Kritikos kritika ir interpretacijos

Kritikos kritika ir interpretacijos

(Tikrai ne recenzija)

Sigita Kondratienė

Sutartiniai ženklai, gal palengvinsiantys šių „kritikos kritikų“ skaitymą:
Žodžiai kursyvu – citatos, kai kur nelabai tikslios, nes rašomos ir iš atminties.
Išryškinta – negatyvi autorės pozicija.
Didžiosiomis raidėmis pradėti žodžiai – Ypatinga Vertė ir Įvertinimas.
Tik didžiosios raidės – absoliutūs Dvasios Ligonės KLIEDESIAI.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Pastaruoju metu su menu susijusioje spaudoje literatūros kritikai vis dažniau ima kritikuoti ne pačius kūrinius, o savo kolegas. Tokia tradicija nėra nauja – pakankamai gyvastinga ji buvo ir prieškario Lietuvoje, o B.Sruoga mėgdavo „pasipjudyti“ ir su savimi… Bet kad B.Sruoga tik labai puikiai žaisdavo – turėjo ypatingą talentą. Dabartiniai mūsų kritikos kritikai, deja, ne tik kad nepasižymi tokiu talentu, bet ima ir prapliumpa atvira pagieža kokiai nors „knygų žiurkei“, iš bibliotekų ar knygynų lentynų išsitraukusiai „ne tą autorių“ (pvz., dabar jau a.a. J.Marcinkų), kurį „privalėtų išsitraukti“ ar imančiai Klasiko knygą, bet… Net ir ne recenzuodama, o tik į žodinę polemiką įsiveldama knygą „perskaito“ nei šiaip, nei taip“ – per absoliutų idiotiškumą visai ne taip, kaip to norėtų autorius ir jo Konsultantai (Konsultantės! – „veikiančios“ gal tik telefonu)… Tada „knygų žiurkė“ tampa jau Ragana Piesta ir dar Pavargusios dvasios – jau visiems laikams, nes taip įrašyta Literatūros ir Dvasios Galiūnų Studijoje (beje, labai keistai pavertusioje net recenzija tik gamtosauginį straipsniūkštį – tegu ir groteskiškai nejaukų, tegu ir pernelyg diletantišką…). Kai kuriuos rašytojus (gal ir visus!) skaitytojai privalo perskaityti tik taip, kaip rašytojai mano būtinai turį būti perskaityti… Ir dar daug gražiau… Dėl to G.Grajauskas „Erezijoje“ netikusius skaitytojus – samdytus žudikus – ir nužudo. Nėra skaitytojo tokio, kokio norėjo „Erezijos“ šlapiaklynis rašytojas, tai ir nereikia – jokio… Ne „Siužetą reikia nušauti“, o šiuolaikinį skaitytoją – aiškiai teigiama romane… Kilstelkim nepagarbiai ir Staliną iš numirusių – nėra skaitytojo, nėra ir problemos… Ramybė kūrėjams tada Garantuota… Tačiau iš kur ta Baimė netekti skaitytojų?..

Baisiausias pavojus rašytojams iškyla visgi tada, kai nelieka „viešųjų skaitytojų“. Pastarieji kai kurių rašytojų bei leidinių redaktorių užtat taip ir suprantami – kaip pigios ar net ir visai dykai atsiduodančios Senos Kekšės. Tokiems bent simbolinį honorarą sumokėti jau būtų didžiausia „kontoros“ kompromitacija. Svarbu, kad leidėjams ir redaktoriams tirštokas „nuoviras“ liktų… O rašytojams?.. Savaime aišku. Kuo nuo kokio nors „viešojo skaitymo“ ekshibicionizmų kyla didesnis „bruzdesys“ ar bent „birzgesys“, tuo ir rašytojas regimesnis, o kai Regimesnis, tai ir Perkamesnis. Visi šiais laikais mes tik Prekės. Arba Nebeprekės – tik „viešieji skaitytojai“(apie juos nuo pastraipos pradžios)… Bet dėl jų irgi vyksta kova… Ir Kokia!.. O-ho ho!.. Tereikia iš nuobodulio atsidurti kokiame nors menininkų susibūrime…

Rašytojų susiėjimuose ir „susibėgimuose“ vyksta tikri mūšiai su „viešaisiais skaitytojais“. Ir su tais, kurie „skaito“ rašytojus, ir su tais, kurie jų jau NEBESKAITO. O jei NEBESKAITO, tai, aišku, ir „susibėgimuose“ nedalyvauja. Tokie mušami už akių arba įvairiuos leidiniuos (dažniausiai anonimiškai) – lietuviams pačiais smagiausiais būdais. Bet būna ir gražių išimčių… Štai vienas uostamiesčio kūrėjas per LRS Klaipėdos skyriaus apvalios sukakties minėjimą prie LRS pirmininko išrėžė, kad kritikai recenzuoja tik tas knygas, už kurias autoriai jiems solidžiai sumoka… Tai turėtų būti ir protokole – nepastebėjau, ar diktofonas iš viso buvo… Kadangi iš „kritikų“ salėje buvau, ko gero, tik aš – ir dar nekviesta… Užtat ir klausiu linksmai to rašytojo, kuris net raštu pripažino, kad ji yra recenzavusi ir mano knygas, kur kada ir kiek jis man yra sumokėjęs?.. Neišsigint, kad daug savo Produkcijos tokiai vienai „literatūrologei“ tas rašytojas buvo dedikavęs… Tačiau to „užmokesčio“ jau nebėra… Tiesa, kai kurie kiti autoriai už „bandymus skaityti“ jų Šedevrus net ir taip nėra padėkoję… Net ir puodelio arbatos už recenzijų Paklodes, tegu tik sarkastiškai išsišaipydami, per knygų pristatymus ar per kitus „literatūrinius susiėjimus“ nėra pasiūlę… Bet už tai labai ačiū, nes esu Iš Debilų giminės Idiotų Tokių, kuriems per sunku likt skolingiems… O imsiu ir dar pasijusiu… Arba paprašysiu grąžinti ir viešai „prisigirtus“ Lt… Taigi!.. Tačiau, Ponai, dabar gal rimčiau?..

Kad kritikų duona su ašakom, kažkada labai seniai yra ironiškai ir autoironiškai išsišaipęs toks profesorius V.Auryla. Autorių ir jų tyrinėtojų bei tyrinėtojų tyrinėtojų antagonizmas gal ir labai suprantamas reiškinys. Juk per tekstus „kalbasi“ dažnai labai skirtingi ir be galo skirtingos gyvenimiškos patirties žmonės… Sakykim… Dalyvauja būrelis skaitytojų ir autorių kitų rašytojų knygų pristatymuose… Po to „kupste“ ar ir tik dviese vienas kito paklausia: „Na ir Kaip?!.“ Aišku, kad tokiu atveju neišsakyt savo nuomonės yra be galo sudėtinga. Tačiau, kokie atsargūs būtų kiti, vis tiek pajuntu ir jų susižavėjimą, ir abejones, ir atvirą ironiją ar ir nusivylimą. Ir pastebiu, kad to paties reiškinio interpretacijos susikryžiuoja net ir opozicijomis… Toks pavyzdys: po vieno renginio priėjo tokia rašytoja, aišku, kad su „Na ir Kaip?“… Tačiau ir pati nuoširdi. Sako: „Kai klausaus aktorių, tai viskas be galo gražu, o“… Į tai imu tik juoktis: „Aš priešingai – kuo labiau senstu, tuo malonesni man Jūsų pačių balsai vien dėl to, kad juose nėra aktorinio „balso pastatymo“… Tuo ypač įsitikinau pasiklausiusi Rolando Rastausko Berlyniados (ką tik ištaisiau savo pačios kažkada parašytą klaidą – R.Rolando…). Tokio autorinio skaitymo stebuklo, kai net ir skaitymo klaida virsdavo tik Menu, iki tol dar niekada nebuvau išgyvenusi… Ir štai per Jūros šventę tos pačios Berlyniados gabaliuką pradeda skaityti pripažinta aktorė. Esu jos Gerbėja ir tąkart ji skaito, matyt, tikrai puikiai… Tik man rėžia ausis, nes per daug disonansiška tam, ką girdėjau tik prieš pora mėnesių gyvai sakantį autorių… Gailiuosi iki šiol, kad per Jūros šventę nebuvau pasiėmusi kuo užsikimšti ausų… Bet pabrėžiu: tokios būsenos, ačiū Dievui, buvau, matyt, tik aš… Taigi, kas yra individualus pasaulio ir kito suvokimas?.. O ir literatūrologinės ar eseistinės=bandomosios interpretacijos?..

Vienetai literatūros kritikų bei apskritai meno tyrinėtojų duoną valgančiųjų yra ir savo profesinės srities Muzikantai (Hofmano sąvoka), galintys taip išryškinti kai kurias teksto vietas, kad tos ir visą kūrinį staiga priverstų skambėti – paverstų tikru šedevru. Tačiau turėjome ir V.Kubilių (kaip tik esu atsivertusi vieną paskutinių Jo knygų), tebeturime ir V.Daujotytę… Daugybę literatūros kritikos darbų bent man be galo miela paskaitinėti – net jų recenzuojamų tekstų nemačiusiai… Yra tuose tyrinėjimuose kažkokia ypatinga įtaiga, kad net ir neateina į galvą suabejoti tekstų interpretacijų patikimumu. Jau net ir ieškau tokios Jūratės Baranovos rašinių… Tačiau pastaruoju metu vis dažniau randu ir tokias recenzijas ar net literatūrologinius svarstymus, kurie vis labiau (vėl gal tik man) apeina pačius kūrinius, bet labai „išmoningai narsto“, kaip iš jų tekstų supratau, jų itin puikiai išstudijuotas kūrėjų biografijas. Štai, sakykim, J.Šikšnelis, G.Grajauskas, o dabar ir G.Beresnevičius, pasirodo, kuria savo romanuose ne literatūrinius personažus, o, pasirodo, užsiiminėja ekshibicionizmu… Pasidaro tiesiog įdomu (tiesiog atrakcija! – ironizuoju, ironizuoju…), kaip jie tai kūriniuose ir padaro?.. Per didelius vargus gavau pasiskolinti pirmųjų dviejų knygas…Nieko panašaus!.. Nieko, ką taip išreklamavo kritika, taip ir nesuradau, todėl daugiau „ant tokių kabliukų“ stengsiuosi nepakliūti – tikrai G.Beresnevičiaus įdomesnio, koks jis man yra įdomus kad ir „Šiaurės Atėnuose“, nerasiu, tegu dabar jau tokios kritikės ir „demaskuoto“, ir „į dienos šviesą išvilkto“. Esu tokia Nesociali/Asociali, kad man visai neįdomu, kas ko ir iš ko nori bei kam ką ir už ką yra kaltas, su kuo kur kada kaip ir kokiu tikslu mylisi, geria ar kitaip „draugauja“?.. Pakartoju, kad man vis vien, ką knygų ar kitų tekstų autoriai veikia gyvenime. Jeigu kartais su jais susitinku, tai man svarbu tik tai, kiek jie korektiški su manimi ir ar korektiški kitų atžvilgiu mano akivaizdoje. O šiaip mane veikia tik kūriniai. Vieni traukia – ir net labai, nes man yra priimtinas arba net be galo šviežias pasirodo esąs meninis gyvenimo transformavimas juose. Kiti tik atstumia – ir niekaip negaliu prie jų „prisilipinti“, nes ir jų „gyvenimo tiesos“ yra kaip nudėvėti kaliošai, ir kalba atrodo taip, kaip po keliasdešimties amputacijų. Manau, kad kažkas panašaus vyksta ir su kitais knygų skaitytojais. Ne tik su tais, kurie iš neturėjimo ką veikti Įžūliai drįsta pabūti „kritikais“… Tačiau vėl kažkodėl imu rašyti ne tai, ką norėjau rašyti…

Pagrindinė šio teksto keliama problema būtų tokia: kas pasidarė su šiuolaikine literatūros kritika, kad ji vengia tyrinėti kūrinius, bet su didžiausia piktdžiuga ima tyrinėti autorių asmeninį gyvenimą bei „polinkius“ ir pagiežingai kariauti su kitais kritikais?.. Štai bent pora literatūros tyrinėtojų ima ir tiesiog per vienodą sakinių struktūrą bei intonacijas liaupsėmis išvadina recenzijas, tik pakankamai pozityviai įvertinusias kai kurių autorių kūrybą. Vasarą pliaže viena pažįstama parodė kažkuriame „Lietuvos aide“ išspausdintą straipsnį, kuriame praėjusių metų „Poezijos pavasario“ laureatė, o ir jos eilėraščių meninę vertę įžiūrėjusieji taip pagiežingai užpulti (žinoma, gal tik man, skaičiusiai dar ir be akinių, vėl susidarė toks įspūdis), kad net karšty ir net įkaitusiame smėly begulinčią mane pertraukė ledinė vėsa. Didžiausią pagiežą recenzentui sukėlė vien tai, kad laureatė poeziją transformavo į romų ir mūkiantį bei dar ir į melžiamą naminį gyvulį, o ne į sparnuotąjį Pegasą – įsivaizduokim jį galingą, stovintį Piestu ir aistringai žvengiantį… Taigi… Juokauju, juokauju… – taip po operacijų pernelyg įsipokštavę imdavo mane, pacientę, raminti kai kurie itin baimingi chirurgai – dėl šventos ramybės… (Ojojoi!.. – koks Nepadorumas!.. Rašyti Ne Apie Kitus, o Apie Save?!. Juk tokia „autobiografija“, pagal šiuolaikinių tekstų Ekspertus, turėtų būti rakytinai užrakinta devyniasdešimt devyniomis spynomis – per vėlai suprasta, kas yra Narcisizmas… Dabar tikrai kokia nors Ori Ponia purkštels, kad užsiiminėju sadomazochistiniu ekshibicionizmu. Gerai, kad nors kaimynai „prasti“ ir „nemokyti“ – skaitydami tik apie „didingus dalykus“ pamanys… Tačiau vis tiek viename neseniai išgirstame G.Grajausko eilėraštyje ši mano patirtis kaip nufilmuota – net ir su buvusiais dialogais – ir tik minimas autorius bei aš žinome, kad tikrai vienas nuo kito nenusirašėme gyvenimo pašmaikštavimų su žmogumi…) Vis dėlto komiškai ataidi iš praeities ir vienos mano mokinės (beje, dvidešimtmetės) klausimas: Kodėl žmonės taip įžeidinėja karves? – pasako apie moterį: Karvė! Tada labai juokiausi iš žavaus merginos naivumo… Bet po „Lietuvos aido“ recenzijos su savo buvusia mokine sutinku jau visu šimtu procentų… Jei gimei ne Kilmingu Eržilu, į Olimpą tikrai nedrįsk lįsti… Būsi suniekinta ir sutrepenta juodai… Mat, pasirodo, esi tiktai „plačiai išsižergusi karvė“… Na ir kas, kad imi ir pasivadini poezija…

Kritikuoti yra lengviausia… – seniai seniai perspėjo mane tokia dėstytoja J.Saulėnienė. Iš vis sudėtingi dalykai atsiranda mūsų kritikoje ir literatūrologijoje, kai imama kalbėti apskritai apie kūrinių sąrangą, kalbėjimo būdą bei žodinę raišką. Šią tiesą geriausiai įrodė paskutinieji gyvenimo metai. Pirmiausia asmeniškai – kaip „rašytojai“. Bet ir iš šalies stebint jau tikrą LRS narį, poetą. Dėl ko mudu abu taip „spaudėm kitus“, tas pats ir mūsų pačių Produkcijoje išlindo. Deja, ir dar šimtą kartų baisiau!.. Tik skirtumas tas, kad tai man ir pasakoma, ir su didžiausia pagieža parašoma – kad ir „Klaipėdoje“… Arba ima ir atsiranda Nežmoniškai Plepi Tyla… (Beje, Tyla iš tikrųjų yra pati Šnekiausia/Iškalbingiausia.) Kitiems savo nuomonę į akis gali „rėžti“ tik Viena Kvailė. Tai aš. Bet išvada visiems bendra: tik tas, kas nieko nedaro, viską padaro gerai… Šio sakinio nežymiu kaip citatos, nes tai neàtskiriama nuo kiekvieno žmogaus patirties – tegu ir labai kurioziškos. Klasikinis dėsnis: jeigu pats neapsidergsi iki ausų, tai kažkas („Nepažįstamieji!“) būtinai apsidergti padės – ir dar Gudriai Šypsodamiesi Aptapšnos – tik Ne Savo rankomis… Juk Elegancija tada svarbiausia… Bet vėl jau krypstu nuo temos…

Tad dabar jau tikrai tik apie taip papiktinusią vos ne visą literatūrinės kritikos elitą mūsų šiuolaikinių rašytojų tekstų leksiką. Kadangi esu ir Nespecialistė, iš pačios gyvenimo kloakos, ir dar, pasak „Ypatingai Tiesių“, ir Kreiva, tai dėl to, matyt, tik manęs ir nesudirginusią, nes kaip sako labai pastabi tauta: Kreivi prie Kreivų – tai kaip prie smalos!.. Tik žodžius Didžiosiomis Raidėmis tauta kažkodėl taria lotyniškai – matyt, pasak Naujųjų laikų Istorikų, taip „prasiveržia“ mūsų „romėniškas kraujas“?.. (Tiems, kurie nesuprato, primenu, kad pagrindiniu negatyviu dirgikliu Kritika laiko lytį/SEKSĄ kūriniuose žyminčius žodžius.) Tačiau vis tiek stebiuosi: jei manome nešvankius esant Beresnevičių, Erlicką, Grajauską ar Šikšnelį (nors jų net ir kūrybos beveik nepažįstu), tai įvairių „gašlybių“ vaizdavimo literatūroje pradininke tada jau reikėtų laikyti ar ne Žemaitę… Kad jos Vingiai nepraustaburniai, vadinasi, tai – ne Vingiai, o pati panelė Beniuševičiūtė?.. O ką liudija senės Vingienės „požeminės“ užuominos ir pašaipos bei Katrės rauda po „Marčios“ vestuvių pirmosios nakties?.. Tik ne mūsų dainų prašymus, kad liktų mergelė su žaliosiom rūtelėm dar nors vieną dienelę – jau tiesiog nebepadoriai ironizuoju… Beje, dar „tamsiais sovietiniais laikais“ tokia tautosakininkė B.Kerbelytė tokiame „Gimtajame krašte“ bandė pasakyti, jog kai dainuojam, kad jaunas bernelis ledelį kirto, žirgelį girdė, tai dainuojam visai ne tą, ką girdim, o… Bet dabar jau sustoju, nes nuo to straipsnio pasirodymo nepraėjo dar nė dvidešimt metų ir dar per ryškiai tebeskamba „patriotų“ reakcija į šį tyrinėtojos „išsišokimą“ – mums tokių mokslininkių nereikia… Grajauskas „Erezijoje“ tikrai kažką panašiai irgi suimprovizavo – reakcija analogiška…Vadinasi, Budim… Bet kyla klausimas: kas ir su kokiom kūno funkcijom sutvėrė žmogų, kad kažką vis privalome nutylėti?.. Ar tik todėl, kad nemokame apie tai, kas su mumis natūraliai vyksta (būtent, kad be dirbtinių estrogenų, testosteronų ir viagrų…), normaliai ir lietuviškai parašyti? Tegu iš netikėtumo ir užsikvatodami ar iš nuostabos ir drovokai sutrikdami… Kaip ir dėl ko atsirado lietuviški žodžiai?.. Ar tik dėl to, kad kaip Lavonai gulėtų vien labai inteligentiškų Kalbininkų siauroms mokslinėms reikmėms naudojamuose Žodynuose?.. Žodis nevartojamas juk miršta. Kaip pavyzdį pateiksiu tik vieną – ausẽklį. Pamiršome jį, užtat ir turime – tiek viedrą, tiek kibirą – pastarojo germanizmo net ir kirčiuoti nebemokėdami (užtat „atsikratėme slavizmo!“)… Ar taip jau nėra ir su mūsų erotine ar su fiziologine leksika? Juk net vakarietišku fuck daugybėje filmų kažkodėl visai nesipiktiname?.. (Beje, ar nesusimąstėte apie porą bendrą šaknį turinčių žodžių, mano sureikšmintų?.. Vienas skamba dainose, o antrasis yra, jei neklystu, M.Vainilaičio „Bruknelės“ Raganos vardas.)

Tegu ir labai kokti bei idiotiška mano, Nespecialistės, nuomonė pasirodys Specialistams, bet Erlickas iš mūsų kultūros klasikų tikrai nesityčioja. Jis tik labai subtiliai (nors ir groteskiškai „juodai“ – pastarasis vaizdavimo būdas neneigia prieš skliaustelius paminėtos sąvokos) tyčiojasi iš mūsų šiuolaikinės kultūros (ypač politinės), kurioje vienas „vyriškas daiktas“ jau yra virtęs daug didesne vertybe nei visa tauta ir jos likimas (gal ir viso pasaulio likimas – dalyvis juk ir Adomas, o pavadinimas taigi koks?..). Ir vis dėlto pasidaro įdomu, kodėl literatūrinis Lietuvos elitas kūrinyje tokiu atveju temato tik išvardintus įvairius „nepadoraus daikto“ vardus – susikoncentruoja tiktai į detales?.. Kai tą elitą turėtų ištikti ir tikras šokas per Erlicką suvokus, jog iš Keltis keliančio „Varpo“ mūsų gyvenime dabar yra likusi tik tokia susmukusi „varpa“ – taigi kad ne javo vaisingumo simbolis… Žinoma, Servilizmo Kanonus tobulai perpratusiesiems toks „erlickinimasis“ gal ir atgrasus… Man, gyvenimo Kloakos Idiotei, ne. Man kaip teksto visuma, deja, nėra vulgarūs nei Černiausko, nei Grajausko, nei Šikšnelio kūriniai. Vis dėlto tenka kartoti klausimą, kodėl mus taip tebepiktina meninių tekstų groteskiškumas ar lietuviškos ir rusiškos vulgarybės juose, skirtuose tik suaugusiems, tačiau kodėl esame kurtì vokiškoms bei angliškoms nešvankybėms? Pastarosios šlykščios ne mažiau, o bent vieno spektaklio angliškas pavadinimas prieš visus Lietuvos vaikus, kurie rusiškai jau nieko nebesupranta, bet užtat angliškai ir dar kaip „skaldo“ – „Vauūū!“, – atvirai ir labai ilgai puikavosi. Ir paklauskime mokytojų, kaip jos kovoja su „epitetais“ „Kreivos“, joms lotyniškai į akis jau nuolat spjaunamais, ar lituanistų, kiek jiems kainuoja šiuolaikiniams moksleiviams pacituoti epizodą kad ir iš A.Baranausko „Anykščių šilelio“ apie pušis, kurios nulinko it varpos?.. (Čia iš stebėtų pamokų.) Yra pakankamai „linksmas“ pavyzdys ir iš buvusių rusų kalbos pamokų lietuvių mokyklose – ketvirtokas rašo lentoje sakinį su žodžiu pisátj, bet iš įtampos ima ir praleidžia jame ir „a“, ir minkštumo ženklą. Viena mergaičiukė taisydama ir perskaito taip, kaip parašyta… Gerai, kad klasė sukomplektuota iš labai inteligentiškų šeimų vaikų – situacijos anekdotiškumą užtat ir pastebi bei įsimena tik „ištvirkusi“ mokytoja… O šiuolaikinių penktokų „fu“ klasėje mokyklinė lenta net mirga nuo lytinių organų ir net lytinių aktų piešinių ir mokytojams jau nebeįmanoma ištarti net ir žodžio myliu – vaikų akys žaibiškai užsidega net nebeslepiamu gašlumu… Taigi… Pamokslaujanti išvada yra tik viena… Vulgarus yra dažniausiai ne pats žodis ar juo bei gyvenimiška patirtimi besiremiantis kūrinys, o KONTEKSTAS, kurį sukuriame Pagal Savo Sugedimo lygį tik mes Patys – tokią pastabą dėl „bi“ „plius“ „bi“ ar ne A.Jakštui davė dar mūsų vaikų literatūros Tėvas P.Mašiotas…

Gerbiamieji Kalbos Grožio ir Dvasinio literatūros Turinio Saugotojai, šio teksto pabaigoje man tad rūpi tik dar viena smulkmenėlė. Labai nepadoru autoritetingiems žmonėms ją priminti, bet… Mielieji, kai apie gyvenimo Purvą ar net Pačiu Juo rašo talentingi poetai ar prozininkai ir dramaturgai, tai jie mus Tuo Purvu ir apvalo (yra toks gydymo būdas). Tačiau kai mes labai „švankiai“ rašome tik vieną nešvankaus žodžio raidę, tai savo mintyse vis tiek „rašome“ BJAURASTĮ. Ir skaitytojus, deja, priverčiame pamatyti ne atskirą raidę, ištarti, deja, irgi ne atskirą beprasmį garsą – o tai jau CINIZMAS. Todėl ir esame Kalti prieš Dievą tiek siela, tiek širdimi, tiek mintimis… Žodžiais nusidėti yra pati mažiausia nuodėmė, kadangi tai nuodėmė jau ir atvira – kaip ir pripažinta bei viešai išpažinta… Nepainiokime mūsų pragmatiškai glotnaus viešojo bendravimo bei tarnybinio etiketo su grožine literatūra (ypač su proza ir drama) – tai labai svetimos viena kitai, deja, to paties ir vienintelio mūsų gyvenimo sritys. Kol esame vienokie viešumoje, o visai kitokie savųjų – „patikimųjų“ – rate ar vieni, nepykime, o tik džiaukimės, kad turime tikrai neprastų šiuolaikinių menininkų sukurtus groteskus, šaržus, karikatūras, paslėptas parodijas, graudų sarkazmą, atvirai apsimestą kvailumą ir kitokias vaizdavimo formas (nesvetimas ir publicistikai, ir eseistinei kritikai) – lyg ir atsainų ar ir „juodą“ juoką (tai tik viena priemonių sukurti būtinąją distanciją tarp autorių ir jų kūrinių vyksmo), bet vis dėlto juoką pro ašaras. Neatsidurkime daug baisesnėje situacijoje, negu kad buvome atsidūrę sovietmetyje, iš literatūrinio Lietuvos ir pasaulio konteksto išbraukdami daugybę talentingų žmonių… Paminėkime vėl atskirai tik B.Sruogos „Dievų mišką“ – „pasityčiojimą iš žmogaus kančių“. Anekdotai, ir tiek. Bet tokie anekdotai jau ir… O kas dar?.. Deja, liekam gyventi, taigi „Kvepiantys“ MES… Tokie Tokiems gal ir esam Patrauklūs… Bet tada vis tiek kažkada ateina Erlickas!.. Ir… Ant ko pykstame, Ponai?!.

P.S. Netikėtai pabuvau Viliaus Bražėno knygos „Po dvylika vėliavų“ pristatymo vakare. Gaila pasidarė, kad jame iš mūsų kultūrinio elito tedalyvavo vienetai. Tokios elegancijos, tokios vakaro vedimo kultūros, tokios subtilaus humoro formų įvairovės, tokio asmenybinio įvairiapusiškumo, kokiais apdovanojo visus vakaro vedėjas Edmundas Simanaitis ir pats Kaltininkas, mūsų dabartinei inteligentijai, žinoma, tik pavydėti. Ir tik po šio vakaro aš pagaliau perpratau savo 85-metės Mamos labai liūdną sakinį: Argi dabar vyrai tokie, kokie jie buvo mano laikais?.. Iki šiol jį telaikiau tik Mamos Jaunystės Ilgesiu…

Laimingojo šūvio anatomija

Laimingojo šūvio anatomija

ALMA RIEBŽDAITĖ

Ką galiu pasakyti apie garbius mūsų klasikus? Kokie lietuvių literatūros perlai nusėdo mano atminty? Keliu šituos klausimus ir suprantu, kad atsakymai nėra džiuginantys. Liko tik tai, ką radau, prie ko prisiliečiau, kas paprasčiausiai patiko. Dažniau iš nuošalės, šalikelės, nebūtinai teisingumu ir menine verte spindinčio ir nekvestionuojamo literatūros panteono.

Paskutiniu laiku mano atmintyje iškilo bene labiausiai lietuvių literatūroje nukankintas kūrinys – J. Biliūno “Kliudžiau”. Prisimenu didįjį rebusą apie laimingąjį šūvį: kodėl laimingasis, kaip šūvis gali būti laimingas? Ir vieną išgirstą atsakymą: “Todėl, kad į katytę pataikė”. Tikro medžiotojo logiškas, bet neteisingas atsakymas, kurio ponia mokytoja aukščiausiu balu tikrai neįvertins. Teisingas: “Laimingasis, nes pataikė į kūrinio herojaus širdį”, su moralizuojančia potekste: “Jis daugiau taip nebedarys, tai pamoka visam gyvenimui”. Taigi turime du šūvius: į katytę ir į herojaus širdį. Fizinį ir dvasinį, žudantį ir saugantį, laikiną ir amžiną… Katytės nebus, o kulka širdyje liks. Pasakysiu, jog įsijausti yra gerai – taip kūrinys vis labiau ir labiau įsigeria į sąmonę. Padilginti savo šaltą atbukusią širdutę sveika. Tik nelabai ji dilginas.

Bet tai jau atsakymai, ir jie išmokstami. Jie kalami į galvas, už juos duoda saldainį, paglosto. Problema yra ta, jog į kūrinį žiūrime kaip į objektą, mašiną, kurią reikia išnarstyti ir parodyti, kaip ji veikia. Bet tai niekaip nėra susiję su manim. Nebent tuo, kad kuo geriau išnarstysiu, tuo aukštesnį įvertinimą gausiu. Todėl mokiniai (ir ne tik), prikritę prie suolų, renka epitetus, deminutyvus, kontrastus, visą meninių priemonių arsenalą. Tikriausiai dėl bendro išsilavinimo. Bet kiek vardan bendro išsilavinimo iš kūrinių galima tai rinkti?

Todėl visai netikėtai, prisiminus J. Biliūno “Kliudžiau”, gimė mintis apie trečiąjį šūvį. Sukosi kaip įkyri musė. Nesiruošiu mokyti ir pasakyti kažką labai naujo, bet trečiasis šūvis dažniausiai nepastebimas, nors jis čia yra svarbiausias. Trečiasis šūvis taip ir lieka nepasiekęs savo tikslo – skaitytojo širdies. Kūrinio ribos yra neperžengiamos. Jis prasmenga pats savyje, savo imanencijoje. Tokia neišsipildymo valanda yra labai liūdna. Bet ji per daug dažna, kad prie jos nepriprastum.

Kūrinys ne tik kad prasmenga, bet, patekęs į vadovėlį ar chrestomatiją, pradeda atlikti prievartos vaidmenį. Nesakau, kad būti chrestomatijoje iš principo yra blogai. Buvimas vienoje ar kitoje vietoje nieko nereiškia, reikšmingas yra tik kuriamas santykis. Su kūriniu yra sukuriama daugybė distancijos formų, tik, ginkdie, ne ką jis reiškia man, ne kaip aš jį supratau, o būtinai įtikinti visuotinių stabų egzistavimu. Tiesa tokia, kad kūriniai tampa atstumiantys. Už savo santykį su kūriniu jis gauna pažymį. Brrr… kažkoks kanibalizmas. Jau geriau pasirinkti protingų frazių, ir pažymys geresnis, ir ne taip skaudės.

Ir jei jau į lietuvių literatūrą taip norisi žiūrėti kaip į faktą, o ne procesą, mokyklinius lietuvių literatūros vadovėlius geriau būtų vadinti lietuvių literatūros istorija. Bet manau, kad mes literatūra vis dar tikime ir ją suvokiame kaip procesą? Kurioje pusėje stosime – fakto ar proceso? Ar faktu tampa išsemtas, iki galo suvoktas, visomis interpretacijos galimybėmis išbandytas kūrinys? Bet kokiu atveju tai negarantuoja užtikrintos ateities. Faktas apskritai neturi ateities.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Užkietėję Vidujai

Viktorija Ivanova

Kodėl aš užmušiau sužeistą pelėdą?

V. Kernagis

*

Šalikas nutįsęs lig kelių,

o kaklo nė velnio nedengia.

O kad pavasaris, tai tik dar

skaudžiau.

Severija (iš kur, velniai rautų,

toks vardas?!) iš lėto

brido kampais ir pakampėm,

nardė akligatvių plytose.

Pãskui ją (lyg tas dažnas šuva)

sekė svajinga armonika

ant nugaros

futliare.

Lig čiurnų atmirkus baloj

ir bandžius nuskandinti ten

nuovargį,

Severija,

droviai nuleidus akis į purvinas batų nosis,

šypsojos liūdnam savo

atvaizdui.

Nes aš tiktai Severiūtė ir trečiojo nebylio brolio nereik man.

Šlapiom kojom ant vėsaus

asfalto

tolyn nutapsėjo.

Iš paskos ištikimai armonika sekė.

Futliare.

Prisėdus ant „Atsargiai! DAŽYTA“ suoliuko, ištraukus armoniką, maloniai (joms abiem) paglamonėjus klavišus, leido instrumentui paklykaut pačiam, kas ir jo, ir Severijos sieloj nerimsta. Garsai iš lėto jungės į padrikus „Kokios sunkios tapo naktys, kada išmokome nelaukti“, o skruostais lijo ašaros, prieštaraujančios besimaterializuojantiems (?!) jausmams. Ir, nors pilnos skysčių, akys vis viena nelegaliai dairės – o gal bent pamatys..?

Ir kažin kuris iš mūsų tikresnis debiliukas, – atsiduso (Severija ar armonika?). ((Ir kuri kuriai ant kelių verkė..?))

**

O juk būdavo taip:

Severija ir Donatas bebalsiai važiavo autobusu. Donatas buvo keistai sunerimęs, vis žvilgčiojo sau ir mergaitei už nugaros. Kaip sumuštas šuo – kažko gėdydamasis, kažko bijodamas, kažko neapkęsdamas. Buvo ankstus rytas. Severija snūduriavo ant Donato peties.

Vaikinas rankoje laikė kone pusantro metro ilgio baltą rožę. Išgąstingai dairydamasis aplink, jis vis stipriau, vis stipriau gniaužė spygliuotą rožės kotą rankoje. Aplinkinių žvilgsniai be atvangos glostė gėlę, taip ją tarsi akyse marindami. Donatas abiem rankom staigiai griebė už gėlės koto ir tarsi koks paklaikęs erškėčių paukštis leido smigti spygliams į delnus (ar širdį?). Severija, švelniai išsigandus nuo staigaus judesio, nustebo, matydama tiek baimės Donato akyse.

Atims.

Mergaitė papurtė galvą, nupūtė ant nosies užkritusią plaukų sruogą ir baikščiai palietė Donato rankas. Jos, sekundę įsitempusios dar stipriau, pamažu atlėgo.

KRAUJO NEBUVO. TIK SUBADYTA ODA. (AR ŠIRDIS?)

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Išlipę iš autobuso nupėdino autobusų stoties link. Už nugarų juos sekė armonika. Donatas, abiem rankom įsitvėręs į rožę, sutriko, prireikus atidaryti duris. Sekundėlę dvejojęs atlaisvino kairiąją ranką, o dešiniąja laikydamas rožę, atidarė duris. Severiją praleido prieky savęs. Ir su minimaliu įniršiu nužvelgė prieš jį pralindusią ir armoniką.

Severija kasoje nupirko bilietus. Donatui klausiamai į ją žiūrint, mergaitė pro šypseną sušnibždėjo:

– Į pievas.

Donato veidas nebūtų nė kiek pakitęs nei jam sužinojus, jog „į miškus“, nei „į kalnus“. Pro rimtą veido išraišką kukliai sunkėsi palaiminga ramybė.

Autobuso ilgai laukti nereikėjo. Kol Donatas (abiem rankom suėmęs gėlės kotą) pro autobuso langą maldaujamai prašė Severijos greičiau ateiti, ji nusisukusi rūkė.

LENGVI RASOS LAŠELIAI ANT KAKTOS – SUNKIAIS AKMENIM ANT ŠIRDIES.

Gracingai sukiodama cigaretę tarp pirštų, Severija mintimis jau braidė po pievas. Dūmai suokalbiškai ją kėlė aukštyn nuo sauso asfalto, o apykartis skonis gerklėj jautės kaip gimstanti melodija. Numetus tą meilingą žudikę šiukšlinėn, Severijai pasirodė lyg nuo kažkur būtų koks akmuo nukritęs. (Nuo širdies?) O gal taip ir buvo?

Donatas buvo jau ramesnis. Mergaitei prie jo atsisėdus, nedrąsiai kairiąja ranka užčiuopęs jos laukiantį delną, pirštais jį apkabino, ir baikšti šypsena užklijavo lūpas. Akimis palaikydami pokalbį, o rankomis jam paporindami, važiavo vaikiai. Amžinai mažylis ir augančioji. Į pievas.

Į ŽVAIGŽDES IŠSKRISIM, Į ŽOLES NUKRISIM.

Praėję miestelį, miškelį, lieptelį ir atsidūrę pievoje abu (kaip iš kokios pasakos) krykštaudami puolė suktis, šokinėti, kas aukščiau, ir kvailiausiai bėgiodami slapstytis už vieno vienintelio beržo pievoje. Po kuriuo ilsėjos nugniaužyta rožė ir, žinoma, armonika.

Severija ir Donatas sutartinai kas žingsnį nusviesdavo šalin po rūbą. O tie – kvaileliai – drugiais nulėkdavo. Gulėdama žolėje Severija išsitraukė iš netoliese gulinčių džinsų kišenės cigaretę ir ją prisidegusi mažiau rūkė, nei paišė dūmais dangų.

Išgirdęs čirškiant degtukus Donatas liko Severijai už nugaros. Tada, ramiai nusprendęs nekreipti į nuožmią rūkstančiąją dėmesio, rinkdamas abiejų išmėtytus rūbus, grįžo po beržu. Laukė.

Ilgiems plaukams švelniai dengiant krūtis parsiūbavo Severija ir prisėdus šalia išsitraukė armoniką. Vos jos ilgi pirštai spėjo pradėti žaist instrumentu, Donatas susiraukė.

– Negrot?

Purto galvą. Severija klausiamai papučia lūpas. „Kodėl?“ sklando ore.

– Pavydžiu. Galima, aš į tave žiūrėsiu?

– Aš irgi pavydžiu.

– Savo atvaizdui? – nespėjo paklaust, o Severiūtė jau linksi, akis susiaurinus. – Manęs? – nedrąsiai išsprūdo, o ji jau ir vėl linksi.

Kas gi berniokui belieka daryt, mergaitei „geriau jau mane sugrotum“ šnibždant…

NE MUZIKANTAS, BET, MŪZAI ĮKVĖPUS, UŽGROJO.

Lyg per miglą, per rūką, per rūškaną rūgščią girdėjo iš sielos jos sklindančius „Aš tyliai užkeikiu tave – pasilik šalia, pasilik šalia, pasilik…Kalbu lyg poterius dieną ir naktį – pabūk dar, pabūk, dar spėsime visko netekti…“.

O Severiūtė, fėja nepilnametė, tuo tarpu snaudė nuogomis krūtimis ant Donato nuogos, septyneriais metais vyresnės krūtinės.

***

– Aš neatidaviau tau rožės.

Severiūtė, numetusi šlepetes į buto kampą, paprašė Donato palaukti už durų. Pati, švelniai nuraudusi, nunešė pamerkti gėlę. Apsirengusi plonu plevėsuojančiu sijonu ir kone peršviečiama palaidinuke, basom išlėkė į laiptinę.

– Gausi mane nešt ant rankų – be batų aš.

Kukliai šyptelėjęs, Donatas nusiavė savo batus ir, griebęs už rankos savąją nimfą, bėgom išsitempė ją lauk.

Pro šypsenas tylėdami ir abu įsitvėrę į raišteliais surištus Donato batus, pėdino žmogeliai Bangų gatve. Štai dabar Severija užsinorėjo išskristi su Donatu. Į šiltuosius / šaltuosius / karštuosius / vėsiuosius… Severija norėjo su juo išskristi į kraštus. Išskristi/iškristi iš proto. Tviskanti šypsena nuspalvino apybaltį mergaitės veidą.

Bepročiai, – lydėjo juos keletas replikų.

O jiems (ar tikrai?) ausyse burbulai sproginėjo be perstojo, švelniai lyg ir erzindami.

DU BEPROČIAI KRAŠTE. CHA! DU BEPROČIAI KRAŠTE!

– Man bus gaila išmesti tą rožę.

Klausiamas žvilgsnis.

– Na, kai ji nuvys.

Purto galvą.

– Nemest?

– Nenuvys.

– Nuvys.

– Ne.

– Ji nuvys. Nes nieko nėra amžino. O jei ir būtų, mane tai taip beprotiškai gąsdintų, kad pati…

– …sulaužytum?

– Mes dar vis apie gėlę?

****

Jau net nebe zomšiniai batukai. Pėda ant pėdos, galva paremta ranka, kuriai tarp pirštų rūksta cigaretė.

– Papasakok man, Serbentija, apie „amžinai“.

– Apie amžinybę? – išpučia dūmus, – tokios nėra.

Ir cigaretės galiuku ore vedžioja „N Ė R A“.

– Papasakok.

– Kvailyti, juk VISKAS turi savo pabaigą, pats žinai. Tik reikia mokėti ją priimti ir ne sriūbauti dėl to, kad ji atėjo, o džiaugtis. Juk jei TAI baigėsi – vadinasi, turėjo ir BŪTI.

– O kada supranti, kad JAU?

– Dar ne.

– Tu niekada neklausysi, kaip aš groju armonika?

– Jei nėra „amžinai“, nebus ir „niekada“.

Apyšlapis suoliukas prieš Parodų rūmus. Priešais – mėgstamiausias Severijos kampas – nuklotas akmenim senamiesčio grindinys, paširdžiuose stringantys namai.

– Severa!

Iš už mylimo kampo šviesi galva išlindo.

– Fuck.

– Kas yra?

– Ten toks Saulius. Jis labai nemėgsta, kad aš rūkau, – ir paskubom gesinama cigaretė.

Išsiskleidžia šypsena, bet prieš tai skubotas „pasaugok armoniką“ ir tekina Severaitė link vaikio šokliuoja.

SUŽINOSI, KAD BAIGIASI KELIAS, KAI SUKLYS ĮSITEMPUS RANKA.

Ak, o ji juokės! Kvatojo tiesiog! Akys – rytai, šypsena – vakarai! Tik kad dar ir nuoširdi, priedo. Jis liečia jos plaukus, ak, o ji palenkia galvą… Minkštai suglaustos lūpos. Jam juk negalima! Ir ne cigaretė, ir ne armonika! Kiek galima?! Negalima? Galima!

MEDŽIOTOJAS? AR VIŠTŲ GYNĖJAS? AR NEI VIENAS, NEI KITAS?

– Ką darai, Donatai?!

Išsigandusios akys ir švelniai purtoma galva.

– Debilas! Praskėlei man lūpą!

– Atsiprašyk, Donatai! Kas tau čia užplaukė?!

Dar labiau išsigandusios akys ir dar švelniau purtoma galva.

– Ai, Severa, einu aš, ką čia su tuo puspročiu prasidėti. Lai turi jis tą savo baltą bilietą ir džiaugias, kad atgal negavo…

Užmerktos akys ir nuleista drebanti galva.

– Serbentija… JAU. Bet… BUVO.

Aš ateisiu ir nueisiu,

nesakai „pasilik“, nes, deja,

sulaikyti nemoki.

Kvėpavimas MŪSŲ sušildė pasaulį.

Ir laimė –

baikštus švelniavilnis ėriukas –

ėdė iš MŪSŲ delnų.

Tai buvo akimirka.

O gal ir nebuvo.

Dabar jau vis tiek.

Ir visgi – jei baigės… tai buvo?.. Nuėjo Donatas. Sausom grindinio plytom, švelniai liūliuojančiu purvu, žaliom, nors traškančiom, nes pavargusio klevo šakom, isteriškais ir nervingais elektros stulpų laidais, švininių debesų viduriukais… Pro drėgnas akis vis atsigręždamas.

*****

Susikibo rankomis su beake sene ir rasota žole bėgo pro naujamiesčio rajonus. Senutė bėgo taip greit, kad Severija nebespėjo kartu ir parvirtus jau buvo tiesiog tempiama. Iš šonų prisijungė penkios ar šešios laikos ir, įsikandusios į trūkinėjančius mergytės plaukus, tempė ją, pagelbėdamos senei. Severija juto, kaip virsta rogėmis. Senomis vaikiškomis rogėmis – pagaliukai: oranžinis – raudonas – oranžinis – raudonas – jokio – raudonas. Ir po savęs palikdavo rūdžių pėdsakus. Nežinia iš kur atsiradęs sniegas jau net ne kuteno, o it švitrinis popierius čaižė nugarą, kol Severiūtė į daugiabučių langus stebeilijos. Pro kiekvieną iš jų į Severiją buvo įsmeigta begalės perdidintų pirštų – ir visi jie Sauliaus, ir tų Saulių – begalės! Ir visi šaukia veriančiais balsais „Debilas!“ arba „Mačiau, kad rūkai!” Čiuoždama pro ryškiai oranžine šviesa nutviekstą šaligatvį ji [dėkui Senei] sustojo ir stebėjo miškelį, pilną pilną balandžių. Miškelis kaip kaleidoskopas mainėsi įvairiausiais vaizdais – medžiai auga šaknimis į viršų, balandžiai įstrižai raižo dangų, sniegas byra nuo šakų ir ore susijungęs į blizgančias sidabro gijas atlieka įvairiausius akrobatinius triukus… Staiga Severija jau pasilypėjus ant šunų žiūrėjo pro šiek tiek pravertą plyšį į šiukšlių konteinerį. Matėsi vargšas katinas, nesugebantis ištrūkti iš tos smarvės – dangtis buvo per smarkiai užvertas ir kačiuko letenėlės vis beviltiškai kyšteldavo pro nediduką plyšį. Severija atvėrė dangtį ir kone gavo pritūpti, kaip staigiai katinas liuoktelėjo lauk. Abejojo mergaitė: „Nedėkingas… Ar išsigandęs?“.

Pradėjo skambinti varpai ir Severija pasijuto skęstanti. Ji ėmė smigti į šunis, kiaurai pro juos – į sniegą. Tačiau be baimės jame nuskęsti. Žinojo, jog kol dugną pasiektų, pirmiau mirtinai sušaltų. Iš aplink ėmė rinktis žiopliai, šūkaudami „Stervutė – Severiutė!“. Severija sukandus dantis bandė ropštis lauk iš ją apsupusios minios, susiliejusios su sniegu, tačiau duobė vis gilėjo. Bet pagalbos – šiukštu – nesišauks!

Pro šalį prazvimbė traukinys, nors bėgiai, Severija matė, po ledu buvo palaidoti.

Nors aš tiktai Severiūtė, trečiojo nebylio brolio nereik man!

Suklykus mergaitė pabudo. Vis dar tankiai alsuodama nuėjo prie lango ir jį uždarė. Žvarboka. Tik kažin, ar dėl praviro lango.

******

Galvoje it kamikadzės šokinėjo mintys, po truputį žudydamos ir save, ir Severiją. Teroristiški prisiminimai paskubomis kūrė atominį gniužulą gerklėj, o akys džiūti nespėjo.

Pralandžiojus įvairius skersgatvius, tiesgatvius, kryžgatvius, kreivgatvius, plytgatvius, akmengatvius ir negatvius, įsuko į Liepų gatvę, kur brido mergaitė balomis. Iki čiurnų šlapia nuo vandens, iki kaklo nuo ašarų. Pro šalį ne traukiniai – mašinos zvimbė, nepagailėdamos keleto tekštelėjimų ir ant likusio kūno, ir ant likusios sielos.

RADO ONUTĖ ANT TAKO RAUDONĄ SIŪLĄ IŠ VAIKIŠKOS KOJINĖS.

O GAL IŠ VAIVORYKŠTĖS.

…IR IŠ GAILUMO

APSIVERKĖ…

Gatvė neužkloja savo kūnu savižudžių balų, kurias automobilių ratai taško į šonus. Jos, imituodamos drugelių skrandyje jausmą, aplink kiekvieną lėtą lašą skleidžia ratilus. Ir man nusispjaut, kad aš sugeriu į save tuos lašus – lavonus, nutėkštus į šalį, į tolį, kitur.

„NE GYVATĖ ĮKANDO – KARŠTOS LŪPOS BUČIAVO“ – ačiū jums, lūpos ne mano, prisimenu – ir skaudžiai sau įsikandu.

Tarsi robotas automatiniais judesiais – be jėgų, tikslo, noro, poreikio, žinios ar net suvokimo – ėjo į priekį. Kaip dabar nepastebi pro šalį plaukiančių galerijų, kavinių, aikščių ar parduotuvių, taip anksčiau nepastebėjo staiga iš atminties iškilusių šlapių Donato lūpų kampučių, jo paslaptingumu vadinamų paranojų:

– Bijau naktų.

– Kodėl?

– Išveš.

– Kur?

– Taip jau yra buvę.

TYLA. Nė neklausk „tai kur?“ ar „kaip“. Neverta.

TAI PATS KEISČIAUSIAS GYVENIMAS, KOKĮ KADA NORS ŽINOJAU.

Ir nebenoriu, berneli, tavęs daugiau matyti. Aš nenoriu pastebėti to, kas yra, nenoriu atrast kažko, ko nebus, nenoriu prarasti TAVĘS tokio, kokį… Tavęs nėra. Aš pati tave susikūriau. Todėl leisk man tave mylėti – daugiau niekada nebepasirodyk mano akyse. Man nėra skaudu tave prarasti. Nes aš esu kūrėja, o tu buvai tik nevykęs mano mėginimas sukurti šedevrą. Pati save įtikinsiu tuo, berniuk, pamatysi – įtikinsiu…

Severijos ašaros, Atgimimo aikšte bepėdinant, ne ritosi, bet kilo skruostais aukštyn, kur pro akis sielon akmenim krito.

– Nenoriu tavęs matyti! – suriko ji ir viltingai apsidairė – o gal?..

Priėjusi Biržos tiltą netikrais žingsniais tipeno pro linguojančias žoles. Tim – tiririm. Pirštų galais vos siekdama žemę.

– Prakeiktas balandi, kodėl man baisu?

Balandis nepakreipdamas galvos žiūrėjo į apsiašarojusias (nuo vėjo?) Severijos akis.

– Žinau, tau dar baisiau. Dėl to prakeikto paukščių gripo niekas balandžių nelesina… Ech… Niekas balandžių nelesina…

Prisėdo ant suoliuko prieš upę ir, išsitraukusi cigarečių pakelį, ilgai negalėjo prisiversti rūkyti.

– O ką? TAVĘS NEBĖRA IR NEBUS MANO GYVENIME.

Ir, tarsi iššaukiančiai išsirinkus cigaretę, ją prisidegė ir lėtai besigardžiuodama apsunkinančiais dūmais visgi gedėjo. Ar gėdijos?

Ir visgi, ir tarsi, ir lyg ir… Jaučiuos… Kažkaip negerai. Nei prievartavus, nei prievartauta… O gal – ir, ir?

Ir cigaretė baigėsi. Ir Severija pasijuto it burbulas susprogdinta. Tarsi nukritęs cigaretės likutis būtų buvęs koks mygtukas, staiga įjungęs realybę. Balandžiai burkavo kaip prisukti, o jų sparnų garsus plasnojimas Severijai rodėsi it plakimas rykštėm jai per širdį, per akis, per kojų pirštus.

O VAKARAS ĖJO – NUĖJO NAKTIN.

Ateities nėra – be tavęs ji nudžiūvus. Atplėšė Severija dalelę delno ir metė balandžiams. „UŽ PIEVAS“. Dar sekė gabalai „už bučinius“, „už tylą“, „už laimę“… Ir „UŽ DONATĄ“, „UŽ DONATĄ“, „UŽ DONATĄ“! Mergytė visą save suplėšė ir sumaitino balandžiams. Šlykštūs paukščiai.

O UŽ KAMPO LIŪDĖJO ARMONIKA,

iškišusi nosį pro kampą futliaro.

Vytautas Brencius

Vytautas Brencius

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Metų plaustas

Paleistas iš kelių
šakotų rąstigalių
plačiaburnėj vaikystėj
į užtvinusią lanką
stumiamas kartimi
laviravo tarp retų
plačiašakių medžių
(įvykių dar nebuvo
vairas ir tam atvejui
pilnai būtų tikęs)

ryškių saulėtekių metą
Karelijos ežerais
prariekė atšiaurią
skaudžiai mėlyną jūrą
‘atrakino nežemišką

metų metus giedotą
tolygiai ir keikiamą
circulus vitiosus –
gyvenimo ratą
metų plaustas nebuvo
dar pakankamai tvirtas
nebuvo patikimai
tvirtas dreifuojant
bandant sugrįžti
per penkias jūras
du vandenynus

potvyniai atoslūgiai
priplukdydavo vis naujų
rąstų sakingų
vėjų bangų nužievintų
tropikų karščio suskilintų
nežinia jau kada
plaustas tapo
platus ir talpus
nors ir ne Nojaus laivas
užteko vietos jame
laikraščių šūsnims
šimtams skaitytojų
žmonijai žinomų knygų
(kaip ir mažai žinomų)
tūkstančiams parašytų
eilėraščių ars poetica
nelabai banalokų
ir suproziškėjusių
štai kaip šitos

mėginant įplaukt
pro jūros vartus
į plačiaburnės vaikystės
tikriausiai nebesamą lanką
metų plaustas įstrigo
padėjo srovės ištrūkti
sulūžo saugota
stūmimosi kartis

liko girtai liūdint
plaukt pasroviui
tik pasroviui pasroviui
į kur – vienas velnias
tikriausiai žino
paaiškint galėtų
nebent
katalikiškasis
egzistencializmas

Laiptai arčiau dangaus

nebežinai kur ir kada
visai nesvarbu
buvo nebuvo
realybė ar sapnas
tos nubrozdintos
nudaužytos
cementinių laiptų
ištrupėjusios pakopos
laiptų arčiau dangaus
užžėlę kiaulpienėm
nebeskausmingomis
dilgėlėmis
tarplaipčiai byloja
apie retus dabarties
kojų batų padus
retus lazdų dūrių
paliktus randus

švininės kojos
pavargsta pusiaukelėj
ausų būgneliai
neišleidžia dar vis
bangų šniokštimo
pradėjusion gelsti erdvėn
atrofavosi kojų raumenys
pusmetį buvo matuota
gal pusšimčio sieksnių
nesiekianti denio
trikampė arena
aukščiau ar žemiau
baltų bangų keterų

pailsėt atsigręžęs
matai savo galeros
rūdžių dėmių
grubių ledo lyčių
išmargintus bortus
dar neatsiveria
miesto landšaftas
lipi pamažėle
nors turėtumei šokinėti
lipi tu admirolas
linksi pagarbiai
disciplinuoti kadetai –
abipus sustoję laibi
padžiūvę berželiai –
nematyti nieko
nei prieky
anei už nugaros
niekas nebenori
laiptais arčiau dangaus
suka asfaltuota gatve
aplinkui užuolankom

ir nesvarbu jau
ką pamatysi
atsivėrus išstypusiems
daugiaaukščiams
nesvarbu ką atrasi –
gerą ar blogą ženklą –
ant paskutinės
apirusios laiptų pakopos
purviną nuorūką
kažkieno pamestą
dar nespėjusią
visai nuvysti
sutryptą rožę

Vėlyvą pavasarį

nepasibaigus žydėjimui
įkyrios snargliuotos žiemos
retsykiais šventai tyros
baltapūkės žiemos
piktos podukros šalnos
kandžioja žiedus
iš juodo pavydo?

nugaišus kompiuteriniam
sveikatą ardančiam virusui
užsnūdus dvasią
graužusiam nerimo kirminui,
nutolus į nežinią
depresijai ir melancholijai
pabudus vasaros iliuzijoms
pasigirsta saldžiabalsių
lakštingalų trelės
varlių meilės preliudijoms
prabunda daug kas
po gegutės kukū

vienok pastebimai
padaugėja visokių parazitų
kenksmingų vabzdžių
žmogui įkyrių
musėlių musėlaičių
šėtono užmačia kad
po žiemos miego
ilgokai trukusio bado
didesnis suėstų mažesnį
būna ir atvirkščiai

pagarbos sulaukia
gal tik sliekai
darbininkai purena žemę
garbingiausi jų – tinginiai
auštant su vyrais
iškeliauja žūklauti
visi jie beveik
įvairiaplunksnių paukščių
mėgstamas itin skanėstas

tikrieji maldininkai
vorai išnešioja laimę
anava nusileido vienas
iš dangaus per lubas
ant neįžiūrimo siūlo
pas vienišą
Dievo apleistą kažkodėl
susimąsčiusį bėdžių
gal nepamatęs medituojantis
nušiurusia šlepete
netikėtai užmynė
taip ar kitaip
tapo žmogus
dar labiau nelaimingas

Pasiklydęs šunėkas

mažas pilkas žmogelis
gauna smūgį į paširdžius
išspirtas visgalių valdininkų
iš prabangiai
įrengto oraus ofiso
kaktomušom susiduria
pats su savimi
jo veidrodinėse pertvarose
jau nė kiek nenustemba
sliūkina aklas gatve
pamažėle pamiršta
įstatymų kūrėjų
jų sergėtojų cinizmą
politikai ir valdininkai –
jų priaugo kaip
grybų Dzūkijos miškuose –
vienodi kaip nusikaltėliai
savo kalba pasaulėžiūra
egoizmo neapykantos
injekcijų persotintais
baltais kūnais
ne tik užpakaliais
išaugo tie grybai
iš to paties socialinio
grybinio? sluoksnio
praėjusio komunistinius
postkomunistinius
lietmečius
gyvena tik sau pagal
savus kvazimodinius
įstatymus
gajūs kaip tarakonai
nors tu ką
praanka su šviesoforo
gąsdinančia raudona šviesa
(senovinės sakmės
pranašystes bylojančiu
akmeniu:
tiesiai eisi save prarasi
kairėn pasuksi – laimę atrasi)
žmogelis suka kairėn
jam norisi sulaukti
dar vieno jazminų ievų
laukinių kriaušių žydėjimo
žmonių neabejingumo meto

graži aukštaūgė
akmeninė Neringa
laiko iškėlus
žvejų seną dorę
apie jos kojas sukęs
ratus pavargęs
atsitupia pasiklydęs
mažas šunėkas
nebyliai pravirksta
žiūri į praeinančius
abejingus žmones
laukia kas jam
parodys kelią namo
ar Neringa paims
jį ant rankų
kur ten šunėke
jos užimtos rankos
nebėra jokių dorių
dorų tikrųjų žvejų
Nertinga laiko dorę
ryžtingai pasuktu veidu
vaidu į marias
veidu į jūrą
veidu į palaimingus
Vakarus