Meno ženklai Jūros šventėje

Per ką tik praūžusią šiemetinę Jūros šventę Klaipėdos senamiestyje išsirangė žvilganti metalinė 33 metrų „Baltijos jūros gyvatė“, kurią sukūrė jau dešimtą kartą Jūros šventę puošęs klaipėdietis dailininkas Anatolijus Klemencovas. Ironiška pasakų gyvatės interpretacija nestokojo „hepeningui“ ir meno akcijai būdingų bruožų.

Karnavale pirmąsyk pasirodė dvi naujos Pilies teatro kaukių kolekcijos – „Zodiako ženklai“ ir „Sergstinčios dievybės“, kurias sukūrė aktorius Vytas Aleknavičius ir dizainerė Aina Zinčiukaitė.

A.Klemencovo sugalvotos spalvingos vėjo gaudyklės linksmai plevėsavo virš galvų, simbolizuodamos laisvą Klaipėdos miesto ir Jūros šventės dvasią. Klaipėdos Pilies teatro „Porcelianinės vestuvės“ pirmąsyk pasirodė publikai tiesiog senamiesčio gatvėje. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Jankausko nuotraukos

Sušoko „Bolero” ir ,,Karmen-siuitą”

Violeta Milvydienė

Šiemet liepą Klaipėdoje prasidėjęs festivalis ,,Muzikinis rugpjūtis pajūryje” elitinę šokio publiką, akivaizdu, labiausiai domina choreografiniais projektais.

„Bolero“ solo šoko Ričardas Jankevičius. Intriguojantis duetas: Karmen – I.Briazkalovaitė, Chosė – M.Rimeikis.

Neapsiriksiu teigdama, jog jų visumą sudaro baletmeisterio J.Smorigino (beje, 2000-aisiais pelniusio geriausio choreografo vardą už kūrybą Klaipėdos muzikiniame teatre) darbai.

Dar liepos 12-ąją parodyti naujausi jo vadovaujamos, penkerius metus gyvuojančios ,,Vilniaus baleto” trupės spektakliai ,,Sulamita” ir ,,Spengla-Ūla” paliko trumpą įspūdį: ištęsta, ,,susaldinta”, neįdomu. Tad ypač knietėjo pamatyti Jūros šventės dienomis įvyksiančias ,,Karmen-siuitos” ir ,,Bolero” premjeras.

Iš istorijos

„Karmen-siuitos“ fragmentas su keturiais buliais. Ingos Briazkalovaitės Karmen – žaisminga viliokė, už viską labiau branginanti laisvę.

Inspiruotas šokėjos I.Rubinštein, ,,Bolero” pirmą kartą pasirodė 1928 metais ,,Paryžiaus operoje”, po to buvo statomas daugybę kartų – Anglijos ir Danijos Karališkuosiuose teatruose, Romos ir Berlyno operose, kiek vėliau – Niujorke (baletmeisteriai – A.Dolinas, M.Fokinas, Ch.Landeris, S.Lifaris, P.Lopesas, A.Milošas, T.Gzovskaja, M.Bežaras ir kiti).

Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, 1959-aisiais šį vienaveiksmį baletą įgyvendino B.Kelbauskas, o 1998-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė J.Smoriginas.

Ir vėl ,,Bolero” – po septynerių metų.

Peršasi palyginimai

Veržlus toreodorų šokis sulaukė publikos plojimų. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Bežiūrint naująjį pastatymą (o gal tiksliau – jo restauraciją) ir bandant analizuoti, nejučia kilo palyginimai.

Tuometiniame rate, paties J.Smorigino teigimu, ,,kaip verpete mes blaškomės ir ieškome to grožio, kurį mumyse užaugino dieviškoji meilė”. Dabar kūrėjui rato forma jau asocijuojasi su ,,neapykantos idėja ir persekiojimo manija ar aistros ir geismo sindromu”.

Tačiau čia naujai traktuojama ne vien forma – lieka neaiškūs ir, manyčiau, visiškai nepateisinti tie keli, nors ir epizodiški, išėjimai iš rato, kai skylama į dvi grupeles ir šokama eilėmis scenos šonuose.

Imponavo tik įvairesnis judėjimas visomis kryptimis, netipiškas susikabinimas grandinėlėse.

Anksčiau solo partiją šokanti matyta Lietuvos primabalerina N.Beredina nuo pradžios iki galo traukė dėmesį savotiška charizma bei subtilia maniera.

Šįkart apvalios pakylos centre pasirodęs mūsų teatro baleto trupės solistas R.Jankevičius išsiskyrė atletišku kūno sudėjimu, o kartu ir ypatingu plastiškumu. Tik gaila, jo šokį dažnai užgožė pernelyg dinamiška masinių fragmentų choreografija. Negelbėjo net įspūdingas ryškiai raudonas sijonas (tuo tarpu aplink šokančiųjų rūbai, kaip įprasta, juodi).

Visa vos keliolika minučių trunkanti kompozicija nepasižymi judesių įmantrumu, greičiau – pasikartojančiais šokio deriniais. Ir nors išoriškai jie atrodo elementariai, iš tiesų sukomponuoti muzikaliai, logiškai, be to, atitinka ir net savaip interpretuoja, atrodo, monotoniškai skambančius ritmus.

Tai bent užduotis!

Dar žiupsnelis įdomių faktų… Muzikos legenda pasakoja, jog kompozitoriui M.Raveliui, rašiusiam ,,Bolero”, neužteko laiko. Tad jis nuolat kartojo vis tą pačią ispanišką melodiją, tik greitindamas jos tempą ir keisdamas orkestruotę. Tai bent užduotis šokėjams!…

Štai baleto primadona M.Pliseckaja savo memuaruose guodėsi: ,,Mokytis ,,Bolero” buvo sunku, <…> velniška išmonė. Asimetrija. Nėra kvadratiškumo. Poliritmija. Ravelio – kas trečią taktą, Bežaro – kas ketvirtą. Net Bežaro treniruoti šokėjai suklysdavo”.

Džiugu pripažinti – vienuolika mūsų teatro trupės atlikėjų, atrodo, lengvai susidorojo su jiems skirta užduotimi, gana sinchroniškai, energingai, su neperdėta ekspresija atlikę kordebaleto vaidmenį.

Karmen – įtaigi

Vienaveiksmis Ž.Bizė-R Ščedrino baletas ,,Karmen-siuita” taip pat turi turtingą ir savitą sceninio kelio raidą. Tačiau nevarginsiu skaitytojo įvairių datų ar vardų pateikimu – labiau maga pabrėžti šio J.Smorigino pastatymo ypatumus.

Reikia pripažinti, tai netradicinis kompozicinis sprendimas – čia nepanaudota įprastinė meilės trikampio idėja, toreodoras ar Lemtis scenoje net nepasirodo, kaip anksčiau matytose versijose. Todėl nustebino greitai ir netikėtai įvykęs finalas, kai viliokė Karmen tragiškai žūsta nuo Chosė rankos, persisvėrusi ant medinės koridos tvoros.

Išsipildžiusią I.Briazkalovaitės svajonę ir pastangas siekti išbaigto tobulumo vertinčiau itin teigiamai. Jos Karmen įtaigi: tai žaisminga, viliojanti, tai vulgari (ypač fragmente su keturiais buliais ar jų varovais-gaučo), dar vėliau, atstumdama buvusį mylimąjį, – nepalenkiama, net kategoriška, ypač branginanti laisvę. Solistės technikai ir vaidybai – jokių priekaištų, – tiesiog buvo juntama natūrali, harmoninga visuma.

Savame amplua

Vilniaus operos ir baleto teatro artistas M.Rimeikis – kiek ,,išaugęs” jaunuoliško įvaizdžio ,,marškinėlius”, kita vertus, jam tinka būtent mylimųjų amplua. Tik čia jis labiau subrendęs, jausmingesnis – t. y. ne toks beveidis ir bedvasis, kaip A.Cholinos spektakliuose ,,Karmen” ar ,,Romeo ir Džiuljeta”.

Duete vyrauja neoklasikinio baleto stilistika, o masinėse (žinoma, pavadinimas sąlyginis) scenose dominuoja modernios plastikos ir demi-charakterinio ispanų šokio sintezė. Negausi kordebaleto grupė, vykusiai užpildžiusi daugelį baleto epizodų, ir čia verta pagyrimo.

Iš merginų charakteringiausia maniera išsiskyrė J.Mineikytė, tarp vyrų ir vėl ryškiausi – R.Jankevičius ir A.Liškauskas.

Nepaiso melodijos?

Berods ir žymiajam baletmeisteriui J.Smoriginui kartais pritrūksta originalumo bei tam tikro įžvalgumo.

Šablonu jau tampa rūkymas scenoje – tai bene dažniausiai pasikartojantis epizodas šiuolaikinio spektaklio prologe.

Toliau kiek suglumino fragmentiškuose merginų ir vaikinų susitikimuose pernelyg atvirai, net drastiškai vaizduojami judesiai, buitiškai perteikiami nepadorūs gestai (panašių teko regėti tik skandalingojo švedų choreografo M.Eko darbuose).

Ne mažiau keista išlavintai klausai atrodė kai kurių muzikinių frazių traktuotė – itin pakiliais momentais laukiau gilesnio choreografinių minčių teksto. (Beje, šios spragos pastebėtos ir ,,Sulamitoje”).

O gal choreografas specialiai nebepaiso pagrindinių melodijos akcentų, neišryškina, ,,nespalvina” niuansų?

Pagal fonogramą

Drįsčiau teigti, jog kostiumai, ypač solistės ir merginų sijonai, (dailininkė A.Lorens) nepasižymi scenine išvaizda, o svarbiausia, nesuteikia žaismingumo, tos ypatingos ugnelės, kuri būdinga ispanų-čigonų tipažui.

Ir dar. Belieka apgailestauti, kad abu kūriniai, atliekami pagal fonogramą, prarado tikrą muzikinį skambesį – gyvai grojama mūsų teatro orkestro muzika, tvirtai tikiu, būtų ,,įpynusi” reikiamo šarmo į vientisą kompozicinį audinį.

Baigdama linkiu mūsų jaunai, negausiai, tačiau talentingai baleto trupei naujų ir dar šiuolaikiškesnių pastatymų.

Žmogiškos paukščių svajonės nutūpė paveiksluose

Goda Giedraitytė

„Klaipėdos galerijoje” iki liepos 27-osios veikia tapybos paroda „Paukštė“, kurios autorius – telšiškis Romualdas Inčirauskas. Unikalus menininkas, gebantis vienodai stipriai save išreikšti tiek metale, tiek tapyboje, šįkart stebina atvira spalvų gama ir paukštukų klajonėmis.

R.Inčirausko paveikslai „Įkyrus“, „Batika“, „Karuselė“.

Gyvas tapybos kūrinys

R.Inčirausko paukščių ciklas – sodrus, šiek tiek valiūkiškas, gal ironiškas, bet neabejotinai be galo gyvas tapybos kūrinys. Kūrinys, nes apie šią parodą galima kalbėti ir kaip apie vientisą paveikslą, sudėtą iš atskirų mozaikos gabalėlių, ir kaip apie netyčia pabirusius tapybos inkliuzus.

Kita vertus, ne tiek svarbu, kaip žvalgysimės po ekspozicijos lauką. Svarbiausia – tas sielą užliejantis gerumo dvelksmas, sklindantis iš kūrinių ir apgaubiantis visą erdvę ir joje esančius žiūrovus.

Dvasios aukštybių link

„Domino“, „Žaidimas kortomis“, „Siena“.

Paukštis nuo neatmenamų laikų simbolizuoja laisvę, dvasią, proveržį. R.Inčirausko darbuose jis irgi – tik metafora, savotiška priedanga, atspirties taškas žmogaus būties slėpiniams atskleisti.

Kiek kartų žmogaus bandyta pakilti? Nuo ištirpusių Ikaro sparnų iki šiuolaikinės aviacijos stebuklų – žmogus nuolatos stengiasi nugalėti žemės trauką. Keistos tos pastangos – iš esmės nerealios, tik laikinai sukuriančios iliuziją, kad žemės vaikui pavyks paveržti dangaus mėlynę.

Kita vertus, greta mums nepavaldžių fizikos dėsnių sklendžia kitas – kūrybos pasaulis, kur Pegaso sparnai beatodairiškai kelia link dvasios aukštybių.

Kaip sunkūs nešuliai

Ir R.Inčirausko paukščiai – tai žmonės: su savo viltimis, svajonėmis, troškimais. Kresni, stambūs jų kūneliai, kiek juokingai užritinti ant laibų kojelių, – tarsi nešuliai, kuriuose sukaupti žmonių norai ir lūkesčiai. „Žemiški“ paukščiai, negalintys pakilti, – per daug sunkūs kūneliai, o sparnelių iš viso nėra… Gal tik užuominos, bet tokios nedrąsios…

Tai – paukščiai svajokliai, dažniausiai gyvenantys pievose (nuoroda į žalią foną) ar ant spalvotų vilnonių pledų (margi, kiek suvelti drobės horizontai). Ir patys jie susivėlę, dažniausiai vieniši (tik viename paveiksle – dviese), tarsi kažko ieškantys, tarsi pasiklydę. Tokie juk ir būna pasaulio atsiskyrėliai: iš išorės nepatrauklūs, keisti, net juokingi, bet kokie gražūs iš vidaus!

Štai vienas pavirsta į ežerą, kitas išmėto kortų kaladę, trečias – ridena didelį kiaušinį, o anas – nusėtas boružės taškeliais, ir šis – toks įkyrus, kad net susivėlęs. Visi formaliai labai panašūs, bet turiniu skirtingi. Tarsi kokie šventieji, kuriuos tik atributų dėka gali identifikuoti bažnyčios hierarchijoje.

Prašosi paglostomi

Su šventųjų linija paukštukus sieja ir gyva koloristika, sodrūs spalvų deriniai, suteikiantys šiems herojams viduramžiškų vitražų ar mozaikų gyvybingo mirgesio. Net lydinti juos ikonografija paremta simbolinių ženklų misterijomis.

Tai ir kiaušinis – gyvybės, nenutrūkstamo gyvenimo rato (ciklo) žymuo, ir knyga – žodžio ir tradicijos nešėja, ir šachmatų lentą imituojanti kvadratėlių schema, nurodanti į ironišką likimo partiją.

Kita vertus, be sunkių pastangų R.Inčirausko paukštukai galėtų būti nutupdyti ir į vaikišką spalvinimo knygelę ar iliustruoti pasakų knygų puslapius.

Nepriekaištingai paprasta vaikų akimis jų forma, vizualiai patrauklūs jų kūneliai, gausus dekoras leidžia iš karto pamilti šiuos mielus sutvėrimus.

Užkoduoti pasakojimai

Gaivus spalvų sodrumas ir neretai „plakatiškas“ jų derinimas – atskiri geometriniai spalvų segmentai, išnyrantys bendrame drobės paviršiuje, R.Inčirausko tapybą priartina prie grafikos meno.

Ir pats piešinys – tarsi iš grafikos lakštų išaugęs: plokštuminiai, gelmės neidentifkuojantys tūriai, grafinė formų ornamentika, skrituliukais nužymėtos raumenų grupės, kontūru apvesta paukštukų figūra.

Pastarieji elementai, kaip ir simboliniai ženklai, it kokie piligrimai keliauja iš vieno paveikslo į kitą, taip sukurdami vieningo ciklo įspūdį.

Nepaisant to, kiekvienas lakštas – tai užkoduotas pasakojimas, kurį reikia perskaityti.

Kiekviena detalė – žaidimo figūra. Ir kiekvienas paukštukas – it misionieriškos dvasios pranašas, skelbiantis jaukumo ir ramybės žinią.

Palaiminga kūrybos dvasia. Laimingi, kurie apsikloja jos sparnais…

Į jaunųjų Europos kūrėjų parodą

Ramunė Pletkauskaitė

Dešimties jaunųjų klaipėdiečių menininkų darbai rugpjūčio pabaigoje iškeliaus į parodą Montruže (Prancūzija), o rudenį iš ten sugrįš į Klaipėdos dailės parodų rūmus kartu su devynių Europos šalių jaunųjų meno kūrėjų paroda.

Miesto dailės parodų rūmuose balandį buvo pristatyta 22-jų jaunųjų Klaipėdos ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“.

Ji surengta norint atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui – „Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”.

Specialiai sudarytos meno ekspertų komisijos (dailininkai A.Sakalauskas, M.Petrulis, I.Barotis, prof. A.Kliševičius, menotyrininkai I.Kazakevičius ir G.Giedraitytė, kultūros žurnalistė R.Bočiulytė, Dailės parodų rūmų Dailės skyriaus vedėja V.Dmuchauskienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė N.Laužikienė) verdiktas nulėmė, kurių menininkų kūriniai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą.

Komisija atrinko 8 menininkus, kurių darbai taps Klaipėdos miesto ekspozicijos „Jaunųjų Europos kūrėjų parodoje“ Montruže dalimi. Tai – Dovydas Augaitis, Rita Budvytytė, Jurgis Malinauskas, Andrius Petkus, Kristina Samoškaitė, Gytis Skudžinskas, Darius Vaičekauskas, Goda Venclovaitė.

Dar du menininkai buvo atrinkti, atsižvelgiant į pavasarį Klaipėdoje viešėjusio Montružo miesto mero Žano-Lupo Metono (Jean-Loup Metton) ir projekto koordinatoriaus Andrea Ponsini pageidavimą, jog projekte kartu su klaipėdiečiais dalyvautų ir po vieną Vilniaus bei Kauno atstovą. Komisija pakvietė projekte savo darbus pristatyti klaipėdietę fotomenininkę Joaną Deltuvaitę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Vilniuje, o Kaunui atstovauti pasiūlyta vėlgi klaipėdiečui keramikui Juliui Rakevičiui, dalyvavusiam „Salono“ parodoje, nors pastaruoju metu jis kuria Kaune.

Komisija pripažino šių autorių novatoriškumą, netradicinę, savitą stilistiką, originalias idėjas, atsižvelgė į jų kūrybinės biografijos spektrą ir įžvelgė kūrybinės perspektyvos galimybes.

Kūrinio medžiaga, atlikimo technika, žanras ar masteliai nebuvo lemiantys vertinimo faktoriai.

Visi autoriai parodai Prancūzijoje pateiks nebūtinai tuos darbus, kuriuos eksponavo klaipėdietiškame „Salone”.

Paroda „Le Salon Europeen des Jeunes Createurs 2006/2007” Montruže bus atidaryta rugsėjo 22-ąją ir vyks iki spalio 13-osios, o po to atkeliaus į Klaipėdą.

Čia paroda veiks spalio 27 – lapkričio 26 dienomis, vėliau iškeliaus į kitas Europos šalis.

Klaipėdoje, kaip ir Montruže, vyksiančioje parodoje dalyvaus menininkai iš visų projekte dalyvaujančių šalių – Prancūzijos, Portugalijos, Ispanijos, Austrijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos, Slovakijos ir Lietuvos, kuriai atstovauja klaipėdiečiai.

Klaipėdietės kūrinys papuošė viešbutį Nidoje

Rita Bočiulytė

Viešbutis „Nidos smiltė“ šiąvasar pasipuošė klaipėdietės dailininkės monumentalistės Angelinos Banytės sukurtu sgrafitu.

A.Banytės sgrafitas įkomponuotas į senovinio pastato nišas.

Šia sienų tapybos technika tapytoja ištapė tris buvusio senojo Blodės viešbučio (dabar „Nidos smiltė“) pastato nišas. Keturių kvadratinių metrų dydžio triptikas atkreipia dėmesį iš tolo.

Ant gruntuoto paviršiaus dėdama kelių skirtingų spalvų tinko sluoksnius ir išraižydama juos, autorė išgavo spalvotą reljefinį piešinį. Jame susipynė ornamentinės detalės ir tekstinis šriftas. Tekstas, primenantis maldą, – lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Buveinė ši Dievo globoj. Nuo pražūtingo gaisro Viešpats saugos. Kiekvienas, kuris ateina ir išeina, jo priesakų tegu nesibodės.“

Greta nupiešta vynuogė, žuvis, balandis, anot dailininkės, vieniems kelia evangelijos, kitiems vyno, poilsio asociacijas. A.Banytė to ir siekė, – kad suvokimo ratas būtų platus. Naudojo baltą, raudoną ir gelsvą – smėlio spalvas. Jos puikiai dera prie raudonų plytų namo.

Viešbutyje dažniausiai apsistoja vokiečių turistai. Dailininkė juokėsi, kad dirbant jai nestigo jų dėmesio – vokiečiai kalbino, fotografavo, žavėdamiesi, kad viešbučio pastatas įgavo tokią unikalią išvaizdą.

Šį darbą dailininkei užsakė viešbučio savininkė Algima Noreikienė. Jos iniciatyva „Nidos smiltė“ išsaugojo senojo Blodės viešbučio prisiminimus ir dvasią, tebetraukiančią čia turistus ir menininkus ne tik iš Lietuvos.

Kasdienybės žvyras

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) veikia šeštoji projekto „Erozija” paroda „Akimirka”.

Be jokio patoso

Uraganas „Anatolijus“. Ado SENDRAUSKO nuotrauka Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka

Ligšiolinė „Erozijos“ projekto vystymosi kreivė vis labiau tolo nuo klasikinio fotografijos atspaudo. Parodoje „Akimirka” atsigęžta į fotografijos žanro ištakas – siekį dokumentuoti aplinką ir įvykius.

Tačiau fiksuojami ne reprezentaciniai pajūrio renginiai ir dažais dar kvepiantys fasadiniai miesto portretai. Autorių darbuose – ne patosiška kasdienybės akimirkų seka. Čia – gyvenimo rutina ir nesurežisuoti gatvės ir aplinkos ekscesai „ima viršų” prieš fejerverkų šviesa nušviestus savireklaminius įvaizdžius.

Kita vertus, parodoje dominuoja ant jūros kranto gyvenančios bendruomenės realijos, kurioms kaip antipodas iškyla neseniai praūžusių pajūrio gaisrų atspindžiai. Nuosekliai peržvelgdami parodą, galime stebėti amžiną priešingų stichijų – vandens ir ugnies – kovą.

Visuose parodos darbuose daugiau ar mažiau išryškėja reportažinės krypties fotografijai būdingi bruožai – pasakojimas, įvykis, laiko pulsas.

Atstovauja reportažui

Klasikiniam, pasakojančiam reportažui atstovauja uostamiesčio dienraščių fotografai: Vytautas Liaudanskis, Algirdas Kubaitis ir Saulius Stonys. Pastarieji renkasi drastiškų, nekasdieniškų, bet kartu ir nefalsifikuotos tikrovės atvaizdų pasakojimą.

Darbai dramatiški ir atšiaurūs, sužadinantys žiūrovų jausminius instinktus. Net geriau atsiskleidžiantys nei dienraščių puslapiuose, kur juos ne tik paaiškina, bet ir užgožia teksto stulpelių ir reklaminių skelbimų labirintai.

Gaila, parodos apimtis neleido nė vienam iš autorių peržengti trijų fotografijų ribos.

Reikia tikėtis, kad pasaulio žiniasklaidoje populiarėjantys išsamūs vizualiniai pasakojimai atras savo vietą ir pajūrio spaudos puslapiuose.

Vieno kadro strategai

Uraganas „Anatolijus“. Ado SENDRAUSKO nuotrauka Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka

Kita grupė spaudos fotografų – Nerijus Jankauskas, Egidijus Jankauskas, Darija Vasiliauskienė – pasirenka istorijos atkūrimo per vieną kadrą strategiją. Prie jų dar galėtume priskirti fotomenininkus Dovilę Čižaitę, Aleksandrą Katkovą ir Mindaugą Leskauską.

Jų darbuose dar daugiau kasdienybės žvyro, gyvenimo, pripildyto tiek atsitiktinumų ir paradoksų, tiek nuobodulio ir neišvengiamybių.

Autorių darbai dažnai dar sietini su XX a. viduryje susiformavusia „lemiamo momento” mokykla. Pataikę laiku nuspausti mygtuką, fotografai tikisi užfiksuoti pačią gyvenimo esmę, kuriai nereikalingi papildomi paaiškinimai ar ilgi analitiniai tekstai.

Šiuo atveju tai geriausiai pavyksta A.Katkovui, kuris tiesiog „pagauna” tą akimirką, kai dauguma mintyse pagalvoja, „kaip gaila, kad dabar neturiu fotoaparato”. Fotografo profesionalumas įgalina jį iš atsitiktinės situacijos ištraukti maksimalų rezultatą.

Iš spaudos fotografų būrio išsiskiria N.Jankauskas, bandantis kalbėti bendresnėmis temomis, kiek estetizuotuose fotolakštuose užfiksavęs virtualių komunikacijų eroje erozijai pasmerktas metalines pašto dėžutes.

E.Jankauskas, D.Vasiliauskienė, D.Čižaitė ir M.Leskauskas siekia parodyti psichologinį aplinkos ar žmogaus portretą, kupiną veiksmo ir jausmų.

Parodos darbai atrodo tiesiog „gerai padaryti”, bet ne vienam iš paminėtų autorių galima būtų papriekaištauti dėl šiek tiek formalaus požiūrio į atliekamą darbą. Retai kur pasitaiko netikėtas rakursas, išradinga ir apgalvota kompozicija. Stebint spaudos fotografų darbus dominuoja siužetiškumas, juose daug svarbiau „kas”, o ne „kaip” vaizduojama.

Išsiskiria du menininkai

Labiausiai parodoje išsiskiria fotomenininkų Roberto Gabrio ir Ado Sendrausko darbai.

Pastarasis renkasi tą patį klasikinį reportažinį pasakojimą, per tris fotoatspaudus išskleidžia dramatiško įvykio tėkmę. Bet A.Sendrausko lakštų monochrominis purvas įvykiui suteikia daugiau dramatiškumo, kompozicijos dinamiškesnės nei spaudos fotografų darbuose. Pastaruoju metu hiperaktyviai besireiškiantis menininkas jau nusipelno „metų atradimo ir netikėtumo” nominacijos.

Kita vertus, kaskart atsinaujinantis autorius pradeda atrodyti „visoks”, o tai reiškia „joks”. Menininkui reikėtų stabtelėti ir apsispręsti, kokiu keliu žengti. Iki tikrai brandžios kūrybos A.Sendrauskui pritrūksta braižo nuoseklumo ir nagrinėjamų problemų apibrėžtumo.

R.Gabrio portretuose mažiausia kasdieniškų įvykių pėdsakų. Jie pulsuoja estetizuotais juodai baltais kontrastais, bet šviesa ir tamsa atspauduose „nekovoja” tarpusavyje. Tokiose fotografijose pritrūksta daugiau džiazo improvizacijos, non finito principų, kurie leistų minčiai skrieti toliau už kadro rėmelio ribų.

Parodos kuratoriai tikisi, kad šis neplatus ekskursas į pajūrio reportažinę fotografiją bus geras akstinas permąstyti uostamiesčio spaudoje pateikiamą vaizdinę medžiagą. Galbūt ji pradės įvairėti ir stebinti. Norėtųsi tikėtis ir aktyvesnio autorių dalyvavimo kasmetiniuose šalies spaudos fotografijos konkursuose, kurie lig šiol buvo labai fragmentiški ir kuklūs.

Adas Sendrauskas: „Pašauktas fotografijos”

Dalia Bielskytė

Laikas negailestingai veja mus, vis uždroždamas vytimi per pakinklius – pirmyn, pirmyn… Vieni žengiame optimistiškai, save drąsindami ir galvodami apie patirtį, kuri mus puošia, kiti – verkdami ir apgailėdami savo vystantį grožį bei per skubėjimą ar kvailumą prarastas nuostabias galimybes. O treti net nespėjam svarstyti, gerai tai ar blogai, – tiek veiklos, tiek įspūdžių, kiekvienas žingsnis paženklintas darbu, kurį gali prisiminti su malonumu ir pasididžiavimu.

Fotomenininkas A.Sendrauskas savo jubiliejinėje parodoje „Kolegos, draugai, bičiuliai” pateiks kolekciją nespalvotų fotoportretų, sukurtų klasikine technologija.

Šiai trečiai kategorijai priskirtinas žinomas Palangos menininkas ir verslininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys, „Palangos fotoklubo 750“ įkūrėjas bei administratorius Adas Sendrauskas, kuris rugpjūčio 1-ąją prisės apsvarstyti penkis savo gyvenimo dešimtmečius.

Į „pradinį tašką”

„Sulaukęs šio juokingo jubiliejaus, norėčiau vėl sugrįžti į fotografiją,“- pokalbio pradžioje pareiškė Adas. „Kaip sugrįžti?! – nustebau. – Tai ką gi veikei iki šiol?“ Jis šyptelėjo: „Pragyvenom tokį įdomų laikotarpį, kad buvom viskuo – ir statybininkais, ir autoremontininkais. Viską mokėjom daryti. Bet laikai pasikeitė. Dabar kiekvienas turi užsiimti tuo, ką geriausiai moka. Todėl ir norėčiau grįžti į pradinį tašką, savo pašaukimą – fotografiją.“

Fotografija Adas susidomėjo dar mokykloje. Šiandien veržlus, žaibiškai priimantis sprendimus, sproginėjantis idėjomis žmogus savo aistrą aiškino paprastai: „Patiko todėl, kad viskas vyksta labai greitai: dieną fotografuoji, vakare išryškini, per naktį atspaudi nuotraukas, o kitą dieną jos jau kabo mokykliniame sienlaikraštyje. Greitas ir labai akivaizdus rezultatas. Man patinka viskas, kas vyksta greitai.“ Vėliau buvo fotografijos studijos Vilniuje, Maskvoje, Leningrade, grįžimas į Lietuvą ir darbas , darbas, darbas…

Veja idėjos

„Sergu rimta liga – per dideliu pareigingumu,- sakė Adas.- Ištartas žodis, pažadas sau ar kitam mane labai įpareigoja. Kai atsigręžiu atgal, matau, jog visas mano gyvenimas – vien įsipareigojimai.“

Pirmas įsipareigojimas vos keturiolikos – užsispyrė ir ne tik pagerino mokyklos šuolių į aukštį rekordą, bet tapo Lietuvos jaunių rekordininku.

Stiprus pareigos jausmas bei sportinis „užtaisas“ tikriausiai buvo geras parakas geram šoviniui – A.Sendrauskas nuolat generuoja ir įgyvendina galybę idėjų.

Palangoje įsteigtas didžiausias Pabaltijyje dailininkų kooperatyvas „ARS“, „Palangos fotocentras“, 2003 metais – „Palangos fotoklubas 750“, surengta dešimtys personalinių ir klubinių fotografijos parodų, suorganizuota begalė renginių. Ypač netikėtas – 1999-ųjų opera-buffa „Pirtis Amerikoje“, pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ šimtmečiui paminėti, kurią A.Sendrauskas ne tik pastatė, bet ir sukūrė fabulą.

Palangos centre stovintis akmeninis fotoaparatas – dar vienas kūrybinis Ado „šuolis“. Nevalia pamiršti leidybinių projektų – Palangos Senosios gimnazijos literatūrinis almanachas „Aitvaras“, unikalūs proginiai laikraščiai. Pribloškianti parodų geografija, garsių svečių parodos Palangoje…

Visam veiklos sąrašui apžvelgti straipsnio neužtektų. O Adas žvaliai tarė: “Nemėgstu aš kalbėt apie praeitį. Man įdomesnė ateitis.“

50-mečiui – paroda

A.Rutkausko portretas. R.Danisevičiaus portretas. A.Sutkaus portretas. V.Karaciejaus portretas. Ado SENDRAUSKO fotografijos

Kokie tie ateities planai? Pirmiausia – jubiliejinė paroda „Kolegos, draugai, bičiuliai”, kurią Klaipėdos fotografijos galerijoje atidarys rugpjūčio 1-ąją.

Adas – tikras akcijų meistras. Per akcijas „Kasdieniškas-nekasdieniškas portretas“ (1997) ir „Para“ (2003) sukurta nemažai portretų: fotomenininkų, rašytojų, muzikantų, aktorių, praeivių. Iš šių kolekcijų ir bus atrinkti darbai jo 50-mečio parodai.

Kokie atrankos kriterijai? „Svarbiausia – kad tai būtų klaipėdiečiams pažįstami žmonės. Fotomenininkai Bernardas Aleknavičius, Aleksandras Dapkevičius, Remigijus Treigys, Raimondas Urbonas, tokios legendinės asmenybės kaip Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius – kolegos. Juozas Šikšnelis, Rolandas Rastauskas – bendražygiai, nes visi menai pinasi ir vieni kitus papildo. Ir, žinoma, – mano draugai, gal ne visiems pažįstami, tačiau nekart parėmę, padėję ar „čierką“ kartu išgėrę. Iš viso 24 portretai,“- pasakojo Adas. Ir juokėsi žinąs, kad už šią parodą bus „stipriai mušamas ir kritikuojamas“. Tačiau būtent taip nori atiduoti duoklę savo mėgstamiausiam fotografijos žanrui – portretui.

Klasikiniai portretai

„Mano portretai – labai paprasti. Vienos lempos apšvietimas, jokių pozų, jokių pirštelių prie smilkinio – koks žmogus yra, kaip jis atsisėda, kaip jis į mane žiūri, kaip jis pats nori atrodyti nuotraukoje – taip ir fotografuoju“, – sakė fotomenininkas.

Pasak A.Sendrausko, tokiame karštyje rengti parodą – tikras pasiaukojimas. Tenka užsidaryti tamsioje ir tvankioje laboratorijoje, kai lauke plaikstosi vasara. Tačiau jam arčiau širdies klasikinis nuotraukos gimimas: „Palangos fotocentre“, kuriam vadovauju, supirkta moderniausia skaitmeninė technika, bet aš grįžtu į klasikinę juodai baltą fotografiją: juostelė, ryškaliukai, raudona lempa, džiovintuvai… Teptuku, anilininiais dažiukais paretušuotos nuotraukos – paslėpti įbrėžimai, dulkelės. Manau, tokia fotografija turi išliekamąją vertę. Jei pervesčiau į skaitmeninį formatą, padidinčiau, iš akių liktų dvylika kvadračiukų, kurių keturi, šviesesni, reikštų blyksnį akyse. Man taip neįdomu.“

Įsipareigojo sau

Artėjanti paroda, anot Ado, – lyg atlygis už metus, kai buvo atitolęs nuo tikrojo pašaukimo. „Man labai mieli visi tie žmogeliukai. Tai atsiprašymas, kad buvau lyg ir išdavęs fotografų broliją. Ketvirtoji mano paroda šiemet. Apėjęs 30 metų ratą ir išbandęs save įvairiuose – statybininko, mokslininko, organizatoriaus, vadovo – amplua, prisiminiau, jog tikrasis mano pašaukimas – fotografija. Turiu į ką lygiuotis, turiu ko dar išmokti ir ko siekti“, – tvirtino A.Sendrauskas.

Staiga prisiminęs, jog serga chronišku pareigingumu, skubriai tarė: „Sulaukęs jubiliejaus ir nutaręs rimtai grįžti į fotografiją, įsipareigoju sau: įamžinti mane supančius žmones bei aplinką. Jie taip greitai keičiasi…“

Blyksniai po Pilies teatro dangumi

Gitana Gugevičiūtė

Režisieriaus Alvydo Vizgirdos vadovaujamas Pilies teatras nuolat atsinaujina, pasipildo kūrybingomis (ir mažiau kūrybingomis) asmenybėmis. Vis dar neturintis nei nuosavos salės, nei pakankamai lėšų, kurios menininkams leistų jaustis tikrais profesionalais (ne tik teatro entuziastais), teatras savo pastatymais kartais pavojingai priartėja prie saviveiklos, kartais – maloniai nustebina originaliais sprendimais, gimstančiais iš to paties „neturto“… Bet šiandien – ne apie jų buitį, o apie dvi premjeras, kurios vasaros vėjų prapūstoms smegenims pasiūlė patrauklią mankštą, o akims suteikė malonumą.

Akimirkos iš R.Bunikytės spektaklio „Ne aš“ pagal S.Beketo pjesę, kurios naujausiame pastatyme nereikia stengtis viską suprasti logiškai, bet tapti aktyviais vaizdo gimimo liudininkais – būtina. Karolio Makausko nuotraukos

Spektaklį (jis nuo rudens bus įtrauktas į Pilies teatro repertuarą) pagal S.Beketo pjesę „Ne aš“ pristatė jauna režisierė Rūta Bunikytė. Daugiau nei dvidešimties metų režisūrinio darbo patirtį turintis režisierius A.Vizgirda scenoje realizavo jau gana populiarios lietuvių dramaturgės L.S.Černiauskaitės pjesę „Blyksnis po vasaros vandeniu“.

„Ne aš“ ir „Blyksnis po vasaros vandeniu“ – vizualiai labai estetiški, scenografiškai išbaigti spektakliai, nelyg scenos dėžutėje dailiai įpakuoti masinantys „saldainiai“ (jų skonis paaiškėja tuomet, kai perprantama ingredientų – veikėjų, veiksmo, teksto, muzikos ir t.t. – tarpusavio dermė). Trumpai apie kiekvieną spektaklį.

Žodžiai virto veiksmu

R.Bunikytė pasirinko gana keistą medžiagą – 1972-aisiais parašytą nedidelės apimties ir neįprastos formos S.Beketo pjesę. Tai tarytum „smegenų samprotavimas“, išpažintis, monologas, nuolat kontroliuojamas „vidinio balso“, bandymas suvokti tapatybę.

Teksto spektaklyje dar mažiau nei pjesėje, nes režisierė žodžius ir tarp jų įsiterpusias pauzes pavertė veikėjais ir aktyviu veiksmu. Atsirado Ji (jauna) (Rasa Jasaitytė), Bobutė (Aušra Daukantaitė), Kiti (Loreta Vaskova, Karolis Makauskas, Tomas Jašinskas, Aivaras Jonyka), Vaikų auklėtoja (Sigita Bartulytė), Klausytojas (Saulius Frolovas). Buvo sukurtas daugiau ar mažiau apčiuopiamas siužetinis karkasas, iš atskirų išbaigtų epizodų formuojamą spektaklį leidžiantis vadinti stilingu ir vientisu metaforomis puoštu statiniu.

Pozityvius vertinimus provokuoja atskirų spektaklio detalių junglumas bei aktorių ansambliškumas, jų kūnais piešiamo peizažo precizika…

„Ją“ vaidinančiai R.Jasaitytei tenka nemažas psichofizinis krūvis, tačiau ji paneša savo naštą ir kuria patrauklų vaidmenį: kitokios, o todėl ir vienišos, sykiu bejėgės ir stiprios merginos paveikslą. Joje gyva pastanga susivokti ir jos vaidmens gyvybė puikiai išryškėja kolektyviniu panašumu užkrėstų veikėjų apsuptyje.

Paliko erdvės

Bazilė (V.Ptašinskaitė). Kiprelio mama (M.Alseikaitė). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Verta paminėti S.Bartulytės sukurtą makabrišku humoru nuspalvintą  personažą, plastišką A.Daukantaitės senutę, o ir kitais būtina nors pasidžiaugti: neiškristi iš konteksto, subtiliai integruotis į spektaklį, nesudarkyti jo estetikos – pasiekimas.

Šis teatras – veikimo teatras, todėl veiksmas, gimdantis vaizdą, yra kur kas svarbesnis nei nuoseklus, motyvuotas elgesys.

Spektaklio nereikia stengtis suprasti logiškai, bet tapti aktyviais vaizdo gimimo liudininkais (estetais) – būtina.

Spektaklio erdvė (scenografijos konsultantė – Nadežda Gultiajeva, dailininkė – Rūta Bunikytė) – keliaplanė, pabrėžtinai nefasadiška, tarsi nukreipianti dėmesį į egzistencijos užkulisius: scenos gilumoje – polietileninė „rankovė“ (lyg koks kanalas į anapusybę), pilkšva prieblanda, tuštoka erdvė, kurioje stovi medinės kėdės, mobili metalinė struktūra, vežimėlis su didžiuliu katilu ir metalinėmis lėkštėmis, žolės kupsteliai, vanduo,  žemės juosta avanscenoje.

Spektaklis interpretatyvus, jame apstu subtilių metaforų, aliuzijų, nestinga ir nutylėjimų, klaustukų. Režisierė neabejoja savo žiūrovo kompetencija, todėl palieka užtektinai erdvės refleksijoms, idėjoms, vidiniam įspūdžiui.

Kviečia pasvarstyti

A.Vizgirdos vaidinimas, regis, kažkap „susišaukia“ su R.Bunikytės spektakliu, tačiau yra kitoks: aiškesnis (lengviau atpažįstamas), kitaip motyvuojamas.

„Blyksnis po vasaros vandeniu“ – pjesė apie vienuolikametę mergaitę, kuri po motinos mirties įgyja stebuklingų galių (gydo žmones ir gyvulius). Šioje pjesėje, kaip ir ankstesnėje L.S.Černiauskaitės dramaturgijoje bei prozoje, vaizduojami sudėtingi ir trapūs tėvų ir vaikų santykiai, artumo ir meilės ilgesys.

Režisierius nepamokslauja, bet kviečia žiūrovus pasvarstyti, ar suaugusieji, augindami savo vaikus, viską daro gerai. Pjesėje nagrinėjamos „ribinės“ gyvenimo situacijos: (ne)noras gyventi (kad gyventum, visų pirma privalai norėti gyventi), tėvo meilė dukteriai (kada ji pradeda žeisti ir žlugdyti), motinos meilė sūnui (kaip motinos susikurtas idealas užmuša sūnaus tikrąją individualybę), kitos moters atėjimas į šeimą…

Daugelis L.S.Černiauskaitės veikėjų paženklinti ypatingomis patirtimis, turi keistų įpročių, neįprastai mąsto, todėl kuriamas vaidmuo reikalauja iš aktorių profesionalumo ir vidinės jautros, ieškant savyje vaidmeniui įtaigumo suteiksiančių dominančių.

Vaidina naujokai

Naujausias A.Vizgirdos spektaklis išsaugojo L.S.Černiauskaitės pjesėje “Blyksnis po vasaros vandeniu” užkoduotą kinematografiškumą, vaizdų iliuzoriškumą.

…O spektaklyje vaidina jauni ir nedidelę sceninę patirtį turintys žmonės (Pilies teatro naujokai).

Jei R.Bunikytės spektaklyje veikėjai daugiau abstrahuoti, schematizuoti, tai A.Vizgirdos vaidinime charakterius bandoma psichologizuoti, pateikti motyvuotą jausmų sklaidą.

Ir kas atsitinka, kai aktoriai išjuda iš centrinio mizanscenos taško? Kai iš savo vidaus pasiunčia žodį?

Prasideda vaidmens blefavimas; veikėjo vidinė tiesa imituojama, o žodžiai – negyvi, nes neįprasminti. Atrodo, kad aktoriai nesuvokia, kokį tekstą jie sako ir kodėl jį sako.

Vienuolikametę mergaitę Bazilę vaidinanti V.Ptašinskaitė gana sėkmingai kuria ne pagal metus įžvalgią ir išmintingą veikėją. Antroje spektaklio dalyje savotiškai sužiba M.Alseikaitė (Kiprelio mama), jau spėjusi įvaldyti net kai kurias profesionalių aktorių naudojamas trafaretines jausmų raiškos klišes. Gana aiškius, nors monotoniškus vaidmenis atlieka E.Miškinytė (mokytoja Ada) ir E. Prūsaitė (žurnalistė Felicija).

Labiausiai glumina A.Martinkaus (Bazilės tėvas) vaidmuo: seklus ir svarbiausia – neįtikinantis. Gal aktorius tiesiog per jaunas? Mano požiūriu, A.Martinkaus vaidmuo mažų mažiausiai komiškas (kaip ir šypsotis verčiantis slaviškas Kiprelio (akt. O.Šiaučiulis) akcentas). Neigiama prasme.

Atliepia scenovaizdis

Subtilūs A.Zinčiukaitės kostiumai gražiai dera su spektaklio scenografija. A.Vizgirda padengia grindis šienu, kurio minkštumas ir plevenančios užuolaidos lengvumas yra harmoninga atsvara „marmurinei“ kitų scenos objektų (biusto, svarstyklių, kėdžių, lentos) statikai.

Spektaklis išsaugo pjesėje užkoduotą kinematografiškumą, vaizdų iliuzoriškumą, o „gyvuosius paveikslus“ primenančios mizanscenos vykusiai „užfiksuoja“ poetinę pjesės prigimtį.

Gal tik Gintaro Kizevičiaus muzikinė kompozicija kiek per atkakliai dramatiška, per tiesmukiškai antrinanti pakeltu balsu bandomam perteikti tragizmui…

Belieka abiem spektakliams palinkėti patogių, vertingų metamorfozių ir dėmesingos publikos rudenį.

„Bitės“ meno erdvės“ sugrįžo į pajūrį

Auksė Armonaitė

Į Lietuvos pajūrį iš Kauno atkeliavusi spalvinga „Bitės“ meno erdvių“ paveikslų kolekcija buvo sukurta ir eksponuojama po atviru dangumi. Iki rugsėjo 3-iosios įspūdingo dydžio tapybos darbais galima grožėtis Nidoje ir Palangoje.

Po atviru dangumi

Pernai vasarą vilniečių tapytojų Audriaus Gražio ir Vilmanto Marcinkevičiaus iniciatyva Palangoje startavęs projektas šiemet tęsėsi Kaune ir vėl sugrįžo į Lietuvos pajūrį. Dešimt paveikslų atkeliavo iš Kauno, kur juos centrinėse miesto aikštėse šią gegužę sukūrė žinomi Lietuvos ir užsienio dailininkai. Projekto organizatoriai kolekciją atvežė prie jūros siekdami, kad originalius dailininkų darbus išvystų kuo daugiau žmonių, – čia vasarą suplūsta ne tik mūsų tautiečiai, bet ir užsieniečiai.

Palangoje eksponuojami šeši darbai. Keturiais paveikslais – Ingridos Nydermayr (Austrija) „Miesto fragmentu“, Antano Obcarsko „Linijine struktūra“, Audronės Petrašiūnaitės „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties“ ir Jacobo Brostrupo (Danija) „Pasauliu juostomis“– galima grožėtis Botanikos parke. Dar vienas paveikslas – Heinzo-Hermano Jurczeko (Vokietija) „Elitinė topografija“ demonstruojamas šalia centrinės J.Basanavičiaus gatvės – prie pramogų centro „Vasara“. Greta Botanikos parko, S.Daukanto gatvėje, įkurdintas Gintaro Palemono Janonio darbas „Paprastas gyvenimas“.

Nidoje eksponuojami keturių „Bitės“ meno erdvių“ dalyvių darbai. „Gėlių vaikams” skirtą Jono Gasiūno paveikslą „Come together“ ir Miglės Kosinskaitės „Aukso amžių“ galima išvysti prie įvažiavimo į kelio Nidos centrą. Šalia gatvės, nuo Neringos savivaldybės vedančios Kuršių marių link, eksponuojamas ispano menininko Lino Lago paveikslas „Solo“ ir gyvenimo karuselę vaizduojantis Mariaus Jonučio kūrinys „Ratu“.

Tapyti aikštėje – smagu

Menininkas M.Jonutis džiaugėsi darbu atvirose erdvėse. „Esu įgyvendinęs daug didelių projektų, tačiau tokio pobūdžio darbo iki šiol tapyti neteko. Atvirose erdvėse tapyti labai smagu“, – sakė menininkas. Jo teigimu, praeivių susidomėjimas buvo juntamas, tačiau neįkyrus. „Bendrauti su mumis žmonės labai nesiveržė, nors jutome, kad jiems įdomu – žmonės ateidavo, stebėjo procesą“, – pasakojo M.Jonutis. Paveiksle, pavadintame „Ratu“, jis pavaizdavo gyvenimo karuselę.

Formatas neišgąsdino

A.Obcarskas nutapė paveikslą „Linijinė struktūra“. Iš tiesių linijų sukurta kompozicija pretenduoja į potapybinės abstrakcijos žanrą arba geometrinį tikslų meną. „Lietuvoje dailininkai dažniausiai naudoja „minkštas” linijas. Aš teigiu, kad tiesi linija yra lygiavertė išraiškos priemonė“, – apie savo darbą pasakojo A.Obcarskas.

Iki šiol didžiausias menininko sukurtas darbas buvo 6 kv. metrų dydžio. Tačiau net ir daugiau nei dvigubai didesnis formatas dailininko neišgąsdino. A.Obcarsko nuomone, pasirinktas darbų dydis yra optimalus. Anot menininko, ypatingo atidumo reikalavo mastelio problemos sprendimas. „Tokio dydžio darbe negali naudoti daug smulkių detalių, nes jų paprasčiausiai nebus matyti”, – pastebėjo jis.

Šauni kompanija

M.Kosinskaitės „Aukso amžius“ dvelkia retro dvasia. Kaip sakė menininkė, jos paveikslas susijęs su Kauno tarpukariu, jame panaudoti senų nuotraukų ir atvirukų fragmentai. „Tačiau pavadinimas byloja ir apie šiandieninį aukso amžių – juk menas ateina į miesto gatves, jį remia verslininkai. Tai ir vadinčiau aukso amžiumi“, – sakė menininkė.

M.Kosinskaitė irgi tokio dydžio paveikslo ėmėsi pirmąkart. „Tai įspūdinga ir nežinau, ar dar kada ryžčiausi tokiam žingsniui“, – prisipažino ji.

Miglei projektas dar įdomesnis dėl to, kad jame surinkti skirtingų tapybos manierų ir srovių atstovai.

Humanistinė akcija

„Šį projektą laikau visuomenine akcija, kurios metu žmonės pamato, ką veikia menininkai, – sakė J.Gasiūnas. – Iki parodų salių ateina nedaug žmonių, tad šis projektas yra humanistinė akcija arba tam tikra edukacinė priemonė“.

Savo darbą menininkas skyrė „gėlių vaikams” ir juo siekė perteikti 7-ojo dešimtmečio idėjas. „Kai buvau pakviestas dalyvauti projekte, pirmiausia pagalvojau, kas galėtų būti aktualu Kaunui, kuriame praėjo visa mano jaunystė“, – apie kūrinio idėjos kilmę pasakojo J.Gasiūnas. Savo darbą pavadinęs pagal „The Beatles“ grupės dainą „Come together“, menininkas iš pradžių tapyti norėjo simbolinėje vietoje – ten, kur susidegino Romas Kalanta. J.Gasiūnui ne itin svarbus atrodo ir drobės dydis. „Juk esmė ne metruose. Dydis man yra niekas – net ir degtukų dėžutės dydis gali sukelti daug problemų“, – mano jis.

Kliūčių neišvengė

A.Petrašiūnaitė nutapė paveikslą „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties” – figūrinį darbą poetine tematika.

Ji teigė pirmąsyk kūrusi tokio didelio formato tapybos darbą, tad kliūčių neišvengė. „Negalėjau visko numatyti, trūksta patirties. Šie kūriniai daug monumentalesni nei įprasti tapybos darbai“, – sakė ji.

Prieš sutikdama dalyvauti projekte, ji ilgai dvejojo, tačiau paskui leidosi įtikinama organizatorių. „Pagalvojau, kad vėliau galbūt nebegalėsiu laipioti kopėčiomis į kelių metrų aukštį“, – juokėsi ji.

Turi kviesti arčiau

G.P.Janonis sukūrė interjerinę kompoziciją „Paprastas gyvenimas“. Ja menininkas kontrasto principu perteikė namuose susikaupusią patirtį. „Noriu pa-rodyti tai, ką sugeria namų, kuriuose ilgai kaupiasi gyvenimas, sienos“, – komentavo tapytojas.

Jis jau turi patirties tapant didelio mastelio drobes. Ji pravertė kuriant ir šį paveikslą. „Žmogaus akis iš didelio ir mažesnio atstumo vaizdą mato skirtingai. Tad tapant 15 kv. metrų darbus, reikia, kad jie ne tik patrauktų iš toliau, bet ir kviestų prieiti prie paveikslo. O artėjant prie kūrinio žiūrovui turi išryškėti kuo daugiau įdomių detalių“, – sakė jis.

Naudinga patirtis

Ispanų dailininkas Lino Lago, kad dalyvautų projekte, net atidėjo kelionės į Ispaniją planus.

„Fantastiškas projektas. Pirmąsyk teko susipažinti su tokia idėja, nes Ispanijoje tapomi mažesnio formato darbai“, – sakė Lino. Savo kūriniui menininkas pasirinko paprastumo koncepciją, kuri atsispindi ir darbo pavadinime – „Solo“.

Lino džiaugėsi ir projekto metu išsiplėtusiu naujų pažįstamų ratu. „Esu uždaras žmogus, tad tai yra puiki proga susipažinti ir su Lietuvos menininkais“, – sakė ispanas.

Provokuoja pavadinimu

Jau ne pirmą kartą Lietuvoje besilankantis H.-H.Jurczekas džiaugėsi, kad žmonės aktyviai domisi paveikslais. Menininkas sąmoningai pasirinko tokią paveikslo koncepciją, kuri turėtų skatinti jų smalsumą. Susidomėjimą provokuoja ir pavadinimas – „Elitinė topografija“. Žmonių dėmesys atskleidė, kad menininkui tikslą pavyko pasiekti.

Jau ne pirmą kartą kuriantis tokio dydžio darbą, H.-H.Jurczekas teigė, kad prieš pradedant reikia gerai apmąstyti viziją. „Tapant reikia nuolat galvoti apie tai, į ką būtų įdomu žiūrėti atviroje erdvėje, – sakė jis. – Iš pradžių nežinojau, ką tapyti. Tačiau norėjau, kad tai būtų kažkas, kas skatina žmonių fantaziją, tobulėjimą“.

Užsieniečiui – lengviau

Menininkas iš Danijos J.Brostrupas toliau plėtojo prieš kelerius metus pradėtą tapymo manierą spalvingais brūkšniais ir sukūrė paveikslą „Pasaulis juostomis“.

„Manau, man, kaip užsieniečiui, dirbti yra lengviau. Nes žinau, kad čia sutinku žmones, kurie nėra nuolatiniai mano parodų lankytojai ir vertintojai“, – šypsojosi jis.

Palangos botanikos parke galima grožėtis “Bitės” meno erdvių” projekto dalyvių darbais. J.Brostrupo „Pasaulis juostomis“ ir A.Petrašiūnaitės paveikslas „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties“. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

J.Brostrupas vertino interaktyvų bendravimą su žiūrovais. „Kartais žmonės ateidavo ir pasakydavo, kad darbas labai geras. Tuomet jį keisdavau – padarydavau šiek tiek sudėtingesnį“, – pasakojo jis.

Žavėjosi Lietuva

Iš Austrijos miesto Linco, 2009 metais kartu su Vilniumi tapsiančio Europos kultūros sostine, atvykusią menininkę I.Nydermayr žavėjo draugiški ir atviri žmonės Lietuvoje. Pirmąsyk viešėjusi Baltijos šalyse menininkė šiltai atsiliepė ir apie Lietuvą, ir apie „Bitės“ meno erdvių“ projektą.

Jau kurį laiką tapanti miesto fragmentus I.Nydermayr ciklą tęsė ir Lietuvoje. Tačiau su tokio dydžio drobe susidūrė pirmąsyk.

„Tai labai įdomu, nes atsistojęs prieš 15 kv. metrų drobę turi iš naujo atrasti savo tapybos manierą. Iki tol susikurtoji čia jau nebetinka“, – teigė Ingrida.

2005-aisiais startavęs projektas „Bitės“ meno erdvės“ vyks iki 2009-ųjų ir kasmet kvies kurti žinomus Lietuvos bei užsienio menininkus. 2009 metais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, projekto metu sukurti paveikslai pretenduoja į didžiulę unikalią ekspoziciją.

„Dvasių laivas” – Klaipėdoje ir Paryžiuje

Kristina Jokubavičienė

Birželio pabaigoje Paryžiuje pagaliau atidarytas muziejus, statytas ir rengtas dešimtmetį ir tiek pat laiko kėlęs įvairiausias diskusijas visuomenėje ir tarp specialistų. Naujausią Paryžiaus muziejų apžiūrėti skatino ne tik smalsumas…

Didžiajame rate

Už kelių žingsnių nuo Eifelio bokšto birželio pabaigoje atidarytas Branly muziejus skirtas egzotiškam menui.

Nuo Senos krantinės atitvertas beveik dviejų šimtų metrų ilgio ir beveik penkių metrų aukščio stikline „tvora”, keli žingsniai iki Eifelio bokšto įsikūręs muziejus yra skirtas egzotiškam menui – jame eksponuojama Afrikos, Azijos, Okeanijos ir Pietų Amerikos tautų tradicinė kūryba.

Naujasis muziejus darniai įsijungia į didįjį Paryžiaus muziejų ratą, sąlygiškai lengvai pasiekiamą pėsčiomis – kitoje Senos pusėje matyti Tokijo rūmai ir Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejus, toliau seka Didieji ir Mažieji rūmai, ką tik rekonstruotas modernus Oranžerijos muziejus su fantastiškomis Klodo Monė vandens lelijų vizijomis, o už jų – jau ir Orsė muziejus, ir Luvras.

Rūpinosi pats prezidentas

Po 1977-aisiais atidaryto garsiojo Pompidu centro tai pirmas naujas Paryžiaus muziejus. Jo statymu ypač rūpinosi Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas.

Nemažai svarstymų kėlė muziejaus pavadinimas. Galų gale, siekiant neįžeisti įvairių tautybių žmonių, gyvenančių Prancūzijoje, jausmų, jis buvo pavadintas pagal buvimo vietą – neutraliu Branly krantinės muziejaus vardu.

Muziejus yra ištisas keturių pastatų, įsikūrusių 18 tūkst. kv. metrų ploto sklype, kompleksas. Prancūzų architektas Žakas Nouvelis įgyvendino drąsią daugiafunkcinio ansamblio idėją.

Tarsi eitum tuneliais

Centrinio penkių aukštų muziejaus pastato konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą. Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotraukos

Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Centrinio penkių aukštų „Muziejaus pastato” konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą, o būdamas ekspozicijoje jautiesi tarsi keliautum per oloje iškirstus tunelius.

Didelės pirmojo aukšto erdvės skirtos parodoms. Toliau lankytojai kyla savotišku pandusu, ilgoka galerija stiklo sienomis, kuri kaip gyvatė vingiuoja aukštyn ir veda į pagrindinę ekspoziciją. Čia jų laukia 3500 eksponatų, mažoji dalis turtingos 300 tūkst. vienetų muziejaus kolekcijos.

Pagrindiniame muziejaus pastate taip pat yra dvi nedidelės galerijos, skirtos parodoms, auditorija, kino salė, klasės užsiėmimams, biblioteka, mediateka, kurioje sukaupta gausi dokumentinių kinofilmų ir videoįrašų kolekcija.

Terasoje – restoranas

Dar vienas muziejaus pasididžiavimas – milžiniška, teigiama, kad didžiausia Paryžiuje, stogo terasa, nuo kurios atsiveria nuostabus miesto, Eifelio bokšto ir Senos vaizdas.

Sakoma, kad nė vienas Pary-žiaus muziejus negali egzistuoti be restorano. Terasoje veikia elegantiškas klasikinio stiliaus restoranas „Šešėliai”, pirmajame aukšte įrengta nepretenzinga laisvo stiliaus „Café Branly”. Ir restoranas, ir kavinė veikia ilgiau nei dirba muziejus ir taip pat nesiskundžia lankytojų stoka.

Stulbina „kabantis sodas”

Pagrindinį pastatą iš visų pusių supa kiti trys muziejaus pastatai. Į Senos pusę atgręžtas vadinamasis „Branly pastatas”, skirtas administracijai. Vienas jo fasadas dekoruotas stikliniais daugiakampiais tūriais, kurių oranžinė spalva simbolizuoja Afrikos ritualinių skulptūrų spalvas.

Labiausiai neįtikimas sprendimas yra „kabantis sodas” – žaliuoju kilimu paversta fasado į upės pusę siena. Šalia stiklo, aliuminio, medžio fasadų šis vertikalus sodas, botaniko Patriko Blanko šedevras, kuriam apsodinti panaudota per 15 tūkst. vienetų 150 rūšių augalų, daro pritrenkiantį įspūdį.

Turi biblioteką

Ažūriniais kabančiais tiltais stiklo sienomis su šiais dviem pastatais sujungtas „Iškyšulio pastatas”, kuriame įrengtos pagrindinės informacinės saugyklos – per 180 tūkst. tomų biblioteka ir 700 tūkst. vienetų fototeka ir filmoteka. Greta – skaitykla ir dirbtuvių, skirtų vaikams, patalpos.

Kitoje pusėje, prie Universiteto gatvės, stovi vadinamasis “Universiteto pastatas”, kuriame įsikūrę muziejaus knygynas, suvenyrų parduotuvė, kavinė, dirbtuvės ir papildomos administracinės patalpos.

Parkas – netradicinis

Muziejaus parkas, kurį projektavo landšafto architektas Žilis Klementas, sumanytas kaip visiška priešprieša tradiciniam, geometriškai taisyklingam prancūziškam parkui.

Tai greičiau miškas, kuriame klesti laukinė vešli gamta.

Kadangi tropikų klimatas augalams vėsokas, buvo pasodinti ąžuolai ir klevai, magnolijos ir dekoratyviniai slyvų medžiai.

Viename parko šone įrengtas atviras teatras, skirtas koncertams.

Įrengtos videostotelės

Po didžiulių įėjimo erdvių ir ilgoko vingiuoto panduso lankytojas patenka į visiškai skirtingą aplinką: jaukias, neaukštas, tankiai „apgyventas” kūriniais ekspozicines erdves, kuriose skamba kiekvienam regionui būdinga muzika.

Per visą ekspozicinį aukštą serpentinu vingiuoja takas, atribotas nuo parodinių sekcijų gelsva oda apmuštų sienų pertvaromis. Jų netaisyklinga, gūbriuota forma primena akmens uolų keteras, jautiesi patekęs į keistą dykumų ar kalnų pasaulį.

Šis ekspozicijos stuburas yra skirtas ir poilsiui, ir informacijai: kas keli žingsniai įrengtos videostotelės, kur prisėdus galima pamatyti ir išgirsti išsamią informaciją apie tos sekcijos eksponatus, jų buvusią natūralią aplinką, ritualus.

Ekspozicinėse sekcijose visos įmantrybės baigiasi. Pavydėtinai puikus dizainerio darbas – įranga labai paprasta, suprojektuota subtiliai, neužgožia pačių eksponatų: stiklinės vitrinos, apgalvoti kūrinių laikikliai, apšvietimas, kuris tausoja jautrius, natūralius pigmentus.

Sunku lyginti, bet…

Apsilankyti naujajame Branly krantinės muziejuje skatino ne tik smalsumas, bet ir profesionalus poreikis pamatyti, kaip didelio muziejaus rinkinių fone atrodo dr. Genovaitės Kazokienės (Australija) surinkta ir Lietuvai padovanota Okeanijos ir Australijos tautų meninės kūrybos kolekcija, kurios didžioji dalis šiuo metu eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Moderni naujausio muziejaus aplinka kelia susižavėjimą, ją sunku lyginti su mūsų muziejų technine įranga ir galimybėmis. Tačiau eksponatų požiūriu Lietuvos dailės muziejuje saugoma kolekcija tikrai nenusileidžia tam, kas eksponuojama Paryžiuje.

Smagu konstatuoti

Tenka tik dar kartą nusistebėti, kaip viena pasišventusi ir drąsi moteris surinko tokius vertingus ir autentiškus egzotiško meno artefaktus. Darė tai savo entuziazmo ir energijos dėka, niekieno neremiama. Nebodama realių pavojų, dr. G.Kazokienė pasiekė atokiausius Naujosios Gvinėjos kaimelius, bendravo su Australijos aborigenais, surinko kūrinius, kurie tapo vertingais muziejiniais objektais.

Smagu konstatuoti, kad Klaipėdoje galima pamatyti tai, kas rodoma didelio muziejaus ekspozicijose: Naujosios Gvinėjos papuasų dvasių laivus, kuriais mirusiųjų dvasios iškeliauja į dausas, ritualines skulptūras ir kaukes, kaukolių kablius; Polinezijos „tapas”, iš palmių pluošto pagamintas medžiagas; maorių dievukus gudriai mirksinčiomis perlamutrinėmis akelėmis; Australijos aborigenų taškų tapybą ant eukalipto žievės, dūdas didžiaridu ir žvejybos įrankius, paslaptinguose ritualuose naudotus „pukamani”– vertikalius karstus.

Į kultūrinį mūšį

Dar gerokai prieš atidarymą prie Branly muziejaus jau vingiavo ilga eilė. Paryžiuje pats turizmo sezono pikas, pagrindiniai muziejai tiesiog šturmuojami.

Kadangi pirmąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį visų muziejų lankymas nemokamas (o asmenims iki 18 metų lankymas nemokamas visada, kaip ir mokytojams, dailininkams etc), populiarūs muziejai, ypač Luvras, tada atrodo kaip superparduotuvės per ką tik prasidėjusį vasarinį išpardavimą.

Pavargę nuo meno ir karščio turistai sėda ir gula čia pat ant grindų, laiptų, mirko kojas fontanuose prie Luvro piramidės, snūsteli Pompidu centro hole ant patogių, rytietiškais kilimais uždengtų sofų, išsitiesę ant žolės, suvalgo sumuštinį prie Mažųjų rūmų ar Šv. Širdies bažnyčios ant Monmartro kalvos ir degančiomis akimis toliau karštligiškai puola į kultūrinį mūšį.