Dizainerė Jūratė Bizauskienė: „Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu“
Rita Bočiulytė
Jūratės Bizauskienės nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ji šypsosi kaip saulė – savo šypsena, maloniu bendravimu sušildydama kiekvieną aplinkui. Gal todėl bičiulių rate saulyte meiliai vadinama… Ir visai nesijaudina, kad jos profesija žmonėms dažniausiai yra tarsi nematoma, šiek tiek nuošalėje, šešėlyje.
 |
| Dizainerė Jūratė Bizauskienė sako esanti grynų gryniausia klaipėdietė, šio miesto pilietė. Kai ji gimė, tėvai gyveno Jūratės gatvėje, todėl vienturtei dukrai vardo ilgai negalvojo. Vytauto Liaudanskio nuotrauka |
Pristatant griausmingus renginius, jų reklaminio įvaizdžio kūrėjų pavardės minimos paskiausiai arba ir visai pamirštamos. Knygų metrikose, afišose, plakatuose, kituose spaudos leidiniuose, kurie be dailininkų dizainerių paprastai neapsieina, jie atsiduria kažkur gale, įrašomi pačiomis smulkiausiomis raidelėmis… Ir tik tada, kai jų kūrybos produktas suintriguoja, nustebina, papiktina ar sužavi, imame ieškoti, kas gi jį sukūrė…
Panašiai nutiko ir Jūratei. 1991-aisiais baigusi mokslus Vilniaus dailės instituto Klaipėdos vizualinių komunikacijų katedroje (dabar – VDA Klaipėdos dizaino katedra), gavusi dailininkės dizainerės diplomą, tyliai sau triūsė prie kompiuterio Dizaino centre, kur dirbti ją pasikvietė buvęs dėstytojas Vakaris Bernotas. Jūratė džiaugiasi, kad jau tada ją pastebėjo – iš viso kurso tokį kvietimą gavo tik trys. Dar nespėjusi gerai sušilti kojų Klaipėdos dizaino centre, kur turėjo galimybę dirbti su tikrais profesionalais, ji gavo užsakymą kurti Klaipėdos pilies džiazo festivalio reklaminį veidą – plakatus, bukletą – visus spaudos darbus kolegos patikėjo jai.
– Į šį darbą įsijungiau tik nuo penktojo Pilies džiazo festivalio, – kukliai patikslino Jūratė, kuri pati yra aistringa džiazo gerbėja ir šiokia tokia žinovė.
Nebūtų klaipėdietė.
– Esu grynų gryniausia šio miesto pilietė, – šypsojosi ji. – Tėvai gyveno Jūratės gatvėje, todėl man ir vardą tokį davė. Esu vienturtėlė, nei brolių, nei seserų. Liūdna augti buvo…
– Kaip sugalvojai pasirinkti tokią profesiją?
– Pati nežinau. Tėvai – ne menininkai, nors tėvelis gana meniškos natūros. Penktoje klasėje sugalvojau, kad noriu eiti į Vaikų dailės mokyklą. Ir nuvariau.
– Turėjai gerų mokytojų?
– Turėjau! Augustinas Virgilijus Burba buvo fantastiškas dėstytojas, puikus piešėjas. Tiesa, kartais išvarydavo mane iš klasės, nes aš labai plepi buvau. Mokykloje vis tiek man labiausiai patiko grafika.
O paskui susiklostė taip, kad norėjau mokytis toliau. Galvojau apie dizainą. Nes jaučiau, kad ypatingų gabumų gryniesiems menams kaip ir neturiu. Ir man pačiai įdomiau buvo dekoratyvūs dalykai.
– Tada dar kompiuteriais nedirbote?..
– Jų dar nebuvo ir kai studijavau. Kai man dirbant Dizaino centre atsirado pirmasis kompiuteris, prisimenu, toks stebuklas buvo!.. Vieni iš kitų mokėmės.
– Kaip toliau klostėsi Tavo karjera?
– Darbavausi Dizaino centre, truputėlį pasiblaškiau vienur, kitur, o prieš porą metų sugalvojau, kad pabandysiu viena pati. Pasakiau labai ačiū, labai myliu, bet noriu padirbėti savarankiškai. Man tikrai ten blogai nebuvo. Bet turbūt atėjo laikas mesti sau iššūkį.
– Na, ir kaip?
– Mečiau sau pirštinę, pakėliau ir nešu.
– Ar sunku ją nešti?
– Visaip būna… Apskritai turbūt, kad ne. Jeigu jau nusprendžiau… Dabar toks etapas. Man tai, ką darau, yra profesija, duona, savirealizacija ir tikrai įdomu.
– Tai ką Tu darai?
– Mano specializacija – grafinis dizainas. Paprastai sakant, spaudos darbai – afišos, bukletai, katalogai, brošiūros, knygos… Tik jų apipavidalinimas, išvaizda. Mielai darau ir vizitines korteles. Pagrindinis įrankis – kompiuteris. Seniai praėjo tie laikai, kai vizitines korteles darydavome iš raidelių karpydavome, sudėliodame, perfotografuodavome. Tai buvo labai ilgas kelias. Dabar ir gyvenimo tempas – nepalyginamai greitesnis. Kartais norėtųsi laiko sustojimui, pasižiūrėjimui, – kad galėtum padėti darbelį į šoną, pažvelgti į jį tarsi iš šalies… Bet negali sustoti.
– Kodėl gi?
– Tiesiog toks laikmetis, tokia gyvenimo realybė. Viskas vyksta labai greitai. Ir jeigu tu apsiėmei, įsipareigojai, – be komentarų, turi padaryt. Gerai ir laiku.
– Ar Tu esi matomas žmogus? Iš šalies atrodo, kad dizainerio profesija slepiasi kažkur tarp titrų. Ar tai neskaudina?
– Nė kiek. Tai, matyt, vėlgi nuo paties žmogaus priklauso. Vienam reikia daugiau viešumos, kitam – mažiau. Man tikrai gyvybiškai jos nereikia.
– O ko reikia?
– Ramybės, tylos, daugiau laiko.
– Užsakovai labai reiklūs? Ar sunku jiems įtikti?
– Apie tai net nesusimąsčiau. Turbūt, kaip pasižiūrėsi. Jeigu tu žinai, kad tai yra klientas, tai klientas, kaip sakoma, visada teisus. Aš nelinkusi ginčytis. Nors kartais tenka atkakliai įrodinėti, kad turi būti taip, o ne kitaip. Galiausiai randam kompromisą.
– Dizaino užsakymų netrūksta?
– Kol kas tikrai ne. Kreipiasi Klaipėdos jūrinės organizacijos, verslo įmonės. Tebedirbu Klaipėdos pilies džiazo festivaliui, gal jau treti metai – Klaipėdos muzikinio teatro festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, nuolat – su Klaipėdos koncertų sale. Vienas paskutiniųjų mano darbų – festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ vizualinis įvaizdis – kūriau jam afišą, reklamas, bukletą. Truputį teko bendradarbiauti su uostamiesčio leidyklomis, daugiau – su Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuve. Kuriu „Balticum TV“ reklamas spaudai. Žodžiu, dirbu kaip laisvai samdomas dizaineris.
– Kaip Tau tokia laisvė? Saldi?
– Laisvė saldi ta prasme, kad susiplanuoji darbą taip, kaip tau reikia, vienas pats esi atsakingas prieš užsakovą. Man tai patinka. Atsakomybės nebijau.
– Tai Tau darbas teikia…
– …malonumą. Išties. Nors, kaip minėjau, retai būna, kad galiu prie vieno užsakymo pasėdėti tiek, kiek norėčiau, ištobulinti savo darbą. Tokia jau mūsų profesijos ir kūrybos specifika. Jeigu į save žiūrėsi kaip į labai didelį menininką, pateiksi save taip ir susireikšminsi, gali darbo nebebūt.
– Dalyvauji kūrybiniuose konkursuose?
– Kartais. Kai kolegos primena, pasiūlo, pakviečia kartu dalyvauti.
– Kokius laimėjai?
– Dar dirbdama Dizaino centre, dalyvavau Klaipėdos 750-mečio ženklo konkurse, ir mes laimėjom. Vėliau kūriau Palangos jubiliejinį ženklą – irgi konkurso keliu gavau šį užsakymą.
– Kaip tapai reprezentacinės knygos „Klaipėdos kultūros ženklai“ dizainere?
– Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė laimėjo konkursą ir formavo kūrybinę komandą. Pakvietė ir mane. Smagu buvo dirbti, visi padėjo. Tai knygai reikėjo labai daug nuotraukų. Į jų paiešką buvo įsijungęs net miesto Kultūros skyrius. Gavome nuotraukas net iš vienuolikos fotografų. Buvo labai daug medžiagos – vaizdinės ir tekstinės, reikėjo ją visą suvaldyti, norėjosi pateikti šiuolaikiškai, gyvai, kaip miesto kultūrinį kaleidoskopą. Buvo labai įdomu. Turėjome puikią projektų vadovę – Laurą Juodviršytę. Su ja, knygos sudarytoja Rolanda Lukoševičiene ir fotografais plušome, fantazavome, negailėdami nei laiko, jei jėgų. Tiesą sakant, niekas mūsų nereguliavo, kaip reikėtų daryti.
– Rezultatu esi patenkinta?
– Taip. Padariau ką galėjau, sugebėjau. Betgi tai – komandinis darbas. Visa mūsų komanda buvo darni, dirbome užsidegę. Manau, kad ir spaustuvė mums nenusileido – leido sau paeksperimentuoti. Todėl toks įspūdingas šios knygos viršelis. Iš tikrųjų tai yra paprastas kartonas, vadinamasis kietviršis, kuris paprastai įrišant knygas apklijuojamas. O mes palikome pliką. Dar panaudojome kongrevą – reljefinį įspaudą, tokiu būdu išgavome net faktūrą, dar pridėjome truputį raudonos spalvos. Nes, kaip žinote, sukurtas naujas Klaipėdos prekinis ženklas, kuriame skirtingos spalvos simbolizuoja skirtingas veiklos sritis; kultūrai skirta labai ryški raudona spalva. Todėl ir mes knygos „Klaipėdos kultūros ženklai“ viršeliui parinkome tokį spalvinį kodą.
– Gražiausios 2005 metų knygos konkurse už šią knygą Kultūros ministerijos vertinimo komisija Tau paskyrė paskatinamąją premiją. Tau buvo netikėta?
– Gerokai. Sužinojau iš spaustuvės. Ji, matyt, knygą ir pristatė konkursui. Labai džiaugėmės visi. Juk konkurse dalyvavo 31 spaustuvė, jos pristatė 88 leidinius. Buvo skirtos trys pirmosios ir dešimt paskatinamųjų premijų. Patekti tarp apdovanotųjų tikrai nesitikėjau. Pasižiūriu į kolegų darbus – kaip gerai žmonės dirba!.. Tikrai yra į ką lygiuotis. Mokytis ir mokytis dar man…
– Kur čia – kūryba? Kas priklauso nuo dizainerio?
– Pateikimas, kaip mes sakome, tavo matymas. Užsakovas, tarkim, išsako savo pageidavimus, suformuluoja užduotį, o dizaineris ieško sprendimo. Kūryba ir slypi ten – tuose ieškojimuose, pasiūlymų variantuose.
– Kiekvienas dizaineris turi savo stilių. Kas Tau svarbiausia kuriant?
– Man – kad nebūtų nuobodu, šabloniška, standartiška, statiška. Norisi dinamikos, kažkokio pasakojimo, erdvės… Kartu negaliu nepaisyti profesinių dalykų – privalau laikytis kompozicijos reikalavimų, kad būtų aiškumas, sistema.
– Kiek Tau svarbu, kad apie Tave žinotų?
– Nelabai svarbu… Nesu garbėtroška. Vis tiek yra ratas žmonių, kurie žino. Kam reikia, sužino.
– Kas Tau yra atgaiva?
– Kai darbą padarai, užsakovas lieka patenkintas. Kai jauti, kad ir savęs nenuvylei…
– O būna, kad nuvili?
– Būtų keista, jei visada būtum ypač savim patenkintas, žiūrėtum į savo kūrinį ir čepsėtum – ak, kaip čia viskas puiku!..
– Kaip žinai, kad viską padarei taip, kaip reikia, tikrai gerai?
– Nėra griežtų kriterijų, kaip reikia. Tiesiog jauti. Ir visada galvoji, kad galima buvo geriau. Ir norėtųsi geriau… Ir reikia geriau…
– Ar turi tokį žmogų, kurio nuomone gali pasikliauti?
– Tai mano vyras – jis rimčiausias, negailestingiausias, sąžiningiausias mano kritikas (Jūratės vyras – dailininkas Vidas Bizauskas – R.B.). Taip pat – draugai, bičiuliai. Profesionalai arba žmonės, kurie turi gerą skonį.
– Kas Tavo profesijoje yra geras skonis?
– Saikas, pirmiausia. Ir pajautimas – temos, dvasios… Galiausiai – sugebėjimas tai išreikšti grafiniame dizaine. Vėlgi tai – taip individualu!.. Čia nėra jokių taisyklių. Viskas eina iš tavo vidaus. Save visuomet stabdau, kad pernelyg neprimarginčiau. Jaučiu, kur mano darbe slypi pavojai. Tuos pačius „Klaipėdos kultūros ženklus“ leidžiant – raminom, raminom, gesinom, atmetinėjom nuotraukas, trumpinom tekstus…
– Ką dar mėgsti veikti, be savo profesijos?
– Mėgčiau keliauti. Mėg-čiau. Bet vis nėra kada. Kai ištaikau laiko, mėgstu tenkinti kultūrinius poreikius – eiti į teatrą, koncertus. Dažniausiai bičiuliai mudu su Vidu ištempia. Arba abu važiuojam į gamtą, turime vienkiemį, kur labai gera ir gražu.
– Dizainas turbūt irgi keičiasi – yra mados, tendencijos, jas reikia sekti, pritapti?..
– Reikia, reikia… Yra rizikos, kai dirbi pats vienas. Bet alkio kažkaip dar nejaučiu. Nežinia, ar taip visada bus. Nežinia, ką sumanysiu rytoj. Bet žinau, kad žmogui reikia būti šiek tiek visuomeniškam. Negalima virti, suvirti savo sultyse. Nelabai skani uogienė būtų.
– Kaip pati reaguoji į dizaino madas?
– Darau taip, kaip jaučiu. Specialiai jomis neseku, betgi vis tiek mus veikia tai, kas aplinkui. Nepasakyčiau, kad plaukiu su mados banga, kuriu intuityviai. O paskui kartais visai netyčia pastebiu, kad galbūt pataikiau. Tendencijų reikia bent paisyti.
– Kokios jos dabar dizaine?
– Vyrauja minimalizmas ir pateikimas – netikėtas, originalus, eksperimentuojant technologijomis, viskas orientuota į vaizdo švarą… Ir pats, atrodo, sugalvoti galėtumei daug ką. Bet techninės galimybės gerokai aplenkia finansines. O taip kartais norėtųsi, kad pats galėtumei pasirinkti formatą, nesugrūsti vaizdų ir teksto, palikti erdvės, vietos pamąstymui…
