Klaipėda po Adomo Brako

Kristina Jokubavičienė

Trys dailininko Adomo Brako 120-ųjų gimimo metinių minėjimo dienos bent jau organizatoriams prabėgo kaip akimirka. Atrodo, lyg nieko ypatingo ir nebuvo. Na, paminėjome, atidavėme kultūringų žmonių duoklę praeičiai, gyvensime toliau, kaip gyvenome. Tikiuosi, kad taip nebus.

Ilgai delsėme

Šventės dalyvius prie naujosios iškabos sveikino menotyrininkė K.Jokubavičienė, Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir mokyklos direktorius R.Tunaitis. Į A.Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes susirinko gausus būrys jos moksleivių ir svečių. A.Brako sūnaus našlė I.Kelerienė Klaipėdos vaikų dailės mokyklai padovanojo J.Vosyliaus nutapytą A.Brako portretą.

Ilgos konferencijų kalbos baigiasi; parodos – taip pat, žiūrėk, jau ir laikas bus eksponatus gabenti atgal, į ramaus poilsio vietas, atsiprašau, į archyvus ir muziejus… Vakaras, kurio metu ne vienas braukė ašarą (to nebuvo siekiama specialiai, gink Dieve), – viso labo tik emocionali akimirka. Nors kelias dienas dar skambėjo ausyse „Man ilgu, man ilgu…“ Ir tada pagalvoji, kad labai seniai begirdėjai ir šią, ir kitas dainas, vis norisi sakyti „giesmes“, nebeprasimušančias per informacinį triukšmą.

Kadangi Adomas Brakas buvo, kaip sakoma, pedagogas „iš dievo malonės“, tai visai tiktų pakartoti jo užduotas pamokas, o gal ir patiems kokias nors užduotis ateičiai suformuluoti.

Kai per Adomo Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes išgirdau, kad „balsiukai“ sveikina „brakiukus“, pagalvojau, kad taip jie galėjo vieni kitus sveikinti jau keliolika metų. Kodėl tas gerų intencijų, sumanymų, norų ir šventų ketinimų vežimas taip sunkiai įsirieda, taip lėtai juda? Kyla visai natūralus klausimas, kodėl taip ilgai delsė pati mokyklos bendruomenė, nors idėjos apie mokyklos pavadinimą vienintelio profesionalaus prieškario Klaipėdos dailininko lietuvio vardu siekia aštuntojo dešimtmečio vidurį…

Gražiausias paminklas

Sibire. A.Brako autoportretas (1944).

Pagaliau turime Adomo Brako dailės mokyklą ir tai, mano nuomone, pats geriausias, giliai prasmingas dailininko įamžinimas, nors gal kai kam labiau patiktų memorialinė lenta. Kažkodėl manome, kad lenta, paminklas ar gatvė – tai jau labai garbinga.

Dėl skonio nesiginčijama, tik nereikia A.Brako kelti ant postamento, jei įsivaizduojame jį kaip asmenybę jau pažinę. Pro lentas praeiname net akių nepakėlę, gatvės pavadinimas kasdienio gyvenimo skubroje dažnai net nepastebimas.

O į A.Brako mokyklą kiekvieną rudenį ateis per tris šimtus vaikų ir jaunimo. Jei jie, savo mokytojų dailininkų vedami, pajus bent atspindžius A.Brako siekių, idėjų, taip pat rimtai žiūrės į kūrybą ir darbą, taip pat norės tikrais kūrėjais būti, kokio geresnio įamžinimo bereikia? Pirmoji dosni dovana – vardas – gauta (taip pat ir antroji – Juozo Vosyliaus nutapytas A.Brako portretas, kurį mokyklai padovanojo dailininko sūnaus našlė Irena Kelerienė). Toliau jau nuo pedagogų kolektyvo priklausys, kokias iniciatyvas ir kokią „naudą“ šis faktas galėtų nešti.

Konferencija neprailgo

Kultūrinį vakarą „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“ pradėjo menotyrininkė K.Jokubavičienė, vedė aktoriai P.Venslovas ir V.Kochanskytė. A.Brakas. Marijos Brakienės portretas (1937). A.Brako „Paveikslas“. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Ruikio nuotraukos

Labai smagu buvo konferencijoje „Užmaršties dulkes nubraukus. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines minint“ matyti tiek daug jaunų veidų – iš Klaipėdos universiteto, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros, iš A.Brako dailės mokyklos. Nekantriai jaunystei sunku laisva valia ilgai rimtų kalbų klausyti. Pranešimų skaitymas netapo tik pačių pranešėjų ritualu, orioje rimtyje vykstančiu.

O pranešimai buvo labai įvairūs: nuo išsamaus kultūrinio ir politinio prieškario Klaipėdos krašto konteksto aptarimo iki emocionalaus epistoliarinio palikimo ir prisiminimų nagrinėjimo. Dr. Silva Pocytė, kurdama konferencijos koncepciją, buvo išreiškusi nuogąstavimų, ar pavyks suformuoti visavertę, įvairiais aspektais dailininko veiklą atspindinčią visumą.

Iš tikro konferencija buvo labai sėkminga; pasakysiu nemoksliškai – joje buvo tiesiog įdomu. Belieka su nekantrumu laukti pranešimų rinkinio, kurį privalome išleisti išsamų, gausiai iliustruotą, ir, žinoma, iki kitos balandžio 5-osios, A.Brako gimtadienio.

Iš visur – po kruopelę

Kai dar pieš metus, planuodama kitų metų darbus, paminėjau galimą A.Brako parodą, sukėliau rimtų abejonių, ar bus ką rodyti. Po pa-rodos atidarymo buvau paklausta, o kur kita parodos dalis, gal antrame aukšte?

Klausti reikėjo ne apie antrą aukštą, o apie pasaulio šalis: kurioje dar iš jų yra A.Brako kūrinių? Daugelyje. Kai kurių nežinome, dalis negrįžtamai prarasti, maža dalis rado saugų prieglobstį muziejuose ir archyvuose, privačiuose rinkiniuose.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas ir jo direktorė Vida Šimėnaitė padarė dosnų gestą: patikėjo trapius A.Brako kūrinius parodai Klaipėdoje. Archyvai paprastai labai atsargiai elgiasi su turimais dokumentais ir kūriniais, tokia jų misija.

A.Brako paveikslus parodai maloniai skolino ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kitus eksponatus – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, privatūs asmenys.

Beveik visus dailininko iliustruotus leidinius radome Klaipėdos universiteto biliotekos dr. K.Pemkaus ir Mažosios Lietuvos archyvuose.

Po kelių savaičių dailininko piešiniai, apie jo likimą bylojantys dokumentai ir nuotraukos bus grąžintos į Vilnių, Kauną… Kada beturėsime tokią retą progą juos pamatyti gyvai? Ar ja naudojamės?

Neišsėmė visų klodų

Pasvarstykime, o ką tokiu atveju būtų daręs A.Brakas? Gal, surinkęs mokinius, jaunimą, būtų juos vedęs, rodęs, pasakojęs, gyvai ir įtaigiai, taip kaip tik jis temokėjo, apie Mažąją Lietuvą, Klaipėdą, kraštą, kurį jis mažybiškai vadino, bet iš didžiosios raidės rašė… Būtų kalbėjęs apie istoriją, dailę, žmones ir jų likimus, ilgesį, patirtą gimtinės netekus, tikėjimą šviesa ir gėriu… Bet tokių idealistų kaip A.Brakas buvo ir tebėra vienetai.

Dabar, kai jau žinome beveik visus Lietuvoje esančius A.Brako kūrinius, belieka atlikti tolesnius tyrimus ir paieškas – o gal dar esama išlikusių. Keturi paveikslai yra pas A.Brako jaunesnįjį sūnų Ramūną Braką, tikrai kur nors pasaulyje yra ir daugiau.

Pasak vieno klasiko, rankraščiai (pridursime – ir meno kūriniai) nedega. Tada turime galvoti apie daugybę svarbių dalykų: išsamią monografiją, kuri reprezentuotų miesto kultūros paveldą ir kitiems parodytų, kaip mes vertiname ir branginame savo istoriją; apie kasmetinius A.Brako skaitymus; virtualios galerijos sukūrimą, kol nerealu Klaipėdoje turėti originalius jo kūrinius; A.Brako vardo stipendiją; A.Brako vardo premiją; ekslibrisų konkursą; jam skirtą plenerą gimtojo Juknaičių kaimo erdvėse.

Ant pastatų Pagėgiuose nesunku rasti vietą užrašui, kas juos planavo ir projektavo. Paminklas Klaipėdos sukilimo dalyviams taip pat galėtų turėti informaciją, kas jį projektavo: ar tai nebūtų įdomu miestelėnams ir turistams?

Tikriausiai atsirastų norinčiųjų pakeliauti su geru vadovu A.Brako keliais: nuo Jankaičių per Palangą, Girulius, Klaipėdą, Vanagus, Rūkus iki Pagėgių, Rambyno, o gal ir iki Tilžės? Ir Ievos kalną Juodkrantėje ne kiekvienas gali parodyti.

Nei konferencija, nei paroda toli gražu neišsėmė visų klodų, kurie tik pradeda vertis, vaizdžiai tariant, „užmaršties dulkes nubraukus“. Tai tik pirmieji maži žingsniai, kaip ir ta knygelė žaliu retro viršeliu yra pirmoji A.Brakui skirta. Pradėtus darbus reikia tęsti, kad prieškario Klaipėdos šviesuoliai, o tarp jų ir A.Brakas taptų mūsų savastimi.

Dvasingasis raganius: servus plebis

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos dramos teatre rampų šviesą išvydo V.Krėvės apysakos „Raganius“ inscenizacija, sukurta Kęstučio Macijausko.

Grąžina prie šaknų

Č.Judeikio Gugis – šmaikštus, įžvalgus, išmintingas romantikas.

V.Krėvės „Raganiaus“ incenizavimas (toks, kaip jis pastatytas) teatro scenoje liudija inversišką variantą: jei prieš beveik šimtmetį atsiradęs lietuvių profesionalus teatras ieškojo įvairių meninio kalbėjimo būdų, formavo tam tikrą estetikos sampratą, tobulino atlikimo principus ir „lavino“ publiką, tai šįkart siekiama grįžti prie šaknų ir lietuvių dvasios esmę atskleisti liaudies teatro kalba.

Aktorius ir režisierius K.Macijauskas prieš daugelį metų prisijaukino „tautinį“ arkliuką ir sėkmingai ant jo jodinėja šiandien. Tiesa, kaimo bėrio ramus risnojimas ar atkaklus kinkavimas galva, tempiant ratus su šienu ar vežėčias su piršliu ir jaunikiu, daugeliui nebėra toks patrauklus kaip profesionalus žirgų sportas. Tačiau savo žiūrovą spektaklis tikrai turės. Tai liudija prieš dvejus metus pastatytas I. Šeiniaus „Kuprelis“ ir nuo scenos nenulipančios prieš trylika metų joje gimusios Žemaitės „Trys mylimos“. Daugiau nei dešimt nacionalinės klasikos kūrinių inscenizavęs režisierius, apeliuodamas į V.Krėvės kūrybos tautiškumą ir dvasingumą, nauju spektakliu pasišovė žiūrovą sugrąžinti prie šaknų, iš kurių išaugome, ir prie tų dvasinių vertybių, kurios leidžia mums jaustis laisviems. Misionieriška pozicija.

V.Krėvės „Raganius“ – dviejų dalių liaudiška komedija. Patikslinsiu: komedija ir beveik tiksli apysakos inscenizacija – išlaikomas savitas rašytojo stilius, bet atsisakoma vidinio dramatizmo, dinamikos, dialektikos, galų gale – gelmės.

Profesionaliems aktoriams šioje liaudiškoje komedijoje lemta atlikti schematiškus, tipizuotus vaidmenis – bet kurį jų „išklampotų“ koks nors talentingesnis liaudies teatro vaidintojas, profesionalios aktorystės mokslų ir neragavęs.

Virpina sielos stygas

Jonas Kukis (R.Nedzveckas) tik žmonai (N.Sabulytė) atveria savo širdį.

Scenografė M.Benetytė priderino scenovaizdį prie režisūrinio sumanymo: kaip keletą pastarųjų spektaklių prie sienos išstatė O.K., taip ir scenografė sukūrė dviejų dalių sienelę iš lentelių, su langelių kontūrais, lentynėlėmis, plyšiais, etc. Labai patogu ir funkcionalu – atnešamas stalas, suolas ar alaus statinė, ir be jokio vargo nurodoma veiksmo vieta: Kukio troba, Gugio „laužas“, šiaip kaimas. Plačiąja prasme veiksmo vieta ta pati – medinis, šiaudinis Dzūkijos kaimas Ramūnai. Scenos centre (jos gilumoje) – stilizuota liepa (kiek „pasavivaliaujant“ į „Raganiaus“ istoriją atvedamas Grainys su savo liepa iš apsakymo „Skerdžius“), apkaišyta mediniais paukštukais. Aplink ją, sujungdami mizanscenas, vis sukasi sparnuoti dvasingumo įsikūnijimai – angeliukai. Antrojoje dalyje, kai Kukis ir Gugis klaidžioja po dangaus platybes, tas vargo „ešafotas“ nusileidžia ir atsiveria „dangiškosios platybės“: centre – Grainio liepos kelmas, angeliukai pučia muilo burbulus, šv. Petras žvejoja, kairėje – durys į skaistyklą, dešinėje – į pragarą. Pirmojoje inscenizacijos dalyje vyrauja buitis, o antrojoje tarsi nusimetamas buitiškas apsiaustas ir iškyla būtis.

Kompozitorius G.Kizevičius bene profesionaliausiai pažvelgė į spektaklio kūrimą ir, saikingai pavirpindamas lietuvio dvasinių kanklių stygas, maloniai pakuteno žiūrovo ir spektaklio sielą. Partitūros, į kurią įsispraudžia liaudies dainų melodijos, giedamos silpnais senstančiais balsais, neperpasakosiu (ne Mocartas esu) – nueisite ir pasiklausysite.

Neprasimušė prasmė

„Raganiaus“ rojaus vizija. Šv. Petras su meškere – R.Pelakauskas. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Spektaklyje vaidina aktoriai Č.Judeikis (Gugis), V.Jočys (Petras Lukošiūnas), L.Krušnaitė, A.Mikitavičiūtė, J.Naujokas (Grainys), N.Narijauskaitė, R.Nedzveckas (ūkininkas Jonas Kukis), R.Pelakauskas (žandaras ir šv. Petras), M.Poškus (jaunasis Jonas Kukis), R.Račkauskaitė, N.Sabulytė, I.Simonaitytė, A.Šimanskis (ūkininkas Misiulis) ir pats spektaklio režisierius K.Macijauskas (krautuvininkas Jankelis).

Iš visos šios armijos geriausiai „juokina“ V.Jočys, neblogai – R.Pelakauskas (režisieriai, duokite galų gale aktoriui normalų vaidmenį – potencialas prašosi būti realizuojamas), K.Macijauskas (kitaip ir būti negali – paro-dijuojami žydeliai visada kelia šypseną).

Č.Judeikis „nejuokina“ – jam suteikta kita misija. Gugis – romantiškas, idealizuotas veikėjas: šmaikštus, įžvalgus, išmintingas, bet tai žiūrovas žino iš kadaise skaityto chrestomatinio teksto.

Nors spektaklio visuma įdomi, režisūrinis sprendimas – neoriginalus, vaidmenys – neindividualizuoti, veikėjų kalbinės charakteristikos – neryškios (tai ir V.Krėvės stiliaus ypatybė). Nebuvo suvaidintas nė vienas profesionalaus teatro scenos vertas vaidmuo: štampai, klišės, tipažai, paviršius…

Incenizacijoje itin gyvas V.Krėvės dainiškojo stiliaus kanonas: ornamentuota kalba, jos melodingumas, ritmas, dzūkiškos intonacijos. Bet per dzūkavimą ir prastą artikuliaciją kartais neprasimuša žodžio prasmė.

Naujos kokybės neįgavo

Antra vertus, inscenizacija liudija, kad teatro galimybės ir teisės yra primirštos. Anot F.Diurenmato, „teatras labai dažnai koreguoja autorių, aktoriai paverčia skardą auksu. <…> Tylėjimas gali atstoti visą pasažą, gestas – visą sceną. Teatras geba daug ką trumpinti, supaprastinti ir nė iš tolo nereikalauja visų tų komentarų, į kuriuos dažnai nuslysta autorius“. Rašytojui visada gresia kova su žodžiu ten, kur žodžių visai nereikia, o teatras gali be tų žodžių apsieiti. Ir dar kartą inversija: spalvingus veikėjų charakterius režisierius „sukonkretina“, o aktoriai „auksą verčia skarda“. Iliustratyvūs epizodai, pasakojamojo, o ne dramatinio pobūdžio dialogai, beveik pažodžiui į dialogus perkelti aprašymai.

1938-aisiais B.Sruoga rašė: „Kuriais sumetimais besivadovaudami jūs, pagirtieji vyrai, nustatote dramos teatrui repertuarą? – O! Mat, mat! – atsakys pagirtas vyras. – Su repertuaru visai blogi popieriai. Teatras – vienas vienintelis, o publiką turime aptarnauti pačią įvairiausią. Vienas nori tragedijos, kitas – komedijos, trečias – melodramos, o ketvirtas – stačiai inscenizuotų kunkuliukų. Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, visi mokesčius moka – visų interesai turi būti patenkinti. Bet ir čia mūsų vargai vargeliai nesibaigia. Teatrą lanko seni ir jauni, vyrai ir moterys, direktoriai ir asmens sekretorės, verslovininkai, darbininkai, gaspadoriai ir visokie beūsiai filosofai su rainomis kepuraitėmis. Ir jie – pilnateisiai Lietuvos piliečiai. <…> Menas servus plebis yra ne kas kita, kaip tik, vulgariai tariant, menas pagal nosį: kokia nosis – toks ir menas. Norima repertuaras publikai padaryti nelyginant putrą šeriamiems pono Dievo gyvulėliams: še tau, še tau, še – ir tu nebūsi užmirštas, tik nežviek susimildamas…“ („Apie tiesą ir sceną“, p. 192-195).

Reikšmingesnio posūkio originaliosios dramaturgijos repertuare dar teks palūkėti: Klaipėdos dramos teatre neatsiskleidė nei žanrinė įvairovė, nei nauja tematika, o sceną „užbarikaduoja“ tautinės tematikos veikalai – neužmiršti, bet ir neįgavę naujos kokybės, pretenduojantys atlikti edukacinę misiją. Tokie „tautiniai rezervatai“, kuriuose klumpėti aktoriai už pinigus vaidina Lietuvos praeitį.

Spektaklis „Raganius“ – gražus, šiltas, tvarkingas reginys. Galės dalyvauti klojimo teatrų festivaliuose.

Apie lietuvišką charakterį ir pavėlavusius filmus

Žydrūnas Drungilas

Galbūt atrodo pavėluota rašyti apie filmus, kurių premjeros Lietuvoje įvyko jau prieš kelis mėnesius, tačiau Klaipėdoje tos premjeros dar labiau vėluoja. Matyt, todėl, kad tai toliausiai į vakarus nutolęs Lietuvos didmiestis, kurį neretai įvairūs dalykai iš rytų pusės pasiekia labai pavėlavę.

Kadras iš K.Vildžiūno filmo „Aš esi tu“. Kadras iš A.Juzėno fimo „Vilniaus getas“. Fragmentas iš konkursinės „Next festival“ programos.

Nenugalimi melancholikai

Nors išimčių esama ir čia. Filmo „Aš esi tu“ kūrėjų komanda pasirūpino ne tik filmo beveik sinchronine premjera Klaipėdoje, bet ir patys atvažiavo pristatyti naujausio režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmo.

Kaip pastebėjo ne vienas garbus kritikas, tai labai gražus filmas. Užliūliuojantis gamtos peizažais, lyrizmu, melancholiškais personažais, neskubriais kadrais ir vasaros nostalgija. Kur ten koks Kim Ki Dukas!.. Lietuviai nenugalimi melancholiškojo estetizmo srityje.

Filme puikiai pagautas mūsų visuomenės Zeitgeist ir lietuviškas charakteris. „Aš esi tu“ taip pat be priekaištų tęsia lietuviškosios kinematografijos tradiciją kalbėti užuominomis, punktyrais, nuotaikų potėpiais, vaizdingais kadrais ir paslėpta mintimi.

Šie mano pastebėjimai yra „pusiau ironiški“, nes, viena vertus, sunku atsispirti kinematografiškam lietuviškos gamtos grožiui, o kita vertus, galima būtų pritarti A.Dočkui, teigiančiam, kad „lietuviški filmai labai gerai moka nieko nepasakyti, o po to prisidengti įkyrėjusiu pasiteisinimu – tegul žiūrovas galvoja pats“ (Aivaras Dočkus „Aš esi tu“ – lietuviškas kinas ateina miškais…“, „Klaipėda“, 2006 m. kovo 17 d.). Man šis filmas tiesiog simptomiškai atspindi dabartinę mūsų visuomenės stagnaciją ir persisotinimą.

Pagrindinis filmo „Aš esi tu“ herojus – naujųjų laikų architektas Baronas (akt. A.Bialobžeskis), nebepakeldamas nekūrybingo darbo, pabėga į mišką ir statosi namelį medyje. Tuo pačiu metu į miško sodybą netoliese atvažiuoja grupė triukšmingų jaunuolių, tarp kurių yra Dominyka (akt. J.Jutaitė). Dvi giminingos sielos suranda viena kitą. Tokie pagrindiniai siužeto štrichai.

Grįžtam į gamtą

Filmas tarsi kalba apie grįžimą į gamtą, apie savęs paieškas, apie civilizacijos ir gamtos susitikimą. Tęsia lyrinę gamtos ir žmogaus (lietuvio) tradiciją. Toji tradicija yra glaudžiai susijusi su lietuvišku charakteriu, kuris, kaip žinia, įaugęs giliai į žemę ir todėl nepajudinamas. Kalbėti apie jį taip pat sunku, kaip ir būti savikritiškam.

Koks jis, tas lietuviškas charakteris pagal filmą „Aš esi tu“? Pagrindinis personažas Baronas – melancholiškas, uždaras, nesocialus, nuo savo problemų bėgantis į mišką (pagal senesnį, romantišką apibrėžimą – „ieškantis suartėjimo su gamta“), bet pats brutaliai atsinešantis civilizaciją į gamtą. Jo santykiai su moterimis frustruoti, jis slepiasi po (paslap)tingumo kauke. Taigi – bejėgiško ką nors pakeisti lietuvio vyro portretas.

Gamta filme vaidina vieną svarbiausių vaidmenų ir yra tas fonas, kuriame iš detalių ryškėja naujojo lietuvio psichokultūrinis paveikslas. Šiuolaikinis lietuvis modernus, nes į gamtą išsiruošia su naujausia „Pasistatyk ekologišką namelį medyje pats“ technika, su alpinisto virvėmis, moderniais stiklo langais, krosnele ir unitazu. Į mišką važiuoja velomobiliu, o egzotiškų tropinių gėlių vazonus atsigabena valtele.

Manieringas ir snobiškas

Filme gausu globalios kultūros apraiškų, kurios pasiekia atokius gamtos kampelius ir tampa neatsiejama šiuolaikinio žmogaus (miestiečio gamtoje) dalimi. Kaimo sodyboje besilinksminantys jaunuoliai ir architektas, statantis namą medyje, nekontrastuoja, nes į gamtą atsineša tą patį patogaus gyvenimo modelį, stiliaus žurnalų gyvenimo būdą. Tarp reklaminių klipų poetikos ir coelhiškos „filosofijos“ (įsidėmėtini pirmieji ir paskutiniai kadrai) atrasime japoniško stiliaus pavėsinę, afrikietiškus būgnelius, turkišką kaljaną, kiniškus fakelus, pagoniškus ugnies ritualus, angliškąjį „Happy birthday“, italę, „kastanedišką“ juodaodį…

Man tai filmas apie šiuolaikinį, nemaištaujantį prieš savo tėvų kartą jaunimą, apie kartą, perimančią geriausius vasarojimo (vartojimo) įpročius. Filmas apie stagnaciją, kuri šiuo metu yra apėmusi mūsų visuomenę, nuotaika artimas „senam geram sovietiniam kinui“. Filmas, gramzdinantis į palaimingą transą. Tikriausiai neatsitiktinai kaimiečiai filme vaizduojami statiškai, kaip kaimo turizmo atvirukas. Viena filmo veikėja sako: „Gera, kaip senais gerais laikais. O sako, kad negali būti gera, kaip praeity…“

Architekto Barono tarzaniška „kelionė į save“ nepateikia atradimų, įžvalgų, mes nežinome herojaus praeities, draugystė, vaizduojama tarp jo ir Dominykos, yra blankoka, o jo vizijose pasirodantis juodaodis su užrašu „You am I“ kažkodėl primena dainą „Welcome to Lithuania“. Trumpai, tai manieringas, snobiškas filmas.

Vienas įdomiausių

Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ tik dabar pasiekė Klaipėdą, nors atrodo, kad būtų vėlavęs mažiausiai dvidešimt metų. Be plakatų, be šurmulio ir tik su 10-15 žiūrovų mažojoje „Žemaitijos“ salėje šis penkių milijonų litų vertės filmas tarsi neatrodo rimtas pasiekimas lietuvių kine, nors tai vienas įdomesnių pastarojo meto filmų. Gal net ir įdomiausias, jei į jį žiūrėsime profesionalių, gerai „sukaltų“ vakarietiškų filmų kontekste.

Scenarijų jam parašė Izraelio dramaturgas Joshua Sobolis, pagal savo paties pjesę „Getas“. Filmas pasakoja apie Vilniuje 1942-1943 metais veikusį žydų teatrą, kuris atsirado žydų policijos viršininko Jokūbo Genso (vokiečių akt. Heino Ferch) iniciatyva, prižiūrint nacių karininkui Kiteliui (vokiečių akt. Sebastianas Hulkas). Naciams šis teatras buvo kaip fasadas jų „humanitarinei“ propagandai skleisti, tuo tarpu tūkstančiams geto žydų teatro veikla atitolino mirtį, suteikė vilties ir tapo simbolišku pasipriešinimu terorui. Žydės dainininkės Chajos (vengrų akt. Erica Morazcan) ir nacio Kitelio santykių istorija nelabai primena meilės romaną (o tai pagal filmo anotacijas turėjusi būti pagrindinė tema). Svarbesnis čia yra Kitelio klastingas, piktdžiugiškas, netgi fantasmagoriškas santykis su teatru. Leisdamas teatrui veikti, Kitelis tuo pat metu tarsi režisuoja savąją premjerą, apie kurią žiūrovas numano ir kuri įvyks finale. Tačiau aktorius Hulkas kiekvieną filmo sceną tarsi pradeda visai iš naujo, todėl jo vaidinamas Kitelis – tarytum su sustingusia klastos kauke veide. Įdomesnis, žemiškesnis personažas – Gensas, tarpininkas, kuris, norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, turi priimti daug kompromisų ir eiti iki galo, tuo kažkiek primena Ištvano Szabo „Mefistą“. Genso monologas puikiai apibūdina ir apibendrina žydų genocido absurdą.

Pliusas su minusu

Filmo lietuviškoji pusė yra stipri ir įsimintina: ypač gyvi, kontrastingi Vytauto Šapranausko ir Alvydo Šlepiko vaidmenys, o vienas ryškiausių filmo akcentų – kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika.

Matyt, didžiausias „Vilniaus geto“ pliusas, virstantis minusu, yra jo intensyvumas. Scenarijus, o galbūt ir montažas nepalieka vietos atsitolinimui, atokvėpiui, perėjimams. Filmas žiūrimas vienu ypu, tarsi dvi serijos būtų sujungtos į vieną. Mizanscenos, dialogai, pirmas ir antras planas – viskas sustyguota, tikslu, vizualu, tačiau šiek tiek mechaniška ir sukuria epizodiškumo įspūdį. Nespėji įsigilinti į personažą (-us). Kita daugiau techninė problema, kuri trukdys anglakalbiui žiūrovui, – tai filmo įgarsinimas, veikėjų neaiški anglų kalbos tartis.

Tačiau pastarieji kritiški pastebėjimai bendro įspūdžio tikrai nesugadina – Lietuvai seniai reikėjo būtent tokio filmo, su nuosekliu siužetu, įdomia istorija, filmo, kurį būtų įdomu žiūrėti.

Žavi minutė kino

Didelio žiūrovų populiarumo sulaukė kovo pabaigoje „Kinopolio“ Klaipėdoje parodytas vienos minutės filmų festivalis „Pravda viena minutė“, o šiandien startuoja trumpametražių filmų festivalis „Next festival“ (Klaipėdoje jau antrą kartą).

Kiekvienas iš 99 „Pravdos“ festivalio lietuvių sukurtų filmukų telpa į vieną minutę ir būtent viena minutė tampa filmų žanru šiame festivalyje. Visi scenarijai, visi siužetai, net ir patys genialiausi, turėjo gulti į vienos minutės Prokrusto lovą. Kai kurie filmai taip ir atrodė: be galvos ir be kojų, bet daugelis iš jų buvo šmaikštūs ir išradingi iki pat paskutinės sekundės.

Klaipėdos žiūrovai išrinko tris labiausiai sužavėjusius: „Bomba“ (aut. Vadimas Besedinas), „Apreiškimas virš Akropolio“ (aut. Lina Sasnauskaitė) ir „Gerosios žinios“ (aut. Tadas Vidmantas).

Žiūrint šio festivalio filmus, neatstojo mintis, kad lietuviškas kinas atgims būtent iš tokių – vienos minutės – iniciatyvų.

Sugrįžta „Next festivalis“

O štai „Next festivalis“ konkursinėje programoje pasiūlys įvairiausių žanrų ir stilių trumpametražius filmus, atsiųstus net iš 48 šalių. Tokia įvairovė ne vienam gali pasirodyti per didelė ir nekonceptuali. Kaip gali videomenas būti kartu su vaidybiniu filmu?! O profesionalas – šalia mėgėjo?!.

Taigi kad gali! Nes dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus žino daug kino žanrų, stilių ir pakraipų, o dvidešimtojo amžiaus pradžios žmogelis žinojo tik vieną – kinas. Tokiu būdu „Next festival“ savotiškai siūlo sugrįžti prie kino šaknų ir neburbėti dėl stilių įvairovės, nes rafinuotumas bei galimybė rinktis dažnai virsta mūsų problema, o juk užtenka tik žiūrėti, klausytis ir suvokti.

Šiais metais tris dienas vyksiančiame festivalyje žiūrovai pamatys keturias programas. Festivalį sudaro dvi, kaip jau minėjau, ypatinga filmų gausa pasižyminčios konkursinės programos dalys, eksperimentinė „Pabaiga ir naujos pradžios“ bei speciali didelį atgarsį turėjusi Kolumbijos programa „Los Archivos Mayo“, kuria „Next festival-2006” Klaipėdoje startuos ir finišuos.

Filmų seansai vienu metu vyks skirtingose erdvėse S.Dacho namuose (Jūros g. 7) . Ten pat, likus valandai iki seansų pradžios, bus galima ir įsigyti bilietus (4-6 Lt).

„Next festival“ programoje šiandien 19 val. – Festivalio atidarymas. „Los Archivos Mayo“ Kolumbijos dokumentinis videomenas.

Balandžio 28 d. 18 val. – Konkursinė „Next festival“ programa (I dalis), 19.30 val. – „Pabaiga ir naujos pradžios“. Speciali eksperimentinė hardcore videomeno programa.

Balandžio 29 d. 18 val.- Konkursinė „Next festival“ programa (II dalis), 19.30 val. – „Los Archivos Mayo“. Kolumbijos dokumentinis videomenas. Festivalio uždarymas.

Platus dalyvių ir programos spektras (nuo Europos iki Azijos bei Pietų Amerikos) leis aprėpti skirtingas vaizdo meno kultūras, palyginti jų profilius bei atrasti, kuo ypatingas lietuviškas kinas ir videomenas tarptautiniame kontekste.

„Olandų Kepurę“ pamatė Vilnius

Rita Bočiulytė

Algirdo Darongausko fotografijų paroda „Olandų Kepurė“ iki balandžio 23-iosios buvo eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje.

Fotomenininkai A.Sutkus, A.Zavadskis, A.Darongauskas ir S.Žvirgždas džiaugėsi susitikimu parodos atidaryme ir dalinosi mintimis apie mūsų pajūrio akmenų magiją. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Klaipėdiečio parodą sostinėje sveikino jo kolegos vilniečiai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus, žinomi fotomenininkai Audrius Zavadskis ir Stanislovas Žvirgždas.

Anot S.Žvirgždo, A.Darongauskas sugeba atskleisti unikalaus pajūrio kampelio magiją, pajusti kerinčias akmenų spalvas ir keistas jų formas. „Man jo fotografijos imponuoja vitališkumu, geru šviesoraščiu ir šviesotamsa“, – sakė A.Sutkus.

A.Zavadskis, kurį parodos autorius vadina savo mokytoju, prisipažino, kad irgi yra fotografavęs akmenis. „Žiūrėdamas į Darongausko darbus, aš mąstau apie pačią fotografiją – čia tiek fanatizmo, kraujo, prakaito, kurių mes ir nematom, – kalbėjo jis. – Ačiū Dievui, tokie dalykai baigiasi parodomis, albumais. Algirdas mums visiems gali parodyt, koks nuostabus yra tas pajūrio kampelis. Kad daugiau tokių žmonių būtų – unikalių deimančiukų

„Amžinesnė už akmenį tik pati žemė, – šypsojosi A.Darongauskas, klausydamasis pagyrų. – Nebegaliu negalėti. Olandų Kepurė mane pakerėjo. Jau sunešta tų nepakartojamų akmenų keli centneriai. Renku, nešu, pavargstu, bet negaliu sustot. Kaip žvejui – kibs, nekibs, atrasi, neatrasi… Akmenyse išvagotas tas mūsų upių, ežerų kerulys…. Nebemoku ir nebenoriu kitaip. Tokie mano klaidžiojimai keisti – nuo jaunystės. Audrius tą blaškymąsi pasąmonėje man sustygavo. Dabar žinau – tai man, mano…“

„Jis daro tai, ko niekas nedarė, – pastebėjo A.Zavadskis. – Tai svarbiausias dalykas. Ir jis čia laisvas, yra pats savimi, su gamta nuostabiai atsiskleidžia. Manau, jis laimingas žmogus turėtų būt. Nepaisant, kiek kančios tai atneša. Bet yra vidinė laimė. Kad tu darai savo darbą. Ir tik jis vienas tai padarė. Nuostabiai!..“

Ką jaunieji klaipėdiečiai gali pasiūlyti tarptautinei meno rinkai

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“. Parodos tikslas – atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui – “Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”, kuri Klaipėdoje bus pristatyta šiemet lapkritį.

Tikintis tolerancijos

Klaipėdietiško jaunųjų „Salono” fragmentas.

Per pastarąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, Lietuvos dailėje įvyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai šiuolaikinės meninės raiškos link. Tai liudija ne tik kūrybiniai, bet ir instituciniai reiškiniai: susiformavęs privačių galerijų tinklas, LDS ir ŠMC konfliktas, meno grupuočių veikla ir kita.

Postmodernistiniai judesiai neliko nepastebėti ir pasaulinėje meno aplinkoje: vis daugiau lietuvaičių įsilieja į tarptautinio meno gyvenimo ritmą.

Tokia situacijos kaita, suprantama, nereiškia, jog postmodernistinė raiška arba šiuolaikinės visuomenės mentalitetas yra vienintelė ir teisingausia kūrybos versija. Anaiptol. Tuo ši situacija ir patogi: vienoje terpėje gali koegzistuoti skirtingi mąstymai, reiškiniai ir gyvenimo būdai. Tolerancijos principu ne tik grindžiama kūrybinės laisvės idėja, bet ir skatinama normali konkurencija.

Keblumų kyla, kuomet šie principai yra pažeidžiami ar bent jau iš dalies nevystomi. Konkurencijos, tolerancijos ir sveikos kritikos trūkumas lemia neadekvačią meno rinkos situaciją ir nostalgišką kūrybos pulsą. Pasekmė – nesiformuojanti normalaus kūrybinio diskurso situacija bei paviršutiniškas meno raidos vertinimas.

Išlindo yla iš maišo

Tapytojų flange išsiskiria R.Budvytytės kompozicija „xxx“. J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Ši spontaniška įžanga – tai bandymas pradėti vertinti esamą Klaipėdos dailės situaciją per jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų parodos prizmę. „Salonas“ (skambus minėtos parodos pavadinimas) vieši Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Deja, tik pirmojo aukšto salėje. Antra vertus, gal ir gerai, nes didesnio ploto, regis, ir nepajėgtume užpildyti.

Nors pradinis parodos tikslas buvo iš eksponuojamų darbų atrinkti dešimt autorių, kurie galėtų vykti į tarptautinį Jaunųjų Europos kūrėjų parodos itinerariumą, galiausiai ji virto ir apžvalginiu projektu, leidžiančiu apskritai įvertinti jaunosios dailininkų kartos situaciją mieste ir regione.

Šis parodos aktualumas išryškėjo jau surinkus ir išeksponavus jaunųjų kūrinius. Nuolatinė kūrybingo jaunimo trūkumo pabrėžtis išlindo kaip ta yla iš maišo! Nors parodoje eksponuojami 22 autorių darbai, tačiau bendrame mokymo institucijų ir mieste bei regione gyvenančių kūrybingų jaunuolių kontekste skaičius ne tik graudina, bet dar ir atskleidžia pasyvumo ir abejingumo būseną. Kita vertus, dalyviai turėjo tik mėnesį savo darbams į Parodų rūmus pristatyti. Tai gal tie 22 jau vien dėl to verti teigiamo vertinimo ir pašlovinimo.

Reprezentuoja ateitį

Kūrybinio pasaulio naujokai (dažnai dar tebestudijuojantys jaunuoliai), jau kojas jame kiek apšilę kūrėjai bei gerokai šventu meno vandeniu apsišlakstę menininkai – toks parodoje dalyvaujančiųjų kontingentas. Tai neabejotinai džiugina, nes suteikia galimybę vertinti. Vertinti tiek pagal turimą potencialą ir ateities perspektyvas, tiek chronologiniu matmeniu, tiek per skirtingą gauto išsilavinimo paralelę.

Žvilgtelkime giliau. Ir geriausiai nesistengdami išskirti vieno ar kito menininko, o tiesiog gretindami jų ieškojimus su europietiškomis tendencijomis. Praėjusiais metais Montružo mieste (Prancūzija) vykusiame tarptautinės Jaunųjų Europos kūrėjų parodos atidaryme (mat paroda vyksta kasmet, o ateityje, prisijungus didesniam skaičiui miestų partnerių, planuojama, jog peraugs į bienalę) eksponuojamų menininkų kūrinių lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Tokia ir yra parodos misija – suteikti galimybę dar nežinomiems autoriams tapti matomiems ir pripažintiems. Todėl ir pats pa-rodos konceptas yra ne tik unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, bet ir drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Dominuoja fotoeksperimentai

L.Larionovos ir E.Diglio darbai. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Minėtame parodos kontekste klaipėdiečiai atrodytų visai neprastai, tačiau juk visada norisi tobulėjimo. O tuomet pradedi lyginti su dar platesniais globaliais kontekstais ir paaiškėja, kad esminis lietuvaičių išskirtinumas – gebėjimas suderinti savo unikalų kūrybinį ir mentalinį žvilgsnį bei šiuolaikinio pasaulio pažinimo interpretacijas.

Tuo parodoje labiausiai galbūt išsiskiria jau kojas meno pasaulio baseine kiek pamirkę kūrėjai: surengę ne vieną personalinę parodą, dalyvavę grupiniuose projektuose, atradę savo braižą ir plastinę kalbą. Tarp jų paminėtini J.Rakevičius, D.Vaičekauskas, A.Petkus, P.Aleknavičius, J.Malinauskas ir kiti.

Nors prancūzų inicijuoto projekto esmė – būti atviriems visoms meninės raiškos formoms, klaipėdiečiai pirmenybę, regis, atidavė fotografijos eksperimentams. Nepaisant to, keli tapybos darbai, trimačiai objektai, instaliacijos ir videotransformacijos suteikė pa-rodai pilnatvės.

Kiekvienas menininkas parodai galėjo pateikti tik vieną savo darbą (ar ciklą), o tai neabejotinai neleidžia susidaryti bendro autoriaus kūrybos spektro ir vis dėlto – bendrame kontekste įgalina apibrėžti kūrėjo stilistiką, interesus, kūrybinio proveržio galimybes.

Citata virsta svajone

Originaliai parodoje skamba Godos Venclovaitės, Kristinos Samoškaitės, Lilijos Larionovos, Jurgio Malinausko instaliacijos.

Eksploatuodami jau naudotus pirmavaizdžius – citatas, tradicinę grafikos techniką, Merlinos Monro įvaizdį ar simbolinį vandens šventumą, menininkai juos įvelka į naują kontekstinį rūbą ir taip kuria savitas metamorfozes. Tuo būdu citata virsta svajone, kuri, išsiuvinėta ant drobinio maišelio paviršiaus, įgauna sakralumo aurą – savotiškai imituojamas tradicinis medžių apraišymas svajonių raišteliais, krikščioniškų votų kolekcijos ar Raudų sienos parafrazės.

Grafikos tradiciją stengiamasi išsaugoti pasitelkiant didinamąjį stiklą, M.Monro legenda įgauna tik „Pakabos“ statusą, o krikščioniškomis asociacijomis grindžiama šiuolaikinė švaros sąvokos transformacija: šiukšliadėžės tampa vandens šuliniais, o virš jų kabantis rankšluostis, kryžius ir puodelis – šventumo aspiracijomis.

Objektais manipuliuoja ir Andrius Petkus, Pranas Aleknavičius, Julius Rakevičius. Tačiau jei pirmieji du autoriai eksperimentuoja netikėtu kiaušinių dėklo ir svarmenų sugretinimu ar medžio skulptūros suplokštinimu, tai J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Jokių netikėtumų

Tapytojų flange plėtojama simbolistinė tematika, peizažas, plastikoje dominuoja lietuviškos mokyklos tradicija: viena vertus – žemės spalvų koloristika, kita vertus – aktyvi „gudaitiška“ tapysena. Jokių drastiškų perversijų, netikėtų kompozicijų ar siužetinių linijų.

Šiame kontekste gal išsiskirtų tik Ritos Budvytytės kompozicija „xxx“ – demontuojanti eksponuojamo arklio pasturgalio vaizdinį ir iš jo suformuojanti naują mozaikinę abstrakčią kompoziciją.

Vos keli autoriai pasitelkia audio­- ir videopriemones – priešingai šiandienos meniniame gyvenime nusistovėjusioms tendencijoms. Pastarosios vėlgi naudojamos kiek primityviai: mėgėjiška garso ir/ar vaizdo žaliava eksponuojamam kūriniui nei trukdo, nei padeda. O tada, regis, nelabai ir reikalinga.

Paminėtinas tik Dovydo Augaičio videodarbas „IJO“, funkcionuojantis ne kaip pagalbinė priemonė, bet kaip savarankiškas kūrinys. Šiuolaikiška kompiuterinė plastika ir tradiciška meilės istorija šiam darbui suteikia vertybinį aspektą.

Nuspręs komisija

Minėtas fotomenininkų darbų antplūdis parodoje, deja, nenustebino. Minimalistinėje, dažniausiai monochrominėje fotografijoje vyrauja peizažo linija. Žvelgiant iš tradicinio rakurso, darbai lyg ir neprasti, tačiau nei techniškai, nei tematiškai neatskleidžia nieko novatoriško, originalaus.

Gal tik D.Vaičekausko fotomozaikos formuluoja naują estetinį ir šiuolaikišką fotožvilgsnį. Įdomiai fotografija operuoja ir Simona Kaušaitė, kurios kompozicijoje „Vertybės vabalo akimis“ fotografija, regis, atlieka tik iliustracijos funkciją greta eksponuojamam „internautininkų“ dialogui.

Apibendrinant lieka apgailestauti, jog ne visi kūrybiškai stipriausi menininkai pasirodė parodoje, bei konstatuoti, jog, nepaisant to, pa- roda pavyko. Ir visų pirma todėl, kad tapo savotišku pirmuoju bandymu pristatyti jaunąją Klaipėdos miesto ir regiono kartą. Galutinius įvertinimus paskelbs komisijos verdiktas, nulemsiantis, kurių menininkų darbai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą.

Šiandien telieka tikėtis, jog tai – ne paskutinė jaunųjų kūrėjų kelionė į pripažinimą, kad tokių parodų tradicija taps impulsu jauniesiems kurti ir tobulėti.

Nuostabos akimirka – nepakartojama

Dalia Bielskytė

Žinomas Ukrainos dailininkas impresionistas Pavelas Šumovas, pirmąkart viešintis Lietuvoje, rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) klaipėdiečiams pristatys savo aliejinės tapybos ant drobės parodą „Penki metų laikai“.

Pirmąsyk Lietuvoje viešintis žymus Ukrainos dailininkas impresionistas Pavelas Šumovas pastebėjo, kad mūsų miestai – labai tapybiški. Dalios Bielskytės nuotrauka

Paroda atkeliauja iš Vilniaus, kur buvo eksponuota „Arkos“ galerijoje ir sulaukė didžiulio pasisekimo. Keturiasdešimtmetį vos perkopęs menininkas jau gerai žinomas Europoje, parodų geografija plati (Ukraina, Rusija, Lenkija, Vokietija, Anglija, Belgija, Kipras, Airija, JAV), o jo darbų yra įsigiję ne tik viso pasaulio dailės kolekcininkai, bet ir Livadijos rūmai, Lvovo paveikslų galerija, privačiose kolekcijose juos turėti panoro 4 valstybių vadovai.

Pavelas Šumovas – Makso Libermano bendrijos (Vokietijos impresionistai), Ukrainos dailininkų sąjungos, tarptautinių dailininkų fondo narys. Tačiau visuotinis pripažinimas ir pagarba nepavertė talentingo kūrėjo išpuikusiu snobu – jaunas šviesiaakis vyras šypsodamas sutiko duoti išskirtinį interviu „Klaipėdos“ dienraščiui.

– Aš pats gyvenu nedideliame mieste prie jūros, todėl, dar net nepažinęs Klaipėdos, šiam miestui ir jo gyventojams puoselėju pačius gražiausius jausmus, – šypsojosi dailininkas.

Pasikalbėti susėdome jaukioje „Baltų lankų“ knygyno kavinukėje, o tyliabalsis žmogus triukšminga pavarde (šum (rus.) – triukšmas) iš karto įspėjo:

– Esu tylenis. Tai man padeda susikaupti ir mintis bei jausmus išreikšti drobėje. Aš kalbu teptuku. Arba, jei galima taip pasakyti, daugiau dirbu, nei kalbu. Mano išraiškos priemonės – linija ir spalva, kuriomis perteikiu savo nuotaikas, emocijas, įspūdžius, mintis…

Impresionistine maniera nutapytuose Krymo peizažuose, natiurmortuose ir portretuose, kurie sudaro prabangią parodos ekspoziciją, išties pamiršti ieškoti siužeto – jauti ir matai spalvų bei linijų kalbą, kuria dailininkas kreipiasi tiesiogiai į žiūrovo jausmus, tarsi aplenkdamas jo čiuopiančią regą ir troškimą visa įvardinti.

P.Šumovas gimė 1964-aisiais Jaltoje, prie Juodosios jūros krantų. Pavelo tėvas – dailininkas, tad klausiamas, kada savyje atpažino menininką, tapytojas sudvejoja:

– Jei atvirai, tai aš to ir nepastebėjau. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano tėvo, taip pat dailininko. Vos tik pradėjau save suvokti kaip asmenybę, kai man buvo gal treji ar ketveri metai, jau žinojau, kad būsiu dailininkas. Tėvas įskiepijo man meilę tapybai ir menui apskritai. Kiek save atsimenu, klausiausi muzikos – klasikos, džiazo, – piešiau, kartais padėdavau tėvui, kartais trukdydavau, bet visada buvau pasinėręs į meną. Štai taip nepastebimai, niekieno neverčiamas, tiesiog skatinamas tėvo pavyzdžio, aš ir ėmiau piešti.

Dabar P.Šumovas pats turi du sūnus – vyresnįjį Pavelą ir jaunėlį Jaroslavą, kurie žengia tėvo pėdomis: lanko meno mokyklą ir jau rengia Jaltoje parodas. Tačiau į klausimą, ar dailininko talentas paveldimas, nusišypsojęs Pavelas atsakė:

– Niekada nesusimąstydavau, talentas – įgimti ar išmokti dalykai. Mane tėvas tikrai išmokė vieno – daug dirbti. O įdėję gerokai triūso, sakydavo jis, ir pamatysim – ar turi kažką „tokio“, ar ne…

Pavelas mano, kad talentu apdovanotas kiekvienas žmogus.

– Tik jį reikia rasti. Ypač svarbu talentą pastebėti vaikystėje, dar svarbiau – jo nesužlugdyti. Ir vėlgi – pastebėjus talentą, reikia daug daug dirbti. Talentas, neaplaistytas prakaitu, nieko nereiškia, – įsitikinęs jis.

Sako dirbantis daug:

P.Šumovo paveikslai “Alyvų lietus” ir “Po šokio”(2005).

– Rytą išeinu į dirbtuvę ir grįžtu tik vakare. Mąstau apie naujus darbus arba guldau į drobę jau sugalvotus. Kai jaučiu įkvėpimą, padarau labai daug. Įkvėpimas dailininkui svarbus – būtinai retkarčiais turi aplankyti. Nors kartais tenka kaip eilinį darbą tiesiog dirbti.

Daugelį pasaulio šalių aplankęs dailininkas Lietuvoje – pirmą kartą, nors, kaip jis sako, tai – lemtinga kelionė, kuri turėjo įvykti prieš 25 metus. Tada jis mokėsi Sankt Peterburge, B.Jogansono vardo dailės mokykloje prie Dailės akademijos I.Repino instituto.

– Vasaros praktikai sudarė tris grupes. Viena grupė važiavo į Vilnių, kita – į Uralą, o trečia – į pietus, prie jūros. Ir man nepasisekė – išvažiavau į pietus, kur ir taip gyvenau, nors troškau patekti į Vilnių. Todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau mano noras išsipildė ir atvažiavau čia, į Lietuvą, – prisipažino jis.

Lietuva P.Šumovui padarė gerą įspūdį.

– Jei atvirai, tai nesitikėjau, kad šiaurietiškas miestas Vilnius bus toks šviesus, šiltas ir spinduliuos tokia gera energija, – sakė jis. – Kad ir seni, nerestauruoti namai – jie šildo ir praturtina miestą.

Pavelo nuomone, kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, per daug švaru ir sterilu, tarsi nelieka erdvės kūrybai.

– Lietuvoje dar likę chaoso, o jame slypi dvasia, – žavėjosi kūrėjas. – Lietuvos miestai labai tapybiški. Ir menininkui – ne grafikui, ne architektui, o tapytojui – be galo įdomu visa tai matyti. Tos mažutės gatvelės…

Susižavėjimas balse pažadina viltį: ar galime tikėtis, kad čia, Lietuvoje, patirti pavasariški įspūdžiai atguls į menininko drobes?

– Taip, žinoma. Kūrybos procesas jau prasidėjo, – šypsojosi Pavelas.

Prakalbęs apie ateities planus, P.Šumovas atskleidė ir tolimesnę Lietuvos bei Krymo menininkų bendradarbiavimo perspektyvą:

– Mes norime kitąmet surengti Lietuvoje dar vieną, šį kartą jau grupinę Jaltos dailininkų parodą. Tikimės susidraugauti su lietuvių dailininkais, pakviesti juos į plenerą Kryme, kur jie turės visas sąlygas kurti ir surengti parodą, – tai būtų savotiškas apsikeitimas. Manau, Krymo tapytojams Lietuva gali būti labai įdomi. Ir Lietuvos kūrėjus turėtų įkvėpti Krymas. Tai labai skirtingi kraštai. O kūrybiškam menininkui įspūdžiai yra būtini.

Į meninį kūrybiškumą, menininkų bendravimą ir tokio bendravimo kokybinę įtaką kūrybai Pavelo požiūris aiškus. Ir šis požiūris turi aiškią apčiuopiamą išraišką – Kryme aktyviai veikiantį Menininkų klubą. Menininkai, anot P.Šumovo, būna kūrybiški ir komerciški. Jo klubas vienija tik kūrybiškus menininkus, kurių menas gal sunkiau perprantamas, tačiau gilesnis, savitesnis ir skirtas ne paviršutiniškam vartotojui.

– Mes kviečiame dainininkus, muzikantus, – pasakojo jis. – Kadangi kviečiame įdomius žmones, tai netrūksta ir mecenatų. Turime pastatą, ten renkamės, rengiame kūrybinius vakarus, įvairius renginius – kuriantiems žmonėms būtina bendrauti.

Anot Pavelo, toks bendravimas būtinas, kad menininkai išvengtų kūrybiškumą žudančio virimo savo pačių „kūrybinėse sultyse“.

– Juk tai gyvenimas. Jis turi pulsuoti, – įsitikinęs jis. – Pastaruoju metu menininkai vis dažniau išsislapsto savo dirbtuvėse, neišeidami dirba, o to pasekmė – aklavietė, į kurią patekęs dailininkas miršta kaip kūrėjas. Bendravimas duoda peno kūrybai, naujiems darbams, naujoms temoms.

Krymo menininkų klube nėra ryškios nuostatos dėl klubo narių specialybės – priimami visi: dailininkai, muzikantai, dizaineriai…

– Vienas narys – povandenininkas, – juokėsi Pavelas, – bet jis ypatinga asmenybė. Priimtume ir vairuotoją, jei tik šis būtų įdomus, kūrybinių idėjų turintis žmogus.

Pats Pavelas kol kas kūrybinio parako nepristinga. Be to, kad nuolat organizuoja bohemišką menininkų bendravimą, jis mėgsta semtis įkvėpimo iš gamtos. Ypač jį vilioja mažai žmogaus ir civilizacijos paliestos vietos, kurių Kryme apstu.

– Kiekvienas darbas, kiekviena žmogaus išraiška mene – tarsi jo asmeninio gyvenimo atspindys, – dėstė savo požiūrį menininkas. – Viename ar kitame paveiksle atskleidžiu savo nuotaiką, savo įspūdį, man neįdomu tiesiog vaizduoti realybę. Ar tai natiurmortas, ar modelis, ar gamtos paveikslas, įdomu atskleisti žiūrovui įspūdį, kurį padarė akimirka, kai aš su ta realybe susidūriau. Pats daiktas, vietovė, geografinis jos būvis – neįdomu. Įdomu tai, kas neatskleista, nepatirta, gal net niekieno nematyta. Nuostabos akimirka – nepakartojama, ir man norisi ja pasidalyti.

Atsisveikindamas dailininkas nuoširdžiai pakvietė klaipėdiečius į savo parodą ir perdavė šiuos žodžius:

– Aš dar mažai ką galiu pasakyti apie Klaipėdą – menkai ją pažįstu. Turėsiu vienas, be gido pasivaikščioti jos gatvelėmis, kad pajusčiau tikrąją miesto dvasią. Tačiau norėčiau perduoti geriausius ir šilčiausius linkėjimus nedidelio, jaukaus, tapybiško pajūrio miesto gyventojams. Džiaugiuosi, kad esu čia, kad čia bus eksponuojami mano darbai, ir manau, kad man čia labai patiks.

Duetas keturiems

Goda Giedraitytė

Keturi skirtingi autoriai šį mėnesį svečiavosi ar tebesisvečiuoja Baroti galerijoje. Dvi parodos – Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus „Pasakojimai“ bei bendras Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų ir Aleksandros Jacovskytės piešinių projektas – pristato ypatingų menininkų ypatingus duetus. Novatoriškus savo ieškojimais ir nebanalius tarpusavio pokalbiais, stilingus bei menančius tradicijos virpesius savo plastika. Žodžiu, laikmečio ir kūrėjo savasties subrandintus ir išnešiotus…

K.Jaroševaitės skulptūrų ir A.Jacovskytės piešinių paroda – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Dviese – iššūkis

Dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Du kūrėjai turi ne tik išsaugoti savo autentiką, bet dar ir pabrėžti šalia esančiojo. Nepaskęsdami kito šviesoje, savo buvimu likti itin svarbūs kito ekspozicijai. Todėl ir sunku surasti tą kitą, kuriam galėtum patikėti savo būties kraštelį.

Tačiau retkarčiais tokie stebuklai įvyksta, ir tuomet jau nebekvestionuojama kodėl. Todėl, kad, kai susitinka dvi artimos sielos, ekspozicija įgauna visai naują vertės lygmenį, pasiekia žodžiais nebenusakomos komunikacijos aukštumas.

Vienas kitą papildo

D.Laučkaitės–Jakimavičienės ir R.Jakimavičiaus „Pasakojimai“ veriasi istorijos, tradicijos, šiuolaikinės visuomenės, lengvos ironijos, simbolizmo, paslaptingos esaties erdvėje. Tie patys vaizdiniai keliauja nuo vieno kūrinio prie kito, iš vienos kompozicijos nutrupa į kitą arba, priešingai, neatpažįstamai transformuojasi, it chameleonai prisitaikydami prie naujos plokštumos ar tūrio.

Abiejų menininkų keramikos darbai diferencijuoja – Rytas dirba trimačių objektų, Dalia – plokštuminių kvadrų linkme. Abu kuria personalines vizijas: konstruoja realybėje neegzistuojančius pasaulius. Tačiau, nors skiriasi plastinis braižas, menininkai vienas kitą papildo turinio daugialypiškumu, vertybiniu svoriu. Abiem rūpi bendražmogiški klausimai, būties ir prasmės polemika, žmogaus sąlyčio su aplinka reikšmė.

Novatoriškai sugretina

D.Laučkaitės–Jakimavičienės „Langas su šv. Jokūbo bažnyčia“, „Daiktelis“ ir „Bokštas – indas su pele ir angelu“.

D.Laučkaitė–Jakimavičienė operuoja keliais vizualiniais segmentais, reflektuojančiais skirtingo laikmečio dvasią. Graikiška jonėninė kolona – duoklė klasikai, renesanso kultūros pradžią menantys brolių van Eikų angelai – mistinio ar religinio pasaulio žymenys, Vilniaus miesto panorama – Lietuvos įkūnijimas, floristiniai ir faunos motyvai – sąlytis su gamta, pirmapradžiu natūralumu, barokinės kompozicijos įsiterpiančios į siurrealistiškai besidraikančių elementų sūkurį – istorijos ir dabarties kolizija bei visa apjungiantis laivo vaizdinys – kelionės simbolis.

Šiuos vaizdinius menininkė įvairiai derina plokštuminėse plaketėse ir tūriniuose induose (pati autorė juos vadina „bokštais“), tiek ir netikėtuose techniniuose dariniuose, formaliai atliepiančiuose santechnikos įrenginių detales. Dekoliažo technikos principais dirbanti menininkė Lietuvos keramikos kontekste išsiskiria grafine keramikos traktuote, novatorišku istorijos ir dabarties sugretinimu, pasitelkiant istorinius vaizdinius ir šiuolaikišką plastiką.

Kiaušinis peizaže

R.Jakimavičius daugiau dėmesio skiria tradicinei keramikos traktuotei – indų ir mažosios plastikos formoms. Tačiau pačios traktuotės interpretacija – originali: indai, seniai praradę bet kokią funkcinę savo paskirtį, vaizduojami peizažinėse kompozicijoje. Šiuo atveju tai – maži puodeliai keramikinės žolės vejoje greta milžiniško kiaušinio arba puodelis arbatai, kurio papėdėje stūkso „mini kiaušinis“.

Kiaušinis – viena mėgiamiausių Ryto figūrų – gyvybės ir nenutrūkstančio kosmologinio ciklo simbolis. Pastarasis atsiranda ir tūrinėse kompozicijose. Šios figūrinės sistemos – keliasluoksnės savo prasmėmis, reikalauja analizės ir perskaitymo. Pavyzdžiui, kompozicija „Autoportretas 1961, 1979, 2000“ atskirais segmentais (raketos, meškiuko, piramidės, pajaco figūrėlės) įvaizdina kelis žmogaus raidos etapus: vaikystės, jaunystės ir brandos amžių. Arba „Moteris“, kurios homo sapiens figūratyvas baigiasi ties krūtine, peraugančia į raudonų rožių lauką, o prie kojų – perpjautą kiaušinį įkūnijantis dubuo, paauksuotas iš vidaus. Simbolinė moteriškumo ir vaisingumo samplaika.

Ryto darbai daug grubesni savo plastika – akėtas jų paviršius tarsi sugraužtas kirvarpų ir tuo būdu santykiauja su praeitimi. Pajacinės figūrėlės ir monochrominis jų paviršius tik dar labiau pabrėžia archainį jų charakterį.

Susikaupę maldai

R.Jakimavičiaus „Moteris“, „Vyras“, „Medis“, „Indai peizaže. Iškritęs kiaušinis“ ir „Puodelis peizaže“. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Simbolinį krūvį neša ir šiuo metu dar veikianti dviejų moterų – K.Jaroševaitės ir A.Jacovskytės – skulptūrų ir piešinių paroda. Vos kelios skulptūrėlės, dedikuotos religinei tematikai, ir ant sieninio kalendoriaus lapelių pieštuku išgraviruoti lengvi eskizai.

Kiekvieną nerangų ir drūtą K.Jaroševaitės išlipdytą kūnelį lydi ant balto popieriaus lapo parašytos Šv. Rašto eilutės. Viena vertus, pastarosios nurodo, kas įrėžta ant apačioje jų eksponuojamos figūrėlės, kita vertus, tampa papildomais kompozicijos elementais, formuojančiais ansamblinę visumą. Šiuose minimalistiniuose kūneliuose neįžvelgsime jokio ornamentiškumo ir perdėto puošnumo; tai – savotiškos nuo žemės purvo apvalytos sielos – dvasiniai piligrimai. Vienintelė jų puošmena – šventraščio eilutės ant pilvo. Vos viena kita užuomina į rankeles ir kojas, palaimingoje ramybėje nušvitęs veidelis – ir viskas. Na, dar poza, leidžianti identifikuoti žmogelio jausminę būseną. Dažniausiai tai – pasiruošimas maldai ar susikaupimas rimties minutę. Tačiau niekada – judesys. Tai – ne mobilūs herojai, o tik pašnekovai, liudijantys visuotinį pokalbį su pasauliu, aplinka, visuomene, tačiau per savąjį AŠ, per vidinį kiekvieno išgyvenimą.

Pokalbiai su savimi

Panašūs yra ir A.Jacovskytės eskizai – savotiški pokalbiai su pačia savimi. Lyg netyčia atsiradę, iš kūrybinio polėkio išsprūdę ir ant balto popieriaus lapelio, primarginto skaičiais ir vardadieniais, nutūpę, sudygę ir… nespėję suvešėti. Tik užuominos, galimybės tolimesnėms kompozicijoms, pasiūlymai, kurie niekada taip ir neįgaus savo tūrinės išraiškos.

Tačiau toks laviravimas tarp būties ir nebūties, smulkmeniškas kūniškumas šiems nutrūktgalviškiems ir kartu išnešiotiems kūrinėliams suteikia neįtikėtino žavesio ir savasties. Portretai, figūrėlės, nedidukės kompozicijos klijuojamos į vientisą gyvenimo nuotrupų ciklą, nelygu kortų kaladė, kai, išmetus vieną figūrą, sugriūna visa visuma.

Ir ciklas tas toks artimas greta gulinčioms, klūpančioms, stovinčioms Ksenijos figūrėlėms – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis.

Klaipėdietės muzikinio haiku klausysis prancūzai

Pavelas Šumovas (Ukraina). Pavasario alsavimas. 2005 m. Drobė, aliejus, 70×125 cm.

Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinio premjera rytoj nuskambės festivalyje Prancūzijoje.

Kompozitorės L.Narvilaitės muzika „krito į akį“ amerikiečių pianistui Aleksandrui Palėjui. Pernai gastroliuodamas Lietuvoje jis atliko L.Narvilaitės opusą „Juodi balti trumpėjantys garsai“ fleitai, altui ir fortepijonui (2005). Susižavėjęs šiuo kūriniu, pianistas susitarė ir dėl naujo.

A.Palėjus inspiravo naująjį muzikinį L.Narvilaitės haiku. Taip atsirado impresionistinė kompozicija poetišku pavadinimu „Ryto prieblanda staiga pavirto jūra pražydusių vyšnių“ fleitai, klarnetui, altui, violončelei ir fortepijonui.

Naujasis kūrinys balandžio 27-ąją pirmąsyk bus atliktas Moulin d’Andé (Prancūzija), 15-ajame Aleksandro Palėjaus ir jo draugų festivalyje (Festival Alexandre Paley et ses amis), kuris šiemet „dedikuotas“ fortepijonui.

Todėl ir naujajame L.Narvilaitės opuse fortepijonas atlieka solisto vaidmenį: virtuoziški žėrintys arpeggio pasažai sukuria mirgėjimo įspūdį, kitų instrumentų tęsiamos linijos nusidriekia tarsi pamažu besisklaidanti prieblanda. Šitaip autorė mėgina perteikti japoniško haiku, kurio eilutę pasiskolino savo kūrinio pavadinimui, atmosferą.

Festivalio programose taip pat dalyvauja lietuvių atlikėjai Laima Šulskutė (fleita) ir Rolandas Romoslauskas (altas).

Lietuvių grafika ir skulptūra susitiko ŠMC

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre visą balandį veikia įspūdinga Lietuvos grafikos ir skulptūros paroda “Erdvė – plokštuma – kūnas”.

Bendroje ekspozicijoje – grafikos ir skulptūros meno kūriniai. Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjunga, jos Vilniaus grafikų skyrius bei skulptorių sekcija. Projekto vadovai – grafikė Nijolė Šaltenytė ir skulptorius Gediminas Piekuras, ekspozicijos architektas – Saulius Valius.

Pastaruosiuos penkerius šalies grafikos ir skulptūros kūrybos metus bandančią įvaizdinti parodą struktūriškai ir konceptualiai sudaro trys dalys, atskleidžiančios objektišką, instaliacinį ir konceptualų mąstymą: kūnas – erdvė – komunikacija.

Grafikos ekspozicijos dalį sudaro įvairūs grafikos žanrai – nuo klasikinėmis teachnikomis atliktų estampų iki erdvinių grafikos meno objektų. Dešimt autorių eksponuoja skaitmenine technika sukurtus kūrinius. Itin originali grafikos ekspozicijos dalis – rankų darbo popieriaus objektai. Provokatyvios ir savitos erdvinės instaliacijos byloja apie naujas idėjas, praplečia grafikos suvokimo ribas, nestokoja atrakcijos ir šou elementų.

Šioje ekspozicijoje galima pamatyti ir vienintelės paro-dos dalyvės iš Klaipėdos – grafikės Danutės Žalnieriūtės devynis darbus mišria technika iš “Vėduokių” ciklo.

Parodoje pristatomi 2002-2006 metais menininkų sukurti darbai bei videoprojektas, apžvelgiantis skulptorių kūrinius, gimusius tarptautiniuose ir Lietuvos simpoziumuose.

Antroji tarptautinė bienalė skelbia laisvę

Gegužės 3-6 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyks tarptautinio grafikos meno projekto „Now Art Now Future. Freedom“ / „Rytoj yra dabar. Laisvė” renginiai – parodos, akcijos, performansai, diskusijos.

Projekto kūrybinė grupė – dailininkė Jūratė Rekevičiūtė, menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir kino režisierius Ričardas Rickevičius tęsia 2005-aisiais projektu „Now Art Now Future. Print“/ “Rytoj yra dabar. Grafika” pradėtą Lietuvos, Latvijos, Estijos menininkų strateginį bendradarbiavimą ir bendro meninio produkto kūrimą. 2006-ųjų bienalė pristatys novatorišką trijų šalių menininkų požiūrį į atspaudą.

Šiemet trijų Baltijos šalių menininkų gretas papildys šalis viešnia – Rusija. Jai atstovaus profesionalūs kūrėjai iš Sankt Peterburgo.

Antrosios bienalės tema – laisvė. Į laisvės temą projekto autoriai siūlo žvelgti netradiciškai, naujai ir provokatyviai. Specialiai projektui „Rytoj yra dabar. Laisvė” kuriamų darbų tematika vienaip ar kitaip susijusi su laisvės samprata.

„Projekto dalyviai ne tik pristatys savo darbų parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, bet dar labiau išplės kultūros vartotojų ratą, supažindins visuomenę su kūrybos technologijomis, provokuos diskusijoms apie nusistovėjusias kultūros vartojimo tradicijas ir galimas naujas formas, apie menininkų dvasinės ir fizinės laisvės santykį, apie kūrėjų priklausomybę nuo konjunktūros, rinkos ekonomikos, užsakymų, kūrybinių sąjungų bei lokalių kontekstų”, – intrigavo projekto organizatoriai bei kuratoriai – kaunietė menininkė J.Rekevičiūtė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius I.Kazakevičius.

„Rytoj yra dabar. Laisvė” dalimi taps ne vien parodos, bet ir įvairūs performansai, akcijos, diskusijos. Tarptautinė grafikos bienalė baigsis atvira visuomenei bienalės nominantų atrankos ir premijų įteikimo akcija Klaipėdoje.

Grafikos bienalės “Rytoj yra dabar. Laisvė” programa

VILNIUJE gegužės 3 d.

16 val. – iškilmingas projekto atidarymas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2). L.Bondarės (Latvija) meno akcija „Changing pictures – drinking art“.

18 val. – Sankt Peterburgo (Rusija) menininkų parodos pristatymas galerijoje “ARTima” (Totorių g. 3).

KAUNE gegužės 4 d.

17 val. – L.Bondarės (Latvija) autorinės parodos „Paranojikai” atidarymas Kauno grafikos galerijoje (Kurpių g. 13).

17.30 val. – J.Juodytės ir S.Leonavičiaus (Lietuva) meno akcija „Autografika“ Rotušės aikštėje.

18 val. – Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų parodos atidarymas galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27).

19 val. – Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrinio „Laisvas-privalomas” pristatymas Skliautų kieme.

20 val. – J.Rekevičiūtės (Lietuva) paroda – akcija „Gražūs dėvėti rūbai aukštuomenės vakarėliui” dėvėtų rūbų parduotuvėje (R.Kalantos g. 133).

22 val. – A.Petrulienės (Lietuva) videoperformansas „Išdurtas ir apiplėštas Šilainiuose” (Šilainių mikrorajone).

KLAIPĖDOJE gegužės 5 d.

17 val. – Panevėžio pataisos namų nuteistųjų ir menininkų profesionalų bendrai sukurtų kūrinių pristatymas Kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4).

18 val. – Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų grafikos parodos atidarymas Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3).

KLAIPĖDOJE gegužės 6 d.

12 val. – Lietuvos menininkų grafikos kūrinių – aitvarų paleidimas. Meno akcija prie jūros Melnragėje.

15 val. – akcija „Viešas meno kūrinių teismas. Procesas, apdovanojimai arba…“ Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36).