Duetas keturiems

Duetas keturiems

Goda Giedraitytė

Keturi skirtingi autoriai šį mėnesį svečiavosi ar tebesisvečiuoja Baroti galerijoje. Dvi parodos – Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus „Pasakojimai“ bei bendras Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų ir Aleksandros Jacovskytės piešinių projektas – pristato ypatingų menininkų ypatingus duetus. Novatoriškus savo ieškojimais ir nebanalius tarpusavio pokalbiais, stilingus bei menančius tradicijos virpesius savo plastika. Žodžiu, laikmečio ir kūrėjo savasties subrandintus ir išnešiotus…

K.Jaroševaitės skulptūrų ir A.Jacovskytės piešinių paroda – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Dviese – iššūkis

Dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Du kūrėjai turi ne tik išsaugoti savo autentiką, bet dar ir pabrėžti šalia esančiojo. Nepaskęsdami kito šviesoje, savo buvimu likti itin svarbūs kito ekspozicijai. Todėl ir sunku surasti tą kitą, kuriam galėtum patikėti savo būties kraštelį.

Tačiau retkarčiais tokie stebuklai įvyksta, ir tuomet jau nebekvestionuojama kodėl. Todėl, kad, kai susitinka dvi artimos sielos, ekspozicija įgauna visai naują vertės lygmenį, pasiekia žodžiais nebenusakomos komunikacijos aukštumas.

Vienas kitą papildo

D.Laučkaitės–Jakimavičienės ir R.Jakimavičiaus „Pasakojimai“ veriasi istorijos, tradicijos, šiuolaikinės visuomenės, lengvos ironijos, simbolizmo, paslaptingos esaties erdvėje. Tie patys vaizdiniai keliauja nuo vieno kūrinio prie kito, iš vienos kompozicijos nutrupa į kitą arba, priešingai, neatpažįstamai transformuojasi, it chameleonai prisitaikydami prie naujos plokštumos ar tūrio.

Abiejų menininkų keramikos darbai diferencijuoja – Rytas dirba trimačių objektų, Dalia – plokštuminių kvadrų linkme. Abu kuria personalines vizijas: konstruoja realybėje neegzistuojančius pasaulius. Tačiau, nors skiriasi plastinis braižas, menininkai vienas kitą papildo turinio daugialypiškumu, vertybiniu svoriu. Abiem rūpi bendražmogiški klausimai, būties ir prasmės polemika, žmogaus sąlyčio su aplinka reikšmė.

Novatoriškai sugretina

D.Laučkaitės–Jakimavičienės „Langas su šv. Jokūbo bažnyčia“, „Daiktelis“ ir „Bokštas – indas su pele ir angelu“.

D.Laučkaitė–Jakimavičienė operuoja keliais vizualiniais segmentais, reflektuojančiais skirtingo laikmečio dvasią. Graikiška jonėninė kolona – duoklė klasikai, renesanso kultūros pradžią menantys brolių van Eikų angelai – mistinio ar religinio pasaulio žymenys, Vilniaus miesto panorama – Lietuvos įkūnijimas, floristiniai ir faunos motyvai – sąlytis su gamta, pirmapradžiu natūralumu, barokinės kompozicijos įsiterpiančios į siurrealistiškai besidraikančių elementų sūkurį – istorijos ir dabarties kolizija bei visa apjungiantis laivo vaizdinys – kelionės simbolis.

Šiuos vaizdinius menininkė įvairiai derina plokštuminėse plaketėse ir tūriniuose induose (pati autorė juos vadina „bokštais“), tiek ir netikėtuose techniniuose dariniuose, formaliai atliepiančiuose santechnikos įrenginių detales. Dekoliažo technikos principais dirbanti menininkė Lietuvos keramikos kontekste išsiskiria grafine keramikos traktuote, novatorišku istorijos ir dabarties sugretinimu, pasitelkiant istorinius vaizdinius ir šiuolaikišką plastiką.

Kiaušinis peizaže

R.Jakimavičius daugiau dėmesio skiria tradicinei keramikos traktuotei – indų ir mažosios plastikos formoms. Tačiau pačios traktuotės interpretacija – originali: indai, seniai praradę bet kokią funkcinę savo paskirtį, vaizduojami peizažinėse kompozicijoje. Šiuo atveju tai – maži puodeliai keramikinės žolės vejoje greta milžiniško kiaušinio arba puodelis arbatai, kurio papėdėje stūkso „mini kiaušinis“.

Kiaušinis – viena mėgiamiausių Ryto figūrų – gyvybės ir nenutrūkstančio kosmologinio ciklo simbolis. Pastarasis atsiranda ir tūrinėse kompozicijose. Šios figūrinės sistemos – keliasluoksnės savo prasmėmis, reikalauja analizės ir perskaitymo. Pavyzdžiui, kompozicija „Autoportretas 1961, 1979, 2000“ atskirais segmentais (raketos, meškiuko, piramidės, pajaco figūrėlės) įvaizdina kelis žmogaus raidos etapus: vaikystės, jaunystės ir brandos amžių. Arba „Moteris“, kurios homo sapiens figūratyvas baigiasi ties krūtine, peraugančia į raudonų rožių lauką, o prie kojų – perpjautą kiaušinį įkūnijantis dubuo, paauksuotas iš vidaus. Simbolinė moteriškumo ir vaisingumo samplaika.

Ryto darbai daug grubesni savo plastika – akėtas jų paviršius tarsi sugraužtas kirvarpų ir tuo būdu santykiauja su praeitimi. Pajacinės figūrėlės ir monochrominis jų paviršius tik dar labiau pabrėžia archainį jų charakterį.

Susikaupę maldai

R.Jakimavičiaus „Moteris“, „Vyras“, „Medis“, „Indai peizaže. Iškritęs kiaušinis“ ir „Puodelis peizaže“. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Simbolinį krūvį neša ir šiuo metu dar veikianti dviejų moterų – K.Jaroševaitės ir A.Jacovskytės – skulptūrų ir piešinių paroda. Vos kelios skulptūrėlės, dedikuotos religinei tematikai, ir ant sieninio kalendoriaus lapelių pieštuku išgraviruoti lengvi eskizai.

Kiekvieną nerangų ir drūtą K.Jaroševaitės išlipdytą kūnelį lydi ant balto popieriaus lapo parašytos Šv. Rašto eilutės. Viena vertus, pastarosios nurodo, kas įrėžta ant apačioje jų eksponuojamos figūrėlės, kita vertus, tampa papildomais kompozicijos elementais, formuojančiais ansamblinę visumą. Šiuose minimalistiniuose kūneliuose neįžvelgsime jokio ornamentiškumo ir perdėto puošnumo; tai – savotiškos nuo žemės purvo apvalytos sielos – dvasiniai piligrimai. Vienintelė jų puošmena – šventraščio eilutės ant pilvo. Vos viena kita užuomina į rankeles ir kojas, palaimingoje ramybėje nušvitęs veidelis – ir viskas. Na, dar poza, leidžianti identifikuoti žmogelio jausminę būseną. Dažniausiai tai – pasiruošimas maldai ar susikaupimas rimties minutę. Tačiau niekada – judesys. Tai – ne mobilūs herojai, o tik pašnekovai, liudijantys visuotinį pokalbį su pasauliu, aplinka, visuomene, tačiau per savąjį AŠ, per vidinį kiekvieno išgyvenimą.

Pokalbiai su savimi

Panašūs yra ir A.Jacovskytės eskizai – savotiški pokalbiai su pačia savimi. Lyg netyčia atsiradę, iš kūrybinio polėkio išsprūdę ir ant balto popieriaus lapelio, primarginto skaičiais ir vardadieniais, nutūpę, sudygę ir… nespėję suvešėti. Tik užuominos, galimybės tolimesnėms kompozicijoms, pasiūlymai, kurie niekada taip ir neįgaus savo tūrinės išraiškos.

Tačiau toks laviravimas tarp būties ir nebūties, smulkmeniškas kūniškumas šiems nutrūktgalviškiems ir kartu išnešiotiems kūrinėliams suteikia neįtikėtino žavesio ir savasties. Portretai, figūrėlės, nedidukės kompozicijos klijuojamos į vientisą gyvenimo nuotrupų ciklą, nelygu kortų kaladė, kai, išmetus vieną figūrą, sugriūna visa visuma.

Ir ciklas tas toks artimas greta gulinčioms, klūpančioms, stovinčioms Ksenijos figūrėlėms – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis.

Antroji tarptautinė bienalė skelbia laisvę

Antroji tarptautinė bienalė skelbia laisvę

Gegužės 3-6 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyks tarptautinio grafikos meno projekto „Now Art Now Future. Freedom“ / „Rytoj yra dabar. Laisvė” renginiai – parodos, akcijos, performansai, diskusijos.

Projekto kūrybinė grupė – dailininkė Jūratė Rekevičiūtė, menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir kino režisierius Ričardas Rickevičius tęsia 2005-aisiais projektu „Now Art Now Future. Print“/ “Rytoj yra dabar. Grafika” pradėtą Lietuvos, Latvijos, Estijos menininkų strateginį bendradarbiavimą ir bendro meninio produkto kūrimą. 2006-ųjų bienalė pristatys novatorišką trijų šalių menininkų požiūrį į atspaudą.

Šiemet trijų Baltijos šalių menininkų gretas papildys šalis viešnia – Rusija. Jai atstovaus profesionalūs kūrėjai iš Sankt Peterburgo.

Antrosios bienalės tema – laisvė. Į laisvės temą projekto autoriai siūlo žvelgti netradiciškai, naujai ir provokatyviai. Specialiai projektui „Rytoj yra dabar. Laisvė” kuriamų darbų tematika vienaip ar kitaip susijusi su laisvės samprata.

„Projekto dalyviai ne tik pristatys savo darbų parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, bet dar labiau išplės kultūros vartotojų ratą, supažindins visuomenę su kūrybos technologijomis, provokuos diskusijoms apie nusistovėjusias kultūros vartojimo tradicijas ir galimas naujas formas, apie menininkų dvasinės ir fizinės laisvės santykį, apie kūrėjų priklausomybę nuo konjunktūros, rinkos ekonomikos, užsakymų, kūrybinių sąjungų bei lokalių kontekstų”, – intrigavo projekto organizatoriai bei kuratoriai – kaunietė menininkė J.Rekevičiūtė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius I.Kazakevičius.

„Rytoj yra dabar. Laisvė” dalimi taps ne vien parodos, bet ir įvairūs performansai, akcijos, diskusijos. Tarptautinė grafikos bienalė baigsis atvira visuomenei bienalės nominantų atrankos ir premijų įteikimo akcija Klaipėdoje.

Grafikos bienalės “Rytoj yra dabar. Laisvė” programa

VILNIUJE gegužės 3 d.

16 val. – iškilmingas projekto atidarymas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2). L.Bondarės (Latvija) meno akcija „Changing pictures – drinking art“.

18 val. – Sankt Peterburgo (Rusija) menininkų parodos pristatymas galerijoje “ARTima” (Totorių g. 3).

KAUNE gegužės 4 d.

17 val. – L.Bondarės (Latvija) autorinės parodos „Paranojikai” atidarymas Kauno grafikos galerijoje (Kurpių g. 13).

17.30 val. – J.Juodytės ir S.Leonavičiaus (Lietuva) meno akcija „Autografika“ Rotušės aikštėje.

18 val. – Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų parodos atidarymas galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27).

19 val. – Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrinio „Laisvas-privalomas” pristatymas Skliautų kieme.

20 val. – J.Rekevičiūtės (Lietuva) paroda – akcija „Gražūs dėvėti rūbai aukštuomenės vakarėliui” dėvėtų rūbų parduotuvėje (R.Kalantos g. 133).

22 val. – A.Petrulienės (Lietuva) videoperformansas „Išdurtas ir apiplėštas Šilainiuose” (Šilainių mikrorajone).

KLAIPĖDOJE gegužės 5 d.

17 val. – Panevėžio pataisos namų nuteistųjų ir menininkų profesionalų bendrai sukurtų kūrinių pristatymas Kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4).

18 val. – Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų grafikos parodos atidarymas Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3).

KLAIPĖDOJE gegužės 6 d.

12 val. – Lietuvos menininkų grafikos kūrinių – aitvarų paleidimas. Meno akcija prie jūros Melnragėje.

15 val. – akcija „Viešas meno kūrinių teismas. Procesas, apdovanojimai arba…“ Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36).

10-asis „Naujasis Baltijos šokis“ gali būti paskutinis

10-asis „Naujasis Baltijos šokis“ gali būti paskutinis

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje choreografės A.Šeiko suburta studenčių trupė „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui intensyviai repetuoja spektaklį “In Signum”, kuriam muziką parašė olandų kompozitorius D.Hamburgeris, o scenografiją kuria klaipėdietis skulptorius J.Malinauskas. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Lietuvos šokio informacijos centras gegužės 2-9 dienomis jau dešimtąjį kartą rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kuris vienu metu startuos Vilniuje ir Klaipėdoje.

Užsuks į Klaipėdą

Jubiliejiniame festivalyje dalyvaus 15 trupių ir projektų iš devynių valstybių: Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Estijos, Slovėnijos, Šveicarijos ir Lietuvos. Programoje – aštuoni lietuvių choreografų režisierių šokio spektakliai, keturi iš jų – premjeros, du – koprodiusuoti Lietuvos šokio informacijos centro.

Beveik visi festivalio renginiai numatyti sostinėje – Nacionalinio dramos teatro scenose ir Menų spaustuvėje, dar du uostamiestyje – Dailės parodų rūmuose ir Klaipėdos koncertų salėje.

Gegužės 2-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose bus pristatyta klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko šokio projekto “In Signum” premjera (gegužės 5-ąją – Vilniuje, Menų spaustuvėje), o 19.30 val. į Klaipėdos koncertų salę publiką sukvies festivalio svečiai – vienas garsiausių šių dienų rusų šiuolaikinio šokio choreografų, JAV prestižiškiausio šokio prizo Bessie laureatas, jau ne pirmą kartą dalyvausiantis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Aleksandras Pepeliajevas ir jo vadovaujamas teatras „Apparatus” (Rusija ir Estija). Jie parodys šokio spektaklį “Durys”, skirtą D.Charmso 100-osioms gimimo metinėms. Pasak pačių kūrėjų, tai vizualinio teatro pjesė septyniems šokėjams ir aštuonerioms durims.

Didysis paradas – Vilniuje

Vilniuje festivalį pradės Rubė nacionalinis choreografijos centras iš Prancūzijos, kuriam nuo 2004-ųjų vadovauja viena garsiausių ir įtakingiausių XX a. šiuolaikinio šokio choreografių ir atlikėjų šokio novatorė Kerolain Karlson. Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2006“ bus pristatytas vienas naujausių jos spektaklių „Žemyn upe“, inspiruotas A.R.Amonso eilėraščio „Upė“. Pasak pačios choreografės, šis kūrinys skirtas nusilenkti pagarbą ir nuostabą keliančioms gamtos jėgoms.

Šiuolaikinio šokio Šubertu „The Daily Telegraph“ pavadinta kita itin ryški šio festivalio žvaigždė – britų choreografas ir nuostabus šokėjas Raselas Maliphantas. Festivalyje bus pristatyti du naujausi šio choreografo, prestižinio Olivier ir kitų svarbiausių britų scenos menų prizų laureato spektakliai „Transmisija“ ir „Postūmis“.

Festivalyje taip pat bus parodyti Švedijos choreografės, laikomos viena talentingiausių šios šalies šiuolaikinio šokio kūrėjų, šokėjos ir kompozitorės Birgitos Egerbladh 2003-iaisiais sukurtas šokio spektaklis „Tai, kas nutinka namuose”. O Suomijos choreografas Tomis Kiti, vadinamas originaliausiu suomių šokio improvizatoriumi, pristatys du naujausius savo spektaklius „Kūrinys mažai scenai“ ir „Šuolis“.

Padvelks naujais vėjais

Šiemetiniame festivalyje pirmą kartą bus pistatytos trupės iš Slovėnijos ir Šveicarijos. Liublianos šokio teatro spektaklis „4 plus 1“ reprezentuos slovėnų šokį, nes šį unikalų projektą kūrė keturi įdomiausi šios šalies choreografai. Šveicarijai festivalyje atstovaus unikali jaunatviška “Trupė 7273” su spektakliu „Paprastas uždavinys“.

Naujais vėjais padvelks lietuvių choreografų programa. Be jau žinomų šiuolaikinio šokio kūrėjų, pasirodys nauja lietuvių choreografų banga: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Petras Lisauskas ir Tautvilas Gurevičius, neseniai savo teatrą įkūręs Gytis Ivanauskas, pirmąjį savarankišką spektaklį pa-rodysianti Brigita Urbietytė, jaunos choreografės Indrė Pačėsaitė ir Sigita Mikalauskaitė, iš studijų užsienyje grįžusios ir tęsti veiklą Lietuvoje mėginančios jaunos choreografės Agnija Šeiko ir Loreta Juodkaitė.

“Naujasis Baltijos šokis-2006” baigsis festivalio dešimtmečio fiesta Menų spaustuvėje, kur rengiamoje šventėje karaliaus formos bei stiprios emocinės išraiškos sintezė, šokio ir “gyvos” muzikos improvizacija, putos intriguojantis grupės “SKAMP” ir Lietuvos choreografų Jam Session.

Valstybei nerūpi

Ilgametė „Naujojo Baltijos šokio“ mecenatė įsteigė apdovanojimą – “Philip Morris Lietuva eskizas“ (“Eskizo” prizas – autorinis meno kūrinys ir 10 tūkst. litų premija) už reikšmingiausią metų šiuolaikinio šokio įvykį. Jį numatoma kiekvieną pavasarį įteikti jaunajam šiuolaikinio šokio atlikėjui, choreografui ar trupei. Tai pirmasis išskirtinai šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje skirtas apdovanojimas. Pirmąsyk jis bus įteiktas šiemet gegužę – per 10-ąjį “Naujojo Baltijos šokio” festivalį.

Per dešimtmetį jame dalyvavo daugiau negu 140 šokio trupių ar nepriklausomų projektų iš 22 valstybių. Vis dėlto jubiliejinis “Naujasis Baltijos šokis” gali būti paskutinis. Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus Audronio Imbraso teigimu, tokio lygio ir tokios formos tarptautinį šokio festivalį Lietuvoje tampa nebeįmanoma rengti, nes šiuolaikinis šokis tebelieka valstybinės kultūros politikos paraštėse: sprendimai apie valstybės paramą sunkiai prognozuojami, jie priimami labai vėlai – vos prieš kelis mėnesius iki festivalio pradžios, o su programos dalyviais derybas privalu pradėti prieš metus ar dvejus…

Šiemet „Naujojo Baltijos šokio“ vietinis biudžetas (be paramos, kurią trupės gauna tiesiogiai iš savo šalių fondų) – apie 300 tūkst. litų. A.Imbraso žodžiais, valstybės paramos pakaks vos vienos ar dviejų dalyvaujančių trupių išlaidoms padengti…

Klaipėdos miesto savivaldybė šio festivalio renginiams uostamiestyje šiemet skyrė septynis tūkstančius litų. Betgi uostamiesčio indėlis – ne toks jau mažas, turint omeny, kad pagrindinė festivalio mecenatė “Philip Morris Lietuva” įsikūrusi Klaipėdoje. Būtų visai logiška, kad festivalis čia ir vyktų, o į sostinę užsuktų tik pasipuikuoti.

Muzikinis amžinybės dvelksmas

Muzikinis amžinybės dvelksmas

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo D.Katkaus, ir fleitininko V.Gikniaus pasirodymas paliko efektingo ir virtuoziško muzikavimo įspūdį.

Danguolė Vilidaitė

„Klaipėdos muzikos pavasario“ struktūra keičiasi beveik kiekvienais metais. Tradicijos, kurios, atrodo, buvo įsišaknijusios stipriai, pranyksta, formuojasi naujos. Šią kaitą dažniausiai padiktuoja mada, miesto poreikiai ir turbūt labiausiai – galimybė pasikviesti vieną ar kitą atlikėją, atlikėjų kolektyvą. Šie metai – ne išimtis.

Įspūdžių – su kaupu

Balandžio 28-ąją suskambės paskutinis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalio akordas, bet jau galime teigti, kad ir šiais metais klausytojai išgirdo gana įdomią, pakankamai aukšto meninio lygio programą.

Muzikinių įspūdžių aštuoniuose koncertuose ir trijose videoperžiūrose netrūko: išgirdome žymiausių visų laikų kompozitorių J.S.Bacho, V.A.Mocarto, L.van Bethoveno ir P.Čaikovskio kūrybą. Neliko nuskriausti šiuolaikinės lietuvių muzikos gerbėjai – jų vertinimui buvo pateikti B.Kutavičiaus, A.Rekašiaus, V.Bartulio ir G.Svilainio kūriniai, šį penktadienį skambės O.Balakausko penktoji simfonija. Visiškai laimei tik trūko mūsų miesto kompozitorių darbų…

Klaipėdoje svečiavosi Lietuvos valstybinis simfoninis (vadovas G.Rinkevičius) ir Šv.Kristoforo kamerinis (vadovas D.Katkus) orkestrai. Festivalį užbaigs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas J.Domarkas). Tai tikra fiesta orkestrinės muzikos mėgėjams.

Pasireikšti galėjo ir mūsų miesto ryškiausi kolektyvai: Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė L.Kuraitienė), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras (dirigentas I.H.Lapinis) ir choras (chormeisteris V.Konstantinovas). Pirmą kartą bendrą projektą paruošė ansamblis „Camerata Klaipėda“ (vadovas V.Čepinskis) ir choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas).

Ryškiausi akcentai

Festivaliniame koncerte Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo D.Pavilionis, savo temperamentingu stiliumi pasirodymui suteikęs naujos gyvybinės energijos. P.Čaikovskio „Pikų damos“ koncertinė versija suspindėjo Aurelijos Dovydaitienės Grafienės ir V.Kurnicko Germano personažais. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Jankausko nuotraukos

Festivalio pradžią, kaip jau rašiau praėjusiose „Duryse“, ypač ryškiais garsų potėpiais nuspalvino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir pasaulinio lygio virtuozas, charizmatiškasis pianistas Aleksandras Palėjus. Jų interpretacijoje L.Bethoveno koncertai fortepijonui ir simfoniniam orkestrui Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73 suskambo nepaprastai išraiškingai ir įtaigiai. (Įdomu, kad šis atlikėjas jau dalyvavo „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ 1999 metais, grojo kameriniame ansamblyje kartu su L.Šulskute-Romoslauskiene, R.Romoslausku, R.Armonu.)

Pabaigos akcentas turėtų būti ne mažiau ryškus – tai Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir jauno, bet jau išskirtinį atlikimo stilių įvaldžiusio, daugelio tarptautinių konkursų laureato violončelininko Danjulo Ichizako koncertas. (Jį dar galėsime įvertinti.) Skambės M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūra, O.Balakausko penktoji simfonija ir E.Elgaro koncertas violončelei ir orkestrui e-moll, Op.85.

Papirko precizika

Antrąjį „Muzikos pavasario“ vakarą vedė ansamblis „Camerata Klaipėda“. Nuostabūs kamerinės J.S.Bacho kantatos „Ich habe genug“ garsai: plastiška, „begalinė“ muzikos tėkmė, persipinančios melodingos obojaus ir balso (Ieva Prudnikovaitė) solo linijos, amžinybės dvelksmas. Šio vyksmo grožį, atrodė, dar labiau paryškino išraiškingi ir lankstūs dirigento Modesto Pitrėno mostai. Ir vėl maloniai nustebino profesionalus ir gana precizinis „Camerata Klaipėda“ grojimas.

V.A.Mocarto „Karūnavimo mišių“ C-dur pakilų charakterį jiems atskleisti padėjo aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis choras „Aukuras“ ir solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Eugenijus Chrebtovas (bosas). Gal kiek trūko gyvesnio tempo Gloria ir Credo dalyse, grakštesnės chorinio vokalo artikuliacijos.

Bet daugiausia simpatijų šiame koncerte pelnė jauno kompozitoriaus G.Svilainio „Stabat Mater“ (atlikėjų sudėtis ta pati). Publiką papirko ne tik virtuoziškas šio kūrinio atlikimas, bet ir jo spalvingumas, ekspresyvumas, efektingi ir netikėti mušamųjų smūgiai. (Šypseną kėlė netikėtai praslystančios viduramžių giedojimo ar roko muzikos intonacijos.)

Smalsiems ir ištroškusiems

„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ smuikininkas M.Švėgžda fon Bekeris pirmą kartą griežė su Kaipėdos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo R.Šervenikas.

Net trys šio festivalio vakarai publiką kvietė į videoklubo peržiūras. Juose skambėjo muzikologių Laimos Vilimienės „Mocarto genijaus algoritmas“ ir Beatos Leščinskos-Baublinskienės „Džiaugiuosi įsiveržusi į aukštumas“ (skirtas žymiai Lietuvos solistei Violetai Urmanavičiūtei) pranešimai, parengti pagal Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mėnraščio „Bravissimo“ (2006 m. Nr.1) straipsnius, trečiame – pianistas Kasparas Uinskas pristatė debiutinę savo CD plokštelę ir asmeninės videotekos įrašus. Vakarai buvo turiningi, gausiai iliustruoti vaizdine medžiaga.

Kiek kitokios V.A.Mocarto kūrybingumo analizės laukiau pirmojoje paskaitoje. Šio didžio muziko gebėjimai buvo aiškinami gana racionaliai, beveik neliko genijaus prigimties paslapties – įdomu, bet … Sudomino demonstruoti operos „Don Žuanas“ fragmentai. Šis LNOBT repertuare rodomas spektaklis vertinamas labai įvairiai, labiausiai pastatymą turbūt kritikuoja muzikologas Jonas Bruveris. Pamačiusi ištraukas įsitikinau, kad ne veltui – kai kurie režisūros sprendimai visai priešingi muzikos charakteriui, jos kilnioms prasmėms.

Labiausiai intrigavo trečiojo vakaro „Didieji pasaulio pianistai“ tema ir pianisto, šio vakaro svečio K.Uinsko asmenybė (XXX „Klaipėdos muzikinio pavasario“ baigiamojo koncerto dalyvis). Nusivilti neteko. Įdomios mintys, taiklūs žymių atlikėjų V.Horovico, G.Guldo, I.Pogoreličiaus ir A.B.Mikelandželio grojimo stilių įvertinimai, šiltas ir atviras pranešėjo bendravimas Klaipėdos klausytoją patraukė greitai. Įsitikinome, kad K.Uinskas tikrai nėra eilinė Lietuvos žvaigždutė.

Surengė operos šventę

Trečiame ir ketvirtame „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose skambėjo dvi populiariausios kompozitoriaus P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“ – graži dovana Klaipėdos melomanams.

„Eugenijų Oneginą“ paruošė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos dalyviai (spektaklio meno vadovas V.Noreika, dirigentas V.Viržonis). Žavėjo geri jaunųjų dainininkų vokaliniai duomenys, jų nuoširdus įsijautimas, ypač pavyko finalinė operos scena. Taip pat būtina paminėti titanišką koncertmeisterio Aleksandro Vizbaro, kurio grojimas šiame spektaklyje atstojo simfoninį orkestrą, darbą. Pagrindinius vaidmenis atliko Vilma Mončytė – Tatjana, Fausta Savickaitė – Olga, Ramūnas Urbietis – Oneginas, Tomas Vaitkus – Lenskis, Eugenijus Chrebtovas – Greminas.

„Pikų damos“ koncertinę versiją pateikė Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai (dirigentas D.Pavilionis). Nors man įsimintinesni buvo Vytauto Kurnicko Germano (šį vaidmenį jis dainuoja LNOBT) ir Aurelijos Dovydaitienės Grafienės personažai, drąsiai galima teigti, kad publikos dėmesys buvo prikaustytas nuo pat pirmųjų introdukcijos iki paskutiniųjų finalinės scenos garsų. Ypač išraiškingai skambėjo lošėjų choras „Net ir blogu oru“, kulminacinė lošimo scena ir Germano ariozo „Kas mūsų gyvenimas? – Lošimas!“. Gerai surežisuotas ir gana profesionalus šios operos fragmentų atlikimas, manau, teikia vilčių ateityje pamatyti visą jos pastatymą mūsų Muzikiniame teatre.

Naujos gyvybinės energijos šiam vakarui, manyčiau, pridėjo temperamentingas dirigento Dainiaus Povilionio stilius. Nors V.A.Mocarto simfonijos g-moll Nr.40 interpretacija pirmoje šio koncerto dalyje man sukėlė daug prieštaringų minčių – abejotinas dalių tempų ir charakterių pasirinkimas…

Neliko nuskriausti ir jaunieji Klaipėdos klausytojai. Juos susiburti pakvietė dvi kompozitorės Rasos Dikčienės vienaveiksmės operos vaikams „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ ir „Kabaldakšt kabaldakšt“ sukurtos lietuvių liaudies pasakų motyvais. Atlikėjai – Vilniaus meninio ugdymo studijos „Diemedis“ ir Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleiviai.

Virtuoziškumas, teatras ir efektai

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto pirmoje dalyje girdėjome turbūt dažniausiai koncertinėje praktikoje atliekamus kūrinius V.A.Mocarto Serenadą styginiams G-dur „Mažąją nakties muziką“ ir J.S.Bacho Uvertiūrą (orkestrinę siuitą) h-moll Nr.2 (solistas Vytenis Giknius – fleita). Efektingas ir virtuoziškas muzikavimas, nors solisto ir orkestro ansamblis geriau derėti pradėjo J.S.Bacho kūrinio viduryje. Antroje dalyje skambėjo kūrybinio stiliaus posūkio metais sukurti darbai. Tai J.Juzeliūno Poema-koncertas (1961 m.) ir V.Liutoslavskio „Gedulinga muzika“ (skirta B.Bartoko atminimui, 1958 m.). O Klaipėdos klausytojui ir vėl labiausiai imponavo spalvingiausias, netikėtų kontrastų, ekspresijos ir humoro kupinas opusas – A.Rekašiaus „Muzika styginiams“ Nr.2.

Orkestro vadovo Donato Katkaus asmenybė, sakytumei, netilpo dirigento rėmuose – jis juokino publiką linksmais prisiminimais, netikėtais pokštais, o grojant orkestrui – mimika ar judesiu. Panašiai linksmai ir lengvai į maestro dirigavimą reagavo ir muzikantai. O bisui – keli V.A.Mocarto metams išmokti „V.A.Mocarto“ kūriniai – ir vėl pokštas…

Romantinė salelė

Šeštojo šio festivalio koncertinio vakaro dalyviai – Kaipėdos kamerinis orkestras, talentingas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekeris ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Pirmoje dalyje skambėjo kelios lengvos ir nedidelės pjesės iš J.Bramso „Meilės dainų valsų“ rinkinio – nelabai patogi aranžuotė styginių orkestrui. Gana formaliai atliktas J.Bartulio „I like Schubert Quintet C-major. op. 163“. F Šuberto Rondo smuikui ir orkestrui A-dur priklauso vėlyviesiems šio autoriaus darbams, ryški dramatinė šio kūrinio linija. M.Švėgždos fon Bekerio interpretacija pasižymėjo lyriškesne spalva, užburiančiai daininga melodine linija, subtiliai kintančia frazuote.

Antroje programos dalyje girdėjome E.Grygo Siuitą „Iš Holdbergo laikų“ – didesnis orkestro įsiklausymas ir tarpusavio derėjimas (išskyrus Rigodono dalį) ir N.Paganinio „La Campanella“. Pastarajame ir ypač bisui atliktame V.Ernsto „Paskutinė vasaros rožė“ kūrinyje M.Švėgžda fon Bekeris tiesiog žaižaravo visais įmanomais grojimo smuiku būdais. Užsimerkęs, atrodė, girdėjai ne vieno, o kelių smuikininkų muzikavimą…

Sukrėtė ir sužavėjo

Sukrėtė ir sužavėjo

Rita Bočiulytė

Retas įvykis Lietuvoje, ne tik Klaipėdoje – išgirsti sovietmečiu uždraustą tryliktąją D.Šostakovičiaus simfoniją. Dar retesnė galimybė – su pasaulinio garso solistais. Praėjusį šeštadienį klaipėdiečiai turėjo tokią progą. Kas žinojo – pasinaudojo. Salė ošte ošė plojimais, vyresnio amžiaus klausytojai braukė ašarą, o jaunimas stebėjosi, kad Šostakovičius – toks modernus…

Jungtinės Klaipėdos ir Kaliningrado muzikų pajėgos su svečiu solistu M.Svetlovu-Krutikovu publikai priminė nepaprastą D.Šostakovičiaus muziką. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Pradėjo festivalį

Bendru Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Kaliningrado apskrities filharmonijos kūrybiniu projektu šeštadienį Klaipėdoje prasidėjo tarptautinis meno festivalis „Rusų muzika prie Baltijos“, dedikuotas vieno iškiliausių XX amžiaus muzikų D.Šostakovičiaus 100-mečiui.

Šiandien festivalis tęsis Kaliningrade, kur pasaulinė operos žvaigždė bosas M.Svetlovas-Krutikovas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras bei choro vyrų grupė drauge su Kaliningrado apskrities filharmonijos kamerinio orkestro muzikantais antrąkart atliks D.Šostakovičiaus Simfoniją Nr.13, si-bemol minor, op. 113 pagal poeto Jevgenijaus Jevtušenkos eiles.

Premjeroje Klaipėdoje klausytojai gavo programėles su simfonijos teksto vertimu į lietuvių kalbą ir puikiai suprato visas penkias simfonijos dalis.

Atsiskleidė visa jėga

Politiškai, filosofiškai ir emociškai intriguojantis sudėtingas kūrinys daugelį nustebino ne tik muzikinio pasakojimo novatoriškumu, bet ir ypatinga atlikėjų sudėtimi. Skirtas solistui (bosui), vyrų chorui (bosams) ir orkestrui, scenoje jis atsiskleidė visa savo jėga.

Atlikėjai buvo verti vieni kitų. Net vyrų choras, kuris Klaipėdos muzikiniame teatre – ne iš stipriųjų, skambėjo puikiai. Matyt, todėl, kad jame dainavo geriausi teatro solistai. Ir orkestras, pastiprintas septyniais Kaliningrado filharmonijos orkestro stygininkais, griežė be priekaištų. Sodriai griaudėjo vyrų choras, unikalų balso diapazoną ir grožį pademonstravo svečias solistas M.Svetlovas-Krutikovas, pavergęs publiką laisvumu ir artistiškumu. Puikiai atsiskleidė ir dirigento Ilmaro Lapinio sugebėjimai jautriai vesti gana sudėtingą kūrinį kulminacijos link.

Tai buvo temperamentinga, ekspresyvi ir labai autentiška kūrinio interpretacija.

D.Šostakovičius (1906-1975) šią simfoniją parašė protestuodamas prieš Stalino režimą. Kompozitorius drąsiai skelbė apie visuomenės negeroves sovietmečiu, kviesdamas žmones į kovą su blogiu, kurį ne tik matė, bet pats buvo jo auka ir dėl to negalėjo tylėti. Kartu ši simfonija yra paminklas nukentėjusiems nuo sovietinių represijų, odė talentui, moteriai, drąsai ir tikėjimui.

Salėje buvo žmonių, kurie išgyveno tremtį, daugelis dar prisimena tuos laikus. Todėl nenuostabu, kad jie kūrinio klausėsi su ašaromis akyse.

Moko istorijos

„Man skauda širdį dėl Šostakovičiaus ir jo muzikos likimo šiais laikais, – sakė muzikologė prof. Daiva Kšanienė. – Manau, jo muzika deramai neįvertinta, užmiršta. O juk ji puiki! Nežinau, ar ji suprantama jaunimui. Bet galbūt kaip tik jaunimui ją reikėtų klausytis pirmiausia. Kodėl mes mokomės Vytauto Didžiojo, Žalgirio mūšio, Liudviko XIV laikų istoriją, o nesimokome tos, kurią mes patys išgyvenome?.. Ši muzika yra tam tikro istorinio periodo dokumentas, žmonijos kultūros paveldas. Šios muzikos jėga, ekspresija, gyvybė, kartu sarkazmas, ironija ir nepaprastas lyrizmas yra meninės, muzikinės vertybės, ne vien politiniai dalykai.“

Apie simfonijos atlikimą muzikologė atsiliepė kuo palankiausiai: „Puikus solistų choras, dar papildytas dirigentų, chormeisterių balsais. Puikūs balsai, galingai skambėjo. Man atrodo, Šostakovičius specialiai šiai simfonijai parinko būtent vyrų tembrą – kad būtų įtikinamiau, sodriau… Solistas – aukščiausios klasės. Koks gražus jo tembras, melodijos vedimas. Ir koks artistizmas! Jo vaidybiniai sugebėjimai, operos artisto talentas ypač atsiskleidė pamflete“.

D.Šostakovičiaus satyrinę kantatą pamfletą „Antiformalističeskij rajok“ (į lietuvių kalbą sunku būtų tiksliai išversti) M.Svetlovas-Krutikovas su orkestru, kuris irgi dainavo (!), atliko nepaprastai žaviai. Publika juokėsi, plojo, pritarė, švilpė.

Lietuvoje šis kūrinys iki šiol nebuvo skambėjęs. Džiugu, kad premjera įvyko Klaipėdoje ir turėjo tokį pasisekimą.

Tai bent solistas!

Pirmą kartą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasirodė muzikos pasaulyje garsus bosas M.Svetlovas-Krutikovas, kviečiamas dainuoti garsiausiuose pasaulio operos teatruose.

Beje, šiuo metu JAV gyvenantis rusų poetas J.Jevtušenka laiko jį geriausiu, įtaigiausiu Tryliktosios D.Šostakovičiaus simfonijos atlikėju.

M.Svetlovas-Krutikovas Kaliningrade baigė S.Rachmaninovo muzikos koledžą. Klaipėdoje viešėjęs Kaliningrado filharmonijos direktorius Viktoras Bobkovas džiaugėsi, kad bent kartą per metus garsus solistas dainuoja jų mieste.

Nors jis gimė Maskvoje ir save laiko Maskvos Didžiojo teatro solistu. „Bet esu laisvo skrydžio menininkas“, – šypsojosi dainininkas. Anot jo, dabar operos pasaulis panašus visur – bet kurioje pasaulio scenoje operų pastatymuose jis jaučiasi vienodai laisvai. Kviečiamas dainuoti „Metropolitan Operoje”, „La Scala”, Maskvos Didžiajame teatruose. Yra dainavęs Argentinoje, Kanadoje, Meksikoje, dabar ruošiasi į Naująją Zelandiją.

„Lietuvoje esu dainavęs tik kartą, gal prieš dvidešimt metų, būdamas studentas, savo karjeros pradžioje. Man didelis džiaugsmas čia pasirodyti. Ši simfonija, manau, – geriausias mūsų visų prisiminimas apie Šostakovičių“, – sakė solistas prieš koncertą.

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Klaipėdos universiteto trečiakursis I.Bakanas ruošiasi tapti operos solistu. Aleksandro Katkovo nuotrauka

Rita Bočiulytė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros trečiakursis Igoris Bakanas su savo dėstytoja doc. Ona Glinskaite ir koncertmeistere Larisa Karpova iš tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ grįžo su prizu ir padėka.

Balandžio 7-15 dienomis Kaliningrade (Rusija) vykęs 7-asis tarptautinis kamerinio dainavimo konkursas „Gintarinė lakštingala“ sulaukė 53 dalyvių iš 14 šalių. Jame dalyvavo jaunieji (iki 35 metų) dainininkai iš Kanados, JAV, Graikijos, Armėnijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitur. Lietuvai atstovavo vienintelis vokalistas iš Klaipėdos.

Igoris sakė, kad nelengva buvo pasiryžti dalyvauti šiame konkurse. Mat jo dalyvio mokestis – 80 JAV dolerių, dar reikėjo lėšų, kad galėtų 10 dienų gyventi kitos šalies mieste. Iš kur studentui paimti tiek pinigų?!. Finansines problemas jam padėjo išspręsti Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, skyręs pinigų konkurso dalyvio mokesčiui, ir Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje Leonidas Basninas, parėmęs ne tik jo, bet ir abiejų dėstytojų kelionę į Kaliningradą.

Prestižiniu laikomas konkursas vyko trim turais. I.Bakanas pateko į antrąjį ir po jo buvo apdovanotas konkurso prezidento ir tarptautinės žiuri pirmininko Rusijos liaudies artisto Valerijaus Alijevo prizu „Viltis“ ir padėka, kad dalyvavo antrajame ture. Į jį pateko tik 20 jaunųjų dainininkų.

„Prizai buvo dalinami po kiekvieno turo, – pasakojo Igoriui akompanavusi koncertmeisterė L.Karpova. – Dėl jų rungėsi ir žinomi solistai profesionalai, ir dar tik pradedantys dainininkai. Apie trečiąjį turą mes su Igoriu galėjome tik pasvajoti. Konkurencija buvo didžiulė. Mat dauguma dalyvių jau ne vienerius metus dainuoja operos teatruose Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje. Todėl tikras stebuklas, kad Igoris pateko į antrąjį turą, žiuri buvo pastebėtas ir įvertintas.“

Konkurso pirmajame ture I.Bakanas dainavo Leporelo ariją iš V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“, D.Šostakovičiaus romansą „Džiaugsmo diena“, J.Tallat-Kelpšos „Žaliojoj lankelėj“. Antrajame ture jis atliko F.Šuberto dainą „Muzikai“, R.Šumano keturias dainas iš ciklo „Poeto meilė“ ir kt.

Dabar Igoris repetuoja Don Bazilijo vaidmenį Dž.Rosinio komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas”. Ją su studentais stato du profesoriai – Eduardas Kaniava ir Stasys Domarkas. Premjera – gegužės 7-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Rigoletas“ intrigavo artistais

„Rigoletas“ intrigavo artistais

Daiva Kšanienė

Kiekvieno operos (muzikinio) teatro repertuarą papuošia didžiojo italų kompozitoriaus Dž. Verdžio operos. Klaipėdos muzikiniame teatre iš 26 šio kūrėjo operų pastatytos dvi: “Traviata” bei “Rigoletas”. Pastarasis, uostamiesčio scenoje gimęs 2003-iųjų rugpjūtį, tuomet buvo parodytas tik tris kartus. Beveik po trejų metų pertraukos šį pavasarį teatras pasiryžo parodyti ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį. Didžiausią susidomėjimą publikai kėlė jame debiutavę solistai – kai kurių pagrindinių vaidmenų atlikėjai bei kitas dirigentas…

Klaipėdiečių pastatytame Dž.Verdžio „Rigolete“ pirmąsyk pagrindinį vaidmenį atliko legendinis Lietuvos Rigoletas – E.Kaniava (dešinėje). Rigoleto (E.Kaniava) ir jos dukros Džildos (R.Petrauskaitė) duetas. Vyto Karaciejaus nuotraukos

Įrodė aktualumą

Operą pastatė ir ją anksčiau dirigavo Stasys Domarkas. Ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį dirigavo Ilmaras Lapinis.

Apie netradicinę “Rigoleto” sceninę ir režisūrinę traktuotę, veiksmo vietą ir laiką, scenografiją, kostiumus jau buvo nemažai rašyta, tad neverta kartotis. Priminsiu tik, kad operos įvykiai vyksta ne XVI a. Italijoje (originalas), o mūsų dienomis; personažai – ne dvariškiai, pažai, tarnai, o XXI a. šešėlinio, nusikalstamo pasaulio veikėjai bei nekaltos jų aukos.

Režisierius R.Banionis, pasirinkdamas tokį režisūrinį sprendimą, be abejo, rizikavo, tačiau nesuklydo. Jam pavyko įrodyti (ir parodyti) Dž.Verdžio ir V.Hugo veikalo idėjinį bei meninį-muzikinį nemirtingumą, jo aktualumą šiandienos gyvenime, kuriame, kaip ir operos dramaturgijoje, nestinga konfliktų, kontrastų, aštrių antitezių, situacijų dramatizmo.

Maestro sužavėjo

Šio, ketvirtojo, spektaklio žiūrovus labiausiai intrigavo (gerąja prasme) Lietuvos operos senjoro, daugelio pagrindinių baritono partijų (Ūdrio, Onegino, Aleko, Figaro, Eskamiljo, Žermono ir kitų) atlikėjo Eduardo Kaniavos debiutas – Rigoleto vaidmuo Klaipėdos teatro scenoje.

Garsusis solistas daugelį kartų šią partiją yra dainavęs Lietuvos operos ir baleto teatre, kitose šalyse, įgyvendindamas įvairiausius režisūrinius sumanymus. Jam dirigavo skirtingiausio meninio braižo bei temperamento dirigentai.

Didžiulę operos dainininko patirtį turintis solistas nesunkiai, o svarbiausia, organiškai įsijungė į savitą, originalų klaipėdietiškąjį „Rigoletą”. Psichologiškai sudėtingą, tragišką, vidiniai prieštaringą, daugiabriaunį savo personažo vaidmenį E.Kaniava atliko įsijautęs, nes yra jį išsamiai išstudijavęs, puikiai suvokęs šio herojaus poelgių vidinę ir išorinę dinamiką.

E.Kaniava į darnią dramaturginę visumą suliejo sudėtingą Rigoleto vokalinę partiją ir įtikinamą sceninę raišką. Savitas, stiprus dainininko balsas, beveik nepakitęs nuo jaunystės laikų, skambėjo išraiškingai, niuansuotai. Vokališkai sudėtingą, plačios registrinės bei dinaminės amplitudės Rigoleto partiją solistas atliko muzikaliai ir sklandžiai. Žavėjo ir E.Kaniavos dikcijos aiškumas. Įspūdžio nesumenkino kai kur pasitaikę intonaciniai svyravimai (pernelyg sunki, kantilenos ir rečitatyviškumo prisodrinta partija).

Suspindėjo naujoji Džilda

Džildos (sopranas) vaidmeniu debiutavo solistė Rita Petrauskaitė. Nors jau ir patyrusiai operos dainininkei ši užduotis buvo nelengva tiek vokaliniu, tiek sceninės išraiškos (psichologiniu) požiūriu. Juk Džilda yra dramos socialinio konflikto ašis, susiduriančių jėgų centras. Jos vokalinei partijai būdinga šiluma, pasireiškianti ir žaismingose, nerūpestingose, virtuozinėse vietose – pirmojo veiksmo, sujaudintose, kantileniškose – antrojo veiksmo ir dramatinėse – trečiojo veiksmo scenose.

Džilda – R.Petrauskaitei visapusiškai tinkamas vaidmuo. Skaidrus, šviesaus tembro, aukšto diapazono balsas, nepriekaištingi, vaidmenį atitinkantys sceniniai duomenys, artistizmas padėjo solistei sukurti įtikinamą jaunos, naivios, mylinčios bei pasiaukojančios merginos paveikslą. Dainininkės balsas laisvai skambėjo netgi aukščiausiame registre ir beveik neforsuojant (o šito labai sunku išvengti); lyriniuose epizoduose – švelniai, “išlygintai”. Sunkiausią Džildos partijai pirmąjį veiksmą (ypač ariją) R. Petrauskaitė dainavo „lengvai“, profesionaliai nepriekaištingai.

Atsiskleidė vaidmenyse

Naujomis, ryškiomis spalvomis sužėrėjo Dalios Kužmarskytės Madalena (mecosopranas). Samdomo žudiko Sparafučilės sesuo Madalena nieko bendro neturi su pagrindinių herojų drama; abu jie nieko nežino ir nenori žinoti; rūpinasi tik pinigais ir savo malonumais. Išdykėlišką, nerūpestingą (šiek tiek aptemdytą nerimo, kad gali būti nužudytas jos naujasis mylimasis Hercogas) Madalenos vokalinę partiją D.Kužmarskytė dainavo emocingai, aistringai, o sceninį savo herojės įvaizdį kūrė žaviai ir originaliai.

Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, turįs stiprų, turtingą obertonais balsą, Egidijus Dauskurdis (bosas) sukūrė labai ryškų, niūrų, siaubą keliantį, grubų ir tiesmukišką Sparafučilės vaidmenį.

Visuose “Rigoleto” spektakliuose Hercogo vaidmenį (tenoras) atlikęs svečias iš Vilniaus Algirdas Janutas ir šį kartą pasirodė be priekaištų. Dainininkas laisvai „valdo” savo labai gražaus tembro balsą, dainuoja lengvai, be įtampos; jo frazuotė plastiška, subtili, dažnai ekspresyvi. A.Janutas dar kartą įrodė turįs gerus artistinius duomenis, puikiai atsiskleidusius šiame vaidmenyje, nors šio personažo paveikslas operoje yra gana statiškas, netgi vienplanis.

Nedidelį tragišką Monteronės vaidmenį sėkmingai atliko Artūras Kozlovskis (bosas). Jo lūpose pirmą kartą operoje (be orkestrinės įžangos) išraiškingai nuskambėjo lemtingasis „prakeikimo” leitmotyvas, vėliau daugiausia susijęs su Rigoleto paveikslu.

Pakluso dirigento mostui

Kaip ir ankstesniuose “Rigoleto” spektakliuose, labai gražiai pasirodė teatro vyrų choras, įdomiai, raiškiai ir tiksliai padainavęs skambius, charakteringus, dažniausiai buitinėmis (šokinės) muzikos intonacijomis pagrįstus chorinius epizodus (ryškus pirmojo veiksmo maršo pobūdžio choras “Tyliai, tyliai”). Chorą parengė chormeisteris V. Konstantinovas.

Kokios svarbios bebūtų solinės partijos, ansambliai, chorai, tačiau vienas iš reikšmingiausių „vaidmenų” operose tenka orkestrui bei atlikėjui, jungiančiam sceną ir orkestrą, – dirigentui.

Ketvirtąjį „Rigoleto” spektaklį dirigavęs I.Lapinis sėkmingai atliko savo užduotį. Perimti diriguoti operą, paruoštą kito dirigento, ją savitai interpretuoti visada nelengva. Kita vertus, tokiu atveju yra galimybė tobulinti veikalo atlikimą, jį „šlifuoti”.

I.Lapinis operą „vedė” muzikaliai, dinamiškai, dramaturgiškai aiškiai, vientisai, jausdamas autentiškus tempus bei stilių. Akivaizdu, kad dirigentas operą įdėmiai ir rūpestingai išstudijavo, įsigilino; diriguodamas logiškai išryškino lyrinius epizodus, reljefiškai pabrėžė dramatines kulminacijas, niekur neslopino solistų. Gražiai skambėjo pirmojo veiksmo orkestro pianissimo, paskutiniojo veiksmo dramatiški, audringi momentai. I.Lapinio dirigavimo maniera santūri, vidujai sukaupta, tačiau visas sudėtingas operos ansamblis pakluso jo mostams.

Post scriptum

Ketvirtasis “Rigoleto” spektaklis tikrai pavyko; prie pasisekimo prisidėjo visa operos trupė, jos statytojai ir vadovai.

Kelios smulkios, visai individualios pastabos: manyčiau, kad šiek tiek (turint galvoje naujųjų” turtuolių skonį) reikėtų keisti (gal paryškinti) Džildos grimą pirmajame ir antrajame veiksmuose; Rigoleto invalido vežimėlis turėtų būti valdomas mechaniniu būdu, o ne ridenamas rankomis (kontrastas – mobilieji telefonai); niekaip nedera stora auksinė grandinė ant „neturtingo studento” (Hercogo) kaklo…

Genialiąją Dž.Verdžio operą „Rigoletas” pamatė dar nedaugelis klaipėdiečių. Todėl norėtųsi, kad ji kiek galima ilgiau išsilaikytų mūsų Muzikinio teatro, kurį jau laikas būtų pavadinti Operos teatru, repertuare.