Modernus šokis rado gerbėjų

Modernus šokis rado gerbėjų

Violeta Milvydienė

Teisingas jaunųjų „PLArTFORMOS“, festivalio organizatorių – Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos Godos Giedraitytės, energingosios koordinatorės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir kitų – sprendimas šiemet šiuolaikinio meno fiestą surengti ne Jūros šventės metu. Pastarojoje, kaip ir derėtų, dominavo pramoginio žanro šokis, kur pirmą kartą suorganizuotose mokyklose galėjo pajudėti ir gausiai susirinkusi publika, tai specifinėje antrus metus vykstančioje „PLArTFORMOJE“ vyrauja tik moderni choreografija, kompozicijos pristatomos netradicinėse erdvėse ir turi savitą gerbėjų auditoriją.

I.Janti įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai. L.Magnezy projektas ,,Mušk” kvietė žiūrovus ,,išbandyti sceną”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kažkur matyta…

Nors per tris festivalio vakarus romantiškoje jachtų elingų aplinkoje parodyti šokio projektai paliko gana abstraktų įspūdį, būtų sudėtinga aprėpti bendrą jų vaizdą, – galbūt lengviau trumpai paanalizuoti ar apibūdinti kiekvieną iš matytų kūrinių.

Apie minėtosios klaipėdietės choreografės A.Šeiko-Sarulienės ,,Antspaudus” (,,In Signum 5”), kurių premjera įvyko gegužę ,,Naujojo Baltijos šokio” metu uostamiesčio Dailės parodų rūmuose bei Vilniaus ,,Menų spaustuvėje”, jau buvo rašyta. Tad belieka pridurti, jog nauja, kiek sutrumpinta spektaklio-instaliacijos versija tapo sodresnė ir žaismingesnė, turint omenyje šokio sąsają su šalia scenos stovinčiais ar riedančiais dideliais baltais „kompiuteriniais” meškinais.

Debiutinę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų P.Lisausko ir T.Gurevičiaus kompoziciją ,,Sankryža” atlikęs šokėjas (P.Lisauskas) priminė skulptūrose, vazose ar freskose vaizduojamą raumeningąjį Elados atletą. Pasirodymą įvardinčiau itin drąsiu ir nusipelniusiu aktyvaus žiūrovų palaikymo. Tik… kai kurie šio monologo epizodai bei raiškos priemonės pasirodė kažkur (video-, Mezzo kanalu?) jau seniai matytos.

Skelbiamo vienu talentingiausių šiandienos jaunųjų Europos kūrėjų olando B.Listopado šokio trupės projekte merginų duetas žavus trapiu, estetizuotu bendravimu, subtiliomis plastinės raiškos jungtimis. Dėmesį ypač traukė stiprių pėdų išgaubtomis keltimis bei lanksčių rankų riešų žaismė.

Bandė įtraukti publiką

L.Magnezy (Izraelis, Olandija) kūryba šiek tiek pažįstama iš pernykščio festivalio, kuriame kompozicija ,,…ir ji buvo” kitų ,,olandiškų” darbų fone išsiskyrė originalesne koncepcija, judėjimo motyvacija. Šįkart choreografė atvežė net du projektus. Pirmajame – ,,Visąlaik ore” (,,All the Time in the Air”) kūrėjos deklaruojamos mintys, atrodė, neatitinka scenos vyksmo. Tačiau, reikia pripažinti, trys vaikinai parodė gana stiprų fizinį pasirengimą, gerą atlikimo techniką.

Antrasis L.Magnezy projektas pavadinimu ,,Mušk” (,,Beat up”) – nestandartinis modelis, pirmiausia nustebinęs kvietimu žiūrovams neva ,,išbandyti sceną”. Toliau penki go-go šokėjai (juk būtent taip vadinami atlikėjai, užvedantys publiką naktiniuose klubuose) tarp stovinčiųjų judėjo įvairiai – pavieniui, dviese ar trise, kol sudarė vientisą grupę, nuolatos keičiančią savo ,,aikštelę”.

Manau, pagrindinis tokio projekto tikslas – išjudinti publiką, įjungti ją bendram šokiui. Deja, sumanymą kažkiek pavyko įgyvendinti tik trečiąjį vakarą. Galbūt ,,kaltas” mentalitetas, lietuviams būdingas santūrumas, besiveržiančių emocijų kontroliavimas. Taigi dauguma, nepasidavusi šokėjų ,,provokacijai”, visas 15 minučių stovėjo šypsodamasi ir tik plojo.

Gimė ir kitas pasvarstymas: juk čia nueita lengviausiu keliu – choreografui nereikėjo patirti kūrybinių kančių (temos, idėjos ar išraiškos priemonių paieškos), o atlikėjams – ypatingų pastangų repetuojant, ,,šlifuojant”, sinchronizuojant judesius ir kitų.

Imponavo videomenas

Eseisto R.Rastausko ,,Berlynalijose” bandyta suvienyti žodinį tekstą, perkusinę muziką, videomeną ir šokį. Nerišli padrikų minčių raizgalynė, greitakalbe išsakomi banalūs, tačiau hiperbolizuotai pateikiami samprotavimai publikoje sukeldavo tai juoko bangą, tai apgailestavimo pliūpsnį. Nevykusiai įpintas ilgai sėdėjusios ir atsainiai besielgusios, bet čia pat spėjusios apsisvaiginti alkoholiu frau ar froilen (šokėja G.Laurinavičiūtė) plaikstymasis dar labiau ,,pagyvino” beprasmybės įspūdį.

Berods, kiek susireikšminęs autorius išliko įtaigus tik pats sau, po kiekvieno fragmento stodamasis, lyg kaulydamas žiūrovų aplodismentų. Ir šie plojo ne kartą, sutartinai manydami, jog sulaukė finalo. Rizikos faktorius netekti ir taip negausios auditorijos pasitvirtino – pamažu daugelis paliko savo vietas.

Šiame, kaip rašoma programėlėje, ,,vientisame mitologinio Berlyno reginyje” labiausiai imponavo perkusija (A.Gotesmanas) ir videomenas (A. Maknytė – VJ Makaura) – filmavimo vietoje bei rodymo čia pat, kairiajame ekrane, idėja.

Net vibravo oras

Tobuliausiu sintezės pavyzdžiu, sujungiant šiuolaikinio šokio plastiką su akrobatikos bei žonglieriavimo elementais, laikyčiau Ilonos Janti iš Suomijos programą.

Šokėja-akrobatė įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai, su tam tikru šarmu. Stebint visa tai iš arti, nejučia sukeliama vibracija ore, o kartu su pasigėrėjimu jaučiama ir teigiama emocinė įtampa.

Panašaus pozityvo emocijos kilo, dalyvaujant klaipėdiečio J.Urbono interaktyvioje grafinėje-erdvinėje instaliacijoje ,,Pučiamųjų orkestras”, beklausant lengvo grupės ,,BMW” (Vokietija, Lenkija, Olandija) džiazinio muzikavimo.

Taip pat maloniai nustebino paskutinįjį vakarą publikai pristatyta beveik savaitę KU Menų fakulteto choreografijos salėse vykusio seminaro (vadovai – V. Jankauskas ir G. Kirklytė-Jankauskienė) medžiaga. ,,Kontaktais” pavadintas kūrybinės dirbtuvės pasirodymas, atliktas devynių merginų, neatrodė visai suimprovizuotas ar spontaniškas. Jame sulėtinti ,,parteriniai”, kontaktinio šokio ir kiti šiuolaikinės leksikos elementai natūralia seka, organiškai išvystomi iki dinamiškų, ekspresyviai atliekamų derinių.

Trumpas, tačiau vaisingas bendradarbiavimas su įvairių šalių muzikantais – šie ne tik sutiko talkinti choreografijai, bet itin atsakingai (akimis nuolat sekė šokėjų veiksmus) ir deramai atliko akompanimentą. Neįprasti teramino, vietnamietiškos arfos bei fleitų garsai tarsi intuityviai papildydavo, net išryškindavo judesį…

Įvykdė misiją

…Toliau tenka pasitelkti vaizduotę – suteikus šiam sceniniam eksperimentui pavadinimą, kartu – gilesnės prasmės, gal humoro, sarkazmo ar ironijos dozę, dar harmoningą išorinį apipavidalinimą bei kita – štai tokiu, atrodo, elementariu būdu galėtų gimti naujas kūrinys, pretenduojantis į šiuolaikinio šokio spektaklio vardą.

Vien todėl verta konstatuoti: festivalis įvykdė savąją misiją. Jis suteikė saviraiškos laisvę bei neordinarią erdvę dalyviams, jaunajam žiūrovui – pažintinės reikšmės ir bendravimo malonumo, šiuolaikinio meno ,,fanui” – naujos informacijos. Dėkui iniciatoriams, kol kas (teoriškai ir praktiškai) gyvuojantiems neišsenkančio entuziazmo dėka.

Atsivėrė „Berlynalijos”

Atsivėrė „Berlynalijos”

Gitana Gugevičiūtė

Tie, kam daugiau ar mažiau pažįstama Rolando Rastausko kūryba, tikriausiai sutiks su teiginiu, jog šis kūrėjas pusfabrikačių į sceną neneša. Jam svarbi kokybė, kuo dar kartą leido įsitikinti šiemetiniame tarptautiniame šiuolaikinio meno festyvalyje „PLArTFORMA“ demonstruotas menų sintezės projektas „Berlynalijos“.

„Berlynalijos” – tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis, kurį sukūrė eseistas R.Rastauskas (centre), videomenininkė A.Maknytė, perkusininkas A.Gotesmanas ir šokėja G.Laurinavičiūtė. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Projekte dalyvavo R.Rastauskas (tekstas), Aurelija Maknytė – VJ Makaura (video-), Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Goda Laurinavičiūtė (šokis).

Ar verta apie jį kalbėti atskirai nuo visos kitos festivalio programos? Taip. Tai vienas tinkamiausių pavyzdžių, patvirtinančių festivalio koncepciją. „Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis, įkūnijamomis jau pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia menų sintezė tapati naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų programą“, – rašoma festivalio programoje.

Kitas neginčytinas projekto privalumas – jo išbaigtumas.

„Berlynalijos“ – tai savotiška R.Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio (su juo R.Rastauskas pamečiui laimėjo Roberto Bošo stipendiją, už kurią tris savaites galėjo gyventi Berlyne) pėdomis.

Tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis. Trumpiau sakant, – multimedija, kurios link eiti skatina ir kintanti visuomenė, ir nepanaudotos šio žanro galimybės. Tai savęs paties ir Berlyno – miesto simbolio – identiteto paieškos. Dar viena miesto, patyrusio tam tikras perversijas, versija. Dar vienas jo veidas.

Kiek melancholiškų, nostalgiškų tekstų akustika bei dienoraštinio pobūdžio filmuoti kadrai susižaidžia su čia pat į ekraną perkeliamu, tarsi fotoaparato objektyvo sugaunamu vaizdu ir trūkčiojančiu perkusijos ritmu. Vaizdo, judesio ar garso improvizacija, kiekvienas krustelėjimas ir atodūsis atrodo taip, tarsi iš anksto būtų surepetuotas, ir tuo pat metu leidžia tikėtis klaidos. Esanti paklaida suklysti skleidžia gyvasties energetiką.

Montažo principu pagrįsta projekto struktūra artima ir spektaklio, ir šiuolaikinio šokio raiškai. Prie spektaklio artina gal daugiau intuityviai nujaučiama tekstų dramaturgija ir kaleidoskopiškai montuojamos scenos (šiuo aspektu projekto stilistika primena kino principus) bei aktoriniai efektai (sąlygiškai galima kalbėti apie personažus, charakterius, aptarti scenografiją).

Neskubrumas, atida detalei, kalbos fonetikai, mimikai ir santūri gestikuliacija; natūrali įtampa, kurią sukelia aktoriškai apdorojamas tekstas; intelektualiniai barjerai, kuriuos turi įveikti intymaus atsivėrimo srautas – šio projekto neabejotini privalumai. Prieš akis iškyla gerai sumaketuotas vaizdas ir nedidelėje erdvėje išsiskleidžia miesto ir žmogaus (turinčio tam tikras estetines ir ideologines nuostatas) mitologija.

Malonus įspūdis.

Projektą vainikavo lėlių spektaklis

Projektą vainikavo lėlių spektaklis

Rita Bočiulytė

Klaipėdos lėlių teatras šiemet dalyvavo tarptautiniame projekte, tyrinėjusiame regioninių lėlių teatrų reikšmę kultūriniuose centruose.

Šiemet vasario mėnesį Latvijoje, Liepojos lėlių teatre, prasidėjęs tarptautinis lėlių teatrų projektas, į kurį įsijungė ir klaipėdiečiai, baigsis tik gruodį. Bet Klaipėdos lėlių teatras jau dabar sumuoja rezultatus.

„Mes savo misiją projekte kaip ir baigėme, – sakė „Klaipėdai“ Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Daukantaitė. – Dalyvavome lėlių teatrų festivaliuose Estijoje, Suomijoje, Latvijoje, juose rodėme savo spektaklius, dalyvavome seminaruose ir juos vedėme. Mūsų teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė šiąvasar Liepojos lėlių teatre pastatė spektaklį „Angelų pasakos“, kuris ten buvo puikiai priimtas ir įtrauktas į repertuarą.“

Projektą organizavo Liepojos etnokultūros centras su partneriais – latvių, suomių, švedų ir estų lėlių teatrais. Viena iš projekto sąlygų buvo dalyvauti lėlių teatrų festivaliuose, šiemet vykusiuose projekto rengėjų šalių miestuose – Helsinkyje, Viljende ir Liepojoje.

Klaipėdiečiai lėlininkai tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Liepojoje parodė savo spektaklį „Vienintelė“, režisuotą G.Radvilavičiūtės, o į Viljendo (Estija) ir Helsinkio (Suomija) festivalius vyko dalyvauti seminaruose ir jiems vadovauti.

„Labai susidraugavome su Liepojos lėlių teatru, – džiaugėsi A.Daukantaitė. – Kitąmet norėtume pasikviesti latvių lėlininkus į Klaipėdą, turime idėją vaidinti spektaklius drauge.“

Pasak A.Daukantaitės, po klaipėdietės G.Radvilavičiūtės spektaklio premjeros Liepojos lėlių teatre ten visi maloniai buvo nustebinti jaunos mūsų režisierės profesionalumu, spektaklį įvertino kaip labai įdomų, jautrų ir originalų.

Lapkričio pabaigoje Klaipėdos lėlių teatras ruošiasi į festivalį Norvegijoje, Bergeno mieste. „Ten rengiamas vaikų ir jaunimo teatrų festivalis smagiu pavadinimu „Mini, midi, maksi“. Nuvešime į jį mūsų „Vienintelę“, pažiūrėsime, ar ir norvegams patiks“, – šypsojosi Klaipėdos lėlių teatro direktorė A.Daukantaitė.

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte

Milda Staškūnaitė

Vilniaus „Menų spaustuvės“ organizuotos tarptautinės dramaturgijos ir teatro kūrybinės ir edukacinės dirbtuvės „Drama Jam session“, savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“, nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – minispektakliuku „Miestelis prie jūros“.

Režisierius V.Ščerbanas vadovavo repeticijoms. Scenoje – Minsko Laisvojo teatro skaitymai. Klaipėdiečiai jaunieji dramaturgai G.Gugevičiūtė, M.Valiukas ir vilnietė režisierė D.Jokubauskaitė aptarinėjo tekstus būsimam spektakliui.

Metė iššūkį

Režisierių Dalios Jokubauskaitės ir Vladimiro Ščerbano vadovaujami Lietuvos ir Minsko Laisvojo teatro aktoriai smagiai sužaidė spektaklį, sunertą iš atskirų epizodų, liudijančių skirtingą autorių braižą, gvildenančių kokį nors aktualų Lietuvai probleminį objektą (politiką, religiją, santykius tarp lyčių, ekologiją, sportą, meną/kultūrą). Pasak organizatorių, autoriams buvo stengiamasi paskirti temas, kuriose jie sunkiau orientuotųsi ir tokiu būdu patirtų tam tikrą iššūkį. Geriau ar blogiau, tačiau su užduotimi dramaturgai susitvarkė. Tuo buvo galima įsitikinti šeštadieniniame renginyje.

Paskaitas apie šiuolaikinę dramą skaitė Pavelas Rudnevas – teatro kritikas, šiuolaikinės dramaturgijos teoretikas, Mejerholdo centro Maskvoje meno vadovas. Jam talkino ir dirbtuvėms parašytas pjeses analizavo Nikolajus Chalezinas (dramaturgas, Minsko Laisvojo teatro meno vadovas) ir Vladimiras Levanovas (dramaturgas, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovas). Ši kompetentinga komanda vienodai dėmesingai analizavo ir tikrų dramaturgijos asų, ir tik pradedančių, neseniai (bet sėkmingai) debiutavusių dramaturgų ruošinius.

Įveikiant vakuumą

Kartu su apie trisdešimtį pjesių parašiusiu Jurijumi Klavdijevu (Rusija), jau pagarsėjusiais Konstantinu Stešiku ir Pavelu Priažko (Baltarusija) kūrybinėse dirbtuvėse dirbo vilnietė Gabrielė Labanauskaitė, klaipėdiečiai Gitana Gugevičiūtė ir Mindaugas Valiukas, kuriems „ugdyti“, kaip pajuokavo „Menų spaustuvės“ projektų vadybininkė Ingrida Daunoravičiūtė, buvo organizuota ši kūrybinė laboratorija.

Per keletą dienų projekto dalyviai aptarė šiuolaikinės Rusijos, Vakarų Europos (taip pat ir Lietuvos) dramaturgijos problemas ir jų sprendimo būdus, svarstė, ar reikėtų dramaturgijoje ieškoti bendrų tendencijų, ar derėtų gilintis į savas problemas ir atsižvelgti į konkrečios šalies teatrinės visuomenės poreikius bei estetinį skonį.

Kūrybinių dirbtuvių sudėtis lėmė, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas rusų draminei tradicijai, o „naujosios dramos“ slaviškas modelis tapo atspirties tašku ir pavyzdžiu, kuriuo remtasi analizuojant ir lietuvių dramaturgų „gabalus“. Kaip vieningai teigė lektoriai, J.Klavdijevas, P.Priažko ir K.Stešikas jau yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kai žemiau aukštai pakeltos kartelės nebenusileidžia. Lietuvoje, anot N.Chalezino, aukštumoje tėra keli dramaturgai (L.S.Černiauskaitė, M.Ivaškevičius), už jų – vakuumas, ir tik po to ateinantys ir besiformuojantys bei visi kiti.

Palyginti su Lietuva…

Diskusijos netilo ir klubo kiemelyje, kur skaitymų įspūdžiais dalinosi dramaturgai N.Chalezinas, K.Stešikas ir J.Klavdijevas. Dramaturgas V.Levanovas buvo patenkintas susitikimu su kolegomis. N.Chalezinas Palangoje parodė savo spektaklį „Džinsų karta”. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Seminaro metu parodytas visiškai naujas filmas „Dulkės” (rež. S.Labanas) ir N.Chalezino monospektaklis „Džinsų karta” puikiai iliustravo pagrindinius teiginius, kuriais lektoriai apibūdino „naująją dramą” („verbatim” technika, dėmesys socialinėms problemoms ir „mažam“ žmogui, klasikos dekonstrukcija, prievartos, iškrypėliško sekso elementai ir pan.).

Vis dėlto N.Chalezino sukurtas ir atliekamas monospektaklis, pasakojantis Baltarusijos istoriją nuo sovietinių laikų iki šiandieninės diktatūros įsigalėjimo, nors ir kalba aktualijų kalba, stokoja išradingesnio sceninio realizavimo, jame nemaža statikos, monotonijos, pasikartojimų. Nors spektaklis pripažintas ir palankiai įvertintas, mano nuomone, nemenkai mistifikuotas (kaip ir, beje, Minsko Laisvasis teatras). Tačiau tai tik subjektyvi ir niekaip specialiai neargumentuota nuomonė.

Ar reikalinga šiuolaikinė dramaturgija? Ar publika pasiruošusi matyti savo amžininką scenoje? Rusijos ir Baltarusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad – taip. Lietuvoje irgi randasi ženklai, nurodantys į repertuaro vietas, kuriose galėtų būti nacionalinės dramaturgijos spektakliai (jeigu tik būtų parašyta scenai tinkamų pjesių). „Dramaturgija negali gyventi be valstybės pagalbos, – įsitikinęs N.Chalezinas. – Vakarų teatrai turi aiškią infrastruktūrą, kurios dėka dramaturgija nukeliauja iki scenos. Rusijoje į teatro rinką prasmunkama atliekant „fokusus”. Ir vis dėlto per metus Rusijoje pastatoma apie 200 nacionalinės dramaturgijos spektaklių, 40 procentų visų premjerų sudaro šiuolaikinės (užsienio ir nacionalinės) dramaturgijos pastatymai“.

Ar verta lyginti su Lietuvos situacija? Sakysite, ne tie dydžiai ir ne ta rinka. Nepritarčiau panašaus pobūdžio klausimams.

Vakarų teatruose viskas aišku ir racionalu, Rusijoje (o ir Lietuvoje) – viskas „sproginėja”, nepastovu, kinta, todėl tokios iniciatyvos kaip ši, kurios ėmėsi „Menų spaustuvė”, yra tiesiog sveikintinos ir būtinos (tai ne kartą buvo akcentuota), nes pjesė rašoma ne tam, kad būtų skaitoma, o tam, kad būtų statoma.

„Sprogimo“ teks palūkėti

Vis dėlto, kiek realiai reikalingi tokie seminarai ir dirbtuvės? Ar nėra tai tuščias laiko gaišimas ir pinigų švaistymas – juk talento neinstaliuosi į žmogų ir pjesių už jį neparašysi? Gal tai dar viena sėkmingai kuriama mitologija? O gal tikrai būtina priemonė šaliai, kurioje nėra dramaturgijos studijų ar aiškios teatrinės infrastruktūros?

Įmanoma pagrįsti bet kurį teiginį. Vis dėlto pasaulinėje teatro praktikoje panašaus pobūdžio projektai gana populiarūs ir duoda neblogų rezultatų, todėl galėtų būti sėkmingai vykdomi ir Lietuvoje. Beje, N.Chalezinas pastebėjo, kad tokie susiėjimai yra tikrai naudingi, bei apgailestavo, kad jam pradėjus rašyti pjeses, nebuvo kur „pasitikrinti“, išsiaiškinti, kuris kūrybinės raidos etapas jau įveiktas ir ko reikėtų siekti.

Šis projektas patvirtino, kad Lietuva dramaturginio potencialo nestokoja, tačiau nacionalinės dramaturgijos „sprogimo“ teatrų repertuaruose dar kurį laiką teks palūkėti. Tiesa, G.Labanauskaitės pjesė „Skaudžiausia-2“, išversta į anglų ir rusų kalbas, jau turi realių perspektyvų atsidurti scenoje, knygos pavidalu dar šiais metais turėtų pasirodyti M.Valiuko pjesės, G.Gugevičiūtė prisipažino „šį bei tą“ rašanti…

Ką gi, žąsiukus skaičiuoja rudenį, tad prieš darydama esmines išvadas šiek tiek luktelėsiu.

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti

Stefa Galkauskaitė

Rugpjūčio 25-ąją baigėsi beveik du mėnesius trukęs Druskininkų teatro festivalis, iš kurio Klaipėdos dramos teatras grįžo su apdovanojimais.

Tai jau antroji tokio pobūdžio teatro fiesta, žadanti tapti tradicinė ir šiais metais pristačiusi dešimt naujausių Lietuvos teatrų spektaklių bei kelis kaimynių užsienio šalių teatrinius projektus.

Talkinant Druskininkų kultūros bei verslo atstovų sudarytai vertinimo komisijai, žiūrovams buvo suteikta galimybė išrinkti festivalio favoritus.

Šventė finišavo festivalio iniciatoriaus Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatro spektakliu – V.Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas”, po kurio buvo paskelbti daugiausia žiūrovų simpatijų pelnę aktorių trejetukai.

Geriausio moters vaidmens atlikėjos nominacijoje pirmąją vietą pelnė Klaipėdos dramos teatro aktorė Valentina Leonavičiūtė, spektaklyje M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė) sukūrusi net penkis vaidmenis.

Šis spektaklis, kuriame taip pat vaidina aktorės Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko, ir geriausio spektaklio kategorijoje pelnė daugiausiai žiūrovų simpatijų.

Uostamiesčio teatro atstovams organizatoriai įteikė 3 tūkst. litų dydžio premiją iš specialiai kaupto festivalio prizinio fondo.

Antrąja vieta Druskininkų festivalyje įvertintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“ (rež. Adolfas Večerskis), trečiąja – OKT spektaklis „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausio moters vaidmens nominacijoje antroji vieta teko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventei Ievai Stundžytei už Džuljetos vaidmenį „Keistuolių“ teatro roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, trečioji vieta – Daliai Michelevičiūtei už praporščikės Liudos vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Vyro vaidmens geriausio atlikėjo nominacijoje pirmąją vietą laimėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Evaldas Jaras už Stenlio Gardnerio vaidmenį spektaklyje R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“. Antrąją vietą žiūrovai skyrė aktoriui Tomui Kunčinui už Robio vaidmenį Alytaus miesto teatro spektaklyje M.Burges „Heroinas“, trečiąją – aktoriui Vaidotui Martinaičiui už milicijos kapitono vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Geriausiems aktoriams buvo skirtos 1000 litų dydžio premijos ir suteikta galimybė pailsėti geriausiuose Druskininkų kurorto viešbučiuose.

A.Mončio skulptūros vieši Danijoje

A.Mončio skulptūros vieši Danijoje

Angelina BANYTĖ. Tapyba. Triptikas. 2006 m. Akrilas, drobė, 100×120, 100×100, 100×120 cm.

Rita Bočiulytė

Danijoje, Silkeborgo meno centre, iki rugsėjo 24-osios veikia tarptautinė meno paroda „Gyvenimo medžiai. Menas – kultūra – gamta“, kurioje eksponuojamos A.Mončio (1921-1993) skulptūros iš dailininko namų-muziejaus Palangoje.

Keturiems mėnesiams Silkeborgo meno centre ir jo teritorijoje – kieme, parke – įsikūrusi paroda prasideda nuo medžio istorijos ir baigiasi supermediena bei tuo, ką iš jos gali išgauti menininkai. Parodoje ypač efektinga danų dizaino ekspozicija, ypač kėdžių kolekcija.

Grįžusi iš parodos Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė pasakojo, kad ekspozicijoje vis dėlto daugiausia dėmesio skirta menui, ypač skulptūroms. „Antano Mončio kūriniams suteikta ypatinga garbė – jie eksponuojami pačioje geriausioje vietoje – centrinėje salėje“, – dalinosi įspūdžiais muziejaus direktorė.

Palangos A.Mončio namai-muziejus parodai Silkeborge pateikė septynias A.Mončio skulptūras. Tarp jų – didžiosios „Vandens nešėja“ ir „Begalinis“, dar penkios mažesnės skulptūros iš turtingos muziejaus kolekcijos, kurią Paryžiuje kūręs žinomas Europoje dailininkas A.Mončys yra padovanojęs savo tėvynei Lietuvai.

Tarptautinėje parodoje „Gyvenimo medžiai…“ Silkeborge pristatomi 28 autorių kūriniai. Joje dalyvauja dailininkai iš Danijos, Švedijos, Vokietijos, Austrijos, Meksikos ir kitų pasaulio šalių. Lietuvos menui didingai atstovauja vienintelio A.Mončio skulptūros.

L.Turauskaitės teigimu, danai šio dailininko kūryba susidomėjo dar pernai rudenį, kai Silkeborgo meno centre veikė A.Mončio piešinių paroda. Tuomet ir pradėjo tartis su muziejumi, kad šis atvežtų ir jo skulptūras.

2007-ųjų pavasarį A.Mončio namai-muziejus ruošiasi šio dailininko kūrybą pristatyti Europos Parlamente Briuselyje. „Iš mūsų rinkinio ten planuojame nuvežti koliažų ir piešinių, o skulptūros į Briuselį tikriausiai atkeliaus iš Paryžiaus – Antano Mončio šeimos kolekcijos. Palangoje šiąvasar viešėjęs jo sūnus mums tai pažadėjo. Taigi Europarlamente jo tėvo darbų parodą rengsime kartu“, – džiaugėsi bendradarbiavimu muziejaus direktorė L.Turauskaitė.

Rudens sezoną pradės Švedijoje

Rudens sezoną pradės Švedijoje

Ramunė Pletkauskaitė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) Stokholme pristato aktyviausiai su institucija bendradarbiaujančius Lietuvos grafikus bei jų naują požiūrį ir ruošiasi taip pat Švedijoje vyksiančiam „Time” projektui, į kurį įtrauks klaipėdiečius tapytojus ir fotografus.

Iki rugsėjo 26-osios Lenkų instituto galerijoje Stokholme pristatoma šiuolaikinės lietuvių grafikos paroda „Black, White and Freedom of Choice“.

Tai lietuvių grafikų Jūratės Rekevičiūtės ir Evaldo Mikalauskio projektas, kurį rugpjūčio 22-ąją švedams pristatė LR kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė ir projekto kuratorius klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Anot menotyrininko, tradicinės dailės atžvilgiu J.Rekevičiūtė – greičiau subkultūros atstovė. Ji pati susikūrė terpę, kurioje įprasti meninio suvokimo kriterijai nebegalioja. Ekscentriškumas atsiskleidžia visoje menininkės kūryboje ir jos kuriamame meno įvaizdyje. Naujausi autorės darbai atlikti autorine technika reljefiškai spaudžiant „second handą” ir sukurtą „kūno” iliuziją meistriškai papildant aštriu lino raižiniu. Kūriniai tarsi įgyja rūbus dėvėjusio žmogaus kūno šilumą ir dvasios istoriją, tampa socialiai aktyvūs ir provokuojantys.

„E.Mikalauskio kūryba nepanaši į lietuvių tautos pamėgtus pagraudenimus žmogiškosios būties tematika. Ofortu ir mišria technika atlikti kūriniai – pašiepiantys, žaismingi, ironiškai atskleidžia Z.Froido įžvalgų vertus gyvenimo aspektus, paperka savo paprastumu, iš pirmo žvilgsnio yra apgaulingai lengvai suprantami, tačiau realybėje – daugiaplaniai ir daugiaprasmiai. Šmaikščiai ir ironiškai menininkas preparuoja reklamos pasaulį ir jame tūnantį „žmogutį“, aprengtą medijos „išbrandintais“ produktais. Kūriniai intriguoja technikos virtuoziškumu bei alogiškais ir siurrealistiniais deriniais”, – komentavo I.Kazakevičius. Menotyrininko teigimu, ši paroda įvardija bene aktyviausių Lietuvos grafikų pasirinkimą – eiti konceptualiosios grafikos keliu.

Projekto organizatoriai – Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Projektą parėmė LR Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas ir Lenkijos institutas Stokholme.

Antroji KKKC rudens sezono kultūros mainų su Švedija dalis – Klaipėdos kūrėjų prisistatymas tarptautiniame projekte „Time”.

Klaipėdiečiai rugsėjį įsijungs į projektą „Time”, kurį organizuoja Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, o remia LR Kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Projektas „Time” nuo rugsėjo 23-iosios iki lapkričio 6 dienos tęsis Stokholmą supančiose galerijose „Infra”, „Vasby” ir „Edsvik”.

Tarp 12 šalių autorių savo kūrybą eksponuos Klaipėdos tapytojai Liudvikas Natalevičius, Virginijus Viningas, Rytis Martinionis, fotografai Remigijus Treigys ir Gytis Skudžinskas.