Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Klaipėdos dramos teatras spalį gastroliavo Vilniuje, lapkritį viešėjo Liepojoje (Latvija) ir ruošiasi pasirodymams Kaune.

Sostinėje buvo suvaidinti du spektakliai. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spalio 25-ąją klaipėdiečiai jau nebe pirmąsyk su pasisekimu parodė M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė), o 26-ąją pristatė R.Kūnio situacijų komediją „Viešbučio kambarys Nr.13” (rež. A.Vizgirda), susilaukusią prieštaringų vilniečių įvertinimų.

Abu šiuos spektaklius lapkričio 17 ir 18 dienomis ketinama nuvežti ir į Kauną. Ten jie publikai bus parodyti „Girstučio” kultūros centre.

Iki tol, lapkričio 4-ąją, Klaipėdos dramos teatras pabuvojo kaimyninėje Latvijoje.

Liepojos dramos teatre klaipėdiečiai vaidino Ž.B.Moljero „Žoržą Dandeną, arba Apgautą vyrą” („Ožys”), režisuotą A.Giniočio. Lapkričio 17-ąją latvių teatras viešės Klaipėdos dramos teatre su A.Kopito „Tėti, tėti, vargšas tėti…“ – opera be uvertiūros, pastatyta Liepojos dramos teatro meno vadovo režisieriaus R.Atkočiūno.

Klaipėdos ir Liepojos teatrai šiemet pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatytas ir apsikeitimas spektakliais. Abu teatrai siekia atnaujinti kūrybinius ryšius, nutrūkusius kone prieš du dešimtmečius.

Klaipėdos dramos teatras su savo populiariausiais spektakliais šį rudenį dar vyks į Telšius, Šilalę, Marijampolę ir Birštoną.

„Žirafa su kojinėmis“ nuskynė festivalio laurus

„Žirafa su kojinėmis“ nuskynė festivalio laurus

Klaipėdiečių „Žirafa su kojinėmis“ – geriausia. Tuo galėjo įsitikinti Dzūkijos krašto žiūrovai, spalio 19-21 dienomis Alytuje stebėję tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Aitvaras“ spektaklius.

Scena iš festivalio nugalėtojo – lėlių vaidinimo „Žirafa su kojinėmis”. A.Daukantaitė ir G.Radvilavičiūtė po spektaklio atrodė patenkintos.

Jau 7-ąjį kartą festivalį surengė energingoji Alytaus lėlių teatro vadovė Loreta Skruibienė su savo artistais, o šiemet jis buvo skirtas paminėti profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-mečiui. Tarp dalyvių buvo teatrai iš Lenkijos, Maskvos bei mūsiškiai – Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“, Šiaulių „Avilys“ , „Paršiuko Ikaro“ ir „Žalios varnos“ teatrai iš Vilniaus, Kauno valstybinis bei Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio konkurso žiuri (dailininkas ir režisierius Rimas Driežis, teatro kritikas Ridas Viskauskas, UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir klaipėdietė teatrologė Salomėja Burneikaitė) sprendimas nenustebino nei žiūrovų, nei svečių. Klaipėdos lėlių teatro spektaklis – J.Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ – pripažintas geriausiu festivalio spektakliu.

Ir tai dar ne viskas. Geriausiųjų diplomai įteikti ir „Žirafos su kojinėmis“ režisierei Gintarei Radvilavičiūtei bei Linui Zubei, pripažintam geriausiu lėlių teatro aktoriumi.

Klaipėdos lėlių teatro gerbėjai Alytaus festivalyje įsitikino, kad gausėja ir tvirtėja klaipėdiečių kūrybinės pajėgos. „Žirafos“ spektaklyje debiutavo gyvai įvairiais instrumentais muzikuojanti klaipėdietė Aušra Vaštakaitė ir į aktorių lėlininkų gretas sugrįžęs Mantas Baniulis, kartu su Renata Kutaite ir Linu Zube vaidinantis daugelį džiunglių personažų.

Geriausiu festivalio dailininku pripažintas Vitalijus Mazūras už spektaklį „Šeivamedžio močiutė“ („Paršiuko Ikaro“ teatras). Iteikti diplomai lėlių meistrams Algimantui Kumpikui ir Rimantui Jacunckui už lėles spektakliui „Lietaus lašelis“(Kauno valstybinis lėlių teatras) bei Loretai Skruibienei – už lėlių teatro propagavimą Dzūkijos regione.

Sveikindamas klaipėdiečius teatro kritikas R.Viskauskas pripažino: „Klaipėdos lėlių teatras šiuo metu subūręs stiprias režisūros ir aktorių pajėgas, tad teatro sėkmė – natūrali“.

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Lenkijoje išleista klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio kūrybos rinktinė.

J.Šikšnelio kūrybos rinktinėje lenkų kalba – 12 kūrinių.

J.Šikšnelio knyga „Samotnosc“ („Vienatvė”) ką tik išleista Poznanėje.

Knyga sudaryta iš novelių, apysakos „Štilis“ bei romano „Kryžiau žalio medžio“ fragmentų.

Iš viso knygoje – 12 kūrinių. Juos į lenkų kalbą išvertė Varšuvos universiteto baltistikos studentės Ana Šimanska, Dominika Vojtasevič, Matylda Kustra, Eva Stolovska, Ana Jlenska, Elžbieta Ciechanovska-Vaina, Ana Nezabitovska, Ivona Zalevska, Gražyna Nieviadomska, Eva Ščerba ir Jolanta Visniach, vadovaujamos dėstytojos ir knygos redaktorės Mirijanos Kozak.

Knygos leidimą finansavo Adomo Mickevičiaus fondas Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui remti.

Klaipėdiečio rašytojo knyga bus pristatyta lapkričio 16-ąją Varšuvoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje, – kaip vienas Lietuvos dienų Lenkijoje akcentų.

Nauja knyga apie tautodailininką

Nauja knyga apie tautodailininką

Petras Šmitas

Rašytojas Algis Kuklys ką tik išleido ir praėjusią savaitę klaipėdiečiams pristatė meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį.

A.Kuklio meninės publicistikos knyga „Dievdirbio rankos“ išleista nedideliu 300 egzempliorių tiražu.

Tai trečioji prozininko, novelisto ir publicisto A.Kuklio knyga iš jo leidžiamos serijos „Mūsų kraštiečiai“. 2002-aisiais pasirodė pirmoji – „Susitikimai“, sudaryta iš apybraižų, publikuotų spaudoje, 2003-iaisiais išėjo straipsnių rinkinys „Likimai“.

Žemaitijos krašto, o ir Klaipėdos miesto šviesuomenei gerai pažįstama rašytojo A.Kuklio pavardė iš jo knygų ir publikacijų.

Malonu paimti į rankas jo ką tik išleistą, dar, kaip sakoma, spaustuvės dažais kvepiančią knygą apie puikų tautodailininką žemaitį Adolfą Viluckį (Algis Kuklys. Dievdirbio rankos. Mūsų kraštiečiai. Leido ir spausdino spaustuvė „Druka“, Klaipėda, 2006, 160 psl. Su nespalvotomis ir spalvotomis nuotraukomis).

Rašyti biografinę knygą, regis, autoriui nebuvo sunku. Gal aš ir klystu, bet skaitydamas knygą puikiai jauti, kad jis rado nuoširdžią kalbą su nedaug kalbančiu tikru žemaičiu, tačiau nuoširdžiu žmogumi ir menininku.

A.Viluckio kūrinius vertinti rašytojui padėjo įvairūs straipsniai spaudoje, o jų būta ne taip jau mažai, ir tai atsispindi išnašose bei literatūros sąraše. Reikėtų nepamiršti, kad A.Kuklys yra baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, kur apie dailę ir jos suvokimą gavo geras žinias, todėl jis puikiai orientuojasi tautodailės vertinime. Tiesa, knygoje tiesioginio kūrinių vertinimo autoriaus lūpomis lyg ir nepastebėjau – jis tai palieka menotyrininkams, ir tai padaroma labai subtiliai, profesionaliai.

Kaip pradėdamas knygą pastebi jos autorius, A.Viluckis yra Kretingos miesto garbės pilietis – ypatinga, nepaprastai kukli, asmenybė, jo skulptūras visada atskirsi nuo kitų autorių bet kurioje tautodailininkų parodoje. O tautodailininko kūrybinis bagažas – stulbinantis, daugiau nei 5500 darbų.

Daug metų pažįstu A.Viluckį, tad gerai suvokiu, kaip nelengva buvo rašytojui jį kalbinti, rinkti biografines žinias… O jų autorius surinko tikrai nemažai ir įvairius pasisakymus, laiškus, kitų skulptorių tautodailininkų mintis puikiai išdėstė knygoje, sukomponuodamas lengvai skaitomą ir savo turiniu dėmesio vertą meninį kūrinį, ir turintį istorinę vertę darbą.

Knygos kompozicija sudaryta gana originaliai, gal kiek neįprastai. A.Kuklys nebūtų rašytojas, jei jis viską būtų daręs įprastai, kaip būdinga biografinei knygai: menininko tėvai, gimimas, pirmieji žingsniai, mokslas, kūrybos pradžia ir pan. Knygos pradžią jis įvardijo „Pirmosios parodos“. Šiame skyriuje sutilpo ir Adolfo gimimas, ir tėvai, mokslas ir mokytojai, pirmieji bandymai drožti ir pirmoji asmeninė skulptūrų paroda gimtojoje Grūšlaukėje (1969 m.), vėliau lankiusis Kretingoje ir Klaipėdoje, taip pat pirmieji tautodailininko darbų vertinimai. Antrąją personalinę skulptūrų parodą A.Viluckis surengė 50-mečio proga (1990 m.). Ją lankė Klaipėdos parodų rūmuose ir uostamiesčio žiūrovai.

Kitus knygos skyrius A.Kuklys įvardija reikšmingais tautodailininkų sukurtais memorialiniais ansambliais „Ablingos vardas pasklido toli“, „M.K.Čiurlionio keliais“, kur A.Viluckis kartu su kitais žinomais liaudies menininkais sukūrė savo monumentalias skulptūras iš ąžuolo „Vincas Rimkus“– Ablingai (1972 m.) ir „Rex“– Čiurlioniui (1975 m.). Šiuose skyriuose rašytojas puikiai įkomponavo ir politinę krašto padėtį, įvairius kultūros veikėjus, menininkus ir medžio drožėjus, jų veiklą. Ir parašyta išradingai, gyvai.

Skyriuose „Mintis ateina staiga…“, „Pokalbiai prie degančios žvakės“ autorius daugiau dėmesio skiria bendravimui su pačiu menininku, pokalbiams apie kūrybą ir meną ir tais autentiškais skulptoriaus pasakojimais puikiai atspindi menininko pasaulėjautą, jo požiūrį į kūrybą, sakralinę liaudiškąją skulptūrą.

A.Kuklys savo knygą baigia dviem skyriais: „Kretingos miesto garbės pilietis“ ir „Meno paslaptis“. Pirmame rašo, už ką A.Viluckis buvo „…išrinktas Kretingos miesto garbės piliečiu“ ir apie menininko 60-mečio minėjimą Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Pateikia ir pluoštą laiškų iš JAV, kuriuos A.Viluckiui parašė Lisa ir Vytautas Barkai. Skyrių rašytojas baigia pasakojimu apie grupės Žemaitijos tautodailininkų skulptorių kūrybinę išvyką į Daniją, Bornholmo salą, ir ten atliktus jų darbus (1997 m.).

Pastarajame skyriuje rašytojas tarsi vainikuoja visą A.Viluckio kūrybą, jos svarbą, lygindamas ją su XIX a. tautodailės ir žemiečio skulptoriaus Antano Mončio kūrybiniu palikimu. A.Kuklys akcentuoja tautodailininko sakralinio turinio kūrybą kaip ypatingą reiškinį, kuriam A.Viluckis skiria didelę pagarbą, maksimalius kūrybinius sugebėjimus ir pastebi, kad „didelis menas turi būti gilus ir jaudinantis“ (psl. 134).

Prie rašytojo pastebėjimo, kad „Adolfo Viluckio kūryba paliks (jau paliko) ryškų pėdsaką tautodailėje. (…) Jis sukūrė savitų plastikos kūrinių, todėl atsistoja šalia tokių (…) tautodailininkų, kaip Anicetas Puškorius, Antanas Drungilas…“ (psl. 142) pridėčiau – Vincas Svirskis, Stasys Riauba, Lionginas Šepka, Juozas Liaudanskas, Juozas Lukauskas…

Knyga baigiama personalinių bei bendrų svarbesnių parodų sąrašais, apdovanojimų išvardijimu ir gausiu literatūros sąrašu. Taip jai suteikiamas ir tam tikras mokslinis vertingumas.

Nudžiugino knygos lietuviška, sklandi, graži ir santūri kalba. Čia nėra filosofinių ar sofistinių išvedžiojimų, painių sakinio struktūrų. Tai puikus tautodailininko A.Viluckio kūrybos įvertinimas ir įamžinimas. Išduosiu nedidelę paslaptį – rašytojas A.Kuklys, regis, jau baigia rašyti knygą apie kitą tautodailininką skulptorių Juozą Lukauską. Tai bus ketvirtoji jo knyga iš serijos „Mūsų kraštiečiai“.

Stiprybės ir kūrybinės ištvermės, mielas rašytojau, bičiuli, įamžinant Žemaitijos krašto kūrėjus!

„Versmėje” prasiverš nacionalinė dramaturgija

„Versmėje” prasiverš nacionalinė dramaturgija

Rytoj Vilniuje prasideda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”, kuriame Klaipėdos dramos teatras pristatys J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjesę lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė”, šiemet režisuotą V.V.Landsbergio.

Scena iš naujosios klaipėdiečių „Eglės žalčių karalienės”. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamas festivalis „Versmė” – ilgalaikis, tęstinis projektas, kurio tikslas – sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija, skatinti naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu bei aktualiais šalies visuomeniniais procesais.

Pernai, taip pat lapkritį, buvo surengtas pirmasis „Versmės” etapas. Jame vyko pjesių skaitymai – buvo pristatyti S.Parulskio, H.Kunčiaus, V.V.Landsbergio, G.Gabrėno kūriniai.

Šiemet festivalyje dalyvaus 11 teatrų iš visos Lietuvos. Lapkričio 9-14 dienomis jie Vilniaus teatrų scenose parodys naujausius spektaklius, sukurtus pagal lietuviškas pjeses. Spektaklius, aktorių, režisierių bei kitų kūrėjų darbus vertins kompetentinga žiuri, kuri stengsis išrinkti geriausius tam tikrose kategorijose. Festivalio publika taip pat galės rinkti labiausiai patikusį spektaklį.

Svarbus festivalio „Versmė” komponentas – viešos paskaitos, susitikimai ir diskusijos, kurių metu sudaroma galimybė užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių ir žiūrovų.

Anot rengėjų, festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus S.Kuzmos skulptūra „Versmė”, esanti teatro fojė ir simbolizuojanti gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį. Remdamasis šios skulptūros siluetu, S.Kuzma sukūrė ir festivalio logotipą bei statulėlę, kuri bus įteikta festivalio geriausiesiems.

Festivalis rytoj prasidės publikos susitikimu ir diskusija su lietuvių dramaturgais Juozu Glinskiu, Sauliumi Šalteniu, Herkumi Kunčiumi, Vytautu V.Landsbergiu, Laura Sintija Černiauskaite, Mariumi Macevičiumi, Gabriele Labanauskaite ir kitais.

Festivalio programoje – J.Glinskio „Vieno tėvo vaikai” (rež. G.Padegimas) ir R.Granausko „Duburys” (rež. S.Račkys), pastatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat R.Šavelio „Tamarikso žydėjimas” (rež. R.Rimeikis, Juozo Miltinio dramos teatras), T.Vakarės „Naktis rojuje” (rež. A.Keleris, Panevėžio teatras „Menas“),V.Mačernio „Po ūkanotu nežinios dangumi” (rež. A.Jalianiauskas, Alytaus miesto teatras), S.Šaltenio „Kaip užmušti Jasoną” (rež. R.Steponavičiūtė, Šiaulių dramos teatras), M.Macevičiaus „Antoškos kartoškos” (rež. R.Kudzmanaitė, Kauno valstybinis dramos teatras) ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas” (rež. A.Giniotis).

Festivalis parodys ypatingą dėmesį dramaturgui ir režisieriui V.V.Landsbergiui. Bus pristatytos net trys pastaraisiais metais skirtinguose šalies teatruose pastatytos jo pjesės: „Pelytė Zita” (rež. V.V.Landsbergis, Keistuolių teatras), „Arklio Dominyko meilė” (rež. A.Vidžiūnas, Valstybinis jaunimo teatras) ir vieno veiksmo drama apie skulptorių Vilių Orvidą (1952–1992) suaugusiesiems ir jaunimui „Vilis” (rež. V.V.Landsbergis, Vilniaus teatras „Lėlė“). O Klaipėdos dramos teatras „Versmėje” pasirodys su J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjese lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė” (rež. V.V.Landsbergis). Klaipėdiečiai šį spektaklį, dedikuotą Kazio Jurašūno pjesės „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo uostamiesčio teatre 60-mečiui, suvaidins lapkričio 13-ąją Nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje.

Parengė

Rita Bočiulytė

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Gitana Gugevičiūtė

Regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos dėmesys; sveikinimai, linkėjimai ir padėkos žodžiai atsiliepimų knygoje; edukacinės programos, kuriose apsilankė apie tūkstantį įvairaus amžiaus ir interesų žmonių; neplanuota lėlių kelionė į Telšius – tokia neoficiali meninio edukacinio projekto „Lėlės kaip žmonės“, Klaipėdoje vykusio spalio 5-28 dienomis, statistika.

Atvežė 60 eksponatų

Klaipėdiečiai galėjo iš arti pamatyti lėles iš pamėgtų spektaklių „Zuikių mokykla“, „Eglė žalčių karalienė“, „Princesė ir kiauliaganys“, „Deimantinė rasa“ ir kitų.

Vis dar atrodo, kad užsukus į Kultūrų komunikacijų centrą, kur ir vyko paroda, pasitiks „miela lėlių fėja“ Salomėja (taip į projekto kuratorę kreipėsi Grūšlaukės pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai) ir papasakos kokią nors nepaprastą lėlišką istoriją. Tačiau projektas baigėsi. Liko fotografijos, dailūs bukletukai (vizualiniu parodos apipavidalinimu rūpinosi Viktorija Dambrauskaitė), įgytos žinios ir patys gražiausi prisiminimai.

Meninį edukacinį projektą, skirtą profesionaliojo Lietuvos lėlių teatro 70-mečiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre organizavo Klaipėdos lėlių teatro žmonės. Projekto kuratorė teatrologė Salomėja Burneikaitė iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardo muziejaus fondų, kuriuose sukaupta per 800 eksponatų, Klaipėdos ekspozicijai atrinko 60 lėlių. Daugiau vargu ar būtų sutalpinusi nedidelė salė. Bet ir tos atrinktosios vykusiai iliustravo lėlių teatro raidos aspektus, estetinius principus, meninius lėlininkų ieškojimus. Buvo galima pamatyti ir pirmųjų spektaklių lazdelines lėles, „menančias“ grynojo realizmo estetiką (dail. I. Mdivani „Stebuklingasis Aladino žibintas“), ir tikrą perversmą lėlių teatre sukėlusias V.Mazūro lėles iš spektaklio „Eglė žalčių karalienė“.

Sugrįžo iš Kauno

„Miela lėlių fėja“ Salomėja pasakojo ne tik vaikams… Literatūros seminare „Lėlės kaip (ir) žmonės“ dalyvavo literatūrologas doc. dr. M.Šidlauskas.

Teatralizuotame parodos atidaryme (jį organizavo Klaipėdos lėlių teatro aktorius ir universiteto dėstytojas Linas Zubė su savo studentėmis) tokios gausybės žmonių seniai neteko matyti. Sveikinimo žodį tarė Nijolė Narijauskaitė ir Bronius Gražys – aktoriai, vaidinę pirmuosiuose lėlių teatro spektakliuose. Parodą savo apsilankymu pagerbė viešnia iš Vilniaus Lietuvos nacionalinės lėlininkų asociacijos UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir svečiai iš Kauno lėlių teatro muziejaus – aktorė Elena Žekienė ir teatro direktorius Sigitas Klibavičius. Unikalia paroda džiaugėsi doc. dr. Petras Bielskis, atstovavęs Lietuvos teatro sąjungai bei Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai. „Iš įrašo“ kalbėjo pats S.Ratkevičius, priminęs UNIMA devizą „kalbėti per vaikų širdis į tautų širdis“ ir palinkėjęs Klaipėdos lėlių teatrui galų gale rasti savo namus.

Simboliška, kad Kauno lėlės apsilankė uostamiestyje. S.Burneikaitė priminė, kad dar šeštąjį XX a. dešimtmetį Klaipėdos dramos teatre aktoriais dirbę Valerija Gruodytė ir Stasys Ratkevičius savo bute (Žaliojoje gatvėje) buvo pradėję meistrauti lėles (beje, šie aktoriai vaidino 1946-asiais Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“). Taip nutiko, kad profesionalaus lėlių teatro ano meto Klaipėdoje nepavyko įkurti – 1958 metais jis rado vietą Kapsuke (dabartinėje Marijampolėje), o 1960-aisiais buvo perkeltas į Kauną…

Paroda įkvėpė

Ši princesė mažajai Margaritai – gražiausia.

Lankydami užsiėmimus žmonės turėjo progą susipažinti su Lietuvos lėlių teatro istorija, pamatyti filmuotoje medžiagoje užfiksuotas lėlių teatro spektaklių ištraukas, įvertinti lėlininkų praktikų veiklą ir pasiekimus, susipažinti su įvairia lėlių valdymo technika.

Ne vieną ši paroda įkvėpė. „Kauno lėlių portretų“ parodai jau aktyviai ruošiasi Adomo Brako dailės mokykla (mokyt. Rima Baukaitė), Eduardo Balsio menų gimnazija (mokyt. Jūratė Kavaliauskienė), Jaunimo centro dailės studija „Varsa“ (vad. Loreta Laurinavičienė), „Ąžuolyno“ gimnazijos filosofų svetainės nariai (mokyt. Adelė Povilaitienė).

„Ačiū. Aš irgi darysiu lėles“, – užrašė atsiliepimų knygoje viena mergaitė. „Dėkui už šiltus įspūdžius, kurie pakeitė mano požiūrį į lėles ir, iš dalies, į žmones“, – savo mintį įamžino suaugęs žmogus. Įspūdžius užfiksavo darželinukai, moksleiviai, dailininkai, tėveliai… Tarp gausybės įrašų galima aptikti ir lėlių teatro „Tri lika“ („Trys veidai“) atsiliepimą. Tai teatras iš Maskvos.

Pirmą kartą

Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus šeimininkė aktorė E.Žekienė susitiko su mažaisiais klaipėdiečiais. Klaipėdos miesto „Ąžuolyno” gimnazijos filosofų svetainė su mokytoja A.Povilaitiene irgi pabuvojo lėlių parodoje. Gitanos Gugevičiūtės nuotraukos

Daug kas vyko pirmą kartą. Pirmą kartą į gastroles išjudėjo Kauno lėlių teatro muziejaus eksponatai. Pirmą kartą vyko literatūros seminaras tarpdisciplininėje erdvėje „Lėlės kaip (ir) žmonės“, kuriame dalyvavo literatūrologas doc. dr. Marijus Šidlauskas su savo studentais. Pirmą kartą daugelis Klaipėdos vaikučių iš arti matė teatrines lėles ir su jomis žaidė, fotografavosi, jas piešė. Nemažai tėvelių pirmą kartą išgirdo, kad Klaipėdoje yra lėlių teatras ir kad ne „šiaip sau yra“, o kitais metais švęs 15-metį. Kai kas tik parodoje sužinojo, kad skudurinė Onutė turi saldaininę širdelę, ir net išgirdo ją plakant…

Tryliktieji „Marių klavyrai“ pažėrė premjerų

Tryliktieji „Marių klavyrai“ pažėrė premjerų

Daiva Kšanienė

Tryliktasis tarptautinis Klaipėdos naujos muzikos festivalis „Marių klavyrai – 2006”, vykęs spalio 18-26 dienomis, garbingai ir tikslingai tęsė susiklosčiusias šio ypatingo renginio tradicijas. Festivalis išsaugojo akademinę, rimtąją kryptį, nenuklysdamas į eksperimentinės muzikos demonstravimą, siūlydamas klausytojams vertingus šiuolaikinių kompozitorių veikalus, tarp jų – ne vieną premjerą.

Reikšmingu Klaipėdos muzikinio gyvenimo įvykiu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus R.Mažulio kūrybos vakaras. „Marių klavyrų” užsakymu parašytas R.Mažulio kompozicijas „Musica falsa” keturiems fagotams ir elektronikai premjeroje puikiai atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas”. Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” šauniai pasirodė dviejuose festivalio koncertuose, atlikdamas labai skirtingą muziką.

Festivalio koncertuose, vykusiuose Klaipėdos miesto ir universiteto koncertų salėse, skambėjo Lietuvos, daugiausia – Klaipėdos, taip pat Lenkijos, Ukrainos, JAV, Šveicarijos kompozitorių simfoninė, kamerinė bei chorinė muzika. Ją atliko įvairių šalių atlikėjai. Festivalio metu buvo surengtas ir tradicinis lietuvių kompozitorius autorinis koncertas. Šį kartą klaipėdiečiai buvo supažindinti su Ryčio Mažulio kūryba.

Orkestras, kuriam plojo visi

Atidarymo koncerte spalio 18-ąją skambėjo simfoninė muzika, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Juozo Domarko. Simfoniniai koncertai Klaipėdoje vis dar retenybė, tad kiekvienas šio žanro kolektyvo pasirodymas – didelė šventė.

Aukščiausio profesionalumo nacionalinis simfoninis orkestras meistriškai atliko lenko, lietuvio ir amerikiečio veikalus.

M.Karlovičiaus (1876-1909) „Lietuviškoji rapsodija”, sukurta 1906 m., vertintina daugiau kaip muzikos istorijos paveldo dalis, ne visai atitinkanti festivalio orientaciją į naująją šiuolaikinę muziką. Vis dėlto sukurta daugiau kaip prieš 100 metų. Tačiau įdomu, kad lenko kompozitoriaus kūrinys turi akivaizdžių sąsajų su lietuvių liaudies muzika: girdėti lietuvių liaudies raudoms, lopšinėms artimi motyvai; yra ir šokių epizodų. Veikalas nestokoja romantizmo muzikos estetikai būdingų iliustratyvių, gamtos garsus imituojančių momentų instrumentuotėje bei faktūroje.

Atlikdamas „Lietuviškąją rapsodiją” orkestras įtikinamai atskleidė partitūroje užfiksuotą tipišką šiam kompozitoriui polinkį į neoromantizmą, šiek tiek sekant R.Vagnerio, R.Štrauso maniera, intensyvų melodinių motyvų plėtojimą, savitais bruožais praturtintą harmoniją.

Nors O.Balakausko (g. 1937) trijų dalių Koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui „Kalnų sonata” sukurtas prieš 30 metų (1975), jis ir mūsų dienomis skamba naujai bei moderniai. Šį monumentalų veikalą kompozitorius parašė M.K.Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga. Tad neatsitiktinai jame girdėti kai kurių M.K.Čiurlionio kūrinių temų atkarpos, melodiniai vingiai.

Trys kūrinio dalys – „Meilės kalnas”, „Ramybės kalnas”, “Audrų kalnas” – sudaro tobulą kompoziciją. Visas dalis – aktyvią, veržlią pirmąją (sonatos forma), iškalbingą, sukauptą, bet aistringą antrąją (variacijos), ekspresyvią, audringą trečiąją (rondo) orkestras ir pianistas P.Geniušas atliko nepriekaištingai, tiksliai ir švariai, įtikinamai įkūnydami kompozitoriaus meninio sumanymo esmę. Veikalo interpretacija iš dirigento, pianisto bei orkestrantų reikalauja didelio meistriškumo, nes kompozitorius čia sujungė skirtingų stilių elementus, „laviruodamas tarp tam tikrų dermių (oktatonika – D.K.) ir ritminių modelių” sukūrė muziką, „raibuliuojančią daugybe atpažįstamų stilistinių spalvų ir atspalvių, primenančių neoromantinę, impresionistinę muziką ir džiazą tuo pačiu metu”.

„Pagavo“ prasmes

Uostamiesčio publikos numylėtinis pianistas P.Geniušas virtuoziškai grojo 13-ųjų „Marių klavyrų“ atidarymo koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir per festivalio uždarymą – su Klaipėdos kameriniu orkestru. Festivalio pirmajame premjerų vakare tvarkingai ir tiksliai grojo ansamblis „Vilniaus arsenalas”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klausytojus pakerėjo kompozicijos ir atlikimo požiūriu labai sudėtingas amerikiečių kompozitoriaus, Harvardo universiteto kompozicijos studijų absolvento D.Adamso (g. 1947) kūrinys „Harmonielehre” (“Harmonijos mokymas”, 1985). Ypatingo sudėtingumo veikalas, jungiantis minimalistinio ir veržlaus romantinio stiliaus bruožus – vienas sunkiausių simfoninės muzikos literatūroje. Jį būtų galima palyginti su G.Malerio, R.Štrauso, K.Debiusy, A. Šionbergo brandaus laikotarpio kūriniais.

Dirigentas J.Domarkas meistriškai valdė didelės sudėties orkestrą, tirštos faktūros, turtingą ir margą tembrinėmis spalvomis partitūrą. Pirmojoje, neįvardintoje, dalyje sklandžiai siejosi pradinės minorinės minimalistinės repeticijos su ekspresyvia, ilgesio kupina melodika (pradžioje sodriai, gražiai grojo violončelės). Atlikėjai perteikė veržimosi, skrydžio įspūdį. „Progresuojanti” dalies dramaturgija, žėrinti orkestruotė, fizinė garso jėga, įkūnyta partitūroje, J.Domarko interpretuojama buvo taikliai, skoningai ir adekvačiai perteikta. Antrojoje, lėtojoje, ilgesingoje, dalyje „Anforto skausmas” (paremtoje legenda apie žvejų karalių ir jo skausmingus išgyvenimus) pamažu nutolstama nuo minimalistinių apraiškų. Joje įsitvirtina niūrios, nepermaldaujamumo kupinos, maleriškos nuotaikos. Dirigentas ir jo „vedamas” orkestras „pagavo” kompozitoriaus užkoduotas prasmes, jaudinančiai perteikdami skausmingą, depresinę sielos būseną. Trečiojoje dalyje „Meister Eckhardt and Quackie”, prasidėjusioje paprasta, sukaupta, ramia, lopšinę imituojančia tema, pamažu išaugama iki galingo tutti. Ritminis impulsyvumas, spalvingi štrichai (pvz., čaižus pizzikato), plati dinaminė amplitudė, kulminaciniai pakilimai ir atoslūgiai orkestro muzikoje atskleidė viduramžių mistiko meistro Eckhardto fantazijų pasaulį.

Orkestro vyriausiasis dirigentas J.Domarkas prasitarė, kad retai jam tenka interpretuoti tokius visomis prasmėmis sudėtingus veikalus. Nepaisant didžiulio emocinio ir techninio krūvio, orkestras D.

Adamso „Harmoninelehre” pagrojo labai meistriškai ir pagaviai.

Dominavo Klaipėdos kompozitoriai

Festivalio baigiamajame koncerte kūrinius emocionaliai, išraiškingai dirigavo talentingas šveicarų dirigentas S.Kamartinas. Z.Almaši kūrinys „Mirasteilas” dviem smuikams ir styginių orkestrui, atliekamas Klaipėdos kamerinio orkestro ir smuikininkių I.Klusaitės ir O.M.Kamartin, kėlė kosminės erdvės įspūdį. M.Skoryk technišką, ekspresyvią “Burleską” puikiai paskambino T.Romaškina. Dainininkė G.Skėrytė su Klaipėdos kameriniu orkestru subtiliai atliko dramatišką, skausmingą A.Žigaitytės kūrinį „Vidurnaktis“.
Kamerinės muzikos žanrams buvo skirti trys koncertai (tarp jų – autorinis vakaras). Pirmajame spalio 19-ąją dominavo klaipėdiečių kompozitorių kūriniai. Visų jų kompozicijos labai skirtingos, bylojančios apie labai individualią patirtį, nevienodą meistriškumą, meninius polinkius bei siekius.

J.Paulikas (g. 1942) kūrinyje „Variacijos 2006-ųjų vasaros tema” fleitai, altui ir klavesinui įtvirtino jam būdingą meninio mąstymo būdą bei raišką. Trijų dalių (Pastorale, Sherzo, Canzona orientale) kompozicijoje dominuoja polifoninis bei variacinis muzikinės medžiagos plėtojimas, linearinė technika. Taupios, apgalvotos muzikinės priemonės, grakšti forma ir šį kartą pasiteisino. Kūrėjas, nesivaikantis beprasmių efektų, nesiekiantis žūtbūt nustebinti, pasiekia tikslą – klausytojų sąmonę, tad yra suprantamas ir įdomus.

Malonių emocijų ir minčių sukėlė L.Narvilaitės (g. 1965) kūrinys “Ryto prieblanda staiga pavirto jūra pražydusių vyšnių” fleitai, klarnetui, altui, violončelei ir fortepijonui (sukurtas 2006), kuriame autorė pasirodė kaip brandi, meistriškai valdanti pasirinktą muzikinę medžiagą bei formą kompozitorė. Šiame veikale ji pasiekė visada mene laukiamos emocionalumo ir racionalumo sąveikos. Muzikos vyksmas visiškai pateisina romantišką pavadinimą: galima pajusti bei išgirsti tylą, ryto aušroje besi-blaškančias ūkanas; sklandžiai ir spalvingai pinasi fortepijono, fleitos, violončelės dialogai, skaidrūs tarsi rasos lašeliai fleitos pasažai. Pasiekus kulminaciją (prieblandai virtus žydinčių vyšnių jūra) vėl įsigali ramybė.

Nudžiugino į koncerto programą įtraukta klaipėdiečio Z.Virkšo (1946-2001), kurio jau nebėra tarp mūsų (prieš penkerius metus jis iškeliavo amžinybėn), 1987 metų kompozicija „Horizontas” klarnetui, fleitai (originale – smuikui), altui, violončelei ir fortepijonui. Grindžiamas minimalistinei stilistikai būdingu vystymu – dinamiškai bei ritmiškai varijuojant muzikos mikroelementus, ratu besisukantis, ritmiškai nuolat pulsuojantis garsų srautas sukelia ypač gyvybingą atmosferą, perteikia nuolatinį tembrinių spalvų mirgėjimą.

Papuošė programą

Ukrainiečių muzikos vakare dainininkė V.Vadoklienė stilingai padainavo tris ukrainiečių vestuvines liaudies dainas, akompanuojant I.Maknavičienei. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Koncerto programą papuošė vilniečio kompozitoriaus M.Urbaičio (g. 1952) „Capricci” fleitai, altui ir klavesinui (sukurtas 2006). Kelių dalių (pjesių) ciklas kupinas išdaigų, humoro. Ritminis išradingumas bei intensyvumas, tembrinis spalvingumas, netikėti muzikos vyksmo pertrūkiai, sukeliantys nekantraus laukimo įspūdį, ir kiti raiškos elementai, susiję su minimalizmo tradicija, liudija aukštą M.Urbaičio kompozicinį meistriškumą – nuo sumanymo originalumo iki jo pavykusio įgyvendinimo. Imponavo ir nepriekaištingas kūrėjo pojūtis konstruojant formą.

Jauna Klaipėdos kompozitorė L.Jedenkutė (g. 1979) pateikė taip pat šiais (2006) metais parašytą kūrinį „Nuolat” fleitai, klarnetui, altui ir violončelei. Kuklioje, trumpoje kompozicijoje išryškėja autorės polinkis į formos glaustumą, tembrinių spalvų ieškojimus, pasikartojančią dramaturgiją. Ši autorė, neseniai papildžiusi Klaipėdos kompozitorių gretas, dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, kaupia patirtį, brandina individualią meninę raišką, ruošiasi būsimiems darbams.

Visus minėtus kūrinius tvarkingai ir tiksliai grojo ansamblis „Vilniaus arsenalas”: L.Šulskutė (fleita), R.Romoslauskas (altas), S.Okruško (fortepijonas, klavesinas), G.Lukoševičius (violončelė), J.Rezničenko (klarnetas). Kai kuriems, pirmą kartą atliekamiems, kūriniams (pvz., J.Pauliko, M.Urbaičio) dar stokojo tikslesnio susigrojimo, savitesnės, kompozitorių sumanymą atitinkančios interpretacijos.

Koncerte skambėjo ir šiauliečio kompozitoriaus (priklausančio LFS Klaipėdos skyriui) A.Bružo (g. 1960) kūrinys „Žingsniai į rudens rūką” 12-ai instrumentų – dviem fleitoms, dviem klarnetams, dviem fortepijonams, keturiems smuikams, altui ir violončelei (sukurtas 2006), pasižymintis logišku muzikinės medžiagos plėtojimu, „išaugintomis” kulminacijomis, pagrįsta aktyvių ir ramesnių epizodų kaita.

A.Bružo kompoziciją grojo Klaipėdos atlikėjai, profesionalumu nenusileidžiantys vilniečių ansambliui: J.Mateikienė, G.Sakalauskaitė (fleitos), A.Daukšys, N.Jasinskas (klarnetai), T.Romaškina, I.Maknavičienė (fortepijonai), J.Staniulis, J.Gaižutytė, R.Agintaitė, K.Kupšienė (smuikai), L.Kuraitienė (altas), V.Bendoraitienė (violončelė). Šiam ansambliui dirigavo T.Ambrozaitis.

Atvėrė kitas erdves

Reikšmingu Klaipėdos muzikinio gyvenimo įvykiu tapo autorinis 2004 metų Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus R.Mažulio (g. 1961) kūrinių koncertas spalio 24-ąją. Retai mūsų mieste skambanti šio kūrėjo muzika buvo pristatyta gana plačiai ir išsamiai.

Atlikti kūriniai atskleidė savitą, nepakartojamą, labai įdomią R.Mažulio muzikos stilistiką, paremtą mikrotoniniais bei mikrochromatiniais garsų deriniais, smulkiomis ritminėmis natų vertėmis, kanoniniu plėtojimu. Kūriniai saviti ne tik garsinės medžiagos organizavimo principais, bet ir struktūriniu požiūriu; vyrauja pasikartojimo, nenutrūkstamo vystymo, spiralės metodas.

Koncerte įvyko festivalio „Marių klavyrai” užsakymu parašytos R.Mažulio kompozicijos „Musica falsa” keturiems fagotams ir elektronikai premjera. Smulkesni už pustonį garsiniai dariniai, fagotų partijų sąveika su kompiuterių garsu, polifonizuota partitūra sukūrė neįprastą akustinį, erdvinį įspūdį. Puikiai kūrinį atliko ansamblis „Vilniaus fagotynas” (A.Zujus, K.Vaitiekūnas, A.Mikoliūnas, A.Mikšys).

Styginių kvartetas „Chordos” (I.Sipaitytė, A.Strimaitis, R.Bliškevičius, M.Bačkus) pagrojo sudėtingą, reikalaujančią nepaprasto susigrojimo kompoziciją „Sans pause” (2001). Kompozitoriui pavyko sukurti intensyvų, nenutrūkstamą kanoninį judėjimą be pauzių (sans pause), vyraujant trijų skirtingų garsinių segmentų tankiui (sveikų tonų, pustonių ir ketvirtatonių). Atliekamas kvarteto „Chordos” kūrinys skambėjo tiksliai ir įdomiai.

Panašia stilistika sukurta ir kompozicija „Canon mensurabilis” šešiems instrumentams. Ją meistriškai atliko ansamblis „Nepaklusnieji” – A.Radziukynas (fleita), J.Černius (klarnetas), I.Sipaitytė (smuikas), R.Bliškevičius (altas), M.Bačkus (violončelė), R.Zubovas (fortepijonas).

Netikėtai naujai, vitališkai nuskambėjo du fragmentai kompiuteriniam fortepijonui – „Grynojo proto klavyras” ir „Ex una voce” (“Iš vieno balso”). Garsinėje erdvėje susiliejo keliasdešimt linijų. Atrodė, kad „kompozitorius savo rankose varto skambantį vaikišką 48 stiklinių karoliukų (trigarsių) žiūroną” (G.Daunoravičienė).

Autorinio R.Mažulio koncerto pabaigoje Klaipėdos choras „Aukuras” atliko tris chorinei muzikai neįprastas, sudėtingas kompozicijas – „Canon solus”, „Atkelk vėlių vartelius” ir „Apstulbusi akis prarado amą”.

R.Mažulio kūriniai atvėrė klausytojams visiškai naujas, dar nepatirtas muzikos erdves.

Įsiterpė sakralinė muzika

Į dominuojančią festivalyje instrumentinės muzikos laviną maloniu kontrastu įsiterpė Ukrainos kompozitorių chorinės sakralinės muzikos vakaras spalio 25-ąją.

Bažnytines kompozitorių M.Skoryk, L.Dyčko, B.Sehin, V.Polyevos giesmes atliko Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” (vadovas A.Vildžiūnas), diriguojamas garsaus ukrainiečių dirigento V.Syvohipo. Į santūrius, bet išraiškingus Maestro mostus jautriai atsiliepė puikiai paruoštas choras, giliai pajutęs ukrainiečių religinės muzikos dvasią. Gražiu, lygiu, tiksliu giedojimu sužavėjo choro solistė R.Urniežienė.

Koncerte buvo atlikta M.Skoryk techniška, ekspresyvi “Burleska” fortepijonui, kurią puikiai paskambino T.Romaškina. Tris ukrainiečių vestuvines liaudies dainas, harmonizuotas M. Skoryk, stilingai padainavo V.Vadoklienė (sopranas), akompanuojant I. Maknavičienei (fortepijonas).

Naujausi kūriniai – diriguojami šveicaro

Baigiamajame festivalio koncerte spalio 26-ąją skambėjo naujausi Klaipėdos, Ukrainos ir Šveicarijos kompozitorių kūriniai, atliekami Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė L. Kuraitienė) ir diriguojami šveicarų dirigento S.Kamartino (S.Camartin).

A.Remesa (g. 1951) vientisoje, ištisinio plėtojimo kompozicijoje „Allegretto” styginių orkestrui (2006) bandė gvildenti dvasinio žmogaus pasaulio ir gamtos sąsajas, atspindėti jų vienovę. Veržlūs, aktyvūs tempai bei ritmai įkūnijo vidinio gyvenimo intensyvumą.

Dainininkė (sopranas) G.Skėrytė (Vilnius) ir orkestras subtiliai atliko dramatišką, skausmingą A.Žigaitytės (g. 1957) kūrinį „Vidurnaktis” pagal V. Mykolaičio-Putino eiles (2005).

Ištisinio plėtojimo, kontrastingų dalių R.Šileikos (g. 1950) Koncerte fortepijonui ir orkestrui (2006) atsiskleidė kompozitoriaus sugebėjimas kurti įtaigią, jaudinančią ir pagavią muziką, pasitelkiant šiuolaikines tembrines, harmonines, faktūrines ir kitas raiškos priemones. Efektingą, virtuozišką, visiškai savarankišką fortepijono partiją, sudarančią įspūdingą kontrapunktą orkestro partijai, išraiškingai skambino žymus Lietuvos pianistas, Klaipėdos publikos numylėtinis P.Geniušas. Jis reikšmingai papildė kūrinį, pats sukūręs įspūdingą, virtuozišką fortepijoninę kadenciją.

Labai įdomu buvo klausytis šveicarų kompozitoriaus G.A.Derungso (g. 1935) Koncerto styginiams op. 73. Iš kūrinį sudarančių penkių dalių dirigentas pasirinko tris pačias ryškiausias ir savičiausias: Moderato, Adagio ir Scherzando. Ekspresyvi pirmoji žavėjo garso išgavimo originalumu (glissando, tremolo, flažoletai ir kt.), antroji – dvasinga, dvelkianti liūdesiu – lyrišku melodingumu, trečioji – energija, žaismingumu, nenutrūkstamu, motoriniu judėjimu.

Ukrainos naujajai kompozicinei mokyklai koncerte atstovavo Z.Almaši (Z.Almashi, g. 1975) ir J.Laniuk (g. 1957). Įspūdingu tembrų, faktūrų, štrichų panaudojimu pasižymintį Z.Almaši kūrinį “Mirasteilas” dviem smuikams ir styginių orkestrui (2006) grojo savo instrumento virtuozės I.Klusaitė (Kaunas) ir O.M.Kamartin (O.M.Camartin, Šveicarija) bei kamerinis orkestras. “Mirasteilo” garsinė sandara bei struktūra, tembrinis spalvingumas pateisino poetišką pavadinimą, reiškiantį svajotoją žmogų, žvelgiantį į žvaigždes; jo skambesys kėlė kosminės erdvės įspūdį.

Festivalis baigėsi – liko pėdsakas

Festivalį užbaigė J.Laniuk „Kamerinė muzika” fortepijonui, klavesinui, mušamiesiems ir styginių orkestrui (1989), kurią atliko T.Romaškina (fortepijonas), J,Arutiunova (klavesinas), B.Montvydas, G.Stankevičius (mušamieji) ir kamerinis orkestras. Sonoristinė-aleatorinė kompozicija pakerėjo publiką originalia muzikinės medžiagos organizacija, koloristiškumu.

Visus baigiamojo koncerto kūrinius emocionaliai, išraiškingai dirigavo talentingas šveicarų dirigentas S.Kamartinas.

Festivalio koncertus vedė muzikologės G.Daunoravičienė, D.Petrauskaitė, R.Vildžiūnienė, šių eilučių autorė, taip pat aktorė V.Kochanskytė.

Tarptautinio festivalio organizatorius ir meno vadovas, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Šileika nuveikė didelį ir reikšmingą darbą. Jo dėka klaipėdiečiai ir miesto svečiai dar kartą turėjo galimybę susipažinti su naujausia šių dienų muzika, patirti naujų, nepakartojamų meninių įspūdžių.

Tryliktasis festivalis „Marių klavyrai” jau tapo istorija. Jis neabejotinai paliks labai ryškų pėdsaką Klaipėdos miesto muzikinėje kultūroje.

„Be blizgesio, be ypatingų teatrinių efektų…“

„Be blizgesio, be ypatingų teatrinių efektų…“

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos muzikiniame teatre spalio 19-29 dienomis nuvilnijo P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ dešimties premjerinių spektaklių banga.

Programinis veikalas

Scenos iš P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ premjerinės kaskados Klaipėdos muzikiniame teatre. Operos scenografija – tiesiai iš kompiuterio į sceną.

P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ – viena populiariausių ir dažniausiai statomų operų visame pasaulyje. (Nors pats kompozitorius manė, kad ji yra per daug neįprasta, kad galėtų būti profesionaliai pastatyta už Rusijos ribų.) Poemos siužetas, nelaimingos meilės istorija, daugeliui mūsų gerai žinomas dar nuo mokyklos laikų. Kai kurie net ir dabar laisvai galėtume pacituoti atskiras šio kūrinio ištraukas, atmintyje giliai įsirėžė Tatjanos laiško scena, turime susikūrę visų pagrindinių šios dramos dalyvių portretus. Dėl tos pačios priežasties, vertinant spektaklį, sunku išvengti subjektyvumo. Dėl tos pačios priežasties greičiausiai du mano matyti Klaipėdos pastatymo spektakliai buvo skirtingi.

Kūrinio pagrindiniams vaidmenims atlikti iš įvairių Lietuvos ir Latvijos miestų konkurso keliu buvo atrinktos dvi solistų sudėtys: aukštuomenės gyvenimu persisotinusį dabitą Eugenijų Oneginą sukūrė Nauris Indzeris ir Mindaugas Rojus, lyrišką jo draugą Vladimirą Lenskį – Mantas Karpovičius ir Žoržas Siksna, romantišką įsimylėjelę Tatjaną Lariną – Eglė Chišju, Živilė Lamauskienė (šios interpretacijos pamatyti nepavyko) ir Loreta Ramelienė, jos seserį, vaikiškai žaismingą Olgą, – Raimonda Janutėnaitė ir Lina Urniežiūtė.

Nuoširdumas ir jaunystė

Eugenijus Oneginas – M.Rojus, Tatjana -L.Ramelienė. Olga – L.Urniežiūtė, Vladimiras Lenskis – Ž.Siksna.

Toks vos tik solinę karjerą pradedančių muzikų pasirinkimas atitinka kompozitoriaus pradinį nusistatymą šiai operai ieškoti jaunų ir nuoširdžių, kad ir vidutinių gabumų, bet „neapaugusių“ tuščiais štampais dainininkų. P.Čaikovskiui nereikėjo profesionalaus manipuliavimo publika, nereikėjo efektų, galinčių patraukti žiūrovo dėmesį, jam reikėjo tikro jausmo atskleidimo. Kompozicijos centre – nelaiminga meilė: Lenskio ir Olgos ateitį greičiausiai pražudo merginos lengvapėdiškumas, paties herojaus charakterio ūmumas ir to meto visuomenės garbės nuostatos, Tatjanos ir Onegino netikėtai stiprūs jausmai, rodos, gimsta ne toje vietoje ir ne tuo laiku – ir vieno, ir kito tikrumu patikėti sunku. Meilę nugali lemtis.

Operoje, kaip ne keista, svarbesniu ir įvairiapusiškiau atskleidžiamu personažu tampa Tatjana. Paprasta Rusijos provincijos mergina, veiksmo pradžioje stebinanti savo sielos kilnumu ir naivumu, netikėtai virsta aistringai mylinčia moterimi, o dar vėliau – stipria valinga asmenybe, sugebančia šį gilų jausmą paaukoti vardan ištikimybės ir pareigos. Likau sužavėta Eglės Chišju nepaprasto grožio lyriniu sopranu, tačiau jos Tatjana gana nejudri, poetiškai melancholiška charakterio spalva išlieka iki pat spektaklio pabaigos. Ypač monotoniškai suskambo „Laiško rašymo scena“ – vienas sudėtingiausių ir dinamiškiausių šios operos puslapių. Daug sėkmingesnė ir įdomesnė Loretos Ramelienės interpretacija. Tik čia priešingai – pradžioje pritrūko subtilesnės lyrinės išraiškos, paprastumo.

Nuostabiausi operos puslapiai

Tatjana – Ž.Lamauskienė, Eugenijus Oneginas – N.Indzeris. Vladimiras Lenskis – M.Karpovičius, Olga – R.Janutėnaitė. Tatjana – E. Chišju. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Eugenijus Oneginas, nuobodžiaujantis aukštuomenės jaunuolis, į provincijos gyvenimą žiūri kiek iš šono ir iš aukšto – abejingai. „Gero tono“ taisyklės yra jo gyvenimo arkliukas. Pamokslauja Tatjanai – nes taip privalu, klausdamas: „Kodėl nešokat, Lenski?“ – jis nejaučia, kas vyksta bičiulio širdyje, jis paprasčiausiai kultūringas. Tik dvikova, draugo mirtis ir netikėta nelaiminga meilė tai pačiai Tatjanai išjudina šią sustingusią sielą. Nauris Indzeris ir Mindaugas Rojus šį personažą kuria šilčiau, žmoniškiau. Gražūs ir išraiškingi abiejų atlikėjų balsai, įtikinamai suvaidintos kulminacinės operos vietos (dvikovos scena antrame paveiksle, Tatjanos ir Onegino duetas finale).

Nepriekaištingai Manto Karpovičiaus interpretacijoje suskambo poetiškai šviesus Lenskio ariozo iš pirmo paveikslo „Aš myliu jus, Olga“ ir kupina tragiškos nuojautos priešmirtinė arija „Kodėl, kodėl, kodėl mane apleidot, pavasario sapnai jauni?“ iš penkto paveikslo – du nuostabiausi ir lyriškiausi šios operos numeriai. Šio atlikėjo Lenskis turbūt labiausiai priartėjo prie kompozitoriaus idealo: „…> jaunuolio su vešliomis garbanomis, su jauno poeto a la Šileris ūmiom ir originaliom manierom?“. Žoržui Siksnai mano matytame spektaklyje pritrūko vaidybos, personažą išgelbėjo gražus balsas (tai jau daug) ir jausminga P.Čaikovskio muzika.

Žaisminga ir gyvai į operos veiksmą reaguojanti yra Raimondos Janutėnaitės Olga. Solistei pavyko surasti ir atskleisti subtiliausius charakterio niuansus. Šį vaidmenį, jei ne akivaizdžios vokalo problemos, laikyčiau vienu iš geriausių.

Dinamiškai, profesionaliai

Nepaprastai spalvingai perteikti charakteringi antraeiliai operos veikėjai: Aurelijos Dovydaitienės auklė, Jadvygos Grikšienės dvarininkė Larina, Viačeslavo Tarasovo ir Artūro Ramelio prancūzas Trikė, orusis Igorio Bakano kunigaikštis Greminas (Artūro Kozlovskio atlikimo išgirsti nepavyko). Nustebino choro grupės profesionalumas ir dinamiškumas ne tik dainuojant, bet ir vaidinant, šokant – pagirtinas choreografės Ingos Briazkalovaitės (debiutas) ir chormeisterioVladimiro Konstantinovo darbas. Orkestro įvaizdžiui pakenkė pučiamųjų falšai.

Scenos apipavidalinimas gana minimalus. XIX amžiaus „Eugenijaus Onegino“ erdvę kuria kelios padidintos to meto dailininkų paveikslų reprodukcijos ir Sankt Peterburgo kolonų eilė, dar yra kelios kėdės, staliukas, lova ir spinta-lentyna. Iš bendro konteksto, mano nuomone, iškrenta paskutinė niūri šios spintos-lentynos transformacija finale, kai tamsoje, šviečiant žvakėms, išryškėja griežtos ir skurdžios jos karkaso formos. Vaizdas labiau tinka mirties, o ne prarastos meilės idėjai atskleisti. Juk atstumdama Onegino meilę Tatjana pasirenka ne mažiau svarbias tos epochos vertybes – garbę ir ištikimybę. Oneginui skaudu, jis jaučia tuštumą ir gėdą, bet tragedijos tame nėra, tik drama.

Abejotini atradimai

Nors pastebėjau daug gražių ir subtilių Sigučio Jačėno sprendimų, sklandžiai padaryti perėjimai iš vieno paveikslo į kitą, tačiau režisūros trūko. Reikia prisiminti, kad kai dainininkai pamiršta vaidybą, išryškėja įvairios pastatymo spragos. Daug prieštaringų minčių sukėlė šešto paveikslo pradžios fragmento perkėlimas į pačią operos pradžią prieš introdukciją. Toks montažo principas, dažnai sutinkamas kine ir teatre, yra vengtinas operos pastatyme. Pagrindinis „lyrinių scenų“ herojus, kompozitoriaus sumanymu, yra Tatjana, meilės svajonių ir ilgesio tema, pirmą kartą suskambanti įžangoje, akcentuoja svarbiausią šios operos mintį. Dabar gi – šventinis polonezas ir Onegino solo…

Apibendrindama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Eugenijaus Onegino“ premjerą vis dėlto vadinčiau sėkminga – atrasta nuostabių naujų balsų, graži jubiliejinio kūrybinio sezono pradžia. O geriausias jūsų darbo įvertinimas, manyčiau, yra gausūs klausytojų aplodismentai spektaklio pabaigoje.

„Eglei…” – 60 metų

„Eglei…” – 60 metų

BALYS JUŠKEVIČIUS

Šventė, kurios taip ilgai laukėme, prabėgo, praskriejo, tarsi nedidelis debesėlis rudens fone. Daug apie ją kalbėjome, rašėme, propagavome kaip svarbų įvykį pokarinės Klaipėdos gyvenime, tikėdami, kad ji atkreips visuomenės dėmesį, kad minios žmonių veršis į teatrą pamatyti tą senutę „Eglę…”, 60 metų švenčiančią…

Kazio Jurašūno muzikinė pjesė „Eglė žalčių karalienė”, pastatyta teatro vyriausiojo režisieriaus Juozo Gustaičio, pirmąsyk buvo suvaidinta 1946 metų liepos 27-ąją per oficialų tuomet vadinto Muzikinės komedijos teatro atidarymą.

Šiemet spalio 1-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo parodyta J. ir D. Vaiškūnų vieno veiksmo pjesė lietuvių liaudies pasakos motyvais „Eglė žalčių karalienė”, režisuota V.V.Landsbergio, ir paminėtas K.Jurašūno pjesės „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo teatre 60-metis.

Įvykusi šventė parodė dar kartą, kad gyvenimo tempas, svarbių politinių įvykių gausa, verdantis kasdienybės katilas kupinas tiek daug visokio „meniu”, jog naujas laikas toli gražu iki senųjų pokario klaipėdiškių entuziazmo, džiaugsmo, mažųjų ir suaugusių žiūrovų dėmesio.

Gal mes buvome truputėlį ir per daug naivūs, vertindami tai, kas teatro scenoje įvyko prieš 60 metų. Per šį ilgą laiką teatro repertuaras nestovėjo vietoje, jis nuolat buvo papildomas naujomis temomis, daugelis iš jų svarbesnės Lietuvos žiūrovui, arčiau širdies, labiau jaudinančios, aktualesnės. Neminėsime vos ne dviejų šimtų nuo to laiko pastatytų spektaklių, daugiau ar mažiau kalbėjusių apie gyvenimą, žmogų, meilę ir džiaugsmą, kančią ir skausmą. Į teatro repertuarą atėjo tokie dabar jau klasikais tapę mūsų dramaturgai kaip Kazys Saja, Justinas Marcinkevičius, Juozas Marcinkevičius, Juozas Glinskis, Juozas Grušas… Teatras gali didžiuotis, kad po kuklios ir skausmingos „Eglės žalčių karalienės” į jo sceną galingai prasiveržė nauja dramaturgija, skelbianti, skatinanti Tėvynės atgimimą, ugdanti žmoguje taurius laisvės idealus.

Todėl atiduokime „Eglei žalčių karalienei” jai prideramą pagarbą ir laikykime, kad 60-mečio šventė buvo kupina geros valios, pagarbos teatro istorijai, žmonėms, kurie tą istoriją pradėjo ir puoselėjo.

Teatro vadovybė, tarsi norėdama užbėgti už akių „Eglės…” 60-mečiui, spektakliui, kurio jau niekas neatsimena, paruošė naują šios pasakos variantą dabartinių jaunųjų aktorių jėgomis – su trumpu poetiniu vaizdiniu, lyriniu siužetu, kukliu muzikiniu fonu. Teksto autoriai J. ir D. Vaiškūnai ir režisierius V.V.Landsbergis tarsi atkartojo trumpą šios pasakos siužetą, naudodamiesi šiuolaikine teatrine kalba. Spektaklis darnus, grakštus, naujoviškas, šviežias, išvaizdus. Nėra jokios prasmės lyginti abu spektaklius, skiriamus 60 metų. Kiekvienas jų prakalbo savo laikmečio, galimybių, etinių ir estetinių principų kalba. Svarbu, kad meninis kultūrinis įvykis buvo tikrai kultūringas, šventiškas, prasmingas.

Didelis laiko tarpas tarp dviejų „Eglių…”, deja, išsivedė į Anapus beveik visus pirmosios „Eglės…” dalyvius, artistus, kūrėjus, organizatorius ir žiūrovus. Atėjo naujos kūrybingos jėgos, kiti, dabartiniai kūrėjai, nauji žiūrovai. Vis dėlto nugalėdami laiko skrydį, šventiniame pirmosios „Eglės žalčių karalienės” pastatymo paminėjime dalyvavo keletas išlikusių gyvų 1946 metų spektaklio aktorių, tarp jų – baleto solistė Zita Lapytė, šokėja Milda Lekutytė, aktorius – šių eilučių autorius. Visi jie iš teatro scenos pasakojo apie senąją 1946 metų premjerą, susitiko su daugybe kitų teatro darbuotojų, daugelį metų dirbusių scenos meno labui. Tai E.ir B.Oberaičių šeima, E.Šatienė, A.Grincevičienė, D.Černikienė, buvęs direktorius A.Grybas. Teatro žmones sveikino kultūros viceministras, Klaipėdos miesto vadovybė, daugelis buvusių teatro darbuotojų. Su jais buvo didelis teatro gerbėjas ir mylėtojas Mažeikių Gabijos vidurinės mokyklos direktorius P.Baravykas, atsivežęs į spektaklį didelį gal poros šimtų mokinių būrį, kurie džiaugsmingai papildė šventės nuotaiką. Teatrą raštu sveikino buvęs ilgametis jo koncertmeisteris A.Lopas, buvęs pirmojo spektaklio vienas iš muzikinių vadovų, žinomas ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro kūrėjas S.Ratkevičius. Tarp sveikintojų buvo ir dabartinio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto atstovai ir studentai.

„Eglės žalčių karalienės” istorija tęsiasi. Ją toliau vaidina Klaipėdos dramos teatro menininkai, kurdami, įtvirtindami šio legendinio spektaklio gyvastį.

Festivalis populiarina akordeono muziką

Festivalis populiarina akordeono muziką

Danguolė Rimšienė

Kas dveji metai spalio pabaigoje Klaipėdoje vykstantys tarptautiniai akordeono muzikos festivaliai ,,Vivat accordeon“ jau tapo gražia tradicija. Šiemet spalio 20-22 dienomis buvo surengtas penktasis festivalis ir seminaras, sukvietęs gražų dalyvių būrį iš Lietuvos ir užsienio, džiuginęs atlikėjų, ansamblių bei muzikos žanrų įvairove, aukštu meniniu lygiu.

Prof. P.Feniukas iš Ukrainos buvo ryškiausia klaipėdiečių festivalio žvaigždė. Pramoginės muzikos mėgėjus pradžiugino M.Leliuchas iš Rusijos.

Vis lengviau

Festivalio vadovas Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojas metodininkas Robertas Užgalis pasakojo, kad festivalį organizuoti darosi vis lengviau, nes puikūs dalyvavusių muzikantų atsiliepimai apie aukštą jo meninį lygį garsina renginį ir leidžia pakviesti itin talentingus, Europoje gerai žinomus atlikėjus.

Visi vykę festivaliai buvo skirtingi. Jų koncertuose buvo akcentuojama tam tikra muzikos rūšis, solistai, įvairios sudėties ansambliai. Tuo siekiama pateikti platų akordeono muzikos galimybių spektrą, atskleisti jos įvairovę, pristatyti išraiškos priemones, supažindinti su instrumento galimybėmis.

Kūriniai sužėrėjo

Šiemet festivalio metu vyko trys koncertai, kuriuose muzikantai atliko skirtingų stilių programas. Skambėjo įvairių epochų ir žanrų muzika – nuo baroko iki šiuolaikinių originalių kompozicijų.

Koncertuose dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Kinijos atlikėjai. Beveik visi jie -­ prestižinių tarptautinių festivalių Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Ispanijoje ir kitur laureatai. Tuo neteko suabejoti klausantis jų grojimo – instrumentas jų rankose tarsi žaislas. Atrodė, kad techninės ir meninės atlikimo problemos neegzistuoja. Muzikos kūriniai sužėrėjo lyg deimantai.

…Ypač grojant P.Feniukui iš Ukrainos. Jis buvo šio festivalio ryškiausia žvaigždė. Būdamas 31 metų jis jau tapo profesoriumi. Nuo 1987-ųjų visuose prestižiniuose konkursuose jis laimėdavo tik pirmąsias vietas. Kartu su juo atvyko ir jo studentas Cheng Fengas iš Kinijos, kurio grojimui netrūko virtuoziškumo, tik gal buvo per daug santūrumo.

Išgirdome pirmieji

„Akordeon fest“ dalyviai – po svečių koncerto: M.Leliuchas, S.Osokinas, M.Gavrilova, I.Kalenčits, A.Daraganovas, Ch.Fengas, R.Užgalis ir P.Feniukas. Igorio KRAVČIUKO ir Roberto UŽGALIO nuotraukos

Festivalio kulminacija tapo akordeonininko iš Rusijos S.Osokino ir Klaipėdos kamerinio orkestro (dirigavo T.Ambrozaitis) atliktas vienintelis A.Piacolos koncertas akordeonui ir orkestrui „Aconcaqua“.

S.Osokinas tituluojamas gyva legenda, nes grodamas klavišiniu akordeonu viename prestižiškiausių festivalių Vokietijoje užėmė pirmąją vietą, įveikęs net tris dešimtmečius pirmąsias vietas laimėdavusius bajanistus. Į Klaipėdą S.Osokinas atsivežė italų firmos „Pigini“ specialiai jam pagamintą patobulintą akordeoną, ir mūsų klausytojai pirmieji išgirdo jo skambesį. Pasak orkestro meno vadovės L.Kuraitienės, šio instrumento garsai tiesiog užbūrė savo aksominiu, sodriu, išraiškingu tembru.

Tarp orkestro ir solisto užsimezgė ypač šiltas kūrybinis ryšys, kuris, kaip viliasi vadovė, galbūt ateityje gilės, ir mes dar išgirsime juos grojančius kartu.

Tai, kad prieš koncertą įvyko tik valandos repeticija, byloja apie orkestro ir solisto profesionalumą. Juolab kad kūrinys nuskambėjo intriguojančiai, stilingai, pabrėžiant A.Piacolos muzikos orginalumą ir minčių gilumą.

Moteris – atradimas

Šiame festivalyje girdėjome ir ansamblius – Klaipėdos universiteto akordeonininkų ansamblį „Akvarelė“ (vadovė doc. V.Kaknavičiūtė) su solistu prof. V.Tetensku (birbynė), taip pat I.Kalenčits ir A.Daraganovo duetą iš Baltarusijos (jiedu grojo ir kaip solistai). Ypatingų publikos simpatijų susilaukė vienintelė akordeonininkė I.Kalenčits, kuri buvo pavadinta šio festivalio atradimu.

Jaunatviška energija ir nuotaikingumu išsiskyrė P.Velikio ir D.Michailovo iš Latvijos duetas. Festivalį nuspalvino ir įvairios sudėties ansambliai – jau minėto S.Osokino ir fleitininkės M.Gavrilovos bei D.Rozovo ir birbynininko I.Andriūno duetai.

Neliko be dėmesio ir pramoginės muzikos mėgėjai. Šiam žanrui atstovavo smuikininkė V.Gurskytė ir akordeonininkas G.Mameniškis, susibūrę į ansamblį „Nostalgija“, bei M.Leliuchas iš Rusijos, kurio muzikavimas pasižymejo lengva technika ir švelniu garsu.

Panašumai ir skirtumai

Be koncertų, šio festivalio metu buvo surengtas seminaras „Įvairių tautų akordeono mokyklų panašumai ir skirtumai“. Jame buvo skaitomos paskaitos, vyko atviros pamokos, diskusijos.

Seminaro metu festivalio dalyviai supažindino pedagogus su savo šalyse taikomais akordeono muzikos atlikimo metodais, tradicijomis, mokymo sistema, tikslais ir uždaviniais.

Vyko atviros pedagogams skirtos pamokos, kurias vedė festivalio svečiai, jose dalyvavo jaunieji Klaipėdos krašto akordeonininkai.

“Tai buvo jiems naudinga, skatino populiarinti akordeono muziką. Toks festivalio organizavimo modelis jau davė rezultatų: nemažai Klaipėdos zonos akordeonininkų tapo tarptautinių konkursų laureatais”, – džiaugėsi R.Užgalis.

Pajūryje prigijo

Rengti ,,Vivat accordeon“ festivalius planuojama ir ateityje, nes akordeono muzika vis populiarėja, koncertų Klaipėdos publika visada laukia, juos mielai lanko. Be to, sukaupta nemažai festivalių ir seminarų rengimo patirtis.

Būtų neapdairu nepasinaudoti turimu potencialu, juolab kad kultūrinės (ypač muzikos kultūros) krašto žmonių reikmės auga, klausytojas darosi vis reiklesnis. Tai džiugina festivalio organizatorius, fiksuojančius, nagrinėjančius ir lyginančius savo keliolikos metų darbą.

Norėtųsi, kad taip šauniai pajūryje prigijęs renginys ateityje išlaikytų aukštą meninį lygį, kad festivalis augtų ir tobulėtų.