažų arba ištapytų daiktų, arba objektų „pokalbį“, kur emociškai ištapomas pasakojimas.

Ne Lietuvoje ištapomas objektų sąryšis, t.y. mintis. Antai D.Hirstas elementarų ofortą naudoja tik kaip išraiškos būdą idėjai. Jo grafika nėra stereotipiškai apibrėžta.

Pas mus menas vis dar yra labai sureikšminamas, garbinamas kaip svarbus pats savaime. Kaip mitologizuotas visuomenės šauklys. Tačiau kad galėtų išreikšti jos balsą, menas turi tapti laisvas nuo pačios visuomenės. Kad galėtų išreikšti savo balsą, menas privalo normaliai vystytis. Nuosekliai. Privalo turėti normalias sąsajas su kitų šalių menu.

Prisiminkime, jog Lietuvos menas vystėsi su pertrūkiais. Paradoksalu ar nelabai, tačiau tada, kai pasaulis mene šokteldavo priekin, čia vis vykdavo politiniai perversmai ar rietenos. Gal todėl mes taip labai prisirišę prie savo atrastų meno lopinėlių ir kitų mažmožių…

Mados jaukas

Žaisminga skulptūra su švirkštų skiautere. Anaiptol nekelia kokių nors socialiai užaštrintų asociacijų. Vėlgi techniškas daiktas, atsiprašau, menas. Kita vertus, ar menas būtinai turi provokuoti, veikti? Taip. Tačiau provokuoti bet kokia kaina nebūtinai. Galerijose Londono meno mugės metu vyravo aktyvaus susidomėjimo dvasia ir siekis bendrauti.

Dauguma Londono mugėje eksponuojamų autorių turi ne tik savo stilių, bet ir savo techniką. Ją tobulina ir būtent jos dėka stengiasi išsiskirti iš kitų. Tad ne meno rūšis, bet technika, mokėjimas padaryti yra svarbu. Todėl kūriniai, palyginti su lietuvių, atrodo labiau apgalvoti, surežisuoti, aktyvesni.

Trumpai tariant, britų meną galima pavadinti vizualiai pranašesniu nei mūsų. Emocija čia – prabanga. O tobulai išreikštos, natūralios emocijos reikia labai paieškoti. Dominuoja jausminė ir ekspresijos fikcija. T.y. menas gana šaltas, logiškas, efektas apskaičiuojamas, sklidinas, jei taip galima išsireikšti, vidinės refleksijos.

Įdomus faktas, kad nesibodima plagijuoti ar bent jau taip priartėti prie klasikos ar madingo kanono, jog kartais net nepatogu matyti, pavyzdžiui, mažne identišką faktūrinę monochrominę tapybą. Jei mes kopijuojame juos, tai sekame klasika, o jei jie kopijuoja savus… Štai jums ir kultūrinių slenksčių potyris.

Meno mugė – jaukas saviems, užsieniečiams ir kuratoriams. Bet kokiu atveju verta pamatyti. Verta bendrauti, megzti ryšius ir dalyvauti.

Tuo metu, kai ten buvau, Londono parlamentas buvo restauruojamas, o Temzėje malėsi banginis.

Speciali šiuolaikinio meno mugė Didžiosios Britanijos sostinėje vyksta spalį. Teks sugrįžti rudenį.

Igno Kazakevičiaus nuotraukos ir komentarai

Pelenais kvepianti klasika

Pelenais kvepianti klasika

Ignas Kazakevičius

”Klaipėdos galerijoje” vasarį buvo eksponuojama klaipėdiečio tapytojo Liudviko Natalevičiaus darbų paroda “Kvepianti tapyba”. Atrodo, kas čia keista, taigi tapyba iš tiesų kvepia dažniausiai aliejiniais dažais, o studentai jau yra darę diplominius kvepalais tapydami… Betgi Liudvikas tapo suodžiais…

Naujausiuose darbuose L.Natalevičius apsiriboja juodos, baltos ir raudonos spalvų deriniais.

Taip, jis tapo suodžiais, drobes šioje parodoje pakeičia popierius, o ir taip menininko negausiai naudojamas spalvas – juodos, baltos ir raudonos derinys. Siužetai išlieka, mums pažįstama rimtis – taip pat. Tačiau ramybės neduoda autoriaus dėmesys paprastoms, tačiau kiek neįprastoms vertybėms: popieriui ir pelenų saujai.

Galbūt pelenai ženklina didžiausią medžio vertybę – šilumą, t.y. ugnis išplazdėjo ir sušildė į ją žiūrintįjį. Taip ir su paveikslais. Išliepsnojus idėjos dvasiai, lieka dažų pelenai. Primenantys apie buvusį karštį. Jį nutapyti tolygu realiai nugyventi fantaziją. Todėl kai stebime ne patį karštį, bet galutinį produktą – pelenus, įsitikiname, jog tapyba tėra meninės iliuzijos forma.

Jei menui vis tiek, kokia forma jis bus išreikštas, tai vertintojui rūpi (dažniausiai dėl subjektyvių dalykų, dėl suformuotos mitologijos), na, kad ir tai, jog esą tik aliejinė tapyba ant drobės yra vertinga. Dėl ilgalaikiškumo, specifinės aliejaus gelmės – sutinku, tačiau ne pati technika, ne turinys yra svarbiausia, o pasirinktos išraiškos atitikimas idėjai.

L.Natalevičiaus tapyboje pelenais ant popieriaus vėlgi nesunkiai atpažįstama švelniai abstrahuota religinė simbolika.

Mes galime kalbėti, kad štai tradicinė Liudviko tapyba žymiai svaresnė, raiškesnė ir labiau paveiki. Bet, kita vertus, šie A4 formato ar nedaug didesni lapai yra taip pat išbaigti paveikslai, skirtingai nei tapiniai, pradėti ir baigti, regis, tą pačią akimirką. (Bet ar tik negudrauja menininkas – raudoni akcentai atrodo tikrai dėti itin sąmoningai, siekiant dar labiau pabrėžti prigimtinį baltos ir juodos kontrastą.)

Kūriniai žavi juosvumu. Grynos juodos vengiantis apyboje nuo pasaulio L.Natalevičius atsitveria juodos atspalviais, o šioje ”popierinėje” parodoje – tonų gama. Juoda aliejinėje tapyboje – gyvas tamsis, ir skaidruma šešėlių ant jo prikaltų taip pat sveria… Popieriuje – visa kitaip. Mums gerai pažįstami siluetai sakytum kyla kartu su A4 formatu.

Ir visai nebesvarbu, kaip mes pavadinsime šį L.Natalevičiaus meną – akvarele, grafika, piešiniu ar tapyba ant popieriaus suodžiais. Visa tai bus tik žodžiai. Kūrinio vertė nėra padaroma, nėra nusprendžiama, ji sukuriama. Sukuriama visų pirma autoriaus pozicijos. Dirbant ir eksperimentuojant, ir negalvojant, ar kūrinys jau tapo vertybe? Ar jis vertingas?..

Stebint parodą reikia (bet sunku) atsiriboti nuo išankstinės nuostatos – “bet tai sukurta ant popieriaus!”. Nors aš ir ne pirkėjas, bet taip pat nejučia lyginu: aliejus – popierius… Kadangi mes įpratę tapybą matyti tapybišką, be to, ypač L.Natalevičiaus tapybą įpratę matyti tapybišką, sunku pripažinti suodžiu popieriaus skiautėje tiesą išrašytą esant. Tiesą, kurią primena medžiagos virtimas anglimi – tuo juodu tarsi niekuo. Niekuo, kuris betgi turi galią vaizduoti, brėžti liniją, skleisti toną… Švelniai abstrahuota religinė simbolika puikiai atpažįstama. Jei dideliame formate ji skamba įtikinamiau, o sparnuotieji siluetai dideliuose drobių stačiakampiuose išsitęsia visu mostu, išdidžiai ir manieringai, čiagi labiau juntamas nedidelio kūrybinio impulso spurdėjimas… Ir šiek tiek pasvilintos sielos, šiek tiek kraujo krešulių, dar – gyvo kūno spurdėjimas, meilės ir darbo akimirkos ir pelenais kvepianti klasika.

Novatoriškas susitikimas ten pat

Novatoriškas susitikimas ten pat

D.Sodeika. Ietis. D.Sodeikos „Kentauras“ E.Balsiukaitės paveikslo „Santuoka žlugo, bet svajonės – ne“ fone. E.Balsiukaitė. Agapi.

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Baroti galerijoje veikia Elenos Balsiukaitės ir Danieliaus Sodeikos kūrinių paroda „Susitikimas Nr.2“.

Prieš trejus metus čia buvo atidaryta pirmoji šių dviejų Kauno menininkų darbų paroda. Tuomet įvyko susitikimas Nr.1. Ir nors antrasis pagal pavadinimą įgavo tik skaitmeninį papildymą, tačiau pati paroda skiriasi iš esmės… Taip, neatsisakyta plastinės raiškos (Elena vis dar tebetapo, o Danielius tebekuria skulptūras), tačiau stilistinė laikysena įgavo kokybiškai naują svorį.

Pirmiausia pakito masteliai. Nors Elena visuomet mėgo didelį drobės paviršiaus skliautą, tačiau šįkart vizualinio masyvumo, didybės jam suteikia milžiniški „herojų“ portretai. Nebeliko lengvo kiek grafinio, šiai dailininkei charakteringo piešinio. Dabar autorė mėgaujasi 3D formatais – objektais, kuriuos pamatyti gali tik gerokai atsitraukęs nuo drobės, kai pasijunti kiek per mažas, kad ginčytumeisi. Ir net ne tai dar yra svarbiausia… Kraują stingdo ne nuolankus žvilgsnio skverbimasis į grubų drobės paviršių, bet tie siaubo perkreipti veidai (savotiškos „Bleiro raganos“ parafrazės), kurių niūrios šypsenos, labiau primenančios kalinius nei pranašus, veržiasi laukan.

Naująjį Elenos darbų turinį lydi ir fizikinės raiškos pokyčiai: charakteringos autorei nutekėjusios dažų kaskados šįkart suliejamos į vieningą spalvos koloristiką – pilkšvą rašalo mėlynę. Tik nežymios šešėlinės akiduobių skylės ir išvarvėję dantų baltymai išnyra į viešą erdvę. Savotiškos šiuolaikinio pasaulio grimasos, tarsi neapsisprendžiančios, ar čia šokti, ar geriau pastovėti.

Tuo būdu naujausi E.Balsiukaitės darbai tęsia šiuolaikinę moteriškąją LT tapybos tradiciją – sukauptų nuoskaudų ir liūdesio kūrybą, persmelktą savo galios ir galimybių suvokimo, naiviu ir skausmingu atvirumu. Prisiminkime, kad ir J.Barilaitės, E.Rakauskaitės ekspresyvųjį pradą.

Ekspresijos nepritrūksta ir Danieliui. Jis netgi labiau egzaltuotas: objektų masteliai viršija normos ribas ir virsta savotiškais Guliverio kelionės pas milžinus atributais. Kita vertus, mastelis – pirminė sąlyga, norint transformuoti kasdieninį, netgi buitinį objektą į meninį. Ypač kai pati stilistika orientuota į minimalistinį braižą. Įdomu, jog visi iš bronzos atlieti skulptūriniai objektai (jų parodoje – vos 3) gaubiami tam tikrų pasąmoninių motyvacijų – patriotizmo (ietigalis), grožio estetikos (moters torsas), jėgos (kentauro raumenų grupė). Jie – tarsi išsibarstę žaidimo elementai, kuriuos surinkus į vieną, išryškėtų vyriškojo prado mozaika, ansamblinio derinio esmė. Savotišką karžygio atributiką dar labiau pabrėžia, išryškina ir papildo greta svyrantys Elenos tapiniai.

Vadinasi, susitikimas parodoje vyksta ne tik tarp žiūrovo ir autoriaus, bet ir tarp abiejų autorių, tarp vyro bei moters, tarp objekto ir juslės, tarp tapybos ir skulptūros… Apibendrinant – tiek dvimačiai, tiek ir trimačiai objektai šioje parodoje virsta jausmais, vidiniais išgyvenimais, jusliniais suvokiniais, kuriuos įvaizdinti, įkūnyti įmanoma tik per asociatyvias sąšaukas. Tai – pasaulis, ieškantis pamatinių vertybių… Chaosinis kasdienybės virsmas slepiamas po nuogu ir atviru pirmapradės žmogaus būties esiniu.

Skatina galvoti

Skatina galvoti

Aleksandras ŽALYS

Naujausiai Klaipėdos dramos teatro premjerai – V.Šekspyro „Karaliui Lyrui“ – galima papriekaištauti dėl daug ko: dėl spektaklio kūrėjų perdėtų pastangų siekti šiuolaikiškumo, modernumo ir dėl pastatymo meninio vieningumo bei konceptualaus išbaigtumo stokos, dėl stilistinės eklektikos, disonansų, atskirų epizodų statiškumo.

Tačiau šiuolaikinis menas paprastai nebesiekia harmoningo vaizdo ir išbaigtos formos, priešingai – eklektika ir disonansai daug dažniau tampa efektyvia ir efektinga priemone darant suvokėjui įspūdį, siekiant jį sujaudinti, provokuoti ir šokiruoti.

Atrodo, kad šiuo keliu ir nueita, kuriant modernią „Karaliaus Lyro“ interpretaciją. Ir tai pirmiausia pasakytina apie režisieriaus A.Latėno darbą, bei, žinoma, apie svarbiausių herojų vaidmenų atlikėjus – V.Paukštę, R.Šaltenytę, N.Savičenko, B.Gražį, V.Leonavičiūtę, D.Meškauską, K.Žvinklį ir kitus.

Čia, man atrodo, svarbiausia, kaip šiuolaikinėmis meno priemonėmis teatrui pavyko pasiekti ir atskleisti savo tikslus. Man atrodo, kad pavyko, – spektaklis įdomus, žiūrėjau jį du kartus. Iš pradžių kiek per daug šokiravo rusiškos dainos, tačiau antrąsyk jos jau daug mažiau rėžė ausį – tiesiog nežinau, kodėl.

Istorinis legendinis V.Šekspyro tragedijos pasaulis perkeltas į mūsų laikus – su visa sušiuolaikinta problematika, išorine ir vidine poetikos atributika. Sąlygiškumas ir simbolizuotas modernumas yra ir erdvės, ir veikėjų bei kitų spektaklio sudėtinių elementų svarbiausieji bruožai.

Spektaklyje vis dėlto galima išskirti dvi ryškias stilistines linijas: rimtoji, tragiškoji, kuri sudaro turbūt du trečdalius spektaklio veiksmo, ir – žaismingoji, sarkastiškoji, tragikomiškoji. Pastaroji labiausiai ir daro spektaklį avangardišką šių dienų prasme. Tai scenos, kur Karalius Lyras susitinka su Edgaru ir kuriamas žaismingas „šiukšlyno žmonių“ miuzikliškas gyvenimo vaizdas, Glosterio kankinimo scena, kuria baigiama pirmoji spektaklio dalis, ir pagaliau finalinis viso pastatymo epizodas – karo paveikslas, formuojamas kaip transformuotas šiuolaikinio jaunimo pasilinksminimas, kur savęs ir kitų ardymas, griovimas bei naikinimas pateikiamas kaip visa apimanti išraiškinga, plastiška šokio orgija.

Šiandieninis menas siekia įspūdžio, reikalauja iš suvokėjo didelio dėmesio, įsigilinimo ir atsivėrimo, tik gal labiau sąmonės nei širdies. Galbūt tai ne visiems priimtina, ne visiems patinka, galbūt tai neatliepia mūsų širdies troškimų, tačiau drįstu manyti, kad tai – įdomu, daro įspūdį, skatina galvoti, ieškoti ir kažką atrasti ne tiek pasaulyje, o daug labiau – savyje.

„Karalius Lyras”: netaiklus šūvis į širdį

„Karalius Lyras”: netaiklus šūvis į širdį

Rolanda Lukoševičienė

Bemaž trejus metus po Klaipėdos dramos teatro užkulisius slankiojusi “Karaliaus Lyro” dvasia pagaliau įgavo materialų pavidalą.

Sukriošęs, bet ambicingas ir pasipūtęs seniokas Lyras (V.Paukštė), pasitraukęs iš sosto, ilgai nesuprato, kad prarado ne tik valdžią. V.Šekspyro „Karalius Lyro“ (rež. A.Latėnas) karo scena spektaklyje priminė sirgalių tribūną sporto varžybose.

Režisieriaus Beno Šarkos pradėtas vaisius dėl nepalankaus žvaigždžių išsidėstymo, deja, taip ir neišvydo šio pasaulio, o neįgyvendintą klaipėdiečio sumanymą pasiryžęs perimti Algirdas Latėnas užsikrovė ne itin lengvą naštą – priglobė taip ir neišstypusį našlaitį su ne pačia lengviausia gyvenimiška patirtimi: vėtytą ir mėtytą po kelis teatro sezonus, su savo nepajudinamu “kraičiu” – nemenka sąmata, dar prieš gimimą užsakytais kūdikio rūbeliais – Marijaus Jacovskio scenografija bei smalsumą kurstančia intriga – kas iš viso to išeis?

Regis, po vasario 18-ąją įvykusios premjeros lengviau atsikvėpė ir teatro administracija (nebebus peno žurnalistams ieškoti detektyvų), ir aktoriai, ilgokai brendę šiai Viljamo Šekspyro tragedijai, ir žiūrovai, jau spėję išsiilgti premjerinio pasėdėjimo teatro minkštasuoliuose. Taigi galime konstatuoti: Klaipėda “Lyrą” pagaliau turi. Tik kas mums iš to?

Norisi „Paskenduolės”

Akis praradęs Glosteris (B.Gražys) ir niekaip nepraregintis Lyras (V.Paukštė). Edgaras (D.Meškauskas), karalius Lyras (V.Paukštė), Kentas (Č.Judeikis) ir Juokdarys (V.Leonavičiūtė).

Stebėdama, kaip A.Latėnas bando manipuliuoti spektaklio erdve ir sudėtinga medžiaga, nė akimirkai neleisdamas prisnūsti tingiam “tv popso” nuskalbtam žiūrovo protui, nepalioviau spėlioti: kaip jis, pasitelkęs modernių režisūros priemonių arsenalą, galų gale išpainios “Karaliaus Lyro” mįslę? Taip, kad suvirpėtų, anot olimpiečių, pats stipriausias žmogaus raumuo – širdis. Tačiau pasižiūrėjusi spektaklį, jaučiuosi keistai ir neramiai: joks raumuo man taip ir vėl nesuvirpėjo. Kaip ir po kelių kitų pastaruoju metu matytų lietuviško teatro elito spektaklių. Jausmas tikrai savotiškas, – kad net užsinoriu, žinote ko? Ogi elementarios klasikinės kostiuminės tragedijos! Arba, anot vieno žiūrovo pertraukos metu išsakyto pastebėjimo, paprasčiausios lietuviškos „Paskenduolės”… Nors verk, kaip norisi grynumo, o ne eklektikos; gelmės, o ne triukšmingų jos imitacijų.

Nesinori apie spektaklį kalbėti vartotojišku aspektu, tačiau skubančiam pasauliui laikas dabar labai brangus. Taigi geroji žinia skubantiems: spektaklis kompaktiškas, telpantis į saugius dviejų valandų su trupučiu rėmus. Spektaklis nenuobodus: režisierius ir jo komanda nuoširdžiai pasistengė, kad V.Šekspyro gerbėjams liktų genialių V.Šekspyro tekstų, tačiau ne V.Šekspyro gerbėjų, kad jie taip pat “negrūzintų”. Pagiriamasis žodis aktoriams: tekstą jie moka gerai. Tačiau į modernišką klasikos interpretaciją pretenduojančiam spektakliui stipriai kenkia, regis, nebeišmušamas akademiškas aktorių požiūris į savo darbą: dar iš „Jasono” laikų atklydusios, iki skausmo nuzulintos intonacijos, baimė pabėgti iš gelbėjimosi ratais tapusių schemų.

Tiems, kurie bodisi pernelyg įmantriomis verbalinėmis klasikos vingrybėmis, siūlomas gana įdomus sprendimas – virš scenos kabančiame ekrane galima skaityti smegenis pajaukiančius (gerąja prasme) klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko laisvai interpretuotus slavų regio grupės “Piatnizza” tekstus.

Saugo žiūrovo smegenis

Veidmainės dukros Regana (N.Savičenko) ir Gonerilė (R.Šaltenytė), perėmę karališką valdžią, iš karaliaus Lyro (V.Paukštė) atėmė viską, net jo orumą. Osvaldas (V.Klimas), Gonerilė (R.Šaltenytė) su seseriai paruošta nuodų taure ir Edmundas (K.Žvinklys). Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Galbūt ties šia vieta vertėtų stabtelėti. Iš pradžių šis chuliganiškas sumanymas kiek išmuša iš pusiausvyros. Juk nejučia tikiesi rimties ir susikaupimo, išgirdęs V.Šekspyro vardą. Paskui imi svarstyti: o ką tai galėtų reikšti, kuo čia dėtas slaviškas regis ir “Karalius Lyras”? Ir slapčia dairaisi į šalia sėdinčio žiūrovo veidą – gal jis pasufleruos, kaip turėtumei reaguoti? O dar paskui galvoji, kad turbūt esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo ir teatro (o gal jų persisotinęs?). Mat prieš gerą savaitę kažką panašaus Klaipėdoje parodė Oskaras Koršunovas – sausakimša Žvejų rūmų salė liudininkė. Tik spektaklis vadinosi ne “Karalius Lyras”, o “Vaidinant auką”.

Dabar visokie “stiliai” daug kalba apie drabužių madas, bet, matyt, egzistuoja ir teatro mados.

Štai tokią brechtiškojo teatro “zongų” atmainą galbūt ir galima vadinti mada. Augančią spektaklio įtampą nejučia nutraukia daina (turbūt dabar „ant bangos” rusiška) ar dainavimą imituojantis „pasakotojas” („Lyre” šią užduotį atlieka nematomo „sinchroninio vertėjo” ekrane transliuojami tekstai). Dainos fone mirga spalvingi, gana plastiški vaizdeliai iš personažų gyvenimo. Tas savotiškas atitraukimas nuo veiksmo neleidžia perkaisti jautrioms žiūrovo smegenims ir nuteikia visai pakiliai. Kaip ten bebūtų, bent jau aš šį A.Latėno ir G.Grajausko sumanymą „sukramčiau” su pasitenkinimu, per daug nesigilindama, kam to reikėjo. Nors, logiškai mąstant, nuoseklumo, vieningos koncepcijos spektakliui šis paišdykavimas ir nepridėjo.

Ir iliustracijai – viena G.Grajausko interpretuotų „Piatnizzos” citatų: “Mumyse tebegyvas barbaras – apdujęs nuo visokių gražumynų, priblokštas ir vis tiek pasiryžęs žūtbūt ginti savo teritorijas. O gal tik šiaip – vienišas, pamažu besikraustantis iš proto žmogus?.. („Big badda-boom“)

Valdovas nepraregi

Edmundas (K.Žvinklys), Regana (N.Savičenko) ir Kornuolis (I.Reklaitis). Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Dabar truputį rimčiau. Ar istorijos dulkėmis dvelkiantis Renesansas, ar “post” nuorodomis užkaišiotas XXI amžius – jokio skirtumo. Kad ir kaip gaila, bet žmogus vis dar neišmoko augti kitaip, tik per kančią. Per tuos paslaptingus virpesius, kurie tarsi geležį – iki raudonumo – įkaitina dvasią, ir ji tampa minkštesnė.

Bet štai kas išeina: sukriošęs, bet ambicingas ir pasipūtęs seniokas Lyras, atstumtas dviejų auksaburnių dukterų ir prakeikęs tylią Kordelijos meilę bei atsidavimą, nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos pasirodė besąs… aklas. Tiesa, jo akys, kitaip nei Glosterio, liko savo vietose. Tačiau A.Latėnas Lyrą nuskriaudė labiau negu Šekspyras Glosterį, šiam „išdurdamas” akis. Kaip? Ogi nesuteikdamas galimybės praregėti viduje, suvokiant savo pasirinkimų ir klaidų prasmę.

Spektaklio finalas – visi personažai sutupdyti į beprotnamį – atima viltį, tačiau šiek tiek pateisina iki tol vykusį žaidimą. O pateisinti galima bet ką: ir gausiai iškupiūruotą tekstą, ir iki ženklų susitraukusį personažų schematizmą, aktorinės motyvacijos stoką bei „prarytą” tekstą ir net asketišką scenografiją, kuri, toks įspūdis, verčia aktorius ją jaukintis per prievartą.

Taigi, teigia spektaklio kūrėjai, neturėkime iliuzijų, kad esame laisvi rinktis. Esame tik akli, nesąmoningi kačiukai, žaidžiantys karalius ir juokdarius beprotnamio palatoje. Skirtumas tik tas, kad vieni nesusimąstydami nuryja seselės maloniai pasiūlytas „gyvenimo be kančios” piliules, kiti apsimetinėja, kad jas ryja.

Jaučiasi apmulkinti

Eidama iš spektaklio vis svarsčiau: kur moderniojo “Karaliaus Lyro” tragizmas ir kodėl taip norisi kuo skubiau pabėgti nuo to bala žino ko? Gal jautiesi truputį apmulkintas triukšmingo reginio, ir slegia nyki tuštuma, kad mieliau spoksai į bokalus kilnojančius žmones kavinėse, švytinčius langus su svetimais, bet tikrais gyvenimais. O dar tas įkyriai lendantis klausimas – kokia buvo dviejų su trupučiu valandų prasmė?

Programėlėje parašyta „tragedija” – ne farsas, ne absurdo drama. Galbūt tragedija tai, kad žmogus nesuvokia ir nenori suvokti savo kančių priežasties? Ieško kaltų, ieško priešų – gonerilių, reganų, kornuolių, edmundų. Ieško stebuklingų receptų, kurie išgydytų jį patį nuo savęs. Apie A.Latėno užuominas į visuomenės nužmogėjimą, kitokius dvasios skaudulius pažiūrėjus spektaklį gal ir galima įtarti. Tačiau ar jie moderniuose drabužėliuose realiai atsiskleidžia, čia jau kitas klausimas…