Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą

Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą

Rita Bočiulytė

Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris šiemet dažnai užsuka į Klaipėdą. 38-erių muzikantas sako, kad čia jį atveda ne tik koncertai, bet ir nuostabi, įkvepianti pajūrio gamta. Tai viena iš priežasčių, kodėl savo penktajam muzikos festivaliui „Alternatyva“ jis pasirinko uostamiestį ir dedikuoja jį gamtai.

Prieš trejus metus į gimtinę sugrįžęs smuikininkas M.Švėgžda von Bekeris sako, kad gyvenimo mokykla Lietuvoje jį grūdina. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Vienas ryškiausių Lietuvos muzikantų M.Švėgžda von Bekeris su savo instrumentu nesiskiria jau daugiau nei 30 metų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis studijavo profesoriaus Raimondo Katiliaus smuiko klasėje ir tuo pat metu dar mokėsi Maskvoje pas garsų rusų smuiko pedagogą Igorį Besrodną. Vėliau studijas tęsė Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje pas Marką Lubotskį. 1990-aisiais tarptautiniame J.Bramso konkurse M.Švėgžda von Bekeris tapo trečiosios vietos laimėtoju, o po kelerių metų pelnė pirmąsias vietas dar dviejuose tarptautiniuose konkursuose.

Smuikininkas daug koncertavo Skandinavijos, Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje. Laisvai bendraujantis keliomis užsienio kalbomis muzikantas ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiose kultūrinėse misijose užsienyje.

Prieš trejus metus M.Švėgžda von Bekeris sugrįžo į tėvynę. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis dėsto smuiko specialybę, dirba įvairių muzikinių konkursų komisijose ir meistriškumo kursuose. Šiemet smuikininkas rengia savo penktąjį muzikos festivalį „Alternatyva“, kurio projektai lapkričio mėnesį vyks Klaipėdoje.

– Kada, kaip sau atradote Klaipėdą?

– Klaipėda man visai netyčia „nukrito iš dangaus“ prieš dvejus metus, kai vyko renginys Jūrų muziejuje, – delfinai gelbėjo vaikus. Man paskambino ir paklausė, ar neprisidėčiau prie renginio. Atsakiau, kad mielai. Po koncerto plaukdamas keltu iš Smiltynės į Klaipėdą kelte susipažinau su miela klaipėdiečių pora, mes maloniai šnekučiavomės, ir tik vėliau sužinojau, kad tai Klaipėdos meras su žmona. Kol plaukėme keltu, mes kalbėjomės įvairiomis temomis – apie gyvenimą, žmones, gamtą, apie viską. Pajutau, kad tie žmonės neabejingi gamtai, ir mes susišnekėjom. Ties laukais, vandenimis, miškais ir žalia veja – visu tuo, kas turi išliekamąją vertę ir mus sieja kaip lietuvius. Beje, Švėgždos yra žemaičiai, kurių gyslomis teka nemaža dalis dar ir kitų tautybių kraujo. O tas „von“ žymi vokiškosios kilmės dalį. Bet esmė ta, kad čia yra Lietuva, čia – mūsų šaknys.

Taigi, kai persikėlėme per marias į Klaipėdą, Rimantas Taraškevičius manęs paklausė, ar nenorėčiau išbandyti akustikos naujoje Klaipėdos koncertų salėje. Ir mane užvežė į ją. Dabar aš čia kartais koncertuoju. Be to, tarp Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos ir E.Balsio menų gimnazijos dėstytojų turiu daug draugų ir pažįstamų dar iš studijų laikų. Jie džiaugiasi mane matydami. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, Klaipėda netoli, todėl dažniau atvažiuoju.

– Kada pradėjote groti smuiku ir kas buvo tas žmogus, kuris Jus paskatino žengti muzikanto keliu?

– Muzikuoti pradėjau būdamas penkerių su puse. Mane pirmoji mokė mano močiutė – Elena Strazdaitė-Bekerienė. Ji buvo puiki smuikininkė, stipriausia prieškario Lietuvoje. Ji studijuodama apkeliavo pusę Europos – Varšuvą, Berlyną, Paryžių ir Londoną. Kai grįžo namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir sužlugo visi jos planai, nebegalėjo niekur išvažiuot. O ji jau buvo kviečiama koncertuoti net į Ameriką. Ji buvo tikra žvaigždė.

– Jūs irgi – jau žinomas Europoje muzikantas. Daug keliaujate?

– Stengiuosi būti ne tik čia, kad pasisemčiau kitos energijos ir atsigaučiau nuo šios šalies marazmų – neišprusimo, menko socialinio išsivystymo, netolerancijos, grubumo, agresijos. Stengiuosi bėgti nuo bukumo, nuo žmonių, kurie nemoka įsiklausyti į kitus.

– Kur bėgate?

– Ten, kur šito nėra.

– Girdėjau, kad mokate kelias užsienio kalbas?

– Taip. Man gimtosios – lietuvių ir vokiečių. Rusiškai kalbu laisvai ir be akcento – sovietmečiu išmokau. Moku anglų kalbą. Žinoma, prancūzų. Man tai – svarbiausia užsienio kalba, kuria puikiai šneku ir rašau. Visi jaučia, kad aš ne prancūzas, bet man tai lengva kalba. Vis dėlto aš Paryžiuje gyvenau beveik aštuonerius metus. Prieš tai tiek pat gyvenau Hamburge. Tuomet maždaug penkiolika kartų per metus keliaudavau į užsienio šalis koncertuoti. Nes reikėjo kažkaip pragyventi. Ten buto nuoma trigubai brangesnė ir pragyvenimas penkis kartus daugiau kainuoja negu čia. Buvo pakankamai sudėtinga išsilaikyti nepriklausant nuo nieko, tiesiog būnant solistu. Šiuo metu meno žmonės, kai išvažiuoja kažkur į užsienį, jie sudaro dalį ko nors – dainuoja teatre, groja orkestre. Bet nėra nė vieno ten gyvenančio solisto. Tokių, kurie gyvena iš to, kad jie solistai. O man tai pavyko.

– Kiek metų taip gyvenote?

– Šešiolika. Man tai šiek tiek nusibodo. Pagalvojau, kam aš čia dar ką įrodinėsiu? Europa man – kaip namai. Puikiai žinau tuos miestus, turiu ten daug artimų žmonių. Lietuvoje, be savo šeimos, tokių neturiu. Tai ir laikas keičia požiūrį į gyvenimą ir vertybes, į tai, kas vyksta. Dabar gyvenu čia ir manau, kad jau niekur ilgesniam laikui nebesitrenksiu. Gal dar bandysiu ieškoti pedagoginio darbo kur nors svetur, lygiagrečiai su tuo, kurį visu krūviu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai įmanoma suderinti. Šiuo metu galvoju apie Ameriką, nes Europą išmaišiau visą. Man įdomu, kas dedasi už Atlanto. Buvau San Franciske, Atlantoje, Berklyje, Oklande, šiek tiek pamačiau, kas ten vyksta, ir man būtų labai įdomu padirbėti visai kitomis sąlygomis. Ten kultūrą maitina nepriklausomi pinigai, nėra tų visų vadinamųjų ministerijų, tik privatūs žmonės iš esmės išlaiko kultūrą Amerikoje, kitaip ten jos nėra. Tokiomis aplinkybėmis jie pradeda vertinti tai, ką mato, girdi. Galbūt ten galėčiau atidaryti kokią mažą alternatyvią mokyklą arba dar ką nors tokio sugalvoti su savo asistentais.

– Apie tai svajojate vedamas gyvenimo smalsumo ar noro geriau gyventi?

– Ten būtų lengviau ir smagiau. Nes Lietuvoje labai sudėtinga menininkui, nuoširdžiai ir giliai dirbančiam savo srityje, uždirbti. čia menas nėra taip vertinamas kaip Vakarų valstybėse. Ten menininkas uždirba beveik tris kartus daugiau nei dantistas. Šiuo metu Lietuvoje yra priešingai. Tai rodo mūsų socialinį atsilikimą ir bukumą.

– Kaip manote, kodėl taip yra?

– Todėl kad per paskutinius penkiasdešimt sovietmečio metų žmonės čia neturėjo galimybės vystyti savo socialinį gyvenimą. Buvo žlugdoma bet kokia normali iniciatyva ir bendravimas tarp žmonių kaip asmenybių buvo žlugdomas. Visi turėjo būti maždaug vienodi, neišsišokti sistemoje.

– Tai kas Jus vis dėlto parvedė atgal į Lietuvą ir „laiko“ čia?

– Namai. Lietuvos gamta, architektūra, – visi tie dalykai, kurie yra nuostabūs, bet nyksta. Man dėl to skaudu. Esu vilnietis, mano mama – taip pat. Aš grįžau namo. Matau, kad yra labai daug problemų, kurios čia nesprendžiamos. Savais festivaliais bandau atkreipti į jas dėmesį.

– Keturis „Alternatyvos“ festivalius surengėte Vilniuje, tai kodėl penktasis vyks Klaipėdoje?

– Nieko nuostabaus, nes turiu idėją, kad festivalis keliaus aplink Baltijos jūrą, jungsis su kitomis šalimis, kurios palaikys mums svarbias gamtos ir jos apsaugos idėjas.

Po pirmojo festivalio 2001-aisiais, kuris buvo tiesiog pirmas, kiti turėjo savo dedikacijas. Antroji „Alternatyva“ buvo skirta Ugnei. Tais metais išėjo Ugnė Karvelis, mano labai artima draugė. Trečiasis buvo skirtas jaunimui, ketvirtąjį 2004-aisiais dedikavome Europai.

– O pernai kodėl festivalio nebuvo?

– Buvau nusprendęs apskritai nieko nedaryti. Man taip nepatiko visa mūsų valdininkija ir korupcija!.. Toks pasišlykštėtinas elgesys su žmonėmis ir idėjomis!.. Absoliuti impotencija sprendžiant, kas yra vertybės. Kiek ministerijoms ir visiems reikia po šapelį sunešti kažkokių ten rekomendacijų, garantinių raštų!.. Paskui turi praeiti pro atrankos sietelį. Nežinau, pagal ką jie renkasi, bet ten tiek fanaberijos, pykčio, labai neetiško bendravimo… Tiesiog bijomasi prisiimti atsakomybę, nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai. Galų gale, kai prisiimi atsakomybę, tai prisiimi ją ir tuo atveju, kad tai gali ir neįvykti arba neįvyko. Bet tu bent žinai, dėl ko tu kovojai, kuo tikėjai, vardan ko ėjai. Šie dalykai pasaulyje vertinami. O čia žmonės šito nenaudoja, jiems tai neegzistuoja. Tai labai skaudu. Kai tu ateini su menine idėja, kuri galėtų būti šaliai naudinga, jie į tave net nesigilina. Užsienyje ne taip daroma. Mes dar neišmokom. Turi tai ir pas mus pasikeisti. O kol kas „Alternatyva“ vyksta tik užsienio valstybių kultūros centrų paramos ir privačių mecenatų iš svetur dėka.

Taigi vienerius metus praleidau, paskui pagalvojau, kad reikia pratęsti. Vis dėlto įdirbis jau yra, jėgų reikės žymiai mažiau. Aš vis tiek pasidarysiu. Vienas. Aš moku. Galbūt festivalį rengsiu rečiau, o gal ir kasmet. Matysim. Bet aš pajutau, kad tai yra labai reikalinga žmonėms. Jie klausinėjo: „Ar bus, ar ne?“ „O kodėl nėra?“ „O kada bus?“…

– Tai kokia bus „Alternatyva – gamtai“?

– Festivalis bus fantastiškas! Iš Švedijos atvažiuos Ale Mioler sekstetas ir dainininkė Lena Vilemark, gavę „Gramy“ apdovanojimus kaip geriausi Švedijos folkpopmuzikos ir folkroko atlikėjai. Su savo džiazo kvintetu atvyks pasaulinio garso kontrabosininkas Onri Teksjė. Sulauksime prancūzo Mišelio Deneufo, grojančio vargonais iš kristalų. Jis gros Jūrų muziejuje, tarp delfinų, ir kartu bus rodomi filmai gamtosaugos tema.

Festivalyje su nauja programa pasirodys Vilhelmo Čepinskio vadovaujama „Camerata Klaipėda“. Seniai svajoju pagroti su Maestro klarnetininku Algirdu Budriu. Ko gero, šioje „Alternatyvoje“ ji išsipildys.

Į programą taip pat įtraukiau Rolando Rastausko projektą, Antano Sutkaus pasiūlytą fotografijų parodą.

Ir visi jie pasirodys tik Klaipėdoje! Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, bus pakartotas tik vienas jaunimo ir jaunimui skirtas „Alternatyvos“ projektas, kuriame dainuos „Ąžuoliukas“, grieš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos orkestras, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, – scenoje bus 150 jaunų žmonių.

Be to, koncertinėse festivalio erdvėse bus eksponuojami jaunų vilniečių dailininkų, dar studentų Rasos ir Manto darbai. Žinote, kai pamačiau Manto eskizus, mane jie sužavėjo. Tikras Matisas!.. Patikėkit, aš pažįstu meną – mano tėvas Algimantas Švėgžda mane yra vedžiojęs po visų miestų, kur mes tik buvome, visas meno galerijas ir pralaikęs po kelias minutes prie kiekvieno darbo, aiškindamas ir aptarinėdamas juos su manimi.

Dar „Alternatyvoje“ laukia visokių meno akcijų ir atrakcijų, kurios lai bus staigmena.

– Kur ir kada Klaipėdoje vyks Jūsų festivalio renginiai?

– Žvejų rūmuose, Klaipėdos koncertų salėje ir Jūrų muziejuje. Maždaug šeši projektai lapkričio 3-14 dienomis. Bus daug geros muzikos, jos sintezės su kitais menais ir šiaip naujų atraktyvių ir įdomių dalykų.

– Ką Jums pačiam reiškia gera muzika?

– Tai kalba, kuriai nereikia jokio vertėjo. Tai ta sfera, ta dimensija, kuri niekada nekelia grėsmės. Taiką ir meilę gamtai skelbs ir penktoji „Alternatyva“.

– Įdomu, kodėl festivalį rengiate vėlai rudenį, kai kiti dažniausiai vyksta vasarą?

– Iki šiol visi „Alternatyvos“ festivaliai vykdavo pavasarį. Šiemet specialiai viską apverčiau aukštyn kojom. Lietuvoje išbuvau jau tris žiemas. Siaubas! Niūru, nyku, šalta, drėgna… Po to ta pilkuma jau pradeda lįsti į kaulus. Man tai labai nepatinka. O kai ateina pavasaris, kam rūpi tie festivaliai?!. Bent jau man tuomet norisi pasiimti vyno butelį, pasikviesti draugų ir išsitiesti ant žolės. Pagalvojau, kad mums, šiauriečiams, tą visą kultūrinį vyksmą reikėtų perkelti į tą pilkumos metą ir taip praskaidrinti jį sau. Anksčiau vos ne visi „Alternatyvos“ koncertai buvo nemokami, vėliau įvedėme simbolinius penkių litų bilietus, kad netrukdytų valkatos. Dabar žmonėms, kurie eis su vaikais, bilietai bus su nuolaidomis. Žodžiu, pakliūti galės visi, kas tik norės.

– Svarstau, kas čia vyksta, kodėl menininkai veržiasi vadovauti – tampa teatrų vadovais, festivalių direktoriais? Kam Jums to reikia? Juk galėtumėte sau ramiai groti, koncertuoti?..

– Mes tai ir darome. Aš anksčiau grodavau labai daug koncertų, kurie man nepatikdavo. Arba nenorėdavau groti tam tikrose salėse, arba tam tikrai publikai. Bet buvau priverstas groti tam, kad galėčiau išlikti, išgyventi. Dabar jau kokie penkeri metai aš groju ten, kur noriu. O festivalis man yra bandymas sujungti įvairiausias idėjines pajėgas ir nuveikti kažką tokio, kas atspindi tą visumą, kurioje mes visi dabar esame. Arba kuri man yra graži. Arba kuri mane atitinka. Festivaliuose susitinka ir susipažįsta labai skirtingi meno žmonės. Tada staiga įvyksta neįtikėtini dalykai mene. Mano festivalis nėra komercinis, jis nediktuoja madų. Aš galiu įlieti tik truputį „gryno kraujo“, užvežti kažko naujo, gražaus ir gero.

– Tai alternatyva – kam?

– Anei niekam. Aš šį žodį visai kitaip traktuoju. Man pačiam teko patirti labai daug sudėtingų situacijų gyvenime. Ir asmeniškai kaip žmogui, nepriklausomai nuo mano karjeros, darbų ir profesijos. Ir profesijoje visko būta – lūžių, laimėjimų pralaimėjimų. Bet tai mane tik užgrūdino. Dabar daug tvirčiau stoviu ant kojų. Toks suma sumarum.

-Leiskite pasmalsauti, iš kur Jumyse tokia didelė meilė gamtai?

-Turbūt ją uždegė mano senelis Jonas Švėgžda. Jis buvo gamtininkas ir tikras pagonis. Mano tėvas, teigčiau, prieš mirtį irgi grįžo arčiau pagonybės. Aš ne pagonis, bet aš pažįstu pagonybę ir ją labai gerbiu. Todėl ir mano festivalyje skambės pagoniškos dainos, apeliuodamos į mūsų istorinę atmintį, kultūrinę sąmonę.

Dabar gyvename tokioje Lietuvoje, kurios politika neverta net to žodžio. O mes turime nuostabią gamtą, kalbą, tradicijas, kurios nyksta. Mes, kaip tauta, išsigimstame, mūsų lietuvybė išsigimsta, mes prarandame savo autentiką. Mes esame pasmerkti pražūčiai, jei elgsimės taip, kaip dabar. Mes privalom saugoti savo gamtą, puoselėti tikrą lietuvybę ir jos skonį. Tokia mūsų – kaip tautos – išlikimo sąlyga.

Talentas neturi amžiaus

Talentas neturi amžiaus

Aktoriaus profesija, M.Černiauskaitės žodžiais, labai efemeriška: “Scenoje aktorius gyvena tik tuo momentu, kai jį mato žiūrovas. Jeigu mane prisimena – dėkui. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Stefa Galkauskaitė

Nebijau šio žodžio – legenda. Šiais laikais tik ir tegirdi „legendinis“, „legendinė“, kai kalbama apie užsienio muzikantus, dainininkus, aktorius… O savų šitaip pavadinti lyg ir nedrįstame. Klaipėdiškių karta, savo jaunystės laikais mačiusi pirmąją Lietuvos scenoje Džuljetą – aktorę Mariją Černiauskaitę, jau tais laikais vadino legendine…

Dėkinga likimui

M.Černiauskaitė šiemet vidurvasarį įkopė į 75-ąjį savojo amžiaus kalnelį. Nuo jo atsiveria daugiau nei pusės šimto amžiaus trukmės kelias scenoje ir 123 sukurti gyvenimai…

Gimė ji gražiame nedideliame Lietuvos miestelyje Zarasuose. Nuo vaikystės pakerėta dar nebylaus kino, kur tėvelis skambindavo pianinu, pakurstyta savo senelės – vodevilio artistės ir šokėjos –pasakojimų, Marija svajojo tapti aktore. Svajojo ir ryžtingai žengė tos svajonės link.

Taip nuo Zarasų kelias atvedė į sostinę, kur 1953 metais baigė Lietuvos valstybinio dramos teatro studiją. Apie savo studijos mokytojus aktorė kalba su didžiule pagarba ir meile. Tai Galina Jackevičiūtė, Aleksandras Kernagis, Juozas Grybauskas, Valys Derkintis, Juozas Siparis – visa plejada iškilių ano meto menininkų. “Dėkinga likimui, kad turėjau laimės būti jų mokine, – sakė aktorė. – Iš jų išmokau daug ko, o pirmiausia aktorystės abėcėlės. Išmokau persikūnydama pradėti nuo savęs, nuo savo jausmų. Išmokau visą save atiduoti kuriamam vaidmeniui”.

Iš stoties – į seną

Iškart nuo studijos baigimo metų prasidėjo išties legendinis M.Černiauskaitės kūrybos kelias Klaipėdos dramos teatre. Į pirmąją savo repeticiją ji atvyko tiesiai iš geležinkelio stoties ir buvo pakviesta į sceną. Jos debiutas – Maša I.Krylovo „Madų salone” – buvo ne epizodinis ar antro plano, o vienas pagrindinių vaidmenų ir sutiktas žiūrovų bei kolegų labai šiltai. Tais pačiais metais teatre debiutavo ir Marijos vyras aktorius Balys Barauskas, iki pat mirties 2003 metais vaidinęs scenoje.

Teatro veteranas, daugelį metų buvęs Klaipėdos teatro direktorius Balys Juškevičius knygoje „Teatro šviesose ir šešėliuose”, be kita ko, rašo: “Marytė greitai įsitvirtino repertuare kaip labai gabi, atvira, emocinga kūrėja. Vaidmenys vienas po kito skleidė jos sielos dinamiškumą, ryžtą, sugebėjimą transformuotis į personažo pasaulį. Pagrįsti pagyrimai ypač pasipylė po spektaklio “Olesia” (pagal A.Kupriną, rež. K.Juršys), kuriame ji sukūrė laisvą, dramatišką jaunos, gamtoje gimusios Olesios vaidmenį. Čia ji pirmą kartą suvaidino meilės duetą su savo vyru aktoriumi Baliu Barausku. Marytė tvirtai tobulėjo, aiškiai žengė lyrinės dramatinės herojės keliu. Vaidmuo po vaidmens – kovojančios, žavios, taurios moterys – Dalia (B.Sruoga “Apyaušrio dalia”, rež. Vl.Limantas), Ilona (H.Vuolijoki “Akmeninė gūžta”, rež. K.Juršys), Katia (J.Uspenskaja, L.Ošaninas “Tave aš rasiu”, rež. A.Žadeikis), Nila Snižko (A.Salynskis “Būgnininkė”, rež.V.Jasinskas), Džema (A.Žaliavužskis pagal E.Voinič “Gylys”, rež. A.Žadeikis), Mirta (V.Miliūnas “Žuvėdros palydi”, rež. V.Jasinskas)”.

Atsivėrė Džuljeta

Jau antraisiais kūrybos metais, sukūrus Džiuljetos vaidmenį (V.Šekspyras “Romeo ir Džiuljeta”, rež. V.Limantas), atsivėrė jaunosios aktorės talento grožis. Teatrologo N.Sykčino žodžiais, aktorės M.Černiauskaitės Džiuljetos vaidmuo buvo vienas reikšmingiausių spektaklio laimėjimų, suteikęs visam pastatymui ypatingą gaivumą ir žavesį.

Pati aktorė pasakojo: “Pati netikėjau, kad galiu būti Džiuljeta. Dirbome daug. Kiekvienas sau mes ranka persirašėme Šekspyro pjesės tekstą tiesiogine kalba, kad tik giliau pajustume, suprastume eiliuoto teksto prasmę ir grožį. Argi šiandien kas nors taip darytų? Mintyse vis persekiojo teatralų kolegų nuomonės, kad nieko gero iš to Šekspyro nebus. Ir staiga atsitiktinai nugirdau Šekspyro kūrinių vertėjo poeto Aleksio Churgino ištartus pašnekovui žodžius: “Neįtikėtinai gera Džuljeta”. Po premjeros visi sveikino, gyrė, o aš dar ilgai netikėjau, kad man pasisekė. Buvau pasakiškai laiminga. Juk man tebuvo dvidešimt treji”.

Apie stulbinamą aktorės sėkmę, be daugelio kitų, rašęs ir pats A.Churginas, teigė, jog Marija Černiauskaitė labai gerai įsijautė į Džuljetos vaidmenį ir talentingai atskleidė eiliuoto teksto vidinę jėgą. To laikotarpio sąjunginiame žurnale “Teatr” teatro kritikas M.Levinas, recenzavęs V.Šekspyro “Romeo ir Džuljetos” pastatymus garsiajame Maskvos J.Vachtangovo teatre, Rygos dailės teatre, britų televizijoje ir Klaipėdos dramos teatre, pirmenybę teikė pastarajam. Kritiko teigimu, jaunosios aktorės Džuljeta – Renesanso epochos merginoms būdingos nekaltybės ir sykiu dvasinės stiprybės įsikūnijimas. Jaunos aktorės akyse, pažymėjo M.Levinas, atsispindėjo ir nuostaba, ir džiaugsmas, ir tragiškos lemties nuojauta.

Charakterinė aktorė

Kas galėjo tuomet pasakyti, jog pasižymėjusi kaip lyrinio-dramatinio plano vaidmenų kūrėja, netrukus M.Černiauskaitė atsiskleis kaip nuostabi charakterinė aktorė! Marijos įgimtas drovumas, neriant jai – lyrinio, dramatinio plano aktorei – į neįprastą charakterinio vaidmens stichiją, buvo nepaprastai žavus. Plačią jos komiškumo gamą atvėrė Sofija Petrovna I.Kočergos “Laiko meistruose”, groteskiškoji Raminta K.Sajos “Abstinente”, vaidmenys kitose P.Gaidžio režisuotose komedijose.

K.Sajos “Abstinentas” savo pirmojo gyvavimo scenoje laikotarpiu buvo rodomas kartu su “Poliglotu” – autoriaus diptiko pirmąja dalimi, kurioje M.Černiauskaitės herojė – subtili, tarsi plevenanti virš kasdienybės moteris. Du visais atžvilgiais skirtingi vaidmenys diptiko spektaklyje buvo reto vaidybos meistriškumo pavyzdys.

Iki tol teatro scenoje jau gyveno aktorės sukurtos Nežinomoji (M.Sebastianas “Bevardė žvaigždė”, rež. V.Jasinskas), Nataša (E.Radzinskis “104 puslapiai apie meilę”, rež. N.Guseva), Špokienė (G.Kanovičius “Penketas ir teisiamojo žmona”, rež. P.Gaidys), Monika (G.Kanovičius “Ričardas plius Monika”, rež. P.Gaidys) ir dar visas pulkas spalvingų personažų.

Vaidino iškilias moteris

1969 metais į teatro sceną išėjo P.Gaidžio režisuotas Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”, o su juo ir M.Černiauskaitės Morta – vienas iškiliausių vaidmenų nacionalinio teatro scenoje. Tuomet lietuvių scenoje buvo keturios Mortos. Trys – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, ketvirtoji – Klaipėdos dramos teatre. To meto kritikai teigė, jog antrojoje “Mindaugo” dalyje nė vienai iš vilniškių šio vaidmens kūrėjų nepavyko priartėti prie klaipėdiškės M.Černiauskaitės Mortos. Teatro kritikės D.Rutkutės teigimu, Mortos ”išmintinga beprotybė” skambėdavo kaip iššūkis pasaulio žiaurumui, kaip priekaištas dėl Mindaugo likimo, aktorė akcentuodavo ne tik meilę, bet ir pareigą, taip į vieną mazgą sumegzdama “Mindaugo” konflikto siūlus. Marijos Černiauskaitės vaidyba, kritikės žodžiais, buvo artima tradicinei klasikinės tragedijos atlikimo manierai, emocionali. Režisierė K.Kymantaitė savo ruožtu teigė, jog “subtiliai atskleidusi neišbrendamą moters kančią šiame vaidmenyje, M.Černiauskaitė stoja greta didžiųjų mūsų aktorių – O.Rymaitės, O.Kurmytės, M.Mironaitės”.

Dvidešimtaisiais aktorės kūrybinės biografijos metais į sceną įžengė jos Barbora Radvilaitė (J.Grušas “Barbora Radvilaitė”, rež. B.Gražys) – nepaprastai subtili, santūri ir sykiu išdidi, herojiška asmenybė, tikinti žmogiškumu, spinduliuojanti didinga vidine jėga. Po trejų metų – dar viena iškili moteris – dailininko, kompozitoriaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo bendražygė žmona Sofija (J.Glinskis “Po Svarstyklių ženklu”, rež. P.Gaidys). Tai vienas iš nedažnų spektaklių, kur M.Černiauskaitė ir B.Barauskas (Konstantinas) vaidino vyrą ir žmoną.

Sukėlė furorą

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, šalia Sofijos, sugebėjusios surasti gilų dvasinį ryšį su Konstantinu, iškyla savo vienatve ir kančia didi M.Černiauskaitės Benigna (Just.Marcinkevičius “Mažvydas”, rež. P.Gaidys) ir Marta (E.Olbis “Kas bijo Virdžinijos Vulf?”, rež. V.Čibiras).

Kai Marija – Marta lyg vėjo šuoras įsiveržė į sceną, buvo ko apstulbti. Netgi nuolatiniai teatro žiūrovai, teatro kritikai, aktorės talento gerbėjai negalėjo atsistebėti, matydami scenoje neatpažįstamą M.Černiauskaitę. Visuotinį furorą sukėlusio Martos vaidmens gyvavimo pradžioje aktorė yra sakiusi, jog “visą spektaklį reikia išlaikyti tolygią nervingos ekstazės, pasimetimo, nevilties, apskritai karštligišką psichoneurozinę būseną. Tokiais atvejais, žinoma, ieškai panašių pradmenų savo asmens aruoduose. Bet ar visuomet juos randi? Ar pakanka vidinių išteklių?.. Netikėjau, tikrai netikėjau, kad Martos vaidmeniui turiu duomenų. Maniau, režisierius suklydo, skirdamas man šį vaidmenį, aš jo niekada neįveiksiu. O pasirodo… Mumyse esama vidinių resursų, kuriais patiems sunku patikėti. Režisierius įžvelgė manyje visai kitą asmenybės pusę”.

Tarp daugelio tuomet recenzavusių spektaklį, teatro kritiko V.Vasiliausko teigimu, M.Černiauskaitės ir B.Barausko duetas organiškai jungė žaismę ir išgyvenimą, vulgarų farsą ir prakilnią tragediją, savo temperamentu ir ekspresija tarsi sprogdino iš vidaus spektaklį.

Tarp didžiųjų aktorės kūrybinių darbų – ir Lauros vaidmuo P.Gaidžio režisuotoje A.Strindbergo pjesėje “Tėvas”. Nuožmioje lyčių kovoje Laura išlieka atkakli, nesutramdoma, ryžtinga.

…Bet aktoriai ne plieniniai, ir širdys jų greičiau pažeidžiamos. Per vienerius metus M.Černiauskaitę dukart buvo ištikęs infarktas. Ir jeigu ne puikūs medikai, ne artimieji ir dar, manau, nežmoniškas troškimas gyventi, kurti… Marija sugrįžo. Ir jiedu su Baliu vėl buvo scenoje kartu, vėl vaidino, tik tąsyk jau labai garbaus amžiaus porą – Senelę Tilę ir Senelį Tilį (M.Meterlinkas “Žydroji paukštė”, rež. K.Žilinskas).

Nėra senaties

Tai, kas įvyko prieš beveik trejus metus, galima vadinti stebuklu. Teatro meno vadovas P.Gaidys, jau kurį laiką puoselėjęs sumanymą režisuoti spektaklį, skirtą vyriausiosios kartos teatro aktoriams, pakvietė Mariją sukurti vieną pagrindinių vaidmenų – Džinę Horton R.Harvudo pjesėje “Kvartetas”.

“Kvarteto” personažai – pasaulio ir artimųjų užmiršti scenos menininkai, keturi buvę operos solistai. Trapi, ligos kamuojama Džinė Horton – M.Černiauskaitė kartu su scenos bendražygiais partneriais Sesile (Elena Gaigalaitė), Vilfredu (Povilas Stankus) ir Redžinaldu (Bronius Gražys) įrodė, kad aktorystei senaties nėra, kad talentas neturi amžiaus. Už tą laimę vėl būti scenoje, vaidinti, ko gero, vieną artimiausių vaidmenų, aktorė nuoširdžiai dėkinga režisieriui Povilui Gaidžiui. Su šio talentingo kūrėjo vardu susiję daugelis kitų įdomių, reikšmingų ir kūrybiškų M.Černiauskaitės dešimtmečių Dramos teatre. Ar buvo jie dosnūs kūrybos įvertinimais? Svarbus juk ne skaičius, svarbus pats įvertinimas. Dar 1975 metais M.Černiauskaitei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas, o 1986-aisiais – aukščiausias tų laikų įvertinimas – Lietuvos liaudies artistės garbės vardas.

Nuo jubiliejinio amžiaus kalnelio tik apžvelgėme aktorės M.Černiauskaitės kūrybinį kelią, praleidę visą pulką vaidmenų-asmenybių, vienaip ar kitaip padėjusių subręsti iškiliausiems vaidmenims. Aktoriaus profesija, Marijos žodžiais, labai efemeriška: “Scenoje aktorius gyvena tik tuo momentu, kai jį mato žiūrovas. Jeigu mane prisimena – dėkui. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė”.

Visa, ką sukūrė M.Černiauskaitė, dvelkia jos pačios poetine, jausminga, prakilnia prigimtimi. Marijos vaidmenyse – jos pačios dalis, šiek tiek nežemiška ir šiek tiek paslaptinga. Kaip legenda. Kaip ir pats teatras. Jis, pasak aktorės, turi būti ir likti paslaptis, legenda, svajonė, siekiamas ir nepasiekiamas tikslas.

Oginskio festivalis gaivina kultūrinę atmintį

Oginskio festivalis gaivina kultūrinę atmintį

Istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave ir Plateliuose tęsiasi pirmasis Oginskio muzikos festivalis – prasidėjęs rugpjūčio 26-ąją jis baigsis rugsėjo 30-ąją.

Po šimtmečio atgimė simfoninis orkestras

Oginskių muzikai atlikti specialiai buvo suburtas Oginskio festivalio orkestras, vadovaujamas prof. S.Domarko. Koncertą vedė Žemaičių dailės muziejaus direktorius A.Bakanauskas. Didingai M.Oginskio rūmų didybei muzika tinka, ji čia anuomet skambėdavo nuolat.

Dalia Stasikėlienė

Oginskių muzikai ir ne tik jai atlikti buvo specialiai suburtas Oginskio festivalio orkestras.

Jame griežė Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Rugsėjo 10-ąją įvyko abejingų nepalikęs Oginskio festivalio orkestro, diriguojamo prof. Stasio Domarko, pirmasis pasirodymas.

Pradėdamas koncertą Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, jo vedėjas Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas pranešė: “Šiandieną po 104 metų vėl atgyja Oginskio simfoninis orkestras!..“

Oginskio festivalio simfoninį orkestrą subūrė Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja Kristina Domarkienė. Jos iniciatyva orkestro dalyviais tapo Kauno J.Gruodžio konservatorijos (vad. Kristina Domarkienė), Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos (vad. Saulė Domarkienė), Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos (vad. Violeta Gaubytė) bei Rietavo meno mokyklos (vad. Algirdas Jankauskas) styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės, svečiai iš Vilniaus.

Iškilmingas koncertas, pagerbiant šių M.Oginskio rūmų garbingas tradicijas, prasidėjo Mykolo Kleopo Oginskio polonezu “Atsisveikinimas su Tėvyne“. Šis kūrinys tapo pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio himnu, kurį pilnutėlė salė išklausė atsistojusi. Koncerto programoje skambėjo M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai. Solo partijas smuiku atliko tarptautinių konkursų laureatai Lina Marija Domarkaitė, viešnia iš Lenkijos Marysia Dudz, Rygos muzikos akademijos profesorius Andris Baumanis.

Dėkodama ką tik užgimusiam orkestrui ir jo vadovams už puikų pasirodymą, viena iš Pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio iniciatorių ir organizatorių Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė kalbėjo: “Padėkime jam augti, nušvieskime jam kelią, kad jis ir toliau gyvuotų“, o žiūrovai negailėjo Oginskio orkestrui aplodismentų ir gėlių.

Tą pačią dieną įvyko iškilmingas Oginskio simfoninio orkestro koncertas ir pilnutėlėje Rietavo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje.

Publika traukia į Žemaitijos dvarus

Rita Bočiulytė

Pirmasis Oginskio festivalis vyksta visą mėnesį, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose – gaivindamas istorinę kultūrinę atmintį, suburdamas istorijos tyrinėtojus ir menininkus, siekdamas kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu ir garsinti kunigaikščių Oginskių vardą. Pasaulyje labiau žinomas garsusis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu – jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Dabar į pirmojo Oginskio festivalio koncertus jų dvaruose gausiai renkasi gero, profesionalaus meno išsiilgusi ne tik vietinė publika. Anot Plungės M.Oginskio rūmuose veikiančio Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus A.Bakanausko, atvažiuoja melomanų iš Telšių, Mažeikių, Palangos, Klaipėdos.

Festivalyje dalyvauja Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyksta mokslinės konferencijos, S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, J.Mykolaitytės tapybos ir kraštiečių fotografijų parodos.

Jame sausakimšoje salėje jau griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prof. J.Domarko, ir tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė J.Zajančkauskaitė. Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą, vos sutalpinusį visus norinčiuosius jį išgirsti, surengė Nacionalinės premijos laureatas saksofonininkas P.Vyšniauskas ir vargonininkas B.Vasiliauskas. M.Oginskio rūmuose skambėjo reto grožio koncertas “Tylos Labanoro”, kuriame vėlgi grojo P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R.Kamicaitis (tabla). Po rūmų skliautais aktorė V.Kochanskytė, dainininkė G.Zeicaitė ir pianistė Š.Čepliauskaitė atliko muzikinę literatūrinę kompoziciją „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”. Atlikėjos grakščiai supynė kompozitoriaus M.K.Oginskio fortepijoninius kūrinius, romansus balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentus, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eiles, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentus.

Į pirmąjį Oginskio festivalį įsiliejo rugsėjo 22-ąją Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, atidarytas Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalis „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“. Jame dalyvauja Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai.

Užbaigs kunigaikščių palikuonio rečitalis

Baigiamąjį festivalio koncertą skambins Oginskių provaikaitis I.Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, pirmadienį surengęs įspūdingą rečitalį Klaipėdoje. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ramunė Pletkauskaitė

Iki spalio pradžios klausytojų dar laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Kauno simfoniniu orkestru, diriguojamu M.Pitrėno, ir dainininke J.Gedmintaite. Festivalyje pasirodys svečiai iš Baltarusijos: vargonininkė S.Nemahai gros D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kitų autorių muziką, Minsko filharmonijos instrumentinis trio „Vytoki” atliks programą “Baltarusijos dvarų muzika” – Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūrinius.

Rugsėjo 28-ąją Plungėje bus parodyta graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.Mendelsono-Bartholdy muziką ir V.Šekspyro eiles. Rugsėjo 29-ąją vyks dvi mokslinės konferencijos: Rietave – „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos“, Plungėje – „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“.

Rugsėjo 29-ąją Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje, ir 30-ąją Plungėje, M.Oginskio rūmuose, rečitalius surengs Oginskių provaikaitis Ivas Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, skambinsiantis Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką.

Pirmąją viešnagę ir koncertinę kelionę Lietuvoje I.Zaluskis pirmadienį pradėjo Klaipėdoje, atlikdamas Oginskių giminės atstovų ir savo paties muziką.

Pianistas, kompozitorius ir rašytojas I.Zaluskis – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (165-1833) vyriausiosios dukters Amelijos ir ir Karolio Teofilio Zaluskio trečios kartos provaikaitis. Jis gimė 1939-aisiais Krokuvoje, o 1946 metais kaip pabėgėlis atvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigęs muzikos studijas, ilgai dirbo dėstytoju, dešimtmetį grojo Londone lenkų įsteigtoje roko grupėje, nuolat domėjosi įvairia muzika, taip pat ir klasikinės bei roko muzikos simbioze. Yra sukūręs miuziklų jaunimui, roko operų, roko simfonijų, “Iškilmingas mišias” solistams, chorui, roko grupei ir orkestrui. 1989-aisiais atsisakęs dėstytojo darbo, I.Zaluskis pradėjo sėkmingai muzikuoti kaip solistas ir atsidavė muzikos tyrinėjimams. Tarp I.Zaluskio knygų apie muziką ir jos kūrėjus yra ir biografinių leidinių apie A.A.Mocartą, F.Šopeną, F.Listą. Jo angliškai parašytas leidinys “Oginskių genealogija” išverstas į rusų kalbą ir šiemet išleistas Minske.

Pastarąjį dešimtmetį I.Zaluskis daug koncertuoja Europoje, savo koncertinėms programoms dažniausiai parinkdamas Oginskių dinastijos atstovų sukurtą muziką ir taip klausytojams pristatydamas M.K.Oginskio ir jo palikuonių kūrybinį palikimą. 1996 ir 1998 metais I.Zaluskis Londone išleido dvi kompaktines plokšteles “Oginskių dinastijos muzika”.

Atliekama Oginskių giminės palikuonio, ji skambės ir pirmojo Oginskio festivalio uždarymo koncerte M.Oginskio rūmuose rugsėjo 30-ąją, simboliškai susiedama praeitį ir dabartį.

Dvidešimtoji Muziejų naktis Berlyne

Dvidešimtoji Muziejų naktis Berlyne

Dalia Bielskytė

Muziejų naktis – ypatinga šventė, kurią savo nuolatiniams ir potencialiems lankytojams jau keletą metų rengia Klaipėdos ir Lietuvos muziejai. Vieni leidžia nemokamai aplankyti ekspoziciją, kiti – sumažina bilietų kainas, treti – organizuoja koncertus, instaliacijas, ypatingus parodų atidarymus, kad ši naktis paliktų neišdildomą įspūdį apsilankiusiųjų atmintyje.

Berlyno Muziejų nakčiai buvo skirtas specialaus maršruto autobusas. Į muziejus kvietė afišos. L.Kranacho miniatiūra.

Europoje muziejų nakties tradicija turi gilesnes šaknis. Vieną, o kartais ir du kartus per metus Europos muziejai plačiai atveria savo salių duris tūkstantinei lankytojų miniai. Amsterdamas, Viena, Berlynas – miestai, muziejuose saugantys neįkainuojamus lobius, kelis kartus per metus leidžia žvilgtelėti į juos visiems – tik turėk noro ir sveikatos.

Rugpjūčio pabaigoje kelios Lietuvos turizmo agentūros pasiūlė specializuotą kelionę autobusu į Dvidešimtąją Berlyno muziejų naktį. Ir, nors autobuse laiko teko praleisti daugiau, nei jo liko ekskursijoms pasiekus kelionės tikslą, visiems smalsiems keliautojams norėčiau paliudyti – važiuoti verta.

Tik už 12 eurų

Kultūrforume – Rembrantas, prieigose – vynas ir linksmybės. Vengriškos vaišės Rotušėje buvo įvertintos Muziejų nakties lankytojų.

Vokietijos sostinė svečius pasitiko pasišiaušusi milžiniškais kranais. Kiek aprėpia akys – statybų aikštelės. Taip Vakarų Berlynas plastinėmis operacijomis bando koreguoti Siamo dvynio, Rytų Berlyno veidą. Tačiau šis procesas vyksta be galo tvarkingai – tik geras dešimt minučių prastovėjęs prieš statinį pagaliau suvoki, kad matai apsauginį statybinį tentą, ant kurio – kompiuterinis būsimo, rekonstruoto pastato vaizdas!

Tačiau buitiniai rūpesčiai neužgožia kultūrinio miesto gyvenimo. Akivaizdu, kad ir berlyniečiai, ir miesto valdžia laukė bei ruošėsi šventei. Afišų stulpai mirga muziejų reklamomis, visur gali rasti renginio programą. Turistai ir miestelėnai zuja nešini lankstinukais, miesto planais, kuriuose pažymėtos visos šią naktį, nuo 18 iki 2 valandos, lankytinos vietos.

Kiekvienas įsigijęs 12 eurų kainuojantį bilietą gali aplankyti ne tik nuolatines ekspozicijas (kai kurios jų paprastą dieną atveria duris tik sumokėjusiems nuo 8 iki 10 eurų!), bet ir specialiai šiai nakčiai paruoštas programas.

Diskusijos ir kaukių baliai, paskaitos ir spektakliai, koncertai, meditacijos, giedojimai, egzotiškos vaišės, degustacijos, moksliniai seminarai ir amatų demonstravimas, filmų peržiūros, džiazo sesijos – vos pradėjus skaityti programą apsvaigsta galva.

Beje, į kainą taip pat įskaičiuotos kelionės viešuoju transportu – turintys bilietą į Muziejų naktį gali už tuos pačius 12 eurų važiuoti ir metro, ir maršrutiniais autobusais. Be to, Muziejų nakčiai skiriama atskira autobusų linija, kuria kursuojantis autobusas dykai veža pro visus Berlyno muziejus, o ypatingai malonus mechaninis diktorius prieš sustojant praneša, kurie muziejai yra arčiausiai tos ar kitos stotelės.

Viskas – apie H.Niutoną

Politinė akcija-atrakcija Berlyno aikšteje: marionetė, vaizduojanti deputatą, meiliai patapšnoja per pečius praeiviui, o paskui be ceremonijų užlipa jam ant sprando. Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

Berlyne – daugiau nei 200 muziejų: muzikos, teatro, kino, fotografijos, istorijos, technikos įvairiausių vaizduojamųjų menų, visų jų rūšių bei porūšių… Ekskursiją lydėjusi gidė iš karto įspėjo, kad eiti teks greitai, o einant greitai įmanoma aplankyti 5-6 pagrindinius muziejus.

Taigi – 18 val. Žemas startas. Toliau – viskas lyg kaleidoskope. Pirmoji stotelė – Fotografijos muziejus. Berlyno fotografijos muziejui neįkainojamas savo kolekcijas padovanojo žymusis fotomenininkas Helmutas Niutonas. Tuokart galerijoje buvo eksponuojamos garsiosios „Big Nudes“ir „Yellow press“ ir garsenybių portretų serijos, veikė nuolatinė memorialinė ekspozicija, kurioje galima pamatyti fotografijos genijaus gyvenimo ir buities smulkmenas nuo skutimosi peiliuko iki automobilio. Didelį įspūdį padarė videoinstaliacijos. Lankytojai gali nuolat stebėti filmus, kuriuose užfiksuotas H.Niutono kūrybos procesas: nūnai muziejuje eksponuojamos fotografijos filmuotoje medžiagoje dar tik gimsta – iš fotomenininko ir modelio, visažistų ir aprengėjų, apšvietėjų ir patarnautojų bendro triūso.

Sutiko burmistras

Kita stotelė – Miesto rotušė. Beje, Muziejų naktis vyko rinkimų į Berlyno savivaldybę metu, tad raudonu kilimu į miesto valdžios šventovę kopiantys turistai ir miestelėnai buvo labai maloniai pasitinkami.

Rotušėje tą naktį veikė gipsinių skulptūrų paroda ir vyko Vengrijos respublikos prisistatymo iškilmės: grojant vengriškai muzikai, teliūškuojant vengriškam vynui, po prabangiais krištoliniais sietynais garavo vengriškas guliašas.

Galutiniam atvirumo įspūdžiui sudaryti visi trokštantys galėjo aplankyti miesto burmistro, mielo vyruko beveik lietuviška pavarde – Klauso Vovereito – darbo kambarį. Kiek pasistumdžius eilėje, prieš akis atsiveria erdvus kabinetas, ant kurio galinės sienos puikuojasi įspūdingo dydžio modernus ryškiaspalvis tapybos darbas, o pats šeimininkas plačiai šypsodamasis spaudžia ranką kiekvienam įėjusiam. Pašmaikštauja su savo miesto avelėm, „You are wellcome!“-patikina tuos, kurie „anei šprechen, anei doič“. Išgirdęs, kad esama svečių iš Lietuvos, paprašo perduoti gražiai baltų šaliai linkėjimus. Miela, ar ne?

Nacionalinėje – Egiptas

Patrepenę minkštais raudonais kilimais ir pasidžiaugę germaniška prabanga bei svetingumu, vėl bėgte – per gyvybe pulsuojantį, klegantį, šviečiantį miestą į Nacionalinę galeriją, kurioje šiandien – Egiptas.

Tiurbanuotas arabas pritemdytame muziejaus hole virkdo keistą pučiamąjį instrumentą. Susėdę ratu jo klausosi jauni ir seni. Klausosi net maži vaikučiai, kuriuos tėvai be gailesčio tokį vėlų vakarą tąsė po senus muziejų rūmus. O bekraštėse muziejaus salėse verda gyvenimas. Aplipę stiklines vitrinas žmonės gėrisi gilią senovę menančiais indais ir ginklais, grožisi skulptūromis, piešiniais ir stebisi neįskaitomais raštais. Tyliai spragsi fotoaparatai: visi įeinantys įspėjami – fotografuoti su blykste draudžiama. Taip pat draudžiama neštis rankines – jas būtina palikti saugojimo spintelėse. Dar vienas draudimas – negalima neštis rūbų, persvertų per ranką. „Jei šilta – užsirišk megztinį ant juosmens“, – mandagiai šypsosi ginkluotos prižiūrėtojos ir čia pat nesuprantantiems vokiškai vaizdžiai demonstruoja, kaip privalu elgtis.

Supo mistiška atmosfera

Ketvirta stotelė – garsusis Pergamono muziejus. Antika, antika, antika… Nesuskaičiuojama galybė salių, jose – kolonos, skulptūros, mozaikos, bareljefai… Šviesos ir muzikos efektai sustiprina įspūdį, nuovargis nutriną ribą tarp sapno ir realybės. Tačiau taip galbūt dar gražiau – neatsimeni vardų ir datų, tačiau įspūdis įsirėžia lyg tatuiruotė: sėdžiu užtemdytame amfiteatre, supama meditacinės melodijos, o siena slystantis baltas šviesos spindulys vieną po kito lėtai išlupa iš tamsos bareljefe gyvenančių mitinių dievybių veidus bei kūnus, pasakoja keistas jų istorijas…

Toks pat mistiškas buvo apsilankymas Berlyno katedroje. Vidunaktis. Groja orkestras. Muzika po aukštais skliautais atrodo tiesiog apčiuopiama. Žmonės eilėm, eilėm lyg paukščiai sutūpę klauso… Jau nežinia ko – ar nakties, ar melodijos, o gal patys savęs…

Kultūrforumo laiptais

Iki Kultūrforumo, modernių parodų rūmų, galą kelio teko pavažiuoti Muziejų nakčiai skirtu autobusu. Gili naktis – o visi lyg skruzdės bėginėja trokšdami kuo daugiau pamatyti.

Į Kultūrforumą vedantys ilgi laiptai (tuo metu man jie kiek priminė kopimą į Vilniaus Tauro kalną) sėte nusėti žmonių. Visur vynas, visur greitas maistas, visur muzika ir gera nuotaika.

Tik turistams kiek sunkiau – įėjusi į Kultūrforumą aš jau godžiai žvelgiau į eilėn surikiuotus vežimėlius neįgaliesiems (kojos jau baigė sulįsti atgal ten, iš kur kažkada išdygo). Beje, tokių vežimėlių yra visuose dideliuose Berlyno muziejuose – neįgalūs ar vyresnio amžiaus sunkiai vaikštantys žmonės gali sėsti į šias transporto priemones ir komfortabiliai keliauti po ekspozicines sales.

Taip pat muziejuose pastebėjau „budinčių“ vaikiškų vežimėlių – gal kieno vaikas jau per didelis važinėtis vežimėliu mieste, tačiau muziejuje vaikai greitai pavargsta, tada – prašom, paslaugos jums ir jūsų šeimai.

Daug daug Rembranto

Deja, šiaip pavargusiems vežimėlių niekas neduoda – turi šliaužti savomis kojomis. Blogiausia – kad ir norisi šliaužti, nes Kultūrforumas tą naktį siūlė gausybę vaizduojamojo meno ekspozicijų. Rinkis, lankytojau, – nuo klasikinio iki modernaus. O ypač viliojo speciali dovana – Rembranto piešinių paro-da. Vasarą Londone, norint patekti į šią parodą, reikėjo prieš savaitę pirkti bilietą, o Berlyne – pašom. Už tuos pačius 12 eurų!

Nors laikrodis rodė pusvalandį po vidurnakčio, gausybė žmonių vaikštinėjo po sales. Botičelis, Rafaelis, Kranachas, van Eikas ir daug daug Rembranto… Laikas pralėkė akimirksniu.

Dar vis skimbčiojant vyno bokalams ir iš rūmų gilumos sklindant flamenko melodijai, metalinis balsas pranešė: laikas baigėsi. Kaleidoskopas sustojo. Finišas. Prieš akis – vėl naktis. Berlynas, klaidūs metro požemiai ir mažas rusų viešbutėlis, saldus miegas, kuriam užvaldant, dar spėji pagalvoti, jog per vieną pusnaktį sukaupei tiek prisiminimų bei įspūdžių, kad galėtum ir pasidalinti. Dalinuosi.

Nidos tapytojai – iš Vokietijos muziejaus

Nidos tapytojai – iš Vokietijos muziejaus

Kristina Jokubavičienė

Rytoj 17 val. Prano Domšaičio paveikslų galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) atidaroma paroda iš Vokietijos, Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių – „Nidos tapytojai“. Tarp XX a. pirmoje pusėje Nidos dailininkų kolonijoje buvojusių vokiečių dailininkų paveikslų pamatysime ir vienintelę Vokietijos (ir Europos) muziejuose eksponuojamą Prano Domšaičio drobę „Kaimas Klaipėdos krašte“.

Karlas Knaufas. Kelias link marių (apie 1925). Frydrichas Nythameris. Tinklai ir žvejų valtys (1943).

Užmezgė kontaktus

Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus gerai žinomas Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Muziejus kaupia ir puoselėja regiono istorinės praeities atminimą. Šešios nuolat veikiančios ekspozicijos skirtos Rytų Prūsijos gamtai, istorijai, žemės ūkio ir pramonės vystymuisi, dailiesiems amatams, kultūros ir mokslo istorijai, tapybos ir grafikos raidai. Muziejuje nuolat rengiamos parodos, sukaupta turtinga leidinių apie Rytų Prūsiją biblioteka, gausus dokumentų ir videoįrašų archyvas.

Kontaktai tarp Vakarų Lietuvos ir Liuneburgo muziejų užsimezgė tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1992-aisiais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo surengta vokiečių tapytojo ekspresionisto Karlo Oilenšteino (gimė 1892 m. Klaipėdoje, mirė 1981 m. Berlyne) kūrinių paroda, atgabenta iš Liuneburgo muziejaus. 1995 metais Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus surengė Klaipėdoje dar vieną tapybos parodą – „Nidos dailininkų kolonija“. Didelio vokiečių publikos susidomėjimo sulaukė 2001-aisiais Liuneburge eksponuota paroda iš Šilutės muziejaus rinkinių „Klaipėdos krašto liaudies menas“.

Vertinga kolekcija

Liuneburgo muziejaus dailės skyriuje sukaupta vertinga XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Rytprūsių dailės kolekcija. Muziejus didžiuojasi garsiausio iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo Loviso Korinto paveikslais ir Karaliaučiuje gimusios vokiečių grafikės Ketės Kolvitc piešiniais. Ekspozicijoje išryškintos dvi temos: Karaliaučiaus meno akademija ir Nidos dailininkų kolonija.

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo civilizacijos, kūrybos vietų ieškojo natūralioje gamtoje, atokiai nuo sparčiai augančių miestų triukšmo, kaimo vietovėse. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nedidelį žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos.

Traukė menininkus

Greitai Nida tapo intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, mokslininkai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais. Nidoje tapė Lovisas Korintas, Oskaras Molis, Eduardas Bišofas ir daugelis kitų. Pranas Domšaitis čia lankėsi 1914-1918 metais.

Nors Nidos kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, Europoje ją ypač išgarsino ekspresionistai Maksas Pechšteinas ir Karlas Šmidt-Rotlufas.

Tapytojas Ernstas Molenhaueris, po uošvio ligos perėmęs viešbutį ir skatinęs dailininkų kolonijos klestėjimą trečiąjį irketvirtąjį XX a. dešimtmečiais, vėliau rašė apie Nidą: „Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. (…) Nida tapo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungos sudėtį nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta arba išgrobstyta.

Mena „tapytojų rojų”

Nida dažnai buvo vadinama „tapytojų rojumi“. Dailininkus traukė nepakartojama Kuršių nerijos gamta, tradiciniai vietinių gyventojų, žvejų darbai, amatai ir jų gyvenimo būdas. Gamtos motyvai ir žvejų gyvenimo kasdienybė vyrauja parodoje eksponuojamuose paveiksluose.

Parodai Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus vadovas dr. Jornas Barfodas atrinko penkiasdešimt penkiolikos tapytojų, 1920-1940 m. vasaromis buvojusių Nidoje, darbų.

Didžioji dalis parodoje pristatomų dailininkų yra kilę iš Mažosios Lietuvos, mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje: Eduardas Bišofas, Karlas Buchas, Gertrūda Lerbs, Fritcas Burmanas ir kt. Ernstas Molenhaueris gyveno Nidoje 1924–1944, Karlas Oilenšteinas gimė 1892 m. Klaipėdoje, Haincas Šprengeris nuo 1914 m. gyveno Krante.

Dailininkai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir po karo, gyvendami kitose vietose ir negalėdami atvykti į Nidą, tapė vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“. Daugelio parodoje pristatomų dailininkų kūrinių nėra Lietuvos muziejuose, todėl tai puiki proga pamatyti dalelę garsiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimo.

Paroda „Nidos tapytojai“ atveria spalvingą ir nepakartojamą Nidos menininkų sambūrio atmosferą.

„Sirenose“ – eskizas

„Sirenose“ – eskizas

Vilniuje vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ rugsėjo 22-ąją pasirodė du Klaipėdos teatrai.

Rugsėjo 21-ąją Vilniuje prasidėjo 3-iasis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, kviečiantis praplėšti tradicinės scenos uždangą ir ryžtis teatro intervencijai į kitas teritorijas. Šiemet festivalio tema – teatras ir erdvė.

Į iki spalio 1-osios vykstančas „Sirenas“ savo spektaklius atvežė teatrai iš Belgijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos. Festivalyje pristatoma tarptautinė premjeras „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, su nuolatiniu festivalio dalyviu Belgijos teatru „Victoria“ parengtas meno projektas „Monologai”, britų trupės spektaklis “Nesu si kalbėjimas”. Lietuviškoje programoje rodomi naujausi spektakliai „Vaidinant auką“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Grimo opera“, „Bestuburiada“, „Žmogaus gyvenimas“, „Pagalvinis“, „Nekalti“.

Rugsėjo 22-ąją Klaipėdos Gliukų teatras, kuriam atstovauja režisierius ir aktorius Benas Šarka, „Sirenų“ lietuviškoje programoje suvaidino spektaklį „A Gu Gu“. Taip pat pristatytas režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Kelyje į Damaską“ klaipėdietiškas eskizas. Ši A.Strindbergo pjesė, šiemet sausį O.Koršunovo pastatyta Oslo nacionaliniame teatre (Norvegija), dabar žengia į sceną Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, spektaklio premjera turėtų pasirodyti lapkritį.

Gdynėje startavo Klaipėdos dienos

Gdynėje startavo Klaipėdos dienos

Lenkijos Gdynės mieste rugsėjo 22-ąją prasidėjo Klaipėdos dienų renginiai, vyksiantys iki lapkričio pabaigos.

Gdynės miesto rotušės galerijoje atidaryta Klaipėdos fotomenininkų Algimanto Kalvaičio, Algirdo Darongausko, Aleksandro Katkovo fotografijų paroda, kurioje skleidžiasi Lietuvos pajūrio gamtovaizdis ir Klaipėdos architektūra.

Rugsėjo 22-24 dienomis garbės svečio teisėmis Klaipėdos miestas dalyvavo jau tryliktą kartą rengiamoje tarptautinėje rudens gerybių mugėje „Žemės dovanos“. Mugė „Žemės dovanos“ – vienas populiariausių Gdynės mieste vykstančių renginių, kasmet sulaukiantis itin didelio miestelėnų dėmesio. Mugėje klaipėdiečiai pristatė lietuviškos virtuvės tradicijas, tautodailę – tekstilę, keramiką, kalvystės meną, juvelyriką, koncertą surengė folkloro ansamblis „Žilvinas“.

Lapkričio mėnesį Gdynės miesto muziejuje vyks Klaipėdos dailininkų paroda „Klaipėdos menas – 2006“, kurioje bus pristatomi naujausi Lietuvos uostamiesčio dailininkų kūriniai.

Šiemet liepos mėnesį prasidėjusios ir vyksiančios iki gruodžio pabaigos Lietuvos dienos Lenkijoje skirtos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių 15-osioms metinėms.

Tai didžiausias Lietuvą kaimyninėje valstybėje pristatantis projektas, kurio programą sudaro daugiau nei 100 renginių Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose.

„Lietuvos dienų Lenkijoje – 2006“ garbės globėjai yra Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis.

Plėtos Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinio meno diskursą

Plėtos Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinio meno diskursą

Kristina Jokubavičienė

Rugsėjo 15-ąją Prano Domšaičio galerijoje parodos ir leidinio pristatymu bei pokalbiu apie Klaipėdos ir Kaliningrado kultūrinius ryšius buvo uždarytas pirmasis tarptautinis Prano Domšaičio vardo pleneras-seminaras.

A.Mėčius. Aliuzija. J.Vosylius. P.Domšaičio vaikystės namas. J.Pečerskis. Be pavadinimo.

Kas dveji metai

Po uždarymo plenero organizatoriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Prano Domšaičio galerija aptarė jo rezultatus ir ateities planus. Nutarta, kad tarptautinis Prano Domšaičio pleneras-seminaras bus rengiamas kas dveji metai, kviečiant jame dalyvauti Vakarų Lietuvos, Kaliningrado srities ir kitų šalių įvairių sričių dailininkus.

Pirmajame Prano Domšaičio vardu pavadintame plenere-seminare buvo akcentuojamos sąsajos su tapytojo kūryba ir aplinka, formavusia jį kaip dailininką, – Mažąja Lietuva. Dailininko vardas plenerui turėtų likti kaip įpareigojantis krikštavardis, o kiekvienas kitas pleneras įgis savo temą, plėtojančią Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinės dailės diskursą.

Pajautė savaip

D.Vaičekauskas. Peizažas „Alyvos”. N.Janekina. Mėlynas vanduo.

Pirmajame plenere dalyvavo įvairaus amžiaus, skirtingų mokyklų ir savito kūrybinio braižo dailininkai ir, vertinant parodos rezultatus, tai turėjo prasmę. Tai pat buvo teisingas sprendimas padaryti pertrauką tarp plenero ir jo baigiamosios parodos. Dailininkai turėjo tris mėnesius apmąstyti, išplėtoti ir įgyvendinti gausius meninius įspūdžius, patirtus plenero metu.

Parodoje, kurioje išsiteko 28 kompozicijos, atsiskleidė, kad dalyviai kiekvienas savaip pajautė dailininko, gyvenusio ir kūrusio XX a. pradžioje, aplinką ir gana aiškiai formulavo santykį su jo kūrybos idėjomis. Klaipėdiečių darbuose šis ryšys išryškintas per konkrečias Kaliningrado srities vietas (Svetlogorskas, Gajevas ir kt.) ir yrančio kultūrinio paveldo objektus. Dalyvių iš Kaliningrado darbuose vyrauja bendresni pajūrio gamtos motyvai.

Peizažai – vizijos

Natalijos Voronovos pastelėse atgijo romantizuoti jūros ir miškų vaizdai, pateikti emocionaliai ir nuotaikingai.

Jevgenijaus Pečerskio darbuose pajūrio vizijos įgijo abstrahuotą dekoratyvų charakterį. Autorine technika atliktose kompozicijose vyrauja apibendrintų plokštumų ir detalių ritmika.

Akvareliškai skaidrūs, geltonos spalvos tonais mirgantys Sarkiso Gogoriano paveikslai, vaizduojantys Prano Domšaičio sodybą, buvusio Kropynų kaimo kapines, skleidžia idealizuotos realybės ir nostalgiško sapno nuotaiką. Kitose realistine maniera nutapytose nedidelio formato S.Gogoriano drobėse užfiksuoti paprasti ir jaukūs kraštovaizdžio kampeliai: pamarys, kaimo sodybos su gandralizdžiais.

Didžiausias plenero atradimas – jauna ir perspektyvi tapytoja Natalja Janekina. Dailininkė dažnai lankosi mūsų šalyje, yra dalyvavusi plenere Druskininkuose, kovo mėnesį Kaune vykusi personalinė tapytojos paroda turėjo didelį pasisekimą. N.Janekinos peizažuose pavergia spalvos meistrystė ir subtili nuotaikų bei potyrių raiška. Tai jausmo tapytoja. Svetlogorske N.Janekina stebino visus plenero dalyvius ypatingu darbštumu ir – batų tepalu, naudojamu vietoj dažų. Statiškos frizinės kompozicijos peizažai-vizijos jau pirmomis plenero dienomis tirštai nuklojo „Pasakininko namo“ holo grindis.

Įkvėpė aplinka

Stipriausias kontrastas visoje parodoje – D.Vaičekausko dekoratyvios, vitražiškos, atrodo, vienu ypu nutapytos atvirų spalvų kompozicijos. Jose originaliai perteikiamas civilizacijos ir gamtos susidūrimas, pirmojo įspūdžio šviežumas.

J.Vosylius, sugretindamas peizažo motyvus, konkrečius pastatus ir kasdieniškus daiktus, metaforiškai ryškino kelionės į praeitį temą. Simbolinėse jo paveikslų prasmėse visada slypi lengva ironija: P.Domšaičio gimtojo namo motyvas išplėtojamas į daugiaklodę vaikystės reminiscencijų kompoziciją, kurioje dera ir natūralistiškai nutapytos daržovės, rakandai, ir viską smalsiai stebinčios žmogystos profilis.

Arūnas Mėčius retai tapo peizažus. Įprasta dailininkui klasikinės tapybos imitavimo maniera suteikė architektūrinio paveldo objektams naujas konotacijas, atskleidė permainingos krašto istorijos vingius. Paslaptingos pilies liekanų, Pabėtų bažnyčios griuvėsių motyvus praturtino išraiškingas faktūrinis sprendimas.

Linas Julijonas Jankus ekspresyviais, stambiais potėpiais nutapytose drobėse emocionaliai perteikė besikeičiančias Svetlogorsko (buv. Rūsių), Bitėnų kraštovaizdžio būsenas.

Plenero-seminaro parodą numatoma perkelti į Šilutės muziejų.

Menininkų duetas – apie meilę

Menininkų duetas – apie meilę

D.Labutis ir A.Šlipavičius įsitikinę: kur du – trečias nereikalingas.

Darius Vaičekauskas

– Sveikas, Dainiau, čia Artūras, kaip gyvuoji?

– Sveikas, Šlypai, šimtą metų nesimatėm, gyvuoju gerai.

– Žinai, Dainiau, turiu idėją.

– Klausau.

– Darom parodą. Apie meilę. Vyro meilę moteriai.

– Darom. Kur?

– Klaipėdoje. Parodų rūmuose. Mus ten Darius kviečia.

– Būtinai. Tik paskambink veliau. Dabar užimtas. Dalyvauju atidaryme.

– Kur?

– Klaipėdoje. Parodų rūmuose…

D.Labučio „Tarnybinis romanas I, II”.

Pokalbis mobiliaisiais telefonais parodinėje erdvėje nutrūksta. Menininkai. Ko norėt. Jiems viskas galima… Rubabos garsai, žvangučių skambėjimas ir nuogų kojų šokis. „Menininkas tapo, o inspiruotas tapymo – kuria muziką”. Lakuotais nagais tapydamas muziką duetas pradeda siurrealistinį dailės ir muzikos spektaklį. Kur du – trečias nereikalingas. Kolektyvinio bendradarbiavimo strategijos rezultatas – pasakojimas apie moters ir vyro santykius. Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatomas Artūro Šlipavičiaus ir Dainiaus Labučio bendras projektas „Duetas”.

„Naujojo meno” pasaulio kūrėjas, avangardinės muzikos grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ magiškasis avataras ir žinomas tapytojas A.Šlipavičius pokštauja ir vėl. Šį kartą bendrą projektą kuria kartu su žinomu žurnalistinės fotografijos atstovu, džiazo atlikėju bei koncertų kolekcionieriumi D.Labučiu.

Jų meninis projektas „Duetas” susideda iš bandymų į vieną visumą sujungti skirtingas meno rūšis – tapybą, fotografiją, objektus, videomeną ir muziką.

Kuriamos vienalytės instaliacijos tikslas bei atskiruose kūriniuose pasikartojantys leitmotyvai – vyras, moteris, jų santykiai, kurių raiškos aukščiausia ir nepaaiškinama forma – meilė. Skamba banalokai… Tačiau profesionalių meno pokštininkų kritiškas bei įžvalgus estetizuotos išraiškos žaidimas pateisinamas. Siurrealistine forma šokyje susipynę kūnai, plunksnose skendinčios „gyvenimo moterys”, dekoratyvių gėlyčių raštais dengiamas goslus nuogumas svaigina ir vis labiau klampina į malonaus pasimėgavimo laukimą. Ar ne per daug saldu? Cukrų rūgštimi atskiedžia aptriušusio brezento dėmėje perlaužtas moters šokis. Aštrių varžtų fone skęstantys vyro ir moters siluetai, televizoriaus ekrane demontuojamas ir deginamas fotelis padvelkia romantizmą niveliuojančia buitine kasdienybe. Įnoringas pasakojimas apie lyčių santykius išlaiko

Tapyba dar gyva

Tapyba dar gyva

Akvilė Eglinskaitė

Rugsėjo 21-osios pavakarę Klaipėdos dailės parodų rūmuose sumišo kvapai. Po tik prieš porą mėnesių pasibaigusių renovacijos darbų nespėjusį išsisklaidyt dažų dvelksmą užgožė rūkytos žuvies aromatas. Tačiau į didžiąją ekspozicijos salę žmonės gausiai rinkosi ne dėl pamarietiškų vaišių. Rudeniškos puokštės ir obuolių pintinė svečių rankose buvo skirtos vakaro kaltininkui – Linui Julijonui Jankui.

Atstovauja tradicijai

Skambiai ir panegiriškai norisi pristatyti docentą, tapytoją, Lietuvos dailininkų sąjungos narį ne veltui. Šią vasarą birželio 29-ąją L.J.Jankus šventė 60-ąjį gyvenimo jubiliejų. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių surengti retrospektyvinę dailininko tapybos darbų parodą. Tačiau parodos atidaryme tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pabrėžė – pagrindinis ekspozicijos tikslas įrodyti, jog tradicinė tapyba Lietuvoje dar gyva ir tikrai nemerdinti.

Nors toks teiginys dažnai sukelia polemiką. Vyrauja nuomonė, jog tradicinė tapyba prieina ribą, kada jos išraiškos priemonės jau išsemtos. Ar išties gražiai skambantys vertinimai „ištikimybė stiliui“, „laipsniškas brendimas“ asocijuojasi su nuolatiniu trypčiojimu vietoje, nebeturėjimu ką pasakyti? Taip, šiuolaikinė menininkų karta ieško naujų kūrybos realizacijos būdų ir niekuomet neapsistoja ties viena idėja arba tiesiog neranda tokios, kurios siektų nepaprastai atkakliai ir suteiktų jai didžiulę jėgą.

Unikalus ištikimybe

Suvokdamas, kad tradicinė tapyba mažai ką bedomina, klausdamas savęs, kodėl tapo vis tą patį motyvą, L.J.Jankus unikalus savo ištikimybe. Gimtajam kraštui, tradicijai, tapybos motyvui, stilistikai. Nuo pirmųjų paveikslų, sukurtų 1961 metais, tik pasirinkus dailininko kelią, L.J.Jankus yra nutapęs daugiau nei 1000 drobių. Didžiąją dalį sudaro peizažai.

Dailininko kūrybą apibūdina santykis su gamta – tai emocionaliai perteiktas spalvų, šviesos ir šešėlių mirgėjimas, sukurtas pripažįstant kolorito primatą. Peizažai pasižymi stabilia kompozicija bei impresionistine spalvų žaisme.

Pats dailininkas yra pasakęs, jog tapyba – tai vis aukštesnės kokybės siekimas, vis tikslesnių spalvų sąskambių ieškojimas. Pastaruoju metu išsitrynus peizažo, kaip žanro riboms, pamariškio kūryba tampa aktuali kaip žanro grynuolis, impresionistinio tapymo gamtoje tradicija.

Sugrįžo į gimtinę

Gimęs pamario krašte, dar nuo tėvo pečių išvydęs Kuršių marių, prieplaukų su laivais ir Vilhelmo kanalo vaizdus, pasiliko prie jų visam laikui. Nepaviliojo dailininko Vilniaus kultūros glėbys. 1964-aisiais išvykęs studijuoti į Vilniaus dailės akademiją (tada dailės institutas), dėstęs dailę Vilniaus Gedimino technikos universitete bei dešimtmetį vadovavęs Dailės katedrai šiame universitete, neatlaikęs gamtos ir ramybės traukos, L.J.Jankus 1999-aisiais grįžo į Klaipėdą. Čia tęsia iš tėvo paveldėtą pedagoginę veiklą, o nuo 2004-ųjų vadovauja KU Menų fakulteto Dailės katedrai.

Gimtuosiuose Pjauluose apsistojęs dailininkas toliau teptuku, tonais bei atspalviais ieško vandens, dangaus ir kranto sąskambio, lieka ištikimas savo kūrybos credo bei tapybos motyvui, o personalinėse parodose teigia: po pamario dangum „viskas tas pats, tik viliuosi, gal kiek brandžiau, tobuliau“.

Traukia gelmė

Lankytojus Dailės parodų rūmuose pasitinka dailininko autoportretas, kviečiantis atsigręžti į beveik keturių dešimtmečių kūrybinį palikimą. Simboliškai, prieš atsiveriant Mažosios Lietuvos peizažams, eksponuojamas dar devintoje klasėje nutapytas paveikslas „Van Gogo batai“, kviečiantis pasivaikščioti po L.J.Jankaus kūrybines erdves.

Dominuojantis pamario gamtos motyvas, platūs impresionistiški potėpiai, potamsis koloritas neleidžia sumaišyti tapytojo braižo su niekuo kitu. Įžengus į salę, mirgantys vibruojančiu potėpiu paveikslai užburia monumentaliu vientisumu. Drobės, atrodo, skiriasi tik formatu ir minimalia peizažo motyvo slinktimi – sodyba, prieplauka, medžiai, tiltas per kanalą, – tačiau viskas tapyta viename landšafte, viena ir ta pačia palete, gal šiek tiek kintančiu paros ar metų laikų periodu.

Ankstyvųjų drobių tamsesnę, sodresnę spalvų gamą šiek tiek sušvelnina lengvesnė ir šviesesnė naujųjų darbų nuotaika. Tačiau visuose paveiksluose traukia gelmė. Galbūt dėl vandens motyvo, tamsaus kolorito dominantės, o gal dėl nostalgiškos Mažosios Lietuvos kultūros konteksto pajautos. Romantiška paslaptimi apgaubti griuvėsiai drobėje „Mažoji Lietuva“, šešėlių žaismas medžių šakose prie Vilhelmo kanalo, vandens atspindžiai Drevernos prieplaukoje ar Pakalnės vingiuose…

Ir skeptikams

A.Šlipavičiaus diptikas „Pokalbis apie meilę”. D.Labučio ir A.Šlipavičiaus diptikas „Vandens ir žemės sąjunga”. A.Šlipavičiaus „Lūžęs šokis”.

Parodoje galima išvysti keletą konstruktyvesnių kubistinės struktūros bandymų ankstyvuosiuose darbuose, pamario peizažų kontekstą papildo senųjų žvejų portretai bei Pjaulų tvarte tapyti aktai.

Kad menas, nesvarbu tradicinis, modernus ar profesionalus, taptų svarbiu visuomeninio kultūrinio gyvenimo faktu, jam būtinas dėmesys. Tikėkimės, kad retrospektyvinė L.J.Jankaus tapybos paroda, Klaipėdoje veiksianti iki spalio 22-osios, vėliau keliausianti į Vilnių bei Karaliaučių, taip pat parodos katalogai bei virtuali galerija internete sudomins žiūrovą.

Tai jam leis išsamiau pažinti molbertinės tapybos tradiciją Lietuvos dailės kontekste. Norisi tikėti, kad impresionistine maniera perteikta pamario krašto kultūra bei specifinis peizažas sulauks atgarsio ir tarp tradicinės dailės skeptikų lygsvarą, nenuslysdamas į paviršutiniškumus.

Šią kuklią subjektyvią interpretaciją nutraukia atsklindantis „Naujojo meno” pasaulio mago balsas, negalintis nedainuoti apie meną:

Paukščiui – dangus

Dangui – žvaigždės

Žvaigždėms – amžinybė

Amžinybei – išmintis

Jūrai – vanduo

Vandeniui – bangos

Bangoms – vėjas

Vėjui – laisvė

Žmogui – gyvenimas

Gyvenimui – mirtis

Mirčiai – tamsa

Tamsai – šviesa

Jausmui – kūnas

Kūnui – siela

Sielai – menas

Menui – menas…

Menas – ne tik menui. Menas – žiūrovams. Paroda „Duetas” Klaipėdos dailės parodų rūmuose svečiuosis iki spalio 22-osios. Užsukite.