R.Treigio fotografijos eksponuojamos Niujorke

R.Treigio fotografijos eksponuojamos Niujorke

Klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijos bus eksponuojamos parodoje Niujorke (JAV).

R.Treigys du dešimtmečius dalyvauja parodose, yra surengęs 22 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje.

Trys artimos pasaulėjautos lietuviai fotomenininkai – Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas ir Alvydas Lukys, birželio 2-ąją atidarys bendrą fotografijų parodą Jungtinėse Amerikos Valstijose – Niujorke.

Tai nebe pirmas bendras šios trijulės projektas. R.Treigys, G.Trimakas ir A.Lukys 2002-aisiais Vilniaus „Prospekto“ galerijoje buvo surengę parodą „TTL požiūris“. Vėliau ji eksponuota Kauno galerijoje „ARTeritorija“ (2003), Lenkų instituto galerijoje Stokholme, Švedijoje (2004).

Nagrinėjo Lietuvos teatrų procesus

Nagrinėjo Lietuvos teatrų procesus

Lietuvos teatro sąjunga gegužės 22-ąją Vilniuje surengė konferenciją „Nepriklausomybės metų teatro procesai (1990-2005)“, kurioje dalyvavo ir klaipėdiečiai teatrologai.

„Iškilo rimtas pavojus, kad Klaipėdos universitete teatrologijos magistrantūros neliks. Abejojama poreikiu, trūksta lėšų“, – susirūpinęs kalbėjo P.Bielskis.

Konferencijos organizatorius doc. dr. Aleksandras Guobys renginyje kalbėjo apie teatro istorijos žingsnius nepriklausomybės metais, primindamas, kad šiemet minime Lietuvos teatro istorijos ir tradicijos draugijos 15 metų sukaktį.

Teatrologė Asta Ališauskaitė savo pranešime lygino nacionalinio teatro konceptus pirmosios ir antrosios nepriklausomybės metais.

Muzikologė Janina Stankevičienė grindė mintį, kad teatrų kūrybinis palikimas – Lietuvos kultūros paveldo dalis.

Dr. Nomeda Šatkauskienė apžvelgė lietuviškos dramos pastatymus 1990-2006 metais Lietuvos teatruose, o klaipėdietė Skirmantė Černiauskaitė – šalies vaikų teatro pastatymus nepriklausomybės metais, akcentuodama tautinę tematiką, problemas.

Prof. hab. dr. Vytautas Vitkauskas analizavo mūsų teatro kalbos problemas.

Teatrologas Martynas Petrikas pasidalino mintimis apie Lietuvos teatro kritikos ir jos metodo tyrimus.

Konferencijoje doc. dr. Jurgita Staniškytė skaitė pranešimą „Nejudantys keliautojai: režisūrinės strategijos ir taktikos šiuolaikiniame Lietuvos teatre“.

Dr. Rūta Mažeikienė analizavo šiuolaikinio teatro mainus – tarptautinius kontekstus ir vietines praktikas, o dr. Edgaras Klivis kalbėjo apie naujai atrandamas vietas ir transnacionalizmo iššūkį.

Dr. Helmutas Šabasevičius aptarė Lietuvos baleto artistų darbus užsienyje 1990-2005 metais.

Doc. dr. Petras Bielskis atkreipė dėmesį į teatrologijos magistrantūros Klaipėdos universitete išlikimo klausimą.

„Mes užpildome teatro kultūros spragą – ruošiame mokyklinio ir mėgėjų teatrų tyrinėtojus ir vertintojus. Jų dar nėra pakankamai. Jei šis procesas nutrūks, labai aštriai iškils šių teatro veiklos sričių vertinimo problema“, – tvirtino jis.

Konferencijai taip pat pateikė pranešimus uostamiesčio teatrologės Salomėja Burneikaitė („Šiuolaikinio Lietuvos lėlių teatro problemos“) ir Jūratė Grigaitienė („Teatro pedagogika režisieriaus darbe“).

Konferencijos darbą apibendrino prof. hab. dr. Bronius Vaškelis.

Jos medžiagą ketinama išleisti atskiru leidiniu.

Prestižinė leidykla išleido gimnazistės knygą

Prestižinė leidykla išleido gimnazistės knygą

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla savo „Pirmosios knygos“ seriją ką tik papildė jauniausios klaipėdietės prozininkės Viktorijos Ivanovos knyga „Girgždantis žvirgždas“.

Lietuvos rašytojų sąjungos kasmet skelbiamą pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje šiemet laimėjo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinė V.Ivanova. Rudenį Viktorija eis į ketvirtąją – baigiamąją gimnazijos klasę.

Apsakymus, noveles, apysakas ji rašo nuo šešiolikos metų. Savo pirmąją knygą sako parašiusi per pusmetį.

„Apie galimybę išleisti pirmąją knygą sužinojau dalyvaudama Lietuvos jaunųjų filologų konkurse, – pasakojo jaunoji rašytoja „Klaipėdai“. – Sugalvojau pabandyti laimę ir šiame konkurse. Ne, niekas manęs neragino. Nusiunčiau leidyklai savo rankraštį ir laukiau…“

…Ir sulaukė savo pirmosios knygos!

„Sveikiname ir džiaugiamės kartu!“ – sakė jai šypsodamasis Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas.

Anot jo, Klaipėdoje dar nėra buvę, kad tokiu jaunu autoriumi susidomėtų tokia prestižinė leidykla. Juk Viktorijai dar nėra ir aštuoniolikos.

V.Ivanovos apsakymų ir apysakos knyga „Girgždantis žvirgždas“ pasirodė tradiciniu „Pirmosios knygos“ serijos tiražu – 500 egz.

Joje jaunoji rašytoja vaizduoja miesto paauglių ir jaunimo gyvenimą, daug dėmesio skiria socialinėms problemoms, brendimo laikotarpio sunkumams, santykiams su draugais, tėvais, mokytojais.

Charakteriai ryškūs, stilius paprastas, priskirtinas realistinei krypčiai, kaip ją reikia suprasti šiandien.

Pirmąją klaipėdietės knygą apipavidalino žinomas grafikas Romas Orantas.

Dvi koncertinio sezono viršūnės

Dvi koncertinio sezono viršūnės

Laima Sugintienė

Tiesiog – bravo! Tuo galėtų būti viskas ir pasakyta, kalbant apie V.Čepinskio ansamblio „Camerata Klaipėda” ir R.Vagnerio muzikos koncertus, šį mėnesį vykusius uostamiestyje. Abu juos priskirčiau prie didžiausių besibaigiančio koncertinio sezono sėkmių. Tai buvo pikas, kulminacija, viršūnė. Tai buvo puikus, pergalingas finišas.

Ypač įkvėptai, laisvai ir užtikrintai griežė pats ansamblio „Camerata Klaipėda”vadovas V.Čepinskis. Nerijaus Jankausko nuotrauka Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras XIX sezoną uždarė įspūdingu R.Vagnerio muzikos vakaru, diriguojant I.H.Lapiniui. Koncerte netikėtame amplua pasirodė V.Balsytė. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Aukšta gaida

Laikas – gegužės 18-oji, ketvirtadienis, vieta – Klaipėdos koncertų salė. „LT projektas” – taip pavadintas aštuntasis Vilhelmo Čepinskio (smuikas) ir ansamblio “Camerata Klaipėda” koncertas. Juo kolektyvas užbaigė savo koncertinį turą po Lietuvą. Užbaigė efektingai, smagiai, skoningai. Užbaigė ta pačia aukšta gaida, kaip ir pradėjo dar pernai su A.Vivaldžio „Metų laikais“.

Šio pavasario koncertą pavadinčiau „emocine repriza“ – kaip ir tąkart, gruodį, tai buvo katarsis, palaima, tiesiog – džiaugsmas… Kai po koncerto nesinorėjo kalbėti apie frazavimą, intonavimą, ansambliškumą ir kitus profesinės virtuvės dalykus. Atrodė, tas muzikams būdingas narstymas po kaulelį tiesiog… nepadorus. Atrodė, tai suterš tą šviesų ką tik patirtą įspūdį, nužudys emociją. Per pertrauką profesionalų ratelis tegalėjo pasakyti: „Taip…“ O mėginimas surasti nors menkiausią silpną atlikėjų vietą buvo sutiktas baisiausiu pasipiktinimu, palaikytas vos ne asmeniniu įžeidimu. Ko gero, pirmą kartą niekas nebesvarstė, kodėl klaipėdiečiai, o ne, tarkim, Brazauskas turi išlaikyti „Cameratą“…

Šiame koncerte kolektyvas „jojo“ ant ne kartą patikrinto savo „arkliuko“. Tai, be abejonės, – barokas ir egzotiškieji, temperamentingieji I.Albenio „Espańa“ styginių orkestrui, A.Piacolos „Tango – Cafe 1930“ violončelei ir orkestrui (abu kūriniai Lietuvoje atlikti pirmą kartą), P.Sarasatės Andalūziškas romansas smuikui ir orkestrui bei Andalūziška serenada smuikui ir orkestrui. Kaip niekad daug soliavo (ypač įkvėptai, laisvai ir užtikrintai) pats „Cameratos“ vadovas, puikiai su juo muzikavo Lina Viesulaitė (A.Vivaldžio Koncertas dviem smuikams ir orkestrui a-moll), dar kartą sužibėjo ansamblio violončelininkas Tomas Ramančiūnas (A.Piacola).

Ir… pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pagaliau mūsų gražiojoje salėje jaučiausi jei dar ir ne kaip Europoje, tai bent jau kaip Vilniuje – niekas neplojo tarp kūrinio dalių ir mobilusis telefonas čirškė tik vieną kartą.

Pamąstymui. Klaipėdos koncertų salė rengia edukacinius projektus, kuriuose, be abejonės, ypač svarbus ir tiesiog būtinas įtaigus vedėjo žodis. Šįkart (ir ne tik), manau, jau po pirmo „Cameratos” atlikto kūrinio buvo aišku, kad susirinko ta publika, kuriai jau nebereikia mokyklinio lygio komentarų, kaip antai Bachas – baroko genijus…

Pakerėjo Vagneriu

Laikas – gegužės 20-oji, šeštadienis, vieta – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. XIX sezono uždarymas. Richardo Vagnerio operų fragmentai.

Naujoji teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė tesi savo ambicingus pažadus. Ne, ne, teatro statyba dar neprasidėjo, tačiau Bairoito dvasia jau sklando Klaipėdoje – sezono uždarymui skambėjo šešių garsiojo operos reformatoriaus, muzikinės dramos kūrėjo sceninių veikalų fragmentai.

Savo veiklą uostamiestyje pradėjusi didingu V.A.Mocarto „Requem“ projektu, koncertiniam atlikimui prikėlusi P.Čaikovskio „Pikų damą“, sukrėtusi 13-ąja D.Šostakovičiaus simfonija su garsiu bosu M.Svetlovu-Krutikovu, teatro vadovė sezono pabaigai ėmėsi savo dievaičio R.Vagnerio. Visi projektai – su užmoju, tad gal ir ne visai nepagrįstas koncerto pradžioje kalbėjusios M.L.Knechtel (ji – ir koncerto leidinio sudarytoja) Žigaitytės palyginimas su pačiu Vagneriu…

…Tai buvo savotiškas Vagnerio topšešetukas: skaidrioji „Lohengrino“ įžanga ir efektingoji trečiojo veiksmo įžanga bei Elzos sapnas (netikėtas retokai girdimos V.Balsytės amplua); du fragmentai iš „Tanhoizerio“ – Volframo daina (atliko E.Kaniava), puikus Svetlanos Konstantinovos (Elizabeta) pasirodymas, įspūdingas A.Kozlovskio Votanas iš „Reino aukso“ ir stipri ne tik koncerto, bet ir viso sezono kulminacija – Izoldos mirties scena iš „Tristano ir Izoldos“. Joje dar kartą sužibo D.Kužmarskytė. Nuo Eglės (A.Žigaitytės „Žilvinas ir Eglė“) vaidmens šios solistės karjera vystosi svaigiu greičiu: dramatiškoji Santuca (P.Maskanjo „Kaimo garbė“), o dabar ir vokalinio meistriškumo viršūnė – Izolda.

Vėl ir vėl stebina teatro orkestras (tiesa, papildytas kviestiniais stygininkais), šiuokart atlikęs „Dievų eiseną į Valhalą“ iš „Reino aukso“, Gedulingą maršą iš „Dievų sutemos“, „Tristano ir Izoldos“ įžangą bei minėtus „Lohengrino“ fragmentus. Tokia programa – kietas riešutėlis ir simfoniniam orkestrui… Mūsų teatro orkestro muzikantai, užtikrintai vedami dirigento I.H.Lapinio, meistriškai rezgė leitmotyvais grįstą Vagnerio „begalinę melodiją“. Puikūs pučiamieji (būsiu subjektyvi: varis – ypač), efektingi kulminaciniai epizodai, dinamiški styginiai…

Atrodo, teatro vadovė, pati seniai užsikrėtusi „vagnerizmu“, bacilą išplatino ir uostamiestyje… Taiklūs jos komentarai padėjo klausytojui suvokti didingas Vagnerio idėjas, „iššifruoti“ jo muzikos kodus. Daugeliui tai buvo pirmoji rimta ir išsami pažintis su šiuo vėlyvojo vokiečių romantizmo genijumi.

Dar pamąstymui. Ne kartą kalbėta apie kultūrinių renginių koordinavimą. Publikai renkantis į koncertą, prie savivaldybės eisenai rikiavosi Klaipėdos krašto vaikų ir jaunimo dainų šventės dalyviai… Daugelis choristų ir chorų vadovų tik skėsčiojo rankomis – jie puikiai žino, kad Vagneris Lietuvoje retai atliekamas ir kitos progos gali tekti labai ilgai laukti…

Užburiančio balso spalvose triumfavo muzika

Užburiančio balso spalvose triumfavo muzika

Danguolė Vilidaitė

Gegužės 12-ąją suskambėjo dar vienas „Muzikos magijos“ inicijuotas koncertas. Šįkart Klaipėdos klausytojus sukvietė dainininkė – mecosopranas Liora Grodnikaitė ir pianistas iš Italijos Džakomas Batarinas.

Lyriškas, subtilus, virtuoziškas italų pianistas Dž. Batarinas ir charizmatiška, nepaprastų vokalinių duomenų dainininkė L.Grodnikaitė – žavus duetas, kuriam klaipėdiečiai plojo atsistoję.Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Intrigavo jaunos ir nepaprastai talentingos Lietuvos atlikėjos, šiuo metu vokalo meną studijuojančios Londono „Covent Garden“ karališkajame operos teatre, balsas ir asmenybė.

Išrankiam vertintojui

Koncerto programa stilistiškai buvo gana marga, didžiąją jos dalį sudarė XX amžiaus autorių opusai. Baroko kompozitoriaus A.Vivaldžio kūrybą keitė romantiškas F.Listas, po jo sekė žymių šiuolaikinės muzikos grandų A.Onegerio ir B.Briteno ar mažiau žinomų dabarties autorių italo M.Trotos ir ukrainiečio N.Kapustino kūriniai. Nuostabų ansamblinį muzikavimą papildydavo soluojančio fortepijono salelės, subtilias koloratūras – dramatinis kalbėjimas, charakteringi muzikiniai vaizdeliai.

A.Vivaldžio solinės kantatos „Nedėkingoji Lidija“ („Ingrata Lidija“) atlikimas šiek tiek man priminė žymaus soprano Sesilijos Bartoli interpretaciją, jos subtilią kantileną ir rafinuotą melodinį ornamentavimą, skirtą išrankiam vertintojui.

Ne tik bel canto

Visai kitokį muzikos pasaulį atvėrė šveicarų kilmės prancūzų kompozitoriaus A.Honegerio „Keturios dainos žemam balsui“ („Quattre chansons pour voix grave“). Įvairius šio poetiškai dramatinio kūrinio charakterio atspalvius vokalistė išreiškė parodydama plačią savo balso galimybių ir jausmų paletę. Fortepijono partija buvo labai taupi, skirta tik teksto prasmių paryškinimui – reikšmingos pauzės žodžiui. Stebino pianisto Dž.Batarino gebėjimas „pagauti“ kad ir menkiausią interpretacijos niuansą.

Panašia gaida, tik dar dramatiškiau suskambo vieno iš reikšmingiausių XX amžiaus anglų kompozitorių B.Briteno dramatinė kantata „Paedra“ („Phaedra“), sukurta remiantis antikiniu siužetu. Ekspresyvi melodinė linija, pusiau kalbamas dainavimas, kuriame galėjome skonėtis žodžio prasme ir intonacijomis, niūrus fortepijono pritarimas – tai tik dalis išraiškos priemonių, padėjusių atskleisti stiprius pagrindinio personažo išgyvenimus.

Ši nepaprastų vokalinių duomenų dainininkė labai laisvai jaučiasi scenoje, nevengia išraiškingai judėti, nebijo, kad tai kaip nors atsilieps jos garso intonavimo kokybei. O kur dar nepaprastas šios atlikėjos charizmatiškumas, sunkiai įvardijamas vidinis žavesys…

Fortepijono intermedijos ir premjeros

Koncerto programa buvo sudaryta taip, kad tarp vokalinių kūrinių skambėjo grynai fortepijoninės muzikos intarpai. Pirmoje dalyje italų pianistas atliko F.Listo „Petrarkos sonetą Nr.104“ ir „Venecijos karnavalą“ (2001 metų redakcija) iš rinkinio „Klajonių metai“. Supratau, kad šio atlikėjo stiprioji pusė yra lyriškumas, subtilus garso vedimas. Kūrinių techninis sudėtingumas šiek tiek pristabdė išraiškos laisvę. (Man artimesnė Mūzos Rubackytės to paties „Petrarkos soneto Nr.104“ jausmingesnė ir „atviresnė“ interpretacija, nuskambėjusi Klaipėdoje praėjusių metų gruodžio pabaigoje).

Antroje dalyje Dž.Batarinas Klaipėdos klausytojui pateikė net dvi premjeras: italų kompozitoriaus Masimo Trotos „Už gilumos ribų“ („Oltre il profondo“, pasaulinė premjera, kūrinys dedikuotas šiam atlikėjui) ir ukrainiečių autoriaus Nikolajaus Kapustino sonata fortepijonui Nr.2 op.54. Ypač patrauklus man pastarasis kūrinys, kupinas džiazo sąskambių ir ritmikos, perpetuum mobile energijos. Virtuoziškas šių kompozicijų atlikimas parodė kitą šio pianisto grojimo galimybių pusę.

Dar viena premjera užbaigė šį muzikinės magijos vakarą – tai lietuvių kompozitoriaus A.Šenderovo kūrinio „Puslapiai iš užmirštos knygos…“ naujos versijos (balsui su fortepijonu, dedikuota Liorai Grodnikaitei) pirmasis atlikimas Lietuvoje. Šis nesudėtingas ir labai spalvingas muzikos kūrinys, persmelktas žydų muzikos ritmika ir intonacijomis, taip pat buvo atliktas be priekaištų.

Aktorius Vytautas Anužis: „Esu maksimalistas“

Aktorius Vytautas Anužis: „Esu maksimalistas“

Rita Bočiulytė

„Vasaros nebus. Repeticijos jau prasideda! Nežmoniškai graži, labai sunki, nes intelektualiai be galo dinamiška pjesė. Aš beveik neišeisiu iš scenos“, – džiaugsmingai pasakojo aktorius Vytautas Anužis apie E.M.Šmito „Ištvirkėlį“, kurį šį mėnesį Klaipėdos dramos teatre pradėjo repetuoti režisierius Povilas Gaidys ir kurioje šis aktorius vaidins… Didro. „Tai minties ir dvasios chuliganas“, – susižavėjęs vaidmeniu sakė jis. Ir pridūrė, kad ši vasara bus tikrai karšta, nes dar vieną pagrindinį vaidmenį gavo režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje – A.Strindbergo „Kelyje į Dabaską“. Birželį pjesė žengs pirmus žingsnius į sceną…

„Tai, ką aš darau, visuomet stengiuosi daryti geriausiai. Kai neišeina, labai skaudžiai tai išgyvenu“, – prisipažino aktorius Vytautas Anužis. Nerijaus Jankausko nuotrauka

– Esate vienas iš taip vadinamų vedančiųjų Klaipėdos dramos teatro aktorių – nuolat gaunate vaidmenų, dažnai – pagrindinių, apskritai daug vaidinate. Ar taip buvo visada?

– Deja, ne visada. Esu klasikinis ir chrestomatinis karjeros „darymo“ prasme aktorius. Labai ilgai stovėjau scenoje ir su alebadra, ir su „kušat podano“…

– Ar taip reikėjo?

– Nežinau, ar reikėjo… Taip susiklostė. Turbūt taip reikėjo, jei taip susiklostė. Povilas Gaidys, dabar sveikindamas mane su gimtadieniu, gražiai priminė: „Atsimeni, kai aš tau sakiau, kad tavo laikas ateis, kai tau bus trisdešimt, keturiasdešimt?..“

– Taip ir buvo?

– Jis atėjo šiek tiek anksčiau. Man dar nebuvo trisdešimt.

– Ir koks spektaklis pralaužė ledus?

– Turbūt „Napoleonas“ 1985-aisiais. Tuomet man buvo 29-eri, kai gavau pirmą didelį, pagrindinį vaidmenį.

– Bet ar tai nebuvo tas spektaklis, po kurio norėjote išeiti iš teatro?

– Tas pats. Aš labai labai daug tikėjausi iš to spektaklio ir savo vaidmens jame. Jau esu sakęs, galvojau, kad visi apalps, bet niekas neapalpo. Tiesa, po tokio mano pasakymo kažkas replikavo, kad buvo gana daug „apalpusių“ (juokiasi).

– Tai paguodė?

– Paguodė truputį (juokiasi). Bet pasilikau visai ne todėl. Kai jau galvojau iš tikrųjų išeiti, mes gastroliavome Panevėžyje. Ten mūsų spektaklį pamatė žurnalo „Sovetskaja kultura“ korespondentė, sena teatrologė Makarova. Įsivaizduojate, po spektaklio, naktį ji man paskambino. Tiek komplimentų pasakė, kiek iki šiol nesu girdėjęs. Ir dar parašė labai gražų laišką, padovanojo savo ką tik išleistą knygą, paėmė interviu savo žurnalui…

Taigi kitąsyk reikia visai nedidelio patapšnojimo per petį. Laiku. Nes aš jau tada buvau susiruošęs išeiti iš teatro, ruošiausi važiuoti į Maskvą studijuoti kinematografiją ir režisūrą.

Bet ji man pasakė, kad aš iš tiesų esu aktorius. O aš galvojau, kad ne. Jos taip nuteiktas pasilikau teatre.

– Kodėl buvote suabejojęs?

– Aš juk pirmūnas. Mokyklą baigiau tik su vienu ketvertu. Tai, ką aš darau, visuomet stengiuosi daryti geriausiai. Kai neišeina, labai skaudžiai tai išgyvenu.

– Betgi galima kai ką nurašyti pavydui, konkurencijai…

– Bet sau nesumeluosi.

– Nemylite savęs?

– Stengiuosi mylėti. Tai labai gerai. Bet kai neužsitęsia.

– Įdomu, ar visada norėjote būti aktoriumi?

– Visada. Mano mama buvo pedagogė, mane mokė fizikos ir matematikos, ir buvo pakvaišusi dėl teatro. O Panevėžio dramos teatre tuo metu buvo Mykolas Karka – mano mamos pirmasis mokytojas. Ji dainavo pas jį chore ir Panevėžio operetės liaudies teatre, vadovaujant Valdui Jataučiui. Ir aš ten buvau – jauniausias Panevėžio operetės dalyvis. Užsikrėčiau teatru nuo pat vaikystės. Nieko kito ir nenorėjau.

– Ką išsinešėte iš Juozo Miltinio studijos, kurioje vaidinote dvejus metus?

– Tai liko visam gyvenimui. Maksimalizmas, dirbant teatre. Idealizmas ir tikėjimas aktoriaus profesijos misionieriškumu. Tų trijų dalykų man niekas nepakeitė per visą gyvenimą.

– Pats Miltinis berods nerekomendavo pačiam toliau studijuoti Maskvoje, Ščiukino teatro institute?

– Niekur stoti jis nerekomendavo. Dar pagąsdino: „Tu labai gailėsies, labai gailėsies, kad išeini…“

– Ar buvo, kad gailėjotės?

– Miltinio studijos – visą laiką. Maskvoje man buvo labai sunku. Iš pradžių kvailai jaunatviškai buvau šiek tiek pasipūtęs. Paskui labai kentėjau, nes man viskas buvo ne taip, kaip pas Miltinį. Pas jį nejaučiau, labai jaunas buvau ir nesugebėjau atskirti, kur yra profesijos amatas, o kur yra kūryba, menas. Maskvoje tai labai ryškiai atskirta – amatas ir menas. To dalyko ir mane išmokė. Dabar niekuomet nepainioju ir savo studentus to paties mokau – skirti, kur yra amatas, o kur yra menas, kurį, amato išmokęs, juo naudodamasis gali kurti.

Profesionalas tuo ir skiriasi nuo saviveiklininko, kad jis turi išmanyti amatą, sugebėti jį atskirti ir juo naudotis.

– Ar kiekvienas gali tapti profesionalu? Aktoriumi? Nori tai daugelis…

– Vis dėlto negali. Amato gali išmokti kiekvienas, o kurti ne… Nors ir amato neišmoksi, jei tau neduota.

– O kada pats pajutote, kad Jums duota?

– Aš to neanalizavau. Tai buvo didžiulė aistra teatrui. Supraskite, koks buvo laikas. Tuomet visoje Sovietų sąjungoje ir Lietuvoje teatras buvo kažkas tokio!.. Jo autoritetas buvo labai didelis. Ir socialine prasme, patriotine – okupuotos Lietuvos teatras. Aš buvau labai didelis Lietuvos patriotas. Mano bendrakursiai sakydavo, kai Anužis išvažiuos iš Maskvos, jis ims vadovauti Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimui (juokiasi).

– Teatras Jus suvedė su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu, kurio spektakliuose „Fotofinišas“, „Penktasis Heraklio žygdarbis ir Augėjo tvartai“, „Už uždarų durų“, „Nebaigtoje pjesėje“ ir „Mesjė A.“ vaidinote pagrindinius vaidmenis. Kaip vertinate šį savo kūrybos etapą?

– Kaip labai svarbų. Gal kad mudviejų – viena mokykla. Abu studijavome tame pačiame Ščiukino teatro institute. Tie patys pedagogai, vertinimo kriterijai. Jo Kaune pastatytame spektaklyje „Idioto mišios“ mano vaidmuo – vienas iš nedaugelio darbų, kuriuo pats esu patenkintas.

– Sakote, viena mokykla? Kuo maskviškė skiriasi nuo lietuviško teatro mokyklos?

– Visų pirma labai ryškiai atskirtas aktas ir labai sąmoningai prieinama kuriant. Labai suprantamai, išteoretizuojama tai, ką aš darau. Pas mus labai dažnai teatro pedagogo pastangos, dirbant su jaunu būsimu aktoriumi, yra maksimalizuotos, kad tas jaunasis aktorius jokiu būdu nepažeistų organikos, kad jis, gink Dieve, neperžengtų kažkokios ribos, kur neva jį galima apkaltinti „pliusavimu“, tam tikros tiesos nepaisymu. Vardan to dažnai paminamas autorius, suprimityvinamas charakteris, išprievartaujamos duotosios aplinkybės. Ir gauname iškreiptą vaizdą to vaidmens, kurį jis kuria. Vardan tos organikos. Ir skalė tuomet jo – tokia balzgana. Nuo tamsiai pilkos iki šviesiai pilkos. Vardan tos tiesos.

Man tai yra absoliučiai nepriimtina. Man dirbant labai svarbus autorius, svarbios tos aplinkybės, jų negalima iškreipti.

– Ką pačiam labiausiai patinka vaidinti?

– Bet ką, kad tik būtų labai gera literatūrinė medžiaga ir labai geras režisierius, kuris išmano šiuolaikinę teatro kalbą.

– Kokius personažus?

– Aistringus. Kad jie būtų aistringi visur – kančioje, meilėje ir neapykantoje. Jausmų diapazonas kuo didesnis, kuo išgyvenimai stipresni, – tuo įdomesnis man tas vaidmuo. Iki dugno! Kad būtų maksimalūs išgyvenimai, ekstremalios situacijos. Nekenčiu balzganumo ir pilkumos.

– Ką tik Jums sukako penkiasdešimt. Žinau, kad ir savo gimtadienio nekenčiat, nešvenčiat. Vis tiek nuo tų metų niekur nepabėgsi… Kaip manote, aktoriui amžius – pliusas ar minusas?

– Nėra ko apie tuos metus galvot. Aišku, kad čia nieko gero.

– Betgi su metais ateina ir patirtis…

– Tai lazda su dviem galais. Ji gali ir labai trukdyti. Patirtis uždeda labai daug nereikalingo kvestionavimo. Ir tai kartais stabdo bandymą. Vis tiek reikia eit, bandyt. Neįsivaizduoju, kaip aktorius gali užsiiminėti joga. Juk tai slopina emocionalumą. O jis turi būti nuolat kurstomas. Aktorius turi labai dažnai jausti dvasinį diskomfortą. Tai jį stimuliuoja. Kad išėjęs į sceną „transliuotų“. Taigi aktoriui labai dažnai yra labai blogai (juokiasi).

– Kaip jaučiatės prieš eidamas į sceną?

– Labai jaudinuosi. Virpa rankos, džiūsta gomurys… Tas jaudulys išnyksta jau išėjus į sceną. Scenoje niekuomet jo nėra.

O prieš išeinant… Kiekvienas vaidmuo turi savą „priėjimą“. Vienam reikia prieš tam tikrą laiką pavalgyti, kitam – išgerti „čefyro“ ar kavos. Jeigu tu rūpiniesi savo vaidmeniu, jį reikia puoselėti, kitaip bus lavonas.

– Ir taip ilgai?

– Kol spektaklio nenurašo.

– Kokį ilgiausiai taip popinote?

– Turbūt Džo Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“. Labai gaila to spektaklio. Per anksti „nuėmė“. Galėjome dar rodyti.

– Betgi taip labai sunku?..

– Jei rimtai žiūri į savo darbą. O jei nerimtai, tuomet neverta dirbti šito darbo. Yra kitų – daug pelningesnių. O jeigu jau atėjai į teatrą, vis dėlto maksimaliai jį turi išgyventi.

– Jūsų su žmona Velta vadovaujama „Dramos klasė“ baigia šeštąjį sezoną. Kuo ypatingas šis teatras, kuriame esate režisierius?

– Jame vaidina mūsų auklėtiniai – studijuojantys arba jau baigę Klaipėdos universitete lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Daugeliui iš jų šis teatras yra svarbiau nei tai, kuo jie užsidirba duonai. Juk mes repetuojame kasdien, kiekvieną savaitę vaidiname universiteto Mokomajame teatre. Per sezoną išleidžiame po vieną spektaklį, bet stengiamės vaidinti visus. Turime pastatę penkis, su jais apvažinėjome daugybę pasaulio šalių, rodėme universitetinių, jaunimo teatrų festivaliuose, esame gavę apdovanojimų. Su naujausiu spektakliu „Ir Bjork, žinoma“, kuris publikos vertinamas gana prieštaringai, šį mėnesį buvome 7-ajame tarptautiniame jaunimo teatrų forume Vilniuje. Mūsų spektaklį aukštai įvertino žiuri pirmininkas Leisas Olsonas – garsus švedų aktorius ir teatro pedagogas. Iš festivalio parsivežėme pagrindinį diplomą, esame pakviesti į Kanadą ir į Maroką.

– Ką reiškia Jūsų teatro pavadinimas?

– Dabar po teatro vėliava palenda labai daug kas – ir šou, ir cirkas… O „drama“ – tai yra rimta, gilu ir tikrai teatras. „Klasė“ – tai yra liuks ir amžinas studijavimas.

– Kuo „Dramos klasė“ skiriasi nuo kitų teatrų?

– Man teatre visuomet svarbiausias aktorius. Dabar ne vienas spektaklis bando įrodyti, kad galima apsieiti be aktoriaus. Tik su apšvietimu, scenografija, muzika, kur aktorius – tik vienas iš komponentų. Kaip scenografija – iš medžio, šviesa – iš lempos, muzika – iš plokštelės… Man tai pažeidžia dogmą, kad svarbiausias teatre yra aktorius. O man tokio teatro nereikia.

„Dramos klasėje“ svarbiausias – aktorius. Tai mudu su Velta realizuojame per savo mokinius. Ir tai yra tik mūsų. Miltinio teatre irgi buvo svarbiausias aktorius. Ir pas jį nedirbo nė vienas, nebaigęs jo studijos. Nė vieno svetimo. Ir pas mus visi – savi.

– Niekada nekilo noras režisuoti dramos teatre?

– Ne. Yra režisierius statytojas ir režisierius pedagogas – tas, kuris ištirpsta aktoriuje. Man pastarasis daug įdomesnis.

– Jeigu dabar reikėtų išvardinti spektaklius, kuriuose vaidinote pats, pačių brangiausių vaidmenų sąrašas būtų ilgas?

– Susidarytų eilutė… Vis dėlto apie šešiasdešimt vaidmenų per 28 metus Klaipėdoje. Teatras suskaičiavo. Pats jokios statistikos nevedu.

– Publikos, kritikų vertinimai Jums svarbūs?

– Svarbūs, bet svarbu į save per giliai neįsileisti tų vertinimų. Yra spektaklių, kurie skirti nedidelei publikos daliai. Jei žiūrovų tik trečdalis salės, tai nereiškia, kad tai blogesnis spektaklis už tą, kur praėjimuose nėra vietos.

– Ar yra buvę, kad atsisakytumėte vaidmens?

– Ne, taip nėra atsitikę. Esu matęs tokių dalykų ir žinau, kad tuomet likimas gali nusigręžti. Aš esu prietaringas. Bijau, kad paskui gali nebūt tų vaidmenų.

– Ar yra dalykų, kurie, kalbant apie teatrą, Jums yra skaudūs?

– Galvoju, kad labai neprotinga visuomenės, valdžios pažiūra į teatrą. Paradoksalu, kad per tą nykų sovietmetį mes turėjome ir išsaugojomę laisvą ir labai vertingą, vertinamą teatrą. Po 1990 metų mes tos vertybės nebepuoselėjame.

Dabar daug kalbama apie įvaizdį… Meskite labai dideles investicijas į kultūrą, meną ir mokslą – ir tada turėsime įvaizdį. Tikrą ir ne vienadienį.

Užgauna tas centų skaičiavimas, valdžios prievartavimas, kad teatras pats užsidirbtų pinigų. Tai yra toks nemokšiškumas!.. Kiekgi tų teatrų tėra?! Kiekgi jiems reikia pinigų?!.. „Glupstva“. Visur pasaulyje rimtas menas yra dotuojamas. Tai nekvestionuojami dalykai.

Nepatinka man ta pažiūra, kad aktoriumi gali būti kiekvienas, nebaigęs mokslų. Kai aktoriaus profesija nuvertinama, juo manipuliuojama.

Vis dėlto tas laikas, kai prie tarnybinio įėjimo gerbėjai laukdavo autografų ir nešdavo gėles, yra praėjęs. Bet jis turi sugrįžt. Nes viskas eina spirale. Ir teatrui per daug metų, kad atsirastų kažkas tokio naujo, kad sunaikintų jo prigimtį. Ir teatras vis tiek grįš prie aktoriaus.

– Paspėliokime, kada tai įvyks?

– Negalvoju, kad teatras greitai susigrąžins lyderiaujančio meno pozicijas. Tas procesas vyksta, bet gana lėtai. Susigrąžins tik grįždamas prie aktoriaus meno sureikšminimo, sugrąžindamas jam priklausančią vietą teatre. Kai teatre bus du lyderiai – autorius ir aktorius. Na, kiek galima šifruoti visokius kryžiažodžius teatre?!.

– Ką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš Jūsų spektaklio?

– Ogi tai, ką aš jam pasakiau. Kad nepabėgtų nuo to, ką gavo.

Keliaujantis pleneras išmaišė pamario žemes

Keliaujantis pleneras išmaišė pamario žemes

Dalia Bielskytė

Gegužės 11-25 dienomis vykęs pirmasis tarptautinis P.Domšaičiui (1880-1965) skirtas pleneras nuskambėjo kaip varpo dūžis.

Gražios intencijos vardan

Plenero rengėjai, dalyviai ir armėnų šeima, gyvenanti P.Domčaišio gimtajame name, kartu įsiamžino paminklinės lentos atidengimo dieną.

Tai vienas ilgalaikio projekto „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) renginių, kurį parėmė Kaliningrado bei Klaipėdos savivaldybės, surengė P.Domšaičio galerija Klaipėdoje, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Rusijos dailininkų sąjungos Kaliningrado organizacija. Renginio partneriai: Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašatas ir Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje.

Projekto kuratorės Kristinos Jokubavičienės idėja parnešti Prano Domšaičio vardą į gimtąją kūrėjo žemę ir pravesti rinktinę Lietuvos bei Rusijos dailininkų komandą Mažosios Lietuvos vardą pasaulyje garsinusio dailininko keliais ne tik virto kūnu, bet ir susilaukė rimto palaikymo.

Gražios intencijos vardan darbavosi Lietuvos konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Arvydas Juozaitis, Kaliningrado srities menų mėgėjas ir mecenatas Borisas Bartfeldas, stebuklingą Mažosios Lietuvos aurą į savo kūrybos erdves įsileido dailininkai Juozas Vosylius, Linas Julijonas Jankus, Darius Vaičekauskas, Arūnas Mėčius, Jevgenijus Pečerskis, Natalja Janekina, Sarkisas Gogorianas, Natalija Voronova ir Valerijus Morozka.

Renginio tikslas – pajusti dvasią to krašto, kuris užaugino ir suformavo Prano Domšaičio, dailininko, kūrybos žmogaus, pasaulėvaizdį. Tad plenerą būtų galima pavadinti „keliaujančiu“. Kūrybinė stovykla buvo padalinta į dvi dalis – pirmąją savaitę dailininkai gyveno Svetlogorske, antrąją – Palangoje. Plenero dalyviai lyg tikri piligrimai, ieškodami matomų ar tik nujaučiamų lietuvių kilmės tapytojo pėdsakų, išmaišė pamario žemes tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.

P.Domšaičio gimtinėje

A.Juozaitis ir dailininkai pritvirtino memorialinę lentą prie namo, kuriame gimė būsimasis dailininkas. K.Jokubavičienė džiaugėsi, kad memorialinė lenta visiems užklystantiems į Gajevo kaimo sodybą primins, kad joje gimė lietuvių dailininkas P.Domšaitis.

Plenero organizatoriai ir globėjai rūpinosi ne tik kūnišku, bet ir dvasiniu komandos penu. Kaliningrado pusėje prieš įspūdžių ištroškusias akis iškilo griūvančios pilys bei šventovės, skardiniais paminklais lyg varpučiu užsėtos senosios kapinės, kaukolės, dūlančios už kapinių tvoros ar tvirtovių sienų, nuostabi, tapybiška gamta. Dailininkai kiekvienas savaip kaupė jiems dosniai teikiamą informaciją – vieni čia pat tapė, kiti fotografavo, treti tiesiog „gėrė” įspūdingus vaizdus. Galbūt kadaise šį peizažą žvilgsniu glostė ir P.Domšaitis?..

Kūrybinės stovyklos dalyviai tapo reikšmingo įvykio Kropynose (dabar Gajevo) liudininkais. Čia 1880 metų rugsėjo 15 dieną ūkininkų šeimoje gimė ir iki 27 metų gyveno tapytojas Pranas Domšaitis. Gimtajame Domšaičio kieme visus pasitiko naujieji šeimininkai – prieš 5 metus į Kaliningrado sritį atsikrausčiusi armėnų šeima.

Šiandien sodyba gerokai pasikeitusi – dalis namo nuversta, tinkas aptrupėjęs, sienos pajuodusios, vietomis jas „puošia“ juodi rašmenys, primenantys miestų jaunimo pamėgtą „street art”-ą.

Nereikia ypač lakios vaizduotės, kad suprastum, kaip paradoksaliai ant šio vargano trobesio atrodys prabangi granitinė UAB „Senovė“ (gen. direktorius Audrius Kolka) padovanota lenta, kurioje įrėžtas garsaus tapytojo vardas, dviem kalbomis skelbiantis vietos gyventojams, jog čia vis dar gyva šviesaus žmogaus, garsinančio jį išauginusią žemę, dvasia.

Kelias atvedė į Lietuvą

Kaip tapo L.J.Jankus, atėjo pasižiūrėti armėnų šeima. Iš bažnyčios, kurioje krikštyta P.Domšaičio motina, likę tik griuvėsiai.

Lietuvoje plenero dalyvių laukė Nida, Tomo Mano muziejus, ypatinga ekskursija po P.Domšaičio galeriją Klaipėdoje, kurią surengė plenero kuratorė bei šios galerijos vedėja K.Jokubavičienė.

Svečiai aplankė A.Mončio namus-muziejų Palangoje, skulptūrų parką, Paveikslų galeriją, pasivaikščiojo po Klaipėdos senamiestį. Įspūdžius nusakė trumpai: „Nuostabu. Mes mylim Lietuvą“.

Ekskursija po Mažąją Lietuvą šiapus Rusijos sienos taip pat davė peno apmąstymams. Unikali Šilutės muziejaus ekspozicija, neįtikėtinais grafitais, freskomis, vitražais išpuošta bažnyčia, senoji architektūra, švytinti po apniukusiu dangumi, darė didžiulį įspūdį tiek svečiams, tiek šeimininkams.

Toliau plenero dalyvių kelias vingiavo per Rusnę, Nemuno deltą, neprilygstamąją Ventę…

„Suguldė” ant drobės

D.Vaičekauskas ir A.Mėčius šmaikščiai atstovavo jaunajai kartai. J.Vosylius Svetlogorske tapė gamtoje. Dalios Bielskytės nuotraukos

Kūrybinės stovyklos derlius išties gausus – dailininkai dirbo išsijuosę. Tai, kad pleneras buvo skirtas P.Domšaičio atminimui, nepaveikė jų įprastos tapymo manieros. L.J.Jankus liko ištikimas impresionistiškam peizažui ir įprastam spalvynui. J.Vosylius stulbino žiūrovus „suplėšydamas“ klasikinį peizažą, į pirmą planą iškeldamas netikėtą bato-vazos motyvą. D.Vaičekausko tapyba nušvito atvira spalva ir griežta forma, atpažįstamais svetingo Svetlogorsko motyvais. Nustebino Arūnas Mėčius – žinantys jo braižą pasiges krakeliūros, lesiruotės, mistifikuoto siužeto, vietoj pamėgtų juvelyriškai anatominių desertų autorius siūlo ne mažiau saldų marinistinį peizažą, žaidžia faktūra, grubiu potėpiu ir klasikine kompozicija: vanduo, skardis bei keli plikašakiai kamienai pirmame plane.

Mažiau Lietuvos žiūrovui pažįstami arba visai nepažįstami Kaliningrado dailininkai kalbėjo, kad patirti įspūdžiai guls į atminties lentynėles ir tik lengvos metaforos forma išryškės jų darbuose. Tačiau visi vieningai tvirtino, jog pažintis su Domšaičiu ir klajojimas jo takais, lyg kartojant ano meto dailininkų kolonijų tradiciją, paliko neišdildomą įspūdį.

J.Pečerskis savo pajautas užkodavo jam būdingoje abstrakcijoje. Jauniausia plenero dalyvė N.Janekina mieliau klaidžiojo vidinio pasaulio vizijose nei atpažįstamoje natūroje. V.Morozka nenorėjo atsisakyti skrupulingos ir subtilios grafikos – autoriui didžiulių drobių parade oriai atstovavo trys mažučiai darbeliai. Daugiau ar mažiau prie natūros prisilietė N.Voronova, pastele piešusi medžius Filine, vietovėje, kur kadaise kūrė ir P.Domšaitis. Į elegantiškas ir akvareliškai skaidrias lyg vasaros jūra S.Gogoriano drobes įsiliejo gimtasis Domšaičio namas ir lygumos, kuriose lietuvių tapytojo akis ne kartą ieškojo įkvėpimo.

Kūrė po viena vėliava

Projekto kuratorė K.Jokubavičienė renginiu liko labai patenkinta. Jos manymu, memorialinės lentos pritvirtinimas, pažintis su krašto landšaftinėmis, istorinėmis, architektūrinėmis vertybėmis suteikė plenerui ypatingą atspalvį. Kaip išskirtinį P.Domšaičiui skirto plenero bruožą menotyrininkė minėjo skirtingų kartų dailininkų sukvietimą po viena vėliava.

Netradicinis sprendimas pasiteisino. Dailininkai savo sambūrį vadino kosminio laivo komanda, o stilių, požiūrių įvairovė įkvėpė dinamikos ne tik dviem tarpinėms pa-rodoms, bet ir suteikė vilčių, jog pagrindinė kūrybinės stovyklos paroda, vyksianti rudenį, kai dienos šviesą išvys jau susigulėję „keliaujančio“ plenero įspūdžiai, bus tikrai įspūdinga.

Sakralinis akordas

Sakralinis akordas

Juozas Vosylius

Tapytojas

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (K.Donelaičio g. 4) erdvėje, gražioje harmonijoje su čia skambančia muzika ryškiai groja Vido Pinkevičiaus tapyba – stiprus 27-ių solidaus formato paveikslų akordas, sklidinai pilnas gilios minties ir spalvingos, turtingos plastikos.

V.Pinkevičiaus paveikslai sakraline tema sklidini minties ir spalvos švytėjimo.

Iš anotacijos nuotraukos žvelgia daugeliui klaipėdiečių gerai pažįstamas, įdėmaus žvilgsnio, šešėliuotas autoriaus – dailininko vienišiaus, „krabo atsiskyrėlio”, kūrybos maniako, tikro kosminės kuriamosios energijos laidininko – veidas.

Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas, prasidėjęs 1973-iaisiais, Vidui baigus Vilniaus dailės institutą ir atvykus gyventi į Klaipėdą, jo rankomis gula ir gula į drobes, grafikos ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtys tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio.

Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius” ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus”… Kažin, ar tai tik metafora…

Kasdienis įtemptas darbas su-brandino per 40 asmeninių parodų – didesnių ir mažesnių, tapybos ir piešinių, ir čia, ir ten, ir dar toliau, visų nesuminėsi. Tai tik maža dalis, ką būtų galima iš to aruodo parodyti. Darbų iš dirbtuvės irgi išėjo į Rytus ir Vakarus, šiapus ir anapus Baltijos ir Atlanto, pas kolekcininkus E.Kolakauską ir „įžymiaką” B.Gražį, į Vilnių ir Maskvą…

Dirbtuvės žaizdras suformavo savitą, ryškų kūrybos braižą, besikeičiantį pagal ranką vedžiojančią dvasią. Taip vienas kitą keitė kūrybos etapai – po sodriaspalvio realistinių žanrų dešimtmečio 1975-1985 metais, savyje talpinusio ir netikėtus grafikos oforto proveržius, sekė filosofiškai mistinis, fantastinių vaizdinių ir įžvalgų, sakralinio paveikslo etapas, kuris nesibaigia…

Jis irgi pilnas kaitos bei dinamikos. Tirštai spalvomis kibirkščiuojantį, pastoziškais potėpiais šėlstantį periodą staiga keičia plonos, peršviečiamos, pelenų pilkumo vienspalvės tapybos etapas, kurį vėl „nubraukia” žarijų karščiu alsuojantis raudonasis ar skausmo tamsoje skęstantis Kristaus kančios kelio ciklas.

Parodoje stebime tipišką sakralumo fenomeną – pasikeitimą. Kaip Kristaus gyvenimo slėpinys, savyje turintis maksimalų įtampos ir kančios užtaisą, paslaptingu būdu tampa gydančiu, apvalančiu šviesos keliu, taip V.Pinkevičiaus tapyboje skausmingas turinys įgauna vidinio švytėjimo, tarsi „pasikrauna” ir atiduoda teigiančią pozityvią energetiką.

Ši amžina tema Vido tapyboje tampa lemiančiu epicentru, kurio orbitoje sukasi ir gauna šviesą visos kūrybos temos ir sprendimai, o paveikslai tampa ne šaltu šios ypač sunkios temos iliustravimu, bet dar vienu ryškiu Kristaus Kryžiaus pėdsaku žemėje.

Pasekime Juo…

„Pamario ženklai“ pristatyti Ispanijoje

Juozas VOSYLIUS. Diptikas „Prano Domšaičio atminimui”. 2006 m. Aliejus, drobė, 60×160 cm.

 

„Pamario ženklai“ pristatyti Ispanijoje

Ispanijos sostinėje Barselonoje, Municipaliniame emalio muziejuje (MECS), gegužės 12-ąją atidaryta Kintuose sukurtų Lietuvos emalio dailininkų darbų paroda, veiksianti iki liepos. Joje – ir klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio kūriniai.

Parodoje eksponuojama dešimties autorių 21 kūrinys iš Kintų Vydūno kultūros centro emalio kolekcijos „Pamario ženklai“. Tai pirmasis emalio meno kūrinių pristatymas užsienyje per trejus šio projekto veiklos metus.

Kintų Vydūno kultūros centre nuo 2003 metų sukaupta per 50 menininkų kūrinių kolekcija, kurioje yra ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių darbai. „Šios parodos pristatymas Ispanijoje – tai kelerių metų bendradarbiavimo su Vilniaus dailės galerija „Meno niša“ ir dailininke Maryte Gurevičiene rezultatas. Kasmet simpoziumo darbai buvo eksponuojami šioje galerijoje Vilniaus bienalės metu“, – pasakojo „Klaipėdai“ Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Anot jos, Lietuvoje emalio meistrų nėra daug, todėl Kintų Vydūno kultūros centro sukaupta kolekcija labai reikalinga rengiant tokio pobūdžio parodas užsienyje.

Kintų Vydūno kultūros centras, norėdamas įtvirtinti bendradarbiavimo ryšius su užsienio emalio specialistais, parodos metu padovanos vieną šilutiškio A.Liekio emalio kūrinį Barselonos muziejui.

Liepos 25 – rugpjūčio 5 dienomis Kintuose vyks 4-asis tarptautinis emalio simpoziumas „Pamario ženklai“, šiemet praturtėsiantis muzikine laboratorija, kurios metu vyks kūrybiniai muzikiniai vakarai.

S.Bertulio kūriniai iš ciklo „Pamario ženklai“eksponuojami Lietuvos emalio dailininkų parodoje Ispanijoje.