Meno traukos centru tapo Talinas

Meno traukos centru tapo Talinas

Ignas Kazakevičius

Taline atidarytas didžiausias šiuolaikinio meno centras ex-Pabaltijo regione.

Pastatė muziejų

KUMU iš vidaus. Per atidarymą buvo ankštoka… Loito Joekaldos nuotrauka Atidarymo fejerverkai virš KUMU apšviečia statinį, apjuostą betoninėmis sienomis. Siauras įėjimas, masyvios metalo durys, šalia rūkstantys kaminai palieka niūroką įspūdį. KUMU pastatas – tarsi pjūvis visomis prasmėmis – ir erdvėje, ir žmonių sąmonėje. Igno Kazakevičiaus nuotraukos

Įspūdingas suomių architekto Pekos Vapavuorio statinys leidžiasi į pajūrio šlaitą, tradiciniuose Estijos akmenynuose, prestižiniame Kadriorgo rajone.

Stiklo ir betono monolitas įsirėžė į šlaitą, kur anksčiau buvo karo ligoninė (joje anksčiau tupėjo nuo sovietų armijos bebandą išsisukti estų menininkai), ir tiesiog perskrodė estų kultūros vartotojo sąmonę. Perpjovė keliais lygmenimis. Na, gal kokiais penkiais. Lygiai tiek, kiek aukštų turi muziejus.

Jo pavadinimas – KUMU (trumpinys; estiškai Kunst museum reiškia meno muziejų) neatspindi funkcijos. Tai veikiau muziejaus ir šiuolaikinio meno centro junginys.

KUMU projektas gimė prieš 14 metų, Estijos vyriausybei nusprendus minėtame rajone pastatyti naują meno muziejų. P.Vapavuoris tarptautinį konkursą laimėjo 1993-1994 metais. O paties muziejaus statybos darbai prasidėjo 2002-aisiais. Galiausiai jis atidarytas šiemet vasario 17-ąją.

Nei Latvijoje, nei Lietuvoje kol kas nenumatomas toks grandiozinis projektas. Ilgai teks laukti. Jeigu išvis sulauksime.

Lėti šiaurietiški tempai?

Garbingi atidarymo svečiai Estijos prezidentas A.Riuitelis (antras iš kairės) ir Suomijos prezidentė T.Halonen (antra iš dešinės) su KUMU šeimininkais gyvai aptarinėjo muziejaus maketą ir perspektyvas.

Pripažintas Estijos undergraundo klasikas A.Jonas teigia tik po dešim-ties metų (ar tai daug?) sulaukiąs visuomenės perauklėjimo vaisių. Kodėl? Todėl, kad tai nauja. Anksčiau niekas nežinojo, kas yra pirmasis menininkas, nebuvo aiškiai matomų, apčiuopiamų reitingų. Dabar, anot jo, taptų aišku – tavo kūriniai eksponuojami muziejuje. Menas taps svarbesnis nei anksčiau, visuomenei teks skaitytis su menu, o visa kita, kaip ir minėti reitingai, – kuratorių žaidimai ir pan., tvirtino viešai savo CV atsisakęs autorius.

Talino dailės akademijos dėstytojas Jakas Visnapas mano, kad pirmus penkerius metus dominuos importiniai menai. Jo teigimu: „Mes nelabai žinome pasaulio meną, dar mažiau esame jo matę, o dabar turėsime puikias jo pristatymo sąlygas savo tėvynėje“.

Pusmėnulio formos pastate atidarymo metu buvo per 2000 žmonių, dalyvavo Estijos ir Suomijos šalių prezidentai, kiekviename aukšte vyko performansai ir koncertai, o lifte gitara ir būgnais griaudėjo rokeris.

Gražios merginos nešiojo non alcoholic vodką, kurios neparagavau, o į merginas žiūrėjau iš tolo. Mat buvo su kuo ir padiskutuoti. Net ir su euforijoje paskendusiais Šiaurės kaimynais. Pavyzdžiui, apie tai, kaip padaryti įdomų muziejų, kuris lyg ir savaime tampa surinktų kūrinių laidojimo rūmais.

Avangardinis išore viduje muziejus kiek nuvilia aiškiai per siauromis patalpomis ir ne itin įdomia istorine ekspozicija. Iš pradžių buvo manoma, kad klasikinis paveldas ir šiuolaikinis menas nederės tarpusavyje, kaip kad nesutaria ir jiems atstovaujančios kartos.

Seno ir naujo inkubatorius

Biustų instaliacija, kurioje – ir melžėjų, ir Petro Pirmojo, ir Stalino bei kitų veikėjų biustai. Instaliacijos su balionais, papuošusiais KUMU atidarymą, fragmentas.

Tuo metu, kai minėti jaunieji menininkai ruošiasi rašyti istoriją, vyresnės kartos kritikė Vapu Thurlova džiaugiasi pirmą kartą taip plačiai pristatomu Estijos menu. „Net širdis suvirpa, daugumą tų kūrinių mačiau atskirose parodose, augau kartu su jais, jie keitė mano pasaulį“, – sakė ji.

KUMU pristatomas menas nuo 18 a. pradžios iki 1945-ųjų, o ketvirtas aukštas skirtas 1945-1999 metų peri-odui. Suprantama, skauda širdį tiems, kurie, atvykę į atidarymą, neišvydo savo darbų. Tenka guostis, jog dabar trijuose viduriniuose aukštuose didesniame nei 5000 kv. m plote eksponuojamas klasikos paveldas – tapyba, skulptūros bus keičiamos kas dvejus, trejus metus, o grafikos parodos dėl šviesos poveikio – kas pusmetį.

Taigi šansai išlieka tiek aktyviai anksčiau kūrusiems, tiek jaunajai kartai. Jai ir bendriems projektams su užsienio menininkais lieka pirmas ir paskutinis aukštai. Bet kol kas kai kurie estai (jau seniai tarptautiniuose vandenyse plaukiojantys) Marko Maetamo ir Kaido Olės moraliniame kontekste regisi it ledkalniai, grasantys paskandinti potencialių modernistų skenduolių pilną KUMU titaniką.

Dalyvauja ir lietuvis

Jei paklausite, kodėl buvo pristatyti tik vaizduojamieji menai, priminsiu, jog Taline yra atskiras taikomųjų menų muziejus, taigi „best of the best“ problema lyg ir išspręsta. O 20 a. paskutinio dešimtmečio kūrinių nebuvimą estai paaiškina muziejaus kuratorių pozicija. Ponepriklausomybinis postmodernusis menas esą buvęs daugiau momentinis, ilgainiui prarado aktualumą, ir apskritai buvo sukurta nedaug formą turinčių darbų. Kitaip tariant, tuo metu buvo daug eksperimentuojama, menas pavirto akcijomis ir kitais kūrybiniais vėjais.

Pirmojo aukšto erdvėje, kaip trimituoja spauda, – didžiausia šiuolaikinio meno paroda, kokią kada nors Estija regėjo. Eksponuojama 30 autorių, jų kūriniai aprėpia visas įmanomiausias išraiškos formas, kondensuotas į fotografijas ir videoinstaliacijas bei skulptūrą. Paroda “Shiftscale” veiks 4 mėnesius. Čia eksponuojama ir vieno lietuvio skulptoriaus G.Akstino instaliacija „Mokytojas“. Galimybės yra. Ir lietuviui, ir net klaipėdiečiui. Tik dirbti reikia. Ir daugiau galva.

O kiti žiūrės…

Be ekspozicinių salių, KUMU telpa kelios rūbinės, dvi kavinės, edukacinis centras su grafikos, keramikos ir multimedijos ir kt. klasėmis – dirbtuvėmis.

Pasak meno muziejaus direktorės Marikos Valk, tai pirmas kartas, kai Estija tarptautiniu mastu gali pagrįsti žodžius – „aukšto lygio meno kultūra“.

O tuo metu antrame pagal dydį Estijos mieste Piarnu savivaldybės sprendimu 2007 m. bus parduoti paro-

dų rūmai. Parodoksalu, o gal ir ne, tačiau Piarnu garsėja alternatyvia, revoliucinga menine veikla, nuolat laidančia akibrokštus Talino meno kultūrai, vietomis, beje, gerokai apkerpėjusiai…

Tačiau šiuo metu KUMU aktualija nusveria ne tik Estijos bet ir viso mūsų regiono šiapus Baltijos meno balansą Talino ir Estijos naudai. Regis, atėjo laikas kurti dainas apie gerąjį šiaurės vėją ir gręžti bures ten, kur ant akmenų auga medžiai, nes mūsų lygumose net vargiai rasis medgalis kotui kirvio, su kuriuo mušime Europos langus.

Festivalį tęs „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas

Festivalį tęs „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas

Loreta Narvilaitė

“Klaipėdos muzikos pavasarį“ šįvakar 18 val. pratęs Klaipėdos koncertų salėje skambėsiantis pirmasis bendras „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas, parengtas specialiai šiam festivaliui.

Antrąjį festivalio koncertą diriguos M.Pitrėnas.

Kolektyvai, kuriems vadovauja smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir choro dirigentas Alfonsas Vildžiūnas, kartu atliks įstabiąsias Volfgango Amadėjaus Mocarto “Karūnavimo mišias” (“Krönungsmesse”) bei lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Svilainio „Stabat Mater“. Dar koncerte skambės ir Johano Sebastijano Bacho Kantata “Ich habe genug” .

Diriguoti šiam projektui V.Čepinskis pakvietė tarptautinio konkurso laureatą ir aukso medalio prizininką Modestą Pitrėną.

Du kartus baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją šis dirigentas dar tobulinosi garsiojoje Zalcburgo muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje Mozarteum, dalyvavo žymių dirigentų seminaruose bei meistriškumo kursuose.

Ansamblis “Camerata Klaipėda” ir “Aukuro” choras klaipėdiečiams pristatys bendrą projektą, parengtą specialiai “Klaipėdos muzikos pavasariui”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Būdamas tik šešiolikos metų M.Pitrėnas įkūrė chorą Psalmos, su kuriuo gastroliavo Europoje, Skandinavijoje, JAV, tapo daugelio tarptautinių konkursų laureatu.

Ir pats M.Pitrėnas, kaip dirigentas, pelnė ne vieną apdovanojimą šalies bei tarptautiniuose konkursuose. Svariausias laimėjimas – pirmoji vieta ir aukso medalis Lenkijoje vykusiame prestižiniame 7-ajame Gregorzo Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse – atvėrė jam ne tik Lenkijos, bet ir Europos koncertinių salių scenas.

M.Pitrėnas dirigavo Lietuvos valstybiniam ir nacionaliniam, Mažosios Lietuvos, Lietuvos muzikos akademijos simfoniniams bei Lietuvos kameriniam orkestrams. Dirigentas ne kartą vadovavo jungtinėms Klaipėdos ir Vilniaus muzikų pajėgoms, įgyvendinant stambius projektus – Eduardo Balsio oratoriją “Nelieskite mėlyno gaublio” bei Džiuzepės Verdžio Requiem. Taip pat dirigavo spektaklius Klaipėdos muzikiniame teatre. Neseniai jis tapo Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Ansamblis „Camerata Klaipėda“ per praėjusius 2004-2005 metus Klaipėdos koncertų salėje pasirodė net septynis kartus, ir visi šie koncertai sulaukė didelio klaipėdiečių dėmesio. Tikėsimės, kad ir šįkart klausytojų neapvils.

Juolab įdomu, kad festivalio koncerte ansamblyje grieš ne tik styginiai, į jo sudėtį įsilies ir pučiamieji, mušamieji bei sintezatorius. Žodžiu – tikras orkestras „Camerata Klaipėda“ pirmąkart pasirodys su choru „Aukuras“ bei solistais Asta Krikščiūnaite (sopranas), Ieva Prudnikovaite (mecosopranas), Mindaugu Zimkumi (tenoras) ir Eugenijumi Chrebtovu (bosas).

Teatro šventės ašis – Padėkos kaukės

Teatro šventės ašis – Padėkos kaukės

AURELIJA KRIPAITĖ

Pirmą kartą uostamiesčio teatralams išdalintos Padėkos kaukės.

„Sakyti, kad artistams nerūpi publikos palaikymas, būtų melas“, – po ceremonijos sakė Dramos teatro aktorius V.Paukštė, kurio karalius Lyras tituluotas metų vaidmeniu. „Dar nelabai suprantu, kas vyksta. Žinau tik tiek, kad esu labai labai laiminga“, – po šventės neslėpė džiaugsmo apdovanojimų laureatė Dramos teatro aktorė V.Leonavičiūtė. „Kartą skaičiau vieno kūrėjo žodžius, kad menininkas, jei jo niekas nepastebi, nelabai gali save vadinti tikru menininku. Džiugu, kad mano darbas nenuėjo veltui ir buvo įvertintas“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius R.Kaubrys.

Šiemet tarptautinė Teatro diena suvienijo visus Klaipėdos teatrus. Sekmadienį teatro kūrėjai ir jų ištikimieji gerbėjai, rėmėjai rinkosi į šventinį koncertą Dramos teatre.

Iškilmingumo šventiniam koncertui suteikė Padėkos kaukių teikimo ceremonija.

Daugiau nei keturias valandas trukusiame renginyje teatralų profesinę šventę priminė tik parodytos ištraukos iš M.Gavrano pjesės „Viskas apie moteris“ ir V.Šekspyro tragedijos „Karalius Lyras“ bei Klaipėdos universiteto studentų suvaidinti komiški etiudai.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovą režisierių Povilą Gaidį profesinės šventės proga su pirmaisiais skubėjo pasveikinti teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. Šventės dalyviams būsimieji aktoriai suvaidino kelis komiškus etiudus. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Vokus su Padėkos kaukių laureatų pavardėmis iš didžiulio seifo ištraukė Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ir Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis. Aktorius Bronius Gražys kolegas pralinksmino nauja sonetų knygele, o dailininkė Jolanta Vitkutė – aktorių portretų paroda.

Dainininkas Simonas Donskovas bandė demonstruoti savo aktorinius sugebėjimus. Publikai šoko Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedros studentai.

Iškilmingą šventės nuotaiką į blankoką koncerto programą įpūtė keliolika minučių trukusi Padėkos kaukių teikimo ceremonija. Iškilmingos regalijos – stilizuotos kaukės ir apdovanojimus liudijantys dokumentai – įteiktos trims uostamiesčio teatralams. Komisijos sprendimu, apdovanoti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius Ramūnas Kaubrys – už Z.Liepinio operos „Paryžiaus katedra“ pastatymą, Dramos teatro aktoriai Valentina Leonavičiūtė – už vaidmenis M.Gavrino pjesėje „Viskas apie moteris“ bei Vytautas Paukštė – už pagrindinį vaidmenį V.Šekspyro tragedijoje „Karalius Lyras“.

Nubrauksime užmaršties dulkes – pagerbsime A.Braką

Nubrauksime užmaršties dulkes – pagerbsime A.Braką

Kristina Jokubavičienė

Balandžio pradžioje Klaipėdoje minėsime 120-ąsias Adomo Brako, vienintelio profesionalaus lietuvio dailininko, nuolat gyvenusio prieškario Klaipėdoje, gimimo metines.

Adomo Brako autoportretas, nutapytas maždaug 1918-1919 metais.

Įamžins atminimą

Vaikų dailės mokyklai bus iškilmingai suteiktas Adomo Brako vardas, mokslinės konferencijos metu bus pirmą kartą nagrinėjama A.Brako kultūrinė, visuomeninė veikla, o dailininko kūrybai skirtoje parodoje visuomenė pirmą kartą pamatys išlikusius originalius A.Brako kūrinius, saugomus Lietuvos muziejuose, archyvuose, privačiuose rinkiniuose. Vakaro metu kartu su aktoriais ir atlikėjais išgyvensime žmogaus ir kūrėjo dramą, pajusime XX a. pirmos pusės Klaipėdos kultūrinio gyvenimo atmosferą.

Į dailininko gimimo metinių minėjimą atvyks jo giminės – sūnaus Tautvydo šeimos nariai, kurie padovanos Adomo Brako dailės mokyklai klaipėdiečio tapytojo Juozo Vosyliaus nutapytą A.Brako portretą.

Dailininko A.Brako gimimo metinių minėjimo programą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Vardas – mokyklai

A.Brakas, kaip ir daugelis kitų prieškario Klaipėdos kultūrai nusipelniusių žmonių, šiandien yra nepelnytai užmirštas. Nuo 1945 metų Klaipėdoje nebuvo oficialiai paminėtas nė vienas A.Brako jubiliejus, mieste iki šiol nėra jam skirtų atminimo ženklų.

Netinkama partiniams ideologams A. Brako biografija, jo tremtis nulėmė, kad sovietiniais laikais jis buvo tarp neminėtinų asmenų. Šimtąsias A. Brako gimimo metines 1986-aisiais pažymėjo tik Martyno Mažvydo klubas Vilniuje.

2006-ųjų vasario 13-ąją Klaipėdos miesto tarybos sprendimu uostamiesčio Vaikų dailės mokyklai suteiktas Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos vardas. Tai giliai prasmingas dailininko ir subtilaus bei jautraus pedagogo atminimo įamžinimas.

Tarp krašto šviesuolių

A.Brako veiklą, kuri buvo labai įvairialypė – dailininkas, pedagogas, publicistas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius ir aktyvus jo dalyvis, taikliai nusakė Vydūnas: „Kur Mažojoje Lietuvoje paskutiniomis 20 mt. buvo Lietuvių daroma, kas galėjo būt menama su pasigėrėjimu, čia buvo ir Adamas Braks. <…> Įgijęs teisėtai visų pasitikėjimą, buvo reikalaujamas visokiems žygiams ir darbams“. (Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis. Klaipėda, 1927, p. 34).

A.Brako pavardė visada minima greta Vydūno, Jokūbo Stiklioriaus, Viliaus Gaigalaičio, Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Enzio Jagomasto ir kitų krašto šviesuolių pavardžių.

Studijavo Paryžiuje

A.Brakas gimė 1886 m. balandžio 5-ąją Jankaičių kaime (tarp Kalotės ir Kretingalės, Klaipėdos apskrityje) smulkių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Tilžės gimnazijoje. Gyvendamas Tilžėje, jis pirmą kartą susitiko Vydūną, kurio asmuo ir idėjos pakreipė visą jo gyvenimą. 1908-1910 metais A. Brakas mokėsi Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje Paryžiuje.

Klaipėdoje A.Brakas apsigyveno 1914-aisiais. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. 1920-1923 metais A.Brakas buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininkas, o 1922-aisiais dalyvavo Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, kurioje svarstytas Klaipėdos krašto klausimas. 1922-1939 metais dailininkas mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dėstė piešimą, buvo mokinių mylimas pedagogas.

Statė spektaklius

A.Brakas visą gyvenimą žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė juo ir kartu dirbo „Santaroje”, krašto lietuvių jaunimo organizacijų draugijoje. Kartu su bendraminčiais jis buvo Klaipėdos krašto giedotojų draugijos „Aida“ (1919), švietimo ir kultūros draugijos „Aukuras“ (1922) steigėjas, vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus, Muzikos mokyklos iniciatorių, Valstybės teatro Klaipėdoje repertuaro komisijos narys.

Draugijai „Aida“ A.Brakas vadovavo iki 1939 metų. Jis režisavo per šimtą spektaklių, iš jų keturiolika Vydūno dramų, kūrė jiems dekoracijas.

Skleidė lietuvybę

Skleisdamas lietuvybę, A. Brakas važinėjo po kraštą, rengė tradicines šventes Rambyne, Juodkrantėje, sakė kalbas, pasižymėjo kaip puikus oratorius.

Nuoširdus, tolerantiškas, atviraširdis žmogus, svajotojas ir idealistas, buvo visų mėgstamas, mylimas ir laukiamas.

A.Brako veiklą rėmė ir visaip jam talkino žmona Marija Brakienė. Jų svetingi namai Klaipėdoje buvo svarbi lietuvininkų susibūrimo vieta.

Kapo vieta nežinoma

Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už veiklą prieš germanizavimo politiką A.Brakas buvo suimtas.

Priverstas palikti Klaipėdą, 1939 m. dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo „Saulės“ gimnazijoje piešimo mokytoju.

Prasidėjus sovietų okupacijai, ankstyvą 1941-ųjų birželio 14-osios rytą jis buvo suimtas ir kartu su sūnumi Tautvydu ištremtas į Altajaus kraštą, Kamenio miestą.

Dirbo teatro dekoratoriumi Kamene, vėliau Bijsko valstybiniame teatre. 1947 metais A.Brakas už „antitarybinę agitaciją“ buvo nuteistas 10 metų kalėti.

Nusilpęs ir apakęs A.Brakas 1952 m. kovo 3 d. mirė Barnaulo kalėjime. Kapo vieta nežinoma.

Iliustravo knygas

Svarbiausia A.Brako kūrybos sritis buvo knygų grafika. Jis iliustravo ir grožinės literatūros leidinius, ir savo iliustravimo specifiką turinčią mokomąją literatūrą. Daugiausia dailininkas apipavidalino Vydūno leidinių, pjesių, knygų, kūrė viršelius, atsklandas, užsklandas, vinjetes, iliustracijas.

A.Brakas piešė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų, tapė paveikslus.

Bendroje XX a. pradžios lietuvių dailės panoramoje A.Brakas iškyla kaip aktualių Klaipėdos kraštui leidinių iliustratorius. Jo kūriniai, turintys simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžia krašto savitumą ir dvasią.

Architektūrą ne tik tyrinėjo

Pagal dailininko projektą buvo pastatytas paminklas 1923 metų sukilėliams Klaipėdos miesto kapinėse (1925), Kristijono Donelaičio gimnazijos pastatas Pagėgiuose.

A.Brakas tyrinėjo lietuvių liaudies architektūrą ir piešė lietuviškų medinių namų dekoro elementus, ornamentiką, laikė juos svarbiu tautinio savitumo požymiu.

Straipsniuose ir paskaitose A.Brakas populiarino lietuvių liaudies ir profesionaliąją dailę, skaityti paskaitas kvietė žymius kultūrininkus, menininkus, mokslininkus.

Kūrė ir tremtyje

Tremtyje A. Brakas piešė nedidelio formato piešinius pieštuku, rašalu, rečiau akvarele ant prasto popieriaus, kartono. Jis projektavo antkapius mirusiems lietuvių tremtiniams, komponavo ženklus. Piešiniuose varijuojami ankstesnių kūrinių motyvai, gausu likimo draugų portretų.

Iš tremties jis rašė žmonai laiškus. Kaip ir piešiniuose, laiškuose atsispindi dailininko gyvenimo siekiai, pasaulėjauta, atsiskleidžia tragiškas likimas žmogaus ir menininko, nepraradusio šviesaus tikėjimo gėriu.

Išblaškyti po pasaulį

Lemtis nepagailėjo dailininko kūrinių. Jie išblaškyti po visą pasaulį: nuo Sibiro iki Jungtinių Amerikos Valstijų, daugelis negrįžtamai prarasti. Tai, kas pateko į archyvus, muziejus, yra žinoma ir saugoma. Dalis kūrinių pateko į sąžiningų kolekcininkų rankas, daug kas buvo surinkta bent kopijų pavidalu, kūrybos likučiai su meile išsaugoti artimųjų.

Rengdami pirmąją A. Brakui skirtą parodą, siekėme atskleisti visas dailininko kūrybos sritis, parodyti kuo daugiau šiuo metu mums žinomų išlikusių kūrinių.

Parodoje pamatysime…

Didžiausią dalį, net 60 originalių dailininko kūrinių, gavome parodai iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo Vilniuje. Tai iki šiol niekur neeksponuoti, buvę žinomi tik siauram specialistų ratui A.Brako darbai.

Parodoje bus eksponuojami trys dailininko paveikslai: du iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kaune ir vienas iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus.

Bus galima pamatyti ir didžiąją dalį A.Brako iliustruotų leidinių: pradedant Vydūno drama „Tėviškė“ (1908) ir baigiant J.Remeikos trilogija, skirta Lietuvos praeičiai (1938-1940). Visi leidiniai – iš KU bibliotekos dr. K.Pemkaus ir mažosios Lietuvos archyvų.

Nemažą parodos dalį sudarys rankraščiai, laiškai, dokumentai ir archyvinės nuotraukos. Šiuos eksponatus parodai taip pat skolino LLMA, minėti muziejai, privatūs asmenys, A.Brako giminės ir artimieji.

Vyks konferencija

Pasak rengiamos mokslinės konferencijos kuratorės dr. Silvos Pocytės, konferencijoje „bus pirmą kartą ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje nagrinėjama įvairialypė pirmojo profesionalaus lietuvininko dailininko A.Brako veikla, padėsianti geriau suvokti to meto lietuvininkų klaipėdiškių gyvenseną, puoselėtas kultūrines, dvasines, tautines vertybes. Džiugu konstatuoti, jog krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojų darbuose ši asmenybė nėra užmiršta, ji yra prisimenama, apie ją yra rašoma. Tai liudija tematinė pranešimų įvairovė, kuri bus tyrinėjama konferencijos metu“.

Konferencijoje dalyvaus pranešėjai iš Vilniaus ir Klaipėdos. Joje bus aptarta bendroji Klaipėdos krašto kultūrinė ir politinė aplinka (S.Pocytė), analizuojamas A.Brako ir Vydūno idėjų bendrumas (V.Bagdonavičius), nagrinėjama švietimo situacija ir Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuviškoji aplinka (N.Strakauskaitė).

A.Brako dailės kūrinius nagrinės K. Jokubavičienė, Klaipėdos kultūrinių draugijų steigėjo ir puoselėtojo veiklą pristatys D.Kšanienė, Pagėgiuose pagal A.Brako projektus pastatytus statinius apžvelgs E.Dargužas ir P.Vaišvilas.

Atskleis istorinę tiesą

Konferencijos pranešėjai A.Arbušauskaitė ir I.Tumavičiūtė kalbės apie skaudžius A.Brako ir jo šeimos išgyvenimus nacių ir sovietinės okupacijos metais, sūnaus Tautvydo grįžimą iš Sibiro į Lietuvą prisimins V.Kaltenis, B.Aleknavičius aptars sovietiniais metais ignoruotą viešą istorininį atminimą apie A.Braką. Z.Genienė ir V.Vaivada pristatys Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir Klaipėdos universiteto bibliotekoje saugomus dokumentus apie A.Braką ir jo artimuosius.

Visa A.Brako kūryba ir veikla spinduliuoja ypatingu tėvynės meilės jausmu. Dvasinio idealizmo nuostatos, romantizuota tautos praeities vizija, projektuojama į ateitį, atskleidžia istoriškai svarbų krašto kultūrinės raidos etapą.

Minėdami A.Brako gimimo metines, tikimės, kad vieno iš ryškiausių XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūros ir dailės veikėjo atminimas taps artimas visiems, kuriems brangus Klaipėdos krašto kultūros paveldas.

Minėjimo programa

Balandžio 5 d., trečiadienį, 16 val. Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje (Rumpiškės g. 45) – Adomo Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmės. Mokyklos auklėtinių projekto „Dailininkui Adomui Brakui – 120“ pristatymas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros III kurso studentų projektinių darbų „Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos ženklas“ pristatymas.

Balandžio 6 d., ketvirtadienį, 10 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) – mokslinė konferencija „Užmaršties dulkes nubraukus. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines minint“.

Balandžio 7 d., penktadienį, 17 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje – parodos „Mūsų brangiajam gimtajam krašteliui“, skirtos dailininko Adomo Brako kūrybai, atidarymas. Paroda veiks iki 2006 m. gegužės 7 d.

Balandžio 7 d., penktadienį, 18 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje – kultūrinis vakaras „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“. Dalyvauja aktoriai V.Kochanskytė, P.Venslovas, vokalistė S.Kubiliūtė, pianistė R.Gutautaitė, Klaipėdos etnokultūros centro ir Mažosios Lietuvos bendrijos vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Vorusnėlė“ (vad. D.Kiseliūnaitė), choras „Klaipėda“ (dirigentas prof. K.Kšanas, koncertmeisterė M.Mosonienė). Vakaro scenarijus ir režisūra – V.Kochanskytės.

Dizainerė Jūratė Bizauskienė: „Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu“

Dizainerė Jūratė Bizauskienė: „Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu“

Rita Bočiulytė

Jūratės Bizauskienės nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ji šypsosi kaip saulė – savo šypsena, maloniu bendravimu sušildydama kiekvieną aplinkui. Gal todėl bičiulių rate saulyte meiliai vadinama… Ir visai nesijaudina, kad jos profesija žmonėms dažniausiai yra tarsi nematoma, šiek tiek nuošalėje, šešėlyje.

Dizainerė Jūratė Bizauskienė sako esanti grynų gryniausia klaipėdietė, šio miesto pilietė. Kai ji gimė, tėvai gyveno Jūratės gatvėje, todėl vienturtei dukrai vardo ilgai negalvojo. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Pristatant griausmingus renginius, jų reklaminio įvaizdžio kūrėjų pavardės minimos paskiausiai arba ir visai pamirštamos. Knygų metrikose, afišose, plakatuose, kituose spaudos leidiniuose, kurie be dailininkų dizainerių paprastai neapsieina, jie atsiduria kažkur gale, įrašomi pačiomis smulkiausiomis raidelėmis… Ir tik tada, kai jų kūrybos produktas suintriguoja, nustebina, papiktina ar sužavi, imame ieškoti, kas gi jį sukūrė…

Panašiai nutiko ir Jūratei. 1991-aisiais baigusi mokslus Vilniaus dailės instituto Klaipėdos vizualinių komunikacijų katedroje (dabar – VDA Klaipėdos dizaino katedra), gavusi dailininkės dizainerės diplomą, tyliai sau triūsė prie kompiuterio Dizaino centre, kur dirbti ją pasikvietė buvęs dėstytojas Vakaris Bernotas. Jūratė džiaugiasi, kad jau tada ją pastebėjo – iš viso kurso tokį kvietimą gavo tik trys. Dar nespėjusi gerai sušilti kojų Klaipėdos dizaino centre, kur turėjo galimybę dirbti su tikrais profesionalais, ji gavo užsakymą kurti Klaipėdos pilies džiazo festivalio reklaminį veidą – plakatus, bukletą – visus spaudos darbus kolegos patikėjo jai.

– Į šį darbą įsijungiau tik nuo penktojo Pilies džiazo festivalio, – kukliai patikslino Jūratė, kuri pati yra aistringa džiazo gerbėja ir šiokia tokia žinovė.

Nebūtų klaipėdietė.

– Esu grynų gryniausia šio miesto pilietė, – šypsojosi ji. – Tėvai gyveno Jūratės gatvėje, todėl man ir vardą tokį davė. Esu vienturtėlė, nei brolių, nei seserų. Liūdna augti buvo…

– Kaip sugalvojai pasirinkti tokią profesiją?

– Pati nežinau. Tėvai – ne menininkai, nors tėvelis gana meniškos natūros. Penktoje klasėje sugalvojau, kad noriu eiti į Vaikų dailės mokyklą. Ir nuvariau.

– Turėjai gerų mokytojų?

– Turėjau! Augustinas Virgilijus Burba buvo fantastiškas dėstytojas, puikus piešėjas. Tiesa, kartais išvarydavo mane iš klasės, nes aš labai plepi buvau. Mokykloje vis tiek man labiausiai patiko grafika.

O paskui susiklostė taip, kad norėjau mokytis toliau. Galvojau apie dizainą. Nes jaučiau, kad ypatingų gabumų gryniesiems menams kaip ir neturiu. Ir man pačiai įdomiau buvo dekoratyvūs dalykai.

– Tada dar kompiuteriais nedirbote?..

– Jų dar nebuvo ir kai studijavau. Kai man dirbant Dizaino centre atsirado pirmasis kompiuteris, prisimenu, toks stebuklas buvo!.. Vieni iš kitų mokėmės.

– Kaip toliau klostėsi Tavo karjera?

– Darbavausi Dizaino centre, truputėlį pasiblaškiau vienur, kitur, o prieš porą metų sugalvojau, kad pabandysiu viena pati. Pasakiau labai ačiū, labai myliu, bet noriu padirbėti savarankiškai. Man tikrai ten blogai nebuvo. Bet turbūt atėjo laikas mesti sau iššūkį.

– Na, ir kaip?

– Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu.

– Ar sunku ją nešti?

– Visaip būna… Apskritai turbūt, kad ne. Jeigu jau nusprendžiau… Dabar toks etapas. Man tai, ką darau, yra profesija, duona, savirealizacija ir tikrai įdomu.

– Tai ką Tu darai?

– Mano specializacija – grafinis dizainas. Paprastai sakant, spaudos darbai – afišos, bukletai, katalogai, brošiūros, knygos… Tik jų apipavidalinimas, išvaizda. Mielai darau ir vizitines korteles. Pagrindinis įrankis – kompiuteris. Seniai praėjo tie laikai, kai vizitines korteles darydavome iš raidelių karpydavome, sudėliodame, perfotografuodavome. Tai buvo labai ilgas kelias. Dabar ir gyvenimo tempas – nepalyginamai greitesnis. Kartais norėtųsi laiko sustojimui, pasižiūrėjimui, – kad galėtum padėti darbelį į šoną, pažvelgti į jį tarsi iš šalies… Bet negali sustoti.

– Kodėl gi?

– Tiesiog toks laikmetis, tokia gyvenimo realybė. Viskas vyksta labai greitai. Ir jeigu tu apsiėmei, įsipareigojai, – be komentarų, turi padaryt. Gerai ir laiku.

– Ar Tu esi matomas žmogus? Iš šalies atrodo, kad dizainerio profesija slepiasi kažkur tarp titrų. Ar tai neskaudina?

– Nė kiek. Tai, matyt, vėlgi nuo paties žmogaus priklauso. Vienam reikia daugiau viešumos, kitam – mažiau. Man tikrai gyvybiškai jos nereikia.

– O ko reikia?

– Ramybės, tylos, daugiau laiko.

– Užsakovai labai reiklūs? Ar sunku jiems įtikti?

– Apie tai net nesusimąsčiau. Turbūt, kaip pasižiūrėsi. Jeigu tu žinai, kad tai yra klientas, tai klientas, kaip sakoma, visada teisus. Aš nelinkusi ginčytis. Nors kartais tenka atkakliai įrodinėti, kad turi būti taip, o ne kitaip. Galiausiai randam kompromisą.

– Dizaino užsakymų netrūksta?

– Kol kas tikrai ne. Kreipiasi Klaipėdos jūrinės organizacijos, verslo įmonės. Tebedirbu Klaipėdos pilies džiazo festivaliui, gal jau treti metai – Klaipėdos muzikinio teatro festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, nuolat – su Klaipėdos koncertų sale. Vienas paskutiniųjų mano darbų – festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ vizualinis įvaizdis – kūriau jam afišą, reklamas, bukletą. Truputį teko bendradarbiauti su uostamiesčio leidyklomis, daugiau – su Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuve. Kuriu „Balticum TV“ reklamas spaudai. Žodžiu, dirbu kaip laisvai samdomas dizaineris.

– Kaip Tau tokia laisvė? Saldi?

– Laisvė saldi ta prasme, kad susiplanuoji darbą taip, kaip tau reikia, vienas pats esi atsakingas prieš užsakovą. Man tai patinka. Atsakomybės nebijau.

– Tai Tau darbas teikia…

– …malonumą. Išties. Nors, kaip minėjau, retai būna, kad galiu prie vieno užsakymo pasėdėti tiek, kiek norėčiau, ištobulinti savo darbą. Tokia jau mūsų profesijos ir kūrybos specifika. Jeigu į save žiūrėsi kaip į labai didelį menininką, pateiksi save taip ir susireikšminsi, gali darbo nebebūt.

– Dalyvauji kūrybiniuose konkursuose?

– Kartais. Kai kolegos primena, pasiūlo, pakviečia kartu dalyvauti.

– Kokius laimėjai?

– Dar dirbdama Dizaino centre, dalyvavau Klaipėdos 750-mečio ženklo konkurse, ir mes laimėjom. Vėliau kūriau Palangos jubiliejinį ženklą – irgi konkurso keliu gavau šį užsakymą.

– Kaip tapai reprezentacinės knygos „Klaipėdos kultūros ženklai“ dizainere?

– Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė laimėjo konkursą ir formavo kūrybinę komandą. Pakvietė ir mane. Smagu buvo dirbti, visi padėjo. Tai knygai reikėjo labai daug nuotraukų. Į jų paiešką buvo įsijungęs net miesto Kultūros skyrius. Gavome nuotraukas net iš vienuolikos fotografų. Buvo labai daug medžiagos – vaizdinės ir tekstinės, reikėjo ją visą suvaldyti, norėjosi pateikti šiuolaikiškai, gyvai, kaip miesto kultūrinį kaleidoskopą. Buvo labai įdomu. Turėjome puikią projektų vadovę – Laurą Juodviršytę. Su ja, knygos sudarytoja Rolanda Lukoševičiene ir fotografais plušome, fantazavome, negailėdami nei laiko, jei jėgų. Tiesą sakant, niekas mūsų nereguliavo, kaip reikėtų daryti.

– Rezultatu esi patenkinta?

– Taip. Padariau ką galėjau, sugebėjau. Betgi tai – komandinis darbas. Visa mūsų komanda buvo darni, dirbome užsidegę. Manau, kad ir spaustuvė mums nenusileido – leido sau paeksperimentuoti. Todėl toks įspūdingas šios knygos viršelis. Iš tikrųjų tai yra paprastas kartonas, vadinamasis kietviršis, kuris paprastai įrišant knygas apklijuojamas. O mes palikome pliką. Dar panaudojome kongrevą – reljefinį įspaudą, tokiu būdu išgavome net faktūrą, dar pridėjome truputį raudonos spalvos. Nes, kaip žinote, sukurtas naujas Klaipėdos prekinis ženklas, kuriame skirtingos spalvos simbolizuoja skirtingas veiklos sritis; kultūrai skirta labai ryški raudona spalva. Todėl ir mes knygos „Klaipėdos kultūros ženklai“ viršeliui parinkome tokį spalvinį kodą.

– Gražiausios 2005 metų knygos konkurse už šią knygą Kultūros ministerijos vertinimo komisija Tau paskyrė paskatinamąją premiją. Tau buvo netikėta?

– Gerokai. Sužinojau iš spaustuvės. Ji, matyt, knygą ir pristatė konkursui. Labai džiaugėmės visi. Juk konkurse dalyvavo 31 spaustuvė, jos pristatė 88 leidinius. Buvo skirtos trys pirmosios ir dešimt paskatinamųjų premijų. Patekti tarp apdovanotųjų tikrai nesitikėjau. Pasižiūriu į kolegų darbus – kaip gerai žmonės dirba!.. Tikrai yra į ką lygiuotis. Mokytis ir mokytis dar man…

– Kur čia – kūryba? Kas priklauso nuo dizainerio?

– Pateikimas, kaip mes sakome, tavo matymas. Užsakovas, tarkim, išsako savo pageidavimus, suformuluoja užduotį, o dizaineris ieško sprendimo. Kūryba ir slypi ten – tuose ieškojimuose, pasiūlymų variantuose.

– Kiekvienas dizaineris turi savo stilių. Kas Tau svarbiausia kuriant?

– Man – kad nebūtų nuobodu, šabloniška, standartiška, statiška. Norisi dinamikos, kažkokio pasakojimo, erdvės… Kartu negaliu nepaisyti profesinių dalykų – privalau laikytis kompozicijos reikalavimų, kad būtų aiškumas, sistema.

– Kiek Tau svarbu, kad apie Tave žinotų?

– Nelabai svarbu… Nesu garbėtroška. Vis tiek yra ratas žmonių, kurie žino. Kam reikia, sužino.

– Kas Tau yra atgaiva?

– Kai darbą padarai, užsakovas lieka patenkintas. Kai jauti, kad ir savęs nenuvylei…

– O būna, kad nuvili?

– Būtų keista, jei visada būtum ypač savim patenkintas, žiūrėtum į savo kūrinį ir čepsėtum – ak, kaip čia viskas puiku!..

– Kaip žinai, kad viską padarei taip, kaip reikia, tikrai gerai?

– Nėra griežtų kriterijų, kaip reikia. Tiesiog jauti. Ir visada galvoji, kad galima buvo geriau. Ir norėtųsi geriau… Ir reikia geriau…

– Ar turi tokį žmogų, kurio nuomone gali pasikliauti?

– Tai mano vyras – jis rimčiausias, negailestingiausias, sąžiningiausias mano kritikas (Jūratės vyras – dailininkas Vidas Bizauskas – R.B.). Taip pat – draugai, bičiuliai. Profesionalai arba žmonės, kurie turi gerą skonį.

– Kas Tavo profesijoje yra geras skonis?

– Saikas, pirmiausia. Ir pajautimas – temos, dvasios… Galiausiai – sugebėjimas tai išreikšti grafiniame dizaine. Vėlgi tai – taip individualu!.. Čia nėra jokių taisyklių. Viskas eina iš tavo vidaus. Save visuomet stabdau, kad pernelyg neprimarginčiau. Jaučiu, kur mano darbe slypi pavojai. Tuos pačius „Klaipėdos kultūros ženklus“ leidžiant – raminom, raminom, gesinom, atmetinėjom nuotraukas, trumpinom tekstus…

– Ką dar mėgsti veikti, be savo profesijos?

– Mėgčiau keliauti. Mėg-čiau. Bet vis nėra kada. Kai ištaikau laiko, mėgstu tenkinti kultūrinius poreikius – eiti į teatrą, koncertus. Dažniausiai bičiuliai mudu su Vidu ištempia. Arba abu važiuojam į gamtą, turime vienkiemį, kur labai gera ir gražu.

– Dizainas turbūt irgi keičiasi – yra mados, tendencijos, jas reikia sekti, pritapti?..

– Reikia, reikia… Yra rizikos, kai dirbi pats vienas. Bet alkio kažkaip dar nejaučiu. Nežinia, ar taip visada bus. Nežinia, ką sumanysiu rytoj. Bet žinau, kad žmogui reikia būti šiek tiek visuomeniškam. Negalima virti, suvirti savo sultyse. Nelabai skani uogienė būtų.

– Kaip pati reaguoji į dizaino madas?

– Darau taip, kaip jaučiu. Specialiai jomis neseku, betgi vis tiek mus veikia tai, kas aplinkui. Nepasakyčiau, kad plaukiu su mados banga, kuriu intuityviai. O paskui kartais visai netyčia pastebiu, kad galbūt pataikiau. Tendencijų reikia bent paisyti.

– Kokios jos dabar dizaine?

– Vyrauja minimalizmas ir pateikimas – netikėtas, originalus, eksperimentuojant technologijomis, viskas orientuota į vaizdo švarą… Ir pats, atrodo, sugalvoti galėtumei daug ką. Bet techninės galimybės gerokai aplenkia finansines. O taip kartais norėtųsi, kad pats galėtumei pasirinkti formatą, nesugrūsti vaizdų ir teksto, palikti erdvės, vietos pamąstymui…

„Industrinio imperializmo mutacijos“, arba Ambicinga manifestacija

„Industrinio imperializmo mutacijos“, arba Ambicinga manifestacija

Goda Giedraitytė

Baroti galerijoje šį mėnesį eksponuota Dariaus Vaičekausko paroda „Industrinio imperializmo mutacijos“ turbūt nustebino ne vieną žiūrovą. Dar nespėję į valias pasimėgauti šio jauno menininko fotomozaikomis, šįkart tapome naujo – asambliažinio – žaismo dalyviais.

Žavi netikėtumais

D.Vaičekausko industrinės juvelyrikos objektai „Myli Ne Myli. Nuodijimas dujomis“ ir „Nijolė“.

Darius Vaičekauskas – vienas savičiausių jaunosios kartos menininkų, aktyviai kuriančių Klaipėdos mieste. Meniniame fronte jis reiškiasi kaip šiuolaikinių tarpdisciplininių menų atstovas, kuriam svarbu meno šakų sintezė, jungtis, persipynimas, transformacijos. Žanriniu požiūriu jis dažniausiai mėgaujasi plokštuminio meno teikiamomis galimybėmis: kuria fotografijas, tapybą, asambliažus.

Klaipėdos meniniame gyvenime D.Vaičekauskas išsiskiria nuolatiniu ieškojimu. Pilnas įvairiausių idėjų, menininkas jas rutulioja į nesibaigiančią dėlionę. Pripažinkime, netikėtumai žavi. Žavi tai, kad kaskart, atėjęs į parodą, turi būti pasiruošęs naujiems iššūkiams. Dažnas modernistinės pakraipos menininkas, pasirinkęs vienokį ar kitokį plastinės raiškos būdą, jį nuosekliai ir plėtoja, kažkiek paįvairindamas, paspalvindamas naujais niuansais ir/ar tematika, tačiau niekada – ryškiais kūrybiniais kontrastais ar netikėtais negatyviais / pozityviais pokyčių rakursais.

Su ieškotojų karta

„Eurointegracinė istorija. Teneniai“. „Taksi. Važiuoti draudžiama“.

Šiuolaikinė menininkų karta kitokia – ji ieško. Keliauja nuo vieno kūrybinio pasimatymo prie kito. Atradę ir užariavę nepažįstamą meninės saviraiškos salelę, jaunieji menininkai juda toliau į dar neatrastus vandenis. Blaškosi tarsi kolumbai ar guliveriai paskui savo idėjas, vizijas ir utopijas… Tačiau kiek tame mobilume žavesio, ugnies ir aistros!.. Nesąmoningi sąmonės pratrūkimai (apšvieta) šiuo atveju virsta ateities galimybėmis, būsimos kelionės „aplink (meno) pasaulį per 80 dienų“ rezultatais.

Tai deklaruoja ir pats autorius: „Menininkas turi būti įvairiapusiškas, įvairialypis ir nereprodukuoti savęs. Nebent tai yra būtina“ (iš „Kreipimosi į žiūrovus“).

Ieškoti – vadinasi kaskart atrasti kažką nauja, bet nebūtinai atsiriboti nuo sena. Tai – postmodernistinės kūrybos pamatas. Kūrybai padedant „perrašoma“ istorija – vienas iš esminių jos bruožų, kuriuo jaunasis kūrėjas nuosekliai operuoja.

Įgauna naujas formas

„Revolution – Resistance. Meksikietiški pusryčiai“. „Vaiduokliai ūke. Auksinė vizija“.

Naujoji D.Vaičekausko pa-roda atiduoda duoklę tiek novatoriškumui, tiek ir tradicijų komunikatui. Jau pats parodos pavadinimas suponuoja tradicijos ir dabarties konfliktą, tiksliau, transformacijas: šiandien niūria istorija dvelkiantis „industrinis imperializmas“ mutuoja arba menui padedant įgauna naujas formas. Apie jų teigiamą ar neigiamą charakterį, matyt, jau kalbės ateities kritikai ir istorikai.

Keliolikoje asambliažinių objektų (nes klasikiniais asambliažais šiuos kūrinius įvardinti būtų sunku), juvelyriškai (beje, šis terminas vartojamas paro-dos pavadinimo paraštėje) sudėliotų, sugręžiotų, sukaišiotų iš metalinių spraudžių, skirtų laukujų durų apmušalams dekoruoti, kukliai, gašliai, abejingai, įsitraukusiai, egzaltuotai, humoristiškai ir kitaip „-iškai“ blaškosi fotografinės replikos: visoje LT ir/ar Klaipėdoje bei pasaulyje populiarių asmen(ybi)ų portretai, visafigūriai paveikslai ar net duetai bei trio. Paspalvintos rausva ar gelsva spalvomis monochrominės fotografijos prabyla sultingomis kičo estetikai charakteringomis variacijomis. Reikalingo svorio tam suteikia ir metalinės sąsagos, iš kurių autorius modeliuoja floristinius motyvus, spindulių kaspinus, širdeles ar tiesiog geometrines figūras.

Šiuolaikinės ikonos

Poparto stilistikoje formuojamas parodos kūrinių vaizdinys blaškosi tarp ekskliuzyvinės juvelyrikos ir banalaus kičo. O aukso ir sidabro spalvų išoriškas spindesys leidžia D.Vaičekausko kūrinius įvardinti originaliomis šiuolaikinės visuomenės ikonomis, votais nusagstytais stebukliniais „šventųjų“ paveikslais. „Kai industrinė revoliucija sudarė sąlygas gausėti ir pigti masinio vartojimo produktams, atsirado poreikis individualiai sukurtiems prabangos daiktams“ (iš minėto autoriaus žodžio žiūrovams).

Tokias įžvalgas diktuoja ir įvairialypė asambliažų kontūruotė – vienas karūnuojamas Vokietijos ereliu, kitas – trijų stilizuotų bokštų kombinacija ir pan.

Kita vertus, dėl savo žaismingumo, žaižaravimo ir spalvų D.Vaičekausko kūriniai vizualiai neretai siejasi su lošimo automatų landšaftu – dar viena šiuolaikinės kultūros neišvengiamybe. Tuo būdu, eksploatuodamas senas, dažniausiai monochromines fotografijas ar metalo dekorą, jaunasis menininkas kadaise sukurtą siužetą (situaciją) transformuoja į šiuolaikišką socialinį kontekstą.

„Parkainoja“ vertę

„Be pykčio. Su kultūriniu įniršiu“. „Laimingos meilės preliudija“.

Vadinasi, ši paroda tai – ir bandymas archyvuoti, išsaugoti senosios, jau užmarštin grimztančios sovietinės kultūros (kilnojamą) palikimą – kadaise itin madingas laukųjų durų spraudes. Toks kasdienių objektų reanimacijos procesas bei fotoelementų naudojimas priartina D.Vaičekausko ieškojimus prie dadaistų, Arte povera, Fluxus judėjimų ir/ar Džozefo Boiso kūrybinių žaidimų. Pats autorius to ir nesigina, darbuose akivaizdžiai atiduodamas duoklę pačiam objekto vertės „perkainojimo“ procesui.

Pastarasis procesas įžvelgiamas ir siužetinėje darbų linijoje, kur svarbiausia – sąsajų ar sąlyčio taškų su šiuolaikinėmis aktualijomis akcentavimas bei sveika vartotojiškos visuomenės kritika: drąsus (o gal drastiškas?) O. Bin Ladeno įvardijimas „St.OBL“, vos matomų (nusidėvėjusių) mobiliųjų telefonų ekspozicija (kompozicija „Taksi. Važiuoti draudžiama“), nuoširdi dedikacija Nijolei, o gal net visos „Eurointegracijos istorijos“ pristatymas Tenenių kontekste.

„Kanda“ aplinkai

D.Vaičekausko asambliažus neretai lydi nuorodos, citatos, asociatyvūs pavadinimai. Tai – verbalinės ir vizualinės kultūrų konflikto sankirta, bandymas tarp šių dviejų žmogaus saviraiškos plotmių atrasti šiandien dažnai pamirštamą bendratį. Pavyzdžiui, dienraščio pavadinimą menininkas transformuoja į lietuvišką žodį KLAIDA, o garsios LTV laidos pavadinimą papildo „Kultūrinio įniršio“ priedėliu.

Ši gal kartais ir fatališka minties destrukcija iš tiesų liudija žmogišką pokalbį su istorija. Tai – siekis būti laiku ir laike, reflektuoti tai, kas svarbu, bet kartu reikalauja pokyčių, tarpti aplinkoje, kuri, regis, nenusiteikusi dideliems perversmams, ir lengvai jai „įkąsti“. Tai liudija ir paties menininko parašytas „Kreipimasis į žiūrovus“ – savotiška nuoroda ar parodos žiūrėjimo instrukcija.

Apibendrinant telieka pasakyti, jog D.Vaičekausko darbai – kaip tie karališkojo dvaro juokdariai – lengvos ironijos padedami byloja apie giluminius reiškinius, tarpstančius mūsų aplinkoje ir visuomenėje. „Nebūtina į viską žiūrėti rimtai. Menas savyje slepia nemažą dozę ironijos bei žaidimo elementų. Tačiau rimtas žaidimas visada atrodo elegantiškesnis“, – įsitikinęs D.Vaičekauskas.

Dvi kūrybos laivės – viename krante

Dvi kūrybos laivės – viename krante

Kristija Jokubavičienė

Dvi gerai žinomos klaipėdietės dailininkės – Audronė Adomavičienė ir Daiva Ložytė, prieš išsiųsdamos savo darbus į parodas Europoje, nusprendė juos parodyti uostamiesčio publikai “Klaipėdos galerijoje”.

A.Adomavičienės batika ir D.Ložytės keramika kūrybos laivėmis suplaukė į bendrą parodą “Klaipėdos galerijoje” . Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Tai jau ne pirmoji bendra šių dailininkių, Lietuvos dailininkų sąjungos narių, turinčių meno kūrėjo statusą, ekspozicija. Dvasinį vienos dailininkų kartos bendrumą patvirtina ir artimi kūrinių motyvai bei jų sprendimai.

Stebina kaita

Daiva Ložytė keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 1984-asiais. Jos kūriniai eksponuojami bendrose ir personalinėse taikomosios dailės parodose jau nuo 1983-iųjų, o pirmąją individualią parodą keramikė surengė 1990-aisiais Klaipėdoje. Jos darbai buvo eksponuoti parodose Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose šalyse, juos turi įsigiję daugelio pasaulio šalių meno mėgėjai. Būdama Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė, D.Ložytė organizuoja parodas, skatindama jose dalyvauti visus sekcijos narius. Paskutinis sėkmingas jos projektas – Klaipėdos taikomosios dailės paroda, praėjusiais metais vykusi Kaliningrade.

Dailininkės keramikos darbų nereikėtų pristatinėti iš naujo, jei ji kiekvieną kartą nestebintų nuolatine plastikos kaita ir atsinaujinimu.

D.Ložytės keramika pasižymi tradiciniu indo paskirties suvokimu, yra funkcionali. Kartu tai modernios formos, originalaus, skulptūriško, išraiškingo silueto kūriniai.

Išlaikydama formos monumentalumą, akcentuodama plastišką siluetą, keramikė didelį dėmesį skiria detalėms ir spalviniam sprendimui. Tai yra labiausiai kintantys jos kūrinių elementai. Gerai prisimename natūralių, žemės tonų indus, kuriuose buvo derinamas aptakus siluetas, smulkios, beveik kaligrafiškos detalės, ažūrinio ornamento intarpai, keramikos ir kitų medžiagų (medžio, metalo, gintaro) deriniai.

Vadina lėlėmis…

D.Ložytės keraminės lėlės iš ciklo “Labas, tai aš…”

Šioje parodoje eksponuojamus keramikos kūrinius D.Ložytė vadina “lėlėmis”. Pavadinimas kelia daug asociacijų – su trapumu, grakštumu, nerūpestinga vaikyste. Tačiau nematome nieko, kas galėtų asocijuotis su sentimentalumu, jausmingumu. Baltaveidės moterys, išsirikiavusios ekspozicijoje, – monumentalios, užsisklendusios savyje, orios. Atrodo šiltos ir jaukios, kartu visai nenuspėjamos. Jos – autentiškų vaikystės prisiminimų rezultatas, išreikštas giliai jaučiančios, subtilios menininkės vaizdiniais. Pasak autorės, įkvėptos turėtos lėlės rūbo, močiutės skarelės raštų, įvairiausių prisiminimų, kurių spalvos, motyvai atvilnija netikėtai, su, atrodo, seniai pamirštų kvapų, garsų šuorais.

Savotišku ekspozicijos raktu galėtų būti kompozicija “Minties laivė”, kurioje vyrauja plokštuma, kontūrai, laivo ir profiliu pasuktų moters bei vyro figūrų fragmentai. Tai amžinosios vyro ir moters temos variacija.

Orios baltaveidės

Toliau tema plėtojama jau apimtinėse, gausiai ornamentu, lyg „siuvinėjimais“ dekoruotose figūrose – induose. Iš tikro visos „Lėlės“ yra indai, su dangteliais-galvomis, su ertmėmis kažkam sudėti, pamerkti, su stalčiukais… Jos paslaptingos, kartu tikros puošeivos – batukai su sagtelėmis, rūpestingai suklostyti plaukai, puošnūs rūbeliai.

Puošnumo įspūdis slypi labai smulkiame, rūpestingai, kaip kokio juvelyro ar kaligrafo nuklostytame reljefiniame ornamente, kuris iš pirmo žvilgsnio primena renesansinį, barokinį audinį, o iš arčiau atrandame labai paprastus, kasdieniškus motyvus: spiralės, kopėtėlės, drugeliai, žmogiukai, katės…

Ornamentinėse pynėse atsiranda ir beveik išnyksta spalva – matinės žalsvos, melsvos, rusvos glazūros vietomis visai nutrintos, efemeriškai vos paliečia paviršius, vietomis sužvilga storesniu sluoksniu. Veidai visai balti, po kaukės baltumu slepiantys skirtingus charakterius.

Dailininkė, kurdama iš pirmo žvilgsnio paprastus motyvus, užduoda mums savotišką galvosūkį, leidžia kiekvienam pasirausti savo prisiminimų kloduose ir atrasti žodžius, tinkančius prabilti į baltaveides statiškas figūras.

Vėjo gūsiai batikoje

A.Adomavičienės batikos kūriniai “Tatuiruočių meistras” ir “Pokalbis”.

A.Adomavičienė 1979-aisiais baigė dizaino studijas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, nuo 1980-ųjų dalyvauja parodose. Batika yra svarbiausia jos kūrybos sritis. Parodoje dailininkė eksponuoja pastarųjų trejų metų darbus.

Kaip ir D.Ložytės keramikoje, moters, vyro figūra nuolat kartojasi A.Adomavičienės batikoje. Ir kūrinio, įvedančio į dailininkės vaizdų pasaulį, pavadinimas skamba panašiai: „Ir plaukė laivė…“. Banguojančias, aptakias formas papildo smulkus linijų raizginys, jūros, laivo ir ritmiškai komponuotų figūrėlių motyvai jungiasi į lyriška nuotaika nuspalvintą visumą.

A.Adomavičinės kūriniai pasižymi tvirtu kompoziciniu konstruktu. Dažniausiai pasirenkanti vertikalų formatą, dailininkė jame komponuoja dvejopai. Vienu atveju, griežtomis horizontaliomis ar vertikaliomis juostomis atidalina atskiras kompozicijos dalis, kuriose ritmiškai dėsto pasikartojančius motyvus, taip išgaudama stambaus figūrinio motyvo ir jį papildančių, multiplikuotų elementų (paukštis, figūrėlės), minkštai modeliuotų ir geometriškai aiškių fragmentų kontrastus. Kitu atveju, figūros (pusfigūrės) komponuojamos bendrame batikos plote, o visuma sujungiama laisvai dėstomais tekstais (iš V.Šekspyro, D.Kajoko poezijos) ar smulkiomis, lūžtančiomis linijomis apibrėžtais motyvais. A.Adomavičienės batikoje kaligrafiškai užrašytas tekstas yra ne tik vizualinis, bet ir prasminis akcentas.

Žvelgiant į dailininkės kūrinius, akivaizdu, kad jos kūryba išgyvena keitimosi, atsinaujinimo periodą, naujų idėjų ir formų kristalizacijos metą. Tai atsispindi ir spalviniuose sprendimuose (nuo natūralių smėlio, žolės, vandens tonų iki sodrių, gilių raudonų, violetinių atspalvių), ir komponavime bei vyraujančiuose motyvuose.

Klasika ir jos antrininkai

Klasika ir jos antrininkai

Gitana Gugevičiūtė

Metų pradžia Klaipėdos teatralams buvo vaisinga: Muzikinis teatras pakvietė į J. Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ (rež. R.Kaubrys) premjerą, Dramos teatras pristatė V. Šekspyro tragediją „Karalius Lyras“ (rež. A.Latėnas). Ir iškart rezonansas: lengvos nuomonių batalijos ir sunkioji kritikos artilerija. Ar begali būti geriau, jei teatrinė atmosfera zvimbia ne nuo tylos, o nuo diskusijų?..

“Atskirose respublikose”

J.Štrauso operetė „Šikšnosparnis“ (rež. R.Kaubrys) Klaipėdos muzikiniame teatre žaismingai plevena karnavaline atmosfera. Operetę puošia efektingi šokiai, artistus – gražūs, stilingi kostiumai.

„Jei teatras yra gyvenimo antrininkas, tai gyvenimas yra antrininkas tikro teatro. <…> Šiai epochai būdinga sumaištis, o jos priežastys – atotrūkis tarp to, kas iš tikrųjų vyksta, ir ją atspindinčių žodžių, minčių bei ženklų“, – 1938-aisiais rašė A.Arto. Šie originaliame tekste (knygoje „Teatras ir jo antrininkas“) gana toli vienas nuo kito esantys nevienareikšmiški sakiniai atrodo tinkama atspirtis svarstymams apie tam tikras bendras kūrybinio darbo tendencijas klaipėdietiškose scenose – „atskirose respublikose“, kūrybiniame procese naudojančiose skirtingą medžiagą, metodiką, principus, bet (pasirodo!) siekiančiose „panašaus“ efekto.

J.Štrauso „Šikšnosparnis“ (XIX a.) ir V.Šekspyro „Karalius Lyras“ (XVII a. pr.) – klasikiniai kūriniai: ženklinę, formavę, kritikavę. „Tik Štrauso dėka operetė tapo „lengva, žvalia, optimistiška, sąmojinga, puošniai aprengta ir ryškiai skambančia muzikine komedija“, – rašoma „Šikšnosparnio“ programėlėje. „Karaliaus Lyro“ programėlė skelbia: „Šekspyras ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą ir tapo žymiausiu renesanso dramaturgu. Kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, ryškiais, sudėtingais charakteriais, didele dramine įtampa“.

Abu režisieriai – R.Kaubrys ir A.Latėnas – klasikinę medžiagą siekė interpretuoti moderniai, t.y. šiuolaikiškai. Skirtumas tik tas, kad pirmasis medžiagą rinkosi ir su gera komanda įkūnijo pats (patys), na, o kitam režisieriui spektaklį likimas lėmė statyti ant vizijų griuvėsių (ne paslaptis, kad “Karaliaus Lyro” pastatymo iniciatyvos autorius – B.Šarka).

Kitaip ir būti negali

Kad pasirinktas „Karalius Lyras“ nė nekeista – Šekspyrui savo amžinojo aktualumo deklaruoti nebereikia, o ir režisierius vilioti į ringą jis moka. Na, o Štrausas taip pat nestebintų, jei tokį pasirinkimą būtų padaręs bet kuris kitas režisierius, o ne R.Kaubrys – jis paprastai pasižymėdavo kur kas rafinuotesniu skoniu (atsiprašau už įtartino pobūdžio repliką). Tačiau bent jau pastanga rafinuotai apdoroti miesčioniškąją komediją – akivaizdi.

“Šikšnosparnio” scenografas A.Šimonis pakviečia į švariai eklektišką sceninę erdvę: pirmajame veiksme – lyg šiuolaikinio buto holas: baltos sienos plokštės, išpuoštos butaforinėmis ragų kabyklomis (tikriausiai iš anksto reikia nusiteikti, kad spektaklyje bus „įstatomi ragai“ – pigi metafora), šaldytuvas, krėslas – į laikmečio „prabangą“, būtiną ir ranka pasiekiamą patogumą orientuotas scenovaizdis.

Antrojo veiksmo karnavalinė atmosfera skleidžiasi egzotiškoje žydroje liuminescencijoje su miražą primenančiu „antruoju planu“ (nebeesu užtikrinta, ar tikrai fone mačiau palmės kontūrus, žirgo siluetą) ir, žinoma, veiksmo „ašimi“ – šaldytuvu: kimšti ir svaigintis šampanu bei neištikimybe – karnavalinio vakarėlio (kurio tema – medžioklė) tikslas.

Veikėjams nuotaikos nesugadina nė kalėjimas (trečiasis veiksmas) – visiškai sąlygiškas, efemeriškas ir linksmas, nes kitaip ir būti negali: miesčioniškai mąstysenai būtų per sudėtinga iš tikrųjų atgailauti, iš tikrųjų mylėti, iš tikrųjų įsižeisti…

Perrengė naujais rūbais

Juokdario (V.Leonavičiūtė) replikos karaliaus Lyro (V.Paukštė) neatvedė į protą, nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos jis nepraregėjo. Michailo Raškovskio ir Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Veši „utilitarizmas“: Aizenštainui (M. Gylys) reikia moterų, Rozalindai (S.Konstantinova) reikia nuosavo vyro, tarnaitei Adelei (R.Ulteravičiūtė) reikia „vietos“ teatre, Falkui (K.Nevulis) reikia žavios nepažįstamosios, visiems reikia maitintis ir t.t.

Nesutarimus, nesusipratimus, socialinius skirtumus panaikina „skudurai“: štai Rozalinda apsivilko ponios suknelę ir rezultatas – Falkas „užkibo“, ponas rankas bučiuoja…

Beje, kostiumai (J.Rimkutė) išties gražūs, nors vakarėlio tarnų galvos apdangalai kur kas įspūdingesni nei visų aktorių drauge sudėjus. Tikriausiai tais galvos apdangalais, panašiais į jūros kriaukles, norima atkreipti dėmesį į vienintelę dar mąstančią (smegenyse turinčią vieną kitą rievelę) sociumo grandį…

Kadangi nėra nė vieno „be dėmės“, visos konfliktinės situacijos išsprendžiamos lengvai, su visoms pusėms palankiais kompromisais. Pakili nuotaika nuo pradžios iki pabaigos. Žaismingas plevenimas. Patrauklus, praktiškas, patogus gyvenimas su rožiniais akiniais, nes viskas organizuota taip, kad būtų patogu būti. Pastatymo rezultatas – libretas, perrengtas naujais rūbais.

Turėjo ambicingų planų

Skaitytuose interviu „Karaliaus Lyro“ režisierius turėjo kur kas ambicingesnių planų nei kolega iš Muzikinio teatro: „nevaidinti to buitinio realizmo, nebeždžioniauti „kaip gyvenime“, nes tas etapas jau seniai praeitas, o atrasti medžiagos atsispiriant nuo gyvenimo sceninėje realybėje“; „mes norime parodyti, kaip žmogiški, dvasiniai dalykai politikos yra deformuojami, kokia tai baisi kančia, liečianti mus visus“.

O tie scenoje esantys „visi“ – bet kaip aprengti (kostiumų dailininkė M.Benetytė) aktoriai, klaidžiojantys po visiškai nepažintą erdvę, linguojantys į rusiško ir jamaikietiško regio ritmą („Mes gyvename Lietuvoj, o jaučiam kitų kultūrų įtaką. Ji eina per mus. Be to, per dainas atsiskleidžia personažų biografijos“, – argumentavo režisierius muzikos pasirinkimą).

Charakteriai “nutašyti”

Akivaizdi „Karaliaus Lyro“ scenografijos (scenografas M.Jacovskis) statika ir nefunkcionalumas. Fundamentalus nekintamumas. Į sceną išeinama tik tam, kad būtų atliekami schematiški vaidmenys (nors I.Reklaičio Kornuolis tikrai nepamirštamas).

Visiškai išlaikoma pasakos logika: dvi dukterys (Gonerilė – R.Šaltenytė, Regana – N.Savičenko) blogos, trečioji (Kordelija – J.Puodėnaitė) – tokia gera ir sąžininga (be to, dar ir klaikiai nuobodi, palyginti su utriruotomis seserimis), kad negali tuščiagarbiam tėvui pagal jo „supratimą“ išsakyti savo meilę.

Ne pagal pasakos logiką: senasis karalius (Lyras – V.Paukštė) patiria neteisybę, bet jokių išvadų, apibendrinimų nepadaro – kaip buvo aklas, taip ir lieka.

Šekspyro sukurti ryškūs, sudėtingi charakteriai nelyg rąstai gerai nutašyti – palikta tai, ką galima vadinti lėlėmis, marionetėmis.

Be abejonės, aktorius, kurių emocijų skalė minimali, kur kas patogiau „projektuoti“ scenos dėžutėje.

Kita vertus, malonių paradoksų būta: R.Pelakausko suvaidintas Albanis, B.Gražio – Glosteris yra kito pasaulio veikėjai, turintys kraują, vidinius imperatyvus ir galbūt atsinešę į spektaklį kitokios „aktorinės mokyklos“ patirtį.

Išteisina bet ką?

Išeitų, kad gyvybė (plačiąja prasme) – nykstanti forma pasaulyje, sutvarkytame pagal tam tikras nuostatas ir hierarchiją, o teisybė – nusmurgusi ir nebyli: viskas taip absurdiška, kad Juokdariui (V.Leonavičiūtė) lieka be tikslo slampinėti po sceną retkarčiais paleidžiant vieną kitą repliką ar sąmojį – dramatiško ir gyvo pasaulio atavizmą. Puikus Šekspyro sukurtas personažas sunaikintas. Kažkoks prakeikimas kabo virš vienos vitališkiausių aktorių galvos – arba nėra vaidmenų, arba jie “nureikšminami“ iki nulio (absoliutinu, žinoma).

Režisieriaus mestas „koziris“ – na, supraskit, kad tai tik bepročių žaidimas – išteisina bet ką. Kažkaip studentiška taip elgtis, tačiau, tarkim, kad tokiu būdu skambiai pareiškiama: „Totus mundis agit histrionem“ (cituoju V.Šekspyrą). O tai reiškia, kad, suvaidinę savo vaidmenis duotoje erdvėje duotuoju laiku, aktoriai virs žmonėmis ir vaidins Šekspyrą savo kasdienybėse. Taigi ratas apsisuka, ir nuo Šekspyro sugrįžtama prie Šekspyro? Ne, tokia išvada būtų pritempta. Vis dėlto spektaklis gana sėkmingai laužo „šekspyrianos“ sampratos stereotipus, nors atrodo daugiau kaip pasąmoninių abstrakcijų kratinys nei vieninga sąmonė, išbaigtas pasaulis. O gal tiesiog per kieta dramaturginės medžiagos mėsa dantukams…

Dž.Verdžio „Rigoletas“ vėl skambės Klaipėdoje

Dž.Verdžio „Rigoletas“ vėl skambės Klaipėdoje

Kovo 31-ąją 18 val. klaipėdiečiai ir miesto svečiai vėl išvys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare tik tris kartus atliktą pasaulinės muzikos istorijos aukso fondo šedevrą – Dž. Verdžio operą „Rigoletas“. Čia pat teatre bus galima įsigyti operos įrašą ir tapti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro klubo bičiuliais.

Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytas Dž.Verdžio „Rigoletas“ – pirmoji Lietuvoje opera lietuvių kalba, kurios muzika visa įrašyta į kompaktinę plokštelę.

Dainuos E.Kaniava

Šį kartą hercogo juokdario Rigoleto vaidmenį atliks legendinis Lietuvos Rigoletas Eduardas Kaniava, Rigoleto dukros Džildos – Rita Petrauskaitė, Mantujos hercogas – Algirdas Janutas. Spektaklyje dalyvaus teatro solistai Dalia Kužmarskytė, Aurelija Dovydaitienė, Egidijus Dauskurdis, Artūras Kozlovskis ir kiti.

Scenografiją ir kostiumus klaipėdietiškajam „Rigoletui“ sukūrė Sergejus Boculo, spektaklį režisavo „Rigoleto“ pastatymu muzikinio teatro scenoje debiutavęs kino, televizijos ir teatro režisierius Raimundas Banionis. Po „Rigoleto“ sėkmės Klaipėdoje R.Banionis pastatė Dž.Pučinio operą „Toska“ Estijos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Nemari klasika

Rigoleto vaidmenį klaipėdiečių pastatyme pirmąkart atliks legendinis Lietuvos Rigoletas Eduardas Kaniava.

Ilgaamžė „Rigoleto“ šlovė suteikia teisę ieškoti naujų spektaklio sprendimo formų. Šiame pastatyme publika neišvys spinduliuojančių Mantujos hercogo rūmų.

Liudviko XIV laikų aplinka, papročių ir moralinių normų tradicijos tarsi perkeliamos į šį laikmetį.

Kad operoje užkoduotos aistros nekinta ir nepasenusios, – akivaizdu. Juk nesvarbu, kokį rūbą – klasikinį ar modernų – priverstume dėvėti Rigoletą, – jo esmės tai nepakeis. Klasika, kaip teigia spektaklio režisierius R.Banionis, tuo ir amžina bei nemari, kad apčiuopia ir eksploatuoja amžinuosius žmonijos pradus. Tik šiuosyk surasta dar daugiau bendrų sąlyčio taškų su šiandiena.

Atlieka lietuviškai

Spektaklio statytojų sprendimu operos veiksmas vyksta šiuolaikiniame pajūryje, prabangiame jachtų klube, Klaipėdai ir šiam kraštui artimoje erdvėje. Čia linksminasi šiuolaikiniai „hercogai“ ir jų „juokdariai“ bei samdomi žudikai, „rigoletiški“ mūsų laikų „penktųjų puslapių“ herojai – mafiozai ir pakliuvusieji į mafijos mėsmalę.

Šis „Rigoletas“ – tarsi apie mus supančius (gal kartais ir mumyse tūnančius) „pavojingų zonų“ herojus, be kurių tarsi nebegalime (ar nebesugebame) gyventi…

Kadangi “Rigoletui” literatūrinė dramaturgija yra ne mažiau svarbi nei muzika, kūrinys atliekamas lietuvių kalba.

Opera – CD albume

Mantujos hercogo vaidmenyje vėl pamatysime Algirdą Janutą (centre iš kairės).

2003-iaisiais pastatyta ir triumfavusi Klaipėdos muzikiniame teatre įžymioji Dž.Verdžio opera „Rigoletas“ pernai pasirodė dviejų kompaktinių plokštelių albumu, kurį dabar jau visi norintieji gali įsigyti Klaipėdos muzikiniame teatre.

Penktadienį spektaklio pertraukos metu įvyks CD pristatymas, visi susirinkusieji galės dalyvauti pristatymui skirtoje viktorinoje ir laimėti ar įsigyti „Rigoleto“ įrašų.

Anot šio projekto prodiuserės vilnietės kompozitorės, dabar vadovaujančios Klaipėdos muzikiniam teatrui Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, tai pirmoji Lietuvoje opera lietuvių kalba, visa įrašyta į kompaktinę plokštelę, o Klaipėdos muzikinis teatras – pirmasis,

parodęs iniciatyvą ir radęs tam lėšų (CD leidybą parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė).

Kompaktinę plokštelę įrašė ankstesnės premjeros sudėtis: Algirdas Janutas, Gražina Miliauskaitė ir Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis kartu su uostamiesčio teatro solistais ir dirigentu Stasys Domarku. Projekto sumanytojai kompozitorei A.Žigaitytei-Nekrošienei talkino garso režisierius Michailas Omeljančiukas ir dirigentas asistentas Dainius Pavilionis.

Veikia klubas

„Rigoleto“ operos ir CD pristatymu veiklą tęs sausyje įsteigtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubas, pirmajame savo renginyje klaipėdiečius sukvietęs į susitikimą su dirigentu Sauliumi Sondeckiu.

Kovo 31-ąją vyksiančią artimesnę pažintį su Dž.Verdžio „Rigoletu“ balandį pratęs D. Šostakovičiaus šimtmečiui skirtas bendras Klaipėdos ir Kaliningrado muzikų projektas. Jame dalyvaus ir klube svečiuosis garsus rusų bosas, šiuo metu dainuojantis Niujorko „Metropolita Operoje“ Michailas Krutikovas-Svetlovas.

Parengė Nijolė Jačėnienė

Pristatė visą būrį perspektyvių dainininkų

Pristatė visą būrį perspektyvių dainininkų

Danutė Petrauskaitė

Klaipėdos universiteto Operos studija – buvę bei esami Menų fakulteto Dainavimo katedros bakalaurai bei magistrai – pirmą kartą viešai pasirodė Klaipėdos muzikinei visuomenei, miesto Koncertų salėje surengdami koncertą „Operų ir operečių pasaulyje“.

Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros magistrantė L.Ramelienė (dešinėje) puikiai debiutavo Giudiulės vaidmenyje pernai Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytoje Z.Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ugdo operos solistus

Klaipėdos universiteto Menų fakultete Dainavimo katedra kaip savarankiškas padalinys gyvuoja jau dešimt metų. Jai vadovauja doc. Ona Glinskaitė – buvusi Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė. Šiai katedrai priklauso ir Operos studija – pagrindinė operos solistų rengimo kalvė. Prof. Kazys Kšanas jai skiria itin didelį dėmesį. Jis su paskutiniųjų kursų studentais ruošia įvairias scenas iš operečių ir operų: pradedant rečitatyvais bei arijomis ir baigiant ištisais veiksmais. Šis darbas profesoriui yra labai artimas ir mielas.

Prof. K. Kšaną daugelis klaipėdiečių pažįsta kaip Liaudies operos teatro, gyvavusio Klaipėdoje 1953–1986 metais, dirigentą ir meno vadovą. Jis su šiuo kolektyvu darbavosi tris paskutiniuosius jo veiklos dešimtmečius. Per tą laikotarpį buvo pastatytos populiarios Dž.Verdžio, P.Čaikovskio, J.Štrauso, G.Donicečio, Dž.Rosinio, J.Ofenbacho operos. Ši ilgametė sceninė patirtis šiandien ypač praverčia, ugdant jaunųjų solistų kartą.

Koncertavo visuomenei

K.Kšano auklėtiniai dažnai rengia koncertus Menų fakultete. Tačiau vasario 28-ąją profesoriaus iniciatyva Operos studija pirmą kartą viešai pasirodė Klaipėdos muzikinei visuomenei.

Į koncertą „Operų ir operečių pasaulyje“ miesto Koncertų salėje sugužėjo nemažas pulkas klausytojų – tiek jaunų melomanų, tiek ir senų operos gerbėjų, gal net buvusių Liaudies operos dainininkų, kurie, scenoje skambant muzikai, tyliai niūniavo pažįstamas melodijas.

Iš karto nustebino plati koncerto programa, sudaryta iš lietuviškos ir Vakarų Europos sceninės muzikos aukso fondo.

Ji bylojo apie nuoseklų ir sistemingą Dainavimo katedros pedagogų (doc. V.Vadoklienės, prof. E.Kaniavos, lektorių V.Kuraitės, Z.Suncovos, M.Gylio, V.Tarasovo) darbą ir Operos studijos vadovo triūsą. Visiems jiems teko įdėti nemažai pastangų, ugdant dainavimo įgūdžius, perduodant studentams savo žinias ir balso valdymo paslaptis.

Suprantama, kad koncerto rengėjai norėjo pristatyti kuo daugiau studentų, supažindinti klausytojus su įvairiaspalviu repertuaru, ir renginys užtruko beveik tris valandas. Bet kai kam jis prailgo, todėl po pertraukos publikos žymiai sumažėjo.

Ką išmoko, ko trūksta

Koncerte skambėjo užsienio kompozitorių (V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, J.Ofenbacho, G.Donicečio, Dž.Rosionio, F.Leharo, J.Štrauso) ir lietuvių autorių (M.Petrausko, B.Dvariono, V.Klovos) operų ir operečių fragmentai: duetai, kupletai, arijos, dainos ir net ištisos scenos.

Klausytojai galėjo išgirsti dramatišką Violetos ir Žermono pokalbį iš „Traviatos“, kvartetą iš „Rigoleto“, kvintetą iš „Karmen“, net išvysti trečią „Hofmano pasakų“ veiksmą.

Iš viso buvo atlikta 16 muzikinių epizodų. Klaipėdos miesto koncertų salės scenoje pasirodė per 20 dainininkų. Visi jie pademonstravo tai, ką išmoko per studijų metus, ir tai, ko jiems dar trūksta.

Turi į ką lygiuotis

Ypač išsiskyrė Juditos Butkytės lengvas, skambus, malonaus tembro balsas, aiški dikcija, graži sceninė išvaizda. Kad šios dainininkės laukia puiki sceninė karjera, byloja jos kartu su Vytautu Šveikausku atliktas Adinos ir Dulkamaros duetas iš „Meilės eliksyro“ bei Siuzanos ir grafienės duetas iš „Don Žuano“, padainuotas kartu su Loreta Rameliene. Pastaroji dainininkė visus sužavėjo Hanos partija iš „Linksmosios našlės“, kurią padainavo kartu su Danilos vaidmens atlikėju Robertu Navicku. Šiame duete L.Ramelienė pademonstravo kantileną, lyrišką balso subtilumą. Publiką pavergė ir Igorio Bakano bosas. Jo atlikta Don Bazilijo arija iš „Sevilijos kirpėjo“ buvo vienas labiausiai pavykusių koncerto numerių.

Vitalija Gumbrytė, Daiva Kusaitė, Marius Burneika, Gintautas Platūkis, Vitalijus Muravjovas, Robertas Navickas, Beata Smiltininkienė, Audronė Levickytė turi ryškių aktorinių ir vokalinių gebėjimų. Bet jiems visiems dar teks nemažai paplušėti, kol išgrynins savo balso tembrą, pasieks intonacinį tikslumą, raiškią artikuliaciją, sceninę įtaigą. Kad yra į ką lygiuotis, tapo akivaizdu po trumpo V.Tarasovo pasirodymo „Hofmano pasakose“. Jo išėjimas į sceną iš karto uždegė publiką, nes kiekvienas jo tariamas žodis buvo aiškus, balsas – stiprus, vaidyba – meistriška.

Talkino dėstytojai

K.Kšanui teko ne pasyvaus stebėtojo, bet aktyvaus atlikėjo vaidmuo. Jis dirigavo Operos studijos solistams ir ansambliui, savo energingais mostais siekdamas išgauti reikiamą operų bei operečių personažų charakterį ir kūrinio nuotaiką.

Tačiau bene didžiausias fizinis ir meninis krūvis teko koncertmeisterei Miglei Mosėnienei, kuri puikiai atliko orkestro vaidmenį ir subtiliai, neužgoždama solistų, akompanavo visiems dainininkams.

Koncertas būtų buvęs ne toks įtaigus, jei jo nebūtų komentavusi prof. dr. Daiva Kšanienė. Ji trumpai supažindino klausytojus su žymiausiais operų kūrėjais bei sceninių veikalų siužetais, įvedė klausytojus į operų ir operečių pasaulį.

Šis koncertas parodė ne tik Dainavimo katedros pedagogų darbo rezultatą, bet ir pristatė būrį perspektyvių solistų, kurie, norisi tikėti, papildys Klaipėdos muzikinio teatro dainininkų gretas.