Meno traukos centru tapo Talinas

Meno traukos centru tapo Talinas

Ignas Kazakevičius

Taline atidarytas didžiausias šiuolaikinio meno centras ex-Pabaltijo regione.

Pastatė muziejų

KUMU iš vidaus. Per atidarymą buvo ankštoka… Loito Joekaldos nuotrauka Atidarymo fejerverkai virš KUMU apšviečia statinį, apjuostą betoninėmis sienomis. Siauras įėjimas, masyvios metalo durys, šalia rūkstantys kaminai palieka niūroką įspūdį. KUMU pastatas – tarsi pjūvis visomis prasmėmis – ir erdvėje, ir žmonių sąmonėje. Igno Kazakevičiaus nuotraukos

Įspūdingas suomių architekto Pekos Vapavuorio statinys leidžiasi į pajūrio šlaitą, tradiciniuose Estijos akmenynuose, prestižiniame Kadriorgo rajone.

Stiklo ir betono monolitas įsirėžė į šlaitą, kur anksčiau buvo karo ligoninė (joje anksčiau tupėjo nuo sovietų armijos bebandą išsisukti estų menininkai), ir tiesiog perskrodė estų kultūros vartotojo sąmonę. Perpjovė keliais lygmenimis. Na, gal kokiais penkiais. Lygiai tiek, kiek aukštų turi muziejus.

Jo pavadinimas – KUMU (trumpinys; estiškai Kunst museum reiškia meno muziejų) neatspindi funkcijos. Tai veikiau muziejaus ir šiuolaikinio meno centro junginys.

KUMU projektas gimė prieš 14 metų, Estijos vyriausybei nusprendus minėtame rajone pastatyti naują meno muziejų. P.Vapavuoris tarptautinį konkursą laimėjo 1993-1994 metais. O paties muziejaus statybos darbai prasidėjo 2002-aisiais. Galiausiai jis atidarytas šiemet vasario 17-ąją.

Nei Latvijoje, nei Lietuvoje kol kas nenumatomas toks grandiozinis projektas. Ilgai teks laukti. Jeigu išvis sulauksime.

Lėti šiaurietiški tempai?

Garbingi atidarymo svečiai Estijos prezidentas A.Riuitelis (antras iš kairės) ir Suomijos prezidentė T.Halonen (antra iš dešinės) su KUMU šeimininkais gyvai aptarinėjo muziejaus maketą ir perspektyvas.

Pripažintas Estijos undergraundo klasikas A.Jonas teigia tik po dešim-ties metų (ar tai daug?) sulaukiąs visuomenės perauklėjimo vaisių. Kodėl? Todėl, kad tai nauja. Anksčiau niekas nežinojo, kas yra pirmasis menininkas, nebuvo aiškiai matomų, apčiuopiamų reitingų. Dabar, anot jo, taptų aišku – tavo kūriniai eksponuojami muziejuje. Menas taps svarbesnis nei anksčiau, visuomenei teks skaitytis su menu, o visa kita, kaip ir minėti reitingai, – kuratorių žaidimai ir pan., tvirtino viešai savo CV atsisakęs autorius.

Talino dailės akademijos dėstytojas Jakas Visnapas mano, kad pirmus penkerius metus dominuos importiniai menai. Jo teigimu: „Mes nelabai žinome pasaulio meną, dar mažiau esame jo matę, o dabar turėsime puikias jo pristatymo sąlygas savo tėvynėje“.

Pusmėnulio formos pastate atidarymo metu buvo per 2000 žmonių, dalyvavo Estijos ir Suomijos šalių prezidentai, kiekviename aukšte vyko performansai ir koncertai, o lifte gitara ir būgnais griaudėjo rokeris.

Gražios merginos nešiojo non alcoholic vodką, kurios neparagavau, o į merginas žiūrėjau iš tolo. Mat buvo su kuo ir padiskutuoti. Net ir su euforijoje paskendusiais Šiaurės kaimynais. Pavyzdžiui, apie tai, kaip padaryti įdomų muziejų, kuris lyg ir savaime tampa surinktų kūrinių laidojimo rūmais.

Avangardinis išore viduje muziejus kiek nuvilia aiškiai per siauromis patalpomis ir ne itin įdomia istorine ekspozicija. Iš pradžių buvo manoma, kad klasikinis paveldas ir šiuolaikinis menas nederės tarpusavyje, kaip kad nesutaria ir jiems atstovaujančios kartos.

Seno ir naujo inkubatorius

Biustų instaliacija, kurioje – ir melžėjų, ir Petro Pirmojo, ir Stalino bei kitų veikėjų biustai. Instaliacijos su balionais, papuošusiais KUMU atidarymą, fragmentas.

Tuo metu, kai minėti jaunieji menininkai ruošiasi rašyti istoriją, vyresnės kartos kritikė Vapu Thurlova džiaugiasi pirmą kartą taip plačiai pristatomu Estijos menu. „Net širdis suvirpa, daugumą tų kūrinių mačiau atskirose parodose, augau kartu su jais, jie keitė mano pasaulį“, – sakė ji.

KUMU pristatomas menas nuo 18 a. pradžios iki 1945-ųjų, o ketvirtas aukštas skirtas 1945-1999 metų peri-odui. Suprantama, skauda širdį tiems, kurie, atvykę į atidarymą, neišvydo savo darbų. Tenka guostis, jog dabar trijuose viduriniuose aukštuose didesniame nei 5000 kv. m plote eksponuojamas klasikos paveldas – tapyba, skulptūros bus keičiamos kas dvejus, trejus metus, o grafikos parodos dėl šviesos poveikio – kas pusmetį.

Taigi šansai išlieka tiek aktyviai anksčiau kūrusiems, tiek jaunajai kartai. Jai ir bendriems projektams su užsienio menininkais lieka pirmas ir paskutinis aukštai. Bet kol kas kai kurie estai (jau seniai tarptautiniuose vandenyse plaukiojantys) Marko Maetamo ir Kaido Olės moraliniame kontekste regisi it ledkalniai, grasantys paskandinti potencialių modernistų skenduolių pilną KUMU titaniką.

Dalyvauja ir lietuvis

Jei paklausite, kodėl buvo pristatyti tik vaizduojamieji menai, priminsiu, jog Taline yra atskiras taikomųjų menų muziejus, taigi „best of the best“ problema lyg ir išspręsta. O 20 a. paskutinio dešimtmečio kūrinių nebuvimą estai paaiškina muziejaus kuratorių pozicija. Ponepriklausomybinis postmodernusis menas esą buvęs daugiau momentinis, ilgainiui prarado aktualumą, ir apskritai buvo sukurta nedaug formą turinčių darbų. Kitaip tariant, tuo metu buvo daug eksperimentuojama, menas pavirto akcijomis ir kitais kūrybiniais vėjais.

Pirmojo aukšto erdvėje, kaip trimituoja spauda, – didžiausia šiuolaikinio meno paroda, kokią kada nors Estija regėjo. Eksponuojama 30 autorių, jų kūriniai aprėpia visas įmanomiausias išraiškos formas, kondensuotas į fotografijas ir videoinstaliacijas bei skulptūrą. Paroda “Shiftscale” veiks 4 mėnesius. Čia eksponuojama ir vieno lietuvio skulptoriaus G.Akstino instaliacija „Mokytojas“. Galimybės yra. Ir lietuviui, ir net klaipėdiečiui. Tik dirbti reikia. Ir daugiau galva.

O kiti žiūrės…

Be ekspozicinių salių, KUMU telpa kelios rūbinės, dvi kavinės, edukacinis centras su grafikos, keramikos ir multimedijos ir kt. klasėmis – dirbtuvėmis.

Pasak meno muziejaus direktorės Marikos Valk, tai pirmas kartas, kai Estija tarptautiniu mastu gali pagrįsti žodžius – „aukšto lygio meno kultūra“.

O tuo metu antrame pagal dydį Estijos mieste Piarnu savivaldybės sprendimu 2007 m. bus parduoti paro-

dų rūmai. Parodoksalu, o gal ir ne, tačiau Piarnu garsėja alternatyvia, revoliucinga menine veikla, nuolat laidančia akibrokštus Talino meno kultūrai, vietomis, beje, gerokai apkerpėjusiai…

Tačiau šiuo metu KUMU aktualija nusveria ne tik Estijos bet ir viso mūsų regiono šiapus Baltijos meno balansą Talino ir Estijos naudai. Regis, atėjo laikas kurti dainas apie gerąjį šiaurės vėją ir gręžti bures ten, kur ant akmenų auga medžiai, nes mūsų lygumose net vargiai rasis medgalis kotui kirvio, su kuriuo mušime Europos langus.

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Vakar “F galerijoje” Kaune (Aušros g. 6) startavo paroda  “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)”, kurios rinktinė balandį iškeliaus į Prancūziją. Joje – ir dviejų klaipėdiečių fotomenininkų darbai.

Fotoparodoje galima pamatyti Jono Kalvelio (1925-1987), Virgilijaus Šontos (1952-1992), Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Dariaus Kuzmicko, Aurelijaus Madzeliausko, Igno Minioto, Paulio Paperio, Simo Simonavičiaus, Nerijaus Steponavičiaus, Vido Biveinio, Aurelijos Čepulinskaitės, klaipėdiečių Algirdo Darongausko ir Algimanto Kalvaičio bei parodos kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko fotografijas Lietuvos pajūrio tema.

Šią parodą “F galerijos” vadovas fotografas M.Kavaliauskas parengė Vanes jūros fotografijos festivalio (Bretanė, Prancūzija) užsakymu. Jos rinktinė balandžio 13-ąją bus oficialiai pristatyta Vanes miesto Cohue muziejuje – kaip pagrindinė festivalio paroda, reprezentuojanti jo kviestinę viešnią Lietuvą.

Festivalį tęs „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas

Festivalį tęs „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas

Loreta Narvilaitė

“Klaipėdos muzikos pavasarį“ šįvakar 18 val. pratęs Klaipėdos koncertų salėje skambėsiantis pirmasis bendras „Camerata Klaipėda” ir „Aukuro“ projektas, parengtas specialiai šiam festivaliui.

Antrąjį festivalio koncertą diriguos M.Pitrėnas.

Kolektyvai, kuriems vadovauja smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir choro dirigentas Alfonsas Vildžiūnas, kartu atliks įstabiąsias Volfgango Amadėjaus Mocarto “Karūnavimo mišias” (“Krönungsmesse”) bei lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Svilainio „Stabat Mater“. Dar koncerte skambės ir Johano Sebastijano Bacho Kantata “Ich habe genug” .

Diriguoti šiam projektui V.Čepinskis pakvietė tarptautinio konkurso laureatą ir aukso medalio prizininką Modestą Pitrėną.

Du kartus baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją šis dirigentas dar tobulinosi garsiojoje Zalcburgo muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje Mozarteum, dalyvavo žymių dirigentų seminaruose bei meistriškumo kursuose.

Ansamblis “Camerata Klaipėda” ir “Aukuro” choras klaipėdiečiams pristatys bendrą projektą, parengtą specialiai “Klaipėdos muzikos pavasariui”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Būdamas tik šešiolikos metų M.Pitrėnas įkūrė chorą Psalmos, su kuriuo gastroliavo Europoje, Skandinavijoje, JAV, tapo daugelio tarptautinių konkursų laureatu.

Ir pats M.Pitrėnas, kaip dirigentas, pelnė ne vieną apdovanojimą šalies bei tarptautiniuose konkursuose. Svariausias laimėjimas – pirmoji vieta ir aukso medalis Lenkijoje vykusiame prestižiniame 7-ajame Gregorzo Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse – atvėrė jam ne tik Lenkijos, bet ir Europos koncertinių salių scenas.

M.Pitrėnas dirigavo Lietuvos valstybiniam ir nacionaliniam, Mažosios Lietuvos, Lietuvos muzikos akademijos simfoniniams bei Lietuvos kameriniam orkestrams. Dirigentas ne kartą vadovavo jungtinėms Klaipėdos ir Vilniaus muzikų pajėgoms, įgyvendinant stambius projektus – Eduardo Balsio oratoriją “Nelieskite mėlyno gaublio” bei Džiuzepės Verdžio Requiem. Taip pat dirigavo spektaklius Klaipėdos muzikiniame teatre. Neseniai jis tapo Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Ansamblis „Camerata Klaipėda“ per praėjusius 2004-2005 metus Klaipėdos koncertų salėje pasirodė net septynis kartus, ir visi šie koncertai sulaukė didelio klaipėdiečių dėmesio. Tikėsimės, kad ir šįkart klausytojų neapvils.

Juolab įdomu, kad festivalio koncerte ansamblyje grieš ne tik styginiai, į jo sudėtį įsilies ir pučiamieji, mušamieji bei sintezatorius. Žodžiu – tikras orkestras „Camerata Klaipėda“ pirmąkart pasirodys su choru „Aukuras“ bei solistais Asta Krikščiūnaite (sopranas), Ieva Prudnikovaite (mecosopranas), Mindaugu Zimkumi (tenoras) ir Eugenijumi Chrebtovu (bosas).

Tarp devintojo dangaus ir 99 km kranto

Tarp devintojo dangaus ir 99 km kranto

Ramunė Pletkauskaitė

Iki balandžio 23-iosios Kauno “F galerijoje” veikiančioje parodoje “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)” pristatomi 15 fotografų darbai reprezentuoja šiuolaikinę lietuvių kultūrą ir atskleidžia paradoksalią lietuvių jūrinę tapatybę.

Čia pastarojo ketvirčio amžiaus lietuvių jūros fotografija pateikta kaip ypatingo mentaliteto veidrodis, atspindintis mūsų nuolat augantį ir labai specifinį susidomėjimą jūra – šiuolaikinės lietuvių tapatybės neatskiriama dalimi.

“Lietuvių kalboje visiškos laimės metafora – devintasis dangus, kai tuo tarpu visas pasaulis – rusai, vokiečiai, britai, amerikiečiai pasitenkina septyniais dangumis. Tad jei tikėtume laiminga žvaigžde, po ja šiandieninė Lietuva turi dvigubą laimę – 99 kilometrus Baltijos kranto…” – šmaikštavo parodos kuratorius M.Kavaliauskas.

O jeigu rimtai, jau giliame sovietmetyje įsimylėjėliai ir pensininkai, menininkai ir svajotojai apie laisvą pasaulį kitame krante – visi jausdavo savotišką jūros trauką. Tuo tarpu fotografai, siekdami įsitvirtinti tarp kitų menų kūrėjų kontroversiškaisiais 1969 metais (čia net trys devyniukės!), įkūrė Fotomeno draugiją. Šioji aštuntojo dešimtmečio pradžioje Nidoje įkurdino kasmečius fotografų seminarus, kurie įvairiapusiškai „legalizavo“ fotografų sukinėjimąsi aplink jūrą… Nuo 1970-ųjų pastebime fotografų susižavėjimą viskuo, kas keista, fantastiška, paprasta ir buitiška: smėlio kopomis, bangų formomis, atostogų akimirkomis pliaže, jūros ir vėjo stichijomis.

Didžioji parodos dalis – net devynių autorių darbai sukurti jau XXI amžiuje. “Suprantama, kad šiandien kuriantieji jūrą mato tiesiai šviesiai – ji vėl tampa pasišventėlių, keistuolių, svajotojų ir sportuojančiųjų džiaugsmu. O fotografai randa įdomių siužetų, klimato, nuobodulio, astrologijos keistenybių net ir tada, kai pusė mūsų ilsisi nebe Palangoje, o Turkijos ar Egipto pliažuose”, – komentavo M.Kavaliauskas.

Paradoksalią lietuvių jūrinę tapatybę parodoje atskleidžia tiek klasikai, tiek ir jauni autoriai: jūra – tai vaizdas, kurį matome nuo 99 km kranto, stengdamiesi nesušlapti kojų. Nors kartais ir sušlampame. Kaip antai A.Darongauskas…

Teatro šventės ašis – Padėkos kaukės

Teatro šventės ašis – Padėkos kaukės

AURELIJA KRIPAITĖ

Pirmą kartą uostamiesčio teatralams išdalintos Padėkos kaukės.

„Sakyti, kad artistams nerūpi publikos palaikymas, būtų melas“, – po ceremonijos sakė Dramos teatro aktorius V.Paukštė, kurio karalius Lyras tituluotas metų vaidmeniu. „Dar nelabai suprantu, kas vyksta. Žinau tik tiek, kad esu labai labai laiminga“, – po šventės neslėpė džiaugsmo apdovanojimų laureatė Dramos teatro aktorė V.Leonavičiūtė. „Kartą skaičiau vieno kūrėjo žodžius, kad menininkas, jei jo niekas nepastebi, nelabai gali save vadinti tikru menininku. Džiugu, kad mano darbas nenuėjo veltui ir buvo įvertintas“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius R.Kaubrys.

Šiemet tarptautinė Teatro diena suvienijo visus Klaipėdos teatrus. Sekmadienį teatro kūrėjai ir jų ištikimieji gerbėjai, rėmėjai rinkosi į šventinį koncertą Dramos teatre.

Iškilmingumo šventiniam koncertui suteikė Padėkos kaukių teikimo ceremonija.

Daugiau nei keturias valandas trukusiame renginyje teatralų profesinę šventę priminė tik parodytos ištraukos iš M.Gavrano pjesės „Viskas apie moteris“ ir V.Šekspyro tragedijos „Karalius Lyras“ bei Klaipėdos universiteto studentų suvaidinti komiški etiudai.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovą režisierių Povilą Gaidį profesinės šventės proga su pirmaisiais skubėjo pasveikinti teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. Šventės dalyviams būsimieji aktoriai suvaidino kelis komiškus etiudus. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Vokus su Padėkos kaukių laureatų pavardėmis iš didžiulio seifo ištraukė Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ir Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis. Aktorius Bronius Gražys kolegas pralinksmino nauja sonetų knygele, o dailininkė Jolanta Vitkutė – aktorių portretų paroda.

Dainininkas Simonas Donskovas bandė demonstruoti savo aktorinius sugebėjimus. Publikai šoko Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedros studentai.

Iškilmingą šventės nuotaiką į blankoką koncerto programą įpūtė keliolika minučių trukusi Padėkos kaukių teikimo ceremonija. Iškilmingos regalijos – stilizuotos kaukės ir apdovanojimus liudijantys dokumentai – įteiktos trims uostamiesčio teatralams. Komisijos sprendimu, apdovanoti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierius Ramūnas Kaubrys – už Z.Liepinio operos „Paryžiaus katedra“ pastatymą, Dramos teatro aktoriai Valentina Leonavičiūtė – už vaidmenis M.Gavrino pjesėje „Viskas apie moteris“ bei Vytautas Paukštė – už pagrindinį vaidmenį V.Šekspyro tragedijoje „Karalius Lyras“.

“Olandų kepurę” parodys Vilniui

“Olandų kepurę” parodys Vilniui

Šiandien 17 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (įėjimas iš Didžiosios g. 19) klaipėdietis fotomenininkas Algirdas Darongauskas atidarys savo fotografijų ciklo “Olandų kepurė” parodą.

Algirdo Darongausko fotografija iš ciklo “Olandų kepurė”.

Jai autorius, padedamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Remigijaus Treigio, atrinko 40 fotografijų iš “Olandų kepurės” ciklo. Jį fotomenininkas fotografuoja jau keliolika metų, pakerėtas to pusantro kilometro pajūrio ruožo akmenų, paslaptingos jų kaitos. “Toje kaitoje retkarčiais pasirodo fenomenaliai neįprasti, magiški, fantasmagoriški akmenys”, – tikino A.Darongauskas, padaręs beveik du šimtus Olandų kepurės portretų.

Per kelis kartus parodytas Klaipėdoje, apkeliavęs kitų šalies miestų parodų sales, pabuvojęs Kaliningrade, A.Darongausko “Olandų kepurės” fotografijų ciklas pagaliau bus pristatytas Lietuvos sostinėje.

Ekspozicija reprezentuoja Pajūrio regioninio parko Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinį ir savito fotomenininko kūrybą, jo netipišką žvilgsnį į netipišką peizažą.

Parodai atrinkta tik maža didžiulės kolekcijos dalis, stengiantis išsitekti galerijos erdvėje ir kuo plačiau atskleisti kolekcijos įvairovę, parodyti šį unikalų mūsų pajūrio kampelį visais metų laikais, skirtingais rakursais.

A.Darongausko darbai Vilniaus fotografijos galerijoje bus eksponuojami iki balandžio 23-iosios. Šį projektą parėmė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Nubrauksime užmaršties dulkes – pagerbsime A.Braką

Nubrauksime užmaršties dulkes – pagerbsime A.Braką

Kristina Jokubavičienė

Balandžio pradžioje Klaipėdoje minėsime 120-ąsias Adomo Brako, vienintelio profesionalaus lietuvio dailininko, nuolat gyvenusio prieškario Klaipėdoje, gimimo metines.

Adomo Brako autoportretas, nutapytas maždaug 1918-1919 metais.

Įamžins atminimą

Vaikų dailės mokyklai bus iškilmingai suteiktas Adomo Brako vardas, mokslinės konferencijos metu bus pirmą kartą nagrinėjama A.Brako kultūrinė, visuomeninė veikla, o dailininko kūrybai skirtoje parodoje visuomenė pirmą kartą pamatys išlikusius originalius A.Brako kūrinius, saugomus Lietuvos muziejuose, archyvuose, privačiuose rinkiniuose. Vakaro metu kartu su aktoriais ir atlikėjais išgyvensime žmogaus ir kūrėjo dramą, pajusime XX a. pirmos pusės Klaipėdos kultūrinio gyvenimo atmosferą.

Į dailininko gimimo metinių minėjimą atvyks jo giminės – sūnaus Tautvydo šeimos nariai, kurie padovanos Adomo Brako dailės mokyklai klaipėdiečio tapytojo Juozo Vosyliaus nutapytą A.Brako portretą.

Dailininko A.Brako gimimo metinių minėjimo programą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Vardas – mokyklai

A.Brakas, kaip ir daugelis kitų prieškario Klaipėdos kultūrai nusipelniusių žmonių, šiandien yra nepelnytai užmirštas. Nuo 1945 metų Klaipėdoje nebuvo oficialiai paminėtas nė vienas A.Brako jubiliejus, mieste iki šiol nėra jam skirtų atminimo ženklų.

Netinkama partiniams ideologams A. Brako biografija, jo tremtis nulėmė, kad sovietiniais laikais jis buvo tarp neminėtinų asmenų. Šimtąsias A. Brako gimimo metines 1986-aisiais pažymėjo tik Martyno Mažvydo klubas Vilniuje.

2006-ųjų vasario 13-ąją Klaipėdos miesto tarybos sprendimu uostamiesčio Vaikų dailės mokyklai suteiktas Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos vardas. Tai giliai prasmingas dailininko ir subtilaus bei jautraus pedagogo atminimo įamžinimas.

Tarp krašto šviesuolių

A.Brako veiklą, kuri buvo labai įvairialypė – dailininkas, pedagogas, publicistas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius ir aktyvus jo dalyvis, taikliai nusakė Vydūnas: „Kur Mažojoje Lietuvoje paskutiniomis 20 mt. buvo Lietuvių daroma, kas galėjo būt menama su pasigėrėjimu, čia buvo ir Adamas Braks. <…> Įgijęs teisėtai visų pasitikėjimą, buvo reikalaujamas visokiems žygiams ir darbams“. (Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis. Klaipėda, 1927, p. 34).

A.Brako pavardė visada minima greta Vydūno, Jokūbo Stiklioriaus, Viliaus Gaigalaičio, Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Enzio Jagomasto ir kitų krašto šviesuolių pavardžių.

Studijavo Paryžiuje

A.Brakas gimė 1886 m. balandžio 5-ąją Jankaičių kaime (tarp Kalotės ir Kretingalės, Klaipėdos apskrityje) smulkių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Tilžės gimnazijoje. Gyvendamas Tilžėje, jis pirmą kartą susitiko Vydūną, kurio asmuo ir idėjos pakreipė visą jo gyvenimą. 1908-1910 metais A. Brakas mokėsi Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje Paryžiuje.

Klaipėdoje A.Brakas apsigyveno 1914-aisiais. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. 1920-1923 metais A.Brakas buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininkas, o 1922-aisiais dalyvavo Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, kurioje svarstytas Klaipėdos krašto klausimas. 1922-1939 metais dailininkas mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dėstė piešimą, buvo mokinių mylimas pedagogas.

Statė spektaklius

A.Brakas visą gyvenimą žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė juo ir kartu dirbo „Santaroje”, krašto lietuvių jaunimo organizacijų draugijoje. Kartu su bendraminčiais jis buvo Klaipėdos krašto giedotojų draugijos „Aida“ (1919), švietimo ir kultūros draugijos „Aukuras“ (1922) steigėjas, vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus, Muzikos mokyklos iniciatorių, Valstybės teatro Klaipėdoje repertuaro komisijos narys.

Draugijai „Aida“ A.Brakas vadovavo iki 1939 metų. Jis režisavo per šimtą spektaklių, iš jų keturiolika Vydūno dramų, kūrė jiems dekoracijas.

Skleidė lietuvybę

Skleisdamas lietuvybę, A. Brakas važinėjo po kraštą, rengė tradicines šventes Rambyne, Juodkrantėje, sakė kalbas, pasižymėjo kaip puikus oratorius.

Nuoširdus, tolerantiškas, atviraširdis žmogus, svajotojas ir idealistas, buvo visų mėgstamas, mylimas ir laukiamas.

A.Brako veiklą rėmė ir visaip jam talkino žmona Marija Brakienė. Jų svetingi namai Klaipėdoje buvo svarbi lietuvininkų susibūrimo vieta.

Kapo vieta nežinoma

Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už veiklą prieš germanizavimo politiką A.Brakas buvo suimtas.

Priverstas palikti Klaipėdą, 1939 m. dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo „Saulės“ gimnazijoje piešimo mokytoju.

Prasidėjus sovietų okupacijai, ankstyvą 1941-ųjų birželio 14-osios rytą jis buvo suimtas ir kartu su sūnumi Tautvydu ištremtas į Altajaus kraštą, Kamenio miestą.

Dirbo teatro dekoratoriumi Kamene, vėliau Bijsko valstybiniame teatre. 1947 metais A.Brakas už „antitarybinę agitaciją“ buvo nuteistas 10 metų kalėti.

Nusilpęs ir apakęs A.Brakas 1952 m. kovo 3 d. mirė Barnaulo kalėjime. Kapo vieta nežinoma.

Iliustravo knygas

Svarbiausia A.Brako kūrybos sritis buvo knygų grafika. Jis iliustravo ir grožinės literatūros leidinius, ir savo iliustravimo specifiką turinčią mokomąją literatūrą. Daugiausia dailininkas apipavidalino Vydūno leidinių, pjesių, knygų, kūrė viršelius, atsklandas, užsklandas, vinjetes, iliustracijas.

A.Brakas piešė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų, tapė paveikslus.

Bendroje XX a. pradžios lietuvių dailės panoramoje A.Brakas iškyla kaip aktualių Klaipėdos kraštui leidinių iliustratorius. Jo kūriniai, turintys simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžia krašto savitumą ir dvasią.

Architektūrą ne tik tyrinėjo

Pagal dailininko projektą buvo pastatytas paminklas 1923 metų sukilėliams Klaipėdos miesto kapinėse (1925), Kristijono Donelaičio gimnazijos pastatas Pagėgiuose.

A.Brakas tyrinėjo lietuvių liaudies architektūrą ir piešė lietuviškų medinių namų dekoro elementus, ornamentiką, laikė juos svarbiu tautinio savitumo požymiu.

Straipsniuose ir paskaitose A.Brakas populiarino lietuvių liaudies ir profesionaliąją dailę, skaityti paskaitas kvietė žymius kultūrininkus, menininkus, mokslininkus.

Kūrė ir tremtyje

Tremtyje A. Brakas piešė nedidelio formato piešinius pieštuku, rašalu, rečiau akvarele ant prasto popieriaus, kartono. Jis projektavo antkapius mirusiems lietuvių tremtiniams, komponavo ženklus. Piešiniuose varijuojami ankstesnių kūrinių motyvai, gausu likimo draugų portretų.

Iš tremties jis rašė žmonai laiškus. Kaip ir piešiniuose, laiškuose atsispindi dailininko gyvenimo siekiai, pasaulėjauta, atsiskleidžia tragiškas likimas žmogaus ir menininko, nepraradusio šviesaus tikėjimo gėriu.

Išblaškyti po pasaulį

Lemtis nepagailėjo dailininko kūrinių. Jie išblaškyti po visą pasaulį: nuo Sibiro iki Jungtinių Amerikos Valstijų, daugelis negrįžtamai prarasti. Tai, kas pateko į archyvus, muziejus, yra žinoma ir saugoma. Dalis kūrinių pateko į sąžiningų kolekcininkų rankas, daug kas buvo surinkta bent kopijų pavidalu, kūrybos likučiai su meile išsaugoti artimųjų.

Rengdami pirmąją A. Brakui skirtą parodą, siekėme atskleisti visas dailininko kūrybos sritis, parodyti kuo daugiau šiuo metu mums žinomų išlikusių kūrinių.

Parodoje pamatysime…

Didžiausią dalį, net 60 originalių dailininko kūrinių, gavome parodai iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo Vilniuje. Tai iki šiol niekur neeksponuoti, buvę žinomi tik siauram specialistų ratui A.Brako darbai.

Parodoje bus eksponuojami trys dailininko paveikslai: du iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kaune ir vienas iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus.

Bus galima pamatyti ir didžiąją dalį A.Brako iliustruotų leidinių: pradedant Vydūno drama „Tėviškė“ (1908) ir baigiant J.Remeikos trilogija, skirta Lietuvos praeičiai (1938-1940). Visi leidiniai – iš KU bibliotekos dr. K.Pemkaus ir mažosios Lietuvos archyvų.

Nemažą parodos dalį sudarys rankraščiai, laiškai, dokumentai ir archyvinės nuotraukos. Šiuos eksponatus parodai taip pat skolino LLMA, minėti muziejai, privatūs asmenys, A.Brako giminės ir artimieji.

Vyks konferencija

Pasak rengiamos mokslinės konferencijos kuratorės dr. Silvos Pocytės, konferencijoje „bus pirmą kartą ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje nagrinėjama įvairialypė pirmojo profesionalaus lietuvininko dailininko A.Brako veikla, padėsianti geriau suvokti to meto lietuvininkų klaipėdiškių gyvenseną, puoselėtas kultūrines, dvasines, tautines vertybes. Džiugu konstatuoti, jog krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojų darbuose ši asmenybė nėra užmiršta, ji yra prisimenama, apie ją yra rašoma. Tai liudija tematinė pranešimų įvairovė, kuri bus tyrinėjama konferencijos metu“.

Konferencijoje dalyvaus pranešėjai iš Vilniaus ir Klaipėdos. Joje bus aptarta bendroji Klaipėdos krašto kultūrinė ir politinė aplinka (S.Pocytė), analizuojamas A.Brako ir Vydūno idėjų bendrumas (V.Bagdonavičius), nagrinėjama švietimo situacija ir Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuviškoji aplinka (N.Strakauskaitė).

A.Brako dailės kūrinius nagrinės K. Jokubavičienė, Klaipėdos kultūrinių draugijų steigėjo ir puoselėtojo veiklą pristatys D.Kšanienė, Pagėgiuose pagal A.Brako projektus pastatytus statinius apžvelgs E.Dargužas ir P.Vaišvilas.

Atskleis istorinę tiesą

Konferencijos pranešėjai A.Arbušauskaitė ir I.Tumavičiūtė kalbės apie skaudžius A.Brako ir jo šeimos išgyvenimus nacių ir sovietinės okupacijos metais, sūnaus Tautvydo grįžimą iš Sibiro į Lietuvą prisimins V.Kaltenis, B.Aleknavičius aptars sovietiniais metais ignoruotą viešą istorininį atminimą apie A.Braką. Z.Genienė ir V.Vaivada pristatys Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir Klaipėdos universiteto bibliotekoje saugomus dokumentus apie A.Braką ir jo artimuosius.

Visa A.Brako kūryba ir veikla spinduliuoja ypatingu tėvynės meilės jausmu. Dvasinio idealizmo nuostatos, romantizuota tautos praeities vizija, projektuojama į ateitį, atskleidžia istoriškai svarbų krašto kultūrinės raidos etapą.

Minėdami A.Brako gimimo metines, tikimės, kad vieno iš ryškiausių XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūros ir dailės veikėjo atminimas taps artimas visiems, kuriems brangus Klaipėdos krašto kultūros paveldas.

Minėjimo programa

Balandžio 5 d., trečiadienį, 16 val. Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje (Rumpiškės g. 45) – Adomo Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmės. Mokyklos auklėtinių projekto „Dailininkui Adomui Brakui – 120“ pristatymas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros III kurso studentų projektinių darbų „Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos ženklas“ pristatymas.

Balandžio 6 d., ketvirtadienį, 10 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) – mokslinė konferencija „Užmaršties dulkes nubraukus. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines minint“.

Balandžio 7 d., penktadienį, 17 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje – parodos „Mūsų brangiajam gimtajam krašteliui“, skirtos dailininko Adomo Brako kūrybai, atidarymas. Paroda veiks iki 2006 m. gegužės 7 d.

Balandžio 7 d., penktadienį, 18 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje – kultūrinis vakaras „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“. Dalyvauja aktoriai V.Kochanskytė, P.Venslovas, vokalistė S.Kubiliūtė, pianistė R.Gutautaitė, Klaipėdos etnokultūros centro ir Mažosios Lietuvos bendrijos vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Vorusnėlė“ (vad. D.Kiseliūnaitė), choras „Klaipėda“ (dirigentas prof. K.Kšanas, koncertmeisterė M.Mosonienė). Vakaro scenarijus ir režisūra – V.Kochanskytės.

Fotografijų parodoje – poetiškas andante

Fotografijų parodoje – poetiškas andante

Dalia Bielskytė

Virgilijus Bizauskas – klaipėdiečiams gerai žinoma persona. Įspūdingo stoto ir audringo temperamento, griausmingo juoko menininkas. Vieni jį vadina dizaineriu, kiti – vitražistu, daug jaunų žmonių pagarbiai tituluoja jį dėstytoju. Klaipėdos fotografijos galerijoje jis prisistato fotografo amplua – šiuo metu čia veikia V.Bizausko meninių fotografijų paroda muzikaliu pavadinimu „Andante“.

„Kokia skaidri paroda, jaučiuosi lyg mišiose pabuvęs…“ „Pasakykite autoriui ačiū. Akys nušvito…“ „Visai naujai pamačiau įprastus dalykus. Lyg pabudau iš miego…“ Tai atsiliepimai apie V.Bizausko fotografijų parodą.

Atvirukai nebeįdomu

„Man nebeįdomūs atvirukai, kuriuose viskas tiesmuka ir aišku. Trokštu estetikos, ilgiuosi abstrakcijos”, – prisipažino fotomenininkas V.Bizauskas.

Daugelį metų V.Bizausko fotografija asocijavosi su akto žanru. Jaunystė ir grožis, pulsuojantis moteriško kūno linijose, buvo savotiška menininko vizitinė kortelė. Tačiau, kaip teigia pats autorius, visa keičiasi, tad pakito ir jo kūryba.

„Man nebeįdomūs atvirukai, kuriuose viskas tiesmuka ir aišku. Trokštu estetikos, ilgiuosi abstrakcijos, – sakė menininkas. – Neieškau siužetų. Mano fotografijos – gyvi gamtos ir gyvenimo vaizdai, kuriuos perfiltruoju per savo supratimą, savo dūšelę. Tai darydamas mažiausiai galvoju apie kitus. Svarbiausia, kad tai, ką darau, patiktų man pačiam“.

Gausiai į atidarymą susirinkę fotografijos meno gerbėjai, galerijos bei autoriaus draugai pamatė akivaizdžius pokyčius. Maži kasdienybės fragmentai, užfiksuoti jautrios menininko akies, virto estetizuota mus supančio pasaulio abstrakcija. Jokio triukšmo, jokio šurmulio, jokių apibrėžtų formų: atspindžiai, lengva migla, vos pastebimas pėdsakas smėlyje. Iš įprasto realybės konteksto iškirpti lopinėliai žybsi netikėtais spalvos pliūpsniais, vejasi linijų grafika. Subtili forma, grubi faktūra, spalvinis impulsas – atsiveria kitas matymas. Neapčiuopiamas, neįvardijamas žodžiais – tarsi metaforinis, poetinis kalbėjimas, kurio tikroji prasmė glūdi nerealiame, transcendentiniame pasaulyje.

Pasitiki žiūrovu

V.Bizausko fotografijos iš parodos “Andante”.

„Rinkdamas šią kolekciją, norėjau, kad darbai panašėtų į tapybos, grafikos, kaligrafijos darbus. Tačiau pagrindinis kriterijus – kuo toliau nuo reportažinės fotografijos“, – apie savo nūdienę kūrybą kalbėjo V.Bizauskas.

Autorius teigė niekada nebuvęs reporteriu, nors yra tekę fotografuoti ypatingus įvykius – Baltijos kelią, Berlyno sienos griovimą… „Tačiau tai – tik faktai, – sako jis. – Mano kelias kitoks. Aš nenaudoju prievartos ir nenurodau žiūrovui krypties – palieku laisvę jausti, pakilti į skaidrią neįvardijamo ir neapibrėžiamo grožio erdvę.“

Išties V. Bizausko darbai – bevardžiai ir bežodžiai. Žolės laišku pražydęs betonas, nukryžiuotasis lentinės sienos fone, akmens angelas, įrėmintas tirštu šermukšnio krauju – vaizdai, kuriems galime suteikti giliausią prasmę arba paprasčiausiai grožėtis ir nebijoti, kad būsime apkaltinti paviršutiniškumu. Galų gale ar ne tokia estetikos paskirtis – grožis vardan grožio?..

Parodos autorius tarsi kviečia žiūrovą tapti kūrybinio proceso dalyviu, pasirinkti savo kelią bekraštėje abstraktaus meno prerijoje. „Kam duoti raktą?! Kam vandenį vadinti vandeniu, o atspindį – atspindžiu?! Tie, kurie neturi fantazijos, parodose nesilanko. Tie, kurie lankosi, – patys įžvelgia tai, ką norėjau pasakyt. O gal dar ir daugiau… – svarstė V.Bizauskas. – Žiūrovo mintys pačios ras kryptį, gal net ne tą, kurią aš įsivaizduoju…“

Lėtai, neskubant…

Visos dvidešimt dvi parodoje eksponuojamos fotografijos – pastarųjų dvejų metų darbai, kuriuos Virgilijus, pasak jo, rinko lėtai ir neskubėdamas. „Be nervų“, – juokiasi. Gal todėl ir parodos pavadinimas „Andante“ (lėto tempo muzikos kūrinys)? „Taip, – atsakė autorius. – Norėjau, kad darbai parodoje skambėtų. Visi kartu ir kiekvienas sau. Todėl šiuo atveju muzikinis pavadinimas labai tiksliai tiko.“ V. Bizauskas nebijo, kad bus apkaltintas tempo lėtinimu.“Gal kitąkart aš kokį skerco sugrosiu“, – šypsosi.

Paklaustas apie ateities planus, Virgis atsako trumpai: “Gyvensiu Lietuvoje!” O vėliau dar priduria, kad jau dabar turi medžiagos dar ne vienai parodai, kurias planuoja surengti ir parodyti ne tik Klaipėdos žiūrovui.

„Kalbinu jūrą, bažnyčias, šešėlius ant baltų sienų… Bet su šiomis temomis man dar reikia padraugaut, sukaupt emocijų… Bus dar parodų, – griausmingai juokiasi, – tik kitu tempu ir kita tonacija.“

Ir čia suskamba allegro: “O, kad taip iškraustyt visą „Akropolį“ ir atsivėrusią erdvę užpildyt menu! Tai bent būtų meno planeta! Nors savaitei. Pasaulinis skandalas!”

Dizainerė Jūratė Bizauskienė: „Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu“

Dizainerė Jūratė Bizauskienė: „Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu“

Rita Bočiulytė

Jūratės Bizauskienės nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ji šypsosi kaip saulė – savo šypsena, maloniu bendravimu sušildydama kiekvieną aplinkui. Gal todėl bičiulių rate saulyte meiliai vadinama… Ir visai nesijaudina, kad jos profesija žmonėms dažniausiai yra tarsi nematoma, šiek tiek nuošalėje, šešėlyje.

Dizainerė Jūratė Bizauskienė sako esanti grynų gryniausia klaipėdietė, šio miesto pilietė. Kai ji gimė, tėvai gyveno Jūratės gatvėje, todėl vienturtei dukrai vardo ilgai negalvojo. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Pristatant griausmingus renginius, jų reklaminio įvaizdžio kūrėjų pavardės minimos paskiausiai arba ir visai pamirštamos. Knygų metrikose, afišose, plakatuose, kituose spaudos leidiniuose, kurie be dailininkų dizainerių paprastai neapsieina, jie atsiduria kažkur gale, įrašomi pačiomis smulkiausiomis raidelėmis… Ir tik tada, kai jų kūrybos produktas suintriguoja, nustebina, papiktina ar sužavi, imame ieškoti, kas gi jį sukūrė…

Panašiai nutiko ir Jūratei. 1991-aisiais baigusi mokslus Vilniaus dailės instituto Klaipėdos vizualinių komunikacijų katedroje (dabar – VDA Klaipėdos dizaino katedra), gavusi dailininkės dizainerės diplomą, tyliai sau triūsė prie kompiuterio Dizaino centre, kur dirbti ją pasikvietė buvęs dėstytojas Vakaris Bernotas. Jūratė džiaugiasi, kad jau tada ją pastebėjo – iš viso kurso tokį kvietimą gavo tik trys. Dar nespėjusi gerai sušilti kojų Klaipėdos dizaino centre, kur turėjo galimybę dirbti su tikrais profesionalais, ji gavo užsakymą kurti Klaipėdos pilies džiazo festivalio reklaminį veidą – plakatus, bukletą – visus spaudos darbus kolegos patikėjo jai.

– Į šį darbą įsijungiau tik nuo penktojo Pilies džiazo festivalio, – kukliai patikslino Jūratė, kuri pati yra aistringa džiazo gerbėja ir šiokia tokia žinovė.

Nebūtų klaipėdietė.

– Esu grynų gryniausia šio miesto pilietė, – šypsojosi ji. – Tėvai gyveno Jūratės gatvėje, todėl man ir vardą tokį davė. Esu vienturtėlė, nei brolių, nei seserų. Liūdna augti buvo…

– Kaip sugalvojai pasirinkti tokią profesiją?

– Pati nežinau. Tėvai – ne menininkai, nors tėvelis gana meniškos natūros. Penktoje klasėje sugalvojau, kad noriu eiti į Vaikų dailės mokyklą. Ir nuvariau.

– Turėjai gerų mokytojų?

– Turėjau! Augustinas Virgilijus Burba buvo fantastiškas dėstytojas, puikus piešėjas. Tiesa, kartais išvarydavo mane iš klasės, nes aš labai plepi buvau. Mokykloje vis tiek man labiausiai patiko grafika.

O paskui susiklostė taip, kad norėjau mokytis toliau. Galvojau apie dizainą. Nes jaučiau, kad ypatingų gabumų gryniesiems menams kaip ir neturiu. Ir man pačiai įdomiau buvo dekoratyvūs dalykai.

– Tada dar kompiuteriais nedirbote?..

– Jų dar nebuvo ir kai studijavau. Kai man dirbant Dizaino centre atsirado pirmasis kompiuteris, prisimenu, toks stebuklas buvo!.. Vieni iš kitų mokėmės.

– Kaip toliau klostėsi Tavo karjera?

– Darbavausi Dizaino centre, truputėlį pasiblaškiau vienur, kitur, o prieš porą metų sugalvojau, kad pabandysiu viena pati. Pasakiau labai ačiū, labai myliu, bet noriu padirbėti savarankiškai. Man tikrai ten blogai nebuvo. Bet turbūt atėjo laikas mesti sau iššūkį.

– Na, ir kaip?

– Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu.

– Ar sunku ją nešti?

– Visaip būna… Apskritai turbūt, kad ne. Jeigu jau nusprendžiau… Dabar toks etapas. Man tai, ką darau, yra profesija, duona, savirealizacija ir tikrai įdomu.

– Tai ką Tu darai?

– Mano specializacija – grafinis dizainas. Paprastai sakant, spaudos darbai – afišos, bukletai, katalogai, brošiūros, knygos… Tik jų apipavidalinimas, išvaizda. Mielai darau ir vizitines korteles. Pagrindinis įrankis – kompiuteris. Seniai praėjo tie laikai, kai vizitines korteles darydavome iš raidelių karpydavome, sudėliodame, perfotografuodavome. Tai buvo labai ilgas kelias. Dabar ir gyvenimo tempas – nepalyginamai greitesnis. Kartais norėtųsi laiko sustojimui, pasižiūrėjimui, – kad galėtum padėti darbelį į šoną, pažvelgti į jį tarsi iš šalies… Bet negali sustoti.

– Kodėl gi?

– Tiesiog toks laikmetis, tokia gyvenimo realybė. Viskas vyksta labai greitai. Ir jeigu tu apsiėmei, įsipareigojai, – be komentarų, turi padaryt. Gerai ir laiku.

– Ar Tu esi matomas žmogus? Iš šalies atrodo, kad dizainerio profesija slepiasi kažkur tarp titrų. Ar tai neskaudina?

– Nė kiek. Tai, matyt, vėlgi nuo paties žmogaus priklauso. Vienam reikia daugiau viešumos, kitam – mažiau. Man tikrai gyvybiškai jos nereikia.

– O ko reikia?

– Ramybės, tylos, daugiau laiko.

– Užsakovai labai reiklūs? Ar sunku jiems įtikti?

– Apie tai net nesusimąsčiau. Turbūt, kaip pasižiūrėsi. Jeigu tu žinai, kad tai yra klientas, tai klientas, kaip sakoma, visada teisus. Aš nelinkusi ginčytis. Nors kartais tenka atkakliai įrodinėti, kad turi būti taip, o ne kitaip. Galiausiai randam kompromisą.

– Dizaino užsakymų netrūksta?

– Kol kas tikrai ne. Kreipiasi Klaipėdos jūrinės organizacijos, verslo įmonės. Tebedirbu Klaipėdos pilies džiazo festivaliui, gal jau treti metai – Klaipėdos muzikinio teatro festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, nuolat – su Klaipėdos koncertų sale. Vienas paskutiniųjų mano darbų – festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ vizualinis įvaizdis – kūriau jam afišą, reklamas, bukletą. Truputį teko bendradarbiauti su uostamiesčio leidyklomis, daugiau – su Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuve. Kuriu „Balticum TV“ reklamas spaudai. Žodžiu, dirbu kaip laisvai samdomas dizaineris.

– Kaip Tau tokia laisvė? Saldi?

– Laisvė saldi ta prasme, kad susiplanuoji darbą taip, kaip tau reikia, vienas pats esi atsakingas prieš užsakovą. Man tai patinka. Atsakomybės nebijau.

– Tai Tau darbas teikia…

– …malonumą. Išties. Nors, kaip minėjau, retai būna, kad galiu prie vieno užsakymo pasėdėti tiek, kiek norėčiau, ištobulinti savo darbą. Tokia jau mūsų profesijos ir kūrybos specifika. Jeigu į save žiūrėsi kaip į labai didelį menininką, pateiksi save taip ir susireikšminsi, gali darbo nebebūt.

– Dalyvauji kūrybiniuose konkursuose?

– Kartais. Kai kolegos primena, pasiūlo, pakviečia kartu dalyvauti.

– Kokius laimėjai?

– Dar dirbdama Dizaino centre, dalyvavau Klaipėdos 750-mečio ženklo konkurse, ir mes laimėjom. Vėliau kūriau Palangos jubiliejinį ženklą – irgi konkurso keliu gavau šį užsakymą.

– Kaip tapai reprezentacinės knygos „Klaipėdos kultūros ženklai“ dizainere?

– Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė laimėjo konkursą ir formavo kūrybinę komandą. Pakvietė ir mane. Smagu buvo dirbti, visi padėjo. Tai knygai reikėjo labai daug nuotraukų. Į jų paiešką buvo įsijungęs net miesto Kultūros skyrius. Gavome nuotraukas net iš vienuolikos fotografų. Buvo labai daug medžiagos – vaizdinės ir tekstinės, reikėjo ją visą suvaldyti, norėjosi pateikti šiuolaikiškai, gyvai, kaip miesto kultūrinį kaleidoskopą. Buvo labai įdomu. Turėjome puikią projektų vadovę – Laurą Juodviršytę. Su ja, knygos sudarytoja Rolanda Lukoševičiene ir fotografais plušome, fantazavome, negailėdami nei laiko, jei jėgų. Tiesą sakant, niekas mūsų nereguliavo, kaip reikėtų daryti.

– Rezultatu esi patenkinta?

– Taip. Padariau ką galėjau, sugebėjau. Betgi tai – komandinis darbas. Visa mūsų komanda buvo darni, dirbome užsidegę. Manau, kad ir spaustuvė mums nenusileido – leido sau paeksperimentuoti. Todėl toks įspūdingas šios knygos viršelis. Iš tikrųjų tai yra paprastas kartonas, vadinamasis kietviršis, kuris paprastai įrišant knygas apklijuojamas. O mes palikome pliką. Dar panaudojome kongrevą – reljefinį įspaudą, tokiu būdu išgavome net faktūrą, dar pridėjome truputį raudonos spalvos. Nes, kaip žinote, sukurtas naujas Klaipėdos prekinis ženklas, kuriame skirtingos spalvos simbolizuoja skirtingas veiklos sritis; kultūrai skirta labai ryški raudona spalva. Todėl ir mes knygos „Klaipėdos kultūros ženklai“ viršeliui parinkome tokį spalvinį kodą.

– Gražiausios 2005 metų knygos konkurse už šią knygą Kultūros ministerijos vertinimo komisija Tau paskyrė paskatinamąją premiją. Tau buvo netikėta?

– Gerokai. Sužinojau iš spaustuvės. Ji, matyt, knygą ir pristatė konkursui. Labai džiaugėmės visi. Juk konkurse dalyvavo 31 spaustuvė, jos pristatė 88 leidinius. Buvo skirtos trys pirmosios ir dešimt paskatinamųjų premijų. Patekti tarp apdovanotųjų tikrai nesitikėjau. Pasižiūriu į kolegų darbus – kaip gerai žmonės dirba!.. Tikrai yra į ką lygiuotis. Mokytis ir mokytis dar man…

– Kur čia – kūryba? Kas priklauso nuo dizainerio?

– Pateikimas, kaip mes sakome, tavo matymas. Užsakovas, tarkim, išsako savo pageidavimus, suformuluoja užduotį, o dizaineris ieško sprendimo. Kūryba ir slypi ten – tuose ieškojimuose, pasiūlymų variantuose.

– Kiekvienas dizaineris turi savo stilių. Kas Tau svarbiausia kuriant?

– Man – kad nebūtų nuobodu, šabloniška, standartiška, statiška. Norisi dinamikos, kažkokio pasakojimo, erdvės… Kartu negaliu nepaisyti profesinių dalykų – privalau laikytis kompozicijos reikalavimų, kad būtų aiškumas, sistema.

– Kiek Tau svarbu, kad apie Tave žinotų?

– Nelabai svarbu… Nesu garbėtroška. Vis tiek yra ratas žmonių, kurie žino. Kam reikia, sužino.

– Kas Tau yra atgaiva?

– Kai darbą padarai, užsakovas lieka patenkintas. Kai jauti, kad ir savęs nenuvylei…

– O būna, kad nuvili?

– Būtų keista, jei visada būtum ypač savim patenkintas, žiūrėtum į savo kūrinį ir čepsėtum – ak, kaip čia viskas puiku!..

– Kaip žinai, kad viską padarei taip, kaip reikia, tikrai gerai?

– Nėra griežtų kriterijų, kaip reikia. Tiesiog jauti. Ir visada galvoji, kad galima buvo geriau. Ir norėtųsi geriau… Ir reikia geriau…

– Ar turi tokį žmogų, kurio nuomone gali pasikliauti?

– Tai mano vyras – jis rimčiausias, negailestingiausias, sąžiningiausias mano kritikas (Jūratės vyras – dailininkas Vidas Bizauskas – R.B.). Taip pat – draugai, bičiuliai. Profesionalai arba žmonės, kurie turi gerą skonį.

– Kas Tavo profesijoje yra geras skonis?

– Saikas, pirmiausia. Ir pajautimas – temos, dvasios… Galiausiai – sugebėjimas tai išreikšti grafiniame dizaine. Vėlgi tai – taip individualu!.. Čia nėra jokių taisyklių. Viskas eina iš tavo vidaus. Save visuomet stabdau, kad pernelyg neprimarginčiau. Jaučiu, kur mano darbe slypi pavojai. Tuos pačius „Klaipėdos kultūros ženklus“ leidžiant – raminom, raminom, gesinom, atmetinėjom nuotraukas, trumpinom tekstus…

– Ką dar mėgsti veikti, be savo profesijos?

– Mėgčiau keliauti. Mėg-čiau. Bet vis nėra kada. Kai ištaikau laiko, mėgstu tenkinti kultūrinius poreikius – eiti į teatrą, koncertus. Dažniausiai bičiuliai mudu su Vidu ištempia. Arba abu važiuojam į gamtą, turime vienkiemį, kur labai gera ir gražu.

– Dizainas turbūt irgi keičiasi – yra mados, tendencijos, jas reikia sekti, pritapti?..

– Reikia, reikia… Yra rizikos, kai dirbi pats vienas. Bet alkio kažkaip dar nejaučiu. Nežinia, ar taip visada bus. Nežinia, ką sumanysiu rytoj. Bet žinau, kad žmogui reikia būti šiek tiek visuomeniškam. Negalima virti, suvirti savo sultyse. Nelabai skani uogienė būtų.

– Kaip pati reaguoji į dizaino madas?

– Darau taip, kaip jaučiu. Specialiai jomis neseku, betgi vis tiek mus veikia tai, kas aplinkui. Nepasakyčiau, kad plaukiu su mados banga, kuriu intuityviai. O paskui kartais visai netyčia pastebiu, kad galbūt pataikiau. Tendencijų reikia bent paisyti.

– Kokios jos dabar dizaine?

– Vyrauja minimalizmas ir pateikimas – netikėtas, originalus, eksperimentuojant technologijomis, viskas orientuota į vaizdo švarą… Ir pats, atrodo, sugalvoti galėtumei daug ką. Bet techninės galimybės gerokai aplenkia finansines. O taip kartais norėtųsi, kad pats galėtumei pasirinkti formatą, nesugrūsti vaizdų ir teksto, palikti erdvės, vietos pamąstymui…

„Industrinio imperializmo mutacijos“, arba Ambicinga manifestacija

„Industrinio imperializmo mutacijos“, arba Ambicinga manifestacija

Goda Giedraitytė

Baroti galerijoje šį mėnesį eksponuota Dariaus Vaičekausko paroda „Industrinio imperializmo mutacijos“ turbūt nustebino ne vieną žiūrovą. Dar nespėję į valias pasimėgauti šio jauno menininko fotomozaikomis, šįkart tapome naujo – asambliažinio – žaismo dalyviais.

Žavi netikėtumais

D.Vaičekausko industrinės juvelyrikos objektai „Myli Ne Myli. Nuodijimas dujomis“ ir „Nijolė“.

Darius Vaičekauskas – vienas savičiausių jaunosios kartos menininkų, aktyviai kuriančių Klaipėdos mieste. Meniniame fronte jis reiškiasi kaip šiuolaikinių tarpdisciplininių menų atstovas, kuriam svarbu meno šakų sintezė, jungtis, persipynimas, transformacijos. Žanriniu požiūriu jis dažniausiai mėgaujasi plokštuminio meno teikiamomis galimybėmis: kuria fotografijas, tapybą, asambliažus.

Klaipėdos meniniame gyvenime D.Vaičekauskas išsiskiria nuolatiniu ieškojimu. Pilnas įvairiausių idėjų, menininkas jas rutulioja į nesibaigiančią dėlionę. Pripažinkime, netikėtumai žavi. Žavi tai, kad kaskart, atėjęs į parodą, turi būti pasiruošęs naujiems iššūkiams. Dažnas modernistinės pakraipos menininkas, pasirinkęs vienokį ar kitokį plastinės raiškos būdą, jį nuosekliai ir plėtoja, kažkiek paįvairindamas, paspalvindamas naujais niuansais ir/ar tematika, tačiau niekada – ryškiais kūrybiniais kontrastais ar netikėtais negatyviais / pozityviais pokyčių rakursais.

Su ieškotojų karta

„Eurointegracinė istorija. Teneniai“. „Taksi. Važiuoti draudžiama“.

Šiuolaikinė menininkų karta kitokia – ji ieško. Keliauja nuo vieno kūrybinio pasimatymo prie kito. Atradę ir užariavę nepažįstamą meninės saviraiškos salelę, jaunieji menininkai juda toliau į dar neatrastus vandenis. Blaškosi tarsi kolumbai ar guliveriai paskui savo idėjas, vizijas ir utopijas… Tačiau kiek tame mobilume žavesio, ugnies ir aistros!.. Nesąmoningi sąmonės pratrūkimai (apšvieta) šiuo atveju virsta ateities galimybėmis, būsimos kelionės „aplink (meno) pasaulį per 80 dienų“ rezultatais.

Tai deklaruoja ir pats autorius: „Menininkas turi būti įvairiapusiškas, įvairialypis ir nereprodukuoti savęs. Nebent tai yra būtina“ (iš „Kreipimosi į žiūrovus“).

Ieškoti – vadinasi kaskart atrasti kažką nauja, bet nebūtinai atsiriboti nuo sena. Tai – postmodernistinės kūrybos pamatas. Kūrybai padedant „perrašoma“ istorija – vienas iš esminių jos bruožų, kuriuo jaunasis kūrėjas nuosekliai operuoja.

Įgauna naujas formas

„Revolution – Resistance. Meksikietiški pusryčiai“. „Vaiduokliai ūke. Auksinė vizija“.

Naujoji D.Vaičekausko pa-roda atiduoda duoklę tiek novatoriškumui, tiek ir tradicijų komunikatui. Jau pats parodos pavadinimas suponuoja tradicijos ir dabarties konfliktą, tiksliau, transformacijas: šiandien niūria istorija dvelkiantis „industrinis imperializmas“ mutuoja arba menui padedant įgauna naujas formas. Apie jų teigiamą ar neigiamą charakterį, matyt, jau kalbės ateities kritikai ir istorikai.

Keliolikoje asambliažinių objektų (nes klasikiniais asambliažais šiuos kūrinius įvardinti būtų sunku), juvelyriškai (beje, šis terminas vartojamas paro-dos pavadinimo paraštėje) sudėliotų, sugręžiotų, sukaišiotų iš metalinių spraudžių, skirtų laukujų durų apmušalams dekoruoti, kukliai, gašliai, abejingai, įsitraukusiai, egzaltuotai, humoristiškai ir kitaip „-iškai“ blaškosi fotografinės replikos: visoje LT ir/ar Klaipėdoje bei pasaulyje populiarių asmen(ybi)ų portretai, visafigūriai paveikslai ar net duetai bei trio. Paspalvintos rausva ar gelsva spalvomis monochrominės fotografijos prabyla sultingomis kičo estetikai charakteringomis variacijomis. Reikalingo svorio tam suteikia ir metalinės sąsagos, iš kurių autorius modeliuoja floristinius motyvus, spindulių kaspinus, širdeles ar tiesiog geometrines figūras.

Šiuolaikinės ikonos

Poparto stilistikoje formuojamas parodos kūrinių vaizdinys blaškosi tarp ekskliuzyvinės juvelyrikos ir banalaus kičo. O aukso ir sidabro spalvų išoriškas spindesys leidžia D.Vaičekausko kūrinius įvardinti originaliomis šiuolaikinės visuomenės ikonomis, votais nusagstytais stebukliniais „šventųjų“ paveikslais. „Kai industrinė revoliucija sudarė sąlygas gausėti ir pigti masinio vartojimo produktams, atsirado poreikis individualiai sukurtiems prabangos daiktams“ (iš minėto autoriaus žodžio žiūrovams).

Tokias įžvalgas diktuoja ir įvairialypė asambliažų kontūruotė – vienas karūnuojamas Vokietijos ereliu, kitas – trijų stilizuotų bokštų kombinacija ir pan.

Kita vertus, dėl savo žaismingumo, žaižaravimo ir spalvų D.Vaičekausko kūriniai vizualiai neretai siejasi su lošimo automatų landšaftu – dar viena šiuolaikinės kultūros neišvengiamybe. Tuo būdu, eksploatuodamas senas, dažniausiai monochromines fotografijas ar metalo dekorą, jaunasis menininkas kadaise sukurtą siužetą (situaciją) transformuoja į šiuolaikišką socialinį kontekstą.

„Parkainoja“ vertę

„Be pykčio. Su kultūriniu įniršiu“. „Laimingos meilės preliudija“.

Vadinasi, ši paroda tai – ir bandymas archyvuoti, išsaugoti senosios, jau užmarštin grimztančios sovietinės kultūros (kilnojamą) palikimą – kadaise itin madingas laukųjų durų spraudes. Toks kasdienių objektų reanimacijos procesas bei fotoelementų naudojimas priartina D.Vaičekausko ieškojimus prie dadaistų, Arte povera, Fluxus judėjimų ir/ar Džozefo Boiso kūrybinių žaidimų. Pats autorius to ir nesigina, darbuose akivaizdžiai atiduodamas duoklę pačiam objekto vertės „perkainojimo“ procesui.

Pastarasis procesas įžvelgiamas ir siužetinėje darbų linijoje, kur svarbiausia – sąsajų ar sąlyčio taškų su šiuolaikinėmis aktualijomis akcentavimas bei sveika vartotojiškos visuomenės kritika: drąsus (o gal drastiškas?) O. Bin Ladeno įvardijimas „St.OBL“, vos matomų (nusidėvėjusių) mobiliųjų telefonų ekspozicija (kompozicija „Taksi. Važiuoti draudžiama“), nuoširdi dedikacija Nijolei, o gal net visos „Eurointegracijos istorijos“ pristatymas Tenenių kontekste.

„Kanda“ aplinkai

D.Vaičekausko asambliažus neretai lydi nuorodos, citatos, asociatyvūs pavadinimai. Tai – verbalinės ir vizualinės kultūrų konflikto sankirta, bandymas tarp šių dviejų žmogaus saviraiškos plotmių atrasti šiandien dažnai pamirštamą bendratį. Pavyzdžiui, dienraščio pavadinimą menininkas transformuoja į lietuvišką žodį KLAIDA, o garsios LTV laidos pavadinimą papildo „Kultūrinio įniršio“ priedėliu.

Ši gal kartais ir fatališka minties destrukcija iš tiesų liudija žmogišką pokalbį su istorija. Tai – siekis būti laiku ir laike, reflektuoti tai, kas svarbu, bet kartu reikalauja pokyčių, tarpti aplinkoje, kuri, regis, nenusiteikusi dideliems perversmams, ir lengvai jai „įkąsti“. Tai liudija ir paties menininko parašytas „Kreipimasis į žiūrovus“ – savotiška nuoroda ar parodos žiūrėjimo instrukcija.

Apibendrinant telieka pasakyti, jog D.Vaičekausko darbai – kaip tie karališkojo dvaro juokdariai – lengvos ironijos padedami byloja apie giluminius reiškinius, tarpstančius mūsų aplinkoje ir visuomenėje. „Nebūtina į viską žiūrėti rimtai. Menas savyje slepia nemažą dozę ironijos bei žaidimo elementų. Tačiau rimtas žaidimas visada atrodo elegantiškesnis“, – įsitikinęs D.Vaičekauskas.