Muzikai išsiruošė į didįjį žygį per Lietuvą

Prof. Rimvydas Žigaitis

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas

Lietuvos muzikų sąjunga (LMS) kartu su šalies muzikine visuomene šiemet lapkritį mini Lietuvos muzikų sąjungos įkūrimo 70-metį ir rengia „Didįjį muzikų žygį per Lietuvą”.

Prieš 70 metų

1936-aisiais Kaune iškilūs to meto muzikai – N.Martinonis, J.Karosas, K.Kaveckas, A.Budriūnas, K.Griauzdė ir kiti – įvairių žanrų muzikus subūrė į Lietuvių muzikų draugiją. Tai buvo reikšmingas posūkis muzikinės kultūros plėtros baruose. Patvirtintuose draugijos įstatuose buvo nurodyta, kad jos „tikslas – lavinti savo narius muzikos srityje, kelti chorų kultūrą bei muzikos meną“. Įgyvendindama įstatų nuostatas, draugija pradėjo sistemingai, aktyviai rūpintis muzikinės kultūros reikalais: vadovavo Lietuvos chorų sąjūdžiui, rūpinosi respublikinių ir rajoninių dainų švenčių, chorų konkursų organizavimu, naująja lietuvių chorine muzika, muzikiniu švietimu, vargonininkų ir muzikos mokytojų kvalifikacija, rengė populiarius simfoninius, kamerinius koncertus, leido mėnesinį meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“.

Prieš septynis dešimtmečius įkurtos Lietuvių muzikų draugijos muzikinės kultūros plėtros pastangos ir darbai buvo pradmuo, vėliau tapęs akstinu steigti savarankiškas kultūros sklaidos institucijas: Liaudies kultūros centrą, Filharmoniją, Chorų sąjungą, vargonininkų, muzikos mokytojų asociacijas ir kt.

Tęsia tradicijas

Šiandienos kūrybinė organizacija Lietuvos muzikų sąjunga, tęsdama 1936-aisiais įkurtos Lietuvių muzikų draugijos veiklos tradicijas, taip pat siekia aktyviai dalyvauti šalies muzikiniame gyvenime – nuosekliai įvairiomis formomis plėtoja veiklą visoje Lietuvoje, remia muzikų kūrybinę iniciatyvą, telkia juos meninei ir švietėjiškai veiklai, ją propaguoja šalyje ir užsienyje, o rezultatus fiksuoja istorijai.

Lietuvos muzikų sąjunga leidžia mėnesinį meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“, rengia kasmetes Lietuvos muzikų didžiąsias šventes „Didysis muzikų paradas“, nuolat organizuoja koncertus jaunimui Lietuvos vidurinėse ir muzikos mokyklose, sekmadienio muzikines popietes – įvairių žanrų atlikėjų koncertus ir susitikimus su visuomene, nusipelniusių muzikų pagerbimo ir atminimo vakarus, pristato naujausius atlikėjų kūrybinius darbus, leidžia natas, knygas, Lietuvos atlikėjų kompaktines plokšteles, kas penkeri metai kartu su Lietuvos muzikos akademija ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga rengia B.Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursus.

Koncertuos apskrityse

Koncerte-maratone Klaipėdoje ir „Didžiajame muzikų parade – 2006“ Vilniuje dalyvaus ir 20-metį švenčiantis uostamiesčio Brass kvintetas, vakar Koncertų salėje surengęs įspūdingą jubiliejinį pasirodymą. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

2001-aisiais Lietuvos muzikų sąjunga kartu su firma „Baltic optical disc“ įsteigė „Auksinio disko“ prizą. Juo kasmet apdovanojami aktyvia ir ryškia menine veikla pasižymėję įvairių akademinės muzikos žanrų atlikėjai. Didžiuojamės aktyvia daugelio Lietuvos muzikų veikla ir dideliu būriu ryškių menininkų, 2001-2005 metais paskelbtų „Auksinio disko“ laureatais. Tai dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Regina Maciūtė, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis, Virgilijus Noreika, pianistai Petras Geniušas, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, violončelininkas Rimantas Armonas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, birbynininkas Antanas Smolskus, fortepijoninis trio „Kaskados“, Vilniaus ir M.K.Čiurlionio styginių kvartetai, Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Saulius Sondeckis), kameriniai chorai „Brevis“ (meno vadovas Gintautas Venislovas) ir „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), džiazo atlikėjai pianistai Artūras Anusauskas ir Egidijus Buožis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius, Dainiaus Pulausko Jazz sekstetas.

Lietuvos muzikų sąjunga 70-mečio proga rengia festivalį „Didysis muzikų žygis per Lietuvą”. Lapkričio mėnesį visose Lietuvos apskrityse lankysis iškilūs aukštojo muzikos meno atstovai bei atlikėjai: „Auksinio disko“ laureatai, jubiliejinės X Lietuvos muzikų šventės „Didysis muzikų paradas – 2006“ bei ankstesnių muzikų švenčių dalyviai.

Per 400 atlikėjų

Lapkričio 19-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos muzikų sąjunga rengia jubiliejinę X Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas – 2006“. Tai tradicinis unikalus, neturintis analogų, didžiausias Lietuvos atlikėjų renginys – devynių valandų trukmės koncertas maratonas, didžioji Lietuvos atlikėjų meno metų ekspozicija. Renginyje Vilniuje šiemet dalyvaus per 400 atlikėjų – plačiai žinomi Lietuvos atlikėjai, kolektyvai bei jau tarptautinių konkursų laurus pelnę jauni muzikai.

Šventės metu Filharmonijos scenoje šeštą kartą bus pagerbti aktyvia ir ryškia menine veikla pasižymėję įvairių akademinės muzikos žanrų atlikėjai – bus paskelbti ir apdovanoti 2006-ųjų „Auksinio disko“ laureatai. Pagerbsime ir šiemet jubiliejinius gimtadienius šventusius vyriausius LMS senjorus – žymius muzikus veteranus.

Drįstu teigti, kad per devynerius gyvavimo metus „Muzikų paraduose“ dalyvavo visi garsiausi, žymiausi Lietuvos muzikai – neįkainojamas Lietuvos kultūros turtas. Kita vertus, tai ir puiki proga pasireikšti mūsų jauniesiems muzikams – tai žvilgsnis į mūsų muzikinės kultūros ateitį.

Plačiajai auditorijai

Lankydamiesi regionuose Lietuvą reprezentuojantys atlikėjai bendrais šventiniais koncertais su geriausiais vietiniais meno kolektyvais ir solistais prasmingai paminės Lietuvos muzikų sąjungos jubiliejų. Viliamės, kad festivalis taps puošnia visos Lietuvos muzikinės kultūros švente.

Ir „Didysis muzikų žygis per Lietuvą“, ir jo kulminacija – jubiliejinė X Lietuvos muzikų šventė „Didysis muzikų paradas – 2006“ Vilniuje – alternatyva ir komercinei kultūrai, ir į siaurą klausytojų ratą orientuotam elitiniam menui. Tai demokratiški, plačiai klausytojų auditorijai skirti renginiai, siekiantys liudyti gyvą klasikinio meno tradiciją Lietuvoje, mūsų atlikėjų gebėjimą pateikti ryškias ir savitas pasaulio muzikos šedevrų interpretacijas. Šiais jubiliejiniais renginiais norime dar kartą pareikšti, kad laikomės kilnaus Lietuvos muzikų sąjungos veiklos devizo: “Lietuvos atlikėjai – krašto žmonėms”.

Maratonas Klaipėdoje

Dėkojame Klaipėdos apskrities ir miesto vadovams, pritarusiems minčiai surengti Muzikų šventę uostamiestyje, ir maloniai kviečiame visus lapkričio 11-ąją į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salę.

Joje šeštadienį nuo 16 iki maždaug 21 val. vyks koncertas-maratonas, kurį pradės Klaipėdos senosios muzikos ansamblis ,,Ventus maris“, V.Vadoklienė (sopranas) ir istorinio šokio kolektyvas ,,Saltanda“. Koncertą tęs A.Budrys (klarnetas) ir M. K.Čiurlionio kvartetas, S.Čilinskaitė (smuikas) ir I.Pečiūrienė (fortepijonas). Pasirodys prof. V.Tetenskas (birbynė), doc. S.Šiaučiulis (fortepijonas) ir R.Šilinskas (skrabalai), klaipėdiečių R.Budzinauskienės ir V.Purlytės fortepijoninis duetas. Iš jo estafetę perims duetas iš Latvijos “Viksne duo” ir pokštaujantys pianistai R.Lukošius su R.Jurkoniu. Prie jų prisijungs Klaipėdos brass kvintetas.

Specialiai paradui

Po kelių minučių pertraukos 17.45 val. bus atlikta A.Remesos premjera – Elektroninės metamorfozės ,,Septynių Kristaus žodžių“ tema klarnetui solo su elektronine fonograma, klarnetu gros P.Narušis. Po jo A.Dvoržako “Čigoniškas dainas” atliks G.Zeicaitė (sopranas) ir E.Zizaitė (fortepijonas), J.Gruodžio dainas – A.Janutas (tenoras) ir V.Eidukaitytė (fortepijonas), arijas iš Dž.Pučinio operų, J.Štrauso ir F.Lou operečių – LNOBT solistė I.Zelenkauskaitė (sopranas) ir A.Juozauskaitė (fortepijonas).

18.30 val. į sceną įžengs Klaipėdos trombonininkų kvartetas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Pučiamųjų ir styginių katedros doc. S.Suginto specialiai suburtas uostamiestyje vyksiančiam muzikų paradui. Be jo paties, jame groja jo studentas A.Stakvilevičius bei magistrantai E.Bružas ir S.Saukalas.

Po dešimties minučių pasirodys Klaipėdos muzikinio teatro solistė D.Kužmarskytė (mecosopranas) ir I.Maknavičienė (fortepijonas). Po jų – operos solistas D.Stumbras (baritonas) ir A.Vizbaras (fortepijonas).

Truks penkias valandas

Kelios minutės – atokvėpiui, ir muzikos maratonas tęsis. 19.15 val. gros Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkų kvintetas, su J.Karoso muzikos mokyklos lietuviškos muzikos ansambliu ,,Vitė“ dainuos J.Grikšienė (sopranas) ir M.Gylys (baritonas). Vėl į sceną sugrįš Klaipėdos brass kvintetas, pasirodys E.Balsio menų gimnazijos ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų ir mišrus chorai, Klaipėdos choras “Aukuras”.

Penkių valandų koncertinį maratoną uostamiestyje užbaigs T.Ambrozaičio diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras, su kuriuo dainuos V.Vadoklienė, gros J.Kuraitis (saksofonas), R.Giedraitis (fleita), I.Maknavičienė ir T.Romaškina (fortepijonai).

Užsukite, pabūkite, pabendraukite su Lietuvos muzikais, pasiklausykite jau pamėgtų ir dar mažai pažįstamų atlikėjų, pasidžiaukite kartu jų menu, patirkite naują muzikos vertybių pasaulio pažinimo džiaugsmą!

Spieleris rašo diktantą

Nida Gaidauskienė

Žaidėjo emblema prie Kęstučio Navako vardo yra prilipusi taip glotniai, kaip, tarkim, ūsai prie jo veido (beje, nebepamenu, kas iš recenzentų pastaruosius matė kaip iš avantiūristo d‘Artanjano pasiskolintą atributą – jam poetas atsakė eilėraščiu „d‘artanjano butas“, o esė „Nemune“ (2006, Nr.28) J.Kelerą ir A.Marčėną šalia savęs mėgino lyginti su trimis muškietininkais). Kęstutis Navakas savo laikysena yra įkūnijęs visas įmanomas žaidėjų kategorijas: nuo vaiko, džiaugsmingai žaidžiančio forma, daikto estetika, kalba (vis dėlto ne dada), iki teatralo, prisimatuojančio vaidmenis, tarp jų ir juokdario, avantiūristo, donžuano; nuo bastūno, azartiškai pralošiančio gyvenimui dvi akis, tą smulkią savo kortą, iki tūkstantmečio turnyre su pirmtakais vagantais, špylmanais, trubadūrais rungtyniaujančio talentingo atlikėjo (ir kitų tekstų transliuotojo), savo muzikalaus repertuaro gale numačiusio kuklią valandžiukę aplodismentams (pirštai – per krintančius plaukus po nusilenkimo). Lietuvių sąvoka žaisti tikrai per siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazoną. Vokiškasis spielen būtų labiau pritinkantis taip vitališkam poeto amplua. Pargriauto baroko „epochoje“ girdėta paskyrimų papliūpa „poetams artistams arfistams“ atitiko vieną – muzikuojančio eiliakurio – pašaukimą. O ištarmė „žeidimus žaidžiau kadaise / kur dabar tos dienos dėjos“ („rudens rondeliai“ I, 35 p) reiškė eufoniškų žaismių vasaros patikrinimą tikra rudens žaizda. Jau tada būta vidinio žinojimo, kad visi ciklai turi savo pabaigą („ant prilydyto grindinio švietė pargriautas barokas / bet istorija sakė kad greit jis prakiurs ir išdžius“, 104 p.). Štai dabar, žvelgiant iš Navako ketvirto poezijos rinkinio perspektyvos, beveik nebelieka iliuzijos, jog atspindys šviečia (pargriauna) – jis grimzta gilyn. Iš akipločio paribio link regėjimo centro artėjant savajam (nebe epochos) fin de siècle – kokią partiją žaidžia tas, kuris iš įpročio laikomas spieleriu?

Jis rašo. Šiek tiek anksčiau (2003 m.) pavadinęs tai „žaidimu gražiais paviršiais“. Nes kalbos tinklelis yra per retas esmei pagauti. Spielerio atminties stotelės nebesipuikuoja skambiais kultūros istorijos vardais. Svarbesni tie (ypač tos), su kuriais dalintasi vienatve, guoliu, savimi. Istorijos blyksniai prasišviečia vien autentiškos patirties tirščiuose:

monika nori riešutų

(kinų kariai

sunkiai užveria vartus

didžiojoje sienoje) du

tušti kevalai krinta į mano

saują

<…>

knyga užsičiaupusiais puslapiais

(jau

neprakalbinsiu) besijuokianti

monikos burna vyno taurėj –

dvigubas

svaigulys (per

gobio dykumą arkliena nešasi

ordą)…

(„niekur neis“, 46 p.)

Polifonijai talpi teksto grafika, keliais klodais įvesti gaivalo triumfo istorijoje vaizdiniai, neva marginalių asociacijų intarpai. Knygos gundymo bejėgystė prieš moters kerus. Eilučių šuoliavimas, paklūstantis aistros besiplečiančiai stichijai. Natūra grumiasi su kultūra. Kartais susidaro įspūdis, jog natūrai pasiduodama („bet jei kam nors tiesiog užtenka lango / kam žvelgti į pasaulį pro raštus“, 17 p.), žinant, kad galutinis žodis jos: „tiktai stabtelk – ir pro plyšius įgrius / laukinė stipri gamta“ (44 p.). Vykstant artimų žmonių, autorių „nuolatinei deportacijai“ (ši citata yra ir eilėraščio pavadinimas) iš regimo pasaulio, vėl ieškai to artumo kituose, save knyga paliudijusiuose (vaikystės plaukas tarp seniai nevartytų puslapių išduoda, kur našlaičio galvą glausdavai (36 p.)). Skaitai (eil. „skaitytojas“, 38 p.). Remiesi kultūros ramentais. Knygų žiurkės etažerė jau virto grėsminga knygų siena (joje, manau, įmūryta ir R.Barthes‘o plyta). Skaitai kituose save („vis rečiau grįžtu / neužrašytas: nesupintas su kitu / : ne kitas“, 38 p.). Kai kopėtėlės, kaip perpildytas saikas, apsiverčia, rašai (net rankai nepadedant – sąmone): „reikia miklint pirštus: kažkas tarp jų / vis drožia trumpėjantį pieštuką o dar tiek daug / turi parašyt ant savo beretės pamušalo“ ( 71 p.). Lyg ir neprasmingas užsiėmimas, po šimtmečių eksploatacijos stokojantis išteklių:

kiekvienas su savo gaubliu mes

sėdim Trapaus punktyro kavinėj

kur viskas smilksta greičiau

nei dega

mes parašėm po žodį kiekvienai

pauzei: kiekvieną raidę

kirčiavom

kol sieliai plaukė mūs

laikrodžiais

: kol jų ištakose nebeliko ką

kirsti

(Sonetai. „Pirmas“, 56 p.)

Nėra galimybės išeiti iš šito žaidimo – kaip duota paukščiams (55 p.). Esi apsuptas rašto ženklų, įkalintas užrašytų patirčių akistaton. Vienintelė unikalaus pėdsako galimybė – fenomenologinė čia ir dabar nutinkančio vyksmo fiksacija: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (74 p.). Bet tikslinama ir toji dvelkia psalmyno, Ekleziasto jausena, net stilistika. Struktūriškai savitas knygos ciklas „iš nežinomo poeto dienoraščio“ („Trečias“, ciklų, skyrius) tarsi iš vidaus atidengia rašymo fenomeną. Poetine proza „konspektuojama“ būsena, V.Daunio vadinta poezijos prieštakčiu, ties žodžiu „rašau“ įgauna vis daugiau struktūros, lygiuojasi į eilėraščio pavidalą. Iš chaosmoso brendantis kosmosas ribojasi su atsivėrimo gėda, vien grožiui stinga prasmės. Trumpėjančios dagties genamas estetas numoja ranka („turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta / šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį“, 77 p.). Vietoj trūkstamo apdailos lipdinio, puošnios dekoracijos kyšteli armatūra. Lyg Platono idėjų šešėliai ant sienos praeities dumsios dėmės (vaikystės žaislų siluetai) prašosi įvardijamos, tiksliau – atspėjamos. Nes nėra tokio tikslaus žodžio ar metaforos, po kurių bent vienas šešėlis atitrūktų nuo sienos visiems laikams, išvaduotų iš obsesijos (vis dėlto ne manijos, grafo-) atspėti slaptą sakinio formą, rašančia ranka išgriebti kaip daiktą nebesugaunamą patirtį. Jokie „kraujagyslių pančiai“ (Navako terminas) ar kiti anomalijų kontrolės mechanizmai nesulaiko. Visus metus, savaitė po savaitės, laikai kaip maršką ištempęs baltą popieriaus lapą sklendžiančiai klevo sėklai (puiki Navako metafora) pagauti. Kad ten rastųsi nauji pasauliai (Marčėno žvaigždės sistema kitur, o tavo įcentrinis šviesulys – naktinė stalo lempa), kol šeštadienį tave ištinka „skyrybos nuovargis“, posmai prisipildo šnypščiamųjų priebalsių, o „keistų metaforų / griūtis išduoda suglebusį kūną“ (77 p.). Sekmą dieną apsilanko jis, kažkoks kūrėjas, turintis teisę į savaitgalio poilsį, („ką tik jisai savo parašė“, „jis yra irgi aš tik kitas, jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti“ (78). Bet ir to kito buvimą koreguoja graverio ranka, judinama, galbūt, pirmojo „aš“ savistabos. Rašymas pasirodo klaidaus diktato-diktanto pavidalu. Kaip giluminio dialogo pasekmė. Dialogo – su kuo? Pokalbyje su Donaldu Kajoku Navakas tikslina: „Dažnai šnekuosi sėdėdamas. Šnekuosi savo galvoje. Aptariu įvairiausias temas. Tas mano pašnekovas yra tarsi „ne aš“, bet jis sėdi manyje, dažnai man pasako gana naujų dalykų .<…> taigi dialogai yra iš ten ir buvimas prieš kažką irgi yra iš ten“ („Nemunas“, 2006, Nr.4). Šitas anapusybės matmuo neturėtų stebinti (vertikalė Navako kūryboj visad buvo – su akcentuota kritimo kryptim, bet ir galimybe kilti: „Krintantis turi sparnus“). Fragmentas iš „Pargrauto baroko“, turintis erdvės į viršų: „yra gi akloji tinklainės vieta kuri regi / virš miestų pakibusius miestus ir ausys / išgirdę tykiausias žiogų cezūras…“ (63-66 p.). Augustiniška. (Pasakiau, ir supratau, ką reiškia eilutė „ir svetimi pieštukai tave rašo“ („Pargriautas barokas“, 80 p.)).

Su naujos Navako knygos pavadinimu siečiau ausis, išgirdusias tykiausias žiogų cezūras iš anksčiau pateiktos citatos. Atspėti reiškia išgirsti iš giliai. Klausymas, klausa – viena svarbiausių dialogo prielaidų. „Atspėtų fleitų“ epigrafan išsikeltas fragmentas, matyt, iš tų vidujinių pokalbių („Kadaise prie lango: / – Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba? / – O kaip manai? / – Gal fleitos? Atspėjau?“). Nė vienas iš savyje esančių pašnekovų nenutraukia dialogo atsakymu. Visas pašnekesys – klausimų seka, spėjimai, stūmimasis pirmyn apčiuopomis, intuityviai, neturint visiško tikrumo.

Kalbėdamas su Kajoku apie vidinius pašnekesius, Navakas pamini ir tų nutikimų vietą – prie lango (primenu eilutę: „bet jei kam nors tiesiog užtenka lango…“). Sėdint prie lango, akys kerta palėpės uždarą erdvę. Žiūri kitapus (dažna eilėraščių vyksmo situacija – prie lango, eil. „budintis“, 9 p., „vėjas. atviras langas“, 16 p.). Klausa neapsiriboja fizinėmis vibracijomis. Knygoje fleitos yra melodija, o ne daiktas. Todėl skaitytojas bemaž paleidžiamas nuo įvaizdžio. Epigrafe jos skamba tik numanomai. Tiesiogiai fleitos paminimos visame rinkinyje dar vieną kartą, ir tai tik palyginime:

jis išeis iš namų ir lyg fleitos jam

švilptels varteliai

<…>

ir tada prasilenksim skirtinguos

keliuos nesutilpę

aš pažvelgsiu į jį ir pamiršiu

kuris mūsų aš

ir šypsodamas grįšiu namo kur

varteliai man švilpia

ir naktis neateis nes jau nieko

daugiau neatneš

(„praeivis“, 13 p.).

Transcendentiniai varteliai. Antrininkas, esantis bet kokiame laike, epochoje. Prasilenkimas, pasikartojimas kultūrų kryžkelėse. Krišnos fleita? Pano fleita? Spartiečių karo fleitos? Visos, išvedančios iš šios tikrovės (Navako eilutė iš antro rinkinio: „O žiūri – užgroja fleita ir išsiveda viską nežinomon vėjų pagairėn“, 46 p.). Kažkur greta baroko kultūrinė atmintis išgriebia „Užburtąją fleitą“, su jau girdimais Requiem motyvais, su ryškia personažų balso koloratūra. Ne ne, Mocartas šiame rinkiny nėkart nepaminėtas (skirtingai nei ankstesnėse knygose). Dabar jis nebent nusėdo, kaip ta klevo sėkla, į podirvį, kur priplūdę daug Vienos kraujo ir vėjo švilpimo virš peruko įsuktoje Zalcburgo genijaus stygoje (nežinau, kuris kurį: Navakas Nekrošių ar atvirkščiai?). Štai kur spielerio pati esmė: kuriant polifoniją leisti ir kitam būti žaidimo partneriu / priešininku, palikti erdvės ir kito improvizacijai, suvokimui. Nuščiūti nepasakius per daug. Palikti tylos tarpą, suteikiant privilegiją klausai.

„kas šiandien švilpia stogo stagaruos? / kas be lumzdelio šitaip drasko lūpas?“ (eil. „vėjas. atviras langas“, 16 p.). Vėjas, fleitų metonimija. Vaizduotė gali vėjo dvelksmą pripildyti gyvenimo apstybės kvapu, bet įsikiša senis tavyje, žinantis debesų epo pabaigą „: tačiau jei iš kapų šitas vėjas“ (Sonetai. Vienuoliktas, 66 p.). Tad lieka tik laikysenos prioritetas: „nebėra svarbu ar rašai gerai / ne vien eilės tave sukūrė / taip retai tepasišnekam atvirai / kai ne vėjas svarbus o burė“ (21 p.). Rašančio laikysena (kai šitos laikysenos atsisakymas reikštų ne-gyvenimą): „papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės / nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos“ (eil. „poetai“, 20 p.). Šitaip kultūros ir natūros grumtynėse vis dėlto liekama pirmosios pozicijose, greta ankstesnėse knygose cituotų, ir vėlesniojoje nutylėtų figūrų. Bet atspėjamų. Štai kaip Herakleitas kalbasi su Diogenu Navako lyriniame „aš“: „juk esi (esu) nuolankus piemuo / ne padangės avių o upės // filosofą palikusios ties krantu / prie sukiužusios geldos (statinės)“ (eil. „taip mano drauge“, 21 p.). Jie susitinka transformuotos evangelijos nišoje, pro kurią lyg ir nepastebimas praeina (o gal tik pasidingojo?) A.Andriuškevičius su savo „(prieš)paskutinių eilėraščių“ skyryba – tarytum nesvarbiu, atsainiu, tačiau esminiu tikslinimu skliausteliuose. Štai jums ir fleitų čiurlenimas išvien su upe. Nuolankus upės piemuo („jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju“, 76 p.). Sidabro, kartais net stiklo ar dramblio kaulo fleitos genezė muzikos istorijoje – iš medinės fleitos, dar anksčiau – iš švilpynės, nendrės skudučio. Užrašoma barokiškam Navakui nebūdinga paprastėjimo programa: „reikia kažkaip // paprasčiau per tą gruodą: tiesiog žėrėti“ (67 p.). Ji dar nepersmelkė visų poeto tekstų. Rinkinyje dar esama banalių tiesų, žodžių pertekliaus (12, 14 p.); eilėraščio nuslopstančių pabaigų, kurios neatlaiko pirmųjų posmų vaizdo jėgos, kibirkščiuojančių metaforų impulso (10). Eilėraščiu „Secesija“ netgi demonstruojama teksto pabaigos krizė, nežinojimas, kurlink žodingoji mūza nuves: „na ir ko čia lioveis kurti? Baigės tušas tušinukuos? / ir kodėl tau spalvos ryškios tik tada kai tu – bevertis“ (11 p.) Čia kyšteli iš seniau labai pažįstamas „kostiuminis“, karnavalinis Navakas, pirminę žodžio secesija reikšmę („pjūvis“) pateikiantis kaip vaizdą („kaip laiku orkestras strykais perpjauna pasaulį seną…“, 11 p.). Pirmajame skyriuje „ano“ Navako išvis daugiau.

Šias, knygos esmės nekeičiančias, pastabas (net paminėdama rikto klaidą žodyje sąmanos, 62 p.; ar nuvargusią rimo porą stotį / nustoti, 15 p.) išsakau, turbūt, paakinta atviro Navako pareiškimo: „Tai knyga, kurią aš pirmą kartą atsidėjęs sąmoningai ir rašiau kaip knygą. […] „Atspėtos fleitos“ veik visos parašytos nuosekliai, rašant tekstą po teksto, skyrių po skyriaus. […] Neslėpsiu, jog šia knyga rengiuosi pasivyti tolėliau nukeliavusius mano kartos kolegas“, www.bernardinai.lt, 07.12). Rūpestis pasivyti amžininkus poetus kvepėtų jau olimpinių žaidynių azartu, kuris lyg ir nėra pakankamas argumentas geriems tekstams rastis. O vis dėlto Navako knyga, kaip tekstų visuma, įtaigi (nors rinkinio anotacijoje V.Sventicko, manyčiau, perdėta teigiant, jog ji gali „keisti mūsų poezijos vertybių hierarchiją“). Cituotas Navako pasisakymas, o ir jo ankstesnė veikla „Septynių vienatvių“ knygyne tik paneigia jo, kaip socialiai atokaus, socialiai nesuinteresuoto poeto, įvaizdį. Navakas puikiai pažįsta literatūrinio gyvenimo kontekstus, atskirų kūrėjų stilistiką (yra neprilygstamas parodijavimo meistras). Jo polinkis lenktyniauti (tiksliau, varžytis) sietinas su poezijos, kaip atlikėjiškos literatūros rūšies, supratimu. Navakas yra pademonstravęs meistriškos rungties pavyzdžių: Marčėnui sviedęs eilėraštį „dulkės“, Radauskui – virtuozišką „fontaną“ („Žaidime gražiais paviršiais“). Šiame rinkinyje tobulo amfibrachio „debesimis“ lyg ir mostelima T.Venclovai („tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką“, 8 p.), bet jo eilutės intensyvumo nepasiekiama. Regis, žvilgtelima į V.Bložės, G.Grajausko rezervuarą (eil. „pasakos“, 40-41 p. ir kt.). Lyg ir dvikovos špagas blykstelint išduoda eilutė „prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai“ (9 p.).

Neeilinio sąmojo artistas (jo eilutės – „Lietuvių lyrikoj, jei apie tai paklaus kas, / kvepėjo tik Radauskas ir Rastauskas“) gali priversti graudžiai šyptelėti, piešdamas iš santūrios distancijos girtuoklį kaip medinį rūpintojėlį su jo skystąja kasdiene duona (eil. „girtuoklis“, 51 p.). Jis elegiškas gaudydamas plevenantį ir nepagaunamą mamos, tiksliau, jos ilgesio, prisiminimą (cituotinas visas eil. „mano mama buvo iš sniego“, 36 p.), arba mylimosios („arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos / kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu“, 48 p.). Jis mąslus kalbėdamasis su savimi, „skutinėdamas smiliumi nuostabą savo veide“ (19 p.), žvelgdamas daugiau atgal nei į priekį. Tokią tendenciją rodytų ir lyginami eilėraščių pavadinimai: „o po to“ „Pargriautame baroke“ su „o prieš tai“ šiame rinkiny. Abu eilėraščiai stiprūs, bet labai skirtingos poetikos: nuo abstraktaus ir nuostabiai muzikalaus „ploja vėjas delnais ton vienintelėn pusėn…“ iki retrospektyviai, lyg atbulame kine (galima skaityt ir nuo apačios viršun), atsuktos dienos, susverdėjusios ties laišku, galiausiai užrašytos (19 p.). Dienos peržvalgą praktikuoja vienuoliai. Eilėraštis „budintis“ brėžtų tokios praktikos nekanonine prasme nuojautą. Diena – gyvenimo kamieninė ląstelė. Tada naktis – jos persodinimas į teksto kloną. Skaitant už kadro lieka ryto ratų stebėtojo naktis. Stebėtojas gali palikti budėjimo vietą (prie lango) taip ir nespėtas atspėti (junginys iš Navako esė „Laiškas nepažįstamajai“, Nemunas, 2004, Nr.14). Su amžinai ataušusia kava vietoj pokalbio ar laiško.

Darkart akimis perbėgu savų remarkų labiausiai aptūptus eilėraščius „budintis“, „praeivis“, „poetai“, „nešuliai“, erotiškos meilės (46, 70 p.), persergėjimo (45 p.), išsiskyrimo eiles (47 p.), iš sonetų – vienuoliktą, dvyliktą, penkioliktą, šešioliktą… Pokalbio rizikos verti.

„Žirafa su kojinėmis“ nuskynė festivalio laurus

Klaipėdiečių „Žirafa su kojinėmis“ – geriausia. Tuo galėjo įsitikinti Dzūkijos krašto žiūrovai, spalio 19-21 dienomis Alytuje stebėję tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Aitvaras“ spektaklius.

Scena iš festivalio nugalėtojo – lėlių vaidinimo „Žirafa su kojinėmis”. A.Daukantaitė ir G.Radvilavičiūtė po spektaklio atrodė patenkintos.

Jau 7-ąjį kartą festivalį surengė energingoji Alytaus lėlių teatro vadovė Loreta Skruibienė su savo artistais, o šiemet jis buvo skirtas paminėti profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-mečiui. Tarp dalyvių buvo teatrai iš Lenkijos, Maskvos bei mūsiškiai – Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“, Šiaulių „Avilys“ , „Paršiuko Ikaro“ ir „Žalios varnos“ teatrai iš Vilniaus, Kauno valstybinis bei Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio konkurso žiuri (dailininkas ir režisierius Rimas Driežis, teatro kritikas Ridas Viskauskas, UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir klaipėdietė teatrologė Salomėja Burneikaitė) sprendimas nenustebino nei žiūrovų, nei svečių. Klaipėdos lėlių teatro spektaklis – J.Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ – pripažintas geriausiu festivalio spektakliu.

Ir tai dar ne viskas. Geriausiųjų diplomai įteikti ir „Žirafos su kojinėmis“ režisierei Gintarei Radvilavičiūtei bei Linui Zubei, pripažintam geriausiu lėlių teatro aktoriumi.

Klaipėdos lėlių teatro gerbėjai Alytaus festivalyje įsitikino, kad gausėja ir tvirtėja klaipėdiečių kūrybinės pajėgos. „Žirafos“ spektaklyje debiutavo gyvai įvairiais instrumentais muzikuojanti klaipėdietė Aušra Vaštakaitė ir į aktorių lėlininkų gretas sugrįžęs Mantas Baniulis, kartu su Renata Kutaite ir Linu Zube vaidinantis daugelį džiunglių personažų.

Geriausiu festivalio dailininku pripažintas Vitalijus Mazūras už spektaklį „Šeivamedžio močiutė“ („Paršiuko Ikaro“ teatras). Iteikti diplomai lėlių meistrams Algimantui Kumpikui ir Rimantui Jacunckui už lėles spektakliui „Lietaus lašelis“(Kauno valstybinis lėlių teatras) bei Loretai Skruibienei – už lėlių teatro propagavimą Dzūkijos regione.

Sveikindamas klaipėdiečius teatro kritikas R.Viskauskas pripažino: „Klaipėdos lėlių teatras šiuo metu subūręs stiprias režisūros ir aktorių pajėgas, tad teatro sėkmė – natūrali“.

Nauja knyga apie tautodailininką

Petras Šmitas

Rašytojas Algis Kuklys ką tik išleido ir praėjusią savaitę klaipėdiečiams pristatė meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį.

A.Kuklio meninės publicistikos knyga „Dievdirbio rankos“ išleista nedideliu 300 egzempliorių tiražu.

Tai trečioji prozininko, novelisto ir publicisto A.Kuklio knyga iš jo leidžiamos serijos „Mūsų kraštiečiai“. 2002-aisiais pasirodė pirmoji – „Susitikimai“, sudaryta iš apybraižų, publikuotų spaudoje, 2003-iaisiais išėjo straipsnių rinkinys „Likimai“.

Žemaitijos krašto, o ir Klaipėdos miesto šviesuomenei gerai pažįstama rašytojo A.Kuklio pavardė iš jo knygų ir publikacijų.

Malonu paimti į rankas jo ką tik išleistą, dar, kaip sakoma, spaustuvės dažais kvepiančią knygą apie puikų tautodailininką žemaitį Adolfą Viluckį (Algis Kuklys. Dievdirbio rankos. Mūsų kraštiečiai. Leido ir spausdino spaustuvė „Druka“, Klaipėda, 2006, 160 psl. Su nespalvotomis ir spalvotomis nuotraukomis).

Rašyti biografinę knygą, regis, autoriui nebuvo sunku. Gal aš ir klystu, bet skaitydamas knygą puikiai jauti, kad jis rado nuoširdžią kalbą su nedaug kalbančiu tikru žemaičiu, tačiau nuoširdžiu žmogumi ir menininku.

A.Viluckio kūrinius vertinti rašytojui padėjo įvairūs straipsniai spaudoje, o jų būta ne taip jau mažai, ir tai atsispindi išnašose bei literatūros sąraše. Reikėtų nepamiršti, kad A.Kuklys yra baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, kur apie dailę ir jos suvokimą gavo geras žinias, todėl jis puikiai orientuojasi tautodailės vertinime. Tiesa, knygoje tiesioginio kūrinių vertinimo autoriaus lūpomis lyg ir nepastebėjau – jis tai palieka menotyrininkams, ir tai padaroma labai subtiliai, profesionaliai.

Kaip pradėdamas knygą pastebi jos autorius, A.Viluckis yra Kretingos miesto garbės pilietis – ypatinga, nepaprastai kukli, asmenybė, jo skulptūras visada atskirsi nuo kitų autorių bet kurioje tautodailininkų parodoje. O tautodailininko kūrybinis bagažas – stulbinantis, daugiau nei 5500 darbų.

Daug metų pažįstu A.Viluckį, tad gerai suvokiu, kaip nelengva buvo rašytojui jį kalbinti, rinkti biografines žinias… O jų autorius surinko tikrai nemažai ir įvairius pasisakymus, laiškus, kitų skulptorių tautodailininkų mintis puikiai išdėstė knygoje, sukomponuodamas lengvai skaitomą ir savo turiniu dėmesio vertą meninį kūrinį, ir turintį istorinę vertę darbą.

Knygos kompozicija sudaryta gana originaliai, gal kiek neįprastai. A.Kuklys nebūtų rašytojas, jei jis viską būtų daręs įprastai, kaip būdinga biografinei knygai: menininko tėvai, gimimas, pirmieji žingsniai, mokslas, kūrybos pradžia ir pan. Knygos pradžią jis įvardijo „Pirmosios parodos“. Šiame skyriuje sutilpo ir Adolfo gimimas, ir tėvai, mokslas ir mokytojai, pirmieji bandymai drožti ir pirmoji asmeninė skulptūrų paroda gimtojoje Grūšlaukėje (1969 m.), vėliau lankiusis Kretingoje ir Klaipėdoje, taip pat pirmieji tautodailininko darbų vertinimai. Antrąją personalinę skulptūrų parodą A.Viluckis surengė 50-mečio proga (1990 m.). Ją lankė Klaipėdos parodų rūmuose ir uostamiesčio žiūrovai.

Kitus knygos skyrius A.Kuklys įvardija reikšmingais tautodailininkų sukurtais memorialiniais ansambliais „Ablingos vardas pasklido toli“, „M.K.Čiurlionio keliais“, kur A.Viluckis kartu su kitais žinomais liaudies menininkais sukūrė savo monumentalias skulptūras iš ąžuolo „Vincas Rimkus“– Ablingai (1972 m.) ir „Rex“– Čiurlioniui (1975 m.). Šiuose skyriuose rašytojas puikiai įkomponavo ir politinę krašto padėtį, įvairius kultūros veikėjus, menininkus ir medžio drožėjus, jų veiklą. Ir parašyta išradingai, gyvai.

Skyriuose „Mintis ateina staiga…“, „Pokalbiai prie degančios žvakės“ autorius daugiau dėmesio skiria bendravimui su pačiu menininku, pokalbiams apie kūrybą ir meną ir tais autentiškais skulptoriaus pasakojimais puikiai atspindi menininko pasaulėjautą, jo požiūrį į kūrybą, sakralinę liaudiškąją skulptūrą.

A.Kuklys savo knygą baigia dviem skyriais: „Kretingos miesto garbės pilietis“ ir „Meno paslaptis“. Pirmame rašo, už ką A.Viluckis buvo „…išrinktas Kretingos miesto garbės piliečiu“ ir apie menininko 60-mečio minėjimą Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Pateikia ir pluoštą laiškų iš JAV, kuriuos A.Viluckiui parašė Lisa ir Vytautas Barkai. Skyrių rašytojas baigia pasakojimu apie grupės Žemaitijos tautodailininkų skulptorių kūrybinę išvyką į Daniją, Bornholmo salą, ir ten atliktus jų darbus (1997 m.).

Pastarajame skyriuje rašytojas tarsi vainikuoja visą A.Viluckio kūrybą, jos svarbą, lygindamas ją su XIX a. tautodailės ir žemiečio skulptoriaus Antano Mončio kūrybiniu palikimu. A.Kuklys akcentuoja tautodailininko sakralinio turinio kūrybą kaip ypatingą reiškinį, kuriam A.Viluckis skiria didelę pagarbą, maksimalius kūrybinius sugebėjimus ir pastebi, kad „didelis menas turi būti gilus ir jaudinantis“ (psl. 134).

Prie rašytojo pastebėjimo, kad „Adolfo Viluckio kūryba paliks (jau paliko) ryškų pėdsaką tautodailėje. (…) Jis sukūrė savitų plastikos kūrinių, todėl atsistoja šalia tokių (…) tautodailininkų, kaip Anicetas Puškorius, Antanas Drungilas…“ (psl. 142) pridėčiau – Vincas Svirskis, Stasys Riauba, Lionginas Šepka, Juozas Liaudanskas, Juozas Lukauskas…

Knyga baigiama personalinių bei bendrų svarbesnių parodų sąrašais, apdovanojimų išvardijimu ir gausiu literatūros sąrašu. Taip jai suteikiamas ir tam tikras mokslinis vertingumas.

Nudžiugino knygos lietuviška, sklandi, graži ir santūri kalba. Čia nėra filosofinių ar sofistinių išvedžiojimų, painių sakinio struktūrų. Tai puikus tautodailininko A.Viluckio kūrybos įvertinimas ir įamžinimas. Išduosiu nedidelę paslaptį – rašytojas A.Kuklys, regis, jau baigia rašyti knygą apie kitą tautodailininką skulptorių Juozą Lukauską. Tai bus ketvirtoji jo knyga iš serijos „Mūsų kraštiečiai“.

Stiprybės ir kūrybinės ištvermės, mielas rašytojau, bičiuli, įamžinant Žemaitijos krašto kūrėjus!

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Gitana Gugevičiūtė

Regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos dėmesys; sveikinimai, linkėjimai ir padėkos žodžiai atsiliepimų knygoje; edukacinės programos, kuriose apsilankė apie tūkstantį įvairaus amžiaus ir interesų žmonių; neplanuota lėlių kelionė į Telšius – tokia neoficiali meninio edukacinio projekto „Lėlės kaip žmonės“, Klaipėdoje vykusio spalio 5-28 dienomis, statistika.

Atvežė 60 eksponatų

Klaipėdiečiai galėjo iš arti pamatyti lėles iš pamėgtų spektaklių „Zuikių mokykla“, „Eglė žalčių karalienė“, „Princesė ir kiauliaganys“, „Deimantinė rasa“ ir kitų.

Vis dar atrodo, kad užsukus į Kultūrų komunikacijų centrą, kur ir vyko paroda, pasitiks „miela lėlių fėja“ Salomėja (taip į projekto kuratorę kreipėsi Grūšlaukės pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai) ir papasakos kokią nors nepaprastą lėlišką istoriją. Tačiau projektas baigėsi. Liko fotografijos, dailūs bukletukai (vizualiniu parodos apipavidalinimu rūpinosi Viktorija Dambrauskaitė), įgytos žinios ir patys gražiausi prisiminimai.

Meninį edukacinį projektą, skirtą profesionaliojo Lietuvos lėlių teatro 70-mečiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre organizavo Klaipėdos lėlių teatro žmonės. Projekto kuratorė teatrologė Salomėja Burneikaitė iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardo muziejaus fondų, kuriuose sukaupta per 800 eksponatų, Klaipėdos ekspozicijai atrinko 60 lėlių. Daugiau vargu ar būtų sutalpinusi nedidelė salė. Bet ir tos atrinktosios vykusiai iliustravo lėlių teatro raidos aspektus, estetinius principus, meninius lėlininkų ieškojimus. Buvo galima pamatyti ir pirmųjų spektaklių lazdelines lėles, „menančias“ grynojo realizmo estetiką (dail. I. Mdivani „Stebuklingasis Aladino žibintas“), ir tikrą perversmą lėlių teatre sukėlusias V.Mazūro lėles iš spektaklio „Eglė žalčių karalienė“.

Sugrįžo iš Kauno

„Miela lėlių fėja“ Salomėja pasakojo ne tik vaikams… Literatūros seminare „Lėlės kaip (ir) žmonės“ dalyvavo literatūrologas doc. dr. M.Šidlauskas.

Teatralizuotame parodos atidaryme (jį organizavo Klaipėdos lėlių teatro aktorius ir universiteto dėstytojas Linas Zubė su savo studentėmis) tokios gausybės žmonių seniai neteko matyti. Sveikinimo žodį tarė Nijolė Narijauskaitė ir Bronius Gražys – aktoriai, vaidinę pirmuosiuose lėlių teatro spektakliuose. Parodą savo apsilankymu pagerbė viešnia iš Vilniaus Lietuvos nacionalinės lėlininkų asociacijos UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir svečiai iš Kauno lėlių teatro muziejaus – aktorė Elena Žekienė ir teatro direktorius Sigitas Klibavičius. Unikalia paroda džiaugėsi doc. dr. Petras Bielskis, atstovavęs Lietuvos teatro sąjungai bei Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai. „Iš įrašo“ kalbėjo pats S.Ratkevičius, priminęs UNIMA devizą „kalbėti per vaikų širdis į tautų širdis“ ir palinkėjęs Klaipėdos lėlių teatrui galų gale rasti savo namus.

Simboliška, kad Kauno lėlės apsilankė uostamiestyje. S.Burneikaitė priminė, kad dar šeštąjį XX a. dešimtmetį Klaipėdos dramos teatre aktoriais dirbę Valerija Gruodytė ir Stasys Ratkevičius savo bute (Žaliojoje gatvėje) buvo pradėję meistrauti lėles (beje, šie aktoriai vaidino 1946-asiais Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“). Taip nutiko, kad profesionalaus lėlių teatro ano meto Klaipėdoje nepavyko įkurti – 1958 metais jis rado vietą Kapsuke (dabartinėje Marijampolėje), o 1960-aisiais buvo perkeltas į Kauną…

Paroda įkvėpė

Ši princesė mažajai Margaritai – gražiausia.

Lankydami užsiėmimus žmonės turėjo progą susipažinti su Lietuvos lėlių teatro istorija, pamatyti filmuotoje medžiagoje užfiksuotas lėlių teatro spektaklių ištraukas, įvertinti lėlininkų praktikų veiklą ir pasiekimus, susipažinti su įvairia lėlių valdymo technika.

Ne vieną ši paroda įkvėpė. „Kauno lėlių portretų“ parodai jau aktyviai ruošiasi Adomo Brako dailės mokykla (mokyt. Rima Baukaitė), Eduardo Balsio menų gimnazija (mokyt. Jūratė Kavaliauskienė), Jaunimo centro dailės studija „Varsa“ (vad. Loreta Laurinavičienė), „Ąžuolyno“ gimnazijos filosofų svetainės nariai (mokyt. Adelė Povilaitienė).

„Ačiū. Aš irgi darysiu lėles“, – užrašė atsiliepimų knygoje viena mergaitė. „Dėkui už šiltus įspūdžius, kurie pakeitė mano požiūrį į lėles ir, iš dalies, į žmones“, – savo mintį įamžino suaugęs žmogus. Įspūdžius užfiksavo darželinukai, moksleiviai, dailininkai, tėveliai… Tarp gausybės įrašų galima aptikti ir lėlių teatro „Tri lika“ („Trys veidai“) atsiliepimą. Tai teatras iš Maskvos.

Pirmą kartą

Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus šeimininkė aktorė E.Žekienė susitiko su mažaisiais klaipėdiečiais. Klaipėdos miesto „Ąžuolyno” gimnazijos filosofų svetainė su mokytoja A.Povilaitiene irgi pabuvojo lėlių parodoje. Gitanos Gugevičiūtės nuotraukos

Daug kas vyko pirmą kartą. Pirmą kartą į gastroles išjudėjo Kauno lėlių teatro muziejaus eksponatai. Pirmą kartą vyko literatūros seminaras tarpdisciplininėje erdvėje „Lėlės kaip (ir) žmonės“, kuriame dalyvavo literatūrologas doc. dr. Marijus Šidlauskas su savo studentais. Pirmą kartą daugelis Klaipėdos vaikučių iš arti matė teatrines lėles ir su jomis žaidė, fotografavosi, jas piešė. Nemažai tėvelių pirmą kartą išgirdo, kad Klaipėdoje yra lėlių teatras ir kad ne „šiaip sau yra“, o kitais metais švęs 15-metį. Kai kas tik parodoje sužinojo, kad skudurinė Onutė turi saldaininę širdelę, ir net išgirdo ją plakant…

Algimantas RAMANAUSKAS. Indigo amber 05 06. 2006 m. Akrilas, drobė, 120×450 cm.

Benas Šarka išskrido į Turiną

Kultinis lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas išvyko į Turiną (Italija) statyti V.A.Mocarto „Užburtąją fleitą“, kurioje vaidins ir klaipėdietis aktorius Benas Šarka.

B.Šarka vaidins operoje italų teatre. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

O.Koršunovas pakeitė savo planus, atidėjo Klaipėdos dramos teatre statomą A.Strindbergo „Kelią į Damaską“ kitų metų pradžiai ir pirmadienį su komanda išskrido į Italiją. Jis pakviestas Turino „Teatro Regio“ pastatyti spektaklį Mocarto metams – V.A.Mocarto operą „Užburtoji fleita“. O.Koršunovas dirbs kartu su ne mažiau žymiu italų rašytoju Alesandru Bariku, teatro užsakymu perrašančiu šios operos rečitatyvus, kurių joje itin daug. Jie „Užburtoje fleitoje“ suskambės naujai ir itališkai, visa kita bus atliekama originalo – vokiečių – kalba.

Kaip „Klaipėdai“ sakė OKT / Vilniaus miesto teatro vadybininkė ryšiams su užsieniu Audra Žukaitytė, būtent A.Barikas inicijavo, kad O.Koršunovas statytų šį kūrinį Turino „Teatro Regio“. Tai garsus italų operos teatras, minimas iškart po Milano „La Skala“ operos. A.Barikas yra matęs O.Koršunovo spektaklius festivalyje Italijoje, kitų buvo specialiai atskridęs pažiūrėti į Vilnių.

Kartu su O.Koršunovu į Italiją išvyko ir jo komanda, su kuria režisierius dirba nebe pirmąsyk. Dailininkė Jūratė Paulėkaitė italų „Užburtajai fleitai“ kurs scenografiją, rūbų dizainerė Agnė Kuzmickaitė modeliuos spektaklio kostiumus. Turine statomoje V.A.Mocarto operoje vaidins ir trys lietuviai. O.Koršunovas pasikvietė vilniečius šokėją Rūtą Butkutę, aktorių Egidijų Baką ir klaipėdietį Gliukų teatro įkūrėją, režisierių ir aktorių Beną Šarką – tai naujas veidas OKT padangėje. „Jie operoje ne dainuos, o vaidins miestelėnus“, – patikslino A.Žukaitytė.

Jau žinoma ir premjeros data. V.A.Mocarto „Užburtoji fleita“ Turino operos teatre rampų šviesą išvys gruodžio 12-ąją ir bus rodoma kasvakar iki pat Kalėdų.

Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Klaipėdos dramos teatras spalį gastroliavo Vilniuje, lapkritį viešėjo Liepojoje (Latvija) ir ruošiasi pasirodymams Kaune.

Sostinėje buvo suvaidinti du spektakliai. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spalio 25-ąją klaipėdiečiai jau nebe pirmąsyk su pasisekimu parodė M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė), o 26-ąją pristatė R.Kūnio situacijų komediją „Viešbučio kambarys Nr.13” (rež. A.Vizgirda), susilaukusią prieštaringų vilniečių įvertinimų.

Abu šiuos spektaklius lapkričio 17 ir 18 dienomis ketinama nuvežti ir į Kauną. Ten jie publikai bus parodyti „Girstučio” kultūros centre.

Iki tol, lapkričio 4-ąją, Klaipėdos dramos teatras pabuvojo kaimyninėje Latvijoje.

Liepojos dramos teatre klaipėdiečiai vaidino Ž.B.Moljero „Žoržą Dandeną, arba Apgautą vyrą” („Ožys”), režisuotą A.Giniočio. Lapkričio 17-ąją latvių teatras viešės Klaipėdos dramos teatre su A.Kopito „Tėti, tėti, vargšas tėti…“ – opera be uvertiūros, pastatyta Liepojos dramos teatro meno vadovo režisieriaus R.Atkočiūno.

Klaipėdos ir Liepojos teatrai šiemet pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatytas ir apsikeitimas spektakliais. Abu teatrai siekia atnaujinti kūrybinius ryšius, nutrūkusius kone prieš du dešimtmečius.

Klaipėdos dramos teatras su savo populiariausiais spektakliais šį rudenį dar vyks į Telšius, Šilalę, Marijampolę ir Birštoną.

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Lenkijoje išleista klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio kūrybos rinktinė.

J.Šikšnelio kūrybos rinktinėje lenkų kalba – 12 kūrinių.

J.Šikšnelio knyga „Samotnosc“ („Vienatvė”) ką tik išleista Poznanėje.

Knyga sudaryta iš novelių, apysakos „Štilis“ bei romano „Kryžiau žalio medžio“ fragmentų.

Iš viso knygoje – 12 kūrinių. Juos į lenkų kalbą išvertė Varšuvos universiteto baltistikos studentės Ana Šimanska, Dominika Vojtasevič, Matylda Kustra, Eva Stolovska, Ana Jlenska, Elžbieta Ciechanovska-Vaina, Ana Nezabitovska, Ivona Zalevska, Gražyna Nieviadomska, Eva Ščerba ir Jolanta Visniach, vadovaujamos dėstytojos ir knygos redaktorės Mirijanos Kozak.

Knygos leidimą finansavo Adomo Mickevičiaus fondas Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui remti.

Klaipėdiečio rašytojo knyga bus pristatyta lapkričio 16-ąją Varšuvoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje, – kaip vienas Lietuvos dienų Lenkijoje akcentų.

„Versmėje” prasiverš nacionalinė dramaturgija

Rytoj Vilniuje prasideda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”, kuriame Klaipėdos dramos teatras pristatys J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjesę lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė”, šiemet režisuotą V.V.Landsbergio.

Scena iš naujosios klaipėdiečių „Eglės žalčių karalienės”. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamas festivalis „Versmė” – ilgalaikis, tęstinis projektas, kurio tikslas – sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija, skatinti naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu bei aktualiais šalies visuomeniniais procesais.

Pernai, taip pat lapkritį, buvo surengtas pirmasis „Versmės” etapas. Jame vyko pjesių skaitymai – buvo pristatyti S.Parulskio, H.Kunčiaus, V.V.Landsbergio, G.Gabrėno kūriniai.

Šiemet festivalyje dalyvaus 11 teatrų iš visos Lietuvos. Lapkričio 9-14 dienomis jie Vilniaus teatrų scenose parodys naujausius spektaklius, sukurtus pagal lietuviškas pjeses. Spektaklius, aktorių, režisierių bei kitų kūrėjų darbus vertins kompetentinga žiuri, kuri stengsis išrinkti geriausius tam tikrose kategorijose. Festivalio publika taip pat galės rinkti labiausiai patikusį spektaklį.

Svarbus festivalio „Versmė” komponentas – viešos paskaitos, susitikimai ir diskusijos, kurių metu sudaroma galimybė užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių ir žiūrovų.

Anot rengėjų, festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus S.Kuzmos skulptūra „Versmė”, esanti teatro fojė ir simbolizuojanti gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį. Remdamasis šios skulptūros siluetu, S.Kuzma sukūrė ir festivalio logotipą bei statulėlę, kuri bus įteikta festivalio geriausiesiems.

Festivalis rytoj prasidės publikos susitikimu ir diskusija su lietuvių dramaturgais Juozu Glinskiu, Sauliumi Šalteniu, Herkumi Kunčiumi, Vytautu V.Landsbergiu, Laura Sintija Černiauskaite, Mariumi Macevičiumi, Gabriele Labanauskaite ir kitais.

Festivalio programoje – J.Glinskio „Vieno tėvo vaikai” (rež. G.Padegimas) ir R.Granausko „Duburys” (rež. S.Račkys), pastatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat R.Šavelio „Tamarikso žydėjimas” (rež. R.Rimeikis, Juozo Miltinio dramos teatras), T.Vakarės „Naktis rojuje” (rež. A.Keleris, Panevėžio teatras „Menas“),V.Mačernio „Po ūkanotu nežinios dangumi” (rež. A.Jalianiauskas, Alytaus miesto teatras), S.Šaltenio „Kaip užmušti Jasoną” (rež. R.Steponavičiūtė, Šiaulių dramos teatras), M.Macevičiaus „Antoškos kartoškos” (rež. R.Kudzmanaitė, Kauno valstybinis dramos teatras) ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas” (rež. A.Giniotis).

Festivalis parodys ypatingą dėmesį dramaturgui ir režisieriui V.V.Landsbergiui. Bus pristatytos net trys pastaraisiais metais skirtinguose šalies teatruose pastatytos jo pjesės: „Pelytė Zita” (rež. V.V.Landsbergis, Keistuolių teatras), „Arklio Dominyko meilė” (rež. A.Vidžiūnas, Valstybinis jaunimo teatras) ir vieno veiksmo drama apie skulptorių Vilių Orvidą (1952–1992) suaugusiesiems ir jaunimui „Vilis” (rež. V.V.Landsbergis, Vilniaus teatras „Lėlė“). O Klaipėdos dramos teatras „Versmėje” pasirodys su J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjese lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė” (rež. V.V.Landsbergis). Klaipėdiečiai šį spektaklį, dedikuotą Kazio Jurašūno pjesės „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo uostamiesčio teatre 60-mečiui, suvaidins lapkričio 13-ąją Nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje.

Parengė

Rita Bočiulytė

Tryliktieji „Marių klavyrai“ pažėrė premjerų

Daiva Kšanienė

Tryliktasis tarptautinis Klaipėdos naujos muzikos festivalis „Marių klavyrai – 2006”, vykęs spalio 18-26 dienomis, garbingai ir tikslingai tęsė susiklosčiusias šio ypatingo renginio tradicijas. Festivalis išsaugojo akademinę, rimtąją kryptį, nenuklysdamas į eksperimentinės muzikos demonstravimą, siūlydamas klausytojams vertingus šiuolaikinių kompozitorių veikalus, tarp jų – ne vieną premjerą.

Reikšmingu Klaipėdos muzikinio gyvenimo įvykiu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus R.Mažulio kūrybos vakaras. „Marių klavyrų” užsakymu parašytas R.Mažulio kompozicijas „Musica falsa” keturiems fagotams ir elektronikai premjeroje puikiai atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas”. Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” šauniai pasirodė dviejuose festivalio koncertuose, atlikdamas labai skirtingą muziką.

Festivalio koncertuose, vykusiuose Klaipėdos miesto ir universiteto koncertų salėse, skambėjo Lietuvos, daugiausia – Klaipėdos, taip pat Lenkijos, Ukrainos, JAV, Šveicarijos kompozitorių simfoninė, kamerinė bei chorinė muzika. Ją atliko įvairių šalių atlikėjai. Festivalio metu buvo surengtas ir tradicinis lietuvių kompozitorius autorinis koncertas. Šį kartą klaipėdiečiai buvo supažindinti su Ryčio Mažulio kūryba.

Orkestras, kuriam plojo visi

Atidarymo koncerte spalio 18-ąją skambėjo simfoninė muzika, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Juozo Domarko. Simfoniniai koncertai Klaipėdoje vis dar retenybė, tad kiekvienas šio žanro kolektyvo pasirodymas – didelė šventė.

Aukščiausio profesionalumo nacionalinis simfoninis orkestras meistriškai atliko lenko, lietuvio ir amerikiečio veikalus.

M.Karlovičiaus (1876-1909) „Lietuviškoji rapsodija”, sukurta 1906 m., vertintina daugiau kaip muzikos istorijos paveldo dalis, ne visai atitinkanti festivalio orientaciją į naująją šiuolaikinę muziką. Vis dėlto sukurta daugiau kaip prieš 100 metų. Tačiau įdomu, kad lenko kompozitoriaus kūrinys turi akivaizdžių sąsajų su lietuvių liaudies muzika: girdėti lietuvių liaudies raudoms, lopšinėms artimi motyvai; yra ir šokių epizodų. Veikalas nestokoja romantizmo muzikos estetikai būdingų iliustratyvių, gamtos garsus imituojančių momentų instrumentuotėje bei faktūroje.

Atlikdamas „Lietuviškąją rapsodiją” orkestras įtikinamai atskleidė partitūroje užfiksuotą tipišką šiam kompozitoriui polinkį į neoromantizmą, šiek tiek sekant R.Vagnerio, R.Štrauso maniera, intensyvų melodinių motyvų plėtojimą, savitais bruožais praturtintą harmoniją.

Nors O.Balakausko (g. 1937) trijų dalių Koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui „Kalnų sonata” sukurtas prieš 30 metų (1975), jis ir mūsų dienomis skamba naujai bei moderniai. Šį monumentalų veikalą kompozitorius parašė M.K.Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga. Tad neatsitiktinai jame girdėti kai kurių M.K.Čiurlionio kūrinių temų atkarpos, melodiniai vingiai.

Trys kūrinio dalys – „Meilės kalnas”, „Ramybės kalnas”, “Audrų kalnas” – sudaro tobulą kompoziciją. Visas dalis – aktyvią, veržlią pirmąją (sonatos forma), iškalbingą, sukauptą, bet aistringą antrąją (variacijos), ekspresyvią, audringą trečiąją (rondo) orkestras ir pianistas P.Geniušas atliko nepriekaištingai, tiksliai ir švariai, įtikinamai įkūnydami kompozitoriaus meninio sumanymo esmę. Veikalo interpretacija iš dirigento, pianisto bei orkestrantų reikalauja didelio meistriškumo, nes kompozitorius čia sujungė skirtingų stilių elementus, „laviruodamas tarp tam tikrų dermių (oktatonika – D.K.) ir ritminių modelių” sukūrė muziką, „raibuliuojančią daugybe atpažįstamų stilistinių spalvų ir atspalvių, primenančių neoromantinę, impresionistinę muziką ir džiazą tuo pačiu metu”.

„Pagavo“ prasmes

Uostamiesčio publikos numylėtinis pianistas P.Geniušas virtuoziškai grojo 13-ųjų „Marių klavyrų“ atidarymo koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir per festivalio uždarymą – su Klaipėdos kameriniu orkestru. Festivalio pirmajame premjerų vakare tvarkingai ir tiksliai grojo ansamblis „Vilniaus arsenalas”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klausytojus pakerėjo kompozicijos ir atlikimo požiūriu labai sudėtingas amerikiečių kompozitoriaus, Harvardo universiteto kompozicijos studijų absolvento D.Adamso (g. 1947) kūrinys „Harmonielehre” (“Harmonijos mokymas”, 1985). Ypatingo sudėtingumo veikalas, jungiantis minimalistinio ir veržlaus romantinio stiliaus bruožus – vienas sunkiausių simfoninės muzikos literatūroje. Jį būtų galima palyginti su G.Malerio, R.Štrauso, K.Debiusy, A. Šionbergo brandaus laikotarpio kūriniais.

Dirigentas J.Domarkas meistriškai valdė didelės sudėties orkestrą, tirštos faktūros, turtingą ir margą tembrinėmis spalvomis partitūrą. Pirmojoje, neįvardintoje, dalyje sklandžiai siejosi pradinės minorinės minimalistinės repeticijos su ekspresyvia, ilgesio kupina melodika (pradžioje sodriai, gražiai grojo violončelės). Atlikėjai perteikė veržimosi, skrydžio įspūdį. „Progresuojanti” dalies dramaturgija, žėrinti orkestruotė, fizinė garso jėga, įkūnyta partitūroje, J.Domarko interpretuojama buvo taikliai, skoningai ir adekvačiai perteikta. Antrojoje, lėtojoje, ilgesingoje, dalyje „Anforto skausmas” (paremtoje legenda apie žvejų karalių ir jo skausmingus išgyvenimus) pamažu nutolstama nuo minimalistinių apraiškų. Joje įsitvirtina niūrios, nepermaldaujamumo kupinos, maleriškos nuotaikos. Dirigentas ir jo „vedamas” orkestras „pagavo” kompozitoriaus užkoduotas prasmes, jaudinančiai perteikdami skausmingą, depresinę sielos būseną. Trečiojoje dalyje „Meister Eckhardt and Quackie”, prasidėjusioje paprasta, sukaupta, ramia, lopšinę imituojančia tema, pamažu išaugama iki galingo tutti. Ritminis impulsyvumas, spalvingi štrichai (pvz., čaižus pizzikato), plati dinaminė amplitudė, kulminaciniai pakilimai ir atoslūgiai orkestro muzikoje atskleidė viduramžių mistiko meistro Eckhardto fantazijų pasaulį.

Orkestro vyriausiasis dirigentas J.Domarkas prasitarė, kad retai jam tenka interpretuoti tokius visomis prasmėmis sudėtingus veikalus. Nepaisant didžiulio emocinio ir techninio krūvio, orkestras D.

Adamso „Harmoninelehre” pagrojo labai meistriškai ir pagaviai.

Dominavo Klaipėdos kompozitoriai

Festivalio baigiamajame koncerte kūrinius emocionaliai, išraiškingai dirigavo talentingas šveicarų dirigentas S.Kamartinas. Z.Almaši kūrinys „Mirasteilas” dviem smuikams ir styginių orkestrui, atliekamas Klaipėdos kamerinio orkestro ir smuikininkių I.Klusaitės ir O.M.Kamartin, kėlė kosminės erdvės įspūdį. M.Skoryk technišką, ekspresyvią “Burleską” puikiai paskambino T.Romaškina. Dainininkė G.Skėrytė su Klaipėdos kameriniu orkestru subtiliai atliko dramatišką, skausmingą A.Žigaitytės kūrinį „Vidurnaktis“.

Kamerinės muzikos žanrams buvo skirti trys koncertai (tarp jų – autorinis vakaras). Pirmajame spalio 19-ąją dominavo klaipėdiečių kompozitorių kūriniai. Visų jų kompozicijos labai skirtingos, bylojančios apie labai individualią patirtį, nevienodą meistriškumą, meninius polinkius bei siekius.

J.Paulikas (g. 1942) kūrinyje „Variacijos 2006-ųjų vasaros tema” fleitai, altui ir klavesinui įtvirtino jam būdingą meninio mąstymo būdą bei raišką. Trijų dalių (Pastorale, Sherzo, Canzona orientale) kompozicijoje dominuoja polifoninis bei variacinis muzikinės medžiagos plėtojimas, linearinė technika. Taupios, apgalvotos muzikinės priemonės, grakšti forma ir šį kartą pasiteisino. Kūrėjas, nesivaikantis beprasmių efektų, nesiekiantis žūtbūt nustebinti, pasiekia tikslą – klausytojų sąmonę, tad yra suprantamas ir įdomus.

Malonių emocijų ir minčių sukėlė L.Narvilaitės (g. 1965) kūrinys “Ryto prieblanda staiga pavirto jūra pražydusių vyšnių” fleitai, klarnetui, altui, violončelei ir fortepijonui (sukurtas 2006), kuriame autorė pasirodė kaip brandi, meistriškai valdanti pasirinktą muzikinę medžiagą bei formą kompozitorė. Šiame veikale ji pasiekė visada mene laukiamos emocionalumo ir racionalumo sąveikos. Muzikos vyksmas visiškai pateisina romantišką pavadinimą: galima pajusti bei išgirsti tylą, ryto aušroje besi-blaškančias ūkanas; sklandžiai ir spalvingai pinasi fortepijono, fleitos, violončelės dialogai, skaidrūs tarsi rasos lašeliai fleitos pasažai. Pasiekus kulminaciją (prieblandai virtus žydinčių vyšnių jūra) vėl įsigali ramybė.

Nudžiugino į koncerto programą įtraukta klaipėdiečio Z.Virkšo (1946-2001), kurio jau nebėra tarp mūsų (prieš penkerius metus jis iškeliavo amžinybėn), 1987 metų kompozicija „Horizontas” klarnetui, fleitai (originale – smuikui), altui, violončelei ir fortepijonui. Grindžiamas minimalistinei stilistikai būdingu vystymu – dinamiškai bei ritmiškai varijuojant muzikos mikroelementus, ratu besisukantis, ritmiškai nuolat pulsuojantis garsų srautas sukelia ypač gyvybingą atmosferą, perteikia nuolatinį tembrinių spalvų mirgėjimą.

Papuošė programą

Ukrainiečių muzikos vakare dainininkė V.Vadoklienė stilingai padainavo tris ukrainiečių vestuvines liaudies dainas, akompanuojant I.Maknavičienei. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Koncerto programą papuošė vilniečio kompozitoriaus M.Urbaičio (g. 1952) „Capricci” fleitai, altui ir klavesinui (sukurtas 2006). Kelių dalių (pjesių) ciklas kupinas išdaigų, humoro. Ritminis išradingumas bei intensyvumas, tembrinis spalvingumas, netikėti muzikos vyksmo pertrūkiai, sukeliantys nekantraus laukimo įspūdį, ir kiti raiškos elementai, susiję su minimalizmo tradicija, liudija aukštą M.Urbaičio kompozicinį meistriškumą – nuo sumanymo originalumo iki jo pavykusio įgyvendinimo. Imponavo ir nepriekaištingas kūrėjo pojūtis konstruojant formą.

Jauna Klaipėdos kompozitorė L.Jedenkutė (g. 1979) pateikė taip pat šiais (2006) metais parašytą kūrinį „Nuolat” fleitai, klarnetui, altui ir violončelei. Kuklioje, trumpoje kompozicijoje išryškėja autorės polinkis į formos glaustumą, tembrinių spalvų ieškojimus, pasikartojančią dramaturgiją. Ši autorė, neseniai papildžiusi Klaipėdos kompozitorių gretas, dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, kaupia patirtį, brandina individualią meninę raišką, ruošiasi būsimiems darbams.

Visus minėtus kūrinius tvarkingai ir tiksliai grojo ansamblis „Vilniaus arsenalas”: L.Šulskutė (fleita), R.Romoslauskas (altas), S.Okruško (fortepijonas, klavesinas), G.Lukoševičius (violončelė), J.Rezničenko (klarnetas). Kai kuriems, pirmą kartą atliekamiems, kūriniams (pvz., J.Pauliko, M.Urbaičio) dar stokojo tikslesnio susigrojimo, savitesnės, kompozitorių sumanymą atitinkančios interpretacijos.

Koncerte skambėjo ir šiauliečio kompozitoriaus (priklausančio LFS Klaipėdos skyriui) A.Bružo (g. 1960) kūrinys „Žingsniai į rudens rūką” 12-ai instrumentų – dviem fleitoms, dviem klarnetams, dviem fortepijonams, keturiems smuikams, altui ir violončelei (sukurtas 2006), pasižymintis logišku muzikinės medžiagos plėtojimu, „išaugintomis” kulminacijomis, pagrįsta aktyvių ir ramesnių epizodų kaita.

A.Bružo kompoziciją grojo Klaipėdos atlikėjai, profesionalumu nenusileidžiantys vilniečių ansambliui: J.Mateikienė, G.Sakalauskaitė (fleitos), A.Daukšys, N.Jasinskas (klarnetai), T.Romaškina, I.Maknavičienė (fortepijonai), J.Staniulis, J.Gaižutytė, R.Agintaitė, K.Kupšienė (smuikai), L.Kuraitienė (altas), V.Bendoraitienė (violončelė). Šiam ansambliui dirigavo T.Ambrozaitis.

Atvėrė kitas erdves

Reikšmingu Klaipėdos muzikinio gyvenimo įvykiu tapo autorinis 2004 metų Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus R.Mažulio (g. 1961) kūrinių koncertas spalio 24-ąją. Retai mūsų mieste skambanti šio kūrėjo muzika buvo pristatyta gana plačiai ir išsamiai.

Atlikti kūriniai atskleidė savitą, nepakartojamą, labai įdomią R.Mažulio muzikos stilistiką, paremtą mikrotoniniais bei mikrochromatiniais garsų deriniais, smulkiomis ritminėmis natų vertėmis, kanoniniu plėtojimu. Kūriniai saviti ne tik garsinės medžiagos organizavimo principais, bet ir struktūriniu požiūriu; vyrauja pasikartojimo, nenutrūkstamo vystymo, spiralės metodas.

Koncerte įvyko festivalio „Marių klavyrai” užsakymu parašytos R.Mažulio kompozicijos „Musica falsa” keturiems fagotams ir elektronikai premjera. Smulkesni už pustonį garsiniai dariniai, fagotų partijų sąveika su kompiuterių garsu, polifonizuota partitūra sukūrė neįprastą akustinį, erdvinį įspūdį. Puikiai kūrinį atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas” (A.Zujus, K.Vaitiekūnas, A.Mikoliūnas, A.Mikšys).

Styginių kvartetas „Chordos” (I.Sipaitytė, A.Strimaitis, R.Bliškevičius, M.Bačkus) pagrojo sudėtingą, reikalaujančią nepaprasto susigrojimo kompoziciją „Sans pause” (2001). Kompozitoriui pavyko sukurti intensyvų, nenutrūkstamą kanoninį judėjimą be pauzių (sans pause), vyraujant trijų skirtingų garsinių segmentų tankiui (sveikų tonų, pustonių ir ketvirtatonių). Atliekamas kvarteto „Chordos” kūrinys skambėjo tiksliai ir įdomiai.

Panašia stilistika sukurta ir kompozicija „Canon mensurabilis” šešiems instrumentams. Ją meistriškai atliko ansamblis „Nepaklusnieji” – A.Radziukynas (fleita), J.Černius (klarnetas), I.Sipaitytė (smuikas), R.Bliškevičius (altas), M.Bačkus (violončelė), R.Zubovas (fortepijonas).

Netikėtai naujai, vitališkai nuskambėjo du fragmentai kompiuteriniam fortepijonui – „Grynojo proto klavyras” ir „Ex una voce” (“Iš vieno balso”). Garsinėje erdvėje susiliejo keliasdešimt linijų. Atrodė, kad „kompozitorius savo rankose varto skambantį vaikišką 48 stiklinių karoliukų (trigarsių) žiūroną” (G.Daunoravičienė).

Autorinio R.Mažulio koncerto pabaigoje Klaipėdos choras „Aukuras” atliko tris chorinei muzikai neįprastas, sudėtingas kompozicijas – „Canon solus”, „Atkelk vėlių vartelius” ir „Apstulbusi akis prarado amą”.

R.Mažulio kūriniai atvėrė klausytojams visiškai naujas, dar nepatirtas muzikos erdves.

Įsiterpė sakralinė muzika

Į dominuojančią festivalyje instrumentinės muzikos laviną maloniu kontrastu įsiterpė Ukrainos kompozitorių chorinės sakralinės muzikos vakaras spalio 25-ąją.

Bažnytines kompozitorių M.Skoryk, L.Dyčko, B.Sehin, V.Polyevos giesmes atliko Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” (vadovas A.Vildžiūnas), diriguojamas garsaus ukrainiečių dirigento V.Syvohipo. Į santūrius, bet išraiškingus Maestro mostus jautriai atsiliepė puikiai paruoštas choras, giliai pajutęs ukrainiečių religinės muzikos dvasią. Gražiu, lygiu, tiksliu giedojimu sužavėjo choro solistė R.Urniežienė.

Koncerte buvo atlikta M.Skoryk techniška, ekspresyvi “Burleska” fortepijonui, kurią puikiai paskambino T.Romaškina. Tris ukrainiečių vestuvines liaudies dainas, harmonizuotas M. Skoryk, stilingai padainavo V.Vadoklienė (sopranas), akompanuojant I. Maknavičienei (fortepijonas).

Naujausi kūriniai – diriguojami šveicaro

Baigiamajame festivalio koncerte spalio 26-ąją skambėjo naujausi Klaipėdos, Ukrainos ir Šveicarijos kompozitorių kūriniai, atliekami Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė L. Kuraitienė) ir diriguojami šveicarų dirigento S.Kamartino (S.Camartin).

A.Remesa (g. 1951) vientisoje, ištisinio plėtojimo kompozicijoje „Allegretto” styginių orkestrui (2006) bandė gvildenti dvasinio žmogaus pasaulio ir gamtos sąsajas, atspindėti jų vienovę. Veržlūs, aktyvūs tempai bei ritmai įkūnijo vidinio gyvenimo intensyvumą.

Dainininkė (sopranas) G.Skėrytė (Vilnius) ir orkestras subtiliai atliko dramatišką, skausmingą A.Žigaitytės (g. 1957) kūrinį „Vidurnaktis” pagal V. Mykolaičio-Putino eiles (2005).

Ištisinio plėtojimo, kontrastingų dalių R.Šileikos (g. 1950) Koncerte fortepijonui ir orkestrui (2006) atsiskleidė kompozitoriaus sugebėjimas kurti įtaigią, jaudinančią ir pagavią muziką, pasitelkiant šiuolaikines tembrines, harmonines, faktūrines ir kitas raiškos priemones. Efektingą, virtuozišką, visiškai savarankišką fortepijono partiją, sudarančią įspūdingą kontrapunktą orkestro partijai, išraiškingai skambino žymus Lietuvos pianistas, Klaipėdos publikos numylėtinis P.Geniušas. Jis reikšmingai papildė kūrinį, pats sukūręs įspūdingą, virtuozišką fortepijoninę kadenciją.

Labai įdomu buvo klausytis šveicarų kompozitoriaus G.A.Derungso (g. 1935) Koncerto styginiams op. 73. Iš kūrinį sudarančių penkių dalių dirigentas pasirinko tris pačias ryškiausias ir savičiausias: Moderato, Adagio ir Scherzando. Ekspresyvi pirmoji žavėjo garso išgavimo originalumu (glissando, tremolo, flažoletai ir kt.), antroji – dvasinga, dvelkianti liūdesiu – lyrišku melodingumu, trečioji – energija, žaismingumu, nenutrūkstamu, motoriniu judėjimu.

Ukrainos naujajai kompozicinei mokyklai koncerte atstovavo Z.Almaši (Z.Almashi, g. 1975) ir J.Laniuk (g. 1957). Įspūdingu tembrų, faktūrų, štrichų panaudojimu pasižymintį Z.Almaši kūrinį “Mirasteilas” dviem smuikams ir styginių orkestrui (2006) grojo savo instrumento virtuozės I.Klusaitė (Kaunas) ir O.M.Kamartin (O.M.Camartin, Šveicarija) bei kamerinis orkestras. “Mirasteilo” garsinė sandara bei struktūra, tembrinis spalvingumas pateisino poetišką pavadinimą, reiškiantį svajotoją žmogų, žvelgiantį į žvaigždes; jo skambesys kėlė kosminės erdvės įspūdį.

Festivalis baigėsi – liko pėdsakas

Festivalį užbaigė J.Laniuk „Kamerinė muzika” fortepijonui, klavesinui, mušamiesiems ir styginių orkestrui (1989), kurią atliko T.Romaškina (fortepijonas), J,Arutiunova (klavesinas), B.Montvydas, G.Stankevičius (mušamieji) ir kamerinis orkestras. Sonoristinė-aleatorinė kompozicija pakerėjo publiką originalia muzikinės medžiagos organizacija, koloristiškumu.

Visus baigiamojo koncerto kūrinius emocionaliai, išraiškingai dirigavo talentingas šveicarų dirigentas S.Kamartinas.

Festivalio koncertus vedė muzikologės G.Daunoravičienė, D.Petrauskaitė, R.Vildžiūnienė, šių eilučių autorė, taip pat aktorė V.Kochanskytė.

Tarptautinio festivalio organizatorius ir meno vadovas, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Šileika nuveikė didelį ir reikšmingą darbą. Jo dėka klaipėdiečiai ir miesto svečiai dar kartą turėjo galimybę susipažinti su naujausia šių dienų muzika, patirti naujų, nepakartojamų meninių įspūdžių.

Tryliktasis festivalis „Marių klavyrai” jau tapo istorija. Jis neabejotinai paliks labai ryškų pėdsaką Klaipėdos miesto muzikinėje kultūroje.