Juozas VOSYLIUS. Freska Klaipėdos universitetui „Švyturio statyba”. 2006 m. Sieninė tapyba, 340×460 cm.

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ startuos liepą Vilniuje

Klaipėdos muzikinio teatro rengiamas festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet truks dvigubai ilgiau nei įprasta – prasidės liepos 4-ąją Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, o baigsis rugpjūčio 27-ąją uždarymo koncertu Plungėje, Oginskio dvare.

IX operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dedikuojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro 20-mečiui ir Liaudies operos Klaipėdoje įkūrimo 50-mečiui. Festivalio moto: „Klaipėdos muzikinis: vakar, šiandien, rytoj“.

Festivalis primins įspūdingiausius pastarųjų dešimtmečių teatro pastatymus.

Jam atnaujinama I.Stravinskio opera-oratorija „Karalius Edipas“, Klaipėdos muzikiniame teatre pastatyta 1997-aisiais. Teatras išsaugojo vilniečio dailininko H.Cipario jai sukurtas įspūdingas kaukes. Tuomet „Karalių Edipą“ į sceną atvedė dirigentas J.Domarkas ir režisierius E.Domarkas. Dabar kūrinį diriguos V.Konstantinovas. Dauguma atlikėjų – tie patys, kaip ir prieš devynerius metus.

Liepos 4-ąją šiuo kūriniu Klaipėdos muzikinis teatras pradės „Kristoforo“ festivalį Vilniuje, kur „Karalius Edipas“ bus parodytas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Liepos 6-ąją „Karalius Edipas“ bus atliktas Kretingos bažnyčioje, o liepos 7-ąją ši opera-oratorija skambės Klaipėdos piliavietėje.

Festivalio dienomis bus parodyti ir kiti ryškiausi Klaipėdos muzikinio teatro spektakliai: Ž.Bizė „Karmen“, I.Kalmano „Čardašo karalienė“ ir V.Lebedevo „O, mielas drauge“, Z.Liepinio „Paryžiaus katedra“, J.Štrauso „Šikšnosparnis“, Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjas“, P.Čaikovskio „Pikų damos“ fragmentai, šokio spektaklis „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“.

Publikos laukia trys festivalinės premjeros: Dž.B.Pergolezio komiška opera „Tarnaitė ponia“, vienaveiksmis baletas pagal Ž.Bizė – R.Ščedrino „Karmen-siuitą“ ir netradicinis Klaipėdos kompozitoriaus V.Konstantinovo „Requiem Reborn“.

Taip pat į festivalį įsilies Lietuvos operos žvaigždės E.Kaniavos benefisas, Vilniaus baleto šokio spektaklis „Sulamita, Spengla-Ūla“, V. ir P.Bermanų meistriškumo kursų dalyvių baigiamasis koncertas, R.Vagnerio operų fragmentų koncertas, teatralizuotas koncertas „Nuo baroko iki roko“.

Festivalis vyks Vilniaus, Nidos ir Kretingos bažnyčiose, Juodkrantės ir Palangos vasaros estradose, ant Rambyno kalno, Oginskio dvare Plungėje, Klaipėdos piliavietėje, Koncertų salėje ir Muzikiniame teatre.

Ekslibrisas grafikui pelnė 500 eurų premiją

Grafikas Augustinas Virgilijus Burba laimėjo premiją tarptautiniame ekslibrisų konkurse Italijoje.

Parolimpinių žaidynių garbei šiemet Turine buvo surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas, kuris baigėsi du mėnesius vykusia paroda. Didžiuliame dalyvių iš viso pasaulio būryje buvo ir klaipėdietis dailininkas A.V.Burba.

Jis apdovanotas konkurso prizu už geriausią medžio graviūros technika (ksilografija) sukurtą knygos ženklą. Prizas – 500 eurų jau pasiekė laureatą ir, anot jo, bus investuotas į buitį ir kūrybą.

Dabar A.V.Burba ruošiasi tarptautiniam ekslibrisų konkursui „Opera ir melodrama“ ir jo parodai, kurie dedikuoti V.A.Mocartui ir vėlgi vyks Italijoje. Darbus turi išsiųsti rugpjūtį. Šį konkursą, kaip ir ankstesnįjį, rengia Italijos ekslibrisininkų asociacija (AIE). A.V.Burba jau 15 metų dalyvauja jos veikloje, penkeri metai yra AIE narys.

A.V.Burba kasmet siunčia savo kūrinius į tarptautinius knygos ženklo konkursus, juose yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Dailininkui ekslibrisai – „relaksinė“ meno rūšis, tarp didesnių darbų – savotiškas poilsis. Jis juos kuria ir parodose eksponuoja jau tris dešimtmečius. A.V.Burba laikomas vienu ryškiausių Lietuvoje knygos ženklo kūrėjų ir šio grafikos žanro puoselėtojų.

„Now art now future“ – Sankt Peterburge

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pradeda meno projektų mainų sezoną. Rytoj Sankt Peterburgo tarptautinėje grafikos bienalėje „Baltosios naktys” bus pristatyta Lietuvos menininkų grafikos kolekcija, kurioje – ir klaipėdiečio Anatolijaus Klemencovo darbai.

KKKC (kuratorius Ignas Kazakevičius) ir menininkės Jūratės Rekevičiūtės suorganizuota, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gegužės mėnesį vykusi grafikos bienalė „Now art now future. Freedom / „Rytoj yra dabar. Laisvė“ rytoj pasieks Sankt Peterburgą (Rusija).

Šio miesto menininkai dalyvavo bienalės renginiuose Lietuvoje.

Atsakomasis vizitas reikšmingas tuo, kad Lietuvos bienalė pristatoma savarankiška kuratorine ekspozicija aukštus reitingus turinčioje III tarptautinėje Sankt Peterburgo grafikos bienalėje „Baltosios naktys“.

Bienalės programa – plati, dalyvaus per 500 menininkų iš įvairių šalių, veiks atviros grafikos dirbtuvės (master classes), kuriose dirbs profesionalai ir jauni menininkai, vyks bienalę lydinčios parodos kitose meno erdvėse.

Sankt Peterburge Lietuvą pristatys 9 lietuviai menininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos: Lida Dubauskienė, Kęstutis Grigaliūnas, Anatolijus Klemencovas, Eglė Kuckaitė, Evaldas Mikalauskis, Jūratė Pikčilingytė, Jūratė Rekevičiūtė, Egidijus Rudinskas, Eglė Vertelkaitė.

Parodos kolekcija suformuota atrinkus menininkų, dalyvavusių 2005 ir 2006 metų „Now Art Now Future“ bienalėse, kūrinius. Sankt Peterburgui pateikti jose neeksponuoti darbai.

„Baltųjų naktų“ bienalės pagrindinės parodos atidarymas numatytas rytoj prestižiniuose parodų rūmuose „Manieže“. Lietuvių menininkų grafikos kolekciją pristatys generalinis konsulas Sankt Peterburge Eitvydas Bajarūnas.

Trio koncertas – aukštasis pilotažas

Danguolė Vilidaitė

„Vasara su muzika“ – tai nedidelis trijų koncertų ciklas, kuriuo Klaipėdos koncertų salė užbaigia antrąjį koncertinį sezoną. Birželio 22-ąją, tarsi varžydamasi su futbolo čempionatu ir šiltai vasariškomis dienomis, nuskambėjo pirmoji šio projekto dalis.

M.Švėgžda von Bekeris, I.Baikštytė ir P.Jacunskas trio grojo pirmąkart, bet nustebino nepaprastai geru ansambliškumu. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Jos dalyviai – trys talentingi Lietuvos atlikėjai, daugelio tarptautinių konkursų laureatai – Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas) – į trio groti susibūrė pirmą kartą.

Pirmą, bet, tikėkimės, ne paskutinį, nes tikrai koncerte nustebino nepaprastai geras šių muzikantų ansambliškumas, džiugino grojimo kokybė, kuri dažniausiai įgyjama tik po daugelio repeticijų metų.

Užburiančiai lengvai

Vakaro pradžioje M.Švėgžda von Bekeris ir I.Baikštytė pagrojo kelis nesudėtingus V.A.Mocarto kūrinius.

Adagio E-dur KW 261 atlikimas pakerėjo mocartiškai lengvais ir grakščiais melodijų vingiais (tik kiek per sunkus pritariančio fortepijono garsas).

Vaikiškai žaismingas Menuetas D-dur užbūrė virtuoziška viduriniąja dalimi, geru smuiko ir fortepijono vienas kito papildymu, žavėjo smuikininko subtilus ir dainingas frazavimas, gebėjimas jausti garsą.

Taip pat optimistiškai ir šviesiai suskambo kito Vienos klasiko J.Haidno Fortepijoninis trio G-dur Hob XV:25. Lyriškesnės pirmosios šio kūrinio dalys Antante ir Poco adagio tiesiog leido skonėtis muzika, ilsėtis gražių jos sąskambių erdvėse.

Žanrinis Finale. Rondo in the Gipsie‘s style (čigonišku stiliumi) – gyvas ir efektingas, papuoštas charakteringomis frazėmis ir ritminiais akcentais būdingais šios tautos muzikai, greičiausiai kompozitoriaus nugirstais kur nors dirbant vengrų didikams Esterhaziams (nors ir šiaip tuometinė Viena pasižymėjo tautų ir papročių margumynu).

Jausmų kulminacija

Labiausiai klausytojų dėmesį, manyčiau, patraukė antroje koncerto dalyje atliktas J.Bramso Fortepijoninis trio Nr.1 H-dur, op.8 – kompozitoriaus jaunystės darbas, stebinantis savo muzikiniu polėkiu ir minčių branda. Šiame kūrinyje kaip lygiaverčiai partneriai dalyvauja visi kamerinio ansamblio dalyviai, ypač svarbus smuiko ir violončelės sutarimas.

Nuo pat pirmų garsų buvome panardinti romantinių jausmų jūroje, kurioje subtilius šnabždesius keitė audringi prasiveržimai, graudžią melancholiją – pergalingas veržlumas. Gi muzikantai meistriškai ir jautriai (pabrėžiu žodį jautriai) perteikė kiekvieną šių pasikeitimų – sunkiai žodžiais perpasakojamas aukštasis pilotažas.

Į pajūrį sugrįžo „Vargonų vasara“

Vidas Pinkevičius

Muzikos menų daktaras

Birželio 25-ąją pajūryje prasidėjo tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Vargonų vasara-2006“, į kurį klausytojai kviečiami jau penktąjį kartą. Festivalio „Vargonų vasara“ koncertai iki liepos 7-osios tradiciškai vyksta Klaipėdos universiteto koncertų salėje ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

“Vargonų vasarą-2006” Klaipėdoje pirmadienį pradėjo vargonininkas B.Vaitkus ir fleitininkas A.Vizgirda. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Pritraukia būrius melomanų

Festivalį rengianti viešoji įstaiga „Naujasis vargonų forumas“ – tai keletas susibūrusių vargonų profesionalų, kuriems vargonai – ne tik bažnyčioje akompanuojama „Ave Maria”, bet ir unikalus neišsemiamų galimybių koncertinis instrumentas, savo istorija siekiantis senąjį Egiptą, talpinantis daugelio kitų instrumentų savybes.

Tarptautiniu vargonų muzikos festivaliu siekiama suaktyvinti ir Lietuvos vargonininkų kūrybinę saviraišką, sudominti platesnius publikos sluoksnius bei praturtinti mūsų šalies svečių kultūrinę programą.

Daugelyje Vakarų Europos valstybių vargonų muzikos festivaliai seniai yra tapę neatsiejama kultūros dalimi, jie pritraukia būrius melomanų. Yra net susiformavęs sluoksnis „vargoninių” turistų, keliaujančių po įvairių šalių koncertų sales ir bažnyčias, lankančių vargonų festivalius, kuriuose groja jų mėgstami atlikėjai.

Muzikos instrumentų karalius

Nesunku suvokti, kodėl vienas žymiausių visų laikų kompozitorių V.A.Mocartas vargonus pavadino muzikos instrumentų karaliumi. Šiam instrumentui nei dydžiu, nei sudėtingumu neprilygsta joks kitas instrumentas. Iki pat Naujųjų amžių vargonai buvo laikomi technikos stebuklu, kuriam prilygti galėjo tik mechaninis laikrodis.

Instrumento sudėtingumas reikalauja iš vargonininko itin aukšto virtuoziškumo, nes vargonuojant rankų ir kojų koordinacija turi būti nepriekaištinga. Vargonai turi vieną ar kelias manualines ir pedalų klaviatūras. Dideliuose vargonuose gali būti 100 ar daugiau registrų, o vamzdžių skaičius gali siekti net kelis tūkstančius.

Įvairiose šalyse vargonai vystėsi skirtingai. Tam turėjo įtakos vietinės vargonavimo tradicijos, vyraujanti religija bei kaimyninių šalių kultūros tendencijos. Vargonų repertuaro raida yra neatskiriama nuo paties instrumento vystymosi, kuris kiekviename regione yra unikalus. Ne išimtis yra ir Klaipėdos vargonų kultūra.

Nugrimzdo į užmarštį

Klaipėdos vargonų istorija kelia daug neatsakytų klausimų. Iki Antrojo pasaulinio karo uostamiestyje veikė net devynios bažnyčios, kurios galėjo didžiuotis puikiais vargonais: kelios vokiškos bei lietuviškos evangelikų liuteronų, reformatų, katalikų, baptistų bažnyčios ir kitų konfesijų maldos namai.

Deja, per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo visos bažnyčios kartu su vargonais buvo sunaikintos. Dėl to vargonavimo tradicija, gyvavusi per šimtmečius, nugrimzdo į užmarštį.

Šiuo metu Klaipėdos bažnyčiose nėra nė vienų tikrų vargonų – jose stovi elektroniniai vargonų pakaitalai.

Tik universitete

Vienintelis tikras koncertinis instrumentas uostamiestyje – tai universiteto Menų fakulteto salėje 1975-aisiais čekų firmos „Rieger-Kloss“ pastatyti dviejų manualų ir pedalų koncertiniai vargonai, turintys 30 registrų. Jau tris dešimtmečius jie dovanoja klaipėdiečiams ir miesto svečiams nuostabią vargonų muziką ir taip papildo uostamiesčio kultūrinį gyvenimą.

Sekant tuo metu pasaulyje vyraujančiomis vargonų statybos tendencijomis, šis instrumentas buvo pastatytas laikantis nuostatos, kad juo galėtų būti atliekamas kuo įvairesnis repertuaras: nuo Baroko iki šiuolaikinių vargoninių kompozicijų.

Kalbant apie universiteto koncertų salės vargonus, negalima nepaminėti vargonų meistro bei jų ilgamečio globėjo Jono Grajausko, kuris stažavosi „Rieger-Kloss” firmoje, kad galėtų sukauptą patirtį panaudoti juos prižiūrėdamas.

Improvizuos vargonais

Prieš penkerius metus startavęs festivalis „Vargonų vasara“ jau tapo svarbiu įvykiu pajūrio ir visos Lietuvos vargonų muzikos padangėje.

Praėjusiuose festivaliuose dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių jaunieji vargonininkai bei pasaulinio garso meistrai, kurių programose atsispindėdavo plati vargonų muzikos panorama.

Vienu iš festivalio akcentų tapo vargoninių improvizacijų koncertai. Gilias šaknis turinti ir pasaulyje vis populiarėjanti klasikinė vargoninė improvizacija Lietuvos muzikos mylėtojams yra gana mažai pažįstama, nes improvizacija dažnam klausytojui visų pirma susijusi su džiazu.

Šiemet festivalis tęsia tradicijas ir siūlo įspūdingų koncertų tiek vargoninės muzikos žinovams, tiek ir ieškantiems progos ją pažinti.

13 koncertų – Klaipėdoje ir Nidoje

Festivalį birželio 25-ąją Nidoje ir 26-ąją Klaipėdoje pradėjo vargonininkas Balys Vaitkus ir fleitininkas Algirdas Vizgirda. Vakar pasirodęs Nidoje, šiandien jau Klaipėdoje vargonuos Danielas Zaretskis (Rusija), o birželio 29-ąją Nidoje ir 30-ąją Klaipėdoje gros Atis Stepinis (Latvija).

Kituose koncertuose liepos 1-ąją Nidoje vargonuos belgė Kristien Heirman, liepos 2-ąją Nidoje, o 3-iąją – Klaipėdoje girdėsime vokiečių obojininkę Stefani Bloch ir vargonininkę Ulrikę Lausberg. Liepos 4 ir 5 dienomis Nidoje ir Klaipėdoje vargonuos Heribertas Metzgeris (Austrija), liepos 6-ąją Nidoje – dar vienos austrų vargonininkės Natašos Reich rečitalis. Festivalio pabaigos koncertas liepos 7-ąją vyks Klaipėdoje: gros klaipėdietė vargonininkė Elena Paradies ir Algio Jono Lukoševičiaus vadovaujamas Klaipėdos universiteto kamerinis orkestras.

Vienintelis Lietuvoje

Taigi festivalis numato puikių koncertų seriją nuostabios vargoninės muzikos išsiilgusiems klausytojams.

Tarptautinis festivalis „Vargonų vasara“ yra bene vienintelis festivalis visoje Lietuvoje, skirtas tik vargonams ir su jais susijusiai kamerinei muzikai. Ypač Klaipėdoje, kurioje yra tik vieneri koncertiniai vargonai, jaučiama ryški vargoninės muzikos koncertų stoka.

Anksčiau Nidoje vargoninės muzikos koncertus organizuodavo Lietuvos nacionalinė filharmonija, bet šiais metais festivalis „Vargonų vasara“ liko vienintelis toks festivalis visame pajūryje.

Norėtųsi paskatinti uostamiesčio muzikos mylėtojus bei pajūrio svečius gausiai lankytis festivalio koncertuose ir padrąsinti, kad tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Vargonų vasara-2006“ jų lūkesčių tikrai neapvils.

Naudokimės proga pamatyti ir išgirsti, kaip muzikuoja pasaulis. Ir tegul pasaulis išgirs apie vargonuojančius lietuvius, apie mūsų instrumentus bei nuoširdžią publiką.

Loreta Jonavičienė: „Mes turime ką saugoti“

S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė didžiuojasi šia mokykla, kurioje pati mokėsi. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rita Bočiulytė

Nuo liepos 1-osios keičiasi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos statusas ir pavaldumas.

Steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija ją kartu su E.Balsio menų gimnazija perduos Klaipėdos apskrities administracijos pavaldumui. Iš aukštesniosios muzikos mokyklos ji taps gimnazija, jei per artimiausius trejus metus akredituosis gimnazijos statusui.

Iki šiol kartu su brandos atestatu S.Šimkaus konservatorijos absolventai gaudavo ir aukštesniojo mokslo baigimo diplomą – dirigento, pūtiko, muzikos mokytojo. Nuo šių metų tokio diplomo baigusieji S.Šimkaus konservatoriją nebegaus. Tačiau brandos atestate bus įrašyti ir muzikiniai dalykai. Vėlgi šiemet į konservatoriją priimami turintys muzikinių gabumų moksleiviai, baigę 8, 9, 10 klasių.

Pagal profesiją kanklininkė, neseniai 10-metį šventusio lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ vadovė, muzikos pedagogė ir naujoji S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta JONAVIČIENĖ sako, kad nėra reikalo dramatizuoti dėl tokio švietimo reformos žingsnio. S.Šimkaus konservatorija turi gilias tradicijas, kurios niekur nedings, nes yra su atsidavimu puoselėjamos.

– Konservatorija mes vadinsimės ir toliau. Galima sakyti, pas mus niekas iš esmės nesikeis. Pasikeis tik steigėjas, – tvirtino direktorė. – Mūsų įstaigą perduoda apskričiai, nes dauguma pas mus besimokančiųjų suvažiavę iš Klaipėdos apskrities. Dabar mes esame keturmetė gimnazinio tipo mokykla, teikianti profesinės linkmės muzikinio ugdymo programas. Profesinė linkmė reiškia, kad tai yra ne muzikos mokykla, ne šiaip papildomas ugdymas, o moksleiviai orientuojami profesine kryptimi, kad galėtų tapti muzikantais.

Pati didžiausia naujiena, kad mes dabar duodame humanitarinį atestatą. Tokį pat, kokį duoda M.K.Čiurlionio meno mokykla Vilniuje.

Anksčiau visi galvodavo, kad pas mus, S.Šimkaus konservatorijoje, buvusioje aukštesniojoje mokykloje, buvo ruošiami tik muzikantai, ir tėvai dažnai bijodavo savo vaikus mums atiduoti, nebūdami tikri, kad jie norės toliau studijuoti muziką. Dabar humanitarinis atestatas suteikia galimybę mūsų moksleiviams stoti į aukštąsias mokyklas ir rinktis nebūtinai muzikos specialybes. Pernai du mūsų moksleiviai pradėjo studijuoti inžineriją Gedimino technikos universitete, viena mergaitė, pas mus pasimokiusi ketverius metus, studijuoja stomatologiją, kita – socialinę geografiją, trečia – filologiją.

Mūsų moksleiviai 11-12 klasėse apsisprendžia, ar jie nori būti muzikantais. Jeigu matome, kad moksleivis gabus, jis galės iš to duoną valgyti, pritariame, kad jis rinktųsi pagilintą muzikinių dalykų programą. O tie, kurie nori tik savo malonumui muzikuoti mūsų kolektyvuose, ir jau nori įsigyti ne su muzika susijusias specialybes, jie pasirenka humanitarinio profilio dalykus, išsilaiko egzaminus ir puikiausiai įstoja mokytis visai kitų specialybių. Svarbiausia, kad tie, kurie ir netaps muzikantais, bus daug intelektualesni specialistai. Įsivaizduokite stomatologę, kuri buvo chorvedė…

Pas mus jaunimas išmoksta groti fortepijonu, styginiais instrumentais, pučiamaisiais, gitara, liaudies instrumentais, akordeonu, taip pat mokosi chorinio dirigavimo, dainavimo. Renkasi ką nori – spektras labai platus. Priimame ir be specialaus muzikinio pasiruošimo. Svarbu, kad žmogus turėtų klausą, balsą, gabumų muzikai ir noro mokytis.

– Beje, stojamieji egzaminai – jau rytoj ir poryt. Ar daug turėjote moksleivių, kurie atėjo visai žali, o vėliau tapo žinomais muzikos atlikėjais?

– Nemažai per tiek metų susidarytų… Juk Deividas Norvilas – dabar žinomas dainininkas Deivis pas mus įstojo be jokio muzikinio pasiruošimo ir sėkmingai studijavo net dvi specialybes – vokalą ir chorinį dirigavimą. Ir „bavarai“ Vilius Tarasovas, Deividas Zvonkus yra baigę S.Šimkaus konservatoriją.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas prof. Juozas Domarkas, Nacionalinės premijos laureatė Sigutė Stonytė, dainininkai Edmundas Kučinskas, Stepas Januška, saksofonininkas Petras Vyšniauskas – irgi buvę mūsų absolventai.

Galime pasigirti, kad nemažai mūsų moksleivių toliau mokosi Austrijoje, Švedijoje, Italijoje. Ten juos atleidžia nuo teorinių muzikinių dalykų – toks aukštas pas mus paruošimo lygis.

Baigę mūsų konservatoriją jaunuoliai jau gali groti orkestre, dainuoti muzikinio teatro chore ir kitaip reikštis muzikos srityje.

Savo moksleivius mes išmokome daugelio naudingų dalykų. Ne tik muzikos, bet ir pragmatizmo, planuoti laiką, komunikuoti. Nes kai tu groji, turi jausti širdimi, mąstyti protu, koordinuoti judesius. Be to, jie nebijo išeiti į sceną. Pas mus kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė.

– Kiek jaunų žmonių mokosi S.Šimkaus konservatorijoje?

– Šiuo metu turime 156 moksleivius. Liepą išleisime dvi 12-tas klases, daugiau nei 40 absolventų. Mes jais labai didžiuojamės. Žinote, dažnai girdime iš savo buvusių mokinių: „Nebūčiau toks bankininkas, jei nebūčiau mokęsis muzikos“, „Užsiimu viešaisiais ryšiais, tenka būti Niujorke, bendrauti su užsieniečiais, ir visur jaučiuosi visa galva aukščiau, nes išmanau apie muziką, tuoj pat randame pokalbiui temų.“

– Vis dėlto toks žingsnis – nuo aukštesniosios muzikos mokyklos iki gimnazijos – ar tai nėra laiptelis žemyn?

– Tikrai nemanyčiau, kad žemyn. Mes toliau gerai dirbame savo darbą. Prisitaikėme prie reformų ir stengiamės išsaugoti gerą mūsų konservatorijos vardą, gerą muzikinės ugdymo sistemos branduolį. Ne be reikalo tarybiniais laikais muzikantai, mokslininkai ir sportininkai turėjo būti patys geriausi. Į tai buvo daug investuota, yra atrastas, iškristalizuotas pats optimaliausias branduolys, kad tai būtų daroma geriausiai pasaulyje. Japonai nori tokios muzikinio ugdymo sistemos kaip mūsų, bet jie negali jos įdiegti, nes neturi žmonių, kurie turėtų tokią praktiką, kokią turime mes.

Turime patirties – iš tų, kas mokslus baigė pas mus, niekas nesigaili. Turime tokių pedagogų, pas kuriuos savo vaikus siunčia mokytis žinomi šalies muzikantai.

– Ar jūsų moksleiviai turi privilegijų?

– Mūsų statuso pasikeitimas, žinoma, valstybei brangiau kainuos. Bet mūsų auklėtiniams bendrabutis ir maitinimas tris kartus per dieną – nuo šiol nemokamas. Papildomas muzikinis ugdymas – taip pat.

– Žvalgantis po senutę S.Šimkaus konservatoriją, peršasi mintis, kad jums verkiant reikia remonto.

– Kapitalinio nebuvo turbūt nuo Stasio Šimkaus laikų. Kai aš tapau šios konservatorijos direktore, nuo lapkričio mėnesio sutelkiau visas naujos mūsų komandos jėgas ir reikalai pajudėjo. Paruošėme investicinį projektą, kad gautume lėšų renovacijai. Prireiks maždaug 4,5 milijono litų. Jeigu mus įtrauks į šių metų perspektyvinį planą, tai remonto darbai gali prasidėti jau kitąmet.

– Jūsų antra profesija yra dirigavimas? Ar dar tenka diriguoti ne tik konservatorijai?

– Tenka. Iki dabar dirigavau S.Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų orkestrui, dėsčiau dirigavimą ir 10 metų vadovauju nuostabiam „Kupolės“ kolektyvui. Buvau jo iniciatorė, įkūrėja. Vieną dieną nutarėme, kad mes, buvę „šimkiukai“, galime kartu ką nors gražaus padaryti. Pas mus muzikuoja žinomi Klaipėdos dainininkai Šarūnas Juškevičius, Valerija Balsytė, Giedrė Zeicaitė ir kiti – aštuoni nariai, visi buvę S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai. Mus užsieniečiai tiesiog graibsto. Rugpjūtį važiuosime koncertuoti į Norvegiją, rugsėjį – į Vokietiją, pernai Švedijoje gastroliavome kelias savaites. Kur benuvažiuotume, mus kviečia dar ir dar.

– Kas Jus atvedė į direktorės kėdę?

– Galbūt šiek tiek turėjo įtakos Liūto ženklas, kažkaip pavyksta visąlaik lyderiauti. Mano tėvas buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas, o paskui vadovavo vienai iš laivyno įmonių. O dabar atsitiko taip, kad ir dukra tapo vadove (juokiasi). Tikrai nesu karjeristė. Čia mano mokykla. Aš pati čia mokiausi. Baigus ją, mane čia vėl atvedė likimas. Autoritetą pelniau savo darbu. Žinote, ne taip lengva šioje mokykloje jį užsitarnauti. Dabar jaučiu be galo didelę atsakomybę. Nenorėčiau nieko prasnausti, kad per mane nukentėtų mokytojai ir mokiniai. Viliuosi, kad taip nebus, nes turiu labai gerą komandą, visi nusiteikę geranoriškai ir labai nori, kad Š.Šimkaus konservatorija taptų prestižine Klaipėdos krašto muzikos mokykla.

Mes labai saugome savo tradicijas. Mes turime ką saugoti. Juk S.Šimkaus konservatorija įkurta 1923 metais. Kiek Lietuvoje yra mokyklų, kurios daugiau nei 80 metų veiktų tame pačiame pastate, kuriame buvo įkurtos?!. Mūsų tradicijos tiek giliai įaugę… Juolab kad didžioji dalis kolektyvo irgi yra buvę šios mokyklos auklėtiniai. S.Šimkaus vardo mokyklai suteikimo diena, mokyklos įkūrimo diena ir kitos mūsų mokyklos šventės čia švenčiamos neformaliai, bet niekuomet nepamirštamos.

Pas mus yra menė „In Salvo“ – kur kažkas paslėpta. Ten yra visas mūsų archyvas, visa mokyklos istorija, su kuria pirmiausia supažindinami nauji mūsų mokiniai. Mes savo mokiniams jau penkerius metus teikiame vienos pirmųjų S.Šimkaus mokinių, vėliau žymios operos dainininkės Juozės Augaitytės (1906-1996) vardo premiją, dėl kurios varžosi geriausi mūsų konservatorijos dainininkai. Įdomus dalykas – šiemet mūsų mokyklą įsidukterino buvusi irgi mūsų mokyklos mokinė Birutė Ciplijauskaitė – pasaulyje garsi filologė, 24 knygų autorė, gyvenanti JAV. Ji mums atsiuntė 100 JAV dolerių. Sutarėme, kad juos panaudosime fortepijono skyriaus moksleivių skatinimui. Nes pati premijos steigėja anuomet čia mokėsi fortepijono specialybės.

Mūsų auklėtiniai dažnai sugrįžta pas mus, aplanko. Šiais susvetimėjimo laikais mums tai labai svarbu ir brangintina. Gal tas ryšys nenutrūksta todėl, kad mūsų ugdymo procese yra labai daug individualaus darbo, mokiniai su pedagogais labai daug bendrauja. Mūsų moksleiviai užimti visą dieną. Jie neturi kada šlaistytis gatvėmis. Mes neturime jokių problemų dėl narkotikų.

– Kad taip būtų visada! Dėkui už pokalbį.