Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Klaipėdos universiteto trečiakursis I.Bakanas ruošiasi tapti operos solistu. Aleksandro Katkovo nuotrauka

Rita Bočiulytė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros trečiakursis Igoris Bakanas su savo dėstytoja doc. Ona Glinskaite ir koncertmeistere Larisa Karpova iš tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ grįžo su prizu ir padėka.

Balandžio 7-15 dienomis Kaliningrade (Rusija) vykęs 7-asis tarptautinis kamerinio dainavimo konkursas „Gintarinė lakštingala“ sulaukė 53 dalyvių iš 14 šalių. Jame dalyvavo jaunieji (iki 35 metų) dainininkai iš Kanados, JAV, Graikijos, Armėnijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitur. Lietuvai atstovavo vienintelis vokalistas iš Klaipėdos.

Igoris sakė, kad nelengva buvo pasiryžti dalyvauti šiame konkurse. Mat jo dalyvio mokestis – 80 JAV dolerių, dar reikėjo lėšų, kad galėtų 10 dienų gyventi kitos šalies mieste. Iš kur studentui paimti tiek pinigų?!. Finansines problemas jam padėjo išspręsti Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, skyręs pinigų konkurso dalyvio mokesčiui, ir Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje Leonidas Basninas, parėmęs ne tik jo, bet ir abiejų dėstytojų kelionę į Kaliningradą.

Prestižiniu laikomas konkursas vyko trim turais. I.Bakanas pateko į antrąjį ir po jo buvo apdovanotas konkurso prezidento ir tarptautinės žiuri pirmininko Rusijos liaudies artisto Valerijaus Alijevo prizu „Viltis“ ir padėka, kad dalyvavo antrajame ture. Į jį pateko tik 20 jaunųjų dainininkų.

„Prizai buvo dalinami po kiekvieno turo, – pasakojo Igoriui akompanavusi koncertmeisterė L.Karpova. – Dėl jų rungėsi ir žinomi solistai profesionalai, ir dar tik pradedantys dainininkai. Apie trečiąjį turą mes su Igoriu galėjome tik pasvajoti. Konkurencija buvo didžiulė. Mat dauguma dalyvių jau ne vienerius metus dainuoja operos teatruose Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje. Todėl tikras stebuklas, kad Igoris pateko į antrąjį turą, žiuri buvo pastebėtas ir įvertintas.“

Konkurso pirmajame ture I.Bakanas dainavo Leporelo ariją iš V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“, D.Šostakovičiaus romansą „Džiaugsmo diena“, J.Tallat-Kelpšos „Žaliojoj lankelėj“. Antrajame ture jis atliko F.Šuberto dainą „Muzikai“, R.Šumano keturias dainas iš ciklo „Poeto meilė“ ir kt.

Dabar Igoris repetuoja Don Bazilijo vaidmenį Dž.Rosinio komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas”. Ją su studentais stato du profesoriai – Eduardas Kaniava ir Stasys Domarkas. Premjera – gegužės 7-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Rigoletas“ intrigavo artistais

Daiva Kšanienė

Kiekvieno operos (muzikinio) teatro repertuarą papuošia didžiojo italų kompozitoriaus Dž. Verdžio operos. Klaipėdos muzikiniame teatre iš 26 šio kūrėjo operų pastatytos dvi: “Traviata” bei “Rigoletas”. Pastarasis, uostamiesčio scenoje gimęs 2003-iųjų rugpjūtį, tuomet buvo parodytas tik tris kartus. Beveik po trejų metų pertraukos šį pavasarį teatras pasiryžo parodyti ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį. Didžiausią susidomėjimą publikai kėlė jame debiutavę solistai – kai kurių pagrindinių vaidmenų atlikėjai bei kitas dirigentas…

Klaipėdiečių pastatytame Dž.Verdžio „Rigolete“ pirmąsyk pagrindinį vaidmenį atliko legendinis Lietuvos Rigoletas – E.Kaniava (dešinėje). Rigoleto (E.Kaniava) ir jos dukros Džildos (R.Petrauskaitė) duetas. Vyto Karaciejaus nuotraukos

Įrodė aktualumą

Operą pastatė ir ją anksčiau dirigavo Stasys Domarkas. Ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį dirigavo Ilmaras Lapinis.

Apie netradicinę “Rigoleto” sceninę ir režisūrinę traktuotę, veiksmo vietą ir laiką, scenografiją, kostiumus jau buvo nemažai rašyta, tad neverta kartotis. Priminsiu tik, kad operos įvykiai vyksta ne XVI a. Italijoje (originalas), o mūsų dienomis; personažai – ne dvariškiai, pažai, tarnai, o XXI a. šešėlinio, nusikalstamo pasaulio veikėjai bei nekaltos jų aukos.

Režisierius R.Banionis, pasirinkdamas tokį režisūrinį sprendimą, be abejo, rizikavo, tačiau nesuklydo. Jam pavyko įrodyti (ir parodyti) Dž.Verdžio ir V.Hugo veikalo idėjinį bei meninį-muzikinį nemirtingumą, jo aktualumą šiandienos gyvenime, kuriame, kaip ir operos dramaturgijoje, nestinga konfliktų, kontrastų, aštrių antitezių, situacijų dramatizmo.

Maestro sužavėjo

Šio, ketvirtojo, spektaklio žiūrovus labiausiai intrigavo (gerąja prasme) Lietuvos operos senjoro, daugelio pagrindinių baritono partijų (Ūdrio, Onegino, Aleko, Figaro, Eskamiljo, Žermono ir kitų) atlikėjo Eduardo Kaniavos debiutas – Rigoleto vaidmuo Klaipėdos teatro scenoje.

Garsusis solistas daugelį kartų šią partiją yra dainavęs Lietuvos operos ir baleto teatre, kitose šalyse, įgyvendindamas įvairiausius režisūrinius sumanymus. Jam dirigavo skirtingiausio meninio braižo bei temperamento dirigentai.

Didžiulę operos dainininko patirtį turintis solistas nesunkiai, o svarbiausia, organiškai įsijungė į savitą, originalų klaipėdietiškąjį „Rigoletą”. Psichologiškai sudėtingą, tragišką, vidiniai prieštaringą, daugiabriaunį savo personažo vaidmenį E.Kaniava atliko įsijautęs, nes yra jį išsamiai išstudijavęs, puikiai suvokęs šio herojaus poelgių vidinę ir išorinę dinamiką.

E.Kaniava į darnią dramaturginę visumą suliejo sudėtingą Rigoleto vokalinę partiją ir įtikinamą sceninę raišką. Savitas, stiprus dainininko balsas, beveik nepakitęs nuo jaunystės laikų, skambėjo išraiškingai, niuansuotai. Vokališkai sudėtingą, plačios registrinės bei dinaminės amplitudės Rigoleto partiją solistas atliko muzikaliai ir sklandžiai. Žavėjo ir E.Kaniavos dikcijos aiškumas. Įspūdžio nesumenkino kai kur pasitaikę intonaciniai svyravimai (pernelyg sunki, kantilenos ir rečitatyviškumo prisodrinta partija).

Suspindėjo naujoji Džilda

Džildos (sopranas) vaidmeniu debiutavo solistė Rita Petrauskaitė. Nors jau ir patyrusiai operos dainininkei ši užduotis buvo nelengva tiek vokaliniu, tiek sceninės išraiškos (psichologiniu) požiūriu. Juk Džilda yra dramos socialinio konflikto ašis, susiduriančių jėgų centras. Jos vokalinei partijai būdinga šiluma, pasireiškianti ir žaismingose, nerūpestingose, virtuozinėse vietose – pirmojo veiksmo, sujaudintose, kantileniškose – antrojo veiksmo ir dramatinėse – trečiojo veiksmo scenose.

Džilda – R.Petrauskaitei visapusiškai tinkamas vaidmuo. Skaidrus, šviesaus tembro, aukšto diapazono balsas, nepriekaištingi, vaidmenį atitinkantys sceniniai duomenys, artistizmas padėjo solistei sukurti įtikinamą jaunos, naivios, mylinčios bei pasiaukojančios merginos paveikslą. Dainininkės balsas laisvai skambėjo netgi aukščiausiame registre ir beveik neforsuojant (o šito labai sunku išvengti); lyriniuose epizoduose – švelniai, “išlygintai”. Sunkiausią Džildos partijai pirmąjį veiksmą (ypač ariją) R. Petrauskaitė dainavo „lengvai“, profesionaliai nepriekaištingai.

Atsiskleidė vaidmenyse

Naujomis, ryškiomis spalvomis sužėrėjo Dalios Kužmarskytės Madalena (mecosopranas). Samdomo žudiko Sparafučilės sesuo Madalena nieko bendro neturi su pagrindinių herojų drama; abu jie nieko nežino ir nenori žinoti; rūpinasi tik pinigais ir savo malonumais. Išdykėlišką, nerūpestingą (šiek tiek aptemdytą nerimo, kad gali būti nužudytas jos naujasis mylimasis Hercogas) Madalenos vokalinę partiją D.Kužmarskytė dainavo emocingai, aistringai, o sceninį savo herojės įvaizdį kūrė žaviai ir originaliai.

Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, turįs stiprų, turtingą obertonais balsą, Egidijus Dauskurdis (bosas) sukūrė labai ryškų, niūrų, siaubą keliantį, grubų ir tiesmukišką Sparafučilės vaidmenį.

Visuose “Rigoleto” spektakliuose Hercogo vaidmenį (tenoras) atlikęs svečias iš Vilniaus Algirdas Janutas ir šį kartą pasirodė be priekaištų. Dainininkas laisvai „valdo” savo labai gražaus tembro balsą, dainuoja lengvai, be įtampos; jo frazuotė plastiška, subtili, dažnai ekspresyvi. A.Janutas dar kartą įrodė turįs gerus artistinius duomenis, puikiai atsiskleidusius šiame vaidmenyje, nors šio personažo paveikslas operoje yra gana statiškas, netgi vienplanis.

Nedidelį tragišką Monteronės vaidmenį sėkmingai atliko Artūras Kozlovskis (bosas). Jo lūpose pirmą kartą operoje (be orkestrinės įžangos) išraiškingai nuskambėjo lemtingasis „prakeikimo” leitmotyvas, vėliau daugiausia susijęs su Rigoleto paveikslu.

Pakluso dirigento mostui

Kaip ir ankstesniuose “Rigoleto” spektakliuose, labai gražiai pasirodė teatro vyrų choras, įdomiai, raiškiai ir tiksliai padainavęs skambius, charakteringus, dažniausiai buitinėmis (šokinės) muzikos intonacijomis pagrįstus chorinius epizodus (ryškus pirmojo veiksmo maršo pobūdžio choras “Tyliai, tyliai”). Chorą parengė chormeisteris V. Konstantinovas.

Kokios svarbios bebūtų solinės partijos, ansambliai, chorai, tačiau vienas iš reikšmingiausių „vaidmenų” operose tenka orkestrui bei atlikėjui, jungiančiam sceną ir orkestrą, – dirigentui.

Ketvirtąjį „Rigoleto” spektaklį dirigavęs I.Lapinis sėkmingai atliko savo užduotį. Perimti diriguoti operą, paruoštą kito dirigento, ją savitai interpretuoti visada nelengva. Kita vertus, tokiu atveju yra galimybė tobulinti veikalo atlikimą, jį „šlifuoti”.

I.Lapinis operą „vedė” muzikaliai, dinamiškai, dramaturgiškai aiškiai, vientisai, jausdamas autentiškus tempus bei stilių. Akivaizdu, kad dirigentas operą įdėmiai ir rūpestingai išstudijavo, įsigilino; diriguodamas logiškai išryškino lyrinius epizodus, reljefiškai pabrėžė dramatines kulminacijas, niekur neslopino solistų. Gražiai skambėjo pirmojo veiksmo orkestro pianissimo, paskutiniojo veiksmo dramatiški, audringi momentai. I.Lapinio dirigavimo maniera santūri, vidujai sukaupta, tačiau visas sudėtingas operos ansamblis pakluso jo mostams.

Post scriptum

Ketvirtasis “Rigoleto” spektaklis tikrai pavyko; prie pasisekimo prisidėjo visa operos trupė, jos statytojai ir vadovai.

Kelios smulkios, visai individualios pastabos: manyčiau, kad šiek tiek (turint galvoje naujųjų” turtuolių skonį) reikėtų keisti (gal paryškinti) Džildos grimą pirmajame ir antrajame veiksmuose; Rigoleto invalido vežimėlis turėtų būti valdomas mechaniniu būdu, o ne ridenamas rankomis (kontrastas – mobilieji telefonai); niekaip nedera stora auksinė grandinė ant „neturtingo studento” (Hercogo) kaklo…

Genialiąją Dž.Verdžio operą „Rigoletas” pamatė dar nedaugelis klaipėdiečių. Todėl norėtųsi, kad ji kiek galima ilgiau išsilaikytų mūsų Muzikinio teatro, kurį jau laikas būtų pavadinti Operos teatru, repertuare.

Garsusis baritonas ir Klaipėdos Brass kvintetas koncertavo drauge

Laima Sugintienė

Klaipėdos Brass kvintetui balandžio mėnesį sukanka 20 metų. Savo kūrybinės sukakties išvakarėse ansamblis klaipėdiečius pakvietė į koncertą su vilniečiu operos solistu Vytautu Juozapaičiu.

Garsiausias Lietuvos baritonas V.Juozapaitis su Klaipėdos Brass kvintetu surengė įspūdingą pasirodymą uostamiesčio publikai. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Brass kvintete muzikuoja jo vadovas Vilmantas Bružas ir Alius Maknavičius (trimitai), Algirdas Ulteravičius (valtorna), Steponas Sugintas (trombonas) ir Jurgis Dargis (tūba).

Koncerto programa tarsi veidrodis atspindėjo turtingą ir platų kolektyvo repertuarą – joje skambėjo taurioji klasika ir operų fragmentai, džiazas ir populiariosios muzikos šlageriai.

Kaip jau įprasta, didžiąją programos dalį sudarė įvairių kūrinių instrumentuotės. Jų autoriai – nuolatiniai bendražygiai Petras Jokubauskas ir Rimantas Giedraitis.

Siekdami praturtinti pučiamųjų muzikos raišką naujomis spalvomis, kolektyvo nariai ne vieną programą parengė dalyvaujant garsiems kviestiniams atlikėjams. Šiuokart kartu koncertavo Vytautas Juozapaitis (baritonas) ir Eglė Juozapaitienė (sopranas).

Pradėjo nuo… būgnų

Neabejotina koncerto puošmena buvo garsusis baritonas. Klausytojai ne tik įdėmai klausėsi ir šiltai sutiko dainininko pasirodymą, bet ir buvo dėmesingi daugeliui nežinomų jo biografijos faktų. Be dažnai skelbiamos informacijos apie įvairiapusę solisto veiklą – daugiau kaip 40 vaidmenų įvairiose scenose, šimtai koncertų, darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, televizijos laidos, įvairių jaunųjų dainininkų konkursų žiuri narys, prestižinių tarptautinių operos festivalių dalyvis ir t.t., – daugeliui netikėta buvo sužinoti apie jo karjeros vingius.

Mažai kas žino, kad savo kelią į muziką V.Juozapaitis pradėjo nuo … būgnų. Mat dainininko gimtajame Radviliškyje virė muzikinis saviveiklinis gyvenimas. Kiekvienoje mokykloje buvo po estradinį ansamblį. Viename jų trūko perkusininko. Juo ir tapo šiandien garsiausias mūsų baritonas. Tie penkeri metai, anot artisto, vienas šviesiausių jo muzikinio gyvenimo puslapių. Nepažindami natų, iš klausos „nuimdavo“ „Nerijos“, „Boney M“ kūrinius. Atlikėjas net buvo nusprendęs važiuoti į Klaipėdos fakultetus mokytis groti mušamaisiais…

Dainuojantis stalius

Su grojimu ansamblyje susijusi ir kita istorija: tuomet buvo įkalbinėjamas dalyvauti „Dainų dainelėje“ – ilgai nesutiko, nes … buvo gėda, visi juoksis… Tačiau tapo laureatu!

Šalia daugelio apdvanojimų ir titulų – Nacionalinės premijos ir „Auksinio disko” laureatas, Kristoforo, Kipro ir Operos švyturio nominantas, publikos simpatijų prizo laimėtojas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiaus kavalierius ir t.t. – jis turi ir kitokių dokumentų.

Kad ir geležinkelininkų profesinės technikos mokyklos (ten mokėsi staliaus amato) diplomą su pagyrimu… Ir tik tuo metu lankydamas vokalo būrelį Mokytojų namuose buvo pastebėtas ir įkalbėtas studijuoti dainavimą. Ačiū operos teatro solistui Pranui Urkauskui, kad šiandien mes turime puikiai dainuojantį stalių.

O šiuo metu dainininkas studijuoja Mykolo Riomerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakultete Teisės ir valdymo specialybės magistrantūroje. Išties spalvinga asmenybė…

Publika sutiko audringai

Betgi grįžkime prie muzikos. Iš per 15 koncertinės veiklos metų sukurtų daugiau nei 40 baritono partijų koncerte skambėjo trys numeriai: šiltai ir emocionaliai sudainuotas lietuviškojo baritono repertuaro aukso fondo kūrinys – „Ūdrio daina“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, lyriškai interpretuotas Volframo romansas iš R.Vagnerio operos „Tanhoizeris“ (beje, tai buvo pirmasis šiandien įspūdingo sąrašo vaidmuo Lietuvos operos ir baleto teatre, apie kurį artistas sakė: “Volframą prisimenu kaip sapną, lyg į vaikystę grįžčiau…“) bei efektingai ir temperamentingai atlikta, ypač audringai publikos sutikta garsioji Figaro kavatina iš Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjo”.

Beje, vokalistas yra prisipažinęs labai mėgstantis improvizuoti. Publika buvo itin sužavėta, kai solistas atsisėdo prie būgnų komplekto ir smagiai kartu su kvintetu akompanavo savo žmonai. Solistas sakė, kad Eglė – jo „ausys“, ji ir geranoriška kritikė, ir profesionali patarėja. Pora kartu atliko populiarųjį K.Franko „Panis Angelicus“ ir J.Cechanovičiaus „Meilės valsą“.

Turi gerbėjų

Koncerte kvintetas ne tik akompanavo dainininkams, bet ir pagrojo keletą solinių numerių iš įvairių operų. Skambėjo F. von Supe operos „Poetas ir valstietis“ uvertiūra, du efektingi fragmentai iš D.Šostakovičiaus sceninių opusų – „Satyrinis šokis“ iš baleto „Varžtas“ ir polka iš baleto „Aukso amžius“, Dž.Geršvino operos „Porgis ir Besė“ fragmentai bei kompozicija Š.Guno operos „Faustas“temomis.

Buvo džiugu Klaipėdos koncertų salėje matyti ir pirmojo Brass kvinteto koncerto klausytojus, smagu tarp senbuvių pastebėti ir naujus veidus. Belieka laukti afišų, kviečiančių į jubiliejinį vakarą.

Pianisto rečitalis – šlovė muzikai

Daiva Kšanienė

Nedaug turime Klaipėdoje koncertuojančių pianistų, reguliariai rengiančių fortepijoninės muzikos rečitalius. Viena iš retų išimčių – Jurijus Nekrasovas, balandžio 18-ąją Klaipėdos universiteto Koncertų salėje puikiai skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką.

Pianistas J.Nekrasovas, naujausiame rečitalyje skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką, dar kartą parodė, kad nesistengia publiką sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Bėda ir yda

Gabių, talentingų pianistų Klaipėdoje – kelios dešimtys, tačiau jų meninis potencialas nepanaudojamas. Dauguma jų, užgožti pedagoginio, koncertmeisterinio darbo, nebeturi laiko bei jėgų ruošti solines programas ir be atlygio koncertuoti.

Tai įsisenėjusi Klaipėdos muzikinio gyvenimo bėda ir yda: miestas iki šiol neturi koncertinio gyvenimo organizatoriaus – vietinės filharmonijos, besirūpinančios vietinių atlikėjų koncertų rengimu (prodiuseriavimu, reklama ir pan.). Didelės miesto muzikų viltys, sudėtos į Koncertų salę, nepasiteisino: ši organizacija susirūpinusi tik gastroliuojančiais kolektyvais ir iš svetur atvykstančiais pavieniais atlikėjais. Tuo tarpu dauguma (išskyrus savivaldybės finansuojamus bei dar vieną kitą kolektyvą) klaipėdiečių atlikėjų neturi jokios galimybės koncertuoti savojo miesto Koncertų salėje.

Tokia pozicija istoriškai prieštarauja senosios Klaipėdos tradicijoms, kurios, beje, yra saugotinos kaip muzikinis, dvasinis šio krašto kultūros paveldas; tęstinos, kaip būtinas autentiškos meninės terpės bei atmosferos mieste palaikymas.

Nepataikauja publikai

Klaipėdos universiteto koncertmeisteris Jurijus Nekrasovas, nepaisydamas negatyvios atitinkamų kultūrinių bei koncertinių institucijų nuostatos savų muzikų atžvilgiu, suranda galimybę reguliariai rengti autorinius rečitalius.

Balandžio 18-ąją jis surengė įspūdingą, didelį koncertą, skirtą dviejų iš esmės skirtingų stilių kompozitorių – V.A.Mocarto (250-osios gimimo metinės) ir D.Šostakovičiaus (100-osios gimimo metinės) – kūrybai.

Klausytojai dažnai mieliau klausosi skirtingų autorių, kontrastingų, įvairios stilistikos kūrinių. O atlikėjui sutelkti dėmesį į dviejų autorių muziką visada yra sunkiau. Tačiau J.Nekrasovo koncertinėms programoms tai būdinga. Jis nepataikauja publikai, nesistengia sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais.

Įrodė esąs virtuozas

Pirmojoje dalyje skambėjo V.A.Mocarto kūriniai: Fantazija ir fuga C-dur, Fantazija ir sonata c-moll, Sonata Nr. 18 F-dur ir “Lacrimosa” (iš “Requiem”, F.Listo transkripcija). Jų interpretacijoje pianistas įtikinamai perteikė mocartišką stilistiką, kartu praturtinęs ją savo meninės individualybės bruožais. J.Nekrasovo skambinamas Mocartas – lengvas, skaidrus, nuoširdus, kartu vyriškai santūrus.

Atliekant šio klasicizmo kompozitoriaus fortepijoninius kūrinius “apnuogintai” atsiskleidžia pianisto meninė branda ir technikos “įvaldymas”. J.Nekrasovas dar kartą įrodė turįs virtuozinę techniką (ir smulkią pirštų, ir oktavinę, ir akordinę, ir kt.), gražų, minkštą garso toną, puikiai tarnaujančius kūrinių esmės atskleidimui. Įprasminti, ne savitiksliai pasažai, “sudvasinta” melodinė linija lyriniuose fragmentuose puikiai atliepia dar galantiškojo stiliaus bruožais dvelkiančią V.A.Mocarto muziką.

Cikliniuose kūriniuose (trijų dalių sonatose) J.Nekrasovas muzikinę mintį plėtojo logiškai, tikslingai “išdėstydamas” prasmines bei dinamines kulminacijas, “augindamas” muzikinę dramaturgiją nuo greitųjų ekspresyvių pirmųjų dalių iki rondiškų, linksmų finalinių. Lėtosios dalys traktuotos šiek tiek romantiškai, bet nestokojant ir klasicistinio santūrumo.

Prasiveržė gaivalinga jėga

Antrąją dalį J.Nekrasovas paskyrė D.Šostakovičiaus kūrybai. Įdomu buvo klausyti jau vien todėl, kad savita ir talentinga rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika mūsų laikais koncertų salėse skamba labai retai. Pianistas atliko penkis Preliudus ir fugas (Nr.1, 2, 3, 19 ir 4) bei Sonatą fortepijonui Nr. 2 h-moll, op. 61 (trijų dalių).

J.Nekrasovas vėl pademonstravo muzikos stilių išmanymą bei meninę intuiciją. D.Šostakovičiaus muzikos atlikime prasiveržė gaivalinga jėga, santūrus (šiems kūriniams adekvatus) temperamentas.

Ypač įspūdingai skambėjo Sonata, kurios muzikos kalba (nors veikalas sukurtas 1942 m.) jau gana šiuolaikiška ir moderni: kampuota, rečitatyviška (bet turinti tautiškų rusiškų elementų) melodika, aštrūs harmoniniai sąskambiai, daugiaplanė faktūra, plati registrų apimtis.

J.Nekrasovas, naudodamas tikslius štrichus, išradingą, individualizuotą agogiką, nepriekaištingai perteikė šio stambaus veikalo nuotaikas, tembrines spalvas, dramaturgijos vingius bei kontrastus. Ekspresyviai, temperamentingai (vietomis monumentaliai) ir įtemptai skambėjo Sonatos greitosios dalys, o lėtoji dvelkė lyrizmu, skausmingu taurumu.

Apskritai J.Nekrasovo atlikimas pasižymi sugestyvumu, vyrišku jausmingumu (jokio sentimentalumo), formos suvokimu, apgalvota, išbaigta interpretacija.

Plius prie programos J.Nekrasovas paskambino lengvą, grakštų, virtuozišką N.Rimskio-Korsakovo kūrinį “Kamanės skridimas” bei P. Čaikovskio “Lopšinę” (abu S. Rachmaninovo transkripcijos).

J.Nekrasovo koncertą organizavo ir parėmė Rusijos Federacijos generalinis konsulatas Klaipėdoje, rusų kultūros bendrijos “Lada” ir “Otečestvo”.

Gausiai susirinkę klausytojai skirstėsi patenkinti, patyrę puikių sąlyčio su puikia muzika akimirkų.

Ką jaunieji klaipėdiečiai gali pasiūlyti tarptautinei meno rinkai

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“. Parodos tikslas – atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui – “Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”, kuri Klaipėdoje bus pristatyta šiemet lapkritį.

Tikintis tolerancijos

Klaipėdietiško jaunųjų „Salono” fragmentas.

Per pastarąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, Lietuvos dailėje įvyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai šiuolaikinės meninės raiškos link. Tai liudija ne tik kūrybiniai, bet ir instituciniai reiškiniai: susiformavęs privačių galerijų tinklas, LDS ir ŠMC konfliktas, meno grupuočių veikla ir kita.

Postmodernistiniai judesiai neliko nepastebėti ir pasaulinėje meno aplinkoje: vis daugiau lietuvaičių įsilieja į tarptautinio meno gyvenimo ritmą.

Tokia situacijos kaita, suprantama, nereiškia, jog postmodernistinė raiška arba šiuolaikinės visuomenės mentalitetas yra vienintelė ir teisingausia kūrybos versija. Anaiptol. Tuo ši situacija ir patogi: vienoje terpėje gali koegzistuoti skirtingi mąstymai, reiškiniai ir gyvenimo būdai. Tolerancijos principu ne tik grindžiama kūrybinės laisvės idėja, bet ir skatinama normali konkurencija.

Keblumų kyla, kuomet šie principai yra pažeidžiami ar bent jau iš dalies nevystomi. Konkurencijos, tolerancijos ir sveikos kritikos trūkumas lemia neadekvačią meno rinkos situaciją ir nostalgišką kūrybos pulsą. Pasekmė – nesiformuojanti normalaus kūrybinio diskurso situacija bei paviršutiniškas meno raidos vertinimas.

Išlindo yla iš maišo

Tapytojų flange išsiskiria R.Budvytytės kompozicija „xxx“. J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Ši spontaniška įžanga – tai bandymas pradėti vertinti esamą Klaipėdos dailės situaciją per jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų parodos prizmę. „Salonas“ (skambus minėtos parodos pavadinimas) vieši Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Deja, tik pirmojo aukšto salėje. Antra vertus, gal ir gerai, nes didesnio ploto, regis, ir nepajėgtume užpildyti.

Nors pradinis parodos tikslas buvo iš eksponuojamų darbų atrinkti dešimt autorių, kurie galėtų vykti į tarptautinį Jaunųjų Europos kūrėjų parodos itinerariumą, galiausiai ji virto ir apžvalginiu projektu, leidžiančiu apskritai įvertinti jaunosios dailininkų kartos situaciją mieste ir regione.

Šis parodos aktualumas išryškėjo jau surinkus ir išeksponavus jaunųjų kūrinius. Nuolatinė kūrybingo jaunimo trūkumo pabrėžtis išlindo kaip ta yla iš maišo! Nors parodoje eksponuojami 22 autorių darbai, tačiau bendrame mokymo institucijų ir mieste bei regione gyvenančių kūrybingų jaunuolių kontekste skaičius ne tik graudina, bet dar ir atskleidžia pasyvumo ir abejingumo būseną. Kita vertus, dalyviai turėjo tik mėnesį savo darbams į Parodų rūmus pristatyti. Tai gal tie 22 jau vien dėl to verti teigiamo vertinimo ir pašlovinimo.

Reprezentuoja ateitį

Kūrybinio pasaulio naujokai (dažnai dar tebestudijuojantys jaunuoliai), jau kojas jame kiek apšilę kūrėjai bei gerokai šventu meno vandeniu apsišlakstę menininkai – toks parodoje dalyvaujančiųjų kontingentas. Tai neabejotinai džiugina, nes suteikia galimybę vertinti. Vertinti tiek pagal turimą potencialą ir ateities perspektyvas, tiek chronologiniu matmeniu, tiek per skirtingą gauto išsilavinimo paralelę.

Žvilgtelkime giliau. Ir geriausiai nesistengdami išskirti vieno ar kito menininko, o tiesiog gretindami jų ieškojimus su europietiškomis tendencijomis. Praėjusiais metais Montružo mieste (Prancūzija) vykusiame tarptautinės Jaunųjų Europos kūrėjų parodos atidaryme (mat paroda vyksta kasmet, o ateityje, prisijungus didesniam skaičiui miestų partnerių, planuojama, jog peraugs į bienalę) eksponuojamų menininkų kūrinių lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Tokia ir yra parodos misija – suteikti galimybę dar nežinomiems autoriams tapti matomiems ir pripažintiems. Todėl ir pats pa-rodos konceptas yra ne tik unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, bet ir drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Dominuoja fotoeksperimentai

L.Larionovos ir E.Diglio darbai. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Minėtame parodos kontekste klaipėdiečiai atrodytų visai neprastai, tačiau juk visada norisi tobulėjimo. O tuomet pradedi lyginti su dar platesniais globaliais kontekstais ir paaiškėja, kad esminis lietuvaičių išskirtinumas – gebėjimas suderinti savo unikalų kūrybinį ir mentalinį žvilgsnį bei šiuolaikinio pasaulio pažinimo interpretacijas.

Tuo parodoje labiausiai galbūt išsiskiria jau kojas meno pasaulio baseine kiek pamirkę kūrėjai: surengę ne vieną personalinę parodą, dalyvavę grupiniuose projektuose, atradę savo braižą ir plastinę kalbą. Tarp jų paminėtini J.Rakevičius, D.Vaičekauskas, A.Petkus, P.Aleknavičius, J.Malinauskas ir kiti.

Nors prancūzų inicijuoto projekto esmė – būti atviriems visoms meninės raiškos formoms, klaipėdiečiai pirmenybę, regis, atidavė fotografijos eksperimentams. Nepaisant to, keli tapybos darbai, trimačiai objektai, instaliacijos ir videotransformacijos suteikė pa-rodai pilnatvės.

Kiekvienas menininkas parodai galėjo pateikti tik vieną savo darbą (ar ciklą), o tai neabejotinai neleidžia susidaryti bendro autoriaus kūrybos spektro ir vis dėlto – bendrame kontekste įgalina apibrėžti kūrėjo stilistiką, interesus, kūrybinio proveržio galimybes.

Citata virsta svajone

Originaliai parodoje skamba Godos Venclovaitės, Kristinos Samoškaitės, Lilijos Larionovos, Jurgio Malinausko instaliacijos.

Eksploatuodami jau naudotus pirmavaizdžius – citatas, tradicinę grafikos techniką, Merlinos Monro įvaizdį ar simbolinį vandens šventumą, menininkai juos įvelka į naują kontekstinį rūbą ir taip kuria savitas metamorfozes. Tuo būdu citata virsta svajone, kuri, išsiuvinėta ant drobinio maišelio paviršiaus, įgauna sakralumo aurą – savotiškai imituojamas tradicinis medžių apraišymas svajonių raišteliais, krikščioniškų votų kolekcijos ar Raudų sienos parafrazės.

Grafikos tradiciją stengiamasi išsaugoti pasitelkiant didinamąjį stiklą, M.Monro legenda įgauna tik „Pakabos“ statusą, o krikščioniškomis asociacijomis grindžiama šiuolaikinė švaros sąvokos transformacija: šiukšliadėžės tampa vandens šuliniais, o virš jų kabantis rankšluostis, kryžius ir puodelis – šventumo aspiracijomis.

Objektais manipuliuoja ir Andrius Petkus, Pranas Aleknavičius, Julius Rakevičius. Tačiau jei pirmieji du autoriai eksperimentuoja netikėtu kiaušinių dėklo ir svarmenų sugretinimu ar medžio skulptūros suplokštinimu, tai J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Jokių netikėtumų

Tapytojų flange plėtojama simbolistinė tematika, peizažas, plastikoje dominuoja lietuviškos mokyklos tradicija: viena vertus – žemės spalvų koloristika, kita vertus – aktyvi „gudaitiška“ tapysena. Jokių drastiškų perversijų, netikėtų kompozicijų ar siužetinių linijų.

Šiame kontekste gal išsiskirtų tik Ritos Budvytytės kompozicija „xxx“ – demontuojanti eksponuojamo arklio pasturgalio vaizdinį ir iš jo suformuojanti naują mozaikinę abstrakčią kompoziciją.

Vos keli autoriai pasitelkia audio­- ir videopriemones – priešingai šiandienos meniniame gyvenime nusistovėjusioms tendencijoms. Pastarosios vėlgi naudojamos kiek primityviai: mėgėjiška garso ir/ar vaizdo žaliava eksponuojamam kūriniui nei trukdo, nei padeda. O tada, regis, nelabai ir reikalinga.

Paminėtinas tik Dovydo Augaičio videodarbas „IJO“, funkcionuojantis ne kaip pagalbinė priemonė, bet kaip savarankiškas kūrinys. Šiuolaikiška kompiuterinė plastika ir tradiciška meilės istorija šiam darbui suteikia vertybinį aspektą.

Nuspręs komisija

Minėtas fotomenininkų darbų antplūdis parodoje, deja, nenustebino. Minimalistinėje, dažniausiai monochrominėje fotografijoje vyrauja peizažo linija. Žvelgiant iš tradicinio rakurso, darbai lyg ir neprasti, tačiau nei techniškai, nei tematiškai neatskleidžia nieko novatoriško, originalaus.

Gal tik D.Vaičekausko fotomozaikos formuluoja naują estetinį ir šiuolaikišką fotožvilgsnį. Įdomiai fotografija operuoja ir Simona Kaušaitė, kurios kompozicijoje „Vertybės vabalo akimis“ fotografija, regis, atlieka tik iliustracijos funkciją greta eksponuojamam „internautininkų“ dialogui.

Apibendrinant lieka apgailestauti, jog ne visi kūrybiškai stipriausi menininkai pasirodė parodoje, bei konstatuoti, jog, nepaisant to, pa- roda pavyko. Ir visų pirma todėl, kad tapo savotišku pirmuoju bandymu pristatyti jaunąją Klaipėdos miesto ir regiono kartą. Galutinius įvertinimus paskelbs komisijos verdiktas, nulemsiantis, kurių menininkų darbai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą.

Šiandien telieka tikėtis, jog tai – ne paskutinė jaunųjų kūrėjų kelionė į pripažinimą, kad tokių parodų tradicija taps impulsu jauniesiems kurti ir tobulėti.

Nuostabos akimirka – nepakartojama

Dalia Bielskytė

Žinomas Ukrainos dailininkas impresionistas Pavelas Šumovas, pirmąkart viešintis Lietuvoje, rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) klaipėdiečiams pristatys savo aliejinės tapybos ant drobės parodą „Penki metų laikai“.

Pirmąsyk Lietuvoje viešintis žymus Ukrainos dailininkas impresionistas Pavelas Šumovas pastebėjo, kad mūsų miestai – labai tapybiški. Dalios Bielskytės nuotrauka

Paroda atkeliauja iš Vilniaus, kur buvo eksponuota „Arkos“ galerijoje ir sulaukė didžiulio pasisekimo. Keturiasdešimtmetį vos perkopęs menininkas jau gerai žinomas Europoje, parodų geografija plati (Ukraina, Rusija, Lenkija, Vokietija, Anglija, Belgija, Kipras, Airija, JAV), o jo darbų yra įsigiję ne tik viso pasaulio dailės kolekcininkai, bet ir Livadijos rūmai, Lvovo paveikslų galerija, privačiose kolekcijose juos turėti panoro 4 valstybių vadovai.

Pavelas Šumovas – Makso Libermano bendrijos (Vokietijos impresionistai), Ukrainos dailininkų sąjungos, tarptautinių dailininkų fondo narys. Tačiau visuotinis pripažinimas ir pagarba nepavertė talentingo kūrėjo išpuikusiu snobu – jaunas šviesiaakis vyras šypsodamas sutiko duoti išskirtinį interviu „Klaipėdos“ dienraščiui.

– Aš pats gyvenu nedideliame mieste prie jūros, todėl, dar net nepažinęs Klaipėdos, šiam miestui ir jo gyventojams puoselėju pačius gražiausius jausmus, – šypsojosi dailininkas.

Pasikalbėti susėdome jaukioje „Baltų lankų“ knygyno kavinukėje, o tyliabalsis žmogus triukšminga pavarde (šum (rus.) – triukšmas) iš karto įspėjo:

– Esu tylenis. Tai man padeda susikaupti ir mintis bei jausmus išreikšti drobėje. Aš kalbu teptuku. Arba, jei galima taip pasakyti, daugiau dirbu, nei kalbu. Mano išraiškos priemonės – linija ir spalva, kuriomis perteikiu savo nuotaikas, emocijas, įspūdžius, mintis…

Impresionistine maniera nutapytuose Krymo peizažuose, natiurmortuose ir portretuose, kurie sudaro prabangią parodos ekspoziciją, išties pamiršti ieškoti siužeto – jauti ir matai spalvų bei linijų kalbą, kuria dailininkas kreipiasi tiesiogiai į žiūrovo jausmus, tarsi aplenkdamas jo čiuopiančią regą ir troškimą visa įvardinti.

P.Šumovas gimė 1964-aisiais Jaltoje, prie Juodosios jūros krantų. Pavelo tėvas – dailininkas, tad klausiamas, kada savyje atpažino menininką, tapytojas sudvejoja:

– Jei atvirai, tai aš to ir nepastebėjau. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano tėvo, taip pat dailininko. Vos tik pradėjau save suvokti kaip asmenybę, kai man buvo gal treji ar ketveri metai, jau žinojau, kad būsiu dailininkas. Tėvas įskiepijo man meilę tapybai ir menui apskritai. Kiek save atsimenu, klausiausi muzikos – klasikos, džiazo, – piešiau, kartais padėdavau tėvui, kartais trukdydavau, bet visada buvau pasinėręs į meną. Štai taip nepastebimai, niekieno neverčiamas, tiesiog skatinamas tėvo pavyzdžio, aš ir ėmiau piešti.

Dabar P.Šumovas pats turi du sūnus – vyresnįjį Pavelą ir jaunėlį Jaroslavą, kurie žengia tėvo pėdomis: lanko meno mokyklą ir jau rengia Jaltoje parodas. Tačiau į klausimą, ar dailininko talentas paveldimas, nusišypsojęs Pavelas atsakė:

– Niekada nesusimąstydavau, talentas – įgimti ar išmokti dalykai. Mane tėvas tikrai išmokė vieno – daug dirbti. O įdėję gerokai triūso, sakydavo jis, ir pamatysim – ar turi kažką „tokio“, ar ne…

Pavelas mano, kad talentu apdovanotas kiekvienas žmogus.

– Tik jį reikia rasti. Ypač svarbu talentą pastebėti vaikystėje, dar svarbiau – jo nesužlugdyti. Ir vėlgi – pastebėjus talentą, reikia daug daug dirbti. Talentas, neaplaistytas prakaitu, nieko nereiškia, – įsitikinęs jis.

Sako dirbantis daug:

P.Šumovo paveikslai “Alyvų lietus” ir “Po šokio”(2005).

– Rytą išeinu į dirbtuvę ir grįžtu tik vakare. Mąstau apie naujus darbus arba guldau į drobę jau sugalvotus. Kai jaučiu įkvėpimą, padarau labai daug. Įkvėpimas dailininkui svarbus – būtinai retkarčiais turi aplankyti. Nors kartais tenka kaip eilinį darbą tiesiog dirbti.

Daugelį pasaulio šalių aplankęs dailininkas Lietuvoje – pirmą kartą, nors, kaip jis sako, tai – lemtinga kelionė, kuri turėjo įvykti prieš 25 metus. Tada jis mokėsi Sankt Peterburge, B.Jogansono vardo dailės mokykloje prie Dailės akademijos I.Repino instituto.

– Vasaros praktikai sudarė tris grupes. Viena grupė važiavo į Vilnių, kita – į Uralą, o trečia – į pietus, prie jūros. Ir man nepasisekė – išvažiavau į pietus, kur ir taip gyvenau, nors troškau patekti į Vilnių. Todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau mano noras išsipildė ir atvažiavau čia, į Lietuvą, – prisipažino jis.

Lietuva P.Šumovui padarė gerą įspūdį.

– Jei atvirai, tai nesitikėjau, kad šiaurietiškas miestas Vilnius bus toks šviesus, šiltas ir spinduliuos tokia gera energija, – sakė jis. – Kad ir seni, nerestauruoti namai – jie šildo ir praturtina miestą.

Pavelo nuomone, kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, per daug švaru ir sterilu, tarsi nelieka erdvės kūrybai.

– Lietuvoje dar likę chaoso, o jame slypi dvasia, – žavėjosi kūrėjas. – Lietuvos miestai labai tapybiški. Ir menininkui – ne grafikui, ne architektui, o tapytojui – be galo įdomu visa tai matyti. Tos mažutės gatvelės…

Susižavėjimas balse pažadina viltį: ar galime tikėtis, kad čia, Lietuvoje, patirti pavasariški įspūdžiai atguls į menininko drobes?

– Taip, žinoma. Kūrybos procesas jau prasidėjo, – šypsojosi Pavelas.

Prakalbęs apie ateities planus, P.Šumovas atskleidė ir tolimesnę Lietuvos bei Krymo menininkų bendradarbiavimo perspektyvą:

– Mes norime kitąmet surengti Lietuvoje dar vieną, šį kartą jau grupinę Jaltos dailininkų parodą. Tikimės susidraugauti su lietuvių dailininkais, pakviesti juos į plenerą Kryme, kur jie turės visas sąlygas kurti ir surengti parodą, – tai būtų savotiškas apsikeitimas. Manau, Krymo tapytojams Lietuva gali būti labai įdomi. Ir Lietuvos kūrėjus turėtų įkvėpti Krymas. Tai labai skirtingi kraštai. O kūrybiškam menininkui įspūdžiai yra būtini.

Į meninį kūrybiškumą, menininkų bendravimą ir tokio bendravimo kokybinę įtaką kūrybai Pavelo požiūris aiškus. Ir šis požiūris turi aiškią apčiuopiamą išraišką – Kryme aktyviai veikiantį Menininkų klubą. Menininkai, anot P.Šumovo, būna kūrybiški ir komerciški. Jo klubas vienija tik kūrybiškus menininkus, kurių menas gal sunkiau perprantamas, tačiau gilesnis, savitesnis ir skirtas ne paviršutiniškam vartotojui.

– Mes kviečiame dainininkus, muzikantus, – pasakojo jis. – Kadangi kviečiame įdomius žmones, tai netrūksta ir mecenatų. Turime pastatą, ten renkamės, rengiame kūrybinius vakarus, įvairius renginius – kuriantiems žmonėms būtina bendrauti.

Anot Pavelo, toks bendravimas būtinas, kad menininkai išvengtų kūrybiškumą žudančio virimo savo pačių „kūrybinėse sultyse“.

– Juk tai gyvenimas. Jis turi pulsuoti, – įsitikinęs jis. – Pastaruoju metu menininkai vis dažniau išsislapsto savo dirbtuvėse, neišeidami dirba, o to pasekmė – aklavietė, į kurią patekęs dailininkas miršta kaip kūrėjas. Bendravimas duoda peno kūrybai, naujiems darbams, naujoms temoms.

Krymo menininkų klube nėra ryškios nuostatos dėl klubo narių specialybės – priimami visi: dailininkai, muzikantai, dizaineriai…

– Vienas narys – povandenininkas, – juokėsi Pavelas, – bet jis ypatinga asmenybė. Priimtume ir vairuotoją, jei tik šis būtų įdomus, kūrybinių idėjų turintis žmogus.

Pats Pavelas kol kas kūrybinio parako nepristinga. Be to, kad nuolat organizuoja bohemišką menininkų bendravimą, jis mėgsta semtis įkvėpimo iš gamtos. Ypač jį vilioja mažai žmogaus ir civilizacijos paliestos vietos, kurių Kryme apstu.

– Kiekvienas darbas, kiekviena žmogaus išraiška mene – tarsi jo asmeninio gyvenimo atspindys, – dėstė savo požiūrį menininkas. – Viename ar kitame paveiksle atskleidžiu savo nuotaiką, savo įspūdį, man neįdomu tiesiog vaizduoti realybę. Ar tai natiurmortas, ar modelis, ar gamtos paveikslas, įdomu atskleisti žiūrovui įspūdį, kurį padarė akimirka, kai aš su ta realybe susidūriau. Pats daiktas, vietovė, geografinis jos būvis – neįdomu. Įdomu tai, kas neatskleista, nepatirta, gal net niekieno nematyta. Nuostabos akimirka – nepakartojama, ir man norisi ja pasidalyti.

Atsisveikindamas dailininkas nuoširdžiai pakvietė klaipėdiečius į savo parodą ir perdavė šiuos žodžius:

– Aš dar mažai ką galiu pasakyti apie Klaipėdą – menkai ją pažįstu. Turėsiu vienas, be gido pasivaikščioti jos gatvelėmis, kad pajusčiau tikrąją miesto dvasią. Tačiau norėčiau perduoti geriausius ir šilčiausius linkėjimus nedidelio, jaukaus, tapybiško pajūrio miesto gyventojams. Džiaugiuosi, kad esu čia, kad čia bus eksponuojami mano darbai, ir manau, kad man čia labai patiks.

Duetas keturiems

Goda Giedraitytė

Keturi skirtingi autoriai šį mėnesį svečiavosi ar tebesisvečiuoja Baroti galerijoje. Dvi parodos – Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus „Pasakojimai“ bei bendras Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų ir Aleksandros Jacovskytės piešinių projektas – pristato ypatingų menininkų ypatingus duetus. Novatoriškus savo ieškojimais ir nebanalius tarpusavio pokalbiais, stilingus bei menančius tradicijos virpesius savo plastika. Žodžiu, laikmečio ir kūrėjo savasties subrandintus ir išnešiotus…

K.Jaroševaitės skulptūrų ir A.Jacovskytės piešinių paroda – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Dviese – iššūkis

Dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Du kūrėjai turi ne tik išsaugoti savo autentiką, bet dar ir pabrėžti šalia esančiojo. Nepaskęsdami kito šviesoje, savo buvimu likti itin svarbūs kito ekspozicijai. Todėl ir sunku surasti tą kitą, kuriam galėtum patikėti savo būties kraštelį.

Tačiau retkarčiais tokie stebuklai įvyksta, ir tuomet jau nebekvestionuojama kodėl. Todėl, kad, kai susitinka dvi artimos sielos, ekspozicija įgauna visai naują vertės lygmenį, pasiekia žodžiais nebenusakomos komunikacijos aukštumas.

Vienas kitą papildo

D.Laučkaitės–Jakimavičienės ir R.Jakimavičiaus „Pasakojimai“ veriasi istorijos, tradicijos, šiuolaikinės visuomenės, lengvos ironijos, simbolizmo, paslaptingos esaties erdvėje. Tie patys vaizdiniai keliauja nuo vieno kūrinio prie kito, iš vienos kompozicijos nutrupa į kitą arba, priešingai, neatpažįstamai transformuojasi, it chameleonai prisitaikydami prie naujos plokštumos ar tūrio.

Abiejų menininkų keramikos darbai diferencijuoja – Rytas dirba trimačių objektų, Dalia – plokštuminių kvadrų linkme. Abu kuria personalines vizijas: konstruoja realybėje neegzistuojančius pasaulius. Tačiau, nors skiriasi plastinis braižas, menininkai vienas kitą papildo turinio daugialypiškumu, vertybiniu svoriu. Abiem rūpi bendražmogiški klausimai, būties ir prasmės polemika, žmogaus sąlyčio su aplinka reikšmė.

Novatoriškai sugretina

D.Laučkaitės–Jakimavičienės „Langas su šv. Jokūbo bažnyčia“, „Daiktelis“ ir „Bokštas – indas su pele ir angelu“.

D.Laučkaitė–Jakimavičienė operuoja keliais vizualiniais segmentais, reflektuojančiais skirtingo laikmečio dvasią. Graikiška jonėninė kolona – duoklė klasikai, renesanso kultūros pradžią menantys brolių van Eikų angelai – mistinio ar religinio pasaulio žymenys, Vilniaus miesto panorama – Lietuvos įkūnijimas, floristiniai ir faunos motyvai – sąlytis su gamta, pirmapradžiu natūralumu, barokinės kompozicijos įsiterpiančios į siurrealistiškai besidraikančių elementų sūkurį – istorijos ir dabarties kolizija bei visa apjungiantis laivo vaizdinys – kelionės simbolis.

Šiuos vaizdinius menininkė įvairiai derina plokštuminėse plaketėse ir tūriniuose induose (pati autorė juos vadina „bokštais“), tiek ir netikėtuose techniniuose dariniuose, formaliai atliepiančiuose santechnikos įrenginių detales. Dekoliažo technikos principais dirbanti menininkė Lietuvos keramikos kontekste išsiskiria grafine keramikos traktuote, novatorišku istorijos ir dabarties sugretinimu, pasitelkiant istorinius vaizdinius ir šiuolaikišką plastiką.

Kiaušinis peizaže

R.Jakimavičius daugiau dėmesio skiria tradicinei keramikos traktuotei – indų ir mažosios plastikos formoms. Tačiau pačios traktuotės interpretacija – originali: indai, seniai praradę bet kokią funkcinę savo paskirtį, vaizduojami peizažinėse kompozicijoje. Šiuo atveju tai – maži puodeliai keramikinės žolės vejoje greta milžiniško kiaušinio arba puodelis arbatai, kurio papėdėje stūkso „mini kiaušinis“.

Kiaušinis – viena mėgiamiausių Ryto figūrų – gyvybės ir nenutrūkstančio kosmologinio ciklo simbolis. Pastarasis atsiranda ir tūrinėse kompozicijose. Šios figūrinės sistemos – keliasluoksnės savo prasmėmis, reikalauja analizės ir perskaitymo. Pavyzdžiui, kompozicija „Autoportretas 1961, 1979, 2000“ atskirais segmentais (raketos, meškiuko, piramidės, pajaco figūrėlės) įvaizdina kelis žmogaus raidos etapus: vaikystės, jaunystės ir brandos amžių. Arba „Moteris“, kurios homo sapiens figūratyvas baigiasi ties krūtine, peraugančia į raudonų rožių lauką, o prie kojų – perpjautą kiaušinį įkūnijantis dubuo, paauksuotas iš vidaus. Simbolinė moteriškumo ir vaisingumo samplaika.

Ryto darbai daug grubesni savo plastika – akėtas jų paviršius tarsi sugraužtas kirvarpų ir tuo būdu santykiauja su praeitimi. Pajacinės figūrėlės ir monochrominis jų paviršius tik dar labiau pabrėžia archainį jų charakterį.

Susikaupę maldai

R.Jakimavičiaus „Moteris“, „Vyras“, „Medis“, „Indai peizaže. Iškritęs kiaušinis“ ir „Puodelis peizaže“. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Simbolinį krūvį neša ir šiuo metu dar veikianti dviejų moterų – K.Jaroševaitės ir A.Jacovskytės – skulptūrų ir piešinių paroda. Vos kelios skulptūrėlės, dedikuotos religinei tematikai, ir ant sieninio kalendoriaus lapelių pieštuku išgraviruoti lengvi eskizai.

Kiekvieną nerangų ir drūtą K.Jaroševaitės išlipdytą kūnelį lydi ant balto popieriaus lapo parašytos Šv. Rašto eilutės. Viena vertus, pastarosios nurodo, kas įrėžta ant apačioje jų eksponuojamos figūrėlės, kita vertus, tampa papildomais kompozicijos elementais, formuojančiais ansamblinę visumą. Šiuose minimalistiniuose kūneliuose neįžvelgsime jokio ornamentiškumo ir perdėto puošnumo; tai – savotiškos nuo žemės purvo apvalytos sielos – dvasiniai piligrimai. Vienintelė jų puošmena – šventraščio eilutės ant pilvo. Vos viena kita užuomina į rankeles ir kojas, palaimingoje ramybėje nušvitęs veidelis – ir viskas. Na, dar poza, leidžianti identifikuoti žmogelio jausminę būseną. Dažniausiai tai – pasiruošimas maldai ar susikaupimas rimties minutę. Tačiau niekada – judesys. Tai – ne mobilūs herojai, o tik pašnekovai, liudijantys visuotinį pokalbį su pasauliu, aplinka, visuomene, tačiau per savąjį AŠ, per vidinį kiekvieno išgyvenimą.

Pokalbiai su savimi

Panašūs yra ir A.Jacovskytės eskizai – savotiški pokalbiai su pačia savimi. Lyg netyčia atsiradę, iš kūrybinio polėkio išsprūdę ir ant balto popieriaus lapelio, primarginto skaičiais ir vardadieniais, nutūpę, sudygę ir… nespėję suvešėti. Tik užuominos, galimybės tolimesnėms kompozicijoms, pasiūlymai, kurie niekada taip ir neįgaus savo tūrinės išraiškos.

Tačiau toks laviravimas tarp būties ir nebūties, smulkmeniškas kūniškumas šiems nutrūktgalviškiems ir kartu išnešiotiems kūrinėliams suteikia neįtikėtino žavesio ir savasties. Portretai, figūrėlės, nedidukės kompozicijos klijuojamos į vientisą gyvenimo nuotrupų ciklą, nelygu kortų kaladė, kai, išmetus vieną figūrą, sugriūna visa visuma.

Ir ciklas tas toks artimas greta gulinčioms, klūpančioms, stovinčioms Ksenijos figūrėlėms – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis.