Meno traukos centru tapo Talinas

Meno traukos centru tapo Talinas

Ignas Kazakevičius

Taline atidarytas didžiausias šiuolaikinio meno centras ex-Pabaltijo regione.

Pastatė muziejų

KUMU iš vidaus. Per atidarymą buvo ankštoka… Loito Joekaldos nuotrauka Atidarymo fejerverkai virš KUMU apšviečia statinį, apjuostą betoninėmis sienomis. Siauras įėjimas, masyvios metalo durys, šalia rūkstantys kaminai palieka niūroką įspūdį. KUMU pastatas – tarsi pjūvis visomis prasmėmis – ir erdvėje, ir žmonių sąmonėje. Igno Kazakevičiaus nuotraukos

Įspūdingas suomių architekto Pekos Vapavuorio statinys leidžiasi į pajūrio šlaitą, tradiciniuose Estijos akmenynuose, prestižiniame Kadriorgo rajone.

Stiklo ir betono monolitas įsirėžė į šlaitą, kur anksčiau buvo karo ligoninė (joje anksčiau tupėjo nuo sovietų armijos bebandą išsisukti estų menininkai), ir tiesiog perskrodė estų kultūros vartotojo sąmonę. Perpjovė keliais lygmenimis. Na, gal kokiais penkiais. Lygiai tiek, kiek aukštų turi muziejus.

Jo pavadinimas – KUMU (trumpinys; estiškai Kunst museum reiškia meno muziejų) neatspindi funkcijos. Tai veikiau muziejaus ir šiuolaikinio meno centro junginys.

KUMU projektas gimė prieš 14 metų, Estijos vyriausybei nusprendus minėtame rajone pastatyti naują meno muziejų. P.Vapavuoris tarptautinį konkursą laimėjo 1993-1994 metais. O paties muziejaus statybos darbai prasidėjo 2002-aisiais. Galiausiai jis atidarytas šiemet vasario 17-ąją.

Nei Latvijoje, nei Lietuvoje kol kas nenumatomas toks grandiozinis projektas. Ilgai teks laukti. Jeigu išvis sulauksime.

Lėti šiaurietiški tempai?

Garbingi atidarymo svečiai Estijos prezidentas A.Riuitelis (antras iš kairės) ir Suomijos prezidentė T.Halonen (antra iš dešinės) su KUMU šeimininkais gyvai aptarinėjo muziejaus maketą ir perspektyvas.

Pripažintas Estijos undergraundo klasikas A.Jonas teigia tik po dešim-ties metų (ar tai daug?) sulaukiąs visuomenės perauklėjimo vaisių. Kodėl? Todėl, kad tai nauja. Anksčiau niekas nežinojo, kas yra pirmasis menininkas, nebuvo aiškiai matomų, apčiuopiamų reitingų. Dabar, anot jo, taptų aišku – tavo kūriniai eksponuojami muziejuje. Menas taps svarbesnis nei anksčiau, visuomenei teks skaitytis su menu, o visa kita, kaip ir minėti reitingai, – kuratorių žaidimai ir pan., tvirtino viešai savo CV atsisakęs autorius.

Talino dailės akademijos dėstytojas Jakas Visnapas mano, kad pirmus penkerius metus dominuos importiniai menai. Jo teigimu: „Mes nelabai žinome pasaulio meną, dar mažiau esame jo matę, o dabar turėsime puikias jo pristatymo sąlygas savo tėvynėje“.

Pusmėnulio formos pastate atidarymo metu buvo per 2000 žmonių, dalyvavo Estijos ir Suomijos šalių prezidentai, kiekviename aukšte vyko performansai ir koncertai, o lifte gitara ir būgnais griaudėjo rokeris.

Gražios merginos nešiojo non alcoholic vodką, kurios neparagavau, o į merginas žiūrėjau iš tolo. Mat buvo su kuo ir padiskutuoti. Net ir su euforijoje paskendusiais Šiaurės kaimynais. Pavyzdžiui, apie tai, kaip padaryti įdomų muziejų, kuris lyg ir savaime tampa surinktų kūrinių laidojimo rūmais.

Avangardinis išore viduje muziejus kiek nuvilia aiškiai per siauromis patalpomis ir ne itin įdomia istorine ekspozicija. Iš pradžių buvo manoma, kad klasikinis paveldas ir šiuolaikinis menas nederės tarpusavyje, kaip kad nesutaria ir jiems atstovaujančios kartos.

Seno ir naujo inkubatorius

Biustų instaliacija, kurioje – ir melžėjų, ir Petro Pirmojo, ir Stalino bei kitų veikėjų biustai. Instaliacijos su balionais, papuošusiais KUMU atidarymą, fragmentas.

Tuo metu, kai minėti jaunieji menininkai ruošiasi rašyti istoriją, vyresnės kartos kritikė Vapu Thurlova džiaugiasi pirmą kartą taip plačiai pristatomu Estijos menu. „Net širdis suvirpa, daugumą tų kūrinių mačiau atskirose parodose, augau kartu su jais, jie keitė mano pasaulį“, – sakė ji.

KUMU pristatomas menas nuo 18 a. pradžios iki 1945-ųjų, o ketvirtas aukštas skirtas 1945-1999 metų peri-odui. Suprantama, skauda širdį tiems, kurie, atvykę į atidarymą, neišvydo savo darbų. Tenka guostis, jog dabar trijuose viduriniuose aukštuose didesniame nei 5000 kv. m plote eksponuojamas klasikos paveldas – tapyba, skulptūros bus keičiamos kas dvejus, trejus metus, o grafikos parodos dėl šviesos poveikio – kas pusmetį.

Taigi šansai išlieka tiek aktyviai anksčiau kūrusiems, tiek jaunajai kartai. Jai ir bendriems projektams su užsienio menininkais lieka pirmas ir paskutinis aukštai. Bet kol kas kai kurie estai (jau seniai tarptautiniuose vandenyse plaukiojantys) Marko Maetamo ir Kaido Olės moraliniame kontekste regisi it ledkalniai, grasantys paskandinti potencialių modernistų skenduolių pilną KUMU titaniką.

Dalyvauja ir lietuvis

Jei paklausite, kodėl buvo pristatyti tik vaizduojamieji menai, priminsiu, jog Taline yra atskiras taikomųjų menų muziejus, taigi „best of the best“ problema lyg ir išspręsta. O 20 a. paskutinio dešimtmečio kūrinių nebuvimą estai paaiškina muziejaus kuratorių pozicija. Ponepriklausomybinis postmodernusis menas esą buvęs daugiau momentinis, ilgainiui prarado aktualumą, ir apskritai buvo sukurta nedaug formą turinčių darbų. Kitaip tariant, tuo metu buvo daug eksperimentuojama, menas pavirto akcijomis ir kitais kūrybiniais vėjais.

Pirmojo aukšto erdvėje, kaip trimituoja spauda, – didžiausia šiuolaikinio meno paroda, kokią kada nors Estija regėjo. Eksponuojama 30 autorių, jų kūriniai aprėpia visas įmanomiausias išraiškos formas, kondensuotas į fotografijas ir videoinstaliacijas bei skulptūrą. Paroda “Shiftscale” veiks 4 mėnesius. Čia eksponuojama ir vieno lietuvio skulptoriaus G.Akstino instaliacija „Mokytojas“. Galimybės yra. Ir lietuviui, ir net klaipėdiečiui. Tik dirbti reikia. Ir daugiau galva.

O kiti žiūrės…

Be ekspozicinių salių, KUMU telpa kelios rūbinės, dvi kavinės, edukacinis centras su grafikos, keramikos ir multimedijos ir kt. klasėmis – dirbtuvėmis.

Pasak meno muziejaus direktorės Marikos Valk, tai pirmas kartas, kai Estija tarptautiniu mastu gali pagrįsti žodžius – „aukšto lygio meno kultūra“.

O tuo metu antrame pagal dydį Estijos mieste Piarnu savivaldybės sprendimu 2007 m. bus parduoti paro-

dų rūmai. Parodoksalu, o gal ir ne, tačiau Piarnu garsėja alternatyvia, revoliucinga menine veikla, nuolat laidančia akibrokštus Talino meno kultūrai, vietomis, beje, gerokai apkerpėjusiai…

Tačiau šiuo metu KUMU aktualija nusveria ne tik Estijos bet ir viso mūsų regiono šiapus Baltijos meno balansą Talino ir Estijos naudai. Regis, atėjo laikas kurti dainas apie gerąjį šiaurės vėją ir gręžti bures ten, kur ant akmenų auga medžiai, nes mūsų lygumose net vargiai rasis medgalis kotui kirvio, su kuriuo mušime Europos langus.

Pristatė visą būrį perspektyvių dainininkų

Pristatė visą būrį perspektyvių dainininkų

Danutė Petrauskaitė

Klaipėdos universiteto Operos studija – buvę bei esami Menų fakulteto Dainavimo katedros bakalaurai bei magistrai – pirmą kartą viešai pasirodė Klaipėdos muzikinei visuomenei, miesto Koncertų salėje surengdami koncertą „Operų ir operečių pasaulyje“.

Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros magistrantė L.Ramelienė (dešinėje) puikiai debiutavo Giudiulės vaidmenyje pernai Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytoje Z.Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ugdo operos solistus

Klaipėdos universiteto Menų fakultete Dainavimo katedra kaip savarankiškas padalinys gyvuoja jau dešimt metų. Jai vadovauja doc. Ona Glinskaitė – buvusi Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė. Šiai katedrai priklauso ir Operos studija – pagrindinė operos solistų rengimo kalvė. Prof. Kazys Kšanas jai skiria itin didelį dėmesį. Jis su paskutiniųjų kursų studentais ruošia įvairias scenas iš operečių ir operų: pradedant rečitatyvais bei arijomis ir baigiant ištisais veiksmais. Šis darbas profesoriui yra labai artimas ir mielas.

Prof. K. Kšaną daugelis klaipėdiečių pažįsta kaip Liaudies operos teatro, gyvavusio Klaipėdoje 1953–1986 metais, dirigentą ir meno vadovą. Jis su šiuo kolektyvu darbavosi tris paskutiniuosius jo veiklos dešimtmečius. Per tą laikotarpį buvo pastatytos populiarios Dž.Verdžio, P.Čaikovskio, J.Štrauso, G.Donicečio, Dž.Rosinio, J.Ofenbacho operos. Ši ilgametė sceninė patirtis šiandien ypač praverčia, ugdant jaunųjų solistų kartą.

Koncertavo visuomenei

K.Kšano auklėtiniai dažnai rengia koncertus Menų fakultete. Tačiau vasario 28-ąją profesoriaus iniciatyva Operos studija pirmą kartą viešai pasirodė Klaipėdos muzikinei visuomenei.

Į koncertą „Operų ir operečių pasaulyje“ miesto Koncertų salėje sugužėjo nemažas pulkas klausytojų – tiek jaunų melomanų, tiek ir senų operos gerbėjų, gal net buvusių Liaudies operos dainininkų, kurie, scenoje skambant muzikai, tyliai niūniavo pažįstamas melodijas.

Iš karto nustebino plati koncerto programa, sudaryta iš lietuviškos ir Vakarų Europos sceninės muzikos aukso fondo.

Ji bylojo apie nuoseklų ir sistemingą Dainavimo katedros pedagogų (doc. V.Vadoklienės, prof. E.Kaniavos, lektorių V.Kuraitės, Z.Suncovos, M.Gylio, V.Tarasovo) darbą ir Operos studijos vadovo triūsą. Visiems jiems teko įdėti nemažai pastangų, ugdant dainavimo įgūdžius, perduodant studentams savo žinias ir balso valdymo paslaptis.

Suprantama, kad koncerto rengėjai norėjo pristatyti kuo daugiau studentų, supažindinti klausytojus su įvairiaspalviu repertuaru, ir renginys užtruko beveik tris valandas. Bet kai kam jis prailgo, todėl po pertraukos publikos žymiai sumažėjo.

Ką išmoko, ko trūksta

Koncerte skambėjo užsienio kompozitorių (V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, J.Ofenbacho, G.Donicečio, Dž.Rosionio, F.Leharo, J.Štrauso) ir lietuvių autorių (M.Petrausko, B.Dvariono, V.Klovos) operų ir operečių fragmentai: duetai, kupletai, arijos, dainos ir net ištisos scenos.

Klausytojai galėjo išgirsti dramatišką Violetos ir Žermono pokalbį iš „Traviatos“, kvartetą iš „Rigoleto“, kvintetą iš „Karmen“, net išvysti trečią „Hofmano pasakų“ veiksmą.

Iš viso buvo atlikta 16 muzikinių epizodų. Klaipėdos miesto koncertų salės scenoje pasirodė per 20 dainininkų. Visi jie pademonstravo tai, ką išmoko per studijų metus, ir tai, ko jiems dar trūksta.

Turi į ką lygiuotis

Ypač išsiskyrė Juditos Butkytės lengvas, skambus, malonaus tembro balsas, aiški dikcija, graži sceninė išvaizda. Kad šios dainininkės laukia puiki sceninė karjera, byloja jos kartu su Vytautu Šveikausku atliktas Adinos ir Dulkamaros duetas iš „Meilės eliksyro“ bei Siuzanos ir grafienės duetas iš „Don Žuano“, padainuotas kartu su Loreta Rameliene. Pastaroji dainininkė visus sužavėjo Hanos partija iš „Linksmosios našlės“, kurią padainavo kartu su Danilos vaidmens atlikėju Robertu Navicku. Šiame duete L.Ramelienė pademonstravo kantileną, lyrišką balso subtilumą. Publiką pavergė ir Igorio Bakano bosas. Jo atlikta Don Bazilijo arija iš „Sevilijos kirpėjo“ buvo vienas labiausiai pavykusių koncerto numerių.

Vitalija Gumbrytė, Daiva Kusaitė, Marius Burneika, Gintautas Platūkis, Vitalijus Muravjovas, Robertas Navickas, Beata Smiltininkienė, Audronė Levickytė turi ryškių aktorinių ir vokalinių gebėjimų. Bet jiems visiems dar teks nemažai paplušėti, kol išgrynins savo balso tembrą, pasieks intonacinį tikslumą, raiškią artikuliaciją, sceninę įtaigą. Kad yra į ką lygiuotis, tapo akivaizdu po trumpo V.Tarasovo pasirodymo „Hofmano pasakose“. Jo išėjimas į sceną iš karto uždegė publiką, nes kiekvienas jo tariamas žodis buvo aiškus, balsas – stiprus, vaidyba – meistriška.

Talkino dėstytojai

K.Kšanui teko ne pasyvaus stebėtojo, bet aktyvaus atlikėjo vaidmuo. Jis dirigavo Operos studijos solistams ir ansambliui, savo energingais mostais siekdamas išgauti reikiamą operų bei operečių personažų charakterį ir kūrinio nuotaiką.

Tačiau bene didžiausias fizinis ir meninis krūvis teko koncertmeisterei Miglei Mosėnienei, kuri puikiai atliko orkestro vaidmenį ir subtiliai, neužgoždama solistų, akompanavo visiems dainininkams.

Koncertas būtų buvęs ne toks įtaigus, jei jo nebūtų komentavusi prof. dr. Daiva Kšanienė. Ji trumpai supažindino klausytojus su žymiausiais operų kūrėjais bei sceninių veikalų siužetais, įvedė klausytojus į operų ir operečių pasaulį.

Šis koncertas parodė ne tik Dainavimo katedros pedagogų darbo rezultatą, bet ir pristatė būrį perspektyvių solistų, kurie, norisi tikėti, papildys Klaipėdos muzikinio teatro dainininkų gretas.

Pristatys naują šalies teatro žurnalą

Pristatys naują šalies teatro žurnalą

Penktadienį Lietuvos teatro sąjungoje bus pristatytas pirmasis žurnalo “Lietuvos scena” numeris.

Naujas švietėjiškas žurnalas, kurį ėmėsi leisti Lietuvos teatro sąjungos fondas, žvelgia ne tik į profesionalius, bet ir į mėgėjų bei mokyklinius teatrus. Jis skirtas ne tik teatralams, bet ir visiems, besidomintiems teatro praeitimi ir dabartimi, problemomis ir įvairiais teatro reiškiniais.

“Mūsų tikslas – atspindėti visą Lietuvos teatrinį procesą”, – sakė “Klaipėdai” “Lietuvos scenos” redakcinės kolegijos pirmininkas doc. Aleksandras Guobys, pabrėždamas, kad tikrai neliks užmiršti periferijos teatrų menininkai ir bus pastebėti jaunieji, pradedantys kūrėjai.

Žurnalo redakcinę kolegiją sudaro 11 teatrologų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitur. Jiems talkina gausus būrys bendraautorių iš visos Lietuvos. Pirmojo numerio redaktorius – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorantas Martynas Petrikas.

“Lietuvos scenos” pirmajame numeryje, išleistame 2000 egz. tiražu, rasime klaipėdietės teatrologės Jūratės Grigaitienės interviu su režieriumi Algirdu Latėnu, kauniečio dr. Edgaro Klivio ir šiaulietės dr. Nomedos Šatkauskienės naujų pastatymų Kauno ir Panevėžio dramos teatruose recenzijas, dr. Ramučio Karmalavičiaus straipsnį apie lietuvių dramaturgiją. Taip pat publikuojami fotomontažai iš Alytaus ir Šiaulių teatrų spektaklių, skirta vietos ir teatro istorijos publikacijoms, jubiliejiniams portretams, prisiminimams, knygų apžvalgoje pristatomas “Tautos teatras” (4 tomai).

Šiemet dar turėtų išeiti keturi “Lietuvos scenos” numeriai. Žurnalo leidybą 2006-aisiais remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Fotomenininko kolekcija iškeliavo pasižmonėti

Fotomenininko kolekcija iškeliavo pasižmonėti

Kovo 10-29 dienomis Tauragės fotografijos galerijoje viešėjo klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio fotodarbų paroda “Medžiai. Gyvenimas po mirties”.

Tai jau ketvirtoji šios fotografo kolekcijos kelionės po parodų sales stotelė.

Paroda, kurioje – 38 darbai, A.Kalvaičio sukurti per trejus metus skaitmeniniu fotoaparatu, pirmąsyk buvo pristatyta pernai gegužę Klaipėdos koncertų salėje. 2005-ųjų rugpjūtį ji pabuvojo Latvijoje, Aisputės istorijos muziejuje, o gruodį – Kelmės kultūros centre.

Muzikos pavasaris tirpdo nežinojimo ledus

Muzikos pavasaris tirpdo nežinojimo ledus

Danguolė Vilidaitė

Kovo 25-ąją Klaipėdos miesto koncertų salėje nuskambėjo pirmasis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas.

„Klaipėdos muzikos pavasarį“ šiemet pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G.Rinkevičiaus, ir amerikietis pianistas A.Palėjus, publiką sužavėjęs itin giliu, ekspresyviu įsijautimu į L. van Bethoveno kūrinius. Nerijaus Ruikio nuotraukos

Festivalis, kaip ir praėjusieji, žada būti margas atlikėjais, kūrinių žanrais ir stiliais (muzika – nuo baroko iki šių dienų kompozitorių kūrybos). Šių metų akcentas – stambios formos projektai, žymiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai. Programa sudaryta iš aštuonių koncertų ir trijų videoperžiūrų. Tad kiekvienas klausytojas šioje gausoje galės rasti sau tinkantį.

Žadino iš letargo

Simboliška, kad „Klaipėdos muzikos pavasarį“ pradėjo Broniaus Kutavičiaus „Pavasario linksmybės“ (atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius) parašytos pagal Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pirmąją dalį. Šiam kūriniui, kaip ir K.Donelaičio saulelei, tarsi buvo skirta žadinti mūsų miestą iš miego letargo, tirpdyti nežinojimo ledus.

Įpratusiems prie kompozitoriaus darbų teatrališkumo ir rituališkumo, netradicinių muzikos instrumentų panaudojimo ši muzika turėjo suskambėti netikėtai – artimesnė tradiciniam simfoninio orkestro garsui.

Vis dėlto ir šiame B.Kutavičiaus kūrinyje išlikęs jam būdingas vienos kulminacijos siekimas, charakteringų ritminių schemų pakartojimas, muzikos gyvybingumas, kūrinio pradžioje ir pabaigoje orkestrantai rečituoja poemos eiles – paslapties nuojauta.

„Pavasario linksmybių“ interpretacija kartais buvo sarkastiška ir net grėsminga – kaip nenumaldoma ir visa savo kelyje keičianti atbundančios gamtos energija.

„Elektrinio genijaus“ poliai

Liudvikas van Bethovenas yra sakęs, kad genijaus sielos paslapties įminimo reikia ieškoti jo sugebėjime vienu metu kentėti džiaugtis ir mylėti; jis „pasikrauna“ ir „išsikrauna“ vienu metu; čia slypi jo prigimties lankstumas. Tokius pat galingus prieštaravimus ir tematinius kontrastus randu paties kompozitoriaus kūryboje.

Koncerte skambėjo du koncertai fortepijonui (Aleksandras Palėjus (Alexander Palei) ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius): Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73. Kovo 23-24 dienomis Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje šie atlikėjai pagrojo visus penkis L. van Bethoveno koncertus fortepijonui.

Paruošti šiuos kūrinius – sunki užduotis ne tik solistui, bet ir orkestrui, daug sumanumo reikia atliekant „Imperatoriškąjį“ koncertą (didelės apimtys, herojiška dvasia ir įtampa, niuansų įvairovė).

Čia, nors gal ir keista, solisto ir orkestro dialogas pavyko geriausiai. Ypač žaismingai suskambo trečioji dalis – rondo, nepaprastai gražios abiejų koncertų lėtosios dalys. Įdomu buvo stebėti itin gilų ir ekspresyvų pianisto įsijautimą.

Skambino ugningai

A.Palėjaus tarptautinė karjera prasidėjo Leipcige jam laimėjus pirmąją J.S.Bacho konkurso premiją. Lietuvoje šis atlikėjas daugiau žinomas kaip F.Listo, S.Rachmaninovo ar S.Prokofjevo muzikos interpretatorius. Dabar – L. van Bethoveno.

Šiam virtuozui, atrodo, prieinami visi muzikos stiliai, nėra nieko neįmanoma. Koncertui pasibaigus girdėjau, kaip sužavėta publika replikavo: „burtininkas“, „ar yra jam neįmanomų dalykų?“, „kaip galima išgauti tokį piano?“ ir pan. Mintyse pritariau ir stebėjausi, kaip pianistas galėjo vienodai gerai išgauti įvairiausias garso spalvas: lengvą pasažą, dramatišką repeticiją, švelnų-aksominį arpeggio ir t.t. Ugningas ir užkrečiantis atlikimas.

Tikėkimės, kad ir kiti XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertai bus ne mažiau įspūdingi.

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Vakar “F galerijoje” Kaune (Aušros g. 6) startavo paroda  “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)”, kurios rinktinė balandį iškeliaus į Prancūziją. Joje – ir dviejų klaipėdiečių fotomenininkų darbai.

Fotoparodoje galima pamatyti Jono Kalvelio (1925-1987), Virgilijaus Šontos (1952-1992), Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Dariaus Kuzmicko, Aurelijaus Madzeliausko, Igno Minioto, Paulio Paperio, Simo Simonavičiaus, Nerijaus Steponavičiaus, Vido Biveinio, Aurelijos Čepulinskaitės, klaipėdiečių Algirdo Darongausko ir Algimanto Kalvaičio bei parodos kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko fotografijas Lietuvos pajūrio tema.

Šią parodą “F galerijos” vadovas fotografas M.Kavaliauskas parengė Vanes jūros fotografijos festivalio (Bretanė, Prancūzija) užsakymu. Jos rinktinė balandžio 13-ąją bus oficialiai pristatyta Vanes miesto Cohue muziejuje – kaip pagrindinė festivalio paroda, reprezentuojanti jo kviestinę viešnią Lietuvą.

Festivalį tęs „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas

Festivalį tęs „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas

Loreta Narvilaitė

“Klaipėdos muzikos pavasarį“ šįvakar 18 val. pratęs Klaipėdos koncertų salėje skambėsiantis pirmasis bendras „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas, parengtas specialiai šiam festivaliui.

Antrąjį festivalio koncertą diriguos M.Pitrėnas.

Kolektyvai, kuriems vadovauja smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir choro dirigentas Alfonsas Vildžiūnas, kartu atliks įstabiąsias Volfgango Amadėjaus Mocarto “Karūnavimo mišias” (“Krönungsmesse”) bei lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Svilainio „Stabat Mater“. Dar koncerte skambės ir Johano Sebastijano Bacho Kantata “Ich habe genug” .

Diriguoti šiam projektui V.Čepinskis pakvietė tarptautinio konkurso laureatą ir aukso medalio prizininką Modestą Pitrėną.

Du kartus baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją šis dirigentas dar tobulinosi garsiojoje Zalcburgo muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje Mozarteum, dalyvavo žymių dirigentų seminaruose bei meistriškumo kursuose.

Ansamblis “Camerata Klaipėda” ir “Aukuro” choras klaipėdiečiams pristatys bendrą projektą, parengtą specialiai “Klaipėdos muzikos pavasariui”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Būdamas tik šešiolikos metų M.Pitrėnas įkūrė chorą Psalmos, su kuriuo gastroliavo Europoje, Skandinavijoje, JAV, tapo daugelio tarptautinių konkursų laureatu.

Ir pats M.Pitrėnas, kaip dirigentas, pelnė ne vieną apdovanojimą šalies bei tarptautiniuose konkursuose. Svariausias laimėjimas – pirmoji vieta ir aukso medalis Lenkijoje vykusiame prestižiniame 7-ajame Gregorzo Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse – atvėrė jam ne tik Lenkijos, bet ir Europos koncertinių salių scenas.

M.Pitrėnas dirigavo Lietuvos valstybiniam ir nacionaliniam, Mažosios Lietuvos, Lietuvos muzikos akademijos simfoniniams bei Lietuvos kameriniam orkestrams. Dirigentas ne kartą vadovavo jungtinėms Klaipėdos ir Vilniaus muzikų pajėgoms, įgyvendinant stambius projektus – Eduardo Balsio oratoriją “Nelieskite mėlyno gaublio” bei Džiuzepės Verdžio Requiem. Taip pat dirigavo spektaklius Klaipėdos muzikiniame teatre. Neseniai jis tapo Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Ansamblis „Camerata Klaipėda“ per praėjusius 2004-2005 metus Klaipėdos koncertų salėje pasirodė net septynis kartus, ir visi šie koncertai sulaukė didelio klaipėdiečių dėmesio. Tikėsimės, kad ir šįkart klausytojų neapvils.

Juolab įdomu, kad festivalio koncerte ansamblyje grieš ne tik styginiai, į jo sudėtį įsilies ir pučiamieji, mušamieji bei sintezatorius. Žodžiu – tikras orkestras „Camerata Klaipėda“ pirmąkart pasirodys su choru „Aukuras“ bei solistais Asta Krikščiūnaite (sopranas), Ieva Prudnikovaite (mecosopranas), Mindaugu Zimkumi (tenoras) ir Eugenijumi Chrebtovu (bosas).

Tarp devintojo dangaus ir 99 km kranto

Tarp devintojo dangaus ir 99 km kranto

Ramunė Pletkauskaitė

Iki balandžio 23-iosios Kauno “F galerijoje” veikiančioje parodoje “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)” pristatomi 15 fotografų darbai reprezentuoja šiuolaikinę lietuvių kultūrą ir atskleidžia paradoksalią lietuvių jūrinę tapatybę.

Čia pastarojo ketvirčio amžiaus lietuvių jūros fotografija pateikta kaip ypatingo mentaliteto veidrodis, atspindintis mūsų nuolat augantį ir labai specifinį susidomėjimą jūra – šiuolaikinės lietuvių tapatybės neatskiriama dalimi.

“Lietuvių kalboje visiškos laimės metafora – devintasis dangus, kai tuo tarpu visas pasaulis – rusai, vokiečiai, britai, amerikiečiai pasitenkina septyniais dangumis. Tad jei tikėtume laiminga žvaigžde, po ja šiandieninė Lietuva turi dvigubą laimę – 99 kilometrus Baltijos kranto…” – šmaikštavo parodos kuratorius M.Kavaliauskas.

O jeigu rimtai, jau giliame sovietmetyje įsimylėjėliai ir pensininkai, menininkai ir svajotojai apie laisvą pasaulį kitame krante – visi jausdavo savotišką jūros trauką. Tuo tarpu fotografai, siekdami įsitvirtinti tarp kitų menų kūrėjų kontroversiškaisiais 1969 metais (čia net trys devyniukės!), įkūrė Fotomeno draugiją. Šioji aštuntojo dešimtmečio pradžioje Nidoje įkurdino kasmečius fotografų seminarus, kurie įvairiapusiškai „legalizavo“ fotografų sukinėjimąsi aplink jūrą… Nuo 1970-ųjų pastebime fotografų susižavėjimą viskuo, kas keista, fantastiška, paprasta ir buitiška: smėlio kopomis, bangų formomis, atostogų akimirkomis pliaže, jūros ir vėjo stichijomis.

Didžioji parodos dalis – net devynių autorių darbai sukurti jau XXI amžiuje. “Suprantama, kad šiandien kuriantieji jūrą mato tiesiai šviesiai – ji vėl tampa pasišventėlių, keistuolių, svajotojų ir sportuojančiųjų džiaugsmu. O fotografai randa įdomių siužetų, klimato, nuobodulio, astrologijos keistenybių net ir tada, kai pusė mūsų ilsisi nebe Palangoje, o Turkijos ar Egipto pliažuose”, – komentavo M.Kavaliauskas.

Paradoksalią lietuvių jūrinę tapatybę parodoje atskleidžia tiek klasikai, tiek ir jauni autoriai: jūra – tai vaizdas, kurį matome nuo 99 km kranto, stengdamiesi nesušlapti kojų. Nors kartais ir sušlampame. Kaip antai A.Darongauskas…

Teatro šventės ašis – Padėkos kaukės

Teatro šventės ašis – Padėkos kaukės

AURELIJA KRIPAITĖ

Pirmą kartą uostamiesčio teatralams išdalintos Padėkos kaukės.

„Sakyti, kad artistams nerūpi publikos palaikymas, būtų melas“, – po ceremonijos sakė Dramos teatro aktorius V.Paukštė, kurio karalius Lyras tituluotas metų vaidmeniu. „Dar nelabai suprantu, kas vyksta. Žinau tik tiek, kad esu labai labai laiminga“, – po šventės neslėpė džiaugsmo apdovanojimų laureatė Dramos teatro aktorė V.Leonavičiūtė. „Kartą skaičiau vieno kūrėjo žodžius, kad menininkas, jei jo niekas nepastebi, nelabai gali save vadinti tikru menininku. Džiugu, kad mano darbas nenuėjo veltui ir buvo įvertintas“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius R.Kaubrys.

Šiemet tarptautinė Teatro diena suvienijo visus Klaipėdos teatrus. Sekmadienį teatro kūrėjai ir jų ištikimieji gerbėjai, rėmėjai rinkosi į šventinį koncertą Dramos teatre.

Iškilmingumo šventiniam koncertui suteikė Padėkos kaukių teikimo ceremonija.

Daugiau nei keturias valandas trukusiame renginyje teatralų profesinę šventę priminė tik parodytos ištraukos iš M.Gavrano pjesės „Viskas apie moteris“ ir V.Šekspyro tragedijos „Karalius Lyras“ bei Klaipėdos universiteto studentų suvaidinti komiški etiudai.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovą režisierių Povilą Gaidį profesinės šventės proga su pirmaisiais skubėjo pasveikinti teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. Šventės dalyviams būsimieji aktoriai suvaidino kelis komiškus etiudus. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Vokus su Padėkos kaukių laureatų pavardėmis iš didžiulio seifo ištraukė Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ir Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis. Aktorius Bronius Gražys kolegas pralinksmino nauja sonetų knygele, o dailininkė Jolanta Vitkutė – aktorių portretų paroda.

Dainininkas Simonas Donskovas bandė demonstruoti savo aktorinius sugebėjimus. Publikai šoko Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedros studentai.

Iškilmingą šventės nuotaiką į blankoką koncerto programą įpūtė keliolika minučių trukusi Padėkos kaukių teikimo ceremonija. Iškilmingos regalijos – stilizuotos kaukės ir apdovanojimus liudijantys dokumentai – įteiktos trims uostamiesčio teatralams. Komisijos sprendimu, apdovanoti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius Ramūnas Kaubrys – už Z.Liepinio operos „Paryžiaus katedra“ pastatymą, Dramos teatro aktoriai Valentina Leonavičiūtė – už vaidmenis M.Gavrino pjesėje „Viskas apie moteris“ bei Vytautas Paukštė – už pagrindinį vaidmenį V.Šekspyro tragedijoje „Karalius Lyras“.

“Olandų kepurę” parodys Vilniui

“Olandų kepurę” parodys Vilniui

Šiandien 17 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (įėjimas iš Didžiosios g. 19) klaipėdietis fotomenininkas Algirdas Darongauskas atidarys savo fotografijų ciklo “Olandų kepurė” parodą.

Algirdo Darongausko fotografija iš ciklo “Olandų kepurė”.

Jai autorius, padedamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Remigijaus Treigio, atrinko 40 fotografijų iš “Olandų kepurės” ciklo. Jį fotomenininkas fotografuoja jau keliolika metų, pakerėtas to pusantro kilometro pajūrio ruožo akmenų, paslaptingos jų kaitos. “Toje kaitoje retkarčiais pasirodo fenomenaliai neįprasti, magiški, fantasmagoriški akmenys”, – tikino A.Darongauskas, padaręs beveik du šimtus Olandų kepurės portretų.

Per kelis kartus parodytas Klaipėdoje, apkeliavęs kitų šalies miestų parodų sales, pabuvojęs Kaliningrade, A.Darongausko “Olandų kepurės” fotografijų ciklas pagaliau bus pristatytas Lietuvos sostinėje.

Ekspozicija reprezentuoja Pajūrio regioninio parko Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinį ir savito fotomenininko kūrybą, jo netipišką žvilgsnį į netipišką peizažą.

Parodai atrinkta tik maža didžiulės kolekcijos dalis, stengiantis išsitekti galerijos erdvėje ir kuo plačiau atskleisti kolekcijos įvairovę, parodyti šį unikalų mūsų pajūrio kampelį visais metų laikais, skirtingais rakursais.

A.Darongausko darbai Vilniaus fotografijos galerijoje bus eksponuojami iki balandžio 23-iosios. Šį projektą parėmė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas.