,,Rašytoju būti gėda“

,,Rašytoju būti gėda“

Sondra Simanaitienė

Kovo 3-ią dieną ,,Baltų lankų“ knygyne svečiavosi poetas, eseistas, romanistas, kritikas, vertėjas Sigitas Parulskis.

Sigitas Parulskis Klaipėdoje. Sondros Simanaitienės nuotrauka

Sulėtėjimas. Susistabdymas. Šis veiksmas turi savyje ritualo atspindį. S.Parulskio eilėraščio ,,Dangaus durys dažytos“ žmogus tupi lauko ,,būdelėje“ su atvertom durim į kaimiškos begalybės ramybę, žiopso į dangų. Tualetas – postmodernaus žmogaus, žvelgiant iš postmoderniosios kultūros apraiškų, vieta išgyventi ,,aukštają akimirką“ (V.Mačernis). „Akropolis“ – vieta, kur sunku tikėtis sutikti ,,aukštąją akimirką“, o pirkimo troškulys ir blizgesio magija įcentrina koncentriniais ratais pirkėjų srautą, sustyguoja, suderina tarsi styginį orkestrą dirigento batuta.

Ilgesys senųjų ,,Baltų lankų“ patalpų ,,Mega Plazoje“ su stoglangiais ir dangaus skiautėm, su dešinėje stūksančio seno namo melancholiškai pilku stogu, ir nesvarbu, jog knygos nugarėlę tik glostai, o mintys pačios rašo istoriją.

Ilgesys – vienas iš ryškiausių S.Parulskio kūrybos kontekstų (autentiško tikėjimo, bendrystės su Kitu, su artimu, santarvės su savimi ilgesys). Kartais kontekstas virsta tekstu kaip 1-ojoje S.P. eilėraščių knygoje ,,Iš ilgesio visa tai“ (1990 m.). Knyga paveikta V.Bložės ,,Polifonijų“, perskaitytų sovietinėje armijoje, kai apsispręsta nebūti gaisrininku, kosmonautu ar traktorinintu, o būti rašytoju.

Bet ,,Baltos lankos“ yra, ir jos yra „Akropolyje“, ,,būdelėje“, kur (išsi)tuštinamos kišenės. Ką jau ką, bet oriai, vyriškai tuštintis S.Parulskio esė herojus moka – tai kalnų didybės akivaizdoje, tai lekiančiame autobuse į Prahą.

Išpilti iš savęs šleikštulį tarsi Š.Saukos paveiksle – gražiai, estetiškai, stilingai. Vėmimo priežastys gana įprastos – pykina nuo to, jog esi dalis sistemos, kurioje gyveni, nuo laikraščių, televizoriaus, šleikštu nuo literatūros. Pasaulis yra šlykštus, o atsikratyti šleikštuliu galima prasmingai apsivemiant. Tai, žinoma, ciniška kitų atžvilgiu, bet tikra ir natūralu savo paties ir tokių kaip aš atžvilgiu.

M.Šidlauskas, kovo 3-ią dieną kalbinęs S.Parulskį ,,Baltose lankose“, žmogus, kultūroje ieškantis labiau moralinių, dvasinių vertybių nei stilistinės ir neatsakingos prieš nieką žaismės, pokalbį pradėjo šmaikštaudamas ir keldamas rimtus kritiko klausimus: ar sutiktum su teze ,,Siužetą reikėtų nušauti“, kaip suvoki rašytojo moralinę atsakomybę, ar menas nevaizduoja pasaulio žiauresnio, nei jis iš tiesų yra, ir pan. S.Parulskis, kaip kas nors pasakytų, turbūt senstelėjo ir atėjo į protą, nes iš visų jėgų stengėsi palaikyti Marijaus aukštąją vibraciją, atsisakydamas diogeniško pomėgio šalinti iš savęs grimasas, reaguoti trumpomis ironiškomis replikomis, bandyti pašnekovo kantrybę. Nors didakto smiliaus, kurį Marijus bandė įrodyti, kyšant iš S.P. tekstų, rašytojas įnirtingai kratėsi.

Girtas angelas, vyriškis nuo laiptų, tą vakarą nuolat migravęs tarp laiptų ir stalelio su vyno taurėmis, bandė prikelti S.Parulskio nuodėmingąją pusę, tačiau klasikas laikėsi kaip marmurinis romėno atvaizdas ant bronzinės monetos. Tą vakarą M.Šidlausko sugestija buvo stipresnė nei girto, vėliau išprašyto lauk, angelo.

Kalba padeda atsiverti. Rašytojas atsiveria baltam ekrano plotui. Žodingas kritikas prieš publiką, prieš mažiau žodingą rašytoją. Dialogas, kaip aukščiausia dviejų žmonių bendrystės forma, galima sakyti, neįvyko. Įvyko literatūrinė komunikacija, trumpas stabtelėjimas „Akropolio“ ,,būdelėje“.

S.Parulskis, anot kritiko, kamufliažinis romantikas, puolęs angelas, kuris ilgisi dangaus, antiteroristas (pasisako prieš esė sušaudymą), antimoralistas (,,ne mano užsiėmimas kalbėti apie moralę“ S.P.) ir pan. Pats rašytojas sako: ,,Rašytoju būti gėda. Mes esam kompleksuoti. Kūryba susikuriame kaukes, placdarmą, skydą. Rašytojas manipuliuoja kauke, pasitelkęs kalbą. “

S.Parulskis rašytojas – žmogus savyje, sau. Jam nesmagu publikai įgarsinti savo tekstus. Rašymas – tai giliai asmeninė patirtis, stebuklingu būdu, t.y. intymaus skaitymo, būdu galinti trumpam įtraukti Kitą į magišką alternatyvaus pasaulio išgyvenimą.

S.Parulskio esė – skrupulingas savęs apžiūrėjimas iš vidaus. Diagnozė – tuščiaviduriškumas. Paguodžianti diagnozė. Posovietinis žmogus priaugęs nevisavertiškumo, nepasitikėjimo auglių. S.Parulskis naudoja atvirumo taktiką, ,,nebijo sakyti tiesą apie savo nuodėmę“ (M.Š.) Tiesos sakymas, anot psichologų, irgi gynybinė poza – išpažinti pačiam anksčiau, nei kaimynas tave apmėtys pomidorais.

Apie naująją S.Parulskio knygą ,,Miegas ir kitos moterys“ nebuvo daug kalbėta. Knygą sudaro jau spaudoje publikuotos esė. Jo esė kompozicija, nors ir kaip būtų įprasta galvoti, jog esė neturi kompozicijos, išlaiko savo mąstymo karkasą: pradedama nuo ko nors konkretaus – arkliško dydžio alijošiaus, lentų po kojomis, laikrodžio, pereinama prie prisiminimų, galiausiai prie filosofavimo, apibendrinančio kasdienes patirtis, ir vėl sugrįžtama prie daikto, tik jau ne kaip vieno iš daugelio, o kaip rakto, atrakinančio mentalinio išgyvenimo duris.

Nemunu tolsta alaus butelis su urologiniu mano laišku nepažįstamajam, kuris jį suradęs vargu ar teisingai perskaitys, be to, vargu ar tai buvo laiškas, pagalbos šauksmas iš negyvenamos mano gyvenimo salos, greičiausiai elementaraus, pagiringo šlapimo kiekis, visiems žinomu būdu patekęs į alaus butelį ir sviestas į upę. Juk ir mano kūno inde vargu ar kas nors ten, aukštybėse, uždarė kokį nors prasmingą pranešimą prieš išmesdami jį plaukti pasroviui, į ateities horizontą, kurio paprasčiausiai nėra. (42 psl.)

Taigi, kas sugeba praskleisti daugybę uždangų ir pamatyti varlės karališkąją kilmę, teskaito S.Parulskį.

Senas balaganas

Senas balaganas

Laurynas Katkus

Nespalvotas

Jam sutemos tik juoką kelia.
Visi pažįsta jo eiseną lėtą-
žibintas kairėj, dešinėj – pistoletas.
Išėjęs pensijon, jis grįžta į gimtą miestelį,

Trokšta ramybės (su žmona išsiskyręs);
bet po savaitės gatvėj randa moterį
negyvą –

tas didelės nakties detektyvas.
Jis ilgai tyli, galvoja, atidžiai tiria,

vietą ir laiką, ir žmones, kurie šnibždas
apie girioje nusikaltėlių lizdą.

Po savaitės be jokių rezultatų
jis sėdi smuklėje, geria brendį ir rūko.

Daili padavėja pripildo stikliuką
ir šypsos taip, kad jis ją pamato.

O ryte moters lavonas pradingsta.
šlubis sargas mušas krūtinėn –
Jis per naktį nemigo, balandžius maitino.
Komisaro veidas mįslingas lyg sfinkso.

Kai skausmingi trimitai skelbia – finalas
artėja,

iš tamsos išnyra garbanota senutė,
aukštuomenės laikrašty radus žinutę.
O reikalas toks: pensijon išėjus siuvėja

sužinojo, jog komisaro skyrybų
nebuvo.

žmona paliko despotą vyrą –
rašė laikrašty- galutinai nervams pairus.
Išėjo kaip stovi ir dingo.
Datos sutampa. Senutė atkakli, teisinga
pasimeldė ir sukvietė vyrus.

Komisaro mylimoj nakty švysčioja
žibintai.

Miestelis visas susirinkęs žiūri,
kaip skyla tamsaus namo durys.
Kambariai tušti; tik rūsio spintoj
randa jos lavoną, ledais apdėtą ir
padabintą.

Tada palėpėj trinkteli šūvis.
Komisaras ant laiptų nugriuvęs.

[Lithuanian Thriller Poetry Vol.I]

***

KOKČIAI ŽALI
SU MAŽOM ATAUGĖLĖM
JŪRŽOLIŲ PLAKAMI
AITRŲ KVAPĄ SKLEIDŽIANTYS

PRAKAITUOTI VERČIANTYS
BURNĄ IŠDŽIOVINANTYS
ŽIURKES TUJINANTYS
ŠEŠĖLIŲ PATIKĖTINIAI

DEMONŲ BENDRININKAI
ANT DULKĖTŲ LENTŲ
RŪSIO AGURKAI

[Lithuanian Horror Poetry vol.I]

Sena Žvaigždė

Iš ciklo „Dainos Tau“

Senoji žvaigžde Adaldžyza,
tu vis dar linksma ir nepasiduodanti
likimui,

tavo balsas vis dar skamba kaip varpelis,
ir žvakės šviesoj tu vis dar mirksi
ilgomis blakstienomis.

Vis dar. Bet prisimink,
senoji žvaigžde Adaldžyza,
kaip rytais tu kosti ir dūsuoji,
kaip virpa tavo keliai
ir kokia garankšlėta tavo nugara!

Tu įžengi scenon – plojimai.
Nedažytos grindys braška po tavo
kulniukais,

tu nusilenki ir žiūri salės gilumon.
Ten sėdi jiedu – ten Juodoji Sonia, tavo
varžovė.

Tu matai – skaisčiai blizga jos plaukai
ir žinai – grakšti jos eigastis!
Jų taurėse šneka šampanas –
ir kyla tavo jausmai, ir stringa balsas.

Švilpimo nesulaiko net ir sunkūs kulisai.
Ką darysi, ar atidarysi savo žiedą,

senoji žvaigžde Adaldžyza?
Kam skirtas gėrimas, kurį dabar ruoši?

[Lithuanian Soap Poetry Vol.1.]

***

O jūs kiaušiniai, kiaušiniai, kiaušiniai,
Kokie jūs nesvietiškai gražūs,
Jūs turite trynį auksinį,
Ir baltymą turit nemažą!!

O jūs kiaušiniai, kiaušiniai, kiaušiniai,
Šį rytą jus muša ir valgo,
Ir vyną ragauja (kai kur ir degtinę),
Madonos, tarnai ir hidalgai.

O jūs kiaušiniai, kiaušiniai, kiaušiniai,
Geltoni, raudoni, žali,
Jūs primenat mano tėvynę,

kur žmonės paprasti ir mieli,
Kur galvas pakeičia kiaušiniai,
Deja, per dažnai toj šaly,
Nes galvos – tai viena, o kita – kiaušiniai,
Tą ir be Velykų suprasti gali.

2005 III.28. Stokholmas
[Lithuanian National Identity Poetry, Vol. X]

Graudulinga giesmė apie Peugeot 306

Oi tas mūsų pežiukas
tas prancūzų ožiukas

kas rytą irgi kas dieną
jį žvilgsnių girdome pienu

bet jam duok tik vyno
t.y. bešvinio benzino

nors pilam benziną geriausią
bet tas užsispyręs neklauso

sustoja per vidurį gatvės
vaizduoja atėjus senatvę

supjauna stabdžius ir motorą
sumąsto kitokių logiškų norų:

pakeiski ratus ir užtamsinki langus
kad gėda nebūtų prieš svetimą dangų

vairuok kaip kaimynė ir nesikeiki
tada gal paliks tavo kaulai sveiki

ir dar: jei nenori važiuoti taksi
išlipęs visad sakyki „merci“

dėl šito pežiuko visai ramybės nustojau
tik vaikštau ratu ir rankom mosuoju

[L‘Homme et la Technologie, Vol.Y]

Ant geležinkelio tilto belaukiant žiemos

Aure: į klaną įsibrido žalias pankas,
o prietemoje nuo klientų ilsis bankas.

Aure: ir tos mergytės padėvėtos,
Kur niekur sau neranda vietos.

Tamsus ir susiraukęs pardavėjas
Dešrelę varto atsidėjęs,

Ir aitrios vidutiniškai garstyčios
Ant žemės kapsi kaip patyčios.

Sudilusį lyg peilį turko
Mėnulį debesynai murkdo,

O suktas oras vėl įtikinėja
Kad esam ne pas Fricą, o Bombėjuj.

Sustok, sustok, krūtinę atlapojęs,
Pakils tuoj metroseksualas vėjas,

Ir užpustys blizgučių sniegas
Visus, kas kruta ir nemiega,

Ir pamatysi: ant lauko pliko
Tik kelios būdelės apykreivės likę…

[Europa im Dialog, Vol. 2000]

Vorai

Vorai

Mindaugas Valiukas

Žodis, kurį sunku ištarti, – arachnofobija. Taip ir norisi sakyti aranchofobija; arba anarchofobija. Iš baimės arachnoms besipinantis liežuvis pats ima ir sukuria visokių ten žodžių. Eufemizuoja, tabuizuoja, taip sakant, gal net nevalingai. Nors, po teisybei, kaip veikia arachnofobikų gynybinai aparatai ir įtvirtinimai, supratimo dar neįgijau, nes per visą savo amžių nepažinau nė vieno, kuris bijotų vorų. Pažįstu bijančių varlių, gyvačių, girgždančių sodo vartelių (ką čia slėpsi – visi mes ko nors bijom), bijančių vorų, kaltas, nesutikau, bet kad toks reiškinys egzistuoja, žinau iš laikraščio ir televizoriaus. Na, ir bijokit sau, durniai, tik nežudykit. Bijokit pagarbiai ir per atstumą. Nekiškit nosies, kur nereikia, ir pastebėsit, kad nepastebit voragyvio.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Bet kartais būna dienų – jų nepastebėti neįmanoma. Tūno pačiam savo tinklo centre, tik užsižiopsok ir pagaus tavo veidą, jei nepagavo žvilgsnio. O voratinklis ant veido tai ne pati maloniausia procedūra, net man, garsiam tinklininkui. Netgi, sakyčiau, procedūra šlykšti – chitininis megztinukas prilimpa prie fizionomijos, nytys trūkinėja, o pats mezgėjas priekaištingai dėbso savo nesuskaitytom akim tau į akis nuo tavo nosies. Brrr. Fui. O kaip nepriekaištaus – sunaikinai objektą! Taip, esu girdėjęs, kad voratinklį ant žaizdos dėk. Bet kam ant veido, jei nesiruoši dėvėti?! „Vore vore apsigyvenk mano širdy / širdy mano apsigyvenk vore / sulopyk mano sudraskytą širdį / širdį sudraskytą mano / vore, vore“. Bet kaip traukia žvilgsnį voratinklis, aplipęs žibiais sidabro pumpurėliais, ankstų rudenio rytą grybaujant! Iškabintas kaip gobelenas būtinai matomiausioje vietoje, ir tik užsižiopsok į tą spindintį megztinį – koks nors išsiviepęs pusbrolis išlups baravyką iš po kojų, meno tu auka! Šiaip voratinkliai skirti ne vien jūsų veidams ir musėms gaudyt. Jais maži vorai keliauja – skrenda KITUR. Aš irgi kartais noriu KITUR. Bet ne mažas esu, o suaugęs ir sąmoningas, todėl KITUR lai keliauja visokie plevėnos ir valiūkai. O mes pasiliksim ir dirbsim kieno nors labui, punktualūs ir stropiai. Sučiaupę lūpas, ir jokia dejonė anei aimana neišsprūs iš mūsų! Bus taip tylu, kad girdėsis voro pjaunamos drozofilos (kas būtų drozofobas?) zzz. Taip ir yra – pusbrolio baravykas, iš po kojų išlupta ir paties pasitraukta it rezistento, nes man prieš akis, įsivaizduojat?, kryžiuotis Žemaitijos miškuose XXI a. Įdomūs žmonės tie žemaičiai (tą žino lietuviai), įdomu, ką jie jaučia, kaip elgias, savo miškuose XXI a. vasarą sutikę (vorą) kryžiuotį? Ar kolektyvinė mūsų brolių pasąmonė neįjungia sirenų PRIEŠAS RITERIS PAVOJUS? Ar nesidairo ranka kokio masyvesnio medinio daikto, panašaus į kuoką? „Kokia žemaičio elgsena su vorais (kryžiuočiais)?“ – būtinai paklausiu savo draugo žemaičio. Ką ten paklausiu – iškamantinėsiu kaip kamanė žiedą! Tuo labiau kad yra ir proga – jiems tuoj gims žemaitukas. O kuo blogai kresnas žemaitukas? Kol dar nepakaustytas, neišjodinėtas ir neįkinkytas, laukinis ir nartus? Ne taip, kaip tas, iš TV laidos, čigonų varomas per visą miestą, senas, vos bepasivelkantis, bandantis prieštarauti, lupamas sumaniais čigonų bizūnais. Kažkas paskambino policijai, matyt, tas kažkas pamatė pro langelį arklį, čigonų varomą, ir pamanė, kad tie vagys ir šunauja gabena vogtą daiktą, ir teisingai, kad paskambino! Policija sustabdė keistąją trijulę miesto džiunglėse, paaiškėjo, kad čigonai vargšą faunos atstovą legaliai išlošė, o neina jis ne todėl, kad jo koja sulūžus, o dėl to, kad tinginys. Man taip buvo gaila to arklio, kad nesigėdijau savo girtų ašarų. Nes arkliai man patinka. O čigonai… Kaip rašė O.Milašius: čigonai yra spalvingi ir traukia blogus poetus.

Kad ir kaip savo vaikystėje ir paauglystėje stengiausi atrodyti kietas ir be skrupulų – išbandymas žudymu baigėsi fiasko. Tėvo buvau auginamas medžiotoju (artėjo amžius, kada galėsiu legaliai naudoti šaunamąjį ginklą medžioklėje, kada bus leidžiama šratais kasyti šernams mentes) – šaudžiau į laikraštį karjere, medį, ir staiga (tos dienos negrįš!) atėjo metas išbandyti gyvą taikinį… tai buvo maža balta katytė. Įžūliai meluoju, tai buvo juoda visai ne maža varna. Pirmas šūvis jos nenukovė. Antruoju turėjau pribaigti. Atrodo, pribaigiau – pulso netikrinau. Bet kai po savatės sėdėjau medy „ant palaukimo“ ir po mano pušim sutemus naiviai trainiojosi stirna, supratau, kad tas šūvis į varną buvo mano paskutinis šūvis. Taip neprasidėjusi baigėsi mano medžioklio karjera. Bet nėra taip, kad musės nenuskriausčiau – nuskriausčiau, ir skriaudžiu. O kartais net su nostalgija prisimenu šaunamąjį ginklą, ypač, kai kas nors labai užknisa, kai nėr ką veikt. Mokyklos laikų pažįstamos vyresnysis brolis įsidarbino apsaugoje. Gavo tarnybinį pistoletą. Ir pirmą dieną jį išmėgino – nudėjo jos šunį ir numetė griovy prie kelio, kuriame mano kolegė moksleivė prabliovė visą dieną kaip suaugusi ir nenuėjo į mokyklą. Vėliau tas pats vyresnysis brolis liuobėsi motociklu ir į baką susitėškė kiaušinius, kurie sutino it kokosų riešutai. Jis gulėjo lovoj kelias savaites negaluodamas, o seserys galėjo tyčiotis iš jo, kiek leidžia jų dvasingumas.

Mes su seserim buvome paskelbę kraujo kerštą savo katino žudikui. Siamas Simas grįžo mano skylėtas, kelias savaites dar pasigalavo, ir letalinė baigtis. Matyt, buvo išnaudojęs savo gyvenimų limitą. Prisiekėme suaugę atsiteisti žudikui, nekantravome, kol rankos sustiprės sunkiam keršto įnagiui. Bet žudikas nebuvo labai aiškus, įtariamųjų – kaip obuolių krituolių sode po vėtros, nes visi čia pas mus ginkluoti iki plombuotų dantų – medžiotojai natūralistai, žvejai spiningautojai, kolūkiečiai rezistentai, pardavėjos eikvotojos stambiu mastu, ateizmo/tikybos mokytoja, – apkaltinti galėjai bet ką, nekaltų apskritai nebūna, todėl įtariamuoju pasirinkome labiausiai nepatinkantį subjektą ir, žinoma, jie mums nesutapo. Taip visus įtarinėjant metai bėgo, o kerštas miršosi. O kaipgi kitaip! Juk suaugę ir rimti, dirbam ir mokam mokesčius, imsi dabar eisi į juodą turgų pirkti AK, kad atkeršytum už savo katiną, kuris, kad ir peliavo, bet surydavo tortą ir prastai plaukė?! Negi čiupsi žudiką už gerklės ir įspaudęs kampan koši pro dantis atmintinai vaikystėje išmoktą tekstą: „O dabar mirk, šunie! – taip būtų pasakęs mano Siamo katinas Simas. – Mirk!“ Ir dar parodyčiau, prieš sušvirkščiant niekšui po oda švino, katinuko nuotrauką, kad minant pragaro ratus akyse spinėtų žydros Siamo žvaigždės…

Vorų niekas nešaudo. Nebent rikošetu – koks nekantrus savižudis, patingėjęs laukti nukraujavimo vonioje, dėl tikrumo šautųsi. Ir vorai neturi devynių gyvenimų. O kiek turi? Tautosaka ir mokslas nutyli. Nutyli ir patys vorai. Ne todėl, kad tylūs. Kai kurie vorai, trindami kūno išaugas, išgauna žemo dažnumo (325–425 virpesių per sekundę) garsus, kuriuos registruoja tik prietaisai. Jie skleidžia traškėjimą, čirškėjimą, šnypštimą, girdimą ir žmogui, – ne tokie ir tyleniai. Kai paklausiu, ką jūs čia, vyrai, mano vonios kambary valgot, – neatsako. Nei šnypštimo, nei traškėjimo. Bet tikrai, kuo jie minta? Juk čia nėra jokių musių. Todėl galima priskirti vorui daugybę nebūdingų, stebuklingų savybių ir bruožų. Galiu sugalvoti, kad mano vorai maitinasi garais, kad iš geležingo vandens išgauna rūdą, kad voras stiprinasi lašų į aliumininį dubenį muzika; voras gyvas šviežių rankšluosčių pievomis, kojinių sūriu, paklodžių (cit!). Štai beveik ir eilėraštis apie vorą ir jo mitybos savitumus. „Šiandien laidoje voras iš mano vonios. Jis pristatys 3 patiekalus. Paruoškite šratinukus.“

Vorų į rankas neimu. Nusiplėšiu tualetinio popieriaus skiautę. Nariuotakojis lyg suprasdamas jon įsikerta ir abu iškeliu, numetu po klozetu. Viskas, reikalas atliktas, iki kito karto. Vorai niekada nepasimoko. Jie neišlipa iš sausos vonios, ką jau kalbėt apie drėgną. Voras vonioje ne kasdienis reiškinys, bet dažninis. O visgi kažkas juos traukia į šiuos mirtinus spąstus. Žinau, yra tokių, kurie žiūri į vorą vonioj ir verkia, ašarose vargšą skandina. Kad ištrauktų, tai ne – kriuksi, šniurkši – netraukia, nes bijo. Aš ne toks. Aš visada padedu. Tai nėra sunku: paimi tualetinio pop…

Ištrauktųjų neregistruoju ir girtis jų skaičiumi man svetima. Tačiau ne viskas taip gražu. Vienam „Placdarmui“ (toks poetų sambūris Baltijos pajūryje Lietuvos Respublikos teritorijoje prie Juodosios tvirtovės) turėjau prirašyti visokių užrašų ant kartono (pvz.: dangaus kancelerija – rodyklė į viršų; WC – rodyklės į visas puses; super kame ogas gribus – be rodyklių; skruzdėlės – rod. į apačią, ir t. t. ir pan.), bet kartono neturėjau. Sakau, nueisiu į savo nuomojamam butui priklausantį rūsį ir pažiūrėsiu, gal netyčia bus kokių atraižų? Taip, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neparsinešiau. Niekšiškai meluoju! Parsinešiau. Ir labai daug. Blusų. Jomis buvo aplipintos mano vidutiniškai plaukuotos kojos – pamačiau, nusimovęs kelnes, panūdęs pasikasyti. Ant galvos ir drabužių blusų taip pat buvo lyg legionierių Eurolygos ekipose. Jų entuziazmą pavėsinau dušu, mikliai persirengiau neblusėtais drabužiais ir pasileidau į artimiausią parduotuvę. Nusipirkau flakoną pif paf (cobra?) ir jau darysiu blusoms galus. Tačiau akimirkai ranka su nuodais blusoms sustingo. Nes jei išpurkšiu (o purkšt teks visus kambarius, virtuvę, vonią, žodžiu – viską, nes straksinčios bjaurasties pasisėjo visur), jeigu purkšiu – žus ir vorai… Visi. Kad ir koks suaugęs ir rimtas esu, sveikai ir blaiviai žvelgiu į gyvenimą, tikiu, kad vorai neša laimę. Kuo tikiu, tai tikiu, bet blusos buvo kažkoks nutylėtas Dantės Aligjerio pragaro ratas, todėl ryžausi kaip Aladinas išleisti nuodingą džino šnipštą iš lempos su užrašu Cobra (Pif paf?). Džiną teko išeikvoti visą, nes po pirmo blusų egzorcizmo straksėjimas apvango, tačiau nesiliovė, buvo dar plika akimi pastebimas. Džinui darbo atsirado ir antrą, ir trečią dieną, nes jei genocidas, tai atkakliai ir metodiškai, ir pergalė ne už kalnagūbrių! Bet pas Abraomą keliaujančios blusų virtinės su savimi pasikvietė ir vorus. Jo didenybė Dichlofosas nepagailėjo nei jauno, nei seno, nei didelio, nei mažo. O ką aš, Mengelės mokytinis, žudikas žuikėlis?.. Vakar paskambino iš kinostudijos, pranešė, kad gavau epizodinį vokiečių kareivio, išprotėjusio nuo karo baisybių, vaidmenį. Ką, čia tik atsitktinumas, sutapimas? Sąžinės voratinklis…

Bet po kurio laiko vorų vonioje vėl atsirado. Matyt, mažų voriukų ant savo skraidančių tinklų keliauta KITUR ir atkeliauta ČIA, pas atgailaujantį kilerį. Ir vėl jie mane pasitinka vonioje. Sveiki, sakau, malonu jus vėl matyti namie! – nuleidžiu tualetinį popierių, iškeliu – sėkmės! Ir taip iki galo. Iki išsiregistravimo.

Dėmesio!

Dėmesio!

Dienraščio „Klaipėda“ literatūrinis priedas „Gintaro lašai“ skelbia Jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – 16-27 metai.

Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2006-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu –

grajauskas@airpost.net

arba paprastuoju paštu. Ant voko prašome užrašyti:

Jaunųjų kūrybos konkursui

„Gintaro lašai“

Dienraščio „Klaipėda“ redakcija

Šaulių g. 21

92233 Klaipėda

Sėkmės kūryboje!

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Mingailė Vaida Apulskytė

***

dėlioti žodžius man
pavyksta
lėkštes bei puodus
beveik be trūkumų
kartais šachmatais
pavyksta įveikti apatišką
varžovą – –
tai geras tas
motinos pienas
išmokęs nusišnekėt.

***

kad taip surinkti save
iš nieko iš žodžių tik
ne daugiau suvert į
karolius prisirpusius
kraujo šermukšnius
saulėlydy tavo žingsnių
ritmu išsiduoti
kaip dūsti kai nesat kartu
kaip gyveni siųsdamas
žodžiais save ir
paštu vis nutylint
myliu.

***

mama sako
tu ištempsi
tikiu
tu gi mamos
vaikis

ir ji mirs
(ir net aš mirsiu)
tikėdama
gera
pabaiga

***

ir visa kita
visai nesvarbu

kiek jų springo
ir mirė

kiek išplaukė
ir nebegrįš

kiek išlikusių
užčiaupė burnas
nusuko akis
pastatė sienas

ir bus jie tie patys
kur išplaukė ir nesugrįžo
bus nuskendę tiesoj
nesugavę savęs

padaryk
kad būtų šviesiau –
duosiu saldainį

***

spaudžianti vidų ir
išbėganti pro
akis
akcentas ten
o ne čia
ir čia
o ne
ten
mano visos dienos
akcentais
apsėtos
legato ir tyliai
buvo
vaikystėj
dabar crescendo
ir greitai
greičiau
greityn
pakilimo
taku
gal
pakilsiu
g
a
l

***

moteriška prigimtis
liepia iš visko
kurti
tragedijas
iš perdegusių lempelių
sudužusių porceliano puodukų
ne Kristaus mirtis –
Marijos ašaros
jį išgarsino
ir šaltasis karas
truktų trumpai
iki pietų ant tvoros (pakibtų?)
pamautas šunelis
dievų pietums
o pamaldžioji, agresyvumas
netinka prie

tavo akių
nebent tik telefonu ar ant
pirkinių sąrašo (popieriaus lapų?)

kaip gerai – atsiduso
nušvitimo akimirką –
kad pasaulį tvarko
tokie jauni ir
gražūs
vyrai

***

sap sap sap sap
sapalionės
oro balionais
debesų kloniais
onulės delnais
vis tais pačiais
sap sap
sapnuojančiais

***

kurti muziką
ne muzika bet judesiais
rašyti poeziją
ne žodžiais bet žvilgsniu

toks tas mano
kuriantis dievaitis
salotiniu dirželiu pakaklėj
kur pernai įdėjau kapan

toks tas mano
perkuriantis gyvenimas
kurį nusipirkai
žaislų parduotuvėj
papuošti savo namų
vitrinai

***

o kai ištrykšta tos
dienos išsitaškiusios iki
negaliu ramios kaip
kūdikio miegančio
kojelės
niekur neskubančios
ateina išbandymas visoms
girdėtoms tiesoms
kiek stipriai jos
įleidusios savo beprasmiškai
prasmingą šaknį
nors vis vien viskas po to
baigiasi maždaug vienodai –
nesuprantamu liūdesiu bei
liūdnu nesusipratimu kur
nors visai netoli
namų.

***

be ironijos sunku gyvent
tik nemoko jos niekas moko tik
kaip viskas žaidžiasi o tiksliau
nesižaidžia visai
nebent pats išjungi stabdį
ir leidies į niekur pakeliui
rinkdamas nuotrupas ir
nuošliaužas savo tirpstančių ledų
ir kai jau atrodo
jau dar truputį ir bus
sušluoji viską kaip mokė į saują ir
ramiu gestu kur gęsta
į ugnį į ugnį į ugnį.

***

neįskaičiuokit šitos dienos
į mano gyvenimo sąskaitą
prašau
net nežinau kurios
tikrai norėčiau analizę
išpažinties forma
gale jums sakyt
ne vakar nes kryžių
kabinom kojom
į dangų
gal ryt bus kas su
trupučiu ironijos
kad nebūtų jums nuobodu
juk reikia patikti
sudominti įpiršti save
bent vienoje dienoje
o
visiem gi patinka
putlūs kūdikių
žandeliai ir klyksmas
ašaromis sulig
išmojavimu jam
tai štai tos dvi dienos
mano gimimo
ir mirties kurias
atsipirksiu su
ironija jums.

***

nepabėgsi brangusis taip
sakau nes daugiau nei
jaučiu bet tikėkit tiesa nes
taip padoru ir rytai tom
pačiom kojinėm tvarkingai
rikiuojas o aš dievų
kauleliais kišenėj dėliosiu
barškindama jum stebuklus
bursiu buklus pabūklais ir
beprotybės bedantė burna
nevėpsos jum nes nėra kur
daugiau nepabėgsi jau
brangusis
niekaip.

***

kadrui sustojus
ką darai
sustingęs nematomu ant
slenksčio būčiai kedenant
skvernus ir prasmei plevenant
sparnus šviesiai gelsvo
kiaušinio tryniu cukraus
šukėmis nekasdieniškai bandai
sukurti šio karto
atsakymą į po paklode
nuslydusią ranką su meilės
purvu panagėse nesakyk
kad sodai tušti tos geltonos
fone skylute pro bambą
išlysim ir būsim tol
kol išmoksim
nebūti

***

iškrakmolytomis akimis
išrikiuotais krumpliais
žengsiu šiandien, sausio
mėnesio vidury į pasaulį plėšydamas
visus lopus ir maigydamas žaizdas
skrupulingai dėdamas kišenėn surastas
skeveldras tikrojo gyvenimo apie
kurį skaitydavo pasakas dar anuomet
gyvavusi močiutė nors dabar
pagalvojus tik šleikštulys gomuriu ir
vedantis iš į protą skausmas ties kakta
ir krūtine kur šventasis aliejus
tekėjo taip

įtikėtinai priėmimo į Dievo išrinktųjų
vaikų dieną ir vėl bet ir amžinas
todėl
todėl
todėl dabar iš Jo tik rankovės nutrintos
į palatų palanges gyvenimo skeveldrų
kolekcijos kapinių lygumose nes
ten ir tik ten todėl dar gali justi
save nugyvenusį dar viena
naktim ligi to
ką paslapčiom įsiuvi vietoj skeveldrų
į išniekintas pasaulio žaizdas
žodžiais
penki šimtai keturiasdešimt devyni ir
bus
šviesa

***

dalgių alkūnėm šviesos atspindžius
išglostyt nuglostyt kaip tekančius
akių vokus niekad neišsiųstų laiškų
mirusiems dangaus vaikams
gyvenantiems

mylimiesiems stalčiuose pokšint
kulkas burnomis į svajonių paukščius
saldžiais lūpų kampučiais išsiųsti
į miegą baltus žodžius nutrynus
žaizdomis pelenus kirčiuojant
prabėgusiom stotelėm pro šonus
šiaudiniais

pilių pamatais daiktų blizgiu paviršium
kol nedainuoju tylėdamas kol
šoku nebėgdamas kol gęsta
saulėlydžiai

nepatekėjusių dienų tol netekėsiu
į ištakas į saują žirnių badaujantiems
nušvitusiems miesto balandžiams

***

dar porą saulių ir
pora apvalainų mėnulių
ir kris šermukšniai ant stogų
kiaurai kaip bombos iš mūsų
sapnų niekad nesiliaujančios
taikos niekad neprasidedančio karo
karo laukuose nuleistos giliai atmerktos
duobių akys ir niekas
nepasakys kuri
tau

***

pelkių vaikai dykumose dalgiais
pjaunantys vandens gyslas
barometrais matuojantys savo
gyvastį laikraščių skiautėm
kurdami šviesą iš nukramtytų
nagų ir kritusių plaukų statantys
rūmus šiaudus rūkantys už
suartus rytus artumose
griaudžiant pieštukų stalų
popierių žodžių juoko ašarų
griūtims parveskit žvaigždes
iš nakties pamelžkit molinius
karvių spenius išplauti
akims pelkių vaikams ūkanų
palaidotiems būties
šešėliams

Amžinajame// tarp

Amžinajame// tarp

Rolandas Rastauskas. Metimas. – V., Apostrofa, 2006.

Sigita Bartkutė

Štai pasirodė ir Rolando Rastausko eilėraščių rinkinys Metimas (UAB „Apostrofa“, 2006), nors dar neatsitokėta nuo jo knygos „Kitas pasaulis“, literatūrologų reflektuotos visgi nedrąsiai, bet paradoksas: jau du kartus nominuotos kaip reikšmingiausio 2005 metų literatūrinio įvykio – tiek regioniniu, tiek respublikiniu mastu. Metimas pasirašytas ir oЯRa – tarsi tai būtų veidrodiškas „Kito pasaulio“ atspindys virpančiame gyvenimo paviršiuje. Veidrodiškumo, dvigubumo įspūdį sukelia ir autoriaus nuotrauka kartu su Arkadijumi Gotesmanu – perkusininku, kuriančiu absoliučiai individualų muzikos pasaulį, bet kartu ir kerintį foną R.Rastausko balsui, artistiškai aidinčiam kad ir nuo riksmo/ į šuuuu// liii/ ni// ii/ į (p. 37) jau CD. Atspindys, aidas, Stop kadras, Intro – ryškios estetinės gairės, kurios literatūros diletantui sukelia iliuziją, kad ir jis gali pajusti itin rafinuotą R.Rastausko poezijos pasaulį, nors Maldoje lyrinis subjektas bando ne tik sau įkalti, bet pakankamai negailestingai ir kitiems priminti, kad į efemerišką poezijos erdvę lįsti kaip (čia paminėkite jums „nusikaltusį“ gyvūną) nedera:

Tik
nebe-
dauginti

interpretacijų
triukšmo

Dabar, jei būčiau sveiko proto, kaip „viešoji skaitytoja“ turėčiau ir sustoti, nes užtenka to mėšlino molio/ iš kurio lipdėme/ vienas kitą// pagal/ paskutinio/ šimtmečio// paveikslą// ir// panašybę (p.57) – sako poetas, knygų pristatymuose visus įtikinėjąs ir fraze: Aš tikrovę tik aprašau. Profaniškų ir groteskiškai „literatūrologiškų“ „bandymų skaityti“ gyvenime ir taip per daug. Bet: „važiuoju toliau“, nors sarkastiškai ir suvokdama, kad man per tirštas/ […]eilių/ audinys// kurio nepajėgiu// perausti persiūti/ peradyti – p. xxiv… Vis tiek turiu pastebėti, kad esu ir įmagnetinta minimalistinės, tačiau ir kosmologiškai iškalbios Sigutės Chlebinskaitės grafikos, liudijančios, kaip pasinaudojus vien kompiuterio galimybėmis galima sukurti semantiškai itin paveikią knygos struktūrą. Kad modernią, tai aišku ir taip. O kad R.Rastausko Metimas itin modernus, liudija ir paskutinis rinkinio Poteris

Erdve mano,
Kuri nesi dangus,
Erdve mano, kurią
matuoju lietpalčiu,
Atrajok negyvus
draugus,
Įtikėjusius vėju
it Viešpačiu.

Tai atvira maldos „Tėve mūsų“ antinomija, kurioje pinasi ir apokaliptinis šiuolaikinio žmogaus skepsis, ir ganėtinai stiprus „juodojo humoro“ aidas – netgi ir su „gyvulišku“ atrajok… Visgi paskutinis ištariamas Viešpačiu – žodis, valdomas dalyvio Įtikėjusius… Eilėraštis, buvęs tarsi vien postmodernistiniu žaidimu, staiga virsta dramatišku Finale – tokiu kūriniu baigiasi CD: čia perkusininko A.Gotesmano vėl viskas tarsi tik „išbarstoma“ – dargi pagaunant mušamųjų smūgiais tarsi ir priešmirtines visa ko konvulsijas…

Malda – pagrindinis Metimo būvis. Įvardijama ir tiesiogiai, išsiveržianti ir psalminiu rečitatyvu CD – tylančiu, pritylančiu, nutylančiu – ar vien tik punktyriškai brėžiamu rožinio/ ritmu (p. 36), bet ši malda jau susiliejusi tik su brutaliu bei cinišku mūsų būviu. Užtat niekada iš anksto ir negalima įspėti, kaip ir kurioj vietoj Metimo skaitytojui veriančiai (nors drauge ir autoironiškai) dilgtelės. Tą liudija ir paties leidinio struktūra. Vis dėlto pirmiausia būtina grįžti prie R.Rastausko rinkinio pavadinimo – nuo tarsi išankstinės knygos programos.

Kas yra „metimas“ apskritai? Pirmiausia tai, kas absoliučiai nestabilu, nors pradėta gal ir valingai, ir gana tikslingai. Metimas visada yra tik procesas, kuris žymi vien „tarp“ – amžinąją viltingo tikėjimo(si) būseną ar ir baimingą kritimo laukimą… Bet argi įmanoma aprioriškai įspėti, kas Metimas yra poetui, pelniusiam iš autoritetingų literatūrologų netgi ir manieringo esteto vardą?.. Nors, radus epigrafu pasirinktą N.Miliauskaitės posmelį apie būrimo moneta nulemtą „taip“, buvo galima jau visai drąsiai įtarti, kad estetinio žaidimo „maginėmis jėgomis“ ir R.Rastauskas nevengs… Tačiau, tegu 35 p. bei ketvirtajame viršelyje išspausdintas tekstas kalba irgi tik apie būrimą moneta, R.Rastausko eilėraštyje santykis su ja skleidžiasi jau visai kitaip: atsiranda ryški adresanto ir adresato distancija – subtiliai ironiškas, bet ir ne mažiau rafinuotai autoironiškas dialogas. Taip atpažįstame jau RoRa kalbėjimo manierą, nevengiančią ir postmoderniai „įžūlių“ leksinių jungčių, – Tu/ šaukeisi/ dievų trigrašio// aš/ nuo nykščio/ paleidau monetą (išryškinta S.B.) – pakankamai svetimą minoriškam ir meditaciškai intravertiškam N.Miliauskaitės „maginiam realizmui“. Kaip ir įtarta, R.Rastausko eilėraštis nesibaigia nei „taip“, nei „ne“. Visgi jis baigiasi lyriniam subjektui tiesiog fatališkai susitelkiant tik prie maginio vyksmo, kur individas hipnoziškai nevalingais kalbos ir akių judesiais – vis/ tebe-/ sisuka// vis/ tebe-// – yra užburtas tik to, kas žvilga/ amžinajame// tarp… Kas pasakys, kuri jėga svarbesnė čia – tame vis/ tebe-/ sisuka, tame amžinajame// tarp – įcentrinė ar išcentrinė?.. Svarbiausia Metime yra tai, kad poetui ima ir itin lengvai pasiduoda kalba, kad jis i/ma ir pa/gauna tą magišką gyvenimo mirksnį, tą stop kadrą, betgi paradoksaliai lapams šlamant: „Lėčiau!“ (p.59).

Metimas sudarytas iš trijų dalių. Gotlando runelės turi labai ryškias pirmapradės skandinaviškos gamtos ribas (tik tai regima svetimšalio bei modernios kinematografinės plastikos paveikto žmogaus akimis), pakankamai tarkovskiškai suvoktą laiką ir dargi egzotišką skyriaus grafinį sprendimą (žaidžiama neįprasta numeracija, išnašomis bei ir „archyvine“(?) ruda spalva). Visas rinkinys vis dėlto pavadintas pagal antrąjį – „realistinį“(?) – skyrių, kuriame spalvų akcentai tarsi atvirkšti pirmajam, o jis ir „suklasifikuotas“ į tris dalis, per itin sunkiai atpažįstamą skaitytojui tokio skirstymo kodą – man tik pasirodė, kad pirmoji skyriaus dalis yra dramatiškiausia, o trečioji ironiškiausia (ir netgi kiek familiari), nors eilėraščiai ir parašymo laiko (trečioji dalis ir šiuo aspektu visgi „jauniausia“), ir semantiniu požiūriais visose dalyse pakankamai „margi“. Tik skyriaus pradžioje ir pabaigoje esantys tekstai (vienas jau aptartas aukščiau) yra akivaizdžios užuominos į sakralinį visa ko jame vyksmą. Tačiau pūliuojantis/ Dievo/ pirštas (p.35) – vizualaus absurdo „haiku“, kuriuo prasideda antroji knygos dalis, tradiciškesnį skaitytoją net ir suglumina. Kol nepaimamas CD.

R.Rastausko CD sudarytas iš tekstų, atrinktų tiek ir iš Gotlando runelių, tiek ir iš skyriaus Metimas, tiek ir iš knygoje nesančių apskritai. Čia poetas eina, atrodo, Lietuvoje dar nebandytu keliu, rinkinyje taip sukurdamas ir visai naują knygą. Tie kūriniai, kurie kaip tekstai atrodė ir pakankamai manieringi ar ir apskritai nežinia apie ką kalbantys, kai atsidūrė jau CD, paties autoriaus kartu su A. Gotesmanu interpretuojami, atsivėrė visai netikėtomis prasmėmis – pirmiausia ir reikia užtat grįžti prie ką tik minėto: [pūliuojantis]… Tik autoriaus balsas buvusį man „?“ pavertė netgi psalme. Kas grafiškai atrodė vien „dadaistinė“ įmantrybė, tas staiga tapo jau ir šventu – tik taip absurdiškos būties įveiktas šiuolaikinis žmogus, atrodo, ir tegali išsakyti tai, kas jam skauda dabar. Tęstinės ir tobulai artistiškos RoRa balso moduliacijos (tiesiog keri koks nors stau-/ stau-/ stau-/ staugsmas), maginiai muzikiniai kartojimai(si), meistriškai sukurtas nuolatinio buvimo tik aido būsenoje pojūtis bei saviti rečitatyvai – diletantiškai vardijama tik menka dalis to, ką R.Rastauskas geba kurti balsu. Visai kitaip man šįkart atsivėrė ir sąvoka „runos“ – iki tol suprasta daugiau tik rašto, rašmenų reikšme. R.Rastausko Gotlando runelės per savo minimalistinį deminutyvą primena ir kitka – juk taip vadinamos ir senosios karelų, estų bei suomių dainos. O ir apskritai pirminė žodžio „runa“ reikšmė – paslaptis. Tad tik su CD pajuntama oЯRa Metimo, meninio vaizdo prasme ir taip itin sinkretiško, tikroji magija.

Neišmanau, kiek čia dalyvavo moderniosios technologijos, bet R.Rastauskas improvizacijose balsu neįtikėtinai ritmiškai ir muzikaliai į neskaidomą vienį sulieja tiek žaismingą ironiją, atliekamą dargi ir džiazo ar grakštaus šokio ritmu, tiek gilų dramatizmą, tiek net rytietiškomis tonacijomis išsakomą gyvenimo nuostabą, tiek egzaltuotai bei groteskiškai aukšta gaida parodijuojamą miesčionišką bendravimo stilių, tiek „tragiškai“ „perspaudus“ ir dar kažką… Neaprėpiamą. Polifonišką. Apokaliptišką. Klausantis autoriaus, visai kitaip atrodo ir nuogos bažnyčios/ su perkūnsargiais/ užu kryžių, ir jų varpai/ išplėštais kankalais (xv). Bažnyčių, išrengtų it moterys viešumoje, įvaizdžio bei vyro lyties organų pavadinimo įpynimas nėra atsitiktinis. R.Rastausko eilėraščių „apokalipsėse“ tarsi teigiama, kad išniekinto žmogaus būseną, jei ir įmanoma kuo perduoti, tai tik menu. Ar ne todėl kelis kartus nuaidėjus: nutapyk tas lėles ir numirk/ jas surinko pamišėlė žydė, šiurpiai „barškant“ ir mušamiesiems, gimsta jau tikras ritualinis užkeikimas. Tačiau R.Rastausko eilėraštyje netikėtai gali atsirasti ir valiūkiškai autoironiškas lyrinio subjekto suvokimas, kad būtų visai prasminga […] griežtai/ nustatytu laiku/ barstyti chemikalus// iš plastikinio kruzelio/ fontanų/ spermatozaurams. Tokiame simuliakriškame santykyje su tikrove viskas meniškai vėlgi tikslu: tiek barbarizmas kruzelio, tiek paradoksaliai estetiška, nes dar ir gyvai pulsuojanti vandens lėlė/ tobula kaip/ Radausko ei ei/ ei – lėraštis – Fontanas (xxix). Taigi bet kuri šiuolaikinio meno forma tiesiog komiškai gali prasidėti nuo jau netgi ir nebekvestionuojamo, atrodytų, meninio tobulumo, nes jis: (tik pamanyk!)/ kliudo/ Gedai ir Nykai. Kai taip familiariai elgiamasi net su klasikais, tradiciškesnis suvokėjas ties tokiais eilėraščiais sutrinka gal ir ne juokais.

Metimo skaitytojas/klausytojas dažnai jaučiasi atsidūręs tarsi siurrealistinėje erdvėje. Tokią būseną ypač palaiko Gotlando runelės ir net vienas atskirai paimtas jų eilėraštis – pvz., Eiti namo (xxx). Tačiau R.Rastauskas visai nekoketuoja, kai sakosi, kad jis tik aprašo tikrovę: pvz., dramatiškieji Eiti namo bei Užsklanda ir rečitatyvas yra net autobiografiškai susiję ir su sausio 13-ąja (ypač su L.Asanavičiūte), ir su Vaidotu Dauniu, žuvusiu skrydyje oro balionu. Vis dėlto kai kurie R.Rastausko „tikrovės aprašai“ yra ir šiek tiek manieringai familiarūs. RoRa lyriniam „aš“ būtina pabrėžtinai išsiskirti šiuolaikinio meninio vyksmo centre. Nuolat užtat subjektyviai minimi žinomiausi kūriniai, garsūs Lietuvos ir pasaulio vardai – išvardinkim nors keletą eilėraščių pavadinimų: Žiūriu į Ingmaro Bergmano malūną Fore saloje, Tarkovskis Gotlande, Fontanas, Rastausko telegrama Radauskui ir t.t. Rinkinys, o ir daug jo eilėraščių yra dedikuoti žmonėms, vėlgi įsirėžusiems pakankamai ryškiai net ir į nelabai išlavintą sąmonę. Tas pats vyksta ir su svarbiausiais dabartinės kultūros įvykiais – išgirskime vien pavadinimą Balsai Geteborgo knygų mugėje… Tai nekliudo lyriniam R.Rastausko subjektui susidūrus ir su gamtos stichijomis (Vėjų išpera Ervinas) ar net Dievu – jau minėtas [pūliuojantis]. Kito tekstuose tokie dalykai būtų netgi ir atgrasūs. Tačiau aptariamasis autorius turi stiprų imunitetą sielvarto virsmui/ abstrakčių banalybių/ runomis – xiii. Nuo to R.Rastauską, atrodo, kaip tik ir saugo ne tik gilus įvairių pasaulinės kultūros sričių pažinimas, bet ir asmeniški kontaktai su nemažu skaičiumi iš tikrųjų iškilių asmenybių. Nuolatinis alsavimas pasauline kultūra tad tapo ir paties R.Rastausko kūrybos ritmu – nebeklystančia poetine klausa, kurią vis dėlto labiausiai tebeveikia klasikinė rusų eilėraščio mokykla. Tai ypač pajuntama, kai RoRa dainiškai nutęsia balsius, skaitydamas tekstus jau ir su taip tobulai asonansiškais rimais (beje, eilėraščio Kitas krantas […]kuriuo nestraksėjo Kantas lyrinis subjektas pasirodo man esąs gana prastokas scenos veikėjas ir dėl apledėję/ idėją ar švedė/ Ledynų eros miledi (xvii), bet pabrėžiu, kad tai yra tik subjektyvi diletantės nuomonė, o įžūlumas „skaityti“ viešai – jau kita problema).

Literatūrologas R.Rastauskas su edukaciniu atkaklumu vis primena, kam jis teikia kultūros prioritetus. Todėl tenka pastebėti, kad ir paties jo „moneta“, nors ir „sukasi“ ji ironiškai ar netgi kiek ir apokaliptiškai vien amžinajame// tarp, bet poetinės trajektorijos požiūriu ji yra visai ne ant pabrėžtinai RoRa/oЯRa akcentuojamos žemės – grindų ar grindinio// žvynų (xxiii)… Juk skaitytoją/klausytoją Metime užklumpa ir grakščiai žaismingas lietus lietus lietus lietus (p.48), o CD galiausiai pratrūksta (xxv) jau ir nežemiška garsų stichija, kol visai neįtraukia ir tikri kosminiai sūkuriai (įsižiūrėkim dar kartą į S.Chlebinskaitės iliustracijas) – melodingai ir nepastebimai – tarytum lengvas argo*(p.49). O visa tai, kaip esame jau patyrę, yra tik iš dangaus ir danguje…

*Sąvoka „argo“ dažniausiai žymi deklasuotųjų socialinį dialektą – pvz., vagių žargoną… Tai tik linksma pastaba, jog Metimas yra muzikalus ir intelektualiai – bravūriškai klastingai.