„Versmėje” prasiverš nacionalinė dramaturgija

„Versmėje” prasiverš nacionalinė dramaturgija

Rytoj Vilniuje prasideda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”, kuriame Klaipėdos dramos teatras pristatys J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjesę lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė”, šiemet režisuotą V.V.Landsbergio.

Scena iš naujosios klaipėdiečių „Eglės žalčių karalienės”. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamas festivalis „Versmė” – ilgalaikis, tęstinis projektas, kurio tikslas – sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija, skatinti naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu bei aktualiais šalies visuomeniniais procesais.

Pernai, taip pat lapkritį, buvo surengtas pirmasis „Versmės” etapas. Jame vyko pjesių skaitymai – buvo pristatyti S.Parulskio, H.Kunčiaus, V.V.Landsbergio, G.Gabrėno kūriniai.

Šiemet festivalyje dalyvaus 11 teatrų iš visos Lietuvos. Lapkričio 9-14 dienomis jie Vilniaus teatrų scenose parodys naujausius spektaklius, sukurtus pagal lietuviškas pjeses. Spektaklius, aktorių, režisierių bei kitų kūrėjų darbus vertins kompetentinga žiuri, kuri stengsis išrinkti geriausius tam tikrose kategorijose. Festivalio publika taip pat galės rinkti labiausiai patikusį spektaklį.

Svarbus festivalio „Versmė” komponentas – viešos paskaitos, susitikimai ir diskusijos, kurių metu sudaroma galimybė užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių ir žiūrovų.

Anot rengėjų, festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus S.Kuzmos skulptūra „Versmė”, esanti teatro fojė ir simbolizuojanti gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį. Remdamasis šios skulptūros siluetu, S.Kuzma sukūrė ir festivalio logotipą bei statulėlę, kuri bus įteikta festivalio geriausiesiems.

Festivalis rytoj prasidės publikos susitikimu ir diskusija su lietuvių dramaturgais Juozu Glinskiu, Sauliumi Šalteniu, Herkumi Kunčiumi, Vytautu V.Landsbergiu, Laura Sintija Černiauskaite, Mariumi Macevičiumi, Gabriele Labanauskaite ir kitais.

Festivalio programoje – J.Glinskio „Vieno tėvo vaikai” (rež. G.Padegimas) ir R.Granausko „Duburys” (rež. S.Račkys), pastatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat R.Šavelio „Tamarikso žydėjimas” (rež. R.Rimeikis, Juozo Miltinio dramos teatras), T.Vakarės „Naktis rojuje” (rež. A.Keleris, Panevėžio teatras „Menas“),V.Mačernio „Po ūkanotu nežinios dangumi” (rež. A.Jalianiauskas, Alytaus miesto teatras), S.Šaltenio „Kaip užmušti Jasoną” (rež. R.Steponavičiūtė, Šiaulių dramos teatras), M.Macevičiaus „Antoškos kartoškos” (rež. R.Kudzmanaitė, Kauno valstybinis dramos teatras) ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas” (rež. A.Giniotis).

Festivalis parodys ypatingą dėmesį dramaturgui ir režisieriui V.V.Landsbergiui. Bus pristatytos net trys pastaraisiais metais skirtinguose šalies teatruose pastatytos jo pjesės: „Pelytė Zita” (rež. V.V.Landsbergis, Keistuolių teatras), „Arklio Dominyko meilė” (rež. A.Vidžiūnas, Valstybinis jaunimo teatras) ir vieno veiksmo drama apie skulptorių Vilių Orvidą (1952–1992) suaugusiesiems ir jaunimui „Vilis” (rež. V.V.Landsbergis, Vilniaus teatras „Lėlė“). O Klaipėdos dramos teatras „Versmėje” pasirodys su J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjese lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė” (rež. V.V.Landsbergis). Klaipėdiečiai šį spektaklį, dedikuotą Kazio Jurašūno pjesės „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo uostamiesčio teatre 60-mečiui, suvaidins lapkričio 13-ąją Nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje.

Parengė

Rita Bočiulytė

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Gitana Gugevičiūtė

Regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos dėmesys; sveikinimai, linkėjimai ir padėkos žodžiai atsiliepimų knygoje; edukacinės programos, kuriose apsilankė apie tūkstantį įvairaus amžiaus ir interesų žmonių; neplanuota lėlių kelionė į Telšius – tokia neoficiali meninio edukacinio projekto „Lėlės kaip žmonės“, Klaipėdoje vykusio spalio 5-28 dienomis, statistika.

Atvežė 60 eksponatų

Klaipėdiečiai galėjo iš arti pamatyti lėles iš pamėgtų spektaklių „Zuikių mokykla“, „Eglė žalčių karalienė“, „Princesė ir kiauliaganys“, „Deimantinė rasa“ ir kitų.

Vis dar atrodo, kad užsukus į Kultūrų komunikacijų centrą, kur ir vyko paroda, pasitiks „miela lėlių fėja“ Salomėja (taip į projekto kuratorę kreipėsi Grūšlaukės pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai) ir papasakos kokią nors nepaprastą lėlišką istoriją. Tačiau projektas baigėsi. Liko fotografijos, dailūs bukletukai (vizualiniu parodos apipavidalinimu rūpinosi Viktorija Dambrauskaitė), įgytos žinios ir patys gražiausi prisiminimai.

Meninį edukacinį projektą, skirtą profesionaliojo Lietuvos lėlių teatro 70-mečiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre organizavo Klaipėdos lėlių teatro žmonės. Projekto kuratorė teatrologė Salomėja Burneikaitė iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardo muziejaus fondų, kuriuose sukaupta per 800 eksponatų, Klaipėdos ekspozicijai atrinko 60 lėlių. Daugiau vargu ar būtų sutalpinusi nedidelė salė. Bet ir tos atrinktosios vykusiai iliustravo lėlių teatro raidos aspektus, estetinius principus, meninius lėlininkų ieškojimus. Buvo galima pamatyti ir pirmųjų spektaklių lazdelines lėles, „menančias“ grynojo realizmo estetiką (dail. I. Mdivani „Stebuklingasis Aladino žibintas“), ir tikrą perversmą lėlių teatre sukėlusias V.Mazūro lėles iš spektaklio „Eglė žalčių karalienė“.

Sugrįžo iš Kauno

„Miela lėlių fėja“ Salomėja pasakojo ne tik vaikams… Literatūros seminare „Lėlės kaip (ir) žmonės“ dalyvavo literatūrologas doc. dr. M.Šidlauskas.

Teatralizuotame parodos atidaryme (jį organizavo Klaipėdos lėlių teatro aktorius ir universiteto dėstytojas Linas Zubė su savo studentėmis) tokios gausybės žmonių seniai neteko matyti. Sveikinimo žodį tarė Nijolė Narijauskaitė ir Bronius Gražys – aktoriai, vaidinę pirmuosiuose lėlių teatro spektakliuose. Parodą savo apsilankymu pagerbė viešnia iš Vilniaus Lietuvos nacionalinės lėlininkų asociacijos UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir svečiai iš Kauno lėlių teatro muziejaus – aktorė Elena Žekienė ir teatro direktorius Sigitas Klibavičius. Unikalia paroda džiaugėsi doc. dr. Petras Bielskis, atstovavęs Lietuvos teatro sąjungai bei Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai. „Iš įrašo“ kalbėjo pats S.Ratkevičius, priminęs UNIMA devizą „kalbėti per vaikų širdis į tautų širdis“ ir palinkėjęs Klaipėdos lėlių teatrui galų gale rasti savo namus.

Simboliška, kad Kauno lėlės apsilankė uostamiestyje. S.Burneikaitė priminė, kad dar šeštąjį XX a. dešimtmetį Klaipėdos dramos teatre aktoriais dirbę Valerija Gruodytė ir Stasys Ratkevičius savo bute (Žaliojoje gatvėje) buvo pradėję meistrauti lėles (beje, šie aktoriai vaidino 1946-asiais Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“). Taip nutiko, kad profesionalaus lėlių teatro ano meto Klaipėdoje nepavyko įkurti – 1958 metais jis rado vietą Kapsuke (dabartinėje Marijampolėje), o 1960-aisiais buvo perkeltas į Kauną…

Paroda įkvėpė

Ši princesė mažajai Margaritai – gražiausia.

Lankydami užsiėmimus žmonės turėjo progą susipažinti su Lietuvos lėlių teatro istorija, pamatyti filmuotoje medžiagoje užfiksuotas lėlių teatro spektaklių ištraukas, įvertinti lėlininkų praktikų veiklą ir pasiekimus, susipažinti su įvairia lėlių valdymo technika.

Ne vieną ši paroda įkvėpė. „Kauno lėlių portretų“ parodai jau aktyviai ruošiasi Adomo Brako dailės mokykla (mokyt. Rima Baukaitė), Eduardo Balsio menų gimnazija (mokyt. Jūratė Kavaliauskienė), Jaunimo centro dailės studija „Varsa“ (vad. Loreta Laurinavičienė), „Ąžuolyno“ gimnazijos filosofų svetainės nariai (mokyt. Adelė Povilaitienė).

„Ačiū. Aš irgi darysiu lėles“, – užrašė atsiliepimų knygoje viena mergaitė. „Dėkui už šiltus įspūdžius, kurie pakeitė mano požiūrį į lėles ir, iš dalies, į žmones“, – savo mintį įamžino suaugęs žmogus. Įspūdžius užfiksavo darželinukai, moksleiviai, dailininkai, tėveliai… Tarp gausybės įrašų galima aptikti ir lėlių teatro „Tri lika“ („Trys veidai“) atsiliepimą. Tai teatras iš Maskvos.

Pirmą kartą

Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus šeimininkė aktorė E.Žekienė susitiko su mažaisiais klaipėdiečiais. Klaipėdos miesto „Ąžuolyno” gimnazijos filosofų svetainė su mokytoja A.Povilaitiene irgi pabuvojo lėlių parodoje. Gitanos Gugevičiūtės nuotraukos

Daug kas vyko pirmą kartą. Pirmą kartą į gastroles išjudėjo Kauno lėlių teatro muziejaus eksponatai. Pirmą kartą vyko literatūros seminaras tarpdisciplininėje erdvėje „Lėlės kaip (ir) žmonės“, kuriame dalyvavo literatūrologas doc. dr. Marijus Šidlauskas su savo studentais. Pirmą kartą daugelis Klaipėdos vaikučių iš arti matė teatrines lėles ir su jomis žaidė, fotografavosi, jas piešė. Nemažai tėvelių pirmą kartą išgirdo, kad Klaipėdoje yra lėlių teatras ir kad ne „šiaip sau yra“, o kitais metais švęs 15-metį. Kai kas tik parodoje sužinojo, kad skudurinė Onutė turi saldaininę širdelę, ir net išgirdo ją plakant…

Tryliktieji „Marių klavyrai“ pažėrė premjerų

Tryliktieji „Marių klavyrai“ pažėrė premjerų

Daiva Kšanienė

Tryliktasis tarptautinis Klaipėdos naujos muzikos festivalis „Marių klavyrai – 2006”, vykęs spalio 18-26 dienomis, garbingai ir tikslingai tęsė susiklosčiusias šio ypatingo renginio tradicijas. Festivalis išsaugojo akademinę, rimtąją kryptį, nenuklysdamas į eksperimentinės muzikos demonstravimą, siūlydamas klausytojams vertingus šiuolaikinių kompozitorių veikalus, tarp jų – ne vieną premjerą.

Reikšmingu Klaipėdos muzikinio gyvenimo įvykiu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus R.Mažulio kūrybos vakaras. „Marių klavyrų” užsakymu parašytas R.Mažulio kompozicijas „Musica falsa” keturiems fagotams ir elektronikai premjeroje puikiai atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas”. Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” šauniai pasirodė dviejuose festivalio koncertuose, atlikdamas labai skirtingą muziką.

Festivalio koncertuose, vykusiuose Klaipėdos miesto ir universiteto koncertų salėse, skambėjo Lietuvos, daugiausia – Klaipėdos, taip pat Lenkijos, Ukrainos, JAV, Šveicarijos kompozitorių simfoninė, kamerinė bei chorinė muzika. Ją atliko įvairių šalių atlikėjai. Festivalio metu buvo surengtas ir tradicinis lietuvių kompozitorius autorinis koncertas. Šį kartą klaipėdiečiai buvo supažindinti su Ryčio Mažulio kūryba.

Orkestras, kuriam plojo visi

Atidarymo koncerte spalio 18-ąją skambėjo simfoninė muzika, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Juozo Domarko. Simfoniniai koncertai Klaipėdoje vis dar retenybė, tad kiekvienas šio žanro kolektyvo pasirodymas – didelė šventė.

Aukščiausio profesionalumo nacionalinis simfoninis orkestras meistriškai atliko lenko, lietuvio ir amerikiečio veikalus.

M.Karlovičiaus (1876-1909) „Lietuviškoji rapsodija”, sukurta 1906 m., vertintina daugiau kaip muzikos istorijos paveldo dalis, ne visai atitinkanti festivalio orientaciją į naująją šiuolaikinę muziką. Vis dėlto sukurta daugiau kaip prieš 100 metų. Tačiau įdomu, kad lenko kompozitoriaus kūrinys turi akivaizdžių sąsajų su lietuvių liaudies muzika: girdėti lietuvių liaudies raudoms, lopšinėms artimi motyvai; yra ir šokių epizodų. Veikalas nestokoja romantizmo muzikos estetikai būdingų iliustratyvių, gamtos garsus imituojančių momentų instrumentuotėje bei faktūroje.

Atlikdamas „Lietuviškąją rapsodiją” orkestras įtikinamai atskleidė partitūroje užfiksuotą tipišką šiam kompozitoriui polinkį į neoromantizmą, šiek tiek sekant R.Vagnerio, R.Štrauso maniera, intensyvų melodinių motyvų plėtojimą, savitais bruožais praturtintą harmoniją.

Nors O.Balakausko (g. 1937) trijų dalių Koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui „Kalnų sonata” sukurtas prieš 30 metų (1975), jis ir mūsų dienomis skamba naujai bei moderniai. Šį monumentalų veikalą kompozitorius parašė M.K.Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga. Tad neatsitiktinai jame girdėti kai kurių M.K.Čiurlionio kūrinių temų atkarpos, melodiniai vingiai.

Trys kūrinio dalys – „Meilės kalnas”, „Ramybės kalnas”, “Audrų kalnas” – sudaro tobulą kompoziciją. Visas dalis – aktyvią, veržlią pirmąją (sonatos forma), iškalbingą, sukauptą, bet aistringą antrąją (variacijos), ekspresyvią, audringą trečiąją (rondo) orkestras ir pianistas P.Geniušas atliko nepriekaištingai, tiksliai ir švariai, įtikinamai įkūnydami kompozitoriaus meninio sumanymo esmę. Veikalo interpretacija iš dirigento, pianisto bei orkestrantų reikalauja didelio meistriškumo, nes kompozitorius čia sujungė skirtingų stilių elementus, „laviruodamas tarp tam tikrų dermių (oktatonika – D.K.) ir ritminių modelių” sukūrė muziką, „raibuliuojančią daugybe atpažįstamų stilistinių spalvų ir atspalvių, primenančių neoromantinę, impresionistinę muziką ir džiazą tuo pačiu metu”.

„Pagavo“ prasmes

Uostamiesčio publikos numylėtinis pianistas P.Geniušas virtuoziškai grojo 13-ųjų „Marių klavyrų“ atidarymo koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir per festivalio uždarymą – su Klaipėdos kameriniu orkestru. Festivalio pirmajame premjerų vakare tvarkingai ir tiksliai grojo ansamblis „Vilniaus arsenalas”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klausytojus pakerėjo kompozicijos ir atlikimo požiūriu labai sudėtingas amerikiečių kompozitoriaus, Harvardo universiteto kompozicijos studijų absolvento D.Adamso (g. 1947) kūrinys „Harmonielehre” (“Harmonijos mokymas”, 1985). Ypatingo sudėtingumo veikalas, jungiantis minimalistinio ir veržlaus romantinio stiliaus bruožus – vienas sunkiausių simfoninės muzikos literatūroje. Jį būtų galima palyginti su G.Malerio, R.Štrauso, K.Debiusy, A. Šionbergo brandaus laikotarpio kūriniais.

Dirigentas J.Domarkas meistriškai valdė didelės sudėties orkestrą, tirštos faktūros, turtingą ir margą tembrinėmis spalvomis partitūrą. Pirmojoje, neįvardintoje, dalyje sklandžiai siejosi pradinės minorinės minimalistinės repeticijos su ekspresyvia, ilgesio kupina melodika (pradžioje sodriai, gražiai grojo violončelės). Atlikėjai perteikė veržimosi, skrydžio įspūdį. „Progresuojanti” dalies dramaturgija, žėrinti orkestruotė, fizinė garso jėga, įkūnyta partitūroje, J.Domarko interpretuojama buvo taikliai, skoningai ir adekvačiai perteikta. Antrojoje, lėtojoje, ilgesingoje, dalyje „Anforto skausmas” (paremtoje legenda apie žvejų karalių ir jo skausmingus išgyvenimus) pamažu nutolstama nuo minimalistinių apraiškų. Joje įsitvirtina niūrios, nepermaldaujamumo kupinos, maleriškos nuotaikos. Dirigentas ir jo „vedamas” orkestras „pagavo” kompozitoriaus užkoduotas prasmes, jaudinančiai perteikdami skausmingą, depresinę sielos būseną. Trečiojoje dalyje „Meister Eckhardt and Quackie”, prasidėjusioje paprasta, sukaupta, ramia, lopšinę imituojančia tema, pamažu išaugama iki galingo tutti. Ritminis impulsyvumas, spalvingi štrichai (pvz., čaižus pizzikato), plati dinaminė amplitudė, kulminaciniai pakilimai ir atoslūgiai orkestro muzikoje atskleidė viduramžių mistiko meistro Eckhardto fantazijų pasaulį.

Orkestro vyriausiasis dirigentas J.Domarkas prasitarė, kad retai jam tenka interpretuoti tokius visomis prasmėmis sudėtingus veikalus. Nepaisant didžiulio emocinio ir techninio krūvio, orkestras D.

Adamso „Harmoninelehre” pagrojo labai meistriškai ir pagaviai.

Dominavo Klaipėdos kompozitoriai

Festivalio baigiamajame koncerte kūrinius emocionaliai, išraiškingai dirigavo talentingas šveicarų dirigentas S.Kamartinas. Z.Almaši kūrinys „Mirasteilas” dviem smuikams ir styginių orkestrui, atliekamas Klaipėdos kamerinio orkestro ir smuikininkių I.Klusaitės ir O.M.Kamartin, kėlė kosminės erdvės įspūdį. M.Skoryk technišką, ekspresyvią “Burleską” puikiai paskambino T.Romaškina. Dainininkė G.Skėrytė su Klaipėdos kameriniu orkestru subtiliai atliko dramatišką, skausmingą A.Žigaitytės kūrinį „Vidurnaktis“.
Kamerinės muzikos žanrams buvo skirti trys koncertai (tarp jų – autorinis vakaras). Pirmajame spalio 19-ąją dominavo klaipėdiečių kompozitorių kūriniai. Visų jų kompozicijos labai skirtingos, bylojančios apie labai individualią patirtį, nevienodą meistriškumą, meninius polinkius bei siekius.

J.Paulikas (g. 1942) kūrinyje „Variacijos 2006-ųjų vasaros tema” fleitai, altui ir klavesinui įtvirtino jam būdingą meninio mąstymo būdą bei raišką. Trijų dalių (Pastorale, Sherzo, Canzona orientale) kompozicijoje dominuoja polifoninis bei variacinis muzikinės medžiagos plėtojimas, linearinė technika. Taupios, apgalvotos muzikinės priemonės, grakšti forma ir šį kartą pasiteisino. Kūrėjas, nesivaikantis beprasmių efektų, nesiekiantis žūtbūt nustebinti, pasiekia tikslą – klausytojų sąmonę, tad yra suprantamas ir įdomus.

Malonių emocijų ir minčių sukėlė L.Narvilaitės (g. 1965) kūrinys “Ryto prieblanda staiga pavirto jūra pražydusių vyšnių” fleitai, klarnetui, altui, violončelei ir fortepijonui (sukurtas 2006), kuriame autorė pasirodė kaip brandi, meistriškai valdanti pasirinktą muzikinę medžiagą bei formą kompozitorė. Šiame veikale ji pasiekė visada mene laukiamos emocionalumo ir racionalumo sąveikos. Muzikos vyksmas visiškai pateisina romantišką pavadinimą: galima pajusti bei išgirsti tylą, ryto aušroje besi-blaškančias ūkanas; sklandžiai ir spalvingai pinasi fortepijono, fleitos, violončelės dialogai, skaidrūs tarsi rasos lašeliai fleitos pasažai. Pasiekus kulminaciją (prieblandai virtus žydinčių vyšnių jūra) vėl įsigali ramybė.

Nudžiugino į koncerto programą įtraukta klaipėdiečio Z.Virkšo (1946-2001), kurio jau nebėra tarp mūsų (prieš penkerius metus jis iškeliavo amžinybėn), 1987 metų kompozicija „Horizontas” klarnetui, fleitai (originale – smuikui), altui, violončelei ir fortepijonui. Grindžiamas minimalistinei stilistikai būdingu vystymu – dinamiškai bei ritmiškai varijuojant muzikos mikroelementus, ratu besisukantis, ritmiškai nuolat pulsuojantis garsų srautas sukelia ypač gyvybingą atmosferą, perteikia nuolatinį tembrinių spalvų mirgėjimą.

Papuošė programą

Ukrainiečių muzikos vakare dainininkė V.Vadoklienė stilingai padainavo tris ukrainiečių vestuvines liaudies dainas, akompanuojant I.Maknavičienei. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Koncerto programą papuošė vilniečio kompozitoriaus M.Urbaičio (g. 1952) „Capricci” fleitai, altui ir klavesinui (sukurtas 2006). Kelių dalių (pjesių) ciklas kupinas išdaigų, humoro. Ritminis išradingumas bei intensyvumas, tembrinis spalvingumas, netikėti muzikos vyksmo pertrūkiai, sukeliantys nekantraus laukimo įspūdį, ir kiti raiškos elementai, susiję su minimalizmo tradicija, liudija aukštą M.Urbaičio kompozicinį meistriškumą – nuo sumanymo originalumo iki jo pavykusio įgyvendinimo. Imponavo ir nepriekaištingas kūrėjo pojūtis konstruojant formą.

Jauna Klaipėdos kompozitorė L.Jedenkutė (g. 1979) pateikė taip pat šiais (2006) metais parašytą kūrinį „Nuolat” fleitai, klarnetui, altui ir violončelei. Kuklioje, trumpoje kompozicijoje išryškėja autorės polinkis į formos glaustumą, tembrinių spalvų ieškojimus, pasikartojančią dramaturgiją. Ši autorė, neseniai papildžiusi Klaipėdos kompozitorių gretas, dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, kaupia patirtį, brandina individualią meninę raišką, ruošiasi būsimiems darbams.

Visus minėtus kūrinius tvarkingai ir tiksliai grojo ansamblis „Vilniaus arsenalas”: L.Šulskutė (fleita), R.Romoslauskas (altas), S.Okruško (fortepijonas, klavesinas), G.Lukoševičius (violončelė), J.Rezničenko (klarnetas). Kai kuriems, pirmą kartą atliekamiems, kūriniams (pvz., J.Pauliko, M.Urbaičio) dar stokojo tikslesnio susigrojimo, savitesnės, kompozitorių sumanymą atitinkančios interpretacijos.

Koncerte skambėjo ir šiauliečio kompozitoriaus (priklausančio LFS Klaipėdos skyriui) A.Bružo (g. 1960) kūrinys „Žingsniai į rudens rūką” 12-ai instrumentų – dviem fleitoms, dviem klarnetams, dviem fortepijonams, keturiems smuikams, altui ir violončelei (sukurtas 2006), pasižymintis logišku muzikinės medžiagos plėtojimu, „išaugintomis” kulminacijomis, pagrįsta aktyvių ir ramesnių epizodų kaita.

A.Bružo kompoziciją grojo Klaipėdos atlikėjai, profesionalumu nenusileidžiantys vilniečių ansambliui: J.Mateikienė, G.Sakalauskaitė (fleitos), A.Daukšys, N.Jasinskas (klarnetai), T.Romaškina, I.Maknavičienė (fortepijonai), J.Staniulis, J.Gaižutytė, R.Agintaitė, K.Kupšienė (smuikai), L.Kuraitienė (altas), V.Bendoraitienė (violončelė). Šiam ansambliui dirigavo T.Ambrozaitis.

Atvėrė kitas erdves

Reikšmingu Klaipėdos muzikinio gyvenimo įvykiu tapo autorinis 2004 metų Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus R.Mažulio (g. 1961) kūrinių koncertas spalio 24-ąją. Retai mūsų mieste skambanti šio kūrėjo muzika buvo pristatyta gana plačiai ir išsamiai.

Atlikti kūriniai atskleidė savitą, nepakartojamą, labai įdomią R.Mažulio muzikos stilistiką, paremtą mikrotoniniais bei mikrochromatiniais garsų deriniais, smulkiomis ritminėmis natų vertėmis, kanoniniu plėtojimu. Kūriniai saviti ne tik garsinės medžiagos organizavimo principais, bet ir struktūriniu požiūriu; vyrauja pasikartojimo, nenutrūkstamo vystymo, spiralės metodas.

Koncerte įvyko festivalio „Marių klavyrai” užsakymu parašytos R.Mažulio kompozicijos „Musica falsa” keturiems fagotams ir elektronikai premjera. Smulkesni už pustonį garsiniai dariniai, fagotų partijų sąveika su kompiuterių garsu, polifonizuota partitūra sukūrė neįprastą akustinį, erdvinį įspūdį. Puikiai kūrinį atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas” (A.Zujus, K.Vaitiekūnas, A.Mikoliūnas, A.Mikšys).

Styginių kvartetas „Chordos” (I.Sipaitytė, A.Strimaitis, R.Bliškevičius, M.Bačkus) pagrojo sudėtingą, reikalaujančią nepaprasto susigrojimo kompoziciją „Sans pause” (2001). Kompozitoriui pavyko sukurti intensyvų, nenutrūkstamą kanoninį judėjimą be pauzių (sans pause), vyraujant trijų skirtingų garsinių segmentų tankiui (sveikų tonų, pustonių ir ketvirtatonių). Atliekamas kvarteto „Chordos” kūrinys skambėjo tiksliai ir įdomiai.

Panašia stilistika sukurta ir kompozicija „Canon mensurabilis” šešiems instrumentams. Ją meistriškai atliko ansamblis „Nepaklusnieji” – A.Radziukynas (fleita), J.Černius (klarnetas), I.Sipaitytė (smuikas), R.Bliškevičius (altas), M.Bačkus (violončelė), R.Zubovas (fortepijonas).

Netikėtai naujai, vitališkai nuskambėjo du fragmentai kompiuteriniam fortepijonui – „Grynojo proto klavyras” ir „Ex una voce” (“Iš vieno balso”). Garsinėje erdvėje susiliejo keliasdešimt linijų. Atrodė, kad „kompozitorius savo rankose varto skambantį vaikišką 48 stiklinių karoliukų (trigarsių) žiūroną” (G.Daunoravičienė).

Autorinio R.Mažulio koncerto pabaigoje Klaipėdos choras „Aukuras” atliko tris chorinei muzikai neįprastas, sudėtingas kompozicijas – „Canon solus”, „Atkelk vėlių vartelius” ir „Apstulbusi akis prarado amą”.

R.Mažulio kūriniai atvėrė klausytojams visiškai naujas, dar nepatirtas muzikos erdves.

Įsiterpė sakralinė muzika

Į dominuojančią festivalyje instrumentinės muzikos laviną maloniu kontrastu įsiterpė Ukrainos kompozitorių chorinės sakralinės muzikos vakaras spalio 25-ąją.

Bažnytines kompozitorių M.Skoryk, L.Dyčko, B.Sehin, V.Polyevos giesmes atliko Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” (vadovas A.Vildžiūnas), diriguojamas garsaus ukrainiečių dirigento V.Syvohipo. Į santūrius, bet išraiškingus Maestro mostus jautriai atsiliepė puikiai paruoštas choras, giliai pajutęs ukrainiečių religinės muzikos dvasią. Gražiu, lygiu, tiksliu giedojimu sužavėjo choro solistė R.Urniežienė.

Koncerte buvo atlikta M.Skoryk techniška, ekspresyvi “Burleska” fortepijonui, kurią puikiai paskambino T.Romaškina. Tris ukrainiečių vestuvines liaudies dainas, harmonizuotas M. Skoryk, stilingai padainavo V.Vadoklienė (sopranas), akompanuojant I. Maknavičienei (fortepijonas).

Naujausi kūriniai – diriguojami šveicaro

Baigiamajame festivalio koncerte spalio 26-ąją skambėjo naujausi Klaipėdos, Ukrainos ir Šveicarijos kompozitorių kūriniai, atliekami Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė L. Kuraitienė) ir diriguojami šveicarų dirigento S.Kamartino (S.Camartin).

A.Remesa (g. 1951) vientisoje, ištisinio plėtojimo kompozicijoje „Allegretto” styginių orkestrui (2006) bandė gvildenti dvasinio žmogaus pasaulio ir gamtos sąsajas, atspindėti jų vienovę. Veržlūs, aktyvūs tempai bei ritmai įkūnijo vidinio gyvenimo intensyvumą.

Dainininkė (sopranas) G.Skėrytė (Vilnius) ir orkestras subtiliai atliko dramatišką, skausmingą A.Žigaitytės (g. 1957) kūrinį „Vidurnaktis” pagal V. Mykolaičio-Putino eiles (2005).

Ištisinio plėtojimo, kontrastingų dalių R.Šileikos (g. 1950) Koncerte fortepijonui ir orkestrui (2006) atsiskleidė kompozitoriaus sugebėjimas kurti įtaigią, jaudinančią ir pagavią muziką, pasitelkiant šiuolaikines tembrines, harmonines, faktūrines ir kitas raiškos priemones. Efektingą, virtuozišką, visiškai savarankišką fortepijono partiją, sudarančią įspūdingą kontrapunktą orkestro partijai, išraiškingai skambino žymus Lietuvos pianistas, Klaipėdos publikos numylėtinis P.Geniušas. Jis reikšmingai papildė kūrinį, pats sukūręs įspūdingą, virtuozišką fortepijoninę kadenciją.

Labai įdomu buvo klausytis šveicarų kompozitoriaus G.A.Derungso (g. 1935) Koncerto styginiams op. 73. Iš kūrinį sudarančių penkių dalių dirigentas pasirinko tris pačias ryškiausias ir savičiausias: Moderato, Adagio ir Scherzando. Ekspresyvi pirmoji žavėjo garso išgavimo originalumu (glissando, tremolo, flažoletai ir kt.), antroji – dvasinga, dvelkianti liūdesiu – lyrišku melodingumu, trečioji – energija, žaismingumu, nenutrūkstamu, motoriniu judėjimu.

Ukrainos naujajai kompozicinei mokyklai koncerte atstovavo Z.Almaši (Z.Almashi, g. 1975) ir J.Laniuk (g. 1957). Įspūdingu tembrų, faktūrų, štrichų panaudojimu pasižymintį Z.Almaši kūrinį “Mirasteilas” dviem smuikams ir styginių orkestrui (2006) grojo savo instrumento virtuozės I.Klusaitė (Kaunas) ir O.M.Kamartin (O.M.Camartin, Šveicarija) bei kamerinis orkestras. “Mirasteilo” garsinė sandara bei struktūra, tembrinis spalvingumas pateisino poetišką pavadinimą, reiškiantį svajotoją žmogų, žvelgiantį į žvaigždes; jo skambesys kėlė kosminės erdvės įspūdį.

Festivalis baigėsi – liko pėdsakas

Festivalį užbaigė J.Laniuk „Kamerinė muzika” fortepijonui, klavesinui, mušamiesiems ir styginių orkestrui (1989), kurią atliko T.Romaškina (fortepijonas), J,Arutiunova (klavesinas), B.Montvydas, G.Stankevičius (mušamieji) ir kamerinis orkestras. Sonoristinė-aleatorinė kompozicija pakerėjo publiką originalia muzikinės medžiagos organizacija, koloristiškumu.

Visus baigiamojo koncerto kūrinius emocionaliai, išraiškingai dirigavo talentingas šveicarų dirigentas S.Kamartinas.

Festivalio koncertus vedė muzikologės G.Daunoravičienė, D.Petrauskaitė, R.Vildžiūnienė, šių eilučių autorė, taip pat aktorė V.Kochanskytė.

Tarptautinio festivalio organizatorius ir meno vadovas, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Šileika nuveikė didelį ir reikšmingą darbą. Jo dėka klaipėdiečiai ir miesto svečiai dar kartą turėjo galimybę susipažinti su naujausia šių dienų muzika, patirti naujų, nepakartojamų meninių įspūdžių.

Tryliktasis festivalis „Marių klavyrai” jau tapo istorija. Jis neabejotinai paliks labai ryškų pėdsaką Klaipėdos miesto muzikinėje kultūroje.

„Be blizgesio, be ypatingų teatrinių efektų…“

„Be blizgesio, be ypatingų teatrinių efektų…“

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos muzikiniame teatre spalio 19-29 dienomis nuvilnijo P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ dešimties premjerinių spektaklių banga.

Programinis veikalas

Scenos iš P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ premjerinės kaskados Klaipėdos muzikiniame teatre. Operos scenografija – tiesiai iš kompiuterio į sceną.

P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ – viena populiariausių ir dažniausiai statomų operų visame pasaulyje. (Nors pats kompozitorius manė, kad ji yra per daug neįprasta, kad galėtų būti profesionaliai pastatyta už Rusijos ribų.) Poemos siužetas, nelaimingos meilės istorija, daugeliui mūsų gerai žinomas dar nuo mokyklos laikų. Kai kurie net ir dabar laisvai galėtume pacituoti atskiras šio kūrinio ištraukas, atmintyje giliai įsirėžė Tatjanos laiško scena, turime susikūrę visų pagrindinių šios dramos dalyvių portretus. Dėl tos pačios priežasties, vertinant spektaklį, sunku išvengti subjektyvumo. Dėl tos pačios priežasties greičiausiai du mano matyti Klaipėdos pastatymo spektakliai buvo skirtingi.

Kūrinio pagrindiniams vaidmenims atlikti iš įvairių Lietuvos ir Latvijos miestų konkurso keliu buvo atrinktos dvi solistų sudėtys: aukštuomenės gyvenimu persisotinusį dabitą Eugenijų Oneginą sukūrė Nauris Indzeris ir Mindaugas Rojus, lyrišką jo draugą Vladimirą Lenskį – Mantas Karpovičius ir Žoržas Siksna, romantišką įsimylėjelę Tatjaną Lariną – Eglė Chišju, Živilė Lamauskienė (šios interpretacijos pamatyti nepavyko) ir Loreta Ramelienė, jos seserį, vaikiškai žaismingą Olgą, – Raimonda Janutėnaitė ir Lina Urniežiūtė.

Nuoširdumas ir jaunystė

Eugenijus Oneginas – M.Rojus, Tatjana -L.Ramelienė. Olga – L.Urniežiūtė, Vladimiras Lenskis – Ž.Siksna.

Toks vos tik solinę karjerą pradedančių muzikų pasirinkimas atitinka kompozitoriaus pradinį nusistatymą šiai operai ieškoti jaunų ir nuoširdžių, kad ir vidutinių gabumų, bet „neapaugusių“ tuščiais štampais dainininkų. P.Čaikovskiui nereikėjo profesionalaus manipuliavimo publika, nereikėjo efektų, galinčių patraukti žiūrovo dėmesį, jam reikėjo tikro jausmo atskleidimo. Kompozicijos centre – nelaiminga meilė: Lenskio ir Olgos ateitį greičiausiai pražudo merginos lengvapėdiškumas, paties herojaus charakterio ūmumas ir to meto visuomenės garbės nuostatos, Tatjanos ir Onegino netikėtai stiprūs jausmai, rodos, gimsta ne toje vietoje ir ne tuo laiku – ir vieno, ir kito tikrumu patikėti sunku. Meilę nugali lemtis.

Operoje, kaip ne keista, svarbesniu ir įvairiapusiškiau atskleidžiamu personažu tampa Tatjana. Paprasta Rusijos provincijos mergina, veiksmo pradžioje stebinanti savo sielos kilnumu ir naivumu, netikėtai virsta aistringai mylinčia moterimi, o dar vėliau – stipria valinga asmenybe, sugebančia šį gilų jausmą paaukoti vardan ištikimybės ir pareigos. Likau sužavėta Eglės Chišju nepaprasto grožio lyriniu sopranu, tačiau jos Tatjana gana nejudri, poetiškai melancholiška charakterio spalva išlieka iki pat spektaklio pabaigos. Ypač monotoniškai suskambo „Laiško rašymo scena“ – vienas sudėtingiausių ir dinamiškiausių šios operos puslapių. Daug sėkmingesnė ir įdomesnė Loretos Ramelienės interpretacija. Tik čia priešingai – pradžioje pritrūko subtilesnės lyrinės išraiškos, paprastumo.

Nuostabiausi operos puslapiai

Tatjana – Ž.Lamauskienė, Eugenijus Oneginas – N.Indzeris. Vladimiras Lenskis – M.Karpovičius, Olga – R.Janutėnaitė. Tatjana – E. Chišju. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Eugenijus Oneginas, nuobodžiaujantis aukštuomenės jaunuolis, į provincijos gyvenimą žiūri kiek iš šono ir iš aukšto – abejingai. „Gero tono“ taisyklės yra jo gyvenimo arkliukas. Pamokslauja Tatjanai – nes taip privalu, klausdamas: „Kodėl nešokat, Lenski?“ – jis nejaučia, kas vyksta bičiulio širdyje, jis paprasčiausiai kultūringas. Tik dvikova, draugo mirtis ir netikėta nelaiminga meilė tai pačiai Tatjanai išjudina šią sustingusią sielą. Nauris Indzeris ir Mindaugas Rojus šį personažą kuria šilčiau, žmoniškiau. Gražūs ir išraiškingi abiejų atlikėjų balsai, įtikinamai suvaidintos kulminacinės operos vietos (dvikovos scena antrame paveiksle, Tatjanos ir Onegino duetas finale).

Nepriekaištingai Manto Karpovičiaus interpretacijoje suskambo poetiškai šviesus Lenskio ariozo iš pirmo paveikslo „Aš myliu jus, Olga“ ir kupina tragiškos nuojautos priešmirtinė arija „Kodėl, kodėl, kodėl mane apleidot, pavasario sapnai jauni?“ iš penkto paveikslo – du nuostabiausi ir lyriškiausi šios operos numeriai. Šio atlikėjo Lenskis turbūt labiausiai priartėjo prie kompozitoriaus idealo: „…> jaunuolio su vešliomis garbanomis, su jauno poeto a la Šileris ūmiom ir originaliom manierom?“. Žoržui Siksnai mano matytame spektaklyje pritrūko vaidybos, personažą išgelbėjo gražus balsas (tai jau daug) ir jausminga P.Čaikovskio muzika.

Žaisminga ir gyvai į operos veiksmą reaguojanti yra Raimondos Janutėnaitės Olga. Solistei pavyko surasti ir atskleisti subtiliausius charakterio niuansus. Šį vaidmenį, jei ne akivaizdžios vokalo problemos, laikyčiau vienu iš geriausių.

Dinamiškai, profesionaliai

Nepaprastai spalvingai perteikti charakteringi antraeiliai operos veikėjai: Aurelijos Dovydaitienės auklė, Jadvygos Grikšienės dvarininkė Larina, Viačeslavo Tarasovo ir Artūro Ramelio prancūzas Trikė, orusis Igorio Bakano kunigaikštis Greminas (Artūro Kozlovskio atlikimo išgirsti nepavyko). Nustebino choro grupės profesionalumas ir dinamiškumas ne tik dainuojant, bet ir vaidinant, šokant – pagirtinas choreografės Ingos Briazkalovaitės (debiutas) ir chormeisterioVladimiro Konstantinovo darbas. Orkestro įvaizdžiui pakenkė pučiamųjų falšai.

Scenos apipavidalinimas gana minimalus. XIX amžiaus „Eugenijaus Onegino“ erdvę kuria kelios padidintos to meto dailininkų paveikslų reprodukcijos ir Sankt Peterburgo kolonų eilė, dar yra kelios kėdės, staliukas, lova ir spinta-lentyna. Iš bendro konteksto, mano nuomone, iškrenta paskutinė niūri šios spintos-lentynos transformacija finale, kai tamsoje, šviečiant žvakėms, išryškėja griežtos ir skurdžios jos karkaso formos. Vaizdas labiau tinka mirties, o ne prarastos meilės idėjai atskleisti. Juk atstumdama Onegino meilę Tatjana pasirenka ne mažiau svarbias tos epochos vertybes – garbę ir ištikimybę. Oneginui skaudu, jis jaučia tuštumą ir gėdą, bet tragedijos tame nėra, tik drama.

Abejotini atradimai

Nors pastebėjau daug gražių ir subtilių Sigučio Jačėno sprendimų, sklandžiai padaryti perėjimai iš vieno paveikslo į kitą, tačiau režisūros trūko. Reikia prisiminti, kad kai dainininkai pamiršta vaidybą, išryškėja įvairios pastatymo spragos. Daug prieštaringų minčių sukėlė šešto paveikslo pradžios fragmento perkėlimas į pačią operos pradžią prieš introdukciją. Toks montažo principas, dažnai sutinkamas kine ir teatre, yra vengtinas operos pastatyme. Pagrindinis „lyrinių scenų“ herojus, kompozitoriaus sumanymu, yra Tatjana, meilės svajonių ir ilgesio tema, pirmą kartą suskambanti įžangoje, akcentuoja svarbiausią šios operos mintį. Dabar gi – šventinis polonezas ir Onegino solo…

Apibendrindama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Eugenijaus Onegino“ premjerą vis dėlto vadinčiau sėkminga – atrasta nuostabių naujų balsų, graži jubiliejinio kūrybinio sezono pradžia. O geriausias jūsų darbo įvertinimas, manyčiau, yra gausūs klausytojų aplodismentai spektaklio pabaigoje.

„Eglei…” – 60 metų

„Eglei…” – 60 metų

BALYS JUŠKEVIČIUS

Šventė, kurios taip ilgai laukėme, prabėgo, praskriejo, tarsi nedidelis debesėlis rudens fone. Daug apie ją kalbėjome, rašėme, propagavome kaip svarbų įvykį pokarinės Klaipėdos gyvenime, tikėdami, kad ji atkreips visuomenės dėmesį, kad minios žmonių veršis į teatrą pamatyti tą senutę „Eglę…”, 60 metų švenčiančią…

Kazio Jurašūno muzikinė pjesė „Eglė žalčių karalienė”, pastatyta teatro vyriausiojo režisieriaus Juozo Gustaičio, pirmąsyk buvo suvaidinta 1946 metų liepos 27-ąją per oficialų tuomet vadinto Muzikinės komedijos teatro atidarymą.

Šiemet spalio 1-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo parodyta J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjesė lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė”, režisuota V.V.Landsbergio, ir paminėtas K.Jurašūno pjesės „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo teatre 60-metis.

Įvykusi šventė parodė dar kartą, kad gyvenimo tempas, svarbių politinių įvykių gausa, verdantis kasdienybės katilas kupinas tiek daug visokio „meniu”, jog naujas laikas toli gražu iki senųjų pokario klaipėdiškių entuziazmo, džiaugsmo, mažųjų ir suaugusių žiūrovų dėmesio.

Gal mes buvome truputėlį ir per daug naivūs, vertindami tai, kas teatro scenoje įvyko prieš 60 metų. Per šį ilgą laiką teatro repertuaras nestovėjo vietoje, jis nuolat buvo papildomas naujomis temomis, daugelis iš jų svarbesnės Lietuvos žiūrovui, arčiau širdies, labiau jaudinančios, aktualesnės. Neminėsime vos ne dviejų šimtų nuo to laiko pastatytų spektaklių, daugiau ar mažiau kalbėjusių apie gyvenimą, žmogų, meilę ir džiaugsmą, kančią ir skausmą. Į teatro repertuarą atėjo tokie dabar jau klasikais tapę mūsų dramaturgai kaip Kazys Saja, Justinas Marcinkevičius, Juozas Marcinkevičius, Juozas Glinskis, Juozas Grušas… Teatras gali didžiuotis, kad po kuklios ir skausmingos „Eglės žalčių karalienės” į jo sceną galingai prasiveržė nauja dramaturgija, skelbianti, skatinanti Tėvynės atgimimą, ugdanti žmoguje taurius laisvės idealus.

Todėl atiduokime „Eglei žalčių karalienei” jai prideramą pagarbą ir laikykime, kad 60-mečio šventė buvo kupina geros valios, pagarbos teatro istorijai, žmonėms, kurie tą istoriją pradėjo ir puoselėjo.

Teatro vadovybė, tarsi norėdama užbėgti už akių „Eglės…” 60-mečiui, spektakliui, kurio jau niekas neatsimena, paruošė naują šios pasakos variantą dabartinių jaunųjų aktorių jėgomis – su trumpu poetiniu vaizdiniu, lyriniu siužetu, kukliu muzikiniu fonu. Teksto autoriai J. ir D. Vaiškūnai ir režisierius V.V.Landsbergis tarsi atkartojo trumpą šios pasakos siužetą, naudodamiesi šiuolaikine teatrine kalba. Spektaklis darnus, grakštus, naujoviškas, šviežias, išvaizdus. Nėra jokios prasmės lyginti abu spektaklius, skiriamus 60 metų. Kiekvienas jų prakalbo savo laikmečio, galimybių, etinių ir estetinių principų kalba. Svarbu, kad meninis kultūrinis įvykis buvo tikrai kultūringas, šventiškas, prasmingas.

Didelis laiko tarpas tarp dviejų „Eglių…”, deja, išsivedė į Anapus beveik visus pirmosios „Eglės…” dalyvius, artistus, kūrėjus, organizatorius ir žiūrovus. Atėjo naujos kūrybingos jėgos, kiti, dabartiniai kūrėjai, nauji žiūrovai. Vis dėlto nugalėdami laiko skrydį, šventiniame pirmosios „Eglės žalčių karalienės” pastatymo paminėjime dalyvavo keletas išlikusių gyvų 1946 metų spektaklio aktorių, tarp jų – baleto solistė Zita Lapytė, šokėja Milda Lekutytė, aktorius – šių eilučių autorius. Visi jie iš teatro scenos pasakojo apie senąją 1946 metų premjerą, susitiko su daugybe kitų teatro darbuotojų, daugelį metų dirbusių scenos meno labui. Tai E.ir B.Oberaičių šeima, E.Šatienė, A.Grincevičienė, D.Černikienė, buvęs direktorius A.Grybas. Teatro žmones sveikino kultūros viceministras, Klaipėdos miesto vadovybė, daugelis buvusių teatro darbuotojų. Su jais buvo didelis teatro gerbėjas ir mylėtojas Mažeikių Gabijos vidurinės mokyklos direktorius P.Baravykas, atsivežęs į spektaklį didelį gal poros šimtų mokinių būrį, kurie džiaugsmingai papildė šventės nuotaiką. Teatrą raštu sveikino buvęs ilgametis jo koncertmeisteris A.Lopas, buvęs pirmojo spektaklio vienas iš muzikinių vadovų, žinomas ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro kūrėjas S.Ratkevičius. Tarp sveikintojų buvo ir dabartinio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto atstovai ir studentai.

„Eglės žalčių karalienės” istorija tęsiasi. Ją toliau vaidina Klaipėdos dramos teatro menininkai, kurdami, įtvirtindami šio legendinio spektaklio gyvastį.

Festivalis populiarina akordeono muziką

Festivalis populiarina akordeono muziką

Danguolė Rimšienė

Kas dveji metai spalio pabaigoje Klaipėdoje vykstantys tarptautiniai akordeono muzikos festivaliai ,,Vivat accordeon“ jau tapo gražia tradicija. Šiemet spalio 20-22 dienomis buvo surengtas penktasis festivalis ir seminaras, sukvietęs gražų dalyvių būrį iš Lietuvos ir užsienio, džiuginęs atlikėjų, ansamblių bei muzikos žanrų įvairove, aukštu meniniu lygiu.

Prof. P.Feniukas iš Ukrainos buvo ryškiausia klaipėdiečių festivalio žvaigždė. Pramoginės muzikos mėgėjus pradžiugino M.Leliuchas iš Rusijos.

Vis lengviau

Festivalio vadovas Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojas metodininkas Robertas Užgalis pasakojo, kad festivalį organizuoti darosi vis lengviau, nes puikūs dalyvavusių muzikantų atsiliepimai apie aukštą jo meninį lygį garsina renginį ir leidžia pakviesti itin talentingus, Europoje gerai žinomus atlikėjus.

Visi vykę festivaliai buvo skirtingi. Jų koncertuose buvo akcentuojama tam tikra muzikos rūšis, solistai, įvairios sudėties ansambliai. Tuo siekiama pateikti platų akordeono muzikos galimybių spektrą, atskleisti jos įvairovę, pristatyti išraiškos priemones, supažindinti su instrumento galimybėmis.

Kūriniai sužėrėjo

Šiemet festivalio metu vyko trys koncertai, kuriuose muzikantai atliko skirtingų stilių programas. Skambėjo įvairių epochų ir žanrų muzika – nuo baroko iki šiuolaikinių originalių kompozicijų.

Koncertuose dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Kinijos atlikėjai. Beveik visi jie -­ prestižinių tarptautinių festivalių Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Ispanijoje ir kitur laureatai. Tuo neteko suabejoti klausantis jų grojimo – instrumentas jų rankose tarsi žaislas. Atrodė, kad techninės ir meninės atlikimo problemos neegzistuoja. Muzikos kūriniai sužėrėjo lyg deimantai.

…Ypač grojant P.Feniukui iš Ukrainos. Jis buvo šio festivalio ryškiausia žvaigždė. Būdamas 31 metų jis jau tapo profesoriumi. Nuo 1987-ųjų visuose prestižiniuose konkursuose jis laimėdavo tik pirmąsias vietas. Kartu su juo atvyko ir jo studentas Cheng Fengas iš Kinijos, kurio grojimui netrūko virtuoziškumo, tik gal buvo per daug santūrumo.

Išgirdome pirmieji

„Akordeon fest“ dalyviai – po svečių koncerto: M.Leliuchas, S.Osokinas, M.Gavrilova, I.Kalenčits, A.Daraganovas, Ch.Fengas, R.Užgalis ir P.Feniukas. Igorio KRAVČIUKO ir Roberto UŽGALIO nuotraukos

Festivalio kulminacija tapo akordeonininko iš Rusijos S.Osokino ir Klaipėdos kamerinio orkestro (dirigavo T.Ambrozaitis) atliktas vienintelis A.Piacolos koncertas akordeonui ir orkestrui „Aconcaqua“.

S.Osokinas tituluojamas gyva legenda, nes grodamas klavišiniu akordeonu viename prestižiškiausių festivalių Vokietijoje užėmė pirmąją vietą, įveikęs net tris dešimtmečius pirmąsias vietas laimėdavusius bajanistus. Į Klaipėdą S.Osokinas atsivežė italų firmos „Pigini“ specialiai jam pagamintą patobulintą akordeoną, ir mūsų klausytojai pirmieji išgirdo jo skambesį. Pasak orkestro meno vadovės L.Kuraitienės, šio instrumento garsai tiesiog užbūrė savo aksominiu, sodriu, išraiškingu tembru.

Tarp orkestro ir solisto užsimezgė ypač šiltas kūrybinis ryšys, kuris, kaip viliasi vadovė, galbūt ateityje gilės, ir mes dar išgirsime juos grojančius kartu.

Tai, kad prieš koncertą įvyko tik valandos repeticija, byloja apie orkestro ir solisto profesionalumą. Juolab kad kūrinys nuskambėjo intriguojančiai, stilingai, pabrėžiant A.Piacolos muzikos orginalumą ir minčių gilumą.

Moteris – atradimas

Šiame festivalyje girdėjome ir ansamblius – Klaipėdos universiteto akordeonininkų ansamblį „Akvarelė“ (vadovė doc. V.Kaknavičiūtė) su solistu prof. V.Tetensku (birbynė), taip pat I.Kalenčits ir A.Daraganovo duetą iš Baltarusijos (jiedu grojo ir kaip solistai). Ypatingų publikos simpatijų susilaukė vienintelė akordeonininkė I.Kalenčits, kuri buvo pavadinta šio festivalio atradimu.

Jaunatviška energija ir nuotaikingumu išsiskyrė P.Velikio ir D.Michailovo iš Latvijos duetas. Festivalį nuspalvino ir įvairios sudėties ansambliai – jau minėto S.Osokino ir fleitininkės M.Gavrilovos bei D.Rozovo ir birbynininko I.Andriūno duetai.

Neliko be dėmesio ir pramoginės muzikos mėgėjai. Šiam žanrui atstovavo smuikininkė V.Gurskytė ir akordeonininkas G.Mameniškis, susibūrę į ansamblį „Nostalgija“, bei M.Leliuchas iš Rusijos, kurio muzikavimas pasižymejo lengva technika ir švelniu garsu.

Panašumai ir skirtumai

Be koncertų, šio festivalio metu buvo surengtas seminaras „Įvairių tautų akordeono mokyklų panašumai ir skirtumai“. Jame buvo skaitomos paskaitos, vyko atviros pamokos, diskusijos.

Seminaro metu festivalio dalyviai supažindino pedagogus su savo šalyse taikomais akordeono muzikos atlikimo metodais, tradicijomis, mokymo sistema, tikslais ir uždaviniais.

Vyko atviros pedagogams skirtos pamokos, kurias vedė festivalio svečiai, jose dalyvavo jaunieji Klaipėdos krašto akordeonininkai.

“Tai buvo jiems naudinga, skatino populiarinti akordeono muziką. Toks festivalio organizavimo modelis jau davė rezultatų: nemažai Klaipėdos zonos akordeonininkų tapo tarptautinių konkursų laureatais”, – džiaugėsi R.Užgalis.

Pajūryje prigijo

Rengti ,,Vivat accordeon“ festivalius planuojama ir ateityje, nes akordeono muzika vis populiarėja, koncertų Klaipėdos publika visada laukia, juos mielai lanko. Be to, sukaupta nemažai festivalių ir seminarų rengimo patirtis.

Būtų neapdairu nepasinaudoti turimu potencialu, juolab kad kultūrinės (ypač muzikos kultūros) krašto žmonių reikmės auga, klausytojas darosi vis reiklesnis. Tai džiugina festivalio organizatorius, fiksuojančius, nagrinėjančius ir lyginančius savo keliolikos metų darbą.

Norėtųsi, kad taip šauniai pajūryje prigijęs renginys ateityje išlaikytų aukštą meninį lygį, kad festivalis augtų ir tobulėtų.

Klaipėda renčia pastolius etnoprovokacijai

Klaipėda renčia pastolius etnoprovokacijai

Senamiesčio širdyje, buvusiame Menininkų kiemelyje, o dabar Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) pašonėje vyksta statybos. Čia auga menų ir amatų kvartalas. Apie jį kalbamės su KKKC direktoriumi menotyrininku Ignu KAZAKEVIČIUMI – vienu iš šio projekto iniciatorių.

Menotyrininkas I.Kazakevičius sako, kad, norėdami būti atpažįstami tarp kitų tautų, turėtume atrasti savo etnokultūroje bendrinius bruožus ir juos paversti unikaliais simboliais, o jei tokių nėra, išrasti juos. Nerijaus Jankausko nuotrauka

– Kas tai per projektas ir kaip čia viskas atrodys, kai jis bus baigtas?

– Tai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe vykdo bendrą Lietuvos ir Latvijos projektą „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“. Šiuo metu aktyviausia projekto veikla – statybos buvusiame Menininkų kiemelyje. Statomos keturios meno dirbtuvės, kurios bus atviros lankytojams. Čia įsikurs keramikos, grafikos, medžio ir tekstilės menai. Taip pat restauruojamas daug metų „egzitencinėje nebūty“ skendėjęs ir kiemeliui egzotiškos griuvenos štampą uždėjęs Daržų g. 10 pastatas. Turistai betgi mielai fotografuodavo šias egziliu, deja, ir netvarka atsiduodančias vietas. Netrukus čia įkurtuves švęs Klaipėdos etnokultūros centras, kuris tapo projekto veiklos partneriu Lietuvoje. Dalį darbų tikimės užbaigti iki šių metų galo, viską baigsime 2007-ųjų pradžioje. Kaip matote, meno kvartalas pasipildo dar vienu „gyventoju“, pradeda formuotis normali ir savita kiemo stilistika ir struktūra.

– Kaip gimė šio projekto idėja?

– Kalbant apie tai, kaip viskas prasidėjo, reikėtų prisiminti, kas čia buvo prieš tai. Daug metų stūksojo pastatas vaiduoklis ir purvina terasa, kurią dauguma prisimena kaip šaunią bendravimo vietą prie alaus. Bet aš manau, kad gera šaunaus bendravimo vieta yra dar geriau. Juolab kad kiemelis yra vienintelis ir unikalus savo architektūriniu sprendimu. Tačiau tam, kad paverstume jį lankoma vieta, kurioje nuolat vyksta įdomus, intriguojantis meninis veiksmas, – būtini kultūriniai sprendimai ir projektai. Tokia svarbiausia dabartinės KKKC misijos dalis. Tokia artimiausia strategija, kurios dalimi taps ir tarptautinė rezidentūra, ir į kiemelį duris atveriančios centro galerijos veikla, kurioje bus pristatomi lietuvių ir užsienio autorių specialiai šiai erdvei sukurti įvairių meno sferų projektai.

Mąstyti apie projekto, kuris sutvarkytų jau minėto unikalaus Klaipėdos kampelio aplinką, leistų sukurti bazę kultūriniam vyksmui bei kultūros mainams, įgyvendinimą skatino pati vieta. Ne vienas kalbėjo – reikia kažką daryti… Kad kažkas būtų… Tačiau jokios dėmesio vertos idėjos meno bendruomenė neiškėlė. Gal gąsdino dideli paruošiamieji koncepcijos, dokumentacijos darbai, taip pat projektinės finansavimo paieškos. Nes tokiems pertvarkymams būtina ieškoti galimybės gauti ES fondų paramą, o tai labai didelis darbas, kurio tik šnekalais nepastūmėsi.

– Betgi ledai pajudėjo gana greitai?

-Šio projekto perspektyvą pirmoji įvertino tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė. Todėl Ventspilio (Latvija) savivaldybės pasiūlymas vienytis ir dalyvauti tarpregioninio kultūrinio bendradarbiavimo programoje „Interreg“ staigmena netapo. Tiesiog teko sparčiai suktis ir paruošti lietuviškos dalies projektą, padedant savivaldybei sutvarkyti būtinus juridinius, žemėtvarkos, techninius ir kitus dokumentus. Po to – laukimas ir projekto ruošimo metu terasoje apsigyvenusio baltojo karvelio – kaip gerosios vilties ženklo stebėjimas. Šis dar dabar tebesiganantis simbolis nenuvylė. 2006-ųjų sausį atėjo džiugi žinia, kad projektas laimėtas. O sulaukus oficialių dokumentų prasidėjo statybos. Jos, tikiu, pakeis ne tik aplinką. Atsiras ne tik daugiau „gražių fasadų“, bet ir gražių žmonių, kurie savo idėjomis ir aktyvumu sukurs kūrybiškumo atmosferą, kurios taip pasigendame uostamiestyje, ypač senamiestyje.

– Kaip prie projekto prisijungė latviai? O gal mes prisijungėme prie jų?

– Latvijos partneriai atėjo su beveik suformuotu veiklos pasiūlymu, o mūsų idėjos jiems taip pat atrodė priimtinos. Todėl trumpai pasitarę – pasidalijome darbais ir atsakomybe.

Kadangi Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų „Interreg“ programos sekretoriatas yra Rygoje, tai latviai tapo pagrindiniais partneriais, o mes atsakome už kūrybinę projekto veiklą, kuri jau prasidėjo, o didžiausio aktyvumo periodą pasieks statyboms pas mus pasibaigus. Kai turėsime dirbtuves ir naujajį Etnocentrą.

Šiame projekte nėra absoliučiai skirtingos latviškos ir lietuviškos dalies. Jis yra jungtinis, vykdomas pagal bendrą strategiją ir iš anksto sudarytą planą. Kartu tariamės dėl jo renginių. Skirtumas toks, kad kiekvienoje šalyje veiklos yra orientuotos į šiuo metu aktualiausius poreikius.

– Įdomu, ką latvių partneriai laimės iš šio, kaip sakote, bendro projekto?

Senamiestyje auga menų ir amatų kvartalas.Nerijaus Jankausko nuotrauka

– Latvijoje, Ventspilyje, atsiras amatininkų informacijos centras, kurio funkcija bus konsultuoti liaudies kūrėjus šiuolaikinės rinkodaros, technologijų, mugių ir kitų specializuotų renginių užsienyje bei dalyvavimo juose klausimais.

Ventspiliečiai statys kurėną ir atvyks šio amato paslapčių mokytis į Lietuvą. Taip pat Ventspilyje bus vykdomos keramikos, tekstilės ir medžio amatų veiklos ir skirtingai nei Klaipėdoje bus akcentuojamas kalvystės amatas.

Abu miestus projekto partnerius artimiausioje ateityje sies kūrėjų vizitai, atvirų dirbtuvių dienos, specialios projekto mugės, kurios reprezentuos „ekstragaminius“, bei keliaujančios parodos. Neofolko dirbtuvių kūrinius pamatys ne tik Venstpilis ir Klaipėda, bet ir Ryga bei Vilnius. Projektui pasibaigus planuojama tęsti edukacinę socialinę projekto misiją. Suprantama, atsižvelgsime į kitų metų rezultatus, sieksime pačios geriausios kokybės.

– Projekto pavadinimas – „Tradiciniai amatai ir menai. skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“. Ką tai reiškia? Ar įmanoma jungti amatus ir menus? Ar to reikia mums ir koks tikslas?..

– Jei atsigręžtume į netolimą praeitį, tai prisimintume, jog visas lietuviškas modernizmas sukurtas remiantis liaudies meno tradicijomis. Šiuo metu jis neaktualus, nes pastarieji atradimai prarado tautiškumo šauklio prioritetus, ideologinę koncepciją ir formos novatoriškumą. Kaip, beje, žavesį prarado ir liaudies amatai bei tautodailė. Gerajame primityvizme nebeliko meninio naivumo ir idėjinio švarumo. To, ko iš jo sėmėsi modernistinė – ekspresionistinė lietuviškoji dailė. Mugėse, kuriose susitinka miesto ir „liaudies – kaimo“ kultūra, pasigendu autorinio, vienetinio, originalaus kūrinio, paliekančio prisiminimus, emocijas, sukeliančio asociacijas ir panašiai.

Manau, kad tikras liaudies meistro gaminys turėtų turėti meno kūriniui būdingas savybes, o produkcija skiriama skirtingų visuomenės sluoksnių žmonėms. Mene juk turime alternatyvą ir labiau išprususiam, ir salonų liūtui, ir naujų medijų gerbėjui, ir…

Amatininkas nesistengia kurti originalių kūrinių, visuomenė, be retų išimčių, neturi pavyzdžių, kas yra geras, novatoriškas amato kūrinys.

Projekto pavadinime užkoduota jo misija – sukurti amatus reprezentuojančius kūrinius, padaryti juos konkurencingais, palaikyti eksperimentuojančius kūrėjus. Todėl pabandysime sukurti etnoprovokaciją, liaudies meno, amato motyvais paremtą ir šiuolaikinio dizaino elementais praturtintą kūrinį. Norėdami būti atpažįstami tarp kitų tautų, turėtume atrasti savo etnokultūroje bendrinius bruožus ir juos paversti unikaliais simboliais, o jei tokių nėra, išrasti, sukurti legendą ir deramai išreikšti mūsų amatuose. Išreikšti tai atskirai paimtame daikte, suvenyre – žaismingai, su įkvėpimu ir menišku požiūriu, taip, kad jis bylotų ne vien apie į jį sudėtą turinį, bet ir meistro genialumą. Kartu kad bylotų ir apie Lietuvą, ir būtų vartojamas, funkcionalus, nenusibostų, tarsi reikalautų sau partnerio, dar vienos dalies – kažkieno etnogaminių ar suvenyrų kolekcijoje, primintų žmogui apie lankytas vietas ir skatintų grįžti dar kartą.

– Kaip to ketinate pasiekti?

– ES „Interreg“ programos remiamo projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“ metu, nuo 2007-ųjų pradžios naujai sukurtame „menų ir amatų kvartale“ bus demonstruojamas pagal šiuolaikinius dizaino principus kuriamo amato gamybos procesas. Specialių edukacinių programų metu, remiantis autentiškomis istorinėmis žiniomis ir technologijomis, besidomintiems bus sudaromos galimybės patiems pabandyti kurti. Vienas svarbiausių projekto tikslų sukurti nuolatines kūrybines zonas novatoriško etnoprovokatyvaus, koncepciškai pagrįsto produkto pristatymui ir realizacijai. Į modernias tekstilės, medžio, keramikos ir grafikos dirbtuves (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) projekto organizatoriai Lietuvoje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pakvies kurti ir pristatyti dabar aktualias tradicinių amatų stiliaus ir formų interpretacijas.

Projektas siekia įvertinti minėtų amatų sklaidą ir populiarumą Vakarų Lietuvos regione, problemas, su kuriomis susiduria amatininkai kurdami, pristatydami ir realizuodami savo produkciją. Projekto metu bus ieškoma naujų amato pristatymo visuomenei būdų. Taip kartu skatinsime kultūros verslumą, meno ir verslo žmonių, miesto visuomenės bendradarbiavimą, kultūrinius mainus tarp kaimyninių regionų.

– Jūsų įstaigos kieme, kaip minėjote, bus medžio, tekstilės, keramikos ir grafikos dirbtuvės. Kodėl pasirinktos šios sritys?

– Na, kalbėdami apie grafiką, mes atsigręžiame į senuosius XIX a. liaudies medžio raižinius – jų specifinę, bet aiškią kalbą, gyvą vaizdavimą, nuoširdumą. Taip pat į XX a. tarpukario lietuviškos grafikos viziją, kuri sėmėsi iš tautodailės, amato tradicijos, – V.Petravičius, V.Ignas ir kiti.

O dabar, panaudojus šiuolaikines technologijas ir koncepcijas, galima laisviau eksperimentuoti ir sukurti ne tik aktualius kūrinius, bet ir pagyvinti patį kūrybos ir jos pristatymo procesą.

Tekstilė taip pat neturėtų būti suprantama kaip juostų audimas. Šiuolaikinėje tekstilėje sėkmingai interpretuojami etniniai raštai, senoviniai audimo būdai, faktūros, ornamentai ir spalvų santykiai. O kur dar skirtingų medžiagų santykiai ir kitų meno sferų elementų panaudojimas?!.

Ir visa tai galima sugrąžinti amatų gamybos procesui. Taip pat ir dirbant su medžiu, keramika. Pastaroji – ne vien puodai, o medis – ne šaukštų drožyba. Pasitelkus fantaziją ir išdrįsus eksperimentuoti, galima sukurti naują kultūrinę kokybę, apie kurią visi kalba.

– Kas tai?

– Tai kūrybiškas laiko praleidimas, kūrybinės industrijos, naujos kokybės folkmeno atsiradimas. Ir būtent toje gyvenimo sferoje, kuri didžiumą žmonių supa didesnę gyvenimo dalį – buityje, gatvėje, kasdienybėje.

– O ką pasiūlysite dalyvausiantiems projekte?

– Nemokamus seminarus, profesionaliai įrengtas ir atviras kiekvienam besidominčiam menų ir amatų dirbtuves, dalyvavimą tarptautinėse parodose, mugėse ir amatų dienose, reklamą projekto tinklalapyje ir kataloguose bei mainus su partneriais.

Spalio 27-ąją Klaipėdoje, Mokslų ir technologijų parko salėje, įvyko pirmasis Lietuvos ir Latvijos projekto forumas “Tradiciniai amatai Kuršių pakrantėje. Situacija, problemos, perspektyvos”. Jame susirinko abiejų pusių liaudies meistrai, projekto koordinatoriai. Pirmiesiems buvo pristatyta projekto idėja, išklausytos problemos su kuriomis susiduria liaudies kūrėjai, pasiūlytas menininko dizainerio ir liaudies meistro bendradarbiavimo modelis. Buvo skaitomi trys pranešimai. Mokslų daktarė, menininkė Elena Matulionienė kalbėjo apie tradicinį kostiumą ir autentišką jo detalių panaudojimą šiandien. Etnologė Valerija Jankūnaitė pristatė Klaipėdos etnokultūros centro rengiamų mugių kontekstą, o Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros bendradarbės Bronė Neverdauskienė ir Domantė Šarkauskaitė atskleidė šiuolaikinio tekstilės meno atradimus eksperimentuojant su etnotekstilės fragmentais. Susitikimą moderavo aktyviai dirbantis šiame projekte profesorius dailininkas Algis Kliševičius. Tikimės ir kitų klaipėdiečių ir regiono kūrėjų aktyvaus dalyvavimo, idėjų mainų, bendradarbiavimo, pasiūlymų ir patarimų. Juk tai kuriama jums. Kiekvienas, norintis nors trupam pabūti gražioje, kūrybiškoje aplinkoje, turėtų padėti ją kurti.

– Kiek toji išsvajotoji aplinka mums kainuos?

– Viso projekto vertė – vienas milijonas 300 tūkst. eurų. 75 proc. šios sumos dengia minėta Europos Sąjungos programa. Likusią dalį dalinamės mes ir latviai. Mūsų dalis už latviškąją mažesnė 20 proc., atitinkamai – ir ES finansavimas mažesnis, bet miesto lėšų sunaudosime tiek pat mažiau nei kaimynai.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Jaunųjų Europos kūrėjų paroda: ištakos, įspūdžiai, vertinimai

Jaunųjų Europos kūrėjų paroda: ištakos, įspūdžiai, vertinimai

Besižvalgant po prancūziško vernisažo užkulisius

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki lapkričio pabaigos svečiuojasi tarptautinis šiuolaikinio meno projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“. Klaipėda – jau antroji projekto stotelė. Prieš mėnesį oficialus parodos atidarymas vyko Montružo (Montrouge) mieste Prancūzijoje.

51-asis šiuolaikinio meno salonas Montruže susilaukė didžiulio publikos antplūdžio. Žvilgsnis į publiką, knibždančią portugalų ekspozicijoje.

Idėja – iš Prancūzijos

„Jaunųjų Europos kūrėjų paro-da“ – tai kelių šalių partnerių jungtinis šiuolaikinio meno projektas, administruojamas Montružo miesto, esančio Paryžiaus pašonėje. Miestas garsėja kaip aktyvus kultūrinis centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų, talentingų menininkų paieškoms ir pristatymui. Čia jau 50 metų vyksta kasmetiniai Montružo meno salonai, kurių tikslas pristatyti jauniausius Prancūzijos menininkus ir suteikti galimybę jiems pradėti savo kūrybinę karjerą.

Prieš šešerius metus, atsiveriant naujiems Europos Sąjungos geografiniams horizontams, Montružo mero p. Žano Lupo Metono iniciatyva pradėta organizuoti tarptautinė jaunųjų Europos menininkų paroda. Į projektą entuziastingai įsitraukė šalys partnerės: Portugalija, Ispanija, Austrija, Italija, nuo 2006-ųjų – ir Lietuva. Svečių teisėmis projekte dalyvauja Lenkija, Švedija, Slovakija. Kiekvienai šaliai atstovauja konkretus miestas. Atstovauti Lietuvai parodoje buvo pakviesta Klaipėda.

Unikalus projektas

Klaipėdiečių J.Rakevičiaus, R.Budvytytės, A.Petkaus, D.Vaičekausko ir J.Malinausko kūriniai parodoje Montruže – kaip namie. Lietuvių iš Klaipėdos ekspozicijoje grupelė prancūzų gyvai šnekučiavosi prie G.Venslovaitės instaliacijos. Godos Giedraitytės nuotraukos

Visi projekte dalyvaujantys miestai turi galimybę pristatyti 10 jaunųjų menininkų (t.y. po vieną kiekvieno menininko darbą). Menininkų darbai ir sudaro jungtinę parodą, kuri, prisijungiant vis naujiems partneriams, kaskart auga ir įvairėja tiek savo turiniu, tiek geografija. Tuo būdu projektas iš tiesų yra unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio, kūrėjų darbus. Kita vertus, drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Šių metų balandį Klaipėdoje vyko atrankinė jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų paroda, kurios metu dalyvauti tarptautiniame meno projekte „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrinkti aštuoni autoriai. Dar du menininkai pakviesti iš Kauno ir Vilniaus, taip suteikiant galimybę projekte dalyvauti ir kitų Lietuvos miestų menininkams.

Oficialiai „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ 2006-ųjų itinerariumą pradėjo rugsėjo mėnesį Montružo mieste. Ekspozicija nedidelėse Montružo administracijos patalpose, specialiai pritaikytose parodinei veiklai, talpino per 70 darbų (mat Montruže po penkis savo menininkų darbus eksponuoti turi teisę ir šalys svečiai). Pusė vos 42 tūkst. gyventojų turinčio miestelio biudžeto yra skiriama kultūrai, sportui ir švietimui (o kur dar ilgametė salonų tradicija!). Todėl nenuostabu buvo matyti sausakimšą žiūrovų salę, akimis godžiai ryjančią šiuolaikinio meno trofėjus.

Dominuoja „plokštuminiai“ menai

Lyginant su Klaipėda, akivaizdžiai diferencijavosi tikslinė auditorija. Jei pas mus šiuolaikinio meno vartotojais vis dėlto esti jaunoji visuomenės karta (istorinių ir socialinių paradigmų padarinys), tai Prancūzijoje žiūrovų amžius pasidalija „fifty fifty“ (per pusę), sulaukdamas tiek jaunimo, tiek ir brandaus amžiaus lankytojų.

Kita vertus, pati paroda akcentuoja jaunųjų kūrėjų primatą, kas savaie tiek mentalinę, tiek ir žvilgsnio kryptį orientuoja į jaunimo kategoriją. Tačiau įdomu, jog žanrais (vienas pagrindinių projekto tikslų yra pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas visuose jo pasireiškimo žanruose) paroda labai nežymiai laviruoja naujųjų medijų ar sintetinių raiškos formų link. Nepaisant „jaunystės“ kartelės, dominuoja „plokštuminiai“ menai: tapyba, fotografija, video-. Vos keli skulptūros bei keramikos kūriniai, instaliacinio charakterio meno apraiškos – parodai priduoda intriguojančio erdvinio prieskonio. Toks jaunųjų menininkų atsigręžimas į labiau tradicines nei avangardines meno formas gali būti sietinas su savotiškomis pradžių pradžios paieškomis arba siekiu atsispirti nuo jau išbandytų dalykų. Kita vertus, gali liudyti perspektyvinius ateities žingsnius: nepaisant to, kad kultūra akivaizdžiai technologizuojasi (net kompozitoriai kuria kūrinius nešiojamam kompiuteriui ir simfoniniam orkestrui), gal tolimesnė dailės ateitis slypi anaiptol ne technikos, o būtent vertybinio lauko verpetuose?..

Šiame kontekste lietuvaičių darbai išsiskyrė ypatingu sąlyčiu su tradicinėmis meno šakomis ir plastikos įvairove: ekspozicijoje pristatomi darbai nuo grafikos iki keramikos, nuo tapybos iki skulptūrinių objektų, nuo video- iki instaliacijos. Ir vis dėlto tradicinėmis meno šakomis jaunieji eksperimentuoja – grafiką įterpia į instaliaciją, tapyba užkloja metalo paviršių, į meno kūrinį įtraukia žiūrovus ir pan.

Nuotaikos skiriasi

G. Faugeras (Prancūzija) „Griuvėsių laukas“. Nerijaus Jankausko nuotraukos S.Richardot (Prancūzija) „Su titrais“. S.Winter (Austrija) „Atkuriant identiškumą“. I.Pinheiro (Portugalija) „Maždaug be pavadinimo“.

Dar vienas akivaizdus skirtumas tarp europinio ir lietuviškojo jaunųjų kūrėjų bloko – pati tematika, darbų turinys ir ekspresija. Vakarų Europos menininkai išsiskiria (arba tiksliau, niveliuojasi) tamsiu koloritu, destruktyviu turiniu, skaudžiai pesimistinės tikrovės paveikslu. Besižvalgant užplūsta XX a. pradžios nuotaikos: futuristų ar siurrealistų manifestai, skelbę praeities pabaigą ir naujos ateities pradžią. Menininkų darbuose vyrauja mirties ir išnykimo temos: žuvies kaulai, kaukolės blizgančiomis akimis, saldžiai gražus manekenas kryžių nešančio Kristaus pozose, kartuvės ir pan. Arba socialinė realybė: pigių rūbų parduotuvės, žmonių kasdienybė viešajame miesto transporte, tuščios miesto gatvės ir t.t.

Visiškai priešingas nuotaikas regime lietuvių ekspozicijoje, kur trykšta spalvos, vyrauja popmeno žaismė arba analizuojami vertybiniai kontekstai. Nesistengiama analizuoti politinių peripetijų, socialinių realijų ar pan. tematikos. Daug svarbiau tiesiog mėgautis meno raiškos galimybėmis, priblokšti netikėtumu. Stipriai parodoje savo vardą deklaruoja ir slovakai bei estai, išsiskiriantys originaliais plastiniais ieškojimais.

Akivaizdu, jog pastaroji jaunųjų kūrėjų karta – naujasis darinys, ieškantis savo pačių tapatumo, galinčio tarpti Vakarų kultūros ideologijoje, bet kartu nepranykti globalizacijos visuotinume. Autentiškos savasties deklaracija bei kūrybinio prado (kelio) identifikacija – tai šiandienos jaunųjų menininkų atspirties taškai. Pastaroji situacija, manyčiau, būdinga daugumai posovietinių valstybių, kurios, atgavus nepriklausomybę, stengėsi kiek galima greičiau „įsiurbti“ į save vakarietiškąją kultūrą, tačiau šiandien nori suvokti, kas jie iš tiesų yra ir ką gali pasiūlyti pasaulinei meno rinkai.

Ir mes tai galime!

X.Alias (Ispanija) – Sekmadienis / Stiklas / Snūda“. J.Rego (Portugalija) „Pradinis taškas“. N.Sousa Vieira (Portugalija) „Neįmanoma tiesialinijinė erdvė“.

Vertinant iš perspektyvinio žvilgsnio, lyginant praėjusių ir šių metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodas, ryškėja kokybinis skirtumas. Praėjusiais metais menininkų lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Šiemet didesnė darbų dalis pretenduoja į teigiamą įvertinimą, kas greičiausiai liudija atidų meno komisarų darbą – didžiajai parodai stengiamasi pateikti išgrynintą, įvairialypę ir atraktyvią darbų ekspoziciją.

Kita vertus, norėtųsi tikėti, jog tam tikros atsvaros ir intrigos parodai suteikia Rytų bloko prieskonis, tačiau tai gal jau pernelyg subjektyvus vertinimas.

Apibendrinant džiugu, kad Klaipėdoje vykęs šios parodos atidarymas dar kartą patvirtino tiek žmogiškąjį, tiek ir infrastruktūrinį Klaipėdos potencialą organizuoti tarptautinio lygmens parodas. Išsisklaidę po ekspozicinius dailės parodų rūmų plotus jaunųjų menininkų darbai reprezentavo naują architektūrinį formatą bei įgavo naują pačios „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodos vertinimo skalę.

Tai – keliaujanti paroda, kaskart, priklausomai nuo ekspozicinio ploto ir parodos išdėstymo variacijų, reflektuojanti naujus jos suvokimo atspalvius. Todėl džiugu, jog naujoji stotelė viršijo lūkesčius. Telieka tikėtis, kad ateityje ji taps peronu jaunųjų Klaipėdos (o gal ir Lietuvos) kūrėjų kelionei į pasaulį.

Ar leidžia būti savimi van Gogo kedai avimi?

Ignas Kazakevičius

Jaunųjų Europos kūrėjų parodą laikau dideliu avansu jauniems Klaipėdos kūrėjams. Be politinės parodos reikšmės ir „iškartinės“ integracijos į tarptautinį kontekstą, svarbu ir tai, jog šis įvykis gali paskatinti vizualinių menų kultūros aktyvumą Klaipėdoje.

M.Sola (Ispanija) video darbas „Pietūs su šeima“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klaipėdos savivaldybės finansinė projekto parama – svarbus kultūros politikos žingsnis, rodantis dėmesį jauniesiems kūrėjams, tiksliniams kultūros mainų projektams.

Pagirtina ir tai, kad dauguma kūrinių atlikti techniškai nepriekaištingai, yra tvarkingai pateikti, parodoje žymu tai, kas vadinama ekspozicine kultūra.

Verta pagirti drąsų, ant iššūkio ribos balansuojantį projekto plakatą (darė prancūzai) ir stiprią reklaminę kampaniją, rengėjų entuziazmą, lėmusį didelį susidomėjimą.

Pradžia – sumanymas

„Kur visko pradžia?“ – savo instaliacija klausia menininkė Goda Venslovaitė. Trimis aukštais pakibusiais drobiniais maišeliais su šūkiais–idėjomis ji užkabina žiūrovą bent trimis aspektais.

Pirma – užrašęs savo tekstą ant tam skirtų kortelių ir įmetęs maišelin, jis gali savarankiškai sudalyvauti meninio mąstymo procese, tarkim, gali oponuoti ant maišelių užrašytoms mintims (beje, peržiūrėjau visus, tebuvo viena apskritai tezė, su kuria polemizuoju apžvalgos pabaigoje). Kitose – vaikiškos keverzones, tarsi žiūrovas būtų jautęs poreikį kažką padaryti. Atseit įrankiai padėti, tai… Parodoje gi, tą patį galima pasakyti apie ne vieną, tikrai ne vieną ir ne du kūrinius bei kūrėjus.

Antra ir trečia – tai aktualiausias ir geriausias šios parodos kūrinys. Išskyriau jį iš daugelio dėl turinio ir medžiagos, iš kurios kūrinys padarytas vienio bei nepretenzingumo. Idėjos-šūkiai čia yra aiškiai išreikštos. Jie paprasti, nesudėtingi, kai kurie netgi primityvūs, tačiau kūrinio esmė suvokiama iš karto. Kūrinio pateikimas ir struktūra, taip pat iš karto leidžia asociatyviai „mėtyti“ mintis, pratęsti žaidimą dalijantis mintimis kad ir su šalia stovinčiu. Aktualiausias jis todėl, kad pabrėžtinai kalba, nuo ko viskas prasideda. Nuo idėjų taigi, kurių akivaizdžiai stinga šioje parodoje, tačiau stinga ne minčių, ką (at)vaizduoti, ką perkurti, bet koncepcijos, kurią įgyvendinus taptų aišku – kam, vardan ko reikėjo tą daryti? Kokia prasmė atlikti tam tikrą veiksmą, pagaminti tam tikrą objektą, ir jį pristatyti kaip meno kūrinį.

Kūrėjai iš reikalo?

Jaunieji menininkai mene mėgsta perteikti socialines potekstes. Tačiau jeigu menas kalba socialine kalba – jis turi veikti, taip kad atkreiptų mano /statistinio žiūrovo/ dėmesį į keliamą aktualiją. Tarkim, kad stebint krūvą video-, nuotraukų, ir kt., iš žmonių minioje, benamių, norinčių pasikeisti lytį, nuskriaustų negrų, homoseksualistų ir pan. nebūtų tas pats, ar janina tapo antanu, o negras – transvestitu, ar tas kažkas kažkur vykstantis dar vis tęsiasi… Juk jeigu apie problemą norima papasakoti kitam žmogui, tai reikia labai paveikti tą žmogų, įtikinti jį, nes tai NE TO ŽMOGAUS PROBLEMA! Prisiminkime, kad menas visada buvo naudojamas socialiniams reiškiniams paryškinti ir koncentruotai paveikai perteikti.

Šioje parodoje jaunųjų menininkų menas yra daugiau asmeninis/socialinis. Gabaliukai asmeninės patirties, gabaliukai, kažko išmąstyto, gabaliukai kažkur matyto. Ir visa tai pateikiama kaip „aš menininkas/aš esu/aš norėčiau būti menininku“.

Darbai remiasi asmenine patirtimi, kurios /vertos perteikti/ jaunas kūrėjas neturi, remiasi personaline išpažintimi, kai iš tiesų nėra poreikio atvirai kalbėti, nenorima ir neturima ką pasakyti, veikiau sėdima ir galvojama, esu menininkas, tai reikia gi ką nors sukurti. O ką sukurti? Apsižvalgoma: virtuvė, vonios kambarys, daiktai, gatvė, kurioje augau, sankryža, kurią matau pro langą, kurioje kartais susidaužia mašinos. Na, ir?

Menas be aktyviai perduodamos patirties lieka tuščia retorika ir estetika. Menas tai – asmeninė pozicija, tai būdas susiremti su pasauliu. Ir jei nusprendei išeiti į eterį, reiškia, kad turi ką pasakyti, jei nusprendei važiuoti autostrada, negali joje tiesiog atsisėsti, nusprendęs rėkti, turi rėkti. Geras menas veikia arba neveikia. Žodis patinka arba nepatinka – čia labai labai netinka. Menas yra kova. Menas yra tikėjimas. Tikėjimas tuo, ką darai, ir tuo, ką kalbi. Kalbant apie sąžinę mene – menas tam tikrame kontekste gali būti netgi pritemptas, ir bus tikras, jeigu bus „išgyventas“. Sąžiningai išgyventas – vadinasi, nebūtinai tiesiogiai patirtas ir tiesiogiai perteiktas. Galime atsisakyti kovos modelio, tebūnie tai tylos būvis, tačiau jausmas, kad nuo tavo veiksmo pasaulyje realiai kažkas keičiasi – tas pojūtis kūrinyje turi būti ir išlikti. Pokyčiai gali prasidėti nuo tavo virtuvės, vonios kambario, daiktų, gatvės, kurioje augai, sankryžos, kurią matai pro langą, kurioje kartais susidaužia mašinos.

Koks visuomenės PH?

Jaunieji parodos autoriai veikiau stebi pasaulį ir sykiu bando atsiriboti nuo jo pateikdami personalines istorijas. Įdomiausia betgi tai, kad realiai kiekvienas menininkas su savomis skirtingomis istorijomis veikia pagal tą pačią schemą.

Todėl stipriausias menas yra toks, kuomet papasakota asmeninė istorija „kabina“ universalią plotmę ir jos poveikio diapazoną jaučia skirtingos rasės, mentaliteto, tautybės ir pan. žmonės. Jaunieji menininkai susitapatina su tam tikra madinga kodų, kaip padaryti meną, panašų į tą, kuris „ant bangos“, sistema. Ir tai tiek jų, tiek ir aplinkos problema. Tai, kas niveliuoja parodoje eksponuojamą meną, – yra sąlygota visuomenės ir jos narių interesų susmulkėjimo, idėjos, už kurią galima būtų numirti tiesiogine ir perkeltine prasme (pavyzdžiui, laisvės), nebuvimo. Tad iš esmės jaunieji kūrėjai kalti tik tiek, kad nenori būti originalūs.

Dar keletas pastebėjimų šia tema. Paveikus menas neprivalo būti itin novatoriškas ar radikalus. Darbo pavadinimas – dar vienas būdas „išlaužti“ idėją. Keli žodžiai, prisegta koncepcija galėjo pagelbėti kūriniams komunikuoti su žiūrovais. Autorių kūriniai šioje parodoje formuojami kaip estetiškas dizainas. Na, taip suprantama – informacinė visuomenė, skaitmeninės ir kitos technologijos, bet visgi – ar regima visuma nebus vienas iš pavyzdžių, kai bėgama nuo konkretesnių atskaitos taškų, realaus pasaulio? Dar. Eksponuojamas menas neveikia. Nei iššūkis, nei forma nėra įdomi, nei turinys įdomus, nei žaismingas, nei šokiruojantis. Nei kvepia, nei smirda, nei pasaka, nei gyvenimas, nei minimalizmas, nei hiperbolė. Nei įstabios tylos, nei intriguojančio veiksmo. Na, pateikite tada nors trupinį šūdo, nors minutę pačios banaliausios provokacijos!

Kita vertus, anot komentatorius R.V., kurio kortelę radau viename iš G.Venslovaitės idėjų – maišelių „norėdamas ką nors kritikuoti užsidėk jo batus ir nuėjęs 7 mylias kritikuok“. Užsidėti galima, bet kad šiuo atveju nėra kur eiti, nekalbant, kad nėra ir septynmylio takelio. O dar kita vertus, nėra būtina žinoti kiek autorius iškentėjo ir ko atsisakė kurdamas kūrinį, ką jis patyrė ir pan., tai privalo būti matoma ir jaučiama. Energija, jeigu ji yra, veikia bet kokia forma ir bet kurias mūsų jusles.

Šioje parodoje galima bandyti autis kad ir ryškiaspalvius prancūzo T.Mahuizer tapytus kedus, kurie asocijuojasi su įvairiausiais van Gogo tapytais daiktais, su nuasmenintu asmeniškumu. Skirtumas tas, kad šitie batai be charakterio, daugiaspalviai, bet neišreikšti. Na, tarkime, van Gogas mums per senas, meną kuriame dabar, iš dabarties impulsų, įvykių, o jei tas menas neveikia mūsų, tai kodėl? Ar įvykiai ir problemos neaktualios, betgi jų tiek daug ir jos tokios įvairios, pasaulis ganėtinai šioje srityje patobulėjo per pastarąjį šimtą metų. Negi taip neįdomu gyventi? O gyvename permainų laikais (skirtingose šalyse jos, be abejo, kitokios). T.y. sunku, bet įdomu. Ir, regis, menas turėtų klestėti, tapti išsivadavimo iš savęs paties būdu, visuomenės lakmuso popieriumi. Koks po paraliais LT visuomenės PH?

Daugiau proto nei širdies

Įspūdžiais apie jaunųjų Europos kūrėjų parodą per vernisažą uostamiestyje paprašėme pasidalinti skirtingų kartų Klaipėdos menininkus.

Kur individualumas?

Grafikas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros prof. Algis KLIŠEVIČIUS: O kaip jums?.. Sakote, per daug racionalu? Tai reiškia, kad Europa „daro“ meną labiau protu nei širdimi, ko gero. Atsispindi tas momentas… Todėl, kad bijo „padaryti“ širdimi. Nes gali paaiškėti, kad reakcija į tą pasaulį, kuriame mes esame, gali būti žymiai skausmingesnė. Todėl, man atrodo, mes čia matome labai estetizuotus, profesionaliai „padarytus“, akivaizdžiai šiuolaikinės estetikos ieškojimų ribose esančius darbus. Iš principo labai malonu, kad tokio meninio lygio paroda Klaipėdoje atsirado ir kad autoriai – iš tiek šalių. Bet pabandykime čia atskirti tas šalis vieną nuo kitos. Pabandykime apibūdinti autorius, net čia esančius lietuvius, ir juos atskirti nuo kitų. Šiuo požiūriu – didelė problema. Kadangi ta meninė kalba tapo savotiška esperanto kalba. Vietoj to, kad menininkai savo išgyvenimus išklotų savo kalba, labiau atpažįstamai ir labiau individualizuotai.

Matyt, ne veltui Klaipėdoje gruodžio 1-ąją vyks meno vadybininkų konferencija, kurioje vienas iš klausimų – kultūrinio identiteto problema. Kadangi, kaip matome, ji tampa aktuali. Kadangi mes pakliuvome į tokį globalizacijos procesą, kultūrų katilą, kuriame tas dalykas tampa svarbus. Nes kitaip mes galime prarasti savo identifikacijos ženklą, tam tikrą kodą, kuris leidžia laikyti save lietuviais. Galbūt tikslas toks yra – laikyti save europiečiu, o paskui tik lietuviu. Galimas ir toks variantas. Bet ir ši paroda rodo, kad, ko gero, būtų įdomu atrasti lietuvį šioje parodoje, atrasti prancūzą, italą, ispaną, portugalą, austrą… O dabar sunkiau tai padaryti, nes toji meninė kalba savotiškai suniveliuota. Videopriemonės, fotografijos, videodarbai, tam tikri žaidimai, reklaminių menų įtaka akivaizdi, čia pritaikyta.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai džiugina, – kad visa tai yra čia ir kad paroda tokio lygio – atrinkti darbai, pateikta labai solidžiai. Bet kuriuo atveju vertas dėmesio reiškinys. O tai, kad jis vyksta Klaipėdoje, – tiesiog džiugus reiškinys. Todėl, kad mes jau tada nesame tokia provincija, jei iš Prancūzijos miesto (na, aišku, ne iš Paryžiaus šiuo atveju) ta paroda atkeliavo šičia. Tai mes esame tokio pat žaidimo lygio, tame pačiame kontekste, kas dabar vyksta visur. Kadangi mes dabar jau matome, kas vyksta visur, mums galima būtų daryti išvadas ir galvoti, o kaip mes galime tame visame reiškinyje pasirodyti savaip. Taip, kad būtume įsimintini, patrauklūs arba kažkuo įdomūs. Ko gero, vieninteliu būdu – išliekant savimi. Nes jeigu mes bandysime būti tokie, kaip, tarkim, prancūzai, tai gal prancūzai bus įdomesni. Jei bandysime imituoti ispanus, tai jie bus karštesni.

Ne, čia negalima būti kategoriškam. Negalėčiau pasakyti, kad neturiu į ką žiūrėti. Aš turiu į ką žiūrėti. Yra įdomių detalių, pastebėjimų. Galbūt tik galėčiau pasakyti, kad, kaip ir visa Europos šiuolaikinė dailė, tai, ką matau čia, – labai fragmentiškas menas. Menininkas žiūri į pasaulį kaip į fragmentų rinkinį, išskaido visumą. Arba negali, arba nesistengia matyti visumos, stengiasi estetizuoti tam tikrą detalę ir taip perteikti pasaulio grožį. Tiesiog toks dabar gyvenimo būdas ir toks suvokimas. Mūsų gyvenimo metodas, kurį dabar taikome, neduoda mums laiko apibendrinimams. Lyg mozaika, amžina mozaika, kurioje mes skubam, verčiamės, jau kitaip švytim ir t.t. Gali būti dar viena problema… Jei žiūrėsime globaliu mastu – didesnė pasaulio dalis neskaito ir nerašo lotyniškais rašmenimis, o rašo kiniškais ir arabiškais. Iš esmės pasaulis yra visai kitoks. O besidžiaugiant savo darželio gėlėmis, į jį galima žiūrėti ir taip.

Vis dėlto čia man labiausiai įstrigo tas fragmentiškas požiūris į pasaulį. Nesiekiama apibendrinimų arba jie „padaryti“ tokiu būdu, į kurį man dar reikėtų gilintis. Turiu pripažinti, kad jau esu kitos kartos žmogus. Tas požiūris man įdomus, bet nebūtinai jis mano. Gal aš kitaip norėčiau tą dalyką matyti. Bet ateina nauja menininkų karta, mes ją matome visose Europos šalyse, ji tiesiog yra tokia. Vadinasi, tas reiškinys pats savaime yra įdomus, vertas susipažinimo, stebėjimo, galbūt net gilesnės analizės.

Trūksta naujo požiūrio

Interaktyvaus meno kūrėjas, VDA doktorantas Julijonas URBONAS: Parodos darbuose juntama populiariosios kultūros įtaka. Tai savotiškai žavi, bet mane asmeniškai nelabai domina. Aš pasigendu subtilesnio požiūrio į naujesnius dalykus, pavyzdžiui, į technologijų įtaką. Čia mėginta panaudoti naujas technologijas, bet… Trūksta naujo požiūrio į naujus judėjimus – technologijų, visuomeninius santykius dabartinėje tokioje technokratinėje visuomenėje. Esu tarpdisciplininio meno mėgėjas, tai man dar čia stinga tų pačių menininkų meninės išraiškos bendravimo.

O šiaip darbai gana įvairūs, ir paroda pakankamai įdomi. Nors autoriams trūksta didesnio išskirtinumo ir individualumo, asmeniško požiūrio į pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje. Taip yra todėl, kad menininkai paveikti masinės kultūros. Ji ypač jaunus žmones patraukia, nes yra smagi, maloni… Ir ta meninė išraiška – pramoginio pobūdžio. Jie tai kuria kaip pramogą, o ne kaip meną. Tai irgi gerai. Bet turėtų būti pramoga ne tik menininkui, bet ir žiūrovui. Nes jeigu žiūrovas mato tik menininko pramogą, negauna tos pramogos sau, tai ne kas…

Aš pats esu dizaineris ir man labiau patinka tokie tarp dizaino ir meno darbai. Čia daugiau mėginta kurti meną. Gal mėginta…

Bet bendras įspūdis – neblogas. Tikrai. Ypač Klaipėdai trūksta naujo vėjo. Jauno.

Nemažai tuščių darbų

Ch.Lartillot (Prancūzija) fotografijos. N.Kuligowski (Prancūzija) „Balnas“. C.Collina (Italija) „Gyvenimo, meilės, draugystės, darbo objektai“.

Fotografas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentas Edmundas LUKMINAS: Dalyvavau klaipėdiečių menininkų atrankoje į šią parodą. Bet mano darbas nebuvo išbaigas dėl įvairių techninių dalykų. Nelabai sužibėjo atrankoje. Daug norėjau, bet ne taip išėjo. Ką gi, kiti padarė geriau.

Mano emocijos čia – labai teigiamos. Nes yra tikrai gerų darbų. Kai kas patiko iš fotografijų, bet labiausiai įstrigo keli videodarbai. Nesakau, kad visi, jokiu būdu. Su daug kuo pasišnekėjom, ne tik man įsiminė filmukas su lagaminu ir veidrodžiu berods prancūzų ekspozicijoje.

Nelabai ką daugiau čia galėčiau išskirti. Yra net draugų, kurie dalyvauja parodoje. Jokiu būdu nenoriu jų kritikuoti. Bet toks mano bendras požiūris į visą paro-dą. Nebūtinai daugiau spalvų ir kontrastų, bet norėtųsi stipresnės idėjos, išbaigtumo.

Dar įstrigo tuštybė. Labai daug tuščių darbų. Kodėl? Tokia šiuolaikinio meno tendencija. „Darom“ šiuolaikinį meną, bet nekuriam meno.

Parodai trūksta jausmo. Daug dirbtinumo ir, kaip jau sakiau, tuštumos. Paėmė ir sukūrė, nes reikėjo parodai kažką šiuolaikiško pateikti.

O teigiama čia – emocijos, susiję su grožiu. Estetiniu ir nuoširdžiu. Radau jo keliuose videodarbuose. Kad ir tame ispanės Febrer, kuriame eskavatorius su kamuoliu žaidžia…

Kalbino Rita Bočiulytė

Muzikai išsiruošė į didįjį žygį per Lietuvą

Muzikai išsiruošė į didįjį žygį per Lietuvą

Prof. Rimvydas Žigaitis

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas

Lietuvos muzikų sąjunga (LMS) kartu su šalies muzikine visuomene šiemet lapkritį mini Lietuvos muzikų sąjungos įkūrimo 70-metį ir rengia „Didįjį muzikų žygį per Lietuvą”.

Prieš 70 metų

1936-aisiais Kaune iškilūs to meto muzikai – N.Martinonis, J.Karosas, K.Kaveckas, A.Budriūnas, K.Griauzdė ir kiti – įvairių žanrų muzikus subūrė į Lietuvių muzikų draugiją. Tai buvo reikšmingas posūkis muzikinės kultūros plėtros baruose. Patvirtintuose draugijos įstatuose buvo nurodyta, kad jos „tikslas – lavinti savo narius muzikos srityje, kelti chorų kultūrą bei muzikos meną“. Įgyvendindama įstatų nuostatas, draugija pradėjo sistemingai, aktyviai rūpintis muzikinės kultūros reikalais: vadovavo Lietuvos chorų sąjūdžiui, rūpinosi respublikinių ir rajoninių dainų švenčių, chorų konkursų organizavimu, naująja lietuvių chorine muzika, muzikiniu švietimu, vargonininkų ir muzikos mokytojų kvalifikacija, rengė populiarius simfoninius, kamerinius koncertus, leido mėnesinį meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“.

Prieš septynis dešimtmečius įkurtos Lietuvių muzikų draugijos muzikinės kultūros plėtros pastangos ir darbai buvo pradmuo, vėliau tapęs akstinu steigti savarankiškas kultūros sklaidos institucijas: Liaudies kultūros centrą, Filharmoniją, Chorų sąjungą, vargonininkų, muzikos mokytojų asociacijas ir kt.

Tęsia tradicijas

Šiandienos kūrybinė organizacija Lietuvos muzikų sąjunga, tęsdama 1936-aisiais įkurtos Lietuvių muzikų draugijos veiklos tradicijas, taip pat siekia aktyviai dalyvauti šalies muzikiniame gyvenime – nuosekliai įvairiomis formomis plėtoja veiklą visoje Lietuvoje, remia muzikų kūrybinę iniciatyvą, telkia juos meninei ir švietėjiškai veiklai, ją propaguoja šalyje ir užsienyje, o rezultatus fiksuoja istorijai.

Lietuvos muzikų sąjunga leidžia mėnesinį meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“, rengia kasmetes Lietuvos muzikų didžiąsias šventes „Didysis muzikų paradas“, nuolat organizuoja koncertus jaunimui Lietuvos vidurinėse ir muzikos mokyklose, sekmadienio muzikines popietes – įvairių žanrų atlikėjų koncertus ir susitikimus su visuomene, nusipelniusių muzikų pagerbimo ir atminimo vakarus, pristato naujausius atlikėjų kūrybinius darbus, leidžia natas, knygas, Lietuvos atlikėjų kompaktines plokšteles, kas penkeri metai kartu su Lietuvos muzikos akademija ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga rengia B.Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursus.

Koncertuos apskrityse

Koncerte-maratone Klaipėdoje ir „Didžiajame muzikų parade – 2006“ Vilniuje dalyvaus ir 20-metį švenčiantis uostamiesčio Brass kvintetas, vakar Koncertų salėje surengęs įspūdingą jubiliejinį pasirodymą. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

2001-aisiais Lietuvos muzikų sąjunga kartu su firma „Baltic optical disc“ įsteigė „Auksinio disko“ prizą. Juo kasmet apdovanojami aktyvia ir ryškia menine veikla pasižymėję įvairių akademinės muzikos žanrų atlikėjai. Didžiuojamės aktyvia daugelio Lietuvos muzikų veikla ir dideliu būriu ryškių menininkų, 2001-2005 metais paskelbtų „Auksinio disko“ laureatais. Tai dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Regina Maciūtė, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis, Virgilijus Noreika, pianistai Petras Geniušas, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, violončelininkas Rimantas Armonas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, birbynininkas Antanas Smolskus, fortepijoninis trio „Kaskados“, Vilniaus ir M.K.Čiurlionio styginių kvartetai, Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Saulius Sondeckis), kameriniai chorai „Brevis“ (meno vadovas Gintautas Venislovas) ir „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), džiazo atlikėjai pianistai Artūras Anusauskas ir Egidijus Buožis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius, Dainiaus Pulausko Jazz sekstetas.

Lietuvos muzikų sąjunga 70-mečio proga rengia festivalį „Didysis muzikų žygis per Lietuvą”. Lapkričio mėnesį visose Lietuvos apskrityse lankysis iškilūs aukštojo muzikos meno atstovai bei atlikėjai: „Auksinio disko“ laureatai, jubiliejinės X Lietuvos muzikų šventės „Didysis muzikų paradas – 2006“ bei ankstesnių muzikų švenčių dalyviai.

Per 400 atlikėjų

Lapkričio 19-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos muzikų sąjunga rengia jubiliejinę X Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas – 2006“. Tai tradicinis unikalus, neturintis analogų, didžiausias Lietuvos atlikėjų renginys – devynių valandų trukmės koncertas maratonas, didžioji Lietuvos atlikėjų meno metų ekspozicija. Renginyje Vilniuje šiemet dalyvaus per 400 atlikėjų – plačiai žinomi Lietuvos atlikėjai, kolektyvai bei jau tarptautinių konkursų laurus pelnę jauni muzikai.

Šventės metu Filharmonijos scenoje šeštą kartą bus pagerbti aktyvia ir ryškia menine veikla pasižymėję įvairių akademinės muzikos žanrų atlikėjai – bus paskelbti ir apdovanoti 2006-ųjų „Auksinio disko“ laureatai. Pagerbsime ir šiemet jubiliejinius gimtadienius šventusius vyriausius LMS senjorus – žymius muzikus veteranus.

Drįstu teigti, kad per devynerius gyvavimo metus „Muzikų paraduose“ dalyvavo visi garsiausi, žymiausi Lietuvos muzikai – neįkainojamas Lietuvos kultūros turtas. Kita vertus, tai ir puiki proga pasireikšti mūsų jauniesiems muzikams – tai žvilgsnis į mūsų muzikinės kultūros ateitį.

Plačiajai auditorijai

Lankydamiesi regionuose Lietuvą reprezentuojantys atlikėjai bendrais šventiniais koncertais su geriausiais vietiniais meno kolektyvais ir solistais prasmingai paminės Lietuvos muzikų sąjungos jubiliejų. Viliamės, kad festivalis taps puošnia visos Lietuvos muzikinės kultūros švente.

Ir „Didysis muzikų žygis per Lietuvą“, ir jo kulminacija – jubiliejinė X Lietuvos muzikų šventė „Didysis muzikų paradas – 2006“ Vilniuje – alternatyva ir komercinei kultūrai, ir į siaurą klausytojų ratą orientuotam elitiniam menui. Tai demokratiški, plačiai klausytojų auditorijai skirti renginiai, siekiantys liudyti gyvą klasikinio meno tradiciją Lietuvoje, mūsų atlikėjų gebėjimą pateikti ryškias ir savitas pasaulio muzikos šedevrų interpretacijas. Šiais jubiliejiniais renginiais norime dar kartą pareikšti, kad laikomės kilnaus Lietuvos muzikų sąjungos veiklos devizo: “Lietuvos atlikėjai – krašto žmonėms”.

Maratonas Klaipėdoje

Dėkojame Klaipėdos apskrities ir miesto vadovams, pritarusiems minčiai surengti Muzikų šventę uostamiestyje, ir maloniai kviečiame visus lapkričio 11-ąją į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salę.

Joje šeštadienį nuo 16 iki maždaug 21 val. vyks koncertas-maratonas, kurį pradės Klaipėdos senosios muzikos ansamblis ,,Ventus maris“, V.Vadoklienė (sopranas) ir istorinio šokio kolektyvas ,,Saltanda“. Koncertą tęs A.Budrys (klarnetas) ir M. K.Čiurlionio kvartetas, S.Čilinskaitė (smuikas) ir I.Pečiūrienė (fortepijonas). Pasirodys prof. V.Tetenskas (birbynė), doc. S.Šiaučiulis (fortepijonas) ir R.Šilinskas (skrabalai), klaipėdiečių R.Budzinauskienės ir V.Purlytės fortepijoninis duetas. Iš jo estafetę perims duetas iš Latvijos “Viksne duo” ir pokštaujantys pianistai R.Lukošius su R.Jurkoniu. Prie jų prisijungs Klaipėdos brass kvintetas.

Specialiai paradui

Po kelių minučių pertraukos 17.45 val. bus atlikta A.Remesos premjera – Elektroninės metamorfozės ,,Septynių Kristaus žodžių“ tema klarnetui solo su elektronine fonograma, klarnetu gros P.Narušis. Po jo A.Dvoržako “Čigoniškas dainas” atliks G.Zeicaitė (sopranas) ir E.Zizaitė (fortepijonas), J.Gruodžio dainas – A.Janutas (tenoras) ir V.Eidukaitytė (fortepijonas), arijas iš Dž.Pučinio operų, J.Štrauso ir F.Lou operečių – LNOBT solistė I.Zelenkauskaitė (sopranas) ir A.Juozauskaitė (fortepijonas).

18.30 val. į sceną įžengs Klaipėdos trombonininkų kvartetas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Pučiamųjų ir styginių katedros doc. S.Suginto specialiai suburtas uostamiestyje vyksiančiam muzikų paradui. Be jo paties, jame groja jo studentas A.Stakvilevičius bei magistrantai E.Bružas ir S.Saukalas.

Po dešimties minučių pasirodys Klaipėdos muzikinio teatro solistė D.Kužmarskytė (mecosopranas) ir I.Maknavičienė (fortepijonas). Po jų – operos solistas D.Stumbras (baritonas) ir A.Vizbaras (fortepijonas).

Truks penkias valandas

Kelios minutės – atokvėpiui, ir muzikos maratonas tęsis. 19.15 val. gros Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkų kvintetas, su J.Karoso muzikos mokyklos lietuviškos muzikos ansambliu ,,Vitė“ dainuos J.Grikšienė (sopranas) ir M.Gylys (baritonas). Vėl į sceną sugrįš Klaipėdos brass kvintetas, pasirodys E.Balsio menų gimnazijos ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų ir mišrus chorai, Klaipėdos choras “Aukuras”.

Penkių valandų koncertinį maratoną uostamiestyje užbaigs T.Ambrozaičio diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras, su kuriuo dainuos V.Vadoklienė, gros J.Kuraitis (saksofonas), R.Giedraitis (fleita), I.Maknavičienė ir T.Romaškina (fortepijonai).

Užsukite, pabūkite, pabendraukite su Lietuvos muzikais, pasiklausykite jau pamėgtų ir dar mažai pažįstamų atlikėjų, pasidžiaukite kartu jų menu, patirkite naują muzikos vertybių pasaulio pažinimo džiaugsmą!

Benas Šarka išskrido į Turiną

Algimantas RAMANAUSKAS. Indigo amber 05 06. 2006 m. Akrilas, drobė, 120×450 cm.

Benas Šarka išskrido į Turiną

Kultinis lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas išvyko į Turiną (Italija) statyti V.A.Mocarto „Užburtąją fleitą“, kurioje vaidins ir klaipėdietis aktorius Benas Šarka.

B.Šarka vaidins operoje italų teatre. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

O.Koršunovas pakeitė savo planus, atidėjo Klaipėdos dramos teatre statomą A.Strindbergo „Kelią į Damaską“ kitų metų pradžiai ir pirmadienį su komanda išskrido į Italiją. Jis pakviestas Turino „Teatro Regio“ pastatyti spektaklį Mocarto metams – V.A.Mocarto operą „Užburtoji fleita“. O.Koršunovas dirbs kartu su ne mažiau žymiu italų rašytoju Alesandru Bariku, teatro užsakymu perrašančiu šios operos rečitatyvus, kurių joje itin daug. Jie „Užburtoje fleitoje“ suskambės naujai ir itališkai, visa kita bus atliekama originalo – vokiečių – kalba.

Kaip „Klaipėdai“ sakė OKT / Vilniaus miesto teatro vadybininkė ryšiams su užsieniu Audra Žukaitytė, būtent A.Barikas inicijavo, kad O.Koršunovas statytų šį kūrinį Turino „Teatro Regio“. Tai garsus italų operos teatras, minimas iškart po Milano „La Skala“ operos. A.Barikas yra matęs O.Koršunovo spektaklius festivalyje Italijoje, kitų buvo specialiai atskridęs pažiūrėti į Vilnių.

Kartu su O.Koršunovu į Italiją išvyko ir jo komanda, su kuria režisierius dirba nebe pirmąsyk. Dailininkė Jūratė Paulėkaitė italų „Užburtajai fleitai“ kurs scenografiją, rūbų dizainerė Agnė Kuzmickaitė modeliuos spektaklio kostiumus. Turine statomoje V.A.Mocarto operoje vaidins ir trys lietuviai. O.Koršunovas pasikvietė vilniečius šokėją Rūtą Butkutę, aktorių Egidijų Baką ir klaipėdietį Gliukų teatro įkūrėją, režisierių ir aktorių Beną Šarką – tai naujas veidas OKT padangėje. „Jie operoje ne dainuos, o vaidins miestelėnus“, – patikslino A.Žukaitytė.

Jau žinoma ir premjeros data. V.A.Mocarto „Užburtoji fleita“ Turino operos teatre rampų šviesą išvys gruodžio 12-ąją ir bus rodoma kasvakar iki pat Kalėdų.