Pasižvalgymai po fotografiją nuo Nidos kopų

Pasižvalgymai po fotografiją nuo Nidos kopų

Dalia Bielskytė

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vyko jau 29-asis tarptautinis fotografų seminaras „Fotografija: tarp ieškojimo ir tradicijos“.

Tarptautinį seminarą Nidoje ir šiemet tėviškai globojo Lietuvos fotografijos metrai A.Sutkus, S.Žvirgždas, kritikas S.Valiulis. R.Treigio nuomone, fotografų seminarai yra vartai į platesnes erdves.

Tarsi pagrįsdami seminaro pavadinimą į gražiausią Lietuvos kampelį sugužėjo ir fotografijos grandai, ir jauni, dar niekam nepažįstami, vos prisilietę prie fotografijos žmonės. Rašytojų kūrybos ir poilsio namuose „Urbo kalnas“ visą savaitę vyko paskaitos, naujausių fotografijos leidinių pristatymai, videomedžiagos, fotokolekcijų peržiūros, aptarimai, diskusijos. Poilsio namų konferencijų salė nuolat buvo sausakimša, – anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingojo sekretoriaus Stanislovo Žvirgždo, į seminarą suvažiavo apie 150 žmonių.

Vakar ir šiandien

Seminare buvo pristatytas Latvijos fotomenas. Sigito KANCEVYČIAUS ir Arūno MĖČIAUS nuotraukos

Pirmasis fotografų seminaras vyko 1973 metais, po to buvo šešerių metų pertrauka. Nuo 1979-ųjų seminaras jau vyko kasmet – 29 metus.

S.Žvirgždas pastebėjo, kad laikui bėgant šiek tiek keitėsi seminarų pobūdis: „Anksčiau paskaitos būdavo kiek ideologizuotos, šiek tiek kontrolės, šiek tiek cenzūros. Paties seminaro veikla buvo centralizuota – veikė seminaro štabas, sprendžiantis visus jo reikalus – prieš viešai rodant nuotraukas reikėdavo, kad tai palaimintų kas nors iš meno tarybos… Dabar viskas yra daug paprasčiau“.

Tikrai – šiųmečiame seminare autoriai, pageidaujantys pristatyti savo kolekcijas, teturėjo suderinti laiką. Vieni išdėliodavo savo darbus tiesiog ant kėdžių, kiti – iškabindavo, trečių prezentacijai tikdavo videoprojektorius, o palangiškis fotomenininkas Adas Sendrauskas net surengė dvi seminaro dalyvių fotografijos parodas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

Seminaro metu nuolat buvo juntama savotiška nostalgija praeičiai. Vyresnės kartos fotomenininkai noriai dalijosi prisiminimais apie sovietmečiu vykusius seminarus, kurie virsdavo ne tik profesine, kūrybine, bet ir asmenine švente.

S.Žvirgždas tai aiškina paprastai – atgavus nepriklausomybę renginys susidūrė su finansinėmis problemomis: „Seminarai buvo labai sumenkę – sunku buvo atvažiuot, sąjunga nebeturėjo tiek lėšų kaip sovietmečiu, kad galėtų seminaro dalyviams garantuot dvi savaites gyvenimo Nidoje su maitinimu, nakvyne, transporto išlaidomis, jau nekalbant apie prabangos dalykus: jachtos, unguriai, suomiškos pirtys… Tačiau yra dalykų, kurie niekada nesikeitė, – paskaitos visada buvo labai aukšto lygio. Atvažiuodavo pagrindiniai to meto Maskvos, Sankt Peterburgo ar kitų miestų menotyrininkai, profesoriai, tokie kaip V.Diominas, A.Vartanovas, L.Aninskis, M.Kaganas. Ir mums buvo garbė, kad jie apie mus kalbėjo, apie mus rašė knygas, gynė disertacijas Lietuvos fotografijos tema, nekalbant jau apie tai, kad Nidos seminaruose jie skaitydavo paskaitas“.

Šių metų seminare S.Žvirgždas taip pat išgirdo ypatingų paskaitų. Tai Sigito Krivicko „Fotorealizmas iki fotografijos. Rembrandtas“ („labai įdomūs diskursai į visai nefotografines sritis, jų sąsajos su fotografija“), Virginijaus Kinčinaičio paskaita apie medicininę fotografiją šiuolaikinės fotografijos kontekste („tai naujas požiūris, žingsnis fotografinių tematikų plėtros link“).

S.Žvirgždas džiaugėsi, kad seminare naujas temas išbando ne tik fotografai, bet ir menotyrininkai, kritikai: „Seminaro publika labai imli, besidominti. Čia tarsi naujų darbų, naujų idėjų laboratorija. Svarbu ir tai, kad jauni fotografai seminare pristato savo darbus – pasirodyti reikia drąsos, ypač tarp kolegų“.

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis taip pat pastebėjo pozityvias seminaro kaitos tendencijas: „Ir sovietiniais metais seminarai vykdavo pačia demokratiškiausia forma – paskaitų mažai, diskusijų ir fotografijų aptarimų – dvidešimt keturios valandos per parą. Ši tradicija išliko ir, kiek žinau, tai pats pažangiausias dėstymo metodas“.

Kritikas džiaugiasi, anot jo, madingos šiais laikais east-west / rytų-vakarų susitikimo idėjos realizavimu fotografų seminare. „Šis susitikimas vykdavo ir sovietiniais metais, tik neakivaizdinis, – pasakojo S. Valiulis. – Iš Vakarų – knygos ir žurnalai, o iš Rytų – fotografai bei teoretikai. Dabar situacija pasikeitė – seminare olandai, slovakai, rusai, lenkai… Prašau – east-west idėja realizuota“.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus teigė, kad svarbi ir pati seminarų vieta – Neringa. „ Mums seminaras – tarsi kūrybinės žvalgytuvės – į kitus pasižiūrime ir save parodome“. Tai, kad seminaras kitąmet švęs jubiliejų, anot Lietuvos fotografų vado, neliks nepastebėta: „Tariamės su Nidos meru Giedraičiu – gal kitais, jubiliejiniais seminaro metais reikėtų išleisti knygą „Neringa meninėje fotografijoje“. Per tuos metus fotomenininkai nemažai medžiagos prikaupė. Tačiau knyga būtų skirta ne seminaro jubiliejui, o Neringai. Seminarai ateina ir praeina, Neringa lieka“.

Anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko, net nekyla abejonių, kad fotografų seminaro Nidoje tradicija tęsis: „Vargu ar kuri kita Lietuvos kūrybinė organizacija turi tokią daugiametę seminarų tradiciją. Laikui bėgant seminaras keičiasi: šiandien autoriai turi daugiau galimybių važinėt po pasaulį, ne vien po kaimynines šalis, ne vien po Europą, bet ir po Ameriką, parodyt savo kūrybą, plačiai propaguoti Lietuvos fotografiją. Todėl visada bus prasminga susirinkti ir pasidalinti įspūdžiais, nauja patirtimi ir kartu prisiminti gilias Lietuvos fotografijos tradicijas“.

Pasaulio kontekste

Kaip atrodo šiuolaikinė Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste? Visi kalbinti fotomenininkai vieningai mano, jog nūnai – ne pats geriausias Lietuvos fotografijos laikotarpis. Tačiau jų pamąstymuose netrūksta optimizmo – Lietuvos fotografija visada aukštai laikė iškėlusi tradicijos vėliavą.

A.Sutkus įžvelgia vieną ir pagrindinę šiuolaikinės Lietuvos fotografijos problemą – finansų stoką. „Pasaulio fotografijos kontekste Lietuvos fotografija galėtų atrodyti ir geriau, – sakė jis. – Fotografija yra menas, tampriai susietas su technika, brangiai kainuojantis menas. Šiais laikais, jei disponuoji dideliais pinigais, kiekvieną projektą gali padaryti labai efektingą, o jei ne… Dažnai mūsų autoriai neturi finansinių galimybių stoti į vieną gretą su užsieniečiais. Tačiau Lietuvos fotografija neabejotinai turi ir dabartį, ir praeitį, ir tradiciją. Visa tai palaiko šiuolaikinę fotografiją tam tikru lygiu. Tačiau neabejotina, kad ateityje fotografijai reikės daug rimtesnių investicijų“.

Šiame kontekste A.Sutkus paminėjo kultūros mecenatų svarbą: „Puiku, kai atsiranda kultūrą suprantančių ir remiančių žmonių. Pavyzdžiui – Saulius Jokužys. Jo dėka vietoje mažo katalogėlio galėjome išleisti puikią R.Vikšraičio knygą „Vienkiemių godos“.

S.Žvirgždas, apgailestaudamas, kad Lietuvos fotografijos pozicijos pasauliniame fotografiniame judėjime gana silpnos, kaip priežastį nurodė savotišką vakarietiškos fotografijos kopijavimo tendenciją. Tačiau jo kalboje skambėjo optimistinės gaidos: „Jei pažvelgtume į fotografiją apskritai, neskirstydami jos į šiuolaikinę ir klasikinę, tai, manyčiau, kad pasiektas lygis yra stabilus. Fotografija vystosi ir juda tolygiai“.

Taigi tradicija vis dėlto yra šiuolaikinių fotografinių ieškojimų pamatas. „Nėra tiek naujų ateinančių talentų, kiek jų būdavo seniau. Galingai atėjo A.Sutkus, R.Rakauskas, A.Macijauskas, V.Straukas, vėliau – R.Treigys, G.Trimakas, A.Lukys… Iš jaunųjų galėčiau paminėti Artūrą Valiaugą, Gintarą Česonį, jauną perspektyvią autorę Editą Voverytę iš Panevėžio… Tačiau nėra sprogimo. Nėra „Super Novos““.

S.Valiulis į šiandienos fotografiją ir jos situaciją pasaulinės fotografijos kontekste žvelgia labai filosofiškai. „Pasikeitė pasaulis, pasikeitė ir fotografija. Fotografijos dabar labai padaugėjo. Keičiasi ji, keičiasi jos žiūrėjimo ir vartojimo įgūdžiai“.

O fotografijos teorijos dirvonuose, S.Valiulio manymu, siaučia gerų permainų vėjai: „Turim puikių jaunosios kartos teoretikų, jau savų, jie yra baigę mokslus užsienyje, gali skaityti paskaitas nors ir kasdien. Galiu paminėti Vytautą Michelkevičių, Agnę Narušytę, kuri skaito paskaitas Edinburgo universitete. Sulaukėm laikų, kai ne Vakarai moko mus, o mes mokome Vakarus. Keičiasi ir laisviau po pasaulį keliauja ne tik pati fotografija, bet ir mintys apie fotografiją – jos laisvesnės ir jų apytaka vyksta“.

Žvelgiant iš Vilniaus

Koks iš Vilniaus žvelgiant yra Klaipėdos fotografinis gyvenimas?

Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje įvyko nemažai ženklių pokyčių. Skyriaus pirmininku išrinkus Remigijų Treigį, fotografinis Klaipėdos gyvenimas akivaizdžiai suaktyvėjo. Tai pastebėta ir sostinėje. „Dabartinė Klaipėdos fotografijos situacija, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo labai gražiai, – šypsojosi A.Sutkus. – Vadovauja jaunas žmogus, jo kitokia perspektyva, naujesnis, žymiai įdomesnis matymas. Treigys teikia daug vilčių“.

S.Žvirgždas taip pat nusiteikęs optimistiškai: „Mes neatsidžiaugiame Remigijumi, kuris yra ir geras menininkas ir, pasirodo, geras organizatorius, sugebantis puikiai tvarkytis. Jei reikalai taip eis ir toliau, o aš manau, kad taip ir bus, tai Fotomenininkų sąjungos centras iš Vilniaus visada palaikys Klaipėdos skyrių. Centro palankumą įrodo ir dabar parodytas pasitikėjimas – sudaryti ir išleisti LFS žurnalą „Fotografija“, kas, reikia pripažinti, puikiai pavyko. Manau, kad tai – ne paskutinis kartas, bus dar planų ir darbų. O šnekant apie Klaipėdos fotografiją apskritai, man atrodo, kad ji niekada nebuvo iškritusi iš bendro fotografijos konteksto, gal vienu momentu buvo kažkiek praradusi aktyvumą, tačiau tai susiję tik su organizaciniais nesklandumais“.

S.Valiulis taip pat džiaugėsi pasikeitusia LFS Klaipėdos skyriaus valdžia, tačiau kaip naujovę jis pažymėjo ir Klaipėdoje papūtusius santarvės vėjus: „Treigys organizatorius, be abejo, yra puikus atradimas, tačiau greta visų jo dorybių noriu pastebėti, kad jis labai gerai susigyveno su ypač ekspresyviu, sakyčiau, Palangos fotografijos vadu Adu Sendrausku. Pradžioje stebėjau, ar nekils karas, tačiau nematyti jokių kovos požymių. Ir gerai, kad šie du vyrai veikia sutartinai: vienas Maskvą į Lietuvą gabena, save – į Maskvą, kitas parodomis, jaunaisiais rūpinasi, žurnalą išleido, yra mūsų valdybos narys… Seniai tokio sutarimo ir tokios veiklos įvairovės nėra buvę. Pavadinčiau tai atgimimu“.

Pats taip išlinksniuotas ir išliaupsintas LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Treigys po renginio turėjo priekaištų savo „fotoavelėms“: „Seminaruose turėtų dalyvauti daugiau klaipėdiečių. Seminarai padeda užmegzti asmeninius kontaktus su parodų kuratoriais. Kasmet seminarai tampa vis atviresni, vis platesnė dalyvių geografija. Šiemet Lietuvos fotografija ypač domėjosi Latvijos, Lenkijos parodų kuratoriai, jiems įdomu pamatyti mūsų fotografijas, susipažinti su autoriais. Taigi dalyvavimas seminare tiek jauniems, tiek vyresnės kartos fotomenininkams yra savotiškas tramplinas, vartai į platesnes erdves, jau nekalbant apie informaciją, žinias, akiračio praplėtimą čia vykstančiose paskaitose, peržiūrose ir diskusijose“.

Tačiau tai, kad Nidoje pasirodė tik keli LFS Klaipėdos skyriaus nariai, R.Treigiui nesukliudė iš seminaro parvežti vertingų „lauktuvių“: fotomenininkams – kvietimą dalyvauti Kaliningrado fotografijos bienalėje, kuri visada būna įdomi ne tik savo turiniu, bet ir autoriams skiriamais prizais, o Klaipėdos fotografijos gerbėjams – intriguojančią kitų metų parodų perspektyvą. Gausus būrys žymių, įdomių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos autorių norėtų pristatyti savo parodas Lietuvos uostamiestyje.

Talentas neturi amžiaus

Talentas neturi amžiaus

Aktoriaus profesija, M.Černiauskaitės žodžiais, labai efemeriška: “Scenoje aktorius gyvena tik tuo momentu, kai jį mato žiūrovas. Jeigu mane prisimena – dėkui. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Stefa Galkauskaitė

Nebijau šio žodžio – legenda. Šiais laikais tik ir tegirdi „legendinis“, „legendinė“, kai kalbama apie užsienio muzikantus, dainininkus, aktorius… O savų šitaip pavadinti lyg ir nedrįstame. Klaipėdiškių karta, savo jaunystės laikais mačiusi pirmąją Lietuvos scenoje Džuljetą – aktorę Mariją Černiauskaitę, jau tais laikais vadino legendine…

Dėkinga likimui

M.Černiauskaitė šiemet vidurvasarį įkopė į 75-ąjį savojo amžiaus kalnelį. Nuo jo atsiveria daugiau nei pusės šimto amžiaus trukmės kelias scenoje ir 123 sukurti gyvenimai…

Gimė ji gražiame nedideliame Lietuvos miestelyje Zarasuose. Nuo vaikystės pakerėta dar nebylaus kino, kur tėvelis skambindavo pianinu, pakurstyta savo senelės – vodevilio artistės ir šokėjos –pasakojimų, Marija svajojo tapti aktore. Svajojo ir ryžtingai žengė tos svajonės link.

Taip nuo Zarasų kelias atvedė į sostinę, kur 1953 metais baigė Lietuvos valstybinio dramos teatro studiją. Apie savo studijos mokytojus aktorė kalba su didžiule pagarba ir meile. Tai Galina Jackevičiūtė, Aleksandras Kernagis, Juozas Grybauskas, Valys Derkintis, Juozas Siparis – visa plejada iškilių ano meto menininkų. “Dėkinga likimui, kad turėjau laimės būti jų mokine, – sakė aktorė. – Iš jų išmokau daug ko, o pirmiausia aktorystės abėcėlės. Išmokau persikūnydama pradėti nuo savęs, nuo savo jausmų. Išmokau visą save atiduoti kuriamam vaidmeniui”.

Iš stoties – į seną

Iškart nuo studijos baigimo metų prasidėjo išties legendinis M.Černiauskaitės kūrybos kelias Klaipėdos dramos teatre. Į pirmąją savo repeticiją ji atvyko tiesiai iš geležinkelio stoties ir buvo pakviesta į sceną. Jos debiutas – Maša I.Krylovo „Madų salone” – buvo ne epizodinis ar antro plano, o vienas pagrindinių vaidmenų ir sutiktas žiūrovų bei kolegų labai šiltai. Tais pačiais metais teatre debiutavo ir Marijos vyras aktorius Balys Barauskas, iki pat mirties 2003 metais vaidinęs scenoje.

Teatro veteranas, daugelį metų buvęs Klaipėdos teatro direktorius Balys Juškevičius knygoje „Teatro šviesose ir šešėliuose”, be kita ko, rašo: “Marytė greitai įsitvirtino repertuare kaip labai gabi, atvira, emocinga kūrėja. Vaidmenys vienas po kito skleidė jos sielos dinamiškumą, ryžtą, sugebėjimą transformuotis į personažo pasaulį. Pagrįsti pagyrimai ypač pasipylė po spektaklio “Olesia” (pagal A.Kupriną, rež. K.Juršys), kuriame ji sukūrė laisvą, dramatišką jaunos, gamtoje gimusios Olesios vaidmenį. Čia ji pirmą kartą suvaidino meilės duetą su savo vyru aktoriumi Baliu Barausku. Marytė tvirtai tobulėjo, aiškiai žengė lyrinės dramatinės herojės keliu. Vaidmuo po vaidmens – kovojančios, žavios, taurios moterys – Dalia (B.Sruoga “Apyaušrio dalia”, rež. Vl.Limantas), Ilona (H.Vuolijoki “Akmeninė gūžta”, rež. K.Juršys), Katia (J.Uspenskaja, L.Ošaninas “Tave aš rasiu”, rež. A.Žadeikis), Nila Snižko (A.Salynskis “Būgnininkė”, rež.V.Jasinskas), Džema (A.Žaliavužskis pagal E.Voinič “Gylys”, rež. A.Žadeikis), Mirta (V.Miliūnas “Žuvėdros palydi”, rež. V.Jasinskas)”.

Atsivėrė Džuljeta

Jau antraisiais kūrybos metais, sukūrus Džiuljetos vaidmenį (V.Šekspyras “Romeo ir Džiuljeta”, rež. V.Limantas), atsivėrė jaunosios aktorės talento grožis. Teatrologo N.Sykčino žodžiais, aktorės M.Černiauskaitės Džiuljetos vaidmuo buvo vienas reikšmingiausių spektaklio laimėjimų, suteikęs visam pastatymui ypatingą gaivumą ir žavesį.

Pati aktorė pasakojo: “Pati netikėjau, kad galiu būti Džiuljeta. Dirbome daug. Kiekvienas sau mes ranka persirašėme Šekspyro pjesės tekstą tiesiogine kalba, kad tik giliau pajustume, suprastume eiliuoto teksto prasmę ir grožį. Argi šiandien kas nors taip darytų? Mintyse vis persekiojo teatralų kolegų nuomonės, kad nieko gero iš to Šekspyro nebus. Ir staiga atsitiktinai nugirdau Šekspyro kūrinių vertėjo poeto Aleksio Churgino ištartus pašnekovui žodžius: “Neįtikėtinai gera Džuljeta”. Po premjeros visi sveikino, gyrė, o aš dar ilgai netikėjau, kad man pasisekė. Buvau pasakiškai laiminga. Juk man tebuvo dvidešimt treji”.

Apie stulbinamą aktorės sėkmę, be daugelio kitų, rašęs ir pats A.Churginas, teigė, jog Marija Černiauskaitė labai gerai įsijautė į Džuljetos vaidmenį ir talentingai atskleidė eiliuoto teksto vidinę jėgą. To laikotarpio sąjunginiame žurnale “Teatr” teatro kritikas M.Levinas, recenzavęs V.Šekspyro “Romeo ir Džuljetos” pastatymus garsiajame Maskvos J.Vachtangovo teatre, Rygos dailės teatre, britų televizijoje ir Klaipėdos dramos teatre, pirmenybę teikė pastarajam. Kritiko teigimu, jaunosios aktorės Džuljeta – Renesanso epochos merginoms būdingos nekaltybės ir sykiu dvasinės stiprybės įsikūnijimas. Jaunos aktorės akyse, pažymėjo M.Levinas, atsispindėjo ir nuostaba, ir džiaugsmas, ir tragiškos lemties nuojauta.

Charakterinė aktorė

Kas galėjo tuomet pasakyti, jog pasižymėjusi kaip lyrinio-dramatinio plano vaidmenų kūrėja, netrukus M.Černiauskaitė atsiskleis kaip nuostabi charakterinė aktorė! Marijos įgimtas drovumas, neriant jai – lyrinio, dramatinio plano aktorei – į neįprastą charakterinio vaidmens stichiją, buvo nepaprastai žavus. Plačią jos komiškumo gamą atvėrė Sofija Petrovna I.Kočergos “Laiko meistruose”, groteskiškoji Raminta K.Sajos “Abstinente”, vaidmenys kitose P.Gaidžio režisuotose komedijose.

K.Sajos “Abstinentas” savo pirmojo gyvavimo scenoje laikotarpiu buvo rodomas kartu su “Poliglotu” – autoriaus diptiko pirmąja dalimi, kurioje M.Černiauskaitės herojė – subtili, tarsi plevenanti virš kasdienybės moteris. Du visais atžvilgiais skirtingi vaidmenys diptiko spektaklyje buvo reto vaidybos meistriškumo pavyzdys.

Iki tol teatro scenoje jau gyveno aktorės sukurtos Nežinomoji (M.Sebastianas “Bevardė žvaigždė”, rež. V.Jasinskas), Nataša (E.Radzinskis “104 puslapiai apie meilę”, rež. N.Guseva), Špokienė (G.Kanovičius “Penketas ir teisiamojo žmona”, rež. P.Gaidys), Monika (G.Kanovičius “Ričardas plius Monika”, rež. P.Gaidys) ir dar visas pulkas spalvingų personažų.

Vaidino iškilias moteris

1969 metais į teatro sceną išėjo P.Gaidžio režisuotas Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”, o su juo ir M.Černiauskaitės Morta – vienas iškiliausių vaidmenų nacionalinio teatro scenoje. Tuomet lietuvių scenoje buvo keturios Mortos. Trys – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, ketvirtoji – Klaipėdos dramos teatre. To meto kritikai teigė, jog antrojoje “Mindaugo” dalyje nė vienai iš vilniškių šio vaidmens kūrėjų nepavyko priartėti prie klaipėdiškės M.Černiauskaitės Mortos. Teatro kritikės D.Rutkutės teigimu, Mortos ”išmintinga beprotybė” skambėdavo kaip iššūkis pasaulio žiaurumui, kaip priekaištas dėl Mindaugo likimo, aktorė akcentuodavo ne tik meilę, bet ir pareigą, taip į vieną mazgą sumegzdama “Mindaugo” konflikto siūlus. Marijos Černiauskaitės vaidyba, kritikės žodžiais, buvo artima tradicinei klasikinės tragedijos atlikimo manierai, emocionali. Režisierė K.Kymantaitė savo ruožtu teigė, jog “subtiliai atskleidusi neišbrendamą moters kančią šiame vaidmenyje, M.Černiauskaitė stoja greta didžiųjų mūsų aktorių – O.Rymaitės, O.Kurmytės, M.Mironaitės”.

Dvidešimtaisiais aktorės kūrybinės biografijos metais į sceną įžengė jos Barbora Radvilaitė (J.Grušas “Barbora Radvilaitė”, rež. B.Gražys) – nepaprastai subtili, santūri ir sykiu išdidi, herojiška asmenybė, tikinti žmogiškumu, spinduliuojanti didinga vidine jėga. Po trejų metų – dar viena iškili moteris – dailininko, kompozitoriaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo bendražygė žmona Sofija (J.Glinskis “Po Svarstyklių ženklu”, rež. P.Gaidys). Tai vienas iš nedažnų spektaklių, kur M.Černiauskaitė ir B.Barauskas (Konstantinas) vaidino vyrą ir žmoną.

Sukėlė furorą

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, šalia Sofijos, sugebėjusios surasti gilų dvasinį ryšį su Konstantinu, iškyla savo vienatve ir kančia didi M.Černiauskaitės Benigna (Just.Marcinkevičius “Mažvydas”, rež. P.Gaidys) ir Marta (E.Olbis “Kas bijo Virdžinijos Vulf?”, rež. V.Čibiras).

Kai Marija – Marta lyg vėjo šuoras įsiveržė į sceną, buvo ko apstulbti. Netgi nuolatiniai teatro žiūrovai, teatro kritikai, aktorės talento gerbėjai negalėjo atsistebėti, matydami scenoje neatpažįstamą M.Černiauskaitę. Visuotinį furorą sukėlusio Martos vaidmens gyvavimo pradžioje aktorė yra sakiusi, jog “visą spektaklį reikia išlaikyti tolygią nervingos ekstazės, pasimetimo, nevilties, apskritai karštligišką psichoneurozinę būseną. Tokiais atvejais, žinoma, ieškai panašių pradmenų savo asmens aruoduose. Bet ar visuomet juos randi? Ar pakanka vidinių išteklių?.. Netikėjau, tikrai netikėjau, kad Martos vaidmeniui turiu duomenų. Maniau, režisierius suklydo, skirdamas man šį vaidmenį, aš jo niekada neįveiksiu. O pasirodo… Mumyse esama vidinių resursų, kuriais patiems sunku patikėti. Režisierius įžvelgė manyje visai kitą asmenybės pusę”.

Tarp daugelio tuomet recenzavusių spektaklį, teatro kritiko V.Vasiliausko teigimu, M.Černiauskaitės ir B.Barausko duetas organiškai jungė žaismę ir išgyvenimą, vulgarų farsą ir prakilnią tragediją, savo temperamentu ir ekspresija tarsi sprogdino iš vidaus spektaklį.

Tarp didžiųjų aktorės kūrybinių darbų – ir Lauros vaidmuo P.Gaidžio režisuotoje A.Strindbergo pjesėje “Tėvas”. Nuožmioje lyčių kovoje Laura išlieka atkakli, nesutramdoma, ryžtinga.

…Bet aktoriai ne plieniniai, ir širdys jų greičiau pažeidžiamos. Per vienerius metus M.Černiauskaitę dukart buvo ištikęs infarktas. Ir jeigu ne puikūs medikai, ne artimieji ir dar, manau, nežmoniškas troškimas gyventi, kurti… Marija sugrįžo. Ir jiedu su Baliu vėl buvo scenoje kartu, vėl vaidino, tik tąsyk jau labai garbaus amžiaus porą – Senelę Tilę ir Senelį Tilį (M.Meterlinkas “Žydroji paukštė”, rež. K.Žilinskas).

Nėra senaties

Tai, kas įvyko prieš beveik trejus metus, galima vadinti stebuklu. Teatro meno vadovas P.Gaidys, jau kurį laiką puoselėjęs sumanymą režisuoti spektaklį, skirtą vyriausiosios kartos teatro aktoriams, pakvietė Mariją sukurti vieną pagrindinių vaidmenų – Džinę Horton R.Harvudo pjesėje “Kvartetas”.

“Kvarteto” personažai – pasaulio ir artimųjų užmiršti scenos menininkai, keturi buvę operos solistai. Trapi, ligos kamuojama Džinė Horton – M.Černiauskaitė kartu su scenos bendražygiais partneriais Sesile (Elena Gaigalaitė), Vilfredu (Povilas Stankus) ir Redžinaldu (Bronius Gražys) įrodė, kad aktorystei senaties nėra, kad talentas neturi amžiaus. Už tą laimę vėl būti scenoje, vaidinti, ko gero, vieną artimiausių vaidmenų, aktorė nuoširdžiai dėkinga režisieriui Povilui Gaidžiui. Su šio talentingo kūrėjo vardu susiję daugelis kitų įdomių, reikšmingų ir kūrybiškų M.Černiauskaitės dešimtmečių Dramos teatre. Ar buvo jie dosnūs kūrybos įvertinimais? Svarbus juk ne skaičius, svarbus pats įvertinimas. Dar 1975 metais M.Černiauskaitei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas, o 1986-aisiais – aukščiausias tų laikų įvertinimas – Lietuvos liaudies artistės garbės vardas.

Nuo jubiliejinio amžiaus kalnelio tik apžvelgėme aktorės M.Černiauskaitės kūrybinį kelią, praleidę visą pulką vaidmenų-asmenybių, vienaip ar kitaip padėjusių subręsti iškiliausiems vaidmenims. Aktoriaus profesija, Marijos žodžiais, labai efemeriška: “Scenoje aktorius gyvena tik tuo momentu, kai jį mato žiūrovas. Jeigu mane prisimena – dėkui. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė”.

Visa, ką sukūrė M.Černiauskaitė, dvelkia jos pačios poetine, jausminga, prakilnia prigimtimi. Marijos vaidmenyse – jos pačios dalis, šiek tiek nežemiška ir šiek tiek paslaptinga. Kaip legenda. Kaip ir pats teatras. Jis, pasak aktorės, turi būti ir likti paslaptis, legenda, svajonė, siekiamas ir nepasiekiamas tikslas.

Dvidešimtoji Muziejų naktis Berlyne

Dvidešimtoji Muziejų naktis Berlyne

Dalia Bielskytė

Muziejų naktis – ypatinga šventė, kurią savo nuolatiniams ir potencialiems lankytojams jau keletą metų rengia Klaipėdos ir Lietuvos muziejai. Vieni leidžia nemokamai aplankyti ekspoziciją, kiti – sumažina bilietų kainas, treti – organizuoja koncertus, instaliacijas, ypatingus parodų atidarymus, kad ši naktis paliktų neišdildomą įspūdį apsilankiusiųjų atmintyje.

Berlyno Muziejų nakčiai buvo skirtas specialaus maršruto autobusas. Į muziejus kvietė afišos. L.Kranacho miniatiūra.

Europoje muziejų nakties tradicija turi gilesnes šaknis. Vieną, o kartais ir du kartus per metus Europos muziejai plačiai atveria savo salių duris tūkstantinei lankytojų miniai. Amsterdamas, Viena, Berlynas – miestai, muziejuose saugantys neįkainuojamus lobius, kelis kartus per metus leidžia žvilgtelėti į juos visiems – tik turėk noro ir sveikatos.

Rugpjūčio pabaigoje kelios Lietuvos turizmo agentūros pasiūlė specializuotą kelionę autobusu į Dvidešimtąją Berlyno muziejų naktį. Ir, nors autobuse laiko teko praleisti daugiau, nei jo liko ekskursijoms pasiekus kelionės tikslą, visiems smalsiems keliautojams norėčiau paliudyti – važiuoti verta.

Tik už 12 eurų

Kultūrforume – Rembrantas, prieigose – vynas ir linksmybės. Vengriškos vaišės Rotušėje buvo įvertintos Muziejų nakties lankytojų.

Vokietijos sostinė svečius pasitiko pasišiaušusi milžiniškais kranais. Kiek aprėpia akys – statybų aikštelės. Taip Vakarų Berlynas plastinėmis operacijomis bando koreguoti Siamo dvynio, Rytų Berlyno veidą. Tačiau šis procesas vyksta be galo tvarkingai – tik geras dešimt minučių prastovėjęs prieš statinį pagaliau suvoki, kad matai apsauginį statybinį tentą, ant kurio – kompiuterinis būsimo, rekonstruoto pastato vaizdas!

Tačiau buitiniai rūpesčiai neužgožia kultūrinio miesto gyvenimo. Akivaizdu, kad ir berlyniečiai, ir miesto valdžia laukė bei ruošėsi šventei. Afišų stulpai mirga muziejų reklamomis, visur gali rasti renginio programą. Turistai ir miestelėnai zuja nešini lankstinukais, miesto planais, kuriuose pažymėtos visos šią naktį, nuo 18 iki 2 valandos, lankytinos vietos.

Kiekvienas įsigijęs 12 eurų kainuojantį bilietą gali aplankyti ne tik nuolatines ekspozicijas (kai kurios jų paprastą dieną atveria duris tik sumokėjusiems nuo 8 iki 10 eurų!), bet ir specialiai šiai nakčiai paruoštas programas.

Diskusijos ir kaukių baliai, paskaitos ir spektakliai, koncertai, meditacijos, giedojimai, egzotiškos vaišės, degustacijos, moksliniai seminarai ir amatų demonstravimas, filmų peržiūros, džiazo sesijos – vos pradėjus skaityti programą apsvaigsta galva.

Beje, į kainą taip pat įskaičiuotos kelionės viešuoju transportu – turintys bilietą į Muziejų naktį gali už tuos pačius 12 eurų važiuoti ir metro, ir maršrutiniais autobusais. Be to, Muziejų nakčiai skiriama atskira autobusų linija, kuria kursuojantis autobusas dykai veža pro visus Berlyno muziejus, o ypatingai malonus mechaninis diktorius prieš sustojant praneša, kurie muziejai yra arčiausiai tos ar kitos stotelės.

Viskas – apie H.Niutoną

Politinė akcija-atrakcija Berlyno aikšteje: marionetė, vaizduojanti deputatą, meiliai patapšnoja per pečius praeiviui, o paskui be ceremonijų užlipa jam ant sprando. Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

Berlyne – daugiau nei 200 muziejų: muzikos, teatro, kino, fotografijos, istorijos, technikos įvairiausių vaizduojamųjų menų, visų jų rūšių bei porūšių… Ekskursiją lydėjusi gidė iš karto įspėjo, kad eiti teks greitai, o einant greitai įmanoma aplankyti 5-6 pagrindinius muziejus.

Taigi – 18 val. Žemas startas. Toliau – viskas lyg kaleidoskope. Pirmoji stotelė – Fotografijos muziejus. Berlyno fotografijos muziejui neįkainojamas savo kolekcijas padovanojo žymusis fotomenininkas Helmutas Niutonas. Tuokart galerijoje buvo eksponuojamos garsiosios „Big Nudes“ir „Yellow press“ ir garsenybių portretų serijos, veikė nuolatinė memorialinė ekspozicija, kurioje galima pamatyti fotografijos genijaus gyvenimo ir buities smulkmenas nuo skutimosi peiliuko iki automobilio. Didelį įspūdį padarė videoinstaliacijos. Lankytojai gali nuolat stebėti filmus, kuriuose užfiksuotas H.Niutono kūrybos procesas: nūnai muziejuje eksponuojamos fotografijos filmuotoje medžiagoje dar tik gimsta – iš fotomenininko ir modelio, visažistų ir aprengėjų, apšvietėjų ir patarnautojų bendro triūso.

Sutiko burmistras

Kita stotelė – Miesto rotušė. Beje, Muziejų naktis vyko rinkimų į Berlyno savivaldybę metu, tad raudonu kilimu į miesto valdžios šventovę kopiantys turistai ir miestelėnai buvo labai maloniai pasitinkami.

Rotušėje tą naktį veikė gipsinių skulptūrų paroda ir vyko Vengrijos respublikos prisistatymo iškilmės: grojant vengriškai muzikai, teliūškuojant vengriškam vynui, po prabangiais krištoliniais sietynais garavo vengriškas guliašas.

Galutiniam atvirumo įspūdžiui sudaryti visi trokštantys galėjo aplankyti miesto burmistro, mielo vyruko beveik lietuviška pavarde – Klauso Vovereito – darbo kambarį. Kiek pasistumdžius eilėje, prieš akis atsiveria erdvus kabinetas, ant kurio galinės sienos puikuojasi įspūdingo dydžio modernus ryškiaspalvis tapybos darbas, o pats šeimininkas plačiai šypsodamasis spaudžia ranką kiekvienam įėjusiam. Pašmaikštauja su savo miesto avelėm, „You are wellcome!“-patikina tuos, kurie „anei šprechen, anei doič“. Išgirdęs, kad esama svečių iš Lietuvos, paprašo perduoti gražiai baltų šaliai linkėjimus. Miela, ar ne?

Nacionalinėje – Egiptas

Patrepenę minkštais raudonais kilimais ir pasidžiaugę germaniška prabanga bei svetingumu, vėl bėgte – per gyvybe pulsuojantį, klegantį, šviečiantį miestą į Nacionalinę galeriją, kurioje šiandien – Egiptas.

Tiurbanuotas arabas pritemdytame muziejaus hole virkdo keistą pučiamąjį instrumentą. Susėdę ratu jo klausosi jauni ir seni. Klausosi net maži vaikučiai, kuriuos tėvai be gailesčio tokį vėlų vakarą tąsė po senus muziejų rūmus. O bekraštėse muziejaus salėse verda gyvenimas. Aplipę stiklines vitrinas žmonės gėrisi gilią senovę menančiais indais ir ginklais, grožisi skulptūromis, piešiniais ir stebisi neįskaitomais raštais. Tyliai spragsi fotoaparatai: visi įeinantys įspėjami – fotografuoti su blykste draudžiama. Taip pat draudžiama neštis rankines – jas būtina palikti saugojimo spintelėse. Dar vienas draudimas – negalima neštis rūbų, persvertų per ranką. „Jei šilta – užsirišk megztinį ant juosmens“, – mandagiai šypsosi ginkluotos prižiūrėtojos ir čia pat nesuprantantiems vokiškai vaizdžiai demonstruoja, kaip privalu elgtis.

Supo mistiška atmosfera

Ketvirta stotelė – garsusis Pergamono muziejus. Antika, antika, antika… Nesuskaičiuojama galybė salių, jose – kolonos, skulptūros, mozaikos, bareljefai… Šviesos ir muzikos efektai sustiprina įspūdį, nuovargis nutriną ribą tarp sapno ir realybės. Tačiau taip galbūt dar gražiau – neatsimeni vardų ir datų, tačiau įspūdis įsirėžia lyg tatuiruotė: sėdžiu užtemdytame amfiteatre, supama meditacinės melodijos, o siena slystantis baltas šviesos spindulys vieną po kito lėtai išlupa iš tamsos bareljefe gyvenančių mitinių dievybių veidus bei kūnus, pasakoja keistas jų istorijas…

Toks pat mistiškas buvo apsilankymas Berlyno katedroje. Vidunaktis. Groja orkestras. Muzika po aukštais skliautais atrodo tiesiog apčiuopiama. Žmonės eilėm, eilėm lyg paukščiai sutūpę klauso… Jau nežinia ko – ar nakties, ar melodijos, o gal patys savęs…

Kultūrforumo laiptais

Iki Kultūrforumo, modernių parodų rūmų, galą kelio teko pavažiuoti Muziejų nakčiai skirtu autobusu. Gili naktis – o visi lyg skruzdės bėginėja trokšdami kuo daugiau pamatyti.

Į Kultūrforumą vedantys ilgi laiptai (tuo metu man jie kiek priminė kopimą į Vilniaus Tauro kalną) sėte nusėti žmonių. Visur vynas, visur greitas maistas, visur muzika ir gera nuotaika.

Tik turistams kiek sunkiau – įėjusi į Kultūrforumą aš jau godžiai žvelgiau į eilėn surikiuotus vežimėlius neįgaliesiems (kojos jau baigė sulįsti atgal ten, iš kur kažkada išdygo). Beje, tokių vežimėlių yra visuose dideliuose Berlyno muziejuose – neįgalūs ar vyresnio amžiaus sunkiai vaikštantys žmonės gali sėsti į šias transporto priemones ir komfortabiliai keliauti po ekspozicines sales.

Taip pat muziejuose pastebėjau „budinčių“ vaikiškų vežimėlių – gal kieno vaikas jau per didelis važinėtis vežimėliu mieste, tačiau muziejuje vaikai greitai pavargsta, tada – prašom, paslaugos jums ir jūsų šeimai.

Daug daug Rembranto

Deja, šiaip pavargusiems vežimėlių niekas neduoda – turi šliaužti savomis kojomis. Blogiausia – kad ir norisi šliaužti, nes Kultūrforumas tą naktį siūlė gausybę vaizduojamojo meno ekspozicijų. Rinkis, lankytojau, – nuo klasikinio iki modernaus. O ypač viliojo speciali dovana – Rembranto piešinių paro-da. Vasarą Londone, norint patekti į šią parodą, reikėjo prieš savaitę pirkti bilietą, o Berlyne – pašom. Už tuos pačius 12 eurų!

Nors laikrodis rodė pusvalandį po vidurnakčio, gausybė žmonių vaikštinėjo po sales. Botičelis, Rafaelis, Kranachas, van Eikas ir daug daug Rembranto… Laikas pralėkė akimirksniu.

Dar vis skimbčiojant vyno bokalams ir iš rūmų gilumos sklindant flamenko melodijai, metalinis balsas pranešė: laikas baigėsi. Kaleidoskopas sustojo. Finišas. Prieš akis – vėl naktis. Berlynas, klaidūs metro požemiai ir mažas rusų viešbutėlis, saldus miegas, kuriam užvaldant, dar spėji pagalvoti, jog per vieną pusnaktį sukaupei tiek prisiminimų bei įspūdžių, kad galėtum ir pasidalinti. Dalinuosi.

Ragina prisiminti

Ragina prisiminti

Skaistė Kazarauskaitė

Šiandien Klaipėdoje startuoja 2-asis meno festivalis „Pamirštos vietos-2006“.

Tai susitikimas su prarastomis pasimatymų, jausmų ir istorijų vietomis. “Vertinga ne tai, kas išnyksta, o tai, ką atsimename!” – teigia festivalio rengėjai. Antri metai jį organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Rugsėjo 27-30 dienomis vyksiantis festivalis pristato kino teatro fenomeną – populiarią pasimatymų ir susitikimų „kultūros“ vietą sovietmečiu ir ponepriklausomybiniais metais. Tada žiūrėti filmų ėjome į „Vaidilos“, „Vaivos“, „Jūratės ir Kastyčio“ ir kitus kino teatrus, pašokti rinkdavomės į senąją prieplauką, o ir senutę „Aurorą“ tikriausiai prisimena ne vienas… Festivalio metu keturioms dienoms atgims keturios kažkada Klaipėdoje vadintos populiariomis buvusių susitikimų vietos.

Festivalis prasidės šįvakar 20 val. – senosios gerosios animacijos ir anoniminių internautų komentarų salve „Auroros“ kino teatre prie Naujosios perkėlos (Nemuno g. 51).

Rytoj 17.30 val. kino teatre „Jūratė ir Kastytis“ (Taikos pr. 105), o rugsėjo 29 d. 20 val. – ant Klaipėdos dramos teatro sienos (Teatro g. 2 / Žvejų g. 23) bus demonstruojamas festivalio partnerio „ArtExpo Group” (Italija) ir italų kuratoriaus Luca Curci trumpametražių kino filmų projektas „Laikini miestai“. Tai žmogaus susidūrimai su miestu – svajingi ir racionalūs, spalvingi ir niūrūs, psichodeliniai ir meditatyvūs.

Festivalis ateina į erdves, kurias paprastai menas aplenkia. Rytoj 20 val. „Vaidilos“ kino teatro, naktinio baro „Piteris“ ir parduotuvės „Topo centras“ trikampio daugiabučių gyventojai galės stebėti videoprojekcijas ant blokinio namo Taikos pr. 39 sienos ir klausytis muzikos savo kieme. Silikoninių personažų teatras patenkins šiuolaikinės visuomenės kraupių vaizdų troškimą – bus daug kraujo, skiesto humoru 50/50. A.Petrulienės ir muzikos grupės „Kontaktai“ videoperformansas „Išdurtas ir apiplėštas. Vėl.“ pagrįstas tikrais nusikalstamo gyvenimo faktais, bet siekia pozityvaus poveikio žiūrovo sielai. Jūsų dėmesiui – pusvalandis gyvo kriminalinio vaizdo ir garso!

„Pamirštų vietų“ finalas – diskoteka Senojoje perkėloje (Žvejų g. 8A) šeštadienį 20 val. su DJ: Crembo, Digital, Hansu, Henriku, Weego ir 1993-1996 metų dokumentika – A.Mamontovu, A.Stašaityte, A.Smilgevičiūte, A.Greitai, A.Didžiuliu, J.Statkevičiumi, J.Rimkute, S.Žižiene, E.Rakauskaite, S.Povilaičiu, R.Rastausku, G.Grajausku, Kongu, „Kontrabanda“, Arina ir grupe „Veto Bank“, „SEL“ ir…

Susitikimo vietų pakeisti negalima! Juolab kad renginiai – nemokami.

Permainų procesas tęsiasi

Permainų procesas tęsiasi

Danguolė Vilidaitė

„Permainų muzika“ ir vėl Klaipėdoje: rugsėjo 17-ąją – spalio 7-ąją mūsų vertinimui pateikiami penki koncertai, dvi videoperžiūros, muzikos ir vaizdo instaliacija.

„Permainų muzikoje“ koncertavęs vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai.

Kviečia susipažinti

Jau antrą kartą šis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis kviečia mūsų miesto muzikinę visuomenę susipažinti su geriausiais XX amžiaus ir šių dienų kūrėjais, jų kūriniais, ragina pripažinti šiuolaikinę garsų erdvę ir jai atsiverti (toks Sizifo vardo vertas darbas), net keistis patiems (?!).

Šių metų festivalio programa, sakyčiau, labai rimta. Dėmesį traukia ir tai, kad ją atlieka pakankamai profesionalūs Lietuvos kolektyvai (choras „Jauna muzika“, styginių kvartetas „Chordos“, fortepijoninis trio „Kaskados“, mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“/„Vilniaus mušamieji“), taip pat vienas žymiausių pasaulyje vokalinių kolektyvų „The Swingle Singers“.

Nors šiemet akcentuojama dabarties lietuvių kompozitorių (B.Kutavičius, A.Šenderovas, J.Juozapaitis, V.Bartulis ir kiti) kūryba, galime išgirsti ir XX amžiaus grandų O.Mesiano, L.Berio, D.Krambo kūrybos pavyzdžius, dvasingąjį A.Piartą.

Grakščiai ir šventiškai

Kvartetas „Chordos“ D.Krambo muziką atliko ne tik įprastais muzikos instrumentais, neįprastų garsų šaltiniu tapo vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Šventiškai ir pakiliai, festivališkai tikrąja to žodžio prasme suskambo pirmasis „Permainų muzikos“ koncertas.

Simboliška, kad šiais metais festivalį pradėjo kolektyvas, savo metu revoliucingai pakeitęs požiūrį į dainavimą – tai vokalinis oktetas iš Anglijos „The Swingle Singers“, dainuojantis a cappella principu.

Pirmoje dalyje, kaip jie patys sako, skambėjo palengvinta klasika ir suakademintas popsas, džiazo kūrinių aranžuotės balsams.

Grupė Klaipėdai parinko gana populiarius kūrinius. Man įsiminė K.Debiusi „Mėnulio šviesos“ plaukiantys sąskambiai, M.Ravelio „Bolero“ kietas ritmas, melancholiškas H.Perselio „Didonos lamento“, virtuoziški J.S.Bacho fugos kontrapunktai, kelios klasikinio džiazo aranžuotės, kuriose beveik visai tiksliai balsu buvo imituojamas įvairių pučiamųjų, boso ir mušamųjų instrumentų garsas (ne B.Makferinas, bet vis dėlto…).

Legendinis „The Swingle Singers“ choreografijos elementais pagyvintą programą atliko nepriekaištingai ir grakščiai, lyg niekur nieko. Stebėjausi tuo žinodama, kad žmogaus balsas yra sunkiai įvaldomas instrumentas. Gero įspūdžio nesugadino vienas kitas intonacinis netikslumas ar žinojimas, kad įrašuose skamba dar geriau.

Garsų teatras

Koncerto antroje dalyje – italų kompozitoriaus L.Berio „A-Ronne“ (pirmoji ir paskutinė senosios italų abėcėlės raidės), specialiai parašytas šiam kolektyvui. Tai vienas iš ryškiausių modernizmo epochos vokalinių kūrinių. „A-Ronne“ nėra tradicinis opusas – kaip muzika parašyta tekstui. Ne dainavimas, o garsinis eilėraščio perteikimas čia yra svarbiausias, ieškoma įvairiausių garsinių pavidalų, savito skambėjimo (ne tik šūksniai ir šnabždesiai, bet ir visokie pačepsėjimai, sunkiai įvardijami sąskambiai ir pan.). Šiame „teatre ausims“ personažų nebuvo, tik emocijos. Tarsi prasiveržę iš šio garsų chaoso, prasmingai tamsoje aidėjo atskiri žodžiai – frazės poeto E.Sangvinečio paimtos iš Šventojo rašto, Getės, Dantės kūrybos, komunistų partijos manifesto. Kūrinys įsimintinas, kaip ir jo nepaprastai preciziškas atlikimas.

Kiek kitaip, bet panašia (antrosios pirmojo koncerto dalies) gaida suskambo kitas festivalio koncertas. Styginių kvarteto „Chordos“ atlikėjai (Ieva Sipaitytė – smuikas, Aidas Strimaitis – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė), atrodė, pradėjo rungtynes patys su savimi. Skambėjo sudėtingiausi XX amžiaus klasika tapę D.Krambo „Black Angels“ (Images I) („Juodieji angelai“ (I vaizdai) ir S.Raicho „Different Trains” („Skirtingi traukiniai“), taip pat Lietuvos melomanams gerai žinomas B.Kutavičiaus II styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“), jaunos pradedančios autorės E.Medekšaitės „Pančami“ (parašytas šiemet).

Varžybos su savimi

Amerikiečių kompozitorius D.Krambas žinomas kaip savotiškas išradėjas, ieškantis naujų garso efektų. Neįprastų garsų šaltiniu jam dažnai tampa ne tik daiktai, kaip, pavyzdžiui, vandens pripiltos taurės griežiant jomis stryku, bet ir įprasti instrumentai, pateikti naujai.

„Black Angels“ (Images I) (įkvėptas karo Vietname temos) garsinė erdvė labai praplečiama gongu, marakasais, atlikėjų kalbėjimu, šūksniais ir pan. Siurrealistinį įspūdį palieka netradiciniai sugretinimai, įvairių muzikinių citatų – simbolių panaudojimas, styginių garso sustiprinimas elektronika.

Šis margumynas „Chordos“ grojime nebuvo savitikslis ar eklektiškas, o prasmingai įpintas į kūrinio pagrindinės minties – atsakymo ieškoma amžinoje gėrio ir blogio kovoje – plėtojimą. Įdomu ir įsimintina.

Kito amerikiečio, vieno žymiausių minimalistinės krypties atstovo S.Raicho „Different Trains” taip pat buvo atliktas labai profesionaliai. Šio autoriaus muzikos lengvumas labai apgauna. Iš tikro viskas yra labai apskaičiuota ir tikslu, muzikams sunku įvykdyti visus nurodymus ir išlaikyti vienodą pulsaciją.

Žavėjausi mūsų kvarteto gebėjimu atskleisti šio kūrinio energiją, instrumentais meistriškai imituoti žodžių intonacijas. Manau, kad styginių kvartetas „Chordos“ šiuo metu yra vienas geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Lietuvoje.

P.S. Nors „Permainų muzika“ tik prasidėjo, įspūdžių jau su kaupu.

12-oji „Fotografija” žvelgia į Lietuvos pajūrį

12-oji „Fotografija” žvelgia į Lietuvos pajūrį

Gytis Skudžinskas

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vykusiame 29-ajame tarptautiniame fotografijos seminare aidint plojimams pristatytas 12-asis žurnalo „Fotografija” numeris. Skirtingai nei ankstesni, pastarasis pagrindinį dėmesį sukoncentruoja ties vienu regionu – Lietuvos pajūriu, jo fotografija.

„Fotografijos” 12-ojo numerio viršelį puošia R.Urbono „Sofa” (1988).

Džiugu, kad vis dar kultūrine periferija laikomas uostamiestis sulaukė dėmesio ir ne vieno kito atsitiktinio straipsnio, o viso numerio, dedikuoto būtent Klaipėdos krašto fotografijos istorijai ir dabarčiai. Dar daugiau, tai nėra „per atstumą”, sostinėje sukurptas produktas, skirtas pamaloninti aikštingus, nerimstančius žemaičius. Visa žurnalo redakcija buvo „perkelta” į Klaipėdą: žurnalą sudarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys, maketavo šių eilučių autorius, o spaudos darbus atliko Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės kolektyvas.

Vartydami dar visai naują leidinį, sunkiai galėtume jį pavadinti tiesiog žurnalu. Meninei fotografijai skirtas spaudinys jau savaime didesnį dėmesį skiria kokybiškam vizualinės medžiagos pateikimui, verčiant puslapį po puslapio ryški fotografijos „pergalė” prieš monotoniškus unifikuotus teksto stulpelius. Solidus spaustuvės darbas, puikiai parinktas popierius ir nepriekaištinga kokybė leidinį dar labiau priartina prie katalogo žanro, taip išskirdami jį iš kasdienės gyvenimo būdo beletristikos gausos.

12-ojo „Fotografijos” žurnalo numerio temos skyla į dvi aiškias dalis – istorija ir dabarties procesai.

Pirmiausia skaitytoją „pasitinka” išsamus S.Valiulio ir S.Žvirgždo tekstas „Klaipėdos regiono fotografija: nuo pokario iki mūsų dienų”. Straipsnis tiesiog nebegali būti dar daugiau pripildytas faktologinės medžiagos, atrodo, autoriai nepamiršo nė mažiausio fotografijos įvykio. Šioje plačioje apžvalgoje naujų fakų ar prielaidų galės atrasti net ir gerai su fotografijos menu susipažinęs skaitytojas.

Kiek kitokiu, poetiškesniu žvilgsniu straipsnyje „Plevenantis senosios Palangos laikas” M.Matulytė pristato pirmąją pajūro fotografę P.Mongirdaitę, dirbusią XX a. pradžios Palangoje.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius tarsi fotokamera fragmentuoja šviesaus atminimo fotografo Raimundo Urbono gyvenimą. Tekste „Mirtis avansu” autorius be patoso ir ditirambų atskleidžia sudėtingą fotografo gyvenimą.

Antroji „Fotografijos” dalis skirta šiandieniniams procesams. Šių eilučių autorius straipsnyje „Pasyvumo Erozija” apžvelgia visus metus Klaipėdoje vykdomą projektą. K.Jūraitė pasakoja apie Lietuvos fotografų kelionę į Prancūzijoje vykusį Jūros fotografijos festivalį. Šioje kelionėje netiesiogiai dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai A.Darongauskas bei A.Kalvaitis.

Artėjant paskutiniams puslapiams, lyg ir nutolstama geografiškai, bet žvelgiama plačiau. E.Deltuvaitė pristato fotografijos tendencijas didžiausiame ir seniausiame Europoje Arlio fotografijos festivalyje, o menotyrininkė R.Jakštonienė išskleidžia naujas įžvalgas apie fotografijos ir siurrealizmo sąsajas.

Finaliniuose žurnalo puslapiuose pateikiama išsami praėjusio pusmečio Lietuvos fotografijos kronika. Gaila, bet gerą bendrą žurnalo vaizdą šiek tiek „nuleidžia” pateikta Palangos ir Tauragės fotoklubų mėgėjiška informacija.

Norėtųsi tikėti, kad tai nebus kilnus vienišas gestas, o Klaipėdos gyvenimas pradės pildytis fotografijos leidiniais. Užversdamas paskutinį puslapį patiki, kad potencijos yra ir kad fotografija Klaipėdoje svarbi. Vien šiame trumpame tekste žodis „fotografija“ įvairiomis formomis paminėtas 25 kartus.

Klaipėdiečiai įsijungė į „Time” projektą Švedijoje

Klaipėdiečiai įsijungė į „Time” projektą Švedijoje

Linas Julijonas JANKUS. Drevernos sidabrai. 2006 m. Aliejus, drobė, 90×120 cm.

Ramunė Pletkauskaitė

Švedijoje vykstančiame tarptautiniame „Time” („Laikas”) projekte Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) pristato klaipėdiečius tapytojus ir fotografus.

Lietuvos menininkai įsijungė į tarptautinį šiuolaikinio meno projektą „Time”, kuriame jų prisistatymą organizavo Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, parėmė LR kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Projektas „Time” nuo rugsėjo 23-iosios iki lapkričio 6 dienos vyksta Stokholmą supančiose galerijose „Infra”, „Vasby Konstahall” ir meno parodų centre „Edsvik Konsthall”.

„Time” analizuoja, kaip skirtingų šalių ir kultūrų menininkai suvokia laiką. Projekte dalyvauja 104 menininkai iš Kanados, JAV, Urugvajaus, Čilės, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Norvegijos ir Švedijos (apie 40 proc. visų dalyvių – švedai). Visi jie eksponuoja per 220 tapybos, grafikos, skulptūros, fotografijos kūrinių, taip pat instaliacijų ir objektų.

Tarp 12 šalių autorių savo kūrybą pateikia lietuvių septynetukas: Klaipėdos tapytojai Liudvikas Natalevičius, Virginijus Viningas, Rytis Martinionis, fotografai Remigijus Treigys ir Gytis Skudžinskas, taip pat vilniečiai menininkai Monika Požerskytė ir Vytautas Michelkevičius.

Rugsėjo 23-iąją lietuvių tapybos ir fotografijos paroda atidaryta parodų centre „Edsvik Konsthall” (Švedija, Solentuna). Ten pat R.Treigys prisistatė su personaline 20 fotografijų ekspozicija laiko tema.

„Pietūs su Liudviku” Kaune vyks naujoje teatro salėje

„Pietūs su Liudviku” Kaune vyks naujoje teatro salėje

Jurga Knyvienė

Klaipėdiečio režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklio, pastatyto Kauno valstybiniame dramos teatre, premjera rytoj atidarys naująją teatro Palėpės salę.

Režisieriaus A.Vizgirdos Kauno dramos teatre pastatytame spektaklyje „Pietūs su Liudviku“ vaidina aktoriai D.Stubraitė, G.Piktytė ir S.Šidlauskas. Igno Maldžiūno nuotrauka

Kauno dramos teatras pagaliau išsilaisvino iš statybinių tvorų ir pristato pirmąją šio sezono premjerą – Tomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“. Kartu su šia premjera rugsėjo 28 ir 30 dienomis atidaroma ir naujoji teatro Palėpės salė su Karlsono videoteatru.

100 vietų Palėpės salėje spektaklį pagal austrų dramaturgo Tomaso Bernhardo pjesę „Ritter, Dene, Voss“ (1984) pastatė klaipėdietis režisierius A.Vizgirda. Spektaklio scenografė – Marta Vosyliūtė, o muziką jam sukūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis. Šio spektaklio koprodiuseris – aktorių V. Šinkariuko, S. Šidlausko ir G. Piktytės dar 1999-aisiais įkurta VšĮ „Mens publica“.

T.Bernhardas pjesę skyrė trims žinomiems austrų aktoriams (kurių pavardėmis ir pavadino pjesę), todėl, anot režisieriaus, spektaklis skiriamas trims talentingiems Kauno aktoriams: Sigitui Šidlauskui, Daivai Stubraitei ir Godai Piktytei, kurie jį ir vaidina.

„Pietūs su Liudviku“ sukurti kaip žaidimas aktorių meistriškumu. Pjesės personažai – žmonės, kurie nebemoka ar nebegali mėgautis menu, Liudvikas netgi nepakenčia teatro. Aktoriams paties autoriaus tarsi skirta užduotis pjesę atskleisti vaidinant ne pačius personažus, o personažams skirtus vaidmenis.

Spektaklis pirmąkart bus vaidinamas Palėpės salėje, kurios lankytojai turės ypatingą privilegiją – prieš ir po spektaklio bei pertraukos metu jie galės užsukti į Karlsono videoteatrą – naują stiklinę galeriją virš teatro stogo, į kurią patekti galima tik iš Palėpės salės fojė. Čia ant teatro stogų bus rodomi video- ir fotodarbai, dedikuoti teatrui.