Ragina prisiminti

Ragina prisiminti

Skaistė Kazarauskaitė

Šiandien Klaipėdoje startuoja 2-asis meno festivalis „Pamirštos vietos-2006“.

Tai susitikimas su prarastomis pasimatymų, jausmų ir istorijų vietomis. “Vertinga ne tai, kas išnyksta, o tai, ką atsimename!” – teigia festivalio rengėjai. Antri metai jį organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Rugsėjo 27-30 dienomis vyksiantis festivalis pristato kino teatro fenomeną – populiarią pasimatymų ir susitikimų „kultūros“ vietą sovietmečiu ir ponepriklausomybiniais metais. Tada žiūrėti filmų ėjome į „Vaidilos“, „Vaivos“, „Jūratės ir Kastyčio“ ir kitus kino teatrus, pašokti rinkdavomės į senąją prieplauką, o ir senutę „Aurorą“ tikriausiai prisimena ne vienas… Festivalio metu keturioms dienoms atgims keturios kažkada Klaipėdoje vadintos populiariomis buvusių susitikimų vietos.

Festivalis prasidės šįvakar 20 val. – senosios gerosios animacijos ir anoniminių internautų komentarų salve „Auroros“ kino teatre prie Naujosios perkėlos (Nemuno g. 51).

Rytoj 17.30 val. kino teatre „Jūratė ir Kastytis“ (Taikos pr. 105), o rugsėjo 29 d. 20 val. – ant Klaipėdos dramos teatro sienos (Teatro g. 2 / Žvejų g. 23) bus demonstruojamas festivalio partnerio „ArtExpo Group” (Italija) ir italų kuratoriaus Luca Curci trumpametražių kino filmų projektas „Laikini miestai“. Tai žmogaus susidūrimai su miestu – svajingi ir racionalūs, spalvingi ir niūrūs, psichodeliniai ir meditatyvūs.

Festivalis ateina į erdves, kurias paprastai menas aplenkia. Rytoj 20 val. „Vaidilos“ kino teatro, naktinio baro „Piteris“ ir parduotuvės „Topo centras“ trikampio daugiabučių gyventojai galės stebėti videoprojekcijas ant blokinio namo Taikos pr. 39 sienos ir klausytis muzikos savo kieme. Silikoninių personažų teatras patenkins šiuolaikinės visuomenės kraupių vaizdų troškimą – bus daug kraujo, skiesto humoru 50/50. A.Petrulienės ir muzikos grupės „Kontaktai“ videoperformansas „Išdurtas ir apiplėštas. Vėl.“ pagrįstas tikrais nusikalstamo gyvenimo faktais, bet siekia pozityvaus poveikio žiūrovo sielai. Jūsų dėmesiui – pusvalandis gyvo kriminalinio vaizdo ir garso!

„Pamirštų vietų“ finalas – diskoteka Senojoje perkėloje (Žvejų g. 8A) šeštadienį 20 val. su DJ: Crembo, Digital, Hansu, Henriku, Weego ir 1993-1996 metų dokumentika – A.Mamontovu, A.Stašaityte, A.Smilgevičiūte, A.Greitai, A.Didžiuliu, J.Statkevičiumi, J.Rimkute, S.Žižiene, E.Rakauskaite, S.Povilaičiu, R.Rastausku, G.Grajausku, Kongu, „Kontrabanda“, Arina ir grupe „Veto Bank“, „SEL“ ir…

Susitikimo vietų pakeisti negalima! Juolab kad renginiai – nemokami.

Permainų procesas tęsiasi

Permainų procesas tęsiasi

Danguolė Vilidaitė

„Permainų muzika“ ir vėl Klaipėdoje: rugsėjo 17-ąją – spalio 7-ąją mūsų vertinimui pateikiami penki koncertai, dvi videoperžiūros, muzikos ir vaizdo instaliacija.

„Permainų muzikoje“ koncertavęs vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai.

Kviečia susipažinti

Jau antrą kartą šis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis kviečia mūsų miesto muzikinę visuomenę susipažinti su geriausiais XX amžiaus ir šių dienų kūrėjais, jų kūriniais, ragina pripažinti šiuolaikinę garsų erdvę ir jai atsiverti (toks Sizifo vardo vertas darbas), net keistis patiems (?!).

Šių metų festivalio programa, sakyčiau, labai rimta. Dėmesį traukia ir tai, kad ją atlieka pakankamai profesionalūs Lietuvos kolektyvai (choras „Jauna muzika“, styginių kvartetas „Chordos“, fortepijoninis trio „Kaskados“, mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“/„Vilniaus mušamieji“), taip pat vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“.

Nors šiemet akcentuojama dabarties lietuvių kompozitorių (B.Kutavičius, A.Šenderovas, J.Juozapaitis, V.Bartulis ir kiti) kūryba, galime išgirsti ir XX amžiaus grandų O.Mesiano, L.Berio, D.Krambo kūrybos pavyzdžius, dvasingąjį A.Piartą.

Grakščiai ir šventiškai

Kvartetas „Chordos“ D.Krambo muziką atliko ne tik įprastais muzikos instrumentais, neįprastų garsų šaltiniu tapo vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Šventiškai ir pakiliai, festivališkai tikrąja to žodžio prasme suskambo pirmasis „Permainų muzikos“ koncertas.

Simboliška, kad šiais metais festivalį pradėjo kolektyvas, savo metu revoliucingai pakeitęs požiūrį į dainavimą – tai vokalinis oktetas iš Anglijos „The Swingle Singers“, dainuojantis a cappella principu.

Pirmoje dalyje, kaip jie patys sako, skambėjo palengvinta klasika ir suakademintas popsas, džiazo kūrinių aranžuotės balsams.

Grupė Klaipėdai parinko gana populiarius kūrinius. Man įsiminė K.Debiusi „Mėnulio šviesos“ plaukiantys sąskambiai, M.Ravelio „Bolero“ kietas ritmas, melancholiškas H.Perselio „Didonos lamento“, virtuoziški J.S.Bacho fugos kontrapunktai, kelios klasikinio džiazo aranžuotės, kuriose beveik visai tiksliai balsu buvo imituojamas įvairių pučiamųjų, boso ir mušamųjų instrumentų garsas (ne B.Makferinas, bet vis dėlto…).

Legendinis „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai, lyg niekur nieko. Stebėjausi tuo žinodama, kad žmogaus balsas yra sunkiai įvaldomas instrumentas. Gero įspūdžio nesugadino vienas kitas intonacinis netikslumas ar žinojimas, kad įrašuose skamba dar geriau.

Garsų teatras

Koncerto antroje dalyje – italų kompozitoriaus L.Berio „A-Ronne“ (pirmoji ir paskutinė senosios italų abėcėlės raidės), specialiai parašytas šiam kolektyvui. Tai vienas iš ryškiausių modernizmo epochos vokalinių kūrinių. „A-Ronne“ nėra tradicinis opusas – kaip muzika parašyta tekstui. Ne dainavimas, o garsinis eilėraščio perteikimas čia yra svarbiausias, ieškoma įvairiausių garsinių pavidalų, savito skambėjimo (ne tik šūksniai ir šnabždesiai, bet ir visokie pačepsėjimai, sunkiai įvardijami sąskambiai ir pan.). Šiame „teatre ausims“ personažų nebuvo, tik emocijos. Tarsi prasiveržę iš šio garsų chaoso, prasmingai tamsoje aidėjo atskiri žodžiai – frazės poeto E.Sangvinečio paimtos iš Šventojo rašto, Getės, Dantės kūrybos, komunistų partijos manifesto. Kūrinys įsimintinas, kaip ir jo nepaprastai preciziškas atlikimas.

Kiek kitaip, bet panašia (antrosios pirmojo koncerto dalies) gaida suskambo kitas festivalio koncertas. Styginių kvarteto „Chordos“ atlikėjai (Ieva Sipaitytė – smuikas, Aidas Strimaitis – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė), atrodė, pradėjo rungtynes patys su savimi. Skambėjo sudėtingiausi XX amžiaus klasika tapę D.Krambo „Black Angels“ (Images I) („Juodieji angelai“ (I vaizdai) ir S.Raicho „Different Trains” („Skirtingi traukiniai“), taip pat Lietuvos melomanams gerai žinomas B.Kutavičiaus II styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“), jaunos pradedančios autorės E.Medekšaitės „Pančami“ (parašytas šiemet).

Varžybos su savimi

Amerikiečių kompozitorius D.Krambas žinomas kaip savotiškas išradėjas, ieškantis naujų garso efektų. Neįprastų garsų šaltiniu jam dažnai tampa ne tik daiktai, kaip, pavyzdžiui, vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku, bet ir įprasti instrumentai, pateikti naujai.

„Black Angels“ (Images I) (įkvėptas karo Vietname temos) garsinė erdvė labai praplečiama gongu, marakasais, atlikėjų kalbėjimu, šūksniais ir pan. Siurrealistinį įspūdį palieka netradiciniai sugretinimai, įvairių muzikinių citatų – simbolių panaudojimas, styginių garso sustiprinimas elektronika.

Šis margumynas „Chordos“ grojime nebuvo savitikslis ar eklektiškas, o prasmingai įpintas į kūrinio pagrindinės minties – atsakymo ieškoma amžinoje gėrio ir blogio kovoje – plėtojimą. Įdomu ir įsimintina.

Kito amerikiečio, vieno žymiausių minimalistinės krypties atstovo S.Raicho „Different Trains” taip pat buvo atliktas labai profesionaliai. Šio autoriaus muzikos lengvumas labai apgauna. Iš tikro viskas yra labai apskaičiuota ir tikslu, muzikams sunku įvykdyti visus nurodymus ir išlaikyti vienodą pulsaciją.

Žavėjausi mūsų kvarteto gebėjimu atskleisti šio kūrinio energiją, instrumentais meistriškai imituoti žodžių intonacijas. Manau, kad styginių kvartetas „Chordos“ šiuo metu yra vienas geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Lietuvoje.

P.S. Nors „Permainų muzika“ tik prasidėjo, įspūdžių jau su kaupu.

12-oji „Fotografija” žvelgia į Lietuvos pajūrį

12-oji „Fotografija” žvelgia į Lietuvos pajūrį

Gytis Skudžinskas

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vykusiame 29-ajame tarptautiniame fotografijos seminare aidint plojimams pristatytas 12-asis žurnalo „Fotografija” numeris. Skirtingai nei ankstesni, pastarasis pagrindinį dėmesį sukoncentruoja ties vienu regionu – Lietuvos pajūriu, jo fotografija.

„Fotografijos” 12-ojo numerio viršelį puošia R.Urbono „Sofa” (1988).

Džiugu, kad vis dar kultūrine periferija laikomas uostamiestis sulaukė dėmesio ir ne vieno kito atsitiktinio straipsnio, o viso numerio, dedikuoto būtent Klaipėdos krašto fotografijos istorijai ir dabarčiai. Dar daugiau, tai nėra „per atstumą”, sostinėje sukurptas produktas, skirtas pamaloninti aikštingus, nerimstančius žemaičius. Visa žurnalo redakcija buvo „perkelta” į Klaipėdą: žurnalą sudarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys, maketavo šių eilučių autorius, o spaudos darbus atliko Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės kolektyvas.

Vartydami dar visai naują leidinį, sunkiai galėtume jį pavadinti tiesiog žurnalu. Meninei fotografijai skirtas spaudinys jau savaime didesnį dėmesį skiria kokybiškam vizualinės medžiagos pateikimui, verčiant puslapį po puslapio ryški fotografijos „pergalė” prieš monotoniškus unifikuotus teksto stulpelius. Solidus spaustuvės darbas, puikiai parinktas popierius ir nepriekaištinga kokybė leidinį dar labiau priartina prie katalogo žanro, taip išskirdami jį iš kasdienės gyvenimo būdo beletristikos gausos.

12-ojo „Fotografijos” žurnalo numerio temos skyla į dvi aiškias dalis – istorija ir dabarties procesai.

Pirmiausia skaitytoją „pasitinka” išsamus S.Valiulio ir S.Žvirgždo tekstas „Klaipėdos regiono fotografija: nuo pokario iki mūsų dienų”. Straipsnis tiesiog nebegali būti dar daugiau pripildytas faktologinės medžiagos, atrodo, autoriai nepamiršo nė mažiausio fotografijos įvykio. Šioje plačioje apžvalgoje naujų fakų ar prielaidų galės atrasti net ir gerai su fotografijos menu susipažinęs skaitytojas.

Kiek kitokiu, poetiškesniu žvilgsniu straipsnyje „Plevenantis senosios Palangos laikas” M.Matulytė pristato pirmąją pajūro fotografę P.Mongirdaitę, dirbusią XX a. pradžios Palangoje.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius tarsi fotokamera fragmentuoja šviesaus atminimo fotografo Raimundo Urbono gyvenimą. Tekste „Mirtis avansu” autorius be patoso ir ditirambų atskleidžia sudėtingą fotografo gyvenimą.

Antroji „Fotografijos” dalis skirta šiandieniniams procesams. Šių eilučių autorius straipsnyje „Pasyvumo Erozija” apžvelgia visus metus Klaipėdoje vykdomą projektą. K.Jūraitė pasakoja apie Lietuvos fotografų kelionę į Prancūzijoje vykusį Jūros fotografijos festivalį. Šioje kelionėje netiesiogiai dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai A.Darongauskas bei A.Kalvaitis.

Artėjant paskutiniams puslapiams, lyg ir nutolstama geografiškai, bet žvelgiama plačiau. E.Deltuvaitė pristato fotografijos tendencijas didžiausiame ir seniausiame Europoje Arlio fotografijos festivalyje, o menotyrininkė R.Jakštonienė išskleidžia naujas įžvalgas apie fotografijos ir siurrealizmo sąsajas.

Finaliniuose žurnalo puslapiuose pateikiama išsami praėjusio pusmečio Lietuvos fotografijos kronika. Gaila, bet gerą bendrą žurnalo vaizdą šiek tiek „nuleidžia” pateikta Palangos ir Tauragės fotoklubų mėgėjiška informacija.

Norėtųsi tikėti, kad tai nebus kilnus vienišas gestas, o Klaipėdos gyvenimas pradės pildytis fotografijos leidiniais. Užversdamas paskutinį puslapį patiki, kad potencijos yra ir kad fotografija Klaipėdoje svarbi. Vien šiame trumpame tekste žodis „fotografija“ įvairiomis formomis paminėtas 25 kartus.

Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą

Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą

Rita Bočiulytė

Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris šiemet dažnai užsuka į Klaipėdą. 38-erių muzikantas sako, kad čia jį atveda ne tik koncertai, bet ir nuostabi, įkvepianti pajūrio gamta. Tai viena iš priežasčių, kodėl savo penktajam muzikos festivaliui „Alternatyva“ jis pasirinko uostamiestį ir dedikuoja jį gamtai.

Prieš trejus metus į gimtinę sugrįžęs smuikininkas M.Švėgžda von Bekeris sako, kad gyvenimo mokykla Lietuvoje jį grūdina. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Vienas ryškiausių Lietuvos muzikantų M.Švėgžda von Bekeris su savo instrumentu nesiskiria jau daugiau nei 30 metų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis studijavo profesoriaus Raimondo Katiliaus smuiko klasėje ir tuo pat metu dar mokėsi Maskvoje pas garsų rusų smuiko pedagogą Igorį Besrodną. Vėliau studijas tęsė Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje pas Marką Lubotskį. 1990-aisiais tarptautiniame J.Bramso konkurse M.Švėgžda von Bekeris tapo trečiosios vietos laimėtoju, o po kelerių metų pelnė pirmąsias vietas dar dviejuose tarptautiniuose konkursuose.

Smuikininkas daug koncertavo Skandinavijos, Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje. Laisvai bendraujantis keliomis užsienio kalbomis muzikantas ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiose kultūrinėse misijose užsienyje.

Prieš trejus metus M.Švėgžda von Bekeris sugrįžo į tėvynę. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis dėsto smuiko specialybę, dirba įvairių muzikinių konkursų komisijose ir meistriškumo kursuose. Šiemet smuikininkas rengia savo penktąjį muzikos festivalį „Alternatyva“, kurio projektai lapkričio mėnesį vyks Klaipėdoje.

– Kada, kaip sau atradote Klaipėdą?

– Klaipėda man visai netyčia „nukrito iš dangaus“ prieš dvejus metus, kai vyko renginys Jūrų muziejuje, – delfinai gelbėjo vaikus. Man paskambino ir paklausė, ar neprisidėčiau prie renginio. Atsakiau, kad mielai. Po koncerto plaukdamas keltu iš Smiltynės į Klaipėdą kelte susipažinau su miela klaipėdiečių pora, mes maloniai šnekučiavomės, ir tik vėliau sužinojau, kad tai Klaipėdos meras su žmona. Kol plaukėme keltu, mes kalbėjomės įvairiomis temomis – apie gyvenimą, žmones, gamtą, apie viską. Pajutau, kad tie žmonės neabejingi gamtai, ir mes susišnekėjom. Ties laukais, vandenimis, miškais ir žalia veja – visu tuo, kas turi išliekamąją vertę ir mus sieja kaip lietuvius. Beje, Švėgždos yra žemaičiai, kurių gyslomis teka nemaža dalis dar ir kitų tautybių kraujo. O tas „von“ žymi vokiškosios kilmės dalį. Bet esmė ta, kad čia yra Lietuva, čia – mūsų šaknys.

Taigi, kai persikėlėme per marias į Klaipėdą, Rimantas Taraškevičius manęs paklausė, ar nenorėčiau išbandyti akustikos naujoje Klaipėdos koncertų salėje. Ir mane užvežė į ją. Dabar aš čia kartais koncertuoju. Be to, tarp Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos ir E.Balsio menų gimnazijos dėstytojų turiu daug draugų ir pažįstamų dar iš studijų laikų. Jie džiaugiasi mane matydami. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, Klaipėda netoli, todėl dažniau atvažiuoju.

– Kada pradėjote groti smuiku ir kas buvo tas žmogus, kuris Jus paskatino žengti muzikanto keliu?

– Muzikuoti pradėjau būdamas penkerių su puse. Mane pirmoji mokė mano močiutė – Elena Strazdaitė-Bekerienė. Ji buvo puiki smuikininkė, stipriausia prieškario Lietuvoje. Ji studijuodama apkeliavo pusę Europos – Varšuvą, Berlyną, Paryžių ir Londoną. Kai grįžo namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir sužlugo visi jos planai, nebegalėjo niekur išvažiuot. O ji jau buvo kviečiama koncertuoti net į Ameriką. Ji buvo tikra žvaigždė.

– Jūs irgi – jau žinomas Europoje muzikantas. Daug keliaujate?

– Stengiuosi būti ne tik čia, kad pasisemčiau kitos energijos ir atsigaučiau nuo šios šalies marazmų – neišprusimo, menko socialinio išsivystymo, netolerancijos, grubumo, agresijos. Stengiuosi bėgti nuo bukumo, nuo žmonių, kurie nemoka įsiklausyti į kitus.

– Kur bėgate?

– Ten, kur šito nėra.

– Girdėjau, kad mokate kelias užsienio kalbas?

– Taip. Man gimtosios – lietuvių ir vokiečių. Rusiškai kalbu laisvai ir be akcento – sovietmečiu išmokau. Moku anglų kalbą. Žinoma, prancūzų. Man tai – svarbiausia užsienio kalba, kuria puikiai šneku ir rašau. Visi jaučia, kad aš ne prancūzas, bet man tai lengva kalba. Vis dėlto aš Paryžiuje gyvenau beveik aštuonerius metus. Prieš tai tiek pat gyvenau Hamburge. Tuomet maždaug penkiolika kartų per metus keliaudavau į užsienio šalis koncertuoti. Nes reikėjo kažkaip pragyventi. Ten buto nuoma trigubai brangesnė ir pragyvenimas penkis kartus daugiau kainuoja negu čia. Buvo pakankamai sudėtinga išsilaikyti nepriklausant nuo nieko, tiesiog būnant solistu. Šiuo metu meno žmonės, kai išvažiuoja kažkur į užsienį, jie sudaro dalį ko nors – dainuoja teatre, groja orkestre. Bet nėra nė vieno ten gyvenančio solisto. Tokių, kurie gyvena iš to, kad jie solistai. O man tai pavyko.

– Kiek metų taip gyvenote?

– Šešiolika. Man tai šiek tiek nusibodo. Pagalvojau, kam aš čia dar ką įrodinėsiu? Europa man – kaip namai. Puikiai žinau tuos miestus, turiu ten daug artimų žmonių. Lietuvoje, be savo šeimos, tokių neturiu. Tai ir laikas keičia požiūrį į gyvenimą ir vertybes, į tai, kas vyksta. Dabar gyvenu čia ir manau, kad jau niekur ilgesniam laikui nebesitrenksiu. Gal dar bandysiu ieškoti pedagoginio darbo kur nors svetur, lygiagrečiai su tuo, kurį visu krūviu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai įmanoma suderinti. Šiuo metu galvoju apie Ameriką, nes Europą išmaišiau visą. Man įdomu, kas dedasi už Atlanto. Buvau San Franciske, Atlantoje, Berklyje, Oklande, šiek tiek pamačiau, kas ten vyksta, ir man būtų labai įdomu padirbėti visai kitomis sąlygomis. Ten kultūrą maitina nepriklausomi pinigai, nėra tų visų vadinamųjų ministerijų, tik privatūs žmonės iš esmės išlaiko kultūrą Amerikoje, kitaip ten jos nėra. Tokiomis aplinkybėmis jie pradeda vertinti tai, ką mato, girdi. Galbūt ten galėčiau atidaryti kokią mažą alternatyvią mokyklą arba dar ką nors tokio sugalvoti su savo asistentais.

– Apie tai svajojate vedamas gyvenimo smalsumo ar noro geriau gyventi?

– Ten būtų lengviau ir smagiau. Nes Lietuvoje labai sudėtinga menininkui, nuoširdžiai ir giliai dirbančiam savo srityje, uždirbti. čia menas nėra taip vertinamas kaip Vakarų valstybėse. Ten menininkas uždirba beveik tris kartus daugiau nei dantistas. Šiuo metu Lietuvoje yra priešingai. Tai rodo mūsų socialinį atsilikimą ir bukumą.

– Kaip manote, kodėl taip yra?

– Todėl kad per paskutinius penkiasdešimt sovietmečio metų žmonės čia neturėjo galimybės vystyti savo socialinį gyvenimą. Buvo žlugdoma bet kokia normali iniciatyva ir bendravimas tarp žmonių kaip asmenybių buvo žlugdomas. Visi turėjo būti maždaug vienodi, neišsišokti sistemoje.

– Tai kas Jus vis dėlto parvedė atgal į Lietuvą ir „laiko“ čia?

– Namai. Lietuvos gamta, architektūra, – visi tie dalykai, kurie yra nuostabūs, bet nyksta. Man dėl to skaudu. Esu vilnietis, mano mama – taip pat. Aš grįžau namo. Matau, kad yra labai daug problemų, kurios čia nesprendžiamos. Savais festivaliais bandau atkreipti į jas dėmesį.

– Keturis „Alternatyvos“ festivalius surengėte Vilniuje, tai kodėl penktasis vyks Klaipėdoje?

– Nieko nuostabaus, nes turiu idėją, kad festivalis keliaus aplink Baltijos jūrą, jungsis su kitomis šalimis, kurios palaikys mums svarbias gamtos ir jos apsaugos idėjas.

Po pirmojo festivalio 2001-aisiais, kuris buvo tiesiog pirmas, kiti turėjo savo dedikacijas. Antroji „Alternatyva“ buvo skirta Ugnei. Tais metais išėjo Ugnė Karvelis, mano labai artima draugė. Trečiasis buvo skirtas jaunimui, ketvirtąjį 2004-aisiais dedikavome Europai.

– O pernai kodėl festivalio nebuvo?

– Buvau nusprendęs apskritai nieko nedaryti. Man taip nepatiko visa mūsų valdininkija ir korupcija!.. Toks pasišlykštėtinas elgesys su žmonėmis ir idėjomis!.. Absoliuti impotencija sprendžiant, kas yra vertybės. Kiek ministerijoms ir visiems reikia po šapelį sunešti kažkokių ten rekomendacijų, garantinių raštų!.. Paskui turi praeiti pro atrankos sietelį. Nežinau, pagal ką jie renkasi, bet ten tiek fanaberijos, pykčio, labai neetiško bendravimo… Tiesiog bijomasi prisiimti atsakomybę, nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai. Galų gale, kai prisiimi atsakomybę, tai prisiimi ją ir tuo atveju, kad tai gali ir neįvykti arba neįvyko. Bet tu bent žinai, dėl ko tu kovojai, kuo tikėjai, vardan ko ėjai. Šie dalykai pasaulyje vertinami. O čia žmonės šito nenaudoja, jiems tai neegzistuoja. Tai labai skaudu. Kai tu ateini su menine idėja, kuri galėtų būti šaliai naudinga, jie į tave net nesigilina. Užsienyje ne taip daroma. Mes dar neišmokom. Turi tai ir pas mus pasikeisti. O kol kas „Alternatyva“ vyksta tik užsienio valstybių kultūros centrų paramos ir privačių mecenatų iš svetur dėka.

Taigi vienerius metus praleidau, paskui pagalvojau, kad reikia pratęsti. Vis dėlto įdirbis jau yra, jėgų reikės žymiai mažiau. Aš vis tiek pasidarysiu. Vienas. Aš moku. Galbūt festivalį rengsiu rečiau, o gal ir kasmet. Matysim. Bet aš pajutau, kad tai yra labai reikalinga žmonėms. Jie klausinėjo: „Ar bus, ar ne?“ „O kodėl nėra?“ „O kada bus?“…

– Tai kokia bus „Alternatyva – gamtai“?

– Festivalis bus fantastiškas! Iš Švedijos atvažiuos Ale Mioler sekstetas ir dainininkė Lena Vilemark, gavę „Gramy“ apdovanojimus kaip geriausi Švedijos folkpopmuzikos ir folkroko atlikėjai. Su savo džiazo kvintetu atvyks pasaulinio garso kontrabosininkas Onri Teksjė. Sulauksime prancūzo Mišelio Deneufo, grojančio vargonais iš kristalų. Jis gros Jūrų muziejuje, tarp delfinų, ir kartu bus rodomi filmai gamtosaugos tema.

Festivalyje su nauja programa pasirodys Vilhelmo Čepinskio vadovaujama „Camerata Klaipėda“. Seniai svajoju pagroti su Maestro klarnetininku Algirdu Budriu. Ko gero, šioje „Alternatyvoje“ ji išsipildys.

Į programą taip pat įtraukiau Rolando Rastausko projektą, Antano Sutkaus pasiūlytą fotografijų parodą.

Ir visi jie pasirodys tik Klaipėdoje! Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, bus pakartotas tik vienas jaunimo ir jaunimui skirtas „Alternatyvos“ projektas, kuriame dainuos „Ąžuoliukas“, grieš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos orkestras, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, – scenoje bus 150 jaunų žmonių.

Be to, koncertinėse festivalio erdvėse bus eksponuojami jaunų vilniečių dailininkų, dar studentų Rasos ir Manto darbai. Žinote, kai pamačiau Manto eskizus, mane jie sužavėjo. Tikras Matisas!.. Patikėkit, aš pažįstu meną – mano tėvas Algimantas Švėgžda mane yra vedžiojęs po visų miestų, kur mes tik buvome, visas meno galerijas ir pralaikęs po kelias minutes prie kiekvieno darbo, aiškindamas ir aptarinėdamas juos su manimi.

Dar „Alternatyvoje“ laukia visokių meno akcijų ir atrakcijų, kurios lai bus staigmena.

– Kur ir kada Klaipėdoje vyks Jūsų festivalio renginiai?

– Žvejų rūmuose, Klaipėdos koncertų salėje ir Jūrų muziejuje. Maždaug šeši projektai lapkričio 3-14 dienomis. Bus daug geros muzikos, jos sintezės su kitais menais ir šiaip naujų atraktyvių ir įdomių dalykų.

– Ką Jums pačiam reiškia gera muzika?

– Tai kalba, kuriai nereikia jokio vertėjo. Tai ta sfera, ta dimensija, kuri niekada nekelia grėsmės. Taiką ir meilę gamtai skelbs ir penktoji „Alternatyva“.

– Įdomu, kodėl festivalį rengiate vėlai rudenį, kai kiti dažniausiai vyksta vasarą?

– Iki šiol visi „Alternatyvos“ festivaliai vykdavo pavasarį. Šiemet specialiai viską apverčiau aukštyn kojom. Lietuvoje išbuvau jau tris žiemas. Siaubas! Niūru, nyku, šalta, drėgna… Po to ta pilkuma jau pradeda lįsti į kaulus. Man tai labai nepatinka. O kai ateina pavasaris, kam rūpi tie festivaliai?!. Bent jau man tuomet norisi pasiimti vyno butelį, pasikviesti draugų ir išsitiesti ant žolės. Pagalvojau, kad mums, šiauriečiams, tą visą kultūrinį vyksmą reikėtų perkelti į tą pilkumos metą ir taip praskaidrinti jį sau. Anksčiau vos ne visi „Alternatyvos“ koncertai buvo nemokami, vėliau įvedėme simbolinius penkių litų bilietus, kad netrukdytų valkatos. Dabar žmonėms, kurie eis su vaikais, bilietai bus su nuolaidomis. Žodžiu, pakliūti galės visi, kas tik norės.

– Svarstau, kas čia vyksta, kodėl menininkai veržiasi vadovauti – tampa teatrų vadovais, festivalių direktoriais? Kam Jums to reikia? Juk galėtumėte sau ramiai groti, koncertuoti?..

– Mes tai ir darome. Aš anksčiau grodavau labai daug koncertų, kurie man nepatikdavo. Arba nenorėdavau groti tam tikrose salėse, arba tam tikrai publikai. Bet buvau priverstas groti tam, kad galėčiau išlikti, išgyventi. Dabar jau kokie penkeri metai aš groju ten, kur noriu. O festivalis man yra bandymas sujungti įvairiausias idėjines pajėgas ir nuveikti kažką tokio, kas atspindi tą visumą, kurioje mes visi dabar esame. Arba kuri man yra graži. Arba kuri mane atitinka. Festivaliuose susitinka ir susipažįsta labai skirtingi meno žmonės. Tada staiga įvyksta neįtikėtini dalykai mene. Mano festivalis nėra komercinis, jis nediktuoja madų. Aš galiu įlieti tik truputį „gryno kraujo“, užvežti kažko naujo, gražaus ir gero.

– Tai alternatyva – kam?

– Anei niekam. Aš šį žodį visai kitaip traktuoju. Man pačiam teko patirti labai daug sudėtingų situacijų gyvenime. Ir asmeniškai kaip žmogui, nepriklausomai nuo mano karjeros, darbų ir profesijos. Ir profesijoje visko būta – lūžių, laimėjimų pralaimėjimų. Bet tai mane tik užgrūdino. Dabar daug tvirčiau stoviu ant kojų. Toks suma sumarum.

-Leiskite pasmalsauti, iš kur Jumyse tokia didelė meilė gamtai?

-Turbūt ją uždegė mano senelis Jonas Švėgžda. Jis buvo gamtininkas ir tikras pagonis. Mano tėvas, teigčiau, prieš mirtį irgi grįžo arčiau pagonybės. Aš ne pagonis, bet aš pažįstu pagonybę ir ją labai gerbiu. Todėl ir mano festivalyje skambės pagoniškos dainos, apeliuodamos į mūsų istorinę atmintį, kultūrinę sąmonę.

Dabar gyvename tokioje Lietuvoje, kurios politika neverta net to žodžio. O mes turime nuostabią gamtą, kalbą, tradicijas, kurios nyksta. Mes, kaip tauta, išsigimstame, mūsų lietuvybė išsigimsta, mes prarandame savo autentiką. Mes esame pasmerkti pražūčiai, jei elgsimės taip, kaip dabar. Mes privalom saugoti savo gamtą, puoselėti tikrą lietuvybę ir jos skonį. Tokia mūsų – kaip tautos – išlikimo sąlyga.

Oginskio festivalis gaivina kultūrinę atmintį

Oginskio festivalis gaivina kultūrinę atmintį

Istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave ir Plateliuose tęsiasi pirmasis Oginskio muzikos festivalis – prasidėjęs rugpjūčio 26-ąją jis baigsis rugsėjo 30-ąją.

Po šimtmečio atgimė simfoninis orkestras

Oginskių muzikai atlikti specialiai buvo suburtas Oginskio festivalio orkestras, vadovaujamas prof. S.Domarko. Koncertą vedė Žemaičių dailės muziejaus direktorius A.Bakanauskas. Didingai M.Oginskio rūmų didybei muzika tinka, ji čia anuomet skambėdavo nuolat.

Dalia Stasikėlienė

Oginskių muzikai ir ne tik jai atlikti buvo specialiai suburtas Oginskio festivalio orkestras.

Jame griežė Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Rugsėjo 10-ąją įvyko abejingų nepalikęs Oginskio festivalio orkestro, diriguojamo prof. Stasio Domarko, pirmasis pasirodymas.

Pradėdamas koncertą Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, jo vedėjas Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas pranešė: “Šiandieną po 104 metų vėl atgyja Oginskio simfoninis orkestras!..“

Oginskio festivalio simfoninį orkestrą subūrė Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja Kristina Domarkienė. Jos iniciatyva orkestro dalyviais tapo Kauno J.Gruodžio konservatorijos (vad. Kristina Domarkienė), Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos (vad. Saulė Domarkienė), Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos (vad. Violeta Gaubytė) bei Rietavo meno mokyklos (vad. Algirdas Jankauskas) styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės, svečiai iš Vilniaus.

Iškilmingas koncertas, pagerbiant šių M.Oginskio rūmų garbingas tradicijas, prasidėjo Mykolo Kleopo Oginskio polonezu “Atsisveikinimas su Tėvyne“. Šis kūrinys tapo pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio himnu, kurį pilnutėlė salė išklausė atsistojusi. Koncerto programoje skambėjo M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai. Solo partijas smuiku atliko tarptautinių konkursų laureatai Lina Marija Domarkaitė, viešnia iš Lenkijos Marysia Dudz, Rygos muzikos akademijos profesorius Andris Baumanis.

Dėkodama ką tik užgimusiam orkestrui ir jo vadovams už puikų pasirodymą, viena iš Pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio iniciatorių ir organizatorių Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė kalbėjo: “Padėkime jam augti, nušvieskime jam kelią, kad jis ir toliau gyvuotų“, o žiūrovai negailėjo Oginskio orkestrui aplodismentų ir gėlių.

Tą pačią dieną įvyko iškilmingas Oginskio simfoninio orkestro koncertas ir pilnutėlėje Rietavo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje.

Publika traukia į Žemaitijos dvarus

Rita Bočiulytė

Pirmasis Oginskio festivalis vyksta visą mėnesį, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose – gaivindamas istorinę kultūrinę atmintį, suburdamas istorijos tyrinėtojus ir menininkus, siekdamas kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu ir garsinti kunigaikščių Oginskių vardą. Pasaulyje labiau žinomas garsusis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu – jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Dabar į pirmojo Oginskio festivalio koncertus jų dvaruose gausiai renkasi gero, profesionalaus meno išsiilgusi ne tik vietinė publika. Anot Plungės M.Oginskio rūmuose veikiančio Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus A.Bakanausko, atvažiuoja melomanų iš Telšių, Mažeikių, Palangos, Klaipėdos.

Festivalyje dalyvauja Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyksta mokslinės konferencijos, S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, J.Mykolaitytės tapybos ir kraštiečių fotografijų parodos.

Jame sausakimšoje salėje jau griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prof. J.Domarko, ir tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė J.Zajančkauskaitė. Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą, vos sutalpinusį visus norinčiuosius jį išgirsti, surengė Nacionalinės premijos laureatas saksofonininkas P.Vyšniauskas ir vargonininkas B.Vasiliauskas. M.Oginskio rūmuose skambėjo reto grožio koncertas “Tylos Labanoro”, kuriame vėlgi grojo P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R.Kamicaitis (tabla). Po rūmų skliautais aktorė V.Kochanskytė, dainininkė G.Zeicaitė ir pianistė Š.Čepliauskaitė atliko muzikinę literatūrinę kompoziciją „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”. Atlikėjos grakščiai supynė kompozitoriaus M.K.Oginskio fortepijoninius kūrinius, romansus balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentus, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eiles, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentus.

Į pirmąjį Oginskio festivalį įsiliejo rugsėjo 22-ąją Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, atidarytas Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalis „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“. Jame dalyvauja Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai.

Užbaigs kunigaikščių palikuonio rečitalis

Baigiamąjį festivalio koncertą skambins Oginskių provaikaitis I.Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, pirmadienį surengęs įspūdingą rečitalį Klaipėdoje. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ramunė Pletkauskaitė

Iki spalio pradžios klausytojų dar laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Kauno simfoniniu orkestru, diriguojamu M.Pitrėno, ir dainininke J.Gedmintaite. Festivalyje pasirodys svečiai iš Baltarusijos: vargonininkė S.Nemahai gros D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kitų autorių muziką, Minsko filharmonijos instrumentinis trio „Vytoki” atliks programą “Baltarusijos dvarų muzika” – Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūrinius.

Rugsėjo 28-ąją Plungėje bus parodyta graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.Mendelsono-Bartholdy muziką ir V.Šekspyro eiles. Rugsėjo 29-ąją vyks dvi mokslinės konferencijos: Rietave – „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos“, Plungėje – „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“.

Rugsėjo 29-ąją Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje, ir 30-ąją Plungėje, M.Oginskio rūmuose, rečitalius surengs Oginskių provaikaitis Ivas Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, skambinsiantis Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką.

Pirmąją viešnagę ir koncertinę kelionę Lietuvoje I.Zaluskis pirmadienį pradėjo Klaipėdoje, atlikdamas Oginskių giminės atstovų ir savo paties muziką.

Pianistas, kompozitorius ir rašytojas I.Zaluskis – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (165-1833) vyriausiosios dukters Amelijos ir ir Karolio Teofilio Zaluskio trečios kartos provaikaitis. Jis gimė 1939-aisiais Krokuvoje, o 1946 metais kaip pabėgėlis atvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigęs muzikos studijas, ilgai dirbo dėstytoju, dešimtmetį grojo Londone lenkų įsteigtoje roko grupėje, nuolat domėjosi įvairia muzika, taip pat ir klasikinės bei roko muzikos simbioze. Yra sukūręs miuziklų jaunimui, roko operų, roko simfonijų, “Iškilmingas mišias” solistams, chorui, roko grupei ir orkestrui. 1989-aisiais atsisakęs dėstytojo darbo, I.Zaluskis pradėjo sėkmingai muzikuoti kaip solistas ir atsidavė muzikos tyrinėjimams. Tarp I.Zaluskio knygų apie muziką ir jos kūrėjus yra ir biografinių leidinių apie A.A.Mocartą, F.Šopeną, F.Listą. Jo angliškai parašytas leidinys “Oginskių genealogija” išverstas į rusų kalbą ir šiemet išleistas Minske.

Pastarąjį dešimtmetį I.Zaluskis daug koncertuoja Europoje, savo koncertinėms programoms dažniausiai parinkdamas Oginskių dinastijos atstovų sukurtą muziką ir taip klausytojams pristatydamas M.K.Oginskio ir jo palikuonių kūrybinį palikimą. 1996 ir 1998 metais I.Zaluskis Londone išleido dvi kompaktines plokšteles “Oginskių dinastijos muzika”.

Atliekama Oginskių giminės palikuonio, ji skambės ir pirmojo Oginskio festivalio uždarymo koncerte M.Oginskio rūmuose rugsėjo 30-ąją, simboliškai susiedama praeitį ir dabartį.

Nidos tapytojai – iš Vokietijos muziejaus

Nidos tapytojai – iš Vokietijos muziejaus

Kristina Jokubavičienė

Rytoj 17 val. Prano Domšaičio paveikslų galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) atidaroma paroda iš Vokietijos, Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių – „Nidos tapytojai“. Tarp XX a. pirmoje pusėje Nidos dailininkų kolonijoje buvojusių vokiečių dailininkų paveikslų pamatysime ir vienintelę Vokietijos (ir Europos) muziejuose eksponuojamą Prano Domšaičio drobę „Kaimas Klaipėdos krašte“.

Karlas Knaufas. Kelias link marių (apie 1925). Frydrichas Nythameris. Tinklai ir žvejų valtys (1943).

Užmezgė kontaktus

Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus gerai žinomas Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Muziejus kaupia ir puoselėja regiono istorinės praeities atminimą. Šešios nuolat veikiančios ekspozicijos skirtos Rytų Prūsijos gamtai, istorijai, žemės ūkio ir pramonės vystymuisi, dailiesiems amatams, kultūros ir mokslo istorijai, tapybos ir grafikos raidai. Muziejuje nuolat rengiamos parodos, sukaupta turtinga leidinių apie Rytų Prūsiją biblioteka, gausus dokumentų ir videoįrašų archyvas.

Kontaktai tarp Vakarų Lietuvos ir Liuneburgo muziejų užsimezgė tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1992-aisiais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo surengta vokiečių tapytojo ekspresionisto Karlo Oilenšteino (gimė 1892 m. Klaipėdoje, mirė 1981 m. Berlyne) kūrinių paroda, atgabenta iš Liuneburgo muziejaus. 1995 metais Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus surengė Klaipėdoje dar vieną tapybos parodą – „Nidos dailininkų kolonija“. Didelio vokiečių publikos susidomėjimo sulaukė 2001-aisiais Liuneburge eksponuota paroda iš Šilutės muziejaus rinkinių „Klaipėdos krašto liaudies menas“.

Vertinga kolekcija

Liuneburgo muziejaus dailės skyriuje sukaupta vertinga XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Rytprūsių dailės kolekcija. Muziejus didžiuojasi garsiausio iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo Loviso Korinto paveikslais ir Karaliaučiuje gimusios vokiečių grafikės Ketės Kolvitc piešiniais. Ekspozicijoje išryškintos dvi temos: Karaliaučiaus meno akademija ir Nidos dailininkų kolonija.

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo civilizacijos, kūrybos vietų ieškojo natūralioje gamtoje, atokiai nuo sparčiai augančių miestų triukšmo, kaimo vietovėse. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nedidelį žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos.

Traukė menininkus

Greitai Nida tapo intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, mokslininkai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais. Nidoje tapė Lovisas Korintas, Oskaras Molis, Eduardas Bišofas ir daugelis kitų. Pranas Domšaitis čia lankėsi 1914-1918 metais.

Nors Nidos kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, Europoje ją ypač išgarsino ekspresionistai Maksas Pechšteinas ir Karlas Šmidt-Rotlufas.

Tapytojas Ernstas Molenhaueris, po uošvio ligos perėmęs viešbutį ir skatinęs dailininkų kolonijos klestėjimą trečiąjį irketvirtąjį XX a. dešimtmečiais, vėliau rašė apie Nidą: „Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. (…) Nida tapo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungos sudėtį nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta arba išgrobstyta.

Mena „tapytojų rojų”

Nida dažnai buvo vadinama „tapytojų rojumi“. Dailininkus traukė nepakartojama Kuršių nerijos gamta, tradiciniai vietinių gyventojų, žvejų darbai, amatai ir jų gyvenimo būdas. Gamtos motyvai ir žvejų gyvenimo kasdienybė vyrauja parodoje eksponuojamuose paveiksluose.

Parodai Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus vadovas dr. Jornas Barfodas atrinko penkiasdešimt penkiolikos tapytojų, 1920-1940 m. vasaromis buvojusių Nidoje, darbų.

Didžioji dalis parodoje pristatomų dailininkų yra kilę iš Mažosios Lietuvos, mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje: Eduardas Bišofas, Karlas Buchas, Gertrūda Lerbs, Fritcas Burmanas ir kt. Ernstas Molenhaueris gyveno Nidoje 1924–1944, Karlas Oilenšteinas gimė 1892 m. Klaipėdoje, Haincas Šprengeris nuo 1914 m. gyveno Krante.

Dailininkai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir po karo, gyvendami kitose vietose ir negalėdami atvykti į Nidą, tapė vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“. Daugelio parodoje pristatomų dailininkų kūrinių nėra Lietuvos muziejuose, todėl tai puiki proga pamatyti dalelę garsiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimo.

Paroda „Nidos tapytojai“ atveria spalvingą ir nepakartojamą Nidos menininkų sambūrio atmosferą.

„Sirenose“ – eskizas

„Sirenose“ – eskizas

Vilniuje vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ rugsėjo 22-ąją pasirodė du Klaipėdos teatrai.

Rugsėjo 21-ąją Vilniuje prasidėjo 3-iasis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, kviečiantis praplėšti tradicinės scenos uždangą ir ryžtis teatro intervencijai į kitas teritorijas. Šiemet festivalio tema – teatras ir erdvė.

Į iki spalio 1-osios vykstančas „Sirenas“ savo spektaklius atvežė teatrai iš Belgijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos. Festivalyje pristatoma tarptautinė premjeras „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, su nuolatiniu festivalio dalyviu Belgijos teatru „Victoria“ parengtas meno projektas „Monologai”, britų trupės spektaklis “Nesu si kalbėjimas”. Lietuviškoje programoje rodomi naujausi spektakliai „Vaidinant auką“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Grimo opera“, „Bestuburiada“, „Žmogaus gyvenimas“, „Pagalvinis“, „Nekalti“.

Rugsėjo 22-ąją Klaipėdos Gliukų teatras, kuriam atstovauja režisierius ir aktorius Benas Šarka, „Sirenų“ lietuviškoje programoje suvaidino spektaklį „A Gu Gu“. Taip pat pristatytas režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Kelyje į Damaską“ klaipėdietiškas eskizas. Ši A.Strindbergo pjesė, šiemet sausį O.Koršunovo pastatyta Oslo nacionaliniame teatre (Norvegija), dabar žengia į sceną Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, spektaklio premjera turėtų pasirodyti lapkritį.

Gdynėje startavo Klaipėdos dienos

Gdynėje startavo Klaipėdos dienos

Lenkijos Gdynės mieste rugsėjo 22-ąją prasidėjo Klaipėdos dienų renginiai, vyksiantys iki lapkričio pabaigos.

Gdynės miesto rotušės galerijoje atidaryta Klaipėdos fotomenininkų Algimanto Kalvaičio, Algirdo Darongausko, Aleksandro Katkovo fotografijų paroda, kurioje skleidžiasi Lietuvos pajūrio gamtovaizdis ir Klaipėdos architektūra.

Rugsėjo 22-24 dienomis garbės svečio teisėmis Klaipėdos miestas dalyvavo jau tryliktą kartą rengiamoje tarptautinėje rudens gerybių mugėje „Žemės dovanos“. Mugė „Žemės dovanos“ – vienas populiariausių Gdynės mieste vykstančių renginių, kasmet sulaukiantis itin didelio miestelėnų dėmesio. Mugėje klaipėdiečiai pristatė lietuviškos virtuvės tradicijas, tautodailę – tekstilę, keramiką, kalvystės meną, juvelyriką, koncertą surengė folkloro ansamblis „Žilvinas“.

Lapkričio mėnesį Gdynės miesto muziejuje vyks Klaipėdos dailininkų paroda „Klaipėdos menas – 2006“, kurioje bus pristatomi naujausi Lietuvos uostamiesčio dailininkų kūriniai.

Šiemet liepos mėnesį prasidėjusios ir vyksiančios iki gruodžio pabaigos Lietuvos dienos Lenkijoje skirtos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių 15-osioms metinėms.

Tai didžiausias Lietuvą kaimyninėje valstybėje pristatantis projektas, kurio programą sudaro daugiau nei 100 renginių Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose.

„Lietuvos dienų Lenkijoje – 2006“ garbės globėjai yra Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis.

Plėtos Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinio meno diskursą

Plėtos Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinio meno diskursą

Kristina Jokubavičienė

Rugsėjo 15-ąją Prano Domšaičio galerijoje parodos ir leidinio pristatymu bei pokalbiu apie Klaipėdos ir Kaliningrado kultūrinius ryšius buvo uždarytas pirmasis tarptautinis Prano Domšaičio vardo pleneras-seminaras.

A.Mėčius. Aliuzija. J.Vosylius. P.Domšaičio vaikystės namas. J.Pečerskis. Be pavadinimo.

Kas dveji metai

Po uždarymo plenero organizatoriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Prano Domšaičio galerija aptarė jo rezultatus ir ateities planus. Nutarta, kad tarptautinis Prano Domšaičio pleneras-seminaras bus rengiamas kas dveji metai, kviečiant jame dalyvauti Vakarų Lietuvos, Kaliningrado srities ir kitų šalių įvairių sričių dailininkus.

Pirmajame Prano Domšaičio vardu pavadintame plenere-seminare buvo akcentuojamos sąsajos su tapytojo kūryba ir aplinka, formavusia jį kaip dailininką, – Mažąja Lietuva. Dailininko vardas plenerui turėtų likti kaip įpareigojantis krikštavardis, o kiekvienas kitas pleneras įgis savo temą, plėtojančią Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinės dailės diskursą.

Pajautė savaip

D.Vaičekauskas. Peizažas „Alyvos”. N.Janekina. Mėlynas vanduo.

Pirmajame plenere dalyvavo įvairaus amžiaus, skirtingų mokyklų ir savito kūrybinio braižo dailininkai ir, vertinant parodos rezultatus, tai turėjo prasmę. Tai pat buvo teisingas sprendimas padaryti pertrauką tarp plenero ir jo baigiamosios parodos. Dailininkai turėjo tris mėnesius apmąstyti, išplėtoti ir įgyvendinti gausius meninius įspūdžius, patirtus plenero metu.

Parodoje, kurioje išsiteko 28 kompozicijos, atsiskleidė, kad dalyviai kiekvienas savaip pajautė dailininko, gyvenusio ir kūrusio XX a. pradžioje, aplinką ir gana aiškiai formulavo santykį su jo kūrybos idėjomis. Klaipėdiečių darbuose šis ryšys išryškintas per konkrečias Kaliningrado srities vietas (Svetlogorskas, Gajevas ir kt.) ir yrančio kultūrinio paveldo objektus. Dalyvių iš Kaliningrado darbuose vyrauja bendresni pajūrio gamtos motyvai.

Peizažai – vizijos

Natalijos Voronovos pastelėse atgijo romantizuoti jūros ir miškų vaizdai, pateikti emocionaliai ir nuotaikingai.

Jevgenijaus Pečerskio darbuose pajūrio vizijos įgijo abstrahuotą dekoratyvų charakterį. Autorine technika atliktose kompozicijose vyrauja apibendrintų plokštumų ir detalių ritmika.

Akvareliškai skaidrūs, geltonos spalvos tonais mirgantys Sarkiso Gogoriano paveikslai, vaizduojantys Prano Domšaičio sodybą, buvusio Kropynų kaimo kapines, skleidžia idealizuotos realybės ir nostalgiško sapno nuotaiką. Kitose realistine maniera nutapytose nedidelio formato S.Gogoriano drobėse užfiksuoti paprasti ir jaukūs kraštovaizdžio kampeliai: pamarys, kaimo sodybos su gandralizdžiais.

Didžiausias plenero atradimas – jauna ir perspektyvi tapytoja Natalja Janekina. Dailininkė dažnai lankosi mūsų šalyje, yra dalyvavusi plenere Druskininkuose, kovo mėnesį Kaune vykusi personalinė tapytojos paroda turėjo didelį pasisekimą. N.Janekinos peizažuose pavergia spalvos meistrystė ir subtili nuotaikų bei potyrių raiška. Tai jausmo tapytoja. Svetlogorske N.Janekina stebino visus plenero dalyvius ypatingu darbštumu ir – batų tepalu, naudojamu vietoj dažų. Statiškos frizinės kompozicijos peizažai-vizijos jau pirmomis plenero dienomis tirštai nuklojo „Pasakininko namo“ holo grindis.

Įkvėpė aplinka

Stipriausias kontrastas visoje parodoje – D.Vaičekausko dekoratyvios, vitražiškos, atrodo, vienu ypu nutapytos atvirų spalvų kompozicijos. Jose originaliai perteikiamas civilizacijos ir gamtos susidūrimas, pirmojo įspūdžio šviežumas.

J.Vosylius, sugretindamas peizažo motyvus, konkrečius pastatus ir kasdieniškus daiktus, metaforiškai ryškino kelionės į praeitį temą. Simbolinėse jo paveikslų prasmėse visada slypi lengva ironija: P.Domšaičio gimtojo namo motyvas išplėtojamas į daugiaklodę vaikystės reminiscencijų kompoziciją, kurioje dera ir natūralistiškai nutapytos daržovės, rakandai, ir viską smalsiai stebinčios žmogystos profilis.

Arūnas Mėčius retai tapo peizažus. Įprasta dailininkui klasikinės tapybos imitavimo maniera suteikė architektūrinio paveldo objektams naujas konotacijas, atskleidė permainingos krašto istorijos vingius. Paslaptingos pilies liekanų, Pabėtų bažnyčios griuvėsių motyvus praturtino išraiškingas faktūrinis sprendimas.

Linas Julijonas Jankus ekspresyviais, stambiais potėpiais nutapytose drobėse emocionaliai perteikė besikeičiančias Svetlogorsko (buv. Rūsių), Bitėnų kraštovaizdžio būsenas.

Plenero-seminaro parodą numatoma perkelti į Šilutės muziejų.

Menininkų duetas – apie meilę

Menininkų duetas – apie meilę

D.Labutis ir A.Šlipavičius įsitikinę: kur du – trečias nereikalingas.

Darius Vaičekauskas

– Sveikas, Dainiau, čia Artūras, kaip gyvuoji?

– Sveikas, Šlypai, šimtą metų nesimatėm, gyvuoju gerai.

– Žinai, Dainiau, turiu idėją.

– Klausau.

– Darom parodą. Apie meilę. Vyro meilę moteriai.

– Darom. Kur?

– Klaipėdoje. Parodų rūmuose. Mus ten Darius kviečia.

– Būtinai. Tik paskambink veliau. Dabar užimtas. Dalyvauju atidaryme.

– Kur?

– Klaipėdoje. Parodų rūmuose…

D.Labučio „Tarnybinis romanas I, II”.

Pokalbis mobiliaisiais telefonais parodinėje erdvėje nutrūksta. Menininkai. Ko norėt. Jiems viskas galima… Rubabos garsai, žvangučių skambėjimas ir nuogų kojų šokis. „Menininkas tapo, o inspiruotas tapymo – kuria muziką”. Lakuotais nagais tapydamas muziką duetas pradeda siurrealistinį dailės ir muzikos spektaklį. Kur du – trečias nereikalingas. Kolektyvinio bendradarbiavimo strategijos rezultatas – pasakojimas apie moters ir vyro santykius. Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatomas Artūro Šlipavičiaus ir Dainiaus Labučio bendras projektas „Duetas”.

„Naujojo meno” pasaulio kūrėjas, avangardinės muzikos grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ magiškasis avataras ir žinomas tapytojas A.Šlipavičius pokštauja ir vėl. Šį kartą bendrą projektą kuria kartu su žinomu žurnalistinės fotografijos atstovu, džiazo atlikėju bei koncertų kolekcionieriumi D.Labučiu.

Jų meninis projektas „Duetas” susideda iš bandymų į vieną visumą sujungti skirtingas meno rūšis – tapybą, fotografiją, objektus, videomeną ir muziką.

Kuriamos vienalytės instaliacijos tikslas bei atskiruose kūriniuose pasikartojantys leitmotyvai – vyras, moteris, jų santykiai, kurių raiškos aukščiausia ir nepaaiškinama forma – meilė. Skamba banalokai… Tačiau profesionalių meno pokštininkų kritiškas bei įžvalgus estetizuotos išraiškos žaidimas pateisinamas. Siurrealistine forma šokyje susipynę kūnai, plunksnose skendinčios „gyvenimo moterys”, dekoratyvių gėlyčių raštais dengiamas goslus nuogumas svaigina ir vis labiau klampina į malonaus pasimėgavimo laukimą. Ar ne per daug saldu? Cukrų rūgštimi atskiedžia aptriušusio brezento dėmėje perlaužtas moters šokis. Aštrių varžtų fone skęstantys vyro ir moters siluetai, televizoriaus ekrane demontuojamas ir deginamas fotelis padvelkia romantizmą niveliuojančia buitine kasdienybe. Įnoringas pasakojimas apie lyčių santykius išlaiko