Iš savų sulčių balutės su praktiniais pastebėjimais
Rimantas Kmita
Perskaičius Klaudijaus Kirvuko straipsnį „Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika“ „Gintaro lašuose“ (2006 07 26) prieš akis iškilo vaizdelis, kuriuo norėčiau pasidalinti. Taip ir įsivaizduoju: Šikšnelis rašo apie Kmitą, Valiukas verčia Clandestinus, o Černiauskas nagrinėja Kristaus transformacijas Sobeckio kūryboje. Tada Clandestinus dar labiau ima versti visus į rusų kalbą, Sobeckis išleidžia knygą apie Klaipėdos literatūrinį gyvenimą, kur atskirą skyrių pašvenčia Grajausko religinei vaizduotei, o Kmita jau rašo ir apie Černiauską ir šalia devynių Raštų tomų apie Valiuką vienas atsiranda skirtas Klaipėdos rašytojų globėjui beigi organizatoriui. Ir Raudys ima pliuškėti vis dažniau, tiesiog desperatiškai blaškytis lyg į krantą išmesta žuvis. Tris kartus iš eilės visi kartu viešai pareflektuoja Rastauską. Po kiekvieno Lašų numerio susėda prie taurės vyno ir pasakoja apie savo poziciją beigi laikyseną. Ir taip kokį dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų. Ir į tuos renginius plūstų žmonės, nes labai aktyvus ir įdomus būtų Klaipėdos literatūrinis gyvenimas. Viską stebi budrios Šidlausko, Gaidauskienės ir Simanaitienės akys. Ir viską labai objektyviai vertina ir pasako. Ar tada jau būtų aktyvus kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje? Manau, kad tai būtų unikaliau, nei kad Klaudijaus Kirvuko aprašyta situacija.
 |
| Algirdo Darongausko nuotrauka |
O dabar prie tezių, kurias siūloma apmąstyti.
Kritika aptarnauja pačią save. Taip. Nors čia esama painiavos tarp kritikos ir literatūros mokslo. Literatūros mokslininkai, dirbantys mokslinį ir akademinį darbą ir valgantys iš jo duoną, nėra literatūros kritikai ar bent jau neprivalo jais būti. Jų recenzijos Gintaro lašuose ar Litmenyje tėra hobis. Jie leidžia enciklopedijas, žinynus, rašo monografijas ir mokslinius straipsnius. Taip yra sutvarkytas svietas ir ne (vieni) literatūros mokslininkai išrado tuos rezervatus – recenzuojamus mokslinius žurnalus, į kuriuos turi būti rašomas „tikras literatūros mokslas“. Kaip ten bebūtų – literatūros kritikai turi būti kito formato, kito temperamento padarai. Ir čia atsiranda kita problema – kur jam spausdintis, kad jį perskaitytų „eilinis“ skaitytojas? Kultūrinėje Lietuvos spaudoje, kurią teskaito tie patys „savi“? Lietuvos rytas turi savo vieną kritiką ir jam daugiau nereikia. Respublika? Dar yra visokios ten …žinios ir pan. Siūlykit variantus.
Ką ir bekalbėti, kad nėra patrauklių medijų, skirtų literatūrai. Tik ant ko čia sukarti šunis? Ant kritikos, ant leidėjų, ant rinkos ar ant skaitytojų? Galima tik pasvajoti apie laidas, pritraukiančias būrius skaitytojų. Štai neseniai žiūrėjau vieno Vokietijos kanalo laidą „Ką tu skaitai?“. Lietuvoje greičiausiai būtų daug kalbų apie skaitomas knygas. O čia tiesiog skaito. Sėdi ir skaito. Ir salė lūžta. Jeigu vienas sako, kad knyga bloga, ir pacituoja, kitas sako, kad gera, ir vėl atsako citata. Tada jau nepavograusi literatūrologiškai, kad, girdi, čia sielos vivisekcija intradiegetinių lygmenų. Publika nušvilps. Turi paskaityt. O kad žinotum, ką paskaityt, turi gerai gerai perskaityti knygą. Atvirkščias variantas dar geresnis – skaityti blogą knygą. Pelkių Vandos cituotas Pilypavičius čia būtų nepralenkiamas.
Klaudijui Kirvukui, jei teisingai supratau, didžiausią siaubą kelia tos esamos ir tariamos grupės. Ir dar su interesais! Geriau būtų viena banda ir be interesų? Ar ne todėl ir skundžiamės kritikos anemiškumu? Ko gi mums reikia? Objektyvios kritikos ar patrauklaus literatūros pristatymo, ginčų ir tų pačių interesų? Subjektyvios pozicijos, nebijojimas rizikuoti ir klysti, kuris sunkiai suderinamas su bandymu kalbėti „objektyviai“ čia yra svarbesnis. Pabandykite įsivaizduoti TV laidą, kur vedėjas skaito „objektyvųjį“ vadovėlį ir dar daugiau – publika šėlsta iš pasitenkinimo. Nebent tai būtų juodo humoro laida.
Taigi galėčiau tik pasvajoti apie kritikos įvairovę, o ne apie kažkokią objektyvią kritiką, kuri padeda „eiliniam skaitytojui“ išsirinkti knygyne knygą. Regis, kad ir tokios kritikos pageidautų Klaudijus Kirvukas. Čia galima pasakyti trumpai ir šiek tiek suprimityvintai – jeigu tokia kritika būtų įmanoma, tai jau būtų atsiradęs tas vienas objektyvus ekspertas ir mums visiems pasakęs, kas yra kas, o mums beliktų tai kartoti kaip maldelę, nes juk tai būtų tiesa objektyvioji. Čia dar anaiptol nesipiktindamas pastebėsiu, kad šis pagrindinis reikalavimas kiek disonuoja su viešųjų erdvių lyginimu – jeigu nėra esminio skirtumo tarp tualeto ir bažnyčios, ar įmanoma apskritai kalbėti apie kokias nors vertinimo hierarchijas? Ir šiaip įdomu: autorius, raminantis mus dėl šito palyginimo, pats piktinasi keiksmažodžiais literatūroje. Arba čia nėra logikos, arba aš jos nepajėgus suvokti?
Situacijos neišgelbės nė Castoras su Polluxu. Šiaurės Atėnų rubrika Verba de verbis pačių jos autorių suvokiama kaip atsvara pastarųjų metų lietuviškai akademinei, reklaminei bei bailiai literatūros kritikai. Ir nors rubrikos autoriai sakosi drąsiai prisiimantys bet kokius tradicinius kaltinimus solipsizmu ir savo subjektyvios pozicijos neslepia, tačiau savo nuomonę išsako taip, tarsi ji būtų „gryna teisybė“, išsakoma „niekam neįsipareigojus“. Prieš tai dar pacituoja S. Fishą (kurio pavardę rašo su klaida – Fisch), kad jokio objektyvaus kūrinio nėra, o tik skaitytojų interpretacijų visuma. Be abejo, tenedrįsta niekas suabejoti, kad Castor & Pollux interpretacijos yra pačios taikliausios, o visų kitų arba vienaip ar kitaip suinteresuotos, arba iš bailumo neteisingos. Fisho formulė čia išeitų tokia – kad ir kiek būtų interpretacijų, jų suma bus lygi mūsų nuomonei. Ir taškas.
Castoro ir Polluxo knygų komentarai nesiskiria nuo anoniminių komentatorių internete, kur nieko kito nėra, tik grynas suinteresuotumas, kur kiekvienas komentuoja su savo kompleksais ir ribotumais, ir visi mano, kad jų kompleksai ar bent jau jų skonis yra pats tikriausias ir švariausias matas literatūrai. O viską vadinti š… ir dar prisidengus pseudonimu daug drąsos turėti nereikia. Čia ne drąsa, bet kvailumas. Šiaip jau autoritetingam žmogui pseudonimo nereikėtų, jo reikia tam, kuris autoriteto neturi, bet nori jį pigiai susikurti. Jeigu skaitytojai žinotų, kas tas baisusis kritikas, gal tik smagiai nusišypsotų, nes pasirodytų, kad tai joks objektyvusis kritikas, o savo interesus pseudonimu nuslėpti bandantis nulis absoliutusis. Ir sprogtų viskas kaip muilo burbulas.
Ar anoniminiai straipsniai iš tiesų yra tai, apie ką kalba Klaudijus Kirvukas, – diskusija prie apskrito stalo su vyno taure rankoje? Greičiau tai vaikiška taktika sušukti pro šalį einančiam kokį nors xxxys – gaidys ir slėptis krūmuose. Kultūra yra kuriama viešai, kaip teisingai pastebi Klaudijus Kirvukas, bet tas viešumas vis dėlto būna skirtingas.
Neišgelbės mūsų nė Santaros-Šviesos suvažiavimai, vykstantys ne tik už Atlanto, ir ne tik jie demonstruoja šitą tolerantišką diskusiją. Kita vertus, tų diskusijų modelį, pobūdį televizijoje propaguojantis L. Donskis vėlgi ne vienam užkliūna, girdi, per daug jau viskas gražu, nėra kritikos, nėra pykčio. Taigi…
Jei kas ir gali pakeisti, tai būtent naivumas, dėl kurio priekaištaujama Pelkių Vandai. Naivumas išgelbės pasaulį, nes nebūdamas naivus nerašyčiau nė žodžio. Kam?!
Sunku suprasti iš Klaudijaus Kirvuko straipsnio, kas čia pagrindinis objektas ir kas „kaltas“ dėl tokios situacijos. Kritika? Kritikos anemija, literatūros anemija, kultūros anemija? Miestelio anemija? Kultūros valdininkai, ištremiantys ir nepriimantys? Keiksmažodžiai literatūroje (jau buvo bandyta išrankioti juos iš Donelaičio Metų)? Įkyriai rašančios senelės? Baranova? Akropolis, prarijęs Baltas lankas? Gal literatūrologas, kurio vardo net du anoniminiai autoriai ištarti nedrįso. Turėtų būti koks Voldemortas iš Harrio Potterio. Ir vėl galiausiai – kritika. Būtų trys kritikai parašę į Lašus, būtų Baltos lankos į Akropolį neišsikėlusios. Ar kritika kalta, kad nėra renginių. Ar kritika kalta, kad nėra leidinių kritikai. Kaltė musyse, kaip yra sakęs vienas linksmas skrajojantis personažas. Kaip ten yra su režisieriais ir dailininkais – nežinau. Bet rašyti ir skaityti niekas netrukdo. O štai kaip tokiame miestelyje kaip mūsų uostamiestis pasidaryti visokių renginių – vienas juokas. Gali skaityti nuo Klaipėdos viešbučio stogo ir įsilindęs į šiluminę trasą, iš jūros arba iš Danės, gali vienas ir su komanda, gali, kas trukdo. Ar visa tai turėtų inicijuoti kritika? Ir apskritai, ar kritikas privalo ką nors daryti? Va, neturi ūpo Gaidauskienė su Simainaitiene, ir nerašo. Joms dėl to tarsi ir priekaištaujama. Poetams, beje, kažkodėl niekas nepriekaištauja, kad jie tyli. Dažniau džiaugiasi.
Klaudijaus Kirvuko spėjimas gana taiklus – iš kur jai vargšei literatūros kritikai imtis, jei darbo daug, už kurį nei materialaus, nei dvasinio atlygio, ir jei paskui dar išvadina naivia, nes nori kažką pakeisti. O jei nemoka, tai yra kaip su poezija, kada noriu, tada giedu. Dėmesinga, reflektuojanti visas originalias ir verstines knygas kritika būtų brangakmenis, anomalija, o dabar viskas normalu. Nėra fenomenaliojo Sruogos Klaipėdoje. Negi dabar priekaištausi kritikams, kad jie ne sruogos, o poetams, kad jie ne maironiai, nėrys ar putinai (pagal skonį). Kad dailininkai ne Pikasai, o Klaipėdos uostas ne Hamburgas. Aš tuo nesidžiaugiu, be abejo, tik konstatuoju. Tik ką daryti, kad atsirastų entuziastų, idealistų ir naivuolių ir jie išjudintų ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kad jie užpildytų visas kultūrines ir nekultūrines medijas tokia medžiaga, kad atsitraukti negalėtume?
Būtų gerai turėti ir „objektyvią“, ir dar patrauklią nenuobodžią kritiką. Būtų gerai, kad Klaipėdos ir Lietuvos literatūrinis gyvenimas būtų aktyvesnis. Kas gi ginčysis su tokiomis tezėmis. Bet yra kaip yra, kitur irgi neteka pieno upės. Skaitau dabar puikią austrų autorės poeziją. Austrijoje jos pirma knyga išėjo – 300, antra – 500 egz. tiražu. Redakcijoms buvo išsiuntinėti 25 egzemplioriai, parašytos vos dvi recenzijos. Tiksliai atitinka Lietuvos apimtis. Tik Lietuvoje redakcijų mažiau.
O šiaip tai smagu, kur jau čia iki ašarų. Pelkių Vanda parašo smagų tekstuką, jai atrašo Klaudijus Kirvukas, Kondratienę apipuola visokie biesai ir nori nusitempti ją į pelkes, aš štai irgi rašinėju. Literatūrinis procesas vyksta, kad net dūmai rūksta! Gintaro lašai skaitomi ir netgi sulaukia atgarsio. Redaktoriui džiaugsmas, skaitytojams galbūt irgi šiokia tokia intriga. Beje, Gintaro lašai galėtų būti tokiu leidiniu, kur galėtų atsitikti kažkas panašaus į literatūros pristatymą skaitytojams. Tokio priedo neturi joks kitas Lietuvos dienraštis ir tai yra skandalinga, tai neįsivaizduojama niekur kitur Europoje ir tai, o ne kažkokio miestelio anemiškas literatūrinis gyvenimas, yra unikalu. Bet jis yra Klaipėdoje. Čia rašo daugiausiai klaipėdiečiai, ir jis pasiekiamas beveik vien tik Klaipėdai.
Rašykit ir siūlykit, kaip čia tą mūsų literatūrinį gyvenimą išjudinus. Bus įdomu.
