Penktoji „Vargonų vasara” baigėsi Klaipėdoje

Penktoji „Vargonų vasara” baigėsi Klaipėdoje

A.J.Lukoševičiaus diriguojamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto kamerinis orkestras garbingai užbaigė 6-ąjį „Vargonų vasaros” festivalį. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos Klaipėdietės solistės E.Paradies vargonavimas pasižymėjo virtuoziškumu.

Daiva Kšanienė

Penktasis tarptautinis “Vargonų vasaros” festivalis, pajūryje (Klaipėdoje ir Nidoje) vykęs birželio 25 – liepos 7 dienomis, baigėsi įdomiu ir puikiu koncertu Klaipėdos universiteto Koncertų salėje – įvairiapusišką programą atliko mūsų uostamiesčio atlikėjai.

Vainikavo festivalį

Festivalio organizatorių, pirmiausia vargonininko, renginio įkvėpėjo ir rengėjo Balio Vaitkaus, gestas – garbingą baigiamąjį (13-ąjį) koncertą „atiduoti” klaipėdiečiams – liudija didelę pagarbą miestui, kuriame vyksta iškilus renginys, jo žmonėms bei atlikėjams. Juk festivalyje dalyvavo garsūs vargonų virtuozai iš Latvijos, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Lietuvos ir kt.

Baigiamasis koncertas tarsi apibendrino pagrindines festivalio idėjas bei siekius, t.y. programos pasižymėjo retai Lietuvoje (juolab Klaipėdoje) skambančių kūrinių gausa bei vargonų muzikos klasikos šedevrais. Be to, festivalį praturtino kitų instrumentų atlikėjų virtuozų bei orkestro dalyvavimas.

Aidėjo pakiliai

Šios tendencijos buvo ypač akivaizdžios baigiamajame koncerte. Jį Klaipėdos universiteto Menų fakulteto kamerinis orkestras (dirigentas A.J.Lukoševičius) pradėjo baroko epochos vargonų muzikos genijaus J.S.Bacho įspūdingu choralu, kurį kameriniam orkestrui aranžavo žymus vokiečių kompozitorius M.Regeris. Nuostabusis choralas salės skliautais aidėjo pakiliai ir įspūdingai, „duodamas toną” koncerto rimčiai bei emocionaliai nuteikdamas klausytojus.

Natūraliai į programą įsipynė populiarioji V.A.Mocarto „Mažoji nakties muzika” (1787) kameriniam orkestrui (festivalio dėmesys ir duoklė genijaus 250-osioms gimimo metinėms).

Žvali, energinga pirmoji dalis (Allegro) skambėjo šventiškai; atlikėjai pasiekė reikiamo kontrasto tarp fanfarinės įžangos motyvo, grakščios pagrindinės temos bei gracingos šalutinės. Antrosios dalies (Romansas. Antante) nuolat pasikartojanti lyrinė, švelni tema gražiai derėjo su antruoju trumpu aktyvios ritminės pulsacijos motyvu. Trečioji dalis (Menuetas. Allegretto) praskriejo grakščiai, tarsi džiugus, nuotaikingas jausmų šuoras. Kupina nevaržomo džiugesio ir humoro ketvirtąja dalimi (Rondo. Allegro) orkestras pakiliai ir sklandžiai užbaigė kūrinį.

Skambėjo pirmąsyk

V.A.Mocartas neaprėpiamas ir mįslingas kompozitorius. Jo kūryba gali būti ir yra įvairiai bei skirtingai suvokiama ir atliekama. Šį kartą orkestras ir dirigentas nemirtingąjį kūrinį interpretavo stilingai, autentiškai jausdami mocartišką muzikos dvasią. Vis dėlto kai kuriose vietose orkestras skambėjo kiek grubokai, pernelyg energingai bei „audringai”.

XX a. ispanų kompozitoriaus J.Turinos kompozicija „Toreodoro malda”, pirmą kartą skambėjusi Klaipėdoje, sukėlė didžiulį publikos susidomėjimą.

Ispaniškų šokių ir dainų motyvais pagrįstame kūrinyje įstabiai derėjo ugningi ritmai, uždegančios intonacijos ir susikaupimo momentai. Dirigentas, puikiai pajutęs savitą J.Turinos veikalo nuotaiką bei stilistiką, dirigavo temperamentingai, tiksliai. Orkestras „pakluso” taikliems ir tiksliems A.J.Lukoševičiaus mostams.

Su stiliaus pojūčiu

Koncertą, o kartu visą „Vargonų vasaros 2006” festivalį užbaigė ypatingai įspūdingas XIX a. pabaigos vokiečių kompozitoriaus romantiko J.G.Rheinbergerio Koncertas vargonams ir orkestrui g-moll, op. 177. Jį atliko klaipėdietė vargonininkė, docentė E.Paradies ir pučiamųjų instrumentų grupe papildytas kamerinis orkestras. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdoje dažnai skambėję J.G.Rheinbergerio kūriniai dabar pamažu grįžta į mūsų koncertų sales. To jie verti.

Atliktasis vargonų Koncertas pasižymėjo romantiniu polėkiu, turtinga orkestruote, įdomiu ir savitu vargonų bei orkestro partijų derinimu. Koncertų salės erdvę užpildė didinga, jaudinanti, pakili muzika.

Dirigento A.J.Lukoševičiaus „vedamas” orkestras ir solistė-vargonininkė grojo įkvėptai (nežiūrint didelio karščio salėje): romantinis polėkis sklido iš pirmosios dalies (Grave), jausminga lyrika – iš antrosios (Antante), iškilminga didybė – iš trečiosios (Con moto).

E.Paradies, pastaruoju metu daug koncertuojančios Lietuvoje ir užsienyje, dėstančios meistriškumo kursuose Greifsvalde (Vokietija) ir kitur, vargonavimas pasižymėjo virtuoziškumu, puikia manualine bei pedaline technika taip pat šio, dar mažai žinomo kompozitoriaus muzikos stiliaus pojūčiu.

Lauksime šeštojo

Pasibaigęs penktasis „Vargonų vasaros-2006” festivalis suteikė klausytojams daug malonių sąlyčio su didinga vargonų muzika akimirkų.

Klaipėdai, turinčiai tokius puikius koncertinius vargonus, panašūs festivaliai labai reikalingi. Todėl tikime, kad kitais metais įvyks šeštasis „Vargonų vasaros” festivalis. Organizuoti juos labai sunku. Norisi palinkėti festivalio organizatoriui, jo sielai, vargonininkui B.Vaitkui ištvermės, sėkmės ir jėgų likti ištikimam savo idėjai.

„Bitės“ meno erdvės“ sugrįžo į pajūrį

„Bitės“ meno erdvės“ sugrįžo į pajūrį

Auksė Armonaitė

Į Lietuvos pajūrį iš Kauno atkeliavusi spalvinga „Bitės“ meno erdvių“ paveikslų kolekcija buvo sukurta ir eksponuojama po atviru dangumi. Iki rugsėjo 3-iosios įspūdingo dydžio tapybos darbais galima grožėtis Nidoje ir Palangoje.

Po atviru dangumi

Pernai vasarą vilniečių tapytojų Audriaus Gražio ir Vilmanto Marcinkevičiaus iniciatyva Palangoje startavęs projektas šiemet tęsėsi Kaune ir vėl sugrįžo į Lietuvos pajūrį. Dešimt paveikslų atkeliavo iš Kauno, kur juos centrinėse miesto aikštėse šią gegužę sukūrė žinomi Lietuvos ir užsienio dailininkai. Projekto organizatoriai kolekciją atvežė prie jūros siekdami, kad originalius dailininkų darbus išvystų kuo daugiau žmonių, – čia vasarą suplūsta ne tik mūsų tautiečiai, bet ir užsieniečiai.

Palangoje eksponuojami šeši darbai. Keturiais paveikslais – Ingridos Nydermayr (Austrija) „Miesto fragmentu“, Antano Obcarsko „Linijine struktūra“, Audronės Petrašiūnaitės „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties“ ir Jacobo Brostrupo (Danija) „Pasauliu juostomis“– galima grožėtis Botanikos parke. Dar vienas paveikslas – Heinzo-Hermano Jurczeko (Vokietija) „Elitinė topografija“ demonstruojamas šalia centrinės J.Basanavičiaus gatvės – prie pramogų centro „Vasara“. Greta Botanikos parko, S.Daukanto gatvėje, įkurdintas Gintaro Palemono Janonio darbas „Paprastas gyvenimas“.

Nidoje eksponuojami keturių „Bitės“ meno erdvių“ dalyvių darbai. „Gėlių vaikams” skirtą Jono Gasiūno paveikslą „Come together“ ir Miglės Kosinskaitės „Aukso amžių“ galima išvysti prie įvažiavimo į kelio Nidos centrą. Šalia gatvės, nuo Neringos savivaldybės vedančios Kuršių marių link, eksponuojamas ispano menininko Lino Lago paveikslas „Solo“ ir gyvenimo karuselę vaizduojantis Mariaus Jonučio kūrinys „Ratu“.

Tapyti aikštėje – smagu

Menininkas M.Jonutis džiaugėsi darbu atvirose erdvėse. „Esu įgyvendinęs daug didelių projektų, tačiau tokio pobūdžio darbo iki šiol tapyti neteko. Atvirose erdvėse tapyti labai smagu“, – sakė menininkas. Jo teigimu, praeivių susidomėjimas buvo juntamas, tačiau neįkyrus. „Bendrauti su mumis žmonės labai nesiveržė, nors jutome, kad jiems įdomu – žmonės ateidavo, stebėjo procesą“, – pasakojo M.Jonutis. Paveiksle, pavadintame „Ratu“, jis pavaizdavo gyvenimo karuselę.

Formatas neišgąsdino

A.Obcarskas nutapė paveikslą „Linijinė struktūra“. Iš tiesių linijų sukurta kompozicija pretenduoja į potapybinės abstrakcijos žanrą arba geometrinį tikslų meną. „Lietuvoje dailininkai dažniausiai naudoja „minkštas” linijas. Aš teigiu, kad tiesi linija yra lygiavertė išraiškos priemonė“, – apie savo darbą pasakojo A.Obcarskas.

Iki šiol didžiausias menininko sukurtas darbas buvo 6 kv. metrų dydžio. Tačiau net ir daugiau nei dvigubai didesnis formatas dailininko neišgąsdino. A.Obcarsko nuomone, pasirinktas darbų dydis yra optimalus. Anot menininko, ypatingo atidumo reikalavo mastelio problemos sprendimas. „Tokio dydžio darbe negali naudoti daug smulkių detalių, nes jų paprasčiausiai nebus matyti”, – pastebėjo jis.

Šauni kompanija

M.Kosinskaitės „Aukso amžius“ dvelkia retro dvasia. Kaip sakė menininkė, jos paveikslas susijęs su Kauno tarpukariu, jame panaudoti senų nuotraukų ir atvirukų fragmentai. „Tačiau pavadinimas byloja ir apie šiandieninį aukso amžių – juk menas ateina į miesto gatves, jį remia verslininkai. Tai ir vadinčiau aukso amžiumi“, – sakė menininkė.

M.Kosinskaitė irgi tokio dydžio paveikslo ėmėsi pirmąkart. „Tai įspūdinga ir nežinau, ar dar kada ryžčiausi tokiam žingsniui“, – prisipažino ji.

Miglei projektas dar įdomesnis dėl to, kad jame surinkti skirtingų tapybos manierų ir srovių atstovai.

Humanistinė akcija

„Šį projektą laikau visuomenine akcija, kurios metu žmonės pamato, ką veikia menininkai, – sakė J.Gasiūnas. – Iki parodų salių ateina nedaug žmonių, tad šis projektas yra humanistinė akcija arba tam tikra edukacinė priemonė“.

Savo darbą menininkas skyrė „gėlių vaikams” ir juo siekė perteikti 7-ojo dešimtmečio idėjas. „Kai buvau pakviestas dalyvauti projekte, pirmiausia pagalvojau, kas galėtų būti aktualu Kaunui, kuriame praėjo visa mano jaunystė“, – apie kūrinio idėjos kilmę pasakojo J.Gasiūnas. Savo darbą pavadinęs pagal „The Beatles“ grupės dainą „Come together“, menininkas iš pradžių tapyti norėjo simbolinėje vietoje – ten, kur susidegino Romas Kalanta. J.Gasiūnui ne itin svarbus atrodo ir drobės dydis. „Juk esmė ne metruose. Dydis man yra niekas – net ir degtukų dėžutės dydis gali sukelti daug problemų“, – mano jis.

Kliūčių neišvengė

A.Petrašiūnaitė nutapė paveikslą „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties” – figūrinį darbą poetine tematika.

Ji teigė pirmąsyk kūrusi tokio didelio formato tapybos darbą, tad kliūčių neišvengė. „Negalėjau visko numatyti, trūksta patirties. Šie kūriniai daug monumentalesni nei įprasti tapybos darbai“, – sakė ji.

Prieš sutikdama dalyvauti projekte, ji ilgai dvejojo, tačiau paskui leidosi įtikinama organizatorių. „Pagalvojau, kad vėliau galbūt nebegalėsiu laipioti kopėčiomis į kelių metrų aukštį“, – juokėsi ji.

Turi kviesti arčiau

G.P.Janonis sukūrė interjerinę kompoziciją „Paprastas gyvenimas“. Ja menininkas kontrasto principu perteikė namuose susikaupusią patirtį. „Noriu pa-rodyti tai, ką sugeria namų, kuriuose ilgai kaupiasi gyvenimas, sienos“, – komentavo tapytojas.

Jis jau turi patirties tapant didelio mastelio drobes. Ji pravertė kuriant ir šį paveikslą. „Žmogaus akis iš didelio ir mažesnio atstumo vaizdą mato skirtingai. Tad tapant 15 kv. metrų darbus, reikia, kad jie ne tik patrauktų iš toliau, bet ir kviestų prieiti prie paveikslo. O artėjant prie kūrinio žiūrovui turi išryškėti kuo daugiau įdomių detalių“, – sakė jis.

Naudinga patirtis

Ispanų dailininkas Lino Lago, kad dalyvautų projekte, net atidėjo kelionės į Ispaniją planus.

„Fantastiškas projektas. Pirmąsyk teko susipažinti su tokia idėja, nes Ispanijoje tapomi mažesnio formato darbai“, – sakė Lino. Savo kūriniui menininkas pasirinko paprastumo koncepciją, kuri atsispindi ir darbo pavadinime – „Solo“.

Lino džiaugėsi ir projekto metu išsiplėtusiu naujų pažįstamų ratu. „Esu uždaras žmogus, tad tai yra puiki proga susipažinti ir su Lietuvos menininkais“, – sakė ispanas.

Provokuoja pavadinimu

Jau ne pirmą kartą Lietuvoje besilankantis H.-H.Jurczekas džiaugėsi, kad žmonės aktyviai domisi paveikslais. Menininkas sąmoningai pasirinko tokią paveikslo koncepciją, kuri turėtų skatinti jų smalsumą. Susidomėjimą provokuoja ir pavadinimas – „Elitinė topografija“. Žmonių dėmesys atskleidė, kad menininkui tikslą pavyko pasiekti.

Jau ne pirmą kartą kuriantis tokio dydžio darbą, H.-H.Jurczekas teigė, kad prieš pradedant reikia gerai apmąstyti viziją. „Tapant reikia nuolat galvoti apie tai, į ką būtų įdomu žiūrėti atviroje erdvėje, – sakė jis. – Iš pradžių nežinojau, ką tapyti. Tačiau norėjau, kad tai būtų kažkas, kas skatina žmonių fantaziją, tobulėjimą“.

Užsieniečiui – lengviau

Menininkas iš Danijos J.Brostrupas toliau plėtojo prieš kelerius metus pradėtą tapymo manierą spalvingais brūkšniais ir sukūrė paveikslą „Pasaulis juostomis“.

„Manau, man, kaip užsieniečiui, dirbti yra lengviau. Nes žinau, kad čia sutinku žmones, kurie nėra nuolatiniai mano parodų lankytojai ir vertintojai“, – šypsojosi jis.

Palangos botanikos parke galima grožėtis “Bitės” meno erdvių” projekto dalyvių darbais. J.Brostrupo „Pasaulis juostomis“ ir A.Petrašiūnaitės paveikslas „Raudoni nuo sniego, balti nuo nakties“. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

J.Brostrupas vertino interaktyvų bendravimą su žiūrovais. „Kartais žmonės ateidavo ir pasakydavo, kad darbas labai geras. Tuomet jį keisdavau – padarydavau šiek tiek sudėtingesnį“, – pasakojo jis.

Žavėjosi Lietuva

Iš Austrijos miesto Linco, 2009 metais kartu su Vilniumi tapsiančio Europos kultūros sostine, atvykusią menininkę I.Nydermayr žavėjo draugiški ir atviri žmonės Lietuvoje. Pirmąsyk viešėjusi Baltijos šalyse menininkė šiltai atsiliepė ir apie Lietuvą, ir apie „Bitės“ meno erdvių“ projektą.

Jau kurį laiką tapanti miesto fragmentus I.Nydermayr ciklą tęsė ir Lietuvoje. Tačiau su tokio dydžio drobe susidūrė pirmąsyk.

„Tai labai įdomu, nes atsistojęs prieš 15 kv. metrų drobę turi iš naujo atrasti savo tapybos manierą. Iki tol susikurtoji čia jau nebetinka“, – teigė Ingrida.

2005-aisiais startavęs projektas „Bitės“ meno erdvės“ vyks iki 2009-ųjų ir kasmet kvies kurti žinomus Lietuvos bei užsienio menininkus. 2009 metais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, projekto metu sukurti paveikslai pretenduoja į didžiulę unikalią ekspoziciją.

Nepakartojamas muzikinės fantazijos šou

Nepakartojamas muzikinės fantazijos šou

Koncerte Klaipėdoje V.Čekasinas ir P.Geniušas pademonstravo nepakartojamą muzikinės energijos ir fantazijos prasiveržimą. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Danguolė Vilidaitė

Audringai ir įsimintinai – su dviem Lietuvos muzikos korifėjais baigėsi antrasis Klaipėdos koncertų salės sezonas.

VšĮ „Muzikos magija“ liepos 7-ąją klaipėdiečiams pristatė dvi pirmojo ryškumo žvaigždes – Vladimirą Čekasiną (saksofonas) ir Petrą Geniušą (fortepijonas) – nepakartojamą muzikinės energijos ir fantazijos prasiveržimą.

Programoje taip pat dalyvavo Brigita Bublytė (vokalas) ir Goda Loranavičiūtė (judesys).

Įsiveržė į klasiką

„Įsiveržimas į klasiką“ (toks programos pavadinimas), „muzikinė diversija“, arba, kaip koncerto metu ne kartą replikavo pats V.Čekasinas, „muzikos ieškojimas“ vyko pirmojoje koncerto dalyje, o mes, klaipėdiečiai, tapome pirmaisiais šio virsmo liudininkais ir vertintojais.

Klasika suskambo naujai – kitas ritmas, kitas muzikos alsavimas. Gal ne toks subtilus ar rafinuotas (šiame projekte), bet ne mažiau įtaigus, kartais groteskiškas ir net labai uždegantis, ekspresyvus.

Stebino apgalvota, labai nuosekli, net, sakyčiau, „geležinė“, nors ir suverta iš daugelio skirtingo charakterio epizodų, kompozicijos struktūra (ne veltui V.Čekasinas kartais vadinamas racionaliu muzikos architektu).

Akademinių kompozitorių K.Debiusi, B.Bartoko, A.Piarto, ir S.Prokofjevo įvairiai derinami kūrinių fragmentai, atliekami P.Geniušo, tuoj pat buvo imituojami, tarsi po kaulelį narstomi ir jau naujai interpretuojami džiazo maniera saksofonu. Šiam žaidimui „nepasidavė“ tik J.S.Bacho partitos citata.

Dialogas ir varžybos

Šiek tiek intrigos projektui suteikė diaprojektoriaus ekrane rodomos natos, – kad klausytojai galėtų ne tik girdėti, bet ir matyti atliekamus kūrinius, labiau dalyvautų vyksme.

Taip pat įdomią prasmę įgavo ant P.Geniušo galvos pritaisytas žibintuvėlis. Nežinau, ką jis reiškė, greičiausiai jau minėtą „muzikos ieškojimą“ – natose, fortepijono klavišuose ir net sau po kojom.

Įspūdis neblogas ir būtų buvęs dar geresnis, jei ne pernelyg ryškus scenos apšvietimas. Bet tai jau smulkmenos, nes nuo pat pirmųjų koncerto minučių visus patraukė klasikos ir džiazo dialogas, dviejų charizmatiškų asmenybių varžybos ir nepakartojamas virtuoziškas muzikavimas.

Free ir action

Antroji koncerto dalis – nedidelė japoniška drama free džiazo ir action teatro stiliumi, manyčiau, publikai buvo suprantamesnė.

Kompozicijos centras – V.Čekasino žaidimas japoniškomis temomis, jį taikliai papildė visi kiti šio projekto dalyviai, fortepijono, balso ir judesio improvizacija.

Žavėjo P.Geniušo sugebėjimas darniai pritapti prie šios, jau ne viename projekte kartu dalyvavusios grupės.

Čia buvo visko ir daug. Tik gaila, kad kai kurie teatriniai momentai koncertų salės erdvėje įgavo neišbaigtą ar primityvų atspalvį. Nors labai merginos stengėsi išjudinti publiką, jos įtraukti į bendrą vyksmą nepavyko – publika nepasidavė.

O bisui – vitališkas S.Prokofjevo sonatos fragmentėlis, atliktas V.Čekasino ir P.Geniušo.

„Dvasių laivas” – Klaipėdoje ir Paryžiuje

„Dvasių laivas” – Klaipėdoje ir Paryžiuje

Kristina Jokubavičienė

Birželio pabaigoje Paryžiuje pagaliau atidarytas muziejus, statytas ir rengtas dešimtmetį ir tiek pat laiko kėlęs įvairiausias diskusijas visuomenėje ir tarp specialistų. Naujausią Paryžiaus muziejų apžiūrėti skatino ne tik smalsumas…

Didžiajame rate

Už kelių žingsnių nuo Eifelio bokšto birželio pabaigoje atidarytas Branly muziejus skirtas egzotiškam menui.

Nuo Senos krantinės atitvertas beveik dviejų šimtų metrų ilgio ir beveik penkių metrų aukščio stikline „tvora”, keli žingsniai iki Eifelio bokšto įsikūręs muziejus yra skirtas egzotiškam menui – jame eksponuojama Afrikos, Azijos, Okeanijos ir Pietų Amerikos tautų tradicinė kūryba.

Naujasis muziejus darniai įsijungia į didįjį Paryžiaus muziejų ratą, sąlygiškai lengvai pasiekiamą pėsčiomis – kitoje Senos pusėje matyti Tokijo rūmai ir Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejus, toliau seka Didieji ir Mažieji rūmai, ką tik rekonstruotas modernus Oranžerijos muziejus su fantastiškomis Klodo Monė vandens lelijų vizijomis, o už jų – jau ir Orsė muziejus, ir Luvras.

Rūpinosi pats prezidentas

Po 1977-aisiais atidaryto garsiojo Pompidu centro tai pirmas naujas Paryžiaus muziejus. Jo statymu ypač rūpinosi Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas.

Nemažai svarstymų kėlė muziejaus pavadinimas. Galų gale, siekiant neįžeisti įvairių tautybių žmonių, gyvenančių Prancūzijoje, jausmų, jis buvo pavadintas pagal buvimo vietą – neutraliu Branly krantinės muziejaus vardu.

Muziejus yra ištisas keturių pastatų, įsikūrusių 18 tūkst. kv. metrų ploto sklype, kompleksas. Prancūzų architektas Žakas Nouvelis įgyvendino drąsią daugiafunkcinio ansamblio idėją.

Tarsi eitum tuneliais

Centrinio penkių aukštų muziejaus pastato konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą. Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotraukos

Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Centrinio penkių aukštų „Muziejaus pastato” konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą, o būdamas ekspozicijoje jautiesi tarsi keliautum per oloje iškirstus tunelius.

Didelės pirmojo aukšto erdvės skirtos parodoms. Toliau lankytojai kyla savotišku pandusu, ilgoka galerija stiklo sienomis, kuri kaip gyvatė vingiuoja aukštyn ir veda į pagrindinę ekspoziciją. Čia jų laukia 3500 eksponatų, mažoji dalis turtingos 300 tūkst. vienetų muziejaus kolekcijos.

Pagrindiniame muziejaus pastate taip pat yra dvi nedidelės galerijos, skirtos parodoms, auditorija, kino salė, klasės užsiėmimams, biblioteka, mediateka, kurioje sukaupta gausi dokumentinių kinofilmų ir videoįrašų kolekcija.

Terasoje – restoranas

Dar vienas muziejaus pasididžiavimas – milžiniška, teigiama, kad didžiausia Paryžiuje, stogo terasa, nuo kurios atsiveria nuostabus miesto, Eifelio bokšto ir Senos vaizdas.

Sakoma, kad nė vienas Pary-žiaus muziejus negali egzistuoti be restorano. Terasoje veikia elegantiškas klasikinio stiliaus restoranas „Šešėliai”, pirmajame aukšte įrengta nepretenzinga laisvo stiliaus „Café Branly”. Ir restoranas, ir kavinė veikia ilgiau nei dirba muziejus ir taip pat nesiskundžia lankytojų stoka.

Stulbina „kabantis sodas”

Pagrindinį pastatą iš visų pusių supa kiti trys muziejaus pastatai. Į Senos pusę atgręžtas vadinamasis „Branly pastatas”, skirtas administracijai. Vienas jo fasadas dekoruotas stikliniais daugiakampiais tūriais, kurių oranžinė spalva simbolizuoja Afrikos ritualinių skulptūrų spalvas.

Labiausiai neįtikimas sprendimas yra „kabantis sodas” – žaliuoju kilimu paversta fasado į upės pusę siena. Šalia stiklo, aliuminio, medžio fasadų šis vertikalus sodas, botaniko Patriko Blanko šedevras, kuriam apsodinti panaudota per 15 tūkst. vienetų 150 rūšių augalų, daro pritrenkiantį įspūdį.

Turi biblioteką

Ažūriniais kabančiais tiltais stiklo sienomis su šiais dviem pastatais sujungtas „Iškyšulio pastatas”, kuriame įrengtos pagrindinės informacinės saugyklos – per 180 tūkst. tomų biblioteka ir 700 tūkst. vienetų fototeka ir filmoteka. Greta – skaitykla ir dirbtuvių, skirtų vaikams, patalpos.

Kitoje pusėje, prie Universiteto gatvės, stovi vadinamasis “Universiteto pastatas”, kuriame įsikūrę muziejaus knygynas, suvenyrų parduotuvė, kavinė, dirbtuvės ir papildomos administracinės patalpos.

Parkas – netradicinis

Muziejaus parkas, kurį projektavo landšafto architektas Žilis Klementas, sumanytas kaip visiška priešprieša tradiciniam, geometriškai taisyklingam prancūziškam parkui.

Tai greičiau miškas, kuriame klesti laukinė vešli gamta.

Kadangi tropikų klimatas augalams vėsokas, buvo pasodinti ąžuolai ir klevai, magnolijos ir dekoratyviniai slyvų medžiai.

Viename parko šone įrengtas atviras teatras, skirtas koncertams.

Įrengtos videostotelės

Po didžiulių įėjimo erdvių ir ilgoko vingiuoto panduso lankytojas patenka į visiškai skirtingą aplinką: jaukias, neaukštas, tankiai „apgyventas” kūriniais ekspozicines erdves, kuriose skamba kiekvienam regionui būdinga muzika.

Per visą ekspozicinį aukštą serpentinu vingiuoja takas, atribotas nuo parodinių sekcijų gelsva oda apmuštų sienų pertvaromis. Jų netaisyklinga, gūbriuota forma primena akmens uolų keteras, jautiesi patekęs į keistą dykumų ar kalnų pasaulį.

Šis ekspozicijos stuburas yra skirtas ir poilsiui, ir informacijai: kas keli žingsniai įrengtos videostotelės, kur prisėdus galima pamatyti ir išgirsti išsamią informaciją apie tos sekcijos eksponatus, jų buvusią natūralią aplinką, ritualus.

Ekspozicinėse sekcijose visos įmantrybės baigiasi. Pavydėtinai puikus dizainerio darbas – įranga labai paprasta, suprojektuota subtiliai, neužgožia pačių eksponatų: stiklinės vitrinos, apgalvoti kūrinių laikikliai, apšvietimas, kuris tausoja jautrius, natūralius pigmentus.

Sunku lyginti, bet…

Apsilankyti naujajame Branly krantinės muziejuje skatino ne tik smalsumas, bet ir profesionalus poreikis pamatyti, kaip didelio muziejaus rinkinių fone atrodo dr. Genovaitės Kazokienės (Australija) surinkta ir Lietuvai padovanota Okeanijos ir Australijos tautų meninės kūrybos kolekcija, kurios didžioji dalis šiuo metu eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Moderni naujausio muziejaus aplinka kelia susižavėjimą, ją sunku lyginti su mūsų muziejų technine įranga ir galimybėmis. Tačiau eksponatų požiūriu Lietuvos dailės muziejuje saugoma kolekcija tikrai nenusileidžia tam, kas eksponuojama Paryžiuje.

Smagu konstatuoti

Tenka tik dar kartą nusistebėti, kaip viena pasišventusi ir drąsi moteris surinko tokius vertingus ir autentiškus egzotiško meno artefaktus. Darė tai savo entuziazmo ir energijos dėka, niekieno neremiama. Nebodama realių pavojų, dr. G.Kazokienė pasiekė atokiausius Naujosios Gvinėjos kaimelius, bendravo su Australijos aborigenais, surinko kūrinius, kurie tapo vertingais muziejiniais objektais.

Smagu konstatuoti, kad Klaipėdoje galima pamatyti tai, kas rodoma didelio muziejaus ekspozicijose: Naujosios Gvinėjos papuasų dvasių laivus, kuriais mirusiųjų dvasios iškeliauja į dausas, ritualines skulptūras ir kaukes, kaukolių kablius; Polinezijos „tapas”, iš palmių pluošto pagamintas medžiagas; maorių dievukus gudriai mirksinčiomis perlamutrinėmis akelėmis; Australijos aborigenų taškų tapybą ant eukalipto žievės, dūdas didžiaridu ir žvejybos įrankius, paslaptinguose ritualuose naudotus „pukamani”– vertikalius karstus.

Į kultūrinį mūšį

Dar gerokai prieš atidarymą prie Branly muziejaus jau vingiavo ilga eilė. Paryžiuje pats turizmo sezono pikas, pagrindiniai muziejai tiesiog šturmuojami.

Kadangi pirmąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį visų muziejų lankymas nemokamas (o asmenims iki 18 metų lankymas nemokamas visada, kaip ir mokytojams, dailininkams etc), populiarūs muziejai, ypač Luvras, tada atrodo kaip superparduotuvės per ką tik prasidėjusį vasarinį išpardavimą.

Pavargę nuo meno ir karščio turistai sėda ir gula čia pat ant grindų, laiptų, mirko kojas fontanuose prie Luvro piramidės, snūsteli Pompidu centro hole ant patogių, rytietiškais kilimais uždengtų sofų, išsitiesę ant žolės, suvalgo sumuštinį prie Mažųjų rūmų ar Šv. Širdies bažnyčios ant Monmartro kalvos ir degančiomis akimis toliau karštligiškai puola į kultūrinį mūšį.

Didysis atidarymas: publika užkibo ant kabliuko

Didysis atidarymas: publika užkibo ant kabliuko

Atnaujinti rūmai sutraukė kaip reta didelę minią publikos. „Laiko ženklai“ intriguoja dailės žanrų įvairove.

Rita Bočiulytė

Liepos 21-ąją po kapitalinio remonto iškilmingai atidaryti Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojus masina naujumu ir dviem šiuolaikinio meno pa-rodomis.

Į vernisažą susirinko kaip reta daug publikos, akivaizdu, užkibusios ant daug žadančio jauko.

Po rekonstrukcijos spindinčiame antrajame rūmų aukšte pristatytas iš Švedijos atkeliavęs tarptautinis projektas „Laiko ženklai“, pirmajame aukšte ir Baroti galerijoje – trečioji „Akvariumo“paroda, kurioje „nardo“ Lietuvos menas.

Laiko ženklų studija

Atvira „Laiko ženklų“ diskusija vyksta 21 menininko iš aštuonių pasaulio šalių – Švedijos, Vokietijos, Slovėnijos, Japonijos, Kinijos, Mozambiko, JAV ir Lietuvos kūrinių kontekste. Tarp jų – ir klaipėdiečių dailininkų Dano Andriulionio, Romo Klimavičiaus, Virginijaus Viningo darbai. Jie solidžiai atrodo margoje tarptautinėje kompanijoje.

„O kaip atrodo mūsų amžius? Kokie mūsų įspūdžiai apie jį? Kaip mes jį vaizduojame ir koks yra mūsų amžiaus įnašas į ateitį? Šie dalykai yra labai svarbūs grupei menininkų, puoselėjančių „Laiko ženklų“ idėją bei koncepciją“, – sakė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas.

Anot jo, paroda byloja apie tuos laiko ir kultūrų ženklus, kurie mus supa kiekvieną dieną, prisiminimais grįžtame į praeitį, nešamės į savo širdis, komentuojame ar paprasčiausiai leidžiame dingti iš mūsų minčių net nepastebėtiems.

Menininkai iškelia šias idėjas, apsvarsto jas ir vaizduoja individualiuose darbuose.

Tai – gamtos, ekologiniai, globalizacijos, politines, socialines bei kultūrines problemas atliepiantys, kritiškai visuomenę stebintys, istorines sąsajas, mūsų laikmetį ir jo žmogaus jausenas studijuojantys ženklai.

Idėja suburti dailininkus, kuriuos sieja didelis noras įprasminti laiko ženklus, prieš kelerius metus kilo švedų menininkei Kajsai Haglund.

„Projektas auga, prie jo prisijungia vis daugiau menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių“, – džiaugėsi ji per vernisažą Klaipėdoje.

Iš čia rugpjūčio vidury „Laiko ženklai“ sugrįš į Švediją, paskui keliaus į Mozambiką, JAV, Rusiją.

Kaip žuvys akvariume

J.Jiang (Kinija) „Minčių istorijos“. Y.Ichinose (Japonija) „Tušas I-IX“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klaipėdos Jūros šventei dedikuotą projektą „Akvariumas III”, kaip ir pirmuosius du 2001 ir 2003 metais, surengė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga.

Pasak „Akvariumo III“ kuratoriaus Isroildžono Baročio, projekto dalyviams buvo suformuluotas uždavinys: netradicinėmis išraiškos priemonėmis interpretuoti jūrą (vandenį) – kaip konkrečią ar abstrakčią gamtos stichiją.

Parodoje 14 menininkų iš Klaipėdos, Kauno bei Vilniaus, kartu eksponuojantys savo kūrinius jūros ir vandens tema.

Vėlgi bene įdomiausi – klaipėdiečiai. „Akvariume III“ išradingai „nardo“ Jurgis Malinauskas, Andrius Petkus, Isroildžonas Barotis, Darius Vaičekauskas, naujais darbais imponuoja Vytas Karaciejus ir Virgis Bizauskas.

Jaukas meno gerbėjams

Tarptautinėje „Laiko ženklų“ parodoje nepaskęsta klaipėdiečių V.Viningo ir D.Andriulionio paveikslai.

Menotyrininko Igno Kazakevičiaus teigimu, abu meno projektai – su jauku publikai.

„Pirmiausia sveikiname Klaipėdos miestą ir jo po rekonstrukcijos atidarytus Dailės parodų rūmus su įkurtuvėmis!

Erdvė fizine prasme neišsiplėtė, bet šviesos čia tikrai padaugėjo, apšvietimo kokybė geresnė.

Parodų rūmai dabar suteikia viltį, kad, esant tokioms ekspozicinėms sąlygoms, bus galima atsivežti daugiau parodų iš užsienio“, – džiaugėsi menotyrininkas.

Tai, kas čia eksponuojama dabar, pasak jo, yra geras lietuviškas standartas – pirmajame aukšte, o „viršaus menas“ (antrajame aukšte) – tarptautinis projektas, pastaruoju metu Lietuvoje tokių daug.

„Bet gal tai ir gerai, – svarstė I.Kazakevičius. – Smagu, kad dailininkų kūrinius pamato daugiau žmonių ir skirtingose šalyse“.

„Laiko ženklus“ menotyrininkas įvertino kaip netolygų projektą, kuriame yra ir silpnokų, ir stiprių darbų, inspiruojančių idėjas.

„Įdomus V.Viningo tapybos darbas, – pastebėjo menotyrininkas. – Universalus autorius, galėtų sėkmingai būti eksponuojamas užsienyje. Galbūt tas abstraktus ekspresionizmas šiuo metu nemadingas, bet meninės kokybės požiūriu Viningo – stiprūs darbai. Žiūrėdamas į 2002-ųjų jo drobę svarsčiau, kaip keičiasi V.Viningo tapyba… Iš esmės didelių pokyčių nėra. Potencijos ir energijos – daug, betgi nepriversi menininko bėgti greičiau.“

Gelbsti didelis formatas

R.Klimavičiaus „Bučinys“.

„Akvariume III“ menotyrininkas išskyrė kelis autorius: „Man įdomiausi I.Barotis su instaliacija „Viename gale kablys“ ir A.Petkus su „Fosilija“, kurioje „įspaudė“… plastikinį butelį“.

Anot I.Kazakevičiaus, dauguma klaipėdiečių skulptorių būtų akmenyje iškalę, „įspaudę“ ranką, pėdą ar dar ką nors. „O Audrius „įspaudė“ bene populiariausią pajūrio relikviją – tuščią plastikinį butelį, kuris dažniausiai mums painiojasi po kojomis mūsų pajūryje, neseniai gavusiame Europos Sąjungos mėlynąją vėliavėlę“, – šypsojosi menotyrininkas.

O D.Vaičekauskui, kurio tapybos darbas eksponuojamas „Akvariume III“, menotyrininkas palinkėjo išsigryninti savo stilių. „Jis fotografuoja, kuria koliažus, asambliažus, tapo… Gal jau laikas Dariui imtis kažko vieno ir pasiekti, kad tai taptų jo koziriu? Dabar kiekviename projekte jis yra įdomus, bet skirtingas. Galima kalbėti apie kelis Darius Vaičekauskus, o norėtųsi turėti vieną ir gerą. Iš esmės savo kūrybine potencija jis toks ir yra“, – sakė menotyrininkas.

I.Kazakevičius pastebėjo, kad „Akvariume III“ – daug fotografijos: „Paprasčiausia technika – skaitmeninė spauda, kuria autoriai gali įgyvendinti savo idėjas. M.Danio, V.Karaciejaus – dideli darbai. Bet jie nepasižymi nei gelme, nei konceptualumu. V.Bizauską šiuo atveju gelbsti ne tik didelis formatas. Iš tikrųjų galima nufotografuoti padidintą bet kurį objektą – tai sužaistų taip pat. V.Bizausko intriga – nekasdienės vietos. Čia – visas įdomumas. Kitus gelbsti didelis formatas. Nes didelis spalvotas dalykas jau savaime yra paveikus kaip reklama. Ją bando peržaisti J.Malinauskas savo fotoinstaliacijoje „Moteris iš reklamos“. Moters reklaminį įvaizdį jis panaudojo plokštumoje – tiesiog užklijavo ant salės grindų. Konceptualiai įspūdinga – mes juk visąlaik „mindom“ tą reklamą, kuri mums trukdo žiūrėti filmą ar žinias. Dabar turime galimybę tai padaryti fizine prasme. Nors šiaip kūrinys nėra įtaigus.“

Lygino abu projektus

„Laiko ženklų“ ekspozicija įkurdinta dviejose antrojo rūmų aukšto salėse ir fojė. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Lygindamas abu projektus, menotyrininkas juos įvertino kaip normalius. Vis dėlto geresniu pavadino „Laiko ženklus“. Ir patikslino: „Greičiausiai jis toks atrodo dėl erdvės. Darbai sukabinti laisviau, nesugrūsti, kaip čia būdavo anksčiau. Dabar geresni kūriniai išsiskiria labiau. Nors pats „Laiko ženklų“ projektas gana statiškas, nebyloja apie meno procesą ar kažką panašaus. Tiesiog tai geras projektas ir gera jo paroda.“

„Akvariumas“ – trečia tęstinio projekto paroda. „Matėme ir pirmąją, ir antrąją… Trečiojoje jau norėtųsi lankstesnės idėjos. Kur ta evoliucija?.. Gal „Akvariumas“ yra suneštinis projektas, ir tiek? – svarstė I.Kazakevičius. – Būtų galima vystyti pačią akvariumo viziją. Arba, banaliausiai kalbant, bent jau pateikti pabrėžtinai marinistinės tematikos darbus. Suprantama, būtų sudėtinga tai gerai padaryti. Į mano pasvarstymus I.Barotis šmaikščiai atsako: tai yra jaukas, ir savo instaliacija tarsi pabrėžia viso projekto lengvumą. Išties jame didelės gelmės nėra. Bet gal ir nereikia.“

Trūko veiksmo

Didžiojo Parodų rūmų atidarymo dieną ne vienam meno gerbėjui norėjosi juose kažko tokio!.. „Tradicinis parodų atidarymas, sveikinimo kalbos… Būtų buvę gerai kokių nors atraktyvių dalykų – akcijų, hepeningų, performansų ar kažko panašaus, kurie sutelktų mus pasvarstymams, kaip ši atnaujinta erdvė galėtų pasitarnauti naujų idėjų paieškoms, naujų formų kūriniams“, – pastebėjo I.Kazakevičius.

Anot jo, buvo galima pasišaipyti iš paradoksalios kultūrinės situacijos: tiek vargo, vilčių ir pinigų įdėta šį pastatą renovuojant ir modernizuojant, o rezultatas – tik kondicionieriai veikia ir daugiau šviesos.

„Kad ir su radiatoriais, kurie salėse taip ir liko nepaslėpti, galėjome surengti meno akciją – juokėsi I.Kazakevičius. – Pavyzdžiui, buvo galima juos įjungti (gal tiek to, ne kokia mintis per tokius karščius) arba apvynioti, supakuoti, pateikti kaip dovaną… ir meno kūrinį.“

Bet tai – jau detalės. Anot menotyrininko, gali būti ir taip, kaip yra dabar. Dvi geros parodos, ir tiek. Naujai pradžiai – nemažai. Žiūrėsime, kas bus toliau.

Meno ženklai Jūros šventėje

Meno ženklai Jūros šventėje

Per ką tik praūžusią šiemetinę Jūros šventę Klaipėdos senamiestyje išsirangė žvilganti metalinė 33 metrų „Baltijos jūros gyvatė“, kurią sukūrė jau dešimtą kartą Jūros šventę puošęs klaipėdietis dailininkas Anatolijus Klemencovas. Ironiška pasakų gyvatės interpretacija nestokojo „hepeningui“ ir meno akcijai būdingų bruožų.

Karnavale pirmąsyk pasirodė dvi naujos Pilies teatro kaukių kolekcijos – „Zodiako ženklai“ ir „Sergstinčios dievybės“, kurias sukūrė aktorius Vytas Aleknavičius ir dizainerė Aina Zinčiukaitė.

A.Klemencovo sugalvotos spalvingos vėjo gaudyklės linksmai plevėsavo virš galvų, simbolizuodamos laisvą Klaipėdos miesto ir Jūros šventės dvasią. Klaipėdos Pilies teatro „Porcelianinės vestuvės“ pirmąsyk pasirodė publikai tiesiog senamiesčio gatvėje. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Jankausko nuotraukos

Sušoko „Bolero” ir ,,Karmen-siuitą”

Sušoko „Bolero” ir ,,Karmen-siuitą”

Violeta Milvydienė

Šiemet liepą Klaipėdoje prasidėjęs festivalis ,,Muzikinis rugpjūtis pajūryje” elitinę šokio publiką, akivaizdu, labiausiai domina choreografiniais projektais.

„Bolero“ solo šoko Ričardas Jankevičius. Intriguojantis duetas: Karmen – I.Briazkalovaitė, Chosė – M.Rimeikis.

Neapsiriksiu teigdama, jog jų visumą sudaro baletmeisterio J.Smorigino (beje, 2000-aisiais pelniusio geriausio choreografo vardą už kūrybą Klaipėdos muzikiniame teatre) darbai.

Dar liepos 12-ąją parodyti naujausi jo vadovaujamos, penkerius metus gyvuojančios ,,Vilniaus baleto” trupės spektakliai ,,Sulamita” ir ,,Spengla-Ūla” paliko trumpą įspūdį: ištęsta, ,,susaldinta”, neįdomu. Tad ypač knietėjo pamatyti Jūros šventės dienomis įvyksiančias ,,Karmen-siuitos” ir ,,Bolero” premjeras.

Iš istorijos

„Karmen-siuitos“ fragmentas su keturiais buliais. Ingos Briazkalovaitės Karmen – žaisminga viliokė, už viską labiau branginanti laisvę.

Inspiruotas šokėjos I.Rubinštein, ,,Bolero” pirmą kartą pasirodė 1928 metais ,,Paryžiaus operoje”, po to buvo statomas daugybę kartų – Anglijos ir Danijos Karališkuosiuose teatruose, Romos ir Berlyno operose, kiek vėliau – Niujorke (baletmeisteriai – A.Dolinas, M.Fokinas, Ch.Landeris, S.Lifaris, P.Lopesas, A.Milošas, T.Gzovskaja, M.Bežaras ir kiti).

Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, 1959-aisiais šį vienaveiksmį baletą įgyvendino B.Kelbauskas, o 1998-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė J.Smoriginas.

Ir vėl ,,Bolero” – po septynerių metų.

Peršasi palyginimai

Veržlus toreodorų šokis sulaukė publikos plojimų. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Bežiūrint naująjį pastatymą (o gal tiksliau – jo restauraciją) ir bandant analizuoti, nejučia kilo palyginimai.

Tuometiniame rate, paties J.Smorigino teigimu, ,,kaip verpete mes blaškomės ir ieškome to grožio, kurį mumyse užaugino dieviškoji meilė”. Dabar kūrėjui rato forma jau asocijuojasi su ,,neapykantos idėja ir persekiojimo manija ar aistros ir geismo sindromu”.

Tačiau čia naujai traktuojama ne vien forma – lieka neaiškūs ir, manyčiau, visiškai nepateisinti tie keli, nors ir epizodiški, išėjimai iš rato, kai skylama į dvi grupeles ir šokama eilėmis scenos šonuose.

Imponavo tik įvairesnis judėjimas visomis kryptimis, netipiškas susikabinimas grandinėlėse.

Anksčiau solo partiją šokanti matyta Lietuvos primabalerina N.Beredina nuo pradžios iki galo traukė dėmesį savotiška charizma bei subtilia maniera.

Šįkart apvalios pakylos centre pasirodęs mūsų teatro baleto trupės solistas R.Jankevičius išsiskyrė atletišku kūno sudėjimu, o kartu ir ypatingu plastiškumu. Tik gaila, jo šokį dažnai užgožė pernelyg dinamiška masinių fragmentų choreografija. Negelbėjo net įspūdingas ryškiai raudonas sijonas (tuo tarpu aplink šokančiųjų rūbai, kaip įprasta, juodi).

Visa vos keliolika minučių trunkanti kompozicija nepasižymi judesių įmantrumu, greičiau – pasikartojančiais šokio deriniais. Ir nors išoriškai jie atrodo elementariai, iš tiesų sukomponuoti muzikaliai, logiškai, be to, atitinka ir net savaip interpretuoja, atrodo, monotoniškai skambančius ritmus.

Tai bent užduotis!

Dar žiupsnelis įdomių faktų… Muzikos legenda pasakoja, jog kompozitoriui M.Raveliui, rašiusiam ,,Bolero”, neužteko laiko. Tad jis nuolat kartojo vis tą pačią ispanišką melodiją, tik greitindamas jos tempą ir keisdamas orkestruotę. Tai bent užduotis šokėjams!…

Štai baleto primadona M.Pliseckaja savo memuaruose guodėsi: ,,Mokytis ,,Bolero” buvo sunku, <…> velniška išmonė. Asimetrija. Nėra kvadratiškumo. Poliritmija. Ravelio – kas trečią taktą, Bežaro – kas ketvirtą. Net Bežaro treniruoti šokėjai suklysdavo”.

Džiugu pripažinti – vienuolika mūsų teatro trupės atlikėjų, atrodo, lengvai susidorojo su jiems skirta užduotimi, gana sinchroniškai, energingai, su neperdėta ekspresija atlikę kordebaleto vaidmenį.

Karmen – įtaigi

Vienaveiksmis Ž.Bizė-R Ščedrino baletas ,,Karmen-siuita” taip pat turi turtingą ir savitą sceninio kelio raidą. Tačiau nevarginsiu skaitytojo įvairių datų ar vardų pateikimu – labiau maga pabrėžti šio J.Smorigino pastatymo ypatumus.

Reikia pripažinti, tai netradicinis kompozicinis sprendimas – čia nepanaudota įprastinė meilės trikampio idėja, toreodoras ar Lemtis scenoje net nepasirodo, kaip anksčiau matytose versijose. Todėl nustebino greitai ir netikėtai įvykęs finalas, kai viliokė Karmen tragiškai žūsta nuo Chosė rankos, persisvėrusi ant medinės koridos tvoros.

Išsipildžiusią I.Briazkalovaitės svajonę ir pastangas siekti išbaigto tobulumo vertinčiau itin teigiamai. Jos Karmen įtaigi: tai žaisminga, viliojanti, tai vulgari (ypač fragmente su keturiais buliais ar jų varovais-gaučo), dar vėliau, atstumdama buvusį mylimąjį, – nepalenkiama, net kategoriška, ypač branginanti laisvę. Solistės technikai ir vaidybai – jokių priekaištų, – tiesiog buvo juntama natūrali, harmoninga visuma.

Savame amplua

Vilniaus operos ir baleto teatro artistas M.Rimeikis – kiek ,,išaugęs” jaunuoliško įvaizdžio ,,marškinėlius”, kita vertus, jam tinka būtent mylimųjų amplua. Tik čia jis labiau subrendęs, jausmingesnis – t. y. ne toks beveidis ir bedvasis, kaip A.Cholinos spektakliuose ,,Karmen” ar ,,Romeo ir Džiuljeta”.

Duete vyrauja neoklasikinio baleto stilistika, o masinėse (žinoma, pavadinimas sąlyginis) scenose dominuoja modernios plastikos ir demi-charakterinio ispanų šokio sintezė. Negausi kordebaleto grupė, vykusiai užpildžiusi daugelį baleto epizodų, ir čia verta pagyrimo.

Iš merginų charakteringiausia maniera išsiskyrė J.Mineikytė, tarp vyrų ir vėl ryškiausi – R.Jankevičius ir A.Liškauskas.

Nepaiso melodijos?

Berods ir žymiajam baletmeisteriui J.Smoriginui kartais pritrūksta originalumo bei tam tikro įžvalgumo.

Šablonu jau tampa rūkymas scenoje – tai bene dažniausiai pasikartojantis epizodas šiuolaikinio spektaklio prologe.

Toliau kiek suglumino fragmentiškuose merginų ir vaikinų susitikimuose pernelyg atvirai, net drastiškai vaizduojami judesiai, buitiškai perteikiami nepadorūs gestai (panašių teko regėti tik skandalingojo švedų choreografo M.Eko darbuose).

Ne mažiau keista išlavintai klausai atrodė kai kurių muzikinių frazių traktuotė – itin pakiliais momentais laukiau gilesnio choreografinių minčių teksto. (Beje, šios spragos pastebėtos ir ,,Sulamitoje”).

O gal choreografas specialiai nebepaiso pagrindinių melodijos akcentų, neišryškina, ,,nespalvina” niuansų?

Pagal fonogramą

Drįsčiau teigti, jog kostiumai, ypač solistės ir merginų sijonai, (dailininkė A.Lorens) nepasižymi scenine išvaizda, o svarbiausia, nesuteikia žaismingumo, tos ypatingos ugnelės, kuri būdinga ispanų-čigonų tipažui.

Ir dar. Belieka apgailestauti, kad abu kūriniai, atliekami pagal fonogramą, prarado tikrą muzikinį skambesį – gyvai grojama mūsų teatro orkestro muzika, tvirtai tikiu, būtų ,,įpynusi” reikiamo šarmo į vientisą kompozicinį audinį.

Baigdama linkiu mūsų jaunai, negausiai, tačiau talentingai baleto trupei naujų ir dar šiuolaikiškesnių pastatymų.

Žmogiškos paukščių svajonės nutūpė paveiksluose

Žmogiškos paukščių svajonės nutūpė paveiksluose

Goda Giedraitytė

„Klaipėdos galerijoje” iki liepos 27-osios veikia tapybos paroda „Paukštė“, kurios autorius – telšiškis Romualdas Inčirauskas. Unikalus menininkas, gebantis vienodai stipriai save išreikšti tiek metale, tiek tapyboje, šįkart stebina atvira spalvų gama ir paukštukų klajonėmis.

R.Inčirausko paveikslai „Įkyrus“, „Batika“, „Karuselė“.

Gyvas tapybos kūrinys

R.Inčirausko paukščių ciklas – sodrus, šiek tiek valiūkiškas, gal ironiškas, bet neabejotinai be galo gyvas tapybos kūrinys. Kūrinys, nes apie šią parodą galima kalbėti ir kaip apie vientisą paveikslą, sudėtą iš atskirų mozaikos gabalėlių, ir kaip apie netyčia pabirusius tapybos inkliuzus.

Kita vertus, ne tiek svarbu, kaip žvalgysimės po ekspozicijos lauką. Svarbiausia – tas sielą užliejantis gerumo dvelksmas, sklindantis iš kūrinių ir apgaubiantis visą erdvę ir joje esančius žiūrovus.

Dvasios aukštybių link

„Domino“, „Žaidimas kortomis“, „Siena“.

Paukštis nuo neatmenamų laikų simbolizuoja laisvę, dvasią, proveržį. R.Inčirausko darbuose jis irgi – tik metafora, savotiška priedanga, atspirties taškas žmogaus būties slėpiniams atskleisti.

Kiek kartų žmogaus bandyta pakilti? Nuo ištirpusių Ikaro sparnų iki šiuolaikinės aviacijos stebuklų – žmogus nuolatos stengiasi nugalėti žemės trauką. Keistos tos pastangos – iš esmės nerealios, tik laikinai sukuriančios iliuziją, kad žemės vaikui pavyks paveržti dangaus mėlynę.

Kita vertus, greta mums nepavaldžių fizikos dėsnių sklendžia kitas – kūrybos pasaulis, kur Pegaso sparnai beatodairiškai kelia link dvasios aukštybių.

Kaip sunkūs nešuliai

Ir R.Inčirausko paukščiai – tai žmonės: su savo viltimis, svajonėmis, troškimais. Kresni, stambūs jų kūneliai, kiek juokingai užritinti ant laibų kojelių, – tarsi nešuliai, kuriuose sukaupti žmonių norai ir lūkesčiai. „Žemiški“ paukščiai, negalintys pakilti, – per daug sunkūs kūneliai, o sparnelių iš viso nėra… Gal tik užuominos, bet tokios nedrąsios…

Tai – paukščiai svajokliai, dažniausiai gyvenantys pievose (nuoroda į žalią foną) ar ant spalvotų vilnonių pledų (margi, kiek suvelti drobės horizontai). Ir patys jie susivėlę, dažniausiai vieniši (tik viename paveiksle – dviese), tarsi kažko ieškantys, tarsi pasiklydę. Tokie juk ir būna pasaulio atsiskyrėliai: iš išorės nepatrauklūs, keisti, net juokingi, bet kokie gražūs iš vidaus!

Štai vienas pavirsta į ežerą, kitas išmėto kortų kaladę, trečias – ridena didelį kiaušinį, o anas – nusėtas boružės taškeliais, ir šis – toks įkyrus, kad net susivėlęs. Visi formaliai labai panašūs, bet turiniu skirtingi. Tarsi kokie šventieji, kuriuos tik atributų dėka gali identifikuoti bažnyčios hierarchijoje.

Prašosi paglostomi

Su šventųjų linija paukštukus sieja ir gyva koloristika, sodrūs spalvų deriniai, suteikiantys šiems herojams viduramžiškų vitražų ar mozaikų gyvybingo mirgesio. Net lydinti juos ikonografija paremta simbolinių ženklų misterijomis.

Tai ir kiaušinis – gyvybės, nenutrūkstamo gyvenimo rato (ciklo) žymuo, ir knyga – žodžio ir tradicijos nešėja, ir šachmatų lentą imituojanti kvadratėlių schema, nurodanti į ironišką likimo partiją.

Kita vertus, be sunkių pastangų R.Inčirausko paukštukai galėtų būti nutupdyti ir į vaikišką spalvinimo knygelę ar iliustruoti pasakų knygų puslapius.

Nepriekaištingai paprasta vaikų akimis jų forma, vizualiai patrauklūs jų kūneliai, gausus dekoras leidžia iš karto pamilti šiuos mielus sutvėrimus.

Užkoduoti pasakojimai

Gaivus spalvų sodrumas ir neretai „plakatiškas“ jų derinimas – atskiri geometriniai spalvų segmentai, išnyrantys bendrame drobės paviršiuje, R.Inčirausko tapybą priartina prie grafikos meno.

Ir pats piešinys – tarsi iš grafikos lakštų išaugęs: plokštuminiai, gelmės neidentifkuojantys tūriai, grafinė formų ornamentika, skrituliukais nužymėtos raumenų grupės, kontūru apvesta paukštukų figūra.

Pastarieji elementai, kaip ir simboliniai ženklai, it kokie piligrimai keliauja iš vieno paveikslo į kitą, taip sukurdami vieningo ciklo įspūdį.

Nepaisant to, kiekvienas lakštas – tai užkoduotas pasakojimas, kurį reikia perskaityti.

Kiekviena detalė – žaidimo figūra. Ir kiekvienas paukštukas – it misionieriškos dvasios pranašas, skelbiantis jaukumo ir ramybės žinią.

Palaiminga kūrybos dvasia. Laimingi, kurie apsikloja jos sparnais…

Į jaunųjų Europos kūrėjų parodą

Į jaunųjų Europos kūrėjų parodą

Ramunė Pletkauskaitė

Dešimties jaunųjų klaipėdiečių menininkų darbai rugpjūčio pabaigoje iškeliaus į parodą Montruže (Prancūzija), o rudenį iš ten sugrįš į Klaipėdos dailės parodų rūmus kartu su devynių Europos šalių jaunųjų meno kūrėjų paroda.

Miesto dailės parodų rūmuose balandį buvo pristatyta 22-jų jaunųjų Klaipėdos ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“.

Ji surengta norint atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui – „Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”.

Specialiai sudarytos meno ekspertų komisijos (dailininkai A.Sakalauskas, M.Petrulis, I.Barotis, prof. A.Kliševičius, menotyrininkai I.Kazakevičius ir G.Giedraitytė, kultūros žurnalistė R.Bočiulytė, Dailės parodų rūmų Dailės skyriaus vedėja V.Dmuchauskienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė N.Laužikienė) verdiktas nulėmė, kurių menininkų kūriniai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą.

Komisija atrinko 8 menininkus, kurių darbai taps Klaipėdos miesto ekspozicijos „Jaunųjų Europos kūrėjų parodoje“ Montruže dalimi. Tai – Dovydas Augaitis, Rita Budvytytė, Jurgis Malinauskas, Andrius Petkus, Kristina Samoškaitė, Gytis Skudžinskas, Darius Vaičekauskas, Goda Venclovaitė.

Dar du menininkai buvo atrinkti, atsižvelgiant į pavasarį Klaipėdoje viešėjusio Montružo miesto mero Žano-Lupo Metono (Jean-Loup Metton) ir projekto koordinatoriaus Andrea Ponsini pageidavimą, jog projekte kartu su klaipėdiečiais dalyvautų ir po vieną Vilniaus bei Kauno atstovą. Komisija pakvietė projekte savo darbus pristatyti klaipėdietę fotomenininkę Joaną Deltuvaitę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Vilniuje, o Kaunui atstovauti pasiūlyta vėlgi klaipėdiečui keramikui Juliui Rakevičiui, dalyvavusiam „Salono“ parodoje, nors pastaruoju metu jis kuria Kaune.

Komisija pripažino šių autorių novatoriškumą, netradicinę, savitą stilistiką, originalias idėjas, atsižvelgė į jų kūrybinės biografijos spektrą ir įžvelgė kūrybinės perspektyvos galimybes.

Kūrinio medžiaga, atlikimo technika, žanras ar masteliai nebuvo lemiantys vertinimo faktoriai.

Visi autoriai parodai Prancūzijoje pateiks nebūtinai tuos darbus, kuriuos eksponavo klaipėdietiškame „Salone”.

Paroda „Le Salon Europeen des Jeunes Createurs 2006/2007” Montruže bus atidaryta rugsėjo 22-ąją ir vyks iki spalio 13-osios, o po to atkeliaus į Klaipėdą.

Čia paroda veiks spalio 27 – lapkričio 26 dienomis, vėliau iškeliaus į kitas Europos šalis.

Klaipėdoje, kaip ir Montruže, vyksiančioje parodoje dalyvaus menininkai iš visų projekte dalyvaujančių šalių – Prancūzijos, Portugalijos, Ispanijos, Austrijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos, Slovakijos ir Lietuvos, kuriai atstovauja klaipėdiečiai.

Klaipėdietės kūrinys papuošė viešbutį Nidoje

Klaipėdietės kūrinys papuošė viešbutį Nidoje

Rita Bočiulytė

Viešbutis „Nidos smiltė“ šiąvasar pasipuošė klaipėdietės dailininkės monumentalistės Angelinos Banytės sukurtu sgrafitu.

A.Banytės sgrafitas įkomponuotas į senovinio pastato nišas.

Šia sienų tapybos technika tapytoja ištapė tris buvusio senojo Blodės viešbučio (dabar „Nidos smiltė“) pastato nišas. Keturių kvadratinių metrų dydžio triptikas atkreipia dėmesį iš tolo.

Ant gruntuoto paviršiaus dėdama kelių skirtingų spalvų tinko sluoksnius ir išraižydama juos, autorė išgavo spalvotą reljefinį piešinį. Jame susipynė ornamentinės detalės ir tekstinis šriftas. Tekstas, primenantis maldą, – lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Buveinė ši Dievo globoj. Nuo pražūtingo gaisro Viešpats saugos. Kiekvienas, kuris ateina ir išeina, jo priesakų tegu nesibodės.“

Greta nupiešta vynuogė, žuvis, balandis, anot dailininkės, vieniems kelia evangelijos, kitiems vyno, poilsio asociacijas. A.Banytė to ir siekė, – kad suvokimo ratas būtų platus. Naudojo baltą, raudoną ir gelsvą – smėlio spalvas. Jos puikiai dera prie raudonų plytų namo.

Viešbutyje dažniausiai apsistoja vokiečių turistai. Dailininkė juokėsi, kad dirbant jai nestigo jų dėmesio – vokiečiai kalbino, fotografavo, žavėdamiesi, kad viešbučio pastatas įgavo tokią unikalią išvaizdą.

Šį darbą dailininkei užsakė viešbučio savininkė Algima Noreikienė. Jos iniciatyva „Nidos smiltė“ išsaugojo senojo Blodės viešbučio prisiminimus ir dvasią, tebetraukiančią čia turistus ir menininkus ne tik iš Lietuvos.